—

O. A. Alarape ir O. A. Tijani, atstovaujamų solisitoriaus Z. Jafferji,

—

AIRE Centre, atstovaujamo legal director A. Weiss ir baristerio A. Berry,

—

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos H. Walker, padedamos baristerių F. Saheed ir B. Kennelly,

—

Danijos vyriausybės, atstovaujamos C. Vang,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Tufvesson ir M. Wilderspin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 15), iš dalies pakeisto 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB (OL L 158, p. 77 ir klaidų ištaisymas OL L 274, 2009 m., p. 47; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk. 5 t., p. 46, toliau – Reglamentas Nr. 1612/68) 12 straipsnio ir minėtos Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalies, 17 straipsnio 3 ir 4 dalių bei 18 straipsnio išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp, viena vertus, O. A. Alarape bei jos sūnaus A. O. Tijani ir, kita vertus, Secretary of State for the Home Department (toliau – Secretary of State) dėl pastarojo sprendimo atmesti jų prašymą pagal Direktyvą 2004/38 suteikti teisę nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje.

3

Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje, kurio nėra tarp Direktyva 2004/38 panaikintų šio reglamento nuostatų, numatyta:

„Valstybės narės piliečio, dirbančio arba dirbusio kitos valstybės narės teritorijoje, vaikai turi būti priimti į tos šalies bendrojo lavinimo, amatų ir profesines mokyklas tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos šalies piliečiai, jeigu vaikai gyvena toje šalyje.

Valstybės narės turi stengtis, kad tokiems vaikams būtų sudarytos kaip galima geresnės sąlygos lankyti šias mokyklas.“

4

Direktyvos 2004/38 2 straipsnyje „Apibrėžimai“ įtvirtinta:

„Šioje direktyvoje:

5

Minėtos direktyvos III skyrius „Teisė gyventi šalyje“ sudarytas iš 6–15 straipsnių. 6 straipsnyje kalbama apie „teise gyventi šalyje iki trijų mėnesių“.

6

Direktyvos 2004/38 7 straipsnis „Teisė gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius“ suformuluotas taip:

„1.   Visi Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės šalyje ilgiau kaip tris mėnesius, jei jie:

2.   Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta gyvenimo šalyje teisė taikoma šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, lydintiems ar vykstantiems kartu su Sąjungos piliečiu priimančiojoje valstybėje narėje, jei toks Sąjungos pilietis atitinka 1 dalies a, b arba c punkto reikalavimus.

3.   Taikant šio straipsnio 1 dalies a punktą, Sąjungos pilietis, kuris nebėra darbuotojas ar savarankiškai dirbantysis, išlaiko darbuotojo ar savarankiškai dirbančiojo statusą tokiais atvejais:

4.   Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 dalies d punkto ir 2 dalies, teisę gyventi šalyje kaip Sąjungos piliečio, atitinkančio šio straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimus, šeimos nariai turi tik sutuoktinis, registruotas partneris, nurodytas 2 straipsnio 2 dalies b punkte, ir išlaikomi vaikai. 3 straipsnio 2 dalis taikoma asmens ir jo sutuoktinio ar registruoto partnerio išlaikomiems tiesioginiams giminaičiams, esantiems aukščiau pagal giminystės liniją.“

7

Direktyvos 2004/38 12 straipsnyje „Gyvenimo šalyje teisės išlikimas šeimos nariams mirus arba išvykus Sąjungos piliečiui“ nustatyta:

„1.   Nepažeidžiant antros pastraipos, Sąjungos piliečio mirtis ar išvykimas iš priimančiosios valstybės narės neturi įtakos jo šeimos narių, kurie yra valstybės narės piliečiai, gyvenimo šalyje teisei.

Prieš įgydami nuolatinio gyvenimo teisę atitinkami asmenys turi atitikti 7 straipsnio 1 dalies a, b, c arba d punktuose nustatytus reikalavimus.

2.   Nepažeidžiant antros pastraipos, Sąjungos piliečio mirtis neturi įtakos jo šeimos narių, kurie nėra valstybės narės piliečiai ir kurie kaip šeimos nariai gyveno priimančiojoje valstybėje narėje bent vienerius metus iki Sąjungos piliečio mirties, gyvenimo šalyje teisei.

Prieš įgydami nuolatinio gyvenimo šalyje teisę atitinkami asmenys turi įrodyti, kad yra darbuotojai arba savarankiškai dirbantieji arba kad jie turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai ir priimančioje valstybėje narėje turi visavertį sveikatos draudimą arba kad jie yra priimančiojoje valstybėje narėje jau sukurtos šiuos reikalavimus atitinkančio asmens šeimos nariai. Pakankami ištekliai – tai 8 straipsnio 4 dalyje apibrėžti ištekliai.

Tokie šeimos nariai išlaiko teisę gyventi šalyje išskirtinai sau asmeniškai.

3.   Sąjungos piliečio išvykimas iš priimančiosios valstybės narės arba jo mirtis nereiškia teisės gyventi šalyje praradimo jo vaikams ar tėvams, kuriuos globoja vaikai, neatsižvelgiant į pilietybę, jei vaikai gyvena priimančiojoje valstybėje narėje ir mokosi švietimo įstaigoje, iki jų mokslų užbaigimo.“

8

Direktyvos 2008/38 13 straipsnyje „Gyvenimo šalyje teisės išlikimas šeimos nariams skyrybų, santuokos anuliavimo ar registruotos partnerystės nutraukimo atvejais“ įtvirtinta:

„1.   Nepažeidžiant antros pastraipos, Sąjungos piliečio išsiskyrimas, santuokos panaikinimas ar jo registruotos partnerystės pagal 2 straipsnio 2 dalies b punktą nutraukimas neturi įtakos jo šeimos narių, kurie yra valstybės narės piliečiai, gyvenimo šalyje teisei.

Prieš įgydami nuolatinio gyvenimo teisę atitinkami asmenys turi atitikti 7 straipsnio 1 dalies a, b, c arba d punktuose nustatytus reikalavimus.

2.   Nepažeidžiant antros pastraipos, Sąjungos piliečio išsiskyrimas, santuokos panaikinimas ar jo registruotos partnerystės pagal 2 straipsnio 2 dalies b punktą nutraukimas neturi įtakos jo šeimos narių, kurie nėra valstybės narės piliečiai, jei:

Prieš įgydami nuolatinio gyvenimo teisę atitinkami asmenys turi įrodyti, kad yra darbuotojai arba savarankiškai dirbantieji arba kad jie turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai ir priimančioje valstybėje narėje turi visavertį sveikatos draudimą arba kad jie yra priimančiojoje valstybėje narėje jau sukurtos šiuos reikalavimus atitinkančio asmens šeimos nariai. Pakankami ištekliai – tai 8 straipsnio 4 dalyje apibrėžti ištekliai.

Tokie šeimos nariai išlaiko savo teisę gyventi šalyje išskirtinai asmeniškai.“

9

Direktyvos 2008/38 IV skyriaus „Nuolatinio gyvenimo šalyje teisė“ 16 straipsnis „Bendra taisyklė Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams“ suformuluotas taip:

„1.   Sąjungos piliečiai, kurie priimančiojoje valstybėje narėje legaliai gyveno ištisinį penkerių metų laikotarpį, turi nuolatinio gyvenimo joje teisę. Šiai teisei netaikomi III skyriuje numatyti reikalavimai.

2.   Šio straipsnio 1 dalis taip pat taikoma šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai ir legaliai gyveno priimančiojoje valstybėje narėje su Sąjungos piliečiu ištisinį penkerių metų laikotarpį.

3.   Gyvenimo šalyje tęstinumas nenutrūksta dėl trumpalaikių išvykų, ne ilgesnių kaip šeši mėnesiai per metus, arba ilgesnių išvykų, susijusių su privalomąja karine tarnyba, ar vienos ne ilgesnės kaip 12 mėnesių iš eilės išvykos dėl svarbių priežasčių, pvz., nėštumo ir gimdymo, sunkios ligos, studijų ar profesinio parengimo, arba paskyrimo į kitą valstybę narę arba trečiąją šalį.

4.   Įgyta nuolatinio gyvenimo šalyje teisė gali būti prarasta tik išvykus iš priimančiosios valstybės narės ilgesniam kaip dveji metai iš eilės laikotarpiui.“

10

Minėtos direktyvos 17 straipsnyje „Išimtys priimančiojoje valstybėje narėje nebedirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams“ šiems darbuotojams ir jų šeimos nariams numatyta teisė į nuolatinį gyvenimą priimančiojoje valstybėje narėje nepasibaigus ištisiniui penkerių metų gyvenimo šalyje laikotarpiui.

11

Direktyvos 2008/38 to paties IV skyriaus 18 straipsnyje „Nuolatinio gyvenimo šalyje teisės įgijimas tam tikriems šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai“ numatyta:

„Nepažeidžiant 17 straipsnio, Sąjungos piliečio, kuriam taikomos 12 straipsnio 2 dalis ir 13 straipsnio 2 dalis, šeimos nariai, atitinkantys ten nustatytus reikalavimus, įgyja nuolatinio gyvenimo šalyje teisę legaliai išgyvenę priimančiojoje valstybėje narėje penkerius metus iš eilės.“

12

2006 m. Imigracijos (Europos ekonominėje erdvėje) taisyklės (Immigration (European Economic Area) Regulations 2006, toliau – 2006 m. taisyklės) įsigaliojo 2006 m. balandžio 30 d. ir jomis Jungtinės Karalystės teisėje įgyvendinamos Direktyvos 2004/38 nuostatos.

13

2006 m. taisyklių 10 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šiose taisyklėse „šeimos narys, išsaugojęs teisę gyventi šalyje“, nepažeidžiant 8 dalies nuostatų, – tai, asmuo, atitinkantis 2, 3, 4 ar 5 dalyse įtvirtintas sąlygas.

<...>

5.   Šios dalies sąlygos tenkinamos, jeigu asmuo:

6.   Šioje dalyje numatyta sąlyga, kad asmuo:

<...>“

14

2006 m. taisyklių 15 straipsnyje „Teisė nuolat gyventi šalyje“ įtvirtinta:

„1.   Teisė nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje suteikiama šiems asmenims:

2.   Pagal šią taisyklę įgyta teisė nuolat gyventi šalyje prarandama tik išvykus iš Jungtinės Karalystės ilgesniam kaip dvejų metų ištisiniam laikotarpiui.

<...>“

15

O. A. Alarape ir O. A. Tijani, abu Nigerijos piliečiai, atitinkamai gimė 1970 m. liepos 9 d. ir 1988 m. vasario 28 d. Atvykę į Jungtinę Karalystę, 2004 m. liepos mėn. ir 2005 m. rugpjūčio mėn. jie gavo leidimus gyventi šalyje atitinkamai kaip kitos valstybės narės teritorijoje dirbančio Sąjungos piliečio sutuoktinė ir jaunesnis nei dvidešimt vienų metų arba išlaikomas tiesioginės žemutinės linijos giminaitis; šių leidimų galiojimas baigėsi 2009 m. vasario 17 dieną.

16

Gyvendama Jungtinėje Karalystėje O. A. Alarape, kaip savarankiškai dirbantis asmuo, dirbo ne visą darbo dieną ir per mėnesį uždirbdavo apie 1600 GBP. Ji mokėjo mokesčius ir socialinio draudimo įmokas.

17

Nuo atvykimo į Jungtinę Karalystę O. A. Tijani mokėsi dieniniame skyriuje, pirmiausia mokykloje, vėliau studijavo Londono „Metropolitan“ universitete ir galiausiai Londono „South Bank“ universitete. Prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo Teisingumo Teismui dieną formaliai jis buvo priimtas į Edinburgo universitetą doktorantūros studijoms. Studijų metu jis planavo gyventi Edinburge (Jungtinė Karalystė). Nuo 2006 m. iki 2008 m. jis dirbo ne visą darbo dieną.

18

2010 m. sausio 29 d.Secretary of State atmetė apeliantų pagrindinėje byloje prašymą, kuriuo siekta įgyti teisę nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje remiantis Direktyva 2004/38, o tų pačių metų vasario 16 d. O. A. Alarape išsiskyrė.

19

Apeliantų pagrindinėje byloje dėl šio Secretary of State sprendimo pateiktą skundą First-tier Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) atmetė nusprendęs, kad jie neįrodė, anot šio teismo, kad jų šeimos narys, Sąjungos pilietis, Jungtinėje Karalystėje atitinkamą laiką naudojosi iš EB sutarties kildintinomis teisėmis, nes šuo klausimu pateikti įrodymai patvirtino tik tai, kad suinteresuotasis asmuo buvo samdomas darbuotojas nuo 2004 m. balandžio mėnesio iki 2006 m. balandžio mėnesio. Šis teismas taip pat atmetė apeliantų pagrindinėje byloje argumentus, kad, pirma, A. O. Alarape po skyrybų įgijo teisę apsigyventi šalyje ir, antra, šiuo sprendimu atmesti prašymą buvo pažeista jų pagrindinė teisė į privatų ir šeimos gyvenimą.

20

Apeliaciniame procese dėl šio First-tier Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme apeliantai pagrindinėje byloje pirmą kartą rėmėsi Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniu grindžiamu argumentu.

21

Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, gali būti, kad First-tier Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) padarė teisės klaidą, nes pagrindinėje byloje neišnagrinėjo klausimo dėl Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio taikymo. Šiuo atžvilgiu jis pažymi, kad šį klausimą dėl taikymo teismas turėjo išnagrinėti savo iniciatyva, todėl aplinkybė, kad apeliantai pagrindinėje byloje nesirėmė šiuo straipsniu pirmojoje instancijoje, nėra reikšminga šiame procese.

22

Šiomis aplinkybėmis Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) London nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

23

Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, kokius reikalavimus turi tenkinti vienas iš vyresnio nei 21 metų amžiaus vaiko, kuris pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį naudojasi teise į mokslą, tėvų, kad galėtų toliau naudotis išvestine teise gyventi šalyje pagal šį straipsnį.

24

Visų pirma reikia pažymėti, kad pilnametystė neturi tiesioginės įtakos teisėms, kurios vaikui suteikiamos pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį, kaip jį išaiškino Teisingumo Teismas, nes tiek šiame straipsnyje numatyta teisė į švietimą, tiek su ja susijusi vaiko teisė gyventi šalyje, atsižvelgiant į jų dalyką ir tikslą, išsaugoma, kol šis vaikas baigs mokslus (2010 m. vasario 23 d. Sprendimo Teixeira, C-480/08, Rink. p. I-1107, 78 ir 79 punktai).

25

Be to, kadangi pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką į Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio taikymo sritį patenka ir aukštojo mokslo studijos, vaikas gali baigti mokslus jau sulaukęs pilnametystės (žr. minėto Sprendimo Teixeira 80 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

26

Antra, kalbant apie išvestinę vieno iš tėvų teisę apsigyventi šalyje, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad kai vaikai pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį turi teisę tęsti mokslus priimančiojoje valstybėje narėje, nors juos prižiūrintys tėvai gali netekti teisės gyventi šalyje, atsisakius tokiems tėvams suteikti galimybę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kol jų vaikai mokosi, šie galėtų netekti Sąjungos teisės aktų leidėjo jiems pripažintos teisės (žr. 2010 m. vasario 23 d. Sprendimo Ibrahim ir Secretary of State for the Home Department, C-310/08, Rink. p. I-1065, 30 punktą).

27

Taip pat jau buvo nuspręsta: tai, kad atitinkamų vaikų tėvai per tą laiką santuoką nutraukė, kad vienas iš tėvų yra Sąjungos pilietis, tačiau nėra darbuotojas migrantas priimančiojoje valstybėje narėje, šiuo atžvilgiu neturi jokios reikšmės (žr. 2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Baumbast ir R, C-413/99, Rink. p. I-7091, 63 punktą ir minėto Sprendimo Ibrahim ir Secretary of State for the Home Department 29 punktą).

28

Be to, kalbant apie išvestinę vieno iš tėvų, kuris turėjo prižiūrėti pilnametystės sulaukusį ir teisę tęsti mokslus priimančiojoje valstybėje narėje turintį vaiką, teisę apsigyventi šalyje, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas jau buvo nusprendęs, jog nors laikoma, kad vaikas, sulaukęs pilnametystės, iš esmės gali patenkinti savo poreikius, tokio vieno iš tėvų teisė gyventi toje valstybėje vis dėlto gali būti pratęsta, jeigu vaikui ir toliau reikia, kad šalia būtų ir juo rūpintųsi vienas iš tėvų, kad jis galėtų tęsti ir baigti mokslus. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar taip iš tikrųjų yra pagrindinėje byloje (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Teixeira 86 punktą).

29

Atvirkščiai, jeigu teisę pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį turinčiam asmeniui nebereikia, kad šalia būtų ir juo rūpintųsi vienas iš tėvų, kuris tai darė, kad jis galėtų tęsti ir baigti mokslus priimančiojoje valstybėje narėje, šio vieno iš tėvų išvestinė teisė apsigyventi šioje šalyje pasibaigia sulaukus pilnametystės (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Teixeira 87 punktą).

30

Kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 35–37 punktuose, atsakymas į klausimą, ar pilnamečiam vaikui reikia, kad šalia būtų ir juo rūpintųsi vienas iš tėvų, kad jis galėtų tęsti ir baigti mokslus, yra fakto klausimas, kurį turi išsiaiškinti nacionalinis teismas. Šiuo atžvilgiu jis galėtų atsižvelgti į pagrindinės bylos aplinkybes ir konkrečius požymius, leidžiančius nustatyti realų poreikį, pavyzdžiui, vaiko amžių, gyvenimą su tėvais arba finansinės ar moralinės tėvų paramos poreikį, kad jis galėtų tęsti ir baigti mokslus.

31

Todėl į pirmuosius keturis klausimus reikia atsakyti taip: vienas iš pilnamečio vaiko, kuris pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį naudojasi teise į mokslą, tėvų gali toliau naudotis iš šio straipsnio kildintina teise gyventi šalyje, jeigu vaikui reikia, kad jis būtų šalia ir juo rūpintųsi tam, kad vaikas galėtų tęsti ir baigti savo mokslus, o tai atsižvelgęs į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

32

Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar gali būti atsižvelgiama į Sąjungos piliečio šeimos narių, kurie nėra valstybės narės piliečiai, gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje laikotarpius remiantis vien Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniu, nors netenkinami teisės apsigyventi šalyje reikalavimai pagal Direktyvą 2004/38, sprendžiant, ar šie šeimos nariai gali įgyti teisę nuolat gyventi šalyje, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą.

33

Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Direktyvoje 2004/38 numatyti du skirtingi atvejai, kada Sąjungos piliečio šeimos nariai, kurie nėra valstybės narės piliečiai, gali įgyti teisę nuolat gyventi šalyje, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą. Pirma, pagal minėtos direktyvos 16 straipsnio 2 dalį šio straipsnio 1 dalyje numatyta teisė nuolat gyventi šalyje taip pat taikoma minėtiems šeimos nariams, kurie legaliai gyveno priimančiojoje valstybėje narėje su šiuo Sąjungos piliečiu ištisiniu penkerių metų laikotarpiu. Tos pačios direktyvos 17 straipsnyje, laikantis tam tikrų sąlygų, numatytos išimtys priimančiojoje valstybėje narėje nebedirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams. Antra, Direktyvos 2004/38 18 straipsnyje numatyta, kad Sąjungos piliečio, kuriam taikomos 12 straipsnio 2 dalis ir 13 straipsnio 2 dalis, šeimos nariai, atitinkantys ten nustatytus reikalavimus, įgyja nuolatinio gyvenimo šalyje teisę legaliai išgyvenę priimančiojoje valstybėje narėje penkerius metus iš eilės.

34

Siekiant taikyti Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalį, konstatuotina, kad Sąjungos piliečio šeimos nariai, kurie nėra valstybės narės piliečiai, teisę nuolat gyventi šalyje bet kuriuo atveju įgyja atsižvelgiant į tai, pirma, ar šis pilietis pats atitinka šios direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus, ir, antra, ar šie nariai išgyveno kartu su juo atitinkamą laikotarpį.

35

Kalbant apie reikalavimus, kuriuos turi atitikti Sąjungos pilietis, pažymėtina, kad dėl Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalies Teisingumo Teismas, išanalizavęs šios direktyvos tikslus ir bendras bei konkrečiais aplinkybes, jau buvo nusprendęs, jog legalaus gyvenimo sąvoka, kuri apima šioje nuostatoje numatytus žodžius „legaliai gyventi“, suprantama kaip gyvenimas šalyje laikantis šioje direktyvoje, būtent jos 7 straipsnio 1 dalyje, numatytų reikalavimų, todėl gyvenimas šalyje, kai laikomasi valstybės narės teisės, tačiau ne Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų, negali būti laikomas „legaliu“ gyvenimu, kaip tai suprantama pagal jos 16 straipsnio 1 dalį (2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Ziolkowski ir Szeja, C-424/10 ir C-425/10, Rink. p. I-14035, 46 ir 47 punktus).

36

Kalbant apie Sąjungos piliečio šeimos narių, kurie nėra valstybės narės piliečiai, teisę nuolat gyventi šalyje, pažymėtina, kad šio sprendimo 34 punkte nurodyta pareiga gyventi su šiuo piliečiu priimančiojoje valstybėje narėje atitinkamą laikotarpį reiškia, kad jie, kaip šį pilietį lydintys ar prie jo prisijungiantys, šeimos nariai būtinai tuo metu turi turėti teisę apsigyventi šalyje pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 2 dalį.

37

Darytina išvada, jog tam, kad Sąjungos piliečio šeimos nariai, kurie nėra valstybės narės piliečiai, pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalį įgytų teisę nuolat gyventi šalyje, galima atsižvelgti tik į šių narių gyvenimo šalyje laikotarpius, tenkinančius jos 7 straipsnio 2 dalyje numatytą reikalavimą.

38

Be to, darant nuorodą į Direktyvos 2004/38 12 straipsnio 2 dalį ir 13 straipsnio 2 dalį, šios direktyvos 18 straipsnyje nustatyti jame reglamentuojamos teisės nuolat gyventi šalyje apribojimai, nes, pirma, tokia teise apsigyventi gali naudotis tik Sąjungos piliečio šeimos nariai, kurie nėra valstybės narės piliečiai ir kurių teisė apsigyventi išlieka šio piliečio mirties, skyrybų, santuokos anuliavimo ar registruotos partnerystės nutraukimo atvejais, ir, antra, minėta teisė apsigyventi šalyje siejama su sąlyga, kad prieš įgydami nuolatinio gyvenimo šalyje teisę suinteresuotieji asmenys galės patys įrodyti, kad jie atitinka tokius pačius kaip Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies a, b, c arba d punktuose nustatytus reikalavimus.

39

Todėl galima atsižvelgti tik į gyvenimo šalyje laikotarpius, tenkinančius Direktyvoje 2004/38 numatytus reikalavimus, kad Sąjungos piliečio šeimos nariai, kurie nėra valstybės narės piliečiai, įgytų teisę nuolat gyventi šalyje, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą.

40

Aplinkybė, kad Sąjungos piliečio šeimos narys, kuris nėra valstybės narės pilietis, gyveno valstybėje narėje vien remdamasis Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniu, negali būti reikšminga siekiant įgyti teisę nuolat gyventi šalyje, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2004/38.

41

Šios išvados negali paneigti ir išvada, pateikta 2010 m. spalio 7 d. Sprendime Lassal (C-162/09, Rink. p. I-9217), kad nuolatinio gyvenimo šalyje teisės įgijimo pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalį tikslais reikia atsižvelgti į ištisinio penkerių metų gyvenimo šalyje pagal ankstesnes Sąjungos teisės priemones laikotarpį iki šios direktyvos perkėlimo atitinkamoje valstybėje narėje datos.

42

Iš tikrųjų, pirma, kaip matyti iš šio sprendimo 33–39 punktų, Sąjungos piliečio šeimos nario, kuris nėra valstybės narės pilietis, teisės nuolat gyventi valstybėje narėje, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2004/38, įgijimo tikslais gali būti atsižvelgta vien į šioje direktyvoje numatytus reikalavimus atitinkančius laikotarpius.

43

Antra, pažymėtina, kad byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Lassal, nekilo diskusijų dėl to, ar suinteresuotasis asmuo turėjo „darbuotojo“ statusą, kaip jis suprantamas pagal Sąjungos teisę, ir ar jis tenkino Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą reikalavimą.

44

Žinoma, kadangi suinteresuotojo asmens gyvenimo atitinkamoje valstybėje narėje laikotarpiai buvo ankstesni nei Direktyva 2004/38, į juos galima atsižvelgti tik „pagal ankstesnes nei ši direktyva Sąjungos teisės priemones“. Tačiau šis minėto Sprendimo Lassal terminas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktus klausimus, susijusius ne su teisėto gyvenimo materialiaisiais reikalavimais, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalį, o su šiuos reikalavimus tenkinančių gyvenimo šalyje laikotarpių, įgytų iki minėtos direktyvos perkėlimo šioje valstybėje narėje datos, traktavimu.

45

Atvirkščiai, legalaus gyvenimo sąvoka, kuri apima Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalyje numatytus žodžius „legaliai gyventi“, pirmą kartą analizuota minėtame Sprendime Ziolkowski ir Szeja.

46

Be kita ko, reikia priminti, kad Direktyva 2004/38, pirma, siekiama atsisakyti šio sektorinio ir fragmentiško teisės laisvai judėti ir apsigyventi požiūrio taikymo, kad būtų palengvintas naudojimasis šia teise, parengiant vieną teisės aktą, kuris susistemina ir pertvarko iki šios direktyvos galiojusius Sąjungos teisės aktus, ir, antra, ja numatyta laipsniškai taikoma sistema, kiek tai susiję su teise gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, į kurią iš esmės perkelti įvairiuose iki šios direktyvos galiojusiuose Sąjungos teisės aktuose ir teismų praktikoje numatyti etapai ir sąlygos ir pagal kurią įgyjama teisė nuolat gyventi šalyje (žr. minėto Sprendimo Ziolkowski ir Szeja 37 ir 38 punktus).

47

Tad terminas iki Direktyvos 2004/38 „galiojusiuose Sąjungos teisės aktuose“, kuris aptariamas minėto Sprendimo Lassal 40 punkte, turi būti suprantamas kaip darantis nuorodą į teisės aktus, kurie šia direktyva buvo susisteminti, pertvarkyti ir panaikinti, o ne į tuos, kuriems, kaip antai Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniui, ji neturėjo jokios įtakos.

48

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į penktąjį klausimą reikia atsakyti taip: negalima atsižvelgti į Sąjungos piliečio šeimos narių, kurie nėra valstybės narės piliečiai, gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje laikotarpius remiantis vien Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniu, kai netenkinami teisės apsigyventi šalyje reikalavimai pagal Direktyvą 2004/38, sprendžiant, ar šie šeimos nariai gali įgyti teisę nuolat gyventi šalyje, kaip ji pagal ją suprantama.

49

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: