1.

Ar taikytinos Sąjungos teisės normos turi būti aiškinamos kaip leidžiančios ar, priešingai, kaip draudžiančios Europos ženklo „ekologinis žemės ūkis“ suteikimą produktams iš gyvūnų, kuriems buvo atliktas ritualinis skerdimas, prieš tai jų neapsvaiginus, laikantis Reglamente (EB) Nr. 1099/2009 ( 2 ) nustatytų sąlygų?

2.

Toks klausimas iš esmės suformuluotas Cour administrative d’appel de Versailles (Versalio apeliacinis administracinis teismas, Prancūzija) pateiktame prašyme priimti prejudicinį sprendimą.

3.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant asociacijos Œuvre d’Assistance aux Bêtes d’Abattoirs (toliau – OABA) ( 3 ) ieškinį dėl tribunal administratif de Montreuil (Montrėjaus administracinis teismas, Prancūzija) sprendimo atmesti jos ieškinį dėl bendrovės Ecocert France – privatinės teisės reguliuojamos sertifikavimo įstaigos (toliau – Ecocert), kuri nuo šiol veikia Institut national de l’origine et de la qualité (Nacionalinis kilmės ir kokybės institutas, toliau – INAO) vardu, įgaliojimų viršijimo, kai ji netiesiogiai atsisakė pagal Reglamento (EB) Nr. 834/2007 ( 4 ) 30 straipsnį imtis priemonių, kuriomis būtų nutraukta prekių ženklu „Tendre France“ pažymėtų produktų, sertifikuotų kaip „halal“ ir su užrašu „ekologinis žemės ūkis“, reklama ir pateikimas rinkai, panaikinimo.

4.

Reglamento Nr. 834/2007 1, 3, 5, 17 ir 22 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

5.

Šio reglamento 1 straipsnyje „Tikslas ir taikymo sritis“ nurodyta:

„1.   Šiuo reglamentu sukuriamas ekologinės gamybos tvaraus vystymosi pagrindas, kartu užtikrinant veiksmingą vidaus rinkos veikimą, sąžiningą konkurenciją ir vartotojų pasitikėjimą bei apsaugant vartotojų interesus.

Juo nustatomi bendri tikslai ir principai, kuriais grindžiamos pagal šį reglamentą nustatytos taisyklės dėl:

2.   Šis reglamentas taikomas toliau išvardytiems žemės ūkio, įskaitant akvakultūrą, kilmės produktams, kai tokie produktai pateikiami į rinką arba juos ketinama pateikti į rinką:

<…>

3.   Šis reglamentas taikomas visiems ūkio subjektams, dalyvaujantiems bet kuriame 2 dalyje nurodytų produktų gamybos, paruošimo ir platinimo etape.

<…>

4.   Šis reglamentas taikomas nepažeidžiant kitų Bendrijos nuostatų ar nacionalinių nuostatų, atitinkančių su šiame straipsnyje nurodytais produktais susijusią Bendrijos teisę, pavyzdžiui, nuostatų, reglamentuojančių gamybą, paruošimą, pardavimą, ženklinimą ir kontrolę, įskaitant teisės aktus maisto produktų ir gyvūnų maitinimo srityse.“

6.

Reglamento Nr. 834/2007 3 straipsnyje pateikiami tokie šio reglamento „tikslai“:

„Ekologine gamyba siekiama šių bendrųjų tikslų:

<…>“

7.

Reglamento Nr. 834/2007 5 straipsnio „Ūkininkavimui taikomi konkretūs principai“ h punkte nurodyta, kad ekologinis ūkininkavimas grindžiamas konkrečiu principu, pagal kurį „palaikomas aukštas gyvūnų gerovės lygis atsižvelgiant į kiekvienai rūšiai būdingus poreikius“.

8.

Reglamento Nr. 834/2007 14 straipsnyje, susijusiame su „gyvulininkystės produkcijos taisyklėmis“, nustatyta:

„1.   Greta 11 straipsnyje nustatytų bendrųjų ūkio gamybos taisyklių, gyvulininkystės produkcijai taikomos šios taisyklės:

<…>

<…>“

9.

Reglamento Nr. 889/2008 ( 5 ) 10 konstatuojamojoje dalyje skelbiama:

„Verčiantis ekologine gyvulininkyste reikėtų užtikrinti, kad yra tenkinami konkretūs gyvūnų elgsenos poreikiai. Šiuo atžvilgiu patalpos, kuriose laikomi visų rūšių gyvūnai, turėtų tenkinti atitinkamų gyvūnų poreikius, susijusius su vėdinimu, apšvietimu, erdve ir patogumu, turėtų būti numatytas pakankamas plotas, kad kiekvienas gyvūnas galėtų laisvai judėti ir būtų vystoma natūrali socialinė gyvūno elgsena. Reikėtų nustatyti konkrečias laikymo patalpose sąlygas ir ūkininkavimo tvarką tam tikrų gyvūnų, įskaitant bites, atžvilgiu. Šios specialiosios laikymo patalpose sąlygos turėtų užtikrinti aukštą gyvūnų gerovės lygį, o tai yra ekologinės gyvulininkystės prioritetas, todėl gali [galima] neapsiriboti vien Bendrijos gerovės standartais, kurie taikomi ūkininkavimui apskritai. Ekologinės gyvulininkystės veikla turėtų užkirsti kelią pernelyg sparčiam naminių paukščių auginimui. Todėl reikėtų nustatyti specialiąsias nuostatas, kad būtų išvengta intensyvaus auginimo būdų taikymo. Visų pirma naminiai paukščiai turi būti auginami, kol pasieks minimalų amžių, arba turi būti auginamos lėto augimo naminių paukščių rūšys, kad bet kuriuo atveju nebūtų paskatų taikyti intensyvaus auginimo būdus.“

10.

Reglamento Nr. 889/2008 18 straipsnyje „Gyvūnų valdymas“ nustatyta:

„1.   Užsiimant ekologine žemdirbyste, tokie veiksmai kaip elastinių raiščių tvirtinimas prie avių uodegų, uodegų nupjovimas iki stimburio, dantų pjovimas, snapų apipjaustymas ir ragų trumpinimas arba šalinimas neturi būti atliekami reguliariai. Tačiau kompetentinga institucija tam tikrais atvejais gali leisti atlikti kai kuriuos iš šių veiksmų dėl saugumo arba siekiant pagerinti gyvūnų sveikatą, gerovę arba higieną.

Gyvūnų kančios turi būti kuo labiau mažinamos taikant tinkamą nejautrą ir (arba) nuskausminimą ir pasirenkant tinkamiausią amžių, o veiksmus turi atlikti kvalifikuoti darbuotojai.

2.   Tam, kad būtų išsaugota produktų kokybė bei tradicinė gamybos tvarka, leidžiama fizinė kastracija, bet tik tuo atveju, jei laikomasi 1 dalies antrojoje pastraipoje nurodytų sąlygų.

3.   Bičių motinėlių sužalojimas, pavyzdžiui, joms nukerpant sparnus, yra draudžiamas.

4.   Gyvūnai turi būti pakraunami ir iškraunami nenaudojant jokių elektrinių stimuliatorių kaip prievartos prieš gyvūnus priemonės. Tiek prieš vežimą, tiek jo metu draudžiama naudoti alopatinius trankvilizatorius [raminamuosius vaistus].“

11.

Pagal Reglamento Nr. 889/2008 20 straipsnio, susijusio su „pašarais, tenkinančiais gyvūnų mitybos reikalavimus“, 5 dalį draudžiama šerti per prievartą.

12.

Reglamento Nr. 1099/2009 konstatuojamosiose dalyse, be kita ko, skelbiama:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>“

13.

Reglamento Nr. 1099/2009 1 straipsnyje nustatyta, kad šiame reglamente nustatomos gyvūnų, veisiamų ar, be kita ko, laikomų maisto produktams gaminti, žudymo taisyklės.

14.

Reglamento Nr. 1099/2009 2 straipsnyje „Sąvokos“ pateikiami šie apibrėžimai:

„<…>

<…>

<…>“

15.

Reglamento Nr. 1099/2009 3 straipsnio „Bendrieji žudymo ir susijusių veiksmų reikalavimai“ 1 dalyje teigiama:

„Žudant gyvūnus ir atliekant susijusius veiksmus jiems nesukeliama skausmo, nerimo ar kančių, kurių galima išvengti.“

16.

Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnyje, skirtame „svaiginimo metodams“, numatyta:

„1.   Gyvūnai žudomi tik apsvaiginus taikant I priede nurodytus metodus ir laikantis tame priede išdėstytų specialių reikalavimų dėl tų metodų. Gyvūnas išlaikomas be sąmonės ir nejautrus iki mirties.

Panaudojus I priede nurodytus metodus, kurie nesukelia staigios mirties <…>, po to kuo greičiau taikoma mirtį užtikrinanti procedūra, pavyzdžiui, kraujo nuleidimas, stuburo smegenų perdūrimas, nužudymas elektros srove arba ilgalaikės deguonies stokos užtikrinimas.

<…>

4.   Gyvūnų, kuriems taikomi tam tikri skerdimo metodai, būtini religinėms apeigoms atlikti, atveju 1 dalies reikalavimai netaikomi, jeigu skerdimas atliekamas skerdykloje.“

17.

2012 m. rugsėjo 24 d. OABA pateikė Ministre de l’Agriculture, de l’Agroalimentaire et de la Forêt (Žemės ūkio, žemės ūkio produktų ir miškų ministras) prašymą, kuriuo buvo siekiama, be kita ko, nutraukti kapotos mėsos didkepsnių, pažymėtų prekių ženklu „Tendre France“, sertifikuotų kaip „halal“ ir su užrašu „ekologinis žemės ūkis“, reklamą ir pateikimą rinkai. Tą pačią dieną ji pateikė prašymą INAO neleisti ženklu „ekologinis žemės ūkis“ žymėti galvijų mėsos, kuri gaunama skerdžiant gyvūnus be išankstinio apsvaiginimo.

18.

Kadangi šie prašymai buvo netiesiogiai atmesti, 2013 m. sausio 23 d. OABA pareiškė Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija) ieškinį dėl įgaliojimų viršijimo.

19.

2014 m. spalio 20 d.Conseil d’État (Valstybės Taryba) priėmė Sprendimą Nr. 365447 (FR:CESSR:2014:365447.20141020), jame nusprendė, kad Europos Sąjungos teisės aktuose, dėl kurių valstybės narės neprivalo priimti įgyvendinimo priemonių, nes jos nėra būtinos visiškam šių teisės aktų veiksmingumui užtikrinti, išsamiai apibrėžtos taisyklės dėl ekologiškų gyvulininkystės produktų gamybos, kiek tai susiję su galvijais. Vadinasi, nacionalinė reguliavimo institucija neturėjo kompetencijos priimti šiuos Sąjungos teisės aktus pakartojančias, patikslinančias ar papildančias nacionalinės teisės nuostatas. Todėl Conseil d’État (Valstybės Taryba) atmetė OABA reikalavimus, kiek jais buvo prašoma panaikinti nacionalinės reguliavimo institucijos atsisakymą uždrausti naudoti užrašą „ekologinis žemės ūkis“ žymint galvijų mėsos produktus, gautus iš gyvūnų, paskerstų be apsvaiginimo, nes šio ženklo suteikimas ir naudojimas išsamiai reglamentuotas Europos Sąjungos teisėje. Galiausiai Conseil d’État (Valstybės Taryba) perdavė Tribunal administratif de Montreuil (Montrėjaus administracinis teismas) bylą, kad šis priimtų sprendimą dėl kitų skundo reikalavimų, kuriais prašoma panaikinti Ecocert atsisakymą pagal Reglamento Nr. 834/2007 30 straipsnį imtis priemonių nutraukti produktų, pažymėtų prekių ženklu „Tendre France“, sertifikuotų kaip „halal“ ir su užrašu „ekologinis žemės ūkis“, reklamą ir pateikimą rinkai.

20.

2016 m. sausio 21 d. sprendimu Tribunal administratif de Montreuil (Montrėjaus administracinis teismas) šį prašymą atmetė.

21.

Dėl šio sprendimo OABA pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Ji teigia, kad Ecocert privalėjo pagal Reglamento Nr. 834/2007 30 straipsnį imtis priemonių, kuriomis būtų nutraukta aptariamų produktų reklama ir pateikimas rinkai, nes šie produktai neatitinka Sąjungos teisėje nustatytų reikalavimų, taikomų šio užrašo naudojimui.

22.

Tiek Žemės ūkio ministras, tiek ekologiškus produktus platinanti bendrovė Bionoor (toliau – Bionoor), Ecocert ir INAO prašo OABA pareikštą ieškinį atmesti.

23.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, teisinį bylos pagrindą, kiek jis susijęs su Sąjungos teise, sudaro, pirma, SESV 13 straipsnis, antra, Reglamento Nr. 834/2007 1 ir 17 konstatuojamosios dalys, 3 straipsnis, 14 straipsnio 1 dalies b punktas ir 22 straipsnis ir, trečia, Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 1 ir 4 dalys ir 5 straipsnio 2 dalis.

24.

Vis dėlto Cour administrative d’appel de Versailles (Versalio apeliacinis administracinis teismas) pažymi, kad nė vienoje Reglamento Nr. 1099/2009 ar Reglamento Nr. 889/2008 nuostatoje aiškiai neapibrėžiamas gyvūnų skerdimo būdas ar būdai, kurie galėtų atitikti gyvūnų gerovės ir jų kančių mažinimo tikslus, nustatytus ekologinei gamybai.

25.

Kadangi nėra jokios nuostatos, kurioje būtų pateikta nuoroda į Reglamentą Nr. 1099/2009 arba reglamentus Nr. 834/2007 ir Nr. 889/2008, vien sugretinus šiuos dokumentus neįmanoma nustatyti, ar ritualinis gyvūnų skerdimas be išankstinio apsvaiginimo, kuris, kaip leidžianti nukrypti nuostata, yra leidžiamas Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje, jeigu tenkinami visi jam nustatyti techniniai reikalavimai, leidžia, ar ne, pasiekti konkrečius gyvūnų gerovės ir jų kančių mažinimo tikslus, nustatytus ekologinei gamybai pagal reglamentus Nr. 834/2007 ir 889/2008. Taigi kyla klausimas dėl tokio nagrinėjamų reglamentų aiškinimo atitikties SESV 13 straipsniui.

26.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad atsakymas nagrinėjant pagrindą, grindžiamą tuo, kad Europos ženklas „ekologinis žemės ūkis“ negali būti suteikiamas mėsai, gautai gyvūnų, kuriems buvo atliktas ritualinis skerdimas be išankstinio apsvaiginimo, yra lemiamas bylos baigčiai ir kelia didelių Sąjungos teisės aiškinimo sunkumų.

27.

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti šį prejudicinį klausimą:

„Ar taikytinos <…> Sąjungos teisės taisyklės, kylančios, be kita ko, iš:

turi būti aiškinamos kaip leidžiančios, ar kaip draudžiančios Europos ženklo „ekologinis žemės ūkis“ suteikimą produktams iš gyvūnų, kuriems buvo atliktas ritualinis skerdimas be išankstinio apsvaiginimo laikantis Reglamente Nr. 1099/2009 nustatytų sąlygų?“

28.

Rašytines pastabas pateikė OABA, Bionoor, Ecocert, Prancūzijos Respublika, Graikijos Respublika, Norvegijos Karalystė ir Europos Komisija.

29.

2018 m. birželio 19 d įvykusiame teismo posėdyje dalyvavo OABA, Bionoor, Prancūzijos Respublika, Graikijos Respublika ir Komisija.

30.

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma atsakyti į visiškai paprastą klausimą: ar gyvūnų, skerdžiamų be išankstinio apsvaiginimo, mėsa gali būti sertifikuota kaip „ekologinis žemės ūkis“?

31.

Sunkumų kyla dėl to, kad nors ekologinį ūkininkavimą reglamentuojančiais teisės aktais, kurie buvo taikomi klostantis šios bylos faktinėms aplinkybėms, t. y. reglamentais Nr. 834/2007 ir Nr. 889/2008, siekiama užtikrinti „aukštus gyvūnų gerovės standartus“ ( 6 )„per visą gyvūno gyvenimą“ ( 7 ), o tai reiškia, kad turi būti „kuo labiau sumažinamos gyvūnų kančios, įskaitant <…> skerdimo metu ( 8 ), vis dėlto juose aiškiai neapibrėžiami būdai, kurie leistų kuo labiau sumažinti gyvūnų kančias jų žudymo metu.

32.

Byla yra susijusi tik su techninių reikalavimų, kurių reikia laikytis gyvūnų skerdimo metu tam, kad būtų suteiktas sertifikavimo ženklas „ekologinis žemės ūkis“, išaiškinimu.

33.

Dėl priežasčių, kurias paaiškinsiu toliau, svarbu patikslinti, kad Teisingumo Teismo iš tikrųjų neprašoma priimti sprendimo dėl su religijos išpažinimo laisvės ribojimu susijusių klausimų, kaip antai to, kuris buvo nagrinėjamas 2000 m. birželio 27 d. EŽTT byloje Cha’are Shalom Ve Tsedek prieš Prancūziją (CE:ECHR:2000:0627JUD002741795). Taip pat tiesiogiai neprašoma priimti sprendimo dėl ženklo „ekologinis žemės ūkis“ suderinamumo su sertifikavimo ženklu „halal“, nes dėl šio ženklo iki šiol nėra aiškių specifikacijų dėl, be kita ko, žudomų gyvūnų išankstinio apsvaiginimo.

34.

Nepaisant to, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neketino tuo remtis, pagrindinėje byloje kyla klausimas dėl laisvės atlikti kulto apeigas paisymo, atsižvelgiant į Chartijos 10 straipsnį.

35.

Savo rašytinėse pastabose Bionoor visų pirma tvirtino, kad tuo atveju, jei būtų nespręsta, kad sertifikavimo ženklai „ekologinis žemės ūkis“ ir „halal“ yra nesuderinami, tai paveiktų kolektyvinę musulmonų teisę laisvai atlikti kulto apeigas, įtvirtintą 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 9 straipsnyje, siejamame su 14 straipsniu, ir Chartijos 10 straipsnyje. Šiuo klausimu Bionoor, be kita ko, nurodo minėtą Sprendimą Cha’are Shalom Ve Tsedek prieš Prancūziją. Jos teigimu, tai, kad Europos teisės aktų leidėjas neuždraudė ženklu „ekologinis žemės ūkis“ žymėti prekes, sertifikuotas kaip „kosher“ arba „halal“, reiškia, kad jis siekė, jog būtų įgyvendintas pozityviojoje teisėje nustatytas įpareigojimas užtikrinti veiksmingą religijos laisvės paisymą.

36.

Negaliu visiškai pritarti šiems argumentams, kurie pagrindinėje byloje grindžiami nuostata, kad tuo atveju, jei būtų pripažintas sertifikavimo ženklų „ekologinis žemės ūkis“ ir „halal“ nesuderinamumas, būtų pažeista musulmonų religijos laisvė.

37.

Šiuo atveju manau, kad šioje byloje keliamą klausimą reikia skirti nuo minėtoje byloje Cha’are Shalom Ve Tsedek prieš Prancūziją kilusio klausimo.

38.

Primenu, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad „nacionalinėje teisėje nustatant gyvūnų, skirtų sker[sti], išankstinio apsvaiginimo principo išimtį [buvo] įtvirtintas pozityvus valstybės įpareigojimas užtikrinti veiksmingą religijos laisvės paisymą“ (to sprendimo 76 punktas). Be to, jis nurodė, kad „laisvė išpažinti savo religiją būtų ribojama tik tuo atveju, jei draudimas teisėtai taikyti tokį skerdimo būdą lemtų tai, kad „ultra“ ortodoksai nebegalėtų valgyti mėsos, gautos iš gyvūnų, paskerstų laikantis religinių nuostatų, kurios, jų manymu, taikytinos šiuo atveju“ (to sprendimo 80 punktas).

39.

Taigi, skirtingai nei per musulmonų Aukos šventę atliekamas ritualinis skerdimas, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalį, nagrinėtas byloje, kurioje priimtas 2018 m. gegužės 29 d. Sprendimas Liga van Moskeeën en Islamitische Organisaties Provincie Antwerpen ir kt. ( 9 ), šioje byloje nenagrinėjamas klausimas dėl musulmonų laisvės atlikti religines apeigas. Galimybė vartoti abiem sertifikavimo ženklais – „ekologinis žemės ūkis“ ir „halal“ – pažymėtus produktus nėra siejama su vadinamąja „religinių apeigų“ praktika, todėl kaip religinių įsitikinimų išraiška patenka į naudojimosi religijos laisve, kuri įtvirtinta Chartijos 10 straipsnyje ir EŽTK 9 straipsnyje, sritį.

40.

Iš tiesų tam tikrų religinių įsitikinimų turintiems asmenims, kurie pageidauja įsigyti produktų, pagamintų iš gyvūnų, skerdžiamų be apsvaiginimo, visuomet suteikiama pasirinkimo laisvė, priklausanti nuo jų išpažįstamos religijos ( 10 ). Jeigu būtų nuspręsta, kad ritualinis skerdimas be apsvaiginimo yra draudžiamas ekologinio ūkininkavimo atveju, žydų arba musulmonų tikėjimą išpažįstantys piliečiai vis tiek galėtų įsigyti košerinės arba chalalinės mėsos, todėl pati religijos laisvės esmė nebūtų pažeista. Jiems tiesiog būtų užkirstas kelias vartoti košerinę arba chalalinę mėsą, sertifikuotą kaip „ekologinis žemės ūkis“. Tai, kad mėsa, gauta skerdžiant be apsvaiginimo, nėra pažymėta ženklu „ekologinis žemės ūkis“, nedaro įtakos pačioms religinėms nuostatoms, pagal kurias nereikalaujama vartoti vien ekologiškus produktus. Be to, neegzistuoja „teisė“ vartoti ženklu „ekologinis žemės ūkis“ žymimus produktus. Dar reikia pažymėti, kad pagrindinėje byloje atsakovės visiškai netvirtino, kad draudimas gaminti ir prekiauti tokiais produktais, kurie sertifikuoti kaip „halal“ ir kaip „ekologinis žemės ūkis“, yra iš principo nesuderinamas su „halal“ ženklu pažymėtus produktus vartojančių asmenų religiniais įsitikinimais.

41.

Ši išvada man atrodo dar labiau pagrįsta, nes, geriau pažiūrėjus, neklausiama, ar sertifikavimo ženklai „ekologinis žemės ūkis“ ir „halal“ yra suderinami; norima sužinoti, ar sertifikavimo ženklas „ekologinis žemės ūkis“ gali būti suteiktas produktams, gautiems iš gyvūnų, skerdžiamų be išankstinio apsvaiginimo, o tai, mano nuomone, galiausiai yra visai kitas klausimas.

42.

Nepaisant to, kad ši byla neatrodo tiesiogiai susijusi su religijos laisvės pažeidimu, joje taip pat nekeliamas klausimas dėl išankstinio apsvaiginimo, atsižvelgiant į gyvūnų gerovės klausimą, nei apskritai dėl sertifikavimo ženklų „ekologinis žemės ūkis“ ir „halal“ suderinamumo.

43.

Pirma, manau, kad nors šiuo metu yra aiškiai pripažįstama, jog, atsižvelgiant į klausimą dėl gyvūnų gerovės, bet koks žudymas kelia problemų, gyvūnų skerdimo metu taikomi apsvaiginimo metodai gali, bent jau teoriškai ir remiantis įvairiais mokslo tyrimais ( 12 ), padėti sumažinti jų patiriamas kančias, jei taikomi tinkamomis sąlygomis.

44.

Antra, nors pagrindinėje byloje aptariama galimybė „halal“ ženklu žymimus produktus sertifikuoti kaip „ekologinis žemės ūkis“, šioje byloje iš tikrųjų nagrinėjama galimybė dėl sertifikavimo ženklo „ekologinis žemės ūkis“ ( 13 ) suteikimo produktams, pagamintiems iš gyvūnų, skerdžiamų be apsvaiginimo, o tai, mano nuomone, iš tikrųjų kelia problemų gyvūnų gerovės požiūriu.

45.

Iš tiesų iš bylos medžiagos matyti, kad sertifikavimas ženklu „halal“ vis dar labai mažai pasako apie taikomus skerdimo metodus.

46.

Kaip savo rašytinėse pastabose nurodė ir per teismo posėdį patvirtino Komisija, musulmonų bendruomenėse Europoje ( 14 ) ir visur kitur pasaulyje egzistuoja skirtingos nuomonės dėl pritarimo grįžtamiesiems apsvaiginimo metodams arba apsvaiginimui iškart po to, kai nuleidžiamas kraujas. Kiek tai susiję su konkrečiu klausimu dėl ritualinio skerdimo suderinamumo su tam tikrais apsvaiginimo metodais, pažymėtina, kad šiuo metu „halal“ sertifikavimo įstaigų valstybėse narėse taikoma praktika nėra vienoda.

47.

Šiuo klausimu visiškai aišku, kad, kalbant apie religinių reikalavimų, kurių reikšmė ir taikymo sritis iš esmės priklauso nuo skirtingų aiškinimų ( 15 ) ir kuriuos būtų sunku suvienodinti, įgyvendinimą, Europos teisės aktuose neapibrėžiamos ir nereglamentuojamos specifikacijos, pagal kurias atliekamas ritualinis košerinis ar chalalinis skerdimas. Visų pirma atrodo, kad sutartinai laikomasi požiūrio, jog pagal musulmonų religijos reikalavimus skersti skirtas gyvūnas „privalo būti gyvas arba laikomas gyvu“ tam, kad skerdimas būtų laikomas chalaliniu ( 16 ), o tai nebūtinai reiškia, kad bet koks apsvaiginimo metodas, taikomas prieš skerdimą, yra draudžiamas.

48.

Kaip jau buvo pažymėta šio proceso metu, kai kurie musulmonų bendruomenės atstovai ( 17 ) laikosi nuomonės, kad elektronarkozė ar bet kuris kitas panašus apsvaiginimo metodas, taikomas prieš skerdimą ir neturintis poveikio gyvybinėms gyvūno funkcijoms, pirmiausia kraujo nutekėjimui (tai reiškia, kad gyvūnas gali atgauti sąmonę, jei kraujavimo nebūna), neprieštarauja musulmonų religijoje nustatytiems reikalavimams.

49.

Nacionalinės teisės aktai išsamiau neapibrėžia ritualinio skerdimo sąvokos. Žymenis dėl košerinių ar chalalinių produktų sertifikavimo paprastai reguliuoja ir prižiūri sertifikavimo įstaigos, susijusios su tam tikromis religinėmis institucijomis, o ne su reguliavimo institucijomis ( 18 ).

50.

Vadinasi, praktika, kuria vadovaujasi sertifikavimo įstaigos, yra labai skirtinga. Tuo tarpu kai vienos sertifikavimo įstaigos savo specifikacijose primena, kad skerdimas turi būti atliekamas su išankstiniu apsvaiginimu, kitos, pabrėždamos reikalavimą užtikrinti aukštą gyvūnų gerovės lygį, nepateikia tikslesnių paaiškinimų dėl apsvaiginimo. Dar prisideda aplinkybė, kad toje pačioje sertifikavimo įstaigoje išankstinis apsvaiginimas gali būti taikomas atsižvelgiant į gyvūno rūšį.

51.

Taigi šiuo metu rinkoje galima rasti „halal“ ženklu pažymėtų produktų, kurie buvo pagaminti iš gyvūnų, paskerstų taikant išankstinį apsvaiginimą. Be to, įrodyta, kad mėsa, gauta iš gyvūnų, paskerstų be apsvaiginimo, yra realizuojama įprastomis rinkos sąlygomis, o vartotojai apie tai neinformuojami ( 19 ). Galiausiai pats produktų žymėjimas „halal“ ženklu labai mažai pasako apie tai, ar skerdžiant gyvūnus buvo taikytas apsvaiginimas, ir prireikus – apie pasirinktą apsvaiginimo metodą.

52.

Kaip teisingai nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nėra jokios nuostatos, kurioje būtų pateikta konkreti nuoroda į teisės aktus, atitinkamai reglamentuojančius, pirma, ekologinės gamybos būdą ir, antra, gyvūnų skerdimą.

53.

Kadangi tokia nuoroda neegzistuoja, gali būti aiškinama dvejopai.

54.

Pirmasis aiškinimas, kurio laikosi Ecocert, Bionoor ir Prancūzijos vyriausybė, grindžiamas tuo, kad pagal atitinkamas nuostatas nedraudžiama ženklu „ekologinis žemės ūkis“ žymėti produktus iš gyvūnų, kurie buvo skerdžiami be apsvaiginimo.

55.

Nors Reglamente Nr. 834/2007 ekologinei gamybai keliamas „aukštų gyvūnų gerovės standartų“ reikalavimas, vis dėlto nei šis reglamentas, nei jo Įgyvendinimo reglamentas Nr. 889/2008 aiškiai neprieštarauja tam, kad būtų nesilaikoma išankstinio apsvaiginimo taisyklės, ypač kai atliekamas ritualinis skerdimas.

56.

Ritualiniai skerdimai, būtini ritualinėms apeigoms atlikti, kurie, kaip leidžianti nukrypti nuostata yra leidžiami pagal Reglamentą Nr. 1099/2009, jeigu tenkinami visi nustatyti techniniai reikalavimai, leidžia pasiekti gyvūnų gerovės ir jų kančių mažinimo tikslus, kurių, be kita ko, siekiama ekologine gamyba.

57.

Antrasis aiškinimas, kurį siūlo OABA, Komisija, Graikijos ir Norvegijos vyriausybės, paremtas taikytinų teisės aktų teleologine ir sistemine analize. Priešingai, šis aiškinimas iš esmės grindžiamas idėja, kad gyvūnų gerovės apsaugos ir gyvūnų kančių, patiriamų, be kita ko, skerdimo metu, mažinimo tikslai įpareigoja tokiu ženklu nežymėti produktų, gaunamų iš gyvūnų, kuriems buvo atliktas ritualinis skerdimas.

58.

Pastarajam požiūriui pritariančios šalys, be kita ko, teigia, kad gyvūnų gerovės apsauga yra bendrojo intereso tikslas, kurio svarba pabrėžiama SESV 13 straipsnyje. Būtinybė užtikrinti gyvūnų gerovę primenama tiek Reglamente Nr. 1099/2009, kuriame įtvirtintas apsvaiginimo prieš nužudymą principas, tiek Reglamente Nr. 834/2007, pagal kurį gyvūnų kančių sumažinimas laikytinas svarbiu ekologinio ūkininkavimo reikalavimu.

59.

Jų teigimu, pagal Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalį suteikiama galimybė atlikti ritualinį skerdimą siejama tik su sanitarinės patikros tikslais ir pagarba religiniams įsitikinimams bei tradicijoms. Ši leidžianti nukrypti nuostata neturi nieko bendra su „aukštais gyvūnų gerovės standartais“, kuriais reikia vadovautis suteikiant ženklą „ekologinis žemės ūkis“ pagal Reglamentą Nr. 834/2007 (konkrečiai pagal jo 3 ir 5 straipsnius). Antrajam požiūriui pritariančios šalys taip pat teigia, kad sertifikavimo ženklo „ekologinis žemės ūkis“ suteikimas produktams iš gyvūnų, skerdžiamų be išankstinio apsvaiginimo, pažeidžia vartotojų pasitikėjimo ekologiškais produktais principą, kuris nurodomas šio reglamento 1 straipsnyje ir 3, 5 ir 22 konstatuojamosiose dalyse.

60.

Toliau šioje išvadoje, pirma, išdėstysiu gyvūnų gerovės apsaugos požiūriu svarbiais laikytinus ekologinės gyvulininkystės produktų gamybos standartus, išplaukiančius iš susijusių reglamentų Nr. 834/2007 ir Nr. 889/2008 nuostatų, bei jų sąsają su gyvūnų skerdimo taisyklėmis, kurios, be kita ko, išdėstytos Reglamente Nr. 1099/2009. Būtent atsižvelgdamas į šį paaiškinimą, antra, pateiksiu priežastis, kodėl šiomis taisyklėmis, net ir tada, kai jos siejamos su reikalavimu laikytis aukštų gyvūnų gerovės standartų, nėra, mano nuomone, draudžiama ženklu „ekologinis žemės ūkis“ žymėti produktų iš gyvūnų, skerdžiamų be apsvaiginimo.

61.

Sąjunga, siekdama skatinti nuolatinius pokyčius ekologiškų produktų rinkoje ( 20 ), nuo 1991 m. leidžia teisės aktus ekologinės gamybos srityje, kuriuose numatytas reikalavimas ūkio subjektams leisti taikyti parengtą standartų ir patikrinimų sistemą.

62.

Kaip reglamentais (EEB) Nr. 2092/91 ( 21 ) ir (EB) Nr. 392/2004 ( 22 ), kurie buvo priimti anksčiau nei Reglamentas Nr. 834/2007, pastaruoju reglamentu siekiama nustatyti bendrą ūkio valdymo ir maisto gamybos sistemą, kurioje derinama praktika įvairiose srityse (aplinka, biologinė įvairovė, gamtinių išteklių išsaugojimas ir aukšti gyvūnų gerovės standartai).

63.

Kaip ir Reglamente Nr. 834/2007, naujojo Reglamento (ES) 2018/848 ( 23 ), kuris įsigalios 2021 m. sausio 1 d., 1 konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, primenama, kad „<…> ekologinės gamybos vaidmuo visuomenėje yra dvejopas: viena vertus, ją vykdant kuriama ekologiškų produktų vartojimo paklausai patenkinti skirta konkreti rinka, ir, kita vertus, kuriamos visuomenei prieinamos gėrybės, kuriomis prisidedama prie aplinkos apsaugos, gyvūnų gerovės ir kaimo plėtros“.

64.

Nėra pagrindo ginčyti to, kad pagal Sąjungos teisę ekologiškiems ir neekologiškiems produktams taikomi skirtingi teisiniai režimai ir kad ekologiškiems produktams taikomi daug griežtesni gamybos reikalavimai už taikytinus neekologiškiems produktams ( 24 ).

65.

Atsižvelgdamas į ekologiniu ūkininkavimu siekiamus tikslus ir prioritetus Teisingumo Teismas jau pabrėžė, kad ypatingą dėmesį reikėtų suteikti tikslams ir prioritetams, kurie susiję su maisto sauga ir vartotojų apsauga. Iš tikrųjų būtina išsaugoti vartotojų pasitikėjimą produktais, kurie paženklinti kaip ekologiški ( 25 ). Šiuo tikslu ir, kaip patikslinta Reglamento Nr. 834/2007 23 straipsnio 1 dalyje, pagal šį reglamentą leidžiama ženklinant ar reklamuojant žemės ūkio produktus naudoti su ekologinės gamybos metodu susijusius terminus tik tuo atveju, kai tie produktai buvo pagaminti pagal šiame reglamente nustatytus reikalavimus.

66.

Atsižvelgiant į gyvūnų gerovės apsaugą, akivaizdu, kad pagal Reglamentą Nr. 834/2007 siekiama nustatyti tam tikrus ekologinio ūkininkavimo standartus, užtikrinančius aukštesnį gyvūnų gerovės apsaugos lygį, palyginti su tuo, kuris turi būti užtikrintas įprasto ūkininkavimo atveju. Taigi, šio reglamento 3 straipsnio a punkto iv papunktyje nustatyta, kad ekologine gamyba siekiama sukurti žemės ūkio tvaraus valdymo sistemą, kuria „laikomasi aukštų gyvūnų gerovės standartų“ ( 26 ). To paties reglamento 5 straipsnio h punkte taip pat nurodyta, kad ekologiniu ūkininkavimu siekiama užtikrinti „aukštą gyvūnų gerovės lygį ( 27 ) atsižvelgiant į kiekvienai rūšiai būdingus poreikius“.

67.

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad nors reikšmingi teisės aktai, kiek jie susiję su sąlygomis dėl gyvūnų laikymo (žr. Reglamento Nr. 889/2008 10–12 straipsnius, kuriuose daroma nuoroda į to paties reglamento III priedą) ir auginimo (dėl „gyvūnų valdymo“ priemonių žr., be kita ko, šio reglamento 18 straipsnį), kurios privalo būti tenkinamos siekiant pereiti prie ekologinio ūkininkavimo, yra gana išsamūs, nes juose nustatytais standartais gerokai peržengiami Europos standartai, taikomi vadinamo įprasto ūkininkavimo atveju, vis dėlto šiuose teisės aktuose beveik neužsimenama apie gyvūnų skerdimo standartus. Visų pirma, nė pagal vieną minėto reglamento nuostatą iš principo nedraudžiamas gyvūnų skerdimas be apsvaiginimo.

68.

Reglamento Nr. 834/2007 14 straipsnio 1 dalies b punkto viii papunktyje tik nurodoma, kad turi būti „kuo labiau sumažinamos gyvūnų kančios, įskaitant luošinimą, viso gyvenimo metu, taip pat skerdimo metu“ ( 28 ).

69.

Manau, kad tokį klausimo dėl skerdimo būdų Reglamente Nr. 834/2007, kaip ir jo Įgyvendinimo reglamente Nr. 889/2008, neaptarimą galima aiškinti tuo, kad šiuo atveju siūloma remtis gyvūnų žudymą reglamentuojančiomis bendrosiomis taisyklėmis, ypač tomis, kurios susijusios su gyvūnais, veisiamais ar laikomais maisto produktų gamybai, ir kurios numatytos Reglamente Nr. 1099/2009 ( 29 ).

70.

Šį vertinimą netiesiogiai, bet neišvengiamai patvirtina Reglamento Nr. 834/2007 1 straipsnio 4 dalis, kurioje numatyta, kad šis reglamentas taikomas nepažeidžiant kitų Sąjungos teisės nuostatų dėl produktų, kurie patenka į jos taikymo sritį. Taigi Reglamento Nr. 1099/2009 nuostatos yra tų nuostatų dalis.

71.

Pirmiausia reikia patikslinti, kad, kaip matyti iš pastarojo reglamento pavadinimo, juo siekiama Sąjungoje nustatyti bendras taisykles dėl skerdžiamų ar žudomų gyvūnų gerovės apsaugos. Kitaip nei teisės aktai, priskiriami prie 2006 m. „higienos paketo“ ( 30 ), Reglamentas Nr. 1099/2009 yra konkrečiai susijęs su žudomų gyvūnų gerovės apsauga.

72.

Šis reglamentas, kaip nurodyta jo 4 konstatuojamojoje dalyje, grindžiamas nuostata, kad skerdžiamų ar žudomų gyvūnų apsauga – tai visuomenei svarbus klausimas ( 31 ).

73.

Be to, jo 3 straipsnio 1 dalyje nustatomas bendras reikalavimas, kad žudant gyvūnus ir atliekant susijusius veiksmus jiems nesukeliama skausmo, nerimo ar kančių, kurių galima išvengti.

74.

Kitaip tariant, Reglamente Nr. 1099/2009 nustatomi ir kartu skatinami su gyvūnų gerove susiję reikalavimai. Kadangi teisės aktuose, konkrečiai susijusiuose su ekologiniu ūkininkavimu, nėra pateikta pakankamai paaiškinimų, turi būti taikomos bendrosios šio reglamento nuostatos.

75.

Taigi, net jeigu pagal Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 1 dalį iš esmės taikomas principas, kad gyvūnai skerdžiami prieš tai apsvaigti, laikantis šio reglamento I priede nurodytų metodų ir reikalavimų, to paties reglamento 4 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis dėl skerdyklose atliekamo ritualinio gyvūnų skerdimo be apsvaiginimo.

76.

Kaip nurodyta Reglamento Nr. 1099/2009 18 konstatuojamojoje dalyje, šio reglamento 4 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta nuo šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės, kad gyvūnai skerdžiami tik prieš tai apsvaiginti, leidžianti nukrypti nuostata, iš tikrųjų sudaromos sąlygos ritualiniam skerdimui be apsvaiginimo, jeigu skerdimas atliekamas skerdykloje ir yra būtinas tam tikroms religinėms apeigoms atlikti.

77.

Taigi, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, „gyvūnų gerovės apsauga yra pagrindinis tikslas, kurio siekiama Reglamentu Nr. 1099/2009 ir ypač jo 4 straipsnio 4 dalimi, kaip matyti iš paties šio reglamento pavadinimo ir jo 2 konstatuojamosios dalies“ ( 32 ).

78.

Vis dėlto ši leidžianti nukrypti nuostata nereiškia, kad dėl ritualiniam skerdimui galiojančios išimtinės tvarkos galėtų būti neatsižvelgiama į gyvūnų gerovę.

79.

Iš tikrųjų pagal Reglamentą Nr. 1099/2009 toks skerdimas turi būti atliekamas tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų gyvūnų kančių sumažinimą.

80.

Viena vertus, Reglamento Nr. 1099/2009 2 konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, nustatyta, kad „ūkio subjektai ar bet kuris gyvūnų žudyme dalyvaujantis asmuo turėtų imtis reikiamų priemonių skerdžiamų ar žudomų gyvūnų skausmui išvengti ir jų nerimui bei kančioms sumažinti, atsižvelgdami į geriausią šios srities praktiką ir metodus, kuriuos leidžiama naudoti pagal šį reglamentą“. Kita vertus, reglamento 43 konstatuojamojoje dalyje skelbiama, kad „skerdžiant neapsvaigintus gyvūnus reikia tiksliai perpjauti jiems gerklę aštriu peiliu, kad gyvūnai kuo mažiau kentėtų“. Be to, pagal to paties reglamento 9 straipsnio 3 dalį ir 15 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą gyvūnai neturėtų būti atskirai suvaržomi „tol, kol už svaiginimą ar kraujo nuleidimą atsakingas asmuo nebus pasirengęs kuo greičiau apsvaiginti gyvūnus arba nuleisti jų kraują“. Galiausiai pagal Reglamento Nr. 1099/2009 5 straipsnio 2 dalį, „kai taikant 4 straipsnio 4 dalį gyvūnai žudomi prieš tai jų neapsvaiginus, už skerdimą atsakingi asmenys atlieka sistemingus patikrinimus, kad užtikrintų, jog gyvūnai, prieš atpalaiduojant jų suvaržymą neturėtų jokių sąmonės ir jautrumo požymių, ir vykdant dorojimą ar plikymą neturėtų jokių gyvybės požymių“.

81.

Galiausiai abi gyvūnų gerovės apsaugos sistemos, t. y. pagrindinė sistema, pagal kurią nustatomas išankstinio apsvaiginimo reikalavimas, ir išimtinė tvarka, grindžiama pageidavimu leisti skerdimą neapsvaiginus, būtiną religinėms apeigoms atlikti, susikerta. Abiem atvejais ūkio subjektai ar bet kuris žudant gyvūnus dalyvaujantis asmuo privalo imtis reikiamų priemonių skerdžiamų ar žudomų gyvūnų skausmui išvengti ir jų nerimui ir kančioms sumažinti (žr. Reglamento Nr. 1099/2009 2 konstatuojamąją dalį).

82.

Iš tikrųjų atrodo, kad būtų šiek tiek prieštaringa daryti nuorodą į Reglamentą Nr. 1099/2009 – net jeigu jame nebūtų jokios nuorodos į „aukštus gyvūnų gerovės standartus“ – siekiant pagrįsti teiginį, kad pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalį apsvaiginimas buvo įtvirtintas kaip principas, ir tuo pat metu teigti, kad ši nuoroda nebeturi prasmės, atsižvelgiant į to paties reglamento 4 straipsnio 4 dalyje iš anksto suteiktą apsvaiginimo išimtį.

83.

Iš to matyti, kad bet kuriuo atveju laikomasi bendrojo „aukštų gyvūnų gerovės standartų“ užtikrinimo tikslo, neatsižvelgiant į tai, koks skerdimo būdas buvo pasirinktas. Nemanau, kad Reglamente Nr. 1099/2009 nustatytas išankstinio apsvaiginimo principas leidžia daryti išvadą, kad reikalavimas, susijęs su „aukštais gyvūnų gerovės standartais“, būtinai reiškia, kad skerdimas turi būti atliktas iš anksto apsvaiginus.

84.

Mano nuomone, kadangi nėra duomenų apie atitinkamiems ūkio subjektams nustatytus tokius įpareigojimus, pavyzdžiui, pakankamai tiksliai teisės aktų leidėjo apibrėžtas gyvūnų laikymo sąlygas (žr. Reglamento Nr. 889/2008 10 konstatuojamąją dalį), ekologinės gamybos atveju neturėtų būti nustatomos griežtesnės gyvūnų skerdimo taisyklės už nustatytąsias bendrojo pobūdžio dokumentuose, reglamentuojančiuose gyvūnų gerovę juos žudant.

85.

Apibendrinant galima pasakyti, kad nė vienoje reglamentų Nr. 834/2007 ir Nr. 889/2008 nuostatoje nėra aiškiai apibrėžto gyvūnų skerdimo būdo ar būdų, kurie galėtų atitikti gyvūnų gerovės ir gyvūnų kančių mažinimo tikslus. Kadangi teisės aktuose nėra aiškių nuorodų dėl to, kuris skerdimo būdas yra tinkamesnis ekologinio ūkininkavimo atveju, būtina atsižvelgti į visas taisykles, reglamentuojančias gyvūnų gerovę juos žudant, ypač į Reglamentą Nr. 1099/2009. Šiomis aplinkybėmis nėra pagrindo neįtraukti ritualinio skerdimo taisyklių.

86.

Kadangi reglamentuose Nr. 834/2007 ir Nr. 889/2008 nekeliama jokio išankstinio žudomų gyvūnų apsvaiginimo reikalavimo tam, kad būtų suteiktas ženklas „ekologinis žemės ūkis“, jie nedraudžia ritualinio skerdimo.

87.

Šiais reglamentais siekiama nustatyti tikslius standartus, taikytinus produktams, kuriuos siekiama sertifikuoti kaip ekologiniuose ūkiuose užaugintus produktus, todėl man sunkiai suprantama, jog būtų galima pagrįstai manyti, kad šiuose reglamentuose buvo visiškai atsitiktinai neaptartas klausimas dėl galimo skerdimo be apsvaiginimo. Mano nuomone, tai, kad šiuose teisės aktuose šis klausimas nebuvo aptartas, nėra užmaršumo pasekmė, o paprasta nuoroda į jų rengimo kontekstą ( 33 ) nebūtinai yra naudinga OABA pagrindinėje byloje pateiktam aiškinimui pagrįsti.

88.

Yra daug kitų priežasčių, mane skatinančių laikytis šios išvados.

89.

Pirma, atsižvelgiant tai, kas nurodyta pirma, reikia pažymėti, kad tam tikra gyvūnų auginimo praktika yra aiškiai uždrausta arba apribota ekologinį ūkininkavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, pavyzdžiui, Reglamento Nr. 889/2008 18 straipsnio. Iš tikrųjų šioje nuostatoje numatyta, kad tam tikra gyvūnų valdymo praktika yra iš esmės draudžiama (pvz., žalojimas) arba labai griežtai apribota (pvz., elastinių raiščių tvirtinimas prie avių uodegų, uodegų nupjovimas, dantų pjovimas, snapų apipjaustymas, ragų trumpinimas ir fizinė kastracija). Be to, pagal šio reglamento 20 straipsnį, susijusį su gyvūnų mityba, draudžiamas prievartinis jų šėrimas.

90.

Antra, taip pat reikia pabrėžti, kad nors išankstinio apsvaiginimo įpareigojimas netaikomas, kalbant apie Reglamente Nr. 1099/2009 numatytus ūkinius gyvūnus, 2009 m. rugpjūčio 5 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 710/2009, iš dalies keičiančio Reglamentą Nr. 889/2008, kiek tai susiję su ekologinės akvakultūros gyvūnų ir jūros dumblių gamyba ( 34 ), 25h straipsnio 5 dalyje numatyta, kad turi būti „taikomas toks skerdimo būdas, kad žuvis iškart prarastų sąmonę ir nejaustų skausmo“.

91.

Galiausiai tai, kad ekologišką ūkininkavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose neaptariamas ritualinio skerdimo klausimas, man vis mažiau atrodo kaip neapsižiūrėjimo pasekmė, atsižvelgiant į tai, kad šis klausimas jau seniai pripažintas svarbiu ( 35 ) gyvūnų skerdimą reglamentuojančiuose teisės aktuose ir kad, be kita ko, šiuose teisės aktuose ne kartą užsimenama apie gyvūnų „skerdimą“ ( 36 ).

92.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors būtent tuo metu, kai buvo rengiamas Komisijos tarnybų darbinis dokumentas, pridėtas prie pasiūlymo iš dalies pakeisti Reglamentą Nr. 834/2007 ( 37 ), tam tikros gyvūnų gerovės apsaugos asociacijos ragino pakeisti ekologinį ūkininkavimą reglamentuojančius teisės aktus taip, kad būtų bendrai taikomas gyvūnų apsvaiginimas prieš skerdimą ( 38 ), neseniai įsigaliojusiame Reglamente Nr. 2018/848 neužsimenama apie tai, ar toks apsvaiginimas turėtų būti taikomas.

93.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, laikausi nuomonės, kad negali būti atsisakyta sertifikavimo ženklu „ekologinis žemės ūkis“ žymėti produktus, gautus iš gyvūnų, paskerstų be apsvaiginimo.

94.

Šiuo atžvilgiu manęs neįtikina teleologinio ir sisteminio pobūdžio argumentai, kurie šioje byloje pateikti siekiant pagrįsti priešingą poziciją.

95.

Pirma, man atrodo, kad argumentui, grindžiamam „vartotojų pasitikėjimo produktais, ženklinamais kaip ekologiški produktai, principu“, kuris, be kita ko, nurodomas Reglamento Nr. 834/2007 3, 5 ir 22 konstatuojamosiose dalyse ir 1 straipsnyje, negalima pritarti. Kadangi tariamas draudimas ženklu „ekologinis žemės ūkis“ žymėti produktų, gautų iš gyvūnų, paskerstų be apsvaiginimo, etiketes nėra aiškiai nurodytas ekologinio ūkininkavimo standartus reglamentuojančiuose teisės aktuose, vadinasi, šis principas negalėjo būti pažeistas, nes ženklas buvo suteiktas laikantis taikytinos teisės.

96.

Žinoma, siekiant išsaugoti vartotojų pasitikėjimą produktais, sertifikuotais kaip ekologiški produktai, reikalaujama, kad, kaip nustatyta Reglamento Nr. 834/2007 6 straipsnio c punkte, nebūtų naudojami medžiagų ir perdirbimo metodai, kurie gali būti klaidinantys atsižvelgiant į tikrąjį produkto pobūdį. Vis dėlto šis pasitikėjimas mažėja tik tuo atveju, jei nepaisoma aiškių reikalavimų, kurie tiesiogiai taikomi ekologiniam ūkininkavimui. Tačiau, kaip jau paaiškinau, man neatrodo, kad, atsižvelgiant į svarbius teisės aktus, apsvaiginimo skerdžiant gyvūnus netaikymas galėtų automatiškai lemti visišką draudimą atitinkamus produktus žymėti ženklu „ekologinis žemės ūkis“.

97.

Be to, taip pat reikėtų pažymėti, kad šiuo metu ir, nepaisant didėjančio vartotojų susidomėjimo gyvūnų skerdimo sąlygomis ( 39 ), Sąjungos teisės aktuose, reglamentuojančiuose informacijos apie maistą vartotojams teikimą, iki šiol nėra jokių konkrečių nuorodų, susijusių su gyvūnų skerdimo sąlygomis ( 40 ).

98.

Šiomis aplinkybėmis, jeigu būtų nuspręsta, kad pagal Sąjungos teisę sertifikavimas kaip „kosher“ ir „halal“ yra nesuderinamas su ženklu „ekologinis žemės ūkis“, tai lemtų sąlygos, kuri nėra numatyta pozityviojoje teisėje, pridėjimą. Taip praktikuojantiems žydams ir musulmonams būtų užkirstas kelias įsigyti ekologiškų produktų ir pasinaudoti kokybės ir maisto saugos požiūriu jų teikiamomis garantijomis.

99.

Iš tikrųjų, nors dėl to, kad neįmanoma ženklu „ekologinis žemės ūkis“ pažymėto produkto taip pat sertifikuoti kaip „kosher“ arba „halal“, nekyla tiesioginių problemų dėl naudojimosi religijos laisve, vis dėlto, mano manymu, taip apribojama vartotojų galimybė įsigyti košerinių arba chalalinių produktų, kurie turėtų sertifikavimu „ekologinis žemės ūkis“ suteikiamas garantijas.

100.

Antra, kaip Teisingumo Teismas nusprendė 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendime Herbaria Kräuterparadies (C‑137/13, EU:C:2014:2335, 46 punktas), negalima neigti, kad nors „pagal Sąjungos teisę negarantuojama, kad ūkio subjektas galės prekiauti savo produktais, vartodamas visus pavadinimus, kurie, jo manymu, yra naudingi parduodant tuos produktus“, vis dėlto tuo nebūtų galima remtis prieš ūkio subjektą, kuris laikėsi visų taikytinuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

101.

Šiuo klausimu reikia atkreipti dėmesį, be kita ko, į Ecocert pateiktus argumentus, kad sertifikavimo įstaiga negali nustatyti sąlygų, kurios nėra įtrauktos į reikšmingus teisės aktus, pagal kuriuos suteikiamas sertifikavimo ženklas „ekologinis žemės ūkis“. Visų pirma, kadangi siekiant gauti ženklą „ekologinis žemės ūkis“ buvo laikomasi visų nuostatų, kuriomis reglamentuojami gyvūnų auginimo ir skerdimo būdai, sertifikavimo įstaiga iš esmės privalo tokį ženklą suteikti, nenustatydama papildomų pozityviojoje teisėje nenumatytų sąlygų. Jeigu ji to nepadarytų, tai keltų problemų, atsižvelgiant tiek į Reglamento Nr. 834/2007 34 straipsnyje numatytą laisvą ekologiškų produktų Sąjungoje judėjimą, tiek į prekybos ir pramonės laisvę.

102.

Ši išvada neprieštarauja SESV 13 straipsniui.

103.

Žinoma, neginčijama, kad gyvūnų gerovės apsauga yra teisėtas bendrojo intereso tikslas, kurio svarbą pirmiausia rodo tai, kad valstybės narės priėmė Protokolą (Nr. 33) dėl gyvūnų apsaugos ir gerovės, pridėtą prie EB sutarties, pagal kurį Bendrija ir valstybės narės, kurdamos ir įgyvendindamos, be kita ko, Bendrijos politiką žemės ūkio ir transporto srityse, turi tinkamai atsižvelgti į gyvūnų gerovės reikalavimus. Dabar šį protokolą atitinka SESV 13 straipsnis, kuris yra bendrai taikoma ESV sutarties nuostata, esanti minėtiems principams ( 41 ) skirtoje pirmojoje šios Sutarties dalyje.

104.

Taigi laikausi nuomonės, kad priimdamas nagrinėjamus teisės aktus, ypač Reglamentą Nr. 1099/2009, kuriuo reglamentuojami gyvūnų gerovės standartai jų žudymo momentu, teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti religijos laisvės ir gyvūnų gerovės pusiausvyrą. Kaip jau nurodžiau, šiame reglamente ne tik neatsižvelgiama į gyvūnų gerovę, bet ir, be kita ko, kaip leidžianti nukrypti nuostata suteikiama galimybė atlikti ritualinį skerdimą, tik jeigu laikomasi šio reglamento 4 straipsnio 4 dalyje griežtai apibrėžtų sąlygų.

105.

Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Cour administrative d’appel de Versailles (Versalio apeliacinis administracinis teismas, Prancūzija) pateiktą prejudicinį klausimą:

2007 m. birželio 28 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo ir 2009 m. rugsėjo 24 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1099/2009 dėl gyvūnų apsaugos juos žudant, siejami su SESV 13 straipsniu, turi būti aiškinami kaip nedraudžiantys suteikti Europos ženklą „ekologinis žemės ūkis“ produktams iš gyvūnų, kurie skerdžiami pagal ritualinį skerdimą be išankstinio apsvaiginimo, jeigu laikomasi Reglamente Nr. 1099/2009 nustatytų sąlygų.