—

Global Trans Lodzhistik OOD, atstovaujamos advokatės M. Aydarova,

—

Nachalnik na Mitnitsa Stolichna, atstovaujamo S. Zlatkov,

—

Bulgarijos vyriausybės, atstovaujamos E. Petranova ir D. Drambozova,

—

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos M. García-Valdecasas Dorrego,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato G. Albenzio,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos L. Keppenne, S. Petrova ir B.‑R. Killmann,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą susiję su 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 4 t., p. 307), iš dalies pakeisto 1996 m. gruodžio 19 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 82/97 (OL L 17, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 8 t., p. 179, toliau ‐ Muitinės kodeksas), 243 ir 245 straipsnių ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92 įgyvendinimo nuostatas (OL L 253, p. 1, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 6 t., p. 3), iš dalies pakeisto 1994 m. gruodžio 19 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2913/92 (OL L 346, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 5 t., p. 326, toliau – Reglamentas Nr. 2454/93), 181a straipsnio 2 dalies išaiškinimu.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant dvi bylas tarp Global Trans Lodzhistik OOD (toliau – Global Trans Lodzhistik) ir Nachalnik na Minitsa Stolichna (Sofijos muitinės direktorius) dėl šios bendrovės skundo dėl dviejų sprendimų, kuriais pataisyta jos importuotų prekių muitinė vertė ir nurodyta perskaičiuoti pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM), panaikinimo.

3

Muitinės kodekso 4 straipsnio 5 dalis išdėstyta taip:

„Šiame Kodekse vartojamos šios sąvokos:

<…>

4

Pagal šio kodekso 6 straipsnio 3 dalį:

„Raštu išdėstytuose muitinės sprendimuose, kuriais prašymai atmetami arba kurie yra nepalankūs asmenims, kurių atžvilgiu jie priimti, turi būti nurodyti tokių sprendimų priėmimo motyvai. Juose taip pat turi būti nurodyta sprendimo apskundimo teisė, nustatyta 243 straipsnyje.“

5

Pagal šio kodekso 243 straipsnį:

„1.   Bet kuris asmuo turi teisę apskųsti muitinės priimtus sprendimus, susijusius su muitų teisės aktų taikymu, kurie su juo susiję tiesiogiai ir individualiai.

<…>

2.   Teise pateikti skundą galima pasinaudoti:

6

Šio kodekso 245 straipsnyje numatyta:

„Apskundimo procedūros taikymo tvarką nustato valstybių narių nuostatos.“

7

Reglamento Nr. 2454/93 181a straipsnyje numatyta:

„1.   Muitinė neprivalo importuotų prekių muitinės vertės nustatyti remdamasi sandorio vertės metodu, jei vadovaujantis 2 dalyje nustatyta procedūra ji, atsižvelgusi į pagrįstas abejones, nėra įsitikinusi, kad deklaruojamoji vertė, remiantis kodekso 29 straipsniu, atspindi sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą.

2.   Jei muitinė turi abejonių, apibrėžtų 1 dalyje, ji gali paprašyti papildomos informacijos pagal 178 straipsnio 4 dalį. Jei muitinė ir toliau abejoja, prieš priimdama galutinį sprendimą, ji privalo pranešti konkrečiam asmeniui raštu, jei taip pageidaujama, apie priežastis, dėl kurių kilo abejonių, ir suteikti jam galimybes pateikti atsakymą. Galutinis sprendimas ir jį lėmusios priežastys perduodamos konkrečiam asmeniui raštu.“

8

Muitinės įstatymo (Zakon na mitnitsite, DV, Nr. 15, 1998 m. vasario 6 d., toliau – ZM) 211a straipsnyje nustatyta:

„Sprendimai dėl priverstinio skolos valstybei išieškojimo yra individualūs administraciniai aktai; juos priima muitinės, kurios veiklos teritorijoje atsirado laiku nesumokėta skola, direktorius; šiais aktais nustatomos muitų ir kitų viešųjų rinkliavų skolos.“

9

Remiantis ZM 211f straipsniu, sprendimas dėl priverstinio išieškojimo gali būti apskųstas muitinės direktoriui per 14 dienų nuo pranešimo apie šį spendimą.

10

ZM 220 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Bet kuris asmuo gali apskųsti muitinės dėl jo priimtus sprendimus Administracinio proceso kodekse numatyta tvarka.“

11

Administracinio proceso kodekso (Administrativnoprotsesualen kodeks, DV, Nr. 30, du 2006 m. balandžio 11 d.) 148 straipsnyje numatyta:

„Bet kurį administracinės teisės aktą galima apskųsti teisme ir nepasinaudojus galimybe apskųsti jį administracine tvarka, jeigu šiame kodekse ar specialiajame įstatyme nenumatyta kitaip.“

12

Atitinkamai 2010 m. rugsėjo 15 d. (byla C‑30/10) ir rugsėjo 23 d. (byla C‑29/13) Global Trans Lodzhistik pateikė dvi muitinės deklaracijas už iš Turkijos importuotas prekes, kuriomis deklaravo jų išleidimą į laisvą apyvartą pagal muitų teisę.

13

Bulgarijos muitinė patikrino dokumentus ir prekes pagal Muitinės kodekso 68 straipsnį. Suabejojusi, ar deklaruota vertė atitinka realiai sumokėtą arba mokėtiną kainą, ši muitinė paėmė prekių mėginius ir paprašė papildomos informacijos iš Global Trans Lodzhistik pagal Reglamento Nr. 2454/93 178 straipsnio 4 dalį ir 181a straipsnio 2 dalį. 2010 m. rugsėjo 15 d. (byla C‑30/13) ir rugsėjo 23 d. (byla C‑29/13) Global Trans Lozhistik atsakė, kad negali pateikti prašomos informacijos ir nurodė, jog tarptautinio pirkimo‑pardavimo sutartyje numatytas atidėtas apmokėjimas už prekes.

14

Sprendimais Nr. 9600‑0561/01.10.2010 (byla C‑29/13) ir Nr. 9600‑541/24.09.2010 (byla C‑30/13) Nachalnik na Minitsa Stolichna nustatė naują dalies prekių muitinę vertę remdamasis Muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalies b punktu. Remiantis šiuo nauju muitinės vertės įvertinimu, šiuose sprendimuose nurodyta perskaičiuoti mokestį, atitinkamai 3083,38 Bulgarijos levų (BGN) ir 2192,13 BGN, dėl papildomai mokėtino PVM (toliau – nagrinėjami sprendimai).

15

Nagrinėjamuose sprendimuose aiškiai nurodyta, kad pagal Muitinės kodekso 221 straipsnį Global Trans Lodzhistik pranešta apie skolos muitinei sumą.

16

Global Tranz Lodzhistik apskundė nagrinėjamus sprendimus tiesiogiai kreipdamasis į Administrativen sad Sofia-grad (Sofijos miesto administracinis teismas), t. y. teismą, kuris vėliau pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą, nepasinaudojusi Nachalnik na Minitsa Stolichna išankstinės administracinės kontrolės galimybe. Global Tranz Lodzhistik tvirtino, kad muitinė vertė nustatyta neteisingai ir kad pažeista jos nustatymo procedūra, nes šiai bendrovei neužtikrinta teisė būti išklausytai ir pateikti prieštaravimus iki priimant galutinį sprendimą, kaip tai numatyta Reglamento Nr. 2454/93 181a straipsnio 2 dalyje.

17

Teismas atmetė abu skundus kaip nepriimtinus.

18

Kiekvienoje iš nutarčių dėl nepriimtinumo teismas nusprendė, kad buvo privaloma pateikti išankstinį administracinį skundą, nes Muitinės kodekse numatyta dviejų pakopų apskundimo procedūra. Taigi jis nurodė perduoti abi bylas nagrinėti Nachalnik na Minitsa Stolichna.

19

Varhoven administrativen sad (Vyriausiasis administracinis teismas) panaikino šias dvi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutartis ir grąžino jam nagrinėti abi bylas, motyvuodamas tuo, kad šioje byloje nebuvo privaloma pateikti administracinį skundą, nes Muitinės kodekso 243 straipsnio 2 dalis netaikoma.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis nacionaline teismų praktika, pagal kurią nagrinėjami sprendimai negali būti laikomi galutiniais aktais, o yra sprendimo dėl priverstinio skolų valstybei išieškojimo priėmimo procedūros dalis, antrą kartą kaip nepriimtinus atmetė skundus dėl šių sprendimų ir kvalifikavo juos parengiamaisiais aktais, nes laikė juos „pranešimais“, kaip jie suprantami pagal Muitinės kodekso 221 straipsnį.

21

Varhoven administrativen sad panaikino šias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutartis dėl nepriimtinumo, nes nagrinėjami sprendimai, kadangi juose nustatyta nauja muitinė vertė, yra sprendimai, kaip jie suprantami pagal Muitinės kodekso 4 straipsnio 5 punktą, ir juos galima skųsti teismui pagal šio kodekso 243 straipsnio 1 dalį. Varhoven administrativen sad taip pat nurodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta teismų praktika gali būti taikoma tik tuomet, kai nagrinėjamas aktas yra pranešimas, kaip jis suprantamas pagal ZM 206 straipsnį, priimtas per sprendimo dėl priverstinio skolų valstybei išieškojimo priėmimo procedūrą.

22

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuriam Varhoven administrativen sad dar kartą grąžino nagrinėti abi bylas, klausia dėl Muitinės kodekso 243 ir 245 straipsnių taikymo srities. Šis teismas mano, kad šių skundų priimtinumas ir išankstinio administracinio skundo privalomumas nėra aiškiai nurodyti Muitinės kodekso 243 straipsnio tekste. Todėl tai, ar aktą galima apskųsti per skolos muitinei nustatymo ir išieškojimo procedūrą, priklauso nuo valstybėms narėms pagal šio kodekso 245 straipsnį suteiktos procedūrinės autonomijos apimties.

23

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, šiuo klausimu reikia nustatyti, ar nagrinėjami sprendimai turi būti laikomi galutiniais, kaip jie suprantami pagal Reglamento Nr. 2454/93 181a straipsnio 2 dalį, kad juos būtų galima laikyti aktais, kurie pagal Sąjungos teisę gali būti apskųsti, arba ar šie sprendimai yra nacionalinės teisės reglamentuojami aktai, kurie turi būti laikomi „priemonėmis“, kaip jos suprantamos pagal Muitinės kodekso 232 straipsnio 1 dalies a punktą.

24

Šiomis aplinkybėmis Administrativen sad Sofia-grad nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

25

2013 m. kovo 8 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑92/13 ir C‑93/13 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

26

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmuoju klausimu iš esmės siekia sužinoti, pirma, ar sprendimas, kaip antai vienas iš nagrinėjamų pagrindinėje byloje, kuriuo, remiantis Muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalimi, pakeista prekių muitinė vertė, todėl deklaruojančiam subjektui pranešta, kad bus perskaičiuotas PVM, yra Muitinės kodekso 243 straipsnyje nurodyta tvarka skųsti galimas aktas. Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar atsižvelgiant į bendruosius teisės į gynybą užtikrinimo ir res judicata principus šio kodekso 245 straipsniu draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuriose numatyti du skirtingi muitinės sprendimų apskundimo būdai.

27

Pirma, dėl klausimo, ar sprendimas, kaip antai vienas iš nagrinėjamų pagrindinėje byloje, yra Muitinės kodekso 243 straipsnyje nurodyta tvarka skųsti galimas aktas, iš kartu aiškinamų šio kodekso 243 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 5 punkto matyti, kad bet kuris asmuo turi teisę apskųsti muitinės sprendimus dėl muitų teisės aktų taikymo, kurie su juo susiję tiesiogiai ir individualiai.

28

Reikia nurodyti, kad nagrinėjamus sprendimus priėmė Nachalnik na Minitsa Stolichna ir kad jais, remiantis Muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalimi, pakeista prekių muitinė vertė, kurią iš pradžių buvo deklaravusi Global Trans Lodzhistik, ir todėl pranešta, kad bus perskaičiuotas PVM.

29

Todėl nagrinėjami sprendimai susiję su muitų teisės aktų taikymu ir sukelia tiesioginių teisinių pasekmių Global Trans Lodzhistik, nes jais nustatomas šios bendrovės mokėtinas PVM Bulgarijos valstybei.

30

Be to, iš Muitinės kodekso 6 straipsnio 3 dalies matyti, kad sprendimuose, kurie susiję su muitų teisės aktų taikymu ir sukelia nepalankių pasekmių asmenims, kuriems jie priimti, turi būti nurodyta apskundimo teisė, numatyta šio kodekso 243 straipsnyje.

31

Iš to matyti, kad nagrinėjami sprendimai yra aktai, kuriuos galima apskųsti, kaip tai suprantama pagal Muitinės kodekso 243 straipsnį.

32

Antra, dėl klausimo, ar atsižvelgiant į bendruosius teisės į gynybą užtikrinimo ir res judicata principus Muitinės kodekso 245 straipsniu draudžiamas nacionalinės teisės aktas, kaip antai ZM, kuriame numatyti du skirtingi apskudimo būdai siekiant apskųsti muitinės įstaigų sprendimus, reikia priminti, kad pagal šio kodekso 245 straipsnį apskundimo procedūros taikymo tvarką nustato valstybių narių nuostatos.

33

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, nesant Sąjungos teisės aktų atitinkamoje srityje, kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistema turi nustatyti kompetentingą teismą ir procesines apskundimo teisme taisykles, užtikrinančias teisės subjektams Sąjungos teisės suteikiamų teisių apsaugą, tačiau su sąlyga, kad, pirma, jos nėra mažiau palankios nei tos, kurios taikomos panašioms vidaus teisės situacijoms (lygiavertiškumo principas), ir, antra, dėl jų Sąjungos teisinės sistemos suteiktų teisių įgyvendinimas netaptų praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (žr., be kita ko, 2011 m. birželio 30 d. Sprendimo Meilicke ir kt., C-262/09, Rink. p. I-5669, 55 punktą ir 2012 m. spalio 18 d. Sprendimo Pelati, C‑603/10, 23 punktą).

34

Kalbant apie lygiavertiškumo principą, reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję su pagrindinėmis bylomis, Teisingumo Teismas neturi jokių duomenų, kurie keltų abejonių dėl nacionalinės teisės nuostatų, kaip antai nagrinėjamų šiose bylose, suderinamumo su šiuo principu.

35

Dėl veiksmingumo principo iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad, pirma, pagal ZM 220 straipsnio 1 dalį, siejamą su Administracinės procedūros kodekso 148 straipsniu, valstybės iždui įsiskolinęs skolininkas muitinės įstaigų sprendimą gali skųsti teismui, net jei nepasinaudojo galimybe skųsti jį administracine tvarka, jeigu Administracinės procedūros kodekse ar specialiajame įstatyme nenumatyta kitaip.

36

Antra, pagal ZM 211f straipsnį valstybės iždui įsiskolinęs skolininkas sprendimą dėl priverstinio skolų valstybei išieškojimo, priimtą remiantis šio įstatymo 211a straipsniu, taip pat gali apskųsti muitinės direktoriui per 14 dienų nuo pranešimo apie šį spendimą.

37

Iš to matyti, kad valstybei iždui įsiskolinęs skolininkas gali pasinaudoti teise į gynybą dviejuose skirtinguose muitinės procedūros etapuose. Dėl to, kad egzistuoja šie du apskundimo būdai siekiant apskųsti muitinės įstaigų aktus, Sąjungos teisės taikymas netampa neįmanomas arba pernelyg sudėtingas.

38

Be to, dėl res judicata principo reikia priminti, kad šio principo įgyvendinimo taisyklėmis turi būti paisoma ir lygiavertiškumo bei veiksmingumo principų (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Fallimento Olimpiclub, C-2/08, Rink. p. I-7501, 24 punktą).

39

Kiek tai susiję su pagrindinėmis bylomis, pirma, lygiavertiškumo principo laikomasi, nes abu apskundimo būdai, nurodyti šio sprendimo 35 ir 36 straipsniuose, taikytini neatsižvelgiant į tai, ar ginčo dalykas susijęs su Sąjungos ar nacionaline teise. Antra, veiksmingumo principas užtikrinamas, nes abu skundai susiję su dviem administraciniais aktais, kurie priimti skirtinguose muitinės procedūros etapuose ir skiriasi savo dalyku ir teisine baze.

40

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad, pirma, sprendimas, kaip antai vienas iš nagrinėjamų pagrindinėje byloje, kuriuo, remiantis Muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalimi, pakeista prekių muitinė vertė, todėl deklaruojančiam subjektui pranešta, kad bus perskaičiuotas PVM, yra Muitinės kodekso 243 straipsnyje nurodyta tvarka skųsti galimas aktas. Antra, atsižvelgiant į bendruosius teisės į gynybą užtikrinimo ir res judicata principus, šio kodekso 245 straipsniu nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuriose numatyti du skirtingi muitinės sprendimų apskundimo būdai, nes šios nuostatos nepažeidžia lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.

41

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antruoju klausimu iš esmės siekia sužinoti, ar Muitinės kodekso 243 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta teismui teikiamo skundo dėl pagal Reglamento Nr. 2454/93 181a straipsnio 2 dalį priimtų sprendimų priimtinumo sąlyga būti prieš tai išnaudojus šiems sprendimams nustatytus administracinio apskundimo būdus.

42

Pagal Muitinės kodekso 243 straipsnio 2 dalį teise pateikti skundą galima pasinaudoti iš pradžių pateikiant skundą muitinės įstaigai, paskui – nepriklausomai institucijai, kuri gali būti teismas.

43

Teisingumo Teismas 2001 m. sausio 11 d. Sprendime Kofisa Italia (C-1/99, Rink. p. I-207, 36 punktas) nusprendė, kad iš šios nuostatos teksto nematyti, jog skundas muitinės įstaigai yra privalomas etapas iki pateikiant skundą nepriklausomai institucijai.

44

Tame sprendime Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad šio kodekso 243 straipsnį reikia aiškinti taip, kad nacionalinėje teisėje turi būti nustatyta, ar subjektai pirmiausia turi pateikti skundą muitinės įstaigai, ar jie gali tiesiogiai kreiptis į teismą (minėto Sprendimo Kofisa Italia 43 punktas).

45

Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad Muitinės kodekso 243 straipsnio 2 dalyje nenustatyta teismui teikiamo skundo dėl pagal Reglamento Nr. 2454/93 181a straipsnio 2 dalį priimtų sprendimų priimtinumo sąlyga prieš tai išnaudoti šiems sprendimams nustatytus administracinio apskundimo būdus.

46

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas trečiuoju klausimu iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 2454/93 181a straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad pažeidus suinteresuotojo asmens teisę būti išklausytam ir pateikti prieštaravimus pagal šį straipsnį priimtas sprendimas gali būti laikomas galutinis, ir ar darant tokią pačią prielaidą šis procedūrinis trūkumas suteikia suinteresuotajam asmeniui teisę pateikti skundą dėl šio sprendimo tiesiogiai nepriklausomam teismui.

47

Reglamento Nr. 2454/93 181a straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jei muitinės įstaigos toliau abejoja dėl nustatytos prekių muitinės vertės, prieš priimdamos galutinį sprendimą jos privalo konkrečiam asmeniui raštu pranešti priežastis, dėl kurių kilo abejonių, ir suteikti jam tinkamą galimybę pateikti atsakymą. Galutinis sprendimas ir jį lėmusios priežastys perduodamos konkrečiam asmeniui raštu.

48

Nors šiame straipsnyje numatyta muitinės įstaigų pareiga prieš priimant galutinį sprendimą pranešti konkrečiam asmeniui priežastis, dėl kurių kilo abejonių, ir suteikti jam galimybę pateikti paaiškinimą, muitinės įstaigų padarytas šios pareigos pažeidimas vis dėlto neturėtų įtakos sprendimo pripažinimui galutiniu ir priimto akto kvalifikavimui kaip sprendimo, priimto pagal Reglamento Nr. 2454/93 181a straipsnio 2 dalį. Šis muitinės įstaigų priimtas aktas bet kuriuo atveju sukelia teisinių pasekmių jo gavėjui, nes juo nustatyta nauja prekių muitinė vertė ir jis yra sprendimas, kaip jis suprantamas pagal Muitinės kodekso 4 straipsnio 5 punktą.

49

Tačiau dėl konkretaus asmens teisės būti išklausytam pažeidimo minėtas sprendimas tampa neteisėtas ir jį galima tiesiogiai apskųsti nepriklausomam teismui, kaip matyti iš šio sprendimo 45 punkto.

50

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 2454/93 181a straipsnio 2 dalį aiškintina taip, kad pagal šį straipsnį priimtas sprendimas turi būti laikomas galutiniu ir jį galima apskųsti tiesiogiai nepriklausomam teismui, net jeigu jis priimtas pažeidžiant suinteresuotojo asmens teisę būti išklausytam ir pateikti prieštaravimų.

51

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ketvirtuoju klausimu iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 2454/93 181a straipsnio 2 dalyje numatytos suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam ir pateikti prieštaravimų pažeidimas, galintis sukelti pagal šį straipsnį priimto sprendimo negaliojimą, įpareigoja skundą dėl šio sprendimo nagrinėjantį teismą priimti sprendimą dėl šio skundo be galimybės perduoti bylą nagrinėti administracinei institucijai.

52

Nachalnik na Minitsa Stolichna mano, kad klausimas dėl galimo atitinkamų sprendimų negaliojimo yra hipotetinis, nes pagrindinės bylos dar nenagrinėjamos iš esmės. Taigi šis klausimas esą yra nepriimtinas.

53

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes turi įvertinti prejudicinio sprendimo reikalingumą, kad galėtų priimti savo sprendimą, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr. 2009 m. kovo 5 d. Sprendimo Apis-Hristovich, C-545/07, Rink. p. I-1627, 28 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

54

Todėl tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą (žr. minėto Sprendimo Apis-Hristovich 29 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

55

Šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Reglamento Nr. 2454/93 181a straipsnio 2 dalies išaiškinimą tam, kad šis teismas, remdamasis Sąjungos teise, galėtų įvertinti sprendimo panaikinimo dėl teisės į gynybą užtikrinimo principo pažeidimo pasekmes.

56

Iš to išplaukia, kad prejudicinis klausimas yra priimtinas.

57

Reikia priminti, kad teisės į gynybą užtikrinimo principas yra bendrasis Bendrijos teisės principas, kurį reikia taikyti, kai administracija ketina priimti aktą asmens nenaudai (2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Sopropé, C-349/07, Rink. p. I-10369, 36 punktas). Pagal šį principą, aiškiai primintą Reglamento Nr. 2454/93 181a straipsnio 2 dalyje, sprendimų, kuriais labai paveikiami asmenų interesai, adresatams turi būti suteikta galimybė naudingai pateikti savo nuomonę dėl pagrindų, kuriais administracija ketina grįsti savo sprendimą. Šiuo tikslu jam turi būti nustatytas pakankamas laikotarpis (minėto Sprendimo Sopropé 37 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

58

Pirma, iš Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusios teismo pateiktos bylos medžiagos matyti, kad Nachalnik na Minitsa Stolichna nesuteikė Global Trans Lodzhistik galimybės būti išklausytai ir pateikti pastabų prieš priimant nagrinėjamus sprendimus. Todėl jie gali būti panaikinti.

59

Antra, reikia pažymėti, kad Muitinės kodekse nėra jokių nuostatų dėl pasekmių, sietinų su „galutinio sprendimo“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 2454/93 181a straipsnio 2 dalį, panaikinimo dėl pažeisto teisės į gynybą užtikrinimo principo.

60

Taigi, atsižvelgiant į valstybėms narėms Muitinės kodeksu suteiktą procedūrinę autonomiją, nacionalinis teismas turi nustatyti šias pasekmes, atsižvelgdamas į ypatingas bylos aplinkybes ir į tai, kiek, pirma, patvirtintos atitinkamos priemonės yra tapačios priemonėms, taikomoms privatiems asmenims esant panašioms nacionalinės teisės reguliuojamoms situacijoms, ir kiek, antra, dėl jų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis netaps praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas.

61

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad pažeidus Reglamento Nr. 2454/93 181a straipsnio 2 dalyje numatytą suinteresuotojo asmens teisę būti išklausytam ir pateikti prieštaravimų, nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į ypatingas nagrinėjamos bylos aplinkybes ir į lygiavertiškumo bei veiksmingumo principus, turi nustatyti, ar, prireikus panaikinti pažeidžiant teisės į gynybą užtikrinimo principą priimtą sprendimą, sprendimą dėl skundo, pateikto dėl šio sprendimo, turi priimti jis pats, ar, jei gali, perduoti bylą nagrinėti kompetentingai administracinei institucijai.

62

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: