1

Apeliaciniais skundais L. Gbagbo, K. J. Koné, A. D. Boni-Claverie, A. Djédjé ir A. P. N’Guessan prašo atitinkamai panaikinti 2011 m. liepos 13 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo nutartis bylose Gbagbo prieš Tarybą (T-348/11), Koné prieš Tarybą (T-349/11), Boni-Claverie prieš Tarybą (T-350/11), Djédjé prieš Tarybą (T-351/11) ir N’Guessan prieš Tarybą (T-352/11) (toliau – skundžiamos nutartys), kuriomis šis teismas kaip akivaizdžiai nepriimtinus atmetė jų ieškinius dėl, pirma, 2011 m. sausio 11 d. Tarybos sprendimo 2011/17/BUSP (OL L 11, p. 31), 2011 m. sausio 14 d. Tarybos sprendimo 2011/18/BUSP (OL L 11, p. 36) ir 2011 m. balandžio 6 d. Tarybos sprendimo 2011/221/BUSP (OL L 93, p. 20), keičiančių 2010 m. spalio 29 d. Tarybos sprendimą 2010/656/BUSP, kuriuo atnaujinamos ribojamosios priemonės Dramblio Kaulo Krantui, ir, antra, 2011 m. sausio 14 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 25/2011 (OL L 11, p. 1) ir 2011 m. balandžio 6 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 330/2011 (OL L 93, p. 10), keičiančių Reglamentą (EB) Nr. 560/2005, nustatantį tam tikras konkrečias ribojančias priemones, taikytinas tam tikriems asmenims ir subjektams atsižvelgiant į padėtį Dramblio Kaulo Krante (toliau, kai aptariami kartu, – ginčijami aktai), panaikinimo, kiek šie aktai su jais susiję.

2

2004 m. lapkričio 15 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė Rezoliuciją 1572 (2004), kurioje pirmiausia nurodė, kad situacija Dramblio Kaulo Krante tebekelia pavojų tarptautinei taikai ir saugumui regione, ir nusprendė šiai šaliai nustatyti tam tikras ribojamąsias priemones.

3

Pagal Rezoliucijos 1572 (2004) 14 straipsnį įsteigiamas komitetas (toliau – Sankcijų komitetas), pirmiausia atsakingas už asmenų ir subjektų, kuriems taikomos atvykimo apribojimo ir lėšų, finansinio turto bei ekonominių išteklių įšaldymo ribojamosios priemonės, nustatytos minėtos rezoliucijos 9 ir 11 punktuose, nustatymą ir šio sąrašo atnaujinimą.

4

Manydama, kad Rezoliucijai 1572 (2004) įgyvendinti būtina imtis Europos bendrijos veiksmų, Europos Sąjungos Taryba 2004 m. gruodžio 13 d. priėmė Bendrąją poziciją 2004/852/BUSP dėl ribojančių priemonių Dramblio Kaulo Krantui (OL L 368, p. 50).

5

Atsižvelgdama į tai, kad siekiant Bendrijos lygmeniu įgyvendinti Bendrojoje pozicijoje 2004/852 nustatytas priemones reikalingas reglamentas, 2005 m. balandžio 12 d. Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 560/2005, nustatantį tam tikras konkrečias ribojančias priemones, taikytinas tam tikriems asmenims ir subjektams atsižvelgiant į padėtį Dramblio Kaulo Krante (OL L 95, p. 1).

6

Bendrosios pozicijos 2004/852 galiojimas buvo pratęstas ir ji iš dalies pakeista kelis kartus, kol buvo panaikinta ir pakeista 2010 m. spalio 29 d. Tarybos sprendimu 2010/656/BUSP, kuriuo atnaujinamos ribojamosios priemonės Dramblio Kaulo Krantui (OL L 285, p. 28).

7

2010 m. spalio 31 d. ir lapkričio 28 d. įvyko Dramblio Kaulo Kranto Respublikos prezidento rinkimai.

8

2010 m. gruodžio 3 d. Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus specialusis įgaliotinis Dramblio Kaulo Kranto reikalams patvirtino galutinį antrojo prezidento rinkimų turo rezultatą, kurį 2010 m. gruodžio 2 d. paskelbė nepriklausoma rinkimų komisija; prezidento rinkimų laimėtoju buvo pripažintas Alassane Ouattara.

9

2010 m. gruodžio 13 d. Taryba pabrėžė 2010 m. spalio 31 d. ir lapkričio 28 d. įvykusių prezidento rinkimų svarbą atkuriant taiką ir stabilumą Dramblio Kaulo Krante ir pareiškė, kad turi būti neginčijamai gerbiama Dramblio Kaulo Kranto gyventojų valia, išreikšta naudojantis savo aukščiausiomis teisėmis. Ji taip pat atsižvelgė į Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus specialiojo įgaliotinio Dramblio Kaulo Kranto reikalams išvadas, pateiktas naudojantis savo įgaliojimu patvirtinti rinkimų rezultatus, ir pasveikino A. Ouattara tapus Dramblio Kaulo Kranto Respublikos prezidentu.

10

2010 m. gruodžio 17 d. Europos Vadovų Taryba paragino visus civilius ir karinius Dramblio Kaulo Kranto lyderius, kurie dar to nepadarė, paklusti demokratiškai išrinkto Prezidento A. Ouattara valdžiai. Ji patvirtino Europos Sąjungos sprendimą imtis sankcijų prieš tuos, kurie ir toliau negerbs Dramblio Kaulo Kranto gyventojų valios, išreikštos naudojantis savo aukščiausiomis teisėmis.

11

Siekdama atvykimo apribojimo priemones nustatyti tiems asmenims, kurie kliudo taikos ir nacionalinio susitaikymo procesui Dramblio Kaulo Krante ir visų pirma kelia grėsmę sėkmingiems rinkimų proceso rezultatams, nors Jungtinių Tautų Saugumo Taryba arba Sankcijų komitetas šių asmenų tokiais nepripažino, Taryba priėmė 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimą 2010/801/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/656 (OL L 341, p. 45). Šių asmenų sąrašas pateiktas Sprendimu 2010/801 iš dalies pakeisto Sprendimo 2010/656 II priede.

12

Sprendimu 2010/801 iš dalies pakeisto Sprendimo 2010/656 4 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„1.   Valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad užkirstų kelią atvykimui į jų teritorijas ar tranzitui per jas:

13

Sprendimu 2012/801 L. Gbango ir A. N’Guessan pavardės buvo įtrauktos į šiuo sprendimu iš dalies pakeisto Sprendimo 2010/656 II priedą.

14

2011 m. sausio 11 d. Taryba priėmė Sprendimą 2011/17, kuriuo, atsižvelgiant į sudėtingą padėtį Dramblio Kaulo Krante, į Sprendimu 2010/801 iš dalies pakeisto Sprendimo 2010/656 II priede pateiktą asmenų sąrašą įtraukiami kiti asmenys.

15

Sprendimu 2011/17 K. J. Koné ir D. Boni-Claverie pavardės buvo įtrauktos į Sprendimu 2010/801 iš dalies pakeisto Sprendimo 2010/656 II priedą.

16

2011 m. sausio 14 d. Taryba priėmė Sprendimą 2011/18, kuriuo nustatomos papildomos ribojamosios priemonės, konkrečiai tariant, įšaldomos lėšos.

17

Pagal Sprendimu 2011/18 iš dalies pakeisto Sprendimo 2010/656 5 straipsnio 1 ir 2 dalis:

„1.   Visos lėšos ir ekonominiai ištekliai, kuriuos valdo arba tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja:

yra įšaldomi.

2.   1 dalyje nurodytiems asmenims ar subjektams arba jų naudai draudžiama leisti tiesiogiai ar netiesiogiai naudotis lėšomis, finansiniu turtu arba ekonominiais ištekliais.“

18

Siekdama užtikrinti suderinamumą su Sprendimu 2011/18 iš dalies pakeisto Sprendimo 2010/656 I ir II priedų keitimo ir peržiūros procesu, 2011 m. sausio 14 d. Taryba priėmė Reglamentą Nr. 25/2011.

19

Reglamento Nr. 560/2005, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 25/2011, 2 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Visos I priede arba IA priede išvardytiems fiziniams arba juridiniams asmenims, subjektams ir įstaigoms priklausančios, jų nuosavybe esančios, jų valdomos ar kontroliuojamos lėšos ir ekonominiai ištekliai yra įšaldomi.

2.   I priede arba IA priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ar įstaigoms arba jų naudai draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai leisti naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais.

3.   Draudžiama sąmoningai ir apgalvotai dalyvauti veikloje, kuria siekiama tiesiogiai ar netiesiogiai apeiti 1 ir 2 dalyse nurodytas priemones arba dėl kurios šios priemonės apeinamos.

4.   Į I priedą įtraukiami [Sprendimo 2010/656] su padarytais pakeitimais 5 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyti fiziniai arba juridiniai asmenys, subjektai ir įstaigos.

5.   Į IA priedą įtraukiami [Sprendimo 2010/656] su padarytais pakeitimais 5 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyti fiziniai arba juridiniai asmenys, subjektai ir įstaigos.“

20

Sprendimu 2011/18 ir Reglamentu 25/2011 Taryba paliko A. P. N’Guessan, L. Gbagbo, K. J. Koné ir A. D. Boni-Claverie pavardes Sprendimu 2011/17 iš dalies pakeisto Sprendimo 2010/656 II priedo sąraše ir įtraukė jas į Reglamentu 25/2011 iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 560/2005 IA priede pateiktą sąrašą.

21

2011 m. kovo 30 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė Rezoliuciją 1975 (2011), kurios I priede išvardyti asmenys, trukdantys taikai ir susitaikymui Dramblio Kaulo Krante, Jungtinių Tautų palaikymo misijos Dramblio Kaulo Krante (ONUCI) ir kitų šioje šalyje veikiančių tarptautinių subjektų darbui ir darantys sunkius žmogaus teisių ir tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus. Šiame I priede nurodytos L. Gbagbo, A. P. N’Guessan ir A. Djédjé pavardės.

22

2011 m. balandžio 6 d. Taryba priėmė Sprendimą 2011/221 ir Reglamentą Nr. 330/2011, kuriais pirmiausia nustatė papildomas ribojamąsias priemones ir iš dalies pakeitė Sprendimu 2011/17 iš dalies pakeisto Sprendimo 2010/656 I ir II prieduose bei Reglamentu 25/2011 iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 560/2005 I ir I A prieduose pateiktą asmenų ir subjektų sąrašą.

23

Sprendimu 2011/221 pirmiausia L. Gbagbo ir A. P. N’Guessan pavadės išbrauktos iš Sprendimu 2011/17 iš dalies pakeisto Sprendimo 2010/656 II priedo ir įtrauktos į iš dalies pakeisto to paties sprendimo I priedą.

24

Sprendimu 2011/221, be kita ko, A. Djédjé pavardė įtraukta į Sprendimu 2011/18 iš dalies pakeisto Sprendimo 2010/656 I priedą.

25

Reglamentu Nr. 330/2011 L. Gbagbo ir A. P. N’Guessan pavardės išbrauktos iš Reglamentu 25/2011 iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 560/2005 I A priede pateikto sąrašo ir įtrauktos į iš dalies pakeisto to paties reglamento I priede pateiktą sąrašą.

26

Reglamentu Nr. 330/2011, be kita ko, A. Djédjé pavarde papildytas Reglamentu 25/2011 iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 560/2005 I priede pateiktas sąrašas.

27

Sprendimu 2010/801 iš dalies pakeisto Sprendimo 2010/656 7 straipsnyje nustatyta:

„1.   Jeigu Saugumo Taryba arba Sankcijų komitetas įtraukia į sąrašą asmenį arba subjektą, Taryba tokį asmenį arba subjektą įtraukia į I priede pateiktą sąrašą.

2.   Jeigu Taryba nusprendžia asmeniui arba subjektui taikyti 4 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytas priemones, ji atitinkamai iš dalies pakeičia II priedą.

3.   Taryba tiesiogiai, jei adresas žinomas, arba viešai paskelbdama pranešimą, atitinkamam asmeniui arba subjektui praneša apie savo sprendimą, įskaitant įtraukimo į sąrašą priežastis, suteikdama tokiam asmeniui ar subjektui galimybę pateikti savo pastabas.

4.   Jeigu pateikiamos pastabos arba pateikiama naujų esminių įrodymų, Taryba peržiūri savo sprendimą ir apie tai informuoja asmenį arba subjektą.“

28

Reglamentu Nr. 25/2011 iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 560/2005 11 a straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Taryba atitinkamam 1 ir 2 dalyse nurodytam fiziniam arba juridiniam asmeniui, subjektui arba įstaigai tiesiogiai, jei adresas žinomas, arba netiesiogiai, t. y. viešai paskelbdama pranešimą, praneša savo sprendimą, įskaitant įtraukimo į sąrašą priežastis, suteikdama tokiam fiziniam arba juridiniam asmeniui, subjektui arba įstaigai galimybę pateikti pastabų.“

29

2011 m. sausio 18 d. ir balandžio 7 d. Taryba Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbė pranešimus, skirtus asmenims, kuriems taikomos ginčijamuose aktuose numatytos ribojamosios priemonės (OL C 14, p. 8 ir OL C 108, p. 2 ir 4). Šiuose pranešimuose Taryba primena apie šias priemones, nurodo, kuriuose būtent aktuose pateikiami kiekvieno įtraukimo į sąrašą motyvai, ir atkreipia dėmesį į galimybę pateikti prašymą atitinkamos valstybės narės kompetentingoms institucijoms, siekiant gauti leidimą naudoti įšaldytas lėšas pagrindiniams poreikiams ar specialiems mokėjimams. Be kita ko, juose tiksliau nurodoma, kad susiję asmenys ir subjektai gali jai pateikti prašymą persvarstyti sprendimą. Galiausiai ji primena galimybę apskųsti sprendimą Bendrajame Teisme laikantis SESV 275 straipsnio antroje pastraipoje ir 263 straipsnio ketvirtoje bei šeštoje pastraipose nustatytų sąlygų.

30

2011 m. liepos 7 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje ieškovai pareiškė ieškinius, prašydami panaikinti ginčijamus aktus, kiek jie su jais susiję. Ieškiniams pagrįsti jie rėmėsi, pirma, teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą bylos nagrinėjimą pažeidimu ir, antra, nuosavybės teisės ir judėjimo laisvės pažeidimu.

31

Ieškovai nurodė, be kita ko, kad Bendrasis Teismas turėjo pripažinti, jog jų ieškiniai priimtini: kadangi apie ginčijamus aktus jiems nebuvo pranešta, nebuvo galima taikyti SESV 263 straipsnyje numatyto dviejų mėnesių termino ieškiniui pareikšti.

32

Skundžiamose nutartyse Bendrasis Teismas atmetė ieškinius kaip akivaizdžiai nepriimtinus.

33

Visų pirma Bendrasis Teismas priminė nusistovėjusią teismo praktiką, pagal kurią SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje numatytas terminas ieškiniui pateikti yra viešosios tvarkos klausimas, ir jis nustatytas tam, kad būtų užtikrintas teisinių situacijų aiškumas ir saugumas, o vykdant teisingumą nebūtų diskriminuojama ar elgiamasi šališkai, ir nurodė, kad šiuo atžvilgiu Sąjungos teismas savo iniciatyva turi išnagrinėti, ar šio termino laikytasi.

34

Toliau Bendrasis Teismas konstatavo, kad ginčijami aktai buvo paskelbti Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje:

35

Tad pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalį dviejų mėnesių ieškinių pareiškimo terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo keturioliktos dienos po šio paskelbimo ir pagal minėto reglamento 102 straipsnio 2 dalį turėjo pasibaigti:

36

Kadangi ieškiniai Bendrojo Teismo kanceliarijoje pateikti 2011 m. liepos 7 d., Bendrasis Teismas konstatavo, kad jie pareikšti per vėlai.

37

Bendrasis Teismas atmetė ieškovų argumentus, pagal kuriuos, kadangi apie ginčijamus aktus jiems nebuvo pranešta, nebuvo galima taikyti dviejų mėnesių ieškinių pareiškimo termino. Šiuo klausimu jis išreiškė tokią nuomonę:

„Iš tikrųjų, atsižvelgiant į tai, kad terminai, per kuriuos galima pareikšti ieškinį, skirti teisiniam saugumui užtikrinti, kad teisinį poveikį sukeliantys Sąjungos aktai negalėtų būti be galo ginčijami, paskelbimo data yra lemiamas kriterijus sprendžiant klausimą dėl momento, nuo kada turi būti pradėtas skaičiuoti ieškinio pareiškimo terminas (2008 m. lapkričio 25 d. Teisingumo Teismo nutarties TEA prieš Komisiją, C-500/07 P, <...> 23 punktas ir Teisingumo Teismo nutarties S.A.BA.R. prieš Komisiją, C-501/07 P, <...> 22 punktas; 2009 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo nutarties Fornaci Laterizi Danesi prieš Komisiją, C-498/08 P, <...> 22 punktas; 2010 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Transportes Evaristo Molina prieš Komisiją, C-36/09 P, <...> 37 punktas). Ieškovas negali remtis aplinkybe, kad apie ginčijamą aktą sužinojo po jo paskelbimo tam, kad šio termino pradžia būtų laikoma vėlesnė data (minėtos Nutarties TEA prieš Komisiją 23 punktas; minėtos Nutarties S.A.BA.R. prieš Komisiją 22 punktas ir minėtos Nutarties Fornaci Laterizi Danesi prieš Komisiją 22 punktas). Darytina išvada: jeigu [ginčijami] aktai paskelbti, ieškinio pareiškimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo jų paskelbimo (kalbant apie ieškinio dėl sprendimo, kuriuo nustatomos ribojamosios priemonės, panaikinimo pareiškimo termino skaičiavimą nuo sprendimo paskelbimo, žr. 2005 m. lapkričio 18 d. Bendrojo Teismo nutarties Selmani prieš Tarybą ir Komisiją, T-299/04, <...> 61 punktą), net jei apie juos nebuvo pranešta [ieškovams]. Šiuo klausimu, be kita ko, pažymėtina, kad Taryba <...> asmenų, kuriems taikomos [ginčijamuose] aktuose nustatytos ribojamosios priemonės, dėmesiui paskelbė pranešimus, kuriuose ji, be kita ko, atkreipė susijusių asmenų dėmesį į galimybę ginčyti jos sprendimą Bendrajame Teisme SESV 275 straipsnio antroje pastraipoje ir SESV 263 straipsnio ketvirtoje ir šeštoje pastraipose numatytomis sąlygomis.“

38

Galiausiai Bendrasis Teismas pažymėjo, kad ieškovai neįrodė ir nė nesirėmė aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti, ar force majeure buvimu, dėl kurių remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 45 straipsnio antra pastraipa leidžiama nukrypti nuo šiuo atveju taikytino termino.

39

Apeliantai Teisingumo Teismo prašo:

40

Taryba Teisingumo Teismo prašo:

41

2011 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C-478/11 P–C-482/11 P buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas bendras sprendimas.

42

2012 m. gegužės 11 d. raštu, kuris buvo išsiųstas faksu ir registruotu laišku, Teisingumo Teismo kanceliarija informavo šalis apie 2012 m. birželio 26 d. įvyksiantį teismo posėdį ir paragino jas raštu iki 2012 m. birželio 15 d. atsakyti į prie šaukimo į posėdį pridėtus Teisingumo Teismo klausimus.

43

Teisingumo Teismo kanceliarija gavo Tarybos atsakymą į pateiktą klausimą 2012 m. birželio 14 d. Terminas atsakyti raštu baigėsi 2012 m. birželio 15 d., tačiau Teisingumo Teismas negavo apeliantų atsakymo į pateiktą klausimą nei atsakymo, ar jie ketina dalyvauti teismo posėdyje.

44

Buvo nustatytas paskutinis terminas apeliantams pranešti apie savo ketinimus dalyvauti teismo posėdyje. Kadangi šis terminas baigėsi 2012 m. birželio 21 d., o jie neatsakė, teismo posėdis neįvyko.

45

Apeliaciniams skundams pagrįsti apeliantai nurodo du pagrindus. Pirmajame apeliacinių skundų pagrinde jie nurodo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nepripažino, kad būta force majeure. Antrajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantai Bendrajam Teismui priekaištauja, kad jis jų ieškiniams taikė įprastą ieškinio pareiškimo terminą ir jį pagrindžiantį teisinio saugumo principą, nors nagrinėjamu atveju reikšmingos šios aplinkybės: pirma, apie ginčijamus aktus jiems nepranešta, ir, antra, netaikytinas Bendrojo Teismo procedūros reglamente numatytas termino pratęsimas dėl nuotolių.

46

Pirmiausia nagrinėtinas antrasis apeliacinio skundo pagrindas.

47

Apeliantai nurodo: pirma, Bendrasis Teismas pažeidė veiksmingos teisminės gynybos principą, todėl padarė teisės klaidą, nes nusprendė, kad paskelbus ginčijamus aktus ieškinio pareiškimo terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo jų paskelbimo dienos. Anot apeliantų, Bendrasis Teismas turėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad, priešingai, nei numatyta Sprendimu 2010/801 iš dalies pakeisto Sprendimo 2010/656 7 straipsnio 3 dalies nuostatose, apie ginčijamus aktus nepranešta, t. y. apie juos susijusiems asmenims nepranešta asmeniškai, kad jie galėtų su jais susipažinti.

48

Antra, apeliantai mano, kad Bendrasis Teismas neturėjo taikyti savo Procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalyje numatyto termino dėl nuotolių, nes apeliantai gyvena Afrikos valstybėje, kurioje, be to, vyksta ginkluotas konfliktas.

49

Taryba nurodo, kad procedūra šioje byloje skiriasi nuo Teisingumo Teismo išnagrinėtosios byloje, kurioje priimtas 2011 m. lapkričio 16 d. Sprendimas Bank Melli Iran prieš Tarybą (C-548/09 P, Rink. p. I-11381). Tame sprendime Teisingumo Teismas pagrindė pareigą asmeniškai nurodyti priežastis, dėl kurių buvo priimtos ribojamosios priemonės, 2007 m. balandžio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui (OL L 103, p. 1) 15 straipsnio 3 dalimi, tačiau, kitaip nei tame reglamente, Sprendimu 2010/801 iš dalies pakeistame Sprendime 2010/656 numatyta galimybė tuo atveju, kai susijusio asmens adresas Tarybai nežinomas, pranešti apie aktą paskelbiant pranešimą.

50

Nagrinėjamu atveju Taryba apie ginčijamus aktus apeliantams pranešė paskelbusi pranešimą, kaip tai numatyta Sprendimu 2010/801 iš dalies pakeisto Sprendimo 2010/656 7 straipsnio 3 dalyje. Ji negalėjo pranešti kitokiu būdu, nes nežinojo apeliantų privačių adresų.

51

Bet kuriuo atveju ginčijamų aktų paskelbimo data turėtų būti laikoma SESV 263 straipsnyje nustatyto termino skaičiavimo pradžia. Taip aiškintina dėl proceso terminų reglamentavimą pagrindžiančių teisinio saugumo reikalavimų.

52

Taryba galiausiai pažymi, kad apeliantų argumentai, susiję su terminu dėl nuotolių, yra akivaizdžiai nepagrįsti ir iš esmės jais ginčijamas Bendrojo Teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalies galiojimas. Tačiau pagal šią nuostatą tik pratęsiamas SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje nustatytas terminas.

53

Pirmiausia pažymėtina, jog Bendrasis Teismas teisingai konstatavo, kad turi teisę savo iniciatyva išnagrinėti, ar buvo laikytasi ieškinio pareiškimo terminų, nes tai yra viešosios tvarkos klausimas (be kita ko, žr. 1971 m. liepos 7 d. Sprendimo Müllers prieš CES, 79/70, Rink. p. 689, 6 punktą ir minėto Sprendimo Transportes Evaristo Molina prieš Komisiją 33 punktą).

54

Be to, primintina, kad pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą „šiame straipsnyje numatyti ieškiniai pateikiami per du mėnesius nuo to akto paskelbimo arba nuo pranešimo apie jį ieškovui dienos arba, jei to nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo“.

55

Šiuo atveju ginčijami aktai buvo paskelbti Europos Sąjungos oficialiojo leidinio L serijoje, tačiau pagal Sprendimu 2010/801 iš dalies pakeisto Sprendimo 2010/656 7 straipsnio 3 dalį ir Reglamentu Nr. 25/2011 iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 560/2005 11 a straipsnio 3 dalį apie juos susijusiems asmenims ir subjektams turėjo būti pranešta tiesiogiai, jei adresas žinomas, arba priešingu atveju viešai paskelbiant pranešimą.

56

Ši situacija susidarė dėl ypatingo ginčijamų aktų pobūdžio: šie aktai tuo pat metu yra ir visuotinai taikomi, kiek jais draudžiama tam tikriems bendrai ir abstrakčiai apibrėžtiems adresatams, be kita ko, suteikti lėšų ir ekonominių išteklių asmenims ir subjektams, kurių pavardės nurodytos šių aktų prieduose, ir yra individualūs sprendimai dėl šių asmenų ir subjektų (šiuo klausimu žr. 2008 m. rugsėjo 3 d.Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink. p. I-6351, 241–244 punktus).

57

Be to, svarbu priminti, kad būtent dėl to, kad šie aktai, priimti remiantis su bendra užsienio politika ir saugumu susijusiomis nuostatomis, kaip antai ginčijami aktai, yra individualaus pobūdžio, remiantis SESV 275 straipsnio antra pastraipa ir SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa galima kreiptis į Sąjungos teismą.

58

Atsižvelgiant į šiuos ypatumus ir dėl to susidariusią tokią skelbimo ir pranešimo sistemą, SESV 263 straipsnio šešta pastraipa nebūtų nuosekliai taikoma, jei, kalbant apie asmenis ir subjektus, kurių pavardės ar pavadinimai nurodyti šių aktų prieduose pateikiamuose sąrašuose, šių asmenų atžvilgiu ieškinių dėl panaikinimo pareiškimo terminas būtų pradėtas skaičiuoti nuo aptariamo akto paskelbimo dienos, o ne nuo dienos, kai jiems apie juos buvo pranešta. Iš tikrųjų šiuo pranešimu siekiama, kad adresatai galėtų kuo geresnėmis sąlygomis ginti savo teises ir visiškai susipažinę su informacija nuspręsti, ar reikia kreiptis į Sąjungos teismą (minėto Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 337 punktas).

59

Darytina išvada: jeigu tokie aktai, kaip ginčijamieji, įsigaliojo juos paskelbus, ieškinio dėl šių aktų panaikinimo pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą pareiškimo terminas kiekvieno iš minėtų asmenų atžvilgiu pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo šiems asmenims dienos.

60

Nagrinėjamu atveju, priešingai, nei teigia apeliantai, apie ginčijamus aktus jiems buvo pranešta.

61

Žinoma, apie minėtus aktus nebuvo pranešta tiesiogiai jų adresais. Iš tikrųjų, kadangi Taryba konstatavo, kad L. Gbagbo, K. J. Koné, A. D. Boni-Claverie, A. Djédjé ir A. P. N’Guessan neįmanoma pranešti tiesiogiai, ji paskelbė pranešimą, kaip numatyta Sprendimu 2010/801 iš dalies pakeisto Sprendimo 2010/656 7 straipsnio 3 dalyje ir Reglamentu Nr. 25/2011 iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 560/2005 11 a straipsnio 3 dalyje. Tad 2011 m. sausio 18 d. ir 2011 m. balandžio 7 d.Europos Sąjungos oficialiojo leidinio C serijoje ji paskelbė šio sprendimo 29 punkte nurodytus pranešimus.

62

Kadangi šių pranešimų pakanka, kad suinteresuotieji asmenys galėtų nustatyti teisių gynimo priemonę, kuria jie gali pasinaudoti, kad užginčytų jų įtraukimą į nagrinėjamus sąrašus, ir ieškinio pareiškimo termino pabaigą (2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Taryba prieš Bamba, C-417/11 P, 81 punktas), pažymėtina, jog apeliantai negali pavėlinti ieškinio pareiškimo termino pradžios remdamiesi tuo, kad jiems nebuvo pranešta tiesiogiai arba kad iš tikrųjų jie apie ginčijamus aktus sužinojo vėliau. Jeigu apeliantams būtų suteikta tokia galimybė, nesant force majeure aplinkybių, būtų pažeistas ieškinio pareiškimo termino tikslas, t. y. užtikrinti teisinį saugumą ir išvengti begalinio teisinių pasekmių sukeliančių Sąjungos aktų ginčijimo (be kita ko, žr. 1997 m. sausio 30 d. Sprendimo Wiljo, C-178/95, Rink. p. I-585, 19 punktą; 2002 m. spalio 22 d. Sprendimo National Farmers’ Union, C-241/01, Rink. p. I-9079, 34 punktą ir 2012 m. lapkričio 15 d. Nutarties Städter prieš ECB, C-102/12 P, 12 punktą).

63

Galiausiai, kalbant apie apeliantų argumentus, susijusius su tuo, kad Bendrojo Teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalyje numatytas dešimties dienų terminas dėl nuotolių jiems negali būti taikomas todėl, kad jie įsikūrę trečiojoje valstybėje, pažymėtina, jog šį argumentą paneigia šio termino konkretumas. Darytina išvada, kad dėl aplinkybės, jog apeliantai ieškinio pareiškimo termino laikotarpiu buvo trečiojoje valstybėje, situacija objektyviai negali skirtis, palyginti su situacija, kai šis terminas taikomas Sąjungoje įsikūrusiems asmenims ir subjektams, kuriems taikomos tokios pačios ribojamosios priemonės.

64

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad net jei Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad ieškinio pareiškimo terminas prasidėjo ginčijamų aktų paskelbimo dieną, šie terminai, kurie turėjo būti pradėti skaičiuoti nuo šio sprendimo 61 punkte nurodytų datų, ieškinių pareiškimo dieną, 2011 m. liepos 7 d., jau buvo pasibaigę. Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti antrąjį apeliacinio skundo pagrindą (pagal analogiją žr. 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Holcim (Deutschland) prieš Komisiją, C-282/05 P, Rink. p. I-2941, 33 punktą).

65

Apeliantai nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė Teisingumo Teismo statuto 45 straipsnį, nes nekonstatavo force majeure aplinkybių, kaip jos suprantamos pagal šį straipsnį.

66

Konfliktas Dramblio Kaulo Krante jų atžvilgiu turi būti laikomas force majeure atveju, nes šiuo laikotarpiu jiems nebuvo prieinamos komunikacijos priemonės, kad galėtų susipažinti su ginčijamais aktais, vadinasi, jie negalėjo pasinaudoti savo teisėmis pareikšti ieškinius.

67

Taryba primena, kad viena iš sąvokos force majeure pagrindinių sudėtinių dalių yra įvykis, kuris nepriklauso nuo norinčio juo remtis asmens, t. y. aplinkybė, kuriai šis asmuo neturėjo įtakos (2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-334/08, Rink. p. I-6869, 47 punktas). Tačiau porinkiminė krizė Dramblio Kaulo Krante ir su krize susijęs smurtas buvo išprovokuotas L. Gbagbo ir jo bendražygių atsisakymu užleisti valdžią išrinktam prezidentui. Vadinasi, šios aplinkybės priklausė nuo apeliantų.

68

Pagal Teisingumo Teismo statuto 45 straipsnio antrą pastraipą „vienai iš šalių praleidus nustatytą terminą, jos teisių tai neapriboja, jei tik įrodoma, kad taip atsitiko dėl aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti, ar dėl force majeure“.

69

Konstatuotina, kad, kaip Bendrasis Teismas nurodė skundžiamose nutartyse, apeliantai jame nesirėmė šiomis aplinkybėmis.

70

Tačiau Teisingumo Teismas yra nusprendęs: apeliantui negalima priekaištauti, kad jis tik apeliacinėje instancijoje pirmą kartą nurodo, jog būta force majeure atvejo, jeigu Bendrasis Teismas nebuvo informavęs ieškovo apie savo ketinimą atmesti jo ieškinį dėl praleisto termino ir nesuteikė galimybės pasiteisinti, kodėl pradinis ieškinys kanceliarijoje buvo gautas praleidus terminą, ir priėmė nutartį remdamasis Procedūros reglamento 111 straipsniu (2005 m. sausio 18 d. Nutarties Zuazaga Meabe prieš VRDT, C-325/03 P, Rink. p. I-403, 24 punktas). Tad reikia išnagrinėti apeliantų nurodytą pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą dėl force majeure atvejo buvimo.

71

Šiuo klausimu primintina, kad griežtas procedūrinių taisyklių taikymas atitinka teisinio saugumo reikalavimą ir būtinybę vengti bet kokios diskriminacijos ar savivalės vykdant teisingumą (2011 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Bell & Ross prieš VRDT, C-426/10 P, Rink. p. I-8849, 43 punktas ir nurodyta teismo praktika).

72

Be to, pažymėtina, kad pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą ir Teisingumo Teismo statuto 45 straipsnį suinteresuotasis asmuo turi įrodyti, kad, pirma, dėl neįprastų aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti ir kurios nuo jo nepriklauso, jam buvo neįmanoma laikytis SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje nustatyto ieškinio pareiškimo termino, ir, antra, jis negalėjo apsisaugoti nuo minėtų aplinkybių padarinių imdamasis tinkamų priemonių, nesukeliančių jam pernelyg didelių nuostolių (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Société Pipeline Méditerranée et Rhône, C-314/06, Rink. p. I-12273, 24 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

73

Nagrinėjamu atveju apeliantai bendrai apibūdina ginkluoto konflikto Dramblio Kaulo Krante, kuris, anot jų, prasidėjo 2010 m. lapkričio mėn. ir tęsėsi bent iki 2011 m. balandžio mėn., situaciją.

74

Tačiau nė vienas apeliantas Teisingumo Teismui pateiktuose apeliaciniuose skunduose nenurodė aplinkybių, kurios leistų Teisingumo Teismui suprasti, kaip ir kuriuo konkrečiu laikotarpiu bendra ginkluoto konflikto Dramblio Kaulo Krante situacija ir apeliantų nurodytos asmeninės aplinkybės jiems trukdė pareikšti ieškinį laiku.

75

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti pirmąjį ieškinio pagrindą.

76

Kadangi nė vienas iš apeliantų pateiktų apeliacinio skundo pagrindų nėra pagrįstas, apeliacinį skundą reikia atmesti.

77

Pagal Teisingumo Teismo procedūros 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Taryba prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apeliantų, o pastarieji pralaimėjo bylą, jie turi šias išlaidas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: