–

Achmea Schadeverzekeringen NV ir Stichting Achmea Rechtsbijstand, atstovaujamų advokatų F. E. Vermeulen, P. R. van der Vorst ir A. I. M. van Mierlo,

–

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos G. Eberhard,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos F. Wilman ir K.‑P. Wojcik,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1987 m. birželio 22 d. Tarybos direktyvos 87/344/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su teisinių išlaidų draudimu, derinimo (OL L 185, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 187) 4 straipsnio 1 dalies išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant AK ginčą su Achmea Schadeverzekeringen NV ir Stichting Achmea Rechtsbijstand (toliau kartu – Achmea bendrovės) dėl atsisakymo padengti advokato, kurio paslaugomis naudotasi vykstant procedūrai dėl skundo viešajai įstaigai, susijusio su prašymu suteikti leidimą gauti išskirtinę medicininę priežiūrą, išlaidas.

3

Direktyvos 87/344 11 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„kadangi asmenų, turinčių teisinių išlaidų draudiminę apsaugą, interesai reiškia, kad apdraustasis privalo turėti galimybę bet kokioje apklausoje [administracinėje procedūroje] arba teismo procese bei visais atvejais, atsiradus interesų konfliktui, pasirinkti advokatą arba kitą asmenį, kuris turi nacionalinių įstatymų numatytus reikalavimus atitinkančią kvalifikaciją“.

4

Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Ši direktyva yra taikoma teisinių išlaidų draudimui. Toks draudimas reiškia, kad draudimo įmonė už draudimo įmokas įsipareigoja padengti teismo proceso išlaidas ir suteikti kitas su draudimine apsauga tiesiogiai susijusias paslaugas, siekiant:

5

Šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalis išdėstyta taip:

„Kiekviena valstybė narė imasi reikiamų priemonių užtikrinti, kad jos teritorijoje įsisteigusios draudimo įmonės taikytų pagal valstybės narės nustatytas priemones arba, jeigu tai leidžia valstybė narė, savo pačių pasirinkimu bent vieną iš šių alternatyvių sprendimų:

6

Šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Kiekvienoje teisinių išlaidų draudimo sutartyje aiškiai pripažįstama, kad:

7

Finansinės priežiūros įstatymo (Wet op het financieel toezicht) 4:67 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:

„Teisinių išlaidų draudikai teisinių išlaidų draudimo sutartyse turi aiškiai numatyti, kad draudėjas gali laisvai pasirinkti advokatą arba kitą įstatymiškai įgaliotą specialistą, jeigu:

8

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad AK sudarė teisinių išlaidų draudimo sutartį su Achmea Schadeverzekeringen NV, o ji reikalavimų, susijusių su šiuo draudimu, tvarkymą perdavė Stichting Achmea Rechtsbijstand.

9

2013 m. lapkričio mėn. turėdamas įvairių psichinių ir fizinių problemų AK paprašė Suteiktinos medicininės priežiūros nustatymo centro (Centrum Indicatiestelling Zorg, toliau – CIZ) išduoti jam leidimą gauti medicininę priežiūrą pagal Bendrąjį įstatymą dėl išskirtinių medicininių išlaidų (Algemene wet bijzondere ziektekosten).

10

2013 m. gruodžio 12 d. CIZ atmetė AK prašymą išduoti leidimą gauti medicininę priežiūrą. Kadangi AK nusprendė CIZ apskųsti šį sprendimą atmesti jo prašymą, jis kreipėsi į Achmea bendroves ir paprašė padengti išlaidas, susijusias su naudojimusi jo pasirinkto advokato, kuris specializuojasi bylose dėl leidimo gauti medicininę priežiūrą pagal minėtą įstatymą, paslaugomis.

11

Achmea bendrovės atmetė AK prašymą padengti išlaidas, todėl jis kreipėsi į teismą dėl šio atmetimo.

12

Gerechtshof Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas) buvo pradėta byla dėl klausimo, ar skundas dėl CIZ sprendimo neišduoti leidimo gauti medicininę priežiūrą turi būti kvalifikuojamas kaip nagrinėtinas vykdant teismo procesą ar administracinę procedūrą, kaip tai suprantama pagal Finansinės kontrolės įstatymo 4:67 straipsnio 1 dalį, kuria į nacionalinę teisę perkelta Direktyvos 87/344 4 straipsnio 1 dalis, ir ar dėl to AK gali laisvai pasirinkti advokatą, kurio išlaidas turi padengti Achmea bendrovės.

13

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad skundas dėl CIZ sprendimo atmesti prašymą išduoti leidimą gauti medicininę priežiūrą gali būti jam pateiktas ir kad dėl sprendimo, priimto dėl tokio skundo, gali būti pareikštas ieškinys kompetentingame teisme, o vėliau – apeliacinis skundas Centrale Raad van Beroep (Socialinės apsaugos ir viešosios tarnybos apeliacinis teismas).

14

Šiomis aplinkybėmis Gerechtshof Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylą ir Teisingumo Teismui pateikti šį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvos 87/344 4 straipsnio 1 dalies a punkto sąvoką „tyrimas [administracinė procedūra]“ reikia aiškinti taip, kad skundo nagrinėjimo etapas CIZ yra toks etapas, per kurį asmuo, dėl kurio prašymo CIZ suteikti indikaciją priimtas neigiamas sprendimas, pateikia CIZ skundą, kuriuo prašo peržiūrėti savo sprendimą?“

15

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 87/344 4 straipsnio 1 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje nurodyta sąvoka „tyrimas [administracinė procedūra]“ apima skundo viešojoje įstaigoje etapą, per kurį ši įstaiga priima sprendimą, dėl kurio galima pareikšti ieškinį teisme.

16

Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 87/344 4 straipsnio 1 dalies a punktą visose teisinių išlaidų draudimo sutartyse turi būti aiškiai numatyta, kad vykstant bet kokiam teismo procesui arba administracinei procedūrai, kai kreipiamasi į atstovą siekiant ginti draudėją, jam atstovauti ar įgyvendinti jo interesus, pastarasis gali laisvai jį pasirinkti.

17

Taigi iš paties minėtos nuostatos teksto matyti, kad sąvoka „tyrimas [administracinė procedūra]“ turi būti suprantama kaip priešinga sąvokai „teismo procesas“.

18

Dėl tokio sąvokos „tyrimas [administracinė procedūra]“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 87/344 4 straipsnio 1 dalies a punktą, aiškinimo, kurį palaiko atsakovių pagrindinėje byloje ir kuriuo ši sąvoka apribojama vien teismo procesais administracinėje srityje, t. y. procesais, kurie vyksta teismuose tiesiogine prasme, kurie skirti kontroliuoti skundžiamo sprendimo teisėtumui ir kurie galutinai nustato suinteresuotojo asmens teisinę padėtį, Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo aiškiai paminėtas žodžių junginys „tyrimas [administracinė procedūra]“ prarastų savo prasmę.

19

Be to, reikia konstatuoti, kad nors rengiant Direktyvą 87/344 teismo proceso arba administracinės procedūros parengiamojo etapo ir sprendimo priėmimo etapo skirtumai galėjo būti aptarti, jos 4 straipsnio 1 dalies tekste nėra jokio skirtumo šiuo klausimu, todėl sąvokos „tyrimas [administracinė procedūra]“ aiškinimas negali būti taip ribojamas.

20

Antra, pagal nusistovėjusią teismo praktiką aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į jos kontekstą ir teisės aktu, kuriame ji įtvirtinta, siekiamus tikslus (šiuo klausimu žr. Sprendimo St. Nikolaus Brennerei und Likörfabrik, 337/82, EU:C:1984:69, 10 punktą; Sprendimo VEMW ir kt., C‑17/03, EU:C:2005:362, 41 punktą ir Sprendimo Eschig, C‑199/08, EU:C:2009:538, 38 punktą).

21

Šiuo klausimu svarbu priminti, kad Direktyvos 87/344 ir ypač jos 4 straipsnio, susijusio su laisvu advokato arba atstovo pasirinkimu, tikslas yra gerai apsaugoti apdraustųjų interesus. Dėl teisės pasirinkti advokatą arba atstovą visuotinumo ir privalomumo negalima šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punkto aiškinti siaurai (šiuo klausimu žr. Sprendimo Eschig, C‑199/08, EU:C:2009:538, 45 ir 47 punktus ir Sprendimo Sneller, C‑442/12, EU:C:2013:717, 24 punktą).

22

Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad apdraustojo teisėms daro poveikį pirminis CIZ sprendimas ir sprendimas dėl skundo, nes per šią administracinę procedūrą atliekamas faktinių aplinkybių tyrimas, kuris sudaro sprendimo priėmimo vėlesniame procese administraciniame teisme pagrindą.

23

Šiomis aplinkybėmis negalima užginčyti to, kad apdraustajam reikia teisinės apsaugos per procedūrą, kuri yra būtinas išankstinis reikalavimas prieš pareiškiant ieškinį administraciniame teisme.

24

Tokiu aiškinimu negalima abejoti dėl atsakovių pagrindinėje byloje argumento, pagal kurį plačiai aiškinant teisę laisvai pasirinkti advokatą arba atstovą teisinių išlaidų draudimas būtų pakeistas „išlaidų atlyginimo“ principu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 87/344 3 straipsnio 2 dalies c punktą. Iš tiesų Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Direktyvos 87/344 3 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose numatytos priemonės nepraranda savo taikymo srities, net jei iš šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punkto kyla savarankiška teisinių išlaidų draudimu apsidraudusio asmens teisė laisvai pasirinkti atstovą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Eschig, C‑199/08, EU:C:2009:538, 49 punktą).

25

Be to, dėl galimų finansinių padarinių teisinių išlaidų draudimo sistemai primintina, kad net manant, jog tokių padarinių gali kilti, dėl jų negalima siaurai aiškinti Direktyvos 87/344 4 straipsnio 1 dalies a punkto. Iš tiesų Direktyva 87/344 nesiekiama visiškai suderinti normų, taikomų teisinių išlaidų draudimo sutartims, ir pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę valstybės narės gali laisvai nustatyti minėtoms sutartims taikomą tvarką su sąlyga, kad šioje direktyvoje numatyti principai neprarastų savo prasmės (šiuo klausimu žr. Sprendimo Stark, C‑293/10, EU:C:2011:355, 31 punktas). Taigi dėl apdraustojo teisės laisvai pasirinkti atstovą neatmestina, kad tam tikrais atvejais gali būti numatomi draudiko padengiamų išlaidų apribojimai (žr. Sprendimo Sneller, C‑442/12, EU:C:2013:717, 26 punktą).

26

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 87/344 4 straipsnio 1 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje nurodyta sąvoka „tyrimas [administracinė procedūra]“ apima skundo viešojoje įstaigoje etapą, per kurį ši įstaiga priima sprendimą, dėl kurio galima pareikšti ieškinį teisme.

27

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:

1987 m. birželio 22 d. Tarybos direktyvos 87/344/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su teisinių išlaidų draudimu, derinimo 4 straipsnio 1 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje nurodyta sąvoka „tyrimas [administracinė procedūra]“ apima skundo viešojoje įstaigoje etapą, per kurį ši įstaiga priima sprendimą, dėl kurio galima pareikšti ieškinį teisme.