TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2016 m. rugsėjo 8 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Autorių teisės ir gretutinės teisės — Direktyva 2001/29/EB — Informacinė visuomenė — Autorių teisių ir gretutinių teisių tam tikrų aspektų suderinimas — 3 straipsnio 1 dalis — Viešas paskelbimas — Sąvoka — Internetas — Saitai į kitoje interneto svetainėje laisvai prieinamus kūrinius be teisių turėtojo sutikimo — Teisių turėtojo dar nepaskelbti kūriniai — Tokių saitų pateikimas nekomerciniais tikslais“

Byloje C‑160/15

dėl Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) 2015 m. balandžio 3 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2015 m. balandžio 7 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

GS Media BV

prieš

Sanoma Media Netherlands BV,

Playboy Enterprises International Inc.,

Britt Geertruida Dekker

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Ilešič (pranešėjas), teisėjai C. Toader, A. Rosas, A. Prechal ir E. Jarašiūnas,

generalinis advokatas M. Wathelet,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2016 m. vasario 3 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

—	GS Media BV, atstovaujamos advokatų R. Chavannes ir D. Verhulst,

—	Sanoma Media Netherlands BV, Playboy Enterprises International Inc. ir Britt Geertruida Dekker, atstovaujamų advokatų C. Alberdingk Thijm ir C. de Vries,

—	Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir D. Kuon,

—	Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos D. Segoin, D. Colas ir G. de Bergues,

—	Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes ir T. Rendas,

—	Slovakijos vyriausybės, atstovaujamos B. Ricziová,

—	Europos Komisijos, atstovaujamos F. Wilman, T. Scharf ir J. Samnadda,

susipažinęs su 2016 m. balandžio 7 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, 2001, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230) 3 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant GS Media BV ginčą su Sanoma Media Netherlands BV (toliau – Sanoma), Playboy Enterprises International Inc. ir Britt Geertruida Dekker (toliau visos kartu – Sanoma ir kt. ) visų pirma dėl saitų į kitas svetaines, kuriose galima matyti B. G. Dekker vaizduojančias nuotraukas (toliau – nagrinėjamos nuotraukos), padarytas žurnalo Playboy, pateikimo GS Media administruojamoje interneto svetainėje GeenStijl.nl (toliau – svetainė GeenStijl).

Teisinis pagrindas

Direktyvos 2001/29 3, 4, 9, 10, 23 ir 31 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„(3)	Siūlomas derinimas padės įgyvendinti keturias vidaus rinkos laisves ir yra susijęs su pagrindinių teisės, ypač nuosavybės teisės, įskaitant intelektinę nuosavybę, saviraiškos laisvės ir visuomenės intereso principų laikymusi.

(4)

Suderinta teisinė autorių teisių ir gretutinių teisių sistema, padidindama teisinį aiškumą [saugumą] ir nustatydama aukštą intelektinės nuosavybės apsaugos lygį, skatins esmines investicijas į kūrybingumą ir novatoriškumą, įskaitant tinklų infrastruktūrą, ir savo ruožtu padės Europos pramonės augimui ir padidėjusiam konkurencingumui tiek turinio rengimo, tiek informacinės technologijos srityje ir apskritai įvairiose pramonės ir kultūros srityse. <...>

<...>

(9)

Kiekvienas autorių teisių ir gretutinių teisių derinimas turi būti grindžiamas aukšto lygio apsauga, nes tokios teisės yra labai svarbios intelektinei kūrybai. Jų apsauga padeda užtikrinti kūrybingumo palaikymą ir plėtojimą autorių, atlikėjų, prodiuserių, vartotojų, kultūros, pramonės ir apskritai visuomenės labui. <...>

(10)

Kad autoriai ar atlikėjai galėtų tęsti savo kūrybinį ir meninį darbą, už savo darbo naudojimą jie turi gauti teisingą atlyginimą; jį turi gauti ir prodiuseriai, kad galėtų finansuoti šį darbą. <...> Tinkama teisinė intelektinės nuosavybės teisių apsauga yra būtina, kad būtų galima garantuoti galimybes gauti tokį atlyginimą ir patenkinamą investicijų grąžą.

<...>

(23)	Ši direktyva turėtų dar labiau suderinti autoriaus teisę viešai paskelbti kūrinį. Ši teisė turėtų būti suprantama plačiai, kaip apimanti bet kokį viešą paskelbimą visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, iš kurios skelbiama. <...>

<...>

(31)

Turi būti išlaikyta derama pusiausvyra tarp įvairių kategorijų teisių turėtojų teisių ir interesų, taip pat tarp įvairių kategorijų teisių turėtojų ir saugomų objektų naudotojų. Valstybių narių nustatytos ir šiuo metu egzistuojančios išimtys ir teisių apribojimai turi būti iš naujo įvertinti atsižvelgiant į naują elektroninę terpę. <...>“

Šios direktyvos 3 straipsnyje nustatyta:

„1. Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamų tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.

<...>

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos teisės nebus išnaudotos jokiu šiame straipsnyje nustatytu viešo paskelbimo ar padarymo viešai prieinamo veiksmu.“

Šios direktyvos 5 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatyta:

„3. Valstybės narės 2 ir 3 straipsniuose nustatytoms teisėms gali nustatyti išimtis arba apribojimus šiais atvejais, kai:

<...>

atgaminami spaudoje, viešai skelbiami ar padaromi viešai prieinami paskelbti straipsniai aktualiomis ekonomikos, politikos ar religijos temomis ar atgaminamos kūrinių ar kitų panašaus pobūdžio [saugomų] objektų transliacijos tais atvejais, kai toks naudojimas nėra aiškiai uždraustas teisių turėtojų ir jeigu nurodomas šaltinis, įskaitant autoriaus vardą, arba naudojami kūriniai ar kiti [saugomi] objektai norint pranešti apie tuo metu vykstančius įvykius tiek, kiek tai pateisina informacijos tikslai, su sąlyga, kad būtų nurodytas šaltinis, įskaitant ir autoriaus vardą, išskyrus tuos atvejus, kai to neįmanoma padaryti;

<...>

5. Šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse nustatytos išimtys ir apribojimai taikomi tik tam tikrais specialiais atvejais, kurie neprieštarauja įprastiniam kūrinio ar kito objekto naudojimui ir nepagrįstai nepažeidžia teisėtų teisių turėtojų interesų.“

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

Sanoma, žurnalo Playboy leidėjos, užsakymu fotografas C. Hermès 2011 m. spalio 13 ir 14 d. padarė nagrinėjamas nuotraukas, kurios turėjo pasirodyti šio žurnalo 2011 m. gruodžio mėn. numeryje. Šiuo tikslu C. Hermès išimtine tvarka leido Sanoma skelbti jame šias nuotraukas. Jis taip pat leido Sanoma naudotis iš autoriaus teisės kylančiomis teisėmis ir įgaliojimais.

GS Media administruoja svetainę GeenStijl, kurioje, remiantis šioje svetainėje pateikiama informacija, skelbiamos „žinios, skandalai, linksmų istorijų ir beprotiškų juokų žurnalistiniai tyrimai“ ir kurią kasdien aplanko apie 230000 lankytojų, dėl to ji yra viena iš dešimties lankomiausių Nyderlandų žinių svetainių.

2011 m. spalio 26 d. svetainės GeenStijl redakcija gavo asmens, pasirašiusio pseudonimu, žinutę, kurioje buvo saitas į elektroninį failą, esantį Australijos interneto svetainėje Filefactory.com (toliau – svetainė Filefactory), skirtoje duomenims saugoti. Šiame elektroniniame faile buvo nagrinėjamos nuotraukos.

9	Tą pačią dieną Sanoma pareikalavo, kad GS Media patronuojanti bendrovė uždraustų skelbti nagrinėjamas nuotraukas svetainėje GeenStijl.

2011 m. spalio 27 d. svetainėje GeenStijl buvo paskelbtas straipsnis dėl šių B. G. Dekker nuotraukų „<...>! Nuogos <...> Dekker nuotraukos“, kurio šone buvo matoma dalis nagrinėjamų nuotraukų ir kuris buvo užbaigtas tokiu tekstu: „Ir štai nuoroda su nuotraukomis, kurių laukėte <...>“. Interneto vartotojai, paspaudę prie šio teksto pridėtą saitą, patekdavo į svetainę Filefactory, kurioje kitas saitas jiems suteikdavo galimybę atsisiųsti vienuolika elektroninių failų, kurių kiekviename buvo po vieną minėtų nuotraukų.

11	Tą pačią dieną Sanoma parašė GS Media patronuojančiai bendrovei elektroninį laišką, kuriame reikalavo patvirtinti, kad saitas su nuoroda į nagrinėjamas nuotraukas buvo pašalintas iš svetainės GeenStijl. GS Media šiam raginimui nepakluso.

12	Vis dėlto Sanoma prašymu nagrinėjamos nuotraukos buvo pašalintos iš svetainės Filefactory.

13	2011 m. lapkričio 7 d. raštu Sanoma ir kt. teisininkas paragino GS Media iš svetainės GeenStijl pašalinti 2011 m. spalio 27 d. straipsnį su saitu, jame esančias nuotraukas ir interneto vartotojų komentarus, paskelbtus tame pačiame svetainės puslapyje.

Tą pačią dieną svetainėje GeenStijl buvo paskelbtas straipsnis dėl GS Media ir Sanoma ir kt. ginčo dėl nagrinėjamų nuotraukų. Šis straipsnis buvo užbaigtas sakiniu: „Atnaujinta: dar nematėte nuogos [B. G. Dekker] nuotraukų? Jos ČIA“. Šiame pranešime vėl buvo pateiktas saitas, suteikiantis prieigą prie interneto svetainės Imageshack.us, kurioje buvo galima pamatyti vieną ar daugiau nagrinėjamų nuotraukų. Vis dėlto šios interneto svetainės administratorius Sanoma prašymu pašalino šias nuotraukas.

Trečiasis straipsnis „Viso gero, pamojuokim Playboy“ vėl su saitu į nagrinėjamas nuotraukas pasirodė 2011 m. lapkričio 17 d. svetainėje GeenStijl. Šios interneto svetainės forumą lankantys interneto vartotojai jame nurodė naujų saitų į kitas svetaines, kuriose buvo galima pamatyti nagrinėjamas nuotraukas.

16	2011 m. gruodžio mėnesį nagrinėjamos nuotraukos buvo paskelbtos žurnale Playboy.

Sanoma ir kt. pareiškė ieškinį rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apylinkės teismas, Nyderlandai), kuriame pirmiausia tvirtino, kad pateikdama saitus ir dalinį vienos iš nagrinėjamų nuotraukų vaizdą interneto svetainėje GeenStijl, GS Media pažeidė C. Hermès autoriaus teises ir pasielgė neteisėtai su Sanoma ir kt. Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apylinkės teismas, Nyderlandai) patenkino beveik visą šį ieškinį.

Gerechtshof Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas, Nyderlandai) panaikino šį sprendimą, laikydamasis nuomonės, kad, pateikdama saitus svetainėje GeenStijl, GS Media nepažeidė C. Hermès autoriaus teisių, nes nagrinėjamos nuotraukos jau buvo viešai paskelbtos – pateiktos interneto svetainėje Filefactory. Vis dėlto jis nusprendė, kad pateikdama šiuos saitus GS Media pasielgė neteisėtai su Sanoma ir kt., nes skatino šios svetainės lankytojus žiūrėti nagrinėjamas nuotraukas, neteisėtai paskelbtas svetainėje Filefactory. Be šių saitų nebūtų buvę lengva rasti šių nuotraukų. Be to, Gerechtshof Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas) laikėsi nuomonės, kad, paskelbdama vienos iš nagrinėjamų nuotraukų dalį svetainėje GeenStijl, GS Media pažeidė C. Hermès autoriaus teises.

19	GS Media dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas).

Sanoma ir kt. pateikė priešpriešinį kasacinį skundą, kuriame pirmiausia rėmėsi 2014 m. vasario 13 d. Sprendimu Svensson ir kt. (C–466/12, EU:C:2014:76) ir tvirtino, kad saito į interneto svetainę, kurioje kūrinys pateiktas be autorių teisių turėtojo sutikimo, pateikimas interneto vartotojams yra viešas paskelbimas. Be to, Sanoma ir kt. teigia, kad prieiga prie nagrinėjamų nuotraukų svetainėje Filefactory buvo apsaugota ribojamosiomis priemonėmis, kaip jos suprantamos pagal minėtą sprendimą, kurias interneto vartotojai galėjo apeiti dėl GS Media veiksmų ir jos svetainės GeenStijl, todėl šios nuotraukos buvo pateiktos viešai platesnei auditorijai nei ta, kuri įprastai matė šias nuotraukas svetainėje Filefactory.

Nagrinėdamas šį priešpriešinį kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, jog iš 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Svensson ir kt. (C–466/12, EU:C:2014:76) ir 2014 m. spalio 21 d.Nutarties BestWater (C–348/13, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:2315) negalima daryti pakankamai įtikinamos išvados, kad yra „viešas paskelbimas“, jeigu kūrinys iš tikrųjų jau paskelbtas, tačiau be autorių teisių turėtojo sutikimo.

Viena vertus, iš šios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad reikia patikrinti, ar nagrinėjamais veiksmais galima pasiekti auditoriją, kurios negalima laikyti įtraukta į auditoriją, kuriai teisių turėtojas davė savo sutikimą, ir tai būtų suderinama su jo išimtine teise naudoti savo kūrinį. Kita vertus, kai kūrinį plačioji visuomenė jau gali rasti internete, pateikiant saitą į svetainę, kuriame kūrinys jau yra, faktiškai nėra pasiekiama nauja auditorija. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad internete galima rasti labai daug kūrinių, paskelbtų be autorių teisių turėtojo sutikimo. Interneto svetainės administratoriui, kuris ketina joje pateikti saitą į svetainę, kurioje yra kūrinys, ne visuomet lengva patikrinti, ar autorius davė savo sutikimą anksčiau jį paskelbti.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad priešpriešiniame kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl sąlygų, kurias reikia įvykdyti, kad būtų galima kalbėti apie „ribojamąsias priemones“, kaip jos suprantamos pagal 2014 m. vasario 13 d. Sprendimą Svensson ir kt. (C–466/12, EU:C:2014:76). Šis teismas šiuo klausimu nurodo, kad nagrinėjamos nuotraukos nebuvo nesurandamos internete, kol GS Media nepateikė saito į svetainę GeenStijl, tačiau jų nebuvo lengva rasti, todėl šio saito pateikimas jos svetainėje labai palengvino prieigą prie šių nuotraukų.

Tokiomis aplinkybėmis Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„l.

Ar „viešo paskelbimo“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, esama tuo atveju, kai kitas asmuo nei autorių teisių turėtojas savo administruojamoje svetainėje pateikia saitą į trečiojo asmens administruojamą, plačiai interneto auditorijai prieinamą svetainę, kurioje kūrinys padarytas prieinamas be teisės turėtojo sutikimo?

b)	Ar atsakymui į pirmiau pateiktą klausimą turi įtakos tai, kad kūrinys prieš tai nebuvo kitur viešai paskelbtas gavus teisės turėtojo sutikimą?

Ar turi reikšmės tai, ar saitą pateikiantis asmuo žino arba turi žinoti apie tai, kad teisės turėtojas nėra davęs sutikimo pateikti kūrinį pirmojo klausimo a punkte nurodytoje trečiojo asmens svetainėje, ir prireikus apie aplinkybę, kad kūrinys prieš tai taip pat nebuvo kitur viešai paskelbtas gavus teisės turėtojo sutikimą?

Jeigu į pirmojo klausimo a punktą būtų atsakyta neigiamai, ar vis dėlto esama viešo paskelbimo ir ar jis galimas tokiu atveju, kai svetainę, į kurią nurodo saitas, taigi ir kūrinį gali surasti plati interneto auditorija, tačiau ne taip lengvai, todėl saito pateikimas gerokai palengvina kūrinio paiešką?

b)	Ar atsakant į antrojo klausimo a punktą reikšmės turi tai, ar saitą pateikiantis asmuo žino arba turi žinoti apie tai, kad svetainės, į kurią nurodo saitas, plati interneto auditorija negali lengvai rasti?

3.	Ar yra kitų aplinkybių, į kurias reikia atsižvelgti atsakant į klausimą, ar esama viešo paskelbimo, kai pasitelkiant saitą sukuriama prieiga prie kūrinio, kuris prieš tai nebuvo viešai skelbtas gavus teisės turėtojo sutikimą?“

Dėl prejudicinių klausimų

Trimis klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar ir kokiomis galimomis aplinkybėmis saito į saugomus kūrinius, kurie laisvai prieinami kitoje interneto svetainėje be autorių teisių turėtojo sutikimo, pateikimas interneto svetainėje yra „viešas paskelbimas“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį.

Šiomis aplinkybėmis jis pirmiausia klausia dėl faktų, kad nagrinėjami kūriniai dar nepaskelbti kitu būdu gavus šio teisių turėtojo sutikimą, kad šių saitų pateikimas labai palengvino šių kūrinių suradimą, nes interneto svetainė, kurioje jie prieinami visiems interneto vartotojams, nėra lengvai surandama, ir kad tas, kuris pateikia saitus, žinojo arba turėjo žinoti šiuos faktus ir tai, kad minėtas teisių turėtojas neleido skelbti nagrinėjamų kūrinių minėtoje interneto svetainėje, reikšmės.

Pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi užtikrinti autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą paskelbimą laidais ar belaidžio ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamų tokiu būdu, kad kiekvienas galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.

Pagal šią nuostatą autoriai turi prevencinio pobūdžio teisę, kuri jiems suteikia galimybę įsiterpti tarp galimų jų kūrinio naudotojų ir viešo paskelbimo, kurį šie naudotojai gali ketinti atlikti, siekiant uždrausti tokį paskelbimą (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo SCF, C–135/10, EU:C:2012:140, 75 punktą ir 2016 m. gegužės 31 d. Sprendimo Reha Training, C–117/15, EU:C:2016:379, 30 punktą).

Kadangi Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalyje neapibrėžiama sąvoka „viešas paskelbimas“, jos prasmę ir apimtį reikia nustatyti atsižvelgiant į šia direktyva siekiamus tikslus ir į aiškinamos nuostatos kontekstą (šiuo klausimu žr. 2006 m. gruodžio 7 d. Sprendimo SGAE, C–306/05, EU:C:2006:764, 33 ir 34 punktus ir 2011 m. spalio 4 d. Sprendimo Football Association Premier League ir kt., C‑403/08 ir C‑429/08, EU:C:2011:631, 184 ir 185 punktus).

Šiuo aspektu reikia priminti, kad iš Direktyvos 2001/29 9 ir 10 konstatuojamųjų dalių matyti, kad jos pagrindinis tikslas yra nustatyti aukšto lygio autorių apsaugą, leidžiančią jiems gauti teisingą atlygį už kūrinių naudojimą, visų pirma juos viešai paskelbiant. Iš to darytina išvada, kad sąvoka „viešas paskelbimas“ turi būti suprantama plačiai, kaip tai, be kita ko, aiškiai skelbiama šios direktyvos 23 konstatuojamoje dalyje (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 4 d. Sprendimo Football Association Premier League ir kt., C‑403/08 ir C‑429/08, EU:C:2011:631, 186 punktą ir 2013 m. kovo 7 d. Sprendimo ITV Broadcasting ir kt., C‑607/11, EU:C:2013:147, 20 punktą).

Iš Direktyvos 2001/29 3 ir 31 konstatuojamųjų dalių taip pat matyti, kad ja atliekamu suderinimu siekiama išlaikyti, visų pirma elektroninėje aplinkoje, deramą pusiausvyrą tarp, pirma, autorių ir gretutinių teisių turėtojų intereso apsaugoti savo intelektinę nuosavybę, užtikrinamą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 17 straipsnio 2 dalyje ir, antra, saugomų objektų naudotojų interesų ir pagrindinių teisių, ypač jų saviraiškos ir informacijos laisvių, užtikrinamų Chartijos 11 straipsnyje, ir visuomenės intereso.

Teisingumo Teismas jau konstatavo, kad sąvoka „viešas paskelbimas“ apima du kumuliacinius elementus, t. y. kūrinio „paskelbimo veiksmą“ ir šio kūrinio paskelbimą „viešai“ (2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Svensson ir kt., C‑466/12, EU:C:2014:76, 16 punktas; 2015 m. lapkričio 19 d. Sprendimo SBS Belgium, C‑325/14, EU:C:2015:764, 15 punktas ir 2016 m. gegužės 31 d. Sprendimo Reha Training, C‑117/15, EU:C:2016:379, 37 punktas).

Be to, Teisingumo Teismas nustatė, kad sąvoka „viešas paskelbimas“ apima individualų vertinimą (žr. 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo Phonographic Performance (Ireland), C‑162/10, EU:C:2012:141, 29 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką dėl sąvokos „viešas paskelbimas“, kaip ji suprantama pagal 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/155/EB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (OL L 376, 2006, p. 28), 8 straipsnio 2 dalį, kurios reikšmė pagal šią direktyvą yra tokia pati kaip pagal Direktyvą 2001/29 (šiuo klausimu žr. 2016 m. gegužės 31 d. Sprendimo Reha Training, C‑117/15, EU:C:2016:379, 33 punktą).

Atliekant tokį vertinimą svarbu atsižvelgti į kelis papildomus kriterijus – nesavarankiškus ir tarpusavyje susijusius. Šiuos kriterijus reikia taikyti tiek atskirai, tiek atsižvelgiant į jų tarpusavio sąveiką, nes įvairiose konkrečiose situacijose jų intensyvumas gali labai skirtis (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo SCF, C–135/10, EU:C:2012:140, 79 punktą, 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo Phonographic Performance (Ireland), C‑162/10, EU:C:2012:141, 30 punktą ir 2016 m. gegužės 31 d. Sprendimo Reha Training, C‑117/15, EU:C:2016:379, 35 punktą).

Iš šių kriterijų, pirma, Teisingumo Teismas išskyrė svarbų vartotojo vaidmenį ir jo elgesio sąmoningumą. Šis vartotojas paskelbia, kai, labai gerai žinodamas savo elgesio pasekmes, įsikiša ir suteikia savo klientams prieigą prie laidos, kurioje transliuojamas saugomas kūrinys. Jei tokio įsikišimo nebūtų, šie klientai iš esmės negalėtų mėgautis paskelbtu kūriniu (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo SCF, C–135/10, EU:C:2012:140, 82 punktą ir 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo Phonographic Performance (Ireland), C‑162/10, EU:C:2012:141, 31 punktą).

Antra, Teisingumo Teismas nustatė, kad sąvoka „viešas“ apima neribotą potencialių adresatų skaičių ir, be to, tai yra pakankamai didelis asmenų skaičius (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo SCF, C–135/10, EU:C:2012:140, 84 punktą ir 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo Phonographic Performance (Ireland), C–62/10, EU:C:2012:141, 33 punktą).

Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad tam, jog būtų laikomas „viešai paskelbtu“, saugomas kūrinys turi būti paskelbtas specialiomis techninėmis priemonėmis, kurios skirtųsi nuo naudotų iki šiol arba, jei taip nėra, „naujai auditorijai“, t. y. naujai auditorijai, į kurią dar neatsižvelgė autorių teisių turėtojai, kai leido pradinį viešą savo kūrinio paskelbimą (2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Svensson ir kt., C‑466/12, EU:C:2014:76, 24 punktas ir 2014 m. spalio 21 d. Nutarties BestWater International, C‑348/13, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:2315, 14 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

Trečia, Teisingumo Teismas nusprendė, kad viešo paskelbimo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, komercinis pobūdis nėra nereikšmingas (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 4 d. Sprendimo Football Association Premier League ir kt., C‑403/08 ir C‑429/08,EU:C:2011:631, 204 punktą; 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo SCF, C–135/10, EU:C:2012:140, 104 punktą ir 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo Phonographic Performance (Ireland), C‑162/10, EU:C:2012:141, 36 punktą).

Visų pirma atsižvelgiant į šiuos kriterijus reikia įvertinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamoje situacijoje saito į saugomus kūrinius, kurie laisvai prieinami kitoje interneto svetainėje be autorių teisių turėtojo sutikimo, pateikimas interneto svetainėje yra „viešas paskelbimas“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad 2014 m. vasario 13 d. Sprendime Svensson ir kt. (C‑466/12, EU:C:2014:76) Teisingumo Teismas išaiškino Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį taip, kad toje nuostatoje numatytu „viešu paskelbimu“ nelaikomas saitų pateikimas interneto svetainėje į kūrinius, laisvai prieinamus kitoje interneto svetainėje. Šio išaiškinimo taip pat laikytasi 2014 m. spalio 21 d. Nutartyje BestWater International (C‑348/13, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:2315) dėl tokių saitų, kuriuose naudojama vadinamoji kadravimo („framing“) technika.

Vis dėlto iš šių sprendimų motyvų matyti, kad Teisingumo Teismas juose norėjo pateikti nuomonę tik dėl saitų į kūrinius, kurie laisvai prieinami kitoje interneto svetainėje teisių turėtojo sutikimu, pateikimo, nes jis padarė išvadą, kad nėra viešo paskelbimo, kai nagrinėjamas paskelbimo veiksmas neskirtas naujai auditorijai.

Šiomis aplinkybėmis jis nurodė: kadangi saitas ir interneto svetainė, kurią jis nurodo, suteikia prieigą prie saugomo kūrinio tuo pačiu būdu, t. y. per internetą, toks saitas turi būti skirtas naujai auditorijai. Jeigu taip nėra visų pirma dėl to, kad autorių teisių turėtojų sutikimu kūrinys visiems interneto vartotojams jau yra laisvai prieinamas kitoje interneto svetainėje gavus autorių teisių turėtojo sutikimą, toks veiksmas negali būti laikomas „viešu paskelbimu“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį. Kadangi dėl to, kad šis kūrinys yra laisvai prieinamas interneto svetainėje, prie kurios prisijungti galima naudojant saitą, turi būti konstatuojama, kad, kai šio kūrinio autorių teisių turėtojai neleido tokio paskelbimo, jie atsižvelgė į visus interneto vartotojus kaip auditoriją (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Svensson ir kt., EU:C:2014:76, 24–28 punktus ir 2014 m. spalio 21 d. Nutarties BestWater International, C‑348/13, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:2315, 15, 16 ir 18 punktus).

Todėl nei iš 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Svensson ir kt. (C‑466/12, EU:C:2014:76), nei iš 2014 m. spalio 21 d. Nutarties BestWater International (C‑348/13, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:2315) negalima daryti išvados, kad interneto svetainėje pateikimas saitų į saugomus kūrinius, kurie laisvai prieinami kitoje interneto svetainėje, bet be šių kūrinių autorių teisių turėtojų sutikimo, iš principo nepatenka į sąvoką „viešas paskelbimas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį. Priešingai, šie sprendimai patvirtina tokio sutikimo svarbą atsižvelgiant į šią nuostatą, kurioje aiškiai numatyta, kad kiekvienas kūrinio viešo paskelbimo veiksmas turi būti leidžiamas autorių teisių turėtojo.

GS Media, Vokietijos, Portugalijos ir Slovakijos vyriausybės ir Europos Komisija vis dėlto tvirtina, kad tai, jog bet koks tokių saitų į kitose interneto svetainėse paskelbtus kūrinius pateikimas automatiškai laikomas „viešu paskelbimu“, nes šių kūrinių autorių teisių turėtojai neleido tokio paskelbimo internete, labai apribotų saviraiškos ir informacijos laisvę ir pažeistų tinkamą pusiausvyrą, kurios siekiama Direktyva 2001/29, tarp, pirma, šios laisvės ir visuomenės intereso, ir, antra, autorių teisių turėtojų intereso į veiksmingą jų intelektinės nuosavybės apsaugą.

45	Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad internetas turi ypatingą reikšmę saviraiškos ir informacijos laisvei, užtikrinamai Chartijos 11 straipsnyje, ir kad saitai prisideda prie jo gero veikimo ir kad keitimuisi nuomonėmis ir informacija šiame tinkle būdingas didžiulio informacijos kiekio turėjimas.

Be to, gali atrodyti, ypač privatiems asmenims, kurie nori pateikti tokius saitus, kad sudėtinga patikrinti, ar interneto svetainėje, į kurią jie nukreipiami, prieinami kūriniai, kurie saugomi, ir ar prireikus šių kūrinių autorių teisių turėtojai leido juos skelbti internete. Toks patikrinimas tampa dar sudėtingesnis, kai dėl šių teisių išduotos sublicencijos. Be to, interneto svetainės, į kurią leidžia patekti saitas, turinys gali būti keičiamas po to, kai sukurtas šis saitas, įskaitant saugomus kūrinius, apie tai nebūtinai žinant šį saitą sukūrusiam asmeniui.

Siekiant individualiai įvertinti, ar yra „viešas paskelbimas“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, tuomet, kai saitą į kitoje interneto svetainėje laisvai prieinamą kūrinį pateikia komercinių tikslų nesiekiantis asmuo, reikia atsižvelgti į tai, kad šis asmuo nežino ir negali pagrįstai žinoti, kad šis kūrinys buvo paskelbtas internete be autorių teisių turėtojo sutikimo.

Iš tiesų, toks asmuo, kuris, pateikdamas šį kūrinį visuomenei, suteikia kitiems interneto vartotojams tiesioginę prieigą prie jo (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Svensson ir kt., C–466/12, EU:C:2014:76, 18–23 punktus), apskritai veikia visiškai nieko nežinodamas apie savo elgesio suteikti klientams prieigą prie internete neteisėtai paskelbto kūrinio pasekmes. Be to, jeigu nagrinėjamas kūrinys jau yra prieinamas be apribojimų patekti į interneto svetainę, į kurią leidžia patekti saitas, visi interneto vartotojai iš principo jau galėjo prie jo prieiti net be šio veiksmo.

Priešingai, jeigu nustatyta, kad asmuo žinojo arba turėjo žinoti, kad jo pateiktas saitas suteikia prieigą prie internete neteisėtai paskelbto kūrinio, pavyzdžiui, dėl to, kad jį apie tai informavo autorių teisių turėtojai, reikia konstatuoti, kad šio saito pateikimas yra „viešas paskelbimas“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2011/29 3 straipsnio 1 dalį.

Tas pat pasakytina, jeigu šis saitas leidžia interneto svetainės, kurioje jis yra, vartotojams apeiti svetainės, kurioje yra saugomas kūrinys, nustatytas ribojamąsias priemones siekiant apriboti viešą prieigą tik savo abonentams, tokio saito pateikimas yra sąmoningas veiksmas, be kurio šie vartotojai negalėtų susipažinti su paskelbtais kūriniais (pagal analogiją žr. 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Svensson ir kt., C–466/12, EU:C:2014:76, 27–31 punktus).

Be to, jeigu saitai pateikiami komerciniais tikslais, iš juos pateikusio asmens tikimasi, kad jis atliks reikiamus patikrinimus siekdamas užtikrinti, kad atitinkamas kūrinys nėra neteisėtai paskelbtas svetainėje, į kurią nukreipia šie saitai, todėl reikia preziumuoti, kad jie pateikti visiškai žinant apie tai, kad minėtas kūrinys saugomas ir kad nėra autorių teisių turėtojo galimo sutikimo dėl paskelbimo internete. Tokiomis aplinkybėmis, jeigu ši nuginčijama prezumpcija nebūtų paneigta, veiksmas, kurį sudaro saito, kurį galima paspausti, į neteisėtai paskelbtą kūrinį pateikimas, yra „viešas paskelbimas“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2011/29 3 straipsnio 1 dalį.

Vis dėlto, nesant naujos auditorijos, negali būti „viešo paskelbimo“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, jeigu daroma prielaida, priminta šio sprendimo 40–42 punktuose, kai kūriniai, prie kurių leidžia prieiti minėti saitai, yra laisvai prieinami kitoje interneto svetainėje teisių turėtojo sutikimu.

Toks Direktyvos 2011/29 3 straipsnio 1 dalies aiškinimas užtikrina aukštą autorių apsaugos lygį, kurio siekiama šia direktyva. Tuo remdamiesi ir laikydamiesi direktyvos 5 straipsnio 3 dalyje nustatytų ribų, autorių teisių turėtojai gali veikti ne tik prieš jų kūrinio interneto svetainėje pradinę auditoriją, bet ir prieš bet kokį asmenį, kuris komerciniais tikslais pateikia saitą į šioje svetainėje neteisėtai paskelbtą kūrinį, ir šio sprendimo 49–50 punktuose nustatytomis sąlygomis – prieš asmenį, kuris tokius saitus pateikia nekomerciniais tikslais. Šiuo klausimu pirmiausia reikia nurodyti, kad šie teisių turėtojai bet kokiomis aplinkybėmis turi galimybę informuoti tokius asmenis apie kūrinių paskelbimo internete neteisėtumą ir veikti prieš juos, jeigu jie atsisako pašalinti šį saitą, nes jie negali remtis viena iš šio 5 straipsnio 3 dalyje išvardytų išimčių.

Pagrindinėje byloje yra aišku, kad GS Media administruoja svetainę GeenStijl ir kad ji komerciniais tikslais pateikė saitus į failus, kuriuose buvo nagrinėjamos nuotraukos, saugomos svetainėje Filefactory. Taip pat nustatyta, kad Sanoma neleido skelbti šių nuotraukų internete. Be to, iš sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktų faktinių aplinkybių matyti, kad GS Media žinojo apie pastarąją aplinkybę, todėl negalėjo paneigti prezumpcijos, kad šie saitai pateikti žinant apie šio paskelbimo neteisėtumą. Šiomis aplinkybėmis atrodo, kad jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atlikti patikrinimus, GS Media, pateikdama šiuos saitus, atliko „viešą paskelbimą“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, todėl nereikia vertinti kitų šio teismo pateiktų aplinkybių, nurodytų šio sprendimo 26 punkte.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip: Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad siekiant nustatyti, ar interneto svetainėje pateikimas saitų į saugomus kūrinius, kurie laisvai prieinami kitoje interneto svetainėje be autorių teisių turėtojo sutikimo, yra „viešas paskelbimas“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, reikia nustatyti, ar šiuos saitus nekomerciniais tikslais pateikė asmuo, kuris nežinojo arba negalėjo pagrįstai žinoti apie šių kūrinių paskelbimo kitoje interneto svetainėje neteisėtumą, ar, priešingai, jis pateikė šiuos saitus komerciniais tikslais, kai toks žinojimas turi būti preziumuojamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad siekiant nustatyti, ar interneto svetainėje pateikimas saitų į saugomus kūrinius, kurie laisvai prieinami kitoje interneto svetainėje be autorių teisių turėtojo sutikimo, yra „viešas paskelbimas“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, reikia nustatyti, ar šiuos saitus nekomerciniais tikslais pateikė asmuo, kuris nežinojo arba negalėjo pagrįstai žinoti apie šių kūrinių paskelbimo kitoje interneto svetainėje neteisėtumą, ar, priešingai, jis pateikė šiuos saitus komerciniais tikslais, kai toks žinojimas turi būti preziumuojamas.

Parašai.

( *1 ) Proceso kalba: nyderlandų.