6.7.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 221/3

2015 m. balandžio 27 d.Oberster Gerichtshof (Austrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje Verein für Konsumenteninformation/Amazon EU Sàrl

(Byla C-191/15)

(2015/C 221/04)

Proceso kalba: vokiečių

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

Oberster Gerichtshof

Šalys pagrindinėje byloje

Ieškovė: Verein für Konsumenteninformation

Atsakovė: Amazon EU Sàrl

Prejudiciniai klausimai

1.

Ar ieškiniui dėl uždraudimo, kaip jis suprantamas pagal 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/22/EB (1) dėl ieškinių dėl uždraudimo ginant vartotojų interesus, taikytina teisė turi būti nustatoma remiantis 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) (2) 4 straipsniu, kai ieškinys pateikiamas dėl valstybėje narėje įsisteigusios įmonės, kuri elektroninės komercijos būdu sudaro sutartis su kitose valstybėse narėse, visų pirma teismo, kuriam pateiktas ieškinys, šalyje gyvenančiais vartotojais, naudojamų draudžiamų sutarties sąlygų?

2.

Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

2.1.

Ar šalimi, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis (Reglamento Roma II 4 straipsnio 1 dalis), turi būti laikoma kiekviena šalis, į kurią nukreipta komercinė įmonės atsakovės veikla, ir todėl ginčijamos sąlygos turi būti nagrinėjamos vadovaujantis teismo vietos valstybės teise, jei institucija, kompetentinga pareikšti ieškinį, kreipiasi dėl tokių sąlygų naudojimo komerciniuose sandoriuose su vartotojais, kurie gyvena toje valstybėje?

2.2.

Ar sąsajos su valstybės, kurioje įmonė atsakovė turi buveinę, teise yra akivaizdžiai glaudesnės (Reglamento Roma II 4 straipsnio 3 dalis), jei šios įmonės pardavimo sąlygose numatyta, kad įmonės sudarytoms sutartims turi būti taikoma šios valstybės teisė?

2.3.

Ar tokia teisės pasirinkimo sąlyga dėl kitų priežasčių reiškia, kad ginčijamos sutarties sąlygos turi būti nagrinėjamos remiantis tos šalies teise, kurioje įmonė atsakovė turi buveinę?

3.

Jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas:

Kaip tokiu atveju turi būti nustatyta ieškiniui dėl uždraudimo taikytina teisė?

4.

Neatsižvelgiant į tai, kaip bus atsakyta į pirmiau pateiktus klausimus:

4.1.

Ar standartinėse sutarčių sąlygose numatyta sąlyga, kuria remiantis sutarčiai, sudaromai elektroninės komercijos būdu tarp vartotojo ir kitoje valstybėje narėje įsisteigusio prekybininko, turi būti taikoma valstybės, kurioje registruota šio prekybininko buveinė, teisė, yra laikoma nesąžininga pagal 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB (3) dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 3 straipsnio 1 dalį?

4.2.

Ar tuo atveju, kai asmens duomenis tvarko įmonė, elektroninės komercijos būdu sudaranti sutartis su kitose valstybėse narėse gyvenančiais vartotojais, šių duomenų tvarkymui pagal 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB (4) dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo 4 straipsnio 1 dalies a punktą neatsižvelgiant į kitais pagrindais taikytiną teisę taikoma tik tos valstybės narės teisė, kurioje yra šios įmonės filialas, tvarkantis asmens duomenis, ar ta įmonė turi laikytis ir tos valstybės narės duomenų apsaugos taisyklių, į kurią ji orientuoja savo komercinę veiklą?

(1)  OL L 110, p. 30.

(2)  OL L 199, p. 40.

(3)  OL L 95, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288.

(4)  OL L 281, p. 31; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 15 t., p. 355.