—

J. F., atstovaujamo advokatės C. Waquet,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos E. Belliard, B. Beaupère-Manokha ir G. de Bergues,

—

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Kemper ir T. Henze,

—

Airijos vyriausybės, atstovaujamos E. Regan,

—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. Schillemans,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos W. Bogensberger ir R. Troosters,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, p. 24; toliau – Pagrindų sprendimas), 27 straipsnio 4 dalies ir 28 straipsnio 3 dalies c punkto išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija) prioritetinį konstitucingumo klausimą, kilusį J. F. pateikus kasacinį skundą dėl 2013 m. sausio 15 d.Chambre de l’instruction de la cour d’appel de Bordeaux (Bordo apeliacinio teismo tyrimo kolegija, Prancūzija) sprendimo patenkinti Jungtinės Karalystės teisminių institucijų prašymą išplėsti sprendimo dėl perdavimo poveikį kitai nusikalstamai veikai nei ta, kuria buvo grindžiamas pirminis Crown court at Maidstone (Jungtinė Karalystė) dėl tokio asmens išduotas Europos arešto orderis, įvykdytai iki perdavimo.

3

1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 5 straipsnyje „Teisė į laisvę ir saugumą“ įtvirtinta:

„1.   Kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip šiais atvejais, ir įstatymo nustatyta tvarka:

<...>

2.   Kiekvienam sulaikytajam turi būti nedelsiant jam suprantama kalba pranešta, dėl ko jis sulaikytas ir kuo kaltinamas.

<...>

4.   Kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar kalinant, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl jo kalinimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį paleisti.

<...>“

4

EŽTK 13 straipsnyje „Teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę“ nustatyta:

„Kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, nustatytos šioje Konvencijoje, yra pažeistos, turi teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone kreipdamasis į valstybės instituciją nepriklausomai nuo to, ar tą pažeidimą asmenys padarė eidami savo oficialias pareigas.“

5

Iš Informacijos apie Prancūzijos Respublikos ir Vengrijos Respublikos deklaracijas dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos priimti preliminarius nutarimus [prejudicinius sprendimus] dėl Europos Sąjungos sutarties 35 straipsnyje nurodytų teisės aktų pripažinimo, 2005 m. gruodžio 14 d. paskelbtos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL L 327, p. 19), matyti, jog remdamasi šio straipsnio 2 dalimi Prancūzijos Respublika pareiškė, kad pripažįsta Teisingumo Teismo jurisdikciją priimti sprendimus pagal ES 35 straipsnio 3 dalies b punkte numatytą tvarką.

6

Pagal Protokolo Nr. 36 dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų, pridėto prie ESV sutarties, 9 straipsnį, kol įsigalios Lisabonos sutartis, Sąjungos institucijų, organų ir įstaigų aktų, priimtų remiantis ES sutartimi, teisinė galia išlieka tol, kol įgyvendinant Sutartis šie aktai nepanaikinami, neanuliuojami arba iš dalies nepakeičiami. Remiantis to paties protokolo 10 straipsnio 1 dalimi, Teisingumo Teismo įgaliojimai pagal ES sutarties VI antraštinę dalį, kokia ji buvo iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo, išliks tokie patys, kiek tai susiję su Sąjungos aktais, priimtais iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo, įskaitant tuos, kurie buvo priimti pagal ES 35 straipsnio 2 dalį.

7

Pagrindų sprendimo 5, 7, 8, 10 ir 12 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<...>

<...>

<...>

8

Pagrindų sprendimo 1 straipsnyje nurodyta:

„1.   Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę [vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba laisvės atėmimo bausmę], arba sprendimą dėl įkalinimo.

2.   Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.

3.   Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje.“

9

Pagrindų sprendimo 3, 4, 4a, 5, 8 ir 9 straipsniuose atitinkamai numatyti Europos arešto orderio privalomo ir neprivalomo nevykdymo pagrindai, išduodančiosios valstybės narės suteikiamos garantijos sprendimo priėmimo po teisminio nagrinėjimo, kuriame atitinkamas asmuo nedalyvavo, ir kitais ypatingais atvejais, Europos arešto orderio turinys, forma ir perdavimas. Pagrindų sprendimo 6 straipsnyje apibrėžtos kompetenciją išduoti ir vykdyti Europos arešto orderį turinčios teisminės institucijos.

10

Pagrindų sprendimo 13 straipsnio „Sutikimas būti perduotu“ 1 ir 4 dalyse įtvirtinta:

„1.   Jei areštuotasis asmuo nurodo, kad jis sutinka būti perduotu, tas sutikimas ir, jei reikia, aiškus teisės į 27 straipsnio 2 dalyje minimą „specialiąją taisyklę“ atsisakymas duodamas vykdančiajai teisminei institucijai pagal vykdančiosios valstybės narės vidaus teisę.

<…>

4.   Sutikimo paprastai negalima atšaukti. Kiekviena valstybė narė gali numatyti, kad sutikimas ir, jei reikia, atsisakymas gali būti atšauktas pagal jos vidaus teisėje galiojančias taisykles. Šiuo atveju, nustatant 17 straipsnyje nurodytus terminus, į laikotarpį nuo sutikimo dienos iki jo atšaukimo dienos neatsižvelgiama. Valstybė narė, kuri nori turėti tokią galimybę, priimdama šį pamatinį [pagrindų] sprendimą apie tai praneša Tarybos Generaliniam sekretoriatui ir nurodo tvarką, pagal kurią sutikimą galima atšaukti, bei tos tvarkos pakeitimus.“

11

Pagrindų sprendimo 15 straipsnis „Perdavimo sprendimas“ suformuluotas taip:

„1.   Vykdančioji teisminė institucija, laikydamasi šiame pamatiniame [pagrindų] sprendime nustatytų terminų ir sąlygų, nusprendžia, ar asmuo turi būti perduotas.

2.   Jei vykdančioji teisminė institucija mano, kad išduodančiosios valstybės narės praneštos informacijos nepakanka sprendimui dėl perdavimo priimti, ji paprašo skubiai pateikti būtiną papildomą informaciją, ypač susijusią su 3–5 ir 8 straipsniais, ir, atsižvelgdama į tai, kad reikia laikytis 17 straipsnyje nustatytų terminų, gali nustatyti terminą, iki kurio ji turi gauti tokią informaciją.

3.   Išduodančioji teisminė institucija gali bet kuriuo metu vykdančiajai teisminei institucijai nusiųsti bet kokią papildomą naudingą informaciją.“

12

Pagrindų sprendimo 17 straipsnyje „Sprendimo dėl Europos arešto orderio vykdymo priėmimo terminai ir tvarka“ numatyta:

„1.   Europos arešto orderis nagrinėjamas ir vykdomas skubos tvarka.

2.   Tais atvejais, kai prašomas perduoti asmuo sutinka būti perduotas, galutinis sprendimas dėl Europos arešto orderio vykdymo turėtų būti priimtas per 10 dienų nuo tokio sutikimo davimo.

3.   Kitais atvejais sprendimas [galutinis sprendimas] dėl Europos arešto vykdymo turėtų būti priimtas per 60 dienų nuo prašomo perduoti asmens arešto.

4.   Kai ypatingais atvejais Europos arešto orderio įvykdyti per šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus terminus negalima, vykdančioji teisminė institucija nedelsdama apie tai praneša išduodančiajai teisminei institucijai ir nurodo tokio uždelsimo priežastis. Tokiu atveju terminą galima pratęsti dar 30 dienų.

5.   Kol vykdančioji teisminė institucija dėl Europos arešto orderio nėra priėmusi galutinio sprendimo, ji užtikrina, kad būtų užtikrinamos efektyviam asmens perdavimui būtinos materialiosios sąlygos.

6.   Atsisakius vykdyti Europos arešto orderį, visais atvejais privaloma nurodyti atsisakymo priežastis.

7.   Kai išimtinėmis aplinkybėmis kuri nors valstybė narė negali laikytis šiame straipsnyje numatytų terminų, ji apie tai praneša Eurojustui, nurodydama vėlavimo priežastis. Be to, valstybė narė, kuri patiria nuolatinį kitos valstybės narės vėlavimą, susijusį su Europos arešto orderio vykdymu, apie tai praneša Tarybai siekdama, kad būtų įvertinta, kaip valstybių narių lygiu yra įgyvendinamas šis pamatinis [pagrindų] sprendimas.“

13

Pagrindų sprendimo 20 straipsnio „Privilegijos ir imunitetai“ 1 dalyje nurodyta:

„Kai prašomas perduoti asmuo naudojasi kokia nors privilegija ar imunitetu, susijusia su teismingumu ar vykdymu [nuo jurisdikcijos ar sprendimo vykdymo] vykdančiojoje valstybėje narėje, 17 straipsnyje minėti terminai nepradedami skaičiuoti, jei vykdančiajai teisminei institucijai nėra pranešta, kad privilegijos ar imuniteto yra atsisakyta; tuomet terminai pradedami skaičiuoti nuo tokio pranešimo dienos.

Vykdančioji valstybė narė užtikrina, kad asmeniui nustojus naudotis tokia privilegija ar imunitetu, būtų užtikrinamos efektyviam perdavimui būtinos materialiosios sąlygos.“

14

Pagal Pagrindų sprendimo 21 straipsnį „Konkuruojantys tarptautiniai įsipareigojimai“:

„Šis pamatinis [pagrindų] sprendimas nepažeidžia vykdančiosios valstybės narės įsipareigojimų, kai prašomą perduoti asmenį tai valstybei narei yra išdavusi trečioji valstybė ir kai tokį asmenį saugo susitarimo, pagal kurį jis buvo išduotas laikantis specialiųjų taisyklių, nuostatos. Vykdančioji valstybė narė imasi visų būtinų priemonių nedelsiant pareikalauti valstybės, iš kurios prašomas perduoti asmuo buvo išduotas, sutikimo, kad jį būtų galima perduoti valstybei narei, kuri išdavė Europos arešto orderį. 17 straipsnyje minėti terminai nepradedami skaičiuoti tol, kol tos specialiosios taisyklės nenustoja galioti. Laukdama valstybės, iš kurios prašomas perduoti asmuo buvo išduotas, sprendimo, vykdančioji valstybė narė užtikrina, kad būtų užtikrinamos efektyviam perdavimui būtinos materialiosios sąlygos.“

15

Pagrindų sprendimo 27 straipsnis „Galimas patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už kitas nusikalstamas veikas“ suformuluotas taip:

1.   Kiekviena valstybė narė Tarybos Generaliniam sekretoriatui gali pranešti, kad jos santykiuose su kitomis valstybėmis narėmis, kurios yra padariusios tokį pat pranešimą, leidimas patraukti baudžiamojon atsakomybėn [vykdyti asmens baudžiamąjį persekiojimą], nuteisimui ar įkalinimui, siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę ar sprendimą dėl įkalinimo už kitą nusikalstamą veiką, t. y. ne tą dėl kurios asmuo yra perduotas, įvykdytą prieš jo perdavimą, yra laikomas duotu, jei kuriuo nors konkrečiu atveju vykdančioji teisminė institucija savo sprendime dėl perdavimo nenurodo kitaip.

2.   Išskyrus atvejus, minėtus šio straipsnio 1 ir 3 dalyse, perduotam asmeniui negali būti iškelta baudžiamoji atsakomybė [perduotas asmuo negali būti persekiojamas baudžiamąja tvarka], jis negali būti nuteistas ir jam negali būti atimta laisvė už kitą nusikalstamą veiką, t. y. ne tą nusikalstamą veiką, dėl kurios jis yra perduotas, padarytą prieš jo perdavimą.

3.   Šio straipsnio 2 dalis netaikoma šiais atvejais:

<...>

4.   Prašymas duoti sutikimą pateikiamas vykdančiajai teisminei institucijai kartu pateikiant 8 straipsnio 1 dalyje minėtą informaciją ir jos vertimą, kaip nurodyta 8 straipsnio 2 dalyje. Sutikimas duodamas, kai dėl tos pačios nusikalstamos veikos, dėl kurios prašoma sutikimo, taikomas perdavimas [kyla pareiga perduoti] pagal šio pamatinio [pagrindų] sprendimo nuostatas. Sutikimą atsisakoma duoti tik dėl 3 straipsnyje minėtų priežasčių, o kitais atvejais gali būti atsisakyta jį duoti tik dėl 4 straipsnyje nurodytų priežasčių. Sprendimas priimamas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo prašymo gavimo.

5 straipsnyje minėtose situacijose išduodančioji valstybė narė privalo suteikti tame straipsnyje numatytas garantijas.

16

Pagal Pagrindų sprendimo 28 straipsnį „Perdavimas arba vėlesnė ekstradicija“:

„1.   Kiekviena valstybė narė Tarybos Generaliniam sekretoriatui gali pranešti, kad jos santykiuose su kitomis valstybėmis narėmis, kurios yra padariusios tokį pat pranešimą, sutikimas perduoti asmenį kuriai nors valstybei narei, išskyrus vykdančiąją valstybę narę, remiantis Europos arešto orderiu, išduotu dėl nusikalstamos veikos, padarytos prieš jo perdavimą, yra laikomas duotu, jei kokiu nors konkrečiu atveju vykdančioji teisminė institucija savo sprendime dėl perdavimo nepareiškia kitaip.

2.   Bet kuriuo atveju asmuo, kuris yra perduotas išduodančiajai valstybei narei remiantis Europos arešto orderiu, gali būti perduotas be vykdančiosios valstybės narės sutikimo kuriai nors kitai, ne vykdančiajai valstybei narei, remiantis Europos arešto orderiu, išduotu dėl bet kokios nusikalstamos veikos, padarytos prieš asmens perdavimą šiais atvejais:

<…>

3.   Vykdančioji teisminė institucija sutinka su perdavimu kitai valstybei narei, vadovaudamasi šiomis taisyklėmis:

5 straipsnyje minėtais atvejais išduodančioji valstybė narė privalo suteikti jame numatytas garantijas.

<…>“

17

Pagrindų sprendimo 31 straipsnio „Ryšiai su kitais teisės dokumentais“ 2 dalies antroje ir trečioje pastraipose nurodyta:

„Įsigaliojus šiam pagrindų sprendimui, valstybės narės gali sudaryti dvišalius arba daugiašalius susitarimus, jei tokie susitarimai leidžia išplėsti šio pagrindų sprendimo nuostatas ir padeda dar labiau supaprastinti arba palengvinti asmenų, kurių areštui yra išduoti Europos arešto orderiai, perdavimo tvarką, ypač nustatant trumpesnius už 17 straipsnyje nustatytus terminus, išplečiant 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamų veikų sąrašą, dar labiau apribojant 3 ir 4 straipsnyje [straipsniuose] nurodytus atsisakymo pagrindus, arba dar labiau sumažinant 2 straipsnio 1 ir [arba] 2 dalyse [dalyje] nustatytą ribą.

Šios straipsnio dalies 2 pastraipoje minėti susitarimai negali turėti poveikio santykiams su valstybėmis narėmis, kurios nėra tokių susitarimų šalys.“

18

Code de procédure pénale, iš dalies pakeisto 2009 m. gegužės 12 d.Loi n. 2009-526 de simplification et de clarification du droit et d’allègement des procédures (Įstatymas Nr. 2009-526 dėl paprastesnės ir aiškesnės teisės ir procedūrų supaprastinimo) (2009 m. gegužės 13 d. JORF p. 7920) 695-46 straipsniu į Prancūzijos teisę perkeliami Pagrindų sprendimo 27 ir 28 straipsniai. Pagal šį straipsnį:

„Tyrimo kolegija (chambre de l’instruction), kuriai pristatytas prašomas perduoti asmuo, nagrinėja visus Europos arešto orderį išdavusių valstybės narės kompetentingų institucijų prašymus duoti sutikimą dėl baudžiamojo persekiojimo, laisvės atėmimo bausmės arba sprendimo dėl įkalinimo vykdymo už kitas nusikalstamas veikas, nei tos, dėl kurių asmuo perduotas, įvykdytas iki perdavimo.

Tyrimo kolegijai taip pat suteikiama kompetencija po to, kai prašomas perduoti asmuo yra perduotas, spręsti dėl visų Europos arešto orderį išdavusių valstybės narės kompetentingų institucijų prašymų duoti sutikimą dėl prašomo perduoti asmens perdavimo kitai valstybei narei, kad būtų galima vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, laisvės atėmimo bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo už kitą veiką nei ta, dėl kurios asmuo perduotas, įvykdytą iki perdavimo.

Abiem atvejais tyrimo kolegijai pateikiamas vykdančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos kartu su prašymu perduotas protokolas, kuriuo patvirtinami prašomo perduoti asmens padaryti pareiškimai. Prireikus šie pareiškimai gali būti papildyti atitinkamo asmens pasirinkto advokato, o jam nesant – advokatų tarybos pirmininko paskirto advokato, pateiktomis pastabomis.

Įsitikinusi, kad prašyme taip pat yra 695-13 straipsnyje nurodyta informacija, ir prireikus patikrinusi, ar įvykdytos 695-32 straipsnio nuostatos, tyrimo kolegija per trisdešimt dienų nuo prašymo gavimo priima sprendimą, kuris yra neskundžiamas.

Sutikimas duodamas, jeigu veikos, dėl kurių prašoma šio sutikimo, atitinka 695-23 straipsnyje nurodytas nusikalstamas veikas ir patenka į 695-12 straipsnio taikymo sritį.

Sutikimą atsisakoma duoti dėl 695-22 ir 695-23 straipsniuose nurodytų priežasčių ir gali būti atsisakyta duoti dėl vienos iš 695-24 straipsnyje nurodytų priežasčių.“

19

2012 m. rugsėjo 25 d.Crown court at Maidstone išdavė Europos arešto orderį dėl ieškovo pagrindinėje byloje, Jungtinės Karalystės piliečio, vykstant dėl šio asmens pradėto baudžiamojo persekiojimo procedūrai už šioje valstybėje narėje padarytas veikas, kurias pagal Anglijos teisę galima kvalifikuoti kaip vaiko grobimą – nusikaltimą, už kurį numatyta maksimali septynerių metų laisvės atėmimo bausmė.

20

2012 m. rugsėjo 28 d. ieškovas pagrindinėje byloje buvo apklaustas Prancūzijoje ir tą pačią dieną Cour d’appel de Bordeaux (Bordo apeliacinis teismas) generaliniam prokurorui aiškiai pareiškė, jog sutinka būti perduotas Jungtinės Karalystės teisminėms institucijoms, tačiau neatsisakė, kad jam būtų taikoma specialioji taisyklė. Vėliau, vykstant Bordo apeliacinio teismo tyrimo kolegijos posėdžiui, ieškovas, kuriam talkininkavo vertėjas žodžiu, dalyvaujant jo advokatui atsiėmė pareiškimą.

21

2012 m. spalio 4 d. Bordo apeliacinio teismo tyrimo kolegija priėmė sprendimą dėl ieškovo pagrindinėje byloje perdavimo minėtoms teisminėms institucijoms, kad būtų vykdomas baudžiamasis persekiojimas už nurodytas veikas. Ieškovas buvo perduotas 2012 m. spalio 10 d. ir nuo to laiko laikomas įkalintas Jungtinėje Karalystėje.

22

2012 m. spalio 22 d. Bordo apeliacinio teismo generalinis prokuroras gavo Jungtinės Karalystės teisminių institucijų prašymą, kad šio teismo tyrimo kolegija duotų sutikimą vykdyti ieškovo pagrindinėje byloje baudžiamąjį persekiojimą už Jungtinėje Karalystėje iki perdavimo padarytas veikas, kurios gali būti kvalifikuotos kaip kitos nusikalstamos veikos nei ta, dėl kurios asmuo buvo perduotas.

23

Šios institucijos teigia, kad grįžusi namo tariamai pagrobta mergina pareiškė kelis kartus nuo 2012 m. liepos 1d. iki tų pačių metų rugsėjo 20 d. su ieškovu pagrindinėje byloje turėjusi lytinių santykių. Kadangi pagal Anglijos teisę šios veikos gali būti kvalifikuotos kaip lytinis santykiavimas su jaunesniu nei 16 metų nepilnamečiu asmeniu, už kurį numatyta maksimali 14 metų laisvės atėmimo bausmė, šios teisminės institucijos nusprendė ieškovą pagrindinėje byloje patraukti baudžiamojon atsakomybėn už tą nusikalstamą veiką.

24

Jungtinės Karalystės teisminių institucijų prašymas įtrauktas į 2012 m. lapkričio 16 d. Europos arešto orderį dėl nusikaltimų, dėl kurių pradėtas naujas baudžiamasis persekiojimas.

25

Įvykus 2012 m. gruodžio 18 d. posėdžiui, Bordo apeliacinio teismo tyrimo kolegija 2013 m. sausio 15 d. nusprendė patenkinti prašymą dėl perdavimo poveikio išplėtimo naujam ieškovo pagrindinėje byloje persekiojimui už nurodytu laikotarpiu turėtus lytinius santykius su jaunesniu nei 16 metų nepilnamečiu asmeniu.

26

Ieškovui pagrindinėje byloje Kasaciniame teisme pateikus kasacinį skundą dėl 2013 m. sausio 15 d. sprendimo, šis teismas kreipėsi į Konstitucinę Tarybą ir pateikė prioritetinį konstitucingumo klausimą dėl Baudžiamojo proceso kodekso 695-46 straipsnio, kiek jis susijęs su lygybės teismui principu ir teise į veiksmingą teisminę gynybą.

27

Šiomis aplinkybėmis Konstitucinė Taryba nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar <...> Pagrindų sprendimo <...> 27 ir 28 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jais valstybėms narėms draudžiama įtvirtinti galimybę pateikti skundą, dėl kurio sustabdomas teisminės institucijos, kuri per trisdešimt dienų nuo prašymo gavimo turi nuspręsti, ar duoti sutikimą dėl asmens baudžiamojo persekiojimo, nuteisimo arba įkalinimo, kad būtų įvykdyta laisvės atėmimo bausmė arba sprendimas dėl įkalinimo, už kitą nusikalstamą veiką nei ta, dėl kurios asmuo yra perduotas, įvykdytą iki jo perdavimo pagal Europos arešto orderį, arba dėl asmens perdavimo kitai nei vykdančioji valstybei narei pagal Europos arešto orderį, išduotą dėl nusikalstamos veikos, įvykdytos iki jo perdavimo, priimto sprendimo vykdymas?“

28

Atskiru 2013 m. balandžio 4 d. prašymu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo tą pačią dieną, Konstitucinė Taryba paprašė, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą būtų nagrinėjamas pagal sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, numatytą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23a straipsnyje ir šio teismo Procedūros reglamento 107 straipsnyje.

29

Nacionalinis teismas šį prašymą motyvavo tuo, kad tiek trijų mėnesių laikotarpis, per kurį turi būti išnagrinėtas jam pateiktas prioritetinio konstitucingumo klausimas, tiek ieškovo laisvės atėmimas vykstant procedūrai, per kurią iškeltas šis prioritetinis konstitucingumo klausimas, pateisina prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūros taikymą.

30

Šiuo klausimu pirmiausia reikia nurodyti, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su Pagrindų sprendimo, patenkančio į ESV sutarties trečiosios dalies V antraštinės dalies „Laisvė, saugumo ir teisingumo erdvė“ sritį, aiškinimu. Taigi jis gali būti nagrinėjamas pagal sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.

31

Antra, reikia konstatuoti, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad ieškovas pagrindinėje byloje šiuo metu yra įkalintas ir kad sprendimas pagrindinėje byloje gali turėti reikšmingą įtaką tokio įkalinimo trukmei.

32

Remiantis tuo, kas pirma išdėstyta, 2013 m. balandžio 10 d. Teisingumo Teismo antroji kolegija, vadovaudamasi teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausiusi generalinį advokatą, nusprendė patenkinti nacionalinio teismo prašymą nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.

33

Pateikdamas klausimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 4 dalis ir 28 straipsnio 3 dalies c punktas turi būti aiškinami taip, kad jais valstybėms narėms draudžiama įtvirtinti galimybę pateikti skundą, dėl kurio sustabdomas teisminės institucijos, kuri per trisdešimt dienų nuo prašymo gavimo turi nuspręsti, ar duoti sutikimą dėl asmens baudžiamojo persekiojimo, nuteisimo arba įkalinimo, kad būtų įvykdyta laisvės atėmimo bausmė arba sprendimas dėl įkalinimo, už kitą nusikalstamą veiką nei ta, dėl kurios asmuo yra perduotas, įvykdytą iki jo perdavimo pagal Europos arešto orderį, arba dėl asmens perdavimo kitai nei vykdančioji valstybei narei pagal Europos arešto orderį, išduotą dėl nusikalstamos veikos, įvykdytos iki jo perdavimo, priimto sprendimo vykdymas.

34

Pirmiausia reikia priminti, kad Pagrindų sprendimu, kaip ypač matyti iš jo 1 straipsnio 1 ir 2 dalių, taip pat iš 5 ir 7 konstatuojamųjų dalių, siekiama daugiašalę ekstradicijos sistemą tarp valstybių narių pakeisti tarpusavio pripažinimo principu pagrįsta nuteistų ar įtariamų asmenų perdavimo tarp teisminių institucijų, siekiant įvykdyti baudžiamuosius nuosprendžius arba šių asmenų persekiojimą, sistema (žr. 2013 m. sausio 29 d. Sprendimo Radu, C-396/11, 33 punktą ir 2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Melloni, C-399/11, 36 punktą).

35

Taigi, minėtu Pagrindų sprendimu nustačius naują, paprastesnę ir veiksmingesnę nuteistų ar įtariamų pažeidus baudžiamąjį įstatymą asmenų perdavimo sistemą, siekiama palengvinti ir paspartinti teismų bendradarbiavimą ir taip norima prisidėti prie Sąjungos siekio tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve remiantis tarp valstybių narių turinčiu egzistuoti aukštu tarpusavio pasitikėjimo laipsniu (minėto Sprendimo Radu 34 punktas ir minėto Sprendimo Melloni 37 punktas).

36

Tarpusavio pripažinimo principas, kuris yra teismų bendradarbiavimo „kertinis akmuo“, pagal Pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalį reiškia, kad valstybės narės iš principo privalo vykdyti Europos arešto orderį. Iš tiesų jos arba privalo tokį orderį vykdyti, arba gali atsisakyti tai daryti ir jam įvykdyti kelti reikalavimus tik minėto Pagrindų sprendimo 3–5 straipsniuose numatytais atvejais. Be to, pagal šio sprendimo 28 straipsnio 3 dalį sutikimo dėl vėlesnio perdavimo galima neduoti tik tais pačiais atvejais (žr. 2012 m. birželio 28 d. Sprendimo West, C-192/12 PPU, 55 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką) ir tik šiais atvejais galima pateisinti atsisakymą duoti sutikimą išplėsti Europos arešto orderio poveikį kitai nusikalstamai veikai nei ta, dėl kurios persekiojamas asmuo buvo perduotas, įvykdytai iki jo perdavimo, kaip numatyta Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 4 dalyje.

37

Kalbant apie galimybę pateikti skundą, dėl kurio sustabdomas sprendimo vykdyti Europos arešto orderį arba sprendimo dėl sutikimo išplėsti šio orderio poveikį ar dėl vėlesnio perdavimo vykdymas, reikia nurodyti, kad Pagrindų sprendime ši galimybė aiškiai nereglamentuojama.

38

Tačiau tai, kad nėra tokio aiškaus reglamentavimo, nereiškia, kad Pagrindų sprendimu valstybėms narėms kliudoma numatyti galimybę pateikti tokį skundą arba jos įpareigojamos ją numatyti.

39

Iš tiesų, pirma, Pagrindų sprendimas savaime leidžia užtikrinti, kad sprendimams dėl Europos arešto orderio būtų taikomos visos tokios kategorijos sprendimams būtinos garantijos.

40

Pavyzdžiui, visų pirma, Pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje aiškiai primenama, kad jis nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisės principus, įtvirtintus ES 6 straipsnyje. Be to, ši pareiga taikoma visoms valstybėms narėms, t. y. tiek išduodančiajai, tiek vykdančiajai valstybei narei.

41

Antra, Pagrindų sprendimu, kuris atitinka šio sprendimo 35 punkte primintą tikslą palengvinti ir paspartinti teismų bendradarbiavimą ir taip prisidėti prie Sąjungos siekio tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve įgyvendinimo, remiantis jo 12 konstatuojamosios dalies pirma pastraipa, taip pat gerbiamos pagrindinės teisės ir principai, kurie pripažinti ES sutarties 6 straipsnyje ir atsispindi Chartijoje, ypač jos VI skyriuje, kiek tai susiję su asmeniu, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis.

42

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip ir ekstradicijos procedūrose, Pagrindų sprendimu įtvirtintoje perdavimo procedūroje EŽTK 13 straipsnyje ir Chartijos 47 straipsnyje numatyta teisė į veiksmingą teisinę gynybą, nagrinėjama pagrindinėje byloje, yra ypač svarbi.

43

Europos Žmogaus Teisių Teismas dėl kalinimo siekiant išsiųsti iš šalies nurodė, jog EŽTK 5 straipsnio 4 dalis – tai bendresnių reikalavimų, numatytų jos 13 straipsnyje, lex specialis (žr., be kita ko, 1996 m. lapkričio 15 d. EŽTT sprendimo Chahal prieš Jungtinę Karalystę, Recueil des arrêts et décisions 1996-V, 126 punktą). Šis teismas nusprendė, kad kai sprendimas dėl laisvės atėmimo priimtas teismo užbaigiant teismo procesą, EŽTK 5 straipsnio 4 dalimi siekiama kontrolė jau inkorporuota į sprendimą (žr. 2012 m. birželio 5 d. EŽTT sprendimo Khodzhamberdiyev prieš Rusiją 103 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką), be kita ko, nagrinėjama nuostata susitariančiosios šalys neįpareigojamos nustatyti, kad kalinimo teisėtumo ir prašymų dėl paleidimo į laisvę nagrinėjimui taikoma kelių teisminių instancijų kontrolė (žr. 2008 m. kovo 4 d. EŽTT sprendimo Marturana prieš Italiją 110 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

44

Panašiai Teisingumo Teismas, aiškindamas 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvą 2005/85/EB, nustatančią būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (OL L 326, p. 13), nusprendė, kad veiksmingos teisminės gynybos principu asmeniui suteikiama teisė kreiptis į teismą, o ne teisė į procedūrą keliose instancijose (2011 m. liepos 28 d. Sprendimo Samba Diouf, C-69/10, Rink. p. I-7151, 69 punktas).

45

Taigi, reikia nurodyti, kad, kaip matyti iš Pagrindų sprendimo 8 konstatuojamosios dalies, sprendimams dėl Europos arešto orderio vykdymo turi būti taikoma pakankama kontrolė, o tai reiškia, kad sprendimą dėl asmens perdavimo turi priimti valstybės narės, kurioje prašomas perduoti asmuo buvo areštuotas, teisminė institucija. Be to, Pagrindų sprendimo 6 straipsnyje numatyta, jog teisminė institucija, be šio sprendimo, taip pat turi priimti sprendimą dėl tokio orderio išdavimo. Teisminė institucija taip pat turi duoti sutikimą, kaip numatyta Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 4 dalyje ir 28 straipsnio 3 dalies c punkte, taip pat atlikti kitus veiksmus kitose perdavimo procedūros stadijose, pavyzdžiui, prašomo perduoti asmens apklausa, sprendimo laikyti asmenį įkalintą arba laikinai jį perkelti priėmimas.

46

Taigi visa Pagrindų sprendimo numatyta asmenų perdavimo tarp valstybių narių procedūra, laikantis šio sprendimo, vykdoma teismui prižiūrint.

47

Remiantis tuo, darytina išvada, kad Pagrindų sprendimo nuostatomis numatyta procedūra savaime atitinka Chartijos 47 straipsnio reikalavimus, neatsižvelgiant į valstybių narių pasirinktą Pagrindų sprendimo įgyvendinimo tvarką.

48

Galiausiai reikia nurodyti, kad net tais atvejais, kai baudžiamojo persekiojimo, laisvės atėmimo bausmės, sprendimo dėl įkalinimo vykdymo procedūros arba baudžiamosios bylos nagrinėjimo iš esmės procesas nepatenka į Pagrindų sprendimo ir Sąjungos teisės taikymo sritį, valstybėms narėms taip pat tenka pareiga laikytis EŽTK arba jų nacionalinėje teisėje įtvirtintų pagrindinių teisių, įskaitant, kai taikoma, asmenų, teismo pripažintų kaltais už nusikalstamą veiką, teisę į procedūrą keliose teisminėse instancijose.

49

Ši pareiga sustiprina būtent aukštą pasitikėjimo tarp valstybių narių lygį ir tarpusavio pripažinimo principą, kuriuo paremtas Europos arešto orderio mechanizmas, ir pagrindžia Pagrindų sprendimo 10 konstatuojamosios dalies formuluotę, kad Europos arešto orderio vykdymą galima sustabdyti tik tuo atveju, jei viena iš valstybių narių sunkiai ir nuolat pažeidžia ES 6 straipsnio 1 dalyje išdėstytus principus, kai šie pažeidimai nustatyti Tarybos pagal ES 7 straipsnio 1 dalį, ir dėl to atsiranda šio straipsnio 2 dalyje nurodytos pasekmės.

50

Savo ruožtu tarpusavio pripažinimo principas, kuriuo pagrįsta Europos arešto orderio sistema, grindžiamas valstybių narių abipusio pasitikėjimo principu, kad jų atitinkamos nacionalinės teisės sistemos gali užtikrinti lygiavertę ir veiksmingą pagrindinių teisių, pripažįstamų Sąjungos lygiu, visų pirma Chartijoje, apsaugą, taigi, kad asmenys, dėl kurių išduotas Europos arešto orderis, išdavusioje valstybėje narėje gali naudotis galimomis teisinės gynybos priemonėmis, leidžiančiomis apskųsti baudžiamojo persekiojimo, laisvės atėmimo bausmės ar sprendimo dėl įkalinimo vykdymo procedūrų arba baudžiamosios bylos nagrinėjimo iš esmės proceso, kurio pabaigoje paskirta tokia bausmė arba priimtas toks sprendimas, teisėtumą (pagal analogiją žr. 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Aguirre Zarraga, C-491/10 PPU, Rink. p. I-14247, 70 ir 71 punktus).

51

Antra, vis dėlto reikia konstatuoti, kad, neatžvelgiant į Pagrindų sprendimu aiškiai numatytas garantijas, tai, kad jame nereglamentuojama galima teisė pateikti skundą, dėl kurio sustabdomas sprendimų dėl Europos arešto orderio vykdymas, netrukdo valstybėms narėms įtvirtinti tokią teisę.

52

Iš tiesų, kadangi Pagrindų sprendimo nuostatose nėra numatyta daugiau, ir, atsižvelgiant į ES 34 straipsnį, kuriuo nacionalinėms valdžios institucijoms suteikiama galimybė pasirinkti pagrindų sprendimų įgyvendinimo formą ir būdus, kad būtų pasiekti jų siekiami rezultatai, reikia konstatuoti, kad Pagrindų sprendimu nacionalinėms valdžios institucijoms paliekama diskrecija pasirinkti konkrečią juo siekiamų tikslų įgyvendinimo tvarką, be kita ko, įtvirtinti galimybę pateikti skundą, dėl kurio sustabdomas sprendimų dėl Europos arešto orderio vykdymas.

53

Šiuo klausimu reikia priminti, kad tiek, kiek tai netrukdo taikyti Pagrindų sprendimo, juo valstybei narei nesudaroma kliūčių, kaip matyti iš 12 konstatuojamosios dalies antros pastraipos, taikyti konstitucines taisykles, susijusias, be kita ko, su teise į teisingą procesą.

54

Be to, kalbant apie sprendimą dėl Europos arešto orderio vykdymo, galimybė naudotis teise pareikšti ieškinį netiesiogiai, bet tikrai išplaukia iš žodžių junginio „galutinis sprendimas“, vartojamo Pagrindų sprendimo 17 straipsnio 2, 3 ir 5 dalyse, ir niekas neleidžia manyti, kad, atsižvelgiant į jo nuostatų formuluotę, tokia galimybė neturi būti įtvirtinta, kalbant apie teisminės institucijos, sprendžiančios dėl sutikimo išplėsti arešto orderio poveikį arba dėl vėlesnio perdavimo kitai valstybei narei pagal Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 4 dalį ir 28 straipsnio 3 dalies c punktą, sprendimą, juolab kad, kaip matyti iš pagrindinės bylos, tokio išplėtimo arba tokio perdavimo gali būti prašoma dėl sunkesnės nusikalstamos veikos nei ta, dėl kurios asmuo buvo perduotas.

55

Remiantis tuo, darytina išvada, kad Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 4 dalis ir 28 straipsnio 3 dalies c punktas turi būti aiškinami taip, kad jais valstybėms narėms nedraudžiama įtvirtinti galimybę pateikti skundą, dėl kurio sustabdomas teisminės institucijos, turinčios nuspręsti, ar duoti sutikimą dėl asmens baudžiamojo persekiojimo, nuteisimo arba įkalinimo, kad būtų įvykdyta laisvės atėmimo bausmė arba sprendimas dėl įkalinimo, už kitą nusikalstamą veiką, t. y. ne tą, dėl kurios asmuo yra perduotas, įvykdytą iki jo perdavimo pagal Europos arešto orderį, arba dėl asmens perdavimo kitai nei vykdančioji valstybei narei pagal Europos arešto orderį, išduotą dėl nusikalstamos veikos, įvykdytos iki jo perdavimo, priimto sprendimo vykdymas.

56

Nors Pagrindų sprendimu nereglamentuojama galima teisė pateikti skundą, dėl kurio sustabdomas sprendimų dėl Europos arešto orderio vykdymas, iš jo matyti, kad valstybių narių diskrecijai įtvirtinti tokią teisę turi būti taikomi tam tikri apribojimai.

57

Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad, kaip buvo priminta šio sprendimo 34 ir 35 punktuose, Pagrindų sprendimu siekiama pakeisti daugiašalę ekstradicijos sistemą tarp valstybių narių paprastesne ir veiksmingesne perdavimo tarp teisminių institucijų sistema, kuria siekiama palengvinti ir paspartinti teismų bendradarbiavimą. Pavyzdžiui, kaip įtvirtinta Pagrindų sprendimo 5 konstatuojamojoje dalyje, tokios perdavimo sistemos įvedimas leidžia panaikinti iki Pagrindų sprendimo priėmimo taikomų ekstradicijos procedūrų sudėtingumą ir joms būdingas vilkinimo tendencijas.

58

Šis siekis paspartinti teismų bendradarbiavimą matyti iš daugelio Pagrindų sprendimo nuostatų, ypač nagrinėjant sprendimų dėl Europos arešto orderio priėmimo terminus.

59

Kalbant apie šiuos terminus, reikia skirti Europos arešto orderio vykdymo terminus, nustatytus Pagrindų sprendimo 17 straipsnyje, ir jo 27 straipsnio 4 dalyje bei 28 straipsnio 3 straipsnio c punkte nustatytus terminus, per kuriuos turi būti duotas sutikimas dėl orderio poveikio išplėtimo arba dėl vėlesnio perdavimo. Apskritai reikia pažymėti, kad Pagrindų sprendimo 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog vykdančioji teisminė institucija sprendžia dėl asmens perdavimo, „laikydamasi šiame pamatiniame [pagrindų] sprendime nustatytų terminų ir sąlygų“.

60

Pirma, dėl sprendimo dėl Europos arešto orderio vykdymo Pagrindų sprendimo 17 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jis turi būti „nagrinėjamas ir vykdomas skubos tvarka“. To paties straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti konkretūs terminai, atitinkamai 10 arba 60 dienų, galutiniam sprendimui dėl šio orderio vykdymo priimti, atsižvelgiant į tai, ar prašomas perduoti asmuo sutinka būti perduotas.

61

Tik ypatingais atvejais, kai arešto orderio negalima įvykdyti per šiuos terminus, pagal šio straipsnio 4 dalį leidžiama juos pratęsti dar 30 dienų, o vykdančioji teisminė institucija įpareigojama nedelsiant apie tai informuoti išduodančiąją teisminę instituciją ir nurodyti tokio uždelsimo priežastis. Be šių ypatingų atvejų, tik esant išimtinėms aplinkybėms valstybei narei leidžiama, kaip matyti iš Pagrindų sprendimo 17 straipsnio 7 dalies, nesilaikyti šių terminų; šiuo atveju tokia valstybė narė apie tai taip pat turi pranešti Eurojustui ir nurodyti vėlavimo priežastis.

62

17 straipsnyje nustatytų terminų svarba pabrėžta ne tik šiame straipsnyje, bet ir kitose Pagrindų sprendimo nuostatose, kaip antai jo 13 straipsnio 4 dalyje, 15 straipsnio 2 dalyje, 20, 21 straipsniuose ir 31 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje.

63

Be kita ko, nors iš tiesų vykstant teisėkūros procedūrai, kurios pabaigoje priimtas pagrindų sprendimas, Pagrindų sprendimo 17 straipsnyje vartojamas žodžių junginys „galutinis sprendimas dėl Europos arešto orderio vykdymo turėtų būti priimtas“ pakeitė žodžių junginį „sprendimas [dėl Europos arešto orderio vykdymo] priimamas“, vartotą Tarybos „Pagrindų sprendimo dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos“ pasiūlyme (COM(2001) 522 galutinis), paskelbtame 2001 m. lapkričio 27 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 332 E, p. 305, toliau – Pagrindų sprendimo pasiūlymas), reikia nurodyti, kad vykstant šiai procedūrai prieš žodį „sprendimas“ buvo įterptas būdvardis „galutinis“, o Pagrindų sprendimo pasiūlyme nustatytas bendras 90 dienų terminas pakeistas keliais atskirais trumpesniais terminais, nurodytais šio sprendimo 60 ir 61 punktuose.

64

Atsižvelgiant į tai, Pagrindų sprendimo 17 straipsnyje įtvirtintus terminus reikia aiškinti taip, jog pagal juos reikalaujama, kad galutinis sprendimas dėl Europos arešto orderio iš principo būtų priimtas arba per 10 dienų nuo prašomo perduoti asmens sutikimo davimo, arba kitais atvejais – per 60 dienų nuo tokio asmens arešto. Tik ypatingais atvejais šiuos terminus galima pratęsti dar 30 dienų ir tik esant išimtinėms aplinkybėms valstybė narė gali nesilaikyti 17 straipsnyje nustatytų terminų.

65

Todėl galimas valstybės narės nacionalinės teisės akte numatytas skundas, kuriuo sustabdomas Europos arešto orderio sprendimo vykdymas, bet kuriuo atveju negali būti paduodamas pažeidžiant pirmesniame punkte nurodytus galutinio sprendimo priėmimo terminus, nebent kompetentingas teismas nusprendžia pateikti Teisingumo Teisimui prejudicinį klausimą.

66

Antra, dėl sprendimo duoti sutikimą dėl orderio poveikio išplėtimo arba vėlesnio perdavimo pagal Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 4 dalį ir 28 straipsnio 3 dalies c punktą reikia nurodyti, jog abiejuose šiuose straipsniuose numatyta, kad sprendimas „priimamas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo prašymo gavimo“.

67

Šios nuostatos, kurių, kaip ir jomis įgyvendinamos specialiosios taisyklės, nebuvo Pagrindų sprendimo pasiūlyme ir kurių turinys skiriasi nuo Pagrindų sprendimo 17 straipsnyje numatytų nuostatų turinio, atspindi skirtingas situacijas, atsižvelgiant į sprendimą, kuris turi būti priimtas.

68

Iš tiesų, pirma, prašomas perduoti asmuo nebelaikomas areštuotu Europos arešto orderį vykdančiojoje valstybėje narėje ir jau buvo perduotas šį orderį išdavusiai valstybei narei.

69

Antra, vykdančioji teisminė institucija, t. y. ta institucija, kuriai tenka pareiga duoti Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 4 dalyje ir 28 straipsnio 3 dalies c punkte nurodytą sutikimą, jau turi tam tikros informacijos, suteikiančios jai galimybę spręsti žinant situaciją, nes, kaip priminta šio sprendimo 36 punkte, atsisakyti duoti tokį sutikimą galima tik tais atvejais, kuriais remiantis, kalbant apie Pagrindų sprendimo 17 straipsnyje nurodytus sprendimus, galima atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį; be to, toks sutikimas turi būti duotas tais atvejais, kai nusikalstama veika, dėl kurios prašoma išplėsti orderio poveikį arba vėlesnio išdavimo, savaime lemia pareigą perduoti.

70

Vis dėlto Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 4 dalyje ir 28 straipsnio 3 dalies c punkte numatyti sprendimai susiję arba su kita nusikalstama veika nei ta, dėl kurios asmuo yra perduotas, arba su kita valstybe nare nei ta, kurioje išduotas pirmasis Europos arešto orderis, o tai pateisina 30 dienų termino nustatymą šiam sutikimui duoti.

71

Remiantis tuo, darytina išvada, kad Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 4 dalis ir 28 straipsnio 3 dalies c punktas turi būti aiškinami taip, kad jais reikalaujama, kad teisminė institucija, sprendžianti, ar duoti sutikimą dėl asmens baudžiamojo persekiojimo, nuteisimo arba įkalinimo, kad būtų įvykdyta laisvės atėmimo bausmė arba sprendimas dėl įkalinimo, už kitą nusikalstamą veiką nei ta, dėl kurios asmuo yra perduotas, įvykdytą iki jo perdavimo pagal Europos arešto orderį, arba dėl asmens perdavimo kitai nei vykdančioji valstybei narei pagal Europos arešto orderį, išduotą dėl nusikalstamos veikos, įvykdytos iki jo perdavimo, sprendimus iš esmės turi priimti per 30 dienų nuo prašymo gavimo.

72

Kalbant apie valstybių narių galimybę nacionalinėje teisėje įtvirtinti skundo dėl Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 4 dalyje ir 28 straipsnio 3 dalies c punkte nurodytų sprendimų, kurį pateikus sustabdomas šių sprendimų vykdymas, pateikimo galimybę, reikia konstatuoti, jog šiose nuostatose, priešingai, nei numatyta Pagrindų sprendimo 17 straipsnyje, nenustatytas „galutinio sprendimo“ priėmimo terminas, todėl jas reikia aiškinti taip, kad jomis nustatytas terminas taikomas tik pirminiam sprendimui, o ne tam atvejui, kai pateikiamas minėtas skundas.

73

Vis dėlto tiek Pagrindų sprendimo prasmei, tiek jo tikslams paspartinti perdavimo procedūras būtų prieštaraujama, jeigu galutinio sprendimo priėmimo pagal Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 4 dalį ir 28 straipsnio 3 dalies c punktą terminai viršytų šio Pagrindų sprendimo 17 straipsnyje nustatytus terminus.

74

Todėl siekiant užtikrinti darnų Pagrindų sprendimo aiškinimą ir taikymą reikia nuspręsti, kad valstybės narės nacionalinėje teisėje numatytas galimas skundas dėl Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 4 dalyje ir 28 straipsnio 3 dalies c punkte nurodytų sprendimų, kurį pateikus sustabdomas jų vykdymas, bet kuriuo atveju turi būti pateikiamas laikantis Pagrindų sprendimo 17 straipsnyje nustatytų galutinio sprendimo priėmimo terminų.

75

Remiantis tuo, kas pirma išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 4 dalis ir 28 straipsnio 3 dalies c punktas aiškintini taip, kad jais valstybėms narėms nedraudžiama įtvirtinti galimybę pateikti skundą, dėl kurio sustabdomas teisminės institucijos, kuri per trisdešimt dienų nuo prašymo gavimo turi nuspręsti, ar duoti sutikimą dėl asmens baudžiamojo persekiojimo, nuteisimo arba įkalinimo, kad būtų įvykdyta laisvės atėmimo bausmė arba sprendimas dėl įkalinimo, už kitą nusikalstamą veiką nei ta, dėl kurios asmuo yra perduotas, įvykdytą iki jo perdavimo pagal Europos arešto orderį, arba dėl asmens perdavimo kitai nei vykdančioji valstybei narei pagal Europos arešto orderį, išduotą dėl nusikalstamos veikos, įvykdytos iki jo perdavimo, priimto sprendimo vykdymas, jeigu galutinis sprendimas priimamas laikantis šio Pagrindų sprendimo 17 straipsnyje nustatytų terminų.

76

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 27 straipsnio 4 dalį ir 28 straipsnio 3 dalies c punktą reikia aiškinti taip, kad jais valstybėms narėms nedraudžiama įtvirtinti galimybę pateikti skundą, dėl kurio sustabdomas teisminės institucijos, kuri per trisdešimt dienų nuo prašymo gavimo turi nuspręsti, ar duoti sutikimą dėl asmens baudžiamojo persekiojimo, nuteisimo arba įkalinimo, kad būtų įvykdyta laisvės atėmimo bausmė arba sprendimas dėl įkalinimo, už kitą nusikalstamą veiką nei ta, dėl kurios asmuo yra perduotas, įvykdytą iki jo perdavimo pagal Europos arešto orderį, arba dėl asmens perdavimo kitai nei vykdančioji valstybei narei pagal Europos arešto orderį, išduotą dėl nusikalstamos veikos, įvykdytos iki jo perdavimo, priimto sprendimo vykdymas, jeigu galutinis sprendimas priimamas laikantis šio Pagrindų sprendimo 17 straipsnyje nustatytų terminų.