1.

1. Šioje išvadoje nagrinėjamame prašyme priimti prejudicinį sprendimą Administrativen sad Sofia-grad (Sofijos administracinis teismas, Bulgarija) pateikė Teisingumo Teismui devynis prejudicinius klausimus dėl įvairių Direktyvos 2011/95 ( 2 ) ir Direktyvos 2013/32 ( 3 ) nuostatų išaiškinimo. Dauguma šių klausimų yra pateikti dėl proceso ir materialinės teisės aspektų, susijusių su tos pačios šeimos narių pateiktų tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimu ( 4 ). Tačiau antrasis, trečiasis, aštuntasis ir devintasis klausimai, susiję su tarptautinės apsaugos prašymų priimtinumu ir pirmosios instancijos teismo vykdomos sprendimų nesuteikti tokios apsaugos kontrolės apimtimi, jau buvo Administrativen sad Sofia-grad (Sofijos administracinis teismas) iškelti, nors iš dalies dėl kitų aspektų, byloje Alheto, kurioje išvadą pateikiau šių metų gegužės 17 d. (C‑585/16, EU:C:2018:327).

2.

Siekiant šios išvados aiškumo atitinkamos ES teisės ir nacionalinės teisės nuostatos bus primenamos nagrinėjant atskirus prejudicinius klausimus. Kol kas pakanka priminti, kad Bulgarijoje tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimas reglamentuojamas Zakon za ubezhishteto i bezhantsite (Prieglobsčio ir pabėgėlių įstatymas, toliau – ZUB), kuriame numatytos dvi tarptautinės apsaugos formos, t. y. forma, susijusi su pabėgėlio statuso pripažinimu (ZUB 8 straipsnis), ir forma, susijusi su humanitarinio statuso suteikimu (ZUB 9 straipsnis), atitinkančiu Direktyvoje 2011/95 numatytą papildomą apsaugą. Minėta direktyva ir Direktyva 2013/32 į Bulgarijos teisę buvo perkeltos iš dalies pakeičiant ZUB dviem įstatymais, kurie įsigaliojo atitinkamai 2015 m. spalio 16 d. ir gruodžio 28 d. ( 5 )

3.

Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą apibendrintos taip, kaip nurodyta toliau. 2012 m. gruodžio 16 d. N. Ahmedbekova ir jos šeimos nariai teisėtai išvyko iš Azerbaidžano į Ukrainą per Turkiją. Išbuvę Ukrainoje metus ir du mėnesius, N. Ahmedbekova ir jos šeima pateikė tarptautinės apsaugos prašymą ir buvo įregistruoti Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biure (UNHCR). Nesulaukę, kol prašymas bus išnagrinėtas, 2014 m. sausio 19 d. jie teisėtai išvyko iš Ukrainos į Turkiją, o iš ten neteisėtai pateko į Bulgariją. Tą pačią dieną buvo sulaikyti, kai su Graikijos piliečių pasais mėgino išvykti iš Bulgarijos ( 6 ).

4.

2014 m. sausio 20 d. N. Ahmedbekova ir jos sutuoktinis Emina Ahmedbekov Bulgarijos Respublikos Prezidentui pateikė atskirus prašymus suteikti prieglobstį. N. Ahmedbekova prašymą pateikė savo ir poros nepilnamečio sūnaus, gimusio 2007 m. spalio 5 d., vardu. 2014 m. lapkričio 4 d. abu prašymai buvo atmesti.

5.

2014 m. lapkričio 19 d. E. Ahmedbekovas Darzhavna agentsia za bezhantsite (Valstybinė pabėgėlių agentūra, toliau – VPA) pateikė tarptautinės apsaugos prašymą; 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu šis prašymas buvo atmestas. E. Ahmedbekov skundą dėl šio sprendimo pirmosios instancijos teismas atmetė 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu. Tuo metu, kai buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kasacinis skundas dėl šio sprendimo dar buvo nagrinėjamas Varhoven administrativen sad (Vyriausiasis administracinis teismas, Bulgarija).

6.

2014 m. lapkričio 25 d. N. Ahmedbekova pateikė VPA tarptautinės apsaugos prašymą savo ir sūnaus vardu. Šie prašymai 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu taip pat buvo atmesti. N. Ahmedbekova pateikė skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ir prašė minėtą sprendimą panaikinti. Skunde N. Ahmedbekova nurodo, kad jos tarptautinės apsaugos prašymas yra pateiktas tiek dėl asmeninių priežasčių, nes jai kyla pagrįsta persekiojimo dėl politinių įsitikinimų baimė, tiek dėl to, kad ji yra savo šalyje persekioto asmens, šiuo atveju – sutuoktinio, šeimos narė.

7.

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad dėl N. Ahmedbekova ir jos sūnaus buvo priimtas sprendimas grąžinti, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2008/115 ( 7 ).

8.

2016 m. gruodžio 5 d. sprendimu Administrativen sad Sofia‑grad (Sofijos administracinis teismas) sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

9.

Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė Graikijos Respublika, Čekijos Respublika, Jungtinė Karalystė, Vengrija ir Komisija.

10.

Visų pirma reikėtų pažymėti, kad dėl 2018 m. gegužės 17 d. mano išvados byloje Alheto (C‑585/16, EU:C:2018:327) 58–61 punktuose nurodytų priežasčių, į kurias teikiu nuorodą, Direktyva 2013/32 ratione temporis netaikoma pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms. Iš tikrųjų, kadangi N. Ahmedbekova tarptautinės apsaugos prašymą savo vardu ir tarptautinės apsaugos prašymą sūnaus vardu pateikė 2014 m. lapkričio 25 d., t. y. anksčiau, nei įsigaliojo įstatymas, kuriuo į Bulgarijos teisę perkelta Direktyva 2013/32 (2015 m. gruodžio 28 d.), ir iki minėtos direktyvos 52 straipsnio pirmos pastraipos pirmame sakinyje nurodytos datos (2015 m. liepos 20 d.), tie prašymai tiek pagal nacionalinės teisės aktus (įstatymo dėl Direktyvos 2013/32 perkėlimo į nacionalinę teisę 37 straipsnį) ( 10 ), tiek pagal Sąjungos teisės nuostatas (Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmos pastraipos antrą sakinį) turi būti nagrinėjami remiantis teisės aktais, kuriais į Bulgarijos teisę buvo perkelta iki Direktyvos 2013/32 galiojusi Direktyva 2005/85 ( 11 ). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, kur įmanoma, Administrativen sad Sofia‑grad (Sofijos administracinis teismas) pateiktus prejudicinius klausimus performuluosiu taip, tarsi jie būtų susiję su Direktyva 2005/85.

11.

Direktyva 2011/95, remiantis Administrativen sad Sofia‑grad (Sofijos administracinis teismas) prašyme priimti prejudicinį sprendimą byloje Alheto pateikta informacija, į Bulgarijos nacionalinę teisę perkelta įstatymu, kuris įsigaliojo 2015 m. spalio 16 d. ir negali būti taikomas atgaline data. Taigi šis įstatymas neturėtų būti taikomas N. Ahmedbekova tarptautinės apsaugos prašymui ir tarptautinės apsaugos prašymui, kurį ji pateikė sūnaus vardu, – pateiktiems 2014 m. lapkričio 25 d. ir atmestiems2015 m. gegužės 12 d. sprendimu, – kaip jis nebuvo taikytinas S. Alheto pateiktam tarptautinės apsaugos prašymui ( 12 ). Tačiau, kitaip nei prašyme priimti prejudicinį sprendimą byloje Alheto, nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje Administrativen sad Sofia‑grad (Sofijos administracinis teismas) nėra nurodyta, kuo atitinkamos ZUB nuostatos, taikytos į nacionalinę teisę perkėlus Direktyvą 2004/83 ( 13 ), kuri galiojo prieš priimant Direktyvą 2011/95, skiriasi nuo ZUB nuostatų, įsigaliojusių perkėlus pastarąją direktyvą. Be to, Direktyva 2011/95 akivaizdžiai yra taikytina pagrindinės bylos aplinkybėms, ir bet kokiu atveju atsakymas į prejudicinius klausimus, susijusius su jos nuostatų aiškinimu, nebūtų kitoks, net jei būtų atsižvelgta į atitinkamas Direktyvos 2004/83 nuostatas. Todėl nemanau, kad šiuos klausimus reikėtų performuluoti.

12.

Pirmieji trys prejudiciniai klausimai susiję su Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies e punkto aiškinimu; jie turėtų būti nagrinėjami kartu.

13.

Pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 1 dalį „valstybės narės neprivalo nagrinėti, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal [Direktyvą 2011/95], kai vadovaujantis šiuo straipsniu prašymas laikomas nepriimtinu“. To straipsnio 2 dalies e punkte nurodyta: „Valstybės narės gali laikyti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu, tik jeigu: <…> e) prašytojo išlaikomas asmuo pateikia prašymą po to, kai pagal 7 straipsnio 2 dalį jis davė sutikimą, kad jo byla būtų jo vardu pateikto prašymo dalimi, ir nėra faktų, susijusių su išlaikomo asmens padėtimi, dėl kurių būtų pateisinamas atskiras prašymas.“

14.

Sprendžiant iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, ZUB nėra Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies e punktą atitinkančios nuostatos. Dėl to VPA iš esmės išnagrinėjo pagrindinėje byloje aptariamus tarptautinės apsaugos prašymus, iš anksto neįvertinusi jų priimtinumo pagal šią nuostatą.

15.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar privaloma nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymo priimtinumą pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies e punktą ir ar ši nuostata yra tiesiogiai veikianti. Antruoju ir trečiuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia Teisingumo Teismo, ar tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėje byloje, tarptautinės apsaugos prašymas gali būti laikomas nepriimtinu, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, jeigu yra grindžiamas tuo, kad asmuo yra prieglobsčio prašytojo šeimos narys, kaip tai apibrėžta Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnyje. Šis klausimas yra susijęs, pirma, su atveju, kai prašymą pateikė prieglobsčio prašytojo sutuoktinis poros nepilnamečio vaiko vardu (antrasis prejudicinis klausimas), ir, antra, su atveju, kai prašymą sutuoktinis pateikė savo vardu (trečiasis prejudicinis klausimas).

16.

Kadangi, kaip nurodyta šios išvados 10 punkte, Direktyva 2013/32 ratione temporis netaikytina pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms, visi pirmiau išdėstyti prejudiciniai klausimai turėtų būti performuluoti taip, tarsi būtų susiję su Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies g punktu, kurio tekstas yra beveik identiškas Direktyvos 2013/32, kuri yra Direktyvos 2005/85 nauja redakcija, 33 straipsnio 2 dalies e punktui.

17.

Kaip jau pažymėjau savo išvados, pateiktos 2018 m. gegužės 17 d. byloje Alheto (C‑585/16, EU:C:2018:327), 78–80 punktuose, iš Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad valstybės narės turėjo galimybę, o ne pareigą nacionalinėse prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo taisyklėse nustatyti to straipsnio 2 dalyje nurodytus prašymų nepriimtinumo pagrindus, o iš šios direktyvos 22 konstatuojamosios dalies matyti, kad šios direktyvos 25 straipsnio nuostata yra išimtis, leidžianti nukrypti nuo taisyklės, pagal kurią nustatyta, kad kompetentingos valstybių narių institucijos iš esmės turi nagrinėti visus prašymus suteikti prieglobstį ( 14 ).

18.

Kitaip tariant, pagal Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 1 dalį valstybėms narėms buvo leidžiama nenagrinėti prieglobsčio prašymo iš esmės tik tais atvejais, jei būtų nustatytas vienas iš šio straipsnio 2 dalyje nurodytų nepriimtinumo pagrindų, bet nebuvo nurodyta į nacionalinius teisės aktus įtraukti įpareigojimo kompetentingoms institucijoms išnagrinėti prašymų suteikti prieglobstį priimtinumą ir, esant vienam iš šių pagrindų, automatiškai atmesti prašymą iš esmės nenagrinėjant.

19.

Iš to matyti, kad, perkeldamas Direktyvą 2005/85 į nacionalinę teisę, Bulgarijos teisės aktų leidėjas galėjo pagrįstai nuspręsti – ir jis tai padarė – neperkelti visų arba dalies prašymų suteikti prieglobstį nepriimtinumo pagrindų, nustatytų Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalyje, visų pirma tų, kurie nustatyti to straipsnio g punkte

20.

Todėl į performuluotą pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti tiek, kiek juo Teisingumo Teismo prašoma nurodyti, ar privaloma nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymų priimtinumą, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies g punktą, ar tos direktyvos 25 straipsnis, siejamas su jos 22 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nereikalaujama nei kad valstybės narės išnagrinėtų prašymo suteikti prieglobstį priimtinumą, remdamosi to straipsnio 2 dalyje išdėstytais pagrindais, nei kad atmestų jį dėl kurio nors iš tų pagrindų.

21.

Atsižvelgiant į šį atsakymą, pateikti išvados dėl performuluoto pirmojo prejudicinio klausimo nereikia, kiek juo prašoma Teisingumo Teismo išaiškinti, ar Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies g punktas veikia tiesiogiai.

22.

Vertinant performuluotus antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus, turint omenyje, kad, kaip matyti iš atsakymo į pirmąjį prejudicinį klausimą, pagal N. Ahmedbekova ir jos sūnaus tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimui taikytinas Bulgarijos teisės nuostatas tie prašymai bet kuriuo atveju negalėjo būti pripažinti nepriimtinais remiantis Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies g punkte nustatytu pagrindu, pasakytina, kad šie klausimai yra akivaizdžiai hipotetinio pobūdžio, todėl yra nepriimtini ( 15 ). Taigi juos išnagrinėsiu tik papildomai ir glaustai.

23.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nėra suformuota Varhoven administrativen sad (Vyriausiasis administracinis teismas, Bulgarija) jurisprudencija dėl to, ar tarptautinės apsaugos prašymas, grindžiamas baime, kad bus persekiojamas prašytojo šeimai priklausantis asmuo, gali būti nagrinėjamas atskirai nuo minėto asmens pateikto prašymo suteikti prieglobstį. Iš tikrųjų, Administrativnoprotsesualen kodeks (Administracinio proceso kodeksas; toliau – APK) 32 straipsnyje, kuris, vadovaujantis to kodekso 2 straipsnio 1 dalimi, taikomas, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta kitaip, visose Bulgarijos valdžios institucijose vykdomoms administracinėms procedūroms, nustatyta, kad, jeigu vykdant skirtingas procedūras „šalių teisės ir pareigos yra kilusios iš tų pačių faktinių aplinkybių ir kompetentinga tik viena administracinė institucija, galima vykdyti vieną procedūrą kelių šalių atžvilgiu“. Pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis Administrativen sad Sofia‑grad (Sofijos administracinis teismas) pažymi, kad N. Ahmedbekova tarptautinės apsaugos prašymas, pateiktas nepilnamečio sūnaus vardu, turėtų būti laikomas E. Ahmedbekov pateikto tarptautinės apsaugos prašymo dalimi, nes yra grindžiamas su juo susijusiais pagrindais, ir klausia, ar dėl tos pačios priežasties tas klausimas neturėtų būti laikomas nepriimtinu pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies e punktą (pagal performuluotą prejudicinių klausimų versiją – Direktyvos 2005/85 33 straipsnio 2 dalies g punktą) ( 16 ). Vertindamas N. Ahmedbekova prašymą, pateiktą jos pačios vardu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar jis galėjo būti pateiktas atskirai nuo E. Ahmedbekov prašymo, nes N. Ahmedbekova nurodo, kad savo prašymą grindžia aplinkybe, jog ji yra jo šeimos narė.

24.

Direktyvos 2005/85 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Valstybės narės užtikrina, jog kiekvienas veiksnus ( 17 ) suaugęs asmuo turėtų teisę pateikti prieglobsčio prašymą savo vardu.“ Pagal šio straipsnio 3 dalį tais atvejais, kai valstybės narės nustato, kad prašytojas gali pateikti prieglobsčio prašymą savo išlaikomų asmenų vardu, jos užtikrina, kad „suaugę priklausomi asmenys duotų sutikimą pateikti prašymą jų vardu, o nedavę sutikimo, jie turėtų galimybę pateikti prašymą savo pačių vardu“ ( 18 ).

25.

Iš šių nuostatų matyti, kad asmuo, kuris sulaukė pilnametystės ir yra veiksnus, turi teisę pateikti tarptautinės apsaugos prašymą savo vardu, neatsižvelgdamas į tai, kad vienintelis prašymo pagrindas yra faktas, kad jis yra asmens, kuris paprašė suteikti pabėgėlio statusą, šeimos narys. Be to, iš šių nuostatų matyti, kad asmuo negali pateikti tarptautinės apsaugos prašymo kito asmens, kuris yra pilnametis ir yra veiksnus, vardu, išskyrus atvejus, kai tas asmuo yra jo išlaikomas ( 19 ) ir aiškiai pritarė šiam veiksmui, atsisakydamas teisės pateikti prašymą savo vardu.

26.

Tačiau iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad N. Ahmedbekova turėtų būti laikoma išlaikoma sutuoktinio ( 20 ) ar kad ji sutiko, kad jis pateiktų tarptautinės apsaugos prašymą jos vardu. Beje, neginčijama, kad E. Ahmedbekov nepateikė tokio prašymo savo sutuoktinės vardu. Priešingai, abu sutuoktiniai visada veikė atskirai: tiek kreipdamiesi į Bulgarijos Respublikos Prezidentą, tiek teikdami prašymą VPA.

27.

Tokiomis aplinkybėmis, kai netenkinamos Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies g punkto taikymo sąlygos, visų pirma sąlyga, susijusi su suinteresuotojo asmens sutikimu, N. Ahmedbekova prašymas vis dėlto negalėjo būti pripažintas nepriimtinu dėl toje nuostatoje nurodyto pagrindo, net jeigu ji būtų buvusi perkelta į Bulgarijos teisę, ir negalėjo būti laikomas E. Ahmedbekov prašymo dalimi, bet turėjo būti iš esmės nagrinėjamas atskirai, kaip tai padarė VPA.

28.

Dėl prašymo, kurį N. Ahmedbekova pateikė nepilnamečio vaiko vardu, norėčiau pažymėti, kad ir šiuo atveju Direktyvos 2005/85 6 straipsnio 3 dalyje nėra nustatyta, kad prašytojas gali pateikti tarptautinės apsaugos prašymą savo išlaikomo vaiko vardu tik tuo atveju, jeigu jį pagrindžia tam tikro tipo motyvais. Iš to matyti, kad tuo atveju, jei N. Ahmedbekova sūnus galėjo būti laikomas jos išlaikomu, jo vardu jos pateiktas prašymas negalėjo būti pripažintas nepriimtinu dėl Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies g punkte nurodyto pagrindo – net darant prielaidą, kad ta nuostata buvo perkelta į Bulgarijos teisę, – vien dėl to, kad visi to prašymo pagrindai yra susiję su E. Ahmedbekov turimu pabėgėlio statusu ( 21 ).

29.

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 4 dalį reikia aiškinti taip, kad, vertinant pagrįstą persekiojimo baimę (pabėgėlio statuso suteikimo tikslais) ar realų pavojų patirti smurtą (papildomos apsaugos suteikimo tikslais), turėtų būti atsižvelgiama tik į faktus ir aplinkybes, susijusius su prašytojo asmeniu.

30.

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo argumentų ir pagrindinės bylos aplinkybių matyti, kad šiuo klausimu siekiama nustatyti, ar pabėgėlio statuso suteikimas tarptautinės apsaugos prašytojui tam tikroje valstybėje narėje yra suderinamas su Direktyva 2011/95, remiantis tik tuo, kad tas prašytojas yra asmens, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas, šeimos narys.

31.

Pagal Direktyvos 2011/95 2 straipsnio d punktą „pabėgėlis“ apibrėžiamas kaip „trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės [tam tikrai socialinei grupei] baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga <…>“. Pagal tos direktyvos 4 straipsnio 3 dalį „tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai“, įvertinant jo a–e punktuose nurodytus aspektus, be kita ko, pagal c punktą, atsižvelgiant į „prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, <…> kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala“. Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 4 dalyje, kuri vienintelė nurodyta prejudicinio klausimo tekste, išdėstyta: „Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą.“ Direktyvos 2011/95 9 straipsnio 1 dalyje nustatyti kriterijai, kuriuos veiksmas turi atitikti, kad galėtų būti laikomas „persekiojimo veiksmu“ pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, o to straipsnio 2 dalyje pateikti keli tokių veiksmų formų pavyzdžiai. Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies a–e punktuose išvardyti aspektai, į kuriuos valstybės narės turi atsižvelgti, vertindamos šios direktyvos 2 straipsnio d punkte nurodytas persekiojimo priežastis. Galiausiai, pagal šios direktyvos 9 straipsnio 3 punktą, tarp šio straipsnio 1 dalyje nurodytų persekiojimo veiksmų ir 10 straipsnyje nurodytų priežasčių turi būti ryšys.

32.

Pirmiau nurodytose nuostatose nustatytas reikalavimas, kad pabėgėlio statuso suteikimo sąlygų tenkinimas būtų vertinamas atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojo asmenį. Tačiau neatmetama galimybė, kad šios sąlygos gali būti laikomos tenkinamomis atsižvelgiant į šeimos ryšius tarp prašytojo ir dėl persekiojimo veiksmų nukentėjusio asmens, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 9 straipsnio 1 dalį, kuris pagrįstai baiminasi būti persekiojamas dėl tos direktyvos 2 straipsnio d punkte nurodytų priežasčių. Nors aplinkybė, kad prieglobsčio prašytojas, pagrįsdamas savo prašymą, remiasi argumentu, kad jo šeimos narys yra persekiojamas, savaime nėra pakankamas pagrindas, pabėgėlio statusas turi būti suteiktas jo paprašiusiam pabėgėlio šeimos nariui, jeigu, išnagrinėjus jo asmeninę padėtį ir aplinkybes ir atsižvelgiant į visus susijusius aspektus, visų pirma padėtį kilmės šalyje ir persekiojimo vykdytojų ( 22 )modus operandi, paaiškėja, kad dėl minėto šeiminio ryšio jis individualiai pagrįstai bijo būti persekiojamas ir nėra priežasčių jam nesuteikti šio statuso ( 23 ). Tokiomis aplinkybėmis Direktyvos 2011/95 9 straipsnio 3 dalyje nurodytas ryšys tarp persekiojimo veiksmų ir priežasčių netiesiogiai užtikrinamas nurodant prašytojo šeimos nario persekiojimo motyvus.

33.

Kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tokia padėtis aiškiai apibrėžta Direktyvos 2011/95 36 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią „<…> šeimos nariams vien dėl jų giminystės su pabėgėliu ryšio paprastai gali grėsti tokie persekiojimo veiksmai, kurie gali būti pagrindu pabėgėlio statusui suteikti“ ( 24 ). Pavojų, kad gali susidaryti tokia padėtis, kai iškiltų persekiojimo grėsmė, svarbiu laiko ir ES teisės aktų leidėjas.

34.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau į ketvirtąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip, kad Direktyva 2011/95, visų pirma jos 2 straipsnio d punktas ir 4 straipsnio 3 dalis, siejami su jos 36 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, kad ja nedraudžiama tarptautinės apsaugos prašytojui suteikti pabėgėlio statuso dėl jo šeimos ryšių su asmeniu, kuris nukentėjo dėl persekiojimo veiksmų, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 9 straipsnio 1 dalį, ar bijo persekiojimo dėl šios direktyvos 2 straipsnio d punkte nurodytų priežasčių, jeigu, išnagrinėjus prašytojo asmeninę padėtį, su juo susijusias asmenines aplinkybes ir visus svarbius aspektus, nustatoma, kad dėl minėto šeimos ryšio jis individualiai patiria pagrįstą baimę, kad pats gali būti persekiojamas.

35.

Penktuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 2011/95 4 straipsnis ir Direktyvos 2013/32 31 straipsnio 1 dalis, visų pirma, kalbant apie klausimus, susijusius su vaiko interesais, šeimos vientisumo išsaugojimu ir teise į privatų ir šeimos gyvenimą, prieštarauja nacionalinei jurisprudencijai, pagal kurią kompetentinga institucija privalo tos pačios šeimos narių pateiktus tarptautinės apsaugos prašymus vertinti per bendrą procedūrą, jeigu jie grindžiami teiginiu, kad tik vienas iš jų atitinka sąlygas, kad būtų pripažintas pabėgėliu, arba sustabdyti procedūrą dėl kitų šeimos narių, kol bus baigta procedūra dėl prašymo, pateikto pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį.

36.

Dėl šios išvados 10 punkte nurodytų priežasčių šis klausimas turi būti nagrinėjamas remiantis ne Direktyvos 2013/32, o anksčiau galiojusios Direktyvos 2005/85 nuostatomis.

37.

Nagrinėjant pirmuosius tris prejudicinius klausimus ir, visų pirma, iš šios išvados 27 punkto aiškėja, kad, atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, kadangi N. Ahmedbekova nedavė pagal Direktyvos 2005/85 6 straipsnio 3 dalį reikalingo sutikimo, jos tarptautinės apsaugos prašymas turi būti nagrinėjamas atskirai nuo jos vyro prašymo ir neatsižvelgiant į priežastis, kuriomis tas prašymas grindžiamas.

38.

Šiuo klausimu Direktyvos 2005/85 9 straipsnio 3 dalyje aiškiai nustatyta, kad tik šios direktyvos 6 straipsnio 3 dalies taikymo tikslais, t. y. tik tuo atveju, jei buvo pateiktas prašymas dėl vieno ar kelių išlaikomų asmenų ir „kai prašymas yra grindžiamas tokiais pačiais pagrindais“ ( 25 ), „valstybės narės gali priimti vieną sprendimą, taikomą visiems priklausomiems asmenims“.

39.

Todėl, jeigu Direktyvos 2005/85 6 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos netenkinamos – kaip antai N. Ahmedbekova atveju, – kompetentinga institucija skirtingų vienos šeimos narių kiekvieno savo vardu pateiktus prašymus turi nagrinėti pagal atskiras procedūras.

40.

Reikėtų pabrėžti, kad pirmiau minėta tvarka galioja tiek tuo atveju, jei, kaip matyti iš tam tikrų nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą sakinių, N. Ahmedbekova prašymas, pateiktas VPA, būtų grindžiamas vien tuo, kad ji yra kito asmens, pateikusio prašymą suteikti pabėgėlio statusą, sutuoktinė, tiek tuo atveju, jei, kaip galima spręsti iš kitų to pačios nutarties sakinių, tas prašymas būtų grindžiamas baime būti persekiojamai dėl sutuoktinio padėties.

41.

Tačiau sutuoktinių Ahmedbekov nepilnamečio sūnaus prašymas, kurį jo vardu pateikė N. Ahmedbekova, grindžiamas tais pačiais jos nurodytais pagrindais, pagal Direktyvos 2005/85 6 straipsnio 3 dalį ir 9 straipsnio 3 dalį turi būti nagrinėjamas kartu su motinos prašymu.

42.

Atsižvelgdamas į tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, laikosi nuomonės, kad tos pačios šeimos narių tarptautinės apsaugos prašymus nagrinėjant atskirai gali būti sutrukdyta išsaugoti šeimos vientisumą arba pakenkta vaiko interesams, pavyzdžiui, jeigu prašymai būtų atmesti skirtingu metu, noriu pažymėti, kad šiais argumentais negalima suvaržyti Direktyvos 2005/85 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos prašytojo teisės pateikti tarptautinės apsaugos prašymą atskirai nuo kitų šeimos narių. Atitinkama valstybė narė turi užtikrinti, kad pirmiau minėtų principų būtų laikomasi vykdant grąžinimo procedūras, kurios galėtų būti pradėtos galutinai atmetus kiekvieno šeimos nario tarptautinės apsaugos prašymus ( 26 ). Be to, primenu, kad, kaip tai darė Komisija savo rašytinėse pastabose, kol N. Ahmedbekova ir jos sūnus yra „prašytojai“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/85 2 straipsnio c punktą, t. y. kol nepriimtas galutinis sprendimas dėl jų prašymo suteikti prieglobstį, jie naudojasi su šiuo statusu susijusiomis privilegijomis, visų pirma numatytomis Direktyvoje 2003/09 ( 27 ) ir Direktyvoje 2013/33.

43.

Iš pirmiau išdėstytų argumentų matyti, kad pagal Direktyvą 2005/85 prieglobsčio prašytojo šeimos nario savo vardu pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą, neatsižvelgiant į priežastis, dėl kurių tas prašymas pateiktas, draudžiama laikyti to prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo sudedamąja dalimi ir abu prašymus nagrinėti kartu.

44.

Vis dėlto atrodo, kad nei Direktyva 2005/85, nei Direktyva 2011/95 nedraudžiama, kad procedūros, susijusios su tarptautinės apsaugos prašymų, kuriuos atskirai pateikė tos pačios šeimos grupės nariai ir kurie grindžiami baime būti persekiojamiems dėl vieno tokios grupės nario padėties, nagrinėjimo procedūra, būtų sustabdytos, kol bus užbaigta to nario, kurio padėtis nulėmė šeimos grupės persekiojimo baimę (toliau – pagrindinis prašytojas), prašymo nagrinėjimo procedūra.

45.

Vis dėlto tam, kad būtų leista ją sustabdyti, mano nuomone, turi būti įvykdytos trys sąlygos. Visų pirma, kaip teigia Komisija savo rašytinėse pastabose, procedūros sustabdymas turėtų pasitarnauti tinkamam ir išsamiam tų prašymų nagrinėjimui arba atitikti šeimos vientisumo išsaugojimo siekius ar vaiko interesus ir nepažeisti teisės į pagarbą atitinkamų asmenų privačiam ir šeimos gyvenimui. Antra, sustabdymas neturėtų pakenkti pagrindinio prašytojo šeimos narių pateiktų atskirų prašymų savarankiškumui. Trečia, jis neturėtų sutrukdyti iš esmės individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti tokius prašymus, kaip reikalaujama pagal Direktyvos 2005/85 8 straipsnio 2 dalies a punktą, neatsižvelgiant į pagrindinio prašytojo prašymo nagrinėjimo rezultatą, t. y. ar jis bus galutinai atmestas, ar patenkintas.

46.

Manau, kad, atsižvelgiant į visus pirmiau išdėstytus argumentus, į penktąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, kad Direktyva 2005/85, visų pirma jos 6 straipsnio 2, 3 ir 9 dalys, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama, kad asmens, pateikusio prašymą suteikti pabėgėlio statusą, šeimos narių asmeniškai pateikti tarptautinės apsaugos prašymai būtų laikomi jo pateikto prašymo neatskiriama dalimi ir būtų vertinami per vieną procedūrą, net tuo atveju, kai jie grindžiami tik tais pačiais su minėtu asmeniu susijusiais pagrindais, kuriais grindžiamas prašymas suteikti pabėgėlio statusą. Direktyva 2005/85 ir Direktyva 2011/95 turi būti aiškinamos taip, kad jomis nedraudžiama sustabdyti procedūrų, susijusių su tarptautinės apsaugos prašymų, kuriuos atskirai pateikė tos pačios šeimos grupės nariai ir kurie grindžiami baime būti persekiojamiems dėl vieno tokios grupės nario padėties, nagrinėjimu, kol bus užbaigta to nario, kurio padėtis nulėmė šeimos grupės persekiojimo baimę, prašymo nagrinėjimo procedūra. Tačiau toks sustabdymas negali nei sutrukdyti prašytojo, dėl kurio padėties jo šeimos nariai patiria persekiojimo baimę, šeimos nariams savarankiškai pateikti prašymus savo vardu, nei užkirsti kelio iš esmės juos išnagrinėti po to, kai bus užbaigta minėto prašytojo pateikto prašymo nagrinėjimo procedūra, neatsižvelgiant į jos rezultatą.

47.

Šeštuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar Direktyvai 2011/95 prieštarauja nacionalinės teisės aktai, kuriuose nustatyta, kad pabėgėlio statusas pabėgėlio šeimos nariams gali būti suteiktas vien dėl juos ir jį siejančių šeimos ryšių.

48.

Pagal ZUB 8 straipsnio 9 dalį „pabėgėliais laikomi ir užsieniečio, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas ( 28 ), šeimos nariai ( 29 )“. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal šią nuostatą pabėgėlio šeimos nariams pabėgėlio statusas suteikiamas automatiškai, netikrinant, ar tie šeimos nariai pagrįstai individualiai patiria persekiojimo baimę. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, ši nuostata gali būti nesuderinama su Direktyva 2011/95, kurioje toks automatiškumas nenumatytas.

49.

Visų pirma pažymėsiu – kaip prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodo pats jį pateikęs teismas – ZUB 8 straipsnio 9 dalis N. Ahmedbekova (ir jos sūnui) turėtų būti taikoma tik tuo atveju, jeigu būtų patenkintas E. Ahmedbekov pateiktas prašymas suteikti prieglobstį. Taigi, atsakydamas į prašymą pateikti paaiškinimus pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 101 straipsnį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad 2017 m. sausio 25 d. sprendimu Varhoven administrativen sad (Vyriausiasis administracinis teismas, Bulgarija) atmetė E. Ahmedbekov kasacinį skundą dėl sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas jo prieglobsčio prašymo atmetimas, tad tas prašymas buvo galutinai atmestas. Darytina išvada, kad ZUB 8 straipsnio 9 dalyje nustatyta automatinio statuso suteikimo sąlyga nebegali būti taikoma N. Ahmedbekova ir jos sūnui, jeigu taikant šią nuostatą atsižvelgiama į E. Ahmedbekov padėtį. Vis dėlto nemanau, kad dėl to šeštasis prejudicinis klausimas būtų nepriimtinas. Iš tikrųjų iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, vykstant teisminei procedūrai, N. Ahmedbekova nurodė savo tarptautinės apsaugos prašymo papildomus pagrindus, susijusius su jos asmenine padėtimi. Taigi, jeigu, išnagrinėjęs šiuos pagrindus (prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), suteiktų N. Ahmedbekova pabėgėlio statusą, ZUB 8 straipsnio 9 dalies nuostatos galėtų būti taikomos palankiai jos sūnui, kurio prašymas buvo VPA atmestas, o tas sprendimas taip pat ginčijamas pagrindinėje byloje. Atsižvelgiant į tai, šeštasis klausimas nėra visiškai hipotetinis ir turi pakankamą ryšį su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamu ginču.

50.

Iš esmės šiuo atveju klausiama, ar su Direktyva 2011/95 suderinami nacionalinės teisės aktai, kuriais leidžiama automatiškai suteikti išvestinį pabėgėlio statusą asmens, kuris atitinka kriterijus, kad būtų pripažintas pabėgėliu, šeimos nariams.

51.

Reikia pažymėti, kad, nors toks „išvestinis statusas“ nėra nustatytas Ženevos konvencijoje ( 30 ), kurioje pateikta sąvokos „pabėgėlis“ ( 31 ) apibrėžtis suformuluota neatsižvelgiant į šeimos vientisumo principą, konvencijos tekstą parengusios Jungtinių Tautų valstybių dalyvių įgaliotųjų atstovų konferencijos baigiamajame akte vis dėlto aiškiai pripažinta, kad pabėgėlis turi „esminę teisę“ į šeimos vientisumą, ir ją pasirašiusioms valstybėms rekomenduota imtis reikiamų priemonių jam išsaugoti ir apskritai pabėgėlio šeimai apsaugoti. Bėgant laikui, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro (JTVPK) padaliniai šias rekomendacijas ne kartą atnaujino ( 32 ). Taigi, pavyzdžiui, viename 1999 m. birželio 4 d. dokumente JTVPK nuolatinis komitetas pareiškė, kad, „remiantis šeimos vientisumo principu, jeigu šeimos galva tenkina kriterijus, pagal kuriuos suteikiamas pabėgėlio statusas, jo išlaikomiems šeimos nariams paprastai taip pat turėtų būti suteikiamas pabėgėlio statusas“ ( 33 ). Neseniai JTVPK rekomendavo suteikti išvestinį pabėgėlio statusą potencialių moterų lyties organų žalojimo aukų šeimų nariams, suteikiant galimybę net ir lydimą nepilnametį pripažinti pagrindiniu teisės į šeimos vientisumo išsaugojimą prašytoju ( 34 ). Nuoroda į „išvestinį pabėgėlio statusą“ pateikta ir tarptautinės apsaugos gairėse, susijusiose su nepilnamečių teikiamais prašymais ( 35 ). Galiausiai, šis statusas paprastai suteikiamas vykdant JTVPK įgaliojimų sričiai priskirtas pabėgėlio statuso nustatymo procedūras ( 36 ).

52.

Kaip ir Ženevos konvencijoje, Direktyvoje 2011/95 nenustatyta, kad pabėgėlio statusą turinčio asmens šeimos nariams turi būti suteiktas išvestinis pabėgėlio statusas.

53.

Šios direktyvos 23 straipsnio „Šeimos vientisumo išsaugojimas“ 2 dalyje nurodyta, kad pabėgėlio šeimos nariai, kurie patys neturi teisės į tarptautinę apsaugą, vis dėlto turi teisę gauti tam tikras lengvatas ( 37 ), išvardytas tos direktyvos 24–35 straipsniuose, kurių turinys yra iš esmės toks pats kaip pabėgėlio statusą turintiems asmenims teikiamų lengvatų ( 38 ). Vis dėlto, pagal šią nuostatą suteikta apsauga neapima tipiškiausios apsaugos formos, teikiamos pabėgėlio statusą turintiems asmenims, t. y. Direktyvos 2011/95 21 straipsnyje nustatytos apsaugos nuo grąžinimo, todėl negali būti laikoma lygiaverte „išvestinio pabėgėlio statuso“ suteikimui. Nepaisant to, Direktyvos 2011/95 23 straipsnio 2 dalies pagrindas yra tas pats, t. y. pabėgėlio teisė į šeimos vientisumo išsaugojimą, kurios valstybės narės turi paisyti pagal tos direktyvos 23 straipsnio 1 dalį ( 39 ).

54.

Pagal Direktyvos 2011/95 3 straipsnį, skaitomą atsižvelgiant į šios direktyvos 14 konstatuojamąją dalį, valstybėms narėms leidžiama priimti arba toliau taikyti su šia direktyva suderinamas nacionalinės teisės nuostatas, kurios yra palankesnės tarptautinės apsaugos prašantiems trečiųjų šalių piliečiams arba asmenims be pilietybės, „kai suprantama, jog toks prašymas grindžiamas tuo, kad atitinkamas asmuo yra pabėgėlis, kaip apibrėžta Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnyje <…>“ ( 40 ). Mano nuomone, tokia nuostata, kaip numatyta ZUB 8 straipsnio 9 dalyje, patenka į tame straipsnyje nustatytos išlygos taikymo sritį.

55.

Tiesa, kad pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus atitinkančio asmens šeimos nario prašymas pabėgėlio statusą suteikti jam pačiam, neatsižvelgiant į tai, ar esama pagrįstos baimės, kad jis pats bus persekiojamas, stricto sensu negali būti laikomas grindžiamu Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio nuostatomis, nors to reikalaujama pagal Direktyvos 2011/95 3 straipsnį, siejamą su jos 14 konstatuojamąja dalimi.

56.

Vis dėlto pažymėtina, kad tais atvejais, kai Teisingumo Teismas atmetė galimybę taikyti Direktyvos 2004/83 3 straipsnyje nustatytą išlygą, leisdamas taikyti palankesnes nacionalinės teisės nuostatas dėl pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų, jis nesirėmė nuostata, kad prieglobsčio prašytojo prašymo neįmanoma pagrįsti Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsniu, o pabrėžė, kad tas prašymas yra nesuderinamas su Konvencija arba yra visiškai su ja nesusijęs, ir taip parodė, kad pirmenybę teikia esminiam, o ne formaliam tos išlygos aiškinimo ir taikymo kriterijui.

57.

Taigi 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendime B (C‑57/09 ir C‑101/09, EU:C:2010:661, 114 ir 115 punktai) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2004/83 3 straipsnis netaikytinas nacionalinėms nuostatoms, pagal kurias pabėgėlio statusas suteikiamas asmeniui, kuris pagal tos direktyvos 12 straipsnio 2 dalį jo negautų, šios direktyvos netaikymą pagrindžiant tuo, kad, nesuteikiant pabėgėlio statuso, siekiama „išsaugoti <…> joje numatytos apsaugos sistemos patikimumą“. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendime M’Bodj (C‑542/13, EU:C:2014:2452, 42–44 punktai) Teisingumo Teismas išdėstė panašiai, t. y. kad „su Direktyvos 2004/83 bendra struktūra ir tikslais būtų nesuderinama suteikti joje numatytą statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurių padėtis visiškai nesusijusi su ta, dėl kurios nusprendžiama suteikti tarptautinę apsaugą“ ( 41 ).

58.

Taigi, kaip pirmiau nurodyta, išvestinio pabėgėlio statuso suteikimas pabėgėlio statusą turinčio asmens šeimos nariams nėra nesuderinamas su Ženevos konvencijoje nustatyta sistema, priešingai, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuras netgi rekomenduoja ir paprastai leidžia tai daryti vykdant jo kompetencijos sričiai priskirtas pabėgėlio statuso suteikimo procedūras ( 42 ). Tačiau juo siekiama Direktyvoje 2011/95 nustatytų tikslų, nes jos 23 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, kad valstybės narės privalo užtikrinti pabėgėlio šeimos vientisumą ( 43 ), todėl turi teisę laisvai priimti sprendimą dėl priemonių, kurių turi būti imtasi šiuo tikslu, o to straipsnio 2 dalyje nustatytas būtiniausias šeimos nariams taikomos tvarkos turinys. Be to, pabėgėlio statusą turinčio asmens šeimos nariams taikoma tvarka yra susijusi su aplinkybėmis, kurios, kaip matyti iš Ženevos konvencijos baigiamojo akto ir JTVPK praktikos ir pabrėžta Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), visų pirma Sprendime Mugenzi prieš Prancūziją ( 44 ), visiškai atitinka „tarptautinės apsaugos teikimo logiką“.

59.

Prieš baigdamas norėčiau pridurti, jog tam, kad tokia nuostata, kaip nurodytoji ZUB 8 straipsnio 9 dalyje, galėtų būti laikoma suderinama su Direktyva 2011/95, taikant tos direktyvos 3 straipsnyje nustatytą išlygą, pabėgėlio šeimos nariui turi būti leidžiama savarankiškai prašyti suteikti pabėgėlio statusą atitinkamoje valstybėje narėje ir jį gauti tiesiogiai, o ne išvestiniu būdu, jeigu jis individualiai atitinka tokio statuso suteikimo sąlygas.

60.

Atsižvelgdamas į visus pirmiau išdėstytus argumentus, manau, kad į šeštąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 2011/95 3 straipsnyje nustatytos išlygos taikymo tikslais su šia direktyva yra suderinama tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią asmens, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, šeimos nariai yra pripažįstami pabėgėliais, neatsižvelgiant į tai, ar jie individualiai atitinka tame straipsnyje nustatytus reikalavimus, kai tai neprieštarauja jų asmeniniam teisiniam statusui ir kai nėra tos direktyvos 12 straipsnyje nustatytų priežasčių tokio statuso nesuteikti. Tokia nacionalinės teisės nuostata sutampa su Direktyvos 2011/95 3 straipsnyje nustatyta išlyga tik tuo atveju, kai pabėgėlio šeimos nariams paliekama galimybė savarankiškai prašyti pabėgėlio statuso ir jį gauti, jeigu jie individualiai atitinka sąlygas tokiam statusui gauti.

61.

Septintuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar prieglobsčio prašytojo ieškinio pareiškimas EŽTT jo kilmės valstybei įrodo to asmens priklausomybę konkrečiai „socialinei grupei“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalies d punktą, arba yra laikomas politiniais įsitikinimais, kaip tai suprantama pagal direktyvos 10 straipsnio 1 dalies e punktą.

62.

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, nors ir nėra visiškai aišku, kad, pirmą kartą kreipdamasi į Administrativen sad Sofia-grad (Sofijos administracinis teismas), N. Ahmedbekova nurodė persekiojimo priežastis, kurios su ja susijusios asmeniškai, o ne kaip su E. Ahmedbekov šeimos nare, t. y. kurios yra susijusios su jos politiniais įsitikinimais ir jos parama Azerbaidžano vyriausybės persekiojamiems asmenims. Viena iš aplinkybių, kurias N. Ahmedbekova nurodė sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, yra ta, kad ji dalyvavo (nesuprantama, ar kaip ieškovė, ar tik kaip tikriesiems ieškovams artimas asmuo) apskundžiant Azerbaidžaną EŽTT. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tokia aplinkybė savaime yra pagrindas N. Ahmedbekova situacijai taikyti Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d ir e punktuose apibrėžtas sąvokas.

63.

Pritariu visoms valstybėms narėms, pateikusioms Teisingumo Teismui rašytines pastabas, ir Komisijos pasiūlymui, kad Teisingumo Teismas į šį prejudicinį klausimą atsakytų neigiamai.

64.

Pagal Direktyvos 2011/95 2 straipsnio d punktą „pabėgėlis“ yra trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris tame straipsnyje nustatytomis aplinkybėmis iš tikrųjų bijo būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei. Direktyvos 10 straipsnio 1 dalyje nurodyti aspektai, į kuriuos valstybės narės privalo atsižvelgti vertindamos persekiojimo priežastis.

65.

Tos nuostatos d punkte pateikta sąvokos „tam tikra socialinė grupė“ apibrėžtis. Remiantis ta apibrėžtimi, grupė laikoma „tam tikra socialine grupe“, kai tenkinamos dvi kumuliacinės sąlygos. Pirma, grupės nariai turi turėti tas pačias „prigimtines savybes“ arba „bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti“, arba „tas pačias savybes ar įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs to asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis neturėtų būti verčiamas jų atsisakyti“. Antra, ši grupė turi turėti individualų tapatumą atitinkamoje šalyje, nes aplinkinė visuomenė ją suvokia kaip kitokią ( 45 ). Visgi, mano nuomone, aišku, kad ši sąvoka netaikytina tam tikrai asmenų grupei vien dėl to, kad tie asmenys individualiai arba kartu pateikė apeliacinį skundą prieš savo kilmės šalį tarptautiniam teismui. Iš tikrųjų ši aplinkybė savaime nėra pagrindas nei teigti, kad tie asmenys, kuriuos vienija tam tikros politinės pažiūros, turi kokią nors bendrą „prigimtinę savybę“ arba „istoriją, kurios negalima pakeisti“, arba „labai svarbius įsitikinimus“, nei manyti, kad jie savo kilmės šalyje būtų laikomi grupės, turinčios savo tapatumą ir dėl to laikomos kitokia, dalimi.

66.

Sąvoka „politinės pažiūros“ Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies e punkte apibrėžta kaip apimanti „turimas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą tam tikru klausimu, susijusiu su <…> galimais persekiojimo vykdytojais ir jų politika ar metodais, nesvarbu, ar prašytojas pagal tas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą ėmėsi veiksmų“. Nors negalima a priori atmesti galimybės, kad, pateikiant skundą EŽTT, „tikėjimas tam tikru klausimu, susijusiu su galimais persekiojimo vykdytojais ir jų politika ar metodais“ (tais atvejais, kai persekiojimas priskiriamas valstybei, prieš kurią pateiktas skundas), yra paverčiamas veiksmais arba gali būti taip vertinamas, nemanau, kad vien dėl tos aplinkybės atitinkamos valstybės narės kompetentingos institucijos turėtų automatiškai pripažinti, kad persekiojimo priežastis iš tikrųjų yra susijusi su prašytojo politinėmis pažiūromis.

67.

Šiuo atžvilgiu noriu pažymėti, kad pagal Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 3 dalį tarptautinės apsaugos prašymų vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į visus atitinkamus faktus ir aplinkybes, kurie visų pirma susiję su prieglobsčio prašytoju, todėl, atsižvelgiant į visus šiuos faktus ir aplinkybes, turi būti vertinama, ar pareiškėjas reiškia politines pažiūras, kurių netoleruoja jo kilmės šalies institucijos, ir dėl tokių pažiūrų jis pagrįstai bijo būti persekiojamas, jeigu sugrįžtų į tą šalį ( 46 ).

68.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, į septintąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, kad prieglobsčio prašytojo ieškinio pareiškimas EŽTT jo kilmės valstybei savaime neįrodo to asmens priklausomybės tam tikrai socialinei grupei, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punktą, ar jo politinių įsitikinimų, kaip tai suprantama pagal tos direktyvos 10 straipsnio 1 dalies e punktą.

69.

Aštuntuoju klausimu Administrativen sad Sofia-grad (Sofijos administracinis teismas) iš esmės klausia, ar Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjantis ieškinį dėl sprendimo, kuriuo atsisakyta suteikti tarptautinę apsaugą, privalo išnagrinėti tokios apsaugos motyvus, kuriuos prašytojas pirmą kartą pateikė per teismo procesą ir kurie nebuvo nurodyti nei ginčijamu sprendimu atmestame tarptautinės apsaugos prašyme, nei ieškinyje, dėl kurio iškelta byla ( 47 ).

70.

Dėl šios išvados 10 punkte nurodytų priežasčių šis prejudicinis klausimas, mano nuomone, turi būti pripažintas nepriimtinu, nes dėl priežasčių, minėtų 2018 m. gegužės 17 d. mano išvados byloje Alheto (C‑585/16, EU:C:2018:327) 65 punkte, jis negali būti laikomas susijusius su Direktyvos 2005/85 39 straipsniu. Todėl toliau išdėstyti samprotavimai turi būti laikomi antraeiliais.

71.

Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje išdėstyta: „Valstybės narės užtikrina, kad prašytojai turėtų teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę, kuria galėtų naudotis teisme, kad galėtų apskųsti <…> sprendimą dėl tarptautinės apsaugos prašymo, įskaitant sprendimą <…> laikyti prašymą nepagrįstu, kad būtų suteiktas pabėgėlio statusas ir (arba) papildomos apsaugos statusas.“ Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Kad būtų laikomasi 1 dalies, valstybės narės užtikrina, jog, taikant veiksmingą teisių gynimo priemonę, būtų numatytas išsamus ir ex nunc faktinis ir teisinis tarptautinės apsaugos poreikių nagrinėjimas, įskaitant, atitinkamais atvejais, nagrinėjimą pagal Direktyvą 2011/95/ES, bent vykdant apeliacines procedūras pirmosios instancijos teisme.“

72.

Nurodydamas priežastis, dėl kurių Teisingumo Teismui pateikė aštuntąjį prejudicinį klausimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad per teismo procesą N. Ahmedbekova nurodė, jog pagrįstai bijo būti persekiojama dėl savo politinių įsitikinimų, ryšių su asmenimis, kurie pareiškė ieškinį Azerbaidžanui EŽTT ( 48 ), ir veiklos, vykdytos ginant Azerbaidžano valdžios institucijų persekiojamus asmenis ( 49 ).

73.

Nors iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šie argumentai pirmą kartą pateikti per teismo procesą, kaip nurodžiau šios išvados 40 punkte, visgi nėra akivaizdu, kad VPA atmestame N. Ahmedbekova tarptautinės apsaugos prašyme nebuvo nurodyta persekiojimo grėsmė, kurią ji individualiai patyrė kaip persekiojamo politiko sutuoktinė arba dėl savo išreikštų įsitikinimų, ypač tuo metu, kai jos sutuoktinis buvo sulaikytas ( 50 ).

74.

Jeigu tokia individualaus persekiojimo rizika (nors ir susijusi su sutuoktinio padėtimi) būtų buvusi nurodyta VPA, tai, ką turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, susiję įvykiai ir aplinkybės bei N. Ahmedbekova pirmą kartą per teismo procesą pateikti dokumentai, mano nuomone, turi būti nagrinėjami kaip nauji įrodymai, kuriais siekiama pagrįsti tą riziką, o ne kaip nauji„pagrindai suteikti prieglobstį“ ( 51 ). Iš tikrųjų, neatsižvelgiant į jokius kitus samprotavimus, visi aspektai, N. Ahmedbekova nurodyti tiek VPA, tiek prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, gali būti grindžiami vien tik persekiojimu (tiesioginiu arba netiesioginiu) ( 52 ), susijusiu su N. Ahmedbekova (ir (arba) jos sutuoktinio) išreikštais Azerbaidžano vyriausybei nepalankiais įsitikinimais ir jos veikla ginant asmenų, kuriuos, jos nuomone, ta vyriausybė persekioja, teises ( 53 ).

75.

Taigi, kaip jau paaiškinau 2018 m. gegužės 17 d. išvados byloje Alheto (C‑585/16, EU:C:2018:327) 69 punkte, Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodyta, kad skundo dėl sprendimo atsisakyti suteikti tarptautinę apsaugą faktinių ir teisinių pagrindų nagrinėjimas turi vykti ex nunc, turi būti aiškinama taip, kad tas nagrinėjimas turi vykti atsižvelgiant ne į aplinkybes, kurios ginčijamą sprendimą priėmusiai institucijai buvo žinomos arba turėjo būti žinomos priimant tą sprendimą, o į aplinkybes, kurios yra žinomos tuo metu, kai sprendimas priimamas teisme ( 54 ). Tai reiškia, kad, pirma, prašytojas gali remtis naujais argumentais, kurie nebuvo pateikti tarptautinės apsaugos prašymą nagrinėjusiai institucijai ( 55 ), ir, antra, skundą nagrinėjantis teisėjas įgyja galią savo iniciatyva rinkti įrodymus, kurie yra svarbūs vertinant pareiškėjo padėtį ( 56 ).

76.

Iš to matyti, kad tokioje situacijoje, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, kai gali būti laikoma, kad pirmą kartą teismo procese N. Ahmedbekova pateikti faktai, aplinkybės ir dokumentai buvo naudojami siekiant įrodyti pagrįstą baimę būti asmeniškai persekiojamai, kuria jau buvo remtasi teikiant tarptautinės apsaugos prašymą, kuris buvo atmestas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui apskųstu sprendimu, tas teismas gali ir turi į tai atsižvelgti ir pats, atsižvelgdamas į tuos faktus, aplinkybes, dokumentus ir visus savo turimus įrodymus, pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalį išnagrinėti N. Ahmedbekova tarptautinės apsaugos poreikius: jis neprivalo sugrąžinti bylos administracijai ( 57 ).

77.

Vis dėlto tuo atveju, jei N. Ahmedbekova VPA pateiktame prašyme nebūtų nuorodos į jokią baimę būti persekiojamai individualiai – net vien dėl to, kad ji yra asmens, kuris buvo ar gali būti persekiojamas, šeimos narė, – o tik būtų prašoma pagal taikytinas nacionalinės teisės nuostatas suteikti jai pirmiau aptartą išvestinį pabėgėlio statusą, N. Ahmedbekova teismo proceso metu pateiktus pareiškimus ir dokumentus iš tikrųjų galima laikyti, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pateiktais siekiant pirmą kartą teismui pateikti tarptautinės apsaugos prašymą pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį ( 58 ).

78.

Tokiu atveju, jeigu pagal atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas tas teismas neturėtų jurisdikcijos nagrinėti šio prašymo, manau, jurisdikcija negali būti grindžiama Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalimi, kurioje apibrėžiama teisminio svarstymo, kurį valstybės narės privalo užtikrinti tarptautinės apsaugos nesuteikimo pagal Direktyvą 2011/95 atveju, apimtis, todėl ši dalis taikytina tik tais atvejais, kai toks sprendimas buvo priimtas ir yra apskųstas.

79.

Devintuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją pirmosios instancijos teismas, kuriam yra pareikštas ieškinys dėl tarptautinės apsaugos nesuteikimo, privalo priimti sprendimą dėl tos direktyvos 33 straipsnio 2 dalies e punkte nustatyto prašymo nepriimtinumo pagrindo, net jei prašymas buvo išnagrinėtas kompetentingos institucijos.

80.

Dėl šios išvados 10 ir 70 punktuose nurodytų priežasčių šis prejudicinis klausimas, mano nuomone, turi būti pripažintas nepriimtinu. Iš esmės dėl šios išvados 17–19 punktuose išvardytų priežasčių pateiktinas atsakymas yra neigiamas.

81.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui antrąjį, trečiąjį, aštuntąjį ir devintąjį prejudicinius klausimus pripažinti nepriimtinais, o į kitus prejudicinius klausimus, kurie performuluoti, atsakyti taip:

2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse, 25 straipsnis, siejamas su šios direktyvos 22 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad juo nereikalaujama, jog valstybės narės nagrinėtų prašymo suteikti prieglobstį priimtinumą, atsižvelgdamos į to straipsnio 2 dalyje nurodytus pagrindus ar, nustačiusios vieną iš tų pagrindų, tokį prašymą atmestų.

2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų, visų pirma jos 2 dalies d punktas ir 4 dalies 3 punktas, siejami su jos 36 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, kad ja nedraudžiama tarptautinės apsaugos prašytojui suteikti pabėgėlio statusą dėl jo šeimos ryšių su asmeniu, kuris nukentėjo dėl persekiojimo veiksmų, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 9 straipsnio 1 dalį, arba pagrįstai bijo būti persekiojamas dėl tos direktyvos 2 straipsnio d punkte nurodytų priežasčių, jeigu, išnagrinėjus prašytojo individualią padėtį, asmenines aplinkybes ir visus svarbius aspektus, paaiškėtų, kad dėl to šeimos ryšio jis individualiai jaučia pagrįstą baimę būti persekiojamas.

Direktyva 2005/85, visų pirma jos 6 straipsnio 2, 3 ir 9 dalys ir 9 straipsnio 3 dalis, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama, kad asmens, pateikusio prašymą suteikti pabėgėlio statusą, šeimos narių asmeniškai pateikti tarptautinės apsaugos prašymai būtų laikomi jo pateikto prašymo neatskiriama dalimi ir būtų vertinami per vieną procedūrą, net tuo atveju, kai jie grindžiami tik tais pačiais su minėtu asmeniu susijusiais pagrindais, kuriais grindžiamas prašymas suteikti pabėgėlio statusą. Direktyva 2005/85 ir Direktyva 2011/95 turi būti aiškinamos taip, kad jomis nedraudžiama sustabdyti procedūrų, susijusių su tarptautinės apsaugos prašymų, kuriuos atskirai pateikė tos pačios šeimos grupės nariai ir kurie grindžiami baime būti persekiojamiems dėl vieno tokios grupės nario padėties, nagrinėjimu, kol bus užbaigta to nario, kurio padėtis nulėmė šeimos grupės persekiojimo baimę, prašymo nagrinėjimo procedūra. Tačiau toks sustabdymas negali nei sutrukdyti prašytojo, dėl kurio padėties jo šeimos nariai patiria persekiojimo baimę, šeimos nariams savarankiškai pateikti prašymus savo vardu, nei užkirsti kelio iš esmės juos išnagrinėti po to, kai bus užbaigta minėto prašytojo pateikto prašymo nagrinėjimo procedūra, neatsižvelgiant į jos rezultatą.

Direktyvos 2011/95 3 straipsnyje nustatytos išlygos taikymo tikslais su šios direktyvos nuostatomis suderinama nacionalinės teisės nuostata, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią asmens, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, šeimos nariai yra pripažįstami pabėgėliais, neatsižvelgiant į tai, ar jie individualiai atitinka tame straipsnyje nustatytus kriterijus, kai tai neprieštarauja jų asmeniniam teisiniam statusui ir kai nėra tos pačios direktyvos 12 straipsnyje nustatytų priežasčių tokio statuso nesuteikti. Tokia nacionalinės teisės nuostata sutampa su Direktyvos 2011/95 3 straipsnyje nustatyta išlyga tik tuo atveju, kai pabėgėlio šeimos nariams paliekama galimybė savarankiškai prašyti pabėgėlio statuso ir jį gauti, jeigu jie individualiai atitinka sąlygas tokiam statusui gauti.

Prieglobsčio prašytojo ieškinio pareiškimas Europos Žmogaus Teisių Teisme jo kilmės valstybei savaime neįrodo to asmens priklausomybės tam tikrai socialinei grupei, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punktą, ar jo politinių įsitikinimų, kaip tai suprantama pagal tos direktyvos 10 straipsnio 1 dalies e punktą.