—

bankrutavusios flyLAL‑Lithuanian Airlines AS, atstovaujamos advokato R. Audzevičiaus ir advokāti V. Skrastiņš ir A. Guļajevs,

—

Starptautiskā lidosta Rīga VAS, atstovaujamos advokāti U. Zeltiņš, G. Lejiņš, M. Aljēns, S. Novicka ir K. Zīle,

—

Air Baltic Corporation AS, atstovaujamos advokāti J. Jerņeva, D. Pāvila, A. Lošmanis ir advokāta palīgs J. Kubilis,

—

Latvijos vyriausybės, atstovaujamos I. Kalniņš ir I. Ņesterova,

—

Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos A. Svinkūnaitės ir D. Kriaučiūno,

—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. Bulterman,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Sauka, A.‑M. Rouchaud-Joët ir I. Rubene,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) 1 straipsnio, 22 straipsnio 2 punkto, 34 straipsnio 1 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bankrutavusios flyLAL‑Lithuanian Airlines AS (toliau – flyLAL), pagal Lietuvos teisę įsteigtos bendrovės, ginčą su Starptautiskā lidosta Rīga VAS (toliau – Starptautiskā lidosta Rīga), pagal Latvijos teisę įsteigta bendrove, kuri administruoja Rygos oro uostą, ir Air Baltic Corporation AS (toliau – Air Baltic), pagal Latvijos teisę įsteigta bendrove, dėl prašymo pripažinti ir vykdyti Latvijoje Lietuvos teismo nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

3

Reglamento Nr. 44/2001 6, 7, 16, 17 ir 19 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

<…>

4

Reglamentas Nr. 44/2001, remiantis jo 1 straipsnio 1 dalimi, taikomas civilinėse ir komercinėse bylose. Jis visų pirma neapima mokesčių, muitų arba administracinių bylų.

5

Pagal šio reglamento 5 straipsnio 3 ir 4 punktus:

„Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl:

<…>

6

Jurisdikcijos taisyklės nustatytos minėto reglamento II skyriuje. Šio skyriaus 6 skirsnyje numatytos išimtinės jurisdikcijos taisyklės. To paties reglamento 22 straipsnyje nustatyta:

„Toliau išvardyti teismai turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į nuolatinę gyvenamąją vietą:

<…>

7

Remiantis Reglamento Nr. 44/2001 31 straipsniu, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taikytinų pagal kurios nors valstybės narės įstatymus, gali būti paduotas tos valstybės narės teismams, net jeigu pagal šį reglamentą kitos valstybės narės teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.

8

Reglamento Nr. 44/2001 33–37 straipsniuose reglamentuojamas sprendimų pripažinimas. Šio reglamento 33 straipsnyje įtvirtintas principas, pagal kurį vienoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas turi būti pripažintas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant pradėti kokios nors specialios procedūros. Minėto reglamento 34 ir 35 straipsniuose išvardyti pagrindai, dėl kurių sprendimas išimties tvarka gali būti nepripažįstamas.

9

Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnyje nurodyta:

„Teismo sprendimas nėra pripažįstamas:

<…>“

10

Minėto reglamento 35 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Be to, sprendimas nėra pripažįstamas, jei jis prieštarauja II skyriaus 3, 4 ar 6 skirsniams, arba 72 straipsnyje numatytu atveju.“

11

Šio reglamento 36 straipsnyje ir 45 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo valstybėje narėje tikslais kitoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas negali būti peržiūrimas iš esmės.

12

Pagal pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos Aviacijos įstatymą (Likums„Par aviāciju“) lėktuvų valdytojai privalo mokėti mokesčius, be kita ko, už naudojimąsi oro uostais.

13

Šiame įstatyme numatyta, kad mokesčių apskaičiavimo ir paskirstymo tvarką nustato Ministrų Taryba.

14

2006 m. sausio 3 d. Ministrų Tarybos įsakymo Nr. 20, kuriame nustatyti mokesčiai už oro navigacijos paslaugas ir Starptautiskā lidosta Rīga teikiamas paslaugas bei jų paskirstymo tvarka (Latvijas Vēstnesis, 2006, no 10), 3.5 punkte nurodyta, kad mokesčių nuolaida gali būti suteikta bet kuriam iš Rygos oro uosto arba į jį skraidinančiam vežėjui, atsižvelgiant į per metus iš Rygos skraidintų keleivių skaičių.

15

Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos ir per rašytinę proceso dalį ir teismo posėdį pateiktų pastabų, šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su platesniu ginču, nagrinėjamu Lietuvos apeliaciniame teisme. Toje byloje pateiktu ieškiniu flyLAL siekia, kad būtų atlyginta žala, patirta, viena vertus, dėl Air Baltic piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi skrydžių iš Vilniaus (Lietuva) oro uosto arba į jį rinkoje ir, kita vertus, dėl bendraatsakovių konkurencinio susitarimo. Tuo tikslu ieškovė pagrindinėje byloje paprašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

16

2008 m. gruodžio 31 d. nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas šį prašymą patenkino ir kaip laikinąją apsaugos priemonę skyrė Air Baltic ir Starptautiskā lidosta Rīga priklausančio 199830000 Lietuvos litų (LTL) arba 40765320 Latvijos latų (LVL) (58020666,10 EUR) dydžio nekilnojamojo ir (arba) kilnojamojo turto ir turtinių teisių areštą.

17

2012 m. sausio 19 d.Rīgas pilsētas Vidzemes priekšpilsētas tiesā (Rygos miesto Vidžemės apylinkės teismas, Latvija) nutarė pripažinti ir paskelbti vykdytina Latvijoje šią teismo nutartį, kiek ja areštuojamas Air Baltic ir Starptautiskā lidosta Rīga priklausantis nekilnojamasis ir (arba) kilnojamasis turtas ir turtinės teisės. Bendrovės flyLAL prašymas užtikrinti minėtos teismo nutarties vykdymą atmestas. Išnagrinėjęs apeliacinį skundą, Rīgas apgabaltiesas Civillietu tiesu kolēģija (Rygos apygardos teismo Civilinių bylų skyrius) šią nutartį patvirtino.

18

Rīgas apgabaltiesas Civillietu tiesu kolēģija nutartis kasacine tvarka apskųsta teismui, kuris šiame procese yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Starptautiskā lidosta Rīga ir Air Baltic tvirtina, kad 2008 m. gruodžio 31 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties pripažinimas ir vykdymas prieštarauja tiek tarptautinės viešosios teisės normoms dėl imuniteto nuo užsienio teismų jurisdikcijos, tiek Reglamentui (EB) Nr. 44/2001. Jų teigimu, ši byla nepatenka į minėto reglamento taikymo sritį. Kadangi ginčas kilo dėl valstybės taisyklėse nustatytų oro uosto mokesčių, tai nėra civilinė ar komercinė byla, kaip ji suprantama pagal minėtą reglamentą. Ši nutartis Latvijoje neturėtų būti nei pripažįstama, nei vykdoma. Atsiliepime į skundą flyLAL teigia, kad jos ieškinys yra civilinis, nes juo siekiama, kad būtų atlyginta žala, patirta dėl EB 81 ir 82 straipsnių pažeidimo.

19

Atsižvelgdamas į oro uosto mokesčių ir jų nuolaidų dydį nustatančių taisyklių pobūdį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma abejoja, kad jam pateikta nagrinėti byla yra civilinė arba komercinė byla, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnį. Pateikdamas nurodą į Sprendime St. Paul Dairy (C‑104/03, EU:C:2005:255) padarytą išvadą, jis teigia, kad sprendimas, kuriuo nurodoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagal šį reglamentą gali būti pripažįstamas, tik jeigu byla, kurioje prašoma šias priemones taikyti, yra civilinė arba komercinė byla, kaip ji suprantama pagal minėtą reglamentą.

20

Jeigu Teisingumo Teismas pripažintų, kad ginčas pagrindinėje byloje patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, kiltų klausimas dėl išimtinės jurisdikcijos. Tokia jurisdikcijos taisyklė numatyta minėto reglamento 22 straipsnio 2 punkte, pagal ją teismo procesuose dėl bendrovių ar juridinių asmenų valdymo organų sprendimų galiojimo jurisdikciją turi valstybės narės, kurioje yra tų bendrovių arba juridinių asmenų buveinė, teismai. Tačiau oro uosto mokesčių nuolaidos taikomos remiantis komercinių bendrovių valdymo organų priimtais sprendimais. Todėl, viena vertus, kyla abejonių dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos. Antra vertus, kadangi pagal to paties reglamento 35 straipsnio 1 dalį draudžiama pripažinti sprendimus, jeigu jais pažeidžiamos išimtinės jurisdikcijos taisyklės, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tokį klausimą apskritai reikia nagrinėti.

21

Galiausiai Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad sprendimas nepripažįstamas, jei jo pripažinimas aiškiai prieštarauja valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, viešajai tvarkai. Pirma, reikalaujama didelė suma, o 2008 m. gruodžio 31 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nepaaiškinta, kaip ji buvo apskaičiuota. Antra, ieškinys pareikštas komercinėms bendrovėms, kurių akcijos priklauso valstybei. Kadangi flyLAL yra bankrutavusi bendrovė, atmetus ieškinį dėl bylos esmės, Starptautiskā lidosta Rīga, Air Baltic ir Latvijos Respublika neturėtų jokių galimybių pasiekti, kad jai būtų atlyginti nuostoliai, kuriuos patirtų dėl toje nutartyje numatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi dėl šių aplinkybių kyla abejonių, ar minėtos nutarties pripažinimas neprieštarauja valstybės narės, kurioje siekiama jį pripažinti, viešajai tvarkai, kaip ji suprantama pagal minėtą nuostatą.

22

Šiomis aplinkybėmis Augstākās Tiesas Senāts nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

23

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad byla pagal ieškinį, kaip antai pareikštą pagrindinėje byloje, kuriuo siekiama žalos, patirtos dėl tariamų Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimų, atlyginimo, patenka į „civilinių ir komercinių bylų“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, taigi ir į šio reglamento taikymo sritį.

24

Pirmiausia primintina, kad, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, siekiant kiek galima užtikrinti, kad valstybėms narėms ir suinteresuotiesiems asmenims iš Reglamento Nr. 44/2001 kiltų lygios ir vienodos teisės ir pareigos, sąvokos „civilinės ir komercinės bylos“ negalima aiškinti kaip paprasto nukreipimo į vienos ar kitos atitinkamos valstybės vidaus teisę. Šią sąvoką reikia laikyti autonomiška sąvoka, kurią reikia aiškinti atsižvelgiant į minėto reglamento tikslus, sistemą ir bendruosius principus, išplaukiančius iš nacionalinės teisės sistemų (šiuo klausimu žr. sprendimų Apostolides, C‑420/07, EU:C:2009:271, 41 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; Cartier parfums‑lunettes ir Axa Corporate Solutions Assurance, C‑1/13, EU:C:2014:109, 32 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką ir Hi Hotel HCF, C‑387/12, EU:C:2014:215, 24 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

25

Be to, kadangi Reglamentas Nr. 44/2001, kiek tai susiję su santykiais tarp valstybių narių, pakeitė Briuselio konvenciją, Teisingumo Teismo pateiktas šios konvencijos nuostatų išaiškinimas galioja ir reglamento nuostatoms, kai šių teisė aktų nuostatas galima laikyti lygiavertėmis (šiuo klausimu žr. sprendimų Sunico ir kt., C‑49/12, EU:C:2013:545, 32 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką ir Brogsitter, C‑548/12, EU:C:2014:148, 19 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

26

Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritis, kaip ir Briuselio konvencijos taikymo sritis, apribota civilinių ir komercinių bylų sąvokos. Norint nustatyti, ar byla patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, reikia įvertinti aspektus, kurie apibūdina teisinių santykių tarp ginčo šalių pobūdį ar šio ginčo dalyką (šiuo klausimu žr. sprendimų Sapir ir kt., C‑645/11, EU:C:2013:228, 32 ir 34 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką ir Sunico ir kt., EU:C:2013:545, 33 ir 35 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).

27

Iš Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 ir 4 punktų matyti, kad iš principo ieškiniai, kuriais siekiama gauti žalos atlyginimą, patenka į civilinių ir komercinių bylų sąvoką, taigi ir į šio reglamento taikymo sritį. Kaip nurodyta minėto reglamento 7 konstatuojamojoje dalyje, būtina, kad šio reglamento taikymo sritis apimtų visas pagrindines civilines ir komercines bylas, išskyrus aiškiai nustatytas. Neįtraukimas į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį yra išimtis, kuri kaip bet kokia išimtis, siekiant minėto reglamento tikslo išlaikyti ir vystyti laisvės, saugumo ir teisingumo sritį, kurioje užtikrinamas laisvas sprendimų judėjimas, turi būti aiškinama siaurai.

28

Bendrovės flyLAL pareikšto ieškinio dalykas – žalos, susijusios su tariamu konkurencijos teisės pažeidimu, atlyginimas. Taigi jis patenka į teisės, reglamentuojančios civilinę deliktinę ar kvazideliktinę atsakomybę, taikymo sritį (pagal analogiją žr. Sprendimo Sunico ir kt., EU:C:2013:545, 37 punktą).

29

Todėl toks kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamas ieškinys, kurio dalykas – žalos, atsiradusio dėl konkurencijos teisės normų pažeidimo, atlyginimas, yra civilinio ir komercinio pobūdžio.

30

Tiesa, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, nors tam tikri ginčai tarp valdžios institucijos ir privatinės teisės subjekto gali patekti į civilinių ir komercinių bylų sąvoką, taip nėra tais atvejais, kai valdžios institucija atlieka viešosios valdžios funkcijas (sprendimų Sapir ir kt., EU:C:2013:228, 33 punktas ir jame nurodyta teismų praktika ir Sunico ir kt., EU:C:2013:545, 34 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

31

Iš tiesų, kai viena iš ginčo šalių naudojasi viešosios valdžios funkcijų prerogatyvomis įgyvendindama įgaliojimus, kurių nereglamentuoja santykiams tarp privačių asmenų taikomos taisyklės, toks ginčas nepriskiriamas prie civilinių ir komercinių bylų, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. Sprendimo Apostolides, EU:C:2009:271, 44 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

32

Dėl oro navigacijos rinkliavų Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad oro erdvės kontrolė ir stebėjimas pagal savo esmę yra veikla, kurią apima viešosios valdžios funkcijos ir kurią vykdant reikia naudotis tomis prerogatyvomis (šiuo klausimu žr. Sprendimo SAT Fluggesellschaft, C‑364/92, EU:C:1994:7, 28 punktą).

33

Tačiau Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad oro uosto įrenginių suteikimas už tam tikrą mokestį yra ekonominė veikla (šiuo klausimu žr. sprendimų Aéroports de Paris / Komisija, C‑82/01 P, EU:C:2002:617, 78 punktą ir Mitteldeutsche Flughafen ir Flughafen Leipzig / Komisija, C‑288/11 P, EU:C:2012:821, 40 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Todėl aišku, kad tokie teisiniai santykiai priskiriami prie civilinių ir komercinių bylų.

34

Tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis šios išvados nepaneigia nei faktas, kad tariamų konkurencijos teisės pažeidimų atsirado dėl Latvijos teisės nuostatų, nei tai, kad valstybei priklauso atitinkamai 100 ir 52,6 % pagrindinės bylos atsakovių kapitalo.

35

Pirma, neturi reikšmės tai, kad Starptautiskā lidosta Rīga, nustatydamas oro uosto mokesčius ir jų nuolaidas, privalo vadovautis visuotinai taikomomis Latvijos Respublikos įstatymų nuostatomis. Ši aplinkybė veikiau susijusi su šios valstybės narės ir Starptautiskā lidosta Rīga teisiniais santykiais ir neturi įtakos pastarojo teisiniams santykiams su jo paslaugomis besinaudojančiomis oro transporto bendrovėmis.

36

Kaip generalinė advokatė pabrėžė savo išvados 61 punkte, pagrindinėje byloje aptariamas nacionalinės teisės nuostatų netaikymas yra ne tiesioginė ieškinio dėl žalos atlyginimo pasekmė, o daugių daugiausia netiesioginė pasekmė, kylanti iš išimties tvarka atliekamos kontrolės.

37

Antra, Latvijos valstybė nėra pagrindinės bylos šalis, ir vien tai, kad ji yra minėtų įmonių akcininkė, nėra aplinkybė, lygiavertė aplinkybei, kai minėta valstybė narė naudojasi viešosios valdžios funkcijų prerogatyva. Tai juo labiau taikytina tuo atveju, kai šios įmonės, nors ir didžioji jų dalis ar jos visos priklauso minėtai valstybei, elgiasi kaip bet koks privatus ūkio subjektas, nesvarbu, ar tai fizinis, ar juridinis tam tikroje rinkoje veikiantis asmuo. Taigi šis ieškinys pareikštas ne dėl elgesio arba procedūrų, suponuojančių, kad viena iš ginčo šalių naudojasi viešosios valdžios funkcijų prerogatyvomis (šiuo klausimu žr. Sprendimo Apostolides, EU:C:2009:271, 45 punktą).

38

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad byla pagal ieškinį, kaip antai pareikštą pagrindinėje byloje, kuriuo siekiama žalos, patirtos dėl tariamų Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimų, atlyginimo, patenka į „civilinių ir komercinių bylų“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, taigi ir į šio reglamento taikymo sritį.

39

Antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 2 punktas aiškintinas taip, kad procesas pagal ieškinį, kaip antai pareikštą pagrindinėje byloje, kuriuo siekiama gauti žalos, patirtos dėl tariamų Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimų, atlyginimą, turi būti laikomas teismo procesu, kurio objektas yra bendrovės organų sprendimų galiojimas, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą. Jei į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, teismas norėtų sužinoti, ar tuo atveju, kai procesas dėl ginčo esmės pradėtas kitame nei jurisdikciją pagal 22 straipsnio 2 punktą turinčiame teisme, šios nuostatos kartu su minėto reglamento 35 straipsniu kliudo pripažinti to kito teismo sprendimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

40

Dėl Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 2 punkto Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad šią nuostatą reikia aiškinti taip, kad į jos taikymo sritį patenka tik tos bylos, kuriose viena šalis ginčija bendrovės organo sprendimo galiojimą remdamasi taikytina bendrovių teise arba jos organų funkcijas apibrėžiančiomis įstatų nuostatomis (Sprendimo Hassett ir Doherty, C‑372/07, EU:C:2008:534, 26 punktas).

41

Kaip matyti iš atsakymo į pirmąjį klausimą, pagrindinės bylos ginčo dalykas yra prašymas atlyginti žalą, kilusią dėl tariamų Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimų, o ne bendrovių ar kitų juridinių asmenų įstatų galiojimas, negaliojimas ar jų likvidavimas arba jų valdymo organų sprendimų galiojimas, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 22 straipsnio 2 punktą.

42

Taigi į antrojo ir trečiojo klausimų pirmą dalį reikia atsakyti taip, kad Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 2 punktas aiškintinas taip, kad procesas pagal ieškinį, kaip antai pareikštą pagrindinėje byloje, kuriuo siekiama žalos, patirtos dėl tariamų Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimų, atlyginimo, nėra teismo procesas, kurio objektas yra bendrovės organų sprendimų galiojimas, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą.

43

Atsižvelgiant į antrojo ir trečiojo klausimų pirmos dalies atsakymą, nėra reikalo atsakyti į šių klausimų antrą dalį, susijusią su minėto reglamento 35 straipsnio 1 dalimi.

44

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktas aiškintinas taip, kad sumos, kuriai taikomos laikinosios apsaugos priemonės, paskirtos sprendimu, kurį prašoma pripažinti ir vykdyti, apskaičiavimo motyvų nebuvimas arba rėmimasis rimtomis ekonominėmis pasekmėmis yra pagrindai, rodantys valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, viešosios tvarkos pažeidimą, dėl kurių galima atsisakyti pripažinti ir vykdyti šioje valstybėje narėje tokį kitoje valstybėje narėje priimtą sprendimą.

45

Pirmiausia pažymėtina, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 44/2001 16 ir 17 konstatuojamųjų dalių, jame numatyta pripažinimo ir vykdymo tvarka grindžiama tarpusavio pasitikėjimu vykdant teisingumą Sąjungoje. Toks pasitikėjimas reikalauja, kad ne tik teismo sprendimai, priimti vienoje valstybėje narėje, būtų ipso jure pripažįstami kitoje valstybėje narėje, bet ir kad procedūra, kuria siekiama juos paskelbti vykdytinais kitoje valstybėje, taip pat būtų veiksminga ir greita. Remiantis reglamento 17 konstatuojamąja dalimi, per tokią procedūrą turi būti tik formaliai patikrinami dokumentai, būtini norint sprendimą pripažinti vykdytinu toje valstybėje narėje, kurioje prašoma pripažinti ir vykdyti sprendimą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Prism Investments, C‑139/10, EU:C:2011:653, 27 ir 28 punktus).

46

Pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą sprendimas nepripažįstamas, jei pripažinimas aiškiai prieštarauja valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, viešajai tvarkai. Ginčijimo pagrindai, kuriais galima remtis, aiškiai išvardyti šio reglamento 34 ir 35 straipsniuose. Šis pagrindų sąrašas, kurio elementai turi būti aiškinami siaurai, yra baigtinis (šiuo klausimu žr. sprendimų Apostolides, EU:C:2009:271, 55 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką ir Prism Investments, EU:C:2011:653, 33 punktą).

47

Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, nors pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkte nurodytą išlygą valstybės narės iš esmės gali laisvai apibrėžti viešosios tvarkos reikalavimus pagal savo nacionalines koncepcijas, šios sąvokos ribų nustatymas priklauso šio reglamento aiškinimo sričiai. Todėl Teisingumo Teismas turi ne apibrėžti valstybės narės viešosios tvarkos turinį, bet patikrinti ribas, kurių neperžengdamas valstybės narės teismas gali remtis šia sąvoka, kai atsisako pripažinti kitos valstybės narės teismo priimtą sprendimą (šiuo klausimu žr. sprendimų Krombach, C‑7/98, EU:C:2000:164, 22 ir 23 punktus ir Renault, C‑38/98, EU:C:2000:225, 27 ir 28 punktus).

48

Šiuo atžvilgiu Reglamento Nr. 44/2001 36 straipsnyje ir 45 straipsnio 2 dalyje draudžiant iš esmės peržiūrėti užsienio teismo sprendimą valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismui neleidžiama atsisakyti pripažinti arba vykdyti šį sprendimą vien tuo pagrindu, kad valstybės, kurioje jis priimtas, teismo taikyta taisyklė skiriasi nuo taisyklės, kurią būtų taikęs valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas, jei pats būtų nagrinėjęs bylą. Taip pat valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas negali tikrinti valstybės, kurioje sprendimas priimtas, teismo padarytų teisinių ar faktinių išvadų tikslumo (žr. Sprendimo Apostolides, EU:C:2009:271, 58 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

49

Taigi Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkte numatyta viešosios tvarkos išlyga galima remtis, tik jei kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimas arba vykdymas būtų toks nesuderinamas su valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisės sistema, kad pažeistų kurį nors pamatinį principą. Tam, kad būtų paisoma draudimo iš esmės peržiūrėti kitos valstybės teismo priimtą sprendimą, galimas pažeidimas turėtų sudaryti akivaizdų teisės normos, kuri valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisės sistemoje laikoma esmine, arba teisės, kuri toje teisės sistemoje pripažinta pamatine, pažeidimą (žr. Sprendimo Apostolides, EU:C:2009:271, 59 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

50

Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, viena vertus, dėl išvadų, kurias reikėtų padaryti iš sumos, kuriai taikomos laikinosios apsaugos priemonės, paskirtos sprendimu, kurį prašoma pripažinti ir vykdyti, apskaičiavimo metodo nemotyvavimo, ir, kita vertus, dėl išvadų, susijusių su sumos dydžiu.

51

Kiek tai pirmiausia susiję su motyvų nebuvimu, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad norint paisyti teisės į teisingą procesą, reikia, kad visi teismo sprendimai būtų motyvuoti tam, kad atsakovas suprastų nuteisimo priežastis ir tokį sprendimą galėtų naudingai ir veiksmingai apskųsti (Sprendimo Trade Agency, C‑619/10, EU:C:2012:531, 53 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

52

Konstatuotina, kad pareigos motyvuoti apimtis gali skirtis, nelygu, koks aptariamo teismo sprendimo pobūdis, ir turi būti vertinama atsižvelgiant į visą procesą, visas reikšmingas aplinkybes ir paisant su šiuo sprendimu siejamų procesinių garantijų, kad būtų galima patikrinti, ar jos suinteresuotiesiems asmenims užtikrina galimybę naudingai ir veiksmingai apskųsti šį sprendimą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Trade Agency, EU:C:2012:531, 60 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką.).

53

Šiuo atveju iš visos Teisingumo Teismo turimos medžiagos matyti, kad, viena vertus, motyvų netrūksta, nes galima atsekti samprotavimų, lėmusių aptariamos sumos dydžio nustatymą, eigą. Kita vertus, suinteresuotosios šalys turėjo galimybę tokį sprendimą apskųsti ir ja pasinaudojo.

54

Taigi buvo laikytasi elementarių teisingo bylos nagrinėjimo principų ir todėl negalima manyti, kad buvo pažeista viešoji tvarka.

55

Antra, dėl išvadų, susijusių su sumos, kuriai taikomos laikinosios apsaugos priemonės, paskirtos sprendimu, kurį prašoma pripažinti ir vykdyti, dydžiu, pabrėžtina, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 49 punkte, viešosios tvarkos sąvokos paskirtis – užkirsti kelią akivaizdžiam teisės normos, kuri valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisės sistemoje laikoma esmine, arba teisės, kuri toje teisės sistemoje pripažinta pamatine, pažeidimui.

56

Kaip generalinė advokatė pabrėžė savo išvados 84 ir 85 punktuose, sąvoka „viešoji tvarka“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą, siekiama apginti teisės normoje išreikštus teisinius, o ne išimtinai ekonominius interesus. Tai galioja ir tuomet, kaip nurodyta šio sprendimo 37 punkte, kai viešosios valdžios funkcijas atliekantis subjektas veikia kaip rinkos dalyvis, šiuo atveju – kaip akcininkas, ir patiria tam tikrą žalą.

57

Iš Teisingumo Teismui pateiktų pastabų matyti, kad, viena vertus, finansinės pasekmės, susijusios su galimų nuostolių dydžiu, jau buvo aptartos Lietuvos teismuose. Kita vertus, kaip pažymi Europos Komisija, pagrindinėje byloje nagrinėjamomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis nereikalaujama pervesti tam tikros sumos, o tik siekiama stebėti pagrindinės bylos atsakovo turtą.

58

Todėl manytina, kad paprastas rėmimasis rimtomis ekonominėmis pasekmėmis nėra valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, viešosios tvarkos pažeidimas, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą.

59

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktas aiškintinas taip, kad nei sumos, kuriai taikomos laikinosios apsaugos priemonės, paskirtos sprendimu, kurį prašoma pripažinti ir vykdyti, apskaičiavimo metodas, kai įmanoma atsekti samprotavimų, lėmusių minėtos sumos dydžio nustatymą, eigą ir kai buvo galimybių pateikti skundą ir jomis pasinaudota siekiant užginčyti tokį apskaičiavimo metodą, nei paprastas rėmimasis rimtomis ekonominėmis pasekmėmis nėra pagrindai, rodantys valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, viešosios tvarkos pažeidimą, dėl kurių galima atsisakyti pripažinti ir vykdyti toje valstybėje narėje tokį kitoje valstybėje narėje priimtą sprendimą.

60

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: