1. 

Ši byla susijusi su sąlygomis, kuriomis nustatoma deliktinė atsakomybė už ES konkurencijos teisės pažeidimą, t. y. atsakomybė, kurią velionis generalinis advokatas W. Van Gerven įtikinamai įrodinėjo savo konstruktyvioje išvadoje, pateiktoje maždaug prieš 25 metus nagrinėtoje byloje Banks ( 2 ). Ta išvada padarė man įspūdį tuo metu ir iki šiol yra įkvėpimo šaltinis. Todėl džiaugiuosi, kad savo, kaip generalinio advokato, kadenciją galiu užbaigti pateikdamas išvadą dėl tos pačios srities ir remtis byloje Banks pateiktos išvados sukurtu pagrindu.

2. 

Nuo to laiko, kai buvo pateikta ta išvada, deliktinės atsakomybės srityje įvyko svarbių jurisprudencinių ( 3 ) ir teisėkūros ( 4 ) pokyčių. Vis dėlto dar neatsakyta į nemažai esminės svarbos klausimų. Vienas iš tų klausimų yra susijęs su asmenų atsakomybe už žalą, sukeltą dėl antimonopolinių taisyklių pažeidimo.

3. 

Viešojo ES konkurencijos teisės vykdymo užtikrinimo, už kurį atsako konkurencijos institucijos, srityje ekonominio tęstinumo principas taikomas siekiant padėti nustatyti už šių taisyklių pažeidimą atsakingus asmenis. Grindžiamas plačiu Sutarties nuostatose, susijusiose su konkurencija, įtvirtintos sąvokos „įmonė“ aiškinimu, šis principas nustato, kad atsako ne tik juridinis asmuo, kuris dalyvavo vykdant antikonkurencinius veiksmus. Restruktūrizavus įmonę arba kitaip pakeitus jos struktūrą, piniginė bauda gali būti skiriama bet kuriam subjektui, kuris ekonomine prasme yra tapatus ES konkurencijos teisę pažeidusiam subjektui ( 5 ).

4. 

Šioje byloje kyla klausimas, ar tą fundamentalų ES konkurencijos teisės principą taip pat privaloma taikyti privačiojo ES konkurencijos teisės vykdymo užtikrinimo atveju. Konkrečiau kalbant, Teisingumo Teismui pateiktas klausimas, ar, pagal privatinę teisę pareiškus ieškinį dėl žalos atlyginimo, bendrovė, kuri tęsė ekonominę veiklą dalyvaudama kartelyje, gali būti laikoma atsakinga už žalos, sukeltos pažeidus SESV 101 straipsnį, atlyginimą.

5.

Pagal Suomijos teisę pareigą atlyginti žalą turi tik tas teisės subjektas, kuris sukėlė tą žalą.

6.

Pagal Suomijos bendrovių teisės aktus kiekviena ribotos atsakomybės bendrovė yra atskiras juridinis asmuo, turintis savo turtą ir individualią atsakomybę.

7.

Be to, kiek tai susiję su būtinosiomis žalos atlyginimo sąlygomis, kurios galioja taikant nesutartinę atsakomybę, pažymėtina, kad pagal Suomijos teisę asmuo, kuris tyčia arba dėl aplaidumo sukelia žalą kitam asmeniui, turi pareigą ją atlyginti.

8.

1994–2002 m. Suomijos asfalto rinkoje veikė kartelis. 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Korkein hallinto-oikeus (Aukščiausiasis administracinis teismas, Suomija) septynioms bendrovėms skyrė piniginę baudą už antikonkurencinį elgesį, kuris (atsižvelgiant į to kartelio poveikį prekybai tarp valstybių narių) buvo laikomas prieštaraujančiu nacionaliniam įstatymui dėl konkurencijos apribojimų ir dabartiniam SESV 101 straipsniui.

9.

Viena iš bendrovių, kuriai liepta sumokėti piniginę baudą, buvo Lemminkäinen Oyj. Ši bendrovė su Vantaan kaupunki (Vantos savivaldybė) buvo sudariusi kelias asfaltavimo darbų, kurie buvo vykdomi 1998–2001 m., sutartis.

10.

Kitaip nei Lemminkäinen Oyj, kai kurių kitų kartelyje dalyvavusių bendrovių, t. y. Sata-Asfaltti Oy, Interasfaltti Oy ir Asfalttineliö Oy, veikla nuo to laiko buvo nutraukta taikant savanoriško likvidavimo procedūras, o atitinkami vieninteliai jų akcininkai, kurių pavadinimai dabar yra Skanska Industrial Solutions Oy, NCC Industry Oy ir Asfaltmix Oy, įgijo savo patronuojamųjų įmonių turtą ir tęsė tų įmonių ekonominę veiklą.

11.

Taigi pagal ekonominio tęstinumo principą Korkein hallinto-oikeus (Aukščiausiasis administracinis teismas) piniginę baudą skyrė Skanska Industrial Solutions Oy už jos ir Sata-Asfaltti Oy veiksmus, NCC Industry Oy už veiksmus, kuriuos vykdė Interasfaltti Oy, ir Asfaltmix Oy už veiksmus, kuriuos vykdė Asfalttineliö Oy.

12.

Korkein hallinto-oikeus (Aukščiausiasis administracinis teismas) priėmus sprendimą, Vantaan kaupunki kompetentingame apylinkės teisme (Helsingin käräjäoikeus) bendrovėms, kurioms buvo liepta sumokėti pinigines baudas, įskaitant Skanska Industrial Solutions Oy, NCC Industry Oy ir Asfaltmix Oy, pareiškė privatų ieškinį dėl žalos atlyginimo.

13.

Toje byloje Vantaan kaupunki reikalavo, kad šios bendrovės solidariai atlygintų žalą, sukeltą dėl per didelių kainų, sumokėtų už asfaltavimo darbus dėl kartelio. Skanska Industrial Solutions Oy, NCC Industry Oy ir Asfaltmix Oy ginčijo ieškinį, inter alia, remdamosi tuo, kad jos negali būti laikomos atsakingomis už žalą, kurią tariamai sukėlė teisiškai nepriklausomos bendrovės. Todėl, bendrovių teigimu, reikalavimai atlyginti žalą turėjo būti pareikšti įmonėms, kurių veikla buvo nutraukta taikant likvidavimo procedūras. Jų manymu, kadangi reikalavimai nebuvo pareikšti per savanoriško likvidavimo procedūras, kurias taikant buvo nutraukta kartelyje dalyvavusių bendrovių veikla, įsipareigojimų nebeliko.

14.

Taigi nacionalinėje byloje kyla pagrindinis klausimas, ar Skanska Industrial Solutions Oy, NCC Industry Oy ir Asfaltmix Oy gali būti laikomos atsakingomis už žalos, sukeltos antikonkurencinių Sata-Asfaltti Oy, Interasfaltti Oy ir Asfalttineliö Oy veiksmų, atlyginimą. Apylinkės teismas ir apeliacinės instancijos teismas šiuo atžvilgiu laikėsi skirtingų nuomonių.

15.

Apylinkės teismas konstatavo, kad jeigu esant tokiai situacijai ekonominio tęstinumo principas netaikomas, asmeniui praktiškai gali būti neįmanoma arba nepagrįstai sudėtinga gauti žalos, sukeltos pažeidus atitinkamas konkurencijos taisykles, atlyginimą. Tai visų pirma taikoma tuo atveju, kai pažeidimą padariusi bendrovė nustojo veikti ir nutraukė veiklą. Atsižvelgdamas į tai, apylinkės teismas laikėsi nuomonės, kad, viena vertus, siekiant užtikrinti veiksmingą SESV 101 straipsnio laikymąsi, atsakomybės už piniginės baudos sumokėjimą priskyrimas ir, kita vertus, atsakomybės už žalą priskyrimas turėtų būti grindžiami tais pačiais principais. Remdamasis tuo pagrindu apylinkės teismas padarė išvadą, kad Skanska Industrial Solutions Oy, NCC Industry Oy ir Asfaltmix Oy privalo atlyginti žalą, sukeltą dėl antikonkurencinio Sata-Asfaltti Oy, Interasfaltti Oy ir Asfalttineliö Oy elgesio.

16.

Tas sprendimas buvo apskųstas kompetentingam apeliaciniam teismui (Helsingin hovioikeus). Apeliacinis teismas nustatė, kad nebuvo jokio pagrindo ekonominio tęstinumo principą taikyti pagal privatinę teisę pareikštiems ieškiniams, susijusiems su žala dėl antimonopolinių taisyklių pažeidimo. To teismo manymu, būtinumu užtikrinti ES konkurencijos teisės veiksmingumą negalima remtis norint pagrįsti pagrindinių nesutartinės atsakomybės, kylančios iš vidaus teisinės sistemos, principų ribojimą. Principai, kurie taikomi skiriant pinigines baudas, neturėtų būti taikomi pagal privatinę teisę pareikštiems ieškiniams dėl žalos, jeigu nėra jokių tuo atžvilgiu galiojančių išsamesnių nuostatų. Todėl apeliacinis teismas atmetė Vantaan kaupunki reikalavimus tiek, kiek jie buvo pareikšti Skanska Industrial Solutions Oy, NCC Industry Oy ir Asfaltmix Oy už Sata-Asfaltti Oy, Interasfaltti Oy ir Asfalttineliö Oy veiksmus.

17.

Toje pačioje byloje apeliacinis teismas liepė Lemminkäinen Oyj atlyginti Vantaan kaupunki žalą, kurią sukėlė kartelis. Lemminkäinen Oyj nuo to laiko sumokėjo savivaldybei priteistą žalos atlyginimą.

18.

Vis dėlto, kaip ir Vantaan kaupunki, Lemminkäinen Oyj prašė leisti paduoti skundą Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas, Suomija) ir toks leidimas buvo suteiktas. Lemminkäinen Oyj, inter alia, teigia, kad žala, kurią jai liepta atlyginti, turėtų būti sumažinta, nes Vantaan kaupunki neprašė priteisti žalos atlyginimo iš kartelyje dalyvavusių (dabar veiklą nutraukusių) bendrovių. Vantaan kaupunki buvo leista paduoti skundą Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas) dėl klausimo, ar, remiantis ekonominio tęstinumo principu, Skanska Industrial Solutions Oy, NCC Industry Oy ir Asfaltmix Oy galima priskirti deliktinę atsakomybę.

19.

Atsižvelgdamas į jam pateiktus argumentus, Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas) dabar privalo nuspręsti, ar kartelio dalyvio, kurio veikla nutraukta taikant savanoriško likvidavimo procedūrą, ekonominę veiklą perėmusi bendrovė gali būti laikoma atsakinga už žalos atlyginimą. Šiuo atžvilgiu Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas) nurodo, kad nesutartinės atsakomybės pagal Suomijos teisę atskaitos taškas yra tai, kad už žalos atlyginimą atsakingas gali būti laikomas tik žalą sukėlęs (juridinis) asmuo. Taip yra, išskyrus tam tikras aplinkybes, kuriomis atsakomybės perkėlimas laikomas būtinu siekiant užtikrinti, kad atsakomybės nebūtų nederamai išvengta.

20.

Abejodamas, kaip teisingai aiškinti ES teisę, Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

21.

Rašytines pastabas pateikė Vantaan kaupunki, Skanska Industrial Solutions Oy (Skanska), NCC Industry Oy (NCC Industry) ir Asfaltmix Oy (Asfaltmix), Suomijos, Italijos ir Lenkijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Šios šalys, išskyrus Asfaltmix, taip pat Italijos ir Lenkijos vyriausybes, pateikė žodinius argumentus per teismo posėdį, kuris surengtas 2019 m. sausio 16 d.

22.

Šioje byloje paliečiamas esminis privačiojo ES konkurencijos teisės vykdymo užtikrinimo aspektas: ES teisės ir valstybių narių vidaus įstatymų, kuriais reglamentuojami ES konkurencijos teisės pažeidimu pagrįsti reikalavimai, susiję su žala dėl antimonopolinių taisyklių pažeidimo, sąveika. Tiesą sakant, deliktinę atsakomybę už ES konkurencijos teisės pažeidimą reglamentuojantys principai didele dalimi yra pagrįsti Teisingumo Teismo jurisprudencija. Vis dėlto, nors Teisingumo Teismas teisę reikalauti atlyginti dėl ES konkurencijos teisės pažeidimo kilusią žalą nustatė remdamasis Sutartimis ( 6 ) ir pateikė rekomendacijas dėl tam tikrų konkretesnių teisės reikalauti žalos atlyginimo ( 7 ) aspektų, privatusis ES konkurencijos teisės vykdymo užtikrinimas vis tiek yra grindžiamas vidaus privatine teise ir procesinėmis taisyklėmis.

23.

ES teisės aktų leidėjai Direktyvoje 2014/104/ES, kuri ratione temporis šioje byloje netaikoma, siekė aptarti ES teisės ir valstybių narių vidaus įstatymų sąveiką. Toje direktyvoje dabar suderinti tam tikri nacionaliniuose teismuose pareikštų ieškinių dėl žalos, sukeltos pažeidus antimonopolines taisykles, atlyginimo aspektai. Tačiau šioje direktyvoje, kaip ir jurisprudencijoje, taip pat paliekami keli iš esmės neatsakyti klausimai.

24.

Vienas iš tokių klausimų – kaip (visų pirma, kokiu teisiniu pagrindu remiantis) reikia nustatyti asmenis, kurie turi būti laikomi atsakingais už žalą, sukeltą pažeidus ES konkurencijos teisę. Šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę aptarti tą klausimą: Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti, kiek pagal ES teisę reglamentuota, kaip turi būti nustatoma atsakomybė tais atvejais, kai nacionaliniuose teismuose pareiškiami ieškiniai dėl žalos, sukeltos pažeidus antimonopolines taisykles, atlyginimo.

25.

Prieš pradedant nagrinėti tą klausimą reikia pateikti tam tikras įvadines pastabas dėl privačiojo ES konkurencijos teisės vykdymo užtikrinimo sistemos.

26.

Apskritai kalbant, ir kiek tai susiję su nesutartine atsakomybe Europos teisės sistemose, šalis, pagal privatinę teisę pareikšdama ieškinį dėl žalos atlyginimo, gali siekti prisiteisti žalos, kurią sukėlė konkretus elgesys arba veiksmas, atlyginimą. Atsižvelgiant į teisės sistemą, tikslios tokių bendrosios kompetencijos teismuose pareikštų reikalavimų ribos vis dėlto reglamentuojamos laikantis labai skirtingų taisyklių ir principų. Skirtingos ES valstybių narių teisinės tradicijos paaiškina, kodėl yra skirtumų, be kita ko, kiek tai susiję su veiksmų, dėl kurių gali atsirasti atsakomybė, rūšimi (pavyzdžiui, civilinės teisės pažeidimas, deliktas, kvazideliktas arba atsakomybė be kaltės), asmenų, kurie gali būti laikomi potencialiai nukentėjusiomis šalimis, ratu, priežastiniu ryšiu, asmenimis, kurie gali būti laikomi atsakingais už tariamą žalą, ir žalos, kurią galima atlyginti, kategorijomis.

27.

Vis dėlto, nepaisant visų šių skirtumų, reikalavimų atlyginti žalą pagrindinė funkcija Europoje dažnai yra susijusi su atlyginimu ir kompensavimu (restitutio ad integrum). Nors pareiga atlyginti žalą tam tikromis aplinkybėmis taip pat gali atlikti atgrasymo funkciją, galima pagrįstai teigti, kad atsakomybė už žalą, kaip savarankiška atgrasymo nuo nepageidaujamo elgesio priemonė (arba bausmė), yra ne toks dažnas reiškinys Europos teisinėje sistemoje.

28.

Vis dėlto, kalbant apie ES konkurencijos teisę, pažymėtina, kad ieškiniais dėl žalos atlyginimo siekiama įvykdyti abi funkcijas. Viena vertus, reikalavimas atlyginti žalą, sukeltą pažeidus ES konkurencijos teisę, atlieka kompensacinę funkciją. Tokie reikalavimai sudaro galimybę asmenims prisiteisti visą kompensaciją už bet kokią žalą, kuri tariamai buvo sukelta pažeidus ES konkurencijos teisę ( 8 ). Tačiau, kita vertus, pagal privatinę teisę pareikštas reikalavimas atlyginti žalą, sukeltą pažeidus konkurencijos taisykles, taip pat gali atlikti atgrasymo funkciją ir taip papildyti viešąjį vykdymo užtikrinimą.

29.

Teisingumo Teismas, pasitelkdamas įtikinamą teisių kalbą ir ES konkurencijos teisės veiksmingumą, ypatingą dėmesį skyrė ieškinių dėl žalos, sukeltos pažeidus ES konkurencijos teisę, atlyginimo atgrasomajai funkcijai.

30.

Teisingumo Teismas privačiojo vykdymo užtikrinimo Europos Sąjungoje sistemos pamatus paklojo savo sprendimuose Courage ( 9 ) ir Manfredi ( 10 ). Tuose sprendimuose Teisingumo Teismas įtvirtino bet kurio asmens teisę reikalauti atlyginti antikonkurenciniais veiksmais sukeltą žalą ( 11 ).

31.

Iš jurisprudencijos galima matyti, kad teisė reikalauti žalos atlyginimo vis dėlto nebuvo nustatyta siekiant paprasčiausiai užtikrinti antikonkurenciniu elgesiu sukeltos žalos atlyginimą. Tokia teisė veikiau buvo prilyginta poreikiui užtikrinti visapusį ES konkurencijos teisės veiksmingumą ( 12 ). Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas konkrečiai pripažino, kad teisė reikalauti žalos atlyginimo sustiprina ES konkurencijos teisės veiksmingumą, nes atgraso įmones nuo antikonkurencinių susitarimų sudarymo arba dalyvavimo verčiantis kita antikonkurencine praktika ir sudarant susitarimus, kurie dažnai yra slapti. Todėl galimybė nacionaliniuose teismuose pareikšti privačius ieškinius dėl žalos atlyginimo taip pat yra priemonė palaikyti veiksmingą konkurenciją Europos Sąjungoje ( 13 ). Kitaip tariant, tais ieškiniais įmonės atgrasomos nuo dalyvavimo vykdant konkurencijai žalingus veiksmus.

32.

Vis dėlto svarbu pažymėti, kad nors Teisingumo Teismas, remdamasis SESV 101 straipsniu, nustatė teisę reikalauti žalos atlyginimo, jis taip pat aiškiai susilaikė ir neapibrėžė pagrindinių deliktinės atsakomybės sąlygų. Be to, aiškiai matyti, kad procesinė ir materialinė sistema, kuri yra būtina norint bendrosios kompetencijos teismuose gauti žalos atlyginimą, iš esmės glūdi vidaus teisėje ( 14 ). Kaip Teisingumo Teismas konstatavo sprendimuose, priimtuose nuo tada, kai buvo priimti sprendimai Courage ir Manfredi, tais atvejais, kai nagrinėjamas klausimas neaptariamas ES taisyklėse, valstybės narės turi nustatyti išsamias taisykles, kuriose būtų reglamentuojama teisė reikalauti atlyginti žalą, sukeltą pažeidus SESV 101 straipsnį (arba SESV 102 straipsnį), įskaitant taisykles dėl priežastinio ryšio sąvokos taikymo. Tačiau valstybės narės turi užtikrinti, kad tos vidaus taisyklės atitiktų lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus ( 15 ).

33.

Vis dėlto, kurie klausimai, susiję su ieškiniais dėl žalos atlyginimo, reglamentuojami ES teisėje, o kuriuos reglamentuoja valstybių narių vidaus įstatymai? Atsakymą į tą klausimą, manau, galima rasti nagrinėjant naujausią jurisprudenciją.

34.

Teisingumo Teismo sprendimas Kone ( 16 ) nušviečia tą klausimą. Tame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad nukentėjusieji nuo „apsauginių kainų“ („umbrella pricing“), t. y. asmenys, kurie patyrė netiesioginę žalą dėl kainų, kurios buvo padidintos pažeidžiant SESV 101 straipsnį, gali reikalauti atlyginti tokią žalą, pagal privatinę teisę pareikšdami ieškinį dėl žalos atlyginimo. Todėl buvo manoma, kad vidaus taisyklė dėl priežastinio ryšio, pagal kurią iš pat pradžių panaikinama galimybė reikalauti atlyginti žalą, sukeltą dėl „apsauginių kainų“, SESV 101 straipsnyje yra draudžiama ( 17 ).

35.

Galima išskirti du tarpusavyje susijusius klausimus.

36.

Pirma, Sprendime Kone Teisingumo Teismas pakartojo, kad valstybės narės turi pareigą nustatyti išsamias taisykles, kuriomis būtų reglamentuojama teisė reikalauti atlyginti žalą, sukeltą dėl pagal SESV 101 straipsnį draudžiamo susitarimo arba praktikos, įskaitant taisykles dėl priežastinio ryšio sąvokos taikymo. Vis dėlto valstybės narės turi užtikrinti, kad tos vidaus taisyklės atitiktų lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus. Tai reiškia, kad aptariamos taisyklės nėra mažiau palankios, palyginti su taisyklėmis, kuriomis reglamentuojami ieškiniai dėl panašių vidaus teisėje nustatytų teisių pažeidimo, be to, dėl tų taisyklių ES teisėje nustatytų teisių įgyvendinimas netampa per daug sudėtingas arba praktiškai neįmanomas ( 18 ).

37.

Taigi, atsižvelgiant į tą konstatavimą, galėtų atrodyti, kad bet kokios vidaus taisyklės, kuria reglamentuojami ieškiniai dėl žalos, sukeltos pažeidus antimonopolines taisykles, atlyginimo, atitiktis ES teisei turi būti vertinama remiantis klasikiniu lygiavertiškumo ir veiksmingumo kriterijumi. Vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad po tokio bendro pobūdžio konstatavimo Teisingumo Teismas konkurencijos teisės srityje nurodė, kad atitinkamų vidaus taisyklių taikymas negali kenkti veiksmingam SESV 101 straipsnio taikymui ( 19 ). Tiesą sakant, kaip matyti iš atidesnės analizės, kitas pareiškimas daromas pateikiant nuorodą į visapusišką SESV 101 straipsnio veiksmingumą ( 20 ).

38.

Man atrodo, kad Teisingumo Teismo naudojami argumentai aiškiai reikalauja kai ko daugiau nei vien lygiavertiškumo ir veiksmingumo principais pagrįsto vertinimo. Mano manymu, jie reikalauja ginčijamos vidaus taisyklės atitikties vertinimo atsižvelgiant į visapusį Sutarties nuostatos, būtent SESV 101 straipsnio, veiksmingumą.

39.

Skirtumas tarp, viena vertus, lygiavertiškumo ir veiksmingumo principais pagrįsto vertinimo ir, kita vertus, visapusiu SESV 101 straipsnio veiksmingumu pagrįsto vertinimo yra svarbus. Jis padeda nubrėžti skiriamąją juostą tarp klausimų, kurie reglamentuojami atitinkamai pagal ES teisę ir valstybių narių vidaus teisės sistemas.

40.

Remdamasis jurisprudencijos aiškinimu, galiu teigti, kad klasikinis lygiavertiškumo ir veiksmingumo kriterijus taikomas tik „išsamioms taisyklėms, kuriomis reglamentuojamas teisės reikalauti atlyginti žalą įgyvendinimas“ nacionaliniuose teismuose. Kitaip tariant, tas kriterijus taikomas taisyklėms, kurios (vienaip ar kitaip) yra susijusios su teisės reikalauti žalos atlyginimo taikymu bendrosios kompetencijos teisme ( 21 ). Tokias taisykles turi nustatyti valstybės narės.

41.

Priešingai, tais atvejais, kai esminėms teisės reikalauti atlyginti žalą sąlygoms (pavyzdžiui, priežastiniam ryšiui) kyla pavojus, tokios sąlygos nagrinėjamos atsižvelgiant į SESV 101 straipsnį.

42.

Be abejo, teisinga tai, kad Sprendime Kone Teisingumo Teismas susilaikė ir pagal ES teisę nepateikė teigiamos „priežastinio ryšio“ sąvokos apibrėžties. Jis tai padarė, nepaisydamas generalinės advokatės J. Kokott pasiūlymo ( 22 ). Vietoje to, Teisingumo Teismas veikė atsargiai (ir tai jis daro dažnai) ir atsakydamas apsiribojo tik tuo, kas buvo griežtai būtina tuo metu nagrinėtoje byloje ( 23 ). Todėl Teisingumo Teismas, pateikdamas nuorodą į visapusį SESV 101 straipsnio veiksmingumą, konstatavo, kad ta Sutarties nuostata draudžia vidaus taisyklę dėl priežastinio ryšio, pagal kurią iš pat pradžių panaikinama galimybė reikalauti atlyginti žalą, sukeltą dėl apsauginių kainų.

43.

Kitaip tariant, nors Teisingumo Teismas nusprendė priežastinio ryšio sąvokos prasmę plėtoti būsimoje jurisprudencijoje, mano nuomone, nereikėtų manyti, kad tai reiškia, jog sąlygos, kurios sudaro reikalavimo atlyginti žalą esmę, reglamentuojamos pagal vidaus teisę.

44.

Antra, visapusiam SESV 101 straipsnio veiksmingumui suteikiama svarba yra glaudžiai susijusi su teisės reikalauti atlyginti žalą, sukeltą pažeidus ES konkurencijos teisę, loginiu pagrindu, kuris byloje Kone buvo tvirtai susietas su atgrasymu. Iš tiesų, atmesdamas taisyklės, pagal kurią reikalaujama tiesioginio priežastinio ryšio siekiant nustatyti deliktinę atsakomybę, taikymą, Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal SESV 101 straipsnį draudžiama vidaus taisyklė, pagal kurią panaikinama karteliui priklausančių įmonių deliktinė atsakomybė už žalą, sukeltą dėl rinkos kainų, kurios padidėjo dėl antikonkurencinių veiksmų ( 24 ).

45.

„Žala“, kurią sukėlė apsauginės kainos, yra nepriklausomo sprendimo dėl kainų, kurį priėmė asmuo, dalyvavęs atliekant ginčijamus konkurencinius veiksmus, pasekmė. Toks sprendimas gali turėti poveikį daugybei privačių asmenų. Todėl gerokai padidėja privačių asmenų, turinčių teisę tiesiogiai remtis 101 straipsniu (arba SESV 102 straipsniu) reikalauti atlyginti žalą, sukeltą pažeidus ES konkurencijos teisę, skaičius. Atsižvelgiant į tai, byloje Kone priimtas sprendimas yra lemiamas žingsnis konsoliduojant ieškinių dėl žalos, sukeltos pažeidus antimonopolines taisykles, atlyginimo, kaip priemonės, sukurtos siekiant atgrasyti įmones nuo dalyvavimo antikonkurenciniuose veiksmuose, vaidmenį.

46.

Nors apie byloje Kone pasiekto sprendimo pridėtinę praktinę vertę, susijusią su apskritai privačiojo vykdymo užtikrinimo sistemos veiksmingumu, būtų galima daug ką pasakyti, tai, kad Teisingumo Teismas iš esmės akcentavo atgrasymą, mano manymu, yra pateisinama dėl kelių priežasčių. Toliau trumpai aptarsiu dvi iš jų.

47.

Pirma, kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, privatusis vykdymo užtikrinimas pareiškiant ieškinius dėl žalos atlyginimo yra papildoma atgrasymo nuo antikonkurencinio elgesio, kurio viešasis vykdymo užtikrinimas vienas negali pasiekti, priemonė. Privačiojo vykdymo užtikrinimo, kaip ir viešojo vykdymo užtikrinimo, tikslas yra daryti įtaką įmonių elgesiui rinkoje, siekiant atgrasyti tas įmones nuo dalyvavimo vykdant antikonkurencinius veiksmus.

48.

Viena vertus, jeigu privatūs asmenys (kurie dažnai pirmieji sužino apie kartelius arba kitus antikonkurencinius veiksmus) turi galimybę pasinaudoti veiksmingomis privatinėje teisėje nustatytomis teisių gynimo priemonėmis, padidėja tikimybė, kad bus atskleista daugiau neteisėtų apribojimų ir kad pažeidėjai bus patraukti atsakomybėn ( 25 ). Kitaip tariant, gerokai padidėja atskleidimo rizika. Kita vertus, nors vieno reikalavimo atlyginti žalą atgrasomasis poveikis, be abejonės, nėra didelis, būtent potencialių ieškovų skaičius kartu su didesne atskleidimo rizika padeda paaiškinti, kodėl privačiojo vykdymo užtikrinimo mechanizmai (pavyzdžiui, ieškiniai dėl žalos atlyginimo) yra veiksminga priemonė užtikrinti konkurencijos taisyklių laikymąsi ( 26 ).

49.

Antra, reikėtų prisiminti, kad antikonkurencinių veiksmų sukelta žala paprastai yra išimtinai ekonominio pobūdžio. Nors negaliu atmesti galimybės, kad tam tikrais atvejais tiesioginę žalą tam tikrų asmenų ekonominiams interesams gali būti gana sudėtinga paprastai nustatyti ir įrodyti, verta pažymėti, kad konkurencijos teisės pažeidimai taip pat yra susiję su netiesiogine žala ir, bendriau, neigiamomis pasekmėmis rinkos struktūrai ir veikimui. Neverta nė sakyti, kad žalos kiekybinis įvertinimas arba įrodymas, ką jau kalbėti apie priežastinį ryšį, remiantis faktams prieštaraujančia įvykių seka, sukelia daugybę problemų.

50.

Vis dėlto iš esmės reali žala, kurią sukėlė neteisėti konkurencijos apribojimai, yra nepadengtieji nuostoliai, kuriuos sukelia tokie apribojimai, t. y. ekonominio efektyvumo nuostoliai, kuriuos sukėlė atitinkamas antikonkurencinis elgesys. Tai reiškia, kad konkurencijos teisės pažeidimu pagrįstuose ieškiniuose dėl žalos atlyginimo nurodyta žala tikrovėje yra ekonominio neefektyvumo, kuris atsiranda dėl pažeidimo ir su juo susijusių nuostolių visai visuomenei, atsižvelgiant į sumažėjusią vartotojų gerovę, išraiška. Todėl galutinėje analizėje ieškinio dėl žalos, sukeltos pažeidus konkurencijos teisę, atlyginimo kompensacinė funkcija, mano manymu, išlieka pavaldi tokio ieškinio atgrasomajai funkcijai.

51.

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, dabar pereisiu prie konkretaus Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas) pateiktų prejudicinių klausimų aptarimo.

52.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui užduoda tris klausimus, iš kurių du yra alternatyvūs (priklauso nuo atsakymo į pirmąjį prejudicinį klausimą). Visi trys klausimai yra glaudžiai susiję ir jais prašoma išaiškinti vieną dalyką: ar pagal ES teisę reikalaujama, kad privačiam asmeniui, kuris nacionaliniame teisme pagal privatinę teisę pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo, turi būti leidžiama prašyti kompensuoti dėl ES konkurencijos teisės pažeidimo sukeltą žalą iš bendrovės, kuri tęsė kartelio dalyvio ekonominę veiklą? Kitaip tariant, ar šiomis aplinkybėmis privaloma taikyti ekonominio tęstinumo principą?

53.

Manau, kad į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai.

54.

Siekdamas paaiškinti, kodėl taip yra, paeiliui aptarsiu pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus.

55.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar asmenys, atsakingi už žalos, sukeltos dėl SESV 101 straipsniui prieštaraujančių veiksmų, atlyginimą, turi būti nustatomi remiantis ES teise, ar tą klausimą paliekama spręsti pagal vidaus teisę.

56.

Dauguma pastabas šioje byloje pateikusių šalių teigė, kad asmenų, atsakingų už žalos atlyginimą, nustatymo klausimas reglamentuojamas pagal nacionalinę teisę. Jų manymu, šiuo atžvilgiu valstybių narių veikimo laisvę apriboja lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai.

57.

Nepritariu tokiam požiūriui.

58.

Viena vertus, kadangi SESV 101 straipsnis veikia tiesiogiai, jis sukelia teisinių pasekmių privačių asmenų tarpusavio santykiams, taigi juo sukuriamos teisės privačių asmenų naudai, kurias nacionaliniai teismai privalo apsaugoti. Kaip minėta, Teisingumo Teismas iš tiesioginio SESV 101 straipsnio veikimo kildino bet kurio privataus asmens teisę reikalauti kompensuoti žalą, patirtą dėl šio straipsnio pažeidimo. Kita vertus, Teisingumo Teismas šiomis aplinkybėmis ne kartą konstatavo, kad išsamias taisykles, kuriomis reglamentuojamas tos teisės įgyvendinimas, turi nustatyti valstybės narės ir tuo pačiu metu laikytis (minimalių) lygiavertiškumo ir veiksmingumo reikalavimų ( 27 ).

59.

Ar asmenų, atsakingų už pažeidus ES konkurencijos teisę sukeltos žalos kompensavimą, nustatymas yra tokia išsami taisyklė, reglamentuojanti teisės reikalauti atlyginti žalą įgyvendinimą? O gal tai yra esminė pagal ES teisę reglamentuojamos atsakomybės sąlyga?

60.

Manau, kad tai yra esminė pagal ES teisę reglamentuojamos atsakomybės sąlyga.

61.

Asmenų, kurie gali būti laikomi atsakingais už žalos atlyginimą, nustatymas nėra klausimas, susijęs su kokiomis nors konkretaus prašymo, kuriame pateikiamas reikalavimas atlyginti žalą, aplinkybėmis; tai taip pat nėra taisyklė, pagal kurią reglamentuojamas faktinis teisės reikalauti atlyginti žalą vykdymo užtikrinimas. Už žalos atlyginimą atsakingų asmenų nustatymas yra kita teisės reikalauti atlyginti žalą, sukeltą pažeidus ES konkurencijos teisę, medalio pusė. Iš tiesų SESV 101 straipsniu pagrįstos teisės reikalauti atlyginti žalą buvimas suponuoja tai, kad yra teisinė pareiga, kuri buvo pažeista ( 28 ). Tai taip pat suponuoja tai, kad yra už tą pažeidimą atsakingas asmuo.

62.

Tą asmenį galima nustatyti pagal SESV 101 straipsnį, t. y. nuostatą, kuri taikoma įmonėms. Iš tiesų SESV 101 straipsnyje nustatyto draudimo adresatai yra įmonės, kurių sąvoką Teisingumo Teismas viešojo vykdymo užtikrinimo ir piniginių baudų skyrimo kontekste taikė lanksčiai.

63.

Remiantis jurisprudencijoje nustatytais principais, ši sąvoka apima bet kokį ekonominę veiklą vykdantį subjektą, nepaisant jo teisinio statuso ir finansavimo būdo. Jeigu toks subjektas pažeidžia ES konkurencijos teisę, remiantis asmeninės atsakomybės principu, tas subjektas turi atsakyti už pažeidimą ( 29 ).

64.

Atsižvelgiant į tai, man sudėtinga rasti bet kokią įtikinamą priežastį, kodėl asmenys, atsakingi už žalos atlyginimą deliktinės atsakomybės kontekste, turėtų būti nustatomi remiantis kitokiu pagrindu. Kaip tik yra atvirkščiai.

65.

Per teismo posėdį Komisija teigė, kad Teisingumo Teismo tyla jurisprudencijoje nagrinėjamu klausimu, įskaitant faktą, kad dabar Direktyvoje 2014/104 pateikiama konkreti nuoroda į solidariąją įmonių atsakomybę už žalą dėl antimonopolinių taisyklių pažeidimo ( 30 ), rodo, kad asmenys, kurie turi būti laikomi atsakingais, nustatomi pagal vidaus teisę laikantis lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų. Tačiau tai, kad Teisingumo Teismas neturėjo galimybės išaiškinti šio klausimo arba kad ES teisės aktų leidėjai į šią direktyvą įtraukė nuostatą dėl įmonių solidariosios atsakomybės, mažai tepasako apie normatyvinį pagrindą, kuriuo remiantis reikėtų nustatyti už žalą atsakingus asmenis, arba, tiesą sakant, principus, kurie turi būti taikomi nustatant tokius asmenis.

66.

Atsakingų asmenų nustatymas turi tiesioginį poveikį pačiam teisės reikalauti atlyginti žalą buvimui. Iš esmės tai yra fundamentalią reikšmę turintis klausimas, kuris prilygsta pačiai teisei reikalauti žalos atlyginimo. Kitaip tariant, kaip ir priežastinio ryšio atveju, kita esminė atsakomybės sąlyga, t. y. atsakingi asmenys, turi būti nustatoma remiantis ES teise.

67.

Esminės atsakomybės sąlygos turi būti vienodos ( 31 ). Jeigu už žalos atlyginimą atsakingi asmenys įvairiose valstybėse narėse būtų skirtingi, kiltų akivaizdus skirtingo ūkio subjektų traktavimo pavojus, nes toks traktavimas priklausytų nuo jurisdikcijos, kurioje nagrinėjamas pagal privatinę teisę pareikštas reikalavimas atlyginti žalą. Žvelgiant iš veiksmingo ES konkurencijos teisės vykdymo užtikrinimo perspektyvos, jei už žalą atsakingų asmenų nustatymas būtų paliekamas valstybių narių diskrecijai, dėl to galėtų būti gerokai apribota teisė reikalauti atlyginti žalą. Be to, skirtingų valstybių narių taisyklių, reglamentuojančių fundamentalų klausimą, kuris turi tiesioginį poveikį pačiam teisės reikalauti atlyginti žalą buvimui, taikymas ne tik prieštarautų pagrindiniams ES konkurencijos teisės tikslams – sudaryti vienodas sąlygas visoms vidaus rinkoje veikiančioms įmonėms, bet ir paskatintų įmones ieškoti palankesnio teisinio reglamentavimo ( 32 ).

68.

Galutinėje analizėje toks sprendimas darytų neigiamą poveikį ieškinių dėl žalos atlyginimo atgrasomajai funkcijai, taigi ir ES konkurencijos teisės vykdymo užtikrinimo veiksmingumui, t. y. tikslui, kurį Teisingumo Teismas ypač akcentavo savo jurisprudencijoje.

69.

Vadinasi, nacionaliniame teisme pagal privatinę teisę pareiškus ieškinį dėl žalos atlyginimo, asmenys, kurie laikomi atsakingais už pažeidus ES konkurencijos teisę sukeltos žalos kompensavimą, turėtų būti nustatomi pagal ES teisę, remiantis SESV 101 straipsniu (arba, kaip gali būti, SESV 102 straipsniu).

70.

Ar tai reiškia, kad nacionaliniame teisme nagrinėjant ieškinį, susijusį su žala dėl antimonopolinių taisyklių pažeidimo, reikėtų taikyti ekonominio tęstinumo principą, siekiant nustatyti už žalos atlyginimą atsakingus asmenis?

71.

Užduodamas antrąjį prejudicinį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar nustatant už žalos atlyginimą atsakingus asmenis reikia vadovautis tokiais pačiais principais, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė piniginių baudų skyrimo kontekste.

72.

Naudinga pradėti trumpai pakartojant pagrindines Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su ekonominio tęstinumo principu, nuostatas; ši jurisprudencija, reikėtų priminti, išplėtota atsižvelgiant į viešąjį ES konkurencijos teisės vykdymo užtikrinimą.

73.

Ekonominio tęstinumo principas – tai plati įmonės apibrėžties ES konkurencijos teisėje išraiška. Ji visų pirma taikoma tais atvejais, kai pažeidimą padaręs subjektas nustoja egzistuoti teisine arba ekonomine prasme. Kaip paaiškino Teisingumo Teismas, jeigu piniginė bauda būtų skiriama įmonei, kuri teisiškai toliau egzistuoja, tačiau nutraukė savo ekonominę veiklą, tokia bauda neturėtų atgrasomojo poveikio ( 33 ).

74.

Kalbant bendrai, nors asmeninė atsakomybė išlieka pagrindinė taisyklė, atsakomybės išplėtimo subjekto, kuris tęsė ES konkurencijos teisę pažeidusio subjekto veiklą, loginis pagrindas yra tas, kad įmonės priešingu atveju galėtų išvengti piniginių baudų, pakeisdamos savo tapatybę per restruktūrizaciją, pardavimą arba kitus teisinius ar organizacinius pokyčius. Tai pažeistų tikslą, susijusį su veiksmų, kuriais pažeidžiama konkurencijos teisė, užkardymu ir pakartotinio jų vykdymo prevencija taikant atgrasančias pinigines baudas ( 34 ).

75.

Taigi, žvelgiant iš ES konkurencijos teisės perspektyvos, atlikus teisinius ar organizacinius pakeitimus nebūtinai sukuriama nauja įmonė, kuri neatsako už pažeidimą padariusio savo pirmtako veiksmus, kai ekonominiu požiūriu abi įmonės yra vienodos. Šiuo atžvilgiu pažeidimą padariusio subjekto ir jo teisių perėmėjo teisinės formos, pasak Teisingumo Teismo, taip pat nėra svarbios ( 35 ). Taip yra todėl, kad ekonominiu požiūriu subjektas išlieka toks pats.

76.

Mano manymu, su viešuoju konkurencijos teisės vykdymo užtikrinimu susiję argumentai, kurie buvo pateikti siekiant pagrįsti plačios „įmonės“ sąvokos vartojimą ir su ja glaudžiai susijusį ekonominio tęstinumo principą, taip pat galioja, kalbant apie pagal privatinę teisę pareikštą reikalavimą kompensuoti žalą, sukeltą pažeidus ES konkurencijos teisę. Taip yra todėl, kad privačiu ieškiniu dėl žalos atlyginimo, kaip ir konkurencijos institucijų vykdomu viešuoju konkurencijos teisės vykdymo užtikrinimu, taip pat siekiama (nors ir skirtingais mechanizmais) atgrasyti įmones nuo antikonkurencinių veiksmų vykdymo. Vantaan kaupunki nurodė, kad viešasis ir privatusis ES konkurencijos teisės vykdymo užtikrinimas kartu sudaro išsamią vykdymo užtikrinimo sistemą, nors ir dvejopo pobūdžio, kuri turėtų būti vertinama kaip visuma.

77.

Jeigu ekonominio tęstinumo principas nebūtų taikomas ieškiniams dėl žalos atlyginimo, tai gerokai susilpnintų atgrasomąjį elementą, susijusį su leidimu bet kuriam privačiam asmeniui reikalauti atlyginti žalą, sukeltą pažeidus ES konkurencijos teisę.

78.

Be to, kaip aiškiai matyti šioje byloje, įmonės galėtų išvengti privačios atsakomybės taikydamos korporatyvines arba kitas priemones, dėl kurių privatiems asmenims taptų praktiškai neįmanoma įgyvendinti savo teisės reikalauti atlyginti žalą pagal SESV 101 straipsnį. Šiuo atžvilgiu Skanska, NCC Industry ir Asfaltmix Teisingumo Teisme teigė, kad Vantaan kaupunki taip pat galėjo reikalauti atlyginti žalą iš dabar veiklą nutraukusių bendrovių. Nors atrodo, kad pagal Suomijos bendrovių teisės aktus nukentėjusiai šaliai iš tikrųjų leidžiama imtis tokių veiksmų, sudėtinga numatyti, kaip toks veikimo būdas privačiam asmeniui galėtų užtikrinti bet kokią veiksmingą teisę reikalauti atlyginti žalą: gerai žinoma, kad negalima nieko atimti iš žmogaus, kuris nieko neturi.

79.

Iš tikrųjų gali atrodyti problemiška, kad bendrovė gali būti laikoma atsakinga už žalą, kurią sukėlė kitos (veiklą nutraukusios) bendrovės antikonkurenciniai veiksmai, paprasčiausiai dėl to, kad ta bendrovė tęsė pažeidėjo ekonominę veiklą. Todėl būtų galima teigti, kad ekonominio tęstinumo principo taikymas reikalavimui atlyginti žalą yra viršesnis už tokių pagal privatinę teisę pareikštų reikalavimų logiką, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad pažeidėjas ir už žalos atlyginimą atsakingas asmuo (teisiškai) nėra tas pats.

80.

Vis dėlto manau, kad šiuo atveju tas sprendimo būdas nėra išskirtinis arba tuo klausimu keliantis nuostabą. Jau anksčiau paaiškinau, kad ieškiniai dėl žalos, sukeltos pažeidus antimonopolines taisykles, atlyginimo yra sudedamoji ES konkurencijos teisės vykdymo užtikrinimo, t. y. sistemos, kuria (atsižvelgiant į jos visumą) pirmiausia siekiama atgrasyti įmones nuo antikonkurencinių veiksmų vykdymo, dalis. Pagal tą sistemą atsakomybė susieta su turtu, o ne su konkrečiu teisiniu subjektiškumu. Todėl ekonominiu požiūriu tai pačiai įmonei, kuri padarė pažeidimą, taikomos viešosios sankcijos ir ji laikoma atsakinga už žalos atlyginimą pagal privatinę teisę. Atsižvelgiant į tai, kad viešasis ir privatusis vykdymo užtikrinimas papildo visą sistemą ir yra sudedamoji jos dalis, sprendimas, pagal kurį įmonės sąvokos aiškinimas skirtųsi atsižvelgiant į mechanizmą, kuris taikomas užtikrinant ES konkurencijos teisės vykdymą, paprasčiausiai būtų netinkamas.

81.

Taigi laikausi nuomonės, kad SESV 101 straipsnis turi būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad, nustatant asmenį, atsakingą už žalos, sukeltos pažeidus tą nuostatą, atlyginimą, ekonominio tęstinumo principas turi būti taikomas taip, kad privatus asmuo, nacionaliniame teisme pareiškęs ieškinį dėl žalos atlyginimo, gali prašyti priteisti žalos atlyginimą iš bendrovės, kuri tęsė kartelio dalyvio ekonominę veiklą.

82.

Vis dėlto prieš prieinant prie išvados būtina pateikti galutinę pastabą, kurią sufleruoja per teismo posėdį NCC Industry pateikti argumentai.

83.

Dėl šių sąlygų žr., pavyzdžiui, 2016 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Microsoft Mobile Sales International ir kt., C‑110/15, EU:C:2016:717, 59–61 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją.

84.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas, Suomija) pateiktus prejudicinius klausimus:

SESV 101 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad, nustatant asmenį, atsakingą už žalos, sukeltos pažeidus šią nuostatą, atlyginimą, ekonominio tęstinumo principas turi būti taikomas taip, kad privatus asmuo, nacionaliniame teisme pareiškęs ieškinį dėl žalos atlyginimo pagal privatinę teisę, gali prašyti priteisti žalos atlyginimą iš įmonės, kuri tęsė kartelio dalyvio ekonominę veiklą.