—

TDC A/S, atstovaujamos advokat O. Spiermann,

—

Erhvervsstyrelsen, atstovaujamos advokat J. Pinborg,

—

Danijos vyriausybės, atstovaujamos iš pradžių V. Pasternak Jørgensen, vėliau C. Thorning, padedamų advokater J. Pinborg ir P. Biering,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos iš pradžių M. Simonsen, vėliau L. Nicolae ir G. Conte,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva) (OL L 108, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 367), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB (OL L 337, p. 11; toliau – Universaliųjų paslaugų direktyva), 32 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant TDC A/S (toliau – TDC) ir Erhvervsstyrelsen (Danijos verslo agentūra) ginčą dėl prašymo kompensuoti sąnaudas, susijusias su papildomų privalomųjų paslaugų teikimu, atmetimo.

3

Universaliųjų paslaugų direktyvos 1 straipsnio „Dalykas ir taikymo sritis“ 1 dalyje numatyta:

„Pagal [2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos] direktyvą 2002/21/EB [dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (OL L 108, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 349)] ši direktyva skirta elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikimui galutiniams paslaugų gavėjams. [Jos] tikslas – užtikrinti galimybę visoje [Europos Sąjungoje] gauti kokybiškas viešąsias paslaugas veiksmingos konkurencijos ir laisvo pasirinkimo sąlygomis ir reglamentuoti tokius atvejus, kai rinka nepakankamai tenkina galutinių paslaugų gavėjų poreikius. Šioje direktyvoje taip pat numatytos nuostatos dėl galinių įrenginių tam tikrų aspektų, siekiant [įskaitant nuostatas, skirtas] sudaryti palankesnes sąlygas neįgaliesiems galutiniams paslaugų gavėjams naudotis paslaugomis.“

4

Universaliųjų paslaugų direktyvos 32 straipsnyje „Papildomos privalomos paslaugos“ numatyta:

„Valstybės narės gali nuspręsti, kad papildomai prie paslaugų, teikiamų pagal II skyriuje apibrėžtus universaliųjų paslaugų įpareigojimus, jų teritorijoje būtų viešai prieinamos kitos paslaugos, bet tokiais atvejais konkrečioms įmonėms negalima taikyti kompensacijų mechanizmo.“

5

Konkurencijos ir vartojimo telekomunikacijų rinkoje įstatymu (Lov om konkurrence- og forbrugerforhold på telemarkedet), taikytinu pagrindinėje byloje, į Danijos teisę buvo perkelta Universaliųjų paslaugų direktyva.

6

Kaip teigia Teleklagenævnet (Skundų telekomunikacijų klausimais nagrinėjimo komisija), šio įstatymo, kodifikuoto 2007 m. birželio 28 d. Nutarimu Nr. 780 ir iš dalies pakeisto 2008 m. gruodžio 27 d. Įstatymu Nr. 1412 (toliau – 2007 m. įstatymas), 16 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad skiriant vieną ar kelis universaliųjų paslaugų operatorius turi būti garantuojamos šios paslaugos: fiksuoto ryšio telefonijos, skaitmeninio visuminių paslaugų tinklo (ISDN), skirtųjų linijų paslaugos, neįgaliesiems skirtos paslaugos, informacijos apie abonentus teikimo ir saugos paslaugos.

7

Iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, kad 2007 m. įstatymo 20 straipsnyje buvo įtvirtintos nuostatos, susijusios su nuostolių teikiant universaliąsias paslaugas kompensavimu. Šios nuostatos iš esmės identiškai pakartotos 2011 m. kovo 3 d. Elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų įstatymo Nr. 169 (lov nr. 169 om elektroniske kommunikationsnet og –tjenester; toliau – Įstatymas Nr. 169) nuostatose.

8

Po to, kai Danijos Karalystė gavo Europos Komisijos oficialų pranešimą ir pagrįstą nuomonę, Įstatymas Nr. 169 buvo iš dalies pakeistas 2012 m. kovo 31 d. Įstatymu Nr. 250 ir jame nuo šiol numatyta galimybė, kad būtų padengti atitinkamos įmonės nuostoliai, patirti po 2012 m. balandžio 1 d. teikiant jūrų saugos ir ekstremalių situacijų paslaugas, neatskaitant pelno, gauto teikiant kitas paslaugas, kylančias iš šios įmonės universaliųjų paslaugų teikimo įpareigojimo.

9

TDC, kuri iki privatizavimo 1997 m. priklausė valstybei, Danijoje yra pagrindinis operatorius elektroninių ryšių paslaugų sektoriuje.

10

Nuo 1998 m. TDC yra įpareigota Danijoje ir Grenlandijoje teikti jūrų saugos ir ekstremalių situacijų paslaugas, leidžiančias laivams išsikviesti pagalbą nelaimės atveju. Be to, TDC Danijoje teikia paslaugas, kylančias iš universaliųjų paslaugų teikimo įpareigojimų, kaip tai suprantama pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos II skyrių, ir, be kita ko, bazinę telefoniją.

11

Pagal 2007 m. įstatymą TDC galėjo iš valstybės gauti sąnaudų, susijusių su minėtomis jūrų saugos ir ekstremalių situacijų paslaugomis, kompensaciją, tik jei visa universaliųjų paslaugų ir papildomų privalomųjų paslaugų teikimo veikla buvo nuostolinga.

12

Tvirtindama, kad šis įstatymas neatitinka Universaliųjų paslaugų direktyvos 32 straipsnio, TDC pateikė Komisijai skundą. Kelis kartus pasikeitusi nuomonėmis su Danijos valdžios institucijomis ir TDC, Komisija atitinkamai 2011 m. sausio 27 d. ir rugsėjo 29 d. išsiuntė Danijos Karalystei oficialų pranešimą ir pagrįstą nuomonę.

13

Kaip matyti iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, Danijos Karalystė nusprendė nuo 2012 m. balandžio 1 d. iš dalies pakeisti nagrinėjamas Danijos teisės aktų nuostatas. Nuo šios datos valstybė privalo padengti sąnaudas, susijusias su jūrų saugos ir ekstremalių situacijų paslaugų teikimu Danijoje ir Grenlandijoje. Todėl Komisija nusprendė nereikšti ieškinio dėl šios valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymo.

14

Po minėtų pakeitimų Danijos teisės aktuose numatyta valstybės pareiga kompensuoti grynąsias jūrų saugos ir ekstremalių situacijų paslaugų sąnaudas, nepaisant to, ar dėl kitų universaliųjų paslaugų teikimo įpareigojimų gaunama pelno ar patiriama nuostolių.

15

2011 m. liepos 29 d. TDC pateikė prašymą Erhvervsstyrelsen kompensuoti sąnaudas, susijusias su jūrų saugos ir ekstremalių situacijų paslaugų teikimu 2010 m. Ši įmonė 2011 m. rugsėjo 26 d. pateikė identišką prašymą dėl 2007–2009 m.

16

2011 m. lapkričio 24 d.Erhvervsstyrelsen atmetė šiuos prašymus dėl kompensacijos, inter alia, motyvuodama tuo, kad reikalavimui dėl 2007 m. suėjo senaties terminas, kad terminas pateikti tokį prašymą dėl 2008–2009 m. pasibaigė ir kad tuo metu galiojęs 2007 m. įstatymas nesuteikė teisės pateikti prašymą dėl 2010 m. kompensacijos neišskaičiuojant pelno, gauto iš paslaugų, teikiamų įgyvendinant universaliųjų paslaugų teikimo įpareigojimą, kaip tai suprantama pagal Universaliųjų paslaugų direktyvos II skyrių.

17

TDC apskundė Erhvervsstyrelsen sprendimus, kuriais buvo atmesti Teleklagenævnet prašymai, pastaroji 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu patvirtino Erhvervsstyrelsen sprendimus dėl prašymų kompensuoti 2007–2009 m. sąnaudas.

18

Dėl prašymo kompensuoti 2010 m. sąnaudas, Teleklagenævnet nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

19

Komisija iškėlė klausimą dėl Teleklagenævnet kaip teismo, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, statuso ir nurodė, kad ši institucija neatitinka visų Teisingumo Teismo praktikoje nustatytų kriterijų, kad galėtų būti laikoma teismu. Komisija pažymi, pirma, kad kreiptis į šią instituciją neprivaloma, nes ieškiniai dėl Erhvervsstyrelsen priimtų sprendimų gali būti pareikšti Teleklagenævnet arba tiesiogiai teismuose. Antra, Danijos teisės aktuose nenumatyta konkrečių garantijų, susijusių su Teleklagenævnet narių atšaukimu ar jų paskyrimo panaikinimu, ir todėl jais neužkertamas kelias vykdomajai valdžiai kištis ar daryti neteisėtą spaudimą šios institucijos nariams.

20

Sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teleklagenævnet teigia, kad ji atitinka visus Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtintus kriterijus, kad galėtų būti laikoma valstybės narės teismu, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį.

21

Teleklagenævnet pirmiausiai nurodo, kad ji yra nuolatinė viešoji ginčų sprendimo institucija, įsteigta pagal Įstatymą Nr. 169, ir kad jos funkcionavimo tvarka nustatyta 2011 m. balandžio 21 d. Nutarimu Nr. 383.

22

Antra, Teleklagenævnet tvirtina, kad ji priima galutinius administracinius sprendimus dėl skundų, pateiktų dėl Erhvervsstyrelsen priimtų sprendimų, ir kad jos sprendimai yra privalomi šalims, išskyrus atvejus, kai per aštuonias savaites pareiškiamas ieškinys bendrosios kompetencijos teismuose. Erhvervsstyrelsen iš principo negali teismuose pareikšti ieškinio dėl Teleklagenævnet sprendimų.

23

Trečia, Teleklagenævnet pažymi, kad jos narius ketveriems metams skiria verslo ir plėtros ministras ir kad yra galimybė juos paskirti naujai kadencijai. Šis ministras gali paskirti vieną narį teisininką pirmininko pavaduotoju, jis gali pakeisti pirmininką jo nesant arba jam nusišalinus. Minėti nariai yra nepriklausomi nuo administracijos asmeniniu ir profesiniu aspektais ir nėra pavaldūs minėtam ministrui. Teleklagenævnet sudaro pirmininkas (jis turi būti teisininkas) ir 4–6 kiti nariai. Sprendimus ji priima paprasta balsų dauguma, o balsams pasidalijus po lygiai, lemiamas yra pirmininko balsas.

24

Ketvirta, Teleklagenævnet nurodo, kad procesas joje yra tik rašytinis, tačiau ji turi užtikrinti, kad šalys galėtų pateikti savo pastabas siekdamos išsiaiškinti visas reikšmingas bylos aplinkybes laikantis rungimosi principo.

25

Taigi Teleklagenævnet yra įsteigta pagal įstatymą, veikia nuolat, jos nariai naudojasi visomis nepriklausomumo garantijomis, jos jurisdikcija yra privaloma, ji taiko teisės normas, laikosi tokios pat procedūros kaip bendrosios kompetencijos teismai, kartu paisydama rungimosi principo.

26

Danijos vyriausybė, atsakydama į Teisingumo Teismo pateiktą klausimą, tvirtina, kad Teleklagenævnet turi būti laikoma teismu, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį. Ji pažymi, kad ši institucija atitinka kriterijus, susijusius su įsteigimu pagal įstatymą, veiklos nuolatinumu ir teisės normų taikymu. Be to, ji pažymi, kad, nors šios institucijos narių atšaukimo sąlygos nėra konkrečiai apibrėžtos Danijos teisės aktuose, šie nariai pagal bendrąsias administracinės teisės ir darbo teisės normas yra apsaugoti nuo savavališko atšaukimo piktnaudžiaujant įgaliojimais. Per teismo posėdį ši vyriausybė pabrėžė, kad įgaliojimai atšaukti minėtus narius priklauso asmeniui, kuris yra įgaliotas juos skirti, t. y. verslo ir plėtros ministrui.

27

Reikia priminti, jog pagal nusistovėjusią teismo praktiką tam, kad įvertintų, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija yra „teismas“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, o tai yra tik su Sąjungos teise susijęs klausimas, Teisingumo Teismas atsižvelgia į aplinkybių visumą, t. y. į tai, ar institucija yra įsteigta pagal įstatymus, ar ji nuolatinė, ar jos jurisdikcija yra privaloma, ar procesas joje yra grindžiamas rungimosi principu, ar ji taiko teisės aktus ir ar ji yra nepriklausoma (žr., be kita ko, Sprendimo Belov, C‑394/11, EU:C:2013:48, 38 punktą ir Nutarties Merck Canada, C‑555/13, EU:C:2014:92, 16 punktą).

28

Visų pirma reikia išnagrinėti kriterijų, susijusį su Teleklagenævnet nepriklausomumu.

29

Nepriklausomumo, kuris yra neatskiriamas nuo teisminės funkcijos, sąvoka pirmiausia reiškia, kad atitinkama institucija turi būti trečiasis asmuo sprendimą, dėl kurio pareikštas ieškinys, priėmusios valdžios institucijos atžvilgiu (Sprendimo RTL Belgium, C‑517/09, EU:C:2010:821, 38 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

30

Ši sąvoka apima du aspektus. Pirmasis, išorinis, aspektas suponuoja tai, kad institucija turi būti apsaugota nuo išorinės įtakos ar spaudimo, kurie gali kelti grėsmę jos narių sprendimų laisvei, kiek tai susiję su jiems nagrinėti pateikiamomis bylomis (šiuo klausimu žr. sprendimų Wilson, C‑506/04, EU:C:2006:587, 51 punktą ir Torresi, C‑58/13 ir C‑59/13, EU:C:2014:2088, 18 punktą).

31

Antrasis, vidinis, aspektas susijęs su nešališkumo sąvoka ir juo reikalaujama laikytis vienodos pozicijos bylos šalių ir jų atitinkamų interesų, susijusių su šios bylos dalyku, atžvilgiu. Šiuo aspektu reikalaujama, kad būtų laikomasi objektyvumo ir kad nebūtų jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, be to, kad ginčas būtų išspręstas griežtai laikantis teisės normų (Sprendimo Wilson, EU:C:2006:587, 52 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

32

Būtinybė užtikrinti nepriklausomumą ir nešališkumą susijusi su reikalavimu, jog egzistuotų taisyklės, be kita ko, dėl teismo sudėties, jo narių paskyrimo, įgaliojimų trukmės ir susilaikymo, nusišalinimo ir atšaukimo priežasčių, kad teisės subjektams nekiltų jokių pagrįstų abejonių dėl to, ar šiam teismui nedaro įtakos išorės veiksniai, ir dėl jo neutralumo susikertančių interesų atžvilgiu (Sprendimas Wilson, EU:C:2006:587, 53 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija atitiktų nepriklausomumo sąlygą, pagal teismo praktiką, be kita ko, reikalaujama, kad šios institucijos narių atšaukimo atvejai būtų aiškiai nustatyti įstatymo nuostatose (Sprendimo D. ir A., C‑175/11, EU:C:2013:45, 97 punktas ir Nutarties Pilato, C‑109/07, EU:C:2008:274, 24 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

33

Nagrinėjamu atveju, kalbant apie Teleklagenævnet narių skyrimo taisykles, reikia pažymėti, kad, be kita ko, iš Danijos vyriausybės pateiktų pastabų matyti, kad juos ketveriems metams skiria verslo ir plėtros ministras ir jie gali būti paskirti kitai kadencijai.

34

Kalbant apie Teleklagenævnet narių atšaukimą, Danijos vyriausybė per teismo posėdį patvirtino, kad juos atšaukti iš pareigų gali minėtas ministras, kuris turi teisę ir juos paskirti į pareigas.

35

Iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir Danijos vyriausybės pateiktų pastabų matyti, kad, nors Danijos teisės aktuose numatyta konkreti bendrosios kompetencijos teismų teisėjų atšaukimo procedūra, Teleklagenævnet nariai gali būti atšaukti ir jų atšaukimo sąlygos nėra konkrečių teisės aktų dalykas – atšaukimo piktnaudžiaujant įgaliojimais atveju taikomos tik bendrosios administracinės ir darbo teisės nuostatos.

36

Taigi neatrodo, kad Teleklagenævnet narių atšaukimui būtų taikomos ypatingos garantijos, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl šios institucijos nepriklausomumo (pagal analogiją žr. Nutarties Pilato, EU:C:2008:274, 28 punktą).

37

Be to, kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, ieškinys dėl Teleklagenævnet sprendimo gali būti pareikštas bendrosios kompetencijos teismuose. Tokio ieškinio pareiškimo atveju Teleklagenævnet yra atsakovė. Toks Teleklagenævnet dalyvavimas procese, kuriame ginčijamas jos pačios sprendimas, reiškia, kad, kai Teleklagenævnet priima minėtą sprendimą, ji nėra trečiasis asmuo egzistuojančių interesų atžvilgiu ir nėra nešališka, kaip to reikalaujama (šiuo klausimu žr. Sprendimo RTL Belgium, EU:C:2010:821, 47 punktą). Ši Teleklagenævnet sprendimų apskundimo tvarka rodo šios institucijos priimamų sprendimų neteisminį pobūdį (pagal analogiją žr. Nutarties MF 7, C‑49/13, EU:C:2013:767, 19 punktą).

38

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, jog Teisingumo Teismas neturi kompetencijos atsakyti į pateiktus klausimus ir nereikia nagrinėti klausimo, ar Teleklagenævnet atitinka kitus kriterijus, leidžiančius įvertinti, ar ši institucija yra teismas, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį.

39

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas neturi kompetencijos atsakyti į 2013 m. balandžio 22 d.Teleklagenævnet (Danija) sprendime pateiktus klausimus.