1. 

Supreme Court (Airija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino ( 2 ) (toliau – Reglamentas Nr. 6/2002) išaiškinimo.

2. 

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bendrovės Karen Millen Fashions Ltd (toliau – KMF) bendrovėms Dunnes Stores ir Dunnes Stores (Limerick) Ltd (toliau kartu – Dunnes) iškeltą bylą siekiant uždrausti minėtoms bendrovėms naudoti dizainą, teisę į kurį KMF reikalauja pripažinti jai.

3.

Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (toliau – TRIPS sutartis), pateikta Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) steigimo sutarties, kuri buvo pasirašyta 1994 m. balandžio 15 d. Marakeše ir patvirtinta 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu ( 3 ), 1C priede.

4.

TRIPS sutarties II dalies „Intelektinės nuosavybės teisių, jų apimties ir naudojimo standartai“ 4 skyriaus „Pramoninis dizainas“ 25 straipsnyje „Reikalavimai apsaugai“ nustatyta:

<...>“

5.

Reglamento Nr. 6/2002 9, 14, 16, 17, 19 ir 25 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<...>

<...>

<...>

<...>

6.

Reglamento Nr. 6/2002 1 straipsnyje nustatyta:

„1.   „Bendrijos dizainu“ vadinamas šiame reglamente pateiktas sąlygas atitinkantis dizainas.

2.   Saugomas dizainas:

<...>“

7.

Pagal Reglamento Nr. 6/2002 4 straipsnio 1 dalį dizainas pagal Bendrijos dizainą saugomas atsižvelgiant į tai, ar jis yra naujas ir ar turi individualių savybių.

8.

Šio reglamento 5 straipsnyje numatyta:

„1.   Dizainas laikomas nauju, jeigu joks kitas tapatus dizainas netapo prieinamas visuomenei:

2.   Dizainai laikomi tapačiais, jei jų savybės skiriasi tik neesminėmis detalėmis.“

9.

To paties reglamento 6 straipsnyje nustatyta:

„1.   Dizainas laikomas turinčiu individualių savybių, jeigu jo bendras įspūdis informuotam vartotojui skiriasi nuo bendro įspūdžio, kurį tokiam vartotojui padaro bet koks kitas dizainas, kuris tapo prieinamas visuomenei:

2.   Vertinant individualias savybes, atsižvelgiama į dizainerio laisvės mastą kuriant tą dizainą.“

10.

Reglamento Nr. 6/2002 11 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Šio reglamento 1 skirsnio reikalavimus atitinkantis dizainas saugomas kaip [neregistruotasis] Bendrijos dizainas trejus metus nuo tos datos, kai tas dizainas pirmą kartą tapo prieinamas Bendrijos visuomenei.

2.   Taikant šio straipsnio 1 dalies nuostatas, dizainas laikomas tapęs prieinamu Bendrijos visuomenei, jeigu jis buvo paskelbtas, eksponuotas, naudotas versle arba kaip kitaip atskleistas, kad apie tai įprastu būdu būtų sužinoję Bendrijoje veikiantys atitinkamos srities specialistai. Tačiau dizainas nelaikomas tapęs prieinamu visuomenei vien dėl to, kad jis buvo atskleistas trečiajam asmeniui žodžiu išreikštomis arba neišreikštomis konfidencialumo sąlygomis.“

11.

Šio reglamento 19 straipsnyje nustatyta:

„1.   Registruotasis Bendrijos dizainas suteikia jo savininkui išimtinę teisę jį naudoti ir neleisti be jo leidimo jį naudoti trečiajai šaliai. Naudojimu laikomas gaminio, kuriame tas dizainas pritaikytas arba panaudotas, gaminimas, siūlymas, pateikimas į rinką, importavimas, eksportavimas ar naudojimas arba tokio gaminio kaupimas šiems tikslams.

2.   Neregistruotasis Bendrijos dizainas suteikia jo savininkui teisę neleisti atlikti šio straipsnio 1 dalyje minėtų veiksmų tik tuo atveju, kai naudojimas yra užginčytas, nes saugomas dizainas buvo nukopijuotas.

Užginčytas naudojimas nelaikomas saugomo dizaino kopijavimo padariniu, jeigu dizainą dizaineris sukūrė savarankiškai ir jeigu galima pagrįstai manyti, kad tas dizaineris nebuvo susipažinęs su dizainu, kurį savininkas padarė prieinamu visuomenei.

<...>“

12.

Pagaliau minėto reglamento 85 straipsnyje „Galiojimo prezumpcija – atsakovo argumentacija atsižvelgiant į bylos esmę“ nustatyta:

„1.   Nagrinėdami ieškinius dėl registruotojo Bendrijos dizaino teisių pažeidimo arba dėl teisių pažeidimo grėsmės, Bendrijos dizainų teismai Bendrijos dizainą laiko galiojančiu. Galiojimo klausimą galima ginčyti tik padavus priešpriešinį reikalavimą dėl negaliojimo paskelbimo. Pareiškimai dėl Bendrijos dizaino negaliojimo, paduoti ne priešpriešinio reikalavimo būdu, priimami tik atsakovui pareiškus, kad tą Bendrijos dizainą buvo galima paskelbti negaliojančiu dėl atsakovo turimų 25 straipsnio 1 dalies d punkte paminėtų ankstesnių nacionalinio dizaino teisių į jį.

2.   Nagrinėdami ieškinius dėl neregistruotojo Bendrijos dizaino teisių pažeidimo arba dėl teisių pažeidimo grėsmės, Bendrijos dizainų teismai Bendrijos dizainą laiko galiojančiu, jeigu teisių savininkas pateikia 11 straipsnyje pateiktų sąlygų įvykdymo įrodymus ir nurodo jo Bendrijos dizaino individualias savybes. Tačiau atsakovas gali iškelti galiojimo klausimą teisminių ginčų metu arba paduodamas priešpriešinį reikalavimą dėl negaliojimo paskelbimo.“

13.

KMF yra Jungtinės Karalystės teisės reglamentuojama bendrovė, gaminanti ir parduodanti moteriškus drabužius.

14.

Dunnes – tai didelė Airijos mažmeninės prekybos grupė, kuri, be kita ko, parduoda moteriškus drabužius.

15.

2005 m. KMF sukūrė dryžuotus marškinius (mėlynos ir rusvos spalvų) ir juodas megztas palaidines (toliau – KMF drabužiai) ir jais pradėjo prekiauti Airijoje.

16.

Dunnes atstovai vienoje iš KMF prekybos vietų Airijoje nupirko šios bendrovės drabužių pavyzdžių. Vėliau Dunnes už Airijos ribų nukopijavo šiuos drabužius ir 2006 m. pabaigoje pradėjo jais prekiauti savo parduotuvėse Airijoje.

17.

Nurodžiusi, kad yra su minėtais drabužiais susijusio neregistruotojo Bendrijos dizaino savininkė, KMF 2007 m. sausio 2 d. pareiškė ieškinį High Court, kuriuo visų pirma siekė, kad Dunnes būtų uždrausta naudoti šį dizainą ir būtų atlyginta žala.

18.

High Court šį ieškinį patenkino.

19.

High Court sprendimą Dunnes apeliacine tvarka apskundė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

20.

Šis teismas pažymi, kad Dunnes neginčija nukopijavusi KMF drabužius, ir pripažįsta, kad neregistruotasis Bendrijos dizainas, kurio savininkė teigia esanti KMF, yra naujas.

21.

Tačiau iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą aišku, kad Dunnes ginčija tai, jog KMF yra kiekvieno KMF drabužio neregistruotojo Bendrijos dizaino savininkė, nes, pirma, šie drabužiai neturi individualių savybių, kaip jos suprantamos pagal Reglamentą Nr. 6/2002, ir, antra, pagal šį reglamentą KMF privalo faktiškai įrodyti, kad šie drabužiai tokių savybių turi.

22.

Tokiomis aplinkybėmis Supreme Court nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui du prejudicinius klausimus.

23.

Taigi 2013 m. birželio 6 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2013 m. birželio 24 d., Supreme Court sustabdė bylos nagrinėjimą ir, vadovaudamasis SESV 267 straipsniu, pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

24.

Rašytines pastabas pateikė KMF, Dunnes, Jungtinės Karalystės vyriausybė ir Europos Komisija.

25.

Pasibaigus rašytinei proceso daliai Teisingumo Teismas pripažino, jog yra pakankamai informuotas, kad priimtų sprendimą nesurengęs teismo posėdžio (pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 76 straipsnio 2 dalį).

26.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad, siekiant dizainą laikyti turinčiu individualių savybių, bendras įspūdis, kurį šis dizainas daro informuotam vartotojui, turi skirtis nuo bendro įspūdžio, kurį tokiam vartotojui daro ankstesnis atskirai vertinamas dizainas arba daugiau nei vieno dizaino, kuris anksčiau tapo prieinamas visuomenei, savybių derinys.

27.

Kaip savo rašytinėse pastabose apibendrina Dunnes, tuo atveju, jeigu, pavyzdžiui, būtų trys ankstesni dizainai (X, Y ir Z), šiuo klausimu siekiama nustatyti, ar nagrinėjamas dizainas turi individualių savybių, nes bendras įspūdis, kurį jis daro informuotam vartotojui, skiriasi nuo bendro įspūdžio, padaryto ankstesnių dizainų X, Y ir Z (kiekvieno atskirai), ar individualių savybių jis neturi, nes tam tikros X, Y ir Z savybės (dryžiai, mezginio akis arba siūlės dygsnis, spalvų derinys) kartu daro bendrą įspūdį, kuris nesiskiria nuo nagrinėjamo dizaino padaryto įspūdžio.

28.

Antrąją prielaidą palaiko tik Dunnes. KMF, Jungtinės Karalystės vyriausybė ir Komisija mano, kad turi būti laikomasi pirmosios prielaidos.

29.

Norėdama pagrįsti savo teiginį Dunnes remiasi, pirma, Reglamento Nr. 6/2002 14 ir 19 konstatuojamosiomis dalimis ir, antra, TRIPS sutarties 25 straipsniu.

30.

Iš tikrųjų pagal 14 konstatuojamąją dalį „[v]ertinimas, ar dizainas turi individualių savybių, turėtų būti pagrįstas tuo, ar [bendras] įspūdis, kurį jis padaro dizainą apžiūrinčiam informuotam stebėtojui, aiškiai skiriasi nuo [bendro] įspūdžio, kurį jam padaro esama dizainų visuma“ ( 4 ).

31.

Be to, svarbu pažymėti, kad pagal šią formuluotę individualios savybės suprantamos panašiai kaip ir pagal TRIPS sutarties 25 straipsnį, kuriame nustatyta, jog sutarties šalys „gali numatyti, kad dizainas gali ir nebūti naujas ar originalus, jeigu jis labai nesiskiria nuo žinomo dizaino ar žinomo dizaino požymių kombinacijų“ ( 5 ).

32.

Tačiau šie du veiksniai negali būti lemiami aiškinant Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnį.

33.

Pirma, nors šio reglamento 14 konstatuojamojoje dalyje nurodyta „esama dizainų visuma“, reikia konstatuoti, kad jo straipsniuose tokia sąvoka nevartojama.

34.

Dėl to paties reglamento 19 konstatuojamosios dalies pabrėžtina, kad joje tik nustatyta, kad „Komisijos [Bendrijos] dizainas neturėtų būti patvirtintas, jei dizainas nėra naujas ir jei, palyginti su kitais, jis neturi individualių savybių“. Todėl nesuprantu, kodėl pagal šią konstatuojamąją dalį būtų galima manyti, kad nagrinėjamą dizainą galima lyginti su kelių kitų dizainų savybių deriniu.

35.

Atvirkščiai, nors ir minimi keli dizainai nurodant, kad dizainas neturėtų būti patvirtintas, jei jis „nėra naujas ir jei, palyginti su kitais, jis neturi individualių savybių“ ( 6 ), mano nuomone, ši nuoroda reiškia, kad reikia atlikti palyginimą su individualizuotais ir kaip visuma suvokiamais dizainais, o ne su tam tikromis konkrečiomis ar atskiromis tokių nustatytų dizainų savybėmis.

36.

Be to, vienintelė TRIPS sutarties 25 straipsnyje įtvirtinta pareiga – numatyti nepriklausomai sukurto pramoninio dizaino, kuris yra naujas arba originalus, apsaugos sistemą. Ši pareiga atsiranda dėl to, kad vartojama veiksmažodžio „numatyti“ būsimojo laiko forma (prancūzų kalba).

37.

Toliau šiame straipsnyje nurodyta „žinomo dizaino požymių kombinacij[a]“, tačiau tokia nuoroda reiškia tik galimybę, kurią vertina sutarties šalys ( 7 ).

38.

Mano nuomone, nepaisant šių argumentų, pagal Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnio formuluotę bet kokiu atveju įpareigojama nustatyti vieną ar kelis ankstesnius dizainus, kuriuos galima palyginti su nagrinėjamu dizainu.

39.

Kad ir kokia būtų kalbinė straipsnio versija, nagrinėjamo dizaino individualios savybės iš tikrųjų turės būti lyginamos su vieninteliu kitu dizainu (pavyzdžiui, pagal tekstą vokiečių kalba ( 8 )), keliais dizainais (pavyzdžiui, pagal tekstą nyderlandų kalba ( 9 )) arba galima dizainų visuma (pagal tekstą ispanų ( 10 ), anglų ( 11 ), prancūzų ( 12 ) ir italų ( 13 ) kalbomis).

40.

Tačiau man atrodo, kad pagal jokią iš šių kalbinių versijų negalima išskirti vieno ar kelių ankstesnių dizainų tam tikrų konkrečių savybių, siekiant jas palyginti teoriškai, t. y. palyginti tai, ko iš tikrųjų nėra.

41.

Kaip nurodžiau aptardamas Reglamento Nr. 6/2002 19 konstatuojamąją dalį, nors, atsižvelgiant į tam tikras minėto reglamento 6 straipsnio kalbines versijas (kurias Komisija laiko „neutraliomis“), galima manyti, kad atliekamas palyginimas su dizainų visuma, mano nuomone, ši nuoroda reiškia, kad atliekamas palyginimas su tiksliai nustatytais gaminiais.

42.

Manau, kad pagal jokią šio straipsnio nuostatą iš anksto nustatytų dizainų tam tikrų atskirų savybių negalima a posteriori sieti, kiek tai susiję su šia byla.

43.

Taigi pritariu KMF, Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Komisijos aiškinimui, kad, siekiant dizainą laikyti turinčiu individualių savybių, bendras įspūdis, kurį šis dizainas daro informuotam vartotojui, turi skirtis nuo bendro įspūdžio, kurį tokiam vartotojui daro atskirai vertinamas ankstesnis dizainas (arba keli tokie dizainai), o ne kelių dizainų, kurie anksčiau tapo prieinami visuomenei, savybių derinys.

44.

Mano nuomone, šis aiškinimas atitinka ir Teisingumo Teismo poziciją, kurios jis laikosi savo praktikoje, susijusioje su individualių dizaino savybių nustatymu.

45.

Iš tikrųjų Teisingumo Teismas bent dviejose bylose yra nusprendęs, kad „esant galimybei, [informuotas vartotojas] nagrinėjamus dizainus palygins tiesiogiai“ ( 14 ).

46.

Be abejo, Teisingumo Teismas patikslino, jog negalima atmesti, „kad atitinkamame sektoriuje tokio palyginimo nebus galimybės atlikti arba jis bus neįprastas būtent dėl specifinių faktinių aplinkybių ar nagrinėjamais dizainais vaizduojamų daiktų savybių“ ( 15 ).

47.

Jis taip pat pridūrė, kad negalima manyti, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo nustatyti, kad galimi dizainai turi būti vertinami lyginant tik tiesiogiai, nes šiuo klausimu Reglamente Nr. 6/2002 nėra tikslaus nurodymo ( 16 ).

48.

Tačiau iš šių sprendimų matyti, kad, nors netiesiogiai galima palyginti remiantis nustatytų dizainų prisiminimu, bet kokiu atveju netiesiogiai negalima palyginti kelių dizainų įvairių savybių derinio.

49.

Iš tiesų, kaip generalinis advokatas P. Mengozzi paaiškino savo išvados byloje PepsiCo / Grupo Promer Mon Graphic 49 punkte, „reglamente <…> [dizainų, dėl kurių kilo ginčas, palyginimo, kurį gali atlikti informuotas vartotojas, būdas] nereglamentuojamas. Taigi iš esmės palyginimas galėtų būti arba netiesioginis, grindžiamas prisiminimais, kaip paprastai būna prekių ženklų srityje <...>, arba tiesioginis, kai apžiūrimi vieni šalia kitų padėti gaminiai“ ( 17 ).

50.

Būtent tokios pozicijos laikysis Teisingumo Teismas, manantis, kad, pirma, Europos Sąjungos Bendrasis Teismas nepadarė jokios teisės klaidos vartodamas „formuluotę, kad „šio panašumo informuotas vartotojas nepastebės vertindamas bendrą nagrinėjamų dizainų keliamą įspūdį“, net jeigu vertinant be konteksto ji reikštų, kad Bendrasis Teismas savo motyvuose rėmėsi netiesioginio palyginimo, paremto netiksliu prisiminimu, metodu“ ( 18 ), ir, antra, „Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai <…> savo samprotavimus grindė informuoto vartotojo atmintyje išlikusiu netiksliu dviejų siluetų sukelto įspūdžio prisiminimu ( 19 ).

51.

Todėl, kadangi netiesioginis palyginimas reiškia ne kelių dizainų įvairių savybių susiejimą, o fizinį lyginamų savybių nebuvimą, tiesioginis palyginimas a fortiori reiškia, kad lyginami du dizainai kaip visuma.

52.

Kaip Sprendime Shenzhen Taiden / VRDT – Bosch Security Systems (Ryšio įranga) ( 20 ) teisingai apibendrino Bendrasis Teismas, „[k]adangi Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnio 1 dalyje daroma nuoroda į nagrinėjamų dizainų sukeliamų bendrų įspūdžių skirtumą, Bendrijos dizaino individualių savybių negalima nagrinėti atsižvelgiant į specifinius įvairių ankstesnių dizainų elementus“. Atvirkščiai, „reikia palyginti ginčijamo Bendrijos dizaino sukeliamą bendrą įspūdį ir kiekvieno iš ankstesnių dizainų, kuriais teisėtai remiasi prašymą dėl negaliojimo pripažinimo pateikęs asmuo, sukeliamą bendrą įspūdį“ ( 21 ).

53.

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus manau, kad Reglamento Nr. 6/2002 6 straipsnis turi būti aiškinamas taip: siekiant dizainą laikyti turinčiu individualių savybių, bendras įspūdis, kurį šis dizainas daro informuotam vartotojui, turi skirtis nuo bendro įspūdžio, kurį tokiam vartotojui daro atskirai vertinamas ankstesnis dizainas arba atskirai vertinami keli tokie dizainai kaip visuma, o ne ankstesnių dizainų įvairių savybių derinys.

54.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Bendrijos dizainų teismas neregistruotąjį Bendrijos dizainą būtinai turi laikyti galiojančiu, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 6/2002 85 straipsnio 2 dalį, jeigu teisių savininkas tik nurodo dizaino individualias savybes, ar, atvirkščiai, teisių savininkas turi įrodyti, kad dizainas turi individualių savybių pagal šio reglamento 6 straipsnį.

55.

KMF, Jungtinės Karalystės vyriausybė ir Komisija pritaria pirmajai prielaidai, Dunnes – antrajai.

56.

Manau, kad, norint naudingai atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, reikėtų bendrai išnagrinėti Reglamento Nr. 6/2002 85 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos galiojimo prezumpcijos taikymo sritį.

57.

Šio reglamento 85 straipsnis pavadintas „Galiojimo prezumpcija – atsakovo argumentacija atsižvelgiant į bylos esmę“. Jo 2 dalyje nustatyta, kad „[n]agrinėdami ieškinius dėl neregistruotojo Bendrijos dizaino teisių pažeidimo arba dėl teisių pažeidimo grėsmės, Bendrijos dizainų teismai Bendrijos dizainą laiko galiojančiu, jeigu teisių savininkas pateikia 11 straipsnyje pateiktų sąlygų įvykdymo įrodymus ir nurodo jo Bendrijos dizaino individualias savybes“. Joje priduriama, kad atsakovas gali iškelti galiojimo klausimą vykstant teisminiams ginčams arba paduodamas priešpriešinį reikalavimą dėl negaliojimo paskelbimo.

58.

Iš šios nuostatos matyti, jog tam, kad dizainas būtų laikomas galiojančiu, jo savininkas turi, pirma, pateikti Reglamento Nr. 6/2002 11 straipsnyje numatytų sąlygų įvykdymo įrodymų, ir, antra, nurodyti savo dizaino individualias savybes.

59.

Šio reglamento 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Šio reglamento 1 skirsnio reikalavimus atitinkantis dizainas saugomas kaip [neregistruotasis] Bendrijos dizainas trejus metus nuo tos datos, kai tas dizainas pirmą kartą tapo prieinamas Bendrijos visuomenei.“

60.

Ši prieinamumo sąlyga patikslinta to paties straipsnio 2 dalyje, pagal kurią „<...> dizainas laikomas tapęs prieinamu Bendrijos visuomenei, jeigu jis buvo paskelbtas, eksponuotas, naudotas versle arba kaip kitaip atskleistas, kad apie tai įprastu būdu būtų sužinoję Bendrijoje veikiantys atitinkamos srities specialistai. Tačiau dizainas nelaikomas tapęs prieinamu visuomenei vien dėl to, kad jis buvo atskleistas trečiajam asmeniui žodžiu išreikštomis arba neišreikštomis konfidencialumo sąlygomis.“

61.

Taigi tam, kad būtų taikoma Reglamento Nr. 6/2002 85 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta galiojimo prezumpcija, nagrinėjamo dizaino savininkas visų pirma turi pateikti įrodymų, kada jo dizainas tapo pirmą kartą prieinamas Europos Sąjungos visuomenei; šis dizainas negali būti tapęs prieinamas anksčiau negu prieš trejus metus (priešingu atveju jis nebebus saugomas).

62.

Dunnes teigimu, kadangi Reglamento Nr. 6/2002 11 straipsnyje daroma nuoroda į šio reglamento 1 skirsnyje išdėstytas sąlygas, nagrinėjamo dizaino savininkas, pateikęs ieškinį dėl teisių pažeidimo arba dėl teisių pažeidimo grėsmės, taip pat turėtų įrodyti, kad tariamai saugomo dizaino savybės yra naujos ir individualios, nes šios sąlygos yra nustatytos to paties reglamento 1 skirsnyje esančiame 4 straipsnyje.

63.

Mano nuomone, toks aiškinimas prieštarauja Reglamento Nr. 6/2002 85 straipsnio 2 dalies formuluotei ir teisės aktų leidėjo siekiamam tikslui.

64.

Pirma, jeigu neregistruotojo Bendrijos dizaino savininkas turėtų įrodyti ne tik savo dizaino atskleidimo datą, bet ir naujas bei individualias šio dizaino savybes, tuomet kokia būtų Reglamento Nr. 6/2002 85 straipsnio 2 dalies pirmo sakinio pabaigoje nustatytos antrosios sąlygos, pagal kurią dizaino savininkas turi „nurod[yti] jo Bendrijos dizaino individualias savybes“, prasmė?

65.

Be to, kaip tinkamai savo rašytinėse pastabose pažymi Komisija, jeigu Teisingumo Teismas pritartų Dunnes aiškinimui, neregistruotojo Bendrijos dizaino savininkas turėtų įrodyti ne tik naujas ir individualias šio dizaino savybes, bet ir tai, kad tenkinamos visos Reglamento Nr. 6/2002 1 skirsnyje išdėstytos sąlygos (matomumas, kurio reikalaujama 4 straipsnio 2 dalyje, 8 straipsnyje nustatytas negaliojimas arba 9 straipsnyje numatytas neprieštaravimas viešajai tvarkai ir moralei).

66.

Tokia pareiga neabejotinai neatitiktų teisės aktų leidėjo siekiamo tikslo.

67.

Kaip nurodyta Reglamento Nr. 6/2002 16 konstatuojamojoje dalyje, „[k]ai kurios <...> šak[os] sukuria daug trumpai rinkoje esančių gaminių dizainų, kai registracijos formalumais neapsunkinta apsauga yra privalumas, o apsaugos laikotarpio trukmė yra ne tokia reikšminga. Kita vertus, yra tokių pramonės šakų, kurioms registracija yra privalumas, nes ji suteikia didesnį teisinį tikrumą, ir kurioms reikia užsitikrinti ilgesnį apsaugos laikotarpį, atsižvelgiant į jų gaminių numatomą buvimą rinkoje.“ Būtent tuo, kad šios dvi situacijos skiriasi, pagal 17 konstatuojamąją dalį pagrindžiamos dvi šiame reglamente numatytos apsaugos formos, „t. y. trumpalaik[ė] neregistruotojo dizaino apsaug[a] ir ilgesn[ė] registruotojo dizaino apsaug[a]“.

68.

Todėl manyčiau, kad įrodinėjimo pareigos, kuri netaikoma registruotojo Bendrijos dizaino savininkui ir viršytų nagrinėjamo dizaino identifikavimo poreikį, nustatymas neregistruotojo Bendrijos dizaino savininkui, norinčiam pareikšti ieškinį dėl teisių pažeidimo arba teisių pažeidimų grėsmės, prieštarautų paprastumo ir greitumo tikslui, dėl kurio buvo pradėta taikyti neregistruotojo Bendrijos dizaino apsauga.

69.

Tai, kad Reglamento Nr. 6/2002 85 straipsnyje šios dvi savininkų kategorijos traktuojamos skirtingai, iš tiesų galima paaiškinti tik poreikiu nustatyti apsaugos objektą ir dieną, nuo kurios apsauga pradedama taikyti.

70.

Tačiau, nors dėl pačių registracijos formalumų šiuos aspektus lengvai galima nustatyti registruotojo dizaino atveju, juos nebūtinai galima nustatyti neregistruotojo dizaino atveju. Ši ypatybė leidžia paaiškinti, kodėl Reglamento Nr. 6/2002 85 straipsnio 1 dalyje (kitaip negu 2 dalyje) nenustatyta jokia sąlyga, taikoma registruotojo Bendrijos dizaino galiojimo prezumpcijai.

71.

Antra, tai, kad nagrinėjant ieškinį dėl teisių pažeidimo arba teisių pažeidimo grėsmės neregistruotojo Bendrijos dizaino savininkas būtų įpareigotas įrodyti visas šio dizaino savybes, prieštarautų teisės aktų leidėjo pasirinkimui reglamentuoti klausimą vienu straipsniu, pavadintu „Galiojimo prezumpcija – atsakovo argumentacija atsižvelgiant į bylos esmę“ ( 22 ). Toks įrodymo reikalavimas būtų nesuderinamas su pačia prezumpcijos sąvoka.

72.

Trečia, dėl šio aiškinimo pagal Reglamento Nr. 6/2002 85 straipsnio 2 dalį atsakovui suteikiama galimybė iškelti galiojimo klausimą vykstant teisminiams ginčams arba paduodant priešpriešinį reikalavimą dėl negaliojimo paskelbimo taip pat prarastų didelę dalį savo prasmės.

73.

Iš tiesų, jeigu ieškovui reikėtų įrodyti, kad neregistruotasis dizainas, kurio savininkas jis tvirtina esąs, yra naujas ir turi individualių savybių, jis iš tikrųjų turėtų įrodyti šio dizaino galiojimą. Todėl atsakovas, norėdamas užginčyti neregistruotojo dizaino galiojimą, nebūtinai turėtų paduoti priešpriešinį reikalavimą dėl negaliojimo paskelbimo (arba iškelti galiojimo klausimą vykstant teisminiams ginčams). Prireikus gindamasis jis galėtų tik kritikuoti įrodymus, kuriuos ieškovas pateikė savo ieškiniui pagrįsti.

74.

Baigdamas pridursiu, kad doktrinoje, kurioje šis klausimas plačiai neaptariamas, pritariama aiškinimui, kad nagrinėjant ieškinį dėl teisių pažeidimo arba teisių pažeidimo grėsmės neregistruotojo Bendrijos dizaino savininkui tenkanti įrodinėjimo pareiga apima tik jo dizaino atskleidimą ( 23 ).

75.

Reglamento Nr. 6/2002 85 straipsnio 2 dalyje numatytos antrosios sąlygos formuluotė, nustatyta siekiant taikyti neregistruotojo Bendrijos dizaino galiojimo prezumpciją, man atrodo visiškai aiški.

76.

Pagal pirmąją sąlygą teisės aktų leidėjas reikalauja, kad „teisių savininkas pateik[tų] 11 straipsnyje pateiktų sąlygų įvykdymo įrodymus“. Pagal antrąją sąlygą jis tik reikalauja, kad teisių savininkas „nurod[ytų] jo Bendrijos dizaino individualias savybes“.

77.

Reikalavimas gali būti tik skirtingo lygio (jeigu būtų kitaip, po jungtuko „ir“ nereikėtų vartoti kito veiksmažodžio).

78.

Kaip savo rašytinėse pastabose tinkamai aiškina Komisija, ieškovas, nurodydamas savo dizaino individualias savybes, patikslina reikalaujamos apsaugos objektą. Taigi jis nustato palyginimo su ginčijamu dizainu pagrindą ir suteikia galimybę atsakovui prireikus tinkamai suformuluoti galimą priešpriešinį reikalavimą dėl negaliojimo paskelbimo. Šį skirtumą, palyginti su registruotojo Bendrijos dizaino savininku, ir vėl galima paaiškinti tuo, kad nėra registracijos formalumų.

79.

Be to, travaux préparatoires patvirtinta mintis, kad skirtumas tarp, pirma, būtinybės pateikti atskleidimo įrodymų ir, antra, paprasto neregistruotojo Bendrijos dizaino individualių savybių nurodymo nėra atsitiktinis.

80.

Iš tiesų, nors iš dalies pakeisto Komisijos pasiūlymo dėl Tarybos reglamento (EB) dėl Bendrijos dizaino 89 straipsnyje buvo numatyta, kad, siekiant taikyti galiojimo prezumpciją, „Bendrijos dizaino savininkas pagrindžia reikalavimą pripažinti savo Bendrijos dizaino individualias savybes“ ( 24 ), Europos Parlamentas pasiūlė, kad savininkas „labai išsamiai apibūdintų individualias savo dizaino savybes“ ( 25 ).

81.

Nors Komisija kai kuriose savo naujo iš dalies pakeisto pasiūlymo dėl Tarybos reglamento dėl Bendrijos dizaino ( 26 ) kalbinėse versijose ir pateikė šią formuluotę, galiausiai priimtame tekste paminėtas tik paprastas dizaino individualių savybių „nurodymas“.

82.

Dėl šių priežasčių manau, kad neregistruotojo Bendrijos dizaino savininkui keliamas reikalavimas įrodyti savo dizaino individualias savybes prieštarautų teisės aktų leidėjo valios pokyčiams, apie kuriuos galima daryti išvadą iš travaux préparatoires ir teksto pakeitimų, padarytų vykstant teisėkūros procesui.

83.

Todėl manau, kad Bendrijos dizaino teismas neregistruotąjį Bendrijos dizainą būtinai turi laikyti galiojančiu pagal Reglamento Nr. 6/2002 85 straipsnio 2 dalį, jeigu teisių savininkas, pirma, įrodo, kada jo dizainas pirmą kartą tapo prieinamas visuomenei, ir, antra, nurodo savo dizaino savybes, dėl kurių šis dizainas yra individualus ( 27 ).

84.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Supreme Court pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip: