1

Savo apeliaciniu skundu apeliantė European Union Copper Task Force prašo panaikinti 2016 m. balandžio 27 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo nutartį European Union Copper Task Force / Komisija (T‑310/15, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:265, toliau – skundžiama nutartis), kuria Bendrasis Teismas atmetė kaip nepriimtiną jos ieškinį, kuriuo prašoma iš dalies panaikinti 2015 m. kovo 11 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2015/408 dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1107/2009 dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką 80 straipsnio 7 dalies įgyvendinimo ir dėl keistinų medžiagų sąrašo sudarymo (OL L 67, 2015, p. 18, toliau – ginčijamas reglamentas).

2

1991 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 91/414/EEB dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką (OL L 230, 1991, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 11 t., p. 332) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. kovo 8 d. Komisijos direktyva 2011/34/ES (OL L 62, 2011, p. 27) (toliau – Direktyva 91/414), I priede pateiktas veikliųjų medžiagų, kurias leidžiama naudoti augalų apsaugos produktuose, sąrašas.

3

Pagal 2009 m. balandžio 23 d. Komisijos direktyvos 2009/37/EB, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 91/414/EEB, įtraukiant veikliąsias medžiagas chlormekvatą, vario junginius, propakvizafopą, kvizalofopą-P, teflubenzuroną ir zeta cipermetriną, 1 straipsnį ir priedą (OL L 104, 2009, p. 23) Direktyvos 91/414 I priede pateiktas sąrašas iš dalies pakeistas siekiant į jį įterpti, be kita ko, vario junginius.

4

2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1107/2009 dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką ir panaikinančio Tarybos direktyvas 79/117/EEB ir 91/414/EEB (OL L 309, 2009, p. 1) 14 straipsnyje „Patvirtinimo atnaujinimas“, esančiame šio reglamento II skyriaus „Veikliosios medžiagos, apsauginės medžiagos, sinergikliai ir koformuliantai“ 1 skirsnio „Veikliosios medžiagos“ 3 poskirsnyje „Atnaujinimas ir peržiūra“, nustatyta:

„1.   Pateikus paraišką veikliosios medžiagos patvirtinimas turi būti atnaujinamas, jei nustatoma, kad tenkinami 4 straipsnyje nurodyti kriterijai.

<…>

2.   Patvirtinimas atnaujinamas ne daugiau kaip penkiolikos metų laikotarpiui. <…>“

5

Reglamento Nr. 1107/2009 20 straipsnis „Atnaujinimo reglamentas“, esantis minėtame 3 poskirsnyje, suformuluotas taip:

„1.   Pagal 79 straipsnio 3 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą priimamas reglamentas, kuriame nustatoma, kad:

<…>“

6

Reglamento Nr. 1107/2009 24 straipsnyje „Keistinos medžiagos“, esančiame šio reglamento II skyriaus 1 skirsnio 4 poskirsnyje „Nukrypti leidžiančios nuostatos“, nustatyta:

„1.   <…> Nukrypstant nuo 14 straipsnio 2 dalies, patvirtinimas gali būti atnaujintas vieną ar kelis kartus ne ilgesniems kaip septynerių metų laikotarpiams.

2.   Nedarant poveikio 1 dalies taikymui, taikomi 4–21 straipsniai. Keistinos medžiagos atskirai išvardijamos 13 straipsnio 4 dalyje nurodytame reglamente.“

7

Šio reglamento III skyriaus „Augalų apsaugos produktai“ 1 skirsnio „Autorizacija“ 3 poskirsnyje „Abipusis autorizacijos pripažinimas“ esančiame 41 straipsnyje numatyta:

„1.   Valstybė narė, kuriai pateikta paraiška pagal 40 straipsnį, išnagrinėjusi paraišką ir prie jos pridėtus dokumentus, nurodytus 42 straipsnio 1 dalyje, ir atitinkamai atsižvelgdama į sąlygas savo teritorijoje, autorizuoja atitinkamą augalų apsaugos produktą tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir paraišką nagrinėjanti valstybė narė, išskyrus atvejus, kai taikoma 36 straipsnio 3 dalis.

2.   Nukrypdama nuo 1 dalies, valstybė narė gali autorizuoti augalų apsaugos produktą, jeigu:

<…>

<…>“

8

Šio reglamento 50 straipsnyje „Lyginamasis augalų apsaugos produktų, turinčių keistinų medžiagų, įvertinimas“, esančiame III skyriaus 1 skirsnio 5 poskirsnyje „Ypatingi atvejai“, nustatyta:

„1.   Valstybės narės atlieka lyginamąjį įvertinimą, kai nagrinėja paraišką dėl veikliosios medžiagos, kuri patvirtinta kaip keistina medžiaga, turinčio augalų apsaugos produkto autorizacijos. Valstybės narės neautorizuoja nustatytiems pasėliams naudoti skirto ir keistiną medžiagą turinčio augalų apsaugos produkto arba apriboja jo naudojimą, jei lyginamasis vertinimas, kurį atliekant svarstoma rizika ir nauda, kaip nustatyta IV priede, rodo, kad:

<…>

4.   Augalų apsaugos produktų, kurių sudėtyje yra keistinos medžiagos, atveju valstybės narės atlieka 1 dalyje nurodytą lyginamąjį įvertinimą reguliariai ir ne vėliau kaip atnaujinant ar keičiant autorizaciją.

Remdamosi to lyginamojo įvertinimo rezultatais valstybės narės palieka galioti, panaikina arba pakeičia autorizaciją.

<…>“

9

To paties reglamento 80 straipsnio „Pereinamojo laikotarpio nuostatos“, esančio XI skyriuje „Pereinamojo laikotarpio ir baigiamosios nuostatos“, 7 dalyje nustatyta:

„Ne vėliau kaip 2013 m. gruodžio 14 d. Komisija sudaro į [Direktyvos 91/414] I priedą įtrauktų medžiagų, kurios atitinka šio reglamento II priedo 4 punkte nustatytus kriterijus ir kurioms taikomos šio reglamento 50 straipsnio nuostatos, sąrašą.“

10

Pagal 2011 m. gegužės 25 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 540/2011, kuriuo dėl patvirtintų veikliųjų medžiagų sąrašo įgyvendinamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1107/2009 (OL L 153, 2011, p. 1), 1 konstatuojamąją dalį ir 1 straipsnį į Direktyvos 91/414 I priedą įtrauktos veikliosios medžiagos laikomos patvirtintomis pagal Reglamentą Nr. 1107/2009.

11

2015 m. vasario 13 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/232, kuriuo dėl veikliosios medžiagos vario junginių patvirtinimo sąlygų iš dalies keičiamas ir ištaisomas Įgyvendinimo reglamentas Nr. 540/2011 (OL L 39, 2015, p. 7), 8 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„patvirtinta, kad veiklioji medžiaga vario junginiai turi būti laikoma patvirtinta pagal Reglamentą (EB) Nr. 1107/2009 <…>“

12

Ginčijamo reglamento 1 straipsnis „Keistinos medžiagos“ suformuluotas taip:

„Į [Direktyvos 91/414] I priedą įtrauktos veikliosios medžiagos, tenkinančios Reglamento (EB) Nr. 1107/2009 II priedo 4 punkte nustatytus kriterijus, nurodomos šio reglamento priedo sąraše.

<…>“

13

Šio reglamento priede pateiktame sąraše yra „vario junginiai (vario hidroksido, vario oksichlorido, vario oksido, Bordo mišinio ir tribazio vario sulfato variantai)“.

14

2015 m. birželio 5 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo apeliantės vario junginių gamintojų asociacijos (kai kurie iš šių gamintojų turi leidimus pateikti rinkai augalų apsaugos produktus, kurių sudėtyje yra šios medžiagos) ieškinį, kuriuo ji prašė iš dalies panaikinti ginčijamą reglamentą.

15

Skundžiama nutartimi Bendrasis Teismas atmetė ieškinį kaip nepriimtiną motyvuodamas tuo, kad, pirma, apeliantė negali remtis savo suinteresuotumu ir, antra, jos nariai neturi teisės pareikšti ieškinio. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas nusprendė, kad, pirma, ginčijamas reglamentas nėra konkrečiai susijęs su apeliantės nariais ir, antra, šis reglamentas yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, dėl kurio šių narių atžvilgiu reikia patvirtinti įgyvendinamąsias priemones, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos paskutinę sakinio dalį. Bendrasis Teismas taip pat atmetė apeliantės argumentą, kad atmetus jos ieškinį kaip nepriimtiną ji netektų teisės į veiksmingą teisminę gynybą.

16

Apeliaciniame skunde apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

17

Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

18

Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantė ginčija skundžiamos nutarties 42–44, 46–48, 50–52, 60 ir 61 punktus ir kaltina Bendrąjį Teismą, jog jis nusprendė, kad dėl ginčijamo reglamento reikia patvirtinti įgyvendinamąsias priemones, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos paskutinę sakinio dalį.

19

Apeliantės teigimu, norint nustatyti, ar dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto reikia patvirtinti įgyvendinamąsias priemones, reikia atsižvelgti, pirma, į asmens, siekiančio pasinaudoti teise pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, padėtį ir, antra, į ieškinio dalyką. Šiuo klausimu pasakytina, kad tuo atveju, kai ieškovas prašo tik iš dalies panaikinti aktą, reikia atsižvelgti tik į galimas įgyvendinimo priemones dėl tos aktos dalies, kurią prašoma panaikinti.

20

Pirma, dėl apeliantės padėties pasakytina, kad, vykstant vario junginių įtraukimo į Direktyvos 91/414 I priede esantį sąrašą procedūrai, ji vienintelė Komisijoje atstovavo visiems Europos Sąjungoje veikiantiems vario junginių, naudojamų augalų apsaugos produktuose, gamintojams.

21

Antra, dėl Bendrajam Teismui pateikto ieškinio dalyko apeliantė primena, kad ji prašė iš dalies panaikinti ginčijamą reglamentą, kiek jame vario junginiai įtraukti į keistinų medžiagų sąrašą ir dėl to jiems taikoma Reglamente Nr. 1107/2009 įtvirtinta tokioms medžiagoms nustatyta tvarka. Apeliantė taip pat pateikė kai kurių šio reglamento nuostatų neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą.

22

Apeliantės teigimu, skundžiamoje nutartyje, visų pirma jos 26, 38 ir 39 punktuose, pernelyg glaustai apibūdintas šio ieškinio dalykas; šis apibūdinimas grindžiamas taip pat labai glaustu ginčijamo reglamento aprašymu. Šio reglamento tikslas yra ne tik sudaryti keistinų medžiagų sąrašą, bet ir taikyti šioms medžiagoms materialinės teisės nuostatas, įtvirtintas Reglamente Nr. 1107/2009, o tai yra nedelsiamas ir tiesioginis ginčijamo reglamento taikymas ir dėl šio reglamento nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių. Kitaip tariant, šis reglamentas pats savaime turi neabejotiną ir tikrą konkretų poveikį apeliantės ir jos narių teisinei padėčiai.

23

Šiuo klausimu apeliantė pažymi, kad, pirma, kaip matyti iš skundžiamos nutarties 42–44 punktų, tam, kad vario junginių patvirtinimas būtų atnaujintas pagal Reglamentą Nr. 1107/2009, ji turi pateikti dėl to paraišką, o Komisija turi priimti aktą dėl šio prašymo. Vis dėlto ji tvirtina, kad tas aktas bus ne ginčijamo reglamento, o Reglamento Nr. 1107/2009 14 ir paskesnių straipsnių, kuriuose reglamentuojama veikliosios medžiagos patvirtinimo atnaujinimo tvarka, įgyvendinimo priemonė.

24

Apeliantė pažymi, kad šis aktas niekaip nepapildys ar neišplėtos keistinų medžiagų teisinio statuso ir nepadės nustatyti arba sukonkretinti joms taikomų materialinės teisės nuostatų.

25

Apeliantė taip pat pažymi, kad pagal ginčijamą reglamentą vario junginiai turi būti patvirtinami bent kas septynerius metus, o ne kas penkiolika metų, kaip veikliosios medžiagos, kurios nėra keistinos. Todėl paraiškų dėl vario junginių patvirtinimo atnaujinimo iš esmės teikiama du kartus daugiau, taigi didėja išlaidos, susijusios su šių junginių patvirtinimo išsaugojimu. Šis poveikis yra tiesioginis ir dėl jo Komisijai ar valstybėms narėms nereikia imtis jokios įgyvendinimo priemonės.

26

Antra, apeliantė tvirtina, kad, kiek tai susiję su augalų apsaugos produktų, kurių sudėtyje yra vario junginių, autorizacija nacionaliniu lygmeniu, pagal ginčijamą reglamentą nedelsiant atliekamas šių produktų ir jų naudojimo lyginamasis įvertinimas, nurodytas Reglamento Nr. 1107/2009 50 straipsnyje. Šiuo klausimu, priešingai, nei Bendrasis Teismas konstatavo skundžiamos nutarties 48 punkte, pasakytina, kad valstybės narės užkrauna suinteresuotosioms įmonėms ne tik išlaidas, susijusias su lyginamuoju įvertinimu, bet ir paties šio įvertinimo atlikimą, o nacionalinės valdžios institucijos tik priima sprendimą dėl paraiškos atnaujinti atitinkamo augalų apsaugos produkto autorizaciją. Taigi apeliantei ir jos nariams tenka su lyginamuoju įvertinimu susiję įsipareigojimai, nepriklausomai nuo šio įvertinimo galutinių rezultatų.

27

Skundžiamos nutarties 46 punkte pripažinęs, kad lyginamojo įvertinimo atlikimas neturi įtakos aplinkybei, jog leidimus pateikti rinkai suteikia, atsisako suteikti, atnaujina arba iš dalies pakeičia valstybės narės, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčijamo reglamento poveikis nepriklauso nuo jokio nacionalinės valdžios institucijos priimto sprendimo. Iš tikrųjų Reglamento Nr. 1107/2009 50 straipsnio 4 dalyje valstybės narės įpareigojamos lyginamąjį įvertinimą atlikti reguliariai ir ne vėliau kaip atnaujindamos ar keisdamos autorizaciją. Todėl paraiška suteikti autorizaciją ar ją pratęsti nebūtina tam, kad atitinkama valstybė narė atliktų vario junginių lyginamąjį įvertinimą, kuris yra tiesioginis padarinys to, kad ši medžiaga pripažįstama keistina.

28

Trečia, apeliantės nuomone, panaši išvada darytina kalbant apie abipusio pripažinimo principą, galiojantį tarp valstybių narių, kiek tai susiję su augalų apsaugos produktais. Iš tiesų priėmus ginčijamą reglamentą produkto, kurio sudėtyje yra keistinos medžiagos, abipusis pripažinimas nėra automatinis, kitaip nei bet kurios kitos veikliosios medžiagos atveju.

29

Ketvirta, kaip ir Komisijos aktas dėl vario junginių patvirtinimo atnaujinimo, valstybių narių patvirtintos priemonės dėl paraiškos dėl abipusio pripažinimo arba dėl nacionalinės autorizacijos suteikimo neturi poveikio nei vario junginių kvalifikavimui kaip keistinos medžiagos, nei pagal Reglamentą Nr. 1107/2009 jiems taikomai tvarkai.

30

Apeliantė priduria, kad, kaip ir Komisijos priimti aktai, aktai, kuriuos priima valstybės narės, įgyvendindamos vario junginiams taikomas specialias teisės normas, yra ne ginčijamo reglamento, o Reglamento Nr. 1107/2009 įgyvendinimo priemonės.

31

Komisija prašo atmesti pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą.

32

Pirmiausia primintina, kad fizinio ar juridinio asmens pareikšto ieškinio dėl jam neskirto akto priimtinumas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą siejamas su sąlyga, kad pripažįstama to asmens teisė pareikšti ieškinį, galima dviem atvejais. Pirma, toks ieškinys gali būti pareikštas, jei šis teisės aktas su minėtu asmeniu yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs. Antra, toks asmuo gali pareikšti ieškinį dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių, jei šis aktas yra tiesiogiai su juo susijęs (žr., be kita ko, 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 59 ir 91 punktus).

33

Skundžiamos nutarties 33–51 punktuose nagrinėdamas antrąjį atvejį Bendrasis Teismas jos 34–36 punktuose nurodė, kad ginčijamas reglamentas yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos paskutinę sakinio dalį, o to šalys neginčijo šiame apeliaciniame skunde.

34

Todėl reikia atsakyti į klausimą, ar, kaip teigia apeliantė, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamos nutarties 37–51 punktuose teigė, kad dėl ginčijamo reglamento reikia patvirtinti įgyvendinamąsias priemones, susijusias su apeliantės nariais.

35

Šiuo klausimu pažymėtina, kad sąvoką „dėl kurių nereikia priimti įgyvendinamųjų priemonių“, kaip ji suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos paskutinę sakinio dalį, reikia aiškinti atsižvelgiant į šios nuostatos tikslą, t. y. kaip matyti iš jos genezės, išvengti situacijų, kai asmuo priverstas pažeisti teisės aktus, kad galėtų kreiptis į teismą. Tuo atveju, kai reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas daro tiesioginį poveikį fizinio ar juridinio asmens teisinei padėčiai ir dėl jo nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių, kyla rizika, kad toks asmuo neteks veiksmingos teisminės apsaugos, jei negalės tiesiogiai pareikšti ieškinio Sąjungos teisme, siekdamas užginčyti tokio reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto teisėtumą. Iš tiesų, nesant įgyvendinamųjų priemonių, fizinis ar juridinis asmuo, net jei atitinkamas aktas tiesiogiai su juo susijęs, galėtų kreiptis dėl šio akto teisminės kontrolės tik pažeidęs šio akto nuostatas; tokiu atveju jis turėtų remtis jų neteisėtumu bylose, kurios jam buvo iškeltos nacionaliniuose teismuose (2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo T & L Sugars ir Sidul Açúcares / Komisija, C‑456/13 P, EU:C:2015:284, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36

Tačiau jei dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto reikia priimti įgyvendinamąsias priemones, Sąjungos teisės sistemos paisymo teisminė kontrolė užtikrinama neatsižvelgiant į tai, ar šias priemones priima Sąjunga, ar valstybės narės. Fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie dėl SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytų priimtinumo reikalavimų negali tiesiogiai Sąjungos teisme ginčyti Sąjungos reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto, yra apsaugoti nuo tokio akto taikymo, nes jiems suteikta galimybė ginčyti dėl šio akto priimtas įgyvendinamąsias priemones (2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo T & L Sugars ir Sidul Açúcares / Komisija, C‑456/13 P, EU:C:2015:284, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37

Kai tokį aktą turi įgyvendinti Sąjungos institucijos, organai ar įstaigos, fiziniai ar juridiniai asmenys, laikydamiesi SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatytų reikalavimų, gali pareikšti tiesioginį ieškinį Sąjungos teisme dėl įgyvendinimo aktų ir pagal SESV 277 straipsnį tokiam ieškiniui pagrįsti remtis aptariamo pagrindinio akto neteisėtumu. Kai juos įgyvendinti turi valstybės narės, šie asmenys gali nacionaliniuose teismuose remtis atitinkamo pagrindinio akto negaliojimu ir taip priversti juos, remiantis SESV 267 straipsniu, pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu (2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo T & L Sugars ir Sidul Açúcares / Komisija, C‑456/13 P, EU:C:2015:284, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38

Kaip nusprendė Teisingumo Teismas, norint įvertinti, ar dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto reikia priimti įgyvendinamąsias priemones, būtina remtis asmens, siekiančio pasinaudoti teise pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos paskutinę sakinio dalį, padėtimi. Taigi nesvarbu, ar dėl nagrinėjamo akto reikia priimti įgyvendinamąsias priemones kitų asmenų atžvilgiu (2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo T & L Sugars ir Sidul Açúcares / Komisija, C‑456/13 P, EU:C:2015:284, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

39

Be to, atliekant šį vertinimą reikia atsižvelgti tik į ieškinio dalyką, o tuo atveju, kai ieškovas prašo tik iš dalies panaikinti aktą, prireikus būtina atsižvelgti tik į įgyvendinamąsias priemones, kurias galbūt reikia priimti dėl tos akto dalies (2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Kyocera Mita Europe / Komisija, C‑553/14 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2015:805, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

40

Be to, šiuo klausimu nesvarbu, ar tokios priemonės yra mechaninio pobūdžio (2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo T & L Sugars ir Sidul Açúcares / Komisija, C‑456/13 P, EU:C:2015:284, 41 ir 42 punktai ir 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Kyocera Mita Europe / Komisija, C‑553/14 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2015:805, 46 punktas).

41

Nagrinėjamu atveju pirmiausia reikia atmesti kaip nepagrįstą apeliantės argumentą, kad Bendrasis Teismas tinkamai neatsižvelgė į jam pateikto ieškinio dalyką, visų pirma į tai, kad ieškiniu siekiama panaikinti ginčijamą reglamentą tiek, kiek pagal jį vario junginiams taikomos tam tikros materialinės teisės normos, įtvirtintos Reglamente Nr. 1107/2009.

42

Iš tiesų iš skundžiamos nutarties 38–41 punktų matyti, jog nurodęs, kad ginčijamo reglamento tikslas – sudaryti keistinų medžiagų sąrašą, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad Reglamente Nr. 1107/2009 numatyta šioms medžiagoms taikyti specialias teisės normas, kuriomis nukrypstama nuo kitoms veikliosioms medžiagoms taikomų normų. Skundžiamos nutarties 41 punkte Bendrasis Teismas patikslino, kad šios specialios teisės normos susijusios, pirma, su keistinų medžiagų patvirtinimu ir šio patvirtinimo atnaujinimu, antra, su leidimais pateikti rinkai augalų apsaugos produktus, kurių sudėtyje yra tokių medžiagų, ir šių leidimų pratęsimu bei pakeitimu ir, trečia, su šių leidimų abipusiu pripažinimu valstybėse narėse.

43

Iš skundžiamos nutarties 42–51 punktų taip pat matyti, kad Bendrasis Teismas išsamiai išnagrinėjo šias specialias teisės normas ir padarė išvadą, kad jos paveikia apeliantės narių teisinę padėtį tik per Komisijos arba valstybių narių priimtus teisės aktus.

44

Antra, reikia išnagrinėti apeliantės argumentus, kuriais siekiama paneigti šios išvados pagrįstumą.

45

Šiuo klausimu pažymėtina, kad tai, jog dėl Sąjungos reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto reikia patvirtinti įgyvendinamąsias priemones, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos paskutinę sakinio dalį, t. y. tam tikri tokio reglamento teisiniai padariniai pasireiškia tik patvirtinus tokias priemones, nereiškia, kad šis reglamentas negali turėti kitų teisinių pasekmių fizinio ar juridinio asmens teisinei padėčiai, nepriklausančių nuo įgyvendinamųjų priemonių patvirtinimo.

46

Nagrinėjamu atveju reikia atsižvelgti į vario junginiams taikomas trijų kategorijų specialias teisės normas, kurios nurodytos šio sprendimo 42 punkte ir kuriomis remiasi apeliantė savo apeliaciniame skunde, siekiant įvertinti, ar ginčijamas reglamentas dėl to, kad pagal jį vario junginiams taikomos šios normos, apeliantės narių teisinei padėčiai turi pasekmių, nepriklausančių nuo įgyvendinamųjų priemonių.

47

Pirma, dėl teisės normų, susijusių su keistinų medžiagų patvirtinimu ir šio patvirtinimo atnaujinimu, iš pradžių reikia priminti, kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamos nutarties 42 punkte, kad vario junginiai buvo patvirtinti prieš priimant ginčijamą reglamentą. Kita vertus, kaip per posėdį Teisingumo Teisme nurodė Komisija, ginčijamas reglamentas neturėjo įtakos šio patvirtinimo galiojimo pabaigos datai.

48

Darytina išvada, kad, kaip Bendrasis Teismas konstatavo skundžiamos nutarties 42 punkte, ir tai neginčijama šiame apeliaciniame skunde, vien keistinų medžiagų patvirtinimo atnaujinimo procedūra, numatyta Reglamente Nr. 1107/2009, yra reikšminga apeliantės nariams.

49

Šiuo klausimu, kaip matyti iš skundžiamos nutarties 42 punkto ir kaip tvirtina apeliantė, Reglamento Nr. 1107/2009 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad keistinos medžiagos patvirtinimas gali būti atnaujintas ne ilgesniam kaip septynerių metų laikotarpiui, priešingai nei kitų veikliųjų medžiagų patvirtinimas, kuris, remiantis šio reglamento 14 straipsnio 2 dalimi, gali būti atnaujinamas ne daugiau kaip penkiolikos metų laikotarpiui. Taigi dėl to, kad vario junginiai įtraukti į prie ginčijamo reglamento pridėtą sąrašą kaip keistina medžiaga, jų patvirtinimas gali būti atnaujinamas tik ne daugiau kaip septynerių metų laikotarpiui, o ne ilgesniam laikotarpiui, kaip būtų, jei ši medžiaga nebūtų įtraukta į minėtą sąrašą.

50

Vis dėlto ginčijamo reglamento teisinės pasekmės, susijusios su vario junginių patvirtinimo atnaujinimo laikotarpio trukme, apeliantės narių atžvilgiu pasireikš tik taikant įgyvendinamąsias priemones.

51

Iš tiesų remiantis Reglamento Nr. 1107/2009 nuostatomis, visų pirma jo 24 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, kad, kaip konstatavo Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 42 ir 43 punktuose (ir tai neginčijama šiame apeliaciniame skunde), vario junginių kvalifikavimas ginčijamame reglamente kaip keistinos medžiagos nekliudo taikyti šios medžiagos patvirtinimo atnaujinimo procedūros. Tačiau pagal šią procedūrą, kaip ir pagal veikliosios medžiagos, neįtrauktos į prie ginčijamo reglamento pridėtą sąrašą, patvirtinimo atnaujinimo procedūrą, Komisija turi priimti reglamentą, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1107/2009 20 straipsnio 1 dalyje.

52

Darytina išvada, kad, kaip teisingai konstatavo Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 44 punkte, ginčijamo reglamento pasekmių, susijusių su vario junginių patvirtinimo atnaujinimo laikotarpio trukme, apeliantės narių atžvilgiu atsiras tik galimai priėmus reglamentą, kuriuo šios medžiagos patvirtinimas bus atnaujintas maksimaliam septynerių metų laikotarpiui, remiantis Reglamento Nr. 1107/2009 20 straipsnio 1 dalimi, į kurį pateikiama nuoroda šio reglamento 24 straipsnio 2 dalyje.

53

Taigi, nors galima papildoma našta apeliantei ir jos nariams, susijusi su būtinybe dažniau atnaujinti vario junginių patvirtinimą, gali būti laikoma ginčijamo reglamento priėmimo pasekme, ši pasekmė atsiras ne dėl šio reglamento priėmimo, o kai prireikus Komisija priims reglamentą, kuriuo bus atnaujintas šios medžiagos patvirtinimas.

54

Todėl Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamos nutarties 44 punkte konstatavo, kad Komisijos reglamentas, kuriuo atnaujinamas keistinų medžiagų, kaip antai vario junginių, patvirtinimas, yra ginčijamo reglamento įgyvendinimo priemonė, kaip ji suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos paskutinę sakinio dalį.

55

Antra, dėl teisės normų, susijusių su leidimais pateikti rinkai augalų apsaugos produktus, kurių sudėtyje yra keistinų medžiagų, ir šių leidimų pratęsimu bei pakeitimu, pasakytina, kad tiesa, kaip nurodo apeliantė, jog pagal ginčijamą reglamentą reikia atlikti augalų apsaugos produktų, kurių sudėtyje yra vario junginių, lyginamąjį įvertinimą, numatytą Reglamento Nr. 1107/2009 50 straipsnyje, kurį atliekant atitinkamo augalų apsaugos produkto keliamas pavojus sveikatai ar aplinkai lyginamas su to paties pobūdžio pavojumi, keliamu alternatyvaus produkto, arba necheminiu kenkėjų prevencijos ar jų kontrolės metodu.

56

Vis dėlto apeliantė negali pagrįstai teigti, kad ji ir jos nariai privalo atlikti lyginamąjį įvertinimą ir padengti visas su tuo susijusias išlaidas, siekdama įrodyti, kad ginčijamo reglamento priėmimas jiems turėjo pasekmių, nepriklausančių nuo įgyvendinamųjų priemonių patvirtinimo. Iš tiesų, kaip Bendrasis Teismas teisingai nurodė skundžiamos nutarties 45 punkte, pagal Reglamento Nr. 1107/2009 50 straipsnio 1 ir 4 dalis lyginamąjį įvertinimą turi atlikti valstybės narės.

57

Dėl apeliantės argumento, kad tam tikrų valstybių narių nacionalinės valdžios institucijos reikalauja, kad augalų apsaugos produktų, kurių sudėtyje yra vario junginių, nacionalinės registracijos turėtojai joms pateiktų lyginamąjį įvertinimą, pasakytina, jog šis argumentas nepagrindžia apeliantės teiginio, kad ginčijamas reglamentas sukels jos narių teisinei padėčiai pasekmių, nepriklausančių nuo įgyvendinimo priemonių. Iš tiesų minėtiems turėtojams esą tenkančios pareigos kyla ne iš ginčijamo reglamento, o iš kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų sprendimo.

58

Be to, kaip Bendrasis Teismas teisingai konstatavo skundžiamos nutarties 46 punkte, o apeliantė neprieštaravo, Reglamento Nr. 1107/2009 50 straipsnyje nurodyto lyginamojo įvertinimo atlikimas „neturi įtakos tam, kad pagal Reglamento Nr. 1107/2009 36 straipsnio 2 dalį, 43 straipsnio 1 dalį, 44 straipsnio 3 dalį ir 45 straipsnio 1 dalį leidimus pateikti rinkai augalų apsaugos produktus, kurių sudėtyje yra veikliųjų medžiagų, prireikus atitinkamai suteikia arba atsisako suteikti, atnaujina, panaikina arba pakeičia valstybės narės“.

59

Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas taip pat nepadarė teisės klaidos šios nutarties 47 punkte nuspręsdamas, kad ginčijamo reglamento pasekmių, susijusių su valstybių narių atliekamu lyginamuoju vertinimu, kokią riziką sveikatai ar aplinkai kelia augalų apsaugos produktai, kuriuose yra vario junginių, palyginti su alternatyviu produktu arba necheminiu kultūrų kenkėjų prevencijos ar jų kontrolės metodu, „apeliantės nariams atsiranda tik taikant valstybių narių kompetentingų institucijų priimtus aktus“ ir kad „tokie aktai yra įgyvendinimo priemonės, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos paskutinę sakinio dalį“.

60

Trečia, dėl teisės normų, susijusių su leidimų pateikti rinkai augalų apsaugos produktus, kurių sudėtyje yra keistinų medžiagų, tarpusavio pripažinimu valstybėse narėse, pasakytina, kad Reglamento Nr. 1107/2009 41 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta, jog tiesa, kad valstybė narė, kuri pagal abipusio pripažinimo procedūrą gauna prašymą išduoti leidimą pateikti rinkai augalų apsaugos produktus, kurių sudėtyje yra keistinų medžiagų, gali autorizuoti šiuos augalų apsaugos produktus, o kitais atvejais, nei numatyti šio reglamento 41 straipsnio 2 dalyje, nepažeidžiant jo 36 straipsnio 3 dalies, valstybė narė pagal šio reglamento 41 straipsnio 1 dalį privalo suteikti tokią autorizaciją toje nuostatoje nurodytomis sąlygomis.

61

Vis dėlto, net jei priėmus ginčijamą reglamentą sumažėjo tikimybė, kad valstybė narė patenkins pagal abipusio pripažinimo procedūrą gautą prašymą išduoti leidimą pateikti rinkai augalų apsaugos produktą, kurio sudėtyje yra vario junginių, tokį prašymą gavusi valstybė narė turi dėl jo priimti sprendimą. Šiuo klausimu primintina, kad, kaip minėta šio sprendimo 40 punkte, nesvarbu, ar toks sprendimas yra mechaninio pobūdžio.

62

Todėl Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 50 punkte teisingai nusprendė, kad ginčijamo reglamento pasekmės, susijusios su leidimų pateikti rinkai augalų apsaugos produktus, kurių sudėtyje yra keistinos medžiagos, abipusio pripažinimo procedūra, „yra susijusios tik su valstybių narių diskrecija priimti sprendimą dėl šiuo klausimu pateikto prašymo“ ir kad „tokių pasekmių prireikus apeliantės nariams atsiranda tik taikant nacionalinių valdžios institucijų, priimančių sprendimus dėl šių narių pateiktų prašymų dėl abipusio pripažinimo, priimtus aktus“.

63

Atsižvelgiant į šio sprendimo 45–62 punktus, darytina išvada, kad, nors įtraukus vario junginius į keistinų medžiagų sąrašą pagal ginčijamą reglamentą šiai medžiagai tapo taikytinos šio sprendimo 42 punkte nurodytos specialios teisės normos, taigi ginčijamas reglamentas sukėlė teisinių pasekmių, nes pakeitė Sąjungos teisės tvarką, taikomą vario junginiams, vis dėlto apeliantė neįrodė, kad šis pakeitimas turėjo jos narių teisinei padėčiai pasekmių, nepriklausančių nuo įgyvendinimo priemonių, kaip jos suprantamos pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos paskutinę sakinio dalį. Todėl Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad apeliantė neturėjo teisės pareikšti ieškinio remdamasi šiuo pagrindu.

64

Šios išvados nepaneigia apeliantės argumentas, išdėstytas šio sprendimo 23 ir 30 punktuose, kad Komisijos ar valstybių narių aktai, priimti siekiant įgyvendinti specialias vario junginiams taikomas teisės normas, visų pirma aktas, kuriuo Komisija atnaujins šios medžiagos patvirtinimą, bus ne ginčijamo reglamento, o Reglamento Nr. 1107/2009 įgyvendinimo priemonės.

65

Iš tiesų, priešingai, nei teigia apeliantė savo argumentuose, pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos paskutinę sakinio dalį tam, kad priemonė būtų laikoma reglamentuojamojo pobūdžio akto įgyvendinimo priemone, nereikalaujama, kad šis aktas būtų tos priemonės teisinis pagrindas. Tokia priemonė gali būti tiek akto, kurio nuostatos yra jos teisinis pagrindas, tiek atskiro akto, kaip šiuo atveju ginčijamo reglamento, įgyvendinimo priemonė, jei tokio akto visos pasekmės ar dalis jų ieškovui kyla tik taikant tokią priemonę (pagal analogiją žr. 2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo T & L Sugars ir Sidul Açúcares / Komisija, C‑456/13 P, EU:C:2015:284, 40 punktą).

66

Šioje byloje, kaip matyti iš šio sprendimo 47–63 punktų, dėl teisės aktų, kuriuos priims Komisija arba valstybės narės, kad įgyvendintų Reglamente Nr. 1107/2009 numatytas vario junginiams taikomas specialias teisės normas, apeliantės nariams kils ginčijamo reglamento teisinių pasekmių, taigi šie aktai bus šio reglamento įgyvendinimo priemonės.

67

Šio sprendimo 63 punkte pateiktos išvados nepaneigia šio sprendimo 19 punkte primintas argumentas, kad, vykstant vario junginių įtraukimo į Direktyvos 91/414 I priede esantį sąrašą procedūrai, apeliantė vienintelė Komisijoje atstovavo visiems Sąjungoje veikiantiems vario junginių, naudojamų augalų apsaugos produktuose, gamintojams. Iš tiesų, nors pagal šio sprendimo 38 punkte primintą jurisprudenciją norint nustatyti, ar dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto reikia patvirtinti įgyvendinamąsias priemones, reikia atsižvelgti į asmens, siekiančio pasinaudoti teise pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, padėtį, apeliantės nurodyta aplinkybė neįrodo, kad dėl ginčijamo reglamento nereikia patvirtinti tokių priemonių.

68

Šio sprendimo 63 punkte padarytos išvados taip pat nepaneigia šio sprendimo 24 ir 29 punktuose išdėstyti argumentai, kad priemonės, kurias galbūt patvirtina Komisija arba valstybės narės, siekdamos veiksmingai taikyti vario junginiams šio sprendimo 42 punkte nurodytas specialias teisės normas, neturės poveikio nei vario junginių kvalifikavimui kaip keistinos medžiagos, nei šiai medžiagai taikytinai tvarkai, nustatytai Reglamente Nr. 1107/2009.

69

Iš tiesų šie argumentai neleidžia atmesti išvados, kad Reglamente Nr. 1107/2009 numatytų specialių teisės normų taikymo vario junginiams pasekmių apeliantės narių teisinei padėčiai atsiranda tik taikant ginčijamo reglamento įgyvendinimo priemones.

70

Remiantis visu tuo, kas išdėstyta, Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 51 punkte padarė teisingą išvadą, kad dėl ginčijamo reglamento, kiek jis susijęs su apeliantės nariais, reikia patvirtinti įgyvendinamąsias priemones, kaip jos suprantamos pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos paskutinę sakinio dalį.

71

Taigi apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

72

Savo trečiuoju pagrindu, kurį reikia nagrinėti antrą, apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą, kad skundžiamos nutarties 22, 31 ir 32 punktuose jis nusprendė, jog ginčijamas reglamentas nėra konkrečiai susijęs su ja ir jos nariais.

73

Pirma, apeliantė teigia, kad ginčijamas reglamentas su ja konkrečiai susijęs, ir tvirtina, kad keli veiksniai ją išskiria iš kitų asmenų, kaip tai suprantama pagal 1963 m. liepos 15 d. Sprendime Plaumann / Komisija (25/62, EU:C:1963:17) suformuotą jurisprudenciją.

74

Apeliantė tvirtina, kad ji vienintelė pranešė Komisijai, kad vario junginiai turėtų būti įtraukti į Direktyvos 91/414 I priedą. Be to, ji primena, kad pagal Reglamento Nr. 1107/2009 78 straipsnio 3 dalį į šį priedą įtrauktos veikliosios medžiagos laikomos patvirtintomis pagal šį reglamentą. Tuo remdamasi apeliantė daro išvadą, kad tik dėl jos vario junginiai buvo įtraukti į minėtame priede esantį veikliųjų medžiagų sąrašą, siekiant taikyti Reglamentą Nr. 1107/2009. Taip pat apeliantė vienintelė prašė atnaujinti vario junginių, kaip veikliosios medžiagos, patvirtinimą ir vienintelė visų gamintojų vardu pateikė dokumentų rinkinį.

75

Antra, apeliantė dalyvavo procedūroje, kurią baigus priimtas reglamentas, vario junginiams taikytas iki ginčijamo reglamento priėmimo. Konkrečiai kalbant, Įgyvendinimo reglamentas Nr. 2015/232 priimtas remiantis apeliantės pateiktais tyrimais ir dokumentais ir, kaip matyti iš šio reglamento 6 konstatuojamosios dalies, po to, kai Komisija jai pasiūlė pateikti pastabas dėl vario junginių peržiūros ataskaitos.

76

Trečia, apeliantė teigia, kad ginčijamame reglamente patvirtintas keistinų medžiagų sąrašas parengtas remiantis tik dokumento, pagrįsto galutine vario junginių tyrimo ataskaita, kurią Komisija priėmė išimties tvarka dalyvaujant apeliantei, kaip pareiškėjai, išvadomis.

77

Ketvirta, dėl vario junginių pripažinimo keistinomis medžiagomis apeliantė bendravo su Komisija per visą ginčijamo reglamento rengimo procesą, susirašinėjo su šia institucija ir dalyvavo susirinkime su jos atstovais.

78

Apeliantė daro išvadą, kad, atsižvelgiant į 1985 m. sausio 17 d. Sprendimą Piraiki-Patraiki ir kt. / Komisija (11/82, EU:C:1985:18, 17–32 punktai), jos teisė pareikšti ieškinį turėjo būti pripažinta, nes, atsižvelgiant į konkrečias šios bylos aplinkybes, Komisija žinojo, kad ginčijamas reglamentas tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su apeliante.

79

Be to, apeliantė teigia, kad ginčijamas reglamentas konkrečiai susijęs su jos nariais.

80

Viena vertus, apeliantė atstovauja visiems Sąjungoje veikiantiems vario junginių, naudojamų augalų apsaugos produktuose, gamintojams. Todėl Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 31 punkte klaidingai konstatavo, kad ginčijamas reglamentas su apeliante ir jos nariais susijęs taip pat kaip ir su bet kuriuo kitu ūkio subjektu.

81

Apeliantė pažymi, kad Reglamento Nr. 1107/2009 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog paraišką dėl veikliosios medžiagos patvirtinimo atnaujinimo teikia atitinkamo veikliosios medžiagos gamintojas. Todėl tik apeliantė ir jos nariai, kurie yra vieninteliai Sąjungoje vario junginių, naudojamų augalų apsaugos produktuose, gamintojai, gali prašyti atnaujinti šios medžiagos patvirtinimą. Šiuo klausimu apeliantė primena, kad ji vienintelė prašė atnaujinti vario junginių, kaip veikliosios medžiagos, patvirtinimą ir pateikė dokumentų rinkinį visų gamintojų vardu.

82

Antra vertus, aplinkybė, kad vario junginiai yra vienintelė neorganinė medžiaga, įtraukta į keistinų medžiagų sąrašą, taip pat individualizuoja apeliantę ir jos narius.

83

Taigi apeliantė teigia, kad ginčijamas reglamentas, nors formaliai yra įgyvendinimo reglamentas, iš tikrųjų yra Komisijos sprendimas, atsižvelgiant į jo poveikį vario junginiams, taigi ir jai bei jos nariams, kaip vieninteliams šios veikliosios medžiagos gamintojams. Taigi ginčijamas reglamentas yra konkrečiai su ja susijęs.

84

Apeliantė mano, kad dėl to skundžiama nutartis turi būti panaikinta ir kad Teisingumo Teismas turi visą informaciją, būtiną norint patikrinti, ar ginčijamas reglamentas su ja tiesiogiai susijęs.

85

Šiuo klausimu apeliantė tvirtina, pirma, kad tai, jog vario junginiams taikomos Reglamente Nr. 1107/2009 įtvirtintos materialinės teisės nuostatos, reiškia, kad šiai medžiagai taikomos griežtesnės sąlygos nei veikliosioms medžiagoms, kurios nėra keistinos. Antra, ji pažymi, kad ši aplinkybė tiesiogiai atsiranda dėl ginčijamo reglamento ir kad nei Komisija, nei valstybės narės, patvirtindamos priemones, skirtas vario junginiams taikomoms specialioms teisės normoms įgyvendinti, neturi diskrecijos, kiek tai susiję su vario junginių kvalifikavimu kaip keistinos medžiagos.

86

Komisija teigia, kad trečiasis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas.

87

Visų pirma primintina, kad, kaip pažymėjo Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 19 punkte, tokia asociacija, kaip apeliantė, įpareigota ginti vario junginių gamintojų kolektyvinius interesus, iš esmės turi teisę pareikšti ieškinį dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, tik jei gali įrodyti, kad pati yra suinteresuota arba jos atstovaujamos įmonės ar kai kurios iš jų pačios turi teisę pareikšti individualų ieškinį (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Belgija ir Forum 187 / Komisija, C‑182/03 ir C‑217/03, EU:C:2006:416, 56 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

88

Pirma, dėl klausimo, ar apeliantė gali remtis savo suinteresuotumu, pažymėtina, kad remiantis suformuota jurisprudencija, kaip nurodė Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 21 punkte, asociacijos vaidmuo vykstant procedūrai, kuriai pasibaigus priimtas aktas, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnį, gali pateisinti šios asociacijos pareikšto ieškinio priimtinumą, net jei tas aktas nėra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su jos nariais, visų pirma jei šis aktas daro poveikį jos, kaip derybininkės, pozicijai (2006 m. gruodžio 8 d. Nutarties Polyelectrolyte Producers Group / Komisija ir Taryba, C‑368/05 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2006:771, 59 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

89

Nagrinėjamu atveju vis dėlto pažymėtina, kad šiame pagrinde pateiktais argumentais apeliantė neįrodė, kad rengiant ginčijamą reglamentą vaidino vaidmenį, leidžiantį jai remtis savo suinteresuotumu, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo ankstesniame punkte nurodytą jurisprudenciją. Be to, Teisingumo Teismui dėl to pateikus klausimus per posėdį, apeliantė neįrodė turinti specialių teisių, suteiktų jai per šio reglamento rengimo procedūrą.

90

Kita vertus, atsižvelgiant į 1985 m. sausio 17 d. Sprendime Piraiki-Patraiki ir kt. / Komisija (11/82, EU:C:1985:18, 17–32 punktai) suformuotą jurisprudenciją, reikia atmesti kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad dėl tam tikrų faktinių aplinkybių laikytina, kad ginčijamas reglamentas su ja konkrečiai susijęs.

91

Iš tiesų pagal šią jurisprudenciją tai, jog pagal specialias nuostatas Europos Sąjungos Taryba ar Komisija privalo atsižvelgti į jų numatyto priimti akto pasekmes tam tikrų asmenų situacijai, gali šiuos asmenis individualizuoti, jei įrodoma, kad šis aktas su jais susijęs dėl faktinės situacijos, išskiriančios juos iš kitų asmenų (šiuo klausimu žr. 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija / Nederlandse Antillen, C‑142/00 P, EU:C:2003:217, 71–76 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).

92

Vis dėlto apeliantė nenurodė, kad, kiek tai susiję su ginčijamu reglamentu, egzistuoja toks įpareigojimas, galintis ją individualizuoti, kaip tai suprantama pagal minėtą jurisprudenciją.

93

Antra, dėl klausimo, ar ginčijamas reglamentas konkrečiai susijęs su apeliantės nariais ar kai kuriais iš jų, primintina, kad, kaip matyti iš skundžiamos nutarties 28 punkto, pagal suformuotą jurisprudenciją kiti subjektai nei tie, kuriems skirtas sprendimas, teigti, kad sprendimas yra konkrečiai su jais susijęs, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, gali tik tuo atveju, kai tas sprendimas susijęs su jais dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba dėl juos iš kitų asmenų išskiriančios faktinės padėties, todėl individualizuoja juos taip pat, kaip ir tokio sprendimo adresatą (žr., be kita ko, 1963 m. liepos 15 d. Sprendimo Plaumann / Komisija, 25/62, EU:C:1963:17, 223 punktą ir 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 93 punktą).

94

Šiuo klausimu iš suformuotos jurisprudencijos, kurią Bendrasis Teismas priminė skundžiamos nutarties 29 punkte, taip pat matyti, kad galimybė daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti teisės subjektų, kuriems taikoma priemonė, skaičių ar net tapatybę nereiškia, kad ši priemonė turi būti laikoma konkrečiai susijusia su šiais subjektais, jei ji taikoma atsižvelgiant į nagrinėjamame akte apibrėžtą objektyvią teisinę ar faktinę situaciją (2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Telefónica / Komisija, C‑274/12 P, EU:C:2013:852, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

95

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad apeliantė konkrečiai neginčija skundžiamos nutarties 27 punkto, kuriame Bendrasis Teismas nustatė, kad ginčijamas reglamentas yra taikomas visuotinai, nes, pirma, jis taikomas objektyviai nustatytoms situacijoms, t. y. šiuo atveju dėl veikliosios medžiagos savybių, ir, antra, jis daro teisinį poveikį bendrai ir abstrakčiai nustatytoms asmenų kategorijoms, t. y. visiems veiklos vykdytojams, kurių veikla susijusi su viena iš medžiagų, įtrauktų į prie šio reglamento pridėtą sąrašą.

96

Apeliantė taip pat nenurodė, kad skundžiamos nutarties 30 punkte Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą ar iškraipė faktines aplinkybes, kai konstatavo:

„<…> iš [ginčijamo] reglamento 4 konstatuojamosios dalies matyti, jog prie šio reglamento pridėtas sąrašas parengtas remiantis tyrimo ataskaitoje pateikta informacija, [Europos maisto saugos tarnybos (EFSA)] išvadomis, vertinimo ataskaitos projektu ir su ja susijusiais priedais, tarpusavio tyrimo ataskaitomis, taip pat klasifikavimu pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1272/2008 dėl cheminių medžiagų ir mišinių klasifikavimo, ženklinimo ir pakavimo, iš dalies keičiantį ir panaikinantį direktyvas 67/548/EEB bei 1999/45/EB ir iš dalies keičiantį Reglamentą (EB) Nr. 1907/2006 [(OL L 353, 2008, p. 1)]. Be to, [ginčijamo] reglamento priėmimas numatytas Reglamento Nr. 1107/2009 80 straipsnio 7 dalyje, pagal kurią Komisija ne vėliau kaip 2013 m. gruodžio 14 d. turėjo sudaryti keistinų medžiagų sąrašą. Šiuo klausimu pasakytina, kad, kaip matyti iš [ginčijamo] reglamento pavadinimo, šis reglamentas susijęs su šios nuostatos taikymu.“

97

Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad apeliantė neįrodė, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą skundžiamos nutarties 31 ir 32 punktuose nuspręsdamas, jog ginčijamas reglamentas susijęs su apeliantės nariais tik dėl jų objektyvios savybės – jie yra vario junginių gamintojai, kaip ir su bet kuriuo ūkio subjektu, kurio situacija yra arba gali būti tokia pat, taigi ginčijamas reglamentas nėra konkrečiai su jais susijęs.

98

Šios išvados nepaneigia nė viena konkreti aplinkybė, kuria remiasi apeliantė šiame apeliacinio skundo pagrinde, siekdama įrodyti, kad ginčijamas reglamentas konkrečiai susijęs su jos nariais.

99

Pirma, atsižvelgiant į šio sprendimo 94 punkte primintą jurisprudenciją, aplinkybė, kad apeliantė atstovauja visiems Sąjungoje veikiantiems vario junginių, naudojamų augalų apsaugos produktuose, gamintojams ir kad šiuos gamintojus galima suskaičiuoti ar identifikuoti, neturi reikšmės tam, kad ginčijamas reglamentas su jos nariais susijęs tik dėl objektyvios jų savybės – jie yra vario junginių gamintojai. Be to, jei būtų pritarta apeliantės teiginiui šiuo aspektu, konkrečios sąsajos sąlyga netektų prasmės, nes ūkio subjektams, su kuriais Sąjungos aktas susijęs tik dėl to, kad jų objektyvi teisinė ar faktinė situacija yra tokia, kaip apibrėžta tame akte, pakaktų susijungti į tokią jiems atstovaujančią asociaciją, kaip aptariama pagrindinėje byloje, kad būtų pripažinta jų teisė pareikšti ieškinį, kaip ji suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.

100

Antra, atsižvelgiant į šio sprendimo 93 punkte minėtą jurisprudenciją, apeliantė, pateikusi šio sprendimo 81 punkte nurodytą informaciją, neįrodė, kad jos narius ar kai kuriuos iš jų ginčijamas reglamentas paveikia taip pat kaip ir jo adresatus. Konkrečiai kalbant, ši informacija (visa ar atskiri jos elementai) nepaneigia Bendrojo Teismo skundžiamos nutarties 31 punkte padarytos išvados, kad ginčijamo reglamento teisinės pasekmės apeliantės nariams taikomos tik dėl jų objektyvios savybės – jie yra vario junginių gamintojai, pagrįstumo.

101

Be to, neginčijama, kad priimant ginčijamą reglamentą buvo nuspręsta įtraukti vario junginius į keistinų medžiagų sąrašą ne atsižvelgiant į konkrečias apeliantės narių savybes, o, kaip matyti iš skundžiamos nutarties 6 punkto, dėl to, kad ši medžiaga atitinka kriterijus, pagal kuriuos ji laikoma patvaria ir toksiška, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1107/2009 II priedo 4 punktą (pagal analogiją žr. 2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo T & L Sugars ir Sidul Açúcares / Komisija, C‑456/13 P, EU:C:2015:284, 66 punktą).

102

Trečia, aplinkybė (darant prielaidą, kad ji teisinga), kad vario junginiai yra vienintelė neorganinė medžiaga, įtraukta į aptariamą sąrašą, yra nereikšminga, nes ji nepaneigia išvados, kurią Bendrasis Teismas padarė skundžiamos nutarties 31 punkte, pagrįstumo.

103

Galiausiai, kadangi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos skundžiamos nutarties 32 punkte nuspręsdamas, kad ginčijamas reglamentas nėra konkrečiai susijęs su apeliantės nariais, ir kadangi tiesioginės ir konkrečios sąsajos su reglamentuojamojo pobūdžio Sąjungos aktu, kurį prašoma panaikinti, sąlygos yra kumuliacinės (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 76 punktą), šio sprendimo 84 ir 85 punktuose pateikti argumentai dėl to, ar ginčijamas reglamentas susijęs su apeliante ir jos nariais, yra nereikšmingi ir juos reikia atmesti.

104

Taigi trečiąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepagrįstą ir iš dalies nereikšmingą.

105

Savo antruoju pagrindu apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis skundžiamos nutarties 52–60 punktuose nusprendė, jog jos ieškinio atmetimas kaip nepriimtino nereiškia, kad ji ir jos nariai neteko teisės į veiksmingą teisminę gynybą.

106

Iš skundžiamos nutarties matyti, kad apeliantės nariai negalėjo ginčyti nei nacionalinės ginčijamo reglamento įgyvendinimo priemonės, nei šio reglamento pasekmių. Konkrečiai kalbant, kol nacionalinė valdžios institucija nenuspręs pakeisti vario junginių, periodiškai turės būti atliekamas šios medžiagos lyginamasis įvertinimas, kurio apeliantės nariai negalės ginčyti. Apeliantė šiuo klausimu nurodo, kad nacionalinis sprendimas atnaujinti augalų apsaugos produkto, kurio sudėtyje yra vario junginių, autorizaciją nepakeis apeliantės narių teisinės padėties, taigi jo nebus galima ginčyti. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) ir Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas, Ispanija) yra nusprendę, kad ieškovas neturi nei suinteresuotumo pareikšti ieškinį, nei teisės pareikšti ieškinį, jei jo ginčijamas sprendimas nėra jam nepalankus.

107

Taigi apeliantės nariai priversti provokuoti nacionalines valdžios institucijas, kad šios priimtų neigiamą sprendimą, tam, kad galėtų pareikšti ieškinį dėl šio sprendimo ir tame ieškinyje ginčyti vario junginių kvalifikavimą kaip keistinos medžiagos. Apeliantės teigimu, norint pasinaudoti prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra, kurią nurodė Bendrasis Teismas skundžiamoje nutartyje, taip pat reikėtų, kad šios valdžios institucijos iš pradžių priimtų neigiamą sprendimą.

108

Apeliantė primena skundžiamos nutarties 54 ir 55 punktų turinį ir teigia, kad galimybė kreiptis į nacionalinius teismus ir galimybė Teisingumo Teismui pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl ginčijamo reglamento galiojimo įvertinimo negali užtikrinti jos ar jos narių teisės į veiksmingą teisminę gynybą. Viena vertus, neaišku, ar bus priimtas neigiamas sprendimas dėl vario junginių patvirtinimo atnaujinimo. Taigi gali būti, kad apeliantė ir jos nariai niekada negalės užginčyti ginčijamo reglamento, kuris ir toliau neribotą laiką turės teisinių pasekmių. Kita vertus, net jeigu neigiamas sprendimas būtų priimtas, neatsižvelgiant į galimybę Teisingumo Teismui pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, dėl vario junginių pripažinimo keistina medžiaga apeliantė ir jos nariai patirtų administracinę naštą ir ekonominių išlaidų.

109

Komisija tvirtina, kad antrasis pagrindas nepriimtinas, nes apeliantė tik pakartoja pirmojoje instancijoje nurodytą pagrindą, grindžiamą teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu, tačiau nenurodo, kad skundžiamoje nutartyje padaryta teisės klaida. Ji tvirtina, kad šis pagrindas bet kuriuo atveju yra nepagrįstas.

110

Pirmiausia reikia atmesti Komisijos nurodytą antrojo pagrindo nepriimtinumo pagrindą. Priešingai, nei teigia ši institucija, šiame pagrinde apeliantė ne vien pakartoja pirmojoje instancijoje nurodytą pagrindą, grindžiamą jos teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu, bet ginčija Bendrojo Teismo vertinimą šiuo klausimu ir konkrečiai nurodo kolekcionuojamus skundžiamos nutarties punktus.

111

Dėl šio pagrindo pagrįstumo primintina, kad SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatyti priimtinumo reikalavimai turi būti aiškinami atsižvelgiant į pagrindinę teisę į veiksmingą teisminę gynybą, tačiau laikantis SESV aiškiai numatytų sąlygų (2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo T & L Sugars ir Sidul Açúcares / Komisija, C‑456/13 P, EU:C:2015:284, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

112

Vis dėlto, kaip matyti iš ESS 19 straipsnio 1 dalies, Sąjungos teisinės sistemos laikymosi teisminę kontrolę atlieka ne tik Teisingumo Teismas, bet ir valstybių narių teismai. Šiuo tikslu, pirma, SESV 263 ir 277 straipsniuose ir, antra, SESV 267 straipsnyje nustatyta išsami teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistema, skirta Sąjungos aktų teisėtumo kontrolei, kuri patikėta Sąjungos teismui, užtikrinti (2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo T & L Sugars ir Sidul Açúcares / Komisija, C‑456/13 P, EU:C:2015:284, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

113

Šiuo aspektu pažymėtina, kad nacionaliniame procese teisės subjektai turi teisę teisme užginčyti bet kokio sprendimo ar bet kurio kito nacionalinės teisės akto dėl visuotinai taikomo Sąjungos akto jų atžvilgiu teisėtumą remdamiesi šio negaliojimu (2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo T & L Sugars ir Sidul Açúcares / Komisija, C‑456/13 P, EU:C:2015:284, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

114

Darytina išvada, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl akto galiojimo, kaip ir ieškinys dėl panaikinimo, yra Sąjungos aktų teisėtumo kontrolės būdas (2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo T & L Sugars ir Sidul Açúcares / Komisija, C‑456/13 P, EU:C:2015:284, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

115

Dėl šio aspekto būtina priminti, kad kai nacionalinis teismas mano, kad vienas ar keli šalių arba jo iniciatyva nurodyti pagrindai dėl Sąjungos akto neteisėtumo yra pagrįsti, tas teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl galiojimo vertinimo, nes tik jis turi jurisdikciją konstatuoti Sąjungos akto negaliojimą (2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo T & L Sugars ir Sidul Açúcares / Komisija, C‑456/13 P, EU:C:2015:284, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

116

Asmenų, kurie neatitinka SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos reikalavimų, kad galėtų pareikšti ieškinį Sąjungos teisme, atveju teisių gynimo priemonių ir procedūrų, leidžiančių užtikrinti pagrindinę teisę į veiksmingą teisminę gynybą, sistemą turi nustatyti valstybės narės (2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo T & L Sugars ir Sidul Açúcares / Komisija, C‑456/13 P, EU:C:2015:284, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

117

Ši valstybėms narėms nustatyta pareiga dar sykį patvirtinta ESS 19 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, pagal kurią valstybės narės „nustato teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse“. Tokia pareiga išplaukia ir iš Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio, kai valstybės narės priima priemones, įgyvendinančias Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal šios Chartijos 51 straipsnio 1 dalį (2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo T & L Sugars ir Sidul Açúcares / Komisija, C‑456/13 P, EU:C:2015:284, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

118

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 41–70 punktų, Bendrasis Teismas teisingai konstatavo, kad dėl ginčijamo reglamento apeliantės narių atžvilgiu reikia patvirtinti įgyvendinamąsias priemones, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos paskutinę sakinio dalį.

119

Todėl, atsižvelgiant į šio sprendimo 111–117 punktuose primintą jurisprudenciją, kurią Bendrasis Teismas nurodė skundžiamos nutarties 53–59 punktuose, Bendrasis Teismas taip pat nepadarė teisės klaidos skundžiamos nutarties 60 punkte nuspręsdamas, jog reikia atmesti apeliantės argumentą, kad, atmetus kaip nepriimtiną jos ieškinį dėl ginčijamo reglamento panaikinimo, būtų pažeista jos ir jos narių teisė į veiksmingą teisminę gynybą. Iš tiesų, net jei dėl SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatytų priimtinumo reikalavimų apeliantė negali tiesiogiai apskųsti ginčijamo reglamento Sąjungos teisme, ji vis dėlto gali nacionaliniame teisme pareikšti ieškinį dėl valstybės narės teisės akto, kuris yra šio reglamento įgyvendinimo priemonė, ieškinyje remtis šio reglamento negaliojimu ir paskatinti nacionalinį teismą pagal SESV 267 straipsnį pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus (pagal analogiją žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Telefónica / Komisija, C‑274/12 P, EU:C:2013:852, 59 punktą).

120

Be to, prireikus apeliantė galėtų SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nurodytomis sąlygomis Sąjungos teisme apskųsti Komisijos reglamentą, kuriuo atnaujinamas vario junginių patvirtinimas, ir tame ieškinyje ginčyti ginčijamo reglamento galiojimą, pateikdama jo negaliojimu grindžiamą prieštaravimą, kaip nurodyta šio sprendimo 37 punkte minėtoje jurisprudencijoje, siekdama, be kita ko, užginčyti vario junginių patvirtinimo atnaujinimo laikotarpio trukmę.

121

Taigi antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

122

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, visą apeliacinį skundą reikia atmesti.

123

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

124

Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir apeliantė pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: