1.

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui suteikiama galimybė dar kartą nagrinėti Belgijos teisės aktų, kuriais labai griežtai reglamentuojama reklama odontologinės priežiūros srityje, suderinamumą tiek su pirmine teise, visų pirma su taisyklėmis, reglamentuojančiomis įsisteigimo laisvę ir laisvę teikti paslaugas, tiek su antrine teise, taikoma nesąžiningai komercinei veiklai ir elektroninei komercijai.

2.

Teisingumo Teismas 2008 m. kovo 13 d. Sprendime Doulamis ( 2 ) iš tiesų jau yra pareiškęs nuomonę dėl tam tikrų šių teisės aktų nuostatų suderinamumo su konkurencijos taisyklėmis, kuriomis draudžiami įmonių susitarimai ir suderinti veiksmai.

3.

Ši byla iškelta Belgijoje pradėjus baudžiamąjį persekiojimą dėl bendrosios praktikos gydytojo odontologo Luc Vanderborght, kuris kaltinamas tuo, kad nuo 2003 m. kovo 1 d. iki 2014 m. sausio 24 d. reklamavo savo siūlomas odontologijos paslaugas pažeisdamas Belgijos teisės aktus.

4.

1934 m. birželio 1 d.Koninklijk besluit houdende reglement op de beoefening der tandheelkunde (Karaliaus dekretas, reglamentuojantis odontologijos veiklą) ( 3 ) redakcijos, galiojusios klostantis faktinėms aplinkybėms pagrindinėje byloje ( 4 ), 8quinquies straipsnyje, siekiant apsaugoti profesinę reputaciją, iš tiesų išsamiai išdėstomi saikingumo reikalavimai, keliami lentelei arba užrašui, kuriuos odontologijos paslaugų teikėjai iškabina prie įėjimo į pastatą, kuriame jie vykdo savo veiklą.

5.

Šioje nuostatoje numatyta:

„Siekiant informuoti visuomenę, ant pastato, kuriame <…> kvalifikuotas asmuo vykdo odontologijos veiklą, gali būti iškabintas tik mažas ir neišsiskiriančio vaizdo užrašas arba lentelė, kur nurodoma kvalifikuoto asmens pavardė ir prireikus jo teisinis pavadinimas, jo konsultacijų teikimo laikas, įmonės arba sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje šis asmuo vykdo profesinę veiklą, pavadinimas; taip pat ant užrašo ar lentelės gali būti nurodoma odontologijos sritis, kurioje kvalifikuotas asmuo specializuojasi: konservatyvioji odontologija, burnos protezavimas, ortodontija, dantų chirurgija.

<…>“

6.

Nagrinėjamu atveju L. Vanderborght kaltinamas tuo, kad prie įėjimo į savo kabinetą pastatė visuomenei skirtą didelį reklaminį stendą, išsiskiriantį savo dydžiu ir išvaizda. Šį stendą sudarė trys plokštumos su spauda, iš kurių kiekviena buvo 47 cm aukščio ir 75 cm pločio, kuriose buvo nurodyta gydytojo pavardė, tai, kad jis yra gydytojas odontologas, taip pat interneto svetainė ir odontologijos kabineto telefonų numeriai.

7.

Pagal 1958 m. balandžio 15 d.Wet bettreffende de publiciteit inzake tandverzorging (Įstatymas dėl reklamos odontologinės priežiūros srityje) ( 5 ) redakcijos, galiojusios klostantis faktinėms aplinkybėms pagrindinėje byloje ( 6 ), 1 straipsnį odontologijos paslaugų teikėjams, besiverčiantiems laisvąja profesija ar dirbantiems odontologijos kabinete, draudžiama bet kokia forma, tiesiogiai arba netiesiogiai, reklamuoti savo paslaugas visuomenei.

8.

Ši nuostata suformuluota taip:

„Draudžiama tiesioginė ar netiesioginė kvalifikuoto ar nekvalifikuoto asmens Belgijoje ar užsienyje teikiamų burnos ir dantų ligų, sužalojimų ar anomalijų gydymo paslaugų reklama pirmiausia naudojant skelbimus ar iškabas, užrašus ar lenteles, kurie gali suklaidinti dėl reklamuojamos veiklos teisėtumo, naudojant katalogus, lankstinukus ir brošiūras, spaudoje, eterio bangomis ar kine <…>“

9.

Nagrinėjamu atveju L. Vanderborght kaltinamas tuo, kad įdėjo reklaminius skelbimus į vietinius laikraščius ir savo interneto svetainėje reklamavo savo meistriškumą odontologinės priežiūros srityje, šiuo tikslu naudodamas nuotraukas „prieš ir po“, taip pat pacientų atsiliepimus, kuriuose buvo nurodomas paslaugų skirtumas, palyginti su kitų gydytojų odontologų teikiamomis gydymo paslaugomis.

10.

Šioje byloje Nederlandstalige rechtbank van eerste aanleg Brussel (Briuselio pirmosios instancijos teismas, kurio darbo kalba nyderlandų, Belgija), kompetentingas baudžiamųjų bylų srityje, kelia klausimą dėl šį persekiojimą pagrindžiančių nuostatų suderinamumo su Sąjungos teisės normomis, pirma, susijusiomis su nesąžininga komercine veikla ir nurodytomis Direktyvoje 2005/29/EB ( 7 ), antra, susijusiomis su elektronine komercija ir nustatytomis Direktyvoje 2000/31/EB ( 8 ), ir, trečia, susijusiomis su įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas, kurios atitinkamai yra įtvirtintos SESV 49 ir 56 straipsniuose.

11.

Šioje išvadoje visų pirma nurodysiu, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai nepatenka į Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos taikymo sritį dėl Sąjungos teisės aktų leidėjo šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje ir 8 straipsnyje aiškiai numatytų apribojimų.

12.

Ir, atvirkščiai, pažymėsiu, kad tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip įtvirtinta 1958 m. Įstatymo 1 straipsnyje, pagal kurią draudžiama bet kokia odontologijos paslaugų reklama internetu, patenka į Elektroninės komercijos direktyvos taikymo sritį. Vis dėlto paaiškinsiu, jog, atsižvelgiant į šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį, neatrodo, kad ja draudžiama ši teisės nuostata, jei pastarąja siekiama užtikrinti reglamentuojamos profesijos taisyklių laikymąsi ir jei ji taikoma nacionalinėje teritorijoje įsisteigusiam paslaugų teikėjui.

13.

Galiausiai išnagrinėsiu minėtos teisės nuostatos suderinamumą su SESV 49 ir 56 straipsniais, susijusiais su įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas. Pirma, parodysiu, kad pagrindinėje byloje yra užsienio elementas, nes reklama, dėl kurios kaltinamas suinteresuotasis asmuo, buvo pateikta interneto svetainėje, kuri yra visuotinio informacijos skleidimo priemonė, leidžianti pasiekti visuomenę, ir kartu pritraukti pacientus, esančius kitoje nei suinteresuotojo asmens įsisteigimo valstybėje narėje.

14.

Antra, išdėstysiu priežastis, dėl kurių bet kokios reklamos draudimas odontologinės priežiūros srityje yra laisvės teikti paslaugas apribojimas, ir pakartosiu esminius argumentus, kuriuos buvau papildomai nurodęs savo išvadoje byloje Doulamis (C‑446/05, EU:C:2007:701). Paaiškinsiu, kodėl manau, kad šis apribojimas yra pateisinamas visuomenės sveikatos apsauga, jei pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamą nacionalinį įstatymą odontologijos paslaugų teikėjui nedraudžiama telefonų knygoje ar kitose visuomenei prieinamose informavimo priemonėse tiesiog nurodyti nepatrauklios ir neskatinamojo pobūdžio informacijos, leidžiančios sužinoti apie jo, kaip specialisto, egzistavimą.

15.

Nagrinėdamas bylą Nederlandstalige rechtbank van eerste aanleg Brussel (Briuselio pirmosios instancijos teismas, kurio darbo kalba nyderlandų) nusprendė pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

16.

Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 6, 8 ir 9 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

17.

Pagal šios direktyvos 1 straipsnį jos tikslas yra „padėti tinkamai veikti vidaus rinkai ir pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį suderinant valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus dėl nesąžiningos komercinės veiklos, kenkiančios vartotojų ekonominiams interesams“.

18.

Minėtos direktyvos 2 straipsnio d punkte „komercinė veikla“ apibrėžta kaip „bet kuris prekybininko atliekamas veiksmas, neveikimas, elgesys arba pareiškimas, komercinis pranešimas, įskaitant reklamą ir prekybą, tiesiogiai susijęs su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams“ ( 11 ).

19.

Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 3 straipsnyje, kuriame apibrėžta jos taikymo sritis, nustatyta:

„1.   Ši direktyva taikoma nesąžiningai įmonių komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu, kaip nustatyta šios direktyvos 5 straipsnyje, prieš ir po komercinio sandorio dėl produkto sudarymo bei jo metu.

<…>

3.   Ši direktyva nepažeidžia Bendrijos arba nacionalinių taisyklių, susijusių su sveikatos ir produktų saugos klausimais.

<…>

8.   Ši direktyva nepažeidžia įsisteigimo sąlygų arba leidimų išdavimo tvarkos, arba etinių elgesio kodeksų arba kitų konkrečių taisyklių, reglamentuojančių reguliuojamas profesijas, kad būtų palaikyti aukšti profesinio sąžiningumo standartai, kuriuos, nepažeisdamos Bendrijos teisės, valstybės narės gali nustatyti specialistams.

<…>“

20.

Pagal šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalį komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu prieštarauja profesinio atidumo reikalavimams ir iš esmės iškreipia arba gali iškreipti vidutinio vartotojo, kurį produktas pasiekia arba kuriam yra skirtas, arba, kai komercinė veikla nukreipta į tam tikrą vartotojų grupę, vidutinio grupės nario ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu.

21.

Elektroninės komercijos direktyvos 7, 17, 18, 22, 32 ir 33 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

<…>

<…>

22.

Pagal Elektroninės komercijos direktyvos 1 straipsnio 1 dalį šia direktyva siekiama „prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos funkcionavimo užtikrinant laisvą informacinės visuomenės paslaugų judėjimą tarp valstybių narių“.

23.

Pagal šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalį šia direktyva „derinamos <…> kai kurios nacionalinės nuostatos dėl informacinės visuomenės paslaugų, susijusios su vidaus rinka, paslaugų teikėjų steigimusi, komerciniais pranešimais, elektroninėmis sutartimis, tarpininkų atsakomybe, elgesio kodeksais, ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, teisminėmis priemonėmis ir valstybių narių bendradarbiavimu“.

24.

Minėtos direktyvos 2 straipsnio a punkte „informacinės visuomenės paslaugos“ apibrėžiamos darant nuorodą į iš dalies pakeistos Direktyvos 98/34 1 straipsnio 2 punktą, pagal kurį tai yra „bet kuri <…> paprastai už atlyginimą per atstumą, elektroninėmis priemonėmis ir asmenišku paslaugų gavėjo prašymu teikiama paslauga“.

25.

Elektroninės komercijos direktyvos 2 straipsnio f punkte „komercinis pranešimas“ apibrėžiamas kaip „bet kokia pranešimo forma, skirta tiesiogiai arba netiesiogiai reklamuoti prekes, paslaugas ar įmonės, organizacijos ar asmens, besiverčiančio komercine, pramonine ar amatų veikla arba reglamentuojama profesija, vardą“.

26.

Šios direktyvos 2 straipsnio h punktas, kuriame apibrėžiama „koordinuojama sritis“, suformuluotas taip:

„„koordinuojama sritis“ – tai reikalavimai, nustatyti valstybių narių teisinėse sistemose, kurios taikomos informacinės visuomenės paslaugų teikėjams arba informacinės visuomenės paslaugoms neatsižvelgiant į tai, ar jie yra bendro pobūdžio, ar konkrečiai joms skirti;

<…>“

27.

Minėtos direktyvos 3 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad informacinės visuomenės paslaugos, kurias teikia jos teritorijoje įsisteigęs paslaugų teikėjas, atitiktų toje valstybėje narėje taikomas nacionalines nuostatas, kurios priklauso koordinuojamai sričiai.

2.   Valstybės narės negali dėl koordinuojamai sričiai priskiriamų priežasčių riboti laisvę teikti informacinės visuomenės paslaugas iš kitos valstybės narės.

<…>

4.   Valstybės narės gali imtis priemonių taikyti šio straipsnio 2 dalies išlygas konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai, jei įvykdomos tokios sąlygos:

<…>“

28.

Elektroninės komercijos direktyvos 8 straipsnio „Reglamentuojamos profesijos“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad komercinius pranešimus, kurie priklauso reglamentuojamos profesijos atstovo teikiamai informacinės visuomenės paslaugai arba ją sudaro, būtų leidžiama naudoti laikantis profesinių taisyklių, ypač dėl profesijos nepriklausomybės, orumo ir garbės, profesinių paslapčių ir sąžiningumo klientų bei kitų profesijų atstovų atžvilgiu.“

29.

Pirmuoju–trečiuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės teiraujasi, ar nacionalinės teisės nuostatoms, kaip antai ginčijamoms nuostatoms, numatytoms atitinkamai 1958 m. Įstatyme ir 1934 m. Karaliaus dekrete, gali būti taikoma Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva ir, jei taip, ar pagal šią direktyvą tokios teisės nuostatos draudžiamos.

30.

Šis klausimas kyla, nes Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva visiškai suderinamos nacionalinės taisyklės dėl nesąžiningos komercinės veiklos, todėl valstybėms narėms neleidžiama savo nacionalinės teisės aktuose palikti galioti arba nustatyti griežtesnių, nei nustatytos šioje direktyvoje, taisyklių, net siekiant užtikrinti aukštesnio lygio vartotojų apsaugą ( 12 ).

31.

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvai būdinga labai plati taikymo sritis, nes Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad ji apima „bet kurią komercinę veiklą, tiesiogiai susijusią su produkto skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams“ ( 13 ). Iš tiesų sąvoka „įmonių komercinė veikla vartotojų atžvilgiu“ yra apibrėžta šios direktyvos 2 straipsnio d punkte kaip „bet kuris prekybininko atliekamas veiksmas, neveikimas, elgesys arba pareiškimas, komercinis pranešimas, įskaitant reklamą ir prekybą, tiesiogiai susijęs su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams“ ( 14 ). Savo ruožtu sąvoka „produktas“ pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio c punktą reiškia bet kurią prekę arba paslaugą.

32.

Be to, Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas apibrėžė šios direktyvos taikymo sritį, numatydamas, kad ji taikoma nesąžiningai įmonių komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu prieš sudarant, sudarant ir sudarius komercinį sandorį dėl produkto.

33.

Taigi Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva a priori taikoma visiems įmonių ir vartotojų sandoriams ir visuose veiklos sektoriuose, jų neskirstant.

34.

Tačiau Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai numatė tam tikrus jos taikymo apribojimus.

35.

Pirma, pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 3 straipsnio 3 dalį ši direktyva „nepažeidžia Bendrijos arba nacionalinių taisyklių, susijusių su sveikatos ir produktų saugos klausimais“ ( 15 ). Šios direktyvos 9 konstatuojamojoje dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas patikslina, kad „valstybės narės galės [vartotojų] sveikatos apsaugos <…> sumetimais palikti galioti arba įvesti komercinės veiklos apribojimus ir draudimus savo teritorijoje“.

36.

Todėl, nors Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva siekiama visiškai suderinti su tokia veikla susijusias nacionalines taisykles, valstybėms narėms vis dėlto paliekama laisvė patvirtinti labiau ribojančias priemones, kai kalbama apie reklamos veiklą vartotojų sveikatos srityje. Tokiu atveju šiomis nacionalinėmis priemonėmis siekiama apsaugoti interesus, kurie apima gerokai daugiau nei vien vartotojų ekonominių interesų apsaugą, nurodytą šios direktyvos 6 ir 8 konstatuojamosiose dalyse, taip pat jos 1 straipsnyje.

37.

Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos įgyvendinimo ir taikymo gairėse ( 16 ) ir pirmojoje šios direktyvos taikymo ataskaitoje ( 17 ) Europos Komisija pažymi, kad jei valstybių narių patvirtintomis priemonėmis siekiama apsaugoti kitokius nei ekonominio pobūdžio interesus, tokios priemonės nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį. Taigi, Komisijos teigimu, minėta direktyva neturi poveikio valstybių narių teisei patvirtinti griežtesnes komercinę veiklą reglamentuojančias taisykles, siekiant apsaugoti vartotojų sveikatą ( 18 ).

38.

Antra, Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 3 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad „[š]i direktyva nepažeidžia <…> etinių elgesio kodeksų arba kitų konkrečių taisyklių, reglamentuojančių reguliuojamas profesijas, kad būtų palaikyti aukšti profesinio sąžiningumo standartai, kuriuos, nepažeisdamos Bendrijos teisės, valstybės narės gali nustatyti specialistams“.

39.

Todėl valstybės narės taip pat turi teisę patvirtinti griežtesnes taisykles, susijusias su veikla, kurią vykdo reglamentuojamos profesijos, kaip antai gydytojo odontologo profesijos, kuriai nagrinėjamu atveju priklauso suinteresuotasis asmuo, atstovai.

40.

Darytina išvada, jog tam, kad Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva būtų taikoma komercinei veiklai, atitinkamas produktas, pirma, turi atitikti šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas ir, antra, jam neturi būti taikomi apribojimai, Sąjungos teisės aktų leidėjo aiškiai numatyti jos 3 straipsnio 3 ir 8 dalyse.

41.

Taigi, nors yra aišku, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama paslauga pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio d punktą – tai įmonės komercinė veikla vartotojo atžvilgiu, nes tai yra odontologijos paslaugų reklama, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad ginčijamomis 1958 m. Įstatymo ir 1934 m. Karaliaus dekreto nuostatomis siekiama apsaugoti atitinkamai visuomenės sveikatą ir gydytojo odontologo profesinę reputaciją, todėl, man atrodo, Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 3 straipsnio 3 ir 8 dalyse numatyti apribojimai yra taikytini.

42.

Bet kokios odontologijos paslaugų reklamos draudimu, kaip antai įtvirtintu 1958 m. Įstatymo 1 straipsnyje, ir saikingumo reikalavimais, nustatytais 1934 m. Karaliaus dekreto 8quinquies straipsnyje, visų pirma siekiama sveikatos apsaugos ir tik paskui – ekonominių tikslų. Šiuo draudimu ir reikalavimais prisidedama, kaip savo pastabose pažymėjo Belgijos vyriausybė, prie profesinės reputacijos apsaugos, siekiant, kad paslaugų kokybei, gydytojų sąžiningumui ir pasitikėjimui, kuris turi būti tarp odontologijos paslaugų teikėjo ir jo paciento, nebūtų pakenkta tokiais reklamos veiksmais, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, kai pacientus siekiama pritraukti naudojant propagandos priemones.

43.

Taigi, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, jog Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva turi būti aiškinama taip, kad, remiantis Sąjungos teisės aktų leidėjo šios direktyvos 3 straipsnio 3 ir 8 dalyse aiškiai numatytais apribojimais, ji netaikoma nei tokiai nacionalinės teisės nuostatai, kaip įtvirtinta 1958 m. Įstatymo 1 straipsnyje, kuria draudžiama bet kokia odontologijos paslaugų reklama, nei tokiai nacionalinės teisės nuostatai, kaip numatyta 1934 m. Karaliaus dekreto 8quinquies straipsnyje, kurioje nustatyti saikingumo reikalavimai odontologijos kabineto iškabai.

44.

Ketvirtuoju ir penktuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo teiraujasi, ar tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip įtvirtinta 1958 m. Įstatymo 1 straipsnyje, kuria draudžiama bet kokia odontologijos paslaugų reklama, įskaitant vykdomą elektroninėmis priemonėmis, gali patekti į Elektroninės komercijos direktyvos taikymo sritį ir, jei taip, ar pagal minėtą direktyvą ši teisės nuostata yra laisvės teikti elektroninės komercijos paslaugas apribojimas.

45.

Elektroninės komercijos direktyva siekiama prisidėti prie „informacinės visuomenės paslaugų“ plėtros ir leisti labiau pasinaudoti galimybėmis, kurias elektroninei komercijai suteikia vidaus rinka, kad būtų padidintas ūkio augimas ir Europos įmonių konkurencingumas ( 19 ).

46.

Minėta direktyva apima tik tam tikrus elektroninės komercijos teisinius aspektus ( 20 ). Kaip Teisingumo Teismas yra pažymėjęs savo 2011 m. spalio 25 d. Sprendime eDate Advertising ir kt. ( 21 ), ja iš tikrųjų siekiama ne suderinti materialinės teisės normas, o apibrėžti „koordinuojamą sritį“, susijusią su reikalavimais, kuriuos turi įvykdyti paslaugos teikėjas ( 22 ).

47.

Pagal Elektroninės komercijos direktyvos 2 straipsnio h punktą „koordinuojama sritis“ – tai visi reikalavimai, nustatyti valstybių narių teisės aktuose, kuriuos turi įvykdyti paslaugų teikėjas ir kurie taikomi tiek pradedant verstis, tiek verčiantis informacinės visuomenės paslaugų veikla, kaip antai reikalavimai dėl paslaugų teikėjo elgesio, dėl paslaugų kokybės arba turinio, įskaitant tuos, kurie taikomi reklamai ir sutartims, arba reikalavimai dėl paslaugų teikėjo atsakomybės.

48.

Šios direktyvos 2 straipsnio a punkte „informacinės visuomenės paslaugos“ apibrėžiamos kaip „bet kuri <…> paprastai už atlyginimą per atstumą, elektroninėmis priemonėmis ir asmenišku paslaugų gavėjo prašymu teikiama paslauga“ ( 23 ). Iš Elektroninės komercijos direktyvos 18 konstatuojamosios dalies ir Teisingumo Teismo praktikos ( 24 ) matyti, kad šios paslaugos apima paslaugas, teikiamas per atstumą elektroninėmis duomenų apdorojimo ir saugojimo priemonėmis, įskaitant paslaugas, už kurias jų gavėjai nemoka, pavyzdžiui, informacijos teikimo internetu paslaugas arba komercinius pranešimus ( 25 ).

49.

Nagrinėjamu atveju odontologijos paslaugų reklama, kurią L. Vanderborght vykdė savo sukurtoje interneto svetainėje, mano nuomone, patenka į Elektroninės komercijos direktyvos taikymo sritį.

50.

Tokia reklama – tai ne tik internetu pateiktas „komercinis pranešimas“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio f punktą, bet ir reglamentuojamos profesijos atstovo reklama, kurią Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai leidžia pagal minėtos direktyvos 8 straipsnio 1 dalį. Iš tiesų šioje nuostatoje jis įtvirtina principą, pagal kurį valstybės narės turi užtikrinti, kad reglamentuojamos profesijos atstovai galėtų vykdyti reklamą internetu, jei jie laikosi profesinių taisyklių.

51.

Todėl tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, tikrai gali būti vertinama atsižvelgiant į Sąjungos teisės aktų leidėjo Elektroninės komercijos direktyvoje numatytas nuostatas.

52.

Dabar išnagrinėsiu šios direktyvos esmines nuostatas.

53.

Manau, pagrindinėje byloje nagrinėjamos teisės nuostatos suderinamumas su Sąjungos teise turi būti vertinamas atsižvelgiant į minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį.

54.

Elektroninės komercijos direktyvos 3 straipsnis „Vidaus rinka“ iš tikrųjų yra šios direktyvos „kertinis akmuo“ ( 26 ).

55.

Minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, pagal kurį informacinės visuomenės paslaugoms taikoma valstybės narės, kurioje įsisteigęs paslaugų teikėjas, teisė ( 27 ).

56.

Taigi minėta nuostata kiekviena valstybė narė įpareigojama užtikrinti, kad paslaugos, kurias teikia jos teritorijoje įsisteigęs paslaugų teikėjas, atitiktų nacionalines nuostatas, taikytinas šioje valstybėje ir patenkančias į „koordinuojamą sritį“. Sąjungos teisės aktų leidėjo teigimu, toks mechanizmas turi leisti kontroliuoti informacinės visuomenės paslaugas ten, kur jos yra teikiamos, kad būtų užtikrinama veiksminga bendrojo intereso tikslų apsauga ( 28 ).

57.

Savo 2011 m. spalio 25 d. Spendime eDate Advertising ir kt. ( 29 ) Teisingumo Teismas dėl Elektroninės komercijos direktyvoje nurodytos „koordinuojamos srities“ yra konstatavęs, kad valstybės narės, kurioje įsisteigęs paslaugų teikėjas, teisė apima civilinės teisės normas ir normas dėl paslaugų teikėjų atsakomybės. Kadangi nėra Europos Sąjungos lygmeniu suderintų taisyklių, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad šios materialinės teisės normos, kurias valstybė narė nusprendė taikyti paslaugų teikėjams ir jų paslaugoms, yra privalomos ( 30 ).

58.

Manau, šie argumentai pagal analogiją taikytini internetu pateiktam komerciniam pranešimui, nes Elektroninės komercijos direktyvoje nurodyta „koordinuojama sritis“ taip pat apima, kaip numatyta šios direktyvos 2 straipsnio h punkto i papunkčio antrojoje įtraukoje, reikalavimus dėl paslaugų teikėjo elgesio, taip pat dėl reklamos kokybės ir turinio.

59.

Šiomis aplinkybėmis man atrodo, kad pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatytą mechanizmą reikalaujama, kad reklamai internetu būtų taikoma valstybėje narėje, kurioje įsisteigęs paslaugų teikėjas, galiojančios materialinės teisės normos.

60.

Todėl šioje byloje niekas, atrodo, nedraudžia taikyti Belgijos teisės akto, nes pagrindinėje byloje nagrinėjama paslauga nėra teikiama iš kitos nei Belgijos Karalystė valstybės narės, kadangi L. Vanderborght yra įsisteigęs Belgijos teritorijoje.

61.

Taigi, tai nėra atvejis, nurodytas Elektroninės komercijos direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje ( 31 ).

62.

Vis dėlto dabar reikia atsižvelgti į Sąjungos teisės aktų leidėjo minėtos direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatytas taisykles dėl komercinių pranešimų, teikiamų būtent reglamentuojamos profesijos atstovų.

63.

Iš tiesų, iš šios nuostatos pirmosios dalies matyti, kad valstybės narės iš esmės privalo leisti reglamentuojamos profesijos atstovams naudoti komercinius pranešimus vykdant elektroninę komerciją. Kaip pabrėžia Komisija savo Pirmojoje ataskaitoje dėl Elektroninės komercijos direktyvos taikymo, tai reiškia, kad reglamentuojamų profesijų atstovai gali teikti informaciją savo klientams interneto svetainėse, o tai, kaip ji pažymi, anksčiau nebuvo įmanoma tam tikrose valstybėse narėse ( 32 ).

64.

Tačiau šiam principui taikoma viena išimtis, susijusi su profesinės etikos taisyklių laikymusi.

65.

Iš tiesų šios nuostatos antrojoje dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas leidžia valstybėms narėms nustatyti apribojimus, kad būtų užtikrinamas profesinių taisyklių laikymasis, „ypač“ dėl profesinio nepriklausomumo, reputacijos ir garbės, profesinių paslapčių ir sąžiningumo klientų bei kitų profesijos atstovų atžvilgiu. Šiuo klausimu aiškiai matyti, kad, remiantis Elektroninės komercijos direktyvos 33 konstatuojamąja dalimi, ši direktyva „papildo“ nacionalinę teisę, susijusią su reglamentuojamomis profesijomis.

66.

Leisdamas tokius apribojimus Sąjungos teisės aktų leidėjas atskiria reglamentuojamų profesijų atstovų teikiamas paslaugas nuo visų kitų paslaugų, nes medicinos paslaugos, vaistų pardavimas arba teisinės konsultacijos ir notaro tvirtinamų dokumentų rengimas nėra tokia pat komercija, kaip kitos jos rūšys. Dėl šios veiklos pobūdžio neleidžiama vykdyti jos reklamos tokiomis pat sąlygomis, kaip vykdoma kito paslaugų teikėjo reklama, nes pastarasis gali laisvai reklamuoti savo paslaugas naudodamasis bet kokia pranešimo forma, kad paskatintų vartotoją jas įsigyti.

67.

Šiuos apribojamus pagrindžiančių priežasčių sąrašas nėra išsamus, kaip rodo prieveiksmio „ypač“ vartojimas Elektroninės komercijos direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje. Tačiau nėra abejonių, kad sveikatos profesinių taisyklių laikymasis apima visuomenės sveikatos ir visų pirma paciento sveikatos apsaugą – tai yra svarbiausia gydytojų odontologų pareiga, kaip matyti ir iš šių gydytojų profesinės etikos kodekso, ir iš gydytojo profesinės etikos kodekso ( 33 ). Taigi tokie nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, turi būti aiškinami kaip akivaizdžiai susiję su etikos taisyklių, taikomų gydytojo odontologo profesijai, laikymusi. Uždrausdama bet kokią odontologijos paslaugų reklamą Belgijos Karalystė siekia, kad nebūtų pakenkta pacientų pasitikėjimui gydytoju odontologu, pažeidžiant profesinę reputaciją, ir kad galiausiai nenukentėtų, padarant žalą pacientų sveikatai, paslaugų kokybė. Taip pat ji siekia, kad reklama neturėtų įtakos odontologų sąžiningumui ir kad tokiais veiksmais, kurių ėmėsi L. Vanderborght, savo interneto svetainėje paskelbdamas pacientų atsiliepimus, kuriuose nurodytas paslaugų skirtumas, palyginti su kitų gydytojų odontologų teikiamomis gydymo paslaugomis, nebūtų pakenkta šių gydytojų reputacijai.

68.

Taigi 1958 m. Įstatymo 1 straipsnyje nustatyti apribojimai, manau, gali būti pateisinami, kaip tai suprantama pagal Elektroninės komercijos direktyvos 8 straipsnio 1 dalį, dėl priežasčių, susijusių su gydytojo odontologo profesinės etikos taisyklių laikymusi.

69.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, kad Elektroninės komercijos direktyva, visų pirma jos 3 straipsnio 1 dalis ir 8 straipsnio 1 dalis, turi būti aiškinama taip, kad ja nedraudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip įtvirtinta 1958 m. Įstatymo 1 straipsnyje, pagal kurią odontologijos paslaugų teikėjams, besiverčiantiems laisvąja profesija ar dirbantiems odontologijos kabinete, draudžiama vykdyti internetu bet kokią savo paslaugų reklamą, jei šia teisės nuostata siekiama užtikrinti profesinių taisyklių laikymąsi ir ji taikoma paslaugų teikėjui, įsisteigusiam nacionalinėje teritorijoje.

70.

Dabar šios teisės nuostatos suderinamumą su Sąjungos teise reikia įvertinti atsižvelgiant į pirminę teisę.

71.

Šeštuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės teiraujasi, ar SESV 49 ir 56 straipsnius reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiamas toks valstybės narės teisės aktas, pagal kurį odontologijos paslaugų teikėjams, besiverčiantiems laisvąja profesija ar dirbantiems odontologijos kabinete, draudžiama bet kokia forma, tiesiogiai arba netiesiogiai, reklamuoti savo paslaugas visuomenei.

72.

Kaip matyti iš nusistovėjusios teismo praktikos, medicinos ir paramedicinos veikla, be kita ko, susijusi su odontologine priežiūra, patenka į Sutarties nuostatų, kuriomis užtikrinamos judėjimo laisvės, taikymo sritį ( 34 ).

73.

Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką šios nuostatos nėra taikomos esant situacijai, kai visos aplinkybės susijusios tik su viena valstybe nare ( 35 ). Taigi Sutarties nuostatų, susijusių su įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas, taikymui yra nustatyta užsienio elemento buvimo sąlyga.

74.

Šioje byloje L. Vanderborght iš tikrųjų vykdo savo veiklą Belgijoje, kurioje jis yra įsisteigęs ir kurioje dėl jo buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas. Šis persekiojimas buvo pradėtas ne tik todėl, kad suinteresuotasis asmuo prie įėjimo į savo kabinetą pakabino lentelę, neatitinkančią nacionalinės teisės aktuose numatytų saikingumo reikalavimų, bet ir todėl, kad jis reklamavosi vietiniame laikraštyje ir savo interneto svetainėje.

75.

Taigi, priešingai nei I. Doulamis byloje, kurioje buvo priimtas 2008 m. kovo 13 d. Sprendimas Doulamis (C‑446/05, EU:C:2008:157), kuris tik pateikė reklaminius skelbimus nacionalinėje telefonų knygoje, L. Vanderborght reklamavosi naudodamasis priemone, kuri pagal savo pobūdį nėra ribojama jokių sienų.

76.

Savo 2011 m. spalio 25 d. Sprendime eDate Advertising ir kt. ( 36 ), susijusiame su tariamu asmeninių teisių pažeidimu dėl interneto svetainėje pateikto turinio, Teisingumo Teismas pripažino, kad „turinio pateikimas interneto svetainėje skiriasi nuo žiniasklaidos, pavyzdžiui, spaudos, teritorinės sklaidos, nes jos turinys pasiekiamas iš bet kur. Šį turinį nedelsiant iš bet kurio pasaulio taško gali pasiekti neribotas interneto vartotojų skaičius, nesvarbu, ar jį paskleidęs asmuo ketino padaryti jį pasiekiamą už jo įsisteigimo valstybės narės ribų“ ( 37 ). Remdamasis tuo, Teisingumo Teismas padarė išvadą, jog „[p]anašu, kad dėl interneto sumažėjo „sklaidos“ kriterijaus svarba, nes į internetą pateikto turinio sklaidos apimtis iš esmės yra universali“ ( 38 ).

77.

Kalbant apie internetą, reikia pasakyti, jog L. Vanderborght elektroninėmis priemonėmis vykdytos komercinės reklamos pakanka, kad būtų tenkinamas užsienio elemento kriterijus, nes ji gali pasiekti visuomenę, todėl ir pritraukti pacientus, esančius kitoje nei suinteresuotojo asmens įsisteigimo valstybėje narėje.

78.

Taip pat Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad šis užsienio elementas gali būti susijęs ne tik su pačiu paslaugų teikėju, bet ir su jų gavėju. Pavyzdžiui, savo 2015 m. birželio 11 d. Sprendime Berlington Hungary ir kt. ( 39 ) jis padarė išvadą dėl tarptautinio susidomėjimo buvimo, nes komercinių bendrovių, eksploatuojančių lošimo automatus, dalis klientų buvo Vengrijoje atostogaujantys Sąjungos piliečiai, ir pažymėjo, kad „[p]aslaugos, kurias vienoje valstybėje narėje įsisteigęs paslaugų teikėjas, nekeisdamas buvimo vietos, teikia kitoje valstybėje narėje įsisteigusiam paslaugų gavėjui, laikytinos tarpvalstybiniu paslaugų teikimu, kaip tai suprantama pagal SESV 56 straipsnį“ ( 40 ).

79.

Todėl atsižvelgdamas į šias aplinkybes manau, kad pagrindinėje byloje yra pakankamai sąsajos su Sąjungos teise elementų, leidžiančių Teisingumo Teismui vertinti pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų suderinamumą su SESV užtikrinamomis judėjimo laisvėmis.

80.

Visų pirma reikia ištirti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai turi būti vertinami atsižvelgiant į įsisteigimo laisvę ar į laisvę teikti paslaugas.

81.

Iš tiesų, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad, kai nacionalinė priemonė susijusi su dviem pagrindinėmis laisvėmis, kurios užtikrinamos pagal Sutartį, Teisingumo Teismas nagrinėja ją iš esmės atsižvelgdamas tik į vieną iš šių dviejų laisvių, jei iš pagrindinės bylos aplinkybių paaiškėja, kad viena iš jų yra tik antraeilė, palyginti su kita, ir gali būti su ja susieta ( 41 ).

82.

Manau, nagrinėjamu atveju taip ir yra. Iš tiesų šioje byloje esu linkęs manyti, kad pagrindinė yra veikiau laisvė teikti paslaugas, atsižvelgiant į tikslą, kurio siekė L. Vanderborght ne tik reklamuodamasis vietiniuose laikraščiuose, bet ir sukurdamas interneto svetainę. Tokiais reklamos veiksmais jis siekia pritraukti naujus klientus, nesvarbu, ar iš jo įsisteigimo valstybės narės, ar iš kitos valstybės narės ( 42 ).

83.

Nors įsisteigimo laisvei taip pat gali daryti poveikį toks draudimas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, nes kitoje valstybėje narėje įsisteigusiems specialistams gali būti labai kliudoma patekti į odontologijos paslaugų pasiūlos rinką, todėl ir vykdyti savo veiklą ( 43 ), ši laisvė atrodo antraeilė, palyginti su laisve teikti paslaugas, ir gali būti su ja susieta.

84.

Taigi šiomis aplinkybėmis siūlau Teisingumo Teismui ištirti pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės nuostatų suderinamumą su SESV 56 straipsniu.

85.

Pagal Teisingumo Teismo praktiką laisvės teikti paslaugas apribojimais, kaip tai suprantama pagal SESV 56 straipsnį, laikomos visos priemonės, kurios draudžia, daro ne tokį patrauklų šios laisvės įgyvendinimą arba trukdo ją įgyvendinti ( 44 ).

86.

Tarp šių priemonių yra priemonės, kurios taikomos vienodai, bet apriboja paslaugų teikėjų, įsisteigusių valstybės narės teritorijoje, teisę siūlyti paslaugas potencialiai suinteresuotiems asmenims, įsisteigusiems kitose valstybėse narėse.

87.

1995 m. gegužės 10 d. Sprendime Alpine Investments ( 45 ) Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybės narės teisės nuostata, draudžianti jos teritorijoje įsisteigusiai įmonei skambinti telefonu, siūlant įvairias finansines paslaugas kitose valstybėse narėse įsisteigusiems privatiems asmenims, gali būti laisvės teikti paslaugas apribojimas. Teisingumo Teismas visų pirma nusprendė, jog tai, kad šios paslaugos buvo tik pasiūlymai, kuriuos vienoje valstybėje narėje įsisteigęs paslaugų teikėjas pateikdavo kitoje valstybėje narėje įsisteigusiam asmeniui, kuris dar nebuvo konkretus paslaugų gavėjas, netrukdo taikyti SESV 56 straipsnio. Teisingumo Teismo teigimu, laisvė teikti paslaugas taptų netikra, jei nacionalinės teisės nuostatomis būtų galima laisvai riboti paslaugų siūlymą ( 46 ). Toliau Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokiu draudimu, kuriuo iš atitinkamų ūkio subjektų atimama galimybė pasinaudoti greitu ir tiesioginiu reklamos ir susisiekimo su kitose valstybėse narėse esančiais potencialiais klientais būdu, yra apribojama SESV 56 straipsniu užtikrinama laisvė, net jei nagrinėjamas draudimas yra nustatytas valstybės narės, kurioje yra įsisteigęs paslaugų teikėjas. Taigi Teisingumo Teismas primena savo nusistovėjusią praktiką. Įmonė gali remtis teise laisvai teikti paslaugas valstybės narės, kurioje ji yra įsisteigusi, atžvilgiu, jei paslaugos teikiamos asmenims, įsisteigusiems kitoje valstybėje narėje ( 47 ).

88.

Šie argumentai, man atrodo, taikytini tokiai nacionalinės teisės nuostatai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią draudžiama bet kokia reklama, kuria siūlomos odontologijos paslaugos.

89.

Reklama ( 48 ) spaudoje arba internete iš tikrųjų yra pagrindinis įrankis, leidžiantis bet kokio dydžio ūkio subjektams pranešti apie save ir informuoti vartotojus apie siūlomas paslaugas. Taigi ji turi lemiamą reikšmę paslaugų teikėjo galimybei išplėsti savo klientų ratą. Šiuo atžvilgiu reklama internetu šiandien yra itin veiksminga informavimo priemonė, leidžianti pasiekti labai didelę visuomenės dalį ir sudominti kitose valstybėse narėse įsisteigusius klientus. Reklama taip pat skatinama konkurencija, nes tai yra priemonė, kuria ūkio subjektai siekia įtikinti vartotojus įsigyti jų, o ne konkurentų paslaugas. Galiausiai, kaip pažymėjo Komisija savo Pirmojoje ataskaitoje dėl Elektroninės komercijos direktyvos taikymo, reklama internetu yra didelis pajamų šaltinis informacinės visuomenės paslaugų teikėjams ( 49 ).

90.

Taigi toks bet kokios reklamos odontologinės priežiūros srityje draudimas, kaip numatytas 1958 m. Įstatyme, neleidžia specialistui, kaip antai L. Vanderborght, pasinaudoti veiksminga informavimo priemone, kad praneštų apie savo paslaugas potencialiems klientams, įsisteigusiems kitose valstybėse narėse. Todėl šis draudimas iš tikrųjų gali apriboti odontologijos paslaugų pasiūlą pacientams, įsisteigusiems kitose valstybėse narėse. Be to, kaip esu pažymėjęs savo išvadoje byloje Doulamis (C‑446/05, EU:C:2007:701), tokios reklamos taisyklės neleidžia reklamos paslaugų teikėjams, įsisteigusiems kitoje nei Belgijos Karalystė valstybėje narėje, siūlyti savo paslaugas specialistams, įsisteigusiems Belgijoje, ir trukdo šiems specialistams pasinaudoti tokių paslaugų teikėjų paslaugomis ( 50 ).

91.

Šiomis aplinkybėmis man atrodo, kad toks draudimas iš tikrųjų yra SESV 56 straipsniu užtikrinamos laisvės apribojimas.

92.

Dabar reikia išnagrinėti, ar šį apribojimą galima pateisinti.

93.

Byloje, kurioje buvo priimtas 2008 m. kovo 13 d. Sprendimas Doulamis (C‑446/05, EU:C:2008:157), Belgijos vyriausybė nurodė motyvus, dėl kurių buvo nustatytas draudimas odontologijos paslaugų teikėjams bet kuriuo būdu reklamuotis. Šios vyriausybės teigimu, reklamos veiksmai, kai pacientus siekiama pritraukti naudojant propagandos priemones, nesuderinami su visuomenės sveikatos ir profesinės reputacijos apsaugos reikalavimais. Tokie veiksmai iš tiesų pakenktų pasitikėjimui, kuris turi būti tarp odontologijos paslaugų teikėjo ir jo paciento, taip pat gydytojų odontologų statusui ir sąžiningumui.

94.

Manau, valstybės narės turi teisę uždrausti odontologijos paslaugų teikėjams reklamuoti visuomenei savo paslaugas, jei šis draudimas iš tikrųjų apsiriboja jų pardavimo skatinimu. Šią išvadą grindžiu tokiais argumentais.

95.

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką judėjimo laisvės įgyvendinimo apribojimas gali būti pateisinamas, jei tenkinamos keturios sąlygos, t. y. apribojimas turi būti taikomas nediskriminuojant, jis turi būti grindžiamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, būti tinkamas užsibrėžtam tikslui pasiekti ir neviršyti to, kas būtina šiam tikslui pasiekti, atsižvelgiant į tai, kad, Teisingumo Teismo teigimu, toks teisės aktas atitinka šią sąlygą, tik jei juo iš tikrųjų nuosekliai ir sistemingai siekiama šio tikslo ( 51 ).

96.

Pirmoji iš šių sąlygų tenkinama, nes pagrindinėje byloje nagrinėjamos reklamos taisyklės taikomos neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje narėje yra įsisteigę paslaugų teikėjai, kuriems jos skirtos.

97.

Taip pat neginčytina, kad tenkinama ir antroji sąlyga.

98.

Iš tiesų, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad asmenų sveikatos ir gyvybės apsauga, taip pat vartotojų apsauga yra tikslai, kurie gali būti laikomi privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, galinčiais pateisinti laisvės teikti paslaugas apribojimą ( 52 ). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad asmenų sveikata ir gyvybė yra svarbiausia iš interesų, kuriuos saugo Sutarties nuostatos ( 53 ), numatančios galimybę nukrypti nuo draudimo riboti judėjimo laisves.

99.

Trečioji sąlyga, kurios reikalaujama pagal teismo praktiką, manau, taip pat tenkinama.

100.

Iš tiesų nėra abejonių, kad sveikatos priežiūros srityje visuomenė turi būti informuojama iš objektyvių šaltinių, o reklama, kurią vykdo patys paslaugų teikėjai, ne visada atitinka šį objektyvumo reikalavimą. Tokiomis aplinkybėmis draudimas paslaugų teikėjams bet kuriuo būdu reklamuoti visuomenei savo paslaugas yra skirtas neleisti jiems imtis propagandos veiksmų, kurie gali pakenkti pacientų pasitikėjimui gydytoju odontologu, sumenkinant jų profesinę reputaciją, ir taip padaryti žalos sveikatos priežiūros kokybei.

101.

Taigi šioje byloje pagrindinis klausimas susijęs su tuo, ar iš tiesų toks draudimas nėra neproporcingas, atsižvelgiant į minėtus tikslus, arba, kitaip tariant, ar šie tikslai gali būti pasiekti vienodai veiksmingai mažiau ribojančiomis priemonėmis ( 54 ).

102.

Taigi dėl to, kad yra toks teisės aktas, reikia išnagrinėti, ar visuomenės sveikatos apsauga ir profesinės reputacijos apsauga gali pateisinti draudimą odontologijos paslaugų teikėjams reklamuotis tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir bet kuriam kitam paslaugų teikėjui, t. y. reklamuoti savo paslaugų teikimą bet kokios formos informacija siekiant paskatinti vartotojus jas įsigyti. Taip pat reikia nustatyti, ar šie motyvai gali pateisinti bet kokios reklamos visuomenei draudimą.

103.

Dėl tų pačių priežasčių, kurias išdėsčiau savo išvadoje byloje Doulamis (C‑446/05, EU:C:2007:701), manau, kad visuomenės sveikatos apsauga gali pateisinti bet kokios formos patrauklios ar skatinančios informacijos visuomenei draudimą dėl toliau nurodytų motyvų.

104.

Pirma, sveikatos priežiūros paslaugos nėra tokios pačios kaip kitos paslaugos. Jos daro poveikį paslaugos gavėjo fiziniam neliečiamumui ir psichikos pusiausvyrai. Be to, pacientui, kuris jomis naudojasi, iš tikrųjų jų reikia, kad būtų atkurta jo sveikata arba prireikus apsaugota gyvybė. Atsižvelgiant į šio poreikio svarbą, pacientas, nuspręsdamas, ar naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, neturi tokios pačios diskrecijos kaip dėl kitų paslaugų. Kai pacientas naudojasi sveikatos priežiūros paslaugomis, jis ne tenkina norą, o atsižvelgia į būtinybę.

105.

Antra, odontologinės priežiūros sritis, kaip visuma veiksmų sveikatos srityje, yra viena iš sričių, kur, mano nuomone, paslaugų teikėjo ir paslaugų gavėjo „informacijos neatitikimas“, vartojant formuluotę, kurią pateikė Komisija savo ataskaitoje dėl konkurencijos laisvųjų profesijų sektoriuje ( 55 ), yra didžiausias. Vadinasi, paslaugų teikėjo kompetencija jo veiklos sektoriuje yra daug didesnė nei paslaugų gavėjo, todėl pastarasis negali realiai įvertinti siūlomos paslaugos kokybės.

106.

Todėl, atsižvelgdamas į šį kompetencijos lygio neatitikimą ir paciento sprendimo pasinaudoti arba nepasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis svarbą, manau, kad pasitikėjimo ryšys tarp paciento ir sveikatos priežiūros specialisto yra esminis. Kitaip tariant, pacientas turi turėti galimybę įsitikinti, kad, kai šis specialistas jam pataria ar rekomenduoja pasinaudoti sveikatos priežiūros paslauga, šis patarimas ar rekomendacija yra grindžiami tik jo sveikatos apsauga, o ne siekiamu pelnu.

107.

Dėl to manau, kad šiam pasitikėjimo ryšiui būtų neišvengiamai pakenkta, jei odontologijos paslaugų teikėjams būtų leista reklamuotis visuomenėje siekiant skatinti pirkti jų paslaugas. Tokiu atveju pacientas galėtų pagrįstai baimintis, kad, kai gydytojas jam pataria ar rekomenduoja pasinaudoti sveikatos priežiūros paslauga, šis patarimas ar rekomendacija bent iš dalies grindžiami šio gydytojo ekonominiu interesu. Taigi pacientas galėtų sumenkinti minėto patarimo ar rekomendacijos svarbą ir dėl to pakenkti savo sveikatos būklei atsisakydamas siūlomos paslaugos ar ją atidėdamas.

108.

Paslaugų kainos nurodymas taip pat kelia tam tikrą pavojų. Negali būti atmesta galimybė, kad specialistai, konkuruodami dėl paslaugų, bandytų konkuruoti kainomis, dėl to bet kuriuo atveju galėtų suprastėti pati paslaugos, net jei tai būtų procedūra, per kurią, pavyzdžiui, įdedamas protezas, kokybė, o tam įvertinti pacientas neturi specialių žinių.

109.

Todėl manau, kad visuomenės sveikatos apsauga gali tinkamai pateisinti draudimą odontologijos paslaugų teikėjams bet kuriuo būdu reklamuotis visuomenei siekiant skatinti pirkti jų paslaugas.

110.

Kadangi Sąjungos teisės aktų leidėjas nėra patvirtinęs jokių bendrų ar suderintų taisyklių, susijusių su reklama odontologinės priežiūros srityje, Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad būtent valstybės narės turi nuspręsti, kokio lygio visuomenės sveikatos apsaugą jos ketina suteikti ir kaip šį lygį pasiekti. Kadangi šis lygis įvairiose valstybėse narėse gali skirtis, Teisingumo Teismas mano, kad valstybėms narėms turi būti suteikta diskrecija ( 56 ).

111.

Akivaizdu, kad valstybės narės turi naudotis šia diskrecija užtikrindamos nustatytų priemonių proporcingumą ir būtinybę ( 57 ).

112.

Nagrinėjamu atveju 1958 m. Įstatymo 1 straipsnyje numatytas draudimas, mano nuomone, neprieštarauja SESV 56 straipsniui. Atsižvelgiant į pagrindinėje byloje nagrinėjamų paslaugų ypatybes, paciento sprendimo pasinaudoti arba nepasinaudoti odontologijos paslaugomis svarbą ir pasitikėjimo ryšį, kurį būtina išsaugoti tarp paciento ir odontologijos paslaugų teikėjo, šis draudimas man atrodo visiškai logiškas.

113.

Pirma, šis reikalavimų lygis sveikatos priežiūros srityje matyti iš to, kad sveikatos apsaugos profesijos labai griežtai reglamentuojamos įvairiose valstybėse narėse. Dėl šių gausių teisės aktų Sąjungos teisės aktų leidėjas šioje veiklos srityje priėmė pirmąsias konkretiems sektoriams skirtas direktyvas, susijusias su diplomų, reikalingų norint verstis šiomis profesijomis, pripažinimu ir šiems diplomams gauti reikalingo išsilavinimo suderinimu ( 58 ).

114.

Antra, ryšys tarp paciento ir sveikatos priežiūros paslaugų teikėjo yra susijęs su paslaugomis, kurioms keliami kokybės reikalavimai akivaizdžiai yra aukštesni nei kituose veiklos sektoriuose. Taigi sveikata yra sritis, kurioje laisvam specialistų judėjimui sudaromos didelės kliūtys ir kurioje siekiant abipusio pripažinimo reikėjo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas atliktų itin platų suderinimą.

115.

Tačiau 1958 m. Įstatymo 1 straipsnyje nurodytas draudimas nėra neribotas.

116.

Odontologijos paslaugų teikėjams, kaip ir kitiems sveikatos priežiūros specialistams, vykdant savo veiklą, be abejo, reikia, kad visuomenė galėtų sužinoti apie jų egzistavimą. Tai reiškia, kad visuomenė turi turėti galimybę sužinoti paslaugas teikiančio fizinio ar juridinio asmens tapatybę, paslaugas, kurias jis turi teisę teikti, vietą, kurioje jis teikia paslaugas, konsultacijų valandas, taip pat būdus, kaip galima su juo susisiekti, kaip antai telefono ar fakso numerius arba adresą internete.

117.

Tokios objektyvios informacijos prieinamumas visuomenei yra būtinas įgyvendinant sveikatos priežiūros specialistų laisvą judėjimą. Jis taip pat padeda gerinti visuomenės sveikatos apsaugą, nes skatina pacientų judumą Sąjungoje. Teisingumo Teismo praktikos raida nuo tada, kai buvo priimti 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimas Decker ( 59 ) ir Sprendimas Kohll ( 60 ), rodo, kad pacientai vis dažniau nori gydytis kitose valstybėse narėse ( 61 ). Ši tendencija grindžiama įvairiais motyvais. Taip jie nori gydytis pigiau, gauti paslaugas, kokios jų gyvenamosios vietos valstybėje narėje dar neteikiamos, arba būti gydomi greičiau nei šioje valstybėje. Šis pacientų judumas taip pat padeda apsaugoti visuomenės sveikatą, nes leidžia pacientams plačiau pasinaudoti sveikatos priežiūra nei jų gyvenamosios vietos valstybėje narėje.

118.

Nacionalinės teisės aktu, pagal kurį draudžiama odontologijos paslaugų teikėjams tiesiogiai ar netiesiogiai reklamuoti savo paslaugas visuomenei, neturėtų būti uždrausta tokių paslaugų teikėjams telefonų knygoje ar kitose visuomenei prieinamose informavimo priemonėse tiesiog nurodyti nepatrauklios ir neskatinamojo pobūdžio informacijos, leidžiančios sužinoti apie jų, kaip specialistų, egzistavimą, kaip antai jų tapatybę, veiklą, kuria jie turi teisę verstis, vietą, kurioje jie vykdo veiklą, darbo valandas ir būdus, kaip su jais galima susisiekti.

119.

Man neatrodo, kad taip yra šiuo atveju, atsižvelgiant į 1958 m. Įstatymo 1 straipsnio ir 1934 m. Karaliaus dekreto 8quinquies straipsnio nuostatas.

120.

Kad ir kaip būtų, būtent nacionalinis teismas turi įvertinti, ar šioje byloje L. Vanderborght reklamos skelbimais, įdėtais į vietinius laikraščius ir jo interneto svetainėje, peržengiama ši riba, atsižvelgiant, be kita ko, į šių skelbimų vaizdinį pateikimą, įdėtas nuotraukas „prieš ir po“ ir paskelbtus pacientų atsiliepimus, kuriuose nurodytas paslaugų skirtumas, palyginti su kitų gydytojų odontologų teikiamomis gydymo paslaugomis.

121.

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui: tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip įtvirtinta 1958 m. Įstatymo 1 straipsnyje, kuria draudžiama odontologijos paslaugų teikėjams, besiverčiantiems laisvąja profesija ar dirbantiems odontologijos kabinete, bet kuriuo būdu, tiesiogiai ar netiesiogiai, reklamuoti savo paslaugas visuomenei, yra įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimas, kaip tai suprantama pagal SESV 49 ir 56 straipsnius.

122.

Tačiau šis apribojimas pateisinamas visuomenės sveikatos apsauga, jei pagal nagrinėjamą nacionalinės teisės aktą nedraudžiama tokių paslaugų teikėjams telefonų knygoje ar kitose visuomenei prieinamose informavimo priemonėse tiesiog nurodyti nepatrauklios ir neskatinamojo pobūdžio informacijos, leidžiančios sužinoti apie jų, kaip specialistų, egzistavimą, kaip antai jų tapatybę, veiklą, kuria jie turi teisę verstis, vietą, kurioje jie vykdo veiklą, darbo valandas ir būdus, kaip su jais galima susisiekti.

123.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti Nederlandstalige rechtbank van eerste aanleg Brussel (Briuselio pirmosios instancijos teismas, kurio darbo kalba nyderlandų, Belgija):