1.

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą iš esmės keliamas klausimas, ar valstybė narė gali neįmokinių pragyventi skirtų išmokų, kaip jos suprantamos 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ( 2 ) su pakeitimais, padarytais 2010 m. gruodžio 9 d. reglamentu (ES) Nr. 1244/2010 ( 3 ) (toliau – Reglamentas Nr. 883/2004), neskirti kitų valstybių narių piliečiams, kurie nėra arba nebėra ekonomiškai aktyvūs ir patiria nepriteklių.

2.

Klausimas yra keblus ir žmogiškuoju, ir teisiniu požiūriu. Teisingumo Teismui reikės priimti sprendimą ir dėl apsaugos, kuri Sąjungos teisėje suteikiama Sąjungos piliečiams, ir dėl to, kiek tai susiję su jų finansine padėtimi ir orumu, taip pat dėl pagrindinės teisės į laisvą judėjimą, sudarančios Europos sistemos pagrindą, faktinės taikymo srities.

3.

Tam Teisingumo Teismui reikia iš naujo analizuoti Reglamento Nr. 883/2004 ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB ( 4 ), santykį.

4.

Teisingumo Teismas atsakymą į pirmąjį šių klausimų pateikė byloje Dano ( 5 ). Neįprastas Teisingumo Teismo sprendimo atgarsis Europos žiniasklaidoje ir visos su juo susijusios politinės interpretacijos patvirtina šio klausimo svarbą ir keblumą.

5.

Po šio sprendimo pripažinta, kad valstybės narės gali (tačiau neprivalo) atsisakyti skirti socialinės paramos išmokas Sąjungos piliečiams, kurie atvyksta į jų teritoriją neketindami susirasti darbo ir negalėdami pasirūpinti savo poreikiais ir lėšomis.

6.

Vis dėlto, nors principas yra aiškus, jo taikymo klausimas gali kilti įvairiausiomis faktinėmis aplinkybėmis, o šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą suteikia Teisingumo Teismui progą vieną tokį klausimą patikslinti.

7.

Tai yra atvejis, kai Sąjungos pilietis, išdirbęs valstybės narės, kurios pilietis jis nėra, teritorijoje mažiau nei metus, reikalauja galimybės gauti pragyvenimą užtikrinančias priimančiosios valstybės išmokas.

8.

SESV 18 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta, kad „Sutarčių taikymo srityje, nepažeidžiant jose esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės“.

9.

SESV 20 straipsnyje patikslinta, kad įvedama Sąjungos pilietybė ir kad kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Sąjungos piliečiai visų pirma turi „teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje“. Pagal SESV 20 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą naudojimosi šiomis teisėmis „sąlygas ir ribas nustato Sutartys ir joms įgyvendinti skirtos priemonės“.

10.

SESV 45 straipsnyje konkrečiai užtikrinamas laisvas darbuotojų judėjimas Europos Sąjungoje. Pagal šio straipsnio 2 dalį darbuotojų judėjimo laisvė „reiškia, kad įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo ir užimtumo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės“.

11.

Reglamento Nr. 883/2004 dalykinė taikymo sritis apibrėžta jo 3 straipsnyje:

„1.   Šis reglamentas taikomas visiems teisės aktams, kurie apima šias socialinės apsaugos sritis:

<…>

<…>

2.   Jei XI priede nenustatyta kitaip, šis reglamentas taikomas bendrosioms ir specialioms socialinės apsaugos sistemoms, nepaisant to, ar jos susijusios su įmokų mokėjimu, bei sistemoms, susijusioms su darbdavio ar laivo savininko įsipareigojimais.

3.   Šis reglamentas taip pat taikomas specialioms neįmokinėms išmokoms pinigais, numatytoms 70 straipsnyje.

<…>

5.   Šis reglamentas netaikomas:

12.

Šio reglamento 4 straipsnyje „Vienodas požiūris“ nustatyta:

„jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip, asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, pagal bet kurios valstybės narės teisės aktus priklauso tos pačios išmokos ir prievolės, kaip ir tos valstybės piliečiams.“

13.

Reglamento Nr. 883/2004 III antraštinės dalies 9 skyrius pavadintas „Specialios neįmokinės išmokos pinigais“. Jį sudaro vienintelis 70 straipsnis „Bendrosios nuostatos“ ir jame numatyta:

„1.   Šis straipsnis taikomas specialioms neįmokinėms išmokoms pinigais, mokamoms pagal teisės aktus, kurie dėl jų taikymo srities, tikslų ir (arba) teisių įgijimo sąlygų turi ir 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų socialinės apsaugos, ir socialinės paramos teisės aktų savybių.

2.   Šiame skyriuje „specialios neįmokinės išmokos pinigais“ – išmokos, kurios:

3.   7 straipsnis ir kiti šios antraštinės dalies skyriai netaikomi išmokoms, nurodytoms šio straipsnio 2 dalyje.

4.   2 dalyje nurodytos išmokos mokamos tik toje valstybėje narėje, kurioje atitinkami asmenys gyvena, pagal jos teisės aktus. Tokias išmokas savo lėšomis moka gyvenamosios vietos įstaiga.“

14.

Reglamento Nr. 883/2004 X priede, kuriame reglamentuojamos „Specialios neįmokinės išmokos pinigais“, po antrašte „Vokietija“ nurodyta:

„<…>

15.

Direktyvos 2004/38 10, 16 ir 21 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

<...>

<...>

16.

Direktyvos 2004/38 6 straipsnio „Teisė gyventi šalyje iki trijų mėnesių“ 1 dalyje numatyta:

„Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės teritorijoje iki trijų mėnesių trukmės laikotarpį, netaikant jokių reikalavimų ar formalumų, išskyrus reikalavimą turėti tapatybės kortelę arba pasą.“

17.

Direktyvos 2004/38 7 straipsnyje „Teisė gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius“ nustatyta:

„1.   Visi Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės šalyje ilgiau kaip tris mėnesius, jei jie:

<...>

3.   Taikant šio straipsnio 1 dalies a punktą, Sąjungos pilietis, kuris nebėra darbuotojas ar savarankiškai dirbantysis, išlaiko darbuotojo ar savarankiškai dirbančiojo statusą tokiais atvejais:

<...>

<...>.“

18.

Direktyvos 2004/38 14 straipsnis pavadintas „Teisės gyventi šalyje išlaikymas“. Pagal šią nuostatą:

„1.   Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai turi 6 straipsnyje numatytą teisę gyventi šalyje tol, kol jie netampa nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai.

<...>

3.   Išsiuntimo iš šalies priemonė neturi būti Sąjungos piliečio ar jo šeimos nario pasinaudojimo priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistema automatinė pasekmė.

4.   Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 bei 2 dalių ir nepažeidžiant VI skyriaus nuostatų, išsiuntimo iš šalies priemonė jokiu būdu negali būti taikoma prieš Sąjungos piliečius ar jų šeimos narius, jei:

19.

Galiausiai minėtos direktyvos 24 straipsnyje „Vienodas traktavimas“ nurodyta:

„1.   Taikant tokias specialiąsias nuostatas, kurios aiškiai numatytos Sutartyje ir antriniuose teisės aktuose, visiems Sąjungos piliečiams, pagal šią direktyvą gyvenantiems priimančiosios valstybės narės teritorijoje, Sutarties taikymo srityje taikomas vienodas traktavimas kaip ir tos valstybės narės piliečiams. Ši teisė suteikiama ir šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai ir turi teisę gyventi šalyje arba nuolatinio gyvenimo šalyje teisę.

2.   Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 dalies, priimančioji valstybė narė neįpareigojama suteikti socialinės paramos teises per pirmuosius tris gyvenimo šalyje mėnesius arba, kai taikytina, ilgesnį 14 straipsnio 4 dalies b punkte numatytą laikotarpį, ir neįpareigojama iki įgyjant nuolatinio gyvenimo šalyje teisę suteikti paramą studijoms, įskaitant profesinį parengimą, susidedančią iš studento stipendijų ar paskolų, asmenims, išskyrus darbuotojus, savarankiškai dirbančiuosius, tokį statusą išlaikančius asmenis ir jų šeimos narius.“

20.

Socialinio kodekso I knygos (Sozialgesetzbuch Erstes Buch, toliau – SGB I) 19a straipsnio 1 dalyje nurodytos dviejų rūšių minimalios apsaugos išmokos darbo ieškantiems asmenims:

„(1)   Įgyvendinant teisę į minimalią darbo ieškančių asmenų apsaugą galima gauti:

<...>.“

21.

Socialinio kodekso II knygos (Sozialgesetzbuch Zweites Buch, toliau – SGB II) 1 straipsnio „Minimalios darbo ieškančių asmenų apsaugos paskirtis ir tikslas“ 1 ir 3 dalyse nustatyta:

„(1)   Minimalia darbo ieškančių asmenų apsauga [(Grundsicherung)] siekiama sudaryti galimybę asmenims, kurie šia apsauga naudojasi, gyventi žmogaus orumo nežeminančiomis sąlygomis.

<...>

(3)   Minimali darbo ieškančių asmenų apsauga apima išmokas, kuriomis siekiama:

22.

SGB II 7 straipsnyje „Gavėjai“ numatyta:

„(1)   Išmokos pagal šią knygą skiriamos asmenims, kurie:

Išskyrus:

<…>

Antro sakinio 1 punktas netaikomas užsieniečiams, kurie gyvena Vokietijos Federacinėje Respublikoje turėdami leidimą gyventi šalyje, išduotą pagal Įstatymo dėl teisės gyventi šalyje 2 skyriaus 5 skirsnį. Nuostatos dėl teisės gyventi šalyje ir toliau taikomos.

<…>.“

23.

SGB II 8 straipsnyje „Darbingumas“ numatyta:

„(1)   Bet kuris asmuo, kuris artimiausiu metu nėra nepajėgus dirbti dėl ligos ar negalios ir gali vykdyti profesinę veiklą bent tris valandas per dieną įprastomis darbo rinkos sąlygomis, yra darbingas.

<…>.“

24.

SGB II 9 straipsnyje nurodyta:

„(1)   Bet kuris asmuo, kurio pajamos ar turtas, į kuriuos reikia atsižvelgti, neužtikrina arba nepakankamai užtikrina jo pragyvenimo ir kuris negauna būtinos pagalbos iš kitų asmenų, visų pirma savo šeimos narių ar kitų socialines išmokas skiriančių subjektų, yra nepasiturintis. <...>

<...>.“

25.

SGB II 14–18e straipsniuose, kurie yra 3 skyriaus pirmajame skirsnyje, reglamentuojamos išmokos, susijusios su integracija į darbo rinką.

26.

SGB II 20 straipsnyje yra papildomos nuostatos dėl minimalių pragyvenimo poreikių, SGB II 21 straipsnyje – dėl papildomų poreikių, o SGB II 22 straipsnyje – dėl būsto ir jo šildymo poreikių. Galiausiai SGB II 28–30 straipsniuose reglamentuojamos švietimo ir įtraukties išmokos.

27.

Socialinio kodekso XII knygos (Sozialgesetzbuch Zwölftes Buch, toliau – SGB XII) 1 straipsnyje, kuriame reglamentuojama socialinė parama, nustatyta:

„Socialinės paramos paskirtis yra sudaryti galimybę jos gavėjams gyventi žmogaus orumo nežeminančiomis sąlygomis <...>.“

28.

SGB XII 21 straipsnyje numatyta:

„Pragyvenimo šaltinį užtikrinančios išmokos neskiriamos asmenims, kurie turi teisę į išmokas pagal II knygą kaip darbingi asmenys arba kaip šeimos nariai. <...>.“

29.

FreizügG / EU taikymo sritis reglamentuojama šio įstatymo 1 straipsnyje:

„Šiuo įstatymu reglamentuojami kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečių (Sąjungos piliečių) ir jų šeimos narių atvykimo ir gyvenimo klausimai.“

30.

FreizügG / EU 2 straipsnyje, kiek tai susiję su teise atvykti į šalį ir gyventi joje, numatyta:

„(1)   Teisę laisvai judėti turintys Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai turi teisę atvykti ir gyventi federalinėje teritorijoje pagal šio įstatymo nuostatas.

(2)   Teisę laisvai judėti pagal Bendrijos teisę turi:

<...>

<...>

(3)   Šio straipsnio 1 dalyje numatyta teisė nepaveikia samdomųjų ar savarankiškai dirbančių darbuotojų.

<...>

<...>.

Kompetentingos įdarbinimo tarnybos patvirtinto nedarbo ne savo noru atveju iš šio straipsnio 1 dalies kylanti teisė išlaikoma šešis mėnesius, jeigu buvo dirbama trumpiau nei metus.

<...>.“

31.

FreizügG / EU 4 straipsnyje, kiek tai susiję su asmenimis, kurie turi laisvę judėti, tačiau nevykdo profesinės veiklos, nustatyta:

„2 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisę turi profesinės veiklos nevykdantys Sąjungos piliečiai, jų šeimos nariai ir partneriai, lydintys ar atvykstantys pas Sąjungos pilietį, jeigu jie turi visavertį sveikatos draudimą ir pakankamai lėšų pragyventi. Jeigu Sąjungos pilietis gyvena federacijos teritorijoje kaip studentas, šią teisę turi tik jo išlaikomi sutuoktinis ar partneris ir vaikai, kuriems užtikrinamas pragyvenimas.“

32.

Europos socialinės paramos ir medicinos pagalbos konvencijos (toliau – Paramos ir pagalbos konvencija) 1 straipsnyje numatytas nediskriminavimo principas.

33.

Tačiau pagal Paramos ir pagalbos konvencijos 16 straipsnio b punktą Vokietijos vyriausybė 2011 m. gruodžio 19 d. yra padariusi išlygą (toliau – išlyga), pagal kurią „Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė neįsipareigoja kitų Susitariančiųjų Šalių piliečiams skirti atitinkamai galiojančios redakcijos Vokietijos socialinio draudimo kodekso antrojoje knygoje „Minimali socialinė apsauga darbo ieškantiems asmenims“ numatytų išmokų lygiai kaip ir savo pačios piliečiams ir tokiomis kaip jiems taikomomis sąlygomis“.

34.

N. Alimanovic ir trys jos vaikai – Sonita, Valentina ir Valentino yra Švedijos piliečiai. Visi trys vaikai gimė Vokietijoje atitinkamai 1994, 1998 ir 1999 m.

35.

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinės bylos ieškovai 1999–2010 m. buvo išvykę iš Vokietijos teritorijos. Nenurodęs, kada tiksliai jie buvo išvykę ar šio išvykimo motyvo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad pagrindinės bylos ieškovai 2010 m. birželio mėn. „vėl“ grįžo į Vokietiją.

36.

Vėl grįžę į Vokietiją pagrindinės bylos ieškovai 2010 m. liepos 1 d. gavo pažymėjimą pagal FreizügG / EU 5 straipsnį. N. Alimanovic ir jos vyriausioji dukra Sonita dirbo nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2011 m. gegužės mėn., t. y. trumpiau kaip metus, dirbo įvairius trumpalaikius arba viešuosius darbus.

37.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs Bundessozialgericht (Federalinis socialinių ginčų teismas, Vokietija) patikslina, kad visi pagrindinės bylos ieškovai pagal SGB II taip pat gavo išmokas, skirtas pragyvenimo šaltiniui užtikrinti, ir pastarąjį kartą šios išmokos buvo jiems mokamos nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. N. Alimanovic ir jos dukra Sonita gavo pragyvenimą užtikrinančias išmokas darbingiems gavėjams (Arbeitslosengeld II), o kiti du vaikai Valentina ir Valentino gavo socialines išmokas nedarbingiems gavėjams.

38.

Skirdama išmokas kompetentinga institucija Jobcenter Berlin Neukölln (toliau – Jobcenter) rėmėsi principu, kad SGB II 7 straipsnio 1 dalies antrojo sakinio 2 punkte numatyta darbo ieškančių Sąjungos piliečių atmetimo taisyklė netaikoma dėl Paramos ir pagalbos konvencijos 1 straipsnyje numatyto nediskriminavimo principo. Tačiau remdamasis išlyga Jobcenter nuo 2012 m. gegužės mėn. visiškai sustabdė išmokų mokėjimą.

39.

Gavęs pagrindinės bylos ieškovų ieškinį Sozialgericht Berlin panaikino tokį sprendimą. Šio teismo nuomone, nors 2011 m. nustojusios dirbti N. Alimanovic ir jos dukra Sonita galėjo remtis tik teise gyventi šalyje siekiant ieškoti darbo, išmokų neskyrimas pagal SGB II 7 straipsnio 1 dalies antrojo sakinio 2 punktą vis dėlto neturi būti taikomas, nes Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnyje nagrinėjamų specialių neįmokinių išmokų pinigais atveju draudžiama bet kokia Sąjungos piliečių diskriminacija atitinkamos valstybės narės piliečių atžvilgiu. Sozialgericht Berlin teigimu, niekas neprieštarauja galimybei riboti gaunamą „socialinę paramą“ visų pirma pagal Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalį. Minėtas teismas taip pat manė, kad pagal specialųjį nediskriminavimo principą, pripažįstamą Paramos ir pagalbos konvencijos 1 straipsnyje, ir toliau būtina netaikyti atmetimo taisyklės, nes, jo nuomone, išlyga nebuvo perkelta į nacionalinę teisę ar joje įteisinta.

40.

Manydamas, kad išmokų neskyrimas neprieštarauja Sąjungos teisei, Jobcenter apskundė minėtą sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Jo teigimu, išmokos, kuriomis siekiama užtikrinti pragyvenimo šaltinį, pagal SGB II yra „socialinė parama“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalį, todėl darbo ieškantiems asmenims gali būti atsisakyta ją skirti. Jobcenter nuomone, minėtų išmokų tikslas nėra palengvinti galimybę patekti į darbo rinką, o SGB II 16 ir paskesniuose straipsniuose numatytos kitos išmokos, mokamos būtent tam, kad darbo ieškantys asmenys integruotųsi į darbo rinką. Be to, SGB II 7 straipsnio 1 dalies antrojo sakinio 2 punktu Reglamentas Nr. 883/2004 nepažeidžiamas, o išmokų neskyrimas neprieštarauja Paramos ir pagalbos konvencijai, nes išlyga galioja ir atitinka Vokietijos Konstituciją.

41.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar patikslina, kad, remiantis Sozialgericht Berlin konstatuotomis aplinkybėmis, kurios yra jam privalomos, N. Alimanovic ir jos dukra Sonita nebegali remtis teise gyventi šalyje kaip darbuotojos pagal FreizügG / EU 2 straipsnį. Nuo 2010 m. birželio mėn. jos trumpiau nei metus dirbo tik trumpalaikius arba viešuosius darbus, o nuo 2011 m. gegužės mėn. daugiau nebevykdė jokios veiklos nei kaip samdomos, nei kaip savarankiškai dirbančios darbuotojos. Taigi Bundessozialgericht remiasi principu, kad, praėjus šešiems mėnesiams nuo profesinės veiklos pabaigos, t. y. 2011 m. gruodžio mėn., minėtos pagrindinės bylos ieškovės prarado savo kaip darbuotojų statusą, taikant FreizügG / EU 2 straipsnio 3 dalies antrąjį sakinį ir Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies c punktą.

42.

Todėl N. Alimanovic ir jos dukrą reikia laikyti darbo ieškančiais asmenimis, kaip tai suprantama FreizügG / EU 2 straipsnio 2 dalies 1 punkte, nes Vokietijoje jos dirbo trumpalaikius arba viešuosius darbus trumpiau kaip metus. Taigi pagal SGB II nuostatas, konkrečiau kalbant, pagal jo 7 straipsnio 1 dalies antrojo sakinio 2 punktą jų teisė į pragyvenimą užtikrinančias išmokas, taigi ir išvestinė kitų dviejų vaikų teisė į socialinę išmoką, skirtą jų pragyvenimo šaltiniui užtikrinti, remiantis minėta teise netaikomos ( 6 ).

43.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą dėl SGB II 7 straipsnio 1 dalies antrojo sakinio 2 punkte numatytos atmetimo taisyklės atitikties įvairioms Sąjungos teisės normoms.

44.

Taigi 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2014 m. vasario 10 d., Bundessozialgericht pagal SESV 267 straipsnį nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.   Ar Reglamento [Nr. 883/2004] 4 straipsnyje numatytas nediskriminavimo principas, išskyrus šio reglamento 70 straipsnio 4 dalyje nurodytą išmokų eksporto netaikymą, taip pat taikomas specialioms neįmokinėms išmokoms pinigais, kaip jos suprantamos pagal Reglamento [Nr. 883/2004] 70 straipsnio 1 ir 2 dalis?

2.   Jei į [pirmąjį] klausimą bus atsakyta teigiamai: ar ir prireikus kiek galimi Reglamento [Nr. 883/2004] 4 straipsnyje nurodyto nediskriminavimo principo apribojimai nacionalinės teisės aktų nuostatomis, kuriomis įgyvendinama Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalis, ir pagal kurias teisė į tokias išmokas netaikoma be išimčių, jei Sąjungos piliečio teisė gyventi kitoje valstybėje narėje susijusi tik su darbo ieškojimo tikslu?

3.   Ar SESV 45 straipsnio 2 dalimi, aiškinama kartu su SESV 18 straipsniu, draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią Sąjungos piliečiams, kurie kaip darbo ieškantys asmenys gali remtis savo teise laisvai judėti, be išimčių neskiriamos socialinės išmokos, skirtos pragyvenimo šaltiniui užtikrinti ir kartu palengvinančios patekimą į darbo rinką, teisės gyventi šalyje laikotarpiu, skirtu tik darbui ieškoti, ir nepaisant ryšio su priimančiąja valstybe nare?“

45.

Pastabas raštu pateikė Vokietijos, Airijos, Italijos, Švedijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat Europos Komisija.

46.

Be to, visos minėtos šalys pateikė pastabas žodžiu 2015 m. vasario 3 d. įvykusiame posėdyje (išskyrus Italijos vyriausybę). N. Alimanovic, taip pat Danijos ir Prancūzijos vyriausybės atstovai, kurie nepateikė rašytinių pastabų, taip pat galėjo per šį posėdį pateikti savo argumentus.

47.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, ar Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnis taikomas specialioms neįmokinėms išmokomos pinigais, kaip jos suprantamos šio reglamento 70 straipsnyje. Vis dėlto 2015 m. vasario 11 d. nutartimi jis nusprendė atsiimti šį klausimą.

48.

Iš tiesų vienodai suformuluotas klausimas buvo pateiktas byloje, kurioje priimtas Sprendimas Dano (C‑333/13, EU:C:2014:2358) ir Teisingumo Teismas į jį atsakė teigiamai, nusprendęs, kad: „Reglamentas Nr. 883/2004 aiškintinas taip, kad „specialios neįmokinės išmokos pinigais“, kaip jos suprantamos pagal šio reglamento 3 straipsnio 3 dalį ir 70 straipsnį, patenka į jo 4 straipsnio taikymo sritį“ ( 7 ).

49.

Antruoju ir trečiuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi Teisingumo Teismo, ar valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos kitų valstybių narių piliečiams, pasinaudojusiems teise į laisvą judėjimą, kad ieškotų darbo, neskiriamos tam tikros specialios neįmokinės išmokos pinigais, kaip jos suprantamos Reglamente Nr. 883/2004, nors šios išmokos užtikrinamos atitinkamos valstybės narės piliečiams, kurių padėtis yra tokia pati, atitinka, pirma, Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalį ir, antra, SESV 18 straipsnį ir 45 straipsnio 2 dalį ( 8 ).

50.

Teisingumo Teismas jau turėjo progą patikslinti, kad speciali neįmokinė išmoka pinigais, kaip ji suprantama Reglamente Nr. 883/2004, taip pat gali patekti į Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punkto sąvokos „socialinės paramos sistema“ taikymo sritį ( 9 ). Tačiau jeigu šios piniginės išmokos yra skirtos patekimui į darbo rinką palengvinti, jų negalima laikyti „socialinės paramos išmokomis“, kaip jos suprantamos Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalyje ( 10 ).

51.

Todėl, atsižvelgiant į pagrindinėje byloje nagrinėjamų išmokų pobūdį, reikia atsakyti tik į antrą ir trečią prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus.

52.

Pagrindinėje byloje nagrinėjamą priemonę kvalifikuoti labai svarbu, nes ji lemia normą, į kurią atsižvelgiant reikia vertinti tokios sistemos, kuri nagrinėjama pagrindinėje byloje, suderinamumą: Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalį, jeigu tai yra socialinės paramos išmoka, ar SESV 45 straipsnio 2 dalį, jeigu tai yra priemonė, kuria siekiama palengvinti patekimą į darbo rinką.

53.

Šiuo atžvilgiu tiek, kiek šioje byloje nagrinėjami teisės aktai yra tokie patys, kurie buvo nagrinėjami Sprendime Dano (C‑333/13, EU:C:2014:2358), pirmiausia nurodysiu Teisingumo Teismo analizę. Tuomet išsamumo sumetimais analizuosiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kompetenciją ir galimą mišraus išmokos pobūdžio poveikį priemonės kvalifikavimui (t. y. jeigu nagrinėjamai išmokai būtų būdingi ir socialinei paramai, ir integracijai į darbo rinką priskiriami aspektai).

54.

Tiesa yra tai, kad Teisingumo Teismas tokios taisyklės, kuri numatyta pagrindinėje byloje nagrinėjamuose teisės aktuose, atitiktį nagrinėjo atsižvelgdamas į Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 1 dalį, o ne į šio straipsnio 2 dalį. Vis dėlto jis ginčijamą priemonę pripažino „socialinėmis išmokomis“, kaip jos suprantamos pagal minėtą direktyvą.

55.

Iš tiesų priminęs, kad sąvoka „socialinės paramos išmokos“, kaip ji suprantama Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalyje, nurodo „visokeriopą paramą, nacionaliniu, regioniniu ar vietos lygmeniu suteikiamą valdžios institucijų, į kurias kreipėsi asmuo, neturintis pakankamai išteklių savo ir savo šeimos narių elementariems poreikiams patenkinti ir dėl to rizikuojantis gyvenimo šalyje laikotarpiu priimančiosios valstybės narės viešiesiems finansams tapti našta, kuri galėtų turėti įtakos bendram tos valstybės teikiamos paramos dydžiui“ ( 12 ), Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad „reikia patikrinti, ar pagal Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 1 dalį ir Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnį draudžiama atsisakyti skirti socialines išmokas esant tokiai situacijai, kokia susiklostė pagrindinėje byloje“ ( 13 ).

56.

Atsižvelgiant į tai, man atrodo, kad Teisingumo Teismas pagrindinėje byloje nagrinėjamą išmoką iš tikrųjų analizavo kaip socialinę išmoką, kaip ji suprantama Direktyvoje 2004/38. Šią išvadą patvirtina minėto sprendimo 69 punkte suformuluotas teiginys, kad „Sąjungos pilietis, kiek tai susiję su galimybe gauti socialines išmokas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, gali reikalauti, kad jam būtų taikomas vienodas požiūris kaip ir į priimančiosios valstybės narės piliečius, tik jeigu jo gyvenimas priimančiosios valstybės narės teritorijoje atitinka Direktyvos 2004/38 sąlygas“ ( 14 ).

57.

Be to, pažymiu, kad Vokietijos Federacinės Respublikos rašytinėse pastabose pateiktas nagrinėjamų išmokų apibūdinimas atitinka sąvokos „socialinės paramos išmokos“ apibrėžtį, kaip ji suprantama Direktyvoje 2004/38 ir kuri buvo pateikta šios išvados 55 punkte. Iš tiesų, minėtos valstybės narės teigimu, „išmokas, skirtas SGB II numatytam pragyvenimo šaltiniui užtikrinti, finansuoja federacinė valstybė ir savivaldos valdžia, o moka Jobcenter, ir šiuo požiūriu tai yra valdžios institucijos. Iš esmės šiomis išmokomis siekiama užtikrinti pragyvenimo šaltinį tiek, kiek jo neįmanoma užsitikrinti savo lėšomis, ir šiuo atžvilgiu kompensuoti savo pajamų trūkumą. Kaip ir išmokos, numatytos SGB XII, išmokos, kuriomis siekiama užtikrinti pragyvenimo šaltinį, mokamos nepritekliaus atveju ir iš esmės sudaro tokią pačią sumą, kuri apskaičiuojama taip pat. Iš esmės šių išmokų dydis neviršija lėšų, reikalingų būtinam oriam gyvenimui užtikrinti, sumos ir yra grindžiamas namų ūkių vartojimo išlaidomis, patenkančiomis į mažesnių pajamų kategorijas, nustatytas pagal statistinius duomenis [žr. Būtinojo minimumo apskaičiavimo įstatymo (Gesetz zur Ermittlung der Regelbedarfe) 4 straipsnį]. Išmokų tikslas iš esmės yra užtikrinti pragyvenimą“ ( 15 ).

58.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą pats nurodo, kad integracijos į darbo rinką priemonės, apimančios išmokas, numatytas specialiai darbingiems asmenims, kaip jie suprantami pagal minėtą kodeksą, numatytos specialiame SGB II skyriuje ( 16 ).

59.

Taigi, išskyrus tai, kad grįšiu prie Sprendimo Vatsouras ir Koupatantze ( 17 ) principo, pagal kurį piniginės išmokos, skirtos patekimui į darbo rinką palengvinti, negali būti laikomos socialinės paramos išmokomis, kaip jos suprantamos Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalyje ( 18 ), savo analizę sutelksiu į pastarąją nuostatą, o ne į SESV 45 straipsnio 2 dalį.

60.

Iš tiesų minėtas straipsnis yra reikšmingas tik tuo atveju, jeigu pagrindinėje byloje nagrinėjamos priemonės tikslas būtų palengvinti galimybę patekti į darbo rinką, nes tai automatiškai reikštų, kad ji negalėtų būti laikoma socialinės paramos priemone, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2004/38, o pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką „piniginės išmokos, skirtos patekimui į kitos valstybės narės darbo rinką palengvinti, atveju nebegalima netaikyti [SESV 45 straipsnio 2 dalies], kuri yra [SESV 18] straipsniu garantuojamo pagrindinio vienodo požiūrio principo išraiška“ ( 19 ).

61.

Padariniai, kuriuos kildinu iš Sprendimo Dano (C‑333/13, EU:C:2014:2358), susiję su pagrindinėje byloje nagrinėjamų minimalios apsaugos išmokų kvalifikavimu, gali atrodyti novatoriški, nes pagal nusistovėjusią teismų praktiką būtent nacionalinis teismas turi apibrėžti teisines ir faktines aplinkybes ir taikyti Sąjungos teisės normas pagrindinės bylos atvejui ( 20 ). Be to, Sprendime Vatsouras ir Koupatantze (C‑22/08 ir C‑23/08, EU:C:2009:344) Teisingumo Teismas dėl išmokos pagal SGB II patvirtino, kad „kompetentingos nacionalinės institucijos ir prireikus nacionaliniai teismai privalo ne tik konstatuoti realaus ryšio su darbo rinka egzistavimą, bet ir išanalizuoti šios išmokos pagrindinius elementus, ypač jos suteikimo tikslą ir sąlygas“ ( 21 ).

62.

Švedijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat Komisija šią mintį palaiko savo rašytinėse pastabose. Tačiau Vokietijos Federacinė Respublika norėtų, kad Teisingumo Teismas patikslintų nagrinėjamas išmokas, atsižvelgiant į kontroversišką Vokietijos teismų praktiką.

63.

Atsižvelgiant į tai, nekvalifikuodamas pačios nacionalinės priemonės, Teisingumo Teismas galėtų bent jau „nacionaliniam teismui pateikti visas Bendrijos teisės aiškinimo gaires, kurios pastarajam galėtų būti naudingos vertinant šios teisės nuostatų poveikį“ ( 22 ).

64.

Generalinis advokatas Y. Bot išvadoje byloje Winner Wetten taip pat rašė, kad jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo vertinimo pagrįstumas gali kelti abejonių, jis laikosi nuomonės, kad „laikantis bendradarbiavimo principo, pagal kurį vyksta prejudicinė procedūra, ir siekiant pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui visapusišką Bendrijos teisės aiškinimą, kuris gali būti naudingas sprendimui byloje priimti, Teisingumo Teismas šiam teismui pateikia gaires, leidžiančias iš naujo išnagrinėti jo prielaidos pagrįstumą“ ( 23 ).

65.

Šioje byloje galima naudingai priminti du dalykus:

66.

Taigi, jei ginčijamos išmokos tikslas atitinka pirmesniame šios išvados punkte nurodytą tikslą, ją reikia analizuoti kaip socialinės paramos išmoką, kaip ji suprantama Direktyvoje 2004/38.

67.

Šiuo atžvilgiu, nors SGB I 19a straipsnyje numatyta, kad, remiantis darbo ieškančių asmenų teise į minimalią apsaugą, gali būti reikalaujama išmokų, kuriomis siekiama užtikrinti pragyvenimą, ir išmokų, kuriomis siekiama integruoti į darbo rinką, SGB II 1 straipsnio „Minimalios darbo ieškančių asmenų apsaugos paskirtis ir tikslas“ 1 dalyje patikslinta, kad „minimalia darbo ieškančių asmenų apsauga siekiama sudaryti galimybę asmenims, kurie šia apsauga naudojasi, gyventi žmogaus orumo nežeminančiomis sąlygomis“.

68.

SGB II 1 straipsnio 3 dalyje taip pat primenama, kad minimali darbo ieškančių asmenų apsauga apima išmokas, kuriomis siekiama panaikinti arba sumažinti nepriteklių, pirmiausia integruojant į darbo rinką, ir užtikrinti pragyvenimą.

69.

Tačiau pagal SGB II 19 straipsnį nagrinėjamos išmokos apima „minimalius pragyvenimo poreikius, papildomus poreikius ir būsto ir jo šildymo poreikius“. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, išmokos, palengvinančios patekimą į profesinį gyvenimą, įrašytos į specialų SGB II skyrių ( 27 ).

70.

SGB II 7 straipsnyje įtvirtinta ir SGB II 8 straipsnyje apibrėžta sąlyga, susijusi su darbingumu, nustatyta siekiant gauti minimalios apsaugos išmokas, tėra formalus šios išmokos skyrimo kriterijus, kaip tai suprantama Sprendime Brey (C‑140/12, EU:C:2013:565), nurodytame šios išvados 65 punkte. Tad ji neturi reikšmės priemonės kvalifikavimui.

71.

Iš tiesų kalbama apie paprastą priskyrimo kriterijų, kaip antai amžių ir nepriteklių, kuris yra apibrėžtas paties SGB II 9 straipsnyje.

72.

Galiausiai, jeigu nacionalinis teismas konstatuotų, kad reikalaujamomis išmokomis siekiama dvejopo tikslo – užtikrinti, viena, elementarių poreikių patenkinimą ir, kita, palengvinti patekimą į darbo rinką, pritariu Vokietijos, Italijos ir Švedijos vyriausybių rašytinėse pastabose išreikštai nuomonei, kad reikia remtis vyraujančia išmokų funkcija, kuri šioje byloje neginčijamai yra užtikrinti būtiną pragyvenimo šaltinį, kad būtų galima gyventi žmogaus orumo nežeminančiomis sąlygomis.

73.

Pagal Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalį „priimančioji valstybė narė neįpareigojama suteikti socialinės paramos teises per pirmuosius tris gyvenimo šalyje mėnesius arba, kai taikytina, ilgesnį 14 straipsnio 4 dalies b punkte numatytą laikotarpį“, t. y. per darbo paieškų laikotarpį Sąjungos piliečiams, šiuo tikslu atvykusiems į priimančiosios valstybės narės teritoriją.

74.

Taigi, nors „Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 1 dalyje ir Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnyje numatytas diskriminacijos dėl pilietybės draudimas, <...> minėtos direktyvos 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta nediskriminavimo principo išimtis“ ( 28 ).

75.

Kiek tai susiję su minėtoje nuostatoje nurodytais pirmaisiais trimis mėnesiais, Teisingumo Teismas Sprendime Dano (C‑333/13, EU:C:2014:2358) patvirtino, kad „pagal Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalį priimančioji valstybė narė neįpareigojama per šį laikotarpį suteikti kitos valstybės narės piliečiui ar jo šeimos nariui teisės į socialines išmokas“ ( 29 ).

76.

Be to, kiek tai susiję su valstybių narių piliečių, ieškančių darbo kitoje valstybėje narėje, teise, t. y. antruoju Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalyje numatytu laikotarpiu, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad, nagrinėjant jį atsižvelgiant į nediskriminavimo principą, „nebuvo nustatyta nieko, kas turėtų įtakos [jos] galiojimui“ ( 30 ).

77.

Iš tikrųjų nevienodas požiūris į teise laisvai judėti ir apsigyventi pasinaudojusius Sąjungos piliečius ir į priimančiosios valstybės narės piliečius skiriant socialines išmokas yra „neišvengiama Direktyvos 2004/38 taikymo pasekmė. [Jis] pagrįstas, viena vertus, reikalavimo turėti pakankamai išteklių, kurie yra teisės gyventi šalyje sąlyga, ir, kita vertus, siekio neužkrauti naštos valstybių narių socialinės paramos sistemoms tarpusavio santykiu“ ( 31 ).

78.

Šiomis aplinkybėmis man neatrodo, kad valstybės narės teisės aktuose nustatytas principas, kuris nagrinėjamas pagrindinėje byloje ir pagal kurį speciali neįmokinė išmoka pinigais, kaip ji suprantama Reglamente Nr. 883/2004 (be to, laikoma socialinės paramos išmoka, kaip ji suprantama Direktyvoje 2004/38), neskiriama asmenims, esantiems šios valstybės narės teritorijoje ir siekiantiems ieškoti darbo, prieštarautų Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsniui ar Direktyva 2004/38 nustatytai sistemai.

79.

Tačiau reikia išsamiai išanalizuoti, kaip ši sistema yra įgyvendinama. Iš tiesų nereikia pamiršti bendros teisinės sistemos, kuriai priklauso Direktyva 2004/38, kaip Teisingumo Teismas priminė byloje Dano (C‑333/13, EU:C:2014:2358).

80.

Sprendime Dano (C‑333/13, EU:C:2014:2358) Teisingumo Teismas pažymėjo: „pirmiausia reikia priminti, kad pagal SESV 20 straipsnio 1 dalį kiekvienam asmeniui, kuris yra kurios nors valstybės narės pilietis, suteikiamas Sąjungos piliečio statusas“ (Sprendimo N., C‑46/12, EU:C:2013:97, 25 punktas)“ ( 32 ).

81.

Jis rėmėsi savo nusistovėjusia praktika, pagal kurią „Sąjungos pilietybe siekiama suteikti valstybių narių piliečiams esminį statusą, leidžiantį tiems, kurie yra tokioje pačioje situacijoje [kurių situacija ta pati], būti vienodai teisiškai vertinamiems ESV sutarties taikymo ratione materiae srityje, nepaisant jų pilietybės, nepažeidžiant šioje srityje aiškiai nustatytų išimčių (sprendimai Grzelczyk, C‑184/99, EU:C:2001:458, 31 punktas; D’Hoop, C‑224/98, EU:C:2002:432, 28 punktas ir N., C‑46/12, EU:C:2013:97, 27 punktas)“ ( 33 ).

82.

Remiantis tuo darytina išvada, kad „kiekvienas Sąjungos pilietis gali remtis SESV 18 straipsnyje numatytu bet kokios diskriminacijos dėl pilietybės draudimu esant visoms situacijoms, kurios priklauso Sąjungos teisės taikymo ratione materiae sričiai. Prie tokių situacijų, be kita ko, priskirtinas naudojimasis pagal SESV 20 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punktą ir 21 straipsnį suteikta laisve judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (žr. Sprendimo N., C‑46/12, EU:C:2013:97, 28 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką)“ ( 34 ).

83.

Teisingumo Teismas taip pat priduria, jog „šiuo klausimu konstatuotina, kad pagal SESV 18 straipsnio 1 dalį „Sutarčių taikymo srityje, nepažeidžiant jose esančių specialių nuostatų“, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės. SESV 20 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje aiškiai numatyta, kad naudojimosi teisėmis, kurios pagal šį straipsnį suteiktos Sąjungos piliečiams, „sąlygas ir ribas nustato Sutartys ir joms įgyvendinti skirtos priemonės“. Be to, ir pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje siejama su „Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų“ laikymusi (žr. Sprendimo Brey, C‑140/12, EU:C:2013:565, 46 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką)“ ( 35 ).

84.

Galiausiai Teisingumo Teismas priėjo prie išvados, kad „SESV 18 straipsnyje bendrais bruožais nustatytas nediskriminavimo principas Direktyvos 2004/38 24 straipsnyje sukonkretintas Sąjungos piliečiams, kurie <...> naudojasi laisve judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje. Be to, Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnyje šis principas sukonkretintas Sąjungos piliečiams, kurie <...> priimančiojoje valstybėje narėje reikalauja minėto reglamento 70 straipsnio 2 dalyje numatytų išmokų“ ( 36 ).

85.

Kitaip tariant, Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalis, pagal kurią leidžiama skirtingai vertinti Sąjungos piliečius ir priimančiosios valstybės narės piliečius ir pagal kurią yra „leidžiama nukrypti nuo SESV 18 straipsnyje numatyto vienodo traktavimo principo – 24 straipsnio 1 dalis yra tik jo speciali išraiška <...> turi būti aiškinama siaurai ir remiantis Sutarties nuostatomis, įskaitant susijusias su Sąjungos pilietybe ir laisvu darbuotojų judėjimu“ ( 37 ).

86.

Be to, socialinių išmokų mokėjimo Sąjungos piliečiams, kurie nėra arba nebėra darbuotojai, apribojimai, nustatyti remiantis Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalimi, turi būti teisėti ( 38 ).

87.

Dėl tokio požiūrio ir tokių taisyklių, pagal kurias reikalaujama, viena, kad išimtis būtų aiškinama siaurai, ir, kita, kad iš jos kylantys apribojimai būtų teisėti, siūlau atskirti tris atvejus:

88.

Pirmasis atvejis apskritai yra tas, kurį Teisingumo Teismas vertino byloje Dano (C‑333/13, EU:C:2014:2358).

89.

Viena, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad „pagal Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalį priimančioji valstybė narė neįpareigojama per šį laikotarpį suteikti kitos valstybės narės piliečiui ar jo šeimos nariui teisės į socialines išmokas [kai šalyje gyvenama ne ilgiau kaip tris mėnesius]“ ( 39 ).

90.

Šis aiškinimas atitinka Direktyvos 2004/38 tikslą išlaikyti valstybių narių socialinės apsaugos sistemos finansinę pusiausvyrą ( 40 ). Kadangi valstybės narės negali reikalauti, kad Sąjungos piliečiai turėtų pakankamai lėšų pragyventi ir asmeninį medicininį draudimą gyvendami šalyje tris mėnesius, teisėta neįpareigoti valstybių narių padengti šias išlaidas.

91.

Iš tiesų priešingu atveju, suteikus teisę į socialinės paramos išmokas Sąjungos piliečiams, kurie neprivalo turėti pakankamų pragyvenimo lėšų, kiltų grėsmė, kad padėtis visiškai pasikeis ir nacionalinėms socialinės apsaugos sistemoms teks nepagrįsta našta.

92.

Be to, tikriausiai ryšys su priimančiąja valstybe nare šį pirminį laikotarpį yra ribotas.

93.

Kita vertus, Teisingumo Teismas Sprendime Dano (C‑333/13, EU:C:2014:2358) taip pat yra patikslinęs, kad valstybė narė turi „turėti galimybę [pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnį] atsisakyti skirti socialines išmokas ekonomiškai neaktyviems Sąjungos piliečiams, kurie teise laisvai judėti naudojasi vieninteliu tikslu – siekdami gauti kitos valstybės narės socialinę paramą, nors patys neturi pakankamai išteklių, kad galėtų reikalauti teisės gyventi šalyje“ ( 41 ).

94.

Lemiamą reikšmę turi skirtumas tarp valstybės narės piliečio, kuris persikelia kitur siekdamas ieškoti darbo, ir valstybės narės piliečio, kuris jau pateko į darbo rinką.

95.

Iš tiesų, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo antrąjį ir trečiąjį klausimą apribojo Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnio ir Direktyvos 2004/38 24 straipsnio, taip pat SESV 18 straipsnio ir 45 straipsnio 2 dalies išaiškinimu, „ši aplinkybė nekliudo Teisingumo Teismui pateikti jam išsamaus Sąjungos teisės aiškinimo, kuris gali būti naudingas sprendimui šio teismo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar jis apie tai užsimena savo pateiktuose klausimuose“ ( 42 ).

96.

Tačiau Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad „valstybių narių piliečiams, kurie ieškodami darbo išvyksta iš šalies, vienodo požiūrio principas taikomas tik tiek, kiek tai susiję su įsidarbinimu, o tie piliečiai, kurie jau pateko į darbo rinką remdamiesi [1968 m. spalio 15 d. Tarybos] Reglamento Nr. 1612/68 [(EEB) dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje ( 43 )] 7 straipsnio 2 dalimi [pakeista 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje ( 44 ) 7 straipsnio 2 dalimi], gali naudotis tomis pačiomis socialinėmis ir mokesčių lengvatomis kaip ir vietiniai darbuotojai“ ( 45 ).

97.

Atsižvelgiant į Sprendimo Dano (C‑333/13, EU:C:2014:2358) motyvus, susijusius su pusiausvyra tarp Direktyvos 2004/38 ( 46 ) ir Sąjungos teisėje bei Teisingumo Teismo praktikoje daromo skirtumo tarp darbuotojo, kuris atvyksta į valstybės narės teritoriją, ir darbuotojo, kuris jau pateko į šią darbo rinką, man neatrodo, kad tokie valstybės narės teisės aktai, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, pagal kuriuos speciali neįmokinė išmoka pinigas, kaip ji suprantama Reglamente Nr. 883/2004 (be to, laikoma socialinės paramos išmoka, kaip ji suprantama Direktyvoje 2004/38), neskiriama asmenims, atvykstantiems į minėtos valstybės narės teritorijoje siekiant ieškoti darbo, prieštarautų minėto reglamento 4 straipsniui ar minėta direktyva nustatytai sistemai.

98.

Šitoks neskyrimas atitinka ne tik Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalies formuluotę, kiek ja valstybėms narėms leidžiama atsisakyti ilgiau nei tris pirmuosius gyvenimo šalyje mėnesius mokėti socialinės paramos išmokas kitų valstybių narių piliečiams, kurie atvyko į priimančiosios valstybės narės teritoriją ieškotis darbo, bet ir Teisingumo Teismo praktikoje, visų pirma Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalyje, įtvirtintą objektyvų piliečių, ieškančių pirmojo darbo priimančiosios valstybės narės teritorijoje, ir piliečių, kurie jau pateko į šią rinką, padėties skirtumą ( 47 ).

99.

Automatiškas socialinės paramos išmokų neskyrimas, siejamas su „darbuotojo“ statuso praradimu, kelia papildomų sunkumų.

100.

Kaip yra konstatavęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, N. Alimanovic ir jos dukra Sonita nuo atvykimo į Vokietiją 2010 m. birželio mėn. trumpiau nei metus dirbo tik trumpalaikius arba viešuosius darbus. Po 2011 m. gegužės mėn. jos nevykdė jokios veiklos (nei kaip samdomos, nei kaip savarankiškai dirbančios darbuotojos). Taigi 2011 m. gruodžio mėn. jos prarado „darbuotojos“ statusą.

101.

Iš tiesų pagal FreizügG / EU 2 straipsnio 3 dalies antrąjį sakinį profesinę veiklą trumpiau kaip metus vykdę Sąjungos piliečiai išlaiko teisę gyventi Vokietijos teritorijoje šešis mėnesius nedarbo ne savo noru, kurį patvirtino kompetentinga įdarbinimo tarnyba, atveju.

102.

Netekusios „darbuotojo“ statuso N. Alimanovic su dukra Sonita vėl laikomos darbo ieškančiais asmenimis. Dėl to jos ir vėl automatiškai patenka į SGB II 7 straipsnio 1 dalies antrojo sakinio 2 punkto taikymo sritį, nes pagal jį ilgalaikiams bedarbiams pragyvenimo išmokos neskiriamos. Todėl kiti du jos vaikai Valentina ir Valentino taip pat prarado išvestinę teisę į socialinę išmoką, pagal SGB II skirtą pragyvenimo šaltiniui užtikrinti.

103.

Nors atrodo, kad išnykęs darbuotojo statusas rodo tinkamą, nors ir ribojamą Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 3 dalies c punkto perkėlimą į nacionalinę teisę ( 48 ), jo automatiniai padariniai teisei į pragyvenimo išmokas pagal SGB II veikiausiai neatitinka bendros šia direktyva įgyvendintos sistemos.

104.

Iš tiesų Sprendimo Brey (C‑140/12, EU:C:2013:565) 77 punkte Teisingumo Teismas yra nutaręs, kad „dėl to, jog priimančioji valstybė narė automatiškai neskiria atitinkamos socialinės išmokos ekonomiškai neaktyviems kitų valstybių narių piliečiams netgi praėjus trims gyvenimo šalyje mėnesiams, kaip nurodyta Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalyje, jei suinteresuotojo asmens ištekliai mažesni už šiai išmokai skirti numatytą referencinę sumą, priimančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos negali, laikydamosi iš šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punkto ir 8 straipsnio 4 dalies kylančių reikalavimų ir proporcingumo principo, išsamiai įvertinti naštos, kuri būtent tektų socialinės paramos sistemai skyrus šią išmoką, atsižvelgiant į individualias suinteresuotojo asmens situaciją apibūdinančias aplinkybes“.

105.

Priešingai tam, ką 2015 m. vasario 3 d. posėdyje teigė kai kurios vyriausybės, nors tame sprendimo punkte Teisingumo Teismas nurodė Direktyvos 2004/38 nuostatas, susijusias su teise gyventi šalyje ilgiau nei tris mėnesius, nagrinėjimo pagal asmenines aplinkybes reikalavimas yra siejamas su socialinių išmokų poreikiu, o ne su buvimo šalyje teisėtumu.

106.

Todėl, remiantis minėta teismo praktika, priimančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos, nagrinėdamos ekonomiškai neaktyvaus Sąjungos piliečio, kurio padėtis yra tokia kaip N. Alimanovic ir jos dukters, prašymą, visų pirma turi atsižvelgti į nagrinėjamo Sąjungos piliečio turimų pajamų dydį ir reguliarumą, taip pat į laikotarpį, per kurį prašoma išmoka gali būti jam mokama ( 49 ).

107.

Be to, kaip Teisingumo Teismas suformulavo savo praktiką, pagal kurią leidžiama, kad ekonomiškai neaktyvių Sąjungos piliečių teisei į tam tikras išmokas būtų nustatytas integracijos į priimančiąją valstybę narę reikalavimas ( 50 ), realaus ryšio su šia valstybe įrodymas turėtų neleisti automatiškai neskirti šių išmokų.

108.

Iš tiesų Teisingumo Teismas, formuluodamas tokią savo praktiką, jau yra nusprendęs, kad vienintelė sąlyga, kuri yra pernelyg bendra ir išimtinė, nes ja neteisingai teikiama pirmenybė veiksniui, kuris nebūtinai atspindi realų ir faktinį prašymą skirti išmokas pateikusio asmens ir geografinės darbo rinkos ryšio laipsnį, ir pašalinamas bet koks kitas tokį ryšį atspindintis veiksnys, apima daugiau, nei yra reikalaujama numatytam tikslui pasiekti ( 51 ).

109.

Teisingumo Teismo teigimu, veiksniai, susiję su šeiminėmis aplinkybėmis, pavyzdžiui, glaudūs asmeninio pobūdžio ryšiai, taip pat gali padėti įrodyti realaus ryšio tarp suinteresuotojo asmens ir naujos priimančiosios valstybės narės buvimą ( 52 ). Tokiomis aplinkybėmis nacionalinės teisės aktai, kuriuose nustatyta sąlyga, kuria „trukdoma atsižvelgti į kitus veiksnius, galinčius atspindėti realų prašymą skirti laukimo išmokas pateikusio asmens ir atitinkamos geografinės darbo rinkos ryšio laipsnį, viršijama tai, kas būtina ja siekiamam tikslui pasiekti“ ( 53 ).

110.

Remiantis šiais svarstymais darytina išvada, kad Sąjungos teisėje, konkrečiai kalbant, pagal lygybės principą, įtvirtintą SESV 18 straipsnyje ir patikslintą Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnyje bei Direktyvos 2004/38 24 straipsnyje, draudžiami tokie valstybės narės teisės aktai, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, pagal kuriuos Sąjungos piliečiui automatiškai neskiriama speciali neįmokinė išmoka pinigais, kaip ji suprantama Reglamente Nr. 883/2004 (be to, laikoma socialinės paramos išmoka, kaip ji suprantama Direktyvoje 2004/38), praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nedarbo ne savo noru laikotarpio, jeigu prieš tai šis pilietis vykdė profesinę veiklą trumpiau nei metus, neleidus jam įrodyti minėto realaus ryšio su priimančiąja valstybe nare buvimo.

111.

Šiuo atžvilgiu, be veiksnių, susijusių su šeiminėmis aplinkybėmis (pavyzdžiui, vaikų mokymusi), faktinės ir realios darbo paieškos pagrįstą laikotarpį yra aplinkybė, galinti įrodyti minėto ryšio su priimančiąja valstybe nare buvimą ( 54 ). Šiuo tikslu taip pat reikia atsižvelgti į anksčiau dirbtą darbą ar tai, kad po prašymo skirti socialines išmokas pateikimo asmuo susirado naują darbą.

112.

Dar dėl išsamumo norėčiau patikslinti, kad jeigu Teisingumo Teismas paliktų nacionaliniam teismui kvalifikuoti minimalias išmokas atsižvelgiant į Sąjungos teisę, ir tas teismas manytų, kad šiomis išmokomis iš esmės siekiama palengvinti patekimą į darbo rinką, reikėtų taikyti tuos pačius motyvus.

113.

Iš tiesų, kaip jau esu nurodęs, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką „piniginės išmokos, skirtos patekimui į kitos valstybės narės darbo rinką palengvinti, atveju nebegalima netaikyti [SESV 45 straipsnio 2 dalies], kuri yra [SESV 18] straipsniu garantuojamo pagrindinio vienodo požiūrio principo išraiška“ ( 55 ).

114.

Tačiau Sprendime Vatsouras ir Koupatantze (C‑22/08 ir C‑23/08, EU:C:2009:344) Teisingumo Teismas taip pat yra nutaręs, kad „valstybė narė gali teisėtai teikti pašalpą darbo ieškančiam asmeniui tik tuomet, kai nustatyta, kad šis darbo ieškantis asmuo iš tikrųjų susijęs su šios valstybės darbo rinka“ ( 56 ).

115.

Tačiau, kaip jau nurodžiau, tokio ryšio egzistavimą galima būtų įrodyti, be kita ko, konstatuojant, kad suinteresuotasis asmuo protingą laikotarpį veiksmingai ir realiai ieškojo darbo atitinkamoje valstybėje narėje ( 57 ).

116.

Tokiomis aplinkybėmis „valstybių narių piliečiai, kurie ieškodami darbo kitoje valstybėje narėje sukūrė realius ryšius su šios valstybės narės darbo rinka, gali remtis [SESV 45 straipsnio 2 dalimi], siekdami gauti piniginę išmoką, skirtą tam, kad būtų galima lengviau patekti į darbo rinką“ ( 58 ), o tai turi konstatuoti kompetentingos nacionalinės institucijos ir prireikus nacionaliniai teismai.

117.

Kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino teisines ir faktines aplinkybes, kadangi nuo 2011 m. gruodžio mėn. N. Alimanovic laikoma darbo ieškančiu asmeniu, kaip tai suprantama FreizügG / EU 2 straipsnio 2 dalies 1 punkte, ji prarado asmeninę teisę gauti ilgalaikio bedarbio pragyvenimo išmokas. Du jaunesni jos vaikai Valentina ir Valentino dėl to taip pat prarado teisę gauti socialinę išmoką, kuri jiems užtikrintų pragyvenimo šaltinį pagal SGB I 7 straipsnio 1 dalies antrojo sakinio 2 punktą, pagal kurį pragyvenimo išmokos neskiriamos „užsieniečiams, kurių teisė gyventi šalyje pateisinama tik darbo paieškomis, ir jų šeimos nariams“ ( 59 ).

118.

Kaip jau nurodžiau, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo antrąjį ir trečiąjį klausimą apribojo Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnio ir Direktyvos 2004/38 24 straipsnio, taip pat SESV 18 straipsnio ir 45 straipsnio 2 dalies išaiškinimu, ši aplinkybė nekliudo Teisingumo Teismui pateikti jam išsamaus Sąjungos teisės aiškinimo, kuris gali būti naudingas sprendimui šio teismo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar jis apie tai užsimena savo pateiktuose klausimuose.

119.

Tačiau iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad valstybės narės piliečio, dirbančio ar dirbusio priimančiojoje valstybėje narėje, vaikai ir juos faktiškai prižiūrintis vienas iš tėvų gali naudotis teise gyventi toje valstybėje remdamasis vien Reglamento Nr. 492/2011 10 straipsniu ( 60 ).

120.

Teismų praktikoje ši vaikų teisė gyventi šalyje yra laikoma savarankiška, kiek ji susijusi tik su jų teise lankyti mokymo įstaigą ( 61 ), o Teisingumo Teismas yra aiškiai nurodęs, kad pagal Direktyvą 2004/38 vaikų, kurie mokosi, ir juos prižiūrinčių tėvų teisė gyventi šalyje nepriklauso nuo to, kad vienas iš tėvų turėtų pakankamai išteklių ir visavertį sveikatos draudimą ( 62 ) arba apskritai nuo Direktyvoje 2004/38 apibrėžtų sąlygų ( 63 ).

121.

Taigi, jeigu būtų įrodyta, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad Valentina ir Valentino Alimanovic reguliariai lanko Vokietijoje esančią mokymo įstaigą, jie, kaip ir jų motina Nazifa Alimanovic turėtų teisę gyventi Vokietijos teritorijoje, nepaisant to, kad baigėsi FreizügG / EU 2 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje nurodytas šešių mėnesių terminas.

122.

Tokiomis aplinkybėmis SGB II 7 straipsnio 1 dalies antro sakinio 2 punktas netaikomas nei N. Alimanovic, nei jos dviejų jaunesnių vaikų padėčiai, nes šioje nuostatoje kalbama tik apie asmenis, „kurių teisė gyventi šalyje grindžiama tik darbo paieškomis, ir jų šeimos narius“.

123.

Teisė judėti ir dirbti yra pagrindinė ir absoliuti Sąjungos teisėje. Atsižvelgdamas į tai, Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, kad yra būtina apibrėžti valstybių narių piliečių teisę gyventi šalyje.

124.

Šiuo tikslu Direktyvos 2004/38 7 straipsnyje iš esmės numatyta, kad kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę gyventi kitos valstybės narės teritorijoje ilgiau kaip tris mėnesius, jeigu yra samdomasis darbuotojas arba savarankiškai dirbantis asmuo priimančiojoje valstybėje narėje arba jeigu turi pakankami išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, ir turi visavertį sveikatos draudimą šioje valstybėje.

125.

Patvirtinant pagrindinį teisės judėti ir iš jos kylančios teisės gyventi šalyje pobūdį, Direktyvos 2004/38 14 straipsnyje griežtai apibrėžiamos minėtų sąlygų neatitinkančio Sąjungos piliečio išsiuntimo galimybės.

126.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Bundessozialgericht pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip: