—

Société des Produits Nestlé SA, atstovaujamos solisitorių T. Scourfield ir T. Reid, baristerio S. Malynicz,

—

Cadbury UK Ltd, atstovaujamos solisitorių P. Walsh ir S. Dunstan, QC T. Mitcheson,

—

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos L. Christie, padedamo baristerio N. Saunders,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir J. Kemper,

—

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna, B. Czech ir J. Fałdyga,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos F.W. Bulst ir J. Samnadda,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 299, p. 25) 3 straipsnio 1 dalies b punkto, e punkto i ir ii papunkčių ir 3 dalies išaiškinimo.

2

Šis klausimas iškilo nagrinėjant Société des Produits Nestlé SA (toliau – Nestlé) ir Cadbury UK Ltd (toliau – Cadbury) ginčą dėl pastarosios protesto dėl Nestlé prašymo įregistruoti kaip Jungtinės Karalystės prekių ženklą erdvinį šokoladu dengto vaflinio batonėlio, kurį sudaro keturi piršteliai, formos žymenį.

3

Direktyva 2008/95 panaikino ir pakeitė 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmąją Tarybos direktyvą 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 92).

4

Direktyvos 2008/95 1 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„<...> [D]irektyva [89/104] <...> buvo keičiama. Siekiant aiškumo ir racionalumo minėta direktyva turėtų būti kodifikuota.“

5

Pagal Direktyvos 2008/95 2 straipsnį „prekių ženklas gali būti sudarytas iš bet kokio žymens, kurį galima pavaizduoti grafiškai <...>, su sąlyga, kad tokie žymenys leidžia atskirti vienai įmonei priklausančias prekes arba paslaugas nuo kitai įmonei priklausančių prekių arba paslaugų“.

6

Direktyvos 2008/95 3 straipsnyje „Atsisakymo registruoti ir negaliojimo pagrindai“, kuriame be didesnių pakeitimų buvo pakartotas Direktyvos 89/104 3 straipsnio turinys, nustatyta:

„Toliau išvardyti žymenys neregistruojami arba, jeigu įregistruoti, registracija gali būti pripažinta negaliojančia:

<...>

<...>

<...>

3.   Neatsisakoma registruoti prekių ženklą ar jo registracija nepripažįstama negaliojančia 1 dalies b, c arba d punktuose nurodyta tvarka, jeigu iki paraiškos įregistruoti padavimo datos ir vėliau jį naudojant prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį. Bet kuri valstybė narė gali papildomai numatyti, jog ši nuostata taikoma ir tada, kai skiriamasis požymis buvo įgytas po paraiškos įregistruoti padavimo arba registravimo datos.

<....>“

7

Pagal 1994 m. Įstatymo dėl prekių ženklų (Trade Marks Act 1994) 3 straipsnio 1 dalį neregistruojami prekių ženklai, kurie neturi skiriamojo požymio, nebent iki paraiškos įregistruoti prekių ženklą padavimo datos jie iš tikrųjų įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo.

8

Pagal to paties straipsnio 2 dalį žymuo neregistruojamas kaip prekių ženklas, jei jį sudaro tik forma, nulemta pačių prekių rūšies, arba forma, būtina techniniam rezultatui gauti.

9

Pagrindinėje byloje nagrinėjama prekė pavadinimu „Rowntree’s Chocolote Crisp“Rowntree & Co Ltd buvo parduodama Jungtinėje Karalystėje nuo 1935 m. 1937 m. prekės pavadinimas buvo pakeistas į „Kit Kat Chocolate Crisp“, o paskui sutrumpintas iki „Kit Kat“. 1988 m. šią bendrovę, kurios naujas pavadinimas buvo Rowntree plc, įsigijo Nestlé.

10

Daugelį metų ši prekė buvo parduodama supakuota į dvisluoksnę pakuotę: vidinę sidabro spalvos pakuotę ir išorinę pakuotę su raudonos ir baltos spalvų logotipu, kuriame įrašyti žodžiai „Kit Kat“, o dabartinę pakuotę sudaro vieno sluoksnio pakuotė su tuo pačiu logotipu. Metams bėgant logotipo dizainas tobulintas, tačiau iš esmės liko toks pat.

11

Nuo 1935 m. pagrindinė šios prekės forma liko beveik tokia pati, tik jos dydis laikui bėgant šiek tiek pakito. Dabar išpakuota prekė atrodo taip:

12

Pažymėtina, kad į kiekvieną pirštelį įspausti žodžiai „Kit Kat“ su ovalo, kuris yra logotipo dalis, fragmentais.

13

2010 m. liepos 8 d.Nestlé pateikė paraišką įregistruoti toliau pavaizduotą erdvinį žymenį (toliau – prekių ženklas) kaip Jungtinės Karalystės prekių ženklą.

14

Taigi, prašomas įregistruoti prekių ženklas nuo faktiškai gaminamos prekės formos skiriasi tuo, kad į jį neįspausti žodžiai „Kit Kat“.

15

Paraiška pateikta dėl tokių 30 klasės, kaip ji suprantama pagal peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti, prekių:

„šokoladas; šokoladiniai saldainiai; šokoladiniai konditerijos gaminiai; saldainiai; šokolado produktai; kepiniai; miltiniai konditerijos gaminiai; biskvitai; sausainiai su šokolado glaistu, šokoladu glaistyti vafliniai sausainiai; pyragai; sausainiai; vafliai“.

16

Jungtinės Karalystės prekių ženklų tarnyba paraišką priėmė ir ją paskelbė, kad būtų galima pareikšti prieštaravimą. Jos teigimu, net jei prekių ženklas neturi savaiminio skiriamojo požymio, prekių ženklo paraišką pateikęs asmuo įrodė, kad jis įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo.

17

2011 m. sausio 28 d.Cadbury pateikė protestą dėl paraiškos įregistruoti prekių ženklą ir nurodė keletą teisinių pagrindų, be kita ko, tai, kad pagal 1994 m. Įstatymo dėl prekių ženklų nuostatas, kuriomis perkeliamas Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies b punktas, e punkto i ir ii papunkčiai ir šio straipsnio 3 dalis, turi būti atsisakyta registruoti šį prekių ženklą.

18

2013 m. birželio 20 d. sprendimu Jungtinės Karalystės prekių ženklų tarnybos ekspertas nusprendė, kad prekių ženklas neturi savaiminio skiriamojo požymio ir kad jis neįgijo tokio požymio dėl naudojimo.

19

Ekspertas nusprendė, kad prašoma įregistruoti forma turi tris požymius:

20

Ekspertas nusprendė, kad pirmasis iš šių požymių – tai forma, kurią nulemia pati prekių rūšis, todėl ji negali būti įregistruota, išskyrus „pyragus“ ir „miltinius konditerijos gaminius“, nes pastarųjų prekių ženklo forma gerokai skiriasi nuo sektoriaus normų. Kiti du požymiai reikalingi techniniam rezultatui gauti, todėl jis atmetė likusią paraiškos įregistruoti prekių ženklą dalį.

21

2013 m. liepos 18 d.Nestlé dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (Intellectual Property) ir užginčijo teiginį, kad iki atitinkamos datos prekių ženklas nebuvo įgijęs skiriamojo požymio dėl naudojimo. Be to, Nestlé nurodo, kad prekių ženklo nesudaro vien forma, kuri būtų nulemta pačių prekių rūšies, ar forma, būtina techniniam rezultatui gauti.

22

Tą pačią dieną pareikštu priešpriešiniu apeliaciniu skundu Cadbury ginčija 2013 m. birželio 20 d. sprendimą, kiek jame ekspertas nusprendė, kad, kalbant apie pyragus ir miltinius konditerijos gaminius, prekių ženklas turi savaiminį skiriamąjį požymį ir jo nesudaro vien forma, kuri būtų nulemta pačių prekių rūšies, ar forma, būtina techniniam rezultatui gauti.

23

High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (Intellectual Property) visų pirma mano, kad ekspertas neturėjo daryti skirtumo tarp, pirma, pyragų ir miltinių konditerijos gaminių ir, antra, tarp visų kitų Nicos sutarties 30 klasės prekių, nesvarbu, ar tai būtų susiję su prekių ženklo skiriamojo požymio įrodymu, ar su Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies e punkto i ir ii papunkčių taikytinumu.

24

Toliau, kalbėdamas apie klausimą, ar prekių ženklas iki atitinkamos datos įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, priminęs šios srities teismo praktiką, klausia, ar tam, kad būtų įrodyta, jog prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį, pakanka, kad atitinkamą dieną didelė suinteresuotųjų asmenų dalis atpažintų prekių ženklą ir jį sietų su registracijos pareiškėjo prekėmis. Iš esmės šis teismas mano, kad jis veikiau turi įrodyti, jog didelė suinteresuotųjų asmenų dalis mano, kad tas, o ne koks nors kitas galimas prekių ženklas rodo prekių kilmę.

25

Galiausiai dėl formos, kurią nulemia pačių prekių rūšis, ir formos, kuri būtina techniniam rezultatui gauti, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad yra labai mažai teismo praktikos, susijusios su Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies e punkto i ir ii papunkčiais.

26

Tokiomis aplinkybėmis High Court of Justice (England & Wales), Chancery Division (Intellectual Property) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

27

Žodinė proceso dalis buvo baigta 2015 m. birželio 11 d. generaliniam advokatui pateikus išvadą, tačiau 2015 m. birželio 26 d. raštu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2015 m. birželio 30 d., Nestlé paprašė atnaujinti šią dalį.

28

Grįsdama šį prašymą Nestlé, be kita ko, nurodo, kad generalinio advokato išvadoje nepakankamai atsakoma į pirmąjį klausimą, todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas esą negalės dėl jo pareikšti savo pozicijos.

29

Be to, Nestlé tvirtina, kad generalinio advokato išvada yra grindžiama klaidingu jos pastabų aiškinimu.

30

Reikia priminti, kad pagal Procedūros reglamento 83 straipsnį Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, gali nutarti atnaujinti žodinę proceso dalį, jeigu, be kita ko, mano, kad jam nepateikta pakankamai informacijos, arba jeigu baigus žodinę proceso dalį šalis pateikė naują faktą, kuris gali būti lemiamas šiam teismui priimant sprendimą, arba jeigu nagrinėjant bylą reikia remtis argumentu, dėl kurio šalys ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodyti suinteresuotieji asmenys nepateikė nuomonės (žr. Sprendimo Komisija / Parker Hannifin Manufacturing ir Parker-Hannifin, C‑434/13 P, EU:C:2014:2456, 27 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

31

Šiuo atveju Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, mano, kad jis turi pakankamai informacijos, kad galėtų priimti sprendimą, kad nėra nurodytas naujas faktas, kuris galėtų būti lemiamas priimant sprendimą, ir kad nagrinėjant bylą nereikia remtis argumentu, dėl kurio šalys nepateikė nuomonės.

32

Be to, reikia pažymėti, kad pagal SESV 252 straipsnio antrą pastraipą generalinio advokato pareiga viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikti motyvuotą išvadą dėl bylų, kuriose pagal Teisingumo Teismo statutą jis turi dalyvauti. Tačiau Teisingumo Teismas nėra saistomas nei generalinio advokato išvados, nei motyvų, kuriais remdamasis jis pateikė savo išvadą (žr. Sprendimo Komisija / Parker Hannifin Manufacturing ir Parker-Hannifin, C‑434/13 P, EU:C:2014:2456, 29 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

33

Todėl prašymas atnaujinti žodinę proceso dalį turi būti atmestas.

34

Pirma, reikia pažymėti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su Direktyvos 2008/95 nuostatų išaiškinimu.

35

Kaip matyti iš Sprendimo Oberbank ir kt. (C‑217/13 ir C‑218/13, EU:C:2014:2012, 31 punktas), Direktyva 2008/95 tiesiog kodifikavo Direktyvą 89/104, todėl, palyginti su analogiškomis Direktyvos 89/104 nuostatomis, šioje byloje nagrinėjamos nuostatos iš esmės nepasikeitė turinio, konteksto ar tikslo požiūriu. Tai reiškia, kad nuorodos į teismo praktiką, susijusią su Direktyva 89/104, tinka nagrinėjant šią bylą.

36

Antra, pagal Direktyvos 2008/95 2 straipsnį prekių ženklą iš principo gali sudaryti prekės forma kaip žymuo su sąlyga, kad tokį žymenį galima pavaizduoti grafiškai ir jis leidžia atskirti vienos įmonės prekes ar paslaugas nuo kitos įmonės prekių ar paslaugų.

37

Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies e punkte aiškiai išskiriami tam tikri žymenys, kuriuos sudaro prekės forma, ir nurodomi specialūs atsisakymo registruoti pagrindai, pavyzdžiui, kai tokie žymenys susideda vien tik iš formos, kurią nulemia pačių prekių rūšis, prekių formos, būtinos techniniam rezultatui gauti, ar formos, kuri prekėms suteikia esminę vertę.

38

Kadangi Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies e punktas yra išankstinė kliūtis, galinti uždrausti įregistruoti žymenį, kurį sudaro tik prekės forma, tuo atveju, kai tenkinamas bent vienas iš minėtoje nuostatoje nurodytų kriterijų, toks žymuo negali būti įregistruotas kaip prekių ženklas (šiuo klausimu žr. Sprendimo Philips, C‑299/99, EU:C:2002:377, 76 punktą ir Sprendimo Linde ir kt., C‑53/01–C‑55/01, EU:C:2003:206, 44 punktą).

39

Be to, žymuo, kurį buvo atsisakyta įregistruoti remiantis 3 straipsnio 1 dalies e punktu, niekada negali įgyti skiriamojo požymio dėl naudojimo pagal 3 straipsnio 3 dalį (šiuo klausimu žr. Sprendimo Philips, C‑299/99, EU:C:2002:377, 75 punktą ir Sprendimo Linde ir kt., C‑53/01–C‑55/01, EU:C:2003:206, 44 punktą).

40

Todėl gavus prašymą įregistruoti žymenį, kurį sudaro tik prekės forma, visų pirmą reikia patikrinti, ar pagal Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies e punktą nėra kliūčių įregistruoti žymenį, o paskui pagal šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalį išnagrinėti, ar prekių ženklas tam tikrais atvejais galėjo įgyti skiriamąjį požymį.

41

Todėl, siekiant laikytis Sąjungos teisės aktų leidėjo Direktyvos 2008/95 3 straipsnyje nustatytos logikos ir eilės tvarkos, reikia pakeisti prejudicinių klausimų nagrinėjimo tvarką ir analizę pradėti nuo antrojo ir trečiojo klausimų, susijusių su Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies e punktu, o paskui išnagrinėti pirmąjį klausimą, susijusį su šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalimi.

42

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia žymenį, kurį sudaro prekės forma, registruoti kaip prekių ženklą, jeigu forma turi tris esminius požymius, iš kurių vieną nulemia pačių prekių rūšis, o kiti du būtini techniniam rezultatui gauti.

43

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Direktyvos 2008/95 3 straipsnyje išvardytus įvairius atsisakymo registruoti pagrindus tikslinga aiškinti atsižvelgiant į bendrąjį interesą, kuriuo kiekvienas iš jų grindžiamas (šiuo klausimu žr. Sprendimo Windsurfing Chiemsee, C‑108/97 ir C‑109/97, EU:C:1999:230, 25–27 punktus ir Sprendimo Philips, C‑299/99, EU:C:2002:377, 77 punktą).

44

Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytų atsisakymo registruoti pagrindų tikslas yra išvengti, kad prekių ženklo teisės apsauga suteiktų jo savininkui techninių sprendimų ar naudingų prekės savybių, kurių vartotojas gali ieškoti konkurentų prekėse, monopolį (šiuo klausimu žr. Sprendimo Philips, C‑299/99, EU:C:2002:377, 78 punktą ir Sprendimo Hauck, C‑205/13, EU:C:2014:2233, 18 punktą).

45

Reikia užkirsti kelią tam, kad išimtinė ir nuolatinė prekių ženklo suteikiama teisė galėtų lemti kitų teisių, kurioms teisės aktų leidėjas norėjo nustatyti ribotą galiojimo laikotarpį, nuolatinį galiojimą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Hauck, C‑205/13, EU:C:2014:2233, 19 punktą ir, kalbant apie 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146) 7 straipsnio 1 dalies e punktą, kuris iš esmės yra identiškas Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies e punktui, – Sprendimo Lego Juris / VRDT, C‑48/09 P, EU:C:2010:516, 45 punktą).

46

Dėl to, ar skirtingi atsisakymo registruoti pagrindai gali būti taikomi vienu metu, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad iš Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies e punkto teksto aiškiai matyti, kad šie trys atisakymo registruoti pagrindai yra savarankiški ir kiekvienas jų taikomas nepriklausomai nuo kitų (šiuo klausimu žr. Sprendimo Hauck, C‑205/13, EU:C:2014:2233, 39 punktą).

47

Remdamasis tuo Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad jei nors vienas iš šioje nuostatoje nurodytų kriterijų tenkinamas, žymuo, kurį sudaro vien prekės forma, negali būti įregistruotas kaip prekių ženklas; nesvarbu, kad šio žymens negalima registruoti dėl kelių atsisakymo registruoti pagrindų, jei tam žymeniui visiškai taikomas nors vienas pagrindas (šiuo klausimu žr. Sprendimo Hauck, C‑205/13, EU:C:2014:2233, 40 ir 41 punktus).

48

Todėl pagal Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies e punktą neatmetama galimybė, kad vienas ar keli nurodyti atsisakymo registruoti pagrindai gali apimti esmines žymens savybes. Vis dėlto tokiu atveju atsisakymui registruoti taikoma sąlyga, kad bent vienas iš šių pagrindų būtų visiškai taikomas žymeniui.

49

Bendrojo intereso tikslas, kuriuo grindžiamas Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytų trijų atsisakymo registruoti pagrindų taikymas, neleidžia neregistruoti prekių ženklo, kai nė vienas iš šių trijų pagrindų nėra visiškai tenkinamas (Sprendimo Hauck, C‑205/13, EU:C:2014:2233, 42 punktą).

50

Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies e punkto aiškinimas, kuris neleistų atsisakyti registruoti prekių ženklo, kai būtų aišku, kad tenkinamas daugiau nei vienas iš trijų atsisakymo pagrindų, ar, priešingai, kuris leistų taikyti šią nuostatą, kai kiekvienas iš trijų nurodytų atsisakymo pagrindų pasitvirtina tik iš dalies, akivaizdžiai prieštarautų bendrojo intereso tikslui, kuriuo grindžiamas šio sprendimo 43–45 punktuose primintų Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytų trijų atsisakymo registruoti pagrindų taikymas.

51

Atsižvelgiant į visus šiuos svarstymus, į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia žymenį, kurį sudaro prekės forma, registruoti kaip prekių ženklą, jeigu forma turi tris esminius požymius, iš kurių vieną nulemia pačių prekių rūšis, o kiti du būtini techniniam rezultatui gauti, tačiau su sąlyga, kad bent vienas iš šioje nuostatoje nurodytų atsisakymo registruoti pagrindų visiškai taikomas tai formai.

52

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktis, kuris leidžia atsisakyti registruoti žymenis, kuriuos sudaro tik forma, būtina techniniam rezultatui gauti, turi būti aiškinamas taip, kad jame kalbama tik apie prekės veikimo būdą, ar vis dėlto jis taikomas ir prekės gamybos būdui.

53

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad šios nuostatos tekste aiškiai kalbama apie prekės formą, būtiną techniniam rezultatui gauti, ir neužsimenama apie prekės gamybos procesą.

54

Šioje nuostatoje, aiškinamoje pažodžiui, minimas atsisakymo registruoti pagrindas apima tik prekės veikimo būdą, o techninis rezultatas yra tam tikros formos kūrimo tikslas.

55

Tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunkčio tikslas, kuris, kaip matyti iš šio sprendimo 44 punkte nurodytos teismo praktikos, yra neleisti monopolizuoti techninių sprendimų, kurių vartotojas gali ieškoti konkurentų prekėse. Vartotojo požiūriu, svarbiausia yra prekės funkcinės savybės, o jos gamybos būdas neturi reikšmės.

56

Be to, iš teismo praktikos matyti, kad gamybos būdas nėra lemiamas ir vertinant esmines funkcines prekės formos savybes. Todėl turėtų būti atsisakoma registruoti žymenį, kurį sudaro forma, kurią lemia tik techninis rezultatas, net jei atitinkamas techninis rezultatas gali būti pasiektas naudojant kitas formas ir kitus gamybos būdus (šiuo klausimu žr. Sprendimo Philips, C‑299/99, EU:C:2002:377, 83 punktą).

57

Remiantis tuo, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktis, kuris leidžia atsisakyti registruoti žymenis, kuriuos sudaro tik forma, būtina techniniam rezultatui gauti, turi būti aiškinamas taip, kad jame kalbama tik apie prekės veikimo būdą ir jis netaikomas prekės gamybos būdui.

58

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar prekių ženklo, įgijusio skiriamąjį požymį dėl naudojimo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 3 dalį, paraišką pateikęs asmuo turi įrodyti, kad suinteresuotieji asmenys vien tokiu, o ne kokiu nors kitu galimu prekių ženklu pažymėtas prekes ar paslaugas suvokia kaip pagamintas konkrečios įmonės, ar vis dėlto pakanka, kad jis įrodytų, jog didelė suinteresuotųjų asmenų dalis atpažįsta tokį prekių ženklą ir jį sieja su tos įmonės prekėmis.

59

Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia priminti, kad pagrindinė prekių ženklo funkcija yra garantuoti vartotojui arba galutiniam naudotojui prekių ženklu pažymėtos prekės ar paslaugos kilmės tapatumą, leidžiant jam aiškiai atskirti šią prekę ar paslaugą nuo kitos kilmės prekių ar paslaugų (Sprendimo Philips, C‑299/99, EU:C:2002:377, 30 punktas).

60

Dėl savo skiriamojo požymio prekių ženklas leidžia nustatyti, kad juo žymimą prekę ar paslaugą gamina ar teikia tam tikra įmonė, ir taip leidžia šią prekę ar paslaugą atskirti nuo kitų įmonių prekių ar paslaugų (šiuo klausimu žr. Sprendimo Windsurfing Chiemsee, C‑108/97 ir C‑109/97, EU:C:1999:230, 46 punktą; Sprendimo Philips, C‑299/99, EU:C:2002:377, 35 punktą ir Sprendimo Oberbank ir kt., C‑217/13 ir C‑218/13, EU:C:2014:2012, 38 punktą).

61

Skiriamasis prekių ženklo požymis turi būti vertinamas atsižvelgiant, pirma, į juo žymimas prekes ar paslaugas ir, antra, į tai, kaip šį prekių ženklą numanomai suvokia suinteresuotieji asmenys, t. y. vidutiniai atitinkamų prekių ar paslaugų kategorijos vartotojai, kurie yra pakankamai informuoti, protingai pastabūs ir nuovokūs (šiuo klausimu žr. Sprendimo Koninklijke KPN Nederland, C‑363/99, EU:C:2004:86, 34 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; Sprendimo Nestlé, C‑353/03, EU:C:2005:432, 25 punktą ir Sprendimo Oberbank ir kt., C‑217/13 ir C‑218/13, EU:C:2014:2012, 39 punktą).

62

Skiriamasis požymis, kuris yra viena iš bendrųjų žymens įregistravimo kaip prekių ženklo sąlygų, pagal Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies b punktą gali būti savaiminis arba gali būti įgytas dėl naudojimo, kaip numatyta šios direktyvos 3 straipsnio 3 dalyje.

63

Kiek tai konkrečiai susiję su skiriamojo požymio įgijimu, kaip numatyta Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 3 dalyje, sąvoka „ženklo naudojimas kaip prekės ženklo“ turi būti suprantama tik kaip nurodanti prekių ženklo naudojimą tam, kad suinteresuotieji asmenys atpažintų prekę ar paslaugą kaip konkrečios įmonės prekę ar paslaugą (Sprendimo Nestlé, C‑353/03, EU:C:2005:432, 29 punktas).

64

Teisingumo Teismas pripažino, kad tokį atpažinimą ir kartu skiriamojo požymio įgijimą gali lemti tiek įregistruoto prekių ženklo elemento naudojimas kaip šio prekių ženklo dalies, tiek kito prekių ženklo naudojimas kartu su įregistruotu prekių ženklu. Tačiau jis pažymėjo, jog abiem atvejais svarbu, kad dėl tokio naudojimo suinteresuotieji asmenys iš tiesų manytų, kad atitinkama prekė ar paslauga, žymima vienu prekių ženklu, kurį prašoma įregistruoti, yra pagaminta ar suteikta konkrečios įmonės (Sprendimo Nestlé, C‑353/03, EU:C:2005:432, 30 punktas ir, kiek tai susiję su Reglamentu Nr. 40/94, kurio 7 straipsnio 3 dalis iš esmės atitinka Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 3 dalį, – Sprendimo Colloseum Holding, C‑12/12, EU:C:2013:253, 27 punktas).

65

Todėl, nepaisant to, ar žymuo naudojamas kaip įregistruoto prekių ženklo dalis, ar kartu su įregistruotu prekių ženklu, esminė sąlyga yra ta, kad dėl tokio naudojimo suinteresuotieji asmenys manytų, kad žymeniu, kurį prašoma įregistruoti kaip prekių ženklą, žymimos prekės yra pagamintos konkrečios įmonės (šiuo klausimu žr. Sprendimo Colloseum Holding, C‑12/12, EU:C:2013:253, 28 punktas).

66

Remiantis tuo darytina išvada, kad, kaip matyti iš generalinio advokato išvados 48–52 punktų, net jei prašomas įregistruoti prekių ženklas galėjo būti naudojamas kaip registruoto prekių ženklo dalis ar kartu su tokiu prekių ženklu, prekių ženklo paraišką pateikęs asmuo paties prekių ženklo įregistravimo tikslais turi įrodyti, kad tik tas, o ne koks nors kitas galimas prekių ženklas rodo, kad prekės yra pagamintos konkrečios įmonės.

67

Atsižvelgiant į šiuos svarstymus, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: norėdamas, kad prekių ženklas, įgijęs skiriamąjį požymį dėl naudojimo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 3 dalį, kaip registruoto prekių ženklo dalis ar kartu su tokiu prekių ženklu būtų įregistruotas, paraišką pateikęs asmuo turi įrodyti, kad suinteresuotoji visuomenė tik tokiu, o ne kokiu nors kitu galimu prekių ženklu pažymėtas prekes ar paslaugas suvokia kaip pagamintas konkrečios įmonės.

68

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: