1.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su klausimu, ar trečiųjų šalių piliečiai dėl savo šeimos ir asmeninių ryšių su nepilnamečiais Sąjungos piliečiais pagal Sąjungos teisę turi teisę gyventi Sąjungoje, ir, jei taip, kiek ir kokiomis sąlygomis. Šitaip prašymas priimti prejudicinį sprendimą sietinas su sprendimuose Dereci ( 2 ) ir Ruiz Zambrano ( 3 ) išanalizuotomis problemomis: kiek Sąjungos piliečiams suteikiama teisė gyventi šalyje gali būti taikoma trečiųjų šalių piliečiams. Tačiau šioje byloje yra vienas skirtumas: trečiosios šalies pilietis prašo suteikti teisę gyventi ne toje valstybėje narėje, kurioje yra jo duktė, Sąjungos pilietė.

2.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Pagrindinių teisių chartijos) 7 straipsnyje „Teisė į privatų ir šeimos gyvenimą“ nustatyta:

„Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas.“

3.

Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnyje „Vaiko teisės“ nustatyta:

„1)   Vaikai turi teisę į jų gerovei užtikrinti būtiną apsaugą ir globą. <…>

<...>

3)   Kiekvienas vaikas turi teisę reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais, jei tai neprieštarauja vaiko interesams.“

4.

Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje nustatyta:

„Šios Chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę.“

5.

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – Direktyva 2004/38) ( 4 ), penktoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Visų Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje turėtų būti suteikiama ir jų šeimos nariams, neatsižvelgiant į pilietybę, jei ta teise naudojamasi pagal objektyvius laisvės ir orumo reikalavimus <...>.“

6.

Direktyvos 2004/38 1 straipsnyje šios direktyvos dalykas apibrėžiamas šitaip:

„Ši direktyva nustato:

<...>“

7.

Pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnyje pateiktas apibrėžtis „šeimos nariai“ yra, be kita ko, „Sąjungos piliečio ir sutuoktinio ar partnerio <…> išlaikomi tiesioginiai giminaičiai, esantys aukščiau pagal giminystės liniją“ (2 straipsnio 2 dalies d punktas). Pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio 3 dalį „priimančioji valstybė narė“ – tai „valstybė narė, į kurią atvyksta Sąjungos pilietis, pasinaudodamas laisvo judėjimo ir gyvenimo teise.“

8.

Direktyvos 2004/38 3 straipsnyje „Naudos gavėjai“ nustatyta:

„1)   Ši direktyva taikoma visiems Sąjungos piliečiams, kurie atvyksta į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, ir 2 straipsnyje apibrėžtiems jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų.

2)   Nepažeisdama jokių laisvo judėjimo ir gyvenimo teisių, kuriuos atitinkami asmenys gali turėti savaime, priimančioji valstybė narė, laikydamasi savo teisės aktų, palengvina galimybę įvažiuoti ir gyventi šalyje tokiems asmenims:

<...>“

9.

Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„<...> gyvenimo šalyje teisė taikoma šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, lydintiems ar vykstantiems kartu su Sąjungos piliečiu priimančiojoje valstybėje narėje [lydintiems Sąjungos pilietį į priimančiąją valstybę narę ar atvykstantiems pas jį šioje priimančioje valstybėje narėje], <...>“

10.

Direktyvos 2004/38 10 straipsnyje „Leidimo gyventi šalyje kortelių išdavimas“ nustatyta:

„1)   Teisė gyventi šalyje Sąjungos piliečio šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, patvirtinama išduodant dokumentą, vadinamą „Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortele“, ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo paraiškos pateikimo dienos. <...>

2)   Leidimo gyventi šalyje kortelei išduoti valstybės narės reikalauja pateikti tokius dokumentus:

<...>

<...>“

11.

Direktyvos 2004/38 12 straipsnyje numatomas gyvenimo šalyje teisės išlikimas šeimos nariams Sąjungos piliečiui mirus arba jam išvykus:

„<...>

3)   „Sąjungos piliečio išvykimas iš priimančiosios valstybės narės arba jo mirtis nereiškia teisės gyventi šalyje praradimo jo vaikams ar tėvams, kuriuos globoja vaikai [kurie globoja vaikus], neatsižvelgiant į pilietybę, jei vaikai gyvena priimančiojoje valstybėje narėje ir mokosi švietimo įstaigoje, iki jų mokslų užbaigimo.“

12.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsnis susijęs su teise į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą; jame nustatyta:

„1.   Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.

2.   Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės saugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“

13.

Įstatymo dėl užsieniečių apsigyvenimo, įsidarbinimo ir integracijos federalinėje teritorijoje (Gesetzes über den Aufenthalt, die Erwerbstätigkeit und die Integration von Ausländern im Bundesgebiet, toliau – Užsieniečių apsigyvenimo šalyje įstatymas) 7 straipsnis ( 5 ) susijęs su leidimu gyventi šalyje; jame nustatyta:

„1.   Leidimas gyventi šalyje yra laikinas leidimas gyventi. Jis išduodamas toliau esančiuose skirsniuose nurodytais gyvenimo tikslais. Pagrįstais atvejais leidimas gyventi šalyje gali būti išduotas ir šiame įstatyme nenumatytu gyvenimo tikslu.

<...>“

14.

Užsieniečių apsigyvenimo šalyje įstatymo (Gesetz über die allgemeine Freizügigkeit von Unionsbürgern) 18 straipsnio 2 dalis suformuluota taip:

„Užsieniečiui gali būti išduotas leidimas gyventi, kad jis galėtų dirbti <...>“

15.

Pagal Vokietijos įstatymo dėl bendrojo laisvo Sąjungos piliečių judėjimo ( 6 ) 2 straipsnį teisę laisvai judėti turintys Sąjungos piliečiai turi teisę atvykti ir gyventi šalyje laikantis šio įstatymo reikalavimų, tačiau jų šeimos nariai tokią teisę iš principo turi tik tuomet, „jeigu jie lydi Sąjungos pilietį arba atvyksta pas jį“ (šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalis), arba tuomet, jei po penkerių metų teisėto gyvenimo šalyje jie įgyja teisę nuolat gyventi šalyje (šio įstatymo 4a straipsnis).

16.

Šio įstatymo 5 straipsnyje su antrašte „Teisės gyventi pagal Sąjungos teisę sertifikatai, leidimo gyventi šalyje kortelės“ nustatyta:

„<...>

2.   Teisę laisvai judėti turintiems šeimos nariams, kurie nėra Sąjungos piliečiai, per šešių mėnesių laikotarpį po to, kai pateikė reikalaujamus duomenis, ex officio išduodama leidimo gyventi šalyje kortelė Sąjungos piliečio šeimos nariams, galiojanti penkerius metus. <…>“

17.

Pareiškėjas pagrindinėje byloje yra Japonijos pilietis. Nuo 1998 m. jis susituokęs su Vokietijos piliete. 2004 m. JAV jiems gimė duktė, kuri turi ne tik JAV ir Japonijos, bet ir Vokietijos pilietybę.

18.

2005 m. gruodžio pabaigoje šeima iš JAV persikėlė į Ulmą (Vokietijoje). 2006 m. sausio 9 d. pareiškėjas gavo leidimą gyventi Vokietijoje kaip užsienietis, kuris yra Vokietijos pilietės sutuoktinis.

19.

Nuo 2006 m. vasario mėn. pareiškėjas dirba Ulme pagal neterminuotą darbo sutartį už mėnesinį maždaug 4850 EUR bruto darbo užmokestį visą darbo dieną.

20.

2007 m. vasarą pareiškėjo žmona priėmė pasiūlymą dirbti Vienoje, todėl ji savo pagrindinę gyvenamąją vietą nuo 2008 m. kovo mėn. perkėlė ten ir pasiėmė dukterį. Pareiškėjas liko Ulme. Dukters, kuri Vienoje lanko mokyklą, globos teises turi abu tėvai. Pareiškėjas ją reguliariai lanko vieną kartą per mėnesį ir tuomet praleidžia su ja visą savaitgalį ir jos išlaikymui skiria po 300 EUR per mėnesį. Be to, duktė atostogas leidžia dažniausiai su pareiškėju.

21.

2008 m. birželio mėn. žmona Vokietijos užsieniečių reikalų tarnyboje deklaravo, kad jau nuo 2008 m. sausio 1 d. gyvena atskirai nuo pareiškėjo. Todėl nebegalima pratęsti pareiškėjo leidimo gyventi šalyje, kuris jam buvo iš pradžių išduotas kaip užsieniečiui, susituokusiam su Vokietijos piliete, remiantis Užsieniečių apsigyvenimo šalyje įstatymu.

22.

Tačiau pareiškėjas šiuo metu teisėtai gyvena Vokietijoje, nes jam buvo suteiktas su jo darbu susietas nacionalinis leidimas gyventi šalyje pagal Užsieniečių apsigyvenimo šalyje įstatymo 18 straipsnį.

23.

Pareiškėjas teigia, kad jis globoja savo Austrijoje gyvenančią dukterį, todėl jam taikytina iš Sąjungos teisės išplaukianti teisė gyventi Vokietijoje. Remiantis šia teise galima reikalauti „Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelės“ pagal Direktyvos 2004/38 10 straipsnį.

24.

2008 m. gegužės 30 d. pareiškėjas nesėkmingai bandė prašyti išduoti tokią leidimo gyventi šalyje kortelę. Šis prašymas dabar nagrinėjamas apeliaciniame skunde prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

25.

Šiomis sąlygomis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

Pirmasis klausimas

Antras klausimas

Jeigu ESS 6 straipsnio 1 arba 3 dalis nelemia pareiškėjo gyvenimo šalyje teisės pagal Sąjungos teisę: ar, atsižvelgiant į Sprendimą Zhu ir Chen (2004 m. spalio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas, byla C-200/02, 45–47 punktai), siekiant veiksmingai pasinaudoti globos teisėmis, išplaukiančiomis iš nepilnametės Sąjungos pilietės, kuri su savo motina dėl jos profesinės veiklos daugiausia gyvena kitoje ES valstybėje narėje, turimos teisės laisvai judėti, pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį, prireikus atsižvelgiant į EŽTK 8 straipsnį, gali būti kildinama Sąjungos teisėje reglamentuota tėvo, trečiosios šalies piliečio, gyvenimo Sąjungos piliečio kilmės valstybėje narėje teisė?

Jeigu bus patvirtinta Sąjungos teisėje reglamentuota gyvenimo valstybėje narėje teisė: ar vienas iš tėvų, trečiosios šalies pilietis esant tokiai, kaip antai pareiškėjo, situacijai turi teisę į tai, kad jam būtų išduota „Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelė“, prireikus pagal direktyvos 10 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį?

26.

Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sutinka, kad „žinoma, visus prejudicinius klausimus galima sutraukti į vienintelį klausimą:

Ar, siekiant išlaikyti reguliarius asmeninius santykius ir tiesioginius tėviškus kontaktus, iš Europos Sąjungos teisės išplaukia globos teises turinčio vieno iš tėvų, kuris yra trečiosios šalies pilietis, „Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortele“ patvirtinama teisė likti jo vaiko, kuris yra Sąjungos pilietis, kilmės valstybėje narėje, kai vaikas, pasinaudodamas teise laisvai judėti, iš jos persikelia gyventi į kitą valstybę narę?“ ( 7 )

27.

Tolesnėje analizėje reikėtų remtis 26 punkte nurodytu apibendrintu klausimu, kuris nagrinėtinas atsižvelgiant į 25 punkte iškeltus teisinius aspektus, jeigu jie reikšmingi.

28.

Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas norėtų sužinoti, ar pareiškėjui, atsižvelgiant į pagrindinės bylos sąlygas, pagal Sąjungos teisę suteikiama teisė gyventi jo vaiko, kuris turi Vokietijos pilietybę, kilmės valstybėje narėje. Antra, teismas klausia, ar pareiškėjas, turėdamas tokią teisę, remdamasis Sąjungos teise gali prašyti išduoti jam „Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę“.

29.

Pareiškėjo teisę apsigyventi Vokietijoje būtų galima kildinti iš Direktyvos 2004/38 arba pirminės teisės.

30.

Toliau pirmiausia reikės nustatyti, ar remiantis Direktyva 2004/38 būtų galima pagrįsti tokią teisę gyventi šalyje.

31.

Aiškinantis, ar remiantis Direktyva 2004/38 galima pagrįsti teisę gyventi šalyje, pirmiausia reikia išnagrinėti jos nuostatų formuluotes, sistemą, esmę ir tikslą. Galiausiai reikia nustatyti, ar tokio Direktyvos 2004/38 aiškinimo pagal tekstą, sistemą ir tikslą išvados suderinamos su pagrindinėmis teisėmis.

32.

Pareiškėjo teisė apsigyventi Vokietijoje galėtų būti pagrįsta Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 2 dalimi arba 12 straipsnio 3 dalimi. Be to, reikėtų atsižvelgti į jos penktą konstatuojamąją dalį.

33.

Jei Sąjungos pilietis išvyksta į kitą valstybę narę, kurios pilietybės jis neturi, Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 2 dalimi kartu su 2 straipsnio 2 punkto d papunkčiu Sąjungos piliečio tėvams toje šalyje suteikiama teisė gyventi ilgiau kaip tris mėnesius, jei Sąjungos pilietis juos išlaiko. Tačiau ši teisė gyventi šalyje taikoma su sąlyga, kad atitinkamas šeimos narys faktiškai lydi jį į priimančiąją valstybę narę ar atvyksta pas jį šioje valstybėje narėje.

34.

Pagrindinė byla neatitinka minėtų reikalavimų. Pirma, tėvas, trečiosios šalies pilietis, prašo suteikti jam teisę gyventi ne priimančiojoje valstybėje narėje, į kurią persikėlė gyventi jo duktė, t. y. Austrijoje, bet savo dukters kilmės valstybėje narėje – Vokietijoje. Antra, Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 2 dalies formuluotė netaikytina vien todėl, kad japonas tėvas nei atvyko pas savo dukterį priimančiojoje valstybėje narėje, nei ją lydėjo į šią valstybę narę. Galiausiai neįvykdyti Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 punkto d papunkčio reikalavimai, nes in casu ne Sąjungos pilietė išlaiko tėvą, bet tėvas Sąjungos pilietę ( 8 ).

35.

Direktyvos 2004/38 12 straipsnio 3 dalimi „tėvams, kuriuos globoja vaikai [kurie globoja vaikus]“, neatsižvelgiant į jų pilietybę suteikiama teisė gyventi šalyje iki vaikų mokslų užbaigimo. Tačiau ši nuostata aiškiai taikytina tik tokiu atveju, jei Sąjungos pilietis išvyksta iš priimančiosios valstybės narės, o ne tokiu atveju, apie kurį čia kalbama, kai Sąjungos pilietis išvyksta iš savo kilmės valstybės narės. Todėl tėvo, Japonijos piliečio, kurio duktė yra į Austriją išvykusi Vokietijos pilietė, teisė gyventi Vokietijoje negali būti grindžiama šia nuostata.

36.

Iš pirmo žvilgsnio Direktyvos 2004/38 penktos konstatuojamosios dalies formuluotė atrodo plati ir, nagrinėjama atskirai, atrodo, galėtų suteikti trečiųjų šalių piliečiams teisę apsigyventi visoje Sąjungoje – „valstybių narių teritorijoje“.

37.

Tačiau kadangi šis teiginys pateikiamas konstatuojamojoje dalyje, jis vertintinas tik kaip principas, į kurį reikia atsižvelgti aiškinant Direktyvą 2004/38. Juo negalima performuluoti baigtinio direktyva suteikiamų teisių gyventi šalyje sąrašo ir konkrečių sąlygų ir pakeisti jų besąlygiška, visoje Sąjungoje šeimos nariams taikoma teise gyventi šalyje ( 9 ). Tokiu atveju, pavyzdžiui, Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 2 dalis ir 12 straipsnio 3 dalis nebeturėtų savarankiškos taikymo srities.

38.

Todėl ir iš penktos konstatuojamosios dalies negalima kildinti trečiosios šalies piliečio teisės gyventi jo vaiko kilmės valstybėje narėje.

39.

Vadinasi, iš Direktyvos 2004/38 teksto aiškinimo negalima kildinti pareiškėjo teisės gyventi Vokietijoje. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus ( 10 ).

40.

Nustačius, kad Direktyvos 2004/38 formuluote negalima grįsti globos teisę turinčio trečiosios šalies piliečio teisės gyventi nepilnamečio Sąjungos piliečio kilmės valstybėje narėje, taip pat reikia išnagrinėti, ar aptariama direktyva, atsižvelgiant į jos sistemą ir tikslus, gali būti „aiškinama plačiai“, remiantis ne tik jos formuluote ( 11 ).

41.

Kalbant apie klausimą, ar sisteminis aiškinimas leidžia taikyti Direktyvą 2004/38 (išplečiant jos formuluotę) trečiosios šalies piliečio, globojančio savo vaiką, išvykusį į kitą valstybę narę, teisei gyventi savo vaiko kilmės valstybėje narėje pagrįsti, Komisija teisingai nurodo ( 12 ), kad Direktyvos 2004/38 sistemoje nepaliekama galimybių taikyti teisę gyventi šalyje tokiu atveju, kai Sąjungos piliečio šeimos nariai, turintys trečiosios šalies pilietybę, pageidauja apsigyventi jo kilmės valstybėje narėje, o pats Sąjungos pilietis išvyksta į kitą valstybę narę.

42.

Teisė gyventi šalyje, kuri Direktyva 2004/38 suteikiama šeimos nariams, turintiems trečiosios šalies pilietybę, Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 2 dalyje siejama su faktu, kad šeimos narys Sąjungos pilietį lydėjo ar vyko kartu priimančiojoje valstybėje narėje.

43.

Teisingumo Teismas pabrėžė, kad reikalavimai, susiję su „(Sąjungos piliečio) šeimos nariais, kurie jį lydi“, siekiant užtikrinti praktinį Direktyvos 2004/38 veikimą, negali būti aiškinami siaurai ir nesvarbu, ar, pavyzdžiui, atitinkami asmenys į priimančiąją valstybę narę atvyko vienu metu ( 13 ).

44.

Tačiau Direktyva 2004/38, kaip nurodoma jos 3 straipsnio 1 dalyje, pagal savo reguliavimo koncepciją iš principo grindžiama tik situacijomis, kai kalbama apie Sąjungos piliečio ir jo šeimos narių teisę gyventi kitose valstybėse narėse, o ne tose, kurios pilietybę turi Sąjungos pilietis ( 14 ).

45.

Todėl trečiosios šalies piliečiu esančio šeimos nario teisė gyventi Sąjungos piliečio kilmės valstybėje narėje iš principo nereglamentuojama Direktyvoje 2004/38, juolab tokiu atveju, kai Sąjungos pilietis, o ne jo šeimos narys išvyksta iš kilmės valstybės narės į priimančiąją valstybę narę.

46.

Tai nereiškia, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyvoje 2004/38 nepastebėjo problemos, susijusios su galimu Sąjungos piliečio išvykimu, tiesiog jis tokią problemą išsamiai reglamentavo 12 straipsnyje. Direktyvos 2004/38 12 straipsnio 3 dalyje šeimos nariui, trečiosios šalies piliečiui, suteikiama teisė gyventi šalyje, tačiau tik priimančiojoje valstybėje narėje, o ne Sąjungos piliečio kilmės valstybėje narėje. Ši nuostata konkrečiai taikytina, pavyzdžiui, tuomet, kai globos teisę turintis Sąjungos pilietis, kuris iš pradžių su savo sutuoktiniu, trečiosios šalies piliečiu, ir bendrais vaikais išvyko į priimančiąją valstybę narę, vėliau vėl išvyko iš priimančiosios valstybės narės, o vienas iš tėvų, trečiosios šalies pilietis, norėtų toliau pasilikti toje valstybėje su vaikais kol jie baigs mokslus. Tačiau Direktyvos 2004/38 12 straipsnyje nereglamentuojama situacija, kai išvykstama iš kilmės valstybės narės, ir nesprendžiamas klausimas, ar išliks trečiosios šalies piliečiui suteikta teisė joje gyventi, taigi nėra pagrindo atitinkamai taikyti (išplečiant aptariama direktyva reguliuojamą dalyką) Direktyvos 2004/38 12 straipsnio 3 dalies vertinimą kilmės valstybei narei. Tačiau net jei Direktyvos 2004/38 12 straipsnio 3 dalis būtų atitinkamai išplėsta, šioje byloje nebūtų įmanoma tėvui suteikti teisės gyventi šalyje, nes tėvas, trečiosios šalies pilietis, ir jo vaikas nebegyvena toje pačioje valstybėje narėje, o būtent tokia prielaida aiškiai grindžiama Direktyvos 2004/38 12 straipsnio 3 dalis.

47.

Galiausiai Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 3 dalies reguliavimo sistemas sieja tai, kad trečiosios šalies piliečio teisė gyventi šalyje priklauso nuo Sąjungos piliečio teisės gyventi šalyje, jeigu jis iš pradžių lydėjo Sąjungos pilietį į priimančiąją valstybę narę, t. y. ne į Sąjungos piliečio kilmės valstybę narę. Pagrindinėje byloje taip neatsitiko, nes Sąjungos pilietė į Austriją išvyko tik su savo motina.

48.

Todėl globos teisę turinčio trečiosios šalies piliečio teisė gyventi į kitą valstybę narę išvykusios nepilnametės Sąjungos pilietės kilmės valstybėje narėje negali būti grindžiama Direktyvos 2004/38 sistema.

49.

Be to, kyla klausimas, ar Direktyvą 2004/38 galima taikyti išplečiant jos reguliavimo sistemą, remiantis teleologiniais argumentais, skirtais pagrįsti globos teisę turinčių trečiosios šalies piliečių teisę gyventi į kitą valstybę narę išvykusio nepilnamečio Sąjungos piliečio kilmės valstybėje narėje.

50.

Kaip jau minėta, Direktyva 2004/38 siekiama reglamentuoti situacijas, kai kalbama apie Sąjungos piliečio ir jo šeimos narių teisę gyventi kitose valstybėse narėse, o ne tas, kai pilietybę turi Sąjungos pilietis. Todėl pagal jos prasmę ir tikslą negali būti reikalaujama, kad ji apimtų situacijas, panašias į aprašytas pagrindinėje byloje, kai kalbama tik apie išvykusio Sąjungos piliečio kilmės valstybę narę ir galbūt ten jo šeimos nariui suteiktą teisę gyventi.

51.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar iškėlė klausimą, ar būtų galima Direktyvą 2004/38 „aiškinti plačiai“ atsižvelgiant į Pagrindinių teisių chartijos 7 ir 24 straipsnius ( 15 ), pagal kuriuos turi būti gerbiamas šeimos gyvenimas ir kiekvienas vaikas turi teisę į globą ir teisę reguliariai palaikyti asmeninius santykius su abiem savo tėvais.

52.

Direktyvos 2004/38 nuostatas dar būtų galima teisiškai plėtoti taikant aiškinimą, kuriame atsižvelgiama į pagrindines teises.

53.

Pagal ESS 6 straipsnį Pagrindinių teisių chartija priskiriama pirminei teisei. Antrinė Sąjungos teisė, kaip antai minėta direktyva, jei įmanoma, turi būti aiškinama laikantis pirminės teisės, vadinasi, ir pagrindinių teisių. Jei teisės aktą galima aiškinti keliais būdais, reikia remtis tokiu, dėl kurio nekiltų kolizija su Sąjungos teisės sistema saugomomis pagrindinėmis teisėmis ( 16 ).

54.

Pagal Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnį jos reikia laikytis įgyvendinant Direktyvą 2004/38. Tačiau klausimas dėl pagrindines teises atitinkančio teisės akto aiškinimo ir taikymo negali būti keliamas, nepaisant to teisės akto taikymo srities. Anksčiau buvo konstatuota, kad į Direktyvos 2004/38 taikymo sritį nepatenka ši byla dėl trečiosios šalies piliečio teisės gyventi Sąjungos piliečio kilmės valstybėje narėje, vadinasi, nebereikia kelti klausimo dėl direktyvos nuostatų vertinimo atsižvelgiant į Pagrindinių teisių chartiją ( 17 ).

55.

Tas pats taikoma, kalbant apie EŽTK ( 18 ) nuostatas, kurios galėtų būti reikšmingos aiškinimui tik siejamos jas su Direktyvos 2004/38 taikymo sritimi – kaip ir Pagrindinių teisių chartijos atveju. Kadangi aptariama direktyva reglamentuojama tik teisė apsigyventi kitose valstybėse narėse, o ne toje, kurios pilietybę turi Sąjungos pilietis, į šį aspektą taip pat nebereikia gilintis.

56.

Tačiau šiomis aplinkybėmis dar kyla klausimas, ar pagrindinės teisės gali būti tiesiogiai taikomos dėl kitų priežasčių ir pareiškėjui gali būti suteikta teisė gyventi jo dukters kilmės valstybėje narėje, apeinant Direktyvą 2004/38. Į šį klausimą pasigilinsiu šios išvados 75 ir paskesniuose punktuose.

57.

Tačiau, jei siekiama pagrįsti globos teises turinčių trečiųjų šalių piliečių teisę gyventi į kitą valstybę narę išvykusio nepilnamečio Sąjungos piliečio kilmės valstybėje narėje, tokiu atveju nebūtina teisiniu požiūriu plėtoti Direktyvos 2004/38 atsižvelgiant į pagrindines teises.

58.

Tarpinėje išvadoje konstatuotina, kad Direktyva 2004/38 negalima pagrįsti globos teises turinčių trečiųjų šalių piliečių teisės gyventi į kitą valstybę narę išvykusio nepilnamečio Sąjungos piliečio kilmės valstybėje narėje.

59.

Kadangi pagal antrinę teisę pareiškėjui negalima suteikti pageidaujamos teisės gyventi šalyje pagal Sąjungos teisę, toliau reikės nagrinėti pirminę teisę.

60.

Pareiškėjui galėtų būti suteikiama teisė (atsižvelgiant į ESS 6 straipsnio 1 ir 3 dalyje garantuojamas pagrindines teises) gyventi jo į Austriją išvykusio vaiko kilmės valstybėje narėje remiantis SESV 20 ir 21 straipsniais.

61.

Globos teisę turintis tėvas, trečiosios šalies pilietis šioje byloje negali tiesiogiai remtis SESV 20 ir 21 straipsniuose užtikrinama judėjimo laisve arba teise pasilikti, nes jos grindžiamos Sąjungos pilietybe. Tačiau pagal Teisingumo Teismo praktiką Sąjungos piliečio statusas konkrečiu atveju gali prisidėti prie to, kad net jo šeimos nariui, trečiosios šalies piliečiui, gali būti pripažinta teisė gyventi šalyje pagal Sąjungos teisę.

62.

Iš pirminės teisės išplaukianti trečiosios šalies piliečiais esančių tėvų teisė gyventi šalyje pagal Teisingumo Teismo praktiką pripažįstama tik tuomet, jei nesuteikus teisės gyventi šalyje vienam iš tėvų, turinčių trečiosios šalies pilietybę, būtų iš esmės sutrukdyta faktiškai naudotis Sąjungos piliečio teisiniu statusu ( 20 ). Todėl vieno iš tėvų, turinčių trečiosios šalies pilietybę, teisė gyventi šalyje buvo patvirtinta (pažymėtina – toje pačioje valstybėje narėje, kurioje yra nepilnametis) tokiu atveju, jei „dėl tokio atsisakymo <…> vaikai <…> [privalėtų] išvykti iš Sąjungos teritorijos“ ( 21 ), arba tuomet, kai kitu atveju „vaiko teisė apsigyventi prarastų prasmę“ ( 22 ).

63.

Neseniai Teisingumo Teismas Sprendime Dereci ( 23 ), nurodydamas „to, kas sudaro Sąjungos piliečio statusu suteikiamų teisių esmę“ kriterijų, pakartotinai pabrėžė, kad išvestinė trečiosios šalies piliečio teisė gyventi šalyje iš principo gali būti suteikiama tik išimties atveju, ir konstatavo, kad „vienintelės aplinkybės, kad valstybės narės pilietis dėl ekonominių sumetimų arba norėdamas turėti neišskirtą šeimą Sąjungos teritorijoje pageidauja, kad jo šeimos nariai, kurie neturi vienos iš valstybių narių pilietybės, gyventų su juo Sąjungos teritorijoje, savaime dar nepakanka nuspręsti, kad, nepripažinus tokios teisės, Sąjungos pilietis būtų priverstas palikti Sąjungos teritoriją“. Vis dėlto Teisingumo Teismas sykiu aiškiai parodė, kad palieka neatsakytą klausimą, „ar leidimo gyventi reikėtų nesuteikti vadovaujantis kitais pagrindais, be kita ko, teise į šeimos gyvenimo apsaugą. Tačiau šį klausimą reikia nagrinėti atsižvelgiant į su pagrindinių teisių apsauga susijusias nuostatas ir paisant jų taikymo srities“.

64.

Iš pirmo žvilgsnio būtų sudėtinga tvirtinti, kad šioje byloje bus sutrukdyta nepilnametei Sąjungos pilietei pasinaudoti Sąjungos piliečio statusu suteikiamomis teisėmis, jeigu tėvui, trečiosios šalies piliečiui, nebus suteikta teisė gyventi Vokietijoje pagal Sąjungos teisę.

65.

Šiai prielaidai prieštarauja aplinkybė, kad Sąjungos pilietė su savo motina faktiškai jau išvyko į Austriją, nors jos tėvui Vokietijoje dar nebuvo suteikta teisė gyventi pagal Sąjungos teisę, t. y. ji veiksmingai pasinaudojo judėjimo laisve. Kadangi šioje konkrečioje byloje aiškiai nebuvo grėsmės, kad Sąjungos pilietė negalės praktiškai pasinaudoti Sąjungos piliečio statusu suteikiamomis teisėmis, kol kas, remiantis teismo praktikoje suformuluotais principais, reikėtų atmesti išvestinę, dukters Sąjungos pilietybe arba judėjimo laisve pagrįstą jos tėvo teisę gyventi šalyje pagal Sąjungos teisę.

66.

Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tėvas, trečiosios šalies pilietis, turi globos teisę, todėl galbūt gali kartu su vaiko motina nustatyti vaiko gyvenamąją vietą, t. y. gali (kartu) nuspręsti, kur gyvens jų vaikas. Gali būti, kad motina ir jis, jei kiltų grėsmė, kad jo leidimas gyventi Vokietijoje nebebus pratęstas arba jam nebus suteikta teisė gyventi šalyje pagal Sąjungos teisę, svarstytų galimybę grąžinti dukters gyvenamąją vietą į Vokietiją.

67.

Tačiau šioje (dar teorinėje) situacijoje šiuo metu sunku įžvelgti konkretų poveikį dukteriai Sąjungos piliečio statusu suteikiamoms teisėms.

68.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ligšioline Teisingumo Teismo praktika byloje, panašioje į pagrindinę bylą, neįmanoma pagrįsti trečiosios šalies piliečio, turinčio globos teisę, teisės gyventi nepilnametės dukters kilmės valstybėje narėje.

69.

Be to, teismo praktikoje konkrečiai nepaaiškinta, ar, siekiant veiksmingai užtikrinti pagrindines teises, pagrindinės bylos aplinkybėmis galima pirmine teise pagrįsti trečiosios šalies piliečio teisę gyventi Sąjungos piliečio kilmės valstybėje narėje.

70.

Sprendime Dereci Teisingumo Teismas apsvarstė tokią galimybę ir konstatavo: „Taigi, jei <...> prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, įvertinęs <...> aplinkybes, mano, kad ieškovų pagrindinėse bylose situacija patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, jis turėtų nagrinėti, ar atsisakymas jiems suteikti leidimą gyventi pažeidžia Pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje numatytą teisę į privatų ir šeimos gyvenimą. Tačiau jeigu jis mano, kad ši situacija nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, jis šį klausimą turėtų nagrinėti pagal EŽTK 8 straipsnio 1 dalį ( 24 ).“

71.

Dereci byla susijusi su Sąjungos piliečio ir trečiosios šalies piliečio gyvenimu kartu toje pačioje valstybėje narėje. Tačiau minėti Sprendimo Dereci argumentai yra taip bendrai suformuluoti, kad juos, atrodo, galima taikyti ir šios bylos faktinėms aplinkybėms, kuriose kalbama apie dvi skirtingas valstybes nares.

72.

Toliau reikės pasigilinti į šį klausimą ir pirmiausia išsiaiškinti, ar šioje byloje apskritai taikytina Pagrindinių teisių chartija. Pagal Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalį tokiu atveju turi būti sąsaja su Sąjungos teisės įgyvendinimu.

73.

Vadinasi, nepakaktų vien sąsajos su nacionalinėmis nuostatomis be Sąjungos teisės elemento ( 25 ). Tačiau pakankamą sąsają su Sąjungos teisės įgyvendinimu būtų galima konstatuoti jau tuomet, kai nesuteikiant leidimo gyventi šalyje pagal Sąjungos teisę, tiesa, nesutrukdoma naudotis teisėmis, kurias suteikia Sąjungos piliečio statusas, tačiau vis dėlto (nors ir mažiau) apribojama nepilnamečio Sąjungos piliečio judėjimo laisvė.

74.

Dalyje teisinės literatūros abejojama, nurodant Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio formuluotę, kuriame kalbama apie „Sąjungos teisės įgyvendinimą“, ar Pagrindinių teisių chartija taikytina, kalbant apie pagrindinių laisvių apribojimus ( 26 ). Šios abejonės kyla ir kalbant apie SESV 21 straipsnyje įtvirtintą judėjimo laisvę ( 27 ). Tačiau paaiškinimuose, susijusiuose su Pagrindinių teisių chartija ( 28 ), pateikta nuoroda į Teisingumo Teismo praktiką, kurioje buvo pripažinta, kad galima taikyti pagrindines teises priemonėms, ribojančioms pagrindines teises ( 29 ), liudija, kad Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintas pagrindines teises galima taikyti ir judėjimo laisvės, nustatytos SESV 21 straipsnyje, apribojimo atveju.

75.

Tik nuo konkrečios bylos aplinkybių priklauso, ar, ir (jei taip) kiek yra ribojama judėjimo laisvė, nustatyta SESV 21 straipsnyje, o tas aplinkybes turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

76.

Tačiau neatmestina prielaida, kad galbūt ateityje neužtikrinta tėvo teisė gyventi Vokietijoje gali potencialiai sutrukdyti jo nepilnametei dukrai toliau naudotis Sąjungos pilietės teise laisvai judėti ( 30 ), vadinasi, jos judėjimo laisvė būtų apribota (net jei, remiantis ligšioline teismo praktika, nebūtų trukdoma pasinaudoti Sąjungos piliečio statuso suteiktomis teisėmis) ( 31 ).

77.

Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galbūt turėtų išsamiau išnagrinėti faktines aplinkybes, nes iš dokumentų turinio neaišku, kaip neužtikrinta pareiškėjo teisė gyventi šalyje gali paveikti tolesnį motinos ir vaiko gyvenimą.

78.

Tačiau atrodo tikėtina, kad Sąjungos pilietė (darant prielaidą, kad tėvo ir dukters santykiai, kaip matyti iš dokumentų, yra geri) būtų dar labiau atgrasinama naudotis teise laisvai judėti, nes, nesuteikus jos tėvui teisės gyventi Vokietijoje pagal Sąjungos teisę, kiltų pavojus, kad tėvas, trečiosios šalies pilietis, privalėtų apsigyventi toli nuo jos. Tokiu atveju reikia įvertinti visas aplinkybes ir atsižvelgti į tai, kad trečiosios šalies piliečiui, kaip pažymi Vokietijos vyriausybė ( 32 ), pagal nacionalinę teisę gali būti suteikiama teisė prašyti neribotai pratęsti jo leidimą gyventi šalyje.

79.

Taigi, jei in casu būtų galima konstatuoti, kad atsisakius suteikti teisę gyventi šalyje pagal Sąjungos teisę būtų padarytas toks atgrasomasis poveikis ir taip apribojama judėjimo laisvė, tuomet būtų galima taikyti pagrindines teises.

80.

Šiomis aplinkybėmis reikia tinkamai atsižvelgti į pagrindines teises ir pirmiausia išsiaiškinti, ar jomis vis dėlto galima pagrįsti prašymą pripažinti trečiosios šalies piliečio teisę gyventi šalyje pagal Sąjungos teisę.

81.

Iš mano ankstesnių argumentų galima daryti išvadą, kad Pagrindinių teisių chartija, remiantis jos 51 straipsnio 1 dalies pirmu sakiniu, taikoma tuomet, kai atsisakymas suteikti teisę gyventi šalyje trukdo dukrai naudotis teise laisvai judėti pagal SESV 21 straipsnį, todėl kyla abejonių dėl Sąjungos teisės įgyvendinimo.

82.

Kalbant apie pagrindines teises, šioje byloje pirmiausia svarbi vaiko teisė reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais (Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 3 dalis) ir gerbiamas šeimos gyvenimas (Pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnis).

83.

Tačiau neaišku, ar atsisakymas suteikti teisę gyventi šalyje laikytinas šių pagrindinių teisių pažeidimu, todėl tokia išvada vėl priklausys nuo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atlikto konkrečios bylos aplinkybių vertinimo ( 33 ).

84.

Jei tėvui nebūtų suteikta teisė gyventi Vokietijoje, tuomet nebūtinai būtų apribotos jo galimybės reguliariai palaikyti santykius su Austrijoje gyvenančiu vaiku. Atvirkščiai, būtent Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 3 dalimi būtų užtikrinama, kad tėvas, jo vaikui pasinaudojus judėjimo laisve, galėtų palaikyti santykius su juo ir Austrijoje.

85.

Tačiau jei konkrečioje byloje paaiškėtų, kad atsisakius suteikti teisę gyventi šalyje būtų atimta galimybė reguliariai palaikyti asmeninius santykius, tuomet būtų pažeista pagrindinė teisė, o šio pažeidimo pateisinimą reikėtų vertinti remiantis proporcingumo principu. Šiomis aplinkybėmis reikėtų atsižvelgti, be kita ko, į tai, ar vaiko tėvas, trečiosios šalies pilietis, faktiškai įgyvendina savo globos teisę ir siekia vykdyti vaiko priežiūros pareigą.

86.

Šioje byloje trečiosios šalies piliečio teisę gyventi šalyje, pagrįstą pagrindinėmis teisėmis, galbūt būtų galima kildinti iš Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 3 dalimi kartu su 7 straipsniu atsižvelgiant į Sprendimą Dereci ( 34 ).

87.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir EŽTK 8 straipsnis, kuris taikomas tėvų ir vaikų santykiams ir tuo atveju, kai tėvai ir vaikai nuolat nebegyvena šeimoje ( 35 ), leidžia daryti tą pačią išvadą. Pagal Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 3 dalį nurodytų teisių, atitinkančių EŽTK garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta EŽTK. Tačiau Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 3 dalyje taip pat aiškiai numatyta, kad ši nuostata nekliudo ES teisėje numatyti didesnę apsaugą ( 36 ).

88.

Todėl tarpinėje išvadoje konstatuotina, kad pagal SESV 20 ir 21 straipsnius, atsižvelgiant į ESS 6 straipsnio 1 ir 3 dalyse užtikrinamas pagrindines teises, ypač Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 ir 24 straipsniuose įtvirtintas teises, globos teisę turinčiam vienam iš tėvų, trečiosios šalies piliečiui, gali būti suteikta teisė gyventi jo vaiko, Sąjungos piliečio, kilmės valstybėje narėje, kad jis galėtų reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su vaiku, jei vaikas, pasinaudojęs teise laisvai judėti, išvyko iš savo kilmės valstybės narės į kitą valstybę narę. Ši teisė gyventi šalyje suteikiama tokiu atveju, kai jos nesuteikus būtų apribota vaiko teisė laisvai judėti ir, atsižvelgiant į minėtas pagrindines teises, atsisakymas suteikti teisę gyventi šalyje būtų laikomas neproporcingu pagrindinių teisių pažeidimu. Tai turėtų įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

89.

Paliekant neatsakytą klausimą, ar trečiosios šalies piliečiui, atsižvelgiant į pagrindines teises, kurių privalu laikytis, galiausiai galima suteikti teisę gyventi Vokietijoje, pagrįstą pirmine teise, pagal Sąjungos teisę jis negali prašyti išduoti „Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelės“.

90.

Šios kortelės išdavimo sąlygos nurodytos Direktyvos 2004/38 10 straipsnio baigtiniame sąraše ir jomis konkrečiai apibrėžiama teisė gyventi šalyje, kuri Direktyva 2004/38 suteikiama trečiųjų šalių piliečiams. Pavyzdžiui, pirmiausia reikalaujama pateikti Sąjungos piliečio, kurį lydi ar pas kurį atvyksta trečiosios šalies pilietis, registracijos sertifikatą. Pagrindinės bylos pareiškėjas šios sąlygos neatitinka, nes jis nevyko pas dukterį į Austriją.

91.

Tiek pagal materialinę teisę, tiek šioje byloje, kalbant apie teisę gyventi šalyje, negalima taikyti nuostatų, nepatenkančių į Direktyvos 2004/38 taikymo sritį, todėl pagal Sąjungos teisę negalima prašyti išduoti minėtos leidimo gyventi šalyje kortelės. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat turėtų įvertinti, ar nacionalinėje teisėje numatoma galimybė išduoti tokią kortelę tais atvejais, kuriais pagal Sąjungos teisę suteikiama teisė gyventi šalyje, tačiau kurie nepatenka į Direktyvos 2004/38 taikymo sritį.

92.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, globos teisę turinčiam vienam iš tėvų, trečiosios šalies piliečiui, nesuteikia teisės gyventi Sąjungos piliečio kilmės valstybėje narėje, kuri grindžiama Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortele, kad jis galėtų reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su vaiku, jei vaikas, naudodamasis teise laisvai judėti, iš savo kilmės valstybės narės išvyko į kitą valstybę narę.

Pagal SESV 20 ir 21 straipsnius, atsižvelgiant į ESS 6 straipsnio 1 ir 3 dalyse užtikrinamas pagrindines teises, ypač Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 ir 24 straipsniuose įtvirtintas teises, globos teisę turinčiam vienam iš tėvų, trečiosios šalies piliečiui, gali būti suteikta teisė gyventi jo vaiko, Sąjungos piliečio, kilmės valstybėje narėje, kad jis galėtų reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su vaiku, jei vaikas, pasinaudojęs teise laisvai judėti, išvyko iš savo kilmės valstybės narės į kitą valstybę narę. Ši teisė gyventi šalyje suteikiama tokiu atveju, kai jos nesuteikus būtų apribota vaiko teisė laisvai judėti ir, atsižvelgiant į minėtas pagrindines teises, atsisakymas suteikti teisę gyventi šalyje būtų laikomas neproporcingu pagrindinių teisių pažeidimu. Tai turėtų įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Pagal Sąjungos teisę negalima prašyti išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelės, kuri pagrįstų šią teisę gyventi šalyje.