1.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su sąvokos „vartotojas“, esančios dviejuose skirtinguose teisės aktuose, kurių aiškinimo jurisdikcija priskirtina Teisingumo Teismui, apibrėžtimis.

2.

Konkrečiau kalbant, šioje byloje Cour de cassation (Kasacinis teismas, Liuksemburgas) prašo Teisingumo Teismo atsakyti į klausimą, ar asmuo, sudaręs paskolos sutartį, kuri pagal Direktyvos 2008/48/EB ( 2 ) 2 straipsnio 2 dalies c punktą nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį todėl, kad bendra pagal šią sutartį suteiktos paskolos suma viršija 75000 eurų, savaime neturėtų būti laikomas vartotoju, kaip tai suprantama pagal Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo ( 3 ) 15 straipsnį.

3.

Iš tikrųjų, šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvoje 2008/48, kuria suderinamos kai kurios materialinės teisės normos, susijusios su vartojimo kredito sutartimis, įtvirtinta sąvoka turi lemiamą reikšmę aiškinant teisės aktų leidėjo nustatytą jurisdikcijos taisyklę, siekiant apsaugoti vartotojus jų tarpvalstybinio pobūdžio ginčuose su verslininkais. Taigi ši byla leis Teisingumo Teismui toliau plėtoti savo neseniai suformuotą jurisprudenciją, įtvirtintą sprendimuose Vapenik ( 4 ) ir Kainz ( 5 ), susijusią su siekiu Sąjungos teisėje nuosekliai aiškinti tarptautinės privatinės teisės sąvokas.

4.

Lugano II konvencijos II antraštinės dalies „Jurisdikcija“ 4 skirsnyje „Jurisdikcija, susijusi su vartojimo sutartimis“ yra 15 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta:

„Bylose dėl sutarties, kurią asmuo, vartotojas, sudaro tokiam tikslui, kuris gali būti laikomas nesusijusiu su jo darbu arba profesija, jurisdikcija nustatoma vadovaujantis šiuo skirsniu, nepažeidžiant 4 straipsnio ir 5 straipsnio 5 punkto, jeigu:

5.

Šios konvencijos 16 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Bylą vartotojui kita sutarties šalis gali iškelti tik šios konvencijos privalančios laikytis valstybės, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismuose.“

6.

Lugano II konvencijos 23 straipsnis leidžia šalims, vadovaujantis konvencija, suteikti jurisdikciją šios konvencijos privalančios laikytis valstybės teismui arba teismams nagrinėti ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių. Vis dėlto, kiek tai susiję su vartojimo sutartimis, nurodytomis minėtos konvencijos 4 skirsnyje, jos 17 straipsnyje nustatyta:

„Šio skirsnio nuostatų galima nesilaikyti tik pagal susitarimą, kuris:

1.   sudarytas po to, kai kilo ginčas; arba

2.   leidžia vartotojui kelti bylą teismuose, kituose nei nurodyti šiame skirsnyje; arba

3.   sudarytas tarp vartotojo ir kitos sutarties šalies, kurių abiejų nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) arba įprasta gyvenamoji vieta (buveinė) sutarties sudarymo metu yra toje pačioje šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, ir kuris tos valstybės teismams suteikia jurisdikciją, jeigu toks susitarimas neprieštarauja minėtos valstybės įstatymams.“

7.

Direktyvos 2008/48 10 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Šioje direktyvoje pateiktose sąvokų apibrėžtyse nustatyta derinimo sritis. Todėl valstybių narių pareiga įgyvendinti šios direktyvos nuostatas turėtų būti apribota jos taikymo sritimi, kaip nustatyta šiose sąvokų apibrėžtyse. Tačiau ši direktyva neturėtų trukdyti valstybėms narėms, laikantis Bendrijos teisės, taikyti šios direktyvos nuostatas srityse, kurios nepatenka į jos taikymo sritį. Tokiu būdu valstybė narė galėtų toliau taikyti galiojančius nacionalinės teisės aktus arba priimti šios direktyvos nuostatas ar tam tikras jos nuostatas atitinkančius naujus teisės aktus dėl kreditų sutarčių, nepatenkančių į šios direktyvos taikymo sritį, pavyzdžiui, dėl kredito sutarčių, kurių suma yra mažesnė nei 200 EUR arba didesnė nei 75000 EUR <…>“

8.

Tos pačios direktyvos 2 straipsnyje „Taikymo sritis“ nurodyta:

„1.   Ši direktyva taikoma kredito sutartims.

2.   Ši direktyva netaikoma:

<…>

<…>“

9.

Direktyvos 2008/48 3 straipsnio a punkte „vartotojas“ apibrėžiamas kaip „fizinis asmuo, kuris sandoriuose, kuriems taikoma ši direktyva, veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su jo užsiėmimu, verslu ar profesija“.

10.

Kita kasacinio proceso šalis pagrindinėje byloje Hildur Arnadottir, gyvenanti Islandijoje, 2005 m. kovo mėnesį gavo daugiau kaip vieno milijono eurų paskolą iš bendrovės Kaupthing Bank Luxembourg. Šią paskolą ji pasiėmė siekdama įsigyti Islandijos bendrovės Bakkavör Group hf, kurios viena iš vadovų ji buvo, akcijų. Minėta paskola turėjo būti grąžinta vienkartine įmoka ne vėliau kaip iki 2010 m. kovo 1 d.

11.

Kredito grąžinimas buvo garantuotas Bakkavör Group užstatu, kurį pasirašė kita kasacinio proceso šalis pagrindinėje byloje ir kitas šios bendrovės vadovas.

12.

Vėliau Kaupthing Bank Luxembourg buvo padalyta į du ūkio subjektus. Vienas iš jų, bendrovė Pillar Securitisation Sàrl, kuri yra kasatorė pagrindinėje byloje, vadovaudamasis paskolos sutarties sąlyga, pagal kurią jurisdikcija suteikiama Liuksemburgo teismams, šiuose teismuose pareikalavo grąžinti kitos proceso šalies pagrindinėje byloje gautą paskolą.

13.

Pirmoje instancijoje Tribunal d’arrondissement de Luxembourg (Liuksemburgo apygardos teismas, Liuksemburgas) pripažino neturintis jurisdikcijos nagrinėti ginčą, nes kita proceso šalis pagrindinėje byloje turi būti laikoma vartotoja, kaip tai suprantama pagal Lugano II konvencijos 15 straipsnį. Todėl teismas manė, kad jurisdikcijos priskyrimo sąlyga, pagal kurią jurisdikcija tenka Liuksemburgo teismams, turi būti netaikoma, nes ji neatitinka Lugano II konvencijos 17 straipsnio nukrypti leidžiančių nuostatų.

14.

Antroje instancijoje Cour d’appel (Apeliacinis teismas, Liuksemburgas) patvirtino, kad Liuksemburgo teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinį.

15.

Kasatorė pagrindinėje byloje pateikė kasacinį skundą, kuriame ji nurodė tris atskirus pagrindus.

16.

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog pirmasis pagrindas yra nepagrįstas, ir, antra, dėl antrojo ir trečiojo pagrindų šis teismas dar nepriėmė galutinio sprendimo.

17.

Savo antruoju pagrindu, grindžiamu Lugano II konvencijos 15 straipsnio pažeidimu, kasatorė pagrindinėje byloje kaltina Cour d’appel tuo, kad jis laikėsi nuomonės, jog kitos proceso šalies pagrindinėje byloje investicija, kurią ši galėjo atlikti sudariusi paskolos sutartį, buvo padaryta ne profesinės veiklos tikslais.

18.

Trečiuoju pagrindu, kuris taip pat grindžiamas tos pačios nuostatos pažeidimu, kasatorė pagrindinėje byloje kaltina Cour d’appel neatsižvelgus į tai, kad kitos proceso šalies sudaryta paskolos sutartis nepatenka į Direktyvos 2008/48, kurioje numatyta, kad ji netaikoma kredito sutartims, kai bendra suteikiamo kredito suma yra didesnė nei 75000 EUR, taikymo sritį. Todėl kasatorė pagrindinėje byloje mano, kad net jeigu sąvoka „vartotojas“, kaip tai suprantama pagal Lugano II konvencijos 15 straipsnį, yra savarankiška sąvoka, taikant šią nuostatą paskolos sutartis negali būti laikoma vartojimo sutartimi, kai bendra suteikiamos paskolos suma yra didesnė nei 75000 EUR.

19.

Atsižvelgiant į šiuos pagrindus Cour de cassation kyla klausimas, ar Direktyvos 2008/48 taikymo sritis turi įtakos apibrėžiant sąvoką „vartotojas“, kaip tai suprantama pagal Lugano II konvencijos 15 straipsnį.

20.

Šiomis aplinkybėmis Cour de cassation du Luxembourg (Liuksemburgas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal kredito sutartį, kuri, atsižvelgiant į bendrą paskolos sumą, nepatenka į [Direktyvos 2008/48] taikymo sritį, asmuo gali būti laikomas „vartotoju“, kaip tai suprantama pagal [Lugano II konvencijos] 15 straipsnį, nesant nacionalinės nuostatos, pagal kurią šios direktyvos nuostatos taikomos į jos taikymo sritį nepatenkantiems klausimams, motyvuojant tuo, kad sutartis buvo sudaryta tokiu tikslu, kuris gali būti laikomas nesusijusiu su vartotojo profesine veikla?“

21.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. gruodžio 11 d.

22.

Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė pagrindinės bylos šalys, Liuksemburgo, Portugalijos ir Šveicarijos vyriausybės bei Europos Komisija.

23.

Savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar nesant nacionalinės nuostatos, pagal kurią Direktyvos 2008/48 nuostatos taikomos į jos taikymo sritį nepatenkantiems klausimams, asmuo, asmeniniais tikslais sudaręs kredito sutartį, kuri dėl bendros pagal ją suteikiamos kredito sumos nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį, vis tiek galėtų būti laikomas vartotoju, kaip tai suprantama pagal Lugano II konvencijos 15 straipsnį.

24.

Savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas nurodo, kad klausimą dėl Lugano II konvencijos 15 straipsnio išaiškinimo Teisingumo Teismui jis nusprendė pateikti atsižvelgdamas į antrąjį ir trečiąjį kasacinio skundo pagrindus. Vis dėlto antrasis pagrindas nesusijęs su šios konvencijos ir Direktyvos 2008/48 taikymo nuoseklumu. Galima teigti, kad šiuo pagrindu kasatorė pagrindinėje byloje ginčija faktą, kad sudarydama nagrinėjamą sutartį kita kasacinio proceso šalis pagrindinėje byloje siekė asmeninių tikslų.

25.

Savo rašytinėse pastabose Komisija lygiai taip pat nurodo, kad kyla abejonių dėl to paties prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo vertinimo. Liuksemburgo vyriausybė neginčija šio faktinių aplinkybių kvalifikavimo, o tik abstrakčiai pateikia pastabas, susijusias su vartojimo sutarčių pobūdžiu ir tikslu.

26.

Todėl manau, kad kasacinio skundo antrasis pagrindas ir Komisijos argumentai susiję su prielaida, kuria rėmėsi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Iš tikrųjų, Teisingumo Teismo neklausiama, ar, išskyrus bendrą suteikiamo kredito sumą, kitos pagrindinės bylos faktinės aplinkybės leidžia pritarti teiginiui, kad kita kasacinio proceso šalis pagrindinėje byloje neturėtų būti laikoma vartotoja.

27.

Bet kuriuo atveju prašyme priimti prejudicinį sprendimą nėra informacijos, kuri galėtų leisti šį klausimą išsamiai išnagrinėti savo iniciatyva. Visą informaciją Teisingumo Teismui pateikė kasatorė pagrindinėje byloje, kuri ginčija, kad Liuksemburgo teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti jos ieškinį. Todėl, nepaisant abejonių, kurios gali kilti šiuo klausimu, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų jurisdikcijos pasidalijimą, nenagrinėsiu klausimo, ar sudarydama kredito sutartį kita kasacinio proceso šalis pagrindinėje byloje siekė asmeninių tikslų. Todėl šioje išvadoje nagrinėsiu tik prejudiciniame klausime nurodytą teisinę problemą, kaip ją suformulavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

28.

Tik kasatorė pagrindinėje byloje mano, kad Lugano II konvencijos 15 straipsnis draudžia vartotoju laikyti kredito gavėją, sudariusi kredito sutartį, kuri dėl suteikiamos sumos nepatenka į Direktyvos 2008/48 taikymo sritį. Pirma, remdamasi profesoriaus Fausto Pocar parengta aiškinamąja ataskaita dėl Lugano II konvencijos ( 6 ), kasatorė pagrindinėje byloje tvirtina, kad šios konvencijos 15 straipsnis turėtų būti aiškinamas atsižvelgiant į Sąjungos teisės aktus ir visų pirma į Direktyvą 2008/48 ( 7 ). Antra, kasatorė pagrindinėje byloje iš esmės mano, kad numatęs, jog ši direktyva netaikoma kredito sutartims, pagal kurias suteikiama didesnė nei 75000 EUR suma, teisės aktų leidėjas laikėsi nuomonės, kad asmenims, sudarantiems kredito sutartis dėl šią sumą viršijančių sumų suteikimo, nereikia specialios apsaugos. Tokios jurisdikcijos taisyklės, kaip Lugano II konvencijos 15 straipsnis, neturėtų būti taikomos asmenims, kurių atžvilgiu speciali apsauga nėra pagrįsta.

29.

Kita vertus, kita kasacinio proceso šalis pagrindinėje byloje, Portugalijos ir Šveicarijos vyriausybės bei Komisija mano, kad Lugano II konvencijos 15 straipsnis neturėtų būti aiškinamas atsižvelgiant į Direktyvą 2008/48. Jos iš esmės mano, kad šioje nuostatoje pateikta sąvoka „vartotojas“ turėtų būti aiškinama savarankiškai, taigi neatsižvelgiant į su bendra suteikiamo kredito suma susijusius apribojimus, nurodytus Direktyvos 2008/48 2 straipsnio 2 dalies c punkte.

30.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo suformuluotas prejudicinis klausimas susijęs su sąvoka „vartotojas“, kaip ji suprantama pagal Lugano II konvenciją ir Direktyvą 2008/48. Tačiau tikroji šioje byloje iškelta teisinė problema tiesiogiai susijusi ne su sąvokos „vartotojas“ apibrėžtimis, pateiktomis Lugano II konvencijoje ir Direktyvoje 2008/48, bet su sąvokomis „sutartis“ ir „sandoriai“, esančiomis minėtos konvencijos 15 straipsnyje ir minėtos direktyvos 3 straipsnyje.

31.

Iš tikrųjų pagal šiuos du teisės aktus sąvokos „vartotojas“ apibrėžties pagrindas iš esmės yra tas pats.

32.

Pagal Direktyvos 2008/48 3 straipsnio a punktą „vartotojas“ – tai fizinis asmuo, kuris sandoriuose, kuriems taikoma ši direktyva, veikia „siekdamas tikslų, nesusijusių su jo užsiėmimu, verslu ar profesija“.

33.

Pagal Lugano II konvencijos 15 straipsnį vartotojas taip pat yra asmuo, sutartį sudaręs „tokiam tikslui, kuris gali būti laikomas nesusijusiu su jo darbu arba profesija“.

34.

Taigi bent jau šios bylos aplinkybėmis pagrindinis minėtos Direktyvos 2008/48 nuostatos ir Lugano II konvencijos nuostatos skirtumas yra susijęs su tuo, kad vartotojas dalyvauja vykdant atitinkamai „sutart[į], kurią [jis] sudaro“, ir „sandoriu[s], kuriems taikoma [Direktyva 2008/48]“.

35.

Nors Direktyvoje 2008/48 neapibrėžiama sąvoka „sandoris“, jos 2 straipsnio „Taikymo sritis“ 2 dalyje nurodomos sutartys, kurioms ta direktyva netaikoma. Be kita ko, iš šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies c punkto matyti, kad direktyva netaikoma kredito sutartims, kai bendra suteikiamo kredito suma yra mažesnė nei 200 EUR arba didesnė nei 75000 EUR.

36.

Kita vertus, Lugano II konvencijos 15 straipsnio 1 dalies punktuose nurodyta, kokioms vartotojų, kaip tai suprantama pagal minėtas nuostatas, sudarytoms sutartims taikomos šios konvencijos II antraštinės dalies 4 skirsnio nuostatos. Lugano II konvencijoje nenustatyta, kad šio skirsnio nuostatos taikomos tik sutartims, pagal kurias suteikiama už tam tikrą vertę mažesnė ar didesnė suma.

37.

Taigi užbaigdamas šią analizės dalį darau išvadą, kad sąvoka „sutartis“, kaip tai suprantama pagal Lugano II konvencijos 15 straipsnį, ir sąvoka „sandoriai“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/48, yra tarpusavyje nepriklausomos sąvokos, kiek tai susiję su bendra kredito gavėjui suteikiamo kredito suma. Be to, sąvoka „sandoris“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/48 3 straipsnio a punktą, siejamą su šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies c punktu, nustato minėtos direktyvos taikymo sritį ir yra netaikoma klausimams, nepatenkantiems į šios direktyvos taikymo sritį. Todėl manau, kad Lugano II konvencijoje ir Direktyvoje 2008/48 pateiktos sąvokos „vartotojas“ apibrėžtys, kuriomis vartotojas apibūdinamas remiantis atitinkamai „sutartimi“ ir „sandoriu“, taip pat yra tarpusavyje savarankiškos bent jau tiek, kiek tai susiję su bendra kredito suma, suteikiama pagal nagrinėjamą sutartį.

38.

Dabar, atsižvelgdamas į šalių pateiktus argumentus, išnagrinėsiu pirmiau pateiktą išaiškinimą, visų pirma, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo jurisprudenciją ir remdamasis Sąjungos teisės sąvokų darnos koncepcija ir, antra, atsižvelgdamas į Pocar ataskaitoje pateiktus paaiškinimus dėl Lugano II konvencijos 15 straipsnio. Galiausiai, trečia, turėdamas omenyje, kaip prejudicinis klausimas suformuluotas, išanalizuosiu poveikį, kurį atsakant į šį klausimą gali turėti teisės aktų leidėjo pasirinkta Direktyvos 2008/48 perkėlimo į nacionalinę teisę priemonė.

39.

Pritariu kai kurių šalių išdėstytam argumentui, kad Sprendime Vapenik ( 8 ) Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, jog, siekiant užtikrinti tikslų, kurių Sąjungos teisės aktų leidėjas siekia sutarčių su vartotojais srityje, laikymąsi ir Sąjungos teisės darną, šiuo klausimu visų pirma reikia atsižvelgti į kituose Sąjungos teisės aktuose vartojamą sąvoką „vartotojas“.

40.

Manau, akivaizdu, kad pagrindinė šios Sprendimo Vapenik ( 9 ) ištraukos mintis susijusi ne tik su sąvokos „vartotojas“, bet su visų Sąjungos teisės sąvokų aiškinimu. Vis dėlto teiginys, kuriuo remiantis sąvoką „sutartis“, kaip tai suprantama pagal Lugano II konvencijos 15 straipsnį, reikėtų aiškinti atsižvelgiant į sąvoką „sandoris“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/48 3 straipsnio a punktą, siejamą su šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies c punktu, neatrodo įtikinamas.

41.

Reikia pripažinti, kad Lugano II konvencija privaloma ne tik Sąjungos valstybėms narėms. Vis dėlto, nors Lugano II konvencijos teritorinė taikymo sritis yra platesnė nei Reglamento (EB) Nr. 44/2001 ( 10 ) ir jį pakeitusio Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 ( 11 ), pagrindinė Sprendime Vapenik ( 12 ) padaryta išvada šios bylos kontekste yra svarbi todėl, kad šios konvencijos ir šių reglamentų tikslas, sistema ir jurisdikcijos taisyklės yra tokie patys ( 13 ). Be to, Lugano II konvenciją taikantys ir aiškinantys teismai turi užtikrinti tokį patį lygiaverčių šių teisės aktų nuostatų aiškinimą ( 14 ). Todėl, pirma, Lugano II konvenciją reikia vertinti atsižvelgiant į nuolatinę Briuselio ir Lugano režimų sąveiką ( 15 ). Antra, kaip ir minėtų reglamentų nuostatos, Lugano II konvencijos 15 straipsnyje esančios sąvokos turi būti aiškinamos savarankiškai, iš esmės remiantis šios konvencijos sistema ir tikslais, kad būtų galima užtikrinti, kad ji bus vienodai taikoma visose jos privalančiose laikytis valstybėse ( 16 ).

42.

Vis dėlto nemanau, kad remiantis Sprendimu Vapenik ( 17 ) galima daryti išvadas, kurios leistų pritarti neigiamam atsakymui į šioje byloje pateiktą prejudicinį klausimą.

43.

Pirma, šiame sprendime Teisingumo Teismas aiškino Reglamento (EB) Nr. 805/2004 ( 18 ), kuris yra dalis teisinės sistemos, kuria Sąjunga siekia plėtoti teisminį bendradarbiavimą tarpvalstybinio pobūdžio bylose, nuostatas. Aiškindamas šias nuostatas Teisingumo Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, kad Reglamente Nr. 805/2004 įtvirtintos normos yra papildomos, palyginti su Reglamento Nr. 44/2001 normomis, ypač svarbios pastarojo reglamento nuostatos ( 19 ). Vėliau tame pačiame Sąjungos teisės aktų darnos kontekste Teisingumo Teismas rėmėsi ( 20 ) Direktyva 93/13/EEB ( 21 ) ir Reglamentu (EB) Nr. 593/2008 ( 22 ). Manau, kad Sprendime Vapenik ( 23 ) nagrinėjamomis aplinkybėmis visiškai suprantamas sprendimas remtis šiais dviem Sąjungos teisės aktais. Reglamentu Nr. 593/2008 nustatomos kolizijos taisyklės, kurios yra papildomos, palyginti su Reglamente Nr. 44/2001 ( 24 ) nustatytomis tarptautinės jurisdikcijos taisyklėmis, o Direktyva 93/13, kaip ir Direktyva 2008/48, nors ja derinamos materialinės teisės nuostatos, iš esmės taikoma visoms vartojimo sutartims, todėl ja nustatomas visuotinis ( 25 ) vartotojų apsaugos standartas Sąjungoje ( 26 ).

44.

Taigi, atsižvelgiant į Sprendimą Vapenik ( 27 ), Sąjungos teisės aktai, į kuriuos atsižvelgiama aiškinant kito akto sąvokas, nėra pasirenkami atsitiktinai. Reikia pažymėti, kad nors byla, kurioje priimtas šis sprendimas, buvo susijusi su pinigų grąžinimu pagal paskolos sutartį, joje Teisingumo Teismas nesirėmė Direktyva 2008/48. Šiuo klausimu, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nemanau, kad Direktyva 2008/48 galėtų turėti lemiamą įtaką aiškinant Lugano II konvencijos 15 straipsnį.

45.

Antra, Sprendime Vapenik ( 28 ) Teisingumo Teismas, remdamasis trimis pirma minėtais Sąjungos teisės aktais, priėjo prie unikalios pakankamai bendro pobūdžio išvados, pagal kurią, atsižvelgiant į Sąjungos teisės nuostatose numatytą vartotojų apsaugos tikslą įtvirtinti šalių lygybę vartotojų ir profesionalų sudarytose sutartyse, šių nuostatų taikymo negalima išplėsti ir taikyti asmenims, kurių atžvilgiu ši apsauga nepagrįsta ( 29 ). Mintis, kad dėl tokios sutarties sąlygos kaip bendra suteikiamo kredito suma šios sutarties šalis neturėtų būti laikoma vartotoju, kaip tai suprantama pagal direktyvą, negali būti laikoma tokia bendro pobūdžio išvada, kurią galima palyginti su Sprendime Vapenik padaryta išvada ( 30 ).

46.

Galiausiai, trečia, net nagrinėdamas teisės aktus, kuriais, kaip nurodyta jų konstatuojamosiose dalyse, aiškiai siekiama užtikrinti darną ( 31 ), t. y. Reglamentus Nr. 864/2007 ir Nr. 44/2001, Sprendime Kainz ( 32 ), kuris priimtas vėliau nei Sprendimas Vapenik ( 33 ), Teisingumo Teismas nurodė, kad „[b]et kuriuo atveju dėl siekiamos darnos Reglamento Nr. 44/2001 nuostatų aiškinimas negali prieštarauti jo sistemai ir tikslams“.

47.

Iš tiesų Direktyvos 2008/48 ir Lugano II konvencijos tikslai iš esmės skiriasi. Direktyva 2008/48 siekiama suderinti kai kuriuos vartojimo sutartis reglamentuojančių teisės aktų aspektus, be kita ko, sąlygas, susijusias su vartotojo (skolininko) informavimu, o Lugano II konvencija siekiama nustatyti taisykles, leidžiančias nustatyti teismą, turintį jurisdikciją nagrinėti civilines ir komercines bylas. Šios konvencijos II antraštinės dalies 4 skirsnio nuostatos buvo grindžiamos siekiu apsaugoti vartotoją, laikomą ekonomiškai silpnesne ir mažiau patirties teisės srityje nei jo kontrahentas turinčia sutarties šalimi.

48.

Paralelė, kurią prejudiciniame klausime nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, t. y. kad atsižvelgiant į Direktyvoje 2008/48 nustatytas bendros suteikiamos kredito sumos ribas nustatoma Lugano II konvencijos 15 straipsnio taikymo sritis, reikštų, kad būtų atvejų, kai asmenys, kredito sutartį sudarę dėl mažesnės nei 200 eurų sumos, nebūtų laikomi „vartotojais“ ir negalėtų remtis šia Lugano II konvencijos nuostata. Manau, kad tokia padėtis neatitiktų Lugano II konvencijos tikslų. Akivaizdu, jog prielaida, kad asmuo yra silpnesnė sutarties šalis, iš esmės nesiskiria, neatsižvelgiant į tai, ar jis sudarė kredito sutartį dėl 100 eurų, ar dėl 200 eurų.

49.

Apibendrinant reikia nurodyti, kad aiškinant Lugano II konvencijos nuostatas arba bendrai Sąjungos normas dėl tarptautinės privatinės teisės galima remtis kitais Sąjungos teisės aktais. Taigi šiuose dokumentuose galima rasti nuorodų, kaip reikėtų aiškinti tokiose nuostatose pateiktas sąvokas.

50.

Vis dėlto, teikiant tokį išaiškinimą, kai remiamasi kitais Sąjungos teisės aktais, reikia elgtis atsargiai, siekiant nepadaryti pernelyg plačių išvadų. Todėl, pirma, šiuos teisės aktus reikia kruopščiai atsirinkti, atsižvelgiant į jų ryšį su aiškinamu aktu ir į jų vietą Sąjungos teisės sistemoje. Antra, nors remiantis tokiais šaltiniais galima rasti bendro pobūdžio gairių, vis dėlto šios gairės negali būti susijusios su išsamiais aspektais, kuriais Sąjungos teisės aktų leidėjas nustato specialiam ir ribotam tikslui skirtų teisės aktų taikymo sritį. Galiausiai, trečia, dėl siekio Sąjungos aktuose dėl tarptautinės privatinės teisės pateiktas sąvokas aiškinti darniai šių aktų nuostatų aiškinimas negali prieštarauti jų sistemai ir tikslams.

51.

Taigi, atsižvelgiant į šiuos tris argumentus, negalima pritarti prejudiciniame klausime pateiktai paralelei dėl Lugano II konvencijos ir Direktyvos 2008/48 sąvokų.

52.

Kaip savo rašytinėse pastabose nurodo keletas šalių, iš Pocar ataskaitos 81 punkto matyti, jog plati sąvoka „vartojimo sutartys“, nurodyta Lugano II konvencijos 15 straipsnyje, taikoma visoms sutartims, kurios pagal Sąjungos direktyvas yra reglamentuojamos kaip vartojimo sutartys, įskaitant sutartis, pagal kurias kreditorius suteikia arba įsipareigoja suteikti vartotojui kreditą atidėto apmokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, jeigu tokias sutartis reglamentuoja Direktyva 87/102 ( 34 ), kuri, primenu, buvo panaikinta ir pakeista Direktyva 2008/48 ( 35 ).

53.

Vis dėlto atrodo, kad išvada, kurią remdamasi Pocar ataskaita daro kasatorė pagrindinėje byloje ir kuria vadovaujantis į prejudicinį klausimą reikėtų atsakyti neigiamai, neatitinka šios ataskaitos autoriaus ketinimų.

54.

Kaip ir Komisija, manau, kad, siekiant suprasti Pocar ataskaitos 81 punktą, reikia gerai suvokti Lugano II konvencijos 15 straipsnio vietą šia konvencija sukurtoje jurisdikcijos taisyklių sistemoje.

55.

Dokumente, kurį Lugano II konvencija pakeitė, t. y. pirmojoje Lugano konvencijoje ( 36 ), remiantis šios konvencijos 13 straipsniu, II antraštinės dalies 4 skirsnio nuostatos buvo taikomos tik tam tikroms sutarčių rūšims. Lugano II konvencijos 15 straipsnis į šio skirsnio nuostatų taikymo sritį iš esmės įtraukė daugiau sutarčių.

56.

Iš tikrųjų, kaip matyti iš Pocar ataskaitos 81 punkto, nors Lugano konvencijos 13 straipsnio pirmos pastraipos 3 punkte minimos „sutart[ys] dėl prekių tiekimo arba sutart[y]s dėl paslaugų teikimo“, Lugano II konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punkte kalbama apie „vis[us] kit[us] atvej[u]s“, nenustatant apribojimų dėl atitinkamos sutarties dalyko. Siekiant pateikti Lugano konvencijos 4 skirsnio nuostatų taikymo srities naujos redakcijos pavyzdžių Pocar ataskaitoje remtasi keliomis Sąjungos direktyvomis. Tačiau šios nuorodos negali būti aiškinamos taip, kad, pirma, šių direktyvų taikymo sritis ir, antra, Lugano konvencijos taikymo sritis buvo išsamiai suderintos. Vis dėlto minėtos nuorodos yra pavyzdys dėl sutarčių, kurioms, atsižvelgiant į jų dalyką, yra taikomos Lugano II konvencijos II antraštinės dalies 4 skirsnio nuostatos.

57.

Taigi remiantis Pocar ataskaitoje pateikta informacija negalima daryti išvados, kad sutarčiai, kuri, atsižvelgiant į jos dalyką, patenka į Direktyvos 2008/48 taikymo sritį vertinant bendrai, tačiau kuri į šią taikymo sritį nepatenka dėl bendros suteikiamos kredito sumos, nėra savaime taikomos Lugano II konvencijos II antraštinės dalies 4 skirsnio nuostatos.

58.

Atsižvelgiant į tai, kaip suformuluotas prejudicinis klausimas, reikia patikrinti, ar atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, ar nacionalinis teisės aktų leidėjas nusprendė nuostatas, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 2008/48, taikyti sritims, kurios nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį. Tokia galimybė valstybėms narėms tiesiogiai suteikiama Direktyvos 2008/48 10 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią „valstybė narė galėtų toliau taikyti galiojančius nacionalinės teisės aktus arba priimti šios direktyvos nuostatas ar tam tikras jos nuostatas atitinkančius naujus teisės aktus dėl kreditų sutarčių, nepatenkančių į šios direktyvos taikymo sritį, pavyzdžiui, dėl kredito sutarčių, kurių suma yra mažesnė nei 200 EUR arba didesnė nei 75000 EUR“.

59.

Vis dėlto, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad Lugano II konvencijos 15 straipsnio sąvokas reikia aiškinti savarankiškai, vienintelė darytina išvada yra ta, kad teisės aktų leidėjo sprendimas dėl nuostatų, priimtų į nacionalinę teisę perkeliant Direktyvą 2008/48, taikymo srities neturi reikšmės nagrinėjant prejudiciniu klausimu iškeltą teisinę problemą.

60.

Be to, kaip pažymi Šveicarijos vyriausybė, reikia atsižvelgti į tai, kad kai kurios valstybės, kurioms Lugano II konvencija yra privaloma, netaiko Direktyvos 2008/48. Taigi neatsižvelgiant į tai, kaip aiškinamas prejudicinis klausimas, gali būti, kad tam tikrais atvejais į atitinkamos valstybės teisę Direktyva 2008/48 nėra perkelta.

61.

Atlikęs šioje išvadoje pateiktą analizę, manau, kad asmuo, kredito sutartį sudaręs siekdamas asmeninių tikslų, nepraranda savo, kaip vartotojo, statuso, kaip tai suprantama pagal Lugano II konvencijos 15 straipsnio 1 dalį, kai dėl bendros suteikiamos kredito sumos ta sutartis nepatenka į Direktyvos 2008/48 taikymo sritį. Be to, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies c punkte numatytos ribos, susijusios su bendra suteikiama kredito suma, nėra taikomos Lugano II konvencijos 15 straipsnio 1 daliai ( 37 ). Šio argumento nepaneigia Pocar ataskaitoje pateikti paaiškinimai ( 38 ). Galiausiai, teismo, ketinančio taikyti Lugano II konvencijos 15 straipsnį, nesaisto išsamios materialinės teisės nuostatos, priimtos Direktyvą 2008/48 perkeliant į nacionalinę teisę. Prejudiciniame klausime numatyta paralelė netaikytina ( 39 ).

62.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Cour de cassation (Liuksemburgas) pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:

Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, pasirašytos 2007 m. spalio 30 d., kuri Bendrijos vardu patvirtinta 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos sprendimu 2009/430/EB, 15 straipsnį reikia aiškinti taip, kad asmuo, kredito sutartį sudaręs siekdamas asmeninių tikslų, nepraranda savo, kaip vartotojo, statuso, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, kai dėl bendros suteikiamos kredito sumos ta sutartis nepatenka į 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48 dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB taikymo sritį.