—

Taser International Inc., atstovaujamos advokatų S. Olaru, C. Radbâță, ir E. Bondalici,

—

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos R. H. Radu ir D. M. Bulancea,

—

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos M. J. García-Valdecasas Dorrego,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Gheorghiu ir M. Wilderspin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) 22 straipsnio 4 punkto, 23 straipsnio 5 punkto ir 24 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Jungtinėse Valstijose įsteigtos bendrovės Taser International Inc. (toliau – Taser International) ir Rumunijoje įsteigtos bendrovės SC Gate 4 Business SRL (toliau – Gate 4) bei Gate 4 vadovo Cristian Mircea Anastasiu ginčą dėl šios Rumunijoje įsteigtos bendrovės sutartinės pareigos perleisti prekių ženklus Taser international.

3

Pagal Reglamento (EB) Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalį:

„Šis reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Jis ypač netaikomas mokesčių, muitinių arba administracinėms byloms.“

4

Šio reglamento 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose.“

5

Šio reglamento 22 straipsnyje „Išimtinė jurisdikcija“ numatyta:

„Toliau išvardyti teismai turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į nuolatinę gyvenamąją vietą:

<...>

<...>“

6

Pagal to paties reglamento 23 straipsnį:

„1.   Jeigu šalys, kurių vienos arba daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas arba minėti teismai turi jurisdikciją. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nebuvo susitarusios kitaip. <...>

<...>

5.   Susitarimai arba jurisdikciją suteikiančio turto patikėjimo dokumento nuostatos neturi teisinės galios, jeigu jie prieštarauja 13, 17 arba 21 straipsniui arba jeigu teismai, kurių jurisdikcija juose nenumatyta, turi išimtinę jurisdikciją pagal 22 straipsnį.“

7

Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnyje nurodyta:

„Be jurisdikcijos, kylančios iš kitų šio reglamento nuostatų, jurisdikciją turi valstybės narės teismas, į kurį atvyksta atsakovas. Ši taisyklė netaikoma, jeigu atsakovas atvyksta į teismą dėl jurisdikcijos užginčijimo arba jeigu pagal 22 straipsnį kitas teismas turi išimtinę jurisdikciją.“

8

Įstatymo Nr. 84/1998 dėl prekių ženklų ir geografinių nuorodų 41 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Teisės į prekių ženklą gali būti perduotos jas perleidžiant atskirai nuo įmonės, kuriai jis priklauso, perdavimo. Perleidimas atliekamas raštu ir turi būti sutarties šalių pasirašytas, kitaip jis negalioja. <...>“

9

Pagal šio įstatymo 42 straipsnį:

„(1)   Prie prašymo pažymėti apie perleidimą turi būti pridėtas aktas, patvirtinantis prekių ženklo savininko pasikeitimą.

(2)   Oficiul de Stat pentru Invenții şi Mărci (Valstybinis patentų ir prekių ženklų biuras, toliau – OSIM) perleidimo neregistruoja, kai akivaizdu, jog tai padarius visuomenė būtų suklaidinta dėl prekių ar paslaugų, kurioms prekių ženklas įregistruotas, pobūdžio, kokybės ar geografinės kilmės vietos, nebent teisių perėmėjas sutinka apriboti prekių ženklo registraciją prekėmis ar paslaugomis, dėl kurių prekių ženklas neturėtų klaidinti.

(3)   Suinteresuotojo asmens prašymu ir po to, kai sumokama įstatyme numatyta rinkliava, OSIM pažymi apie perleidimą prekių ženklų registre ir apie jį paskelbia Buletinul Oficial de Proprietate Industrială (oficialusis pramoninės nuosavybės biuletenis). Perleidimo suteikiamomis teisėmis galima remtis prieš trečiuosius asmenis nuo paskelbimo apie jį dienos.“

10

Įstatymo Nr. 105/1992 dėl santykių, kuriems taikoma tarptautinė privatinė teisė, reglamentavimo 154 straipsnyje nurodyta:

„Jei šalys sutartyje susitaria, kad jurisdikciją spręsti jų kilusius arba galinčius kilti ginčus dėl jų sudaryto akto turi konkretus teismas, jurisdikcija suteikiama šiam teismui, išskyrus atvejus, kai:

11

Šio įstatymo 157 straipsnyje numatyta:

„Teismas, kuriame iškeliama byla, privalo savo iniciatyva patikrinti, ar turi jurisdikciją spręsti ginčą dėl santykių, kuriems taikoma tarptautinė privatinė teisė, ir nustatęs, kad jurisdikcijos neturi nei jis pats, nei joks kitas Rumunijos teismas, atmeta prašymą dėl to, kad jis nepriklauso Rumunijos teismų jurisdikcijai.“

12

2008 m. balandžio 4 d. ir rugsėjo 12 d. Taser International, kurios buveinė Jungtinėse Valstijose, ir Gate 4 sudarė dvi neišimtinės distribucijos sutartis. Pagal šias sutartis Gate 4 ir jos vadovas C. M. Anastasiu įsipareigojo perleisti kitai sutarčių šaliai prekių ženklus Taser International, kuriuos jie įregistravo ar prašė įregistruoti Rumunijoje.

13

Po to, kai Gate 4 ir C. M. Anastasiu atsisakė vykdyti šią sutartinę pareigą, Taser International kreipėsi į Tribunalul Bucureşti (Bukarešto teismas). Nepaisant to, kad šiose sutartyse įtvirtintas susitarimas suteikti jurisdikciją Jungtinių Valstijų teismui, Gate 4 ir C. M. Anastasiu atvyko į šį Rumunijos teismą ir neginčijo jo jurisdikcijos. 2011 m. gegužės 31 d. Sprendimu Tribunalul Bucureşti jiems nurodė atlikti visus formalumus, kurie būtini registruojant perleidimą.

14

Po to, kai šį sprendimą patvirtino Curtea de Apel Bucureşti (Bukarešto apeliacinis teismas), Gate 4 ir C. M. Anastasiu pateikė kasacinį skundą Înalta Curte de Casație și Justiție. Nors šalys niekada neginčijo Rumunijos teismų jurisdikcijos nagrinėti šį ginčą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, jis turi spręsti šį klausimą savo iniciatyva.

15

Tokiomis aplinkybėmis šis teismas nori išsiaiškinti, ar jo nagrinėjamam ginčui taikomas Reglamentas Nr. 44/2001, nes šalys jų ginčams spręsti buvo pasirinkusios ne vieną iš valstybių narių teismų, kaip numatyta šio reglamento 23 straipsnio 1 dalyje, bet Europos Sąjungai nepriklausančios trečiosios valstybės teismą. Jis mano, kad vien dėl to susitarimas suteikti jurisdikciją trečiajai valstybei gali kliudyti to paties reglamento 24 straipsnyje numatytam numanomam susitarimui dėl jurisdikcijos.

16

Jei vis dėlto ši taisyklė būtų taikytina, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar jis turi atsisakyti savo jurisdikcijos dėl kitų priežasčių.

17

Be to, reikia patikrinti, ar taikomas Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnis, kad būtų aišku, ar ginčui dėl pareigos perleisti prekių ženklą, kuris gali būti įregistruotas pagal nacionalinę teisę, taikomas šio straipsnio 4 punktas.

18

Tokiomis aplinkybėmis Înalta Curte de Casație și Justiție nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

19

Savo pirmuoju klausimu ir antrojo klausimo a punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio 5 dalį reikia aiškinti taip, kad nagrinėjant ginčą dėl sutartinio įsipareigojimo neįvykdymo, dėl kurio ieškovas kreipėsi į valstybės narės, kurios teritorijoje atsakovas turi buveinę, teismus, šių teismų jurisdikcija gali būti kildinama iš šio reglamento 24 straipsnio, jeigu atsakovas neginčija jurisdikcijos, nors abiejų šalių sudarytoje sutartyje įtvirtintas susitarimas suteikti jurisdikciją trečiosios valstybės teismams.

20

Reikia priminti, kad Reglamentas Nr. 44/2001 taikomas nagrinėjant atsakovo, kurio gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, ir ieškovo iš trečiosios valstybės ginčą (pagal analogiją žr. Sprendimo Owusu, C‑281/02, EU:C:2005:120, 27 punktą).

21

Be to, Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnio pirmajame sakinyje numatyta jurisdikcijos taisyklė, grindžiama atsakovo atvykimu į teismą, taikoma visose bylose, kuriose teismo jurisdikcija neatsiranda kitų šio reglamento nuostatų pagrindu. Ši nuostata taikoma ir tada, kai ieškinys teisme pareiškiamas nesilaikant šio reglamento nuostatų, ir reiškia, kad atsakovo atvykimas į teismą gali būti laikomas numanomu sutikimu su teismo, kuriame pareikštas ieškinys, jurisdikcija, vadinasi, ir susitarimu dėl jo jurisdikcijos (Sprendimo Cartier parfums-lunettes ir Axa Corporate Solutions assurances, C‑1/13, EU:C:2014:109, 34 punktas).

22

Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnio antrame sakinyje numatytos šios bendrosios taisyklės išimtys. Jame nustatyta, kad numanomo susitarimo dėl teismo, į kurį kreiptasi, jurisdikcijos nėra, jei atsakovas pareiškia kompetencijos nebuvimu grindžiamą prieštaravimą ir taip išreiškia savo valią nepripažinti to teismo jurisdikcijos arba jei tai yra bylos, dėl kurių 22 straipsnyje numatytos išimtinės jurisdikcijos taisyklės (Sprendimo Cartier parfums-lunettes ir Axa Corporate Solutions assurances, C‑1/13, EU:C:2014:109, 35 punktas).

23

Taigi bendroji taisyklė dėl numanomo susitarimo suteikti jurisdikciją teismui, į kurį kreiptasi, taikoma, išskyrus atvejus, kurie aiškiai laikomi minėto 24 straipsnio antrame sakinyje numatytais išimtiniais atvejais. Kadangi tarp šių išimtinių atvejų nėra susitarimo dėl jurisdikcijos suteikimo, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnį, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad nėra bendra šio reglamento struktūra ar jo tikslais grindžiamų motyvų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad šalys negali pateikti nagrinėti ginčo kitam teismui nei tas, dėl kurio jos susitarė (šiuo klausimu žr. Sprendimo ČPP Vienna Insurance Group, C‑111/09, EU:C:2010:290, 25 punktą).

24

Šie argumentai taikomi tiek tuo atveju, kai yra susitarimai suteikti jurisdikciją valstybės narės teismams, tiek tuo atveju, kai yra susitarimai suteikti jurisdikciją trečiosios valstybės teismams, nes numanomas susitarimas dėl jurisdikcijos remiantis Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnio pirmuoju sakiniu grindžiamas sąmoningu su šia jurisdikcija susijusio ginčo šalių pasirinkimu (žr. Sprendimo A, C‑112/13, EU:C:2014:2195, 54 punktą). Todėl, kaip matyti iš šio sprendimo pirmesnio punkto, klausimas dėl šio reglamento 23 straipsnio taikymo neturi reikšmės.

25

Atsižvelgiant į visus vertinimus, į pirmąjį klausimą ir antrojo klausimo a punktą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio 5 dalį ir 24 straipsnį reikia aiškinti taip, kad nagrinėjant ginčą dėl sutartinio įsipareigojimo neįvykdymo, dėl kurio ieškovas kreipėsi į valstybės narės, kurios teritorijoje atsakovas turi buveinę, teismus, šių teismų jurisdikcija gali būti kildinama iš šio reglamento 24 straipsnio, jeigu atsakovas neginčija jurisdikcijos, nors abiejų šalių sudarytoje sutartyje įtvirtintas susitarimas suteikti jurisdikciją trečiosios valstybės teismams.

26

Savo antrojo klausimo b punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punktas ir 24 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad ginčas dėl sutartinio įsipareigojimo perleisti prekių ženklus neįvykdymo, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, patenka į šio 22 straipsnio 4 punkto taikymo sritį, todėl jam taikomos bendrosios taisyklės dėl numanomo susitarimo suteikti jurisdikciją teismui, į kurį kreiptasi, išimtys, numatytos šio reglamento 24 straipsnio antrame sakinyje.

27

Pagal Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punktą bylose dėl prekių ženklų registravimo ar galiojimo jurisdikciją turi tik valstybės narės, kurios teritorijoje pateikiamos paraiškos deponuoti ar registruoti prekių ženklą, teismai. Taigi šios nuostatos taikymas pagrindinėje byloje lemtų išimtinę Rumunijos teismų jurisdikciją.

28

Tačiau tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, nereikia nustatyti, ar prašymui dėl sutartinio įsipareigojimo perleisti prekių ženklus įvykdymo iš tiesų taikomas Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punktas, nes Rumunijos teismai bet kuriuo atveju turi jurisdikciją spręsti šį ginčą. Iš tiesų, jei šio reglamento 22 straipsnio 4 punktas būtų taikomas šioje byloje, teismai, kurių jurisdikcija kildinama iš šios nuostatos, būtų tie patys kaip ir teismai, kurių jurisdikciją lemia šio reglamento 24 straipsnio pirmo sakinio taikymas, nes atsakovas pagrindinėje byloje atvyko į Rumunijos teismus ir neginčijo jų jurisdikcijos.

29

Iš to matyti, kad nereikia atsakyti į antrojo klausimo b punktą.

30

Savo trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama valstybės narės, kurios teritorijoje atsakovas turi buveinę, teismui, į kurį kreiptasi, nagrinėjant sutarties, kurioje įtvirtintas susitarimas suteikti jurisdikciją trečiosios valstybės teismams, šalių ginčą savo iniciatyva pasiskelbti neturinčiu jurisdikcijos, nors atsakovas neginčija jo jurisdikcijos.

31

Kaip matyti iš atsakymo į pateiktus pirmąjį ir antrąjį klausimus, tai, kad sudarytas susitarimas suteikti jurisdikciją trečiosios valstybės teismams, nekliudo taikyti Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnio.

32

Be to, iš Reglamento Nr. 44/2001 2 ir 11 konstatuojamųjų dalių matyti, kad juo siekiama jurisdikcijos taisyklėmis, kurios turi būti ypač nuspėjamos, suvienodinti nuostatas dėl jurisdikcijos kolizinių normų civilinėse ir komercinėse bylose. Taip Reglamentu Nr. 44/2001 siekiama teisinio saugumo tikslo – sustiprinti Sąjungoje įsisteigusių asmenų teisinę apsaugą, sudarant sąlygas ir ieškovui lengvai nustatyti teismą, kuriame jis galėtų iškelti bylą, ir atsakovui numatyti teismą, kuriame jam gali būti iškelta byla (Sprendimo Falco Privatstiftung ir Rabitsch, C‑533/07, EU:C:2009:257, 21 ir 22 punktai).

33

Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad kai netaikomos taisyklės dėl išimtinės jurisdikcijos pagal Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnį, teismas, į kurį kreiptasi, privalo paskelbti, jog turi jurisdikciją, kai atsakovas atvyksta į teismą ir nepareiškia prieštaravimo dėl jurisdikcijos, nes toks atvykimas į teismą yra numanomas susitarimas dėl jurisdikcijos, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 24 straipsnį (šiuo klausimu žr. Sprendimo ČPP Vienna Insurance Group, C‑111/09, EU:C:2010:290, 26 ir 33 punktus).

34

Beje, kitaip nebūtų ir tuo atveju, jei teismo, į kurį kreiptasi, jurisdikcija būtų kildinama iš Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio.

35

Iš tiesų atsižvelgiant į šios nuostatos vietą šio reglamento sistemoje ir siekiamą tikslą šioje nuostatoje numatytos jurisdikcijos taisyklės yra išimtinio ir imperatyvaus pobūdžio, kuris lemia jų specialų privalomumą ir ginčo šalims, ir teisėjui (šiuo klausimu žr. Sprendimo Solvay, C‑616/10, EU:C:2012:445, 44 punktą).

36

Atsižvelgiant į šiuos argumentus, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama valstybės narės, kurios teritorijoje atsakovas turi buveinę, teismui, į kurį kreiptasi, nagrinėjant sutarties, kurioje įtvirtintas susitarimas suteikti jurisdikciją trečiosios valstybės teismams, šalių ginčą savo iniciatyva pasiskelbti neturinčiu jurisdikcijos, nors atsakovas neginčija jo jurisdikcijos.

37

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia: