1

Starbucks Manufacturing Emea BV (toliau – SMBV) yra Starbucks grupės (toliau – Starbucks grupė) patronuojamoji bendrovė, įsteigta Nyderlanduose. Starbucks grupę sudaro Starbucks Corp. ir visos jos kontroliuojamos įmonės. Starbucks Corp. buveinė yra Sietle, Vašingtone (Jungtinės Valstijos). Alki LP (toliau – Alki) yra Starbucks grupės patronuojamoji bendrovė, įsteigta Jungtinėje Karalystėje, netiesiogiai kontroliuojanti SMBV. Alki ir SMBV sudarė sutartį dėl skrudinimo (toliau – sutartis dėl skrudinimo), kurioje, be kita ko, numatyta, kad SMBV moka Alki licencinį atlyginimą už Alki intelektinės nuosavybės teisių naudojimą, konkrečiai – už skrudinimo metodus ir kitą praktinę patirtį skrudinimo srityje (toliau – licencinis atlyginimas).

2

2015 m. spalio 21 d. Komisijos sprendimas (ES) 2017/502 dėl valstybės pagalbos SA.38374 (2014/C ex 2014/NN), kurią Nyderlandai suteikė bendrovei „Starbucks“ (OL L 83, 2017, p. 38; toliau – ginčijamas sprendimas), priimtas dėl priemonės, susijusios su Nyderlandų pelno mokesčio sistemos taikymu būtent SMBV.

3

Pagal bendrą Nyderlandų pelno mokesčio sistemą šį mokestį turi mokėti Nyderlanduose įsteigtos įmonės, t. y. nacionalinės mokesčių mokėtojos, ir Nyderlanduose neįsteigtos įmonės, kurios yra užsienio valstybių mokesčių mokėtojos, vykdančios ekonominę veiklą Nyderlanduose. Iš tikrųjų, remiantis 1969 m. Wet op de vennootschapsbelasting (Pelno mokesčio įstatymas; toliau – PMĮ), įsteigtos įmonės (o tai neišvengiamai apima pagal Nyderlandų teisę įsteigtas bendroves) moka pelno mokestį, skaičiuojamą pagal jų gaunamas pasaulines pajamas. Remiantis PMĮ 3 straipsniu, įmonės, kurios nėra įsteigtos Nyderlanduose, apmokestinamos pagal pajamas, gaunamas iš Nyderlandų šaltinių.

4

Šiomis aplinkybėmis pelno mokesčio bazė yra įmonės mokesčių mokėtojos gautas pelnas. Iš PMĮ 8 straipsnio, siejamo su 2001 m. Wet inkomstenbelasting (Pajamų mokesčio įstatymas) 3.8 straipsniu, matyti, jog visi mokesčių mokėtojai turi būti apmokestinami taikant viso pelno principą. Remiantis šiuo principu, apmokestinamas visas įmonių pelnas, jeigu jis gautas iš ekonominės ar komercinės veiklos. Pajamų mokesčio įstatymo 3.8 straipsnyje nustatyta, kad „įmonės pelnas (pelnas) yra bendra nauda, gauta iš įmonės, nesvarbu, koks jos pavadinimas ar forma“. Remiantis Pajamų mokesčio įstatymo, pelno mokesčio mokėtojams taip pat taikomo pagal PMĮ 8 straipsnį, 3.25 straipsniu, metinis apmokestinamasis pelnas turi būti nustatomas remiantis gera komercine praktika ir nuosekliai, nepriklausomai nuo tikėtino rezultato.

5

Paprastai apmokestinamasis pelnas yra apskaitinis pelnas, nurodytas įmonės pelno (nuostolių) ataskaitoje. Vis dėlto, remiantis specialiomis mokesčių nuostatomis, gali būti atlikti koregavimai, kaip antai taikomos fiskalinės paskatos, atleidimas nuo mokesčių, sandorio, nevykdomo pagal įprastų rinkos sąlygų principą, mokesčių koregavimas ir skirtingų nusidėvėjimo taisyklių pagal mokesčių ir buhalterinės apskaitos nuostatas taikymas.

6

PMĮ 8ter straipsnio 1 dalis suformuluota taip: „Jeigu ūkio subjektas tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvauja valdant, kontroliuojant kitą ūkio subjektą arba valdant jo kapitalą ir šie subjektai savo finansiniuose ir komerciniuose santykiuose sutaria dėl kitokių sąlygų arba nustato kitokias sąlygas (sandorių kainas) nei tos, dėl kurių įprastai palaikydamos ekonominius santykius būtų susitarusios nepriklausomos šalys, šių ūkio subjektų pelnas nustatomas taip, lyg jie būtų sutarę dėl pastarųjų sąlygų.“

7

2001 m. kovo 30 d. Nyderlandų finansų valstybės sekretoriaus nutarime Nr. IFZ2001/295M dėl sandorių kainodaros, įprastų rinkos sąlygų principo ir EBPO principų sandorių kainodaros srityje, skirtų tarptautinėms įmonėms ir mokesčių administratoriams (EBPO principai), taikymo (toliau – nutarimas dėl sandorių kainodaros) nurodyta, kaip Nyderlandų mokesčių administratorius aiškina įprastų rinkos sąlygų principą, remdamasis PMĮ 8ter straipsnio 1 dalimi. Nutarimo dėl sandorių kainodaros įžanginėje dalyje nustatyta:

„Nyderlandų politika dėl įprastų rinkos sąlygų principo taikymo tarptautinės mokesčių teisės srityje grindžiama požiūriu, kad šis principas yra Nyderlandų mokesčių teisės sistemos dalis, nes jį apima platesnis pajamų apibrėžimas, pateiktas [Pajamų mokesčio įstatymo] 3.8 straipsnyje. Teoriškai [1995 m. birželio 27 d. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Fiskalinių reikalų komiteto patvirtinti sandorių kainodaros principai tarptautinėms įmonėms ir mokesčių administratoriams] Nyderlanduose tiesiogiai taikomi, remiantis [Pajamų mokesčio įstatymo] 3.8 straipsniu. EBPO gairės palieka diskreciją dėl tam tikrų klausimų. Dėl kitų atitinkamų klausimų praktikoje reikia EBPO gairių paaiškinimų. Šiame nutarime paaiškintas Nyderlandų valdžios institucijų požiūris į tuos klausimus ir, kai reikia, pašalinamos egzistuojančios abejonės.“

8

Nutarimą dėl sandorių kainodaros sudaro dvylika dalių, susijusių su įprastų rinkos sąlygų principu, sandorių kainodaros metodais, administratoriaus požiūriu, kuriuo siekiama išvengti ginčų dėl sandorių kainodaros ir juos išspręsti, antriniais koregavimais, kainodaros įprastomis rinkos sąlygomis nustatymu, kai sandorio sudarymo momentu įvertinimas labai netikslus, paslaugų teikimu grupės viduje, įnašais pagal susitarimą dėl sąnaudų paskirstymo su pelno marža, įprastų rinkos sąlygų principą atitinkančiu atlygiu už finansavimo paslaugas, subsidijomis, fiskalinėmis paskatomis ir dalies sąnaudų atskaitymu, pelno priskyrimu patronuojančiajai bendrovei ar stabiliai įstaigai, šio nutarimo įsigaliojimu ir esamos politikos taikymu.

9

Konkrečiau kalbant, nutarimo dėl sandorių kainodaros 1 punkte, be kita ko, nurodyta, kad apskritai įprastų rinkos sąlygų principas Nyderlandų teisėje grindžiamas integruotų įmonių sandorių kainodaros sąlygų ir savarankiškų įmonių sandorių kainodaros sąlygų palyginimu. Mokesčių administratorius turi teisę tikėtis, jog mokesčių mokėtojas įrodys, kad jo taikoma sandorių kainodara atitinka įprastų rinkos sąlygų principą. Šiuo klausimu turi būti daroma prielaida, kad kiekviena atitinkama įmonė gauna atlygį už vykdomas funkcijas, kuriuo atsižvelgiama į naudojamą turtą ir kylančią riziką. Be to, įprastų rinkos sąlygų principą atitinkantis atlygis teoriškai turi būti nustatomas remiantis sandoriais. Taigi, kai kyla sunkumų, sandoriai gali būti vertinami kartu, kad būtų nustatyta jų atitiktis įprastų rinkos sąlygų principui. Be to, kai nagrinėjami kelerių metų duomenys, mokesčių administratorius negali naudoti a posteriori gautų duomenų.

10

Nutarimo dėl sandorių kainodaros 2 punkte nurodyti sandorių kainodarai nustatyti taikomi penki metodai, numatyti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Fiskalinių reikalų komiteto 1995 m. birželio 27 d. priimtose ir 2010 m. liepos 22 d. peržiūrėtose sandorių kainodaros gairėse tarptautinėms įmonėms ir mokesčių administratoriams (toliau – EBPO gairės). Tarp šių metodų, be kita ko, nurodytas palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodas ir sandorio grynosios maržos metodas. Tame nutarime nurodyta, kad EBPO gairėse nustatyta tam tikra metodų hierarchija, o pirmumas teikiamas tradiciniams sandorių kainodaros metodams. Nyderlandų mokesčių administratorius visada turi pradėti nagrinėti sandorių kainodarą, atsižvelgdamas į sandorio sudarymo dieną mokesčių mokėtojo pasirinktą metodą. Nutarime nurodyta, kad ši taisyklė atitinka 1995 m. redakcijos EBPO gairių 1.68 punktą. Vadinasi, iš esmės mokesčių mokėtojas gali laisvai pasirinkti sandorio kainodaros metodą, jeigu pasirinktas metodas lemia atitinkamo sandorio rezultatą, atitinkantį įprastų rinkos sąlygų principą. Nors mokesčių mokėtojas, pasirinkdamas sandorio kainodaros metodą, turi atsižvelgti į šio metodo patikimumą atitinkamoje situacijoje, tai nėra būtent skatinimas įvertinti visus metodus ir paskui pagrįsti, kodėl jo pasirinktas metodas lemia geresnį rezultatą atsižvelgiant į esamas sąlygas.

11

Nutarimo dėl sandorių kainodaros 5 punkte, be kita ko, nustatyta, kad, jeigu sandoris sudaromas dėl nematerialaus turto, kaip antai patentų, gali būti sunku nustatyti šio turto vertę sandorio sudarymo momentu dėl nepakankamų žinių apie būsimą naudą ir riziką. Kai savarankiškos įmonės pasirenka kainų peržiūros išlygą, mokesčių administratorius turi turėti galimybę nustatyti kainą remdamasis tokia išlyga panašiomis aplinkybėmis. Tikslas yra nustatyti sistemą, pagal kurią atlygis atitinka naudą, kurią ateityje suteiks nematerialus turtas.

12

2008 m. balandžio 28 d. Nyderlandų mokesčių administratorius su SMBV sudarė išankstinį susitarimą dėl kainodaros, kuriuo siekta nustatyti SMBV atlyginimą už tame susitarime aprašytą gamybos ir platinimo veiklą, kurį SMBV gauna Starbucks grupėje (toliau – SMBV atlyginimas). Paskui pagal SMBV atlyginimą kasmet nustatomas SMBV apmokestinamasis pelnas, pagal kurį mokamas pelno mokestis Nyderlanduose. Remiantis įžangine dalimi, išankstinis susitarimas dėl kainodaros yra susitarimas dėl mokesčių, susijęs su tarptautinėje grupėje apskaičiuojant pelną taikytinos sandorių kainodaros atitiktimi įprastų rinkos sąlygų principui. Iš išankstinio susitarimo dėl kainodaros matyti, jog [konfidencialu] ( 1 ) juo, be kita ko, siekiama, kad jis būtų naudojamas teikiant metines pelno mokesčio deklaracijas Nyderlanduose. Išankstinis susitarimas dėl kainodaros galiojo nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.

13

Išankstiniame susitarime dėl kainodaros buvo numatytas SMBV atlyginimo, atitinkančio įprastas rinkos sąlygas, už gamybos ir platinimo veiklą Starbucks grupėje nustatymo metodas. Be to, išankstiniu susitarimu dėl kainodaros patvirtintas licencinio atlyginimo, kurį SMBV mokėjo Alki už skrudinimo, kavos mišinių ir skrudinimo kreivių technologijų (toliau – intelektinė nuosavybė skrudinimo srityje) naudojimą kavos gamybos ir tiekimo parduotuves eksploatuojantiems subjektams procese, dydis.

14

Konkrečiau kalbant, kiek tai susiję su išankstinio susitarimo dėl kainodaros taikymo sritimi, [konfidencialu]. Kiek tai susiję su SMBV funkcijomis, [konfidencialu] iš esmės ji buvo atsakinga už skrudintų kavos pupelių ir susijusių produktų gamybą ir tiekimą Starbucks parduotuvėms Europos, Artimųjų Rytų ir Afrikos regione (toliau – EARA regionas), o Nyderlanduose ji buvo skrudinimo gamyklos savininkė. Be to, išankstiniame susitarime dėl kainodaros nustatyta, kad SMBV pagal licenciją naudojasi tam tikromis Alki priklausančiomis intelektinės nuosavybės teisėmis ir kad šios teisės būtinos kavos gamybos ir tiekimo parduotuves eksploatuojantiems subjektams procesuose. Šiuo klausimu nurodyta, kad SMBV moka Alki licencinį atlyginimą. [Konfidencialu] Be to, [konfidencialu] pagal išankstinį susitarimą dėl kainodaros SMBV vykdo kelių kitų su kava susijusių produktų platintojo funkciją ir, be logistikos funkcijų, susijusių su jos pačios vykdoma gamybos veikla, tam tikrose rinkose ji taip pat teikia logistikos pagalbą, susijusią su kitais produktais.

15

Dėl SMBV gamybos ir platinimo veiklos sandorių kainodaros nustatymo metodo [konfidencialu] išankstiniame susitarime dėl kainodaros, be kita ko, nurodyta, kad SMBV atlygis turi būti nustatomas remiantis „kaštai plius“ metodu (anglų k. – „cost plus method“) (dėl šių žodžių reikšmės žr. šio sprendimo 187 punktą) ir kad tas atlygis atitinka įprastų rinkos sąlygų principą, jeigu „veiklos marža“ siekia [konfidencialu] % atitinkamų sąnaudų bazės (toliau – SMBV sąnaudų bazė). Be to, pagal išankstinį susitarimą dėl kainodaros prie SMBV sąnaudų bazės nepriskiriami:

16

Dėl licencinio atlyginimo, kurį SMBV kasmet turėjo mokėti Alki, [konfidencialu], išankstiniame susitarime dėl kainodaros numatyta, kad jis nustatomas kaip skirtumas tarp gauto veiklos pelno vykdant gamybos ir platinimo funkcijas, neatskaičius licencinio atlyginimo, ir SMBV atlygio. Licencinis atlyginimas atskaitomas apskaičiuojant pelno mokestį ir Nyderlanduose neapmokestinamas mokesčiu už dividendus.

17

2013 m. liepos 30 d. Europos Komisija Nyderlandų Karalystei išsiuntė pirmą prašymą pateikti informacijos apie nacionalinę praktiką išankstinių sprendimų dėl pelno mokesčio klausimu. Ji prašė atsiųsti visus išankstinius sprendimus, taikomus SMBV ir Starbucks Coffee Emea BV, t. y. dviem Starbucks grupės patronuojamosioms bendrovėms, įsteigtoms Nyderlanduose. Atsakydama į šį prašymą, Nyderlandų Karalystė atsiuntė, be kita ko, išankstinį susitarimą dėl kainodaros.

18

2014 m. birželio 11 d. Komisija pradėjo formalią tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį (toliau – sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą) dėl išankstinio susitarimo dėl kainodaros, nes tas susitarimas galėjo būti valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

19

Priėmusi sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą, Komisija intensyviai susirašinėjo su Nyderlandų Karalyste ir Starbucks grupei priklausančiais subjektais, kurie buvo paskirti kontaktiniais asmenimis, atsakingais už bendravimą su Komisija per administracinę procedūrą (toliau – Starbucks kontaktiniai asmenys), be kita ko, išankstinio susitarimo dėl kainodaros klausimu.

20

2015 m. spalio 21 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą. Jame Komisija, pirma, nusprendė, kad išankstinis susitarimas dėl kainodaros yra su vidaus rinka nesuderinama pagalba, ir, antra, nurodė susigrąžinti šią pagalbą. Ginčijamą sprendimą sudaro vienuolika skirsnių.

21

Ginčijamo sprendimo 2 skirsnyje „Ginčijamos priemonės aprašymas“ Komisija nurodė, kad ginčijama priemonė yra išankstinis susitarimas dėl kainodaros. Ji pažymėjo, jog išankstinis susitarimas dėl kainodaros sudarytas remiantis Starbucks grupės mokesčių patarėjo parengta sandorių kainodaros ataskaita (toliau – sandorių kainodaros ataskaita), ir konstatavo, kad šis dokumentas yra išankstinio susitarimo dėl kainodaros dalis (ginčijamo sprendimo 40 ir 46 konstatuojamosios dalys).

22

Pirma, Komisija pažymėjo, jog, sudarydamas išankstinį susitarimą dėl kainodaros, Nyderlandų mokesčių administratorius pritarė, kad atlygis už SMBV veiklą Nyderlanduose, kaip ją apibrėžė Starbucks grupės mokesčių patarėjas, yra atlygis, mokamas įprastomis rinkos sąlygomis. Paskui Komisija nurodė, jog Nyderlandų institucijos pritarė ir tam, kad SMBV mokamą licencinį atlyginimą Alki sudaro veiklos pelno, neatskaičius licencinio atlyginimo, ir išankstiniame susitarime dėl kainodaros nustatyto SMBV atlygio skirtumas. Ji konstatavo, jog išankstiniame susitarime dėl kainodaros numatyta, kad licencinio atlyginimo suma išskaitoma iš SMBV apmokestinamojo pelno ir Nyderlanduose neapmokestinama (ginčijamo sprendimo 40–44 konstatuojamosios dalys).

23

Antra, Komisija aprašė sandorių kainodaros ataskaitos turinį. Pirmiausia ji konstatavo, kad sandorių kainodaros ataskaitoje Starbucks Coffee Emea nurodyta kaip pagrindinė Starbucks grupės bendrovė EARA regione. Nurodyta, kad jos funkcija – teikti Starbucks grupės intelektinės nuosavybės sublicencijas (prekių ženklo, technologijos ir praktinės patirties), – už kurias ji pati mokėjo licencinį atlyginimą Alki, – tretiesiems asmenims, naudojantiems Starbucks prekių ženklus. Tuomet tie asmenys sumokėdavo Starbucks Coffee Emea mokesčius už intelektinę nuosavybę, atitinkančius tam tikrą jų apyvartos dalį. Šiuo klausimu Komisija pažymėjo, kad Starbucks grupės mokesčių patarėjas mano, jog galėjo būti naudojamas palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodas, siekiant nustatyti Starbucks Coffee Emea grupės viduje mokamų mokesčių už intelektinės nuosavybės teises, kainodarą, atitinkančią įprastas rinkos sąlygas.

24

Toliau dėl SMBV Komisija nurodė, kad, pirma, sandorių kainodaros ataskaitoje ji aprašyta tik kaip subjektas, kurio pirminė funkcija – žalių kavos pupelių skrudinimas ir skrudintos kavos perpardavimas patronuojamosioms bendrovėms ir nesusijusioms bendrovėms. Vykdydama šią veiklą SMBV turi laikytis specifikacijų, pateiktų Starbucks grupės bendrovių, įsteigtų Jungtinėse Valstijose (toliau – Starbucks US), ir SMBV yra atsakinga už tai, kad jos produkcija atitiktų Starbucks US kokybės standartus. Taip pat SMBV veikia kaip tam tikrų su kava nesusijusių produktų platinimo tarpininkė ir teikia „paramos platinimo grandinei“ paslaugas. Be to, Komisija nurodė, kad šiai veiklai vykdyti reikalingomis žalios kavos pupelėmis SMBV aprūpina Šveicarijoje įsteigta Starbucks grupės patronuojamoji bendrovė Starbucks Coffee Trading SARL (toliau – SCTC). SMBV taip pat moka licencinį atlyginimą Alki už skrudinimo procesų naudojimą ir teisę Starbucks bendrovėms tiekti kavą. Šiuo klausimu Komisija pažymėjo, kad sandorių kainodaros ataskaitoje neaprašyta licencinė sutartis, pagal kurią SMBV mokėjo Alki licencinį atlyginimą, kaip vienas iš svarbiausių sandorių. SMBV ir skirtingų Starbucks grupės subjektų santykiai pavaizduoti ginčijamo sprendimo 1 lentelėje, kuri pateikiama toliau:

25

Galiausiai Komisija konstatavo, kad dėl sandorių kainodaros nustatymo metodo pasirinkimo sandorių kainodaros ataskaitoje nustatyta, kad taikomas sandorio grynosios maržos metodas, pagal kurį reikia atsižvelgti į grynąją maržą, kurią gavo nesusijusios bendrovės iš panašių sandorių. Remiantis sandorių kainodaros ataskaita, šiuo atveju šis metodas tinkamas, nes subjektų, su kuriais reikia lyginti, siekiant nustatyti grynąją maržą, sandorių ir funkcijų skirtumai lemia mažiau klaidų nei įprastų metodų taikymas (ginčijamo sprendimo 55 konstatuojamoji dalis).

26

Komisija nurodė, kad, taikydamas sandorio grynosios maržos metodą, mokesčių patarėjas kaip pelno dydžio rodiklį pasirinko veiklos sąnaudas, susijusias su ta veikla, kuri SMBV sukūrė pridėtinę vertę. Išnagrinėjęs palyginamumą, mokesčių patarėjas nusprendė, kad panašių į SMBV subjektų grynasis pelnas atitiko visoms sąnaudoms taikytą antkainį. Toliau Starbucks grupės mokesčių patarėjas padarė du koregavimus, kad atsižvelgtų į lyginamų subjektų ir SMBV skirtumus, kaip antai patiriamą riziką ar vykdomas funkcijas. Pirmuoju koregavimu siekta atsižvelgti į tai, kad SMBV sąnaudų bazė, kuriai taikytas antkainis, neapima žalių kavos pupelių kainos. Antruoju koregavimu siekta atsižvelgti į tai, kad panašios įmonės patiria išlaidų žaliavoms ir kad jų grąža apskaičiuojama remiantis sąnaudomis, kurios apima žaliavas. Atlikus šiuos du koregavimus, buvo nustatytas antkainis, kuris sudarė [konfidencialu] % SMBV sąnaudų bazės (ginčijamo sprendimo 56–61 konstatuojamosios dalys).

27

Trečia, Komisija nurodė 1995 m. ir 2010 m. EBPO gairių turinį. Jos nuomone, EBPO gairėse išvardyti penki metodai, pagal kuriuos galima tinkamiausiai nustatyti įprastas rinkos sąlygas atitinkančią sandorių kainodarą ir paskirstyti tos pačios grupės bendrovių pelną. Anot Komisijos, gairėse šie penki metodai suskirstyti į įprastus metodus, grindžiamus sandoriais, ir sandorių pelnu grindžiamus metodus. Remiantis ginčijamu sprendimu, pirmenybė turi būti teikiama įprastiems sandoriais grindžiamiems metodams. Tarp penkių EBPO gairėse išvardytų metodų, be kita ko, nurodyti ir palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodas ir sandorio grynosios maržos metodas (ginčijamo sprendimo 67–70 konstatuojamosios dalys).

28

Pirmasis metodas, t. y. palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodas, kaip jį apibūdino Komisija, yra įprastas sandoriais grindžiamas metodas, pagal kurį už turto ar paslaugų perdavimą pagal dviejų susijusių įmonių sandorį sumokėta kaina palyginama su už turto ar paslaugų perdavimą pagal panašiomis aplinkybėmis dviejų savarankiškų įmonių sudarytą panašų sandorį sumokėta kaina (ginčijamo sprendimo 67 ir 71 konstatuojamosios dalys).

29

Antrasis metodas, t. y. sandorio grynosios maržos metodas, kaip jį apibūdino Komisija, yra sandorio pelnu grindžiamas metodas, pagal kurį nustatomas galimo pelno dydis, pritaikius įprastų rinkos sąlygų principą veiklai, kuri vertinama kaip visuma, o ne pagal konkrečius sandorius. Šiuo atveju reikia pasirinkti pelno dydžio rodiklį, kaip antai sąnaudas, apyvartą ar fiksuotas investicijas, ir jam taikyti pelno koeficientą, atitinkantį tą, kuris nustatytas pagal rinkoje sudarytus panašius sandorius (ginčijamo sprendimo 67 ir 72–74 konstatuojamosios dalys).

30

Ginčijamo sprendimo 9 skirsnyje „Ginčijamos priemonės vertinimas“ Komisija padarė išvadą, kad yra suteikta valstybės pagalba. Ji nusprendė, kad tenkinamos visos keturios valstybės pagalbos egzistavimo sąlygos.

31

Priminusi SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatytas valstybės pagalbos egzistavimo sąlygas, Komisija nusprendė, kad tenkinama pirmoji valstybės pagalbos egzistavimo sąlyga, pagal kurią reikalaujama, kad būtų valstybės intervencija arba panaudoti valstybės ištekliai. Šiuo klausimu ji nurodė, kad išankstiniu susitarimu dėl kainodaros Nyderlandų mokesčių administratorius pritarė SMBV pelno priskyrimo metodui Starbucks grupės viduje, kaip tai siūlė grupės Starbucks mokesčių konsultantas. Paskui, taikydama šią bazę, SMBV apskaičiavo Nyderlanduose mokėtiną metinį pelno mokesčio dydį. Anot Komisijos, išankstinis susitarimas dėl kainodaros priskiriamas Nyderlandų Karalystei. Be to, Komisija konstatavo, kad šis išankstinis susitarimas dėl kainodaros lėmė SMBV Nyderlanduose mokėtino mokesčio sumažinimą, todėl šis mokestis nukrypo nuo to, kurį SMBV būtų turėjusi mokėti pagal bendrą Nyderlandų pelno mokesčio sistemą, jeigu nebūtų sudarytas išankstinis susitarimas dėl kainodaros. Todėl Komisija nusprendė, kad išankstinis susitarimas dėl kainodaros lėmė Nyderlandų Karalystės mokestinių pajamų sumažėjimą (ginčijamo sprendimo 223–226 konstatuojamosios dalys).

32

Dėl antros ir ketvirtos valstybės pagalbos egzistavimo sąlygų Komisija nusprendė, kad, pirma, išankstinis susitarimas dėl kainodaros gali paveikti prekybą Europos Sąjungoje, nes SMBV priklauso Starbucks grupei, t. y. subjektui, veikiančiam tarptautiniu mastu visose Sąjungos valstybėse narėse. Be to ji teigė, jog atsižvelgiant į tai, kad išankstinis susitarimas dėl kainodaros sumažino SMBV mokestinę naštą, kuri jai būtų tekusi pagal bendrą pelno mokesčio sistemą, jis iškraipo ar gali iškraipyti konkurenciją, nes sustiprina SMBV finansinę padėtį (ginčijamo sprendimo 227 konstatuojamoji dalis).

33

Dėl trečiosios valstybės pagalbos egzistavimo sąlygos Komisija nusprendė, kad išankstinis susitarimas dėl kainodaros SMBV suteikė atrankinį pranašumą, nes lėmė Nyderlanduose SMBV mokėtino mokesčio sumažėjimą, palyginti su tuo, kurį ji būtų turėjusi mokėti pagal bendrą pelno mokesčio sistemą, ir palyginti su savarankiškomis įmonėmis (ginčijamo sprendimo 228 konstatuojamoji dalis).

34

Pirmiausia Komisija nurodė, kad, remiantis jurisprudencija, siekiant nustatyti priemonės atrankinį pobūdį, reikia analizuoti trimis etapais. Pirma, reikia nustatyti „referencinę sistemą“, t. y. subjektui, kuriam skirta mokestinė priemonė, įprastai taikomą mokesčių sistemą. Paskui, reikia išnagrinėti, ar mokestine priemone nukrypstama nuo tos referencinės sistemos, nes ja diferencijuojami ūkio subjektai, atsižvelgiant į referencinės sistemos tikslus esantys panašioje teisinėje ir faktinėje padėtyje. Galiausiai, jeigu priemone nukrypstama nuo referencinės sistemos, valstybė narė turi įrodyti, kad nukrypimas pateisinamas referencinės sistemos pobūdžiu ar bendra struktūra (ginčijamo sprendimo 230 konstatuojamoji dalis).

35

Kiek tai susiję su pirmuoju etapu, t. y. referencinės sistemos nustatymu, Komisija nusprendė, kad referencinė sistema yra bendra Nyderlandų pelno mokesčio sistema, kuria siekiama apmokestinti visų Nyderlanduose apmokestinamų įmonių pelną. Šiuo klausimu ji nurodė, kad Nyderlanduose įsteigtos įmonės yra nacionalinės mokesčių mokėtojos ir pelno mokesčiu apmokestinamos jų pajamos, gautos visame pasaulyje. Nyderlanduose neįsteigtos įmonės yra užsienio mokesčių mokėtojos ir pelno mokesčiu apmokestinamas iš Nyderlandų šaltinių jų gautas pelnas. Anot Komisijos, atsižvelgiant į šį tikslą, integruotos įmonės ir savarankiškos įmonės yra panašioje teisinėje ir faktinėje padėtyje, todėl vienodai apmokestinamos pelno mokesčiu. Šiuo atžvilgiu kitokia integruotų įmonių apmokestinamojo pelno apskaičiavimo tvarka nedaro jokio poveikio referencinės sistemos tikslui, t. y. visų įmonių apmokestinimui pelno mokesčiu Nyderlanduose (ginčijamo sprendimo 231–244 konstatuojamosios dalys).

36

Kiek tai susiję su šio sprendimo 34 punkte nurodytu antruoju etapu, t. y. nukrypimo nuo referencinės sistemos įrodymu, pirmiausia Komisija nurodė, kad klausimas, ar mokestinė priemonė yra susijusi su nukrypimu nuo referencinės sistemos, paprastai sutampa su pagalbos gavėjui suteikto pranašumo pagal tą priemonę nustatymu. Iš tikrųjų, jos nuomone, jeigu dėl mokestinės priemonės sumažėja pagalbos gavėjo mokėtinas mokestis, palyginti su tuo, kurį jis įprastai turėtų mokėti, jeigu tos priemonės nebūtų, šis sumažinimas yra mokestine priemone suteiktas pranašumas ir kartu nukrypimas nuo referencinės sistemos (ginčijamo sprendimo 253 konstatuojamoji dalis).

37

Toliau Komisija priminė jurisprudenciją, pagal kurią, jeigu priemonė yra individuali, nustatytas ekonominis pranašumas iš esmės leidžia preziumuoti, kad ta priemonė yra atrankinė. Ji patikslino, kad šiuo atveju SMBV taikytas išankstinis susitarimas dėl mokesčių yra individuali pagalbos priemonė (ginčijamo sprendimo 254 konstatuojamoji dalis).

38

Galiausiai Komisija tvirtino, kad 2006 m. birželio 22 d. Sprendime Belgija ir Forum 187 / Komisija (C‑182/03 ir C‑217/03, EU:C:2006:416) Teisingumo Teismas nusprendė, kad mokestinė priemonė, dėl kurios integruota įmonė taiko sandorių kainodarą, kuri neatitinka tos, kuri taikoma įprastomis rinkos sąlygomis, kitaip tariant, neatitinka kainų, dėl kurių panašiomis aplinkybėmis būtų sutarusios savarankiškos įmonės, kurios derasi įprastomis rinkos sąlygomis, tai integruotai įmonei suteikė pranašumą, nes lėmė mokesčio bazės sumažinimą, todėl pagal įprastą pelno mokesčio sistemą mokėtiną mažesnį mokestį. Komisija priminė, jog įprastų rinkos sąlygų principas reiškia, kad už įmonių grupėje vykdomus sandorius turi būti atlyginama taip, lyg juos sudarytų savarankiškos įmonės, kurios derasi įprastomis rinkos sąlygomis. Todėl Komisija nurodė, kad ji turi patikrinti, ar metodas, kuriam pritarė Nyderlandų mokesčių administratorius, sudarydamas išankstinį susitarimą dėl kainodaros, skirtą SMBV apmokestinamajam pelnui Nyderlanduose nustatyti, nukrypsta nuo metodo, pagal kurį nustatomas rinka grindžiamas apytikslis, bet patikimas rezultatas, ir dėl šios priežasties nuo įprastų rinkos sąlygų principo. Jei taip, išankstinis susitarimas dėl kainodaros būtų pripažintas SMBV suteikiančiu atrankinį pranašumą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (ginčijamo sprendimo 259–263 konstatuojamosios dalys).

39

Todėl Komisija nusprendė, kad įprastų rinkos sąlygų principą ji neišvengiamai taiko vertindama integruotoms bendrovėms taikomas mokestines priemones pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgdama į tai, ar valstybė narė šį principą inkorporavo į savo nacionalinę teisės sistemą. Toliau Komisija pažymėjo, kad atsakydama į Nyderlandų Karalystės argumentus, pateiktus per administracinę procedūrą, ji nagrinėjo ne tai, ar išankstinis susitarimas dėl kainodaros atitinka įprastų rinkos sąlygų principą, apibrėžtą PMĮ 8ter straipsnyje ir nutarime dėl sandorių kainodaros, o siekė nustatyti, ar Nyderlandų mokesčių administratorius SMBV suteikė atrankinį pranašumą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (ginčijamo sprendimo 264–265 konstatuojamosios dalys).

40

Atsižvelgdama į šiuos elementus, Komisija pateikė grupę argumentų, skirtų įrodyti, kad išankstiniu susitarimu dėl kainodaros SMBV suteiktas atrankinis pranašumas. Pagrindiniuose argumentuose Komisija išskyrė kelias argumentų grupes, kurių tam tikros pateiktos subsidiariai ir kuriomis siekiama įrodyti, kad išankstinis susitarimas dėl kainodaros nukrypo nuo bendros Nyderlandų pelno mokesčio sistemos. Subsidiariuose argumentuose Komisija teigė, kad išankstinis susitarimas dėl kainodaros nukrypsta nuo PMĮ 8ter straipsnio ir nutarimo dėl sandorių kainodaros.

41

Konkrečiau kalbant, visų pirma, pagrindiniuose argumentuose, kuriais siekiama įrodyti, kad išankstinis susitarimas dėl kainodaros nukrypsta nuo bendros Nyderlandų pelno mokesčio sistemos, Komisija pažymėjo, jog Starbucks grupės mokesčių patarėjas SMBV apmokestinamajam pelnui nustatyti pasirinko sandorio grynosios maržos metodą. Ji nusprendė, kad Starbucks grupės mokesčių patarėjo pasiūlytas ir Nyderlandų Karalystės patvirtintas metodas lėmė SMBV mokėto pelno mokesčio sumažėjimą, palyginti su savarankiškomis įmonėmis, kurių apmokestinamasis pelnas nustatytas rinkos sąlygomis (ginčijamo sprendimo 268–274 konstatuojamosios dalys).

42

Pirma, Komisija nusprendė, kad sandorių kainodaros ataskaitoje nenagrinėta, ar grupėje sudarytas sandoris, dėl kurio iš tikrųjų ir buvo prašyta sudaryti išankstinį susitarimą dėl sandorių ir jis buvo sudarytas, t. y. licencinis atlyginimas, kurį SMBV mokėjo Alki už intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje naudojimo licenciją, atitiko įprastų rinkos sąlygų principą. Taigi sandorių kainodaros ataskaitoje nenurodyti ir neanalizuojami atitinkami kontroliuojami ir nekontroliuojami sandoriai, nors tai buvo pirmasis etapas, būtinas vertinant komercinių sąlygų, kuriomis integruotos šalys nustatė sandorių kainodarą, atitikimą įprastoms rinkos sąlygoms (ginčijamo sprendimo 275–285 konstatuojamosios dalys).

43

Antra, dėl licencinio atlyginimo dydžio Komisija nusprendė, kad, nors sandorių kainodaros ataskaitoje teisingai nustatytas ir išnagrinėtas licencinis atlyginimas, įprastomis rinkos sąlygomis jis turėjo būti lygus nuliui. Komisija, be kita ko, pažymėjo, jog SMBV negavo jokio pelno iš intelektinės nuosavybės teisių naudojimo, už kurį mokėtas licencinis atlyginimas, nes ji jų nenaudojo rinkoje. Todėl Komisija nusprendė, kad Alki kaip licencinis atlyginimas pervestas pelnas turėjo būti visiškai apmokestintas Nyderlanduose (ginčijamo sprendimo 286–341 konstatuojamosios dalys).

44

Siekdama išnagrinėti licencinio atlyginimo atitiktį įprastoms rinkos sąlygoms, Komisija taikė palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodą ir nustatė kelis gamybos susitarimus, sudarytus Starbucks grupės ir trečiųjų šalių, arba su Starbucks grupe nesusijusių trečiųjų šalių susitarimus, kuriuos galima laikyti panašiais sandoriais.

45

Be to, Komisija atmetė Nyderlandų Karalystės ir Starbucks pateiktus argumentus, kuriais siekiama pateisinti licencinio atlyginimo dydį. Pirma, ji nusprendė, kad licencinio atlyginimo mokėjimas negalėjo būti atlygis už Alki prisiimtą SMBV verslo riziką, nes antraip gali būti pripažinta, kad integruotos įmonės gali pagal sutartį perkelti riziką ir taip visai netaikyti įprastų rinkos sąlygų principo. Be to, Komisija nurodė, kad licencinio atlyginimo mokėjimas negali būti pateisintas sumų, kurias Alki pervedė Starbucks US, dydžiu.

46

Trečia, dėl žalių kavos pupelių pirkimo kainos dydžio Komisija nurodė, jog šis sandoris nenagrinėtas sandorių kainodaros ataskaitoje, nors toje ataskaitoje jis nurodytas kaip vienas iš pagrindinių SMBV sandorių. Remdamasi SCTC finansiniais duomenimis, Komisija apskaičiavo žalių kavos pupelių sąnaudų bendrąją vidutinę maržą išankstinio susitarimo dėl kainodaros galiojimo laikotarpiu. Komisija nusprendė, kad nuo 2011 m. iki 2014 m. bendroji marža, rodžiusi didelį SMBV mokėtos kavos pupelių kainos augimą, palyginti su SCTC sąnaudomis, nebuvo rinka grindžiamas apytikslis, bet patikimas rezultatas. Ji nusprendė, kad SMBV mokėta didesnė kaina sumažino fiksuotą pelną ir jos mokesčio bazę, todėl tai buvo atrankinis pranašumas (ginčijamo sprendimo 342–361 konstatuojamosios dalys).

47

Be to, pagrindiniuose argumentuose, kuriais siekiama įrodyti, kad išankstinis susitarimas dėl kainodaros nukrypo nuo bendros Nyderlandų pelno mokesčio sistemos, bet pateiktais papildomai atsakant į šio sprendimo 42–46 punktuose nurodytą kritiką, Komisija taip pat nusprendė, kad bet kuriuo atveju, net jeigu sandorio grynosios maržos metodas tinkamas SMBV pelnui nustatyti, sandorio grynosios maržos metodas blogai taikytas sandorių kainodaros ataskaitoje. Ji padarė išvadą, kad Nyderlandų mokesčių administratorius negalėjo patvirtinti išankstinio susitarimo dėl kainodaros, nes jame nustatytas metodas nelėmė įprastomis rinkos sąlygomis grindžiamo rezultato (ginčijamo sprendimo 362–408 konstatuojamosios dalys).

48

Pirmiausia Komisija nusprendė, kad sandorių kainodaros ataskaitoje klaidingai nustatyta, kad SMBV yra mažiausiai sudėtingas subjektas, todėl ji yra „tikrintina šalis“, siekiant taikyti sandorio grynosios maržos metodą. Ji teigė, kad, priešingai, SMBV turėjo būti nurodyta kaip sudėtingiausias subjektas, nes Alki vykdė tik nedaug funkcijų, ir, be to, kad SMBV vykdė ir kitas funkcijas nei skrudinimas, skrudinimo funkcija buvo ne kasdienė, bet esminė funkcija (ginčijamo sprendimo 362–377 konstatuojamosios dalys).

49

Antra, Komisija nusprendė, kad sandorių kainodaros ataskaitoje netinkamai nustatytas pelno dydis, t. y. veiklos sąnaudos. Anot Komisijos, Starbucks grupės mokesčių patarėjas klaidingai nusprendė kad SMBV pagrindinė funkcija buvo skrudinimas, o ne perpardavimas ar platinimas. Todėl Komisija padarė išvadą, kad SMBV registruotų pardavimų, kaip pelno dydžio rodiklio, naudojimas buvo tinkamesnis ir pagal jį būtų apskaičiuotas didesnis atlygis už SMBV veiklą. Grįsdama šią išvadą, Komisija apskaičiavo pelningumo rodiklį pagal savarankiškų subjektų grupę, vykdančią tokią pačią kaip SMBV perpardavimo ir skrudinimo veiklą. Palyginusi su Starbucks Manufacturing Corporation (toliau – SMC), vieninteliu kitu grupės subjektu, grupėje vykdančiu skrudinimo veiklą, Komisija nusprendė, kad SMC buvo [konfidencialu] kartų pelningesnė nei SMBV, remiantis išankstiniu susitarimu dėl kainodaros (ginčijamo sprendimo 379–400 konstatuojamosios dalys).

50

Trečia, Komisija nusprendė, kad bet kuriuo atveju, netgi darant prielaidą, kad veiklos sąnaudos yra tinkamas pelno rodiklis SMBV sandorio kainai apskaičiuoti, sandorių kainodaros ataskaitoje mokesčių patarėjo padaryti du koregavimai neleido pasiekti rinka grindžiamo apytikslio, bet patikimo rezultato. Komisija kritikavo, pirma, „apyvartinio kapitalo koregavimo“ taikymą ir įmonės, kuri Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbto ginčijamo sprendimo 300 konstatuojamojoje dalyje nurodyta kaip „neasocijuota gamybos bendrovė 1“ (toliau – 1 neasocijuota gamybos įmonė), sąnaudų neįtraukimą į sąnaudų bazę, taikytą kaip pelno dydžio rodiklis (ginčijamo sprendimo 401–408 konstatuojamosios dalys).

51

Toliau Komisija nusprendė, kad Nyderlandų mokesčių administratoriaus patvirtintas metodas, pagal kurį SMBV gautas pelnas, viršijantis [konfidencialu] % veiklos sąnaudų maržą, turėjo būti mokamas kaip licencinis atlyginimas Alki, neatitinka įprastų rinkos sąlygų principo ir lemia SMBV mokestinės naštos sumažėjimą.

52

Taigi iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad, nagrinėdama pagal bendrą Nyderlandų pelno mokesčio sistemą, Komisija nurodė šešias klaidas, kurios leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju suteiktas atrankinis pranašumas. Šiame nagrinėjime tris pirmas klaidas apima pagrindinė pozicija, o tris likusias klaidas apima subsidiari pozicija ir tos klaidos subsidiarios vienos kitų atžvilgiu.

53

Konkrečiau kalbant, kiek tai susiję su pagrindine pozicija, Komisija nusprendė, kad išankstiniu susitarimu dėl kainodaros patvirtintas metodas nukrypsta nuo metodo, pagal kurį galima gauti rinka grindžiamą apytikslį, bet patikimą rezultatą, remiantis įprastų sąlygų principu, nes:

54

Kiek tai susiję su subsidiaria pozicija, Komisija nusprendė, kad, net jeigu sandorio grynosios maržos metodas būtų buvęs tinkamas metodas SMBV pelnui nustatyti, sandorių kainodaros ataskaitoje sandorio grynosios maržos metodas taikytas neteisingai. Šiuo klausimu Komisija nusprendė, kad:

55

Trečia, subsidiariai pateiktuose argumentuose, kuriais siekiama įrodyti, kad išankstinis susitarimas dėl kainodaros nukrypo nuo PMĮ 8ter straipsnio 1 dalies ir nutarimo dėl sandorių kainodaros, Komisija nusprendė, kad, net jeigu tinkamą referencinį pagrindą sudarė ne bendros pelno mokesčio nuostatos, o, kaip teigia Nyderlandų institucijos, tik nuostatos, kuriomis Nyderlandų teisėje įtvirtintas įprastų rinkos sąlygų principas, t. y. PMĮ 8ter straipsnio 1 dalis ir nutarimas dėl sandorių kainodaros, išankstinis susitarimas dėl kainodaros, atsižvelgiant į tai, kad juo patvirtintas SMBV pelno nustatymo metodas, neleidžiantis pasiekti įprastų rinkos sąlygų rezultato, taip pat nukrypo nuo šios referencinės sistemos. Šiuo klausimu Komisija padarė nuorodą į savo analizę, atliktą atsižvelgiant į bendrą Nyderlandų pelno mokesčio sistemą ir į šio sprendimo 52–54 punktuose nurodytas šešias argumentų grupes (toliau – argumentai, pateikti atsižvelgiant į ribotą referencinę sistemą) (ginčijamo sprendimo 409–412 konstatuojamosios dalys).

56

Kiek tai susiję su šio sprendimo 34 punkte nurodytu mokestinių priemonių atrankinio pobūdžio analizės trečiuoju etapu, Komisija nusprendė, kad nukrypimas nuo referencinės sistemos nepateisintas. Dėl šio aspekto ji pažymėjo, jog nei Nyderlandų institucijos, nei Starbucks nepateikė galimo SMBV atrankinio vertinimo pateisinimo, nors šiuo klausimu įrodinėjimo pareiga teko jiems. Be to, Komisija nurodė, kad ir ji nenustatė jokio galimo pateisinimo (ginčijamo sprendimo 413–414 konstatuojamosios dalys).

57

Komisija padarė išvadą, kad su SMBV sudarytas išankstinis susitarimas dėl kainodaros jai suteikė atrankinį pranašumą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes juo patvirtintas pelno priskyrimo SMBV metodas, kuris negali būti laikomas leidžiančiu pasiekti rinka grindžiamą apytikslį, bet patikimą rezultatą atsižvelgiant į įprastų rinkos sąlygų principą. Komisijos nuomone, dėl šio metodo sumažinta SMBV mokestinė našta, visų pirma, atsižvelgiant į bendrą Nyderlandų pelno mokesčio sistemą, palyginti su savarankiškomis įmonėmis, ir, papildomai, atsižvelgiant į PMĮ 8ter straipsnio 1 dalį ir nutarimą dėl sandorių kainodaros, palyginti su kitomis integruotomis įmonėmis (ginčijamo sprendimo 415–416 konstatuojamosios dalys).

58

Todėl Komisija padarė išvadą, kad išankstinis susitarimas dėl kainodaros yra valstybės pagalba (ginčijamo sprendimo 422 ir 423 konstatuojamosios dalys).

59

Toliau Komisija nusprendė, kad SMBV suteikta pagalba nesuderinama su vidaus rinka. Iš tikrųjų Nyderlandų Karalystė nesirėmė nė vienu iš SESV 107 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų suderinamumo pagrindų. Taigi nagrinėjama pagalba, kuri turi būti laikoma pagalba veiklai, įprastai negali būti laikoma suderinama su vidaus rinka (ginčijamo sprendimo 431–434 konstatuojamosios dalys).

60

Be to, Komisija konstatavo, kad Nyderlandų Karalystė jai nepranešė apie jokį ketinimą sudaryti išankstinį susitarimą dėl kainodaros pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį ir nesilaikė pagal šį straipsnį jai tenkančios pareigos sustabdyti priemonės įgyvendinimą. Taigi tai gali būti tik pažeidžiant tą nuostatą suteikta neteisėta valstybės pagalba (ginčijamo sprendimo 435 ir 436 konstatuojamosios dalys).

61

Beje, Komisija nurodė, kad išankstinio susitarimo dėl kainodaros sudarymo momentu Nyderlandų mokesčių administratorius turėjo galimybę susipažinti su informacija, kuria ji grindė savo sprendimą. Be to, dėl sąnaudų žalioms kavos pupelėms ji nurodė, kad sandorių kainodaros ataskaitoje nenagrinėtos SCTC sumokėtos kainos bendrovei SMBV pagal jų susitarimą dėl žalių kavos pupelių pirkimo ir kad, nors šis sandoris aptartas išankstiniame susitarime dėl kainodaros 2008 m., siekiant nustatyti SMBV įprastomis rinkos sąlygomis mokamą kainą, jame neturėjo būti leidžiama didinti kainos, kaip tai buvo padaryta 2011 m. (ginčijamo sprendimo 424–427 konstatuojamosios dalys).

62

Galiausiai Komisija nurodė, kad pagalbos gavėjos yra SMBV ir visa Starbucks grupė, nes jos sudaro vieną ekonominį vienetą (ginčijamo sprendimo 417–419 konstatuojamosios dalys).

63

Ginčijamo sprendimo 10 skirsnyje „Lėšų susigrąžinimas“ Komisija, be kita ko, nusprendė, kad, pirma, ji neturi nustatyti tikslios susigrąžintinos pagalbos sumos, bet sprendimo adresatui turi tik pateikti pakankamai informacijos, kad jis pats galėtų nustatyti susigrąžintiną sumą. Šiuo atveju Komisija nusprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad licencinio atlyginimo suma turėjo būti lygi nuliui, apskaičiuojant SMBV apmokestinamąjį pelną reikėjo remtis SMBV apskaitiniu pelnu. Be to, prie šio pelno reikėjo pridėti už žalias kavos pupeles sumokėtos kainos ir kainos, kuri turėjo būti mokama, skirtumą. Dėl šio aspekto Komisija nusprendė, kad [konfidencialu] % bendroji marža SCTC buvo įprastas rinkos sąlygas atitinkanti kaina už kavos pupelių pirkimą. Paskui ji nurodė, kad susigrąžintiną sumą sudaro mokesčių, kurie turėjo būti sumokėti pagal šią kainą, ir realiai sumokėtų mokesčių pagal išankstinį susitarimą dėl kainodaros skirtumas (ginčijamo sprendimo 442–448 konstatuojamosios dalys).

64

Antra, Komisija nusprendė, kad Nyderlandų Karalystė pagalbą turi susigrąžinti pirmiausia iš SMBV, o jeigu ji nepajėgs sumokėti, Nyderlandų Karalystė turi susigrąžinti iš Starbucks Corp., nes šis subjektas kontroliuoja Starbucks grupę (ginčijamo sprendimo 449 konstatuojamoji dalis).

65

Darydama išvadą, Komisija nusprendė, kad Nyderlandų Karalystė, sudarydama išankstinį susitarimą dėl kainodaros, neteisėtai suteikė valstybės pagalbą SMBV ir Starbucks grupei, pažeisdama SESV 108 straipsnio 3 dalį; kad Nyderlandų Karalystė ją turi susigrąžinti, remdamasi 2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias [SESV] 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 248, 2015, p. 9), 16 straipsniu, iš SMBV, o jeigu ši negali grąžinti visos pagalbos sumos, likusią dalį ji turi susigrąžinti iš Starbucks Corp. (ginčijamo sprendimo 450 konstatuojamoji dalis).

66

Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis suformuluota taip:

„1 straipsnis

Išankstinės kainodaros susitarimas, kurį [Nyderlandų Karalystė] sudarė 2008 m. balandžio 28 d. su [SMBV] ir kuris sudarė galimybes pastarajai nustatyti savo metinį įmonės pajamų mokesčio įsipareigojimą dešimties metų laikotarpiui, atsižvelgiant į [SESV] 107 straipsnio 1 dalį sudaro pagalbą, kuri yra nesuderinama su vidaus rinka ir kurią [Nyderlandų Karalystė] neteisėtai patvirtino, pažeisdama [SESV] 108 straipsnio 3 dalį.

2 straipsnis

[Nyderlandų Karalystė] turi iš [SMBV] susigrąžinti nesuderinamą ir neteisėtą pagalbą, kuri nurodyta 1 straipsnyje.

Bet kuri suma, kuri bus nesusigrąžinta iš [SMBV] pagal 1 dalį, turi būti susigrąžinta iš Starbucks [Corp.].

Susigrąžinamai sumai taikomos palūkanos, skaičiuojamos nuo tos sumos suteikimo pagalbos gavėjui datos iki jų faktinio susigrąžinimo.

Palūkanų norma taikoma pagrindinei sumai ir sukauptoms palūkanoms pagal Reglamento (EB) Nr. 794/2004 V skyrių.

3 straipsnis

1 straipsnyje nurodytos suteiktos pagalbos susigrąžinimas turi būti atliktas nedelsiant ir veiksmingai.

[Nyderlandų Karalystė] turi užtikrinti, kad šis sprendimas būtų įgyvendintas per keturis mėnesius nuo pranešimo apie jį dienos.

4 straipsnis

Per du mėnesius nuo pranešimo apie sprendimą [Nyderlandų Karalystė] [Komisijai] turi pateikti informaciją apie metodiką, kuri buvo naudota pagalbos sumai apskaičiuoti.

[Nyderlandų Karalystė] nuolat praneša Komisijai apie pažangą, padarytą įgyvendinant nacionalines priemones, kurių imtasi 1 straipsnyje nurodytai pagalbai susigrąžinti, kol ji bus visa susigrąžinta. Komisijos prašymu [Nyderlandų Karalystė] turi nedelsiant pateikti informaciją apie priemones, kurių ėmėsi arba ketina imtis šiam sprendimui įgyvendinti.

<…>“

67

2015 m. gruodžio 23 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį Nyderlandų Karalystės ieškinį byloje T‑760/15. 2016 m. kovo 30 d. Komisija pateikė atsiliepimą į ieškinį. Dublikas ir triplikas pateikti atitinkamai 2016 m. birželio 14 d. ir 2016 m. rugsėjo 9 d.

68

2016 m. birželio 20 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Nyderlandų Karalystės dokumentą, kuriame ji prašė bylą T‑760/15 perduoti nagrinėti išplėstinei kolegijai. Remdamasis Procedūros reglamento 28 straipsnio 5 dalimi, Bendrasis Teismas nusprendė bylą T-760/15 perduoti nagrinėti penktajai išplėstinei kolegijai.

69

2016 m. rugsėjo 26 d. pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, remiantis Procedūros reglamento 27 straipsnio 5 dalimi, teisėja pranešėja buvo paskirta į septintąją išplėstinę kolegiją, todėl byla T‑760/15 paskirta šiai kolegijai.

70

Kadangi vienas Bendrojo Teismo septintosios išplėstinės kolegijos teisėjas negalėjo dalyvauti teismo posėdyje, 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu Bendrojo Teismo pirmininkas paskyrė į kolegiją Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotoją.

71

Remdamasis Procedūros reglamento 67 straipsnio 2 dalimi, Bendrojo Teismo septintosios išplėstinės kolegijos pirmininkas 2017 m. gruodžio 12 d. nusprendė pritarti teisėjos pranešėjos siūlymui suteikti bylos T‑760/15 nagrinėjimui pirmenybę.

72

2016 m. balandžio 6 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė paprašė leisti įstoti į bylą T‑760/15 palaikyti Komisijos reikalavimų.

73

2016 m. balandžio 7 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo Airija paprašė leisti įstoti į bylą T‑760/15 palaikyti Nyderlandų Karalystės reikalavimų.

74

2016 m. birželio 13 d. nutartimi Bendrojo Teismo penktosios kolegijos pirmininkas tenkino Jungtinės Karalystės ir Airijos prašymus įstoti į bylą.

75

2016 m. lapkričio 9 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo Jungtinė Karalystė atsisakė savo prašymo įstoti į bylą. 2016 m. gruodžio 12 d. nutartimi Bendrojo Teismo septintosios išplėstinės kolegijos pirmininkas pašalino iš bylos T‑760/15 Jungtinę Karalystę, kaip į bylą įstojusią šalį.

76

2016 m. vasario 26 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo Nyderlandų Karalystė prašė užtikrinti dalies ieškinio ir tam tikrų jo priede pateiktų dokumentų konfidencialumą visuomenės atžvilgiu.

77

2016 m. gegužės 17 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo Nyderlandų Karalystė prašė užtikrinti dalies ieškinio ir tam tikrų jo priede pateiktų dokumentų, ginčijamo sprendimo ir dalies atsiliepimo į ieškinį konfidencialumą Airijos atžvilgiu.

78

2016 m. gegužės 17 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo Komisija prašė užtikrinti dalies atsiliepimo į ieškinį konfidencialumą Airijos atžvilgiu.

79

2016 m. birželio 1 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo Nyderlandų Karalystė prašė užtikrinti dalies dubliko ir tam tikrų jo priede pateiktų dokumentų konfidencialumą Airijos atžvilgiu.

80

2016 m. liepos 21 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo Nyderlandų Karalystė pranešė Bendrajam Teismui apie su Komisija pasiektą susitarimą dėl nekonfidencialios ginčijamo sprendimo versijos paskelbimo ir apie tai, kad ji iš dalies pakeičia byloje T-760/15 pateiktus prašymus užtikrinti konfidencialumą, atsižvelgdama į šį susitarimą dėl ginčijamo sprendimo.

81

2016 m. spalio 11 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo Nyderlandų Karalystė prašė užtikrinti dalies tripliko ir tam tikrų jo priede pateiktų dokumentų konfidencialumą Airijos atžvilgiu.

82

Po to, kai Airijai buvo leista įstoti į bylą, Airija gavo tik viešai skelbiamas procesinių dokumentų versijas ir nepateikė jokių prieštaravimų dėl šiuo klausimu pateiktų prašymų užtikrinti konfidencialumą.

83

Teisėjos pranešėjos siūlymu Bendrojo Teismo septintoji išplėstinė kolegija pritaikė Procedūros reglamento 89 straipsnyje nustatytą proceso organizavimo priemonę, pagal kurią Nyderlandų Karalystei pasiūlyta peržiūrėti prašymus užtikrinti konfidencialumą dėl išankstinio susitarimo dėl sandorių, SMBV ir Alki sudarytos sutarties dėl skrudinimo, nurodytos ginčijamo sprendimo 142 konstatuojamojoje dalyje, ir sandorių kainodaros ataskaitos, kad būtų pašalinti tuose prašymuose esantys tam tikri neatitikimai. Nyderlandų Karalystė per nustatytą terminą pateikė naujas viešai skelbtinas šių dokumentų versijas.

84

Nyderlandų Karalystė Bendrojo Teismo prašo:

85

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

86

Airija Bendrojo Teismo prašo panaikinti ginčijamą sprendimą pagal Nyderlandų Karalystės pateiktus reikalavimus.

87

2016 m. rugsėjo 5 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį Starbucks Corp. ir Starbucks Manufacturing Emea (toliau kartu vadinamos –Starbucks) ieškinį byloje T‑636/16. 2017 m. kovo 16 d. Komisija pateikė atsiliepimą į ieškinį. Dublikas ir triplikas atitinkamai pateikti 2017 m. birželio 26 d. ir spalio 20 d.

88

Bendrojo Teismo septintosios kolegijos siūlymu Bendrasis Teismas, remdamasis Procedūros reglamento 28 straipsniu, 2017 m. liepos 12 d. nusprendė bylą perduoti nagrinėti išplėstinei kolegijai.

89

Kadangi vienas Bendrojo Teismo septintosios išplėstinės kolegijos teisėjas negalėjo dalyvauti teismo posėdyje, 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Bendrojo Teismo pirmininkas paskyrė į kolegiją Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotoją.

90

Remdamasis Procedūros reglamento 67 straipsnio 2 dalimi, Bendrojo Teismo septintosios išplėstinės kolegijos pirmininkas 2017 m. gruodžio 12 d. nusprendė pritarti teisėjos pranešėjos siūlymui suteikti bylos T‑636/16 nagrinėjimui pirmenybę.

91

2017 m. balandžio 7 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, o jis patikslintas 2018 m. balandžio 23 d. gautais dokumentais, kuriuo Starbucks prašė užtikrinti konfidencialumą Airijos atžvilgiu dėl tam tikros informacijos, pateiktos ieškinyje, atsiliepime į ieškinį, dublike, triplike ir tam tikruose šių procesinių dokumentų prieduose.

92

Starbucks Bendrojo Teismo prašo:

93

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

94

2017 m. vasario 23 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo Starbuckas paprašė sujungti bylas T‑760/15 ir T‑636/16, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis.

95

2017 m. birželio 7 d. Bendrojo Teismo septintosios išplėstinės kolegijos pirmininkas nusprendė šioje proceso stadijoje nesujungti bylų T‑760/15 ir T‑636/16.

96

2018 m. gegužės 8 d. Bendrojo Teismo septintosios išplėstinės kolegijos primininko sprendimu bylos T‑760/15 ir T‑636/16 buvo sujungtos, kad, remiantis Procedūros reglamento 68 straipsniu, būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis.

97

Teisėjos pranešėjos siūlymu Bendrasis Teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, šalių paprašė raštu atsakyti į klausimus. Šalys įvykdė šią proceso organizavimo priemonę per nustatytą terminą.

98

2017 m. birželio 7 d. ir 15 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentus, kuriais Starbucks prašė užtikrinti tam tikros informacijos, pateiktos jos atsakyme dėl proceso organizavimo priemonių, taip pat Komisijos atsakyme dėl proceso organizavimo priemonių, konfidencialumą Airijos atžvilgiu.

99

2018 m. birželio 8 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriame Starbucks pateikė pastabas dėl teismo posėdžio pranešimo.

100

2018 m. birželio 14 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo Komisija prašė pašalinti Starbucks pastabas dėl teismo posėdžio pranešimo.

101

Airija, gavusi tik viešai skelbiamas šio sprendimo 91, 98 ir 99 punktuose nurodytų procesinių dokumentų versijas, nepateikė jokių prieštaravimų dėl šiuo klausimu pateiktų prašymų užtikrinti konfidencialumą.

102

2018 m. birželio 26 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo Starbucks prašė leisti per teismo posėdį naudoti technines priemones ir pasiūlė per teismo posėdį pasitelkti ekspertą. Per teismo posėdį Komisijai buvo pasiūlyta pateikti žodines pastabas dėl to prašymo ir ji taip pat pasiūlė per teismo posėdį leisti naudoti technines priemones.

103

Šalys buvo išklausytos naudojant prašytas technines priemones ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus per 2018 m. liepos 2 d. posėdį.

104

Per teismo posėdį šalys buvo išklausytos dėl galimo bylų T‑760/15 ir T‑636/16 sujungimo, kad būtų priimtas sprendimas, kuriuo užbaigiamas procesas; Bendrasis Teismas tai užfiksavo teismo posėdžio protokole.

105

Siekiant išnagrinėti šiuos ieškinius, pirmiausia reikia išspręsti šalių iškeltus tam tikrus procesinius klausimus, paskui nagrinėti jų pateiktus pagrindus dėl esmės.

106

Visų pirma, kiek tai susiję su šiuo atveju kylančiais procesiniais klausimais, reikia išnagrinėti galimą šių bylų sujungimą, kad būtų priimtas sprendimas, kuriuo užbaigiamas procesas. Paskui reikia nagrinėti Komisijos prašymą pašalinti iš bylos medžiagos 2018 m. birželio 8 d.Starbucks pastabas dėl teismo posėdžio pranešimo. Galiausiai reikia nagrinėti byloje T‑760/15 pateikto ieškinio A.7 priedo priimtinumą, kurį ginčija Komisija.

107

Remdamasis Procedūros reglamento 19 straipsnio 2 dalimi, Bendrojo Teismo septintosios išplėstinės kolegijos pirmininkas jo kompetencijai priskirtą klausimą dėl sprendimo sujungti bylas T‑760/15 ir T‑636/16, kad būtų priimtas sprendimas, kuriuo užbaigiamas procesas, perdavė spręsti Bendrojo Teismo septintajai išplėstinei kolegijai.

108

Per teismo posėdį išklausius šalis dėl galimo bylų sujungimo, reikia sujungti bylas T‑760/15 ir T‑636/16, kad būtų priimtas sprendimas, kuriuo užbaigiamas procesas, dėl tarp jų esančio ryšio.

109

2018 m. birželio 14 d. dokumentu Komisija Bendrojo Teismo prašė iš bylų T‑760/15 ir T‑636/16 medžiagos pašalinti 2018 m. birželio 8 d.Starbucks dokumentą (žr. šio sprendimo 100 punktą) tiek, kiek jame pateiktos pastabos dėl teismo posėdžio pranešimo, nes tokios pastabos nenumatytos nei Procedūros reglamente, nei jo Praktinėse vykdymo nuostatose.

110

Pirmiausia primintina, jog 2018 m. birželio 13 d. sprendimu Bendrojo Teismo septintosios išplėstinės kolegijos pirmininkas nusprendė prijungti prie bylos medžiagos 2018 m. birželio 8 d.Starbucks dokumentą. Be to, primintina, jog Bendrasis Teismas vienintelis sprendžia dėl tikslingumo prijungti prie bylos medžiagos Procedūros reglamente nenurodytus aktus. Todėl reikia atmesti Komisijos prašymą pašalinti iš bylos medžiagos 2018 m. birželio 8 d. dokumentą.

111

Vis dėlto, remiantis Procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalimi, vykstant procesui negalima remtis naujais pagrindais, nebent jie pagrindžiami teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui.

112

Kadangi Starbucks visiškai nepagrindė, kodėl pavėluotai pateikė 2018 m. birželio 8 d. nurodytus argumentus, kaip tvirtino Komisija, juos reikia atmesti kaip nepriimtinus, nes jie viršija paprastas pastabas dėl konfidencialumo ir dėl teismo posėdžio pranešimo tikslumo ir jais pakeičiami ieškinyje nurodyti pagrindai.

113

Komisija ginčija byloje T‑760/15 pareikšto ieškinio A.7 priedo, kuriame pateiktas Starbucks grupės ir kai kurių trečiųjų šalių sudarytų sutarčių tam tikrų veikimo aspektų scheminis palyginimas, priimtinumą. Anot Komisijos, esminės faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinys, bent jau trumpai, bet nuosekliai ir suprantamai turi būti nurodytos pačiame ieškinio tekste, antraip jos nepriimtinos. Šiuo atveju ši sąlyga netenkinama.

114

Primintina, jog, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsniu ir Procedūros reglamento 76 straipsnio d punktu, kiekviename ieškinyje turi būti nurodyti ginčo dalykas, pagrindai ir argumentai, kuriais remiamasi, ir tų pagrindų santrauka. Ši nuoroda turi būti pakankamai aiški bei tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – nagrinėti ieškinį prireikus be jokios kitos papildomos informacijos, kuria būtų galima remtis. Tam, kad ieškinys būtų priimtinas, reikia, kad esminės faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis pagrįstas, bent glaustai, bet nuosekliai ir suprantamai būtų nurodytos pačiame ieškinio tekste. Nors ieškinio turinys specifiniais klausimais gali būti pagrįstas ir papildytas pateikiant nuorodas į prie jo pridėtų dokumentų ištraukas, bendroji nuoroda į kitus dokumentus, netgi ieškinio priedus, negali kompensuoti pagrindinių teisinių argumentų, kurie pagal minėtas nuostatas turi būti nurodyti ieškinyje, nebuvimo. Į priedus gali būti atsižvelgta tik tiek, kiek jie pagrindžia arba papildo pagrindus arba argumentus, aiškiai ieškovų nurodytus pateiktuose rašytiniuose pareiškimuose, ir tik tais atvejais, kai galima tiksliai nustatyti, kurios konkrečiai iš juose nurodytų aplinkybių pagrindžia arba papildo šiuos pagrindus arba argumentus. Be to, Bendrasis Teismas prieduose neturi ieškoti ir nustatyti pagrindų ir argumentų, kuriuos jis galėtų laikyti pagrindžiančiais ieškinį, nes priedai atlieka tik įrodomąją ir pagalbinę funkciją (žr. 2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Fresh Del Monte Produce / Komisija, T‑587/08, EU:T:2013:129, 268–271 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

115

Šiuo atveju pažymėtina, jog dėl Starbucks grupės ir išorės skrudintojų bei išvestinių kavos produktų gamintojų sudarytų sutarčių Nyderlandų Karalystė nurodo, kad A.7 priede pateikta „Komisijos nurodytų sutarčių palyginimo aspektų scheminė santrauka <…>, kurioje pakartoti trys skirtumai, nurodyti“ byloje T‑760/15 pareikštame ieškinyje. Vis dėlto Nyderlandų Karalystė byloje T‑760/15 pareikšto ieškinio 140–155 punktuose nurodė priežastis, kurios, kaip ji mano, įrodo, kad ginčijamame sprendime Komisijos nurodytos sutartys nepanašios į Alki ir SMBV sutartinius santykius.

116

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad visi byloje T‑760/15 pareikšto ieškinio A.7 priede pateikti argumentai pakankamai aiškiai ir tiksliai išplaukia iš byloje T‑760/15 pareikšto ieškinio 140–155 punktų. Taigi, jeigu nebūtų byloje T‑760/15 pareikšto ieškinio A.7 priedo, Komisija būtų galėjusi pasiruošti gynybai, o Bendrasis Teismas – priimti sprendimą dėl ieškinio. Todėl byloje T‑760/15 pareikšto ieškinio A.7 priedo papildoma vertė yra tik ta, kad jame nurodyta, kokios konkrečios sutartys susijusios su atitinkamais Nyderlandų Karalystės argumentais, kai ji ieškinio 140–155 punktuose daro nuorodą į „daugumą“ ar „didžiąją dalį“ tų sutarčių.

117

Taigi reikia atmesti Komisijos argumentą, kad byloje T‑760/15 pareikšto ieškinio A.7 priedas turėtų būti atmestas kaip nepriimtinas.

118

Bylose T‑760/15 ir T‑636/16 pareikšti ieškiniai dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, nes jame išankstinis susitarimas dėl kainodaros kvalifikuotas kaip valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ir nurodyta susigrąžinti sumas, kurių Nyderlandų Karalystė negavo iš SMBV kaip pelno mokesčio.

119

Grįsdamos ieškinius, Nyderlandų Karalystė ir Starbucks remiasi atitinkamai penkiais ir dviem pagrindais, kurie iš esmės sutampa.

120

Pirmuoju pagrindu byloje T‑760/15 ir pirmojo pagrindo pirma dalimi byloje T‑636/16 Nyderlandų Karalystė ir Starbucks ginčija Komisijos atliktą išankstinio susitarimo dėl kainodaros atrankinio pobūdžio nagrinėjimą. Konkrečiau kalbant, jos tvirtina, kad Komisija, nagrinėdama išankstinio susitarimo dėl kainodaros atrankinį pobūdį, nustatė neteisingą referencinį pagrindą.

121

Antrajame, trečiajame ir ketvirtajame pagrinduose byloje T‑760/15 ir pirmojo pagrindo antroje dalyje bei antrajame pagrinde byloje T‑636/16 Nyderlandų Karalystė ir Starbucks tvirtina, kad Komisijos analizė, pagal kurią išankstiniu susitarimu dėl kainodaros SMBV suteiktas pranašumas, yra klaidinga.

122

Konkrečiau kalbant, antrajame pagrinde byloje T‑760/15 ir pirmojo pagrindo antroje dalyje byloje T‑636/16 Nyderlandų Karalystė ir Starbucks iš esmės nurodo SESV 107 straipsnio pažeidimą, nes Komisija klaidingai nagrinėjo pranašumo buvimą, atsižvelgdama į įprastų rinkos sąlygų principą, įtvirtintą Sąjungos teisėje, todėl pažeidė valstybių narių autonomiją mokesčių srityje.

123

Trečiajame pagrinde byloje T‑760/15 ir pirmojo pagrindo trečioje dalyje bei antrojo pagrindo pirmoje, antroje, ketvirtoje ir penktoje dalyse byloje T‑636/16 Nyderlandų Karalystė ir Starbucks iš esmės nurodo SESV 107 straipsnio pažeidimą, nes Komisija klaidingai nusprendė, kad sandorio grynosios maržos metodo pasirinkimas sandorių kainodarai nustatyti lėmė pranašumą. Nyderlandų Karalystė ir Starbucks iš esmės ginčija pagrindinius Komisijos argumentus dėl SMBV mokestinės naudos egzistavimo, nurodyto ginčijamo sprendimo 255–361 konstatuojamosiose dalyse. Šie pagrindai susiję su šio sprendimo 53 punkte nurodytomis pirma, antra ir trečia argumentų grupėmis.

124

Ketvirtajame pagrinde byloje T‑760/15 ir antrojo pagrindo trečioje dalyje byloje T‑636/16 Nyderlandų Karalystė ir Starbucks nurodo SESV 107 straipsnio pažeidimą, nes Komisija klaidingai nusprendė, kad išankstiniu susitarimu dėl kainodaros patvirtintas sandorio grynosios maržos metodo taikymas suteikė SMBV pranašumą. Šie pagrindai susiję su šio sprendimo 54 punkte nurodytomis ketvirta, penkta ir šešta argumentų grupėmis.

125

Penktajame pagrinde byloje T‑760/15 Nyderlandų Karalystė nurodo rūpestingumo principo pažeidimą.

126

Kiek tai susiję su Nyderlandų Karalystės ir Starbucks nurodytų pagrindų analize, pirmiausia reikia nagrinėti pagrindą, kuriuo ginčijamas įprastų rinkos sąlygų principo, kaip Komisija jį apibrėžė ginčijamame sprendime, egzistavimas. Toliau reikia nagrinėti pagrindus, kuriais ginčijama, kad šio sprendimo 53 ir 54 punktuose nurodytose pirmoje–šeštoje argumentų grupėse Komisija įrodė, kad išankstinis susitarimas dėl kainodaros nukrypsta nuo bendros Nyderlandų pelno mokesčio sistemos ir juo SMBV suteiktas pranašumas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį. Be to, reikia išnagrinėti pagrindą, kuriuo ginčijama, kad šio sprendimo 55 punkte nurodytuose argumentuose, kuriais atsižvelgta į ribotą referencinį pagrindą, Komisija įrodė, kad išankstinis susitarimas dėl kainodaros nukrypo nuo riboto referencinio pagrindo, kurį sudaro PMĮ 8ter straipsnis ir nutarimas dėl sandorių kainodaros, ir juo SMBV suteiktas pranašumas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį. Galiausiai, jeigu, išanalizavus pranašumo egzistavimą, tie pagrindai turės būti atmesti, reikės nagrinėti pagrindus, susijusius su ginčijamos priemonės atrankinio pobūdžio nebuvimu ir rūpestingumo pareigos nesilaikymu.

127

Beje, šiuo klausimu primintina, jog, remiantis jurisprudencija, norint priemonę kvalifikuoti kaip valstybės pagalbą, reikia, kad būtų tenkinamos visos SESV 107 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos. Taigi nustatyta, jog tam, kad priemonė būtų kvalifikuota kaip valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą, tai turi būti, pirma, valstybės intervencija arba iš valstybės išteklių suteikta pagalba, antra, ši pagalba turi galėti paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, trečia, ji turi suteikti atrankinį pranašumą jos gavėjui, ketvirta, ji turi iškraipyti konkurenciją arba galėti ją iškraipyti (žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / Hansestadt Lübeck, C‑524/14 P, EU:C:2016:971, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

128

Taigi šiuo atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 118–125 punktuose aprašytų pagrindų, Nyderlandų Karalystė ir Starbucks neginčija Komisijos pateikto vertinimo dėl dviejų pirmųjų sąlygų ir ketvirtos sąlygos tenkinimo, kad priemonė būtų kvalifikuota kaip valstybės pagalba. Iš tikrųjų jos neginčija, kad, jeigu Komisija įrodo, kad išankstinis susitarimas dėl kainodaros suteikė mokestinį pranašumą, tai yra valstybės intervencija arba iš valstybės išteklių suteikta pagalba, galinti padaryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, ir ji iškraipo konkurenciją ar gali ją iškraipyti. Keturiais pirmaisiais pagrindais, pateiktais byloje T‑760/15, iš esmės ginčijama Komisijos išvada, kad išankstiniu susitarimu dėl kainodaros SMBV suteiktas atrankinis pranašumas.

129

Be to, dėl atrankinio pranašumo įrodinėjimo pažymėtina, jog Komisijos požiūris, kuriuo vadovaudamasi ji kartu nagrinėjo pranašumo ir atrankumo kriterijus, savaime nėra klaidingas, nes tiek pranašumas, tiek jo atrankinis pobūdis išnagrinėti. Vis dėlto Bendrasis Teismas mano, kad pirmiausia tikslinga išnagrinėti, ar Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, kad pranašumas suteiktas, o paskui prireikus nagrinėti, ar šis pranašumas laikytinas atrankiniu.

130

Toliau reikės nagrinėti Nyderlandų Karalystės ir Starbucks argumentus, pateiktus dėl to, kad išankstiniu susitarimu dėl kainodaros SMBV nebuvo suteiktas pranašumas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį.

131

Pirmajame pagrinde Nyderlandų Karalystė tvirtina, kad Komisija padarė klaidą, nes nurodė iš Sąjungos teisės kylantį įprastų rinkos sąlygų principą ir juo rėmėsi kaip valstybės pagalbos egzistavimo vertinimo kriterijumi. Iš esmės Starbucks pateikia tuos pačius kaltinimus pirmojo pagrindo antroje dalyje.

132

Pirma, Nyderlandų Karalystė tvirtina, kad 2006 m. birželio 22 d. Sprendimas Belgija ir Forum 187 / Komisija (C‑182/03 ir C‑217/03, EU:C:2006:416), kuriuo Komisija remiasi nurodydama iš Sąjungos teisės kylantį įprastų rinkos sąlygų principą, neleidžia daryti išvados, kad toks principas egzistuoja. Be to, Komisija nenurodė pagrindo, kuriuo remdamasi nustatė įprastų rinkos sąlygų principo egzistavimą Sąjungos teisėje, ir nepatikslino šio principo turinio. Taip pat Starbucks teigia, jog, nepaisant aplinkybės, kad SESV 107 straipsnio laikymasis iš tikrųjų riboja valstybių narių autonomiją mokesčių srityje, Komisija viršijo jai pagal SESV 107 straipsnį suteiktus įgaliojimus. Starbucks kaltina Komisiją, kad, prisidengdama vienodo požiūrio principu, ji Nyderlandų mokesčių teisės nuostatas pakeitė sandorių kainodaros srityje nustatytu principu, kurį savarankiškai išaiškino, ir taip nustatė materialines mokesčių teisės nuostatas.

133

Antra, Nyderlandų Karalystė tvirtina, kad Komisija negalėjo nagrinėti išankstinio susitarimo dėl kainodaros atsižvelgdama į įprastų rinkos sąlygų principą, kylantį iš Sąjungos teisės, nes vykdant valstybės pagalbos kontrolę reikšmingi tik atitinkamos valstybės narės įstatymai ir kiti teisės aktai. Konkrečiau kalbant, Nyderlandų Karalystė teigia, kad pranašumo buvimas galėjo būti nagrinėjamas atsižvelgiant tik į mokesčius, kurie įprastai tenka įmonės biudžetui pagal nacionalinę teisę, o ne atsižvelgiant į įprastų rinkos sąlygų principą, kylantį iš Sąjungos teisės. Be to, Starbucks teigia, kad Komisija neatsižvelgė į Nyderlandų teisę ir net savo svarstymus grindė argumentais, kurie neatitiko sandorių kainodarą reglamentuojančių Nyderlandų teisės nuostatų, o gal net joms prieštaravo.

134

Visų pirma, Airija priduria, kad Komisija, turėjusi pareigą nurodyti leidžiančią nukrypti nuostatą, nepalygino Starbucks situacijos su kito mokesčio mokėtojo situacija, o tik taikė įprastų rinkos sąlygų principą. Toliau ji tvirtina, kad Komisija negali nurodyti taikyti nuostatų, kurios nėra nacionalinės teisės sistemos dalis. Todėl pripažinus, kad vienodo požiūrio principas taikomas mokesčių srityje, būtų pažeisti valstybių narių autonomija ir suverenitetas. Galiausiai Airija tvirtina, kad 2006 m. birželio 22 d. Sprendime Belgija ir Forum 187 / Komisija (C‑182/03 ir C‑217/03, EU:C:2006:416) nenurodytas iš Sąjungos teisės kylantis įprastų rinkos sąlygų principas, nes toje byloje, pirma, įprastų rinkos sąlygų principas buvo Belgijos nacionalinės teisės dalis ir, antra, tame sprendime daroma nuoroda į EBPO gaires, kurios buvo integruotos į Belgijos nacionalinę teisę.

135

Komisija ginčija šiuos argumentus. Be kita ko, ji teigia, jog atrankinio pranašumo buvimą išnagrinėjo atsižvelgdama į nacionalinėje teisėje nustatytą referencinį pagrindą, o ne į įprastų rinkos sąlygų principą. Iš ginčijamo sprendimo iš tikrųjų aiškiai matyti, jog pranašumo buvimas nagrinėtas lyginant su mokesčių našta, kuri būtų įprastai tekusi SMBV pagal bendrą Nyderlandų pelno mokesčio sistemą.

136

Iš esmės šiame pagrinde Nyderlandų Karalystė ir Starbucks Komisiją kaltina tuo, kad ji nustatė iš Sąjungos teisės kylantį įprastų rinkos sąlygų principą, pažeisdama valstybių narių autonomiją mokesčių srityje, ir išankstinį susitarimą dėl kainodaros nagrinėjo atsižvelgdama tik į šį principą, o ne į Nyderlandų teisę.

137

Pirmiausia pažymėtina, jog, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, būtent jo 252, 267 ir 408 konstatuojamųjų dalių, ginčijamame sprendime Komisijos aprašytą nagrinėjimą atsižvelgiant į įprastų rinkos sąlygų principą apima atrankinio pranašumo analizė, atlikta kaip pagrindinė. Kaip nurodyta šio sprendimo 35 punkte, šia pagrindine analize siekta išnagrinėti, ar išankstinis susitarimas dėl kainodaros nukrypsta nuo bendros Nyderlandų pelno mokesčio sistemos. Šiuo klausimu pažymėtina, jog Komisija ginčijamo sprendimo 232–244 konstatuojamosiose dalyse pirmiausia iš anksto nurodė, kad bendros Nyderlandų pelno mokesčio sistemos tikslas yra apmokestinti visų Nyderlanduose įsteigtų bendrovių pelną, nesvarbu, jos integruotos, ar ne, ir kad atsižvelgiant į šį tikslą abiejų rūšių bendrovės yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje.

138

Ginčijamo sprendimo 258 ir 261 konstatuojamosiose dalyse dėl įprastų rinkos sąlygų principo apibrėžimo Komisija tvirtino, kad, remiantis šiuo principu, už sandorius, sudarytus tarp grupės bendrovių, turi būti atlyginama, lyg dėl jų derėtųsi savarankiškos įmonės. Ginčijamo sprendimo 262 konstatuojamojoje dalyje ji pridūrė, kad to principo paskirtis yra užtikrinti, kad sandoriai tarp grupės bendrovių apmokestinimo tikslu būtų traktuojami atsižvelgiant į pelno sumą, kuri būtų gauta, jeigu tą patį sandorį būtų sudariusios nepriklausomos įmonės. Beje, per teismo posėdį Komisija teigė mananti, kad įprastų rinkos sąlygų principas yra tarp grupės bendrovių sudarytų sandorių kainos dydžio vertinimo priemonė, o tai Bendrasis Teismas pažymėjo posėdžio protokole.

139

Dėl įprastų rinkos sąlygų principo teisinio pobūdžio ginčijamo sprendimo 264 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad įprastų rinkos sąlygų principu ji neišvengiamai vadovaujasi pagal SESV 107 straipsnį vertindama mokesčių priemones, taikomas grupės bendrovėms, neatsižvelgdama į tai, ar valstybė narė įtraukė šį principą į savo nacionalinės teisės sistemą. Be to, ji nurodė, kad jos taikomas įprastų rinkos sąlygų principas yra bendrasis vienodo požiūrio principas mokesčių teisės srityje, susijęs su SESV 107 straipsnio taikymu. Ginčijamo sprendimo versijoje prancūzų kalba šiomis aplinkybėmis nurodytas „principe de traitement équitable“, o tai yra su formuluotės „principe d’égalité de traitement“ vertimu susijusi klaida. Komisija šią išvadą grindė 2006 m. birželio 22 d. Sprendimu Belgija ir Forum 187 / Komisija (C‑182/03 ir C‑217/03, EU:C:2006:416) dėl Belgijos koordinavimo centrų apmokestinimo tvarkos, kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad dėl pagal tą tvarką nustatyto pelno apmokestinimo metodo tiems centrams suteikiamas atrankinis pranašumas. Konkrečiau kalbant, Komisija rėmėsi to sprendimo 96 punktu, kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad tų centrų apmokestinamojo pelno nustatymo metodas „lemia, kad pardavimo grupės viduje kainos yra nepanašios į laisvos konkurencijos sąlygomis taikomas kainas“.

140

Dėl įprastų rinkos sąlygų principo taikymo ginčijamo sprendimo 263 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad, siekdama nustatyti, ar Nyderlandų Karalystė suteikė SMBV atrankųjį pranašumą, ji turi patikrinti, ar Nyderlandų mokesčių administratoriaus išankstiniame susitarime dėl kainodaros patvirtintas metodas, siekiant nustatyti apmokestinamąjį pelną, pagal kurį SMBV turi sumokėti mokesčius Nyderlandams, nukrypsta nuo metodo, pagal kurį gaunamas apytikslis, bet patikimas rinka pagrįstas rezultatas, todėl nuo įprastų rinkos sąlygų principo. Ginčijamo sprendimo 264 konstatuojamojoje dalyje ji pridūrė, kad įprastų rinkos sąlygų principas taikomas siekiant nustatyti, ar grupei priklausančios bendrovės apmokestinamasis pelnas pelno mokesčio apskaičiavimo tikslu buvo skaičiuojamas taikant rinkos sąlygas labiau atitinkantį metodą, kad bendrovė nebūtų vertinama palankiau taikant bendrą pelno mokesčio sistemą, palyginti su neintegruotomis bendrovėmis, kurių apmokestinamąjį pelną nulemia rinka.

141

Taigi reikia išnagrinėti, ar Komisija nagrinėjamą priemonę galėjo analizuoti atsižvelgdama į įprastų rinkos sąlygų principą, aprašytą ginčijamame sprendime ir nurodytą šio sprendimo138–140 punktuose, kad patikrintų, ar už sandorius grupėje atlyginama taip, lyg dėl jų derėtasi rinkos sąlygomis.

142

Remiantis suformuota jurisprudencija, pagal dabar galiojančią Sąjungos teisę tiesioginiai mokesčiai priklauso valstybių narių kompetencijai, vis dėlto jos turi ja naudotis laikydamosi Sąjungos teisės (žr. 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑269/09, EU:C:2012:439, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi, nors valstybių narių intervencija tiesioginių mokesčių srityje priskiriama prie Sąjungoje nesuderintų sričių, ji nėra pašalinta iš valstybės pagalbos kontrolę reglamentuojančių teisės aktų taikymo srities.

143

Vadinasi, Komisija mokestinę priemonę gali kvalifikuoti kaip valstybės pagalbą, jeigu tenkinamos tokiam kvalifikavimui keliamos sąlygos (šiuo klausimu žr. 1974 m. liepos 2 d. Sprendimo Italija / Komisija, 173/73, EU:C:1974:71, 28 punktą ir 2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Belgija ir Forum 187 / Komisija, C‑182/03 ir C‑217/03, EU:C:2006:416, 81 punktą). Iš tikrųjų valstybės narės turi naudotis kompetencija mokesčių srityje laikydamosi Sąjungos teisės (2010 m. birželio 3 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑487/08, EU:C:2010:310, 37 punktas). Todėl šiomis aplinkybėmis valstybės narės negali patvirtinti jokių priemonių, kurios gali būti su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba.

144

Taigi, kiek tai susiję su reikalavimu, kad nagrinėjama priemonė suteiktų ekonominį pranašumą, primintina, jog, remiantis suformuota jurisprudencija, valstybės pagalba laikomos intervencijos, kurios, kad ir kokia būtų jų forma, gali tiesiogiai ar netiesiogiai suteikti įmonėms pranašumą arba kurios turi būti laikomos ekonominiu pranašumu, kurio įmonė gavėja nebūtų gavusi normaliomis rinkos sąlygomis (žr. 2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Deutsche Post, C‑399/08 P, EU:C:2010:481, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2014 m. spalio 9 d. Sprendimo Ministerio de Defensa ir Navantia, C‑522/13, EU:C:2014:2262, 21 punktą).

145

Konkrečiau kalbant, priemonė, kuria viešosios valdžios institucijos tam tikroms įmonėms taiko palankesnį apmokestinimą, nors ji nėra valstybės išteklių perdavimas, bet dėl jos gavėjai atsiduria palankesnėje finansinėje padėtyje nei kiti apmokestinamieji asmenys, yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (1994 m. kovo 15 d. Sprendimo Banco Exterior de España, C‑387/92, EU:C:1994:100, 14 punktas; taip pat žr. 2011 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Paint Graphos ir kt., C‑78/08–C‑80/08, EU:C:2011:550, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

146

Kiek tai susiję su mokestinėmis priemonėmis, pats pranašumo egzistavimas gali būti nustatytas tik palyginus su vadinamuoju „įprastu“ apmokestinimu (2006 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Portugalija / Komisija, C‑88/03, EU:C:2006:511, 56 punktas). Vadinasi, tokia priemonė gavėjui suteikia ekonominį pranašumą, jeigu ji sumažina paprastai įmonės biudžetui tenkančią naštą ir dėl šios priežasties, nors nėra subsidija tiesiogine žodžio prasme, yra tokio paties pobūdžio ir turi tokį patį poveikį (2014 m. spalio 9 d. Sprendimo Ministerio de Defensa ir Navantia, C‑522/13, EU:C:2014:2262, 22 punktas).

147

Todėl, siekiant nustatyti mokestinį pranašumą, reikia palyginti gavėjo situaciją pritaikius nagrinėjamą priemonę su situacija, kuri būtų nesant nagrinėjamos priemonės (šiuo klausimu žr. 2018 m. balandžio 26 d. Sprendimo Cellnex Telecom ir Telecom Castilla-La Mancha / Komisija, C‑91/17 P ir C‑92/17 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:284, 114 punktą) ir taikant įprastą apmokestinimo tvarką.

148

Dėl įmonių grupei priklausančios integruotos bendrovės mokestinės situacijos nustatymo pirmiausia pažymėtina, jog grupės viduje jos sudarytų sandorių kaina nustatoma ne rinkos sąlygomis. Iš tikrųjų dėl šios kainos sutaria tos pačios grupės bendrovės, todėl jų neveikia rinkos jėgos.

149

Taigi, jeigu nacionalinėje mokesčių teisėje apmokestinant pelno mokesčiu neišskiriamos integruotos įmonės ir savarankiškos įmonės, pagal tą nacionalinę teisę tokios integruotos įmonės ekonominės veiklos pelnas apmokestinamas taip, lyg jis būtų gautas iš rinkos kaina sudarytų sandorių. Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad, kai Komisija, naudodamasi pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį jai suteikta kompetencija, nagrinėja tokiai integruotai įmonei taikytą mokestinę priemonę, ji gali palyginti tokios integruotos įmonės mokestinę naštą, kurią lemia tos mokestinės priemonės taikymas, su mokestine našta, kuri tektų rinkos sąlygomis veikiančiai panašioje faktinėje situacijoje esančiai įmonei, jai pritaikius įprastą nacionalinėje teisėje nustatytą apmokestinimo tvarką.

150

Beje, kaip Komisija teisingai pažymėjo ginčijamame sprendime, šias išvadas patvirtina 2006 m. birželio 22 d. Sprendimas Belgija ir Forum 187 / Komisija (C‑182/03 ir C‑217/03, EU:C:2006:416), susijęs su Belgijos mokesčių teise, pagal kurią integruotos bendrovės ir savarankiškos bendrovės vertinamos vienodai. Iš tikrųjų to sprendimo 95 punkte Teisingumo Teismas pripažino, kad būtina palyginti išimtinę pagalbos tvarką „su įprasta apmokestinimo tvarka, pagrįsta laisvos konkurencijos sąlygomis veikiančios įmonės pajamų ir išlaidų skirtumu“.

151

Šiuo atveju, jeigu tą mokestinę priemonę taikydamos integruotai bendrovei nacionalinės valdžios institucijos pritarė tam tikro dydžio grupės viduje sudarytų sandorių kainai, remdamasi SESV 107 straipsnio 1 dalimi, Komisija gali kontroliuoti, ar šis kainos dydis atitinka tą, kuris būtų nustatytas rinkos sąlygomis, kad patikrintų, ar tai lėmė įprastai atitinkamos įmonės biudžetui tenkančių mokesčių naštos sumažėjimą, taip jai suteikiant pranašumą, kaip tai suprantama pagal tą straipsnį. Todėl ginčijamame sprendime Komisijos apibrėžtas įprastų rinkos sąlygų principas yra priemonė, leidžianti atlikti šį patikrinimą naudojantis pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį suteikta kompetencija. Beje, ginčijamo sprendimo 261 konstatuojamojoje dalyje Komisija teisingai nurodė, kad įprastų rinkos sąlygų principas yra „[referencinis] kriterijus“, siekiant nustatyti, ar integruotai bendrovei buvo suteiktas pranašumas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, dėl mokestinės priemonės, kuria nustatoma jos sandorių kainodara.

152

Be to, reikia pažymėti, jog tada, kai Komisija taiko šią priemonę, siekdama kontroliuoti, ar integruotos įmonės apmokestinamasis pelnas taikant mokestinę priemonę atitinka rinkos sąlygomis nustatytą apytikslį, bet patikimą apmokestinamąjį pelną, ji gali konstatuoti pranašumo, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, buvimą, tik jeigu neatitikimas tarp dviejų lyginamųjų viršija tam palyginimui gauti taikyto metodo nulemtus netikslumus.

153

Šiuo atveju išankstinis susitarimas dėl kainodaros susijęs su SMBV apmokestinamojo pelno pagal PMĮ nustatymu, kuriuo, neatsižvelgiant į tai, ar įprasta apmokestinimo tvarka turi būti apibrėžta siaurai, ar plačiai, siekiama, kad integruotos įmonės ir savarankiškos įmonės Nyderlanduose būtų vienodai apmokestintos pelno mokesčiu. Taigi Komisija galėjo tikrinti, ar pritaikius atitinkamą išankstinį susitarimą dėl kainodaros SMBV apmokestinamasis pelnas buvo mažesnis nei mokestinė našta, kuri SMBV tektų nesant to išankstinio susitarimo ir jai pritaikius įprastą apmokestinimo tvarką pagal Nyderlandų teisę. Kadangi SMBV yra integruota įmonė, o pagal PMĮ tokios integruotos įmonės iš ekonominės veiklos gautą apmokestinamąjį pelną siekiama apmokestinti taip, lyg jis būtų gautas iš rinkos kaina sudarytų sandorių, nagrinėjant atitinkamą išankstinį susitarimą dėl kainodaros, reikia palyginti SMBV apmokestinamąjį pelną, gautą pritaikius tą išankstinį susitarimą, su panašioje faktinėje padėtyje esančios įprastomis rinkos sąlygomis veikiančios įmonės, kuriai taikoma įprasta apmokestinimo tvarka pagal Nyderlandų teisę, situacija. Šiuo atveju, jeigu nagrinėjamu išankstiniu susitarimu dėl kainodaros pritarta tam tikro dydžio grupėje sudarytų sandorių kainai, reikia patikrinti, ar šis kainos dydis atitinka rinkos sąlygomis taikomą dydį.

154

Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję su nagrinėtu klausimu, ar integruota įmonė turėjo pranašumą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, negalima kaltinti Komisijos tuo, kad ji taikė sandorių kainos nustatymo metodą, kurį šiuo atveju laikė tinkamu, kad išnagrinėtų vieno sandorio ar kelių glaudžiai susijusių sandorių, kuriems taikoma ginčijama priemonė, kainos dydį. Vis dėlto Komisija turi pateisinti metodo pasirinkimą.

155

Nors Komisija teisingai pažymėjo, jog ji nėra oficialiai saistoma EBPO gairių, vis dėlto šios gairės grindžiamos reikšmingais kompetentingų ekspertų grupės atliktais darbais, jose atsispindi tarptautiniu lygiu pasiektas bendras sutarimas dėl sandorių kainodaros, todėl jos tikrai turi praktinę reikšmę aiškinant su sandorių kainodara susijusius klausimus, kaip Komisija tai pripažino ginčijamo sprendimo 66 konstatuojamojoje dalyje.

156

Todėl Komisija teisingai nusprendė, kad, remdamasi SESV 107 straipsnio 1 dalimi ir atlikdama analizę, ji galėjo nagrinėti, ar už grupėje sudarytus sandorius buvo atlyginta taip, lyg dėl jų buvo derėtasi rinkos sąlygomis. Šios išvados nepaneigia kiti Nyderlandų Karalystės ir Starbucks pateikti argumentai.

157

Pirma, dėl Nyderlandų Karalystės argumento, kad Komisija nenurodė ginčijamame sprendime apibrėžto įprastų rinkos sąlygų principo turinio, pakanka priminti, kad iš ginčijamo sprendimo matyti, jog tai yra priemonė, leidžianti kontroliuoti, ar už sandorius grupėje atlyginama taip, lyg dėl jų derėjosi savarankiškos įmonės (žr. šio sprendimo 138 punktą). Taigi šį argumentą reikia atmesti.

158

Antra, reikia atmesti Nyderlandų Karalystės ir Starbucks argumentą, kad vien ginčijamame sprendime Komisijos apibrėžtas įprastų rinkos sąlygų principas jai leido nustatyti įmonės apmokestinamąjį pelną ir tai lėmė paslėptą suderinimą tiesioginių mokesčių srityje, pažeidžiantį valstybių narių autonomiją mokesčių srityje.

159

Žinoma, nesant šią sritį reglamentuojančių Sąjungos teisės aktų, valstybės narės turi kompetenciją nustatyti apmokestinimo bazes ir paskirstyti mokesčių naštą skirtingiems gamybos veiksniams ir ūkio sektoriams (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Komisija ir Ispanija / Government of Gibraltar ir Jungtinė Karalystė, C‑106/09 P ir C‑107/09 P, EU:C:2011:732, 97 punktą), vis dėlto tai nereiškia, kad bet kuriai mokestinei priemonei, be kita ko, darančiai poveikį mokesčių administratoriaus nustatytai apmokestinimo bazei, netaikomas SESV 107 straipsnis (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Komisija ir Ispanija / Government of Gibraltar ir Jungtinė Karalystė, C‑106/09 P ir C‑107/09 P, EU:C:2011:732, 104 punktą). Vadinasi, šiame Sąjungos teisės raidos etape Komisija neturi kompetencijos, jai suteikiančios teisę savarankiškai nustatyti integruotos įmonės vadinamąjį „įprastą“ apmokestinimą netaikant nacionalinės mokesčių teisės nuostatų. Vis dėlto, nors vadinamasis „įprastas“ apmokestinimas nustatytas nacionalinės mokesčių teisės normose ir būtent pranašumo buvimas turi būti nustatomas atsižvelgiant į tą apmokestinimą, jeigu pagal nacionalinės teisės normas nustatyta, kad savarankiškos bendrovės ir integruotos bendrovės apmokestinamos tokia pačia tvarka, remdamasi SESV 107 straipsnio 1 dalimi, Komisija gali tikrinti, ar grupėje sudarytų sandorių kainų, pagal kurias nustatoma integruotos įmonės mokesčio bazė ir kurioms pritarė nacionalinės institucijos, dydis atitinka sandorių kainų dydį, dėl kurio deramasi rinkos sąlygomis.

160

Vadinasi, jeigu Komisija nagrinėja, ar nacionaline mokestine priemone patvirtintas metodas leidžia pasiekti rezultatą, nustatytą atsižvelgiant į šio sprendimo 137 punkte apibrėžtą įprastų rinkos sąlygų principą, ji neperžengia savo kompetencijos ribų.

161

Trečia, kadangi Nyderlandų Karalystė teigia, jog Komisija nenurodė jokio įprastų rinkos sąlygų principo teisinio pagrindo, pažymėtina, jog ginčijamo sprendimo 264 ir 265 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad ginčijamame sprendime aprašytas įprastų rinkos sąlygų principas egzistuoja nepaisant to, ar jis inkorporuotas į nacionalinės teisės sistemą. Taip pat ji nurodė, kad nenagrinėjo, ar išankstinis susitarimas dėl kainodaros atitinka įprastų rinkos sąlygų principą, įtvirtintą PMĮ 8ter straipsnyje ar nutarime dėl sandorių kainodaros, kuriais šis įprastų rinkos sąlygų principas inkorporuotas į Nyderlandų teisę. Be to, Komisija tvirtino, kad jos taikomas įprastų rinkos sąlygų principas skiriasi nuo to, kuris įtvirtintas EBPO pavyzdinės sutarties dėl pajamų ir kapitalo apmokestinimo 9 straipsnyje.

162

Vis dėlto ginčijamo sprendimo 264 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad įprastų rinkos sąlygų principu ji neišvengiamai vadovaujasi pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį nagrinėdama mokestines priemones, taikomas grupės bendrovėms, ir kad įprastų rinkos sąlygų principas yra bendrasis vienodo požiūrio principas, taikomas mokesčių srityje ir siejamas su SESV 107 straipsnio taikymu.

163

Taigi iš ginčijamo sprendimo matyti, jog Komisijos apibrėžtas įprastų rinkos sąlygų principas yra priemonė, kurią ji teisingai panaudojo nagrinėdama priemonę pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

164

Žinoma, per teismo posėdį Komisija teigė, kad ginčijamame sprendime apibrėžtas įprastų rinkos sąlygų principas siejamas ne su Sąjungos teise ir ne su tarptautine teise, o su įprasta apmokestinimo sistema, nustatyta nacionalinėje teisėje. Taigi, anot Komisijos, jeigu valstybė narė savo nacionalinės mokesčių teisės sistemoje pasirenka atskiro juridinio subjekto požiūrį, pagal kurį mokesčių teisė taikoma teisės subjektams, o ne ekonominiams subjektams, iš šio požiūrio neišvengiamai kyla įprastų rinkos sąlygų principas, kuris atitinkamai valstybei narei yra privalomas neatsižvelgiant į tai, ar šis įprastų rinkos sąlygų principas į nacionalinę teisę inkorporuotas tiesiogiai, ar netiesiogiai.

165

Dėl šio aspekto per teismo posėdį Nyderlandų Karalystė ir Starbucks nurodė, jog, atrodo, šiais teiginiais Komisija pakeitė savo poziciją dėl ginčijamame sprendime apibrėžto įprastų rinkos sąlygų principo. Vis dėlto, net jeigu Nyderlandų Karalystės ir Starbucks pateiktas aiškinimas būtų patvirtintas, pažymėtina, jog bet kuriuo atveju per teismo posėdį Komisija negali keisti ginčijamame sprendime jos nurodyto įprastų rinkos sąlygų principo teisinio pagrindo (šiuo klausimu žr. 1998 m. birželio 25 d. Sprendimo British Airways ir kt. / Komisija, T‑371/94 ir T‑394/94, EU:T:1998:140, 116 punktą).

166

Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad per teismo posėdį pateiktas patikslinimas nepaneigia šio sprendimo 156 punkte padarytos išvados, kad iš ginčijamo sprendimo matyti, jog įprastų rinkos sąlygų principas taikomas nagrinėjant priemonę pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Beje, iš visų Nyderlandų Karalystės ir Starbucks procesinių dokumentų matyti, jog jos gerai suprato ginčijamą sprendimą, t. y. kad jame Komisijos apibrėžtas įprastų rinkos sąlygų principas taikomas nagrinėjant nacionalinę mokestinę priemonę pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

167

Ketvirta, Nyderlandų Karalystė ir Airija iš esmės tvirtina, jog Komisija ginčijamame sprendime nepagrįstai nustatė, kad bendrasis vienodo požiūrio principas taikomas apmokestinant integruotas ir neintegruotas įmones pelno mokesčiu.

168

Iš tiesų ginčijamo sprendimo 264 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad įprastų rinkos sąlygų principas yra bendrasis vienodo požiūrio principas, taikomas apmokestinimo srityje, patenkančioje į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Vis dėlto tokia formuluotė neturi būti atsieta nuo jos konteksto ir neturi būti aiškinama taip, kad Komisija tvirtino, jog bendrasis vienodo požiūrio principas taikomas su SESV 107 straipsnio 1 dalimi siejamiems mokesčiams, nes tai lemtų pernelyg plačią to straipsnio taikymo sritį.

169

Bet kuriuo atveju iš ginčijamo sprendimo 258–267 konstatuojamųjų dalių, ypač iš to sprendimo 262 ir 265 konstatuojamųjų dalių, netiesiogiai, tačiau neišvengiamai išplaukia, kad Komisija ginčijamame sprendime aprašytą įprastų rinkos sąlygų principą vertino tik kaip priemonę, leidžiančią kontroliuoti, kad už sandorius grupėje būtų atlyginama taip, lyg dėl jų derėjosi savarankiškos įmonės. Nyderlandų Karalystės ir Airijos argumentas nepaneigia šio sprendimo 147–156 punktuose konstatuotos aplinkybės, kad atlikdama analizę pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį Komisija gali nagrinėti, ar už grupėje sudarytus sandorius atlyginta taip, lyg dėl jų derėtasi rinkos sąlygomis.

170

Todėl reikia atmesti Nyderlandų Karalystės ir Airijos šiuo klausimu pateiktą argumentą.

171

Penkta, Nyderlandų Karalystė ir Starbucks teigia, kad Komisija atliko vertinimą atsižvelgdama į įprastų rinkos sąlygų principą, bet nenagrinėjo, ar pagal nacionalinę mokesčių teisę suteiktas pranašumas. Šiuo klausimu pažymėtina, jog iš ginčijamo sprendimo 267, 341, 415 ir 416 konstatuojamųjų dalių aiškiai matyti, jog Komisija išnagrinėjo, ar buvo suteiktas pranašumas, atsižvelgdama į bendrą Nyderlandų pelno mokesčio sistemą. Reikės patikrinti, ar šiame nagrinėjime padaryta klaidų, atsižvelgiant į konkrečiai nagrinėtas šešias argumentų grupes ir prireikus į argumentus dėl riboto referencinio pagrindo.

172

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti antrąjį pagrindą byloje T‑760/15 ir pirmojo pagrindo antrą dalį byloje T‑636/16, kuriuose nurodyta, kad Komisija padarė klaidą, nes įprastų rinkos sąlygų principą taikė kaip valstybės pagalbos egzistavimo vertinimo kriterijų. Taigi, remiantis šio sprendimo 137–170 punktuose pateiktais argumentais, reikia išnagrinėti kiekvienos ginčijamame sprendime pateiktos argumentų grupės pagrįstumą (žr. šio sprendimo 53 ir 54 punktus).

173

Trečiojo pagrindo pirma dalis byloje T‑760/15 ir pirmojo pagrindo trečia dalis bei antrojo pagrindo pirma ir antra dalys byloje T‑636/16 susijusios su ginčijamame sprendime Komisijos atlikta analize, pagal kurią, pirma, sandorių kainodaros ataskaitoje nenurodytas ir neanalizuotas sandoris, kurio kaina iš tikrųjų buvo nustatyta išankstiniame susitarime dėl kainodaros, t. y. sudarytas dėl licencinio atlyginimo, antra, nustatant licencinio atlyginimo dydį turėjo būti teikiamas pirmumas palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodui, o ne sandorio grynosios maržos metodui, siekiant nustatyti SMBV gamybos ir platinimo veiklos grynąjį pelną. Šie du kaltinimai dėl išankstinio susitarimo dėl kainodaros pateikti kaip esminiai klausimai ir nurodyti prieš konkrečią Komisijos analizę, pagal kurią SMBV mokėtas Alki licencinis atlyginimas turėjo būti lygus nuliui, o kaina už žalias kavos pupeles buvo pernelyg didelė nuo 2011 m.; šie klausimai bus nagrinėjami paskesniuose šio sprendimo 217–404 punktuose.

174

Trečiojo pagrindo pirmoje dalyje byloje T‑760/15 Nyderlandų Karalystė ginčija Komisijos argumentą, kad taikant sandorio grynosios maržos metodą negalima atskirai išnagrinėti ir įvertinti licencinio atlyginimo atitikties įprastoms rinkos sąlygoms. Ji tvirtina, jog šis argumentas klaidingas ir nekelia abejonių dėl šiuo atveju pasirinkto sandorio grynosios maržos metodo taikymo tinkamumo.

175

Pirma, Nyderlandų Karalystė teigia, jog iš ginčijamo sprendimo, atrodo, matyti, kad Komisija sandorių kainodaros metodo nustatymą savaime iškėlė kaip tikslą, nors tai yra tik priemonė nustatyti grupės sandorių sąlygų atitiktį įprastoms rinkos sąlygoms. Taigi, jeigu pagal pasirinktą metodą gaunamas įprastas rinkos sąlygas atitinkantis rezultatas, Komisija neturėtų jo kvestionuoti, remdamasi tuo, kad licencinis atlyginimas ir žalių kavos pupelių perpardavimo kainai taikytas maržos dydis atskirai neišnagrinėti. Be to, Nyderlandų Karalystės nuomone, Komisija negalėjo nuspręsti, kad EBPO gairėse pirmumas teikiamas tradicinių metodų, kaip antai palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodo, taikymui, palyginti su sandorių kainodaros metodais, kaip antai sandorio grynosios maržos metodu. Tačiau iš nutarimo dėl sandorių kainodaros 2 punkto ir 1995 m. redakcijos EBPO gairių 4.9 punkto matyti, jog mokesčių mokėtojas gali laisvai pasirinkti sandorio kainodaros metodą, jeigu pagal jį gaunamas įprastas rinkos sąlygas atitinkantis rezultatas.

176

Antra, Nyderlandų Karalystė mano, jog, priešingai, nei Komisija teigia ginčijamame sprendime, vieninteliai sandoriai, kuriems taikomas išankstinis susitarimas dėl kainodaros, yra tik kavos pupelių skrudinimas ir logistikos bei administracinių paslaugų teikimas Alki vardu. Išankstiniu susitarimu dėl kainodaros nesiekiama nustatyti, ar licencinis atlyginimas atitinka įprastas rinkos sąlygas. Beje, Nyderlandų Karalystė pažymi, jog ginčijamame sprendime Komisija nepaaiškino, kodėl ji preziumavo, kad buvo prašoma sudaryti išankstinį susitarimą dėl kainodaros ir jis buvo sudarytas dėl licencinės sutarties ir dėl licencinio atlyginimo.

177

Trečia, Nyderlandų Karalystė teigia, kad sandorio grynosios maržos metodas šiuo atveju buvo tinkamesnis metodas. Anot Nyderlandų Karalystės, pagrindinė priežastis, dėl kurios pasirinktas šis metodas, buvo tai, kad nebuvo panašių nesusijusių vidinių ar išorinių sandorių, būtinų palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodui taikyti, su kuriais galima palyginti Alki ir SMBV sandorius, taigi su jais siejamą atlyginimą. Nyderlandų Karalystės nuomone, priešingai, sandorio grynosios maržos metodas SMBV galėjo būti taikomas dėl to, kad iš tikrųjų buvo informacijos apie įmonių, kurios buvo panašioje padėtyje kaip SMBV, kiek tai susiję su jos vykdomomis funkcijomis, t. y. kavos pupelių skrudinimu, veiklos pelną.

178

Pirmojo pagrindo trečioje dalyje ir antrojo pagrindo antroje dalyje byloje T‑636/16 Starbucks teigia, kad sandorio grynosios maržos metodas šiuo atveju buvo tinkamiausias sandorio kainai apskaičiuoti, ir Komisija negalėjo atmesti sandorio grynosios maržos metodo dėl ginčijamame sprendime nurodytų priežasčių. Anot Starbucks, kadangi sandorio grynosios maržos metodas teisingai taikytas apskaičiuojant įprastas rinkos sąlygas atitinkantį SMBV atlyginimą, netikslinga atskirai nagrinėti SMBV mokėtą licencinį atlyginimą, nes šie mokėjimai negalėjo padaryti poveikio jos atlyginimui, apskaičiuotam pagal sandorio grynosios maržos metodą.

179

Konkrečiau kalbant, pirma, Starbucks tvirtina, kad Komisijos teiginys, pagal kurį yra griežta palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodo taikymo taisyklė, visiškai negrindžiamas Nyderlandų mokesčių teise ar EBPO gairėmis. Be to, Starbucks mano, jog kitokio metodo sandorių kainodaros srityje taikymas savaime nelemia mokėtino mokesčio dydžio sumažėjimo, nes visais metodais siekiama pasiekti tokį pelno paskirstymą, kuris atspindėtų sandorių kainą įprastomis rinkos sąlygomis. Nepakanka nurodyti metodo pasirinkimo klaidą, kad būtų įrodytas pranašumo buvimas.

180

Antra, anot Starbucks, Komisija palygino žalių kavos pupelių kainą ir licencinį atlyginimą su „kontroliuojamais“ sandoriais (grupės viduje), pažeisdama Nyderlandų mokesčių teisę. Taigi Starbucks pasirinko sandorio grynosios maržos metodą, nes sutartyje dėl skrudinimo buvo derinami skirtingi grupės viduje sudaromi sandoriai, pagal kuriuos SMBV buvo patikėta kasdienė veikla, kelianti nedidelę riziką, t. y. kavos skrudinimo ir pakavimo veikla, taip pat administracinės ir logistinės pagalbos veikla.

181

Trečia, Starbucks teigia, kad ginčijamame sprendime nėra nė vieno argumento, kad pranašumo egzistavimui įrodyti pakanka vien SMBV grupės viduje sudarytų sandorių nenurodymo ir jų analizės nebuvimo, ir kad šis argumentas pirmą kartą pateiktas atsiliepime į ieškinį byloje T‑636/16, todėl nepriimtinas.

182

Komisija ginčija šiuos argumentus.

183

Pirma, Komisija paaiškina, kad ginčijamame sprendime ji nenustatė jokios griežtos taisyklės dėl palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodo, o ne kito sandorių kainodaros nustatymo metodo taikymo, tačiau patikimiausias metodas turėtų būti pasirenkamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Pirmiausia ji nustatė, kad išankstinį susitarimą dėl kainodaros buvo prašoma sudaryti ir jis buvo sudarytas, siekiant nustatyti SMBV mokamą Alki kainą pagal licencinę sutartį dėl intelektinės nuosavybės, paskui ji nusprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad galėjo būti nustatyta kaina, panaši į šio sandorio kainą, šiuo atveju buvo tinkamiau taikyti palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodą, o ne sandorio grynosios maržos metodą. Komisija teigia, kad šiuo tikslu ji rėmėsi EBPO gairių rekomendacijomis.

184

Antra, Komisija teigia, kad išankstiniu susitarimu dėl kainodaros patvirtintas licencinio atlyginimo dydžio nustatymo metodas, pagal kurį SMBV perveda Alki iš skrudintų pupelių ir su kava nesusijusių produktų pardavimo likusį pelną, neleidžia pasiekti įprastų rinkos sąlygų principą atitinkančio rezultato. Iš tikrųjų, Komisijos nuomone, kadangi buvo panašių sandorių, leidžiančių nustatyti licencinio atlyginimo dydį, mokesčių patarėjas turėjo taikyti palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodą, kad nustatytų SMBV bendrovei Alki mokėtiną licencinio atlyginimo dydį, ir tai buvo sandoris, dėl kurio iš tikrųjų prašyta sudaryti išankstinį susitarimą dėl kainodaros ir jis buvo sudarytas. Be to, dėl kainos, kurią bendrovei SCTC mokėjo SMBV už žalias kavos pupeles, taip pat turėjo būti atlikta sandorio kainodaros analizė. Komisija tvirtina, jog, priešingai, nei teigia Nyderlandų Karalystė ir Starbucks, konkrečių sandorių kainodaros nustatymas yra šio principo esmė. Taigi kontroliuojamų sandorių ir sandorių laisvojoje rinkoje nustatymas ir analizė yra pirmas būtinas sandorių kainodaros atitikties įprastoms rinkos sąlygoms vertinimo etapas.

185

Trečia, Komisija tvirtina, jog Nyderlandų Karalystė nepateikė įrodymų, kad sandorio grynosios maržos metodas šiuo atveju buvo tinkamesnis nei palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodas. Iš tikrųjų pirmiausia Komisija tvirtina, jog 1995 m. redakcijos EBPO gairėse, kurios galiojo išankstinio susitarimo dėl kainodaros sudarymo momentu, ir jų 2010 m. redakcijoje pirmumas teikiamas įprastiems metodams, grindžiamiems sandoriais, kaip antai palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodui, palyginti su sandorių pelno metodais. Taigi, Komisijos nuomone, šiuo atveju nėra ypatingų aplinkybių, pagrindžiančių pirmumo suteikimą sandorio grynosios maržos metodui, o ne palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodui.

186

Pirmiausia pažymėtina, jog dėl šio sprendimo 12–16 punktuose nurodyto išankstinio susitarimo dėl kainodaros reikia pateikti du svarbius paaiškinimus.

187

Pirma, šalys sutaria, kad išankstiniame susitarime dėl kainodaros taikytas metodas yra būtent sandorio grynosios maržos metodas. Šiuo klausimu Nyderlandų Karalystė byloje T‑760/15 pareikštame ieškinyje ir per teismo posėdį nurodė, kad išankstiniame susitarime dėl kainodaros nurodytas „kaštai plius“ metodas paminėtas ne kaip terminas.

188

Antra, atsakymuose dėl proceso organizavimo priemonių ir per teismo posėdį šalys patikslino, kad iš tikrųjų, priešingai, nei nurodyta išankstiniame susitarime dėl kainodaros, Alki mokėtinas licencinis atlyginimas buvo nustatytas remiantis ne veiklos pelno, gauto vykdant gamybos ir platinimo funkciją, neatskaičius išlaidų licenciniam atlyginimui, ir SMBV atlyginimo skirtumu, o SMBV viso pelno ir SMBV sąnaudų bazės, prie jos pridėjus SMBV atlyginimą, skirtumu.

189

Be to, primintina, jog Komisija pirmos grupės argumentus dėl atrankinio pranašumo buvimo pateikė ginčijamo sprendimo 272 ir 275–285 konstatuojamosiose dalyse, daugiausia 9.2.3.2 skirsnyje „Sandorių kainodaros ataskaita neišanalizavo grupės vidaus sandorio, dėl kurio buvo įrodomai [iš tikrųjų] prašoma sudaryti <…> [išankstinį susitarimą dėl kainodaros]“.

190

Pirma, ginčijamo sprendimo 272, 276–279 ir 285 konstatuojamosiose dalyse Komisija iš esmės nusprendė, kad sandorių kainodaros ataskaitoje, kuriai Nyderlandų mokesčių administratorius pritarė su SMBV sudarydamas išankstinį susitarimą dėl kainodaros, nenurodyti ar neanalizuoti SMBV sudaryti kontroliuojami sandoriai ir laisvoje rinkoje sudaryti sandoriai, o tai yra pirmasis būtinas sandorių kainodaros atitikties įprastoms rinkos sąlygoms vertinimo etapas. Konkrečiau kalbant, ji nusprendė, kad licencinio atlyginimo mokėjimas pagal intelektinės nuosavybės licenciją skrudinimo srityje, siejusią Alki ir SMBV, buvo tas sandoris, dėl kurio iš tikrųjų prašyta sudaryti išankstinį susitarimą dėl kainodaros.

191

Antra, ginčijamo sprendimo 280–284 konstatuojamosiose dalyse Komisija iš esmės tvirtino, kad turėjo būti teikiama pirmenybė požiūriui, pagal kurį nustatoma sandorio kaina atsižvelgiant į kiekvieną sandorį, vertinamą atskirai, o ne požiūriui, pagal kurį sandorio kaina nustatoma atsižvelgiant į vieną visą funkciją. Kitaip tariant, Komisija nusprendė, kad pirmenybė turėjo būti suteikta palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodui, o ne sandorių pelno metodams, kaip antai sandorio grynosios maržos metodui. Ginčijamo sprendimo 285 konstatuojamojoje dalyje Komisija teigė, jog atsižvelgiant į tai, kad sandorių kainodaros ataskaitoje SMBV atlyginimo įprastomis rinkos sąlygomis analizė atlikta remiantis klaidingu pagrindu, šis atlyginimas tikrai neteisingai apskaičiuotas taikant sandorio grynosios maržos metodą. Be to, ji nusprendė, kad sandorių kainodaros ataskaitoje, siekiant šiuo atveju nustatyti sandorių kainas, turėjo būti naudojamas patikimas palyginimas su turima informacija apie nesusijusių šalių sandorius, kuri buvo prieinama Starbucks prašymo sudaryti išankstinį susitarimą dėl kainodaros pateikimo momentu.

192

Beje, Komisija procesiniuose dokumentuose patvirtino, kad pirmoje argumentų grupėje kritikuotas sandorio grynosios maržos metodo naudojimas, siekiant nustatyti SMBV gamybos ir platinimo veiklos grynąjį pelną, o ne palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodo naudojimas, siekiant nustatyti licencinio atlyginimo dydį. Iš tikrųjų ji teigė, kad pirmosios argumentų grupės teisėtumo nelėmė jos išvada, kad įprastomis rinkos sąlygomis licencinio atlyginimo vertė buvo lygi nuliui. Tai, kad sandorių kainodaros ataskaitoje nenurodyti ar neanalizuoti SMBV kontroliuojami sandoriai ir sandoriai laisvojoje rinkoje, lėmė tai, kad nebuvo vykdomas pirmasis būtinas nesusijusių šalių sandorių kainoms taikomų komercinių sąlygų atitikties įprastoms rinkos sąlygoms vertinimo etapas.

193

Šiame etape nereikia nagrinėti Starbucks kaltinimo, pagal kurį ginčijamame sprendime nėra jokių argumentų, leidžiančių tvirtinti, kad vien SMBV grupės viduje sudarytų sandorių nenurodymo ar jų analizės nebuvimo pakanka pranašumo egzistavimui įrodyti, nes šis argumentas pirmą kartą pateiktas atsiliepime į ieškinį byloje T‑636/16, todėl nepriimtinas, taigi reikia išnagrinėti, ar Komisijos pirmoje argumentų grupėje pateiktos pastabos leido pagrįsti išvadą, kad išankstiniu susitarimu dėl kainodaros SMBV suteiktas pranašumas, nes, pritaikius sandorių kainodaros ataskaitoje pasiūlytą sandorio kainodaros nustatymo metodą, negaunamas apytikslis, bet patikimas rinka grindžiamas rezultatas, atitinkantis įprastų rinkos sąlygų principą.

194

Primintina, jog valstybės pagalbos kontrolės srityje ginčijamame sprendime Komisija iš esmės turi pateikti tokios pagalbos buvimo įrodymus (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Olympiaki Aeroporia Ypiresies / Komisija, T‑68/03, EU:T:2007:253, 34 punktą ir 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija, T‑305/13, EU:T:2015:435, 95 punktą). Šiomis aplinkybėmis Komisija privalo rūpestingai ir nešališkai vykdyti ginčijamų priemonių tyrimo procedūrą, kad priimdama galutinį sprendimą, kuriuo patvirtinamas pagalbos egzistavimas ir tam tikrais atvejais jos nesuderinamumas ar neteisėtumas, turėtų kuo išsamesnių ir kuo patikimesnių įrodymų (šiuo klausimu žr. 2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Scott, C‑290/07 P, EU:C:2010:480, 90 punktą ir 2014 m. balandžio 3 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑559/12 P, EU:C:2014:217, 63 punktą).

195

Tačiau valstybė narė, kuri nustato tokią įmonių diferenciaciją, turi įrodyti, kad ji pateisinama nagrinėjamos sistemos pobūdžiu ir struktūra. Iš tikrųjų valstybės pagalbos sąvoka neapima valstybės priemonių, diferencijuojančių įmones, todėl a priori atrankinių, kai ši diferenciacija atsiranda dėl sistemos pobūdžio ar struktūros (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 21 d. Sprendimo BNP Paribas ir BNL / Komisija, C‑452/10 P, EU:C:2012:366, 120 ir 121 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

196

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ginčijamame sprendime Komisija turėjo įrodyti, kad valstybės pagalbos egzistavimui keliami reikalavimai, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, buvo tenkinami. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad, nors neginčijama, jog valstybė narė turi diskreciją patvirtinti sandorių kainodarą, dėl šios diskrecijos Komisija negali netekti kompetencijos kontroliuoti, kad nagrinėjama sandorių kainodara nelemtų suteikiamo atrankinio pranašumo, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Šiomis aplinkybėmis Komisija turi atsižvelgti į tai, kad įprastų rinkos sąlygų principas jai suteikia teisę tikrinti, ar valstybės narės patvirtinta sandorių kainodara atitinka rinka grindžiamą apytikslį, bet patikimą rezultatą ir ar toks išnagrinėjus galimai konstatuotas atotrūkis neviršija netikslumų, kuriuos lėmė tam apytiksliam rezultatui gauti taikytas metodas.

197

Dėl kontrolės, kurią šiuo atveju gali vykdyti Bendrasis Teismas, lygio pažymėtina, jog, kaip matyti iš SESV 263 straipsnio, ieškinio dėl panaikinimo dalyką sudaro šiame straipsnyje išvardytų Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų teisėtumo įvertinimas. Todėl tokiame ieškinyje pateiktų ieškinio pagrindų nagrinėjimo tikslas ar poveikis nėra pakeisti per administracinę procedūrą atliktą išsamų bylos tyrimą (šiuo klausimu žr. 2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Deutsche Post, C‑399/08 P, EU:C:2010:481, 84 punktą).

198

Dėl valstybės pagalbos srities primintina, jog SESV apibrėžta valstybės pagalbos sąvoka yra teisinio pobūdžio ir privalo būti aiškinama remiantis objektyviais duomenimis. Dėl šios priežasties Sąjungos teismas, atsižvelgdamas tiek į jam pateikto konkretaus ginčo aplinkybes, tiek į Komisijos atliktus techninius ar sudėtingus vertinimus, iš esmės privalo vykdyti visapusišką kontrolę, kiek tai susiję su klausimu, ar priemonė patenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį (2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo SNCM ir Prancūzija / Corsica Ferries France, C‑533/12 P ir C‑536/12 P, EU:C:2014:2142, 15 punktas ir 2016 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija ir Orange, C‑486/15 P, EU:C:2016:912, 87 punktas).

199

Dėl klausimo, ar integruotos bendrovės sandorių kainodaros nustatymo metodas atitinka įprastų rinkos sąlygų principą, primintina, jog, kaip pirma nurodyta, jeigu vertindama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį Komisija naudoja šią priemonę, ji turi atsižvelgti į tai, kad ji apytikslė. Taigi vykdydamas kontrolę Bendrasis Teismas siekia patikrinti, ar ginčijamame sprendime nustatytos klaidos, kuriomis Komisija grindė konstatuotą pranašumo egzistavimą, viršija metodo, skirto rinka grindžiamam apytiksliam, bet patikimam rezultatui nustatyti, taikymo nulemtus netikslumus.

200

Dėl Komisijos padarytos išvados, kad sandorių kainodaros ataskaitoje nenurodytas ir neanalizuotas sandoris, už kurį kaina iš tikrųjų buvo nustatyta išankstiniame susitarime dėl kainodaros, pažymėtina, jog ginčijamo sprendimo 276 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškino, kad SMBV apmokestinamasis pelnas buvo mažesnis nei faktiškai užregistruotas pelnas dėl to, kad Nyderlandų mokesčių administratorius pritarė tam, kad, apskaičiuojant pelno mokestį, realus SMBV Nyderlanduose gaunamo pelno dydis būtų sumažintas iki licencinio atlyginimo už intelektinę nuosavybę skrudinimo srityje dydžio. Ginčijamo sprendimo 277 ir 278 konstatuojamosiose dalyse Komisija daro išvadą, kad licencinis atlyginimas už intelektinę nuosavybę skrudinimo srityje ir buvo tas sandoris, dėl kurio iš tikrųjų prašyta sudaryti išankstinį susitarimą dėl kainodaros, ir kad dėl metodo, leidžiančio nustatyti to licencinio atlyginimo dydį, kaip koregavimo kintamąjį, buvo sudarytas sandoris, kurio kainodara iš tikrųjų buvo nustatyta išankstiniame susitarime dėl kainodaros. Taip pat ji nusprendė, kad turėjo būti atlikta ir žalių kavos pupelių kainos analizė.

201

Šiuo klausimu pirmiausia pakanka konstatuoti, kad vien metodologinių reikalavimų nesilaikymas nebūtinai lemia mokestinės naštos sumažėjimą. Komisija dar turi įrodyti, kad jos nurodytos išankstiniame susitarime dėl kainodaros padarytos metodologinės klaidos neleidžia pasiekti apytikslio, bet patikimo įprastomis rinkos sąlygomis grindžiamo rezultato, ir kad jos lėmė apmokestinamojo pelno sumažėjimą, palyginti su mokestine našta, kuri tektų panašioje kaip SMBV faktinėje padėtyje esančiai įmonei, vykdančiai veiklą rinkos sąlygomis, pritaikius įprastas nacionalines mokesčių nuostatas. Taigi iš esmės nepakanka vien konstatuotos metodologinės klaidos, siekiant įrodyti, kad išankstiniu susitarimu dėl sandorių kainodaros SMBV suteiktas pranašumas, taigi įrodyti, kad suteikta valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį.

202

Be to, primintina, jog skirtingais sandorių kainodaros nustatymo metodais, nesvarbu palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodu ar sandorio grynosios maržos metodu, siekiama nustatyti tokio dydžio pelną, kuris atspindi sandorių kainodarą įprastomis rinkos sąlygomis, ir iš esmės negalima daryti išvados, kad tam tikras metodas neleidžia pasiekti apytikslio, bet patikimo rinka grindžiamo rezultato.

203

Vadinasi, vien to, kad, anot Komisijos, nei sandorių kainodaros ataskaitoje, nei išankstiniame susitarime nenurodytas licencinis atlyginimas, kaip sandoris, kurio kaina iš tikrųjų nustatyta išankstiniame susitarime dėl kainodaros, ir kad juose nenagrinėta, ar licencinis atlyginimas atitiko įprastų rinkos sąlygų principą, nepakanka, siekiant įrodyti, kad tas atlyginimas iš tikrųjų neatitiko įprastų rinkos sąlygų principo. Taigi vien ši išvada neleidžia įrodyti, kad išankstiniu susitarimu dėl kainodaros SMBV suteiktas pranašumas.

204

Be to, pažymėtina, jog Komisijos argumentas, kad sandorių kainodaros ataskaitoje nenurodytas ir neanalizuotas licencinis atlyginimas, kaip sandoris, kurio kaina iš tikrųjų nustatyta išankstiniame susitarime dėl kainodaros, grindžiamas teiginiu, kad sandorių kainodaros ataskaitoje licencinio atlyginimo mokėjimas nelaikytas siūlyto atlygio struktūros korekciniu kintamuoju. Šiuo klausimu pažymėtina, jog sandorių kainodaros ataskaitoje tikrai neignoruojama SMBV ir Alki sudaryta licencinė sutartis. Iš tiesų ši sutartis paminėta Starbucks grupės veiklos EARA regione ir Nyderlanduose aprašyme ir nurodyta EARA regione sudarytų sandorių grafiniame vaizde. Taigi Starbucks grupės mokesčių patarėjas atsižvelgė į šiuos sandorius, siūlydamas SMBV atlygį.

205

Todėl reikia priimti Nyderlandų Karalystės ir Starbucks kaltinimą, kad Komisija klaidingai nusprendė, jog sandorių kainodaros ataskaitoje ir išankstiniame susitarime dėl kainodaros atskirai neanalizuotas licencinis atlyginimas lėmė SMBV suteiktą pranašumą.

206

Dėl Komisijos teiginio, kad pirmumas turėjo būti suteiktas palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodui, o ne sandorio grynosios maržos metodui, nes šiuo atveju turėjo būti taikomas pirmasis metodas, pažymėtina, jog, pirma, šiuo atveju išankstiniame susitarime dėl kainodaros pritarta sandorio grynosios maržos metodo naudojimui, siekiant nustatyti SMBV gamybos ir platinimo veiklos maržą. Taigi išankstiniame susitarime dėl kainodaros pritarta, kad licencinis atlyginimas iš esmės būtų nustatomas kaip veiklos pelno, gauto iš gamybos ir platinimo funkcijų vykdymo, ir veiklos maržos skirtumas. Vadinasi, išankstiniame susitarime dėl kainodaros tiesiogiai nenustatytas sandorio kainodaros nustatymo metodo taikymas licencinio atlyginimo dydžiui, kuris yra tik likutinė vertė, apskaičiuoti.

207

Žinoma, iš šio sprendimo 148–156 punktų matyti, jog atsižvelgiant į tai, kad licencinis atlyginimas buvo grupės viduje sudaromas sandoris, o jo dydis nustatytas išankstiniame susitarime dėl kainodaros, Komisija turėjo teisę nagrinėti, taikydama SESV 107 straipsnio 1 dalį ir naudodama sandorių kainodaros nustatymo metodą, kurį šiuo atveju laikė tinkamiausiu, ar atlyginimo dydis nustatytas taip, lyg dėl jo derėtasi rinkos sąlygomis.

208

Vis dėlto, nors ginčijamame sprendime Komisija teigia, kad pirmumas turėtų būti teikiamas palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodui, o ne sandorio grynosios maržos metodui, kad būtų nustatytas įprastas rinkos sąlygas atitinkantis licencinio atlyginimo dydis, ji neatsižvelgia į tai, kad faktiškai išankstiniame susitarime dėl kainodaros licencinio atlyginimo dydis nebuvo apskaičiuotas taikant sandorio kainodaros nustatymo metodą, t. y. sandorio grynosios maržos metodą. Tačiau sandorio grynosios maržos metodas išankstiniame susitarime dėl kainodaros taikytas SMBV atlygiui už gamybos ir platinimo veiklą nustatyti. Taigi Komisijos teiginiu iš esmės kritikuojama tai, kad, siekiant nustatyti SMBV atlygį už gamybos ir platinimo veiklą, taikytas sandorio grynosios maržos metodas, o ne palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodas, kuris, anot Komisijos, turėjo būti taikomas licencinio atlyginimo dydžiui apskaičiuoti.

209

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad abu metodai taikomi skirtingų grupės viduje sudarytų sandorių kainų dydžiui apskaičiuoti. Vis dėlto, nors Komisija teigia, kad EBPO gairėse matyti tam tikras teikiamas pirmumas tradicinių metodų, kaip antai palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodo, taikymui, ji negali reikalauti nagrinėti kitą sandorį nei tas, dėl kurio išankstiniame susitarime dėl kainodaros nustatyta kaina, remiantis sandorio grynosios maržos metodu, vien todėl, kad to kito sandorio kaina turėjo būti nustatyta remiantis palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodu. Taisyklė, kuria remiasi Komisija, leidžia tik pasirinkti tinkamą sandorio kainodaros nustatymo metodą tos pačios rūšies sandoriui arba glaudžiai susijusiems sandoriams. Iš tikrųjų sandorių kainodaros nustatymo metodo pasirinkimas savaime nėra tikslas, jis pasirenkamas atsižvelgiant į grupės viduje sudarytą sandorį, dėl kurio reikia nustatyti įprastų rinkos sąlygų lygį, o ne priešingai.

210

Antra, primintina, jog, kaip nurodyta šio sprendimo 146 ir 147 punktuose, mokestine priemone suteikiamas ekonominis pranašumas, jeigu dėl jos sumažėja mokestinė našta, palyginti su ta, kuri būtų įprastai tekusi nesant tos priemonės.

211

Taigi, kaip nurodyta šio sprendimo 201 punkte, vien metodologinių reikalavimų nesilaikymas nebūtinai lemia mokestinės naštos sumažėjimą. Vadinasi, iš esmės nepakanka vien Komisijos konstatuotų sandorių kainodaros nustatymo metodo pasirinkimo ar taikymo klaidų, kad būtų įrodytas pranašumo buvimas.

212

Vis dėlto ginčijamo sprendimo 275–285 konstatuojamosiose dalyse Komisija nenurodė jokių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, neatlikus palyginimo su rezultatu, kuris būtų gautas pritaikius palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodą, kad sandorio grynosios maržos metodo taikymas būtinai lemia per mažą rezultatą. Iš tikrųjų šiame kontekste Komisija ginčijamo sprendimo 284 konstatuojamojoje dalyje tik tvirtina, kad mokesčių mokėtojas turėjo pareigą patikrinti, ar jo pasirinktas sandorių kainodaros nustatymo metodas leido nustatyti apytikslę, bet patikimą įprastas rinkos sąlygas atitinkančią sandorio kainą, o tik paskui mokesčių administratorius galėjo priimti prašymą sudaryti šiuo metodu grindžiamą išankstinį susitarimą dėl kainodaros.

213

Be to, reikia konstatuoti, kad Komisijos nurodyta pareiga susijusi su mokesčių teise, o atsižvelgiant į tai, kad jos pažeidimas gali sukelti pasekmių mokesčių srityje, valstybės pagalbos srityje toks pažeidimas neleidžia preziumuoti, kad pagal mokesčių mokėtojo pasirinktą metodą negaunamas apytikslis, bet patikimas rinka grindžiamas rezultatas, atitinkantis įprastų rinkos sąlygų principą.

214

Išsamumo sumetimais primintina, jog (žr. šio sprendimo 10 punktą) nutarimo dėl sandorių kainodaros 2 punkte nurodyta, kad Nyderlandų mokesčių administratorius visada turi pradėti tyrimą dėl sandorio kainodaros atsižvelgdamas į sandorio sudarymo metu mokesčių mokėtojo pasirinktą metodą. Ši taisyklė atitinka 1995 m. redakcijos EBPO gairių 1.68 punktą. Iš jo matyti, jog iš esmės mokesčių mokėtojas gali laisvai pasirinkti sandorių kainodaros metodą, jeigu pagal pasirinktą metodą gautas rezultatas, kiek tai susiję su atitinkamu sandoriu, atitinka įprastas rinkos sąlygas. Nors pasirikdamas sandorių kainodaros metodą mokesčių mokėtojas turi atsižvelgti į šio metodo patikimumą atitinkamoje situacijoje, šia užduotimi nesiekiama būtent skatinti mokesčių mokėtoją įvertinti visus metodus ir paskui pagrįsti, kodėl pagal jo pasirinktą metodą gaunamas geresnis rezultatas esamomis sąlygomis.

215

Vadinasi, šiuo atveju Komisija negalėjo nuspręsti, kad pirmenybė iš esmės turėjo būti teikiama palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodui, o ne sandorio grynosios maržos metodui.

216

Taigi reikia priimti Nyderlandų Karalystės ir Starbucks kaltinimą, kad Komisija klaidingai nusprendė, jog vien dėl sandorio grynosios maržos metodo pasirinkimo šiuo atveju SMBV suteiktas pranašumas, ir nereikia nagrinėti Starbucks argumento, kuriuo ginčijamas tam tikrų Komisijos pateiktų argumentų priimtinumas.

217

Trečiojo pagrindo antroje dalyje byloje T‑760/15 Nyderlandų Karalystė tvirtina, jog Komisija klaidingai nusprendė, kad SMBV mokėtas atlyginimas Alki turėjo būti lygus nuliui ir kad jis lėmė pranašumą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Iš tikrųjų Starbucks grupės sudarytos sutartys su išorės skrudintojais ir su išvestinių kavos produktų gamintojais, su kuriomis Komisija lygino, negali būti naudojamos palyginimui, taikant palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodą, su Alki ir SMBV sudarytomis sutartimis. Nyderlandų Karalystė mano, jog Komisija neįrodė, kad sandorio grynosios maržos metodas neleido pasiekti įprastomis rinkos sąlygomis grindžiamo rezultato.

218

Antrojo pagrindo ketvirtoje dalyje byloje T‑636/16 Starbucks iš esmės teigia, jog Komisijos atliktoje licencinio atlyginimo analizėje remiamasi beveik vien tais įrodymais, kurie nebuvo prieinami 2008 m. balandžio mėnesį. Be to, prieštaraudama Nyderlandų mokesčių teisei ir EBPO gairėms, Komisija ne nustatė įprastas rinkos sąlygas atitinkantį licencinio atlyginimo intervalą, o nusprendė, kad jis turėjo būti lygus nuliui. Kaip Nyderlandų Karalystė, Starbucks mano, jog visi ginčijamame sprendime minėti tretieji gamintojai, kurie, kaip SMBV, parduotuvėms ar perpardavėjams tiekia Starbucks prekių ženklu pažymėtus kavos produktus, moka nemažą atlyginimą už Starbucks intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje naudojimą. Tokio licencinio atlyginimo nemoka subrangovai, kurie, priešingai, nei SMBV, tokių produktų klientams netiekia, o tik Starbucks grupei užtikrina skrudinimo paslaugos teikimą. Priešingai, nei konstatuota ginčijamame sprendime, intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje vertė sukuriama tik tada, kai produktai, pažymėti Starbucks prekių ženklu, parduodami parduotuvėms ir perpardavėjams, kurie už šiuos produktus pasirengę mokėti didesnes kainas. Be to, Starbucks teigia, kad, priešingai, nei konstatuota ginčijamame sprendime, per nagrinėjamą laikotarpį SMBV skrudinimo veikla visada buvo pelninga.

219

Komisija ginčija šiuos argumentus.

220

Pirma, Komisija iš esmės teigia, kad ji palygino licencinio atlyginimo dydžius pagal septynias sutartis, nurodytas ginčijamo sprendimo 300 konstatuojamojoje dalyje, su licenciniu atlyginimu pagal SMBV ir Alki sutartį. Be to, byloje T‑760/15 Komisija paaiškina, jog ji rėmėsi ir ginčijamo sprendimo 303 konstatuojamojoje dalyje nurodytomis sutartimis, o byloje T‑636/16 paaiškina, kad taip iš esmės nebuvo. Komisija nurodė, kad ji taip pat rėmėsi Starbucks grupės konkurentų ir trečiųjų kavos skrudinimo bendrovių, nurodytų ginčijamo sprendimo 305–308 konstatuojamosiose dalyse, sudarytomis sutartimis, siekdama padaryti išvadą, kad įprastomis rinkos sąlygomis grindžiamas licencinis atlyginimas pagal SMBV ir Alki sutartinius santykius turėjo būti lygus nuliui. Komisija nurodo ir tai, kad ginčijamo sprendimo 292–298 konstatuojamosiose dalyse ji paaiškino priežastis, dėl kurių nusprendė, kad šie sandoriai buvo tiesiogiai palyginami, siekiant nustatyti SMBV mokėtino Alki licencinio atlyginimo už intelektinę nuosavybę skrudinimo srityje dydį.

221

Be to, Komisija tvirtina, jog ji neginčija, kad intelektinė nuosavybė skrudinimo srityje gali turėti vertę. Vis dėlto ši intelektinės nuosavybės vertė nepanaudojama tol, kol Starbucks prekių ženklo kavos produktų Starbucks parduotuvės neparduoda galutiniams klientams. Todėl, Komisijos nuomone, intelektinė nuosavybė skrudinimo srityje negali būti laikoma SMBV gaunama nauda, už kurią turi būti mokamas licencinis atlyginimas.

222

Primintina, jog Komisija išdėstė antros grupės argumentus ginčijamo sprendimo 9.2.3.3 skirsnio „Autorinių [licencinių] atlyginimų mokėjimų Alki <…> pagal <…> [išankstinį susitarimą dėl kainodaros] kainos nebuvo nustatytos pagal įprastų rinkos sąlygų taisykles“ 286–341 konstatuojamosiose dalyse.

223

Pirmiausia reikia pateikti dvi pastabas.

224

Pirma, pažymėtina, jog šalys sutaria, kad iš esmės licencinis atlyginimas buvo atskaitomas mokestis pagal Nyderlandų mokesčių teisę. Be to, neginčyta, jog atsižvelgiant į tai, kad tai yra Starbucks grupės viduje sudarytas sandoris, licencinis atlyginimas yra grupės viduje sudarytas sandoris. Iš šio sprendimo 147–156 punktų matyti, jog tokio sandorio dydis, apskaičiuojant SMBV pelno mokestį, turi būti vertinamas taip, lyg būtų nustatytas rinkos sąlygomis.

225

Antra, pažymėtina, jog, nors Komisija nusprendė, kad SMBV mokėtas licencinis atlyginimas Alki turėjo būti lygus nuliui, ginčijamo sprendimo 310 konstatuojamojoje dalyje ji pripažino, kad praktinė patirtis kavos skrudinimo srityje ir skrudinimo kreivės irgi gali turėti vertę. Be to, byloje T‑636/16 pateikto atsiliepimo į ieškinį 126 punkte Komisija paaiškino, kad ji neneigia, jog intelektinė nuosavybė skrudinimo srityje gali turėti vertę.

226

Vadinasi, vienintelis klausimas, dėl kurio šalys nesutaria, yra tai, kokia būtų buvusi sandorio dėl licencinio atlyginimo kaina, jeigu ji būtų nustatyta rinkos sąlygomis.

227

Šiuo klausimu primintina, jog ginčijamo sprendimo 286–341 konstatuojamosiose dalyse Komisija teigia, kad SMBV mokėtas licencinis atlyginimas Alki turėjo būti lygus nuliui. Iš tikrųjų, remiantis ginčijamo sprendimo formuluote, Komisija tvirtina ne tai, kad tas licencinio atlyginimo dydis turėjo būti mažesnis nei tas, kuriam pritarta išankstiniame susitarime dėl kainodaros, o tai, kad licencinis atlyginimas visiškai neturėjo būti mokamas. Komisija pati tvirtina, kad ji neapskaičiavo licencinio atlyginimo dydžio intervalo, nes jis turėjo būti lygus būtent nuliui (ginčijamo sprendimo 340 konstatuojamoji dalis).

228

Ginčijamame sprendime Komisija pagrindė, kodėl ji nurodė, kad licencinis atlyginimas, kurį SMBV mokėjo Alki, turėjo būti lygus nuliui (ginčijamo sprendimo 318 konstatuojamoji dalis), iš esmės trimis aplinkybėmis.

229

Kiek tai susiję su pirma aplinkybe, Komisija teigė, kad kintamas licencinio atlyginimo mokėjimo pobūdis nuo 2006 m. iki 2014 m. „pirmiausiai rodo“, kad šio mokėjimo lygis neturi ryšio su intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje verte (ginčijamo sprendimo 289 konstatuojamoji dalis). Kiek tai susiję su antra aplinkybe, Komisija tvirtino, kad, palaikydama ryšius su Alki, SMBV neturėjo naudos dėl intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje vertės (ginčijamo sprendimo 310–313 konstatuojamosios dalys). Kiek tai susiję su trečia aplinkybe, Komisija paaiškino, kad pagalStarbucks gamybos sutartis su trečiaisiais asmenimis nebuvo reikalaujama mokėti licencinio atlyginimo už intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje naudojimą (ginčijamo sprendimo 291–309 konstatuojamosios dalys).

230

Be to, ginčijamame sprendime Komisija atmetė Nyderlandų Karalystės ir Starbucks argumentus, pateiktus per administracinę procedūrą. Konkrečiau kalbant, Komisija nusprendė, kad licencinis atlyginimas nebuvo atlygis už įmonės rizikos perkėlimą (ginčijamo sprendimo 319–332 konstatuojamosios dalys) ir kad licencinio atlyginimo dydis nebuvo grindžiamas sumomis, kurias Alki sumokėjo Starbucks US už technologiją pagal susitarimą dėl bendro sąnaudų padengimo (ginčijamo sprendimo 333–338 konstatuojamosios dalys).

231

Toliau, pirma, reikia trumpai aprašyti ginčijamame sprendime Komisijos palaikomą teoriją dėl SMBV funkcijų, susijusių su licenciniu atlyginimu ir atitinkamomis įprastomis apmokestinimo nuostatomis. Iš tikrųjų šios aplinkybės yra ginčijamame sprendime Komisijos atliktos licencinio mokesčio dydžio analizės pagrindas. Antra, reikia išnagrinėti Starbucks argumentą, pagal kurį licencinio mokesčio analizėje Komisija negalėjo remtis įrodymais, kurie nebuvo prieinami 2008 m. balandžio mėnesį. Trečia, reikia išnagrinėti Nyderlandų Karalystės ir Starbucks argumentus dėl klausimo, kas naudojo intelektinę nuosavybę skrudinimo srityje. Ketvirta, reikia išnagrinėti, ar Komisija, remdamasi su trečiosiomis šalimis sudarytose sutartyse nustatyto licencinio atlyginimo palyginimu, pagrįstai konstatavo, kad licencinis atlyginimas turėjo būti lygus nuliui. Penkta, reikia išnagrinėti per teismo posėdį Komisijos pateiktą argumentą, kad iš tikrųjų ginčijamame sprendime ji teigė, jog licencinio atlyginimo dydis turėjo būti mažesnis nei patvirtintasis išankstiniame susitarime dėl kainodaros.

232

Dėl SMBV funkcijų, kurios reikšmingos licencinio atlyginimo analizei, pirmiausia nustatyta, kad ji skrudina žalias kavos pupeles, kurias perka iš SCTC.

233

Toliau ginčijamame sprendime, būtent 49, 96, 137, 313 ir 330 konstatuojamosiose dalyse, ir procesiniuose dokumentuose Komisija teigia, kad susijusios ir nesusijusios Starbucks parduotuvės turi pirkti skrudintą kavą iš SMBV, todėl SMBV taip pat yra skrudintos kavos pardavėja.

234

Be to, ginčijamame sprendime Komisija teigia, kad atsargos, kurias SMBV perka ir parduoda, remiantis buhalterinės apskaitos nuostatomis, turi būti nurodytos jos balanse, nes ji yra subjektas, atsakingas už sutarčių sudarymą su parduotuvėmis ir apmokėjimą.

235

Galiausiai, iš ginčijamo sprendimo, kaip visumos, matyti, jog Komisija klaidingai mano, kad sandorių kainodaros ataskaitoje SMBV nurodoma kaip mažai rizikos patirianti kavos gamintoja. Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 319–332 konstatuojamosiose dalyse Komisija, be kita ko, atmetė Nyderlandų Karalystės ir Starbucks kontaktinių asmenų argumentus, kad, remiantis SMBV ir Alki sutartinėmis nuostatomis, kuriomis rėmėsi mokesčių patarėjas, SMBV verslo rizika realiai perkeliama Alki. Be to, Komisija paaiškino, kad SMBV prisiima komercinę riziką santykiuose su SCTC ir Starbucks parduotuvėmis.

236

Vadinasi, Komisijos nuomone, kiek tai susiję su skrudintos kavos pardavimu Starbucks parduotuvėms, SMBV yra ne rangovinė gamintoja ar subrangovė, bet ji pati skrudina kavą ir veikia kaip pardavėja. Iš tikrųjų, remiantis ginčijamu sprendimu, „rangovinė gamyba“ paprastai aiškinama kaip tvarka, pagal kurią įmonė apdoroja žaliavas arba pusfabrikačius kitos bendrovės vardu.

237

Kaip konstatuota šio sprendimo 146 punkte, integruotai įmonei taikomos mokestinės priemonės nagrinėjimas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį reikalauja pirmiausia nustatyti įprastas tos priemonės gavėjui taikomas apmokestinimo taisykles.

238

Ginčijamo sprendimo 232 konstatuojamojoje dalyje Komisija tvirtino, kad Nyderlandų nuostatos, pagal kurias turi būti nagrinėjamas išankstinis susitarimas dėl kainodaros, yra bendros Nyderlandų pelno mokesčio sistemos normos. Jos trumpai nurodytos šio sprendimo 3–11 ir 35 punktuose.

239

Iš tikrųjų šiuo atveju neginčijama, kad išankstinis susitarimas dėl kainodaros sudarytas tam, kad SMBV galėtų iš anksto taikyti pelno mokesčio nuostatas ir nustatytų apmokestinamąjį pelną. Vadinasi, išankstinį susitarimą dėl kainodaros apima įprasta Nyderlandų pelno mokesčio sistema, kuria siekiama apmokestinti integruotas ar savarankiškas įmones pelno mokesčiu.

240

Todėl, atsižvelgiant būtent į šio sprendimo 232–236 punktuose nurodytas SMBV funkcijas ir pirmiau nurodytas įprastas apmokestinimo nuostatas, reikia nagrinėti klausimą, ar licencinio atlyginimo dydis atitiko rinkos sąlygomis taikomą dydį.

241

Starbucks tvirtina, kad ginčijamame sprendime Komisija daugiausia rėmėsi informacija, kuri nebuvo prieinama išankstinio susitarimo dėl kainodaros sudarymo momentu, t. y. 2008 m. balandžio mėnesį. Konkrečiau kalbant, Starbucks remiasi Sąjungos teismo jurisprudencija dėl privataus investuotojo kriterijaus, pagal kurią vertinant atitinkamos priemonės ekonominį pagrįstumą reikia atsižvelgti į to laikotarpio, kai buvo imtasi finansinės paramos priemonių, kontekstą, todėl neatsižvelgti į jokius vėlesne situacija grindžiamus vertinimus. Anot Starbucks, tas pats principas įtvirtintas ir Nyderlandų mokesčių teisėje bei EBPO gairėse.

242

Komisija neginčija, kad šiuo atveju šis principas taikytinas, o tik tvirtina, kad daugybė argumentų, kuriais remtasi darant išvadą, kad išankstinis susitarimas dėl sandorių neatitinka įprastų rinkos sąlygų principo, grindžiami informacija ir duomenimis, kuriuos Nyderlandų mokesčių administratorius turėjo tuo metu, kai buvo sudarytas išankstinis susitarimas dėl kainodaros.

243

Visų pirma reikia konstatuoti, jog aplinkybė, kad Nyderlandų teisėje ir EBPO gairėse, anot Starbucks, nustatyta, kad nagrinėjant, ar išankstinis susitarimas dėl kainodaros atitinka įprastų rinkos sąlygų principą, visiškai neturi būti atsižvelgta į situaciją, susiklosčiusią po to, kai jis buvo sudarytas, šiuo atveju nedaro jokio poveikio išankstinio susitarimo dėl kainodaros nagrinėjimui atsižvelgiant į SESV 107 straipsnyje nustatytas sąlygas.

244

Starbucks remiasi argumentu dėl Sąjungos teismo jurisprudencijos taikymo pagal analogiją; toje jurisprudencijoje nustatyta, kad, siekiant išnagrinėti, ar valstybė narė arba atitinkamas viešosios valdžios subjektas elgėsi kaip rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis atsargus investuotojas, būtina suprasti laikotarpio, kai buvo priimtos aptariamos paramos priemonės, aplinkybes, kad būtų galima įvertinti valstybės narės arba viešosios valdžios subjekto elgesio ekonominį racionalumą, ir taip susilaikyti nuo bet kokio vertinimo, pagrįsto vėlesne situacija (2015 m. birželio 25 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija, T‑305/13, EU:T:2015:435, 93 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑482/99, EU:C:2002:294, 69 ir 71 punktus ir 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / EDF, C‑124/10 P, EU:C:2012:318, 105 punktą).

245

Šiuo klausimu pakanka pažymėti, jog sandorio kainodaros nustatymas atsižvelgiant į rinkos sąlygas grindžiamas ne vienodo požiūrio į viešas ir privačias įmones principu, o, kaip tai pripažįsta Komisija, teisėtu tikslu sudaryti išankstinį susitarimą dėl mokesčių, kaip antai nagrinėjamą išankstinį susitarimą dėl kainodaros, kad teisinio saugumo sumetimais būtų iš anksto taikoma mokestinė nuostata.

246

Reikia konstatuoti, jog atsižvelgiant į tai, kad Komisija mano, jog išankstinio susitarimo dėl mokesčių, kaip antai nagrinėjamo išankstinio susitarimo dėl kainodaros, sudarymas lėmė naują pagalbą, apie ją turėjo būti pranešta prieš ją teikiant pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį. Taigi, jeigu Komisija būtų sprendusi dėl tokio pranešimo, ji negalėtų atsižvelgti į informaciją, kuri nebuvo žinoma ar kurios nebuvo galima pagrįstai numatyti jai priimant sprendimą. Todėl Komisija negali kaltinti atitinkamos valstybės narės tuo, kad neatsižvelgė į aplinkybes, kurios nebuvo žinomos ar kurių nebuvo galima pagrįstai numatyti nagrinėjamo susitarimo sudarymo momentu.

247

Šiomis aplinkybėmis, pirma, primintina, jog iš ginčijamo sprendimo 1 ir 40 konstatuojamųjų dalių matyti, jog Komisijos ginčijama priemonė yra tik išankstinis susitarimas dėl kainodaros.

248

Antra, nors iš tiesų išankstinis susitarimas dėl kainodaros galėjo būti atšauktas ar iš dalies pakeistas per jo galiojimo laikotarpį, t. y. 2007–2017 m., pažymėtina, jog ginčijamame sprendime Komisija nenusprendė, jog aplinkybė, kad Nyderlandų valdžios institucijos neatšaukė ar iš dalies nepakeitė išankstinio susitarimo dėl kainodaros per jo galiojimo laikotarpį, SMBV suteikė pranašumą. Iš tikrųjų išankstinio susitarimo dėl kainodaros 6 punkto antroje įtraukoje, siejamoje su to susitarimo 4 punkto pirma įtrauka, nustatyta, kad susitarimas baigia galioti, kai iš esmės pasikeičia juo patvirtinti faktai ir aplinkybės, nebent šalys geranoriškai susitaria dėl susitarimo peržiūros. Taigi niekas netrukdė Komisijai konstatuoti, kad iš esmės pasikeitė išankstiniu susitarimu dėl kainodaros patvirtinti faktai ir aplinkybės ir kad dėl šios priežasties tęstinis išankstinio susitarimo dėl kainodaros taikymas SMBV suteikė atrankinį pranašumą.

249

Trečia, dėl Komisijos argumento, kad išankstinis susitarimas dėl kainodaros buvo patikrintas praėjus pusei laikotarpio, t. y. po šeštojo mokestinio laikotarpio, pasibaigusio 2013 m. gruodžio 31 d., ir kad išankstinis susitarimas dėl kainodaros tada nebuvo iš dalies pakeistas, pakanka konstatuoti, kad ginčijamame sprendime Komisija visai neteigė, jog dėl išankstinio susitarimo dėl kainodaros dalinio nepakeitimo ar neatšaukimo po šio, praėjus pusei laikotarpio, atlikto patikrinimo SMBV buvo suteiktas pranašumas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

250

Vadinasi, šiomis aplinkybėmis tai, ar išankstinis susitarimas, kaip antai nagrinėjamas išankstinis susitarimas dėl kainodaros, suteikė pranašumą, turėjo būti nagrinėjama atsižvelgiant į to laikotarpio, kai tas susitarimas buvo sudarytas, aplinkybes. Ši išvada reiškia, kad Komisija neturi remtis vertinimais, kurie grindžiami po išankstinio susitarimo dėl kainodaros priėmimo susiklosčiusia vėlesne situacija.

251

Todėl reikia priimti Starbucks pateiktą argumentą, kad šiomis aplinkybėmis Komisija savo analizės negalėjo grįsti informacija, kuri nebuvo prieinama ar kurios nebuvo galima pagrįstai numatyti išankstinio susitarimo dėl kainodaros sudarymo momentu, t. y. 2008 m. balandžio mėnesį.

252

Ginčijamo sprendimo 310–332 konstatuojamosiose dalyse išdėstytu antruoju argumentu (žr. šio sprendimo 230 punktą) Komisija iš esmės siekė įrodyti, kad SMBV mokėtas licencinis atlyginimas Alki iš principo buvo nepateisinamas, nes, Komisijos nuomone, SMBV neturėjo naudos dėl intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje vertės. Šį argumentą sudaro dvi dalys. Pirma, Komisija nusprendė, kad SMBV tiesiogiai rinkoje nenaudojo intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje. Antra, ji konstatavo, kad kavos skrudinimo veikla nedavė pakankamai pelno, kad būtų galima mokėti licencinį atlyginimą.

253

Dėl argumento, kad SMBV tiesiogiai rinkoje nenaudojo intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje, ginčijamo sprendimo 310–313 konstatuojamosiose dalyse Komisija pirmiausia paaiškino, kad, turint omenyje specifinius Alki ir SMBV santykius, skrudintojas, t. y. SMBV, „nepanaudojo“ intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje suteikiamos vertės. Anot Komisijos, skrudinimo praktinės patirties ir kreivių svarba tenka vienodo skonio, susijusio su prekių ženklu ir atskirais jo gaminiais, užtikrinimui. Iš to ji padarė išvadą, kad Starbucks kavos skrudinimo praktinė patirtis ir kreivės yra „panaudojamos“ tik tada, kai Starbucks prekės ženklo gaminius parduoda parduotuvės. Be to, Komisija teigė, kad įprastai skrudinimo praktinė patirtis ir kreivės pačios savaime negali sukurti skrudintojui vertės, jeigu jos nėra naudojamos rinkoje. Jos nuomone, kiek tai susiję su SMBV, kavos skrudinimo patirtis ir skrudinimo kreivės, „atrodo“, sudaro techninę specifikaciją, pagal kurią turėtų būti vykdomas skrudinimas, teikiant pirmenybę skrudinimą užsakančiai bendrovei arba pasirenkant tokią bendrovę. Tai, kad SMBV, naudodama Alki nustatytas skrudinimo proceso specifikacijas, be kita ko, skrudinimo kreives, gali skrudinti kavą, parduodamą pažymėtą Starbucks prekių ženklu, anot Komisijos, SMBV nesuteikia jokios naudos, pasireiškiančios padidėjusia pardavimo apimtimi ar didesne pardavimo kaina, nes SMBV iš esmės neparduoda savo produkcijos galutiniams klientams, vertinantiems Starbucks prekių ženklą. Galiausiai, Komisija pridūrė, kad SMBV beveik visą savo produkciją parduoda Starbucks franšizę turinčioms parduotuvėms, todėl tiesiogiai rinkoje ji nenaudoja intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje.

254

Procesiniuose dokumentuose Komisija nurodė ir tai, kad intelektinė nuosavybė skrudinimo srityje naudojama tik tada, kai produktai parduodami galutiniams klientams, vertinantiems su atitinkamu prekių ženklu siejamą pastovų skonį. Ekonomiškai būtų neracionalu, jeigu kavos skrudintojas (gamintojas) mokėtų licencinį atlyginimą už intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje naudojimą, nors jis tiesiogiai neprekiauja galutiniu produktu. Esant tokiai situacijai kavos skrudintojas (gamintojas) šią intelektinę nuosavybę naudoja kavos pupelėms skrudinti, gavęs užsakovo prašymą.

255

Visų pirma, [konfidencialu]. Vadinasi, pagal sutartį dėl skrudinimo SMBV turėjo mokėti licencinį atlyginimą už intelektinę nuosavybę skrudinimo srityje.

256

Antra, reikia konstatuoti, kad Komisija ginčijamame sprendime netvirtino, jog jos teiginys, pagal kurį intelektinė nuosavybė skrudinimo srityje naudojama parduodant galutiniams klientams, yra Nyderlandų mokesčių teisėje nustatytas testas. Priešingai, iš ginčijamo sprendimo 310–313 konstatuojamųjų dalių, siejamų su įžanginėmis konstatuojamosiomis dalimis, kuriose Komisija pateikė savo poziciją po sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą priėmimo, matyti, jog ji atliko tik ekonominį tyrimą, grindžiamą 1995 m. ir 2010 m. redakcijų EBPO gairėmis.

257

Atsižvelgiant į šias konstatuojamąsias dalis reikia išnagrinėti ginčijamo sprendimo 298, 300 ir 310–313 konstatuojamosiose dalyse išdėstyto Komisijos teiginio, pagal kurį SMBV tiesiogiai rinkoje nenaudoja intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje dėl to, kad ji neparduoda produktų galutiniams klientams, pagrįstumą.

258

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 310–313 konstatuojamosiose dalyse pateikti paaiškinimai nepakankamai įtikina. Iš tikrųjų ginčijamo sprendimo 310–313 konstatuojamosiose dalyse ir Bendrajam Teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose Komisijos argumentavimas iš esmės grindžiamas prielaida, kad intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje vertė naudojama, tik jeigu produktai parduodami galutiniams klientams, vertinantiems su atitinkamu prekių ženklu siejamą pastovų skonį, ir kad ekonomiškai būtų neracionalu, jeigu kavos skrudintojas (gamintojas) mokėtų licencinį atlyginimą už intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje naudojimą, nors jis tiesiogiai neprekiauja galutiniu produktu. Vis dėlto šios prielaidos nepatvirtina ginčijamame sprendime konstatuotos faktinės aplinkybės.

259

Iš tikrųjų, pirma, šalys sutaria, jog iš esmės intelektinė nuosavybė skrudinimo srityje gali sukurti ekonominę vertę. Antra, šalys sutaria ir dėl to, kad SMBV yra skrudintoja, kuri privalo naudoti intelektinę nuosavybę skrudinimo srityje, kad galėtų skrudinti kavą. Trečia, Komisija teigia, jog susijusios ir nesusijusios Starbucks parduotuvės privalo skrudintą kavą pirkti iš SMBV, todėl ji taip pat yra skrudintos kavos pardavėja.

260

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad analizėje Komisija klaidingai pagrindinį dėmesį skyrė prielaidai, pagal kurią intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje vertė naudojama, tik jeigu produktai parduodami galutiniam klientui. Klausimas, kas galiausiai padengia kavos gaminimui naudojamos intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje vertės atlyginimo išlaidas, tikrai skiriasi nuo klausimo, ar intelektinė nuosavybė skrudinimo srityje yra būtina tam, kad SMBV galėtų gaminti skrudintą kavą pagal Starbucks parduotuvių, kurioms ji pati ją parduoda, reikalaujamus kriterijus.

261

Jeigu SMBV savo skrudintą kavą parduoda Starbucks parduotuvėms, reikalaujančioms pagal Starbucks specifikacijas skrudintos kavos, tikėtina, jog, neturėdama teisės naudoti ar, kaip nurodyta ginčijamame sprendime, eksploatuoti intelektinę nuosavybę skrudinimo srityje, SMBV nebūtų galėjusi gaminti ir tiekti kavos, skrudintos pagal Starbucks specifikacijas, to paties pavadinimo parduotuvėms.

262

Darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia Komisija, SMBV mokamas licencinis atlyginimas už intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje naudojimą nėra ekonomiškai visai neracionalus. Iš tikrųjų intelektinė nuosavybė būtina SMBV ekonominei veiklai vykdyti, t. y. kavai skrudinti pagal Starbucks specifikacijas. Vadinasi, SMBV gauna pridėtinę vertę iš intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje naudojimo, nes, jei jos nenaudotų, paskui negalėtų perparduoti skrudintos kavos Starbucks parduotuvėms.

263

Be to, reikia atmesti Komisijos argumentą, kad būtent Starbucks parduotuvės moka licencinius atlyginimus Starbucks Coffee Emea, kurie jau apima [konfidencialu] atlygį. Ginčijamame sprendime šioje argumentų grupėje pateiktuose samprotavimuose nėra jokių aplinkybių, galinčių pagrįsti šį teiginį. Be to, aplinkybė, kad Starbucks parduotuvės moka licencinį atlyginimą Starbucks Coffee Emea, nereiškia, kad SMBV negali priskirti [konfidencialu] prie parduotuvių mokamos kainos. Aplinkybė, kad, anot Komisijos, Starbucks parduotuvės moka antrą licencinį atlyginimą [konfidencialu] Starbucks Coffee Emea, [konfidencialu], taip pat gali suteikti pranašumą nebent pastarajai, o ne SMBV.

264

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, jog ginčijamo sprendimo 298 ir 300 konstatuojamosiose dalyse Komisija klaidingai nusprendė, kad neintegruota gamybos įmonė naudoja intelektinę nuosavybę skrudinimo srityje, tik jeigu ji savo produktus parduoda galutiniams klientams. Iš tikrųjų intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje naudojimas apima ne tik situaciją, kai skrudintojas mažmeninėje rinkoje parduoda savo kavą galutiniams vartotojams, bet ir tokias kaip SMBV situacijas, kai skrudintojas veikia kaip pardavėjas didmeninėje rinkoje. Tačiau vien kavos perdirbimo, dėl kurio užsakovas pateikia gamybos technines specifikacijas, nepakanka, kad būtų įrodytas tokios intelektinės nuosavybės naudojimas.

265

Todėl pažymėtina, jog Komisija padarė klaidą, nes konstatavo, kad ginčijamame sprendime apibūdinta SMBV neturėjo mokėti licencinio atlyginimo dėl to, kad ji tiesiogiai rinkoje nenaudojo intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje.

266

Nyderlandų Karalystė ir Starbucks ginčija Komisijos argumentą, pateiktą ginčijamo sprendimo 314–317 konstatuojamosiose dalyse, kad nuo 2010 m. SMBV patyrė skrudinimo veiklos nuostolių, o dėl tokios situacijos negalėjo mokėti licencinio atlyginimo už intelektinę nuosavybę skrudinimo srityje. Nyderlandų Karalystės nuomone, Komisija, be kita ko, nepakankamai atsižvelgė į tai, kad SMBV nupirktas pupeles kavos gamybai naudojo ir tretieji asmenys. Komisija nusprendė, jog tai įrodo, kad metodas, taikytas siekiant nustatyti licencinį atlyginimą kaip korekcinį kintamąjį, kuris patvirtintas išankstiniu susitarimu dėl kainodaros, neatitinka įprastų rinkos sąlygų principo.

267

Komisija atsikerta, kad, remiantis per administracinę procedūrą Starbucks jai pateikta informacija, tik menka dalis skrudintos kavos buvo perdirbama išorės gamintojų. Todėl ji teisingai nusprendė, kad beveik visos SMBV nupirktos pupelės buvo perdirbamos vykdant jos pačios kavos gamybos veiklą.

268

Iš esmės ginčijamame sprendime Komisija konstatavo, kad nuo 2010 m. SMBV dėl skrudinimo veiklos patyrė nuostolių ir kad SMBV mokėtas licencinis atlyginimas Alki buvo dalinai finansuojamas kitos SMBV veiklos ir nebuvo galimybių ateityje gauti pelno iš skrudinimo. Komisijos nuomone, kavos skrudinimo veikla neteikė pakankamai pelno, kad būtų galima mokėti licencinį atlyginimą. Be to, Komisija teigia, kad grupės viduje SMBV mokėtu licenciniu mokesčiu Alki už intelektinę nuosavybę skrudinimo srityje, „atrodo“, siekta vienintelio tikslo, t. y. pervesti Alki iš SMBV perpardavimo veiklos gautą pelną.

269

Be to, reikia konstatuoti, kad Komisijos samprotavimai grindžiami prielaida, pagal kurią būtina gauti pelno iš skrudinimo veiklos tam, kad būtų sumokėtas licencinis atlyginimas už intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje naudojimą. Tačiau Komisija neįrodė, kad Nyderlandų mokesčių teisės nuostatose įtvirtinta pareiga mokėti licencinį atlyginimą siejama su atitinkamos veiklos pelningumu. Be to, klausimas, ar SMBV skrudinimo veikla buvo pelninga, nesusijęs su tuo, ar pareiga mokėti licencinį atlyginimą, kaip antai nagrinėjama šiuo atveju, galėjo būti ekonomiškai pateisinama.

270

Pirmiausia šiuo klausimu pažymėtina, jog Komisija teigia, kad skrudinimo veikla nedavė pakankamai pelno per laikotarpį nuo 2010 m. Taigi ši išvada neapima viso išankstinio susitarimo dėl kainodaros galiojimo laikotarpio, prasidėjusio 2007 m.

271

Toliau reikia konstatuoti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 243–251 punktuose, tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos šioje byloje, Komisija turėjo susilaikyti nuo bet kokio vertinimo, pagrįsto vėlesne situacija, susiklosčiusia po to, kai buvo sudarytas išankstinis susitarimas dėl kainodaros. Tačiau ginčijamame sprendime Komisija nepaaiškina, kaip išankstinio susitarimo dėl kainodaros sudarymo metu buvo galima numatyti ginčijamo sprendimo 314–317 konstatuojamosiose dalyse jos nurodytus nuostolius, jeigu jie susiję su SMBV situacija nuo 2010 m. Taigi Komisija neįrodė, kad ji galėjo pagrįstai remtis faktine aplinkybe dėl SMBV patirtų skrudinimo veiklos nuostolių nuo 2010 m.

272

Galiausiai bet kuriuo atveju, kadangi Starbucks teigia, jog skrudinimo veikla visada buvo pelninga, primintina, kad Komisija savo analizę grindė Starbucks parduotuvių gauto pelno ir SMBV iš SCTC pirktų žalių kavos pupelių vertės palyginimu. Vis dėlto trečioje argumentų grupėje Komisija teigia būtent tai, kad žalių kavos pupelių kainos augimas buvo pernelyg didelis nuo 2010 m. Taigi iš ginčijamame sprendime Komisijos pateiktų argumentų matyti, jog sąnaudos žalioms kavos pupelėms buvo įvertintos pernelyg didele suma, todėl ginčijamame sprendime jos nurodyti nuostoliai neegzistavo ar bent jau proporcijos nebuvo tokios, kaip konstatuota ginčijamo sprendimo 314–317 konstatuojamosiose dalyse.

273

Šių išvadų pakanka Komisijos argumentui, kad SMBV negalėjo mokėti licencinio atlyginimo už intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje naudojimą, nes jos skrudinimo veikla buvo nuostolinga, atmesti.

274

Bet kuriuo atveju Starbucks teigia, kad Komisijos skaičiavimai klaidingi, nes ji neatsižvelgė į tai, kad didelį kiekį visų pirktų žalių kavos pupelių skrudino ne SMBV. Komisija teigia, jog šis argumentas nepriimtinas, nes tai yra nauja informacija ir ji prieštarauja per administracinę procedūrą pateiktai informacijai.

275

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Komisija ginčijamo sprendimo 155 išnašoje ir procesiniuose dokumentuose pripažįsta, jog per administracinę procedūrą Starbucks pateikta informacija leido nuspręsti, kad praktiškai visas SMBV nupirktas žalias kavos pupeles, išskyrus „nedidelį kiekį“, kuris tiektas tretiesiems asmenims, taip pat skrudino SMBV. Šiomis aplinkybėmis Komisija nurodė jai atsiųstą 2015 m. rugsėjo 23 d.Starbucks kontaktinių asmenų laišką. Vis dėlto iš to laiško matyti, jog atitinkamas trečiasis asmuo su Starbucks grupe buvo sudaręs gamybos rangos sutartį, kuri „daugiausia“ susijusi su kitų nei skrudinta kava produktų gamyba, „bet ir žalių kavos pupelių skrudinimu (tačiau tai yra nedidelis kiekis)“. Nuoroda į „nedidelį kiekį“ reiškia, kad atitinkamas trečiasis asmuo gamino nedidelį kiekį skrudintos kavos, palyginti su kitų nei kavos milteliai produktų gamyba, tačiau tai nereiškia, kad jis gamino nedidelius skrudintos kavos kiekius. Taigi per administracinę procedūrą Komisijai buvo pranešta, kad dalį SMBV pirktų žalių kavos pupelių skrudino ne SMBV. Taigi Komisijos prieštaravimas dėl Starbucks argumento priimtinumo, susijęs su tuo, kad šis argumentas grindžiamas informacija, kuri nebuvo jai pateikta per administracinę procedūrą, neturi faktinio pagrindo, todėl jį reikia atmesti.

276

Dėl Starbucks argumento, kad Komisija atsižvelgė į visas SMBV žalių kavos pupelių pirkimų sumas kaip į sąnaudas, kuriomis rėmėsi skaičiuodama, nors didelį visų pirktų žalių kavos pupelių kiekį skrudino ne SMBV, pagrįstumo reikia konstatuoti, kad Komisija teigia, jog Starbucks2015 m. gegužės 29 d. atsiųstuose dokumentuose nenurodė, kad didelę dalį žalių kavos pupelių skrudino tretieji asmenys. Vis dėlto, kaip teisingai teigia Starbucks, 2015 m. gegužės 29 d.Starbucks kontaktinių asmenų laiške pateiktas atsakymas į 2 klausimą, kuriuo Komisija remiasi procesiniuose dokumentuose, susijęs su SMBV pelno priskyrimu skirtingoms jos funkcijoms, o ne jos nuostolių priskyrimu šioms funkcijoms. Vadinasi, Starbucks kontaktinių asmenų atsakymų, kuriais procesiniuose dokumentuose Komisija grindė savo išvadą, kad SMBV skrudinimo veikla buvo nuostolinga nuo 2010 m., nepakako, kad Komisija galėtų padaryti tokią išvadą.

277

Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 275 punkte, ginčijamo sprendimo priėmimo metu Komisija jau turėjo duomenų, kad nuspręstų, jog ginčijamo sprendimo 314 konstatuojamojoje dalyje nurodytas jos skaičiavimas, kuriame iš kavos skrudinimo gauto pelno atimta SMBV sumokėta SCTC žalių kavos pupelių kaina, klaidingas.

278

Vadinasi, Komisija neįrodė, kad nuo 2010 m. SMBV patyrė skrudinimo veiklos nuostolių, todėl negalėjo mokėti licencinio atlyginimo už intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje naudojimą.

279

Ginčijamame sprendime pateikdama trečią argumentą (žr. šio sprendimo 229 punktą), Komisija iš esmės siekė paaiškinti, kad pagal Starbucks sudarytas gamybos sutartis su trečiaisiais asmenimis ir pagal Starbucks konkurentų ir trečiųjų skrudintojų sudarytas gamybos sutartis nebuvo reikalaujama mokėti jokio licencinio atlyginimo už intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje naudojimą (ginčijamo sprendimo 291–309 konstatuojamosios dalys).

280

Šiomis aplinkybėmis ginčijamo sprendimo 309 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškino, kad SMBV licencinio atlyginimo, mokėto Alki už intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje naudojimą, analizė atsižvelgiant į sandorių kainos dydį įprastomis rinkos sąlygomis leidžia daryti išvadą, kad šiuose konkrečiuose santykiuose už intelektinę nuosavybę negali būti mokamas licencinis atlyginimas. Šią išvadą ji grindė, pirma, palyginimu su Starbucks ir trečiųjų šalių gamybos sutartimis ir, antra, palyginimu su Starbucks konkurentų ir trečiųjų skrudintojų sutartimis. Be kita ko, iš ginčijamo sprendimo 291–299 konstatuojamųjų dalių matyti, jog Komisija siekė nustatyti įprastas rinkos sąlygas atitinkantį SMBV mokėto Alki licencinio atlyginimo dydį.

281

Nyderlandų Karalystė ir Starbucks iš esmės prieštarauja Komisijai dėl klausimo, ar Starbucks sutartys, sudarytos su išorės skrudintojais ir su išvestinių kavos produktų gamintojais, su kuriomis Komisija lygino, buvo tinkamos atlikti palyginimą su SMBV ir Alki sutartiniais santykiais taikant palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodą.

282

Iš esmės dėl klausimo, ar Starbucks su trečiaisiais asmenimis sudarytos sutartys reiškia, kad licencinis atlyginimas turėjo būti lygus nuliui, Nyderlandų Karalystė ir Starbucks tvirtina, kad:

283

Kiek tai susiję su Starbucks ir trečiųjų asmenų sudarytomis sutartimis, pirmąjį etapą apimančiose ginčijamo sprendimo 291–298 konstatuojamosiose dalyse Komisija išnagrinėjo, ar Starbucks grupės su dešimčia trečiųjų įmonių sudarytose sutartyse dėl kavos skrudinimo buvo tiesioginių palyginimo elementų, leidžiančių nustatyti licencinį atlyginimą, kurį SMBV turėjo mokėti Alki. Šiuo aspektu Komisija savo tyrimą grindė 2010 m. redakcijos EBPO gairių 1.36 punktu, kuriame nurodyti įmonės mokesčių mokėtojos kontroliuojamų sandorių ir panašių sandorių laisvojoje rinkoje palyginamumo analizės penki palyginamumo veiksniai, apimantys perduodamo turto ar paslaugų charakteristikas, šalių užtikrinamas funkcijas, sutartines išlygas, šalių ekonominę situaciją ir jų taikomas pramoninę ir komercinę strategijas. Be to, ginčijamo sprendimo 147 išnašoje Komisija padarė nuorodą į 1995 m. redakcijos EBPO gairių 1.17 punktą. Remiantis tuo punktu, siekiant atlikti palyginamumo analizę, gali būti svarbios perduodamo turto ar paslaugų charakteristikos, šalių užtikrinamos funkcijos, sutartinės išlygos, atitinkama šalių ekonominė situacija ir jų taikomos pramoninė ir komercinė strategijos.

284

Antrajame etape, kurį apima ginčijamo sprendimo 299–304 konstatuojamosios dalys, Komisija, remdamasi šiais dešimčia nekontroliuojamų sandorių, konstatavo, kad įprastas rinkos sąlygas atitinkantis SMBV mokamas Alki licencinis atlyginimas gali būti nustatytas taikant palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodą.

285

Konkrečiau kalbant, pirma, kad nustatytų licencinio atlyginimo dydį pagal palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodą, ji palygino SMBV mokamą Alki licencinį atlyginimą su mokesčiais, kuriuos turi mokėti tretieji asmenys kitoms Starbucks grupės įmonėms pagal panašius sandorius panašiomis aplinkybėmis sudarytus laisvojoje rinkoje. Antra, Komisija nagrinėjo Starbucks grupės sudarytas sutartis su 1 neasocijuota gamybos įmone ir su įmonėmis, kurios Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtos redakcijos ginčijamo sprendimo 300 konstatuojamojoje dalyje pavadintos „[neasocijuotos gamybos įmonės 2, 3, 4, 8, 9 ir 10]“ (toliau atitinkamai – 2 neasocijuota gamybos įmonė, 3 neasocijuota gamybos įmonė, 4 neasocijuota gamybos įmonė, 8 neasocijuota gamybos įmonė, 9 neasocijuota gamybos įmonė ir 10 neasocijuota gamybos įmonė). Toliau ji konstatavo, kad tie tretieji asmenys pagal licencines sutartis su Starbucks grupe nemokėjo licencinių atlyginimų, jeigu tiesiogiai rinkoje nenaudojo intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje. Trečia, dėl Starbucks grupės santykių su įmonėmis, kurios Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtos redakcijos ginčijamo sprendimo 303 konstatuojamojoje dalyje pavadintos „[neasocijuotos gamybos įmonės 5, 6 ir 7]“ (toliau atitinkamai – 5 neasocijuota gamybos įmonė, 6 neasocijuota gamybos įmonė ir 7 neasocijuota gamybos įmonė), Komisija konstatavo, kad Starbucks su šiais trečiaisiais asmenimis tik dėl prekių ženklo ir dėl technologijos sudarytose licencinėse sutartyse numatytas licencinio atlyginimo mokėjimas.

286

Trečiajame etape, t. y. ginčijamo sprendimo 309 konstatuojamojoje dalyje, Komisija konstatavo, kad Starbucks grupės su dešimčia trečiųjų įmonių sudarytose kavos skrudinimo sutartyse nereikalaujama jokio licencinio atlyginimo už naudojimąsi intelektine nuosavybe skrudinimo srityje. Taigi Komisija padarė išvadą, kad, kiek tai susiję su konkrečiais SMBV ir Alki santykiais, už šią intelektinę nuosavybę licencinis atlyginimas negalėjo būti mokamas.

287

Šiame etape nereikia nagrinėti, ar Komisija padarė klaidų, susijusių su palyginamumo analizės elementų, t. y. perduodamo turto ar paslaugų charakteristikų, šalių užtikrinamų funkcijų, atitinkamos šalių ekonominės situacijos ir jų vykdomų pramoninės ir komercinės strategijų, pasirinkimu, ir, kalbant apie šią analizę, reikia konstatuoti, kad yra keletas aplinkybių, kurios prieštarauja Starbucks grupės santykių su trečiaisiais asmenimis ir SMBV santykių su Alki palyginamumui. Šios aplinkybės išdėstytos šio sprendimo 288–345 punktuose.

288

Pažymėtina, jog septynios iš dešimties Komisijos nagrinėtų sutarčių, t. y. sudarytos su 1, 3, 4, 7, 8, 9 ir 10 neasocijuotomis gamybos įmonėmis, buvo sudarytos vėliau nei išankstinis susitarimas dėl sandorių kainodaros. Kadangi Komisija nepaaiškino, kodėl apie šias sutartis buvo žinoma arba jas buvo galima pagrįstai numatyti išankstinio susitarimo dėl kainodaros sudarymo momentu, dėl šio sprendimo 243–251 punktuose nurodytų priežasčių ji negalėjo grįsti išankstinio susitarimo dėl kainodaros analizės vėlesnėmis nei to susitarimo sudarymo momentas aplinkybėmis. Todėl šias septynias sutartis reikia pašalinti iš palyginamumo analizės.

289

Kaip nurodyta šio sprendimo 232–236 punktuose, SMBV yra žalių kavos pupelių skrudintoja ir moka Alki licencinį atlyginimą už intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje naudojimą.

290

Ginčijamo sprendimo 295 konstatuojamojoje dalyje Komisija pripažino, jog kai kurios iš dešimties trečiųjų įmonių, sudariusių sutartis su Starbucks grupe, neskrudina kavos. Kaip žinoma, kavos neskrudinanti įmonė Starbucks grupei nemoka licencinio atlyginimo už intelektinės nuosavybės naudojimą skrudinimo srityje, reikalingą skrudintos kavos gamybai.

291

Be to, ginčijamame sprendime Komisija nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad sutartys, pagal kurias tretieji asmenys negamino skrudintos kavos, gali būti palyginamos su SMBV ir Alki sudaryta sutartimi. Žinoma, ši konstatuota aplinkybė Komisijai netrukdė savo analizę grįsti įmonės, kuri vykdė ne visiškai tokias pačias kaip SMBV funkcijas ar kuri buvo kitokioje faktinėje padėtyje, sandoriais. Šiuo atveju ji turėjo pagrįsti tokį pasirinkimą ir paaiškinti, kokius koregavimus taikė analizėje, kad atsižvelgtų į įmonių skirtumus.

292

Todėl sutartis, sudaryta su kavos neskrudinančia įmone, šiuo atveju negalėjo būti naudojama nepadarius patikslinimų ar neatlikus koregavimų, kad būtų atlikta palyginamumo analizė, siekiant įrodyti, kad SMBV mokėtas Alki licencinis atlyginimas turėjo būti lygus nuliui.

293

Šiuo atžvilgiu su 5, 6 ir 7 neasocijuotomis gamybos įmonėmis sudarytos sutartys, remiantis jų aprašymu ginčijamame sprendime, nebuvo susijusios su žalių kavos pupelių skrudinimu. Kadangi, kiek tai susiję su nagrinėjamomis sutartimis, 5, 6 ir 7 neasocijuotos gamybos įmonės nevykdė kavos skrudintojo veiklos, reikia nuspręsti, kad su tomis įmonėmis sudarytos sutartys šiuo atveju negalėjo būti naudojamos palyginamumo analizėje.

294

Kaip nurodyta šio sprendimo 235 punkte, atsargos, kurias SMBV nupirko iš SCTC ir pardavė parduotuvėms, buvo nurodytos SMBV balanse, nes pastaroji yra subjektas, atsakingas už sutarčių sudarymą su parduotuvėmis ir apmokėjimą. Vadinasi, SMBV tapo jos skrudintų žalių kavos pupelių atsargų savininke ir jas pardavė parduotuvėms. Taigi reikia konstatuoti, kad, jeigu SMBV būtų savarankiška įmonė, ji nebūtų galėjusi pagaminti kavos pagal Starbucks grupės specifikacijas, neįgijusi teisės naudoti intelektinę nuosavybę skrudinimo srityje. Todėl ji nebūtų galėjusi pagaminti skrudintos kavos nemokėdama licencinio atlyginimo.

295

Tačiau, kaip nurodyta šio sprendimo 236 punkte, rangovinis gamintojas ar subrangovas apdoroja žaliavas arba pusfabrikačius užsakovo vardu. Todėl jam intelektinė nuosavybė skrudinimo srityje yra tik techninė specifikacija, už kurią jis užsakovui nemoka licencinio atlyginimo.

296

Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, jog atsiliepime į ieškinį byloje T‑636/16 Komisija teigia, kad, kiek tai susiję su sutartiniais santykiais su Starbucks grupe, 1, 8 ir 9 neasocijuotos gamybos įmonės veikė pagal gamybos rangos sutartis ir jos daugiausia gamino tokius produktus kaip aromatizuotą kavą, miltelius kavos gaminiams, saugomiems registruotu prekių ženklu, ar tirpią kavą. Anot Komisijos, 1, 8 ir 9 neasocijuotos gamybos įmonės netapo Starbucks gaminių savininkėmis. Be to, Komisija pripažįsta, kad sutartys su 1, 8 ir 9 neasocijuotomis gamybos įmonėmis skiriasi nuo SMBV ir Alki sudarytos sutarties dėl kavos skrudinimo.

297

Antra, dėl Starbucks grupės ir 4 neasocijuotos gamybos įmonės sudarytos sutarties ginčijamo sprendimo 148 konstatuojamosios dalies trečioje įtraukoje Komisija patikslino, kad jos tikslas – kavos skrudinimo subranga. Šiuo klausimu Starbucks teigia, kad 4 neasocijuota gamybos įmonė perka žalias kavos pupeles iš Starbucks grupės, jas skrudina pagal skrudinimo kreives ir jos pateiktą pupelių mišinio receptą. Paskui ji parduoda visą savo skrudintą kavą vienai visiškai Starbucks grupės valdomai patronuojamajai bendrovei, o ši skrudintą kavą perparduoda parduotuvėms.

298

Iš šio aprašymo matyti, jog 4 neasocijuota gamybos įmonė parduotuvėms neparduodavo kavos, kurią skrudino. Ji, kaip subrangovė, tik tiekė skrudintą kavą Starbucks grupės įmonei, kuri rūpinosi kavos pardavimu. Šiomis aplinkybėmis intelektinė nuosavybė skrudinimo srityje yra tik gamybos techninė specifikacija. Todėl tai, kad 4 neasocijuota gamybos įmonė nemokėjo licencinio atlyginimo už intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje naudojimą Starbucks grupei, nereiškia, kad SMBV neturėjo mokėti licencinio atlyginimo Alki.

299

Trečia, dėl 10 neasocijuotos gamybos įmonės Komisija procesiniuose dokumentuose byloje T‑636/16 paaiškina, kad ši įmonė gamino ir skrudino žalias kavos pupeles, tiesiogiai pirktas iš žalių kavos pupelių tiekėjų, ir parduodavo visus Starbucks prekių ženklo kavos produktus vieninteliam Starbucks grupės subjektui, atsakingam už jų pardavimą.

300

Iš šio aprašymo matyti, kad 10 neasocijuota gamybos įmonė parduodavo savo skrudintą kavą ne parduotuvėms, o Starbucks grupės bendrovei, kuri rūpinosi tos kavos pardavimu. Šiomis aplinkybėmis intelektinė nuosavybė skrudinimo srityje buvo tik gamybos techninė specifikacija. Todėl nieko neįprasto, kad ši įmonė Starbucks grupei nemokėjo licencinio atlyginimo už intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje naudojimą.

301

Komisija atsikerta, kad tiek 4 ir 10 neasocijuotos gamybos įmonės, tiek SMBV gamina kavos produktus, kurių jos savarankiškai netiekia rinkai, todėl jos yra panašioje padėtyje. Vis dėlto šis argumentas neįtikina. Iš tikrųjų primintina, jog, siekiant nustatyti, ar SMBV buvo suteiktas pranašumas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikia palyginti SMBV padėtį taikant nagrinėjamą priemonę ir įprastomis rinkos sąlygomis veikiančios panašios savarankiškos įmonės padėtį (žr. šio sprendimo 148 ir 149 punktus). Taigi atliekant tokią analizę palyginimo objektas yra tokioje kaip SMBV padėtyje esanti savarankiška įmonė, t. y. įmonė, kuri skrudina kavą ir ją parduoda parduotuvėms rinkoje.

302

Atsižvelgiant į šiuos SMBV ir 1, 4, 8, 9 ir 10 neasocijuotų gamybos įmonių padėties skirtumus ir į tai, kad nėra papildomų duomenų, rodančių, kad vis dėlto nagrinėjamos sutartys buvo panašios, iš palyginamumo analizės reikėjo pašalinti Starbucks grupės ir tų įmonių sudarytas sutartis.

303

Ginčijamo sprendimo 295 konstatuojamojoje dalyje Komisija pripažino, kad kai kurios iš dešimties trečiųjų įmonių, sudariusių sutartis su Starbucks grupe, gamino paruoštus gėrimus ar kitus gaminius bei ingredientus gėrimams ruošti, taigi visos dešimt trečiųjų įmonių negamino skrudintos kavos. Remiantis šia konstatuojamąja dalimi, sutartys dėl žalių kavos pupelių skrudinimo buvo sudarytos su 2, 3, 4 ir 10 neasocijuotomis gamybos įmonėmis.

304

Kaip nurodyta šio sprendimo 296 punkte, Komisija pripažino, kad, kiek tai susiję su sutartiniais santykiais su Starbucks grupe, 1, 8 ir 9 neasocijuotos gamybos įmonės daugiausia gamino tokius produktus kaip aromatizuota kava, milteliai kavos gaminiams, saugomiems registruotu prekių ženklu, ar tirpi kava. Be to, Komisija pripažino, kad šiuo atžvilgiu sutartys su 1, 8 ir 9 neasocijuotomis gamybos įmonėmis skiriasi nuo SMBV ir Alki sudarytos sutarties dėl kavos skrudinimo.

305

Reikia priminti ir tai, jog atsiliepime į ieškinį byloje T‑636/16 Komisija teigia, jog jos atliktas su trečiaisiais asmenimis sudarytų sutarčių vertinimas iš esmės negrindžiamas su 5, 6 ir 7 neasocijuotomis gamybos įmonėmis sudarytomis sutartimis dėl skirtumų, kuriuos lemia praktinė patirtis pagal licenciją (t. y. intelektinė nuosavybė skrudinimo srityje), palyginti su praktine patirtimi paruoštų gėrimų gamybos srityje, ir šių įmonių vieta tiekimo grandinėje, būtent kad SMBV skrudina kavos pupeles, paskui jas perparduoda platintojams ar tretiesiems gamintojams, o 5, 6 ir 7 neasocijuotos gamybos įmonės gamina produktus iš kavos, kuriuos parduoda tiesiogiai savo klientams, šiuo atveju – daugiausia prekybos centrams.

306

Taigi, kiek tai susiję su Starbucks grupės ir 1, 5, 6, 7, 8 ir 9 neasocijuotų gamybos įmonių sutartiniais santykiais, pažymėtina, jog ginčijamame sprendime Komisija nepateikė duomenų, rodančių, kad sutartys, pagal kurias trečiasis asmuo negamina skrudintos kavos, skirtos parduoti Starbucks grupės asocijuotoms ar neasocijuotoms parduotuvėms, panašios į SMBV ir Alki sudarytą sutartį. Iš ginčijamo sprendimo 298 ir 300 konstatuojamųjų dalių matyti, jog, lygindama SMBV mokėtą Alki licencinį atlyginimą su dešimtyje Starbucks grupės ir trečiųjų asmenų sudarytų sutarčių prireikus nustatytais licenciniais atlyginimais, Komisija nusprendė, kad reikšmingas palyginamumo elementas yra tai, ar trečiasis asmuo tiesiogiai naudojo intelektinę nuosavybę rinkoje parduodamas produktus galutiniams klientams.

307

Vis dėlto, anot Komisijos, 1, 5, 6, 7, 8 ir 9 neasocijuotos gamybos bendrovės nevykdė skrudinimo funkcijos, susijusios su tuo pačiu produktu, su kuriuo siejama SMBV kavos skrudinimo funkcija. Taigi Komisija neįrodė, kad šios sutartys buvo pakankamai panašios į SMBV ir Alki sudarytą sutartį dėl skrudinimo.

308

Vadinasi, šiuo atveju dėl šios priežasties Starbucks grupės ir 1, 5, 6, 7, 8 ir 9 neasocijuotų gamybos bendrovių sudarytas sutartis taip pat reikia pašalinti iš palyginamumo analizės.

309

Dėl Starbucks grupės ir 3 neasocijuotos gamybos įmonės sudarytos sutarties ginčijamo sprendimo 148 konstatuojamosios dalies antroje įtraukoje Komisija teigė, kad pagal licencinę sutartį dėl skrudinimo 3 neasocijuota gamybos įmonė teikė paslaugas skrudinimo srityje. Kava buvo parduodama Starbucks grupei ir bendrai įmonei, kurią valdė 3 neasocijuota gamybos įmonė ir Starbucks grupė (toliau – bendra įmonė), eksploatavusiai Starbucks parduotuves Sąjungai nepriklausančioje šalyje. 3 neasocijuota gamybos įmonė Starbucks grupei mokėjo licencinį atlyginimą už kavos skrudinimą, kurio dydis nustatytas pagal atitinkamą pagamintų ir bendrai įmonei parduotų žalių kavos pupelių kiekį.

310

Ginčijamo sprendimo 301 konstatuojamojoje dalyje Komisija teigė ir tai, kad 3 neasocijuota gamybos įmonė mokėjo licencinį atlyginimą Starbucks grupei tik tada, kai ji savo produkciją parduodavo bendrai įmonei. Šiuo atveju, anot Komisijos, 3 neasocijuota gamybos įmonė „tiesiogiai rinkoje naudoja [intelektinę nuosavybę] skrudinimo srityje per susijusią šalį“, todėl, „panašu“, jog licencinio atlyginimo mokėjimas apima bendros įmonės vykdomą Starbucks prekių ženklo gaminių platinimą tretiesiems asmenims. Šią išvadą patvirtina tai, kad, 3 neasocijuotai gamybos įmonei perparduodant skrudintą kavą Starbucks grupei, o ne bendrai įmonei ir Starbucks grupei užtikrinant platinimą ir prekių ženklo naudojimą rinkoje, 3 neasocijuota gamybos įmonė nemokėjo Starbucks jokio licencinio atlyginimo už intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje naudojimą.

311

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, jog Komisija ir Starbucks sutaria dėl to, kad tada, kai 3 neasocijuota gamybos įmonė parduoda savo skrudintas kavos pupeles bendrai įmonei nustatytoje teritorijoje, ji už skrudinimą Starbucks grupei moka licencinį atlyginimą, kurio dydis nustatytas pagal skrudintos ir supakuotos kavos kiekį, ir kad tada, kai ji savo skrudintas pupeles parduoda Starbucks [konfidencialu], licencinis atlyginimas už skrudinimą nemokamas.

312

Ši išvada aiškiai prieštarauja Komisijos pozicijai, pagal kurią 3 neasocijuota gamybos įmonė nemokėjo licencinio atlyginimo pagal licencinę sutartį, sudarytą su Starbucks grupe, jeigu ji tiesiogiai rinkoje nenaudojo intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje parduodama galutiniams vartotojams. Taigi Starbucks teisingai tvirtina, jog 3 neasocijuotos gamybos įmonės pareiga mokėti licencinį atlyginimą grindžiama tik skrudintos kavos pardavimu parduotuvėms atitinkamoje teritorijoje, neatsižvelgiant į tai, ar parduotuvės platina skrudintą kavą galutiniams klientams, ar ne.

313

Šiomis aplinkybėmis Komisija tvirtina, jog 3 neasocijuotos gamybos įmonės padėtis ir SMBV padėtis skiriasi dėl to, kad 3 neasocijuota gamybos įmonė ir Starbucks parduotuvės atitinkamoje teritorijoje yra kontroliuojamos to paties subjekto, t. y. 3 neasocijuotos gamybos įmonės patronuojančiosios bendrovės. Be to, Komisija teigia, kad „panašu“, jog 3 neasocijuota gamybos įmonė licencinį atlyginimą sumoka bendros įmonės vardu, o ne kaip atlyginimą už tai, kad 3 neasocijuota gamybos įmonė naudojasi intelektine nuosavybe skrudinimo srityje.

314

Visų pirma, reikia konstatuoti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 194–196 punktų, iš esmės ginčijamame sprendime Komisija turi pateikti pagalbos egzistavimo įrodymus.

315

Ši pareiga neįvykdyta, jeigu Komisija tik iš pirmo žvilgsnio, kaip šiuo atveju, konstatuoja, kad „panašu“, jog licencinio atlyginimo mokėjimas apima bendros įmonės vykdomą Starbucks prekių ženklo gaminių platinimą trečiosioms šalims, ar kad „panašu“, jog jis mokamas bendros įmonės vardu.

316

Toliau pažymėtina, jog SMBV padėties ir 3 neasocijuotos gamybos įmonės padėties skirtumas, kurį nurodo Komisija, t. y. tai, kad 3 neasocijuota gamybos įmonė parduodavo savo skrudintą kavą per bendrą įmonę atitinkamoje teritorijoje esančioms Starbucks parduotuvėms, nepaneigia aplinkybės, kad 3 neasocijuota gamybos įmonė Starbucks grupei mokėjo licencinį atlyginimą už skrudinimą, kurio dydis nustatytas pagal skrudintos ir supakuotos kavos kiekį. [Konfidencialu]

317

Galiausiai pati Komisija procesiniuose dokumentuose nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad 3 neasocijuota gamybos įmonė ir bendra įmonė yra asocijuotos šalys, neįmanoma tiesiogiai palyginti su SMBV ir Starbucks parduotuvių santykiais EARA regione. Ši išvada dar labiau susilpnina Komisijos poziciją, pagal kurią 3 neasocijuotos gamybos įmonės ir Starbucks grupės sutartiniai santykiai gali būti palyginami su SMBV ir Alki santykiais, ir tai leidžia daryti išvadą, kad licencinis atlyginimas turėjo būti lygus nuliui.

318

Galima apibendrinti, kad iš viso to, kas išdėstyta, matyti, jog, priešingai, nei ginčijamame sprendime tvirtino Komisija, 3 neasocijuota gamybos įmonė buvo skrudintoja, kuri Starbucks grupei mokėjo licencinį atlyginimą už intelektinės nuosavybės naudojimą skrudinimo srityje.

319

Taigi dėl šio sprendimo 289–318 punktuose nurodytų priežasčių reikia konstatuoti, jog Komisija neįrodė, kad Alki ir SMBV sutartinių santykių ir Starbucks grupės ir 1 bei 3–10 neasocijuotų gamybos įmonių sutartinių santykių palyginimas leido daryti išvadą, kad SMBV mokėtas Alki licencinis atlyginimas turėjo būti lygus nuliui.

320

Iš ginčijamo sprendimo 148 konstatuojamosios dalies pirmos įtraukos matyti, jog dėl kavos skrudinimo subrangos Starbucks grupė sudarė dviejų rūšių sutartis su 2 neasocijuota gamybos įmone, kurios buvo kelis kartus iš dalies pakeistos. Pirma, remiantis 2008 m. technologijos perdavimo susitarimu, viena Starbucks grupės įmonė 2 neasocijuotai gamybos įmonei suteikė neišimtinę, be kita ko, Starbucks technologijos ir praktinės patirties naudojimo licenciją dėl skrudintos kavos gaminimo ir pardavimo atrinktiems tretiesiems asmenims, su kuriais Starbucks sudarė tiekimo sutartis, t. y. iš esmės tai buvo 5 neasocijuota gamybos įmonė. Už tai 2 neasocijuota gamybos įmonė turėjo teikti paslaugas taip, kad būtų užtikrinta aukšta skrudintos kavos kokybė. Šiuo tikslu 2 neasocijuota gamybos įmonė turėjo, be kita ko, tenkinti Starbucks nustatytus kokybės kontrolės reikalavimus. Technologijos perdavimo susitarime buvo nurodyta, kad 2 neasocijuota gamybos įmonė neturėjo mokėti licencinio atlyginimo. Antra, žalių kavos pupelių tiekimo sutartyje buvo nurodyta, kad 2 neasocijuota gamybos įmonė turi pirkti žalias kavos pupeles išimtinai tik iš Starbucks grupės ir mokėti už tam tikrą kiekį nustatytą atlygį. Technologijos perdavimo susitarimas ir tiekimo sutartis buvo sudaryti su dviem skirtingais Starbucks grupei priklausančiais subjektais.

321

Ginčijamo sprendimo 300 ir 302 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė ir tai, kad pagal licencinę sutartį, sudarytą su Starbucks grupe, 2 neasocijuota gamybos įmonė nemoka licencinio atlyginimo, jeigu rinkoje tiesiogiai nenaudoja intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje produktus parduodama galutiniams klientams. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad iš ginčijamo sprendimo 148 konstatuojamojoje dalyje pateikto aprašymo matyti, jog 2 neasocijuota gamybos įmonė savo skrudintos kavos neparduodavo galutiniams vartotojams.

322

Dėl klausimo, ar 2 neasocijuotos gamybos įmonės padėtis buvo panaši į SMBV, reikia konstatuoti, kad 2 neasocijuotos gamybos įmonės ir Starbucks grupės sutartiniai santykiai buvo glaudžiai susiję su 5 neasocijuotos gamybos įmonės ir Starbucks grupės sutartiniais santykiais. Iš tikrųjų, likus keleriems metams iki išankstinio susitarimo dėl kainodaros sudarymo, 5 neasocijuota gamybos įmonė ir SMBV sudarė tiekimo sutartį, pagal kurią Starbucks grupė įsipareigojo tiekti skrudintas kavos pupeles, koncentratą ir kitus kavos ingredientus 5 neasocijuotai gamybos įmonei.

323

Vėliau, tačiau dar prieš sudarant išankstinį susitarimą dėl kainodaros, 5 neasocijuota gamybos įmonė ir SMBV sudarė pavedimo sutartį [konfidencialu], prie kurios 2 neasocijuota gamybos įmonė prisijungė tą pačią dieną. [Konfidencialu]

324

[Konfidencialu]

325

[Konfidencialu]

326

Iš šių nuostatų matyti, jog 2 neasocijuotos gamybos įmonės vaidmuo skyrėsi nuo SMBV, nes ji, anot Komisijos, buvo skrudintoja, kuri taip pat užtikrino skrudintos kavos pardavimą Starbucks parduotuvėms. Iš tikrųjų, remdamasi pavedimo sutartimi, 2 neasocijuota gamybos įmonė tiekė 5 neasocijuotai gamybos įmonei, kad Starbucks grupė galėtų įvykdyti savo sutartinę pareigą pastarajai įmonei, nustatytą tiekimo sutartyje.

327

Šiomis aplinkybėmis primintina, jog ginčijamame sprendime Komisija Starbucks grupės ir 2 neasocijuotos gamybos įmonės sutartinius santykius pagal pobūdį įvardijo kaip subrangos sutartį (žr. šio sprendimo 320 punktą). Vis dėlto, kaip nurodyta šio sprendimo 236 punkte, toks subrangovas tik skrudina pagal užsakovo nurodymus, kad įvykdytų prisiimtą sutartinę pareigą tiekti skrudintą kavą. Šiomis aplinkybėmis skrudintojas tik vykdo užsakovo techninius reikalavimus.

328

Taigi reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime Komisija nepateikė pakankamai duomenų, rodančių, kad tokia subrangos sutartis buvo panaši į SMBV ir Alki sutartį, sudarytą siekiant nustatyti licencinio atlyginimo dydį.

329

Bet kuriuo atveju, net jeigu licencinio atlyginimo dydžiui nustatyti skirti Starbucks grupės ir 2 neasocijuotos gamybos įmonės susitarimai būtų panašūs į sudarytuosius SMBV ir Alki, ginčijamo sprendimo 302 konstatuojamojoje dalyje Komisija tik atmetė Starbucks argumentą, kad žalioms kavos pupelėms taikytas antkainis, kurį 2 neasocijuota gamybos įmonė mokėjo Starbucks grupei, yra „paslėptas“ atlyginimas už intelektinę nuosavybę skrudinimo srityje. Šiomis aplinkybėmis, pirma, ji tvirtino, jog „panašu“, kad šis antkainis visiškai perkeltas 5 neasocijuotai gamybos įmonei. Antra, ji teigė: „nėra jokių faktų, kad bet koks antkainis prie pirkimo kainos nebūtų skirtas tiesiogiai 5 neasocijuotai gamybos [įmonei] arba kitaip darytų poveikį komercinėms sąlygoms tarp 5 neasocijuotos gamybos [įmonės] ir 2 neasocijuotos gamybos [įmonės], nes šis susitarimas nebuvo sudarytas nepriklausomai nuo susitarimo tarp Starbucks [grupės] ir 5 neasocijuotos gamybos [įmonės]“.

330

Vis dėlto ginčijamo sprendimo 302 konstatuojamojoje dalyje pateikti argumentai visiškai nekeičia išvados, kad nepakanka vien 2 neasocijuotos gamybos įmonės turėto „subrangovo“ statuso, siekiant padaryti išvadą, kad SMBV, kaip skrudintos kavos pardavėja, neturėjo mokėti jokio licencinio mokesčio už intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje naudojimą.

331

Be to, kiek tai susiję su klausimu, ar taikytas didesnis žalių kavos pupelių sąnaudų antkainis, kurį 2 neasocijuota gamybos įmonė mokėjo Starbucks grupei, buvo atlyginimas už intelektinę nuosavybę kavos skrudinimo srityje, pažymėtina, kad Komisijos argumentas, jog „panašu“, kad 2 neasocijuotos gamybos įmonės mokėtas antkainis už kavos pupelių sąnaudas perkeltas 5 neasocijuotai gamybos įmonei, yra hipotetinis ir savaime nereiškia, kad atlyginimą už intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje naudojimą Starbucks grupei iš tikrųjų mokėjo 2 neasocijuota gamybos įmonė.

332

Tačiau kelios aplinkybės kelia abejonių dėl Komisijos argumento, kad šiuo atveju 2 neasocijuota gamybos įmonė Starbucks grupei nemokėjo jokio atlyginimo už intelektinės nuosavybės naudojimą skrudinimo srityje.

333

Pirma, reikia konstatuoti, kad SMBV tiektų žalių kavos pupelių kaina, kurią 2 neasocijuota gamybos įmonė mokėjo Starbucks grupei, iš pirmo žvilgsnio atrodo didelė, atsižvelgiant į skaičius, kuriuos Starbucks nurodė byloje T‑636/16 pareikšto ieškinio 189 išnašoje. Komisija neginčija šių skaičių. Beje, ginčijamo sprendimo 302 konstatuojamojoje dalyje Komisija neginčijo Starbucks kontaktinių asmenų teiginio, kad ta kaina buvo didelė.

334

Antra, Komisija teigia, jog ji ginčijamame sprendime konstatavo, kad pagal licencinę sutartį dėl technologijos 2 neasocijuota gamybos įmonė neturėjo mokėti jokio licencinio atlyginimo už intelektinės nuosavybės naudojimą skrudinimo srityje. Todėl ji mano, jog Nyderlandų Karalystė ir Starbucks turėjo įrodyti, kad žalių kavos pupelių kainos skirtumas buvo „paslėptas“ atlyginimas už intelektinę nuosavybę skrudinimo srityje, o joms to padaryti nepavyko.

335

Taigi primintina, jog 1995 m. ir 2010 m. redakcijų EBPO gairių, kuriomis Komisija grindžia palyginamumo analizę, 6.17 punkte aiškiai nustatyta, kad atlyginimas už nematerialaus turto naudojimą gali būti įtrauktas į produktų pardavimo kainą, jeigu, pavyzdžiui, įmonė kitai įmonei parduoda negalutinius produktus, pastarajai kartu perduodama savo patirtį, siekiant tolesnio tų produktų apdorojimo. Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Komisija teisingai teigia, jog kainos skirtumas iš esmės skiriasi nuo licencinio atlyginimo, kuris galimai sukelia kitokių pasekmių mokesčių srityje, o tai, beje, iš esmės pakartota 2010 m. redakcijos EBPO gairių 6.19 punkte.

336

Šiuo atveju iš ginčijamo sprendimo aiškiai matyti, jog per administracinę procedūrą Starbucks tvirtino, kad žalių kavos pupelių sąnaudų antkainis, kurį 2 neasocijuota gamybos įmonė mokėjo Starbucks grupei, yra atlyginimas už intelektinę nuosavybę skrudinimo srityje.

337

Šiomis aplinkybėmis atitinkami Starbucks argumentai, pateikti per administracinę procedūrą, negalėjo būti atmesti remiantis paprasta išvada, kad licencinėje sutartyje dėl technologijos nustatyta, kad 2 neasocijuota gamybos įmonė neturėjo mokėti jokio licencinio atlyginimo už intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje naudojimą.

338

Trečia, nors Komisija teisingai teigia, jog žalių kavos pupelių tiekimas ir intelektinės nuosavybės sublicencijos suteikimas yra skirtingi sandoriai, grindžiami 2 skirtingomis sutartimis, ir už juos skirtingai atlyginama Starbucks grupėje, vis dėlto Starbucks grupės ir 2 neasocijuotos gamybos įmonės technologijos perdavimo susitarime nustatyta, kad [konfidencialu].

339

Ketvirta, be to, Komisija teigia, jog iš esmės atitinkamai dėl 2 neasocijuotos gamybos įmonės ir SMBV nupirktų žalių kavos pupelių kainos skirtumo gali būti keli kiti paaiškinimai, pavyzdžiui, pirma, stiprūs Starbucks derybiniai įgūdžiai [konfidencialu], be to, aplinkybė, kad 2 neasocijuota gamybos įmonė perka žalias kavos pupeles ne tiesiogiai iš SCTC, o iš Starbucks [konfidencialu], kuri jas perka iš SCTC, o paskui jai perparduoda, nes tai taip pat gali lemti antkainį, kad būtų padengta Starbucks sukurta pridėtinė vertė [konfidencialu], arba galiausiai skirtingos tiekimo sąlygos.

340

Visų pirma pažymėtina, jog Komisijos argumentas, kad Starbucks [konfidencialu] turėjo tokius stiprius derybinius įgūdžius, palyginti su 2 neasocijuota gamybos įmone, kad galėjo prašyti didesnės kainos nei ta, kurią galėjo gauti [konfidencialu] SMBV, neįtikina.

341

Toliau, nors Komisija teigia, jog aplinkybė, kad 2 neasocijuota gamybos įmonė žalias kavos pupeles perka ne tiesiogiai iš SCTC, o iš Starbucks [konfidencialu], kuri jas perka iš SCTC, o paskui jai jas perparduoda, taip pat gali lemti sąnaudoms taikomą antkainį, skirtą padengti [konfidencialu], vis dėlto ji nepaaiškina [konfidencialu]. Tačiau Starbucks šiuo klausimu atsikerta, kad SCTC atsako už visą tiekimo procesą, apimantį kavos pupelių vežimą nuo kilmės uosto iki paskirties uosto, kur jos pristatomos 2 neasocijuotai gamybos įmonei be jokio perdirbimo. Be to, anot Starbucks, administracinio veiksmingumo sumetimais [konfidencialu]. Taigi reikia atmesti ir šį Komisijos argumentą.

342

Galiausiai Komisija tvirtina, kad skiriasi 2 neasocijuotai gamybos įmonei ir SMBV taikomos žalių kavos pupelių pristatymo sąlygos. Ji nurodo, jog Starbucks [konfidencialu] parduoda žalias kavos pupeles 2 neasocijuotai gamybos bendrovei už CIF (kaina, draudimas ir frachtas) kainą teritorijos, kurioje ji vykdo ekonominę veiklą, įvežimo uoste, o žalios kavos pupelės, kuriomis SMBV apsirūpina iš SCTC, pristatomos už FOB (franko laivo denis) kainą Amsterdamo (Nyderlandai) uoste. Vis dėlto, pirma, reikia konstatuoti, kad Komisija nepateikia skaičių, patvirtinančių teiginį, kad gali susidaryti didelis išlaidų skirtumas tiekiant už CIF kainą, palyginti su FOB kaina. Antra, Starbucks teigia, jog išlaidų skirtumas tiekiant už CIF kainą, palyginti su FOB kaina, yra pernelyg mažas, kad būtų galima paaiškinti „didesnį antkainį“. Taigi Komisija neįrodė savo teiginio, kad „didesniu antkainiu“ net ir iš dalies negalėjo būti atlyginama už intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje naudojimą, nes jį visiškai lėmė pagal nagrinėjamas sutartis nustatytų tiekimo sąlygų skirtumas.

343

Šiomis aplinkybėmis nei ginčijamo sprendimo 302 konstatuojamojoje dalyje pateikti glausti motyvai, nei kiti Komisijos pateikti, o Starbucks ginčijami paaiškinimai Komisijai neleido daryti išvados, kad Starbucks grupės ir 2 neasocijuotos gamybos įmonės sudarytos sutartys pakankamai teisiškai įrodė, kad ši įmonė Starbucks grupei nemokėjo jokio atlyginimo už intelektinės nuosavybės naudojimą skrudinimo srityje.

344

Vadinasi, remiantis tuo, ką Komisija išdėstė ginčijamame sprendime, ji teisiškai neįrodė, kad Starbucks grupės ir 2 neasocijuotos gamybos įmonės sudaryta sutartis leidžia nuspręsti, jog licencinis atlyginimas, kurį SMBV mokėjo Alki, turėjo būti lygus nuliui.

345

Vadinasi, reikia apibendrinti, kad Komisija, remdamasi atliktu palyginimu su dešimties neasocijuotų gamybos įmonių sudarytomis sutartimis, neįrodė, kad licencinis atlyginimas turėjo būti lygus nuliui. Iš tikrųjų su 1, 3, 4, 7, 8, 9 ir 10 neasocijuotomis gamybos įmonėmis sutartys sudarytos anksčiau nei išankstinis susitarimas dėl sandorių kainodaros. Su 5, 6 ir 7 neasocijuotomis gamybos įmonėmis sudarytos sutartys susijusios su įmonėmis, kurios nėra kavos skrudintojos. Su 1, 4, 8, 9 ir 10 neasocijuotomis gamybos įmonėmis sutartys sudarytos ne dėl perpardavimo. Su 1, 5, 6, 7, 8 ir 9 neasocijuotomis gamybos įmonėmis sutartys sudarytos dėl kitų nei skrudinta kava produktų, o sutartyje su 3 neasocijuota gamybos įmone nurodyta galimybė mokėti licencinį atlyginimą. Dėl sutarties, sudarytos su 2 neasocijuota gamybos įmone, glaustų ir hipotetinių Komisijos argumentų nepakanka, siekiant įrodyti, kad ši įmonė Starbucks grupei nemokėjo jokio licencinio atlyginimo už intelektinės nuosavybės naudojimą skrudinimo srityje.

346

Todėl iš šio sprendimo 288–345 punktuose pateiktų argumentų matyti, jog Komisija neįrodė, kad palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodo, grindžiamo palyginimu su Starbucks grupės ir dešimties neasocijuotų gamybos įmonių sudarytomis sutartimis, taikymas būtų lėmęs išvadą, kad licencinis mokestis, kurį SMBV mokėjo Alki už intelektinę nuosavybę skrudinimo srityje, jeigu būtų nustatytas rinkos sąlygomis, būtų turėjęs būti lygus nuliui.

347

Komisija taip pat palygino licencinį atlyginimą, kurį SMBV mokėjo Alki, su tuo, kuris buvo numatytas keliose Starbucks konkurentų ir trečiųjų skrudintojų sudarytose sutartyse. Komisija nusprendė, jog iš šios palyginimo analizės išplaukia, kad SMBV neturėjo mokėti Alki jokio licencinio atlyginimo už intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje naudojimą.

348

Iš tikrųjų iš ginčijamo sprendimo 309 konstatuojamosios dalies matyti, jog, siekdama išsiaiškinti, ar SMBV mokėjo Alki įprastų rinkos sąlygų principą atitinkantį licencinį atlyginimą už intelektinę nuosavybę skrudinimo srityje, Komisija palygino Alki ir SMBV sudarytą sutartį su keliomis Starbucks konkurentų ir trečiųjų skrudintojų sudarytomis sutartimis. Šiame kontekste Komisija rėmėsi Melitta, Dallmayr ir Y įmonės atsakymais.

349

Starbucks ginčija Komisijos atliktą analizę. Ji mano, jog su Melitta ir X įmone siejamos sutartys yra „susitarimai, pagal kuriuos rangovas ar gamintojas, priešingai nei SMBV, galutinį produktą tiekia užsakovui, o ne tiesiogiai užsakovo klientui“. Dėl šios priežasties šios sutartys iš esmės skiriasi nuo skrudinimo sutarties, todėl jų nagrinėjimas šiuo atveju neturi reikšmės. Taigi reikia išnagrinėti, ar šie trys susitarimai panašūs į SMBV ir Alki sudarytą sutartį.

350

Pirma, dėl Melitta ginčijamo sprendimo 306 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad ši įmonė, Starbucks konkurentė, jai paaiškino, jog ji iš trečiųjų asmenų, kuriems perduoda kavos skrudinimo veiklą, negauna licencinio atlyginimo, nors joms suteikia galimybę naudotis skrudinimo kreivėmis.

351

Šiuo klausimu pažymėtina, kad iš ginčijamo sprendimo 207 ir 208 konstatuojamųjų dalių matyti, jog tam tikromis aplinkybėmis, kai skrudinimo pajėgumai buvo išsemti, Melitta naudojosi kavos skrudinimo subranga (anglų k. – „outsourcing“). Vis dėlto iš šio aprašymo nematyti, kad trečiasis skrudintojas iš tikrųjų pardavė skrudintą kavą parduotuvėms ar kitiems vartotojams.

352

Todėl, reikia konstatuoti, kad, remiantis ginčijamame sprendime nurodytomis aplinkybėmis, Melitta padėtis nepanaši į SMBV padėtį.

353

Antra, dėl bendrovių grupei priklausančios Y įmonės ginčijamo sprendimo 211 ir 307 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad ji užsako kavos skrudinimą iš grupės įmonės, paskirtos kaip rangovė, ir kad ši skrudintoja grupei nemokėjo licencinio atlyginimo.

354

Reikia konstatuoti, kad iš šio aprašymo matyti, jog grupės, kuriai priklausė Y įmonė, skrudintoja veikė kaip rangovė. Skrudintoja apdorojo žalias kavos pupeles kitos grupės, kuriai priklausė Y įmonė, įmonės vardu. Tai reiškia, kad skrudintoja neparduodavo skrudintos kavos parduotuvėms ar kitiems vartotojams.

355

Taigi iš ginčijame sprendime konstatuotų aplinkybių išplaukia, kad Y įmonės padėtis nepanaši į SMBV padėtį.

356

Trečia, dėl Dallmayr ginčijamo sprendimo 308 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad ši konkurentė manė, jog neįprasta iš kavą skrudinančios įmonės imti licencinį atlyginimą, nes, jos nuomone, logiškiau, kai klientai moka skrudintojui, o ne priešingai. Iš ginčijamo sprendimo 204 ir 205 konstatuojamųjų dalių matyti, jog Dallmayr teigė, kad kavos skrudinimas vykdomas arba kaip atskira veikla, arba kaip vertikaliai integruota įmonės veikla. Ji patikslino, jog pirkimo funkcija „įprastai“ integruojama į skrudinimą. Taigi Dallmayr manė, jog kavos skrudinimo paslaugas teikiančio trečiojo asmens mokamas licencinis atlyginimas yra veikiau neįprastas dalykas. Anot Dallmayr, realiau būtų, jeigu būtent klientas mokėtų skrudintojui, o ne priešingai.

357

Šiuo klausimu pažymėtina, jog Dallmayr tik tvirtino, kad licencinio atlyginimo skrudinimo srityje mokėjimą ji vertina „veikiau kaip neįprastą“. Šis tvirtinimas nereiškia, kad toks licencinis atlyginimas negali būti nustatytas. Taigi Dallmayr pareiškimai neprieštarauja tokio kaip SMBV mokėto licencinio atlyginimo egzistavimui.

358

Taigi iš šio sprendimo 347–357 punktuose išdėstytų argumentų matyti, jog Komisija neįrodė, kad ginčijamame sprendime nurodytos Starbucks konkurentų ir trečiųjų skrudintojų sudarytos sutartys buvo reikšmingos analizuojant SMBV padėtį. Iš tikrųjų ginčijamame sprendime šiuo klausimu padarytos išvados neleidžia nuspręsti, kad šios sutartys buvo panašios į skrudinimo sutartį. Todėl, net jeigu būtų įrodyta, kad pagal Starbucks konkurentų ir trečiųjų skrudintojų sudarytas sutartis nebuvo mokamas licencinis atlyginimas, šios aplinkybės nepakaktų, siekiant įrodyti, kad SMBV neturėjo mokėti Alki jokio licencinio atlyginimo už intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje naudojimą.

359

Dėl šio sprendimo 279–358 punktuose nurodytų priežasčių reikia konstatuoti, jog Komisija neįrodė, kaip to reikalaujama pagal šio sprendimo 194–196 punktuose nurodytą jurisprudenciją, kad licencinis atlyginimas turėjo būti lygus nuliui. Todėl, remiantis šiuo pagrindu, reikia priimti Nyderlandų Karalystės ir Starbucks ieškinius tiek, kiek jie susiję su ginčijamame sprendime pateikta antra argumentų grupe. Dėl šios priežasties nereikia nagrinėti Nyderlandų Karalystės ir Starbucks argumentų, kuriais jos ginčija per administracinę procedūrą jų pateiktų argumentų, kuriais siekta pateisinti licencinio mokesčio egzistavimą, atmetimą (žr. šio sprendimo 230 punktą).

360

Kaip nurodyta šio sprendimo 229 punkte, ginčijamame sprendime Komisija pažymėjo, jog licencinio atlyginimo kintamumas nuo 2006 m. iki 2014 m. „pirmiausiai rodo“, kad mokėjimo dydis neturi ryšio su intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje verte. Šiuo klausimu per teismo posėdį Komisija paaiškino, jog iš ginčijamo sprendimo 287–289 konstatuojamųjų dalių ir 146 išnašos matyti, kad turėjo būti nustatytas mažesnis licencinio mokesčio dydis nei patvirtintasis išankstiniame susitarime dėl kainodaros.

361

Taigi pirmiausia pažymėtina, jog ginčijamo sprendimo 287 konstatuojamojoje dalyje Komisija tik pakartojo tam tikras išvadas, padarytas sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą, tačiau iš jų nepadarė jokių išvadų ginčijamame sprendime. Toliau, ginčijamo sprendimo 288 konstatuojamojoje dalyje, Komisija paaiškino, kad, kiek tai susiję su laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2014 m., ji apskaičiavo, kokią procentinę SMBV metinių skrudintos kavos pardavimų parduotuvėms dalį sudarė metinė licencinio atlyginimo, kurį SMBV mokėjo Alki, suma, o tai patvirtino jos abejones dėl licencinio atlyginimo dydžio kitimo. Galiausiai ginčijamo sprendimo 289 konstatuojamojoje dalyje Komisija pridūrė, jog licencinio atlyginimo kintamumas „pirmiausiai rodo“, kad šio mokėjimo dydis neturi ryšio su intelektinės nuosavybės, už kurią jis mokėtas, verte. Ginčijamo sprendimo 146 išnašoje iš esmės nurodyta, kad, „pavyzdžiui, <…> tarp visų [Komisijos nagrinėtų] sutarčių nebuvo rasta sutarčių, pagal kurias būtų buvęs mokamas atlyginimas už rinkoje licencijuotą kavos skrudinimo technologiją“.

362

Taigi reikia konstatuoti, kad nei ginčijamo sprendimo 287–289 konstatuojamosiose dalyse, nei to sprendimo 146 išnašoje nėra kokių nors argumentų, kad licencinio atlyginimo dydis turėjo būti mažesnis nei patvirtintasis išankstiniame susitarime dėl kainodaros. Iš tikrųjų šiose konstatuojamosiose dalyse tik konstatuota, kad licencinio atlyginimo kintamumas rodo, kad jis nesusijęs su intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje verte ir kad tas licencinis atlyginimas visai neturėjo būti mokamas.

363

Tačiau reikia konstatuoti, kad, be kita ko, iš ginčijamo sprendimo 290, 318, 339 ir 445 konstatuojamųjų dalių matyti, jog Komisija nustatė, kad licencinis atlyginimas turėjo būti lygus būtent nuliui. Juo labiau ginčijamo sprendimo 340 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad netikslinga nustatyti licencinio atlyginimo dydį ir kad, kitaip tariant, pelnas, kurį SMBV pervedė Alki kaip licencinį atlyginimą už intelektinę nuosavybę skrudinimo srityje, turėjo būti visiškai apmokestintas Nyderlanduose.

364

Iš šių svarstymų išplaukia, kad ginčijamame sprendime nėra jokių argumentų, pagal kuriuos Nyderlandų Karalystė ir Starbucks būtų galėjusios nustatyti, kad licencinis atlyginimas turėjo būti mažesnis nei patvirtintasis išankstiniame susitarime dėl kainodaros.

365

Bet kuriuo atveju, net jeigu iš ginčijamo sprendimo būtų pakankamai aiškiai matyti, jog licencinis atlyginimas turėjo būti mažesnis nei patvirtintasis išankstiniame susitarime dėl kainodaros, Nyderlandų Karalystė ir Starbucks iš esmės neginčija Komisijos argumento, kad licencinio atlyginimo dydis yra atsietas nuo jo ekonominės vertės.

366

Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, jog, žinoma, negalima paneigti, kad licencinio atlyginimo kintamumas kelia klausimų dėl jo ekonominio pagrįstumo. Iš tikrųjų šiuo atveju Nyderlandų Karalystė ir Starbucks nepateikė jokio įtikinamo paaiškinimo, pagrindžiančio neįprasto licencinio atlyginimo dydžio nustatymo metodo pasirinkimą.

367

Vis dėlto tai, kad tas atlyginimas yra likutinis, iš esmės reiškia, kad jis buvo apskaičiuotas nustačius kitų mokesčių ir reikšmingų pajamų bei apskaičiavus SMBV apmokestinamojo pelno dydį. Jeigu tie dydžiai buvo teisingai nustatyti, vien licencinio atlyginimo likutinis pobūdis neleidžia atmesti tikimybės, kad likęs licencinio atlyginimo dydis gali atitikti jo ekonominę vertę.

368

Reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 287–289 konstatuojamosiose dalyse padarytų išvadų nepakako, siekiant įrodyti, kad licencinis atlyginimas turėjo būti didesnis ir patvirtintas išankstiniu susitarimu dėl kainodaros per visą 2006–2014 m. laikotarpį, be kita ko, dėl to, kad ginčijamame sprendime nenurodyta, kokio dydžio licencinį atlyginimą Komisija būtų laikiusi tinkamu.

369

Be to, pažymėtina, jog, konstatuodama ginčijamo sprendimo 289 konstatuojamojoje dalyje nurodytą aplinkybę, Komisija daro nuorodą į 146 išnašą, kurioje pažymėta:

„<…> atlikta [2015 m. 2-o ketvirčio] analizė <…>, naudojant RoyaltyStat, rodo, kad iš 168 duomenų bazėje esančių susitarimų, sudarytų sektoriuose, kuriuose licencija buvo suteikta tik technologijai, medianinė autoriaus atlyginimo vertė buvo 5 % nuo pardavimo (remiantis 143 iš šių susitarimų, kur licencinis mokestis buvo nustatytas kaip procentinė pardavimo vertė, o ne suma, mokama už parduotą prekę). Tarp visų RoyaltyStat duomenų bazėje esančių sutarčių nebuvo rasta sutarčių, pagal kurias būtų buvęs mokamas atlyginimas už rinkoje licencijuotą kavos skrudinimo technologiją. Tokiai technologijai licencija buvo suteikta tik tam tikrais atvejais kartu su prekių ženklais.“

370

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad, pirma, šie argumentai pateikti tik kaip pavyzdys, antra, nors Komisija tvirtina, kad licencinis atlyginimas buvo sumokėtas „sektoriuose, kuriuose licencija buvo suteikta tik technologijai“, ir kad tam tikrais atvejais „tokiai technologijai licencija buvo suteikta <…> kartu su prekių ženklais“, ji nepaaiškino, koks būtų tinkamas tokio atlyginimo dydis, ir, trečia, Komisija nepaaiškino, kodėl ji nusprendė, kad 2015 m. duomenis buvo galima pagrįstai numatyti išankstinio susitarimo dėl kainodaros sudarymo momentu, t. y. 2008 m.

371

Taigi Komisija tinkamai teisiškai neįrodė savo teiginio, kad per visą 2006–2014 m. laikotarpį licencinio atlyginimo dydis nebuvo susijęs su intelektinės nuosavybės, už kurią jis mokėtas, verte ir kad dėl šios priežasties SMBV buvo suteiktas ekonominis pranašumas.

372

Vadinasi, reikia atmesti Komisijos argumentą, pagal kurį ginčijamame sprendime ji įrodė, kad turėjo būti nustatytas mažesnis licencinis atlyginimas nei patvirtintasis išankstiniame susitarime dėl kainodaros.

373

Todėl reikia priimti trečiojo pagrindo antrą dalį byloje T‑760/15 ir antrojo pagrindo ketvirtą dalį byloje T‑636/16 tiek, kiek Nyderlandų Karalystė ir Starbucks ginčija tai, kad pateikdama antros grupės argumentus Komisija įrodė, kad licencinis atlyginimas, kurį SMBV mokėjo Alki, turėjo būti lygus nuliui ir kad tai lėmė pranašumą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, o tam nereikia nagrinėti Starbucks argumento, kad Komisija turėjo nustatyti įprastas rinkos sąlygas atitinkančio licencinio atlyginimo intervalą.

374

Nyderlandų Karalystė ir Starbucks iš esmės pateikia du kaltinimus dėl ginčijamo sprendimo trečioje argumentų grupėje Komisijos pateiktos analizės, pagal kurią buvo nustatyta pernelyg didelė žalių kavos pupelių kaina, nors klausimas, ar ji atitiko įprastų rinkos sąlygų principą, visai nenagrinėtas išankstiniame susitarime dėl kainodaros. Pateikdama pirmą kaltinimą Starbucks teigia, kad trečia argumentų grupė susijusi su SMBV išlaidų dalimi, kuri nepateko į ginčijamame sprendime apibrėžtos ginčijamos priemonės taikymo sritį. Pateikdamos antrą kaltinimą Nyderlandų Karalystė ir Starbucks ginčija išvadą, kad žalių kavos pupelių, kurias SCTC pardavė SMBV, sąnaudoms taikytas maržos dydis neatitinka įprastomis rinkos sąlygomis taikomo dydžio.

375

Kiek tai susiję su pirmuoju kaltinimu, iš esmės Starbucks teigia, jog Komisijos pateikta trečia argumentų grupė dėl žalių kavos pupelių kainos susijusi su SMBV išlaidų dalimi, kuri nepateko į ginčijamame sprendime apibrėžtos ginčijamos priemonės taikymo sritį. Iš tikrųjų Starbucks pažymi, jog Komisija neišnagrinėjo žalių kavos pupelių kainos klausimo, atsižvelgdama į išankstinio susitarimo dėl kainodaros sudarymo momentą, t. y. 2008 m. balandžio mėnesį. Be to, dublike ji teigia, jog tam tikruose argumentuose, pateiktuose atsiliepime į ieškinį byloje T‑636/16, nurodyta, kad Komisijos nustatyta mokestinė nauda, kurią lėmė žalių kavos pupelių kaina 2011–2014 m., negali būti siejama su išankstiniu susitarimu dėl kainodaros. Iš tikrųjų žalių kavos pupelių kainos nulemta tariama mokestinė nauda gali būti siejama ne su išankstiniu susitarimu dėl kainodaros, o su metinėmis deklaracijomis, kuriose tos kainos nurodytos, todėl tai nepatenka į „ginčijamo sprendimo“ taikymo sritį.

376

Komisija tvirtina, jog iš ginčijamo sprendimo ir atsiliepimo į ieškinį byloje T‑636/16 aiškiai matyti, jog žalių kavos pupelių kaina turėjo būti nagrinėjama, siekiant nustatyti, ar ši kaina buvo pernelyg didelė ir lėmė SMBV apmokestinamojo pelno sumažinimą.

377

Dėl ginčijamame sprendime apibrėžtos ginčijamos priemonės taikymo srities reikia konstatuoti, jog, remiantis ginčijamo sprendimo 1 straipsniu, priemonė, kuri yra pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ir kurią Nyderlandų Karalystė taikė pažeisdama SESV 108 straipsnio 3 dalį, yra išankstinis susitarimas dėl kainodaros, „kurį Nyderlandų [valdžios institucijos] sudarė 2008 m. balandžio 28 d. su [SMBV]“. Taigi iš šios nuostatos ir iš ginčijamo sprendimo 40 konstatuojamojoje dalyje pateikto apibrėžimo matyti, jog ginčijama priemonė yra tik išankstinis susitarimas dėl kainodaros.

378

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad išankstinio susitarimo dėl kainodaros nuostatose (žr. šio sprendimo 12–16 dalis) nurodyta, kad jame nustatytas SMBV atlyginimo už gamybos ir platinimo veiklą apskaičiavimo metodas, kuriuo remiantis nustatoma Nyderlanduose SMBV mokėtino pelno mokesčio bazė. Šiomis aplinkybėmis, nors išankstiniame susitarime dėl kainodaros nurodyta žalių kavos pupelių kaina, kurią SMBV mokėjo SCTC, ir kad šios sąnaudos neįskaitomos į SMBV sąnaudų bazę, jame neaptartas klausimas, kokio dydžio sandorio kaina turi būti nustatyta už žalių kavos pupelių pirkimą. Iš tikrųjų reikia skirti klausimą, ar žalių kavos pupelių kaina įtraukiama į sąnaudų bazę apskaičiuojant mokesčio bazę, ir klausimą, kokia iš tikrųjų buvo nustatyta šių sandorių kaina atitinkamais metais. Taigi išankstiniame susitarime dėl kainodaros nėra jokių duomenų, leidžiančių nustatyti šią sumą, todėl Nyderlandų valdžios institucijos sudarydamos išankstinį susitarimą dėl kainodaros nepatvirtino nei sandorių kainodaros nustatymo metodo, nei žalių kavos pupelių kainos dydžio.

379

Pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad išankstiniame susitarime dėl kainodaros nebuvo nustatyta žalių kavos pupelių pirkimo kaina, visų pirma, kiek tai susiję su 2011–2014 m., metinė kavos pupelių kaina prireikus turėjo būti nustatyta metiniame pranešime apie mokėtinus mokesčius.

380

Vadinasi, metinis sąnaudų žalioms kavos pupelėms dydžio nustatymas nebuvo reglamentuotas išankstiniame susitarime dėl kainodaros, todėl jis nepateko į ginčijamos priemonės taikymo sritį. Komisijos argumentai nepaneigia šios išvados.

381

Pirma, Komisija mano, jog išankstiniame susitarime dėl kainodaros, t. y. ginčijamoje priemonėje, turėjo būti iš anksto nustatyta sandorių dėl žalių kavos pupelių pirkimo kaina nuo 2011 mokestinių metų. Iš tikrųjų, remiantis ginčijamo 447 konstatuojamąja dalimi, turėjo būti nustatytas didesnis SMBV apskaitinis pelnas, atsižvelgiant į sąnaudas žalioms kavos pupelėms nuo 2011 mokestinių metų. Iš ginčijamo sprendimo 360 ir 361 konstatuojamųjų dalių matyti, jog, Komisijos nuomone, sandorių kainodaros ataskaitoje nenagrinėtas klausimas, ar žalių kavos pupelių kaina, kurią SMBV mokėjo SCTC, atitiko įprastas rinkos sąlygas. Anot Komisijos, tai „reiškia“, kad šioje ataskaitoje siūlomas metodas, skirtas SMBV apmokestinamajam pelnui nustatyti, jai suteikia atrankinį pranašumą. Be to, ginčijamo sprendimo 348 konstatuojamojoje dalyje Komisija teigė, kad 2008 m. išankstiniame susitarime dėl kainodaros turėjo būti nustatyta įprastomis rinkos sąlygomis taikoma kaina, nuo kurios nebuvo galima nukrypti 2011 m., be kita ko, didinant antkainį, nebent išankstiname susitarime dėl kainodaros būtų nustatyta kita kaina ar iš dalies pakeista taikoma kaina.

382

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad sandorių kainodaros ataskaitoje visiškai nenagrinėtos konkretiems sandoriams taikomos kainos, kaip antai žalių kavos pupelių kaina, kurią SMBV turėjo mokėti SCTC. Tačiau joje nurodytas SMBV atlyginimo už gamybos ir platinimo veiklą, kuris yra pajamų mokesčio bazė Nyderlanduose, apskaičiavimo metodas.

383

Išankstinis susitarimas dėl kainodaros yra tik iš anksto gaunamas patvirtinimas apie mokesčių mokėtojui taikomą mokestinę tvarką. Tačiau tokiame išankstiniame sprendime, kaip antai susitarime dėl sandorių kainodaros, nebūtinai nurodyti visi mokesčių mokėtojui taikomos mokestinės tvarkos aspektai, jame gali būti nagrinėjami vien tam tikri konkretūs klausimai. Beje, iš sandorių kainodaros ataskaitos 28 puslapio matyti, jog Starbucks grupės mokesčių patarėjas nusprendė, kad su žaliomis kavos pupelėmis susiję sandoriai buvo kiti nei tie, dėl kurių buvo prašyta sudaryti išankstinį susitarimą dėl kainodaros.

384

Taigi, pirma, Komisija nepateikė jokių duomenų, rodančių, kad pagal Nyderlandų teisę, kuri reikšminga šiuo atveju, klausimas, ar kainos, kurią SMBV mokėjo STCT už žalias kavos pupeles, dydis atitiko įprastas rinkos sąlygas, turėjo būti išnagrinėtas išankstiniame susitarime dėl kainodaros.

385

Be to, vien aplinkybė, kad išankstiniame susitarime dėl kainodaros nenustatyta žalių kavos pupelių sandorių kaina, savaime nereiškia, kad išankstinis susitarimas dėl kainodaros, kuriame įtvirtintas SMBV atlyginimo nustatymo metodas, suteikė pranašumą SMBV gamybos ir platinimo veiklai.

386

Antra, procesiniuose dokumentuose Komisija pažymi, jog išankstiniame susitarime dėl kainodaros nurodytos technikos įgyvendinimas naudojant metinius pranešimus apie mokėtinus mokesčius taip pat yra pagalbos teikimas. Vis dėlto tokia išvada neišplaukia iš ginčijamo sprendimo. Šiuo klausimu Komisija daro nuorodą į ginčijamo sprendimo 1 straipsnį, kuriame nurodyta aplinkybė, kad išankstinis susitarimas dėl kainodaros SMBV „sudarė galimybes pastarajai nustatyti savo metinį įmonės pajamų mokesčio įsipareigojimą dešimties metų laikotarpiui [Nyderlandų Karalystėje]“. Be to, Komisija teigia, jog ginčijamame sprendime daugybę kartų daryta nuoroda į SMBV apmokestinamąjį pelną, kaip jis apibrėžtas išankstiniame susitarime dėl kainodaros. Jos nuomone, išankstinis susitarimas dėl kainodaros būtų bevertis, jeigu jis nebūtų naudojamas „mokesčių deklaracijoms rengti“. Šiuo klausimu ji remiasi ginčijamo sprendimo 225 konstatuojamąja dalimi, kurioje nurodyta, jog išankstinis susitarimas dėl kainodaros reiškia, kad Nyderlandų mokesčių administratorius pripažįsta Starbucks pasiūlytą pelno priskyrimą, kuriuo remdamasi SMBV nustato savo kasmetinį Nyderlanduose mokėtiną pajamų mokesčio dydį.

387

Priešingai pirma aprašytiems Komisijos teiginiams, reikia konstatuoti, kad SMBV skirtais metiniais pranešimais apie mokėtinus mokesčius nėra vien mechaniškai įgyvendinamas išankstinis susitarimas dėl kainodaros. Nors iš tiesų išankstiniame susitarime dėl kainodaros ir juo grindžiamoje sandorių kainodaros ataskaitoje iš anksto nustatytas SMBV apmokestinamojo pelno, pagal kurį Nyderlanduose mokamas pajamų mokestis, apskaičiavimo metodas, pagal juos tikrai negalima numatyti metinių pajamų ir išlaidų, kurias SMBV deklaravo kaip susijusias su realiais atitinkamais metais sudarytais sandoriais.

388

Be to, Komisijos teiginys, kad išankstiniame susitarime dėl kainodaros nurodytos technikos įgyvendinimas naudojant metinius pranešimus apie mokėtinus mokesčius taip pat yra valstybės pagalba, yra klaidingas. Iš tikrųjų metiniai pranešimai apie mokėtinus mokesčius, kuriais įgyvendinamas išankstinis susitarimas dėl kainodaros, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo 1 straipsnio, nėra nagrinėjamos priemonės, kaip ją apibrėžė Komisija, t. y. išankstinio susitarimo dėl kainodaros, dalis. Konkrečiau kalbant, išankstiniame susitarime dėl kainodaros nenustatytas SMBV apmokestinamasis pelnas, remiantis sąnaudomis žalioms kavos pupelėms, ir jame nenagrinėjamas klausimas dėl metinių sąnaudų žalioms kavos pupelėms nustatymo. Be to, ginčijamame sprendime Komisija visai nekaltino Nyderlandų valdžios institucijų, kad jos SMBV suteikė pranašumą, nes į mokesčio bazę neįtraukė sąnaudų žalioms kavos pupelėms, o tik ginčijo aplinkybę, kad Nyderlandų mokesčių administratorius nekontroliavo jų kainos dydžio.

389

Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad Komisijai niekas netrukdė ginčijamą priemonę apibrėžti plačiau, kad ji apimtų ir SMBV skirtus metinius pranešimus apie mokėtinus mokesčius. Tačiau ji nustatė, kad ginčijama priemonė yra tik išankstinis susitarimas dėl kainodaros.

390

Juo labiau kad, kaip nurodyta šio sprendimo 248 punkte, išankstinis susitarimas dėl kainodaros galėjo būti atšauktas ar iš dalies pakeistas per jo galiojimo laikotarpį, t. y. 2007–2017 m. Pažymėtina, jog ginčijamame sprendime Komisija nenusprendė, jog aplinkybė, kad Nyderlandų valdžios institucijos neatšaukė ar iš dalies nepakeitė išankstinio susitarimo dėl kainodaros per jo galiojimo laikotarpį dėl to, kad sąnaudos žalioms kavos pupelėms buvo pernelyg didelės, ir lėmė SMBV pranašumą.

391

Todėl reikia patvirtinti kaltinimą, kad trečia argumentų grupė susijusi su SMBV sąnaudų dalimi, kuri nepateko į ginčijamos priemonės taikymo sritį. Kadangi žalių kavos pupelių kainos dydis nuo 2011 mokestinių metų nepateko į ginčijamos priemonės taikymo sritį, Komisija negalėjo nurodyti, kad Nyderlandų Karalystė, remdamasi ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 1 dalimi, siejama su ginčijamo sprendimo 447 ir 448 konstatuojamosiomis dalimis, susigrąžintų skirtumą tarp realiai sumokėtos pelno mokesčio sumos ir sumos, kuri būtų turėjusi būti sumokėta, jeigu būtų nustatytas didesnis SMBV apskaitinis pelnas, atsižvelgus į sąnaudas žalioms kavos pupelėms nuo 2011 mokestinių metų.

392

Bet kuriuo atveju, net jeigu trečia argumentų grupė būtų susijusi su SMBV sąnaudų dalimi, kurią apima ginčijama priemonė, reikia konstatuoti, kad reikia patvirtinti ir šio sprendimo 374 punkte nurodytą antrą kaltinimą. Pirmiausia primintina, jog SMBV sąnaudos žalioms kavos pupelėms neįtrauktos į išankstiniame susitarime dėl kainodaros nustatytą sąnaudų bazę. Iš esmės žalių kavos pupelių kainą, kurią SMBV mokėjo SCTC, sudaro sąnaudos SCTC prekėms ir joms taikomas antkainis.

393

Ginčijamame sprendime paaiškinta, jog 2005–2010 m. vidutinis antkainis, taikomas SCTC tiekiamų žalių kavos pupelių sąnaudoms, sudarė [konfidencialu] %, o 2011–2014 m. [konfidencialu] %. Atitinkama vidutinė bendroji pardavimų kainos marža 2005–2010 m. buvo [konfidencialu] %, o vidutinė bendroji pardavimų kainos marža 2011–2014 m. pakilo iki [konfidencialu] %. Remiantis ginčijamu sprendimu, Starbucks teigė, kad vidutinis [konfidencialu] % antkainis, taikytas 2005–2010 m., atitiko įprastų rinkos sąlygų principą. Paskui Komisija preziumavo, kad antkainio didėjimą nuo 2011 m. SMBV į apskaitą galėjo įtraukti kaip atlyginimą už kavos skrudinimo veiklą. Kadangi [konfidencialu] % antkainis patenka į atlyginimo už tiekimo funkciją, Starbucks nurodytą per administracinę procedūrą, intervalą, Komisija padarė išvadą, kad [konfidencialu] % sąnaudų žalioms kavos pupelėms antkainis, taikytas 2005–2010 m., atitinka įprastų rinkos sąlygų principą. Kadangi, remiantis ginčijamu sprendimu, Starbucks nenurodė jokių „svarių“ priežasčių, pagrindžiančių antkainio padidėjimą iki [konfidencialu] % nuo 2011 m., Komisija nusprendė, kad po šio padidėjimo ir nuo šio momento negalėjo būti pritarta jokiam atitinkamam išskaitymui iš SMBV apskaitinio pelno.

394

Vis dėlto, siekdama nustatyti apytikslį, bet patikimą įprastų rinkos sąlygų principą atitinkantį antkainį, taikomą per laikotarpį nuo 2011 m., Komisija sutiko prie vidutinio [konfidencialu] % antkainio, taikyto 2005–2010 m., pridėti Programos „C.A.F. E. Practices“ sąnaudas, kad jos sudarytų [konfidencialu]. Anot Komisijos, 2014 m. pabaigoje šios sąnaudos sudarė [konfidencialu] % SCTC nupirktų žalių kavos pupelių kainos ir [konfidencialu] % SMBV sumokėtos kainos. Taigi įprastas rinkos sąlygas atitinkantis SCTC į apskaitą įtrauktas antkainis per laikotarpį nuo 2011 m. padidėjo iki [konfidencialu] % STCT nupirktų žalių kavos pupelių kainos, o tai atitinka žalių kavos pupelių kainos, kurią SMBV mokėjo SCTC, bendrąją [konfidencialu] % maržą.

395

Komisija padarė išvadą, kad [konfidencialu] % vidutinis antkainis, iš tikrųjų 2011–2014 m. taikytas žalių kavos pupelių, kurias SCTC pardavė SMBV, kainai, neatspindi apytikslio, bet patikimo rinka grindžiamo rezultato, atitinkančio įprastų rinkos sąlygų principą.

396

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 243–251 punktuose, tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos šioje byloje, Komisija turėjo susilaikyti nuo bet kokių vertinimų, grindžiamų vėliau nei sudarytas išankstinis susitarimas dėl kainodaros susiklosčiusia situacija. Tačiau ginčijamame sprendime Komisija nepaaiškino, kaip buvo galima numatyti dideles sąnaudas žalioms kavos pupelėms mokestiniais metais nuo 2011 m., kurias ji nurodo ginčijamo sprendimo 342–359 konstatuojamosiose dalyse, išankstinio susitarimo dėl kainodaros sudarymo momentu, jeigu nagrinėjama SMBV situacija nuo 2011 m. Taigi Komisija neįrodė, kad ji pagrįstai galėjo remtis aplinkybe, kad SCTC taikė didesnį antkainį žalių kavos pupelių sąnaudoms per mokestinius metus nuo 2011 m.

397

Be to, net jeigu būtų buvusi galimybė numatyti antkainio raidą nuo 2011 m. išankstinio susitarimo dėl kainodaros sudarymo momentu, reikia konstatuoti, kad Komisijos požiūris neįtikina. Iš tikrųjų, kaip teisingai teigia Starbucks, Komisija mano, kad SCTC antkainis turėjo būti nustatytas pagal SCTC vidutinį pelną nesumokėjus mokesčio, gautą iš pardavimų grupės viduje iki 2008 m., nors tokiais ankstesniais „kontroliuojamais“ (sudarytais grupės viduje) sandoriais negalima remtis atliekant „rinka grindžiamą“ sandorių kainodaros lyginamąją analizę.

398

Dėl šio aspekto pažymėtina, jog Komisija teigia, kad kaina, kurią SMBV mokėjo SCTC, buvo pernelyg didelė nuo 2011 m. Primintina, jog tai yra kaina, mokėta Starbucks grupės viduje. Taigi, siekdama nustatyti sandorio kainą, Komisija turėjo palyginti kainą, kurią SMBV mokėjo SCTC, su žalių kavos pupelių kaina, kurią savarankiška įmonė būtų mokėjusi rinkoje. Ji turėjo nustatyti žalių kavos pupelių kainos, kurią savarankiškas skrudintojas panašioje kaip SMBV situacijoje būtų mokėjęs rinkoje, intervalą. Vis dėlto, užuot nustačiusi ir nagrinėjusi tokį nekontroliuojamą sandorį, Komisija analizavo tik nagrinėjamą kontroliuojamą sandorį ir paprasčiausiai patikrino kitos nagrinėjamo kontroliuojamo sandorio šalies (integruotos), t. y. SCTC, sąnaudų struktūros ir antkainio patikimumą.

399

Kaip pavyzdį reikia priminti tai, kad 2010 m. redakcijos EBPO gairių, kuriomis Komisija ne kartą rėmėsi ginčijamame sprendime, 3.24 ir 3.25 punktuose nustatyta:

400

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, ginčijamo sprendimo 342–361 konstatuojamosiose dalyse Komisija pripažįsta, kad ji nesiekė atlikti griežtos sandorių kainodaros analizės, kad nustatytų įprastas rinkos sąlygas atitinkančią žalių kavos pupelių kainą tuo metu, kai buvo prašoma sudaryti išankstinį susitarimą dėl kainodaros. Vis dėlto, kaip nurodyta šio sprendimo 154 punkte, Komisija turėjo pagrįsti sandorių kainos nustatymo metodo, kurį šiuo atveju laikė tinkamu, pasirinkimą, kad išnagrinėtų grupės viduje sudaryto sandorio kainos dydį.

401

Komisijos teiginio, kad atlikdama vertinimą ji visai neturėjo išvardyti palyginamų išorės sandorių, sudarytų dėl žalių kavos pupelių pirkimo, nes ji „suprato“, kad 2005–2010 m. taikytas [konfidencialu] % vidutinis antkainis atitiko įprastomis rinkos sąlygomis 2008 m. taikytą vidutinį antkainį, nepakanka pateisinimui šiuo atveju. Iš tikrųjų kontroliuojamo sandorio palyginimu su panašiais išoriniais sandoriais, sudarytais per laikotarpį nuo 2011 m., siekta nustatyti, ar jis atitiko įprastas rinkos sąlygas, o aplinkybė, kad buvo preziumuojama, jog kitas kontroliuojamas sandoris atitiko įprastas rinkos sąlygas per 2005–2010 m. laikotarpį, neleidžia išvengti panašių išorės sandorių, sudarytų per laikotarpį nuo 2011 m., nagrinėjimo. Vien aplinkybė, kad, Komisijos nuomone, Starbucks kontaktiniai asmenys nepateikė jokio svaraus pateisinimo dėl antkainio padidėjimo nuo 2011 m., neįrodo, kad kaina, kurią SMBV mokėjo SCTC už žalias kavos pupeles mokestiniais metais nuo 2011 m., buvo nustatyta didesnė nei ta, kurią kiti panašūs ūkio subjektai būtų turėję mokėti rinkoje.

402

Šių argumentų pakanka padaryti išvadai, kad reikia patvirtinti ir šio sprendimo 374 punkte nurodytą antrą kaltinimą.

403

Vadinasi, kaip nurodyta šio sprendimo 391 ir 402 punktuose, reikia patvirtinti kaltinimą, kad trečia argumentų grupė yra susijusi su SMBV išlaidų dalimi, kuri nepatenka į ginčijamos priemonės taikymo sritį, ir – papildomai – kad Komisija, pateikdama šią argumentų grupę, neįrodė, kad SMBV buvo suteiktas pranašumas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

404

Todėl reikia pripažinti pagrįstu pagrindą, susijusį su tuo, kad Komisija, pateikdama pirmos, antros ir trečios grupės argumentus, neįrodė, kad išankstiniu susitarimu dėl kainodaros SMBV buvo suteiktas pranašumas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

405

Ketvirtasis pagrindas byloje T‑760/15 ir antrojo pagrindo trečia dalis byloje T‑636/16 susiję su Komisijos subsidiariai pateiktais argumentais dėl pranašumo buvimo, kuriais siekiama įrodyti, kad, net jeigu buvo galima taikyti sandorio grynosios maržos metodą SMBV apmokestinamajam pelnui nustatyti, išankstiniame susitarime dėl kainodaros patvirtinta klaidinga šio metodo taikymo SMBV tvarka.

406

Šiuos subsidiariai pateiktus argumentus sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje Komisija nusprendė, kad SMBV, o ne Alki kaip „tikrinamos šalies“ pasirinkimas, siekiant taikyti sandorio grynosios maržos metodą, yra klaidingas (ketvirta argumentų grupė). Antroje dalyje Komisija nusprendė, kad, net jeigu tikrintina šalis iš tikrųjų būtų buvusi SMBV, pritaikius sandorio grynosios maržos metodą gauta SMBV pelno marža neatitinka įprastų rinkos sąlygų. Komisija nusprendė, kad veiklos sąnaudų kaip pelno dydžio rodiklio pasirinkimas yra klaidingas (penkta argumentų grupė). Be to, ji nustatė, kad bet kuriuo atveju pelno maržai taikytas koregavimas, kad pagerėtų SMBV palyginamumas su panašiomis įmonėmis, netinkamas (šešta argumentų grupė).

407

Sandorio grynosios maržos metodas, Komisijos nurodytas ginčijamo sprendimo 72–74 konstatuojamosiose dalyse, yra netiesioginis sandorio kainodaros metodas. Juo siekiama pagal atitinkamą bazę nustatyti grynąjį pelną, kurį mokesčių mokėtojas gauna sudarydamas kontroliuojamą sandorį arba glaudžiai susijusius ar tęstinius sandorius. Šiai atitinkamai bazei nustatyti reikia pasirinkti pelno dydžio rodiklį, kaip antai sąnaudas, pardavimus ar turtą. Mokesčių mokėtojo kontroliuojamo sandorio grynojo pelno rodiklis turi būti nustatytas atsižvelgiant į grynojo pelno rodiklį, kurį tas pats mokesčių mokėtojas ar savarankiška įmonė pasiekia sudarydami panašius sandorius laisvojoje rinkoje. Taikant sandorio grynosios maržos metodą reikia nustatyti sandorio šalį, kurios rodiklis tikrinamas.

408

Nyderlandų Karalystė ir Starbucks, kurios teigia, jog sandorio grynosios maržos metodas taikytas teisingai, ginčija visus Komisijos subsidiariuose argumentuose dėl pranašumo egzistavimo pateiktus kaltinimus.

409

Pirma, ketvirtojo pagrindo pirma dalis byloje T‑760/15 ir antrojo pagrindo trečios dalies pirmas kaltinimas byloje T‑636/16 susiję su tuo, kad SMBV nurodyta kaip mažiausiai sudėtingas subjektas.

410

Antra, ketvirtojo pagrindo antra ir trečia dalys byloje T‑760/15 ir antrojo pagrindo trečios dalies antras kaltinimas byloje T‑636/16 susiję su pagrindinių SMBV funkcijų nustatymu ir SMBV pelno nustatymu, remiantis veiklos sąnaudomis.

411

Trečia, ketvirtojo pagrindo ketvirta dalis byloje T‑760/15 ir antrojo pagrindo trečios dalies trečias kaltinimas byloje T‑636/16 susiję su koregavimų, skirtų SMBV palyginamumui su panašiomis įmonėmis padidinti, pasirinkimu. Reikia paeiliui išnagrinėti kiekvieną iš šių kaltinimų.

412

Be to, Starbucks tvirtina, jog Komisijos pateikti subsidiarūs argumentai dėl pranašumo egzistavimo (ginčijamo sprendimo 362–408 konstatuojamosios dalys) nemotyvuoti. Starbucks Komisiją kaltina tuo, kad ji kritikavo tai, kaip taikytas sandorio grynosios maržos metodas, bet neįrodė, kad geresnis šio metodo taikymas būtų lėmęs nustatytą didesnį SMBV pelną.

413

Ketvirtojo pagrindo pirmoje dalyje byloje T‑760/15 Nyderlandų Karalystė tvirtina, jog Komisijos argumentas, kad atsižvelgiant į tai, kad SMBV yra sudėtingiausias subjektas, ji negalėjo būti paskirta kaip tikrintina šalis, siekiant taikyti sandorio grynosios maržos metodą, yra klaidingas. Iš tikrųjų Nyderlandų Karalystė tvirtina, kad taikant sandorio grynosios maržos metodą teisinga buvo pasirinkti SMBV. Pirma, vien aplinkybė, kad Alki yra intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje ir Starbucks prekių ženklo savininkė EARA regione, pagrindė tai, kad ji neturėjo būti paskirta kaip tikrintina šalis, siekiant taikyti sandorio grynosios maržos metodą. Be to, SMBV funkcijos mažiau sudėtingos nei Alki. Nė vienas iš ginčijamame sprendime Komisijos pateiktų argumentų dėl SMBV funkcijų ir prisiimamos rizikos nepaneigia šios išvados. Taip pat Nyderlandų Karalystė teigia, jog Komisija neapskaičiavo pelno, kurį būtų reikėję priskirti Alki, jeigu jai būtų taikytas sandorio grynosios maržos metodas, todėl ji neįrodė, kad jos siūlomas sandorio grynosios maržos metodo taikymas būtų lėmęs didesnį SMBV pelną.

414

Pateikdama antrojo pagrindo trečios dalies pirmą kaltinimą byloje T‑636/16 Starbucks tvirtina, jog sandorių kainodaros ataskaitoje SMBV teisingai kvalifikuota kaip mažiausiai sudėtingas subjektas, palyginti su Alki. Pirma, ji tvirtina, jog SMBV vykdo kasdienę mažai rizikos keliančią kavos skrudinimo ir pakavimo, taip pat administracinės ir logistinės paramos veiklą. Be to, Starbucks mano, jog Alki neišvengiamai yra sudėtingiausias subjektas, nes ji naudoja intelektinės nuosavybės teises skrudinimo srityje, o Komisija to neginčijo, ir ji prisiima riziką, susijusią su SMBV veikla pagal sutarties dėl skrudinimo nuostatas. Starbucks kaltina Komisiją, kad ji neatliko tinkamos nei SMBV, nei Alki funkcijų analizės.

415

Beje, Starbucks teigia, jog ginčijamas sprendimas nemotyvuotas. Ji tvirtina, jog Komisija neįrodė, kad dėl klaidingo SMBV kaip mažiausiai sudėtingo subjekto nurodymo jai suteiktas pranašumas. Starbucks tvirtina, kad ginčijamame sprendime nenurodyta nei tai, koks būtų buvęs SMBV apmokestinamasis pelnas, jeigu Alki būtų nustatyta kaip mažiausiai sudėtingas subjektas, nei tai, kokiu būdu Alki turėjo būti taikomas sandorio grynosios maržos metodas.

416

Komisija ginčija šiuos argumentus. Ji teigia, jog ginčijamame sprendime tinkamai teisiškai įrodė, kad SMBV kaip pagal sandorio grynosios maržos metodą tikrintino subjekto pasirinkimas buvo klaidingas ir neleido pasiekti apytikslio, bet patikimo rezultato, taikomo įprastomis rinkos sąlygomis.

417

Visų pirma, Komisija tvirtina, jog aplinkybė, kad sandorių kainodaros ataskaitoje nėra išsamios SMBV ir Alki funkcijų analizės, pakanka tam, kad būtų galima nuspręsti, jog išankstiniu susitarimu dėl kainodaros nustatytas metodas neleidžia pasiekti įprastomis rinkos sąlygomis grindžiamo rezultato. Antra, Komisija teigia, jog EBPO gairės nepatvirtina Nyderlandų Karalystės ir Starbucks pozicijos dėl tikrintinos šalies pasirinkimo. Trečia, Komisija tvirtina, kad tikrintinos šalies sudėtingumas susijęs su subjekto, kuris yra kita tikrintino sandorio šalis, sudėtingumu ir kad šiuo požiūriu Alki yra mažiau sudėtinga nei SMBV. Ketvirta, Komisija tvirtina, jog argumentas, kad ji neatliko tinkamos SMBV ir Alki funkcinės analizės, nepriimtinas, nes tai yra naujas argumentas, pirmą kartą pateiktas dublike. Ji akcentuoja, kad bet kuriuo atveju šis argumentas nepagrįstas.

418

Penkta, dėl Starbucks nurodyto nemotyvavimo Komisija atsikerta, kad ginčijamo sprendimo 377 konstatuojamojoje dalyje ji nusprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog sandorio grynosios maržos metodo taikymas grindžiamas klaidingu teiginiu, jis neleido pasiekti apytikslio, bet patikimo rinka grindžiamo rezultato, todėl SMBV suteiktas pranašumas. Ji nurodo, kad, jeigu Alki būtų buvusi laikoma sudėtingiausiu subjektu, jos funkcijų analizė būtų įrodžiusi, kad ji neturėjo teisės gauti atlyginimo, todėl visas pelnas turėjo būti priskirtas SMBV.

419

Iš esmės šalys nesutaria, pirma, dėl klausimo, ar sandorių kainodaros ataskaitoje, patvirtintoje išankstiniu susitarimu dėl kainodaros, kaip tikrintinas subjektas teisingai nurodyta SMBV, siekiant taikyti sandorio grynosios maržos metodą, ir, antra, dėl klausimo, ar Komisija pakankamai motyvavo, kodėl ji nusprendė, kad tikrintino subjekto nustatymo klaida lėmė SMBV apmokestinamojo pelno sumažėjimą.

420

Pirmiausia, neatsižvelgiant į tai, ar tikrintinas subjektas buvo SMBV, ar Alki, reikia išnagrinėti, ar Komisija įvykdė pareigą motyvuoti.

421

Šiuo klausimu iš suformuotos jurisprudencijos matyti, jog SESV 296 straipsnio 2 dalyje reikalaujamas motyvavimas turi būti pritaikytas prie nagrinėjamo akto pobūdžio ir aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotasis asmuo galėtų suprasti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti jos kontrolę. Reikalavimas motyvuoti vertinamas atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, visų pirma į akto turinį, motyvų, kuriais remiamasi, pobūdį ir į galimą asmenų, kuriems šis aktas skirtas, arba kitų asmenų, su kuriais šis aktas tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Nereikalaujama, kad motyvuojant būtų nurodytos visos svarbios faktinės ir teisinės aplinkybės, nes nustatant, ar akto motyvai atitinka SESV 296 straipsnio 2 dalies reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į šio akto formuluotę, bet ir kontekstą ir į visas nagrinėjamą sritį reglamentuojančias teisės normas (žr. 2004 m. liepos 15 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑501/00, EU:C:2004:438, 73 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2013 m. sausio 22 d. Nutarties Salzgitter / Komisija, T‑308/00 RENV, EU:T:2013:30, 112 ir 113 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

422

Šiuo atveju ginčijamo sprendimo 9.2.3.4 skirsnyje Komisija nurodė, kodėl SMBV kaip tikrintino subjekto, siekiant taikyti sandorio grynosios maržos metodą, pasirinkimas lėmė SMBV suteiktą pranašumą.

423

Visų pirma, ginčijamo sprendimo 364 konstatuojamojoje dalyje ji pažymėjo, jog sandorių kainodaros ataskaitoje turėjo būti atliktas kiekvienos iš susijusių sandorių šalių palyginimas.

424

Paskui ginčijamo sprendimo 365–368 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad SMBV kaip tikrinamos šalies pasirinkimas neatitinka 1995 m. ir 2010 m. redakcijų EBPO gairių, pagal kurias tikrintina šalis yra ta, kurios funkcijos mažiausiai sudėtingos, palyginti su subjektais, kurie yra kontroliuojamo sandorio šalys.

425

Galiausiai, atlikusi SMBV ir Alki funkcijų analizę, Komisija nusprendė, kad sandorių kainodaros ataskaitoje SMBV klaidingai nustatyta kaip vykdanti mažiausiai sudėtingas funkcijas, palyginti su Alki (ginčijamo sprendimo 369–376 konstatuojamosios dalys).

426

Ginčijamo sprendimo 377 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog sandorių kainodaros ataskaitoje SMBV mokesčio bazei nustatyti naudotas metodas grindžiamas klaidinga prielaida, kad SMBV turėtų būti tikrinama šalis, siekiant taikyti sandorio grynosios maržos metodą, dėl šios priežasties pagal šį metodą negaunamas apytikslis, bet patikimas rinka grindžiamas rezultatas, atitinkantis įprastų rinkos sąlygų principą. Be to, Komisija nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad šio metodo patvirtinimas išankstiniu susitarimu dėl kainodaros lemia pagal bendrą Nyderlandų pelno mokesčio sistemą SMBV mokėtino mokesčio sumažinimą, palyginti su savarankiškomis įmonėmis, kurių pelnas rinkoje nustatomas remiantis šia sistema, reikia nuspręsti, kad išankstiniu susitarimu dėl kainodaros SMBV suteiktas atrankinis pranašumas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

427

Tačiau, kaip nurodyta šio sprendimo 201 punkte, vien konstatuoto sandorių kainodaros metodologinių reikalavimų nesilaikymo nepakanka, siekiant įrodyti, kad suteikta valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį. Komisija dar turi įrodyti, kad jos nurodytos metodologinės klaidos neleidžia pasiekti apytikslio, bet patikimo įprastomis rinkos sąlygomis grindžiamo rezultato ir kad jos lėmė apmokestinamojo pelno sumažėjimą, palyginti su pelnu, apskaičiuotu taikant įprastų rinkos sąlygų principą.

428

Todėl nagrinėdama pranašumą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį, kad įvykdytų šio sprendimo 421 punkte nurodytą pareigą motyvuoti, Komisija turėjo nurodyti priežastis, dėl kurių ji nusprendė, kad tikrinto subjekto pasirinkimo klaida lėmė SMBV apmokestinamojo pelno sumažėjimą tokia proporcine dalimi, kad jis nebeatitiko apytikslio, bet patikimo įprastomis rinkos sąlygomis grindžiamo rezultato, todėl lėmė SMBV mokestinės naštos sumažėjimą.

429

Taigi reikia konstatuoti, kad Starbucks teisingai teigia, jog ginčijamame sprendime nėra jokių duomenų, leidžiančių suprasti priežastis, dėl kurių Komisija nusprendė, kad tikrintino subjekto, siekiant taikyti sandorio grynosios maržos metodą, nustatymo klaida lėmė SMBV suteiktą pranašumą.

430

Pirmiausia, nors Komisija ginčijamo sprendimo 377 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad klaida dėl tikrintino subjekto lėmė SMBV pranašumą, ši konstatuojamoji dalis nepakankamai motyvuota. Iš tikrųjų, iš šio sprendimo 422 punkto matyti, jog Komisija tik tvirtino, kad tikrintino subjekto nustatymo klaida lėmė apmokestinamojo pelno sumažėjimą. Ji nenurodė jokių duomenų, patvirtinančių, kad sandorio grynosios maržos metodo taikymas Alki ir likusio pelno priskyrimas SMBV būtų lėmęs didesnį SMBV apmokestinamąjį pelną.

431

Be to, ir kitose ginčijamo sprendimo konstatuojamosiose dalyse nėra jokių duomenų, leidžiančių suprasti priežastis, dėl kurių Komisija nusprendė, kad SMBV apmokestinamasis pelnas būtų buvęs didesnis, jeigu sandorio grynosios maržos metodas būtų taikytas Alki, o ne SMBV.

432

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Komisija nenurodė priežasčių, dėl kurių ji nusprendė, kad SMBV kaip tikrintinos šalies pasirinkimas, siekiant taikyti sandorio grynosios maržos metodą, lėmė SMBV apmokestinamojo pelno sumažėjimą. Taigi Komisija neįrodė, kodėl ši klaida lėmė SMBV pranašumą, todėl pažeidė SESV 296 straipsnio 2 dalyje jai nustatytą pareigą motyvuoti.

433

Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti ir tai, kad Komisijos argumentai dėl tikrintino subjekto pasirinkimo yra klaidingi. Iš tikrųjų, net jeigu Komisija galėjo kontroliuoti išankstinį susitarimą dėl sandorių kainodaros, atsižvelgdama į 1995 m. redakcijos EBPO gaires, galiojusias 2008 m., ir galėjo nuspręsti, kad egzistavo pranašumas dėl neatitikties šių gairių reikalavimams, jose neįtvirtinta griežta taisyklė dėl tikrintinos šalies nustatymo.

434

Konkrečiau kalbant, kaip teisingai tvirtina Nyderlandų Karalystė ir Starbucks, 1995 m. redakcijos EBPO gairių 3.43 punkte nurodyta, kad integruota įmonė, kuriai taikomas sandorio grynosios maržos metodas, turi būti įmonė, dėl kurios galima nustatyti patikimus duomenis apie geriausiai tiesiogiai palyginamus sandorius. Toliau nurodyta, kad dažniausiai tam reikia išsirinkti asocijuotą įmonę, kuri yra mažiausiai sudėtinga iš su sandoriu susijusių įmonių ir neturi vertingo nematerialiojo turto ar unikalaus turto. Vadinasi, gairėse nenustatyta, kad būtinai reikia pasirinkti mažiausiai sudėtingą subjektą, jose tik patariama pasirinkti mažiausiai sudėtingą subjektą, apie kurį turima daugiausia patikimų duomenų.

435

Taigi Komisija neįrodė, kad buvo turima patikimiausių duomenų, siekiant taikyti sandorio grynosios maržos metodą Alki. Be kita ko, pažymėtina, jog, visų pirma, išankstinio susitarimo dėl kainodaros tikslas – nustatyti SMBV, o ne Alki apmokestinamojo pelno dydį ir, antra, procedūroje, skirtoje SMBV mokestinei situacijai Nyderlanduose nustatyti, Alki buvo trečiasis asmuo.

436

Be to, šios rekomendacijos buvimas tikrai nereiškia, kad vieno ar kito subjekto kaip tikrintino subjekto pasirinkimas neišvengiamai darys poveikį gautai sandorio kainai ir kad sudėtingiausio subjekto kaip tikrintino subjekto pasirinkimas neleidžia pasiekti įprastas rinkos sąlygas atitinkančio rezultato.

437

Iš tikrųjų, nors mažiausiai sudėtingo subjekto, kaip tikrintinos šalies, pasirinkimu siekiama apriboti klaidų tikimybę, visiškai negalima atmesti to, kad sandorio grynosios maržos metodo taikymas sudėtingiausiam subjektui gali leisti nustatyti įprastas rinkos sąlygas atitinkantį rezultatą. Be to, kadangi likutinis pelnas priskirtas kitai šaliai, teoriškai rezultatas turi būti toks pat, nesvarbu, tikrinamas vienas ar kitas subjektas.

438

Todėl reikia patvirtinti ketvirtojo pagrindo pirmą dalį byloje T‑760/15 ir antrojo pagrindo trečios dalies pirmą kaltinimą byloje T‑636/16 ir nereikia nagrinėti Starbucks argumento, kuriuo ginčijamas tam tikrų Komisijos pateiktų argumentų priimtinumas.

439

Pateikdama ketvirtojo pagrindo antrą ir trečią dalis byloje T‑760/15, Nyderlandų Karalystė tvirtina, jog Komisija klaidingai nusprendė, kad, pirma, pagrindinės SMBV funkcijos yra išvestinių kavos produktų ir su kava nesusijusių produktų perpardavimas, o ne skrudinimas ir, antra, veiklos sąnaudos nėra atitinkamo pelno dydžio rodiklis.

440

Visų pirma, Nyderlandų Karalystė iš esmės teigia, jog Komisija klaidingai nusprendė, kad pagrindinė SMBV funkcija buvo perpardavimas, o ne skrudinimas. Antra, Nyderlandų Karalystė teigia, jog atsižvelgiant į tai, kad Komisija klaidingai nusprendė, kad SMBV pagrindinė funkcija buvo perpardavimas, jos išvada, kad tinkamas pelno dydžio rodiklis yra pardavimai, taip pat klaidinga. Trečia, Nyderlandų Karalystė tvirtina, jog ginčijamo sprendimo 395–398 konstatuojamosiose dalyse Komisijos pasiūlyta alternatyvi palyginamumo analizė neįrodo, kad SMBV pelno nustatymas, remiantis apyvarta, būtų lėmęs didesnį SMBV apmokestinamąjį pelną.

441

Pateikdama antrojo pagrindo trečios dalies antrą kaltinimą, Starbucks Komisiją kaltina ir dėl to, kad ji klaidingai nusprendė, jog pagrindinė SMBV funkcija buvo su kava nesusijusių produktų perpardavimas, o ne kavos skrudinimas, todėl padarė išvadą, kad pardavimai, o ne veiklos sąnaudos buvo tinkamas pelno dydžio rodiklis. Šiuo klausimu ji teigia, jog veiklos sąnaudos yra tinkamas SMBV pelno dydžio rodiklis. Be to, Starbucks tvirtina, jog Komisija neįrodė, kad dėl SMBV funkcijų nustatymo klaidos jai buvo suteiktas pranašumas, nes Komisijos palyginamumo analizėje padaryta didelių klaidų.

442

Komisija teigia, jog ji tinkamai įrodė, kad pagrindinė SMBV funkcija yra perpardavimas, todėl tinkamas SMBV pelno rodiklis – pardavimai, o ne veiklos sąnaudos.

443

Visų pirma, Komisija teigia, jog SMBV daugiausia veikia kaip perpardavėja.

444

Antra, Komisija ginčija Nyderlandų Karalystės ir Starbucks argumentus, kuriais siekiama įrodyti, kad ji klaidingai nusprendė, jog pardavimai yra tinkamas pelno dydžio rodiklis. Ji tvirtina, jog įrodė, kad pagrindinė SMBV funkcija yra perpardavimas, todėl Nyderlandų valdžios institucijas teisingai kaltino tuo, kad jos patvirtino veiklos sąnaudų kaip pelno dydžio rodiklio naudojimą, ir galėjo nuspręsti, kad pardavimai buvo tinkamas pelno dydžio rodiklis.

445

Be to, Komisija pažymi, jog su kava nesusijusių produktų pardavimų pelnas priskirtinas SMBV ir, pasinaudojant licenciniu atlyginimu, negali būti pervestas Alki, kuri nėra tokioje padėtyje, kad galėtų gauti pelno iš su kava nesusijusių produktų perpardavimo.

446

Trečia, Komisija ginčija Nyderlandų Karalystės ir Starbucks argumentus, pagal kuriuos jos atliktoje lyginamų aspektų analizėje padarytos kelios klaidos.

447

Ketvirta, Komisija ginčija Nyderlandų Karalystės ir Starbucks pastabas, pateiktas dėl to, kad ji neįrodė, kad geresnis sandorio grynosios maržos metodo taikymas lemtų didesnį SMBV apmokestinamąjį pelną.

448

Pirma, Komisija tvirtina, jog šios pastabos nereikšmingos vertinant ginčijamo sprendimo galiojimą. Iš tikrųjų ji nemanė, jog būtinai reikėjo siūlyti susigrąžinimo metodą, kiek tai susiję su subsidiariais argumentais, nes ji nepritarė sandorio grynosios maržos metodo taikymui SMBV.

449

Antra, Komisija teigia, jog šios pastabos nepagrįstos, nes ji analizavo atsižvelgdama į SMBV perpardavimo funkciją ir SMBV atlyginimą apskaičiavo remdamasi pardavimų marža. Ginčijamo sprendimo 400 konstatuojamoji dalis, kurioje ji pripažino, kad šis skaičiavimas neskirtas SMBV atlyginimui įprastomis rinkos sąlygomis apskaičiuoti, nepaneigia aplinkybės, kad palyginamumo analizę ji atliko, siekdama įrodyti, kad geresnis sandorio grynosios maržos metodo taikymas būtų lėmęs didesnį SMBV apmokestinamąjį pelną.

450

Iš esmės šalys nesutaria dėl to, ar Komisija įrodė, kad jos nustatytos klaidos, susijusios su SMBV funkcijų analize ir pelno dydžio rodiklio pasirinkimu, lemia SMBV suteiktą pranašumą.

451

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad, nors byloje T‑760/15 pareikštame ieškinyje dėl šių klausimų pateikti du atskiri kaltinimai, nagrinėjami skirtinguose skirsniuose, SMBV funkcijų nustatymo ir pelno dydžio rodiklio pasirinkimo klausimai yra neatsiejami. Iš ginčijamo sprendimo 386 ir 400 konstatuojamųjų dalių matyti, jog šie du klausimai susiję su vienos ir tos pačios aplinkybės, kad išankstiniu susitarimu dėl kainodaros SMBV suteiktas pranašumas, įrodymu.

452

Iš tikrųjų pirmajame etape Komisija konstatavo, kad pagrindinė SMBV funkcija – su kava nesusijusių produktų perpardavimas, o ne kavos skrudinimas (ginčijamo sprendimo 380–386 konstatuojamosios dalys).

453

Antrajame etape, remdamasi šia išvada, Komisija tvirtino, kad pardavimai yra tinkamesnis pelno dydžio rodiklis nei veiklos sąnaudos (ginčijamo sprendimo 387–391 konstatuojamosios dalys). Iš esmės Komisija nusprendė, kad 2008–2014 m. veiklos sąnaudų kaip pelno dydžio rodiklio pasirinkimas nerodo didelio pardavimų augimo, todėl ir SMBV pelno, gaunamo iš perpardavimo veiklos. Iš to Komisija padarė išvadą, kad pardavimų pelnas nepagrįstai buvo pervestas Alki, pasinaudojant licenciniu atlyginimu, nors pastaroji negalėjo gauti to pelno.

454

Šio sprendimo 452 ir 453 punktuose nurodytų dviejų etapų neatsiejamą pobūdį rodo, pirma, aplinkybė, kad Komisija nepadarė jokios išvados dėl atrankinio pranašumo egzistavimo, remdamasi vien konstatuota SMBV funkcijų nustatymo klaida, antra, aplinkybė, kad Komisija nusprendė, kad padaryta SMBV pelno dydžio rodiklio pasirinkimo klaida, remdamasi SMBV funkcijų nustatymo klaida.

455

Trečiame etape Komisija taip pat stengėsi „pateikti pavyzdį“, kaip SMBV pagrindinių funkcijų nustatymo klaida ir SMBV pelno dydžio rodiklio pasirinkimo klaida paveikė SMBV pelno dydį. Šiuo tikslu ji pati atliko funkcijų analizę, remdamasi prielaida, kad pagrindinė SMBV funkcija yra perpardavimas (ginčijamo sprendimo 392–400 konstatuojamosios dalys).

456

Aiškumo sumetimais pažymėtina, jog Komisija šiais argumentais, pirma, nekelia klausimo dėl sandorio grynosios maržos metodo pasirinkimo šiuo atveju, antra, neteigia, kad išankstiniame susitarime dėl kainodaros nustatytas pelno dydžio rodiklis, t. y. veiklos sąnaudos, turėjo apimti kitus sąnaudų elementus, o teigia, kad išankstiniame susitarime dėl kainodaros turėjo būti naudojamas visiškai kitas nei sąnaudos pelno dydžio rodiklis.

457

Siekiant išnagrinėti, ar Komisijai pavyko įrodyti, kad pelno dydžio rodiklio pasirinkimas lėmė įprastų rinkos sąlygų principo neatitinkantį rezultatą, pirmiausia reikia išnagrinėti pirmame ir antrame etapuose Komisijos pateiktus įrodymus (ginčijamo sprendimo 380–391 konstatuojamosios dalys), paskui trečiame etape jos atliktos palyginamumo analizės argumentus (ginčijamo sprendimo 392–400 konstatuojamosios dalys).

458

Ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad pagrindinė SMBV funkcija yra su kava nesusijusių produktų perpardavimas. Šį argumentą iš esmės ji grindė aplinkybe, kad 2007 m. tik [konfidencialu] % SMBV pelno buvo gauta iš skrudintos kavos pardavimo, palyginti su [konfidencialu] % SMBV pelno, gauto iš su kava nesusijusių produktų pardavimo, atitinkančio tai, ką Starbucks nurodė kaip logistikos ir administracinių paslaugų teikimo veiklą, o didžioji SMBV darbuotojų dalis buvo susijusi su šia veikla.

459

Remdamasi šia konstatuota aplinkybe, Komisija nusprendė, kad pardavimai yra tinkamas pelno dydžio rodiklis. Ginčijamo sprendimo 387 konstatuojamojoje dalyje Komisija pirmiausiai nurodė, kad, remiantis 2010 m. redakcijos EBPO gairių 2.87 punktu, pardavimai arba platinimo veiklos sąnaudos gali būti tinkamas pelno dydžio rodiklis. Toliau, ginčijamo sprendimo 388 konstatuojamojoje dalyje, Komisija nusprendė, kad šiuo atveju pardavimai būtų geriau pritaikytas SMBV perpardavimo funkcijos pelningumo rodiklis, nes ji pelną gauna ir registruoja pagal platinamų produktų maržą. Be to, anot Komisijos, nuo 2008 m. iki 2014 m. visi SMBV pardavimai padidėjo beveik tris kartus, o „bendra marža“ per tą patį laikotarpį daugiau nei padvigubėjo; palyginimo sumetimais – SMBV veiklos sąnaudos padidėjo tik 6 %. Toliau iš to ji padarė išvadą, kad veiklos sąnaudos negali būti tinkamas pelno dydžio rodiklis. Remdamasi šia išvada, ginčijamo sprendimo 389 konstatuojamojoje dalyje Komisija tvirtino, kad Alki mokėtas licencinis atlyginimas, kurį sudaro likutinis pelnas, lėmė tai, kad buvo pervedama SMBV pelno dalis, susijusi su perpardavimu Alki, nors pastaroji dėl riboto veiklos pajėgumo už šią veiklą negalėjo gauti pelno. Todėl Komisija nusprendė, kad visas pelnas turėjo būti priskirtas SMBV.

460

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad, net jeigu Komisija nepadarė klaidos, nuspręsdama, kad pagrindinė SMBV funkcija buvo su kava nesusijusių produktų perpardavimas, jos analizės nepakanka tam, kad būtų galima įrodyti, jog veiklos sąnaudomis grindžiamas pelno dydžio rodiklis negali lemti įprastas rinkos sąlygas atitinkančio rezultato.

461

Pirma, pažymėtina, jog, kaip konstatavo pati Komisija ginčijamo sprendimo 387 konstatuojamojoje dalyje, 2010 m. redakcijos EBPO gairių 2.87 punkte nustatyta, kad pardavimai ar platinimo veiklos sąnaudos gali būti tinkamas pelno dydžio rodiklis. Vadinasi, net jeigu Komisijos prielaida, pagal kurią SMBV pagrindinė veikla buvo su kava nesusijusių produktų perpardavimas, būtų teisinga, iš esmės negalima atmesti, kad veiklos sąnaudos galėjo būti tinkamas pelno dydžio rodiklis.

462

Kadangi Nyderlandų Karalystė ginčija Komisijos vertinimą, pagal kurį su kava nesusijusių produktų perpardavimas buvo tinkamas SMBV grynojo pelno nustatymo pagrindas, primintina, jog 1995 m. redakcijos EBPO gairių, kuriomis Komisija grindė savo analizę, konkrečiai – 1.42, 3.2 ir 3.26 punktuose, kurie iš esmės atitinka 2010 m. redakcijos EBPO gairių 2.57, 2.58 ir 3.9 punktus, nustatyta, kad taikant sandorio grynosios maržos metodą, remiantis tinkamu pagrindu, nustatomas mokesčių mokėtojo grynasis pelnas, gaunamas pagal kontroliuojamą sandorį arba glaudžiai susijusius ar tęstinius kontroliuojamus sandorius. Vadinasi, sandorio grynosios maržos metodas skirtas vienos rūšies sandorio arba glaudžiai susijusių ar tęstinių sandorių kainai nustatyti, remiantis su šiuo sandoriu ar šiais sandoriais susijusių pagrindinių funkcijų analize. Tačiau juo nesiekiama nustatyti pelno dydžio, gaunamo iš visos įmonės veiklos, kurią sudaro skirtingų rūšių sandoriai, remiantis nustatyta viena pagrindine funkcija ir nepaisant kitų šios įmonės vykdomų funkcijų. Toks veikimo būdas prieštarautų 1995 m. redakcijos EBPO gairių 3.4 punktui, atitinkančiam 2010 m. redakcijos EBPO gairių 2.7 punktą, kuriame nustatyta:

„Jokiu būdu sandorių pelno metodai negali būti naudojami taip, kad jie lemtų pernelyg didelį įmonių apmokestinimą paprasčiausiai dėl to, kad jos gauna mažesnį nei vidutinį pelną arba, priešingai, įmonių, gaunančių didesnį nei vidutinį pelną, pernelyg mažą apmokestinimą. Taikant įprastų rinkos sąlygų principą nėra pagrindo nustatyti papildomą mokestinę naštą mažiau sėkmingoms nei vidutinės įmonėms arba, priešingai, mažiau apmokestinti sėkmingesnes nei vidutinės įmones, jeigu jų sėkmingumo ar nesėkmingumo priežastys yra komerciniai veiksniai.“

463

Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, jog, pirma, ginčijamame sprendime Komisija teigė, kad SMBV kavos produktų perpardavimo ir skrudinimo funkcijos buvo pakankamai reikšmingos. Todėl nustatant SMBV atlyginimą reikėjo atsižvelgti į šias dvi funkcijas, o ne į vieną ar kitą iš jų.

464

Be to, bet kuriuo atveju ginčijamame sprendime Komisija neįrodė, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos šiose bylose, visi SMBV grupės viduje sudaryti sandoriai, kurie buvo reikšmingi nustatant jos apmokestinamąjį pelną, buvo glaudžiai susiję ar tęstiniai, todėl mokant atlyginimą galėjo būti nustatyta vieno dydžio kaina.

465

Šios konstatuotos aplinkybės pakanka, kad būtų galima atmesti Komisijos poziciją, pagal kurią su kava nesusijusių produktų pardavimai buvo pelno dydžio rodiklis, kurį galima taikyti visai SMBV veiklai.

466

Antra, bet kuriuo atveju neįtikina Komisijos argumentai, kuriais šiuo atveju siekiama ginčyti veiklos sąnaudų kaip pelno dydžio rodiklio naudojimą.

467

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 388 ir 389 konstatuojamosiose dalyse pateiktoje analizėje Komisija remiasi vėlesnio laikotarpio nei tas, kuriuo buvo sudarytas išankstinis susitarimas dėl kainodaros, laikotarpio duomenimis. Taigi, kaip konstatuota šio sprendimo 251 punkte, šiomis aplinkybėmis Komisija savo analizės negalėjo grįsti informacija, kuri nebuvo prieinama ar kurios nebuvo galima pagrįstai numatyti išankstinio susitarimo dėl kainodaros sudarymo momentu, t. y. 2008 m. balandžio mėnesį. Šiuo atveju Komisija neįrodė, jog 2008–2014 m. duomenis apie SMBV pardavimus ir jos sąnaudas buvo galima pagrįstai numatyti, todėl ji negalėjo grįsti savo analizės šiais duomenimis.

468

Be to, net jeigu Komisija būtų galėjusi naudoti duomenis apie SMBV veiklą 2008–2014 m., reikia konstatuoti, kad teiginio, pagal kurį SMBV pardavimai padidėjo tris kartus, o veiklos sąnaudos per tą patį laikotarpį padidėjo tik 6 %, nepakanka, siekiant ginčyti veiklos sąnaudų kaip pelno dydžio rodiklio pasirinkimą.

469

Iš tikrųjų primintina, jog, kaip konstatuota šio sprendimo 458 punkte, Komisijos argumentai grindžiami prielaida, kad pagrindinė SMBV funkcija yra su kava nesusijusių produktų perpardavimas. Tačiau, pirma, Komisijos nurodyti skaičiai, kaip teigia ji pati, yra susiję su visais SMBV pardavimais ir „bendrąja marža“, o tai neišvengiamai apima kavos ir kavos produktų pardavimus. Be to, „bendroji marža“ lygi bendrajam pelnui, t. y. apskaičiuojamam iš pardavimų apyvartos atėmus sąnaudas parduotoms prekėms ir padalijus iš pardavimų (žr. ginčijamo sprendimo 70 išnašą), todėl nėra dydis, rodantis pardavimų pelningumą neatėmus fiksuotų sąnaudų. Taigi Komisija nepaaiškina, kaip galima panaudoti šiuos skaičius ar kuo jie reikšmingi šiuo atveju. Be to, ji nepateikia jokių šiuos duomenis pagrindžiančių įrodymų ir jokių nuorodų apie tų duomenų šaltinį.

470

Trečia, Komisijos siūlytas pelno dydžio rodiklis, t. y. visi pardavimai, taip pat neatrodo tinkamas SMBV atlyginimui nustatyti.

471

Kaip nurodyta šio sprendimo 458 punkte, Komisija savo argumentus grindė prielaida, kad [konfidencialu] % SMBV pajamų gautos iš su kava nesusijusių produktų perpardavimo funkcijos. Iš to ji padarė išvadą, kad ši funkcija yra pagrindinė SMBV funkcija.

472

Vis dėlto pažymėtina, jog šie duomenys, kuriais Komisija grindė savo argumentus, susiję su įplaukomis, o ne su SMBV pelnu. Tačiau reikia konstatuoti, kad didelė dalis įplaukų nebūtinai reiškia didelę dalį pelno, todėl vien šios konstatuotos aplinkybės nepakanka, siekiant įrodyti, kad pagrindinė SMBV funkcija yra su kava nesusijusių produktų perpardavimas.

473

Be to, šių duomenų įrodomoji vertė juo labiau ginčytina, nes, kaip konstatuota šio sprendimo 275–277 punktuose, Komisija turėjo atsižvelgti į tai, kad įplaukų ir pelno dalis susijusi su trečiųjų šalių skrudintos kavos pardavimu.

474

Atsižvelgiant į šio sprendimo 458–473 punktuose konstatuotas aplinkybes, reikia pripažinti, kad Komisija tinkamai neįrodė, kad veiklos sąnaudų kaip pelno dydžio rodiklio pasirinkimas neleido pasiekti apytikslio, bet patikimo rinka grindžiamo rezultato.

475

Kadangi Komisija neįrodė, kad pelno dydžio rodiklio pasirinkimas klaidingas, ginčijamo sprendimo 389 konstatuojamojoje dalyje ji negalėjo nuspręsti, kad dalis SMBV pelno, susijusio su perpardavimo veikla, buvo nepagrįstai pervesta Alki kaip licencinis atlyginimas. Iš tikrųjų ji neįrodė, kad SMBV pelnas turėjo būti didesnis nei pagal išankstinį susitarimą dėl kainodaros nustatytas pelnas.

476

Kaip konstatuota šio sprendimo 455 punkte, reikia pripažinti, kad Komisija ginčijamo sprendimo 392–399 konstatuojamosiose dalyse pati atliko palyginamumo analizę, remdamasi prielaida, kad pagrindinė SMBV funkcija buvo su kava nesusijusių produktų perpardavimas.

477

Iš tikrųjų Komisija siekė nustatyti SMBV įprastas rinkos sąlygas atitinkantį intervalą, ją lygindama su įmonėmis, kurių pagrindinė veikla – didmeninė kavos produktų prekyba, ir pardavimus laikydama pelno dydžio rodikliu.

478

Šiuo tikslu Komisija pakartojo mokesčių patarėjo analizę nagrinėdama pakoreguotą panašią įmonių grupę, kurią ji nurodė kaip „pakoreguotą vienarūšę grupę“, nustatytą remiantis SMBV perpardavimo funkcija, paskui pagal pakoreguotą vienarūšę grupę apskaičiavo pardavimų grąžos intervalą, kuris atsižvelgiant į jos analizę atitiko rezultatą įprastomis rinkos sąlygomis. Gautas pardavimų grąžos tarpkvartilinis intervalas sudarė nuo 1,5 iki 5,5 % intervalą. Paskui Komisija jį pritaikė SMBV 2007–2014 m. rezultatams. Ji konstatavo, kad per kiekvienus išankstinio susitarimo dėl kainodaros galiojimo metus pagal išankstinį susitarimą dėl kainodaros apskaičiuota SMBV mokesčio bazė buvo mažesnė už SMBV mokesčio bazės apatinį kvartilį, gautą pritaikius Komisijos nustatytą metodą.

479

Komisijos požiūris, pagal kurį, pirma, ji pati atliko analizę ir, antra, palygino SMBV situaciją, atsižvelgdama į išankstinį susitarimą dėl kainodaros, su jos gautais analizės rezultatais, atitinka Komisijai keliamus reikalavimus dėl pranašumo buvimo įrodymo. Iš tikrųjų Komisijos analizės rezultatai įrodo, kad pagal išankstinį susitarimą dėl kainodaros apskaičiuotas SMBV apmokestinamasis pelnas 2007–2014 m. yra mažesnis nei 2007–2014 m. SMBV apmokestinamasis pelnas, apskaičiuotas pritaikius įprastas konkurencijos sąlygas atitinkantį intervalą, kurį Komisija nustatė pagal pakoreguotą vienarūšę grupę.

480

Vis dėlto pirmiausia reikia konstatuoti, kad, kaip tvirtina Nyderlandų Karalystė ir Starbucks, Komisijos atlikta palyginamumo analizė nepakankamai patikima.

481

Pirma, pažymėtina, jog ginčijamo sprendimo 400 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad jos atliktos analizės tikslas „nėra apskaičiuoti įprastomis rinkos sąlygomis mokamą atlyginimą už SMBV atliekamas funkcijas grupėje Starbucks“. Taigi ji „patvirtin[o], kad pirmiau pateiktas intervalas [nepagrįstas] pakankama palyginamumo analize“. Todėl toks pačios Komisijos suformuluotas patikslinimas susilpnina jos analizės, kuria siekta įrodyti, kad nustatytos klaidos dėl SMBV funkcijų ir pelno dydžio rodiklio pasirinkimo lėmė SMBV suteiktą pranašumą, įrodomąją vertę.

482

Antra, Starbucks nurodytos galimybės pakartoti Komisijos atliktą pakoreguotos vienarūšės grupės tyrimą nebuvimas ir negalėjimas gauti tokių pačių kaip Komisijos gautų rezultatų patvirtina, kad Komisijos atlikta palyginamumo analizė nepakankamai patikima. Iš tikrųjų, kai Starbucks mokesčių patarėjas siekė pakartoti Komisijos atliktą palyginamumo analizę, taikydamas tuos pačius kaip jos taikytieji kriterijus, jis sudarė 87 įmonių sąrašą. Tačiau tik trys iš dvylikos Komisijos nustatytų įmonių palyginamumo analizei atlikti pateko į tą 87 įmonių sąrašą.

483

Žinoma, pateikdama atsiliepimą į ieškinį byloje T‑636/16, Komisija mėgino pakartoti pakoreguotos vienarūšės grupės tyrimą, kad įrodytų palyginamumo analizės patikimumą. Vis dėlto, net jeigu Orbis duomenų bazės, o ne Amadeus duomenų bazės naudojimas neturi jokios reikšmės, nes pirmoji duomenų bazė apima tuos pačius duomenis kaip antroji, reikia konstatuoti, kad penkios iš ginčijamo sprendimo 394 konstatuojamojoje dalyje nurodytų įmonių nebenurodytos pakartotoje panašių įmonių analizėje. Beje, Komisija tai pripažino atsiliepimo į ieškinį byloje T‑636/16 179 punkte.

484

Taigi Komisijos pateikti argumentai šiam jos pačios atliktos palyginamumo analizės ir pakartotinės analizės rezultatų skirtumui pateisinti neleidžia paneigti išvados, kad jos atlikta palyginamumo analizė nepakankamai įtikinama ir patikima. Iš tikrųjų Komisija teigia, kad tuos rezultatų skirtumus paaiškina aplinkybė, kad pasikeitė šių penkių įmonių klasifikacija duomenų bazėje po to, kai ji atliko palyginamumo analizę.

485

Tačiau, pirma, iš Starbucks dubliko matyti, jog Orbis ir Amadeus duomenų bazių ankstesnės versijos yra prieinamos, o Komisija šio aspekto neginčijo byloje T‑636/16 pateiktame triplike, todėl įmonių situacijos pokyčiai neturėtų daryti poveikio Komisijos palyginamumo analizės pakartojimo galimybei. Kadangi šių ankstesnių Amadeus duomenų bazės versijų negalima atnaujinti atgaline data, rezultatai negalėjo skirtis nuo tų, kurie gauti Komisijos palyginamumo analizėje.

486

Be to, Starbucks nurodo, kad Komisija tiek pačios atliktoje palyginamumo analizėje, tiek pakartotoje palyginamumo analizėje naudojosi Amadeus ir Orbis duomenų bazių atitinkamai 2015 m. ir 2017 m. versijomis; ir Komisija to neginčija. Vadinasi, Komisijos analizė grindžiama vėlesnėmis nei 2008 m. duomenų bazių versijomis. Tačiau, kadangi, kaip teigia pati Komisija, įmonių klasifikacija gali kisti, nelygu duomenų bazių versija, palyginamumo analizės rezultatus gali iškraipyti naujesnės versijos naudojimas. Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 243–251 punktų, Komisija galėjo atsižvelgti tik į ginčijamos priemonės patvirtinimo dieną prieinamą informaciją.

487

Vadinasi, aplinkybė, pirma, kad Komisija negalėjo pakartoti palyginamumo analizės ir, antra, kad šios penkios įmonės sudarė didžiąją dalį pakoreguotos vienarūšės grupės, pagal kurią ji atliko palyginamumo analizę, ir kad dėl šios priežasties Nyderlandų Karalystė ir Starbucks ar Bendrasis Teismas negali sužinoti tikslaus Komisijos argumentuose naudoto metodo ir pakartoti šios analizės, kad patikrintų, ar ji teisingai nustatė panašias įmones, paneigia jos patikimumą ir įtikinamumą.

488

Antra, bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad, kaip tvirtina Nyderlandų Karalystė ir Starbucks, Komisijos analizėje padarytos kelios klaidos.

489

Pirma, reikia konstatuoti, kad Komisijos palyginamumo analizėje naudota pakoreguota vienarūšė grupė nesusijusi su išvadomis, kurias ji padarė dėl SMBV funkcijų, ir neleidžia įrodyti, kad Komisijos nustatytos klaidos lėmė SMBV apmokestinamojo pelno sumažinimą.

490

Iš tikrųjų pirmiausia svarbu konstatuoti, jog ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad pagrindinė SMBV funkcija yra su kava nesusijusių produktų perpardavimas. Iš tikrųjų ginčijamo sprendimo 382 konstatuojamojoje dalyje Komisija aiškiai nurodė, jog pagrindinė SMBV funkcija yra perpardavimas, nes [konfidencialu] % bendrovės pajamų 2007 m. gautos iš šios veiklos. To sprendimo 384 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškino savo poziciją, pagal kurią didžioji dalis SMBV veiklos yra nesusijusių su kava produktų, kaip antai puodelių ir popierinių servetėlių pardavimas ar perpardavimas. Beje, šią išvadą patvirtina Komisijos procesiniai dokumentai, kuriuose ji tvirtina, kad pagrindinė SMBV funkcija yra su kava nesusijusių produktų perpardavimas ir kad tai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios ji kaltino Starbucks grupės mokesčių patarėją tuo, kad veiklos sąnaudas jis pasirinko kaip pelno dydžio rodiklį.

491

Be to, ginčijamo sprendimo 393 ir 394 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad sandorių kainodaros ataskaitoje neteisingai nustatytos SMBV funkcijos, sandorio grynosios maržos metodui taikyti netinkamai pasirinkta pakoreguota vienarūšė grupė, nustatyta pagal Europos bendrijos ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus (NACE) kodą „Arbatos ir kavos apdorojimas ir perdirbimas“. Toliau Komisija pakartojo sandorių kainodaros ataskaitoje atliktą analizę, naudodama pakoreguotą vienarūšę grupę, nustatytą pagal NACE kodą „Kavos, arbatos, kakavos ir prieskonių didmeninė prekyba“. Paskui ji iš pakoreguotos vienarūšės grupės pašalino bendroves, kurios daugiausia platina kitus nei arbata ir kava produktus. Taip ji gavo pakoreguotą vienarūšę grupę, sudarytą iš dvylikos bendrovių, kurių visos vertėsi skrudinimo veikla, kaip Komisija tai nurodė ginčijamo sprendimo 394 konstatuojamojoje dalyje.

492

Tačiau reikia konstatuoti, kad pakoreguotą vienarūšę grupę sudarančios bendrovės vykdo kitokias funkcijas nei Komisijos nustatyta pagrindinė SMBV funkcija, t. y. su kava nesusijusių produktų perpardavimas. Tai reiškia, jog šių bendrovių padėtis nepanaši į SMBV padėtį. Todėl šios įmonės negali būti laikomos reikšmingomis apskaičiuojant SMBV pelną, kurį ji gautų rinkos sąlygomis. Todėl alternatyvi palyginamumo analizė, kurioje pakartojama mokesčių patarėjo analizė atsižvelgiant į pakoreguotą vienarūšę grupę, kurios veikla yra kavos pardavimas ir skrudinimas, yra neišvengiamai klaidinga.

493

Antra, reikia konstatuoti, kad, kaip tvirtina Starbucks, net jeigu pakoreguotą vienarūšę grupę Komisija būtų galėjusi naudoti, jos atliktos palyginamumo analizės rezultatai neišvengiamai iškraipyti, nes ji palygino nepalyginamus duomenis, t. y. panašių įmonių veiklos pelną ir SMBV apmokestinamąjį pelną.

494

Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, jog šalys sutaria, kad Komisijos apskaičiuotas 2005–2007 m. tarpkvartilinis intervalas, sudaręs nuo 1,5 iki 5,5 % pardavimų intervalą, buvo apskaičiuotas remiantis pakoreguotą vienarūšę grupę sudarančių bendrovių veiklos pelnu. Beje, šis teiginys pagrįstas ginčijamo sprendimo 12 lentelėje. Be to, neginčijama, kad pagal sandorio grynosios maržos metodą apskaičiuotas ne SMBV veiklos pelnas, o apmokestinamasis pelnas, kurį Komisija palygino su pakoreguotą vienarūšę grupę sudarančių bendrovių veiklos pelnu. Beje, tai matyti iš ginčijamo sprendimo 13 lentelės.

495

Vis dėlto Komisija neginčija, kad veiklos pelnas negali būti lyginamas su pelnu iki mokesčių sumokėjimo, o tik tvirtina, kad ji pakartojo Starbucks grupės mokesčių patarėjo analizę. Taip pat reikia konstatuoti, kad veiklos pelnas ir apmokestinamasis pelnas yra dvi skirtingos sąvokos, kurios iš esmės nurodomos įrašant skirtingas sumas atitinkamuose pelno (nuostolių) ataskaitos straipsniuose, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo 82 konstatuojamosios dalies ir to sprendimo 1 lentelės.

496

Aplinkybė, kad ginčijamo sprendimo 397 konstatuojamojoje dalyje Komisija tvirtino, jog palygino pagal išankstinį susitarimą dėl kainodaros apskaičiuotą SMBV apmokestinamąjį pelną ir apmokestinamąjį pelną, apskaičiuotą pritaikius Komisijos nustatytą intervalą, nepaneigia šio sprendimo 493 punkte konstatuotos aplinkybės. Iš tikrųjų tarpkvartilinis intervalas apskaičiuotas remiantis panašių įmonių veiklos pelnu, pritaikius šį intervalą gautas SMBV taikomas rezultatas atitinka ne jos apmokestinamąjį pelną, o veiklos pelną.

497

Vadinasi, SMBV apmokestinamojo pelno palyginimas su tarpkvartiliniu intervalu, nustatytu pagal pakoreguotos vienarūšės grupės bendrovių veiklos pelną, yra neišvengiamai iškreiptas.

498

Be to, 2007–2008 m. nustatytas 1,2 % dydis yra pakankamai artimas Komisijos apskaičiuoto intervalo apatinei daliai. Turint omenyje tai, kad Komisijos ataskaitoje yra daugybė apytikslių duomenų, šis rezultatas neįrodo, kad situacija aiškiai prieštarauja rinkos sąlygoms. Iš tikrųjų reikia konstatuoti, kad tada, kai Komisija kontroliuoja, ar integruotos įmonės apmokestinamasis pelnas taikant mokestinę priemonę atitinka rinkos sąlygomis nustatytą apytikslį, bet patikimą apmokestinamąjį pelną, ji gali konstatuoti pranašumo, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, buvimą, tik jeigu neatitikimas tarp dviejų lyginamųjų viršija tam palyginimui gauti taikyto metodo nulemtus netikslumus.

499

Be to, net jeigu klaida dėl SMBV apmokestinamojo pelno palyginimo su panašių įmonių veiklos pelnu iš tikrųjų buvo padaryta Starbucks sandorių kainodaros ataskaitoje, o Starbucks tai ginčija, ta sandorių kainodaros ataskaitoje padaryta klaida netrukdo Bendrajam Teismui kontroliuoti, kad ginčijamame sprendime nebūtų klaidos. Beje, jeigu Komisija manė, kad veiklos pelno palyginimas su apmokestinamuoju pelnu kėlė problemų, ji turėjo išnagrinėti šį klausimą ginčijamame sprendime.

500

Taigi, remiantis šio sprendimo 480–499 punktuose konstatuotomis aplinkybėmis, reikia nuspręsti, kad ginčijamo sprendimo 392–399 konstatuojamosiose dalyse Komisijos atlikta palyginamumo analizė yra nepakankamai patikima, be to, joje padarytos kelios klaidos.

501

Todėl atsižvelgiant į šio sprendimo 457–500 punktuose pateiktus argumentus reikia patvirtinti Nyderlandų Karalystės ir Starbucks kaltinimus, kad Komisija neįrodė, jog dėl išankstiniame susitarime dėl sandorių kainodaros patvirtintų SMBV funkcijų nustatymo ir pelno dydžio rodiklio pasirinkimo, kaip siūlyta sandorių kainodaros ataskaitoje, SMBV suteiktas pranašumas. Todėl nebereikia nagrinėti, ar Komisija teisingai nusprendė, kad išankstiniame susitarime dėl sandorių kainodaros patvirtinti SMBV funkcijų nustatymas ir pelno dydžio rodiklio pasirinkimas yra klaidingi. Dėl šios priežasties nereikia nagrinėti Starbucks argumento, kuriuo ginčijamas tam tikrų Komisijos pateiktų argumentų priimtinumas.

502

Pateikdamos ketvirtojo pagrindo ketvirtą dalį byloje T‑760/15 ir antrojo pagrindo trečios dalies trečią kaltinimą byloje T‑636/16, Nyderlandų Karalystė ir Starbucks iš esmės tvirtina, jog Komisija neįrodė, kad dėl sandorių kainodaros ataskaitoje siūlytų koregavimų, siekiant didesnio SMBV ir lyginamų įmonių panašumo, SMBV suteiktas pranašumas.

503

Nyderlandų Karalystė tvirtina, jog Komisija klaidingai konstatavo, kad sandorių kainodaros ataskaitoje siūlyti du koregavimai, siekiant didesnio SMBV ir panašių dvidešimties neasocijuotų įmonių panašumo, neleido pasiekti apytikslio rezultato, atitinkančio įprastas rinkos sąlygas. Pirma, sąnaudų kavos produktams ir su kava susijusiems produktams neįtraukimas į atitinkamų sąnaudų bazę buvo pateisinamas būtent tuo, kad SMBV veikė kaip paslaugų teikėja, nevykdė pirkimo funkcijos ir nepatyrė su atsargomis susijusios rizikos, priešingai nei įmonės, su kuriomis lyginama. Be to, antkainio koregavimas pateisinamas tuo, kad antkainis iki koregavimo siejamas su veiklos pelnu, o išankstiniu susitarimu dėl kainodaros siekta nustatyti apmokestinamąjį pelną. Dėl šio koregavimo padidėjo antkainis.

504

Be to, Starbucks teigia, kad ginčijamame sprendime Komisija nekėlė klausimo dėl sąnaudų bazei, kuri laikyta pelno dydžio rodikliu, taikytų koregavimų. Todėl atsiliepimo į ieškinį byloje T‑636/16 183 punkte plėtojamas argumentas, kad sąnaudų bazės koregavimas yra netinkamas dėl to, kad SMBV rizika neperkeliama Alki, yra nepriimtinas, nes jis nenurodytas ginčijamame sprendime. Starbucks mano, kad atsiliepimo į ieškinį byloje T‑636/16 184 ir 185 punktuose Komisijos pateikti duomenys, kuriais siekiama įrodyti, kad SMBV apmokestinamasis pelnas būtų buvęs didesnis, jeigu antkainis būtų taikytas visoms sąnaudoms, taip pat nepriimtini, nes jie nenurodyti ginčijamame sprendime.

505

Kiek tai susiję su nagrinėjamais koregavimais, Starbucks nurodo netinkamą motyvavimą. Komisija tik tvirtino, kad koregavimai netinkami, bet neįrodė, kad SMBV apmokestinamasis pelnas galėjo būti didesnis pritaikius tinkamus koregavimus.

506

Komisija ginčija šiuos argumentus. Ji teigia, jog abu sandorių kainodaros ataskaitoje siūlyti koregavimai netinkami ir lemia SMBV apmokestinamojo pelno sumažinimą. Ji tvirtina, jog Nyderlandų Karalystė ir Starbucks neįrodė, kad ji padarė vertinimo klaidą.

507

Pirma, kiek tai susiję su sąnaudų bazei taikytu koregavimu, Komisija teigia, jog ji ginčijo šį aspektą ginčijamo sprendimo 319–332 konstatuojamosiose dalyse, tvirtindama, kad Alki negali patirti jokios SMBV verslo rizikos. Komisija taip pat daro nuorodą į ginčijamo sprendimo 59 ir 159 konstatuojamąsias dalis, kuriose nurodyta, kad sąnaudų bazės koregavimas, remiantis sandorių kainodaros ataskaita, pateisinamas SMBV rangovinės gamintojos, kuri nepatiria jokios rizikos, statusu. Be to, Komisija ginčija Nyderlandų Karalystės ir Starbucks argumentus, kad SMBV pelną buvo galima apskaičiuoti remiantis veiklos sąnaudomis, o ne visomis sąnaudomis.

508

Antra, Komisija pažymi, jog, nors pakoreguotas antkainis lėmė didesnį procentinį dydį, šis procentinis dydis taikytas gerokai mažesnei sąnaudų bazei. Ji priduria, jog atsižvelgiant į tai, kad sąnaudos žalioms kavos pupelėms, tretiesiems asmenims mokėti atlyginimai ir su kava nesusiję produktai turėjo būti įtraukti į sąnaudų bazę, nereikėjo taikyti „apyvartinio kapitalo koregavimo“. Net darant prielaidą, kad sandorių kainodaros ataskaitą parengęs Starbucks grupės mokesčių patarėjas nepadarė klaidos dėl to, kad šių skirtingų sąnaudų neįtraukė į sąnaudų bazę, „apyvartinio kapitalo koregavimas“ taip pat nebuvo tinkamas. Be to, Komisija tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 402–406 konstatuojamosiose dalyse ji tinkamai paaiškino, kodėl „apyvartinio kapitalo koregavimas“ ir kartu sąnaudų bazės koregavimas lėmė mažesnį nei įprastai SMBV mokėtiną pelno mokestį.

509

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 407 ir 408 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad, net jeigu SMBV funkcijos ir pelno dydžio rodiklis būtų nustatyti teisingai, abu sandorių kainodaros ataskaitoje siūlyti koregavimai lėmė tai, kad sandorių kainodaros ataskaitoje siūlytas metodas neleido pasiekti įprastas rinkos sąlygas atitinkančio rezultato.

510

Remdamasi išvada, kad abu koregavimai klaidingi, Komisija nusprendė, kad išankstiniu susitarimu dėl kainodaros SMBV suteiktas atrankinis pranašumas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes juo patvirtintas šis metodas, lėmęs pagal bendrą Nyderlandų pelno mokesčio sistemą SMBV mokėtino mokesčio sumažinimą, palyginti su savarankiškomis įmonėmis, kurių pelnas pagal šią sistemą nustatomas atsižvelgiant į rinkos sąlygas.

511

Pažymėtina, jog, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 407 ir 408 konstatuojamųjų dalių, Komisijos požiūris, pagal kurį lyginamas pritaikius išankstinį sprendimą dėl kainodaros nustatytas SMBV apmokestinamasis pelnas ir savarankiškos įmonės, kurios pelnas nustatomas rinkos sąlygomis remiantis bendra Nyderlandų pelno mokesčio sistema, apmokestinamasis pelnas, iš pirmo žvilgsnio, atrodo, tenkina Komisijai keliamus reikalavimus dėl pranašumo buvimo įrodymo.

512

Vis dėlto primintina, jog iš šio sprendimo 151 ir 152 punktų išplaukia, kad, siekdama nustatyti, ar šiuo atveju išankstiniu susitarimu dėl kainodaros SMBV suteiktas pranašumas, Komisija turi įrodyti, kad išankstiniu susitarimu dėl kainodaros patvirtintas sandorio kainodaros nustatymo metodas lėmė SMBV mokestinės naštos sumažėjimą, ir, konkrečiau kalbant, įrodyti, kad pagal sandorių kainodaros nustatymo metodą apskaičiuotas SMBV pelno dydis sumažintas tokia proporcine dalimi, kad jis nebegali būti laikomas apytiksliu, bet patikimu rinka grindžiamu rezultatu. Iš tikrųjų, kaip konstatuota šio sprendimo 498 punkte, kai Komisija kontroliuoja, ar integruotos įmonės apmokestinamasis pelnas taikant mokestinę priemonę atitinka rinkos sąlygomis nustatytą apytikslį, bet patikimą apmokestinamąjį pelną, ji gali konstatuoti pranašumo, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, buvimą, tik jeigu neatitikimas tarp dviejų lyginamųjų viršija tam palyginimui gauti taikyto metodo nulemtus netikslumus.

513

Taigi reikia išnagrinėti, ar Komisija tinkamai įrodė, kad abu Starbucks grupės mokesčių patarėjo taikyti koregavimai SMBV suteikė pranašumą.

514

Pirmasis sandorių kainodaros ataskaitoje siūlytas koregavimas susijęs su sąnaudų baze (toliau – sąnaudų bazės koregavimas). Jis pasireiškė tuo, kad į sąnaudų bazę, kuri naudota kaip pelno dydžio rodiklis taikant sandorio grynosios maržos metodą, neįtrauktos tam tikros sąnaudos. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad iš ginčijamo sprendimo 406 ir 407 konstatuojamųjų dalių matyti, jog Komisijos pateiktos pastabos aiškiai susijusios tik su 1 neasocijuotos gamybos įmonės sąnaudų neįtraukimu į sandorio grynosios maržos metodo taikymui nustatytą sąnaudų bazę. Iš esmės Komisija konstatavo, kad nebuvo paaiškinimo, kodėl 1 neasocijuotos gamybos įmonės sąnaudos neįtrauktos, nors ankstesniame susitarime dėl kainodaros į jas buvo atsižvelgta.

515

Visų pirma, primintina, jog, priešingai, nei teigia Komisija, ginčijamo sprendimo 407 konstatuojamojoje dalyje padaryta išvada, kad sandorių kainodaros ataskaitoje pasiūlyti ir išankstiniu sprendimu dėl kainodaros patvirtinti koregavimai SMBV suteikia pranašumą, aiškiai taikoma tik 1 neasocijuotos gamybos įmonės sąnaudų neįtraukimui į SMBV sąnaudų bazę. Iš tikrųjų iš ginčijamo sprendimo teksto nematyti, kad Komisija konstatuotą pranašumą grindė kitų sąnaudų neįtraukimu į sąnaudų bazę, naudotą kaip SMBV pelno dydžio rodiklis.

516

Komisijos nurodyta aplinkybė, kad ginčijamo sprendimo 319–332 konstatuojamosiose dalyse ji ginčijo faktą, kad SMBV verslo rizika buvo perkelta Alki, neleidžia konstatuoti, kad dėl šios priežasties ji nusprendė, jog tam tikros sąnaudos buvo klaidingai neįtrauktos į sąnaudų bazę, naudotą kaip pelno dydžio rodiklis. Šią išvadą sustiprina aplinkybė, kad klausimą dėl koregavimų pati Komisija pateikė kaip subsidiarių argumentų grupę (žr. ginčijamo sprendimo 407 konstatuojamąją dalį), palyginti su ginčijamo sprendimo 319–332 konstatuojamosiose dalyse išnagrinėta argumentų grupe.

517

Be to, priešingai, nei iš esmės teigia Komisija, iš ginčijamo sprendimo 59 ir 159 konstatuojamųjų dalių nematyti, jog savo išvadą, kad išankstiniu susitarimu dėl sandorių kainodaros SMBV suteiktas pranašumas, ji grindė sąnaudų bazės koregavimais. Kiek tai susiję su ginčijamo sprendimo 59 konstatuojamąja dalimi, reikia konstatuoti, kad, nors joje iš tikrųjų daroma nuoroda į tuos koregavimus, tai yra tik pateiktas sandorių kainodaros ataskaitos turinys. Kiek tai susiję su ginčijamo sprendimo 159 konstatuojamąja dalimi, kuri yra administracinei procedūrai pristatyti skirtame skirsnyje, joje tik nurodyta, kad Komisija suabejojo dėl sandorių kainodaros ataskaitoje siūlytų koregavimų, tačiau iš to negalima spręsti apie Komisijos poziciją ginčijamame sprendime.

518

Taigi, remiantis šio sprendimo 515–517 punktuose padarytomis išvadomis, reikia konstatuoti, kad Komisija ginčijamame sprendime netvirtino ir juo labiau neįrodė, kad kitas sąnaudų bazės koregavimas, išskyrus 1 neasocijuotos gamybos įmonės sąnaudų neįtraukimą, suteikė pranašumą SMBV. Todėl reikia atmesti atsiliepimo į ieškinį pateikimo etape Komisijos pateiktus argumentus, kad ne visų sąnaudų (apimančių sąnaudas kavos pupelėms, tretiesiems asmenims sumokėtą atlyginimą ir sąnaudas su kava nesusijusiems produktams), o veiklos sąnaudų naudojimas lėmė SMBV mokesčio bazės sumažinimą.

519

Antra, kiek tai susiję su 1 neasocijuotos gamybos įmonės sąnaudų neįtraukimu, ginčijamo sprendimo 406 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad sandorių kainodaros ataskaitoje pripažintas reikšmingas sąnaudų bazės sumažinimas dėl tų sąnaudų neįtraukimo.

520

Taigi ginčijamo sprendimo 406 konstatuojamojoje dalyje Komisija tik tvirtino, kad į šias sąnaudas atsižvelgta pagal ankstesnę SMBV mokesčio bazės nustatymo tvarką, taikytą prieš sudarant išankstinį susitarimą dėl kainodaros, ir kad šių sąnaudų neįtraukimas nemotyvuotas ir daugiau nieko tiksliau nenurodyta. Iš ginčijamo sprendimo teksto aiškiai neišplaukia, apie ką kalba Komisija, kai nurodo sąnaudų neįtraukimo nemotyvavimą, ir, visų pirma, ar ji mano, jog tokie paaiškinimai turėjo būti išankstiniame susitarime dėl kainodaros arba pateikti per administracinę procedūrą.

521

Šiuo atžvilgiu, visų pirma, reikia konstatuoti, kad būtent išvados dėl nepakankamo koregavimo pagrindimo, nesvarbu, ar ją padarė Starbucks kontaktiniai asmenys, ar Nyderlandų valdžios institucijos, nepakanka, kad būtų įrodytas šio koregavimo klaidingumas ar kad jis lėmė SMBV mokestinės naštos sumažinimą.

522

Antra, bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad iš ginčijamo sprendimo 407 konstatuojamosios dalies matyti, jog Komisijos atlikta 1 neasocijuotos gamybos įmonės sąnaudų neįtraukimo klaidingumo analizė yra subsidiari ir reikalinga tuo atveju, jeigu pagrindinė SMBV funkcija iš tikrųjų buvo kavos skrudinimas.

523

Taigi, pirma, iš Komisijos atsiliepimo į ieškinį byloje T‑636/16 matyti, kad 1 neasocijuota gamybos įmonė daugiausia gamino tokius produktus kaip aromatizuota kava, milteliai kavos gaminiams, saugomiems registruotu prekių ženklu, ar tirpi kava ir kad ji skrudino tik „nedidelį kiekį“ žalių kavos pupelių. Vis dėlto Komisija nepaaiškino, kuo 1 neasocijuotos gamybos įmonės sąnaudos buvo reikšmingos apskaičiuojant SMBV, kaip skrudintojos, apmokestinamąjį pelną.

524

Antra, reikia konstatuoti, kad procesiniuose dokumentuose Komisijos pateikti argumentai dėl 1 neasocijuotos gamybos įmonės sąnaudų neįtraukimo grindžiami prielaida, kad pagrindinė SMBV funkcija yra perpardavimas. Todėl reikia atmesti šiuos skirtingus argumentus.

525

Trečia, iš sandorių kainodaros ataskaitos matyti, jog mokesčių patarėjas į sąnaudų bazę, naudotą taikant sandorio grynosios maržos metodą, neįtraukė sąnaudų, susijusių su SMBV pridėtinės vertės nesukuriančia veikla. Beje, atitinkamuose procesiniuose dokumentuose Nyderlandų Karalystė ir Starbucks tvirtina, kad 1 neasocijuotos gamybos įmonės sąnaudų neįtraukimas pateisinamas aplinkybe, kad SMBV nesukuria jokios pridėtinės vertės. Jos teigia, kad su SMBV ir 1 neasocijuotos gamybos įmonės sandoriais susijusios sąnaudos tik keliauja per SMBV sąskaitas, tačiau jų nelemia SMBV veikla. Taigi 1 neasocijuotos gamybos įmonės produktų pirkimas yra neutralus sandoris nustatant SMBV apmokestinamąjį pelną.

526

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad negalima atmesti, jog iš 1 neasocijuotos gamybos įmonės tiektų produktų gautos pajamos yra lygiavertės 1 neasocijuotos gamybos įmonės sąnaudoms, todėl SMBV negauna jokio pelno iš tos įmonės produktų. Taigi Komisija neįrodė, kad SMBV sukūrė 1 neasocijuotos gamybos įmonės produktų pridėtinę vertę ir kad ji iš tikrųjų gavo pelno iš šių produktų eksploatavimo, todėl į 1 neasocijuotos gamybos įmonės sąnaudas būtinai reikėjo atsižvelgti taikant sandorio grynosios maržos metodą.

527

Komisija neįrodo ir to, kad sandorių kainodaros ataskaitoje nurodyti SMBV funkcijų ir 20 įmonių, į kurias atsižvelgiant atlikta palyginamumo analizė, funkcijų skirtumai nepateisina koregavimo dėl 1 neasocijuotos gamybos įmonės sąnaudų neįtraukimo.

528

Kadangi Komisija nepateikia duomenų, leidžiančių nuspręsti, kad SMBV gavo pelno iš sandorių su 1 neasocijuota gamybos įmone ar kad antkainis turi būti taikomas sąnaudų bazei, apimančiai 1 neasocijuotos gamybos įmonės sąnaudas, reikia konstatuoti, kad ji negalėjo padaryti išvados, kad tų sąnaudų neįtraukimas klaidingas ir lėmė SMBV pelno sumažinimą.

529

Trečia, reikia konstatuoti, kad, kaip teigia Starbucks, negalima atsižvelgti į duomenis, nurodytus Komisijos atsiliepimo į ieškinį byloje T‑636/16 184 punkte pateiktoje lentelėje, t. y. į skaičiavimus, grindžiamus ginčijamo sprendimo 3 lentelėje pateiktais skaičiais, siekiant pagrįsti Komisijos poziciją. Visų pirma, tie duomenys susiję su visomis SMBV sąnaudomis (veiklos išlaidos ir sąnaudos parduotoms prekėms), o ne vien veiklos sąnaudomis, prie kurių būtų pridėtos 1 neasocijuotos gamybos įmonės sąnaudos. Antra, šie duomenys įrodo tik tai, kad pelnas būtų buvęs didesnis, jeigu būtų buvusi didesnė sąnaudų bazė, ir jais negalima pagrįsti teiginio, kad SMBV būtų gavusi pelno eksploatuodama 1 neasocijuotos gamybos įmonės produktus.

530

Ketvirta, pažymėtina, jog 1 neasocijuotos gamybos įmonės sąnaudų neįtraukimas buvo taikomas kartu su koregavimu, kuriuo padidinta grąžos marža. Taigi negalima daryti išvados, kad išankstiniame susitarime dėl kainodaros taikyti koregavimai, vertinami kaip visuma, neišvengiamai lėmė SMBV mokesčio bazės sumažinimą. Taigi Komisija nenurodė 1 neasocijuotos gamybos įmonės sąnaudų kiekybinės išraiškos ar bent to, kokią SMBV sąnaudų dalį jos sudaro. Taigi iš ginčijamo sprendimo nematyti, jog 1 neasocijuotos gamybos įmonės sąnaudos sudaro tokią SMBV sąnaudų dalį, kad vien jų neįtraukimas padarytų tokio masto poveikį SMBV pelnui, kad jo dydis nebeatitiktų įprastomis rinkos sąlygomis gaunamo pelno.

531

Atsižvelgiant į šias pastabas reikia konstatuoti, kad Komisija neįrodė, kad dėl 1 neasocijuotos gamybos įmonės sąnaudų neįtraukimo SMBV buvo suteiktas pranašumas, ir nereikia nagrinėti, ar Komisija netinkamai motyvavo savo sprendimą.

532

Kiek tai susiję su nagrinėjamu antruoju koregavimu, reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 407 konstatuojamojoje dalyje Komisija teigė, jog „apyvartinio kapitalo koregavimas“ (anglų k. „working capital adjustment“) lėmė tai, kad sandorių kainodaros ataskaitoje siūlytas metodas neleido nustatyti apytikslio, bet patikimo rinka grindžiamo rezultato laikantis įprastų rinkos sąlygų principo. Šiuo klausimu pažymėtina, jog nei sandorių kainodaros ataskaitoje, nei išankstiniame susitarime dėl kainodaros nevartojami žodžiai „apyvartinio kapitalo koregavimas“.

533

Visų pirma, ginčijamame sprendime Komisija teigė, jog sandorių kainodaros ataskaitoje Starbucks grupės mokesčių patarėjas siūlė taikyti konversijos antkainio koregavimą, kurį Nyderlandų valdžios institucijos aprašė kaip apyvartinio kapitalo koregavimą (ginčijamo sprendimo 401 konstatuojamoji dalis). Iš šios konstatuotos aplinkybės išplaukia, kad ginčijamame sprendime vartoti žodžiai „apyvartinio kapitalo koregavimas“ turi būti aiškinami taip, kaip juos vartojo Nyderlandų valdžios institucijos per administracinę procedūrą.

534

Toliau iš ginčijamo sprendimo 403 konstatuojamosios dalies matyti, jog Komisija suabejojo dėl „apyvartinio kapitalo koregavimo“ sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą 101–113 konstatuojamosiose dalyse. Pirma, pažymėtina, jog sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą 101 ir 102 konstatuojamosiose dalyse Komisija aptarė „žaliavų sąnaudoms taikomą koregavimą“ (anglų k. „raw material cost mark-up“), o koregavimą, susijusį su sąnaudų žalioms kavos pupelėms neįtraukimu į sąnaudų bazę, ji aptarė sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą 99 ir 100 konstatuojamosiose dalyse. Taigi ginčijamo sprendimo 403 konstatuojamojoje dalyje pastarasis koregavimas nenurodytas. Beje, šią išvadą patvirtina ginčijamo sprendimo 269 konstatuojamosios dalies iii punktas ir 130 išnaša.

535

Iš tiesų sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą 103–113 konstatuojamosios dalys iš dalies susijusios su koregavimu dėl sąnaudų žalioms kavos pupelėms neįtraukimo į sąnaudų bazę. Vis dėlto, remiantis sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą 107 konstatuojamąja dalimi, Nyderlandų valdžios institucijų argumentai dėl „apyvartinio kapitalo koregavimo“ pateikti to sprendimo 59 konstatuojamojoje dalyje. Taigi, remiantis sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą 59 konstatuojamąja dalimi, Nyderlandų valdžios institucijos pareiškė, jog „šiuo atveju koregavimas buvo dviejų palyginamumo koregavimų derinys: jis apėmė apyvartinio kapitalo, susijusio su žaliavų atsargomis, koregavimą, atsižvelgiant į lyginamų bendrovių grąžą, ir žaliavų sąnaudų lyginamų bendrovių sąnaudų bazėje koregavimą“. Iš Nyderlandų Karalystės argumentų, pateiktų per administracinę procedūrą, aprašymo matyti, jog jai žodžiai „apyvartinio kapitalo koregavimas“ susiję tik su „žaliavų sąnaudoms taikomu koregavimu“, nurodytu sandorių kainodaros ataskaitoje.

536

Galiausiai reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 407 konstatuojamojoje dalyje pati Komisija išskiria „darbo [apyvartinio] kapitalo koregavimą“ ir 1 neasocijuotos gamybos įmonės sąnaudų neįtraukimą į SMBV mokesčio bazę.

537

Taigi darytina išvada, kad ginčijamo sprendimo 407 konstatuojamojoje dalyje vartojami žodžiai „darbo [apyvartinio] kapitalo koregavimas“ reiškia nuorodą į „žaliavų sąnaudoms taikomą koregavimą“, nurodytą sandorių kainodaros ataskaitoje.

538

Bet kuriuo atveju, net jeigu ginčijamo sprendimo 407 konstatuojamojoje dalyje vartojami žodžiai „darbo [apyvartinio] kapitalo koregavimas“ taip pat turėtų būti aiškinami kaip reiškiantys nuorodą į žaliavų sąnaudų SMBV sąnaudų bazėje koregavimą, reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 401–406 konstatuojamosiose dalyse nėra jokių argumentų dėl sąnaudų bazės, išskyrus argumentus, susijusius su 1 neasocijuotos gamybos įmonės sąnaudų neįtraukimu. Taigi šio sprendimo 514–531 punktuose jau konstatuota, jog Komisija neįrodė, kad dėl sąnaudų neįtraukimo SMBV buvo suteiktas pranašumas. Ginčijamo sprendimo 404 ir 405 konstatuojamosiose dalyse Komisija paprasčiausiai atmeta Nyderlandų Karalystės argumentus dėl palyginamumo tyrimo atsižvelgiant į visas sąnaudas ir mokslinio straipsnio reikšmingumo. Be to, ginčijamo sprendimo 401–403 konstatuojamosiose dalyse visiškai nenurodyta SMBV sąnaudų bazė.

539

Visų pirma, pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad „apyvartinio kapitalo koregavimas“ atitinka žaliavų sąnaudų koregavimą sąnaudų bazėje, nurodytą sandorių kainodaros ataskaitoje (žr. šio sprendimo 537 punktą), ir, antra, į tai, kad atmestas argumentas dėl 1 neasocijuotos gamybos įmonės sąnaudų neįtraukimo (žr. šio sprendimo 514–531 punktus), šis koregavimas pasireiškė sąnaudų bazei taikyto daugiklio padidėjimu nuo [konfidencialu] % iki [konfidencialu] %. Tačiau didesnio daugiklio taikymas SMBV apmokestinamajam pelnui nustatyti negalėjo lemti SMBV apmokestinamojo pelno sumažėjimo. Taigi vien šis atskirai vertinamas koregavimas SMBV nesuteikia pranašumo.

540

Vadinasi, Komisija neįrodė, kad „apyvartinio kapitalo koregavimas“ lėmė SMBV pelno sumažinimą, todėl ir to, kad šis koregavimas SMBV suteikė pranašumą.

541

Antra, reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 401–405 konstatuojamosiose dalyse Komisijos pateikti argumentai dėl „apyvartinio kapitalo koregavimo“ neįrodo, kad „apyvartinio kapitalo koregavimas“ lėmė mažesnį SMBV pelną ir dėl šios priežasties jai suteikė pranašumą.

542

Visų pirma, tiek, kiek Komisija savo argumentus grindė išvada, kad pagal taikytą metodą, skirtą „apyvartinio kapitalo koregavimui“ nustatyti, neatsižvelgta į lyginamų įmonių ir SMBV apyvartinio kapitalo dydį, pakanka konstatuoti, kad Komisija nepaaiškina, kaip ši aplinkybė gali įrodyti, kad SMBV pelnas sumažėjo.

543

Paskui, nors Komisija nusprendė, kad nebuvo jokio nuolatinio ryšio tarp koreguojant naudotų pardavimų sąnaudų ir apyvartinio kapitalo poreikio, reikia konstatuoti, kad ji nepaaiškino, kaip konkrečiai ši aplinkybė gali įrodyti, kad SMBV pelnas sumažėjo.

544

Be to, tvirtindama, kad Starbucks grupės mokesčių patarėjo atliktas „apyvartinio kapitalo koregavimas“ netinkamas nurodytam tikslui, t. y. pakoreguoti naudojamo apyvartinio kapitalo skirtumus, Komisija tik pateikia bendrus ir apytikslius teiginius, pavyzdžiui, tvirtina, kad šis koregavimas „ne visai pritaikytas“ ar kad „įmonė, turinti dideles žaliavų sąnaudas, gali turėti mažus darbo [apyvartinio] kapitalo poreikius, jeigu ji efektyviai apdoroja savo išteklius“.

545

Galiausiai, kiek tai susiję su ginčijamo sprendimo 402–405 konstatuojamosiose dalyse padaryta išvada, kad nė viena iš sandorių kainodaros ataskaitoje nurodytų aplinkybių ir nė vienas per administracinę procedūrą Nyderlandų Karalystės pateiktas argumentas nepateisina „apyvartinio kapitalo koregavimo“, reikia konstatuoti, kad vien nustatytas tokio pateisinimo nebuvimas taip pat neįrodo, kad „apyvartinio kapitalo koregavimas“ lėmė SMBV apmokestinamojo pelno sumažinimą.

546

Vadinasi, priešingai, nei Komisija nusprendė ginčijamo sprendimo 407 konstatuojamojoje dalyje, ji neįrodė, kad „apyvartinio kapitalo koregavimas“ lėmė SMBV apmokestinamojo pelno sumažinimą.

547

Šios išvados nepaneigia Komisijos argumentai. Iš tikrųjų reikia konstatuoti, kad iš ginčijamo sprendimo 407 konstatuojamosios dalies matyti, jog Komisijos atlikta „apyvartinio kapitalo koregavimo“ analizė yra subsidiari analizė, reikalinga tuo atveju, jeigu SMBV pagrindinė funkcija iš tikrųjų būtų kavos skrudinimas. Tačiau procesiniuose dokumentuose Komisijos pateikti argumentai dėl „apyvartinio kapitalo koregavimo“ grindžiami prielaida, kad pagrindinė SMBV veikla yra perpardavimas. Todėl šiuos skirtingus argumentus reikia atmesti.

548

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 502–547 punktuose, reikia priimti Nyderlandų Karalystės ir Starbucks kaltinimus, kad Komisija neįrodė, kad išankstiniu susitarimu dėl kainodaros patvirtinti apyvartinio kapitalo koregavimai ir 1 neasocijuotos gamybos įmonės sąnaudų neįtraukimas lėmė SMBV suteiktą pranašumą.

549

Todėl reikia priimti pagrindą, susijusį su aplinkybe, kad, pateikdama ketvirtos, penktos ir šeštos grupių argumentus, Komisija neįrodė, kad išankstiniu susitarimu dėl kainodaros SMBV suteiktas pranašumas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

550

Nyderlandų Karalystė tvirtina, kad šiuo atveju ji pateikia su pranašumo nebuvimu susijusius pagrindus tiek dėl pagrindinės Komisijos pozicijos, t. y. pirmųjų šešių argumentų grupių, tiek dėl jos argumentų grupės, susijusios su ribota referencine sistema, kurią pateikdama ji nusprendė, kad egzistuoja pranašumas, šiuo atveju atsižvelgiant į PMĮ 8ter straipsnį ir nutarimą dėl sandorių kainodaros. Starbucks teigia, jog Komisija turėjo nagrinėti išankstinį susitarimą dėl kainodaros atsižvelgdama į PMĮ 8ter straipsnio 1 dalį ir nutarimą dėl sandorių kainodaros, o ji to nepadarė.

551

Komisija teigia, jog ginčijamo sprendimo 409–412 konstatuojamosiose dalyse ji išnagrinėjo išankstinį susitarimą dėl kainodaros atsižvelgdama į PMĮ 8ter straipsnio 1 dalį ir nusprendė, kad išankstiniu susitarimu dėl kainodaros SMBV suteiktas atrankinis pranašumas.

552

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad subsidiariai ginčijamo sprendimo 9.2.4 skirsnyje „Pagalbinis pagrindimas: atrankusis pranašumas dėl nukrypimo nuo dekreto [dėl sandorių kainodaros]“ (ginčijamo sprendimo 409–412 konstatuojamosios dalys) Komisija nusprendė, kad išankstinis susitarimas dėl kainodaros SMBV suteikia pranašumą, atsižvelgdama į vertinimą, atliktą vadovaujantis labiau ribota sistema, kurią sudaro PMĮ 8ter straipsnio 1 dalis ir nutarimas dėl sandorių kainodaros (ginčijamo sprendimo 412 konstatuojamoji dalis).

553

Iš tikrųjų ginčijamo sprendimo 410 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, jog „pagalbiniame pagrindime [ji] daro išvadą, kad [išankstinis susitarimas dėl kainodaros] taip pat suteikia SMBV atrankųjį pranašumą, atsižvelgiant į labiau apribotą orientacinę sistemą, sudarytą iš grupės bendrovių, taikančių sandorių kainodarą, kuriai galioja [PMĮ] 8[ter] straipsnio 1 dalis ir [nutarimas dėl sandorių kainodaros]“. Ginčijamo sprendimo 411 konstatuojamojoje dalyje Komisija priminė, jog PMĮ 8ter straipsnio 1 dalyje ir nutarime dėl sandorių kainodaros „nustatytas įprastų rinkos sąlygų principas <…> Nyderlandų mokesčių teis[ėje], pagal kurį sandoriai tarp grupės vidaus bendrovių turėtų būti atlyginami taip, lyg jie būtų patvirtinti [sudaryti] nepriklausomų bendrovių“. Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, jog nutarimo dėl sandorių kainodaros įžanginėje dalyje nurodyta, kad EBPO gairės Nyderlanduose taikomos tiesiogiai. Ginčijamo sprendimo 412 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė nuorodą į ginčijamo sprendimo 268–274 konstatuojamosiose dalyse pateiktus argumentus, kuriais apibendrintos pirma–šešta argumentų grupės, ir padarė išvadą, kad išankstinis susitarimas dėl kainodaros SMBV taip pat suteikia atrankinį pranašumą, remiantis labiau ribota referencine sistema, kurią sudaro PMĮ 8ter straipsnio 1 dalis ir nutarimas dėl sandorių kainodaros.

554

Iš šių konstatuotų aplinkybių matyti, jog Komisija nusprendė, kad nagrinėjamas išankstinis susitarimas dėl sandorių kainodaros SMBV suteikia atrankinį pranašumą, nes lemia mokėtino mokesčio sumažinimą, palyginti su padėtimi, jeigu būtų teisingai taikytas įprastų rinkos sąlygų principas, nustatytas PMĮ 8ter straipsnyje ir nutarime dėl sandorių kainodaros.

555

Taigi reikia konstatuoti, kad Komisija šią išvadą grindė išankstinio susitarimo dėl kainodaros nagrinėjimu, pateiktu pagrindinėje analizėje. Ji tvirtino, jog ginčijamo sprendimo 9.2.3.1 skirsnyje jau įrodė, kad išankstinis susitarimas dėl kainodaros neleido pasiekti apytikslio, bet patikimo rezultato, atitinkančio įprastas rinkos sąlygas.

556

Žinoma, ginčijamo sprendimo 409–412 konstatuojamosiose dalyse išdėstyti argumentai visų pirma pateikti dėl Nyderlandų Karalystės ir Starbucks argumento dėl referencinės sistemos pasirinkimo, susijusio su nagrinėjamos priemonės atrankinio pobūdžio analize.

557

Vis dėlto pažymėtina, jog Nyderlandų Karalystė ir Komisija mano, kad ginčijamo sprendimo 412 konstatuojamoji dalis turi būti aiškinama taip, kad Komisija, remdamasi atsižvelgiant į nacionalinę teisę, t. y. į PMĮ 8ter straipsnio 1 dalį ir nutarimą dėl sandorių kainodaros, atliktu tyrimu, nusprendė, kad išankstinis susitarimas dėl kainodaros SMBV suteikia pranašumą, o šią analizę Komisija atliko pateikdama pirmą–šeštą argumentų grupes, taikomas mutatis mutandis. Be to, šią išvadą patvirtina ginčijamo sprendimo 416 konstatuojamosios dalies formuluotė.

558

Šiuo atveju nereikia nuspręsti dėl Komisijos argumentų, pateiktų atsižvelgiant į ribotą referencinę sistemą ir išdėstytų ginčijamo sprendimo 409–412 konstatuojamosiose dalyse, konkretaus pobūdžio ir tikslios apimties ir pakanka konstatuoti, kad, net jeigu pateikdama tuos argumentus Komisija nagrinėjo klaidas, nustatytas pateiktose pirmoje–šeštoje argumentų grupėse, atsižvelgdama į PMĮ 8ter straipsnį ir nutarimą dėl sandorių kainodaros, kuriais Nyderlandų teisėje įtvirtintas įprastų rinkos sąlygų principas, dėl tų pačių priežasčių, kaip nurodytos šio sprendimo 173–549 punktuose, taikomų mutatis mutandis tokiam nagrinėjimui, Komisija neįrodė, kad susitarimas dėl sandorių kainodaros SMBV suteikė pranašumą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

559

Pirma, iš šio sprendimo 404 ir 549 punktų matyti, jog ginčijamame sprendime pateiktų visų šešių argumentų grupių nepakako, siekiant įrodyti, kad išankstinis susitarimas dėl kainodaros SMBV suteikė pranašumą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

560

Antra, iš šio sprendimo 550–558 punktų matyti, jog Komisija neįrodė, kad išankstinis susitarimas dėl kainodaros nukrypo nuo PMĮ 8ter straipsnio ir nutarimo dėl sandorių kainodaros ir kad jis SMBV suteikė pranašumą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

561

Taigi iš viso to, kas išdėstyta, išplaukia, kad nė vienoje iš ginčijamame sprendime pateiktų argumentų grupių Komisija tinkamai neįrodė pranašumo, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, egzistavimo. Todėl reikia panaikinti visą ginčijamą sprendimą ir nereikia nagrinėti kitų Nyderlandų Karalystės ir Starbucks pateiktų pagrindų.

562

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, ji padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos priteisiamos Nyderlandų Karalystės ir Starbucks bylinėjimosi išlaidos pagal jų pateiktus reikalavimus.

563

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį Airija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (septintoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

I. Ginčo aplinkybės ir teisinis pagrindas

A. Dėl nacionalinio teisinio pagrindo

B. Dėl išankstinio susitarimo dėl kainodaros

C. Ginčo aplinkybės

1. Dėl administracinės procedūros Komisijoje

2. Dėl ginčijamo sprendimo

a) Dėl ginčijamos priemonės aprašymo

b) Dėl ginčijamos priemonės vertinimo

c) Dėl valstybės pagalbos susigrąžinimo

d) Išvada

II. Procesas ir šalių reikalavimai

A. Dėl rašytinės proceso dalies byloje T‑760/15

1. Dėl bylą nagrinėjančio teismo sudėties ir nagrinėjimo pirmenybės tvarka

2. Dėl prašymų įstoti į bylą

3. Dėl prašymų užtikrinti konfidencialumą

4. Dėl šalių reikalavimų

B. Dėl rašytinės proceso dalies byloje T‑636/16

1. Dėl bylą nagrinėjančio teismo sudėties ir nagrinėjimo pirmenybės tvarka

2. Dėl prašymų užtikrinti konfidencialumą

3. Dėl šalių reikalavimų

C. Dėl bylų sujungimo, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis, ir dėl žodinės proceso dalies

III. Dėl teisės

A. Procesiniai klausimai

1. Dėl šių bylų sujungimo, kad būtų priimtas sprendimas, kuriuo užbaigiamas procesas

2. Dėl prašymo pašalinti iš bylos medžiagos „Starbucks“ pastabas dėl teismo posėdžio pranešimo

3. Dėl byloje T‑760/15 pareikšto ieškinio A.7 priedo priimtinumo

B. Dėl pagrindų, kuriais remiamasi, ir šių ieškinių nagrinėjimo struktūros

C. Dėl įprastų rinkos sąlygų principo egzistavimo valstybės pagalbos kontrolės srityje ir valstybių narių autonomijos mokesčių srityje principo paisymo

D. Dėl pagrindinių argumentų, susijusių su SMBV suteikto mokestinio pranašumo egzistavimu, ginčijimo (ginčijamo sprendimo 275–361 konstatuojamosios dalys)

1. Dėl šiuo atveju pasirinkto sandorio grynosios maržos metodo ir nenagrinėto grupėje sudaryto sandorio, dėl kurio iš tikrųjų ir buvo prašyta sudaryti išankstinį susitarimą dėl kainodaros (pirma argumentų grupė)

a) Pirminės pastabos

b) Dėl įrodinėjimo pareigos

c) Dėl kontrolės, kurią gali vykdyti Bendrasis Teismas, lygio

d) Dėl SMBV licencinio atlyginimo, mokėto „Alki“, nenurodymo ir jo analizės nebuvimo išankstiniame susitarime dėl kainodaros

e) Dėl privalomo pirmumo teikimo palyginamosios kainos laisvojoje rinkoje metodui, o ne sandorio grynosios maržos metodui

2. Dėl klausimo, ar SMBV mokėtas licencinis atlyginimas „Alki“ turėjo būti lygus nuliui (antra argumentų grupė)

a) Pirminės pastabos

b) Dėl SMBV funkcijų, susijusių su licenciniu atlyginimu

c) Dėl įprastų apmokestinimo taisyklių pagal Nyderlandų teisę

d) Dėl Komisijos nurodytų aplinkybių, kurios nebuvo prieinamos išankstinio susitarimo dėl kainodaros sudarymo momentu, naudojimo

e) Dėl klausimo, ar intelektinė nuosavybė skrudinimo srityje sukūrė vertę SMBV

1) Dėl klausimo, ar SMBV tiesiogiai rinkoje naudojo intelektinę nuosavybę skrudinimo srityje

2) Dėl klausimo, ar SMBV patyrė skrudinimo veiklos nuostolių

f) Dėl palyginimo su sutartimis dėl kavos skrudinimo, kurias „Starbucks“ sudarė su trečiaisiais asmenimis, ir su panašiomis licencinėmis sutartimis „rinkoje“

1) Dėl sutarčių, sudarytų vėliau nei išankstinis susitarimas dėl sandorių kainodaros

2) Dėl sutarčių, sudarytų su įmonėmis, neskrudinančiomis kavos

3) Dėl sutarčių su įmonėmis, kurios nesivertė skrudintos kavos pardavimu parduotuvėms ir vartotojams

4) Dėl sutarčių, susijusių su kitais nei skrudinta kava produktais

5) Dėl sutarties, kurioje numatytas licencinio atlyginimo mokėjimas už intelektinės nuosavybės skrudinimo srityje naudojimą

6) Dėl sutarties, sudarytos su 2 neasocijuota gamybos įmone

g) Dėl sutarčių, kurias sudarė „Starbucks“ konkurentai ir tretieji skrudintojai

h) Dėl argumento, kad licencinis atlyginimas turėjo būti mažesnis nei patvirtintasis išankstiniame susitarime dėl kainodaros

3. Dėl metinių sąnaudų žalioms kavos pupelėms nustatymo (trečia argumentų grupė)

a) Dėl klausimo, ar žalių kavos pupelių kaina nepateko į ginčijamos priemonės taikymo sritį

b) Dėl klausimo, ar antkainio, kurį SCTC taikė SMBV parduotų žalių kavos pupelių sąnaudoms, dydis neatitiko įprastomis rinkos sąlygomis taikomo dydžio

E. Dėl subsidiariai pateiktų argumentų, susijusių su SMBV suteikto mokestinio pranašumo egzistavimu, ginčijimo (ginčijamo sprendimo 362–408 konstatuojamosios dalys)

1. Dėl SMBV, kaip sudėtingiausio subjekto, nustatymo (ketvirta argumentų grupė)

2. Dėl SMBV funkcijų analizės ir SMBV pelno nustatymo, remiantis veiklos sąnaudomis (penkta argumentų grupė)

a) Dėl pelno dydžio rodiklio pasirinkimo

b) Dėl Komisijos atliktos palyginamumo analizės

3. Dėl koregavimų pasirinkimo (šešta argumentų grupė)

a) Pirminės pastabos

b) Dėl sąnaudų bazės koregavimo

c) Dėl „apyvartinio kapitalo koregavimo“

1) Dėl nagrinėjamo koregavimo apimties

2) Dėl kaltinimo, susijusio su SMBV mokestinės naštos nesumažinimu

F. Dėl klausimo, ar išankstinis susitarimas dėl kainodaros nukrypo nuo PMĮ 8ter straipsnio ir nutarimo dėl sandorių kainodaros (argumentai, pateikti atsižvelgiant į ribotą referencinę sistemą; ginčijamo sprendimo 409–412 konstatuojamosios dalys)

G. Išvada

IV. Dėl bylinėjimosi išlaidų