24.11.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 421/20

1.

Jeigu laikinai įdarbinti darbuotojai, kurių darbo sutartys teisėtai nutrauktos dėl suėjusio jų termino, laikytini nepatenkančiais į Direktyvos 98/59 (1) dėl kolektyvinio atleidimo iš darbo taikymo ir apsaugos sritį atsižvelgiant į šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalies a punktą (nagrinėjamoje byloje C-392/13 pateiktas prejudicinis klausimas), ar su Direktyvos tikslu būtų suderinama tai, jei, priešingai, į tokius darbuotojus būtų atsižvelgiama nustatant „paprastai“ įmonėje dirbančių darbuotojų skaičių, kai skaičiuojamas direktyvos 1 straipsnio a punkto i papunktyje numatytas kolektyvinio atleidimo atveju reikalaujamas ribinis skaičius (10 % arba 30 darbuotojų)?

2.

Ar Direktyvos 98/59 1 straipsnio 1 dalies b punkto antroje pastraipoje numatytas reikalavimas „nutraukimą“ prilyginti „atleidimui iš darbo“, siejamas su sąlyga, kad „jeigu iš darbo atleidžiami ne mažiau kaip 5 darbuotojai“, turi būti aiškinamas taip, kad šioje sąlygoje turimas omenyje anksčiau darbdavio įvykdytas atleidimas iš darbo, kaip numatyta Direktyvos 1 straipsnio 1 dalies a punkte, o ne minimalus „prilyginamų nutraukimų“ skaičius, taikomas, kad būtų leidžiamas toks prilyginimas?

3.

Ar Direktyvos 98/59 1 straipsnio 1 dalies paskutinėje pastraipoje įtvirtinta sąvoka „darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva dėl vienos arba kelių priežasčių, nesusijusių su atitinkamais atskirais darbuotojais“ apima darbo sutarties nutraukimą darbdavio ir darbuotojo susitarimu, kurį inicijavo darbuotojas dėl to, kad darbdavys prieš tai pakeitė jo darbo sąlygas atsižvelgdamas į įmonės patiriamus didelius sunkumus, ir dėl to nutraukimo galiausiai buvo sumokėta tokia pati kompensacija, kaip mokama dėl neteisėto atleidimo iš darbo?