–

R. Banger, atstovaujamos QC A. Metzer ir barrister S. Saifolahi,

–

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos Z. Lavery, J. Kraehling, C. Crane ir S. Brandon, padedamų QC B. Kennelly,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos V. Ester Casas,

–

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos E. Montaguti ir M. Wilderspin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios [d]irektyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46 ir klaidų ištaisymai OL L 274, 2009, p. 47), išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Secretary of State for the Home Department (Vidaus reikalų ministras, Jungtinė Karalystė) ir Rozanne Banger ginčą dėl atsisakymo išduoti pastarajai leidimo gyventi šalyje kortelę.

3

Direktyvos 2004/38 6, 25 ir 26 konstatuojamosiose dalyse įtvirtinta:

<…>

4

Šios direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

5

Minėtos direktyvos 3 straipsnyje numatyta:

„1.   Ši direktyva taikoma visiems Sąjungos piliečiams, kurie atvyksta į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, ir 2 straipsnyje [2 straipsnio 2 punkte] apibrėžtiems jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų [arba pas juos atvyksta].

2.   Nepažeisdama jokių laisvo judėjimo ir gyvenimo teisių, kuriuos atitinkami asmenys gali turėti savaime, priimančioji valstybė narė, laikydamasi savo teisės aktų, palengvina galimybę įvažiuoti ir gyventi šalyje tokiems asmenims:

Priimančiosios valstybės narės imasi išsamiai nagrinėti asmenines aplinkybes ir turi patvirtinti bet kokį draudimą šiems žmonėms įvažiuoti ar gyventi šalyje [ir turi nurodyti bet kokio atsisakymo leisti šiems asmenims atvykti arba gyventi šalyje motyvus].“

6

Tos pačios direktyvos 8 straipsnio 5 dalies e ir f punktuose nustatyta:

„Registracijos sertifikatui išduoti Sąjungos piliečių šeimos nariams, kurie patys yra Sąjungos piliečiai, valstybės narės gali reikalauti pateikti tokius dokumentus:

<…>

7

Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 2 dalies e ir f punktai suformuluoti taip:

„Leidimo gyventi šalyje kortelei išduoti valstybės narės reikalauja pateikti tokius dokumentus:

<…>

8

Šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„30 ir 31 straipsniuose nustatytos procedūros taikom[os] analogiškai visiems sprendimams, apribojantiems Sąjungos piliečių ir [arba] jų šeimos narių laisvą judėjimą dėl kitų priežasčių nei valstybinė politika [viešoji tvarka], visuomenės saugumas ar sveikatos apsauga.“

9

Minėtos direktyvos 31 straipsnyje numatyta:

„1.   Atitinkami asmenys turi teisę pasinaudoti teisminėmis ir, kai taikytina, administracinėmis atsiteisimo procedūromis valstybėje narėje apeliuoti arba siekti peržiūrėti bet kokį prieš juos dėl valstybinės politikos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių priimtą sprendimą [Atitinkami asmenys priimančiojoje valstybėje narėje turi teisę pasinaudoti teisminėmis ir prireikus administracinėmis teisės gynimo priemonėmis, siekdami panaikinti jų nenaudai, remiantis viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežastimis, priimtą sprendimą].

<…>

3.   Atsiteisimo procedūra turi leisti išnagrinėti sprendimo teisėtumą ir faktus bei aplinkybes, kuriai buvo grindžiama siūloma priemonė. Ji turi užtikrinti, kad sprendimas nebūtų neproporcingas, ypač atsižvelgiant į 28 straipsnyje nustatytus reikalavimus [Nagrinėjant skundus leidžiama vertinti sprendimo teisėtumą ir faktus bei aplinkybes, kuriais pagrįsta siūloma taikyti priemonė, be to, turi būti užtikrinama, kad sprendimas nebūtų neproporcingas, be kita ko, atsižvelgiant į 28 straipsnyje nustatytus reikalavimus].

<…>“

10

Direktyva 2004/38 į Jungtinės Karalystės teisę perkelta 2006 m. Immigration (European Economic Area) Regulations (Imigracijos (Europos ekonominė erdvė) taisyklės, toliau – 2006 m. taisyklės), kurios buvo taikomos tuo metu, kai klostėsi pagrindinės bylos aplinkybės. 2006 m. taisyklių 7 straipsnyje nustatyta:

„1.   Nepažeidžiant 2 dalies reikalavimų, pagal šias taisykles kito asmens šeimos nariais laikomi šie asmenys:

<…>“

11

Šių taisyklių 8 straipsnyje numatyta:

„1.   Pagal šias taisykles „išplėstinės šeimos nariu“ laikomas bet kuris asmuo, kuris nėra [Europos ekonominės erdvės (EEE)] piliečio šeimos narys pagal 7 straipsnio 1 dalies a, b arba c punktus ir atitinka 2, 3, 4 arba 5 dalyse numatytus reikalavimus.

<…>

5.   Asmuo atitinka šioje dalyje nustatytą reikalavimą, jeigu jis yra EEE piliečio partneris (ne registruotas, o kitoks partneris) ir sprendimą priimančiam asmeniui gali įrodyti, kad su EEE piliečiu palaiko ilgalaikius santykius.

<…>“

12

Minėtų taisyklių 9 straipsnyje nustatyta:

„1.   Jeigu yra įvykdytos 2 dalyje nustatytos sąlygos, šios taisyklės taikomos asmeniui, kuris yra Jungtinės Karalystės piliečio šeimos narys, taip, lyg Jungtinės Karalystės pilietis būtų EEE pilietis.

2.   Šie reikalavimai yra tokie:

<…>“

13

R. Banger yra Pietų Afrikos pilietė. Jos partneris Philip Rado yra Jungtinės Karalystės pilietis. 2008–2010 m. R. Banger ir Ph. Rado kartu gyveno Pietų Afrikoje. 2010 m. gegužės mėn. Ph. Rado įsidarbino Nyderlanduose. Šioje valstybėje narėje jis su R. Banger gyveno iki 2013 m. Šiai minėtoje valstybėje narėje buvo išduota leidimo gyventi šalyje kortelė, kaip Sąjungos piliečio „išplėstinės šeimos nariui“.

14

2013 m. R. Banger ir Ph. Rado nusprendė apsigyventi Jungtinėje Karalystėje. Čia ji Vidaus reikalų ministrui pateikė prašymą išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę. Jos prašymas išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę atmestas, remiantis tuo, kad ji buvo Ph. Rado neregistruota partnerė ir kad 2006 m. taisyklių 9 straipsnyje numatyta, jog tik Jungtinės Karalystės piliečio sutuoktinis arba registruotas partneris galėtų būti laikomas tokio piliečio šeimos nariu.

15

Dėl sprendimo atsisakyti išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę R. Banger pateikė ieškinį First-tier Tribunal (Pirmosios instancijos teismas, Jungtinė Karalystė). Šis teismas šį ieškinį patenkino. Paskui Vidaus reikalų ministrui buvo leista pateikti apeliaciją dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) (Aukštesnysis teismas (Imigracijos ir prieglobsčio bylų skyrius), Jungtinė Karalystė) tuo pagrindu, kad buvo padaryta teisės klaida.

16

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, pirma, kad vienintelis svarbus skirtumas tarp šios bylos ir bylos, kurioje priimtas 1992 m. liepos 7 d. Sprendimas Singh (C‑370/90, EU:C:1992:296), yra toks, kad R. Banger yra Sąjungos piliečio neregistruota partnerė, o pastarojoje byloje S. Singh ir R. Singh buvo susituokę. Taigi, principai, kuriuos Teisingumo Teismas išplėtojo šiame sprendime, gali būti taikomi tokiu atveju, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje. Kita vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatavo, kad to paties teismo kitos sudėties kolegija jau priėmė sprendimą, jog 2006 m. taisyklės nesuteikia teisės pareikšti ieškinio asmeniui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę kaip „išplėstinės šeimos nariui“.

17

Šiomis aplinkybėmis Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) (Aukštesnysis teismas (Imigracijos ir prieglobsčio bylų skyrius)) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

18

Pirmiausia reikia priminti, kad, kaip ne vieną kartą yra nusprendęs Teisingumo Teismas, net jei formaliai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimuose remiasi tik 1992 m. liepos 7 d. Sprendime Singh (C‑370/90, EU:C:1992:296) nustatytais principais ir Direktyva 2004/38, tai netrukdo Teisingumo Teismui pateikti jam visapusišką Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris galėtų būti naudingas sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar šis teismas juo rėmėsi savo pateiktuose klausimuose (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Coman ir kt., C‑673/16, EU:C:2018:385, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

19

Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytas aplinkybes, reikia konstatuoti, kad pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar SESV 21 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją valstybė narė, kurios pilietybę turi Sąjungos pilietis, įpareigojama suteikti leidimą gyventi šalyje neregistruotam partneriui trečiosios šalies piliečiui, su kuriuo šis Sąjungos pilietis palaiko ilgalaikius santykius, galinčius būti tinkamai patvirtinamus, kai minėtas Sąjungos pilietis, pasinaudojęs Sutartyje numatyta laisvo judėjimo dirbti kitoje valstybėje narėje teise pagal Direktyvoje 2004/38 numatytas sąlygas, su neregistruotu partneriu grįžta į savo pilietybės valstybę narę ir joje gyvena, arba palengvinti jo suteikimą.

20

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį „kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų“.

21

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją Direktyva 2004/38 siekiama supaprastinti naudojimąsi pagrindine asmenine teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, kuri yra tiesiogiai suteikiama Sąjungos piliečiams pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį, o šia direktyva siekiama visų pirma šią teisę sustiprinti (šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 12 d. Sprendimo O. ir B., C‑456/12, EU:C:2014:135, 35 punktą ir 2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Coman ir kt., C‑673/16, EU:C:2018:385, 18 punktą).

22

Pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį ji taikoma visiems Sąjungos piliečiams, kurie atvyksta į kitą nei jų pilietybės valstybę narę, ir šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtiems jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba pas juos atvyksta.

23

Dėl Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalies Teisingumo Teismas nusprendė, kad iš pažodinio, sisteminio ir teleologinio šios direktyvos nuostatų aiškinimo matyti, kad ja reglamentuojamos tik Sąjungos piliečio atvykimo į kitą nei jo pilietybės valstybę narę ir apsigyvenimo joje sąlygos ir kad ja negalima pagrįsti trečiųjų šalių piliečių, Sąjungos piliečio šeimos narių, išvestinės teisės apsigyventi valstybėje narėje, kurios pilietybę turi šis Sąjungos pilietis (2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Coman ir kt., C‑673/16, EU:C:2018:385, 20 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

24

Nagrinėjamu atveju iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ginčas pagrindinėje byloje susijęs su prašymu suteikti trečiosios šalies pilietei R. Banger leidimą gyventi Jungtinėje Karalystėje – valstybėje narėje, kurios pilietybę turi Ph. Rado, ir kad pateikiant šį prašymą pastarasis ir R. Banger nebuvo susituokę arba įregistravę partnerystės, tačiau gyveno kartu kelerius metus.

25

Kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 28 ir 29 punktuose, sisteminiai ir teleologiniai argumentai, kuriais remdamasis Teisingumo Teismas šio sprendimo 23 punkte nurodytoje jurisprudencijoje nusprendė, kad Direktyvos 2004/38 nuostatomis negalima pagrįsti trečiųjų šalių piliečių, Sąjungos piliečio šeimos narių, išvestinės teisės apsigyventi šio piliečio kilmės valstybėje narėje, taikomi ir asmenims, nurodytiems Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punkte. Taigi pagal Direktyvą 2004/38 negalima pagrįsti trečiosios šalies piliečio, Sąjungos piliečio neregistruoto partnerio, teisės, kad jo prašymas suteikti leidimą gyventi valstybėje narėje, kurios pilietybę turi šis pilietis, būtų lengviau tenkinamas toje valstybėje narėje.

26

Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad, jei R. Banger gali būti taikoma ši Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punkte numatyta sąvoka „partneris, su kuriuo Sąjungos pilietis palaiko ilgalaikius santykius, jei jie tinkamai patvirtinami“, šia direktyva negalima pagrįsti R. Banger teisės, kad jos prašymas suteikti leidimą gyventi šalyje būtų lengviau tenkinamas Jungtinėje Karalystėje.

27

Vis dėlto Teisingumo Teismas pripažino, kad tam tikrais atvejais trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra Sąjungos piliečio šeimos nariai ir negali, remdamiesi Direktyvos 2004/38 nuostatomis, pasinaudoti išvestine teise gyventi valstybėje narėje, kurios pilietybę turi Sąjungos pilietis, tokia teisė vis dėlto galėtų būti suteikta pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį (2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Coman ir kt., C‑673/16, EU:C:2018:385, 23 punktas).

28

Ši išvada padaryta remiantis suformuota jurisprudencija, pagal kurią iš esmės trečiosios šalies piliečiui nesuteikus tokios išvestinės teisės gyventi šalyje, Sąjungos pilietis būtų atgrasytas palikti pilietybės valstybę narę, kad galėtų pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį pasinaudoti teise apsigyventi kitoje valstybėje narėje, nes nebūtų tikras, kad grįžęs į kilmės valstybę narę galės toliau gyventi su minėtu trečiosios šalies piliečiu, su kuriuo kaip šeima faktiškai kartu gyveno ar pradėjo gyventi priimančiojoje valstybėje narėje (šiuo klausimu žr. minėto 2014 m. kovo 12 d. Sprendimo O. ir B., C‑456/12, EU:C:2014:135, 54 punktą ir 2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Coman ir kt., C‑673/16, EU:C:2018:385, 24 punktą).

29

Pagal šią jurisprudenciją šios išvestinės teisės gyventi šalyje suteikimo sąlygos neturi būti griežtesnės nei Direktyvoje 2004/38 numatytos tokios išvestinės teisės suteikimo trečiosios valstybės piliečiui, kuris yra Sąjungos piliečio, pasinaudojusio laisvo judėjimo teise ir apsigyvenusio kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje, šeimos narys, sąlygos. Vadinasi, net jei šia direktyva nereglamentuojamos minėto Sąjungos piliečio grįžimo į jo pilietybės valstybę narę ir apsigyvenimo joje sąlygos, ji turi būti taikoma pagal analogiją (šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 12 d. Sprendimo O. ir B., C‑456/12, EU:C:2014:135, 50 ir 61 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją ir 2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Coman ir kt., C‑673/16, EU:C:2018:385, 25 punktą).

30

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad minėtos direktyvos 3 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punkte konkrečiai nurodyti partneriai, su kuriais Sąjungos pilietis palaiko ilgalaikius santykius, jeigu jie tinkamai patvirtinami. Pastarojoje nuostatoje numatyta, kad priimančioji valstybė narė, laikydamasi savo teisės aktų, palengvina galimybę įvažiuoti ir gyventi šalyje tokiam partneriui.

31

Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalį nereikalaujama, kad valstybės narės pripažintų šioje nuostatoje nurodytų trečiųjų šalių piliečių teises atvykti ir gyventi šalyje, tačiau valstybėms narėms nustatoma pareiga suteikti šiame straipsnyje nurodytų trečiųjų šalių piliečių pateiktiems prašymams tam tikrą pranašumą, palyginti su kitų trečiųjų šalių piliečių prašymais atvykti ir gyventi šalyje (šiuo klausimu žr. 2012 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Rahman ir kt., C‑83/11, EU:C:2012:519, 21 punktą).

32

Vis dėlto, kaip savo išvados 46–47 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, šio sprendimo 29 punkte nurodyta jurisprudencija taip pat taikytina, kalbant apie partnerį, su kuriuo Sąjungos pilietis palaiko ilgalaikius santykius, jeigu jie tinkamai patvirtinami, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punktą. Todėl trečiosios šalies piliečiui, palaikančiam tokius santykius su Sąjungos piliečiu, kuris, pasinaudojęs judėjimo laisve, grįžta į valstybę narę, kurios pilietis jis yra, ir joje gyvena, po Sąjungos piliečio grįžimo į savo valstybę narę negali būti taikomas mažiau palankus režimas nei tas, kurį direktyvoje numatyta taikyti trečiosios šalies piliečiui, su kuriuo ilgalaikius santykius, jeigu jie tinkamai patvirtinami, palaiko Sąjungos pilietis, įgyvendinantis savo judėjimo laisvę kitose valstybėse narėse, o ne toje, kurios pilietis jis yra.

33

Esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, Direktyvą 2004/38, be kita ko, jos 3 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punktą, kiek tai susiję su sąlygomis, kada turėtų būti palengvintas joje nurodytų trečiųjų šalių piliečių atvykimas ir apsigyvenimas, reikia taikyti pagal analogiją.

34

Šios išvados negali paneigti Jungtinės Karalystės argumentai, kad 2014 m. kovo 12 d. Sprendimo O. ir B. (C‑456/12, EU:C:2014:135) 63 punkte nurodyta, jog suteikti išvestinę teisę gyventi kilmės valstybėje narėje numatyta tik trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra „šeimos nariai“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 dalį. Iš tiesų, kaip savo išvados 35 punkte pažymėjo generalinis advokatas, nors šiame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad trečiosios šalies pilietis, kuris neturi šeimos nario statuso, negali priimančiojoje valstybėje narėje pasinaudoti išvestine teise joje gyventi pagal Direktyvą 2004/38 arba SESV 21 straipsnio 1 dalį, vis dėlto minėtu sprendimu neatmetamas šios valstybės narės įpareigojimas pagal šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalį palengvinti tokio trečiosios šalies piliečio atvykimą ir gyvenimą šalyje.

35

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti, kad SESV 21 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad pagal ją valstybė narė, kurios pilietybę turi Sąjungos pilietis, įpareigojama palengvinti leidimo gyventi šalyje neregistruotam partneriui trečiosios valstybės piliečiui, su kuriuo Sąjungos pilietis palaiko ilgalaikius santykius, galinčius būti tinkamai patvirtinamus, kai minėtas Sąjungos pilietis, pasinaudojęs Sutartyje numatyta laisvo judėjimo dirbti kitoje valstybėje narėje teise pagal Direktyvoje 2004/38 numatytas sąlygas, su neregistruotu partneriu grįžta į savo pilietybės valstybę narę ir joje gyvena, suteikimą.

36

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar SESV 21 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad sprendimas atsisakyti suteikti leidimą gyventi šalyje Sąjungos piliečio neregistruotam partneriui trečiosios šalies piliečiui, kai šis Sąjungos pilietis, pasinaudojęs Sutartyje numatyta laisvo judėjimo dirbti kitoje valstybėje narėje teise pagal Direktyvoje 2004/38 numatytas sąlygas, grįžta su savo partneriu į savo pilietybės valstybę narę ir joje gyvena, turi būti pagrįstas išsamiai išnagrinėtomis asmeninėmis prašytojo aplinkybėmis ir motyvuotas.

37

Kaip buvo pažymėta šio sprendimo 31 punkte, pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 2 dalį, kuri pagal analogiją taikoma grįžimo atveju, kaip antai nagrinėjamu pagrindinėje byloje, valstybės narės turi pareigą teikti tam tikrą pranašumą prašymams, kuriuos pateikė šioje nuostatoje nurodyti trečiųjų šalių piliečiai, palyginti su kitų trečiųjų šalių piliečių prašymais leisti įvažiuoti į šalį ir joje gyventi.

38

Teisingumo Teismas nusprendė, kad siekdamos įvykdyti šį įpareigojimą valstybės narės pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą turi šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nurodytiems asmenims numatyti galimybę gauti sprendimą dėl jų prašymo, kuris būtų pagrįstas išsamiai išnagrinėtomis jų asmeninėmis aplinkybėmis, o atmetus prašymą – motyvuotas (2012 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Rahman ir kt., C‑83/11, EU:C:2012:519, 22 punktas).

39

Nagrinėdama prašymą pateikusio asmens asmenines aplinkybes kompetentinga valdžios institucija turi atsižvelgti į įvairius veiksnius, kurie kiekvienu konkrečiu atveju gali būti svarbūs (2012 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Rahman ir kt., C‑83/11, EU:C:2012:519, 23 punktas).

40

Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvoje 2004/38 nenumatyta išsamesnių taisyklių, o jos 3 straipsnio 2 dalyje pavartoti žodžiai „laikydamasi savo teisės aktų“, reikia konstatuoti, jog kiekviena valstybė narė turi didelę diskreciją pasirinkti veiksnius, į kuriuos atsižvelgs. Taigi priimančiosios valstybės narės turi užtikrinti, kad jų teisės aktuose būtų nustatyti kriterijai, atitinkantys įprastą sąvokos „palengvina“ reikšmę ir nedarantys šios nuostatos neveiksmingos (šiuo klausimu žr. 2012 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Rahman ir kt., C‑83/11, EU:C:2012:519, 24 punktas).

41

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad SESV 21 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad sprendimas atsisakyti suteikti leidimą gyventi šalyje Sąjungos piliečio neregistruotam partneriui trečiosios šalies piliečiui, kai šis Sąjungos pilietis, pasinaudojęs Sutartyje numatyta laisvo judėjimo dirbti kitoje valstybėje narėje teise pagal Direktyvoje 2004/38 numatytas sąlygas, grįžta su savo partneriu į savo pilietybės valstybę narę ir joje gyvena, turi būti pagrįstas išsamiai išnagrinėtomis asmeninėmis prašytojo aplinkybėmis ir motyvuotas.

42

Pirmiausia reikia pažymėti, kad iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kitos sudėties kolegija nusprendė, jog 2006 m. taisyklės nesuteikė Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 2 dalyje nurodytiems asmenims right of appeal (teisė pateikti skundą). Į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti būtent atsižvelgiant į šią aplinkybę. Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą ne dėl minėtų asmenų situacijos teisminės kontrolės nebuvimo, o dėl to, ar pagal Direktyvą 2004/38 reikalaujama, kad egzistuotų teisės gynimo priemonė, kuria, kai pasinaudojama, teismas galėtų vykdyti ir teisinę, ir faktinę kontrolę.

43

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad savo ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje nurodyti trečiųjų šalių piliečiai, siekdami, kad būtų panaikintas dėl jų priimtas sprendimas nesuteikti leidimo gyventi šalyje, turi turėti teisės gynimo priemones, kuriomis, kai pasinaudojama, teismas galėtų atlikti tiek teisinę, tiek faktinę kontrolę.

44

Direktyvos 2004/38 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jos 30 ir 31 straipsniuose numatytos procedūros taikomos analogiškai visiems sprendimams, apribojantiems Sąjungos piliečio ar jo šeimos narių laisvą judėjimą dėl kitų priežasčių nei viešoji tvarka, visuomenės saugumas ar sveikatos apsauga. Pagal šios direktyvos 31 straipsnio 1 dalį atitinkami asmenys turi teisę pasinaudoti teisminėmis ir prireikus administracinėmis teisės gynimo priemonėmis priimančiojoje valstybėje narėje, siekdami panaikinti dėl jų, remiantis viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežastimis, priimtą sprendimą.

45

Vis dėlto šiose nuostatose tiesiogiai nenurodyti Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punkte išvardyti asmenys.

46

Šiuo klausimu, kaip savo išvados 87 punkte nurodė generalinis advokatas, pažymėtina, kad sąvoka „šeimos narys“ kitose Direktyvos 2004/38 nuostatose vartojama kaip apimanti ir jos 3 straipsnio 2 dalyje nurodytus asmenis. Konkrečiai kalbant, šios direktyvos 10 straipsnio, susijusio su leidimo gyventi šalyje kortelės išdavimu „Sąjungos piliečio šeimos nariams“, 2 dalies e ir f punktuose nurodyti dokumentai, kuriuos minėtos direktyvos 3 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a ir b punkte išvardyti asmenys turi pateikti, kai prašo išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę. Be to, Direktyvos 2004/38 8 straipsnio 5 dalies, susijusios su dokumentais, kurie turi būti pateikti, kad „šeimos nariams“ būtų išduotas registracijos sertifikatas, e ir f punktuose kalbama apie jos 3 straipsnio 2 dalyje nurodytus asmenis.

47

Taip pat pagal šio sprendimo 38 punkte nurodytą Teisingumo Teismo jurisprudenciją valstybės narės pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą turi šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nurodytiems asmenims numatyti galimybę gauti sprendimą dėl jų prašymo, kuris būtų pagrįstas išsamiai išnagrinėtomis jų asmeninėmis aplinkybėmis, o atmetus prašymą – motyvuotas.

48

Aiškinant Direktyvos 2004/38 nuostatas taip, kad jos atitiktų iš Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio kylančius reikalavimus (šiuo klausimu žr. 2013 m. birželio 4 d. Sprendimo ZZ, C‑300/11, EU:C:2013:363, 50 punktą), pagal šią nuostatą tie asmenys turi turėti teisę veiksmingai kreiptis į teismą dėl sprendimo panaikinimo, dėl ko būtų galima vykdyti teisinę ir faktinę to sprendimo teisėtumo pagal Sąjungos teisę kontrolę (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Gaydarov, C‑430/10, EU:C:2011:749, 41 punktą).

49

Taigi reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2004/38 31 straipsnio 1 dalyje numatytos procedūrinės garantijos taikomos jos 3 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punkte nurodytiems asmenims.

50

Kalbant apie šių procedūrinių garantijų turinį, pažymėtina, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją asmuo, nurodytas šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje, turi teisę teisme patikrinti, ar nacionalinės teisės aktai priimti ir taikomi neperžengiant direktyvoje nustatytų diskrecijos ribų (2012 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Rahman ir kt., C‑83/11, EU:C:2012:519, 25 punktas).

51

Dėl kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų turimos diskrecijos teisminės kontrolės pasakytina, kad nacionalinis teismas turi visų pirma įvertinti, ar ginčijamas sprendimas grindžiamas pakankamai svariais faktais. Ši kontrolė, be kita ko, turi apimti ir patikrinimą, ar laikytasi procedūrinių garantijų, turint galvoje, kad šiam aspektui tenka esminė reikšmė, nes dėl to teismas gali patikrinti, ar būta faktinių ir teisinių aplinkybių, nuo kurių priklauso diskrecijos įgyvendinimas (pagal analogiją žr. 2017 m. balandžio 4 d. Sprendimo Fahimian, C‑544/15, EU:C:2017:255, 45 ir 46 punktus). Šios garantijos apima Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 2 dalyje numatytą įpareigojimą, kad institucijos išsamiai išnagrinėtų prašytojo asmenines aplinkybes ir motyvuotų bet kokį atsisakymą leisti atvykti ar gyventi šalyje.

52

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 2 dalis aiškintina taip, kad šioje nuostatoje nurodyti trečiųjų šalių piliečiai, siekdami, kad būtų panaikintas dėl jų priimtas sprendimas nesuteikti leidimo gyventi šalyje, turi turėti teisės gynimo priemonę, kuria, kai pasinaudojama, nacionalinis teismas galėtų įvertinti, ar ginčijamas sprendimas grindžiamas pakankamai svariais faktais ir ar buvo laikytasi procedūrinių garantijų. Šios garantijos apima ir įpareigojimą, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos išsamiai išnagrinėtų prašytojo asmenines aplinkybes ir motyvuotų bet kokį atsisakymą leisti atvykti ar gyventi šalyje.

53

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: