—

T. Hogan ir kt., atstovaujamų solisitoriaus G. Byrne, SC M. Collins, ir BL C. Donnelly,

—

Minister for Social and Family Affairs, Airijos ir Attorney General, atstovaujamų D. O’Hagan, padedamo BL B. Murray bei BL E. Carolan,

—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos J. Langer,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Rozet ir J. Enegren,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam (OL L 283, p. 36) 1 ir 8 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp T. Hogan ir kitų buvusių Waterford Crystal Ltd (toliau – Waterford Crystal) darbuotojų ir Minister for Social and Family Affairs, Airijos ir Attorney General dėl Direktyvos 2008/94 perkėlimo į nacionalinę teisę.

3

Remiantis Direktyvos 2008/94 1 straipsnio 1 dalimi, ši direktyva taikoma su darbo sutartimis ar darbo santykiais susijusiems darbuotojų reikalavimams, pateiktiems 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtiems nemokiems darbdaviams.

4

Remiantis minėtos direktyvos 8 straipsniu, valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad būtų apsaugoti darbuotojų ir asmenų, kurie iki darbdavio nemokumo pradžios nebedirbo darbdavio įmonėje arba versle, interesai, susiję su jų neatidėliotina teise arba būsima teise gauti senatvės išmokas, įskaitant maitintojo netekimo išmokas, mokėtinas pagal papildomas bendrovės arba kelių bendrovių pensijų sistemas, nepriklausančias įstatymų numatytoms valstybinėms socialinės apsaugos sistemoms.

5

Kiek tai susiję su valstybinė socialinio draudimo pensija Airijoje, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad darbuotojų ir darbdavių įmokos priklauso vyriausybei kaip socialinio draudimo fondas. Nors šios įmokos vadinamos „su darbo užmokesčiu susijusiomis socialinio draudimo įmokomis“ (Pay Related Social Insurance), valstybinė socialinio draudimo pensija mokama neatsižvelgiant į darbuotojo pajamų, gautų per jo darbo stažą, dydį.

6

Bazinė pensija, kurią sudaro 230,30 EUR per savaitę, mokama visiems pensinio amžiaus sulaukusiems asmenims, kurie per savo darbo stažą mokėjo tam tikro dydžio su darbo užmokesčiu susijusias socialinio draudimo įmokas. Valstybinių socialinio draudimo pensijų sistema veikia atskirai ir nesusijusi su teisėmis, kurias asmuo įgijo pagal profesinių pensijų kaupimo sistemą, nesvarbu, ar tai apibrėžtų išmokų sistema, ar apibrėžtų įmokų sistema.

7

Kadangi Airijoje daugumos apibrėžtų išmokų papildomų pensijų sistemų atveju sistemų turtas yra patikėtas patikėtiniams, fondų administratoriams, kurie jį valdo išimtinai atitinkama sistema besinaudojančių asmenų naudai, šis turtas nepriklauso darbdaviui ir negali būti panaudotas kolektyviai patenkinti jo kreditorių reikalavimus šio darbdavio nemokumo atveju.

8

Pagal tokią pensijų sistemą darbuotojai turi teisę į pensiją tik jeigu jų sistema turi pakankamai turto. Šio turto apsauga užtikrinama per patikos fondą, taip šį turtą atskiriant nuo darbdavio turto.

9

Remiantis nacionalinės teisės aktais, papildomos pensijų sistemos finansuojamos įmokomis, kurias moka ir darbdavys, ir darbuotojai. Darbuotojai moka fiksuotą savo darbo užmokesčio procentinę dalį pensijų fondams, o darbdaviai moka kasmetines įmokas, kad būtų užtikrinta, jog papildomoje pensijų sistemoje ilgą laiką ateityje būtų pakankamai turto įsipareigojimams įvykdyti.

10

Siekiant nustatyti darbdavio įmokas, iš dalies pakeistu 1990 m. Pensijų įstatymu (Pensions Act, 1990) aktuarijus įpareigotas savo skaičiavimus atlikti pagal specialų standartą, vadinamąjį „minimalų finansavimo standartą“ (Minimum Funding Standard). Tai reiškia, kad papildomos pensijų sistemos yra „subalansuotų išlaidų“ sistemos, nes darbdavys papildydamas darbuotojų įmokas kasmet įneša reikiamą sumą, kad ilgą laiką ateityje turtas ir įsipareigojimai būtų subalansuoti.

11

Pensijų fondų įstatai darbdaviui leidžia bet kuriuo metu likviduoti papildomas pensijų sistemas, taigi – nutraukti įsipareigojimus į jas mokėti įmokas. Šiuose įstatuose numatyta, kad fondo likvidavimo atveju, neatsižvelgiant, ar tai daroma dėl darbdavio sprendimo nutraukti įsipareigojimus, jo nemokumo ar dėl bet kurios kitos priežasties, darbuotojai gauna dalį fondo turto.

12

Airijoje papildomoje apibrėžtų išmokų pensijų sistemoje gali būti atsižvelgta į valstybinę socialinio draudimo pensiją. Tokia sistema vadinama „integruotos pensijos sistema“ (integrated pension).

13

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad vienintelė nacionalinės teisės nuostata, aiškiai priimta siekiant perkelti 1980 m. spalio 20 d. Tarybos direktyvos 80/987/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, suderinimo (OL L 283, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 217) 8 straipsnį, kuris tapo Direktyvos 2008/94 8 straipsniu, yra 1984 m. Įstatymo dėl darbuotojų apsaugos darbdavio nemokumo atveju (Protection of Employees (Employers’ Insolvency) Act 1984) 7 straipsnis, kuriame numatyta, kad bet kokios per dvylika mėnesių iki nemokumo darbdavio išskaičiuotos ar jo turimos mokėti įmokos turi būti sumokėtos į papildomą profesinių pensijų kaupimo sistemą.

14

Pagrindinės bylos ieškovai yra dešimt buvusių Voterfordo mieste (Airija) esančios įmonės Waterford Crystal, kuri nuo 1947 m. vertėsi labai plono kristalo gaminių gamyba, darbuotojų. Planuojama aštuonių pagrindinės bylos ieškovų išėjimo į pensiją data yra 2011–2013 m., kitų dviejų – 2019 ir 2022 m.

15

Viena iš šių ieškovų įdarbinimo sąlygų buvo prisijungimas prie vienos iš jų darbdavio įsteigtų papildomų apibrėžtų išmokų pensijų sistemų, t. y. Waterford Crystal Limited Contributory Pension Scheme for Factory Employees arba Waterford Crystal Limited Contributory Pension Scheme for Staff, kurios patikos fondą įsteigiančiu aktu buvo įkurtos atitinkamai 1975 ir 1960 m.

16

Pagal minėtas sistemas buvo numatyta galimybė jomis besinaudojantiems asmenims, išeinantiems į pensiją sulaukus įprasto senatvės pensijos amžiaus, gauti senatvės išmoką, kurios pagrindas yra paskutinis faktinis darbo užmokestis (actual final salary), iš kurio atimama valstybinė socialinio draudimo pensija (State pension). Du trečdaliai taip gautos sumos (final pensionable salary) yra šių papildomų profesinių pensijų kaupimo sistemų senatvės išmoka.

17

2009 m. pradžioje buvo paskirtas Waterford Crystal bankroto administratorius, kuris konstatavo, kad ši bendrovė yra nemoki. Waterford Crystal įkurtos papildomos pensijų sistemos 2009 m. kovo 31 d. buvo likviduotos; visą turtą sudarė 130 mln. EUR, įsipareigojimus 240 mln. EUR, taigi – maždaug 110 mln. EUR deficitas.

18

Pagrindinės bylos ieškovų pasamdytas aktuarijus priėjo prie išvados, kad jie gautų nuo 18 iki 28 % sumų, į kurias būtų turėję teisę, jeigu būtų gavę faktinę savo įgytų teisių į senatvės išmoką vertę. Airijos pasamdytas aktuarijus išreiškė tam tikrą šio skaičiavimo kritiką ir teigė, kad ši procentinė dalis yra nuo 16 iki 41 % ir nesiekia 49 %, kuriuos Teisingumo Teismas mini savo 2007 m. sausio 25 d. Sprendime Robins ir kt. (C-278/05, Rink. p. I-1053).

19

Taigi pagrindinės bylos ieškovai pareiškė ieškinį teigdami, kad, atsižvelgiant į minėtą Sprendimą Robins ir kt., Airija tinkamai neperkėlė Direktyvos 2008/94 8 straipsnio.

20

Airija savo ruožtu tvirtina, kad ji tiek prieš minėtą Sprendimas Robins ir kt., tiek po jo priėmė daug svarbių priemonių, skirtų apsaugoti asmenų, besinaudojančių papildomomis profesinių pensijų kaupimo sistemomis, interesus.

21

Manydamas, kad reikia išaiškinti Direktyvos 2008/94 nuostatas tam, kad galėtų priimti savo sprendimą, High Court nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

22

Pateikdamas pirmąjį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyva 2008/94 turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma buvusių darbuotojų teisėms į senatvės išmokas pagal jų darbdavio įkurtą papildomą pensijų sistemą.

23

Šiame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro nuorodą į minėtos direktyvos 1 straipsnio 1 dalį ir pažymi, kad pagal Airijos teisę esant tokiai situacijai nėra jokio teisinio pagrindo, kuriuo remdamiesi pagrindinės bylos ieškovai galėtų pareikšti reikalavimus savo darbdaviui.

24

Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad, turint omenyje pagrindinės bylos ieškovams nustatytą pareigą įsidarbinant prisijungti prie jų darbdavio įkurtos pensijų sistemos, jų teisės į senatvės išmokas pagal šią sistemą laikytinos kylančiomis iš darbo sutarčių ar darbo santykių, juos susiejančių su darbdaviu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/94 1 straipsnio 1 dalį.

25

Kalbant apie Direktyvos 2008/94 8 straipsnį, pažymėtina, kad juo nustatoma konkreti valstybių narių pareiga darbuotojams. Valstybės narės šią pareigą gali įvykdyti įvairiais būdais. Tai reiškia, kad reikia užtikrinti, jog darbdavys turi galimybę įvykdyti įsipareigojimus, kylančius iš papildomos profesinių pensijų kaupimo sistemos, arba kad tai gali padaryti įstaiga, atsakinga už profesinių pensijų skyrimą, kuri nėra tas darbdavys.

26

Neginčytina, kad pagrindinės bylos ieškovai yra buvę bendrovės darbuotojai, tvirtinantys, kad Airija neapsaugojo jų interesų darbdavio nemokumo atveju, kiek tai susiję su įgytomis jų teisėmis į senatvės išmokas pagal papildomą profesinių pensijų kaupimo sistemą.

27

Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyva 2008/94 turi būti aiškinama taip: ji taikoma buvusių darbuotojų teisėms į senatvės išmokas, įgytoms pagal jų darbdavio įkurtą papildomą pensijų sistemą.

28

Pateikdamas antrąjį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2008/94 8 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad siekiant nustatyti, ar valstybė narė įvykdė įsipareigojimą pagal šį straipsnį, galima atsižvelgti į valstybinę socialinio draudimo pensiją.

29

Pažymėtina, kad Direktyvos 2008/94 8 straipsniu siekiama užtikrinti darbuotojų interesų apsaugą darbdaviui tapus nemokiam, kiek tai susiję su jų teisėmis į senatvės išmokas, įgytomis pagal papildomas profesinių pensijų kaupimo sistemas. Pačioje šioje nuostatoje nurodyta, kad ji susijusi tik su papildomomis profesinėmis ar kelių profesijų pensijų kaupimo sistemomis, pažymint, kad ši apsauga užtikrinama pagal sistemas, „nepriklausančias įstatymų numatytoms valstybinėms socialinės apsaugos sistemoms“.

30

Kadangi Direktyvos 2008/94 8 straipsnio formuluotė yra aiški, vertinant, ar valstybė narė įvykdė įsipareigojimą pagal šį straipsnį, į valstybinę socialinio draudimo pensiją atsižvelgti negalima.

31

Šios išvados negali paneigti tai, kad egzistuoja papildomos profesinių pensijų kaupimo sistemos taisyklės, pagal kurias, apskaičiuojant senatvės išmoką pagal šią sistemą, iš paskutinio faktinio darbo užmokesčio (actual final salary), kuriuo remiantis šis apskaičiavimas vykdomas, atimama valstybinė socialinio draudimo pensija.

32

Galimybė taikant Direktyvos 2008/94 8 straipsnį atsižvelgti į valstybinę socialinio draudimo pensiją pakenktų veiksmingai apsaugai, kurios šiame straipsnyje reikalaujama papildomų profesinių pensijų kaupimo sistemų atveju.

33

Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti, jog Direktyvos 2008/94 8 straipsnis turi būti aiškinamas taip: siekiant nustatyti, ar valstybė narė įvykdė įsipareigojimą pagal šį straipsnį, negalima atsižvelgti į valstybinę socialinio draudimo pensiją.

34

Atsižvelgiant į atsakymą į antrąjį klausimą, trečiojo klausimo nagrinėti nereikia.

35

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2008/94 8 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jam taikyti pakanka, kad papildomoje profesinių pensijų kaupimo sistemoje nėra pakankamai lėšų darbdavio nemokumo dieną ir kad dėl savo nemokumo darbdavys neturi reikiamų išteklių įnešti į šią sistemą pakankamų įmokų, kad būtų galima išmokėti visas šia sistema besinaudojantiems asmenims mokėtinas išmokas, ar šie asmenys turi įrodyti, kad yra kitų veiksnių, lėmusių jų teisių į senatvės išmokas netekimą.

36

Reikia konstatuoti, kad Direktyva 2008/94 siekiama apsaugoti darbuotojus darbdavio nemokumo atveju. Joje visai neaptariamos šį nemokumą lėmusiomis priežastys.

37

Kalbant apie nepakankamus papildomos profesinių pensijų kaupimo sistemos išteklius, pažymėtina, kad to priežastys gali būti įvairios, pavyzdžiui, darbuotojų ar darbdavio įmokų nemokėjimas, nepalanki kapitalo rinkų situacija, blogas sistemos fondų valdymas ar nepakankamai griežtos rizikos ribojimo taisyklės.

38

Vis dėlto Direktyvos 2008/94 8 straipsnyje nedaromas skirtumas tarp šių galimų priežasčių, o nustatoma bendra pareiga ginti darbuotojų interesus ir valstybėms narėms paliekama galimybė laikantis Sąjungos teisės, visų pirma 2003 m. birželio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/41/EB dėl įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, veiklos ir priežiūros (OL L 235, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 350), apibrėžti šios pareigos įvykdymo būdus.

39

Taigi tam, kad būtų taikomas Direktyvos 2008/94 8 straipsnis, nebūtina nustatyti priežasčių, lėmusių darbdavio nemokumą, ar priežasčių, dėl kurių papildomoje profesinių pensijų kaupimo sistemoje nėra pakankamai lėšų.

40

Todėl į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/94 8 straipsnis turi būti aiškinamas taip: jam taikyti pakanka, kad papildomoje profesinių pensijų kaupimo sistemoje darbdavio nemokumo dieną nėra pakankamai lėšų ir kad dėl savo nemokumo darbdavys neturi reikiamų išteklių įnešti į šią sistemą pakankamų įmokų, kad būtų galima išmokėti visas šios sistemos dalyviams mokėtinas išmokas. Šie asmenys neturi įrodyti, kad yra kitų veiksnių, lėmusių jų teisių į senatvės išmokas netekimą.

41

Penktuoju ir šeštuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyva 2008/94 turi būti aiškinama taip, kad priemonės, kurių Airija ėmėsi priėmus minėtą Sprendimą Robbins ir kt., atitinka šioje direktyvoje nustatytus reikalavimus atsižvelgiant į subalansuotos ekonominės ir socialinės plėtros poreikį, ir ar ekonominė padėtis yra išimtinė aplinkybė, galinti pateisinti žemesnį darbuotojų interesų apsaugos lygį, kiek tai susiję su jų teisėmis į senatvės išmokas, įgytomis pagal papildomą profesinių pensijų kaupimo sistemą.

42

Minėtame Sprendime Robins ir kt. Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos 80/987/EEB 8 straipsnį, kuris tapo Direktyvos 2008/94 8 straipsniu, pripažino, kad valstybės narės turi didelę diskreciją nustatyti teisių į senatvės išmokas, įgytų pagal papildomą profesinių pensijų kaupimo sistemą darbdaviui tapus nemokiam, apsaugos būdą ir lygį, o tai reiškia, kad jos neturi pareigos suteikti visišką garantiją (minėto Sprendimo Robins ir kt. 36 ir 42–45 punktai).

43

Vis dėlto jis konstatavo, kad nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias užtikrinama mažiau nei pusė darbuotojui pagal papildomą profesinių pensijų kaupimo sistemą priklausančių teisių į išmokas vertės, neatitinka Direktyvos 80/987 8 straipsnyje vartojamos žodžio „apsaugoti“ apibrėžties (minėto Sprendimo Robins ir kt. 57 punktas).

44

Šiame vertinime atsižvelgta į subalansuotos ekonominės ir socialinės plėtros reikalavimus, turint omenyje, pirma, skirtingą ir sunkiai numatomą valstybių narių ekonominės padėties raidą ir, antra, būtinybę suteikti darbuotojams minimalią apsaugos garantiją darbdaviui esant nemokiam, pavyzdžiui, dėl nepalankių ekonominių sąlygų pokyčių.

45

Šiomis aplinkybėmis tai, ar valstybė narė tinkamai įvykdė iš Direktyvos 2008/94 8 straipsnio kylančius įsipareigojimus, lemia ne jos priimtų priemonių specifika, bet šių nacionalinių priemonių taikymo rezultatas.

46

Be to, neatrodo, kad šio sprendimo 13 punkte nurodyta priemone, apie kurią kalba prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgiant į šio sprendimo 18 punkte paminėtą informaciją, gali būti užtikrintas minimalus apsaugos lygis, kurio reikalaujama pagal minėtą Sprendimą Robins ir kt.

47

Todėl į penktąjį ir šeštąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyva 2008/94 turi būti aiškinama taip: priemonės, kurių Airija ėmėsi priėmus minėtą Sprendimą Robbins ir kt., neatitinka šioje direktyvoje nustatytų reikalavimų, o atitinkamos valstybės narės ekonominė padėtis nėra išimtinė aplinkybė, galinti pateisinti mažesnį darbuotojų interesų apsaugos lygį, kiek tai susiję su jų teisėmis į senatvės išmokas, įgytomis pagal papildomą profesinių pensijų kaupimo sistemą.

48

Užduodamas septintąjį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyva 2008/94 turi būti aiškinama taip: aplinkybė, kad priemonės, kurių Airija ėmėsi priėmus minėtą Sprendimą Robbins ir kt., nesuteikė pagrindinės bylos ieškovams galimybės gauti daugiau kaip 49 % jų visų pagal papildomą profesinių pensijų kaupimo sistemą įgytų teisių į senatvės išmokas vertės, savaime yra akivaizdus šios valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymas.

49

Nukentėję privatūs asmenys turi teisę į valstybės narės teikiamą žalos atlyginimą, jei įvykdytos trys sąlygos: pažeista Sąjungos teisės norma siekiama suteikti jiems teisių, jos pažeidimas yra pakankamai akivaizdus ir yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp šio pažeidimo ir privačių asmenų patirtos žalos (2009 m. kovo 24 d. Sprendimo Danske Slagterier, C-445/06, Rink. p. I-2119, 20 punktas ir 2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Combinatie Spijker Infrabouw-De Jonge Konstruktie ir kt., C-568/08, Rink. p. I-12655, 87 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

50

Septintasis klausimas susijęs su antrąja iš šių sąlygų.

51

Paskelbus minėtą Sprendimą Robins ir kt., t. y. 2007 m. sausio 25 d., valstybės narės buvo informuotos apie tai, kad norint tinkamai perkelti Direktyvos 2008/94 8 straipsnį reikia, kad darbuotojas jo darbdavio nemokumo atveju gautų mažiausiai pusę senatvės išmokų, kurias lemia įgytos teisės į pensiją, dėl kurių jis mokėjo įmokas pagal papildomą profesinių pensijų kaupimo sistemą.

52

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad nors valstybėms narėms pagal Direktyvos 2008/94 8 straipsnį tenkančių įsipareigojimų, kuriais siekiama suteikti teises privatiems asmenims, pobūdis ir mastas buvo aiškūs ir tikslūs vėliausiai nuo 2007 m. sausio 25 d., Airija tinkamai neįvykdė šio įsipareigojimo, o tai yra pakankamai akivaizdus šios teisės normos pažeidimas nagrinėjant galimą šios valstybės narės atsakomybę už privatiems asmenims padarytą žalą.

53

Todėl į septintąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyva 2008/94 turi būti aiškinama taip: aplinkybė, kad priemonės, kurių Airija ėmėsi priėmus minėtą Sprendimą Robbins ir kt., nesuteikė pagrindinės bylos ieškovams galimybės gauti daugiau kaip 49 % jų visų pagal papildomą profesinių pensijų kaupimo sistemą įgytų teisių į senatvės išmokas vertės, savaime yra akivaizdus šios valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymas.

54

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: