1. 

2011 m. rugsėjo 15 d. Bendrasis Teismas priėmė du sprendimus dėl ieškinių, pareikštų dėl to paties 2009 m. rugpjūčio 25 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (toliau – VRDT arba Tarnyba) ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo, susijusio su registracijos panaikinimo procedūra tarp centrotherm Clean Solutions GmbH & Co. KG (toliau – Clean Solutions) ir Centrotherm Systemtechnik GmbH (toliau – Systemtechnik) ( 2 ). Systemtechnik apskundė abu šiuos sprendimus.

2. 

Abiejuose apeliaciniuose skunduose keliami klausimai, susiję su įrodinėjimo pareiga per registracijos panaikinimo procedūrą VRDT ir su tuo, kiek Apeliacinė taryba gali atsižvelgti į įrodymus, pateiktus pasibaigus Anuliavimo skyriaus nustatytam terminui. Kitokius, bet susijusius klausimus, kilusius per protesto procedūras, aptariau išvadose byloje New Yorker SHK Jeans prieš VRDT (C‑621/11 P) ir bylose Rintisch prieš VRDT (C‑120/12 P, C‑121/12 P ir C‑122/12 P), kurias taip pat teikiu šiandien.

3.

Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta:

„2.   Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti įstojantys į bylą asmenys [t. y. procedūros Apeliacinėje taryboje šalys, išskyrus ieškovą] turi tas pačias procesines teises kaip ir pagrindinės šalys.

Jie gali palaikyti pagrindinės šalies reikalavimus bei pareikšti reikalavimus ir nurodyti pagrindus nepriklausomai nuo tų, kuriuos yra pateikusios pagrindinės šalys.

3.   Savo atsakyme į ieškinį, pateiktame laikantis 135 straipsnio 1 dalies nuostatų, įstojantis į bylą asmuo, nurodytas 1 dalyje, gali prašyti panaikinti arba pakeisti Apeliacinės tarybos sprendimą tais klausimais, kurie nėra išdėstyti ieškinyje, ir pateikti pagrindus, kurių nėra ieškinyje.

Įstojančio į bylą asmens atsakyme į ieškinį nurodyti reikalavimai arba pagrindai, ieškovui atsisakius ieškinio, nebetenka galios.“

4.

Kai 2007 m. vasario 7 d. buvo pateiktas prašymas panaikinti registraciją, tebegaliojo Reglamentas Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (toliau – Reglamentas Nr. 40/94) ( 3 ). Vėliau šis reglamentas buvo panaikintas ir pakeistas Reglamentu Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (toliau – Reglamentas Nr. 207/2009) ( 4 ), o pastarasis įsigaliojo 2009 m. balandžio 13 d. (taigi, prieš tai, kai Apeliacinė taryba priėmė 2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą, dėl kurio Bendrajame Teisme pareikšti du ieškiniai). Todėl šioje išvadoje remsiuosi Reglamentu Nr. 207/2009.

5.

Reglamento Nr. 207/2009 15 straipsnio „Bendrijos prekių ženklų naudojimas“ 1 dalyje numatyta:

„1. Jeigu per penkerius metus nuo įregistravimo savininkas nepradėjo iš tikrųjų naudoti Bendrijos prekių ženklo Bendrijoje juo žymėdamas prekes arba paslaugas, kurioms jis buvo įregistruotas, arba jeigu ženklas nebuvo naudojamas penkerius metus iš eilės, Bendrijos prekių ženklui taikomos šiame reglamente numatytos sankcijos[ ( 5 )], išskyrus atvejus, kai ženklas nebuvo naudojamas dėl tinkamų priežasčių.

<...>“

6.

51 straipsnyje nurodyti panaikinimo pagrindai:

„1.   Bendrijos prekių ženklo savininko teisės paskelbiamos panaikintomis padavus Tarnybai prašymą arba priešieškinį teisių pažeidimo byloje:

<...>“

7.

57 straipsnis, be kita ko, susijęs su prašymo panaikinti nagrinėjimu:

„1.   Nagrinėdama prašymą panaikinti teises arba paskelbti negaliojančiu, Tarnyba tiek kartų, kiek reikia, pasiūlo šalims per savo nustatytą laiką pateikti atsiliepimus į kitų šalių arba jos pastabas.

2.   Bendrijos prekių ženklo savininko prašymu procedūros dėl prekių ženklo paskelbimo negaliojančiu šalimi esantis ankstesnio Bendrijos prekių ženklo savininkas turi pateikti įrodymus, kad penkerius metus iki prašymo paskelbti prekių ženklą negaliojančiu padavimo dienos ankstesnis Bendrijos prekių ženklas iš tikrųjų buvo naudojamas Bendrijoje žymint prekes ar paslaugas, kurioms jis įregistruotas, ir kad tuo savininkas pateisina savo prašymo padavimą, arba kad buvo rimtų priežasčių nenaudoti ženklo, jeigu tą dieną ankstesnis Bendrijos prekių ženklas buvo įregistruotas kaip nenaudojamas ir jeigu jis yra išbuvęs registruotas ne mažiau kaip penkerius metus. Jeigu Bendrijos prekių ženklo paraiškos paskelbimo dieną ankstesnis Bendrijos prekių ženklas yra išbuvęs registruotas ne mažiau kaip penkerius metus, ankstesnio Bendrijos prekių ženklo savininkas turi pateikti įrodymus, kad, be kita ko, tą dieną buvo patenkinti visi 42 straipsnio 2 dalyje nurodyti reikalavimai. Nepateikus tai patvirtinančių įrodymų, prašymas paskelbti prekių ženklą negaliojančiu atmetamas. Jeigu ankstesnis Bendrijos prekių ženklas buvo naudojamas žymėti tik daliai prekių ar paslaugų, kurioms jis buvo įregistruotas, nagrinėjant prašymą paskelbti prekių ženklą negaliojančiu prekių ženklas laikomas įregistruotu tiktai tai prekių ar paslaugų daliai.

<...>“

8.

65 straipsnyje reglamentuojami ieškiniai, pateikiami Teisingumo Teismui dėl Apeliacinės tarybos sprendimų:

„1.   Teisingumo Teismui galima skųsti Apeliacinės tarybos sprendimus dėl apeliacijų.

<...>

3.   Teisingumo Teismas turi teisę panaikinti arba pakeisti ginčijamą sprendimą.

4.   Byloje gali dalyvauti bet kuri Apeliacinėje taryboje vykusios procedūros šalis, kuriai jos sprendimas turėjo neigiamų padarinių.

<...>“

9.

Pagal 76 straipsnį „Faktų nagrinėjimas Tarnybos iniciatyva“:

„1.   Procedūrų metu Tarnyba faktus nagrinėja savo iniciatyva; tačiau procedūros dėl atsisakymo registruoti paraiškas santykinių pagrindų atveju ( 6 ) Tarnyba nagrinėja tiktai šalių nurodytus faktus, įrodymus bei argumentus bei siekiamą reikalavimų patenkinimo būdą.

2.   Tarnyba gali neatsižvelgti į faktus ar įrodymus, kurie nebuvo pateikti laiku.“

10.

78 straipsnyje „Įrodymų pateikimas“ numatyta:

„1.   Kiekviename Tarnybos nagrinėjime įrodymų pateikimo ir gavimo priemonės yra:

<...>

<...>“

11.

Reglamente Nr. 2868/95 (toliau – Įgyvendinimo reglamentas) ( 7 ) numatytos taisyklės, reikalingos Reglamentui Nr. 207/2009 įgyvendinti ( 8 ). Jo taisyklės „turėtų garantuoti dėl prekių ženklo Tarnyboje atliekamų procesinių veiksmų sklandumą ir efektyvumą ( 9 ).

12.

Įgyvendinimo reglamento 22 taisyklėje numatyta:

„1.

Prašymas pateikti naudojimo įrodymus pagal [Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 arba 3 dalį ( 10 )] yra priimtinas tik tuo atveju, jei pareiškėjas tą prašymą pateikia per Tarnybos pagal 20 taisyklės 2 dalies nuostatas nustatytą laikotarpį.

2.

Jei protestą padavusi šalis turi pateikti ženklo naudojimo įrodymus arba pagrįstus nenaudojimo motyvus, reikalaujamus įrodymus Tarnyba paragina pateikti per jos pačios nustatytą terminą. Jei protestą padavusi šalis tokių įrodymų iki termino pabaigos nepateikia, Tarnyba atmeta protestą.

3.

Naudojimo įrodinėjimui reikalingus nurodymus ir faktus sudaro duomenys apie prekių ženklo, dėl kurio reiškiamas protestas, naudojimo vietą, laiką, apimtį bei pobūdį prekėms ir paslaugoms, kurioms žymėti jis buvo įregistruotas ir kuriomis grindžiamas protestas, ir šiuos duomenis patvirtinantys įrodymai pagal šios taisyklės 4 dalį.

4.

Įrodymai pateikiami taip, kaip nurodyta 79 ir 79a taisyklėse ir iš esmės jie apribojami pateikimu patvirtinančių dokumentų ir daiktų, pavyzdžiui, tokių kaip pakuotės, etiketės, kainoraščiai, katalogai, sąskaitos-faktūros, fotografijos, laikraščių skelbimai ir [Reglamento Nr. 207/2009 78 straipsnio 1 dalies f punkte] nurodyti raštiški pareiškimai.

13.

37 taisyklėje numatyta, kas turi būti nurodyta prašyme panaikinti registraciją arba paskelbti prekių ženklo registraciją negaliojančia. Kalbant apie pagrindus, kuriais grindžiamas prašymas, 37 taisyklės b punkto iv papunktyje numatyta, kad jame turi būti „nuoroda į faktus, įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiamas prašymas“.

14.

40 taisyklėje „Prašymo registraciją panaikinti arba paskelbti negaliojančia ekspertizė“ numatyta:

„1.

Apie kiekvieną pateiktu laikomą prašymą panaikinti registraciją arba paskelbti ją negaliojančia pranešama Bendrijos prekių ženklo savininkui. Jei Tarnyba nustato, kad prašymas yra priimtinas, ji paprašo Bendrijos prekių ženklo savininką per jos nurodytą laiką pateikti pastabas.

2.

Jei Bendrijos [prekių] ženklo savininkas nepateikia jokio atsakymo, Tarnyba dėl registracijos panaikinimo arba paskelbimo negaliojančia gali nuspręsti turimų įrodymų pagrindu.

3.

Apie kiekvieną Bendrijos [prekių] ženklo savininko pateiktą atsakymą pranešama pareiškėjui, iš kurio Tarnyba savo nuožiūra per Tarnybos nurodytą terminą pareikalauja atsiliepimo.

5.

Kai pareiškėjas prašymą panaikinti registraciją pateikia pagal [Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punktą ( 11 )], Tarnyba prašo, kad per jos nustatytą laiką Bendrijos prekių ženklo savininkas pateiktų faktinio ženklo naudojimo įrodymus. Jei įrodymai per nustatytą laiką nepateikiami, Bendrijos prekių ženklas panaikinamas. 22 taisyklės 2, 3 ir 4 dalys taikomos mutatis mutandis.

6.

Jei pareiškėjas pagal [Reglamento Nr. 207/2009 57 straipsnio 2 arba 3 dalį] turi pateikti naudojimo įrodymus arba įrodymus, kad yra pagrįstų nenaudojimo priežasčių, Tarnyba prašo, kad pareiškėjas per jos nustatytą laiką pateiktų faktinio ženklo naudojimo įrodymus. Jei įrodymai per nustatytą laiką nepateikiami, prašymas paskelbti registraciją negaliojančia atmetamas. 22 taisyklės 2, 3 ir 4 dalys taikomos mutatis mutandis.“

15.

1999 m. rugsėjo 7 d.Systemtechnik pateikė paraišką registruoti žodinį prekių ženklą CENTROTHERM kaip Bendrijos prekių ženklą Nicos sutarties ( 12 ) 11, 17, 19 ir 42 klasių prekėms. Prekių ženklas įregistruotas 2001 m. sausio 19 d.

16.

2007 m. vasario 7 d.Clean Solutions pateikė prašymą panaikinti prekių ženklo registraciją visoms prekėms ir paslaugoms, kurioms jis buvo įregistruotas. Jos prašymas buvo grindžiamas aplinkybe, kad šis prekių ženklas nebuvo naudojamas.

17.

Po to, kai Systemtechnik buvo pranešta apie prašymą panaikinti prekių ženklo registraciją, 2007 m. vasario 15 d. jos buvo paprašyta per trijų mėnesių laikotarpį pateikti pastabas ir ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymų. 2007 m. gegužės 11 d.Systemtechnik užginčijo prašymą panaikinti prekių ženklo registraciją ir pateikė keletą dokumentų, įrodančių, kad jos prekių ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų: 14 skaitmeninių nuotraukų, keturias sąskaitas faktūras ir 2007 m. balandžio 26 d. jos vadovo pareiškimą, pavadintą „sąžiningumo deklaracija“. Ji taip pat nurodė turinti daug kitų sąskaitų faktūrų kopijų, kurių ji nusprendė nepateikti tame procedūros etape, siekdama užtikrinti konfidencialumą. Systemtechnik paprašė Anuliavimo skyriaus nurodyti, ar jis pageidauja, kad prie bylos medžiagos būtų pridėta kitų įrodymų ir atskirų dokumentų.

18.

2007 m. spalio 30 d. Anuliavimo skyrius panaikino Systemtechnik Bendrijos prekių ženklo registraciją visoms prekėms ir paslaugoms, kurioms jis buvo įregistruotas. Panaikinimas buvo grindžiamas nuostata, kuri šiuo metu įtvirtinta Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punkte: Systemtechnik pateikė nepakankamai įrodymų, kad jos prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų.

19.

Systemtechnik šį sprendimą apskundė. Su apeliacija ji pateikė kitų įrodymų, įskaitant produktų pavyzdžius, sertifikatus, pareiškimus, sąskaitas faktūras ir nuotraukas.

20.

2009 m. rugpjūčio 25 d. Apeliacinė taryba panaikino Anuliavimo skyriaus sprendimą ir atmetė prašymą panaikinti prekių ženklo registraciją tam tikroms 11, 17 ir 19 klasių prekėms. Dėl šių prekių ji padarė išvadą, kad buvo pateikta ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymų, nes iš nuotraukų buvo matyti naudojimo pobūdis, o sąskaitos faktūros buvo įrodymas, jog buvo prekiaujama ginčijamu prekių ženklu pažymėtomis prekėmis. Tačiau likusią apeliacijos dalį Apeliacinė taryba atmetė. Dėl paslaugų ir kitų prekių ji padarė išvadą, kad vadovo sąžiningumo deklaracija yra nepakankamas įrodymas, nebent ji būtų patvirtinta papildomais joje pateiktos informacijos įrodymais. Be to, Anuliavimo skyrius neprivalėjo prašyti kitų dokumentų. Jis taip pat neprivalėjo atsižvelgti į kitos VRDT nagrinėjamos bylos medžiagą.

21.

2009 m. spalio 22 d.Clean Solutions apskundė Apeliacinės tarybos sprendimą (byla T‑427/09). 2009 m. spalio 26 d.Systemtechnik pasielgė taip pat (byla T‑434/09).

22.

Bendrasis Teismas patenkino Clean Solutions ieškinį ir panaikino Apeliacinės tarybos sprendimą tiek, kiek juo buvo panaikintas 2007 m. spalio 30 d. Anuliavimo skyriaus sprendimas. Jis įpareigojo VRDT padengti savo ir Clean Solutions bylinėjimosi išlaidas. Systemtechnik buvo įpareigota padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

23.

Clean Solutions ieškinys buvo grindžiamas vieninteliu pagrindu, t. y. aplinkybe, kad Apeliacinė taryba, darydama išvadą, jog Systemtechnik pateiktų įrodymų pakako norint įrodyti ženklo naudojimą iš tikrųjų, pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punktą, taip pat Įgyvendinimo reglamento 22 taisyklės 2 ir 3 dalis bei 40 taisyklės 5 dalį.

24.

Sprendimo 21–30 punktuose Bendrasis Teismas nurodė teisės nuostatas, į kurias atsižvelgdamas jis nagrinėjo tą ieškinio pagrindą. Bendrasis Teismas ne tik apibendrino teismų praktiką, susijusią su naudojimo iš tikrųjų apibrėžtimi bei tokio naudojimo įrodinėjimo priemonėmis, bet ir aptarė registracijos panaikinimo sankcijos tikslą bei taikymo tvarką, taip pat įrodinėjimo per registracijos panaikinimo procedūrą principus.

25.

25 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad „prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas tada, kai jis naudojamas pagal savo pagrindinę funkciją – užtikrinti prekių ar paslaugų, kurioms jis įregistruotas, kilmės tapatybę, kad būtų sukurta ar išsaugota šių prekių ar paslaugų realizavimo rinka, išskyrus simbolinį prekių ženklo naudojimą, kurio vienintelis tikslas – išsaugoti prekių ženklu suteikiamas teises. Be to, pagal prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų sąlygą reikalaujama, kad prekių ženklas būtų naudojamas viešai ir skirtas išorei toks, koks jis saugomas atitinkamoje teritorijoje“.

26.

Toliau 26 punkte jis nurodė, kad „nors pagal naudojimo iš tikrųjų sąvoką atmetamas bet koks minimalus ir nepakankamas naudojimas, kai neįmanoma konstatuoti realaus ir veiksmingo prekių ženklo naudojimo apibrėžtoje rinkoje, ne mažiau svarbu, kad reikalavimu iš tikrųjų naudoti nesiekiama nei įvertinti komercinės sėkmės, nei kontroliuoti įmonės ekonominės strategijos ar suteikti prekių ženklų apsaugos tik didelio masto komerciniam tokių ženklų naudojimui“.

27.

27 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad norint nustatyti, ar tam tikras prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų, reikia „bendrai įvertinti bylos medžiagoje pateiktus įrodymus, atsižvelgiant į visus konkrečiu atveju svarbius veiksnius. Toks vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į faktų ir aplinkybių visumą, tinkamą nustatyti jo komercinio naudojimo realumui, ypač naudojimo tam tikrame ekonomikos sektoriuje, siekiant išlaikyti ar sukurti rinkos dalį prekių ženklu saugomoms prekėms ar paslaugoms, pagrįstumą, šių prekių ar paslaugų pobūdį, rinkos ypatybes, prekių ženklo naudojimo apimtį ir dažnumą.“ 30 punkte jis pridūrė, jog „norint įrodyti, kad prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas, negalima remtis tikimybėmis ar daryti prielaidų, tačiau turi būti remiamasi konkrečiais ir objektyviais įrodymais, patvirtinančiais, kad atitinkamoje rinkoje prekių ženklas buvo iš tikrųjų ir pakankamai naudojamas“.

28.

31 ir paskesniuose punktuose Bendrasis Teismas nagrinėjo Clean Solutions argumentą, kad Apeliacinės tarybos išvados buvo padarytos be tinkamo faktinio pagrindo. Nagrinėjamam apeliaciniam skundui svarbūs šie punktai:

<...>

<...>

29.

Sprendimu, priimtu byloje T‑434/09, Bendrasis Teismas atmetė ieškinį. Jis priteisė iš Systemtechnik bylinėjimosi išlaidas ir įpareigojo Clean Solutions padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

30.

Aptardamas pirmąjį ieškinio pagrindą, pagal kurį VRDT neteisingai įvertino Anuliavimo skyriui pateiktus naudojimo iš tikrųjų įrodymus, Bendrasis Teismas 21–32 punktuose apibūdino teisės nuostatas, į kurias atsižvelgdamas jis ketino nagrinėti šį pagrindą (kaip sprendimo byloje T‑427/09 21–32 punktuose).

31.

Paskui sprendimo 32–34 punktuose jis nagrinėjo Systemtechnik vadovo sąžiningumo deklaracijos įrodomąją galią:

32.

Tada Bendrasis Teismas, išnagrinėjęs sąskaitas faktūras (35–37 punktai) ir nuotraukas (38–43 punktai), padarė išvadą, kad:

33.

Kalbėdamas apie antrąjį ieškinio pagrindą, pagal kurį VRDT neįvykdė pareigos savo iniciatyva išnagrinėti svarbias faktines aplinkybes, Bendrasis Teismas išdėstė tokius motyvus:

34.

Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, pagal kurį VRDT tariamai neatsižvelgė į Apeliacinei tarybai pateiktus įrodymus, Bendrasis Teismas nurodė:

35.

Galiausiai, Bendrasis Teismas atmetė Įgyvendinimo reglamento 40 taisyklės 5 dalies neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, remdamasis tokiais argumentais:

36.

Systemtechnik prašo Teisingumo Teismo panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą byloje T‑427/09, atmesti Clean Solutions ieškinį dėl 2009 m. rugpjūčio 25 d. Apeliacinės tarybos sprendimo ir priteisti iš Clean Solutions bylinėjimosi išlaidas.

37.

Šis apeliacinis skundas grindžiamas keturiais pagrindais: i) Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio, aiškinamo kartu su Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 2 ir 3 dalimis, pažeidimu, nes Bendrasis Teismas nepriėmė sprendimo dėl visų ieškinio pagrindų; ii) Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punkto ir 76 straipsnio pažeidimu, nes Bendrasis Teismas rėmėsi klaidinga prielaida, kad per registracijos panaikinimo procedūrą prekių ženklo savininkui tenka pareiga įrodyti, jog jo prekių ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų; iii) Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimu, nes Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad, priešingai, nei nurodyta Teisingumo Teismo praktikoje, vien minimalus naudojimas negali būti laikomas naudojimu iš tikrųjų, ir iv) Reglamento Nr. 207/2009 78 straipsnio 1 dalies f punkto, aiškinamo kartu su Įgyvendinimo reglamento 22 taisykle, pažeidimu, nes Bendrasis Teismas neatmetė VRDT išdėstyto požiūrio, kad vadovo sąžiningumo deklaracija nėra įrodymas, kaip jis suprantamas pagal šias nuostatas.

38.

Systemtechnik prašo Teisingumo Teismo panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą, priimtą byloje T‑434/09, ir panaikinti Apeliacinės tarybos sprendimą, kiek juo patenkintas prašymas panaikinti registraciją. Ji taip pat prašo Teisingumo Teismo priteisti iš VRDT ir Clean Solutions bylinėjimosi išlaidas.

39.

Systemtechnik apeliacinis skundas grindžiamas keturiais pagrindais: i) Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punkto pažeidimu, nes Bendrasis Teismas neatsižvelgė į sąžiningumo deklaracijos įrodomąją galią; ii) Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes Bendrasis Teismas tos nuostatos neaiškino taip, kad per registracijos panaikinimo procedūrą kompetentinga institucija privalo išnagrinėti faktines aplinkybes savo iniciatyva; iii) Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punkto ir 76 straipsnio 1 bei 2 dalių pažeidimu, nes Bendrasis Teismas nepadarė išvados, kad VRDT turi diskreciją atsižvelgti į dokumentus, apeliantės pateiktus per procedūrą Apeliacinėje taryboje, ir iv) (papildomai) Bendrasis Teismas suklydo, nes nepadarė išvados, kad Įgyvendinimo reglamento 40 taisyklės 5 dalis netaikoma.

40.

Systemtechnik teigia, jog Bendrasis Teismas suklydo, nes nenagrinėjo jos argumentų, susijusių su tuo, kad Apeliacinė taryba neatsižvelgė į i) sąžiningumo deklaraciją, ii) byloje esančius dokumentus ir iii) įrodymus, pateiktus siekiant patvirtinti jai pateiktą apeliaciją. Bendrasis Teismas, be kita ko, turėjo šiuos argumentus aiškinti taip, kad Systemtechnik jo prašė patvirtinti Apeliacinės tarybos sprendimą, tačiau nurodyti kitus motyvus.

41.

VRDT prašo Teisingumo Teismo atmesti šį apeliacinio skundo pagrindą, nes Systemtechnik prašė Bendrojo Teismo atmesti ieškinį, tačiau neprašė panaikinti arba pakeisti Apeliacinės tarybos sprendimo tais klausimais, kurie neišdėstyti ieškinyje.

42.

Clean Solutions teigia, kad skundžiamo sprendimo 32 punkte Bendrasis Teismas apibūdino byloje esančius įrodymus, taip pat įrodymus, pateiktus Apeliacinei tarybai. Iš 37 punkto taip pat galima daryti išvadą, kad netiesa, jog Bendrasis Teismas nesprendė dėl Systemtechnik argumento, susijusio su būtinybe atsižvelgti į sąžiningumo deklaraciją. Priešingai, šiame punkte jis nurodė, kad bet kuriuo atveju bylos medžiaga nepatvirtina toje deklaracijoje išdėstytos informacijos. Be to, iš skundžiamo sprendimo įvadinės dalies matyti, kad Bendrasis Teismas atsižvelgė į visus Systemtechnik argumentus. Clean Solutions taip pat teigia, kad Bendrasis Teismas neprivalo analizuodamas sprendimo pagrindus aiškiai nurodyti visų skirtingų klausimų, aptartų šalių pastabose. Galiausiai Clean Solutions teigia, kad pirmasis pagrindas turi būti atmestas, nes Systemtechnik prašo Teisingumo Teismo nustatyti, ar Bendrasis Teismas teisingai nustatė ir įvertino nagrinėjamas faktines aplinkybes. Tokio pobūdžio kontrolė nepatenka į Teisingumo Teismo jurisdikciją apeliaciniame procese.

43.

Systemtechnik teigia, kad skundžiamo sprendimo 46 punkte Bendrasis Teismas teigia, jog ginčijamo prekių ženklo savininkui tenka pareiga įrodyti, kad jo prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas. Toks požiūris prieštarauja Reglamentui Nr. 207/2009, nes, viena vertus, registracijos panaikinimo procedūrai taikoma Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalies pirmoje dalyje numatyta taisyklė, pagal kurią VRDT turi nagrinėti faktines aplinkybes savo iniciatyva, o, kita vertus, pagal kitas to reglamento nuostatas, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punktą, ženklo savininkas neturi įrodinėjimo pareigos. Todėl Bendrasis Teismas turėjo konstatuoti, kad VRDT turėjo išnagrinėti faktines aplinkybes savo iniciatyva.

44.

Systemtechnik teigia, kad atsižvelgiant į 76 straipsnio 1 dalyje nurodytą kompetenciją VRDT privalo išnagrinėti visą jai pateiktą informaciją, nepaisydama to, kada ji buvo pateikta. Taigi, VRDT negali atsisakyti atsižvelgti į įrodymus todėl, kad jie buvo pateikti pasibaigus nustatytam terminui. Kitaip nei pagal taisykles, reglamentuojančias naudojimo iš tikrųjų įrodinėjimą per protesto ir prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia procedūras ( 13 ), pagal Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnį per registracijos panaikinimo procedūrą nenustatyta nei pareiga įrodyti naudojimą, nei teisinės pasekmės, susijusios su tokių įrodymų nepateikimu. Todėl ženklo savininkas neprivalo įrodyti, kad jo prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų, kai trečioji šalis to pareikalauja. Be to, registracija negali būti automatiškai panaikinta dėl to, kad savininkas neįrodė, jog jo prekių ženklas naudojamas. Toks 51 straipsnio aiškinimas taip pat visiškai atitinka bendruosius principus, pagal kuriuos reglamentuojamas įrodinėjimo pareigos paskirstymas, ir visų pirma principą, pagal kurį šalis, kuri teigia turinti tam tikrą teisę, privalo nurodyti faktines aplinkybes, patvirtinančias tokį teiginį.

45.

Jeigu būtų aiškinama kitaip, kiltų rizika, kad prekių ženklo savininkas bus nuolat priverstas gintis nuo prašymų panaikinti registraciją, todėl turės dalyvauti ilgose bei brangiose procedūrose. Šiuo požiūriu registracijos panaikinimo procedūra taip pat skiriasi nuo protesto ir prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrų, nes protesto arba prašymo pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia atmetimas nereiškia prekių ženklo praradimo visiems laikams.

46.

VRDT mano, kad Bendrasis Teismas teisingai konstatavo, jog registracijos panaikinimo procedūra susijusi su nuostata, reglamentuojančia santykinius atsisakymo registruoti prekių ženklą pagrindus, t. y. Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 dalimi. Registracijos panaikinimo procedūra, kaip ir procedūros, grindžiamos santykiniais atsisakymo registruoti prekių ženklą pagrindais, yra rungimosi principu grindžiama procedūra, skirta konkurentų interesams apsaugoti ribojant savininkų, kurie nenaudoja savo ženklų, monopolinę padėtį. Principas, pagal kurį VRDT nagrinėja faktines aplinkybes savo iniciatyva, netaikomas tokio pobūdžio procedūroms. Tai logiška, nes savininkas yra šalis, kuri, ko gero, turi daugiausia galimybių pateikti įrodymus, būtinus siekiant įrodyti, kad prekių ženklas naudojamas atitinkamoje rinkoje. Be to, būtų sudėtinga reikalauti, kad prašymą pateikusi šalis įrodytų, jog kitos šalies prekių ženklas nenaudojamas.

47.

Kalbėdama apie argumentą, kad Bendrasis Teismas turėjo atsižvelgti į įrodymus, pateiktus Apeliacinei tarybai, VRDT sutinka su Bendrojo Teismo požiūriu, išreikštu sprendimuose New Yorker SHK Jeans prieš VRDT ( 14 ), ir teigia, kad, atsižvelgiant į Įgyvendinimo reglamento 22 taisyklės 2 dalies ir 40 taisyklės 5 dalies panašumus, abi šios nuostatos turi būti aiškinamos vienodai.

48.

Clean Solutions neaiškina Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalies taip, kad VRDT privalo nagrinėti faktines aplinkybes savo iniciatyva per registracijos panaikinimo procedūrą, kai kyla tik su ženklo naudojimu iš tikrųjų susijęs klausimas. Kalbant apie tai, Įgyvendinimo reglamento 40 taisyklės 5 dalyje numatyta, kad, jeigu Bendrijos prekių ženklo savininkas neįrodo naudojimo iš tikrųjų per VRDT nustatytą terminą, tokio prekių ženklo registracija turi būti panaikinta. Tos nuostatos trečiame sakinyje numatyta, kad 22 taisyklės 2–4 dalys taikomos mutatis mutandis. Galima daryti išvadą, kad per registracijos panaikinimo procedūrą ženklo savininkui tenka pareiga įrodyti, jog jo prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų.

49.

Systemtechnik teigia, kad Bendrasis Teismas suklydo, nes sprendimo 26 punkte konstatavo, jog pagal naudojimo iš tikrųjų sąvoką atmetamas bet koks minimalus ir nepakankamas naudojimas. Jis turėjo taikyti esamą teismų praktiką, susijusią su naudojimu iš tikrųjų, kurioje numatytas kitoks aiškinimas.

50.

VRDT teigia, kad šis pagrindas akivaizdžiai nepagrįstas, nes jis grindžiamas skundžiamo sprendimo nuostatomis, kurios išdėstytos neišsamiai. Visų pirma Systemtechnik nenurodo, kad Bendrasis Teismas konstatavo, jog minimalus ir nepakankamas naudojimas atmetamas, kai neįmanoma konstatuoti realaus ir veiksmingo prekių ženklo naudojimo.

51.

Clean Solutions teigia, kad trečiasis pagrindas nepagrįstas dėl priežasčių, panašių į tas, kurias nurodė VRDT. Jos manymu, sprendimo 26–30 punktuose išdėstyti motyvai rodo, kad Bendrasis Teismas atsižvelgė į visas sąlygas, numatytas Teisingumo Teismo praktikoje, susijusiose su naudojimo iš tikrųjų sąvoka. Clean Solutions teigimu, trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą Systemtechnik nurodo iš tiesų siekdama, kad Teisingumo Teismas pakeistų Bendrojo Teismo faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimą savuoju.

52.

Systemtechnik teigia, kad Bendrasis Teismas suklydo, nes sprendimo 37 punkte patvirtino Apeliacinės tarybos nuomonę, jog sąžiningumo deklaracija nėra įrodinėjimo priemonė pagal Reglamento Nr. 207/2009 78 straipsnio 1 dalies f punktą. Ankstesnėse bylose tokia deklaracija buvo pripažinta priimtinu ir pakankamą įrodomąją galią turinčiu įrodymu net nesant papildomų įrodymų, patvirtinančių joje išdėstytą informaciją.

53.

VRDT teigia, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos tikrinti sprendimo 34 punkte Bendrojo Teismo atlikto sąžiningumo deklaracijos įrodomosios galios vertinimo, nes tai yra faktinių aplinkybių vertinimas. VRDT nurodo, kad bet kuriuo atveju Systemtechnik neteisingai suprato tą sprendimo dalį. Bendrasis Teismas nenurodė, kad sąžiningumo deklaracija neturi įrodomosios galios in abstracto. Jis taip pat aiškiai nesuformulavo principų, pagal kuriuos reglamentuojamas tokio pobūdžio įrodymų priimtinumas. Jis tik konstatavo, kad dėl deklaracijos autoriaus tapatybės šioje byloje būtini kiti įrodymai.

54.

Clean Solutions teigia, kad 2009 m. rugpjūčio 25 d. Apeliacinės tarybos sprendimo 31 punkte VRDT nurodė, jog sąžiningumo deklaracija yra šalies argumentų dalis. Ši sprendimo dalis nebuvo apskųsta Bendrajam Teismui. Tačiau Bendrasis Teismas taip pat nepatvirtino šio Apeliacinės tarybos požiūrio ir nenurodė, kad visa sąžiningumo deklaracijoje išdėstyta informacija turi būti patvirtinta papildomais įrodymais. Be to, Clean Solutions teigia, kad Systemtechnik nesirėmė naujesne Bendrojo Teismo praktika, kurioje konstatuota, jog įmonės vadovo deklaracija negali būti laikoma įrodymu, jeigu ji nepatvirtinta papildoma medžiaga.

55.

Systemtechnik teigia, kad Bendrasis Teismas suklydo, nes sprendimo 34 punkte padarė išvadą, jog sąžiningumo deklaracija gali turėti įrodomąją galią tik jeigu ją patvirtina kiti įrodymai, pateikti Anuliavimo skyriui. Bendrasis Teismas anksčiau yra konstatavęs, kad sąžiningumo deklaracijos yra priimtini įrodymai ir kad jose išdėstytos informacijos nereikia patvirtinti kitais įrodymais. Be to, kadangi Teisingumo Teismas neatsižvelgė į tai, kad nė viena iš kitų šalių rimtai arba iš esmės neginčijo toje deklaracijoje pateiktos informacijos, jis pažeidė principą, pagal kurį tai, ar prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų, turi būti nustatoma remiantis bendru vertinimu, atsižvelgiant į visas svarbias bylos aplinkybes.

56.

Dėl šio apeliacinio skundo pagrindo VRDT laikosi tokio paties požiūrio kaip ir dėl apeliacinio skundo byloje C‑609/11 P ketvirtojo pagrindo.

57.

Clean Solutions nuomonė sutampa su VRDT. Ji mano, kad Bendrasis Teismas nekonstatavo, jog sąžiningumo deklaracija negali turėti įrodomosios galios, ir nesuklydo, kai vertino, kokią įrodomąją galią iš tiesų turi nagrinėjama deklaracija. Bendrasis Teismas išnagrinėjo ryšį tarp deklaracijos autoriaus bei ženklo savininkės ir, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, konstatavo, kad be patvirtinamųjų įrodymų deklaracija neturi įrodomosios galios. Toks sąžiningumo deklaracijos įrodomosios galios įvertinimas nėra teisės klausimas, kurį gali peržiūrėti Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą. Be to, nesvarbu, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į faktinę aplinkybę, jog sąžiningumo deklaracijoje pateikta informacija nebuvo užginčyta. Pirmiausia, deklaracijos įrodomoji galia nepriklauso vien nuo to, ar joje pateikta informacija ginčijama. Antra, Systemtechnik galėjo remtis šiuo argumentu apeliacinio skundo antrojo pagrindo atveju. Galiausiai Bendrasis Teismas yra konstatavęs, jog Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama taip, kad VRDT privalo laikyti, jog jeigu faktinė aplinkybė, kuria remiasi viena šalis, neginčijama, ji yra įrodyta ( 15 ).

58.

Systemtechnik teigia, kad Bendrasis Teismas suklydo, nes netaikė Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalies, pagal kurią per procedūras, kurios nėra susijusios su atsisakymo registruoti paraiškas santykiniais pagrindais, VRDT privalo nagrinėti faktines aplinkybes savo iniciatyva. Todėl VRDT negali atmesti įrodymų dėl to, kad jie pateikti per vėlai, ir privalo paprašyti pateikti papildomų dokumentų, jeigu mano, kad tai būtina.

59.

VRDT laikosi tokio paties požiūrio, kokį išdėstė dėl apeliacinio skundo byloje C‑609/11 P antrojo pagrindo pirmos dalies.

60.

Clean Solutions nesutinka su Systemtechnik pateiktu Reglamento Nr. 207/2009 aiškinimu ir, remdamasi Įgyvendinimo reglamento 40 taisyklės 5 dalimi, teigia, kad per registracijos panaikinimo procedūrą savininkui tenka pareiga įrodyti, kad jo prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų. Bendrasis Teismas taip pat teisingai konstatavo, kad VRDT gali atsižvelgti tik į savininko pateiktus įrodymus. Dėl Systemtechnik argumento, kad VRDT turėjo išnagrinėti faktines aplinkybes savo iniciatyva ir paprašyti pateikti papildomų įrodymų, Clean Solutions nurodo, jog toks argumentas susijęs su tariamai klaidingu faktiniu aplinkybių nustatymu ir įvertinimu, todėl jame nurodytas klausimas nepatenka į Teisingumo Teismo jurisdikciją per apeliacinį procesą.

61.

Apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą sudaro dvi dalys.

62.

Pirma, Systemtechnik teigia, kad Bendrasis Teismas suklydo, nes konstatavo, jog VRDT neturi atsižvelgti į Apeliacinei tarybai pateiktus įrodymus, jeigu jie pateikti pavėluotai. Bendrasis Teismas turėjo padaryti išvadą, kad įrodymai nebuvo pateikti pavėluotai. Be to, Systemtechnik neprivalėjo pateikti įrodymų, kad prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų. Šiuo požiūriu registracijos panaikinimo procedūrai netaikomos nuostatos, panašios į Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 dalį ir 57 straipsnio 2 dalį.

63.

Antra (be argumentų, panašių į tuos, kurie nurodyti apeliacinio skundo byloje C‑609/11 P antrajame pagrinde), Systemtechnik teigia, kad, jeigu darytume prielaidą, jog Teisingumo Teismas konstatuos, kad per registracijos panaikinimo procedūrą VRDT negali savo iniciatyva nagrinėti faktinių aplinkybių, pažymėtina, kad Bendrasis Teismas suklydo, kai išdėstė požiūrį, jog VRDT neturi diskrecijos nagrinėti įrodymų, pateiktų pasibaigus Anuliavimo skyriaus nustatytam terminui.Systemtechnik teigia, kad Bendrasis Teismas suklydo, nes sprendimo 63 punkte konstatavo, jog Įgyvendinimo reglamento 40 taisyklės 5 dalis yra bendrosios taisyklės, susijusios su diskrecija atsižvelgti į pavėluotai pateiktus įrodymus, išimtis. Bendrasis Teismas turėjo konstatuoti, kad VRDT turėjo diskreciją ir turėjo ja pasinaudoti.

64.

VRDT laikosi požiūrio, kurį išdėstė dėl apeliacinio skundo byloje C‑609/11 P antrojo pagrindo antros dalies.

65.

Clean Solutions teigia, kad savininkas privalo įrodyti naudojimą iš tikrųjų per nustatytą terminą. Ji mano, kad Bendrojo Teismo motyvai, išdėstyti dėl to, ar VRDT turi diskreciją nagrinėti įrodymus, pateiktus pasibaigus nustatytam terminui, atitinka suformuotą teismų praktiką.

66.

Systemtechnik teigia, kad, jeigu Teisingumo Teismas nesutiktų su jos pateiktu Įgyvendinimo reglamento 40 taisyklės 5 dalies aiškinimu, reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas suklydo, nes nepripažino, jog ši nuostata šioje byloje netaikytina. Šios nuostatos negalima taikyti, nes, viena vertus, ji nesuderinama su Reglamento Nr. 207/2009 tekstu bei tikslu ir, kita vertus, jos taikymas prieštarautų proporcingumo principui.

67.

Clean Solutions su tuo nesutinka, nes nei VRDT, nei Bendrasis Teismas negali atsisakyti taikyti Įgyvendinimo reglamento 40 taisyklės 5 dalies tol, kol ji nepripažinta negaliojančia.

68.

Visų pirma primenu, kad Teisingumo Teismo jurisdikcija apeliaciniame procese ribojama teisės klausimais ( 16 ). Teisingumo Teismas negali nagrinėti Bendrojo Teismo padarytų išvadų ir atlikto faktinių aplinkybių vertinimo, jeigu skundžiamame sprendime akivaizdžiai neiškraipytos faktinės aplinkybės. Systemtechnik abiejų apeliacinių skundų pagrindai arba argumentai, pagal kuriuos Teisingumo Teismo prašoma peržiūrėti Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą, turi būti atmesti kaip nepriimtini.

69.

Antra, Systemtechnik teigia, kad buvo pažeistas Reglamentas Nr. 207/2009 ir Įgyvendinimo reglamentas. Pastarajame įtvirtintos taisyklės, reikalingos pirmajam įgyvendinti ( 17 ). Todėl jo negalima aiškinti taip, kad jis prieštarautų Reglamentui Nr. 207/2009. Tačiau tame reglamente gali nebūti nuostatų, kuriomis reglamentuojamas tam tikras klausimas, kaip antai įrodinėjimo pareigos paskirstymas per registracijos panaikinimo procedūrą, o Įgyvendinimo reglamento tekstas gali būti suformuluotas taip, kad jame būtų išdėstytos su tuo susijusios nuostatos. Tokiais atvejais negalima daryti išvados, kad Įgyvendinimo reglamentas neatitinka Reglamento Nr. 207/2009. Todėl negaliu pritarti logikai, kurią Systemtechnik taiko kalbėdama apie kelis apeliacinio skundo pagrindus ir pagal kurią Įgyvendinimo reglamente negali būti nuostatų, kurios nei patvirtintos, nei draudžiamos pagal Reglamentą Nr. 207/2009.

70.

Galiausiai dėl Reglamento Nr. 207/2009 78 straipsnio 1 dalies f punkto Systemtechnik pateikia keletą argumentų, susijusių su įrodymų, kaip antai jos vadovo sąžiningumo deklaracijos, priimtinumu pagal Vokietijos teisę. Akivaizdu, kad Vokietijos teisėje įtvirtintas požiūris dėl šio klausimo neturi jokios reikšmės įrodymų priimtinumui pagal Reglamentą Nr. 207/2009 ir Įgyvendinimo reglamentą. Todėl atmetu šiuos argumentus ir jų toliau nenagrinėsiu.

71.

Abiejose bylose apeliacinio skundo pagrindai iš dalies sutampa, tačiau nesu įsitikinusi, kad yra aiškus ir suprantamas būdas, kaip galėčiau pateikti jų analizę. Apsvarsčiusi nutariau juos suskirstyti pagal dalyką ir daryti nuorodas į konkrečius apeliacinio skundo pagrindus.

72.

Byloje T‑427/09 Systemtechnik buvo įstojusi į bylą šalis. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įstojusi į bylą šalis „turi tas pačias procesines teises kaip ir pagrindinės šalys“ ir gali „pareikšti reikalavimus ir nurodyti pagrindus nepriklausomai nuo tų, kuriuos yra pateikusios pagrindinės šalys“. Šio Procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad ji taip pat gali „prašyti panaikinti arba pakeisti Apeliacinės tarybos sprendimą tais klausimais, kurie nėra išdėstyti ieškinyje, ir pateikti pagrindus, kurių nėra ieškinyje“.

73.

Galima daryti išvadą, kad Bendrasis Teismas privalo tinkamai reaguoti į įstojusios į bylą šalies argumentus, kaip ir į pagrindinių šalių argumentus, ir nurodyti motyvus, iš kurių įstojusi į bylą šalis galėtų suprasti, kodėl Bendrasis Teismas atmetė jos argumentus. Šiame apeliaciniame skunde Systemtechnik iš esmės prašo, kad Teisingumo Teismas patikrintų, ar Bendrasis Teismas įvykdė šią pareigą.

74.

Manau, kad jis šią pareigą įvykdė.

75.

Bendrajame Teisme Systemtechnik neprašė panaikinti arba pakeisti Apeliacinės tarybos sprendimo. Užuot to prašiusi, ji palaikė VRDT prašymą atmesti ieškinį. Jos argumentai buvo susiję su klausimu, kodėl Apeliacinė taryba padarė išvadą, kad pateiktų įrodymų pakako norint įrodyti, jog prekių ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų ( 18 ).

76.

Kadangi Systemtechnik nepaprašė Bendrojo Teismo pakeisti Apeliacinės tarybos sprendime išdėstytų motyvų, sutinku su VRDT, kad per apeliacinį procesą ji negali prašyti Teisingumo Teismo padaryti išvados, jog Bendrasis Teismas suklydo, kad to nepadarė. Todėl Systemtechnik privalo susitaikyti su savo pačios neveikimo pasekmėmis.

77.

Todėl darau išvadą, kad šis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

78.

Byloje C‑609/11 P Systemtechnik teigia, jog, kadangi Bendrasis Teismas nekonstatavo, jog per registracijos panaikinimo procedūrą VRDT privalo išnagrinėti faktines aplinkybes savo iniciatyva, jis netaikė reikiamo principo, reglamentuojančio įrodinėjimo pareigos paskirstymą per tokio pobūdžio procedūras. Šio argumento prielaida yra aplinkybė, kad registracijos panaikinimas yra absoliutus atsisakymo registruoti pagrindas. Taip pat galima daryti išvadą, kad VRDT negali atsisakyti atsižvelgti į įrodymus, pateiktus pasibaigus jos nustatytam terminui. Systemtechnik teigia, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, nes nekonstatavo, jog VRDT gali nagrinėti visą jai pateiktą informaciją, nepaisydama to, kada ta informacija buvo pateikta.

79.

Šis apeliacinio skundo pagrindas iš esmės sutampa su apeliacinio skundo byloje C‑610/11 P antruoju pagrindu ir trečiojo pagrindo pirma dalimi, nors pirmasis negrindžiamas Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punktu. Jis susijęs su įrodinėjimo pareigos paskirstymu per registracijos panaikinimo procedūrą, pradėtą remiantis prašymu, pateiktu pagal minėtą nuostatą. Atsižvelgiant į tai, kam tokia pareiga tenka, būtina nagrinėti argumentą dėl to, kaip VRDT elgiasi su įrodymais, pateiktais pasibaigus nustatytam terminui, ar nebūtina to daryti.

80.

Sprendime, priimtame byloje T‑427/09, Bendrasis Teismas šio klausimo tiesiogiai nenagrinėjo, nors jo motyvai dėl vienintelio toje byloje nurodyto ieškinio pagrindo buvo grindžiami prielaida, kad prekių ženklo savininkas, dėl kurio prekių ženklo pateiktas prašymas panaikinti prekių ženklo registraciją, turi pateikti įrodymų, jog jo prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas. Byloje T‑434/09 Bendrojo Teismo buvo prašoma tą patį klausimą išnagrinėti atsižvelgiant į antrąjį ieškinio pagrindą, pagal kurį VRDT neįvykdė pareigos išnagrinėti atitinkamas faktines aplinkybes savo iniciatyva. Toje byloje priimto sprendimo 54 punkte jis konstatavo, kad Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punktas susijęs su nuostata dėl santykinių atmetimo pagrindų nagrinėjimo ir kad „todėl“ VRDT nagrinėja tik šalių nurodytus faktus.

81.

Nors nesutinku su Bendrojo Teismo sprendime, priimtame byloje T‑434/09, išdėstytais motyvais, nemanau, kad jis padarė klaidingą išvadą.

82.

Įregistruoto Bendrijos prekių ženklo registracija gali būti panaikinama padavus VRDT prašymą arba priešieškinį teisių pažeidimo byloje ( 19 ). Panaikinus registraciją, iš esmės nuo prašymo panaikinti pateikimo arba priešieškinio pareiškimo dienos panaikinamos savininko teisės į tokį ženklą ir į juo žymimas prekes arba paslaugas ( 20 ). Registracijos panaikinimas yra viena iš sankcijų, taikomų dėl Bendrijos prekių ženklo, jeigu savininkas jo nepradėjo iš tikrųjų naudoti Bendrijoje juo žymėdamas prekes arba paslaugas, kurioms jis buvo įregistruotas ( 21 ).

83.

Kitaip, nei kalbant apie negaliojimo arba atsisakymo registruoti pagrindus ir priešingai, nei Bendrasis Teismas nurodė sprendimo, priimto byloje T‑434/09, 52 punkte, nei Reglamento Nr. 207/2009 51 punkte, nei kurioje nors kitoje nuostatoje neskiriami santykiniai ir absoliutūs registracijos panaikinimo pagrindai. Šioje byloje Clean Solutions pateikė prašymą dėl registracijos panaikinimo remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punktu. Šioje nuostatoje nenumatyta jokia tvarka. Todėl atsižvelgiant į ją negalima spręsti, kam tenka įrodinėjimo pareiga per tokią procedūrą.

84.

Atitinkamos procesinės nuostatos išdėstytos Reglamento Nr. 207/2009 56 ir 57 straipsniuose. Be nuostatos (56 straipsnio 2 dalyje), kad prašymas panaikinti registraciją turi būti „motyvuotas ir pateikiamas raštu“, nei 56, nei 57 straipsnyje išsamiai nereglamentuojamas įrodinėjimo pareigos paskirstymas. 57 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, reglamentuojami atvejai, kai ginčijamo prekių ženklo savininko prašymu ankstesnio prekių ženklo savininkas, kuris yra procedūros dėl prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia šalis, „turi pateikti įrodymus“, kad jo prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas. Jame nenumatyta, kas per registracijos panaikinimo procedūrą privalo įrodyti, kad prekių ženklas nenaudojamas iš tikrųjų.

85.

Reglamentas Nr. 207/2009 turi būti aiškinamas kartu su Įgyvendinimo reglamentu.

86.

Įgyvendinimo reglamento 37 taisyklėje smulkiau išdėstyti reikalavimai, taikomi prašymui panaikinti registraciją, t. y. motyvuotam raštu pateikiamam dokumentui, nurodytam Reglamento Nr. 207/2009 56 straipsnio 2 dalyje. Be kita ko, 37 taisyklės b punkto iv papunktyje numatyta, kad prašyme turi būti pateikta „nuoroda į faktus, įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiamas prašymas“ ( 22 ). Iš vartojamos formuluotės matyti, kad nebūtina nurodyti visų tokių faktinių aplinkybių ir pateikti visų įrodymų, nors pripažįstu, kad šios taisyklės versijos kitomis kalbomis galėtų būti aiškinamos kitaip ( 23 ).

87.

Tada apie tokį prašymą pranešama Bendrijos prekių ženklo savininkui ir VRDT jį išnagrinėja, kad nustatytų, ar jis priimtinas ( 24 ). Jeigu jis priimtinas, pagal 40 taisyklės 1 dalį VRDT „paprašo Bendrijos prekių ženklo savininką per jos nurodytą laiką pateikti pastabas“. Jeigu prašymas pateiktas remiantis Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytu pagrindu, pagal 40 taisyklės 5 dalį VRDT „prašo, kad per jos nustatytą laiką Bendrijos prekių ženklo savininkas pateiktų faktinio ženklo naudojimo įrodymus“.

88.

Taigi, reikalavimas, kad pareiškėjas prašyme pateiktų reikalavimo patvirtinimą, yra prašymo panaikinti registraciją priimtinumo sąlyga. Reikalavimas, kad savininkas pateiktų naudojimo įrodymus, taikomas tik tiek, kiek prašymas priimtinas ir todėl gali turėti įtakos pačiai Bendrijos prekių ženklo apsaugai.

89.

Kartu skaitant atitinkamas Reglamento Nr. 207/2009 ir Įgyvendinimo reglamento nuostatas taip pat matyti, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos šioje byloje, viena vertus, prašymą panaikinti registraciją teikianti šalis negali jo pateikti neišdėsčiusi informacijos, patvirtinančios jos teiginį, kad ginčijamas prekių ženklas nebuvo pradėtas iš tikrųjų naudoti Bendrijoje, ir, kita vertus, šalis, kurios atžvilgiu pateiktas prašymas panaikinti registraciją, privalo pateikti įrodymus, kad prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų ( 25 ) .

90.

Akivaizdu, kad pateikti ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymus sudėtingiau, nei paprasčiausiai nurodyti faktines aplinkybes, įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiamas teiginys, kad ginčijamas prekių ženklas nebuvo pradėtas iš tikrųjų naudoti Bendrijoje.

91.

Manau, kad pareiškėjas privalo aiškiai nurodyti savo teisinius teiginius ir svarbias faktines aplinkybes bei patvirtinamuosius įrodymus, kuriais remdamasis jis prašo panaikinti nagrinėjamo prekių ženklo registraciją. Todėl nepakanka pateikti paviršutiniško arba nepagrįsto prašymo panaikinti registraciją. VRDT privalo pripažinti tokius prašymus nepriimtinais. Sutinku su Systemtechnik teiginiu, kad priešingu atveju kiltų grėsmė, jog ženklo savininkas būtų nuolat priverstas gintis nuo prašymų panaikinti registraciją.

92.

Tačiau, jeigu būtų reikalaujama, kad pareiškėjas pateiktų neigiamus įrodymus, t. y. įrodytų, kad prekių ženklas nenaudojamas iš tikrųjų, pasinaudoti teise pateikti prašymą panaikinti registraciją taptų neįmanoma arba pernelyg sudėtinga.

93.

Todėl manau, kad pareiškėjas neprivalo pateikti detalių įrodymų, kad savininko prekių ženklas nenaudojamas iš tikrųjų. Jis tik privalo pateikti pagrįstų argumentų, kad teisėtai kyla abejonių dėl prekių ženklo naudojimo.

94.

Įgyvendinimo reglamente aiškiai numatyta, kad, jeigu prašymas pripažįstamas priimtinu, savininkas privalo pateikti įrodymų, jog jo prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų. Būtent savininkui paprasčiausia pateikti išsamius įrodymus, kaip prekių ženklas naudojamas pagal bendrąjį naudojimo reikalavimą, suformuluotą Reglamento Nr. 207/2009 15 straipsnio 1 dalyje, ir įrodyti, kodėl nėra pagrindo panaikinti prekių ženklo registracijos. Jeigu jis to nepadaro, ženklo apsauga tampa nebepagrįsta.

95.

Priešingai nei Systemtechnik, nemanau, kad remiantis Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalimi galima aiškinti kitaip.

96.

76 straipsnio 1 dalis nesusijusi su įrodinėjimo pareigos paskirstymu pareiškėjui ir ženklo savininkui per registracijos panaikinimo procedūrą. Joje apibrėžiama VRDT įnašo į faktinių aplinkybių nustatymą apimtis per joje vykdomas procedūras ir numatytas su faktinių aplinkybių nustatymu susijusios atsakomybės paskirstymas kompetentingai institucijai ir šalims per joje vykdomas procedūras.

97.

76 straipsnio 1 dalies pirmoje dalyje suformuluotas platus principas, pagal kurį „procedūrų metu“ VRDT „faktus nagrinėja savo iniciatyva“. Toliau numatyta išimtis, taikoma per procedūras dėl atsisakymo registruoti paraiškas santykinių pagrindų. Todėl, kai VRDT nagrinėja absoliučius atsisakymo registruoti pagrindus, ji privalo savo iniciatyva išnagrinėti atitinkamas faktines aplinkybes, kuriomis remiantis gali būti taikomas toks pagrindas ( 26 ).

98.

Jeigu taikoma pirma dalis, nebūtinai kyla klausimas dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo ginčijamo ženklo savininkui ir prašymą panaikinti registraciją pateikusiai šaliai, nes numatytas aiškus reikalavimas VRDT aktyviai dalyvauti nagrinėjant atitinkamas faktines aplinkybes.

99.

Tačiau, mano manymu, ji netaikoma.

100.

Pirmos dalies taikymo sritis iš tiesų plačiai apibūdinama žodžių junginiu „procedūrų metu [VRDT]“. Joje procedūros neskiriamos. Antra dalis taikoma „procedūroms dėl atsisakymo registruoti paraiškas santykinių pagrindų“. Jeigu abi dalis aiškintume tiksliai pažodžiui, atrodytų, kad pagal jas registracijos panaikinimo procedūra patenka į bendrosios taisyklės taikymo sritį, nes tokia procedūra yra procedūra VRDT ir ji nėra procedūra dėl atsisakymo registruoti paraiškas santykinių pagrindų.

101.

Kiek man žinoma, Teisingumo Teismas dar nėra nagrinėjęs 76 straipsnio pirmos arba antros dalies taikymo registracijos panaikinimo procedūroms, kaip antai nagrinėjamai šioje byloje. Jis tik yra patvirtinęs, kad pirma dalis taikoma, kai procedūra susijusi su absoliučiais atsisakymo registruoti pagrindais, t. y. pagrindais, kurie nėra susiję su ankstesnėmis teisėmis ir dėl kurių vykdoma ex parte procedūra VRDT. Registracijos panaikinimo procedūra yra grindžiama rungimosi principu.

102.

Tiek Systemtechnik, tiek Clean Solutions, tiek VRDT stengiasi išplėsti pirmos arba antros dalies taikymo sritį.

103.

Nemanau, kad tokie argumentai įtikinami, nes 76 straipsnio 1 dalies formuluotė aiški: pirma dalis taikoma procedūroms VRDT, o antra – procedūroms dėl atsisakymo registruoti prekių ženklą santykinių pagrindų. Net jeigu, kaip Bendrasis Teismas konstatavo sprendimo byloje T‑434/09 52 punkte, galima nustatyti analogiją tarp santykinių bei absoliučių registracijos panaikinimo ir atsisakymo įregistruoti pagrindų, manau, kad nėra panašios analogijos tarp paties registracijos panaikinimo ir atsisakymo įregistruoti.

104.

Tačiau, jeigu skaitytume 76 straipsnio 1 dalį atsižvelgdami į jos kontekstą, taip pat objektą ir tikslą, paaiškėtų, kad, nepaisant pateiktos formuluotės, negalima reikalauti, kad VRDT nagrinėtų faktines aplinkybes savo iniciatyva tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos šioje byloje.

105.

Pirma, teigti, kad įregistruotas Bendrijos prekių ženklas nepradėtas naudoti iš tikrųjų, galima tik per rungimosi principu grindžiamą procedūrą. VRDT negali savo iniciatyva atmesti protesto dėl registracijos arba panaikinti prekių ženklo registracijos dėl priežasčių, susijusių su nenaudojimu iš tikrųjų. Tokį teiginį gali išdėstyti i) pareiškėjas, gindamasis nuo protestą dėl registracijos pareiškusios šalies (Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 dalis); ii) jis gali būti išdėstytas kaip prašymo panaikinti įregistruoto Bendrijos prekių ženklo registraciją pagrindas (Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punktas) arba iii) kaip priešieškinio pagrindas teisių pažeidimo byloje (Reglamento Nr. 207/2009 100 straipsnis). Manau, būtų absurdiška, jeigu 76 straipsnį reikėtų aiškinti taip, kad per kiekvieną iš šių procedūrų šalis turi išdėstyti teiginį, o paskui VRDT turėtų ieškoti ir pateikti įrodymų, patvirtinančių tokį teiginį arba palankių šaliai, kuri tariamai nenaudoja savo prekių ženklo.

106.

Antra, būtų visiškai neįmanoma ir neveiksminga reikalauti, kad VRDT savo iniciatyva išnagrinėtų, ar prekių ženklas pradėtas naudoti iš tikrųjų. Negalima reikalauti, kad VRDT „atsižvelgtų į susijusių faktų ir aplinkybių visumą, tinkamą nustatyti jo komercinio naudojimo realumą, ypač į naudojimą, kuris tam tikrame ekonomikos sektoriuje laikomas pagrįstu, siekiant išlaikyti ar įgyti prekių ženklu saugomų prekių ar paslaugų rinkos dalį, prekių ar paslaugų pobūdį, rinkos ypatybes, prekių ženklo naudojimo apimtį ir dažnumą.“ ( 27 )

107.

Tokie faktai ir aplinkybės gali būti išdėstyti VRDT pateikiant įvairius įrodymus, nurodytus Reglamento Nr. 207/2009 78 straipsnyje ir atskirose nuostatose, susijusiose su pareiškimu dėl naudojimo iš tikrųjų, nors panašu, kad priimtini ir kitokie įrodymai. Tokio pobūdžio įrodymai, kaip antai pakuotės, etiketės, kainoraščiai, katalogai ir kt., yra daiktiniai įrodymai, kuriuos gali pateikti šalis, tariamai nenaudojanti savo ženklo. VRDT gali paprašyti tos šalies pateikti tokių įrodymų, tačiau ji negali jų surasti pati. Akivaizdu, jog tam, kad registracijos panaikinimo procedūra vyktų sklandžiai ir efektyviai, VRDT neturėtų būti nustatyta pareiga savo iniciatyva nagrinėti faktines aplinkybes, kurios yra svarbios siekiant nustatyti, ar prekių ženklas faktiškai naudojamas.

108.

Trečia, Reglamente Nr. 207/2009 ir Įgyvendinimo reglamente numatytos specialios nuostatos, pagal kurias reglamentuojamas įrodinėjimo pareigos paskirstymas per prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia ir protesto procedūras, kuriose pareikšta arba nurodyta, kad prekių ženklas nenaudojamas ( 28 ). Dėl kiekvienos tokios procedūros šių reglamentų tekstuose aiškiai numatyta (vartojant beveik tokias pat formuluotes), kuri šalis turi pateikti naudojimo iš tikrųjų įrodymus. Tačiau, jeigu 76 straipsnio 1 dalies pažodinis aiškinimas būtų teisingas, ankstesnio ženklo savininkui tektų įrodinėjimo pareiga per prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia ir protesto procedūras, o per registracijos panaikinimo procedūrą (per kurią taip pat galima pareikšti, kad prekių ženklas nenaudojamas) VRDT turėtų išnagrinėti tokį patį klausimą savo iniciatyva.

109.

Taip pat galima daryti išvadą, kad Systemtechnik argumentas, jog VRDT gali atsižvelgti į visą jai pateiktą informaciją nepaisydama pateikimo datos, nepagrįstas.

110.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes manau, kad apeliacinio skundo, pateikto byloje C‑609/11 P, antrasis pagrindas ir apeliacinio skundo, pateikto byloje C‑610/11 P, antrasis pagrindas bei trečiojo pagrindo pirma dalis turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti. Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai sprendimo byloje T‑427/09 46 punkte padarė išvadą, kad naudojimas iš tikrųjų nebuvo įrodytas, nes Systemtechnik nusprendė apriboti pateikiamus įrodymus, taip parodydama, kad per tokias procedūras įrodinėjimo pareiga tenka savininkui. Jis taip pat nesuklydo, kai dar aiškiau išdėstė tokį patį požiūrį sprendimo byloje T‑434/09 55 punkte.

111.

Apeliacinio skundo byloje C‑610/11 P trečiojo pagrindo antra dalis būtų taikoma, jeigu Teisingumo Teismas atmestų argumentą, kad VRDT privalo savo iniciatyva išnagrinėti atitinkamas faktines aplinkybes.

112.

Systemtechnik teigia, kad, jeigu per registracijos panaikinimo procedūrą, kaip antai aptariamą šioje byloje, VRDT nagrinėja tik faktines aplinkybes, įrodymus ir argumentus, kuriuos nurodo (pateikia) šalys, Bendrasis Teismas pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalį, kai konstatavo, kad VRDT neturi diskrecijos tokiomis aplinkybėmis atsižvelgti į įrodymus, pateiktus pasibaigus VRDT nustatytam terminui. Šiuo klausimu Systemtechnik taip pat nurodo, kad Įgyvendinimo reglamento 40 taisyklės 5 dalis nėra bendrojo principo, pagal kurį VRDT tokiais atvejais turi diskreciją, išimtis.

113.

Systemtechnik nurodytas argumentas panašus į argumentą, kuriuo grindžiamas apeliacinio skundo byloje C‑621/11 P, New Yorker SHK Jeans prieš VRDT (kurioje šiandien taip pat teikiu išvadą), vienintelis pagrindas. Toje byloje nagrinėjama protesto procedūra, per kurią pareiškėjos prašymu protestą pareiškęs asmuo turėjo pateikti įrodymų, kad jo prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų. VRDT atsižvelgė į įrodymus, kuriuos protestą pareiškusi šalis pateikė, kai VRDT paragino pateikti atsiliepimą į pareiškėjos argumentą, kad jau pateiktų įrodymų nepakanka norint įrodyti naudojimą iš tikrųjų. Toje byloje teikiamoje išvadoje nurodžiau, kad pagal Įgyvendinimo reglamento 22 taisyklės 2 dalį, aiškinamą kartu su Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsniu, iš VRDT neatimta diskrecija atsižvelgti į įrodymus, pateiktus pasibaigus nustatytam pradiniam terminui, jeigu ji diskrecija naudojasi taip, kad užtikrintų gero administravimo ir proceso ekonomiškumo principų laikymąsi bei teisės būti išklausytam apsaugą. Kitaip sakant, nemanau, kad VRDT niekada negali per protesto procedūras pasinaudoti diskrecija atsižvelgti į papildomus įrodymus.

114.

Manau, kad, kalbant apie registracijos panaikinimo procedūrą, į panašų klausimą reikėtų atsakyti kitaip.

115.

Registracijos panaikinimo procedūrai netaikoma jokia nuostata, panaši į Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 dalį. Nors Reglamento Nr. 207/2009 57 straipsnio 2 dalis funkciniu požiūriu atitinka 42 straipsnio 2 dalį, ji taikoma tik prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrai.

116.

Kodėl nėra lygiavertės nuostatos, taikomos registracijos panaikinimo procedūrai, kurioje prašymas grindžiamas ginčijamo ženklo nenaudojimu iš tikrųjų?

117.

Per protesto ir prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia procedūras aplinkybe, kad prekių ženklas nenaudojamas iš tikrųjų, remiamasi kaip atsikirtimu atitinkamai į protestą arba prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia. 42 straipsnio 2 dalyje ir 57 straipsnio 2 dalyje išdėstytos procesinės nuostatos, taikomos sprendžiant procesinį klausimą, kylantį per procedūrą, kuri reglamentuojama atskirai nustatytomis taisyklėmis.

118.

Per registracijos panaikinimo procedūrą panašūs pareiškimai dėl to, kad prekių ženklas nenaudojamas iš tikrųjų, nedaromi – nenaudojimu iš tikrųjų grindžiamas pats prašymas. Todėl logiška, kad teisės aktų leidėjas atskirai nenustatė taisyklių, panašių į nustatytąsias 42 straipsnio 2 dalyje ir 57 straipsnio 2 dalyje.

119.

Bet jeigu taip yra, ar pagal kurią nors kitą Reglamento Nr. 207/2009 nuostatą VRDT draudžiama per registracijos panaikinimo procedūrą naudotis tokia diskrecija, kokia numatyta Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalyje?

120.

Reglamento Nr. 207/2009 57 straipsnio 1 dalis yra vienintelė nuostata, pagal kurią reglamentuojamas atsiliepimų pateikimas per registracijos panaikinimo procedūrą. Joje suformuluota tokia pati taisyklė, kokia taikoma protesto ir prašymo pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia nagrinėjimui, t. y. kad nagrinėdama prašymą „[VRDT] tiek kartų, kiek reikia, pasiūlo šalims per savo nustatytą laiką pateikti atsiliepimus į kitų šalių arba jos pastabas“ ( 29 ). Šioje nuostatoje nenumatytos pavėluoto įrodymų pateikimo pasekmės. Joje taip pat nenumatyta jokia taisyklė, kuri skirtųsi nuo Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalyje suformuluotos taisyklės, pagal kurią, kaip priminsiu, VRDT aiškiai leidžiama „neatsižvelgti į faktus ar įrodymus, kurie nebuvo pateikti laiku“.

121.

Todėl šioje byloje VRDT turėjo diskreciją neatsižvelgti į papildomus įrodymus, pateiktus siekiant patvirtinti vadovo sąžiningumo deklaraciją pasibaigus nustatytam terminui.

122.

Ar pagal kurią nors Įgyvendinimo reglamento nuostatą, kaip antai 40 taisyklės 5 dalį, tokia diskrecija vis dėlto gali būti nesuteikta?

123.

Ne.

124.

Nemanau, kad pagal Įgyvendinimo reglamentą galima užkirsti kelią Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalies taikymui, jeigu pačiame Reglamente Nr. 207/2009 nenumatytas tokio netaikymo pagrindas.

125.

Visų pirma remiuosi Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalyje numatyta taisykle. Sprendime VRDT prieš Kaul Teisingumo Teismas konstatavo, kad ši bendroji taisyklė taikoma, jeigu nėra aiškios priešingos nuostatos, pagal kurią tokia diskrecija negali būti suteikta ( 30 ).

126.

Kur galima ieškoti tokios nuostatos?

127.

Reglamente Nr. 207/2009 arba Įgyvendinimo reglamente.

128.

Kalbėdama apie pastarąjį išskirčiau dvi galimas taisyklių kategorijas. Pirma, Įgyvendinimo reglamente gali būti numatyta taisyklė, kuri patvirtina Reglamente Nr. 207/209 esančią taisyklę, kad diskrecija nesuteikiama. Žinoma, galima teigti, kad taip turi būti teisingai aiškinamas santykis tarp Įgyvendinimo reglamento 22 taisyklės 2 dalies ir Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 dalies antro sakinio ( 31 ). Antra, Reglamente Nr. 207/2009 gali nebūti nuostatų, pagal kurias nesuteikiama diskrecija, nors Įgyvendinimo reglamente gali būti numatyta atitinkama taisyklė. Tačiau ar tokiu atveju Įgyvendinimo reglamente numatyta taisyklė gali būti pakankamas pagrindas padaryti išvadą, kad VRDT neturi diskrecijos?

129.

Manau, kad negali. Įgyvendinimo reglamentas negali prieštarauti Reglamentui Nr. 207/2009.

130.

Manau, kad Įgyvendinimo reglamento 40 taisyklės 5 dalis yra prie antros kategorijos priskiriamų taisyklių pavyzdys. Pagal tos dalies pirmą sakinį 57 straipsnio 1 dalis tampa įvykdoma ir ji įgyvendinama nustatant, kaip VRDT turi naudotis diskrecija, susijusia su prašymu panaikinti registraciją, pateiktu remiantis Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punktu. Antrame sakinyje numatyta taisyklė, priešinga Reglamento Nr. 207/2009 numatytai taisyklei: pagal ją nesuteikiama diskrecija ir neleidžiama taikyti Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalies.

131.

Taigi, remiantis Reglamentu Nr. 207/2009, galima teigti: „taip, diskrecija suteikta“, o remiantis Įgyvendinimo reglamentu – „ne, diskrecija nesuteikta“. Šiomis aplinkybėmis manau, kad Įgyvendinimo reglamentas prieštarauja Reglamentui Nr. 207/2009. Todėl pirmenybė turi būti teikiama pastarajam.

132.

Todėl sutinku su Systemtechnik, kad Bendrasis Teismas pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalį, nes sprendimo byloje T‑434/09 63 punkte konstatavo, jog Įgyvendinimo reglamento 40 taisyklės 5 dalis yra nuostata, pagal kurią nesuteikiama tokia diskrecija, kokia numatyta 76 straipsnio 2 dalyje.

133.

Taigi, darau išvadą, kad apeliacinis skundas pagrįstas tiek, kiek jis susijęs su apeliacinio skundo byloje C‑609/11 P trečiojo pagrindo antra dalimi.

134.

Bendrasis Teismas turėjo padaryti išvadą, kad VRDT turėjo diskreciją, ir paskui išnagrinėti, kaip VRDT, konkrečiai – Apeliacinė taryba, pasinaudojo tokia diskrecija šioje byloje.

135.

Atmetu teiginį, kad Bendrasis Teismas sprendimo byloje T‑427/09 26 punkte padarė teisės klaidą, nes padarė išvadą, jog naudojimas iš tikrųjų negali būti aiškinamas taip, kad jis apima minimalų ir nepakankamą naudojimą.

136.

Clean Solutions ir VRDT teisingai nurodė, kad šis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas, nes Systemtechnik iškraipė to sprendimo 26 punkte padarytos išvados turinį.

137.

26 punktas prasideda taip: „Taigi, nors pagal naudojimo iš tikrųjų sąvoką atmetamas bet koks minimalus ir nepakankamas naudojimas, kai neįmanoma konstatuoti realaus ir veiksmingo prekių ženklo naudojimo apibrėžtoje rinkoje <...>“ Bendrasis Teismas apibūdino, kaip galima įrodyti naudojimą apibrėžtoje rinkoje ir kaip tokia aplinkybė gali padėti įrodyti, kad prekių ženklas naudojamas iš tikrųjų. Tai akivaizdžiai matyti, kai sakinio pirmą dalį skaitome kartu su antra dalimi, kurioje Bendrasis Teismas toliau konstatavo, kad norint įrodyti, jog prekių ženklas naudojamas apibrėžtoje rinkoje, nereikia įrodyti komercinės sėkmės, ekonominės strategijos arba didelio masto komercinio naudojimo. Tokią išvadą galima daryti ir 26 punktą skaitant kartu su 25 punktu, kuriame Bendrasis Teismas apibrėžė „prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų“ sąvoką.

138.

Šiuo klausimu pritarčiau Bendrojo Teismo požiūriui.

139.

Manau, kad sprendimo 26 punkte Bendrasis Teismas norėjo pasakyti, jog nė vienas iš šių veiksnių atskirai negali būti pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima padaryti išvadą, kad prekių ženklas pradėtas faktiškai naudoti apibrėžtoje rinkoje. Atsižvelgdamas į tai, jis 28 punkte toliau nurodė, kad „mažą nagrinėjamu prekių ženklu žymimų prekių ar paslaugų pardavimo apimtį gali kompensuoti didelis šio prekių ženklo naudojimo intensyvumas ar tam tikras pastovumas, ir atvirkščiai“, o 29 punkte jis nurodė, kad „kuo mažesnė yra prekių ženklo komercinio naudojimo apimtis, tuo labiau reikia, kad <...> savininkas pateiktų papildomos informacijos, kuri išsklaidytų galimas abejones dėl nagrinėjamo prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų pobūdžio“. Manau, kad šie motyvai visiškai atitinka būtinybę bendrai įvertinti visus svarbius veiksnius, kaip Teisingumo Teismas neseniai konstatavo Sprendime Leno Merken ( 32 ).

140.

Todėl darau išvadą, kad apeliacinio skundo trečiasis pagrindas nepagrįstas.

141.

Panašu, kad byloje C‑609/11 P Systemtechnik teigia, jog Bendrasis Teismas sprendime byloje T‑427/09 padarė išvadą, kad apeliantės vadovo sąžiningumo deklaracija yra nepriimtinas įrodymas.

142.

Manau, kad Bendrasis Teismas tokios išvados nepadarė.

143.

Skundžiamame sprendime nerandu jokios užuominos, kad Bendrasis Teismas pripažino, jog sąžiningumo deklaracija (arba iš tiesų bet kurie kitų rūšių įrodymai, pateikti Apeliacinei tarybai) yra nepriimtinas įrodymas. Priešingai – 37 punkte Bendrasis Teismas įvertino sąžiningumo deklaracijos įrodomąją galią konkrečiomis jo nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. 33 punkte jis pažymėjo, kad Apeliacinės tarybos argumentai buvo grindžiami nuotraukų ir keturių sąskaitų faktūrų įrodomosios galios tarpusavio priklausomybe. Paskui, 34–36 punktuose, jis išnagrinėjo šiuos argumentus. Remdamasis tų dviejų rūšių įrodymų faktiniu įvertinimu Bendrasis Teismas 37 punkte baigdamas nurodė, kad buvo pateikti „gana menki pardavimo įrodymai, palyginti su <...> vadovo deklaracijoje nurodyta suma“. Šis faktinių aplinkybių įvertinimas nepatenka į Teisingumo Teismo per apeliacinį procesą vykdomos teisminės kontrolės sritį.

144.

Todėl manau, kad apeliacinio skundo byloje C‑609/11 P ketvirtasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

145.

Apeliacinio skundo byloje C‑610/11 P pirmasis pagrindas iš dalies sutampa su apeliacinio skundo byloje C‑609/11 P ketvirtuoju pagrindu dėl Bendrojo Teismo požiūrio į sąžiningumo deklaraciją.

146.

Byloje C‑610/11 P Systemtechnik teigia, kad Bendrasis Teismas sprendimo byloje T‑434/09 34 punkte padarė teisės klaidą, nes konstatavo, kad ženklo savininko vadovo sąžiningumo deklaracija gali turėti įrodomąją galią tik jeigu deklaraciją patvirtina kiti įrodymai.

147.

Bendrojo Teismo motyvai byloje T‑434/09 susiję su sąžiningumo deklaracijos įrodomąja galia apskritai. 33 punkte Bendrasis Teismas nagrinėjo veiksnius, svarbius norint įvertinti tokio pobūdžio deklaracijos, nurodytos Reglamento Nr. 207/2009 78 straipsnio 1 dalies f punkte, įrodomąją galią, o ne priimtinumą. Tokie veiksniai apima „dokumento kilmę, jo parengimo aplinkybes, adresatą, ir klausimą, ar tokio dokumento turinys atrodo pagrįstas ir patikimas“. Paskui, remdamasis šiomis aplinkybėmis, 34 punkte Bendrasis Teismas įvertino Systemtechnik pateiktos sąžiningumo deklaracijos įrodomąją galią. Atsižvelgdamas į „deklaracijos autorių ir ieškovę siejančius akivaizdžius ryšius“, Bendrasis Teismas nusprendė, kad „minėtai deklaracijai galima suteikti įrodomąją galią tik tuo atveju, jeigu ją patvirtina keturiolika pateiktų nuotraukų ir keturios pateiktos sąskaitos faktūros“.

148.

Systemtechnik aiškiai ginčija įvertinimą, atliktą sprendimo byloje T‑434/09 34 punkte. Tačiau tame punkte (kitaip nei 33 punkte išdėstytų motyvų) pateiktas Bendrojo Teismo atliktas faktinių aplinkybių įvertinimas. Taigi, per apeliacinį procesą jis nepatenka į Teisingumo Teismo jurisdikcijos sritį.

149.

Todėl manau, kad apeliacinio skundo byloje C‑610/11 P pirmasis pagrindas turi būti atmestas, nes yra nepriimtinas.

150.

Atsižvelgdama į išvadą, kurią padariau dėl apeliacinio skundo byloje C‑610/11 P trečiojo pagrindo, manau, kad nebūtina dar kartą nagrinėti Įgyvendinimo reglamento 40 taisyklės 5 dalies taikymo klausimo.

151.

Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą Teisingumo Teismas turi panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą, jeigu apeliacinis skundas pagrįstas. Jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jeigu toje byloje tai galima padaryti. Jis taip pat gali grąžinti bylą Bendrajam Teismui.

152.

Esu padariusi išvadą, kad apeliacinis skundas byloje C‑610/11 P pagrįstas tiek, kiek jis susijęs su tuo, jog VRDT turi diskreciją atsižvelgti į naudojimo iš tikrųjų įrodymus, pateiktus pavėluotai.

153.

Atsižvelgdama į nurodytas faktines aplinkybes ir į šiuo klausimu išdėstytus argumentus, kuriais šalys apsikeitė tiek Bendrajame Teisme, tiek Teisingumo Teisme, manau, kad Teisingumo Teismas gali paskelbti galutinį sprendimą dėl to, ar Apeliacinė taryba tinkamai pasinaudojo diskrecija.

154.

Šioje byloje Bendrasis Teismas, nagrinėdamas trečiąjį ieškinio pagrindą, neanalizavo Apeliacinės tarybos alternatyvios išvados, kad, jeigu ji būtų turėjusi diskreciją, ji būtų nusprendusi neatsižvelgti į tuos įrodymus, nes nebuvo paaiškinta, kodėl tie įrodymai pirmą kartą buvo pateikti jai.

155.

Manau, kad Apeliacinė taryba nepakankamai pagrindė sprendimą pasinaudoti diskrecija ne apeliantės naudai. Visų pirma ji neišnagrinėjo, ar tokie įrodymai svarbūs registracijos panaikinimo procedūros rezultatui, t. y. klausimo, ar apeliantė turėtų netekti teisių į ženklą, ji taip pat neišnagrinėjo aplinkybės, kad Anuliavimo skyrius neatsiliepė į Systemtechnik prašymą (kai ši iškėlė konfidencialumo klausimus) imtis atitinkamos procesinės priemonės ir nurodyti, ar jis norėtų, kad prie bylos medžiagos būtų pridėti kiti įrodymai ir atskiri dokumentai. Remdamasi nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, manau, kad spręsdama, kaip pasinaudoti diskrecija, Apeliacinė taryba privalėjo atsižvelgti į šias dvi aplinkybes ir jas apsvarstyti.

156.

Todėl darau išvadą, kad Apeliacinės tarybos sprendimas turi būti panaikintas.

157.

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal to paties reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. 138 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas, bet Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad šalis padengtų dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į aplinkybes.

158.

Abiejose bylose visos šalys reikalauja priteisti bylinėjimosi išlaidas.

159.

Manau, kad byloje C‑609/11 P Systemtechnik, kaip pralaimėjusi šalis, privalo padengti bylinėjimosi išlaidas. Byloje C‑610/11 P kiekviena šalis privalo padengti savo bylinėjimosi išlaidas, nes buvo patenkinta dalis kiekvienos šalies reikalavimų.

160.

Remdamasi išdėstytais motyvais Teisingumo Teismui siūlau:

161.

Remdamasi išdėstytais motyvais Teisingumo Teismui siūlau: