1. 

Ar reikšmingas mokestinių fiskalinių pajamų, iš kurių finansuojama leista įgyvendinti pagalbos schema, padidėjimas, palyginti su prognozėmis, kurios buvo pateiktos Europos Komisijai teikiant pranešimą pagal valstybės pagalbos taisykles, pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį yra „nauja pagalba“? Tai esminė Teisingumo Teismui pateiktų prejudicinių klausimų mintis.

2. 

Trumpai tariant, klausimas keliamas dėl tinkamo sąvokos „esamos pagalbos pakeitimai“ aiškinimo. Analizuojant šią sąvoką, Teisingumo Teismui gali tekti bendriau apžvelgti ryšį tarp, viena, SESV 108 straipsnio 3 dalies bei Reglamento Nr. 659/1999 ( 2 ) 1 straipsnio c punkto ir, antra, Reglamento Nr. 794/2004 ( 3 ) 4 straipsnio.

3. 

Tačiau pirmiau Teisingumo Teismas turės priminti, kokiomis sąlygomis mokesčiai patenka į SESV nuostatų dėl valstybės pagalbos taikymo sritį. Tada prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės nustatyti, ar šios sąlygos įvykdytos.

4.

Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnyje „Apibrėžimai“ nustatyta:

„Šiame reglamente:

5.

Reglamento Nr. 794/2004 1 straipsnio „Objektas ir taikymo sritis“ 1 dalyje nurodyta: „Šiame reglamente yra numatytos išsamios nuostatos dėl pranešimų ir metinių ataskaitų, minėtų [Reglamente Nr. 659/1999], formos, turinio ir kitų detalių. Jame taip pat nurodytos nuostatos, kaip apskaičiuoti terminus, taikant visas procedūras valstybės pagalbai, ir neteisėtos pagalbos susigrąžinimo palūkanų normą.“

6.

Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsnyje „Supaprastinta pranešimų apie tam tikrus taikomos pagalbos pakeitimus procedūra“ nustatyta:

„1.   [Reglamento Nr. 659/1999] 1 straipsnio c punkte taikomos pagalbos pakeitimai – tai visi pakeitimai, išskyrus grynai formalaus ir administracinio pobūdžio pakeitimus, kurie negali turėti įtakos pagalbos priemonės atitikimui bendrosios rinkos reikalavimams. Tačiau taikomos pagalbos schemos pradinio biudžeto padidėjimas iki 20 % nelaikomas taikomos pagalbos pakeitimu.

2.   Apie šiuos taikomos pagalbos pakeitimus pranešama supaprastinta pranešimo forma, pateikta II priede:

7.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą priimtas byloje, kurią pradėjo Carrefour Hypermarchés SAS (toliau – Carrefour), Fnac Direct, Relais Fnac, Codirep, Fnac Paris ir Fnac Périphérie (toliau kartu – ieškovės), reikalaudamos sugrąžinti mokestį, Carrefour sumokėtą 2008 ir 2009 m., o likusiųjų ieškovių – 2009, 2010 ir 2011 m., už gyventojams privačiai naudoti parduotus arba išnuomotus vaizdo įrašus (toliau – nagrinėjamas mokestis).

8.

Iš nagrinėjamo mokesčio ir mokesčių už kino bilietus ir televizijos paslaugas (toliau kartu – trys mokesčiai), finansuojama filmų ir audiovizualiniam sektoriams skirta valstybės pagalbos schema (toliau – nagrinėjama pagalbos schema). Schemą administruoja nepriklausoma administracinė įstaiga Centre national de la cinématographie et de l’image animée (Nacionalinis kinematografijos ir judančio vaizdo centras, toliau – CNC).

9.

2006 m. kovo 22 d. sprendimu Komisija paskelbė, kad nagrinėjama pagalbos schema yra suderinama su vidaus rinka ( 4 ). Vėliau 2007 m. liepos 10 d. sprendimu Komisija patvirtino dalinį nagrinėjamos pagalbos schemos finansavimo metodo pakeitimą, kurio esmę sudarė, be kita ko, pakeistos televizijos paslaugų apmokestinimo taisyklės ( 5 ). 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimu Komisija leido nagrinėjamą pagalbos schemą pratęsti iki 2017 m. gruodžio 31 d. ( 6 )

10.

2012 m. rugpjūčio mėn. Cour des comptes (Audito Rūmai, Prancūzija) paskelbė CNC valdymo ir finansavimo ataskaitą ( 7 ). Remiantis šia ataskaita, 2007–2011 m. trijų mokesčių pajamos padidėjo beveik 60 proc., o pagal pakeistą apskaitos praktiką atlikus korekcijas – 46,3 proc. Remiantis minėta ataskaita, pagrindinė padidėjimo priežastis buvo ta, kad labai padidėjo mokesčio už televizijos paslaugas pajamos, konkrečiai 2007–2011 m. šios pajamos padidėjo nuo 362 iki 631 mln. EUR, ir tam ypač didelę įtaką turėjo 2007 m. kovo mėn. atlikta mokestinės bazės reforma; į šią reformą Komisija atsižvelgė 2007 m. liepos 10 d. sprendime.

11.

Ieškovės pirmiausia pateikė ieškinius Tribunal administratif de Montreuil (Montrėjaus administracinis teismas, Prancūzija), tačiau 2012 m. liepos 19 d., 2013 m. birželio 20 d. ir 2013 m. liepos 18 d. sprendimais jie buvo atmesti. Apeliacinius skundus dėl šių sprendimų 2013 m. gruodžio 20 d. ir 2014 m. kovo 4 d. sprendimais Cour administrative d’appel de Versailles (Versalio administracinis apeliacinis teismas) taip pat atmetė. Pagrindinėje byloje nagrinėjamas Conseil d’État (Valstybės Taryba) pateiktas kasacinis skundas.

12.

Ieškovės, be kitų dalykų, tvirtina, kad Cour administrative d’appel de Versailles (Versalio administracinis apeliacinis teismas) padarė klaidą, nes nusprendė, jog pajamų padidėjimas nėra valstybės pagalbos schemos biudžeto padidėjimas daugiau kaip 20 proc., kaip tai nurodyta Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsnyje. Todėl jie tvirtina, kad pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį reikėjo pateikti naują pranešimą.

13.

Ministre des Finances et des Comptes publics (finansų ir viešųjų sąskaitų ministras, Prancūzija) savo atsakyme laikosi pozicijos, kad jokio kito pranešimo teikti nereikėjo, nes nebuvo pakeitimų, kuriais būtų pakeista faktinė pradinės schemos esmė. Jis taip pat tvirtina, kad pakeitimus, jei jų padaryta, reikia vertinti atsižvelgiant į tai, kokia pagalba faktiškai suteikta naudos gavėjams, o ne į tai, kiek padidėjo paskirti ištekliai, nes juos galima įtraukti į CNC rezervą arba valstybė gali pareikalauti grąžinti.

14.

Abejodamas dėl to, kaip teisingai aiškinti SESV 108 straipsnio 3 dalį ir Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsnį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

15.

Ieškovės, Prancūzijos, Graikijos, Italijos vyriausybės ir Komisija pateikė rašytines pastabas. Per posėdį, kuris vyko Teisingumo Teisme 2017 m. rugsėjo 21 d., ieškovės, Prancūzijos vyriausybė ir Komisija išdėstė argumentus žodžiu.

16.

Italijos vyriausybė mano, kad prejudiciniai klausimai gali būti hipotetiniai, tad yra nepriimtini, nes, pirma, nekelti klausimai dėl 2006 m. kovo 22 d., 2007 m. liepos 10 d. ir 2011 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendimų (toliau – Komisijos sprendimai) galiojimo ir, antra, nagrinėjamo mokesčio paskirstymas nėra susijęs su lėšomis, išmokėtomis pagal nagrinėjamą pagalbos schemą.

17.

Su Italijos vyriausybės išdėstytais argumentais nesutinku.

18.

Su ES teise susijusiems klausimams galioja svarbos prezumpcija. Nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą būtų galima atmesti tik tada, jei būtų pakankamai akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, jei problema būtų hipotetinė arba jei Teisingumo Teismas neturėtų informacijos apie faktines aplinkybes arba neturėtų teisinės medžiagos ir negalėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus ( 8 ).

19.

Dėl pirmojo Italijos vyriausybės argumento pažymėtina, jog tai, kad neteiktas joks ieškinys dėl Komisijos sprendimų dėl pagalbos schemų panaikinimo, nereiškia, kad ši byla yra hipotetinė. Net ir darant prielaidą, jog ieškovės savo veiksmais siekia išvengti tų sprendimų vykdymo, pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nekėlė klausimų dėl jų galiojimo. Todėl šie sprendimai išlieka teisiškai privalomi ( 9 ).

20.

Dėl antrojo argumento pažymėtina, kad, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš tiesų neišreiškė pozicijos dėl to, ar iš nagrinėjamo mokesčio gautos pajamos būtinai skiriamos nagrinėjamai pagalbos schemai finansuoti, tokios galimybės atmesti negalima. Todėl man nėra akivaizdu, kad prejudiciniai klausimai yra hipotetiniai ( 10 ).

21.

Vadinasi, prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

22.

Neatsižvelgiant į mano pastabas dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo, Conseil d’État (Valstybės Taryba) prejudicinius klausimus iš tiesų galima suprasti keliais būdais.

23.

Pirmasis prejudicinio klausimo aiškinimas būtų toks: bent netiesiogiai prejudiciniu klausimu siekiama išsiaiškinti, ar trys mokesčiai patenka į valstybės pagalbos taisyklių taikymo sritį (toliau – pirmasis aiškinimo būdas). Nors, viena vertus, gali atrodyti, jog pirmuoju prejudiciniu klausimu iš esmės patvirtinama prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pozicija, kad yra būtent taip, kita vertus, antrojo klausimo b punkte dėl šios prielaidos abejojama, nes išskiriamos skirtos išlaidos (arba, kitaip tariant, surinktos mokestinės pajamos) ir paskirtos išlaidos (išmokėta pagalba). Bet kuriuo atveju pagal pirmąjį aiškinimo būdą pirmiausia nagrinėjamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendžiamo ginčo pobūdis. Šiuo atžvilgiu Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybės mano, kad šie trys mokesčiai nepatenka į minėtų taisyklių taikymo sritį.

24.

Antrasis pirmojo prejudicinio klausimo aiškinimas būtų toks: prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš tikrųjų laikosi pozicijos, jog trys mokesčiai nepatenka į valstybės pagalbos taisyklių taikymo sritį, bet vis tiek nori išsiaiškinti, ar reikšmingas leistai įgyvendinti pagalbos schemai finansuoti skirtų mokestinių pajamų padidėjimas, palyginti su prognozėmis, kurios buvo pateiktos teikiant pranešimą, yra tos schemos pakeitimas, dėl kurio savo ruožtu pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį atsirastų pareiga teikti pranešimą, nors pagalbos schemos sąlygos išlieka nepakitusios (toliau – antrasis aiškinimo būdas).

25.

Galiausiai pažymėtina, kad prejudicinį klausimą galima aiškinti ir trečiuoju būdu. Pagal šį aiškinimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog trys mokesčiai patenka į valstybės pagalbos taisyklių taikymo sritį. Atsižvelgdamas į tai, jis siekia išsiaiškinti, ar reikšmingas leistai įgyvendinti pagalbos schemai finansuoti skirtų mokestinių pajamų padidėjimas, palyginti su prognozėmis, kurios buvo pateiktos teikiant pranešimą, yra tos schemos pakeitimas, dėl kurio savo ruožtu pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį atsiranda pareiga teikti pranešimą, nors tos pagalbos schemos sąlygos išlieka nepakitusios (toliau – trečiasis aiškinimo būdas).

26.

Toliau aptarsiu kiekvieną iš trijų nutartyje pateikto pirmojo prejudicinio klausimo aiškinimo būdų. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad, pirmąjį prejudicinį klausimą aiškinant trečiuoju būdu, kaip Komisija pripažino per posėdį, reikėtų daryti prielaidą, jog trys mokesčiai iš tiesų patenka į valstybės pagalbos taisyklių taikymo sritį.

27.

Mokesčiai nepatenka į SESV nuostatų dėl valstybės pagalbos taikymo sritį, nebent jie yra pagalbos priemonės finansavimo būdas ir dėl to laikomi sudedamąja tos priemonės dalimi. Tam, kad mokestį būtų galima laikyti sudedamąja pagalbos priemonės dalimi, atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose turi būti nustatytas privalomas mokesčio ir pagalbos tarpusavio ryšys, t. y. iš mokesčio surenkamos lėšos turi būti būtinai skiriamos pagalbai finansuoti ir turi daryti tiesioginę įtaką pagalbos dydžiui, tad ir šios pagalbos suderinamumo su vidaus rinka vertinimui ( 11 ).

28.

Pavyzdžiui, mokesčio, nuo kurio tam tikros įmonės yra atleistos, padidėjimo negalima ginčyti remiantis valstybės pagalbos taisyklėmis, jeigu pajamos dėl mokesčio padidėjimo neturi tiesioginės įtakos išmokamų lėšų dydžiui ( 12 ). Be to, tais atvejais, kai kompetentingos institucijos gali naudotis diskrecija, pagal taikytinus teisės aktus paskirstydamos mokestines pajamas įvairiems tikslams, tos pajamos neturi tiesioginės įtakos pagalbos dydžiui, nes jas galima panaudoti kitoms pagal tuos teisės aktus finansuojamoms priemonėms, kurios nėra valstybės pagalba ( 13 ). Panašiu atveju, kai nacionalinės teisės aktuose tiesiog nurodomas pagalbos gavėjams išmokėtinos sumos intervalas, nepriklausomai nuo mokestinių pajamų, iš kurių ši suma finansuojama, o konkrečią sumą kompetentingos institucijos vėliau nustato savo nuožiūra, ryšio tarp mokestinių pajamų ir išmokamų lėšų nėra ( 14 ). Jeigu už pagalbos išmokėjimą atsakinga įstaiga neturi įgaliojimų skirstyti lėšas kitiems tikslams, išskyrus pagalbą, priešingai – negalima atmesti galimybės, kad mokestis turi tiesioginę įtaką pagalbos sumai ( 15 ).

29.

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad, jeigu trys mokesčiai nėra sudedamoji nagrinėjamos pagalbos schemos dalis, tada klausimas, ar pajamų padidėjimas yra esamos pagalbos pakeitimas, netenka prasmės.

30.

Prancūzijos vyriausybė pripažįsta, kad Prancūzijos teisėje įtvirtinta privaloma nuostata, pagal kurią trijų mokesčių pajamas reikalaujama skirti nagrinėjamai pagalbos schemai ( 16 ). Tačiau Prancūzijos vyriausybė nemano, kad iš tų mokesčių gautos pajamos savaime turi tiesioginę įtaką pagal schemą išmokamos pagalbos sumai.

31.

Pirma, Prancūzijos vyriausybė mano, kad 2006 m. kovo 22 d. Komisijos sprendimas rodo, jog Komisija laikėsi būtent tokios pačios nuomonės, nes, be kita ko, pateikti skaičiai buvo prognozės, o Komisija nestebėjo tų pajamų raidos, nors reikalavo, kad Prancūzijos institucijos teiktų metines pagal nagrinėjamą pagalbos schemą išmokėtų lėšų ataskaitas.

32.

Antra, Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad ne visos grynosios trijų mokesčių pajamos skiriamos nagrinėjamai pagalbos schemai finansuoti. Pagal taikytinas Prancūzijos teisės normas ( 17 )Parlement (Parlamentas, Prancūzija) gali – pavyzdžiui, nustatęs viršutinę ribą (écrêtement) – keisti iš tų mokesčių gaunamų pajamų asignavimą CNC, šį asignavimą panaikinti ir lėšas perskirti į Prancūzijos valstybės bendrąjį biudžetą. Be to, jeigu subalansuotame CNC biudžete susidaro perteklius, jis pervedamas į rezervą. Jeigu tam tikrų metų biudžetas yra neigiamas, priešingai – CNC gali naudotis rezervo lėšomis.

33.

Trečia, iš trijų mokesčių gautos pajamos skiriamos ne vien nagrinėjamai pagalbos schemai, nes CNC turi įgaliojimus jas skirti kitiems tikslams, įskaitant veiklos išlaidas.

34.

Ketvirta, iš Prancūzijos institucijų Komisijai teikiamų ataskaitų matyti, kad didžiausia metinė pagalbos suma, kurią galima išmokėti pagal nagrinėjamą pagalbos schemą, nepriklauso nuo to, kiek pajamų gaunama iš trijų mokesčių. Tačiau šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad nagrinėjamai pagalbos schemai finansuoti naudojamos ir kitos pajamos, pavyzdžiui, pajamos iš licencijos mokesčių, kuriuos CNC gauna už kino ir audiovizualinių registrų priežiūrą, pajamos už kinematografijos licencijų išdavimą, profesinės santaupos ir valstybės subsidijos.

35.

Penkta, pagalba išmokama pagal objektyvius kriterijus, kurie nepriklauso nuo pajamų, gaunamų iš trijų mokesčių, ir yra apibrėžti 2006 m. kovo 22 d. sprendime.

36.

Dėl pirmo Prancūzijos vyriausybės argumento pažymėtina, kad, jeigu Prancūzijos vyriausybė mokestį laiko sudedamąja planuojamos pagalbos schemos dalimi, vertindama schemos suderinamumą su vidaus rinka Komisija privalo į tą mokestį atsižvelgti. 2006 m. kovo 22 d. ir 2007 m. liepos 10 d. sprendimuose Komisija konkrečiai neanalizavo pirmojo klausimo, t. y. to, ar trys mokesčiai yra sudedamoji nagrinėjamos pagalbos schemos dalis (dėl suderinamumo klausimo žr. šios išvados 61–65 punktus). Per posėdį Komisija tvirtino, kad tokia prielaida daryta netiesiogiai. Tačiau tai, ar yra būtent taip (arba ar to pakanka), bet kuriuo atveju neturi reikšmės, nes klausimas, ar mokestis yra sudedamoji pagalbos priemonės dalis, susijęs su pagalbos samprata, tad iš esmės nepriklauso nuo Komisijos nuomonės šiuo klausimu, turint omenyje, kad Teisingumo Teismo ji nesaisto.

37.

Dėl ketvirto argumento pažymėtina, jog tai, kad nagrinėjama pagalbos schema taip pat gali būti bendrai finansuojama kitų šaltinių pajamomis, netrukdo trijų mokesčių laikyti sudedamąja nagrinėjamos pagalbos schemos dalimi.

38.

Tačiau likę Prancūzijos vyriausybės argumentai tikrai kelia didelių abejonių. Nors „pagalbos priemonės sudedamąją dalį sudarantis mokestis“ yra savarankiškas ES teisės institutas, nepriklausantis nuo to, kokios pozicijos laikomasi nacionalinėje teisėje ( 18 ), todėl Teisingumo Teismas gali pats jį aiškinti ir taikyti pagrindinės bylos aplinkybėms ( 19 ), man atrodo (tai patvirtinta ir per posėdį), kad išsamiau neišanalizavus ir neapsvarsčius Prancūzijoje susiklosčiusių teisinių ir faktinių aplinkybių tų argumentų negalima nei patvirtinti, nei paneigti. Atsižvelgiant į tai, reikia, kad atliekant šią analizę dalyvautų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Jeigu teismas sutiks su Prancūzijos vyriausybės pateiktu trijų mokesčių aprašu, aš jų nelaikysiu sudedamąja nagrinėjamos pagalbos schemos dalimi ( 20 ).

39.

Tuo atžvilgiu Komisija per posėdį laikėsi pozicijos, kad, priešingai situacijai bylai reikšmingu laikotarpiu, vėliau tam tikru neapibrėžtu momentu kompetentingos Prancūzijos biudžeto valdymo institucijos, atsižvelgdamos į tai, kad sukauptos mokestinės pajamos buvo vis susigrąžinamos, panaikino nagrinėjamų trijų mokesčių ir pagalbos schemos sąsają. Be to, Komisija paneigė, kad CNC galimybė pervesti mokestines pajamas į rezervą turi reikšmės, nes, jos nuomone, šių lėšų pervedimas į rezervą laikytinas atidėtu pagalbos mokėjimu, kuris nedaro poveikio trijų mokesčių ir pagalbos schemos sąsajai.

40.

Tačiau šie argumentai manęs neįtikina, kad trys mokesčiai yra sudedamoji nagrinėjamos pagalbos schemos dalis. Priešingai.

41.

Pirma, kol kas pažymėtina, kad mokestinių pajamų pervedimą į rezervą nenuoseklu laikyti, kaip iš esmės daro Komisija, tiesiog atidėtu pagalbos mokėjimu ir taip galbūt išplėsti bylai de facto reikšmingą laikotarpį daugiau nei iki 2011 m. ir kartu lemiamą reikšmę suteikti momentui po bylai reikšmingo laikotarpio, kai atitinkama Prancūzijos biudžeto valdymo institucija pradėjo reguliariai reikalauti sugrąžinti tas pajamas į bendrąjį biudžetą. Mokestinių pajamų pervedimo į CNC rezervą ir jų susigrąžinimo atskyrimas taip pat atrodo dirbtinis. Gali būti, kad pirmas veiksmas tiesiog eilės tvarka atliktas pirmiau už antrąjį, tad abi operacijos galbūt nėra tokios atskiros, kaip tvirtina Komisija. Be to, Komisija nepaaiškino, kodėl svarbu atskirti naudojimąsi įgaliojimais susigrąžinti mokestines pajamas ir patį įgaliojimų turėjimą.

42.

Antra, Komisija per posėdį pažymėjo, kad vėliau iš trijų mokesčių gaunamos pajamos atsietos nuo sumų, išmokamų pagal nagrinėjamą pagalbos schemą, ir kad tai patvirtinta, jog koreliacija buvo nepagrįsta. Jeigu mokestis iš tiesų yra sudedamoji tam tikros pagalbos schemos dalis, sąsajos negalima panaikinti, nebent būtų pakeista tai reglamentuojanti tvarka ( 21 ). Nagrinėjamuoju atveju taip neatsitiko.

43.

Galiausiai pažymėtina, kad Komisijos per posėdį išdėstytas argumentas, jog iš jurisprudencijos išplaukiantį reikalavimą, kad nagrinėjamas mokestis turi daryti tiesioginę įtaką pagalbos sumai, reikėtų aiškinti ne siaurai, bet veikiau taip, kad būtų garantuotas jo veiksmingumas, yra nepagrįstas. Iš tiesų, kaip nurodyta šios išvados 27 punkte, pagal bendrą taisyklę valstybės pagalbos normos netaikomos mokesčiams. Tačiau išimtis daroma mokesčiams, kurie yra sudedamoji pagalbos schemos dalis. Tad, remiantis Komisijos aiškinimu, išimtis aiškinama plačiai, o pagrindinė taisyklė – siaurai.

44.

Taigi mano pozicija dėl pirmojo prejudicinio klausimo pirmojo aiškinimo būdo yra ta, kad mokestinių pajamų, skirtų pagalbos schemai finansuoti, padidėjimas nepatenka į SESV nuostatų dėl valstybės pagalbos taikymo sritį, jeigu mokestis nedaro tiesioginės įtakos išmokamos pagalbos sumai, net jei gali būti skiriamas pagalbos schemai finansuoti. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai patikrinti pagrindinėje byloje.

45.

Pirmąjį prejudicinį klausimą aiškinant antruoju būdu, daroma prielaida, kad trys mokesčiai nėra sudedamoji nagrinėjamos pagalbos schemos dalis.

46.

Tokiu atveju pagal antrąjį aiškinimo būdą atsakymas į pirmąjį prejudicinį klausimą išplauktų tiesiogiai iš pozicijos, kurios laikytasi pagal pirmąjį aiškinimo būdą.

47.

Iš tiesų, jeigu pats mokestis nepatenka į valstybės pagalbos taisyklių taikymo sritį, reikšmingas iš jo gaunamų pajamų padidėjimas taip pat negali į ją patekti.

48.

Pirmąjį prejudicinį klausimą aiškinant trečiuoju būdu, reikalinga papildoma analizė. Iš esmės reikia išnagrinėti pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį valstybėms narėms tenkančią pareigą pranešti apie esamų pagalbos priemonių pokyčius. Šį klausimą nagrinėju toliau.

49.

Valstybių narių pareiga pranešti apie priemones ir nepradėti jų įgyvendinti pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį susijusi su pareiga pranešti apie „ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą“. Priklausomai nuo to, ar pagalba yra esama, ar nauja, SESV nustatytos skirtingos procedūros. Pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį apie „ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą“ arba apie naują pagalbą reikia pranešti Komisijai ir jos negalima pradėti teikti, kol pagal tą procedūrą nebus priimtas galutinis sprendimas, o esamą pagalbą pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį galima teisėtai teikti, kol Komisija nuspręs, kad ji yra nesuderinama su bendrąja rinka ( 22 ).

50.

Kadangi pareiga pranešti apie priemonę ir nepradėti jos įgyvendinti taikoma tik naujai pagalbai, labai svarbu žinoti, ar priemonė yra esama, ar nauja pagalba ( 23 ). Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnyje Taryba „naują pagalbą“ apibrėžė pasirinkdama neiginio formą – tai pagalba, kuri nėra esama pagalba, įskaitant „[esamos] pagalbos pakeitimus“. Kas yra pakeitimai, nepaaiškinta.

51.

Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsnio 1 dalyje Komisija nurodė, jog esamos pagalbos pakeitimais ji laiko „[visus pakeitimus], išskyrus visiškai formalaus ar administracinio pobūdžio pakeitimus, kurie negali turėti įtakos pagalbos priemonės atitikimui bendrosios rinkos reikalavimams“. Ši apibrėžtis, regis, pagrįsta ankstesne jurisprudencija ( 24 ). Ji taip pat cituojama naujausioje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ( 25 ).

52.

Prieš Komisijai patvirtinant minėtą nuostatą, Teisingumo Teismas pats nurodė, kas sudaro tokius pakeitimus. Pagrindinėje byloje, kurioje nagrinėjamas šis klausimas, t. y. Namur-Les assurances du crédit ( 26 ), Teisingumo Teismas konstatavo: „kuriuo nors įmonės veikimo momentu atsirandanti nauja pagalba ar pakeista esama pagalba negali būti vertinama pagal pagalbos mastą, ypač jos dydį finansine išraiška, jeigu pagalba teikiama pagal ankstesnes įstatymų nuostatas, kurios lieka nepakitusios“. Toliau Teisingumo Teismas nurodė: „norint nustatyti, ar pagalbą priskirti prie naujos pagalbos, ar prie pakeistos esamos pagalbos, reikia remtis ją numatančiomis nuostatomis“ ( 27 ).

53.

Taigi tai, ar tam tikra priemonė yra „esamos pagalbos pakeitimas“, priklauso nuo atsakymų į tris klausimus. Pirma, pagal kokią nacionalinę priemonę teikiama esama pagalba? Tai gali būti įstatai, kaip Sprendime Namur-Les assurances du crédit nagrinėtu atveju, viešoji sutartis ( 28 ) ar kita priemonė. Antra, ar ta nacionalinė priemonė buvo iš dalies pakeista? Trečia, jei taip, ar pakeitimas yra grynai formalaus arba administracinio pobūdžio?

54.

Dažniausiai būtent paskutinis klausimas būna prieštaringiausias. Vis dėlto jurisprudencijoje pateikiama gairių: viena vertus, patvirtintos pagalbos tvarkos taikymo išplėtimas, neatsižvelgiant į tai, ar pagalba išplečiama laiko ( 29 ), ar naudos gavėjų atžvilgiu ( 30 ), visada turi įtakos esamos pagalbos esmei ir laikomas jos pakeitimu. Kita vertus, jeigu nurodomas pakeitimas sudėtingas, reikalinga nuodugnesnė analizė ( 31 ).

55.

Tačiau tam, kad esama pagalbos priemonė būtų pakeista, visais atvejais reikalinga tam tikros formos valstybės intervencija ( 32 ).

56.

Vis dėlto akivaizdu, jog neįmanoma nustatyti, ar priemonė yra „esamos pagalbos pakeitimas“, neišnagrinėjus teisinio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti esamą pagalbos priemonę. Išskyrus tuos atvejus, kai aptariama pagalbos priemonė įsigaliojo iki Sutarčių įsigaliojimo arba iki atitinkamos valstybės narės įstojimo į ES, norint nustatyti, ar tam tikra aplinkybė yra „esamos pagalbos pakeitimas“ (taigi, įvykis, apie kurį reikia pranešti), paprastai pirmiausia nagrinėjamas Komisijos sprendimas, kuriuo pagalbos priemonę leista įgyvendinti ( 33 ). Iš tiesų pagal Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio 4 dalį Komisija, kaip valstybės pagalbą kontroliuojanti institucija, gali nustatyti tam tikras patvirtinimo sąlygas. Jeigu pagal patvirtintą pagalbos schemą išmokėta pagalba neatitinka Komisijos sprendime, kuriuo leista įgyvendinti tą schemą, nustatytų sąlygų, išmokėta pagalba turi būti laikoma nauja pagalba ( 34 ).

57.

Pirmąjį prejudicinį klausimą aiškinant trečiuoju būdu, Teisingumo Teismas turi atsakyti į klausimą, ar reikšmingas mokestinių pajamų, iš kurių finansuojama patvirtinta pagalbos schema, padidėjimas pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį yra tos schemos pakeitimas, net jei tos pagalbos schemos teisinis ir reguliavimo pagrindas nepakito.

58.

Ieškovės ir Komisija laikosi pozicijos, kad šioje byloje yra būtent taip. Savo poziciją jie grindžia pirmiausia Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsnio 2 dalies a punktu.

59.

Tačiau trys į bylą įstojusios vyriausybės laikosi priešingos pozicijos. Graikijos ir Italijos vyriausybės pirmiausia remiasi Sprendimu Namur-Les assurances.

60.

Sutinku su Graikijos ir Italijos vyriausybėmis.

61.

Kaip pažymėta anksčiau, atsakydamas į pirmąjį klausimą pagal trečiąjį aiškinimo būdą, Teisingumo Teismas turi vadovautis prielaida, kad nagrinėjamos mokestinės pajamos, įskaitant padidėjimą, yra sudedamoji nagrinėjamos pagalbos schemos dalis. Tokiomis aplinkybėmis, kai pranešama apie pagalbos schemą ir Komisija ją analizuoja, norėdama įvertinti schemos suderinamumą su vidaus rinka, Komisija turi atsižvelgti į tuos mokesčius ( 35 ).

62.

Matyti, kad Komisija šiuo atveju taip ir pasielgė.

63.

2006 m. kovo 22 d. Komisijos sprendime, kuriuo leista įgyvendinti pradinę nagrinėjamą pagalbos schemą, iš esmės pažymėta, kad nagrinėjamas mokestis ir mokestis už televizijos paslaugas priklausys nuo apyvartos, o mokestis už kino bilietus – nuo kino lankomumo ir registruotų lankytojų skaičiaus ( 36 ). Atsižvelgdama į Prancūzijos institucijų prisiimtą įsipareigojimą „atlikti korekcijas, kurių gali prireikti, kad nuo 2007 m. birželio 30 d. būtų laikomasi kintančių valstybės pagalbos filmų ir audiovizualiniam sektoriams taisyklių“, Komisija patvirtino schemą. Schema patvirtinta su sąlyga, kad kasmet bus teikiama ataskaita apie numatomą priemonių, apie kurias pranešta, įgyvendinimo būdą ( 37 ).

64.

Priėmus sprendimą, Prancūzijos institucijos pranešė Komisijai, kad iš dalies keičiami mokesčiai už televizijos paslaugas, dėl ko padidėjo apmokestinamųjų subjektų skaičius ir buvo išplėsta mokestinė bazė. Komisija 2007 m. liepos 10 d. sprendimu pagal valstybės pagalbos taisykles leido atlikti tokį pakeitimą (žr. šios išvados 9 punktą). Komisijos sprendime įvertinta, kad didžiausias nagrinėjamai pagalbos schemai 2009–2011 m. skiriamų pajamų padidėjimas sudarys 16,5 mln. EUR ( 38 ). Komisija padarė išvadą, kad „esamo mechanizmo pakeitimas ir dėl to padidėjęs biudžetas nėra pagrindas Komisijai keisti savo argumentus dėl pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka, išdėstytus 2006 m. kovo 22 d. sprendime“ ( 39 ).

65.

Todėl akivaizdu, kad, vertindama nagrinėjamos pagalbos schemos suderinamumą su bendrąja rinka, Komisija atsižvelgė į galimas pajamas iš trijų mokesčių.

66.

Vėliau, mokesčiui už televizijos paslaugas labai padidėjus, 2007–2011 m. minėtos pajamos padidėjo 46,3 proc. 2007–2011 m. pajamos padidėjo nuo 362 iki 631 mln. EUR, tai yra kasmet didėjo maždaug 67,2 mln. EUR arba, palyginti su didžiausia prognoze, daugiau kaip 300 proc. Ar šis vėlesnis pajamų padidėjimas yra nagrinėjamos 2007 m. liepos 10 d. Komisijos sprendimu leistos įgyvendinti pagalbos schemos pakeitimas?

67.

Manau, kad ne.

68.

Šis padidėjimas yra akivaizdus faktinių aplinkybių pokytis, tačiau tai nėra struktūrinis nagrinėjamos pagalbos schemos pakeitimas, nes mokesčiai, iš kurių ji finansuojama, vėliau nebuvo pakeisti. Pažymėtina, kad, net ir pajamoms taip padidėjus, nagrinėjama pagalbos schema atitinka 2007 m. liepos 10 d. Komisijos sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytas sąlygas. Bet kuriuo atveju esamos pagalbos pakeitimų negalima vertinti pagal pagalbos mastą, ypač jos dydį finansine išraiška, jei pagalba teikiama pagal ankstesnes įstatymų nuostatas, kurios lieka nepakitusios ( 40 ). Tad vien toks padidėjimas, kad ir koks didelis jis būtų, savaime nėra esamos pagalbos pakeitimas.

69.

Komisija mano, jog valstybės narės neturėtų jai teikiamų prognozių vertinti atsainiai, taip pat negalima tvirtinti, jog šie duomenys neturi jokios teisinės galios vien dėl to, kad tai prognozės.

70.

Sutinku su Komisija, jog valstybių narių institucijos pagal ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą bendradarbiauti privalo rūpintis, kad Komisijai teikiamos prognozės būtų kuo tikslesnės. Šios pareigos pažeidimas pagal SESV 258 straipsnį būtų pagrindas imtis veiksmų. Tačiau Komisija negali grįsti savo pozicijos prognozėmis, kurios yra esą teisiškai privalomos: Teisingumo Teismas konstatavo, kad prognozės iš esmės pasižymi neapibrėžtumu. Iš tiesų valstybių narių pateiktos neteisingos prognozės net negali paveikti Komisijos sprendimo patvirtinti valstybės pagalbą galiojimo ( 41 ).

71.

Kaip minėta pirmiau, nagrinėdama iš mokesčio arba rinkliavos, kurie yra sudedamoji pagalbos schemos dalis, renkamomis lėšomis finansuojamą pagalbos schemą, Komisija veikiau turi atsižvelgti į finansavimo metodą. Tada Komisija, vadovaudamasi Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio 4 dalimi, savo sprendimo rezoliucinėje dalyje arba priede gali nustatyti sąlygą – nagrinėjamos pagalbos schemos finansavimo viršutinę ribą, ypač jei turi abejonių, kad išmokamos pagalbos dydis gali tapti nekontroliuojamas. Šios sąlygos pažeidimas reikštų, kad teikiama nauja pagalba.

72.

Tačiau Komisija šiuo atveju to nepadarė. Kaip pažymi Prancūzijos vyriausybė (jos argumentams niekas neprieštaravo), nė viename iš sprendimų, kuriais suteikti leidimai, Komisija nereikalavo stebėti iš trijų mokesčių surenkamų pajamų raidos.

73.

Jeigu, kaip nagrinėjamuoju atveju, Komisija savo sprendimą grindžia valstybės narės pateiktais duomenimis ir paaiškėja, kad tie duomenys neteisingi, Komisija gali pasinaudoti tam tikromis turimomis priemonėmis padėčiai ištaisyti, pavyzdžiui, pradėti Reglamento Nr. 659/1999 9 straipsnyje nustatytą procedūrą ir panaikinti sprendimą. Kitu atveju, jei Komisija mano, kad nagrinėjama pagalbos schema yra nebesuderinama su vidaus rinka, pagal SESV 108 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir Reglamento Nr. 659/1999 V skyriuje nustatytą leistų įgyvendinti pagalbos schemų nuolatinės kontrolės procedūrą ji gali siūlyti Prancūzijos institucijoms imtis reikiamų priemonių. Tačiau pajamų padidėjimo savaime negalima laikyti esamos pagalbos pakeitimu.

74.

Galiausiai pažymiu, jog nesutinku su ieškovių ir Komisijos teiginiu, kad norint nustatyti, ar pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį ir Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio c punktą priemonė yra esamos pagalbos pakeitimas, tereikia atsakyti į klausimą, ar patvirtintos pagalbos schemos biudžetas padidėjo daugiau negu 20 proc. (toliau – 20 proc. taisyklė), kaip nurodyta Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsnio 2 dalies a punkte. Kad „biudžeto padidėjimą“ būtų galima laikyti esamos pagalbos pakeitimu, būtina, kad tai būtų valstybės intervencinių veiksmų, kuriems Komisija nedavė leidimo, padarinys. Šiuo atveju Komisija patvirtino nagrinėjamos pagalbos schemos finansavimą ir nuo to laiko jos finansavimas struktūriniu požiūriu nekeistas. Jeigu būtų laikomasi ieškovių ir Komisijos nuomonės ir pripažįstama, kad pagalba gali tiesiog atsirasti lyg partenogenezės būdu be jokių valstybės intervencinių veiksmų, sąvoka „valstybės pagalba“ netektų prasmės. Kraštutiniu atveju tai reikštų, kad, nors nominali pagalbos suma nekinta, bet jos reali vertė vėliau padidėja (pavyzdžiui, jeigu pagalba išmokama užsienio valiuta, kurios kursas vėliau perskaičiuojamas), gali atsirasti „esamos pagalbos pakeitimas“. Tačiau tokio pakeitimo ir kartu tokios pagalbos atsiradimas priklauso ne vien nuo esamų ekonominių aplinkybių. Bet kuriuo atveju šiuo reglamentu siekiama nustatyti formalius praktinius reikalavimus, susijusius su pranešimu apie valstybės pagalbą, o ne pakeisti materialines normas, susijusias su valstybės pagalbos sąvoka.

75.

Sprendimai, kuriais Komisija remiasi savo nuomonei pagrįsti, manęs neįtikina laikytis kitokios pozicijos. Iš tiesų Komisija klaidingai aiškina tuos sprendimus.

76.

Sprendime Todaro Nunziatina & C ( 42 ) Teisingumo Teismas savo išvadas dėl naujos pagalbos grindė ir tuo, kad atitinkamai pagalbos schemai skirtas biudžetas padidėjo daugiau negu 50 proc., tad buvo pažeista sprendime, kuriuo duotas leidimas, nustatyta sąlyga, ir tuo, kad laikotarpis, kurį buvo taikomos pagalbos skyrimo sąlygos, buvo pratęstas dvejais metais. Sprendime Italija / Komisija ( 43 ) nagrinėtu atveju Italijos vyriausybė pranešė Komisijai ketinanti į tos institucijos patvirtintos pagalbos schemos biudžetą skirti dar 10 mln. EUR (tai sudarė 100 proc. pagalbos schemos). Todėl vyriausybė pozityviai norėjo įsikišti ir teikti daugiau pagalbos, palyginti su tuo, kam iš pradžių duotas leidimas, – akivaizdu, kad tai buvo nauja pagalba. Bet kuriuo atveju nė viename iš tų sprendimų nenagrinėtas klausimas, į kurį Teisingumo Teismas turi atsakyti šiuo atveju, tai yra ar tam tikras mokestis yra sudedamoji pagalbos schemos dalis arba ar reikšmingas mokestinių pajamų, iš kurių finansuojama esamos pagalbos schema, padidėjimas yra schemos pakeitimas, nors pati schema nepakinta.

77.

Atitinkamai ir nepaisant to, kad šiame etape man sunku atskirti tris mokesčius ir nagrinėjamą pagalbos schemą, siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip:

78.

Antrojo klausimo a punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, kaip pirmajame klausime aprašytomis sąlygomis reikia taikyti Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsnį, ypač turint omenyje pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį valstybėms narėms tenkančią pareigą pranešti apie pradėsimas įgyvendinti pagalbos schemas.

79.

Jeigu Teisingumo Teismas į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakys taip, kaip siūlau, šis iš pirmojo klausimo išplaukiantis klausimas netenka prasmės. Vis dėlto jeigu Teisingumo Teismas dėl pirmojo klausimo su manimi nesutiktų, mano nuomonė būtų tokia, kaip nurodoma toliau.

80.

Jeigu patvirtinta pagalbos schema pakeičiama reikšmingai padidinant pajamas, palyginti su teiktomis pradinėmis prognozėmis, vienintelis galimas scenarijus, kaip tvirtina Komisija, yra toks, kad valstybių narių pareiga pateikti pranešimą pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį atsiranda ne vėliau kaip tada, kada atitinkamos valstybės narės sužino arba turėjo sužinoti, jog iš atitinkamo mokesčio surenkamos pajamos akivaizdžiai neatitinka Komisijai teiktų prognozių.

81.

Vis dėlto pažymėtina, kad leidimas atitinkamai valstybei narei neteikti pranešimo iki to momento, kai ji sužino arba turėjo sužinoti apie reikšmingą pajamų padidėjimą, palyginti su Komisijai teiktomis prognozėmis, sunkiai dera su pačia išankstinio pranešimo sąvoka. Norėčiau pridurti, jog ieškovių siūlomas SESV 108 straipsnio 3 dalies aiškinimas, kad Komisija turi būti informuota tiesiog „laiku“, yra klaidingas: SESV 108 straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodyta, kad „atitinkama valstybė narė savo pasiūlytų priemonių neįgyvendina tol, kol nepriimamas galutinis sprendimas“. Tai reiškia, kad naujos pagalbos, kuri yra pradinės priemonės formos arba yra esamos pagalbos pakeitimas, negalima įgyvendinti tol, kol Komisija jos nepatvirtina. Pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio c punktą „siūloma priemonė“ neskirstoma į pradinę priemonę ir pakeistą priemonę, todėl skirstymas yra dirbtinis ( 44 ).

82.

Be to, nustačius, kad pranešimo pateikimo laikas priklauso nuo atitinkamos valstybės narės turimos informacijos, į lygtį įtraukiamas subjektyvumo elementas, nors SESV 107 straipsnio 1 dalyje sąvoka „valstybės pagalba“ apibrėžta objektyviai, vadovaujantis atitinkamos valstybės intervencinių veiksmų poveikiu ( 45 ). Tai akivaizdžiai taikytina klausimui dėl to, kokiu laiko momentu mokestinių pajamų padidėjimas tampa „reikšmingas“.

83.

Iš tiesų ankstesniuose punktuose išdėstyti argumentai tiesiog patvirtina, jog kalbant apie reikšmingą mokestinių pajamų, kuriomis finansuojama leista įgyvendinti pagalbos schema, padidėjimą, palyginti su teiktomis prognozėmis, pareiga apie tai iš anksto pranešti neturi prasmės. Kadangi atsiranda uždaro ciklo rizika, manyčiau, jog pareiga pateikti išankstinį pranešimą pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį veikiau aiškintina taip, kad toks padidėjimas nėra įvykis, apie kurį reikia pranešti.

84.

Antrojo klausimo b ir c punktais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta 20 proc. riba skaičiuotina pagal tai, kiek lėšų apskritai skiriama pagalbos schemai, ar pagal tai, kiek pagalbos gavėjų išlaidų faktiškai leista padengti, neįskaičiuojant į rezervą pervestų sumų arba valstybės susigrąžintų sumų (antrojo klausimo b punktas). Jeigu ši riba skaičiuotina pagal pagalbos schemai skirtas išlaidas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas (antrojo klausimo c punktas) klausia, ar vertinant reikia lyginti maksimalią pagalbos, kurią Komisija savo sprendimu leido teikti, sumą su bendru vėliau įvairioms patvirtintoms pagalbos priemonėms paskirstytu biudžetu, ar veikiau reikia lyginti Komisijos sprendime nustatytą kiekvienos rūšies pagalbos viršutinę ribą ir asignavimus skiriančios įstaigos biudžeto išlaidų kategorijos sumą.

85.

Abu klausimai pagal pobūdį gana techniniai. Kaip ir atsakymas į antrojo klausimo a punktą, atsakymas į antrojo klausimo b ir c punktus reikalingas tik tada, jeigu trys mokesčiai tikrai yra sudedamoji nagrinėjamos pagalbos schemos dalis ir reikšmingas mokestinių pajamų padidėjimas nėra patvirtintos pagalbos schemos pakeitimas, dėl kurio atsiranda valstybės narės pareiga pranešti apie pakeitimą Komisijai. Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad yra būtent taip, norėčiau trumpai išdėstyti toliau nurodomus argumentus.

86.

Dėl antrojo klausimo b punkte iškelto klausimo pažymėtina, kad net jei iš esmės jis keliamas dėl Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsnio 2 dalies a punkte nustatytos 20 proc. taisyklės aiškinimo, tikslinga dar kartą panagrinėti SESV 108 straipsnio 3 dalies trečią sakinį. Pagal tą nuostatą reikalaujama, kad atitinkama valstybė narė nepradėtų įgyvendinti siūlomų priemonių, kol nebus baigta oficiali tyrimo procedūra ir priimtas galutinis sprendimas. Atsižvelgiant į prielaidą, kuria Teisingumo Teismas privalo grįsti savo atsakymą, t. y. kad šie trys mokesčiai yra sudedamoji nagrinėjamos pagalbos schemos dalis, draudimas pradėti įgyvendinti pagalbos priemonę turi būti taikomas ne tik faktiniam lėšų išmokėjimui naudos gavėjams pagal schemą, bet ir ankstesniam etapui, per kurį renkamos schemai finansuoti naudojamos pajamos. Todėl tiek, kiek patvirtinta pagalbos schema finansuojama iš jos sudedamąją dalį sudarančio mokesčio, įvykis, apie kurį reikia pranešti, apima ne vien tos schemos faktines išlaidas, bet ir lėšų tai schemai finansuoti surinkimą.

87.

Iš tiesų, jeigu įprastomis aplinkybėmis įmonės negali remtis valstybės pagalbos taisyklėmis, kad išvengtų mokesčių, šiuo atveju aktualios tos aplinkybės, kuriomis trys mokesčiai, sudedamoji pagalbos schemos dalis, yra tiesioginis pagalbos schemos finansavimo pagrindas. Vadinasi, jei renkamo mokesčio nelieka ižde, konkurencijos iškraipymas, kuriam valstybės pagalbos taisyklėmis norima užkirsti kelią, atsiranda ne vien tada, kai pagalba pagal nagrinėjamą pagalbos schemą skiriama jos gavėjams, bet ir tada, kai tie mokesčiai nustatomi įmonėms, kurios įpareigojamos jį mokėti ( 46 ). Tai, kad pagalbos gavėjai gali nebūti ieškovių konkurentai, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės ( 47 ). Vienintelis faktas, į kurį reikia atsižvelgti, yra tas, kad mokesčių mokėtojas turi mokėti mokestį, kuris yra sudedamoji priemonės, įgyvendinamos pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį, dalis ( 48 ).

88.

Taigi apskaičiuojant, ar laikytasi Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsnio 2 dalies a punkte nustatytos ribos, CNC į rezervą pervestas arba Prancūzijos vyriausybės perimtas sumas reikia įtraukti.

89.

Galiausiai atsakant į antrojo klausimo c punkte pateiktą klausimą pažymėtina, jog šis klausimas grindžiamas prielaida, kad Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsnio 2 dalies a punkte vartojama sąvoka „biudžetas“ reiškia faktines išlaidas, o ne surinktas pajamas. Jeigu Teisingumo Teismas padarytų išvadą, kad yra būtent taip, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar svarstant, ar pasiekta 20 proc. riba, reikia lyginti Komisijos patvirtintą bendrą viršutinę pagalbos ribą ir visą visai pagalbai asignavimus skiriančios įstaigos skirtą biudžetą, ar Komisijos sprendime nurodytą kiekvienos pagalbos pakategorės viršutinę ribą ir įstaigos biudžeto išlaidų kategorijas.

90.

Mano atsakymas būtų, kad lyginti reikia ir viena, ir kita.

91.

Jeigu leisdama įgyvendinti pagalbos schemą Komisija vadovaujasi valstybės narės pasiūlytomis viršutinėmis pagalbos ribomis, šios pasiūlytos pagalbos ribos yra pranešimo dalis, tad leidimą reikėtų aiškinti atsižvelgiant į jas ( 49 ). Jeigu pranešime nurodytos ir Komisijos patvirtintos viršutinės ribos apima ir (didesnę) horizontalią pagalbos viršutinę ribą, ir keletą (mažesnių) vertikalių pagalbos viršutinių ribų, atitinkama valstybė narė paprastai turėtų laikytis kiekvienos tų viršutinių ribų. Žinoma, Komisija gali kaip patvirtinimo sąlygą nustatyti reikalavimą, kad atitinkama valstybė narė pateiktų pakartotinį pranešimą, jei viršutinė riba būtų viršyta.

92.

Mano nuomone, tas pats taikytina 20 proc. taisyklei.

93.

Jeigu sprendime, kuriuo leista įgyvendinti pagalbos schemą, nustatytos konkrečios viršutinės pagalbos ribos, klausimas, ar biudžetas padidėjo tiek, kad apie jį reikėtų pranešti, negali priklausyti vien nuo bendros patvirtintos pagalbos sumos, palyginti su bendru įstaigos, kuriai pavesta skirstyti pagalbą, biudžetu. Antraip valstybėms narėms galėtų kilti pagunda vengti konkrečių viršutinių pagalbos ribų, apie kurias pačios pranešė.

94.

Tai, kad konkrečių (vertikalių) viršutinių ribų viršijimas paprastai apimtų mažesnes pagalbos sumas, tad mažesnį pagalbos intensyvumą, negu bendros (horizontalios) ribos viršijimas, yra susiję su pagalbos schemos suderinamumo, o ne pagalbos (esamos pagalbos pakeitimo) egzistavimo vertinimu.

95.

Taigi, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų atsakyti į šį klausimą, siūlau į antrojo klausimo c punktą atsakyti taip, kad tinkamai aiškinant Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsnio 2 dalies a punktą ir sprendžiant, ar pasiekta toje nuostatoje nurodyta 20 proc. riba, Komisijos sprendime, kuriuo patvirtinta pagalbos schema, nustatytą bendrą pagalbos viršutinę ribą reikia lyginti su asignavimus skiriančios įstaigos bendru visai pagalbai skirtu biudžetu, o sprendime nurodytas kiekvienos pagalbos pakategorės viršutines ribas – su tos įstaigos biudžeto išlaidų kategorijomis.

96.

Prancūzijos vyriausybė paprašė Teisingumo Teismo apriboti sprendimo galiojimą laiko atžvilgiu, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, jog pajamų, gaunamų iš trijų mokesčių ir skiriamų nagrinėjamai pagalbos schemai, padidėjimas 20 proc., palyginti su 2007 m. liepos 10 d. Komisijos sprendime pateiktomis prognozėmis, yra reikšmingas tos schemos pakeitimas, apie kurį reikėjo pranešti Komisijai.

97.

Jeigu Teisingumo Teismas laikysis mano siūlomos pozicijos, šis klausimas neturi prasmės. Vis dėlto glaustai išdėstysiu savo nuomonę.

98.

Teisingumo Teismas apriboja savo nutarčių galiojimą laiko atžvilgiu tik gana išskirtiniais atvejais. Tam, kad būtų galima nustatyti tokį apribojimą, turi būti tenkinami du esminiai kriterijai, t. y. suinteresuotųjų asmenų sąžiningumo ir didelių sunkumų rizikos ( 50 ).

99.

Šiuo atžvilgiu Prancūzijos vyriausybė tvirtina, pirma, kad Prancūzijos institucijos nepranešė apie nagrinėjamos pagalbos schemos pakeitimą dėl objektyvaus ir didelio netikrumo, susijusio su pareigos teikti pranešimus apimtimi, o Komisija prie to nemažai prisidėjo. Antra, Prancūzijos vyriausybė nurodo, kad praeityje sąžiningai užmegzta daug praktiškai panaudotų teisinių ryšių tarp, viena vertus, Prancūzijos institucijų ir atitinkamų mokesčių mokėtojų, tarp kurių yra daug įvairaus pobūdžio pardavėjų, ir, kita vertus, pagalbos pagal nagrinėjamą pagalbos schemą gavėjų, kuriems 2006–2011 m. išmokėta pagalba sudarė 2101267000 EUR.

100.

Sprendime Régie Networks ( 51 ), kuriame taip pat nagrinėjama Prancūzijos pagalbos vietos radijo stotims schema, Teisingumo Teismas apribojo tame sprendime nagrinėto Komisijos sprendimo negaliojimo poveikį. Tačiau Teisingumo Teismo vertinimas iš dalies buvo grindžiamas argumentais, susijusiais su Komisijos vykdomaisiais įgaliojimais priimti sprendimą, kuriuo būtų leidžiama teikti valstybės pagalbą, ir Teisingumo Teismo jurisdikcija panaikinti tokius sprendimus.

101.

Sutinku su Prancūzijos vyriausybe, kad pagrindinėje byloje kilo didelis teisinis netikrumas, susijęs su tinkamu sąvokos „esamos pagalbos pakeitimas“ aiškinimu, ir kad niekas nerodo, jog Prancūzijos institucijos arba pagalbos pagal pagalbos schemą gavėjai būtų veikę nesąžiningai, juolab kad Komisija iki šiol dėl šio padidėjimo klausimų nekėlė. Vis dėlto nemanau, kad Prancūzijos vyriausybės prašymas yra pagrįstas.

102.

Iš tiesų, kalbant apie didelių sunkumų riziką, pirmiausia pažymėtina, jog pagal suformuotą jurisprudenciją finansiniai padariniai, galintys kilti valstybei narei pagal prejudicinį sprendimą, savaime nėra pagrindas apriboti nutarties taikymą laiko atžvilgiu ( 52 ). Bet kuriuo atveju Prancūzijos vyriausybė nepaaiškino, kaip nagrinėjamos pagalbos grąžinimas galėtų turėti žalingų padarinių.

103.

Antra, Sprendime Schulz ir Egbringhoff ( 53 ) Teisingumo Teismas nemanė, kad teisinių santykių, kurie buvo užmegzti ir kuriais naudotasi praeityje, kvestionavimas atgaline data sukeltų sumaištį Vokietijos elektros ir dujų tiekimo sektoriuje, taigi kad buvo nustatyta didelių sunkumų rizika. Todėl a fortiori tokia rizika šiuo atveju taip pat nėra akivaizdi.

104.

Tokiomis aplinkybėmis rekomenduočiau atmesti prašymą apriboti Teisingumo Teismo sprendimo galiojimą laiko atžvilgiu.

105.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip: