—

Corman-Collins SA, atstovaujamos advokatų P. Henry ir F. Frederick,

—

La Maison du Whisky SA, atstovaujamos advokatų B. Noels ir C. Héry,

—

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos T. Materne, J‑C. Halleux ir C. Pochet,

—

Šveicarijos vyriausybės, atstovaujamos O. Kjelsen,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42, toliau – reglamentas) 2 straipsnio ir 5 straipsnio 1 punkto a ir b papunkčių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Corman-Collins SA (toliau – Corman-Collins), įsteigtos Belgijoje, ginčą su La Maison du Whisky SA (toliau – La Maison du Whisky), įsteigtos Prancūzijoje, dėl prašymo atlyginti žalą, patirtą nutraukus prekių distribucijos sutartį, kuri, teigiama, buvo sudaryta tarp bendrovių.

3

Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio, esančio II skyriaus, susijusio su jurisdikcijos taisyklėmis, 1 skirsnyje „Bendrosios nuostatos“, 1 dalyje nustatytas principas, kad „pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose“.

4

Šio reglamento 3 straipsnyje, taip pat esančiame II skyriaus 1 skirsnyje, nustatyta:

„1.   Valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos valstybės narės teismuose tik pagal šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles.

2.   Prieš pirmiau nurodytus asmenis netaikomos I priede nustatytos nacionalinės jurisdikcijos taisyklės.“

5

Pagal šio reglamento 5 straipsnį, kuris yra šio reglamento II skyriaus 2 skirsnyje „Speciali jurisdikcija“:

„Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl:

<…>“

6

1961 m. liepos 27 d. Įstatymo dėl vienašalio neterminuotųjų išimtinės distribucijos sutarčių nutraukimo (Loi du 27 juillet 1961 relative à la résiliation unilatérale des concessions de vente exclusive à durée indéterminée; Moniteur belge, 1961 m. spalio 5 d., p. 7518; toliau –1961 m. liepos 27 d. įstatymas), iš dalies pakeisto 1971 m. balandžio 13 d. Įstatymu dėl vienašalio distribucijos sutarčių nutraukimo (Loi du 13 avril 1971 relative à la résiliation unilatérale des concessions de vente; Moniteur belge, 1971 m. balandžio 21 d., p. 4996), 1 straipsnio 2 dalyje „distribucijos sutartis“ apibrėžta kaip „sutartis, pagal kurią tiekėjas vienam arba keliems distributoriams suteikia teisę savo pačių vardu ir sąskaita pardavinėti jo gaminamas ar paskirstomas prekes“.

7

Šio įstatymo 4 straipsnyje numatyta:

„Distributorius, kuris patyrė žalą nutraukus distribucijos sutartį, galiojančią visoje Belgijos teritorijoje ar jos dalyje, bet kuriuo atveju gali pareikšti tiekėjui ieškinį Belgijoje – arba savo paties gyvenamosios ar buveinės vietos teisme, arba tiekėjo gyvenamosios ar buveinės vietos teisme.

Tuo atveju, jeigu ieškinys pareiškiamas Belgijos teisme, šis taiko vien Belgijos teisę“.

8

Corman‑Collins ir La Maison du Whisky apie dešimt metų buvo susijusios verslo santykiais – pirmoji pirkdavo iš antrosios jos tiekiamą įvairių prekių ženklų viskį, jį pasiimdavo iš Prancūzijos ir perparduodavo Belgijoje.

9

Visą tą laiką Corman‑Collins naudojo nuorodą „Maison du Whisky Belgique“ ir interneto svetainę www.whisky.be, o La Maison du Whisky tam neprieštaravo. Be to, su Corman‑Collins susiję duomenys buvo pateikti žurnale „Whisky Magasine“, leidžiamame vienos La Maison du Whisky dukterinės bendrovės.

10

2010 m. gruodžio mėn. La Maison du Whisky uždraudė Corman‑Collins naudoti nuorodą „Maison du Whisky Belgique“ ir uždarė interneto svetainę www.whisky.be. 2011 m. vasario mėn. La Maison du Whisky pranešė Corman‑Collins, kad išimtinai paskirstyti dviejų prekių ženklų prekes atitinkamai nuo 2011 m. balandžio 1 d. ir rugsėjo 1 d. patiki kitai Belgijos bendrovei, į kurią ji pasiūlė Corman‑Collins kreiptis dėl viskio tiekimo užsakymų.

11

Corman‑Collins pareiškė La Maison du Whisky ieškinį tribunal de commerce de Verviers; šiuo ieškiniu Corman‑Collins prašė pirmiausia pagal Belgijos 1961 m. liepos 27 d. įstatymą priteisti iš atsakovės kompensaciją už sutarties nutraukimą, taip pat papildomą kompensaciją.

12

La Maison du Whisky užginčijo teismo, į kurį kreiptasi, teritorinę jurisdikciją remdamasi tuo, kad pagal reglamento 2 straipsnį jurisdikciją turi Prancūzijos teismai. Dublike Corman‑Collins nurodė minėto Belgijos įstatymo 4 straipsnį.

13

Šiuo klausimu šalys pagrindinėje byloje nesutaria dėl to, kaip reikia kvalifikuoti jų verslo santykius. Corman‑Collins tvirtina, jog tai – išimtinės distribucijos sutartis, o La Maison du Whisky teigia, kad tai paprastos pirkimo–pardavimo sutartys, sudaromos pagal kas savaitę Corman‑Collins pageidavimu pateikiamus užsakymus.

14

Savo sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą tribunal de commerce de Verviers aiškiai nurodo, kad Corman‑Collins ir La Maison du Whisky„buvo sudariusios žodinę sutartį“ ir kad „pagal 1961 m. liepos 27 d. įstatymą <...> bylos šalis siejantis teisinis santykis gali būti vertinamas kaip distribucijos sutartis, nes ieškovei buvo leista perpardavinėti Belgijos teritorijoje iš atsakovės pirktas prekes“.

15

Tačiau minėtas teismas abejoja dėl galimybės pagrįsti savo jurisdikciją taisykle, nustatyta 1961 m. liepos 27 d. įstatymo 4 straipsnyje. Jis nurodo, kad pagal reglamento 2 straipsnį, kuris, kaip jis mano, taikytinas bylos faktinėms aplinkybėms, jurisdikciją turėtų turėti Prancūzijos teismai, bet galėtų būti taikomas ir to paties reglamento 5 straipsnio 1 punktas. Čia jam kyla klausimas, ar, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, distribucijos sutartis kvalifikuotina kaip prekių pirkimo–pardavimo ir (arba) kaip paslaugų teikimo sutartis, kaip tai suprantama pagal reglamento 5 straipsnio 1 punktą. Jis priduria, kad jei tokia sutartis nelaikytina nei prekių pirkimo–pardavimo, nei paslaugų teikimo sutartimi, reikėtų nustatyti, kokia ginčijama prievole, kaip ji suprantama pagal reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktį, grindžiamas pagrindinėje byloje pareikštas prašymas.

16

Atsižvelgęs į šiuos argumentus, tribunal de commerce de Verviers nusprendė sustabdyti bylą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

17

Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar kai tiekėjo, kuris yra atsakovas byloje, buveinės vieta yra kitoje valstybėje narėje nei teismas, į kurį kreiptasi, pagal reglamento nuostatas draudžiama taikyti nacionalinę jurisdikcijos taisyklę, kaip antai įtvirtintąją 1961 m. liepos 27 d. įstatymo 4 straipsnyje, kuria nacionaliniams teismams suteikiama jurisdikcija nagrinėti bylą dėl distribucijos sutarties nutraukimo, jeigu distributorius įsisteigęs nacionalinėje teritorijoje.

18

Pirma, kalbant apie reglamento taikymo sritį, iš jo 2 konstatuojamosios dalies matyti, kad juo, be kita ko, siekiama suvienodinti nuostatas dėl jurisdikcijos kolizinių normų civilinėse ir komercinėse bylose, atsižvelgiant į tai, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką šioms normoms taikyti reikia, kad egzistuotų užsienio elementas (žr., be kita ko, 2011 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Hypoteční banka, C-327/10, Rink. p. I-11543, 29 punktą).

19

Pagal reglamento 8 konstatuojamąją dalį bendros jurisdikcijos taisyklės iš principo turėtų būti taikomos tada, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje.

20

Antra, kalbant apie reglamente numatytas jurisdikcijos taisykles, jo 2 straipsnyje numatyta bendra jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią, kai atsakovas nuolat gyvena valstybėje narėje, jurisdikciją turi tos valstybės narės teismai.

21

Reglamento 3 straipsnio 1 dalyje konkrečiai nurodoma, kad vienintelės galimos šios pagrindinės taisyklės išimtys numatytos šio reglamento I skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytose jurisdikcijos taisyklėse. Tad pagal minėto 3 straipsnio 1 dalį netiesiogiai, tačiau neabejotinai nacionalinių jurisdikcijos taisyklių taikyti neleidžiama. Šį draudimą patvirtina šio 3 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodomas nebaigtinis nacionalinių jurisdikcijos taisyklių, kuriomis negalima remtis, sąrašas.

22

Darytina išvada: jeigu byla, kurioje yra užsienio elementas, patenka į reglamento materialinę taikymo sritį, kas neginčijama nagrinėjamoje byloje, ir jeigu atsakovo gyvenamoji vieta yra valstybės narės teritorijoje, o taip ir yra pagrindinėje byloje, reglamente numatytos jurisdikcijos taisyklės iš principo privalo būti taikomos ir turėti pirmenybę prieš nacionalines jurisdikcijos taisykles.

23

Tad į pirmąjį klausimą atsakytina: reglamento 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad, kai atsakovo gyvenamoji vieta yra ne toje valstybėje narėje, kurioje yra teismas, į kurį kreiptasi, pagal jį draudžiama taikyti nacionalinę jurisdikcijos taisyklę, kaip antai numatytą 1961 m. liepos 27 d. įstatymo 4 straipsnyje.

24

Šiais klausimais, kurie nagrinėtini kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar distribucijos sutarčiai taikytinas reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunktis, susijęs su prekių pardavimo ir paslaugų teikimo sutartimis, ar vis dėlto tokios rūšies sutarties atveju jurisdikciją nagrinėti ieškinį dėl šios sutarties turintis teismas turi būti nustatytas pagal reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktį.

25

Siekiant atsakyti į pateiktus klausimus, pirmiausia reikia apibrėžti distribucijos sutarties sąvoką.

26

Kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 40 punkte, „distribucijos sutarties“ sąvoka, kurią vartoja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas formuluodamas prejudicinius klausimus, nėra apibrėžta Sąjungos teisėje ir gali reikšti skirtingus dalykus valstybių narių teisės sistemose.

27

Tačiau, nepaisant komercinėje praktikoje vartojamų distribucijos sutarčių įvairovės, jose numatyti įsipareigojimai susiję su šios sutarčių rūšies tikslu užtikrinti tiekėjo prekių paskirstymą. Tam tiekėjas įsipareigoja parduoti tuo tikslu savo pasirinktam distributoriui prekes, kurias pastarasis, siekdamas patenkinti savo klientų poreikius, užsisakys, o distributorius įsipareigoja pirkti iš tiekėjo jam reikalingas prekes.

28

Pagal valstybių narių teisėje plačiai pripažintą praktiką distribucijos sutartis sudaroma kaip pagrindų sutartis, kurioje nustatomos bendros tiekėjo ir distributoriaus santykiams ateityje taikytinos taisyklės dėl įsipareigojimų teikti paslaugas ir (arba) tiekti prekes ir pasirengiama vėlesnėms pirkimo pardavimo sutartims. Kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 41 punkte, dažnai šalys numato specifines sąlygas dėl tiekėjo distributoriui parduodamų prekių paskirstymo.

29

Tad į antrąjį ir trečiąjį klausimus, kiek jie pateikti dėl reglamento 5 straipsnio 1 punkto taikymo distribucijos sutarčiai, reikia atsakyti atsižvelgiant į tipinę sutartį dėl tokių įsipareigojimų, šiuo klausimu pabrėžiant, kad dėl nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo kompetencijos atskyrimo, kuriuo grindžiama SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra, faktines aplinkybes turi vertinti nacionalinis teismas (žr., be kita ko, 2013 m. lapkričio 14 d. Nutarties Krejci Lager & Umschlagbetrieb, C‑469/12, 29 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

30

Antra, kiek tai susiję su jurisdikciją nagrinėti bylą dėl distribucijos sutarties, kaip ji apibrėžta anksčiau, turinčio teismo nustatymu, primintina, kad reglamente vartojamos sąvokos turi būti iš principo aiškinamos savarankiškai, remiantis šio reglamento sistema ir tikslais, kad būtų galima užtikrinti, jog jis bus vienodai taikomas visose valstybėse narėse (žr., be kita ko, 2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Česká spořitelna, C‑419/11, 25 punktą).

31

Kalbant apie reglamento 5 straipsnio 1 punkte numatytą specialios jurisdikcijos taisyklę bylose dėl sutarčių, papildančią pagrindinę atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismo taisyklę, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad ji atitinka artumo reikalavimą ir yra pagrįsta glaudžiu ryšiu tarp sutarties ir bylą nagrinėjančio teismo (2010 m. kovo 11 d. Sprendimo Wood Floor Solutions Andreas Domberger, C-19/09, Rink. p. I-2121, 22 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

32

Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad, kiek tai susiję su prievolių pagal prekių pardavimo sutartis vykdymo vieta, šis susiejimo kriterijus reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmoje įtraukoje apibrėžiamas savarankiškai, siekiant sustiprinti teismų jurisdikcijos taisyklių suvienodinimo ir nuspėjamumo tikslus (minėto Sprendimo Wood Floor Solutions Andreas Domberger 23 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Tokie pat yra ir reglamento 5 straipsnio 1 dalies b punkto antros įtraukos tikslai, nes jame numatytų prekių pardavimo ir paslaugų teikimo sutartims nustatytų specialios jurisdikcijos taisyklių atsiradimo istorija yra tokia pati, jomis siekiama tų pačių tikslų ir jos užima tą pačią vietą šiuo reglamentu sukurtoje sistemoje (minėto Sprendimo Wood Floor Solutions Andreas Domberger 26 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

33

Ar distribucijos sutartis patenka į vieną iš šių dviejų reglamento 5 straipsnio 1 dalies b punkte numatytų sutarčių kategorijų, reikia išsiaiškinti atsižvelgiant į šiuos tikslus.

34

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nurodė, kad siekiant išsiaiškinti, kokia tai sutartis šios nuostatos atžvilgiu, reikia remtis šioms sutartims būdinga prievole (2010 m. vasario 25 d. Sprendimo Car Trim, C-381/08, Rink. p. I-1255, 31 ir 32 punktai).

35

Teisingumo Teismas konstatavo, kad sutartis, kuriai būdinga prievolė yra daikto pristatymas, bus laikoma „prekių pardavimo“ sutartimi, kaip tai suprantama pagal reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmą įtrauką (minėto Sprendimo Car Trim 32 punktas).

36

Toks kvalifikavimas gali būti taikomas ilgalaikiams dviejų ūkio subjektų komerciniams santykiams, jeigu šie santykiai apima tik vieną po kito sudaromus susitarimus, kurių kiekvieno tikslas – pristatyti ir atsiimti prekes. Kita vertus, ji neatitinka tipinės distribucijos sutarties, pagal kurią dviejų ūkio subjektų sudarytu pagrindų susitarimu siekiama įsipareigoti ateityje tiekti prekes ir teikti paslaugas ir kurioje numatytos specifinės sutarties sąlygos dėl distributoriaus atliekamo tiekėjo parduodamų prekių paskirtymo, sampratos.

37

Kalbant apie tai, ar distribucijos sutartis gali būti laikoma „paslaugų teikimo“ sutartimi, kaip ji suprantama pagal reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką, primintina, kad pagal Teisingumo Teismo pateiktą apibrėžimą „paslaugų“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, reiškia tai, kad jas teikianti šalis atlieka tam tikrą veiklą už atlyginimą (2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Falco Privatstiftung ir Rabitsch, C-533/07, Rink. p. I-3327, 29 punktas).

38

Dėl pirmojo šio apibrėžimo požymio, t. y. veiklos buvimo, remiantis Teisingumo Teismo praktika darytina išvada, jog reikalaujama, kad būtų atliekami pozityvaus pobūdžio veiksmai, o ne paprasčiausiai susilaikoma nuo veiksmų atlikimo (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Falco Privatstiftung ir Rabitsch 29–31 punktus). Distribucijos sutarties atveju šis požymis pasireiškia būdinga paslauga, teikiama distributoriaus, kuris, užtikrindamas tiekėjo prekių distribuciją, prisideda prie jų paskirstymo. Dėl pagal distribucijos sutartį suteiktos garantijos, kad bus aprūpintas prekėmis, ir, jei reikia, dalyvavimo tiekėjo komercinėje strategijoje, pavyzdžiui, jo nuolaidų akcijose, o šių dviejų požymių buvimą turi nustatyti nacionalinis teismas, distributorius gali klientams pasiūlyti paslaugas ir pranašumus, kurių negali pasiūlyti paprastas perpardavėjas, todėl tiekėjo prekių atžvilgiu gali užimti didesnę vietos rinkos dalį.

39

Dėl antrojo šio apibrėžimo požymio, t. y. atlyginimo už veiklą, pabrėžtina, kad juo nelaikytinas vien pinigų sumos pervedimas. Iš tikrųjų tokio apribojimo nepagrindžia nei labai bendrai suformuluota reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antra įtrauka, nei šio sprendimo 30–32 punktuose nurodyti suvienodinimo ir nuspėjamumo tikslai, kurių siekiama šia nuostata.

40

Šiuo klausimu reikia atsižvelgti į tai, kad distribucijos sutartis sudaroma tiekėjui pasirinkus distributorių. Dėl tokio pasirinkimo, šios rūšies sutarties požymio, distributoriui suteikiamas konkurencinis pranašumas, nes jis vienintelis turės teisę parduoti tiekėjo prekes tam tikroje teritorijoje arba šia teise galės pasinaudoti tik ribotas distributorių skaičius. Be to, dažnai distribucijos sutartyje numatyta pagalba distributoriui – reklamos medžiaga, žinių perdavimas organizuojant mokymus arba apmokėjimo lengvatos. Visi šie pranašumai, kurių buvimą turi patikrinti bylą iš esmės nagrinėjantis teismas, distributoriui turi ekonominę vertę, kuri gali būti laikoma atlyginimu.

41

Tad darytina išvada, kad distribucijos sutartis, kurioje numatyti tipiniai įsipareigojimai, aptarti šio sprendimo 27–28 punktuose, gali būti kvalifikuojama kaip paslaugų teikimo sutartis, kaip ji suprantama pagal reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antroje įtraukoje numatytą jurisdikcijos taisyklę.

42

Toks kvalifikavimas pašalina galimybę distribucijos sutarčiai taikyti minėto 5 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą jurisdikcijos taisyklę. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į šios nuostatos c punkte nustatytą a ir b punktų hierarchiją, reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktyje numatyta jurisdikcijos taisyklė taikytina tik alternatyviai, jeigu nėra galimybės taikyti jo 5 straipsnio 1 punkto b papunktyje numatytos jurisdikcijos taisyklės.

43

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti: reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunktis turi būti aiškinamas taip, jog šios nuostatos antroje įtraukoje įtvirtinta jurisdikcijos taisyklė, susijusi su paslaugų teikimo sutartimis, taikytina tais atvejais, kai valstybėje narėje įsteigtas ieškovas prieš kitoje valstybėje narėje įsteigtą atsakovą remiasi iš distribucijos sutarties kildinamomis teisėmis, o tam reikia, kad šalis įpareigojančioje sutartyje būtų numatytos specifinės sutarties sąlygos dėl distributoriaus atliekamo tiekėjo parduodamų prekių paskirstymo. Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar taip yra jo nagrinėjamoje byloje.

44

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, kokia yra ginčijama prievolė, kuria paremtas ieškinys, bylos dėl distribucijos sutarties nutraukimo atveju.

45

Atsižvelgiant į sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą motyvus, šis klausimas susijęs su reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunkčio išaiškinimu.

46

Atsižvelgiant į atsakymą į antrąjį ir trečiąjį klausimus, nėra reikalo atsakyti į šį klausimą.

47

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: