Šalys
Sprendimo motyvai
Rezoliucinė dalis

Šalys

Byloje T-182/10

Associazione italiana delle società concessionarie per la costruzione e l’esercizio di autostrade e trafori stradali (Aiscat) , įsteigta Romoje (Italija), atstovaujama advokato M. Maresca,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą P. Rossi ir D. Grespan,

atsakovę,

palaikomą

Concessioni Autostradali Venete – CAV SpA, atstovaujamos advokatų C. Malinconico ir P. Clarizia,

įstojusios į bylą šalies,

dėl prašymo panaikinti 2010 m. vasario 10 d. Komisijos sprendimą atmesti ieškovės pateiktą skundą dėl neteisėtos valstybės pagalbos, kurią Italijos Respublika tariamai suteikė CAV,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkė I. Pelikánová (pranešėja), teisėjai K. Jürimäe ir M. van der Woude,

posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. birželio 20 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

Sprendimo motyvai

Ginčo aplinkybės

1. 2008 m. liepos 10 d. Europos Bendrijų Komisijai skirtu raštu (toliau – skundas) ieškovė Associazione Italiana delle Società Concessionarie per la costruzione e l’esercizio di Autostrade e Trafori stradali ( Aiscat ), be kita ko, apkaltino Italijos vyriausybę Sąjungos taisyklių dėl patekimo į rinką, konkurencijos ir valstybės pagalbos pažeidimu. Jos nuomone, Italijos valdžios institucijos 2007 m. gruodžio 24 d. Įstatymo Nr. 244 (GURI, paprastasis priedas Nr. 300, 2007 m. gruodžio 28 d.) 2 straipsnio 290 dalimi tiesiogiai suteikė įstojusiai į bylą bendrovei Concessioni autostradali Venete – CAV SpA , kurios akcijų turi Veneto regionas (Italija) ir Italijos valstybei priklausanti Azienda nazionale autonoma delle strade SpA (ANAS), koncesiją administruoti greitkelio A4 ruožą Passante di Mestre (toliau – Passante ) ir atlikti jo einamąją ir nepaprastąją priežiūrą.

2. Passante  – tai 2009 m. vasario 8 d. pradėtas eksploatuoti greitkelio ruožas, kuriuo vairuotojai gali pasinaudoti vietoje „Tangenziale di Mestre“ vadinamo greitkelio A57 ir (arba) greitkelio A27, abiem kryptimis jungiančių Padują (Italija) su Belunu (Italija) šiaurėje arba su Triestu (Italija) rytuose. Šio greitkelio ruožo statyba turėjo išspręsti grūsčių greitkeliuose A57 ir A27 problemą. Šiame sprendime pavadinimas „Tangenziale“ bus taikomas A57 ir A27 greitkelių atkarpoms, kurių galima išvengti važiuojant Passante .

3. 2009 m. lapkričio 4 d. raštu, kurį pasirašė Energetikos ir transporto generalinio direktorato (GD) Vidaus rinkos ir tvarios plėtros direkcijos direktorė, Komisija pranešė ieškovei, kad remdamasi prieinama informacija ir, konkrečiai kalbant, atsižvelgdama į CAV vykdomo Passante administravimo sutarčių nuostatas atmeta bet kokio nepagrįsto pranašumo suteikimo CAV galimybę. Be to, šio rašto pabaigoje buvo pažymėta, kad jis išsiųstas pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB [88] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 20 straipsnio 2 dalies antrą sakinį.

4. 2009 m. lapkričio 12 d. raštu ieškovė atsiėmė skundą ir paprašė Komisijos išanalizuoti CAV suteiktą aptariamą koncesiją, kiek tai susiję su Passante tiesimo ir administravimo sutarties sudarymu be konkurso ir rinkliavos padidinimu greitkeliuose A57 ir A27, kurie yra Passante alternatyvus keliai.

5. Dėl tariamo valstybės pagalbos suteikimo taisyklių pažeidimo šiame rašte ieškovė konkrečiai pabrėžė, kad Tangenziale rinkliavos dydis buvo padidintas siekiant rinkti iš naudotojų vienodą rinkliavą už visą kelionę abiejuose minėtuose ruožuose, nepaisant aplinkybės, kad Passante yra ilgesnė nei Tangenziale . Kadangi tokio įplaukos iš šio padidinimo buvo panaudotos finansuojant Passante tiesimą, CAV, kuri yra Passante operatorius, buvo skirta valstybės pagalba.

6. 2010 m. vasario 10 d. raštu, kurį taip pat pasirašė Energetikos ir transporto generalinio direktorato (GD) Vidaus rinkos ir tvarios plėtros direkcijos direktorė (toliau – ginčijamas sprendimas), Komisija, dar kartą remdamasi Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnio 2 dalies antru sakiniu, atsakė į šį naują raštą.

7. Ginčijamame sprendime, pirma, dėl sutarties dėl aptariamos koncesijos sudarymo be konkurso Komisija pažymėjo, kad 2009 m. balandžio 14 d. užbaigė šiuo atžvilgiu pradėtą pažeidimo nagrinėjimo procedūrą Nr. 2008/4721, nes buvo įvykdytos Teisingumo Teismo praktikoje nurodytos tiesioginio koncesijos sutarties sudarymo su CAV sąlygos.

8. Antra, dėl nurodyto valstybės pagalbos suteikimo taisyklių pažeidimo Komisija pažymėjo, kad iš jos turėtos informacijos nebuvo matyti, jog pažeista iš dalies pakeistos 1999 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/62/EB dėl sunkiasvorių krovinių transporto priemonių apmokestinimo už naudojimąsi tam tikra infrastruktūra (OL L 187, p. 42; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 4 t., p. 372) 7 straipsnio 9 dalis. Be to, kadangi Tangenziale naudotojai pervesdavo rinkliavą tiesiogiai CAV, valstybės ištekliai, atrodo, nebuvo panaudoti. Maža to, dėl įvairiose koncesijos sutarties nuostatose nustatytų CAV pareigų pobūdžio atmestina bet kokio nepagrįsto pranašumo suteikimo CAV galimybė.

9. Galiausiai, trečia, Komisija nusprendė, kad aplinkybė, jog Italijos vyriausybė, sudariusi koncesijos sutartį su viešosios valdžios subjektams priklausančia įmone CAV, užvaldė prieš tai liberalizuotą rinką, būtent mokamų greitkelių rinką, nebūtinai reiškia, kad CAV suteikta valstybės pagalba.

Procesas ir šalių reikalavimai

10. Pareiškimu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2010 m. balandžio 19 d., ieškovė pareiškė šį ieškinį.

11. Atskiru dokumentu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2010 m. liepos 2 d., Komisija pateikė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį. 2010 m. liepos 30 d. ieškovė pateikė pastabas dėl Komisijos prieštaravimo.

12. Dokumentu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2010 m. gruodžio 17 d., CAV pateikė prašymą leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus. Komisija ir ieškovė pateikė pastabas dėl prašymo leisti įstoti į bylą priimtinumo atitinkamai 2011 m. sausio 19 d. ir vasario 2 d.

13. 2011 m. vasario 28 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji kolegija) nutartimi nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas buvo prijungtas prie bylos nagrinėjimo iš esmės, o sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų – atidėtas.

14. 2011 m. kovo 2 d. nutartimi Bendrojo Teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas leido CAV įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus.

15. Susipažinęs su teisėjos pranešėjos pranešimu, Bendrasis Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, pateikė šalims rašytinius klausimus. Šalys atsakė į šiuos klausimus per nustatytą terminą.

16. 2012 m. birželio 20 d vykusiame posėdyje šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus. Po šio posėdžio 2012 m. liepos 11 d. nutartimi Bendrasis Teismas (ketvirtoji kolegija) atnaujino žodinę proceso dalį. Tą pačią dieną, taikydamas proceso organizavimo priemones, Bendrasis Teismas paprašė ieškovės pateikti tam tikrus dokumentus. Ieškovė pateikė prašomus dokumentus per nustatytą terminą. Įstojusi į bylą šalis ir Komisija pateikė pastabas dėl pateiktų dokumentų atitinkamai 2012 m. rugpjūčio 2 ir 27 d.

17. 2012 m. rugpjūčio 29 d. Bendrasis Teismas baigė žodinę proceso dalį.

18. Ieškovė Bendrojo Teismo prašo panaikinti ginčijamą sprendimą.

19. Komisija, palaikoma CAV, Bendrojo Teismo prašo:

– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,

– nepatenkinus pirmojo prašymo, atmesti ieškinį,

– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Dėl teisės

A – Dėl priimtinumo

20. Komisija nurodo du nepriimtinumo pagrindus, susijusius, pirma, su tuo, kad ginčijamas sprendimas nėra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnį, antra, su ieškovės teisės pareikšti ieškinį neturėjimu.

1. Dėl pirmojo nepriimtinumo pagrindo, susijusio su tuo, kad ginčijamas sprendimas nėra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį

21. Komisija iš esmės nurodo, kad pagal Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnio 2 dalies antrą sakinį ginčijamu sprendimu ieškovei buvo tik pranešta, kad Komisija neturi galimybės priimti sprendimo, nes atsižvelgiant į jos turimą informaciją neatrodo, kad šiuo atveju suteikta neteisėta valstybės pagalba. Anot jos, tokią prielaidą reikia skirti nuo prielaidos, kuri nurodyta tos pačios dalies trečiame sakinyje ir kuria remdamasi Komisija gavusi skundą pradėjo pirminio patikrinimo etapą, kuriam pasibaigus pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnį priėmė sprendimą ir apie jį informavo skundo pareiškėją.

22. Tačiau šioje byloje, kalbant apie ginčijamo sprendimo esmę, nė vienas iš trijų ieškovės skunde nurodytų galimo nesuderinamumo su valstybės pagalbos suteikimo taisyklėmis aspektų nebuvo grindžiamas įrodymais, kurių pakaktų padaryti išvadą, jog egzistuoja galimam tyrimui svarbios aplinkybės, kaip tai suprantama pagal galiojančias taisykles dėl valstybės pagalbos.

23. Galiausiai, Komisijos nuomone, dėl daugybės formalaus pobūdžio priežasčių ginčijamo sprendimo negalima laikyti aktu, dėl kurio galima pareikšti ieškinį. Be to, ji pabrėžia, pirma, kad sprendimą dėl skundo priėmė tik vienas iš Energetikos ir transporto generalinio direktorato direktorių, o ne pati Komisija kaip kolegialus organas, antra, kad ginčijamas sprendimas nėra skirtas atitinkamai valstybei narei, kaip turi būti visais sprendimų dėl valstybės pagalbos atvejais, trečia, kad ji aiškiai rėmėsi Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnio 2 dalies antru sakiniu, kai pasiūlė skundo pareiškėjai tęsti dialogą su jos tarnybomis, jei, šios manymu, tai yra reikalinga.

24. Ieškovė iš esmės nurodo, jog iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Komisija galutinai nusprendė, jog šiuo atveju valstybės pagalba nebuvo suteikta, ir atsisakė pradėti formalią tyrimo procedūrą. Tokiomis aplinkybėmis Komisijos pateikti formalūs argumentai neturi reikšmės.

25. Reikia pažymėti, kad Komisija iš esmės manė, jog reaguodama į skundą dėl valstybės pagalbos ji turi galimybę arba pradėti pirminio patikrinimo etapą ir po jo priimti sprendimą pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnį, arba, jei mano, kad nėra pakankamo pagrindo sprendimui byloje priimti, nepradėti pirminio patikrinimo ir nutraukti skundo nagrinėjimą. Antruoju atveju skundo pateikėja neturi galimybės pareikšti ieškinį, kad užginčytų skundo nagrinėjimo procedūros nutraukimą.

26. Tačiau reikia konstatuoti, kad toks požiūris Teisingumo Teismo praktikoje buvo paneigtas.

27. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad gavus skundą dėl valstybės pagalbos būtinai pradedamas pirminio patikrinimo etapas, kurį Komisija privalo užbaigti priimdama sprendimą pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnį. Kai patikrinusi skundą Komisija konstatuoja, kad tyrimas neleidžia daryti išvados dėl valstybės pagalbos buvimo, ji netiesiogiai atsisako pradėti formalią tyrimo procedūrą, t. y. patvirtina priemonę, kurios negalima kvalifikuoti kaip paprastos laikinos priemonės (2010 m. lapkričio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo NDSHT prieš Komisiją , C-322/09 P, Rink. p. I-11911, 49–51 ir 53 punktai).

28. Taigi, kai skundo pateikėja pateikia papildomų pastabų dėl pirmo Komisijos rašto, kuriuo jai pagal Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnio 2 dalies antrą sakinį pranešama, kad, šios nuomone, nėra pakankamo pagrindo sprendimui byloje priimti, Komisija pagal šio reglamento 13 straipsnio 1 dalį privalo užbaigti pirminio patikrinimo etapą ir priimti sprendimą pagal šio reglamento 4 straipsnio 2, 3 arba 4 dalį, t. y. sprendimą, kuriuo konstatuojamas pagalbos nebuvimas, neteikti prieštaravimų arba pradėti formalią tyrimo procedūrą (2008 m. liepos 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Athinaïki Techniki prieš Komisiją , C-521/06 P, Rink. p. I-5829, 40 punktas).

29. Be to, siekiant nustatyti, ar Komisijos aktas yra toks sprendimas, reikia atsižvelgti tik į jo esmę, o ne į aplinkybę, kad jis atitinka arba neatitinka tam tikrus formalius reikalavimus, nes priešingu atveju Komisija galėtų išvengti Teismo kontrolės paprasčiausiai nesilaikydama tokių formalių reikalavimų (28 punkte minėto Sprendimo Athinaïki Techniki prieš Komisiją 44–46 punktai).

30. Konkrečiai kalbant, iš šios teismų praktikos matyti, jog Komisijos argumentą, kad jos pareiga priimti sprendimą pasibaigus pirminio patikrinimo etapui arba teisinis jos reakcijos į skundą kvalifikavimas priklauso nuo sąlygos dėl skundo pateikėjo pateiktos informacijos kokybės, būtent jos svarbos ar išsamumo, reikia atmesti. Todėl Komisija negali remtis prasta informacijos, pateiktos grindžiant skundą, kokybe, kad išvengtų pareigos pradėti pirminio patikrinimo etapą arba užbaigti šį patikrinimą priimant sprendimą pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnį.

31. Be to, reikia pridurti, kad, priešingai, nei teigiama Komisijos argumentuose, toks šio sprendimo 27 punkte minėto Sprendimo NDSHT prieš Komisiją aiškinimas nenustato jai pareigos atlikti neproporcingą tyrimą tais atvejais, kai skundo pateikėjo informacija yra neaiški arba susijusi su labai plačia sritimi. Iš tikrųjų, nors 28 punkte minėtame Sprendime Athinaïki Techniki prieš Komisiją ir 27 punkte minėtame Sprendime NDSHT prieš Komisiją , be kita ko, konstatuota, kad gavusi skundą valstybės pagalbos klausimu Komisija privalo pradėti pirminio patikrinimo etapą, o pasibaigus jam – priimti oficialų sprendimą, šiuose sprendimuose nėra jokių duomenų apie tyrimo, kurį Komisija privalo atlikti šiame pirminio patikrinimo etape, apimtį.

32. Šioje byloje ieškovė jau pateikė papildomų pastabų po to, kai Komisija pagal Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnio 2 dalies antrą sakinį pirmą kartą pranešė jai, kad neketina nagrinėti skundo. Šiomis aplinkybėmis Komisija privalėjo priimti sprendimą pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnį. Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 29 punkte minėtos teismų praktikos, siekiant nustatyti, ar ginčijamas sprendimas yra toks aktas, reikia tik išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į šio sprendimo esmę ir Komisijos ketinimą, jame pateiktas galutinis šios institucijos požiūris dėl ieškovės skunde nurodytų priemonių.

33. Ginčijamame sprendime pateiktas toks galutinis požiūris. Iš tikrųjų išnagrinėjus bylos aplinkybes jame konstatuota, kad „valstybės ištekliai, atrodo, nebuvo panaudoti“ ir kad „todėl akivaizdu, jog CAV negavo jokio nepagrįsto papildomo pranašumo“. Konkrečiai dėl aplinkybės, kad Italijos vyriausybė „vėl investavo“ į prieš tai liberalizuotą rinką, Komisija pridūrė, jog tai nebūtinai reiškia, kad CAV buvo suteikta valstybės pagalba. Taigi Komisija aiškiai laikėsi požiūrio, kad ieškovės skunde esančios priemonės, kaip antai nurodytos jos papildomose pastabose, jos nuomone, nėra valstybės pagalba. Todėl ginčijamą sprendimą reikia pripažinti sprendimu, priimtu pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 2 dalį, pagal kurią, „jeigu po pirminio patikrinimo Komisija nustato, kad pranešime nurodyta priemonė nėra pagalba, ji savo išvadą pateikia priimtame sprendime“.

34. Reikia pridurti, kad pagal šio sprendimo 29 punkte minėtą teismų praktiką akivaizdus pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnį priimtam sprendimui numatytų formalumų nesilaikymas nesudaro tokio kvalifikavimo kliūčių.

35. Todėl pirmąjį Komisijos nurodytą nepriimtinumo pagrindą reikia atmesti.

2. Dėl antrojo nepriimtinumo pagrindo, susijusio su ieškovės teisės pareikšti ieškinį neturėjimu

36. Komisija nurodo, kad ieškovė iš esmės ginčija tik jos tarnybų vertinimą, pagal kurį pateiktos informacijos nepakanka siekiant tęsti skundo nagrinėjimą, ir remiasi pagrindais, susijusiais su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu, motyvavimo stoka, SESV 107 straipsnio pažeidimu ir faktinių aplinkybių iškraipymu. Tačiau nė viename ieškinio punkte ieškovė nesiremia savo procesinių teisių apsauga arba galimais duomenimis, įrodančiais didelių sunkumų, su kuriais Komisijos tarnybos susidūrė atlikdamos pirminį numanomų pagalbos priemonių vertinimą, buvimą. Šiomis aplinkybėmis Komisija pabrėžia, kad Bendrasis Teismas neturi perkvalifikuoti dėl sprendimo esmės pateiktų kaltinimų į kaltinimus dėl ieškovės procesinių teisių apsaugos. Taigi Komisija mano, kad ieškovė turi įrodyti, jog ginčijamas sprendimas su ja konkrečiai susijęs, o ji šiuo atveju to nepadarė.

37. Be to, iš ieškinio nematyti, ar ieškovė, kaip asociacija, gina savo pačios interesus, ar, atvirkščiai, vienos arba kelių įmonių, kurioms ji galėjo atstovauti, interesus. Ieškovė nepatikslina, kokioms įmonėms ji atstovauja, ir nenurodo, ar gavo įgaliojimą pareikšti ieškinį šių įmonių vardu.

38. Ieškovė nesutinka su šiais argumentais ir teigia, kad yra žinoma, jog ji atstovauja bendrovėms, ūkio subjektams ir grupėms, gavusiems koncesijas statyti ir (arba) eksploatuoti Italijoje greitkelius ir kelio tunelius.

39. Šiuo atveju, pirma, ji pareiškia ieškinį, kad apgintų savo 23 narių interesą, kiek tai susiję su galimybės dalyvauti konkurse dėl koncesijos dėl Passante , kuri buvo tiesiogiai suteikta CAV, nesuteikimu. Antra, ji veikia laikydamasi savo trijų narių, būtent Società delle autostrade di Venezia e Padova SpA (toliau – SAVP), Autovie Venete SpA ir Autostrade per l’Italia SpA , kurios yra atskirų Tangenziale ruožų koncesininkės ir kurių padėtis rinkoje, beje, pablogėjo dėl automobilių eismo nukreipimo į Passante , kurį lėmė Tangenziale rinkliavų padidėjimas, interesų.

40. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką kiti subjektai nei tie, kuriems sprendimas skirtas, gali remtis tuo, jog sprendimas konkrečiai su jais susijęs, tik tokiu atveju, jeigu šis sprendimas juos paveikia dėl tam tikrų būdingų jų savybių arba tam tikros faktinės situacijos, kuri juos išskiria iš kitų asmenų, todėl juos individualizuoja taip pat, kaip ir asmenį, kuriam šis sprendimas yra skirtas (1963 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Plaumann prieš Komisiją , 25/62, Rink. p. 197, 223; 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum , C-78/03 P, Rink. p. I-10737, 33 punktas ir 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo British Aggregates prieš Komisiją , C-487/06 P, Rink. p. I-10505, 26 punktas).

41. Dėl Komisijos sprendimo valstybės pagalbos srityje reikia priminti, kad vykdant SESV 108 straipsnyje įtvirtintą valstybės pagalbos kontrolės procedūrą turi būti išskirta, pirma, šio straipsnio 3 dalyje numatytas pirminis pagalbos patikrinimo etapas, kurio tikslas tik leisti Komisijai susidaryti pirmą nuomonę apie dalinį ar visišką nagrinėjamos pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, ir, antra, tyrimo etapas, numatytas to paties straipsnio 2 dalyje. Tik vykstant šiam etapui, skirtam, kad Komisijai būtų sudaryta galimybė gauti išsamią informaciją apie visus bylos duomenis, Sutartyje numatyta Komisijos pareiga pareikalauti suinteresuotųjų asmenų pateikti savo pastabas (1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France , C-367/95 P, Rink. p. I-1719, 38 punktas; 40 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum 34 punktas ir 40 punkte minėto Sprendimo British Aggregates prieš Komisiją 27 punktas).

42. Remiantis tuo darytina išvada, kad kai, nepradėdama SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytos formalios tyrimo procedūros, Komisija sprendimu, priimtu remiantis to paties straipsnio 3 dalimi, konstatuoja, kad pagalba suderinama su vidaus rinka, asmenys, kurie turi šias procesines garantijas, gali jomis pasinaudoti tik tuomet, jeigu jie turi galimybę šį sprendimą užginčyti Sąjungos teisme. Dėl šių priežasčių teismas pripažįsta priimtinu suinteresuotojo asmens, kaip jis suprantamas pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, pareikštą ieškinį dėl tokio sprendimo panaikinimo, kai asmuo pareikšdamas ieškinį siekia apginti savo procesines teises, kurias jis grindžia šia nuostata (žr. 40 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum 35 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką ir 40 punkte minėto Sprendimo British Aggregates prieš Komisiją 28 punktą).

43. Tačiau jeigu ieškovas ginčija paties sprendimo, kuriuo vertinama pagalba, pagrįstumą, vien tos aplinkybės, kad jis gali būti laikomas „suinteresuotuoju“ asmeniu pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, nepakanka, kad ieškinys būtų pripažintas priimtinu. Taigi jis turi įrodyti turįs ypatingą statusą, kaip jis suprantamas pagal šio sprendimo 40 punkte minėtą Sprendimą Plaumann prieš Komisiją . Taip būtų būtent tuo atveju, jei pagalba, kuri yra aptariamo sprendimo dalykas, darytų didelį poveikį ieškovo padėčiai rinkoje (1986 m. sausio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cofaz ir kt. prieš Komisiją , 169/84, Rink. p. 391, 22–25 punktai; 40 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum 37 punktas ir 2009 m. liepos 9 d. Sprendimo 3F prieš Komisiją , C-319/07 P, Rink. p. I-5963, 34 punktas).

Dėl šio ieškinio tikslo

44. Šiuo atveju, pirma, šio sprendimo 33 punkte buvo konstatuota, kad ginčijamas sprendimas yra Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 2 dalyje nurodytas sprendimas, kuriuo Komisija atsisakė pradėti formalią įtariamos neteisėtos pagalbos tyrimo procedūrą.

45. Antra, reikia konstatuoti, kad Bendrajame Teisme pateiktais ieškovės reikalavimais ir juos grindžiant nurodytais ieškinio pagrindais siekiama, kad ginčijamas sprendimas būtų panaikintas iš esmės, motyvuojant tuo, kad jos skunde nurodytos faktinės aplinkybės yra su vidaus rinka nesuderinama pagalba. Iš tikrųjų du ieškovės nurodyti pagrindai vadinasi, pirma, „Esminis procedūrinių reikalavimų pažeidimas. Motyvų stoka ir prieštaringumas. [SESV 107] straipsnio pažeidimas dėl tiesiogiai su CAV pasirašytos Passante di Mestre statybos ir administravimo koncesijos sutarties“, antra, „Esminis procedūrinių reikalavimų pažeidimas. Motyvų stoka ir prieštaringumas. Faktinių aplinkybių iškraipymas. [SESV 107] straipsnio pažeidimas dėl rinkliavų [ Tangenziale ] padidinimo“. Be to, nurodant šiuos du pagrindus pateiktuose argumentuose ji iš esmės išdėstė priežastis, dėl kurių manė, kad ginčijamos priemonės turi būti pripažintos valstybės pagalba. Tačiau ieškovė neprašė panaikinti ginčijamą sprendimą motyvuodama tuo, kad Komisija nepaisė pareigos pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą, arba tuo, kad pažeidžiant minėtą nuostata iš jos buvo atimta teisė dalyvauti šiame procese, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 41 punkte nurodytą teismų praktiką.

46. Šiuo klausimu reikia pridurti, jog tokia išvada negali būti paneigta ieškovės argumentu, kad procesinių teisių apsaugos aspektas yra „glaudžiai susijęs“ su jos pareikštu ieškiniu, nors tai ir nėra aiškiai pažymėta. Aplinkybėmis, kurios panašios į šios bylos aplinkybes, Teisingumo Teismas pabrėžė, kad Bendrasis Teismas negali perkvalifikuoti ieškovės nurodytų pagrindų ir taip iškreipti jam pateikto nagrinėti ginčo dalyką ieškovės nenaudai (40 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum 44 ir 45 punktai).

47. Todėl remiantis šio sprendimo 43 straipsnyje minėta teismų praktika ieškovė turi įrodyti, kad turi ypatingą statusą, kaip jis suprantamas pagal šio sprendimo 40 punkte minėtą Sprendimą Plaumann prieš Komisiją .

48. Šiuo klausimu reikia priminti, kad profesinė asociacija, įgaliota ginti bendrus savo narių interesus, iš esmės gali pareikšti ieškinį dėl galutinio Komisijos sprendimo valstybės pagalbos srityje panaikinimo tik dviem atvejais, t. y. pirma, jeigu jos atstovaujamos įmonės ar kai kurios iš jų turi teisę pareikšti ieškinį individualiai ir, antra, jeigu ji gali įrodyti savo suinteresuotumą pareikšti ieškinį, visų pirma dėl to, kad aktas, kurį prašoma panaikinti, turėjo įtakos jos, kaip derybininkės, pozicijai (1996 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AIUFASS ir AKT prieš Komisiją , T-380/94, Rink. p. II-2169, 50 punktas; 2009 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. prieš Komisiją , T-227/01–T-229/01, T-265/01, T-266/01 ir T-270/01, Rink. p. II-3029, 108 punktas ir 2012 m. kovo 29 d. Bendrojo Teismo nutarties Asociación Española de Banca prieš Komisiją , T-236/10, 19 punktas).

Dėl ieškovės šiuo ieškiniu ginamų interesų

49. Šioje byloje Komisija neginčija, kad ieškovė – beje, kaip matyti iš jos pavadinimo – yra Italijos greitkelių statybos ir administravimo koncesininkams atstovaujanti organizacija. Tačiau ji nurodo, kad šio ieškinio pareiškimas nėra vienas iš ieškovės įstatuose įtvirtintų tikslų.

50. Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog ieškovės įstatų 3 straipsnio a punkte numatyta, kad ji turi „tirti technines, administracines, finansines, teisines ir su mokesčiais susijusias problemas, su kuriomis jos nariai susiduria greitkelių ir tunelių, patikėtų jiems pagal koncesijos sutartį, sektoriuje ir apskritai transporto infrastruktūros, patikėtos jiems pagal koncesijos sutartį, sektoriuje, taip pat nustatyti šių problemų sprendimo kriterijus ir sąlygas“. Nors šioje formuluotėje aiškiai nėra numatytas ieškinio pareiškimas Bendrajame Teisme, vis dėlto tokia funkcija netiesiogiai išplaukia iš užduoties „tirti administracines ir teisines problemas“ ir „nustatyti jų sprendimo sąlygas“.

51. Toks aiškinimas patvirtinamas ieškovės pateiktu 2008 m. gegužės 22 d. valdybos posėdžio protokolu Nr. 275. Iš šio dokumento, be kita ko, matyti, kad, remiantis pranešimu „CAV – Veiksmai, kurių Aiscat imasi siekdama apsaugoti greitkelių infrastruktūros statybos ir administravimo rinką“, šioje valdyboje, kurioje, be kita ko, dalyvavo SAVP, Autovie Venete ir Autostrade per l’Italia atstovai, vyko ginčai dėl koncesijos dėl Passante suteikimo ir rinkliavų Tangenziale padidinimo. Šiame posėdžio protokole, be kita ko, nurodyta:

„CAV

Pirmininkas, atsakydamas į CAV, kuri yra mišri ANAS ir Veneto regiono įsteigta bendrovė, klausimą, taip pat į klausimą dėl Aiscat veiksmų apsaugant greitkelių infrastruktūros statybos ir administravimo rinką nurodo, kad [ieškovė] privalo imtis teisinių veiksmų, t. y. pareikšti neteisėtumu Bendrijos teisės atžvilgiu grindžiamą ieškinį, susijusį su keliais 2007 m. gruodžio 24 d. Įstatymo Nr. 244, 2 straipsnio 290 dalies įgyvendinimo aspektais.

Valdyba tam pritaria.“

52. Remiantis šiuo posėdžio protokolu galima daryti išvadą, kad 2008 m. gegužės 22 d. posėdyje dalyvavę ieškovės narių atstovai iš principo vadovavosi tuo, jog ieškovės įstatuose numatytos funkcijos prireikus gali apimti ir ieškinio pareiškimą teisme. Šiomis aplinkybėmis, priešingai, nei savo argumentuose teigia Komisija, aplinkybė, kad minėto posėdžio protokole nepaminėtas specialus įgaliojimas pareikšti šį ieškinį dėl ginčijamo sprendimo, kuris 2008 m. gegužės 22 d., kai įvyko posėdis, dar nebuvo priimtas, neturi reikšmės.

53. Priešingai, nei, atrodo, mano Komisija, nebūtina, kad asociacija, kurios įstatuose nustatytos užduotys apima jos narių interesų gynybą, be to, būtų dar specialiai įgaliota narių, kurių interesus gina, kad jos teisė pareikšti ieškinį Sąjungos teismuose būtų pripažinta.

54. Dar daugiau, kadangi ieškovės įstatuose numatytos užduotys apima ieškinio pareiškimą teisme, aplinkybė, kad kai kurie jos nariai paskui galėtų atsisakyti pareikšti ieškinį, nepanaikina jos suinteresuotumo pareikšti ieškinį. Be to, įstojusios į bylą šalies pateiktas 2012 m. liepos 31 d. Autovie Venete atstovo laiškas, kuriame jis teigia, jog Autovie Venete visiškai nėra suinteresuota šiuo ieškiniu, neturi reikšmės vertinant ieškovės suinteresuotumą pareikšti ieškinį.

55. Galiausiai iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad ieškovė dalyvauja šiame procese gindama ne savo, kaip asociacijos, o savo narių interesus. Šiuo atžvilgiu, pirma, reikia pažymėti, kad ieškinyje ieškovė užsimena apie konkurencijos iškraipymą, su kuriuo, jos nuomone, turi susidurti „[koncesijų dėl greitkelių] rinkos dalyviai“ dėl to, kad koncesija CAV suteikta be konkurso. Antra, ji nurodo tris bendroves, kurioms Tangenziale rinkliavų tarifų padidinimas padarė ypatingą poveikį, nes kiekviena jų turi koncesiją tam tikram Tangenziale ruožui, būtent SAVP, Autovie Venete ir Autostrade per l’Italia . Taigi ieškovės pareiškimai pastabose dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, kuriose ji aiškiai nurodo ginanti ne asmeninius, bet savo narių interesus, tik patvirtina ieškinyje jau pateiktą informaciją.

56. Tiesa, priešingai, nei ieškovė tvirtino ieškinyje, kalbant apie tris bendroves, kurias ji nurodė kaip įvairių Tangenziale ruožų koncesininkes, pažymėtina, kad SAVP turimos Tangenziale ruožo koncesijos galiojimas baigėsi 2009 m. lapkričio 30 d. ir nuo šios datos ši bendrovė nebėra ieškovės narė. Ieškovė patvirtino šiuos faktus atsakydama į Bendrojo Teismo rašytinius klausimus.

57. Vis dėlto yra dar dvi bendrovės, kurios yra ieškovės narės ir kurių interesams, kaip ši teigia, padarytas poveikis dėl skunde nurodytų priemonių, būtent Autovie Venete ir Autostrade per l’Italia .

58. Todėl darytina išvada, kad ieškovė, pirma, yra bendrus savo narių interesus ginti įgaliota profesinė asociacija, kaip ji suprantama pagal šio sprendimo 48 punkte minėtą teismų praktiką, antra, aiškiai nurodė ieškinyje, kad ieškiniu siekiama apginti tam tikrų jos narių interesus.

Dėl konkrečios ieškovės narių sąsajos

59. Remiantis šio sprendimo 48 punkte minėta teismų praktika taip pat reikia išnagrinėti, ar ieškovės nariai turėjo ypatingą statusą, kaip tai suprantama pagal 40 punkte minėtą Sprendimą Plaumann prieš Komisiją .

60. Pirmiausia dėl teisminės kontrolės apimties reikia priminti, kad Sąjungos teismas, nagrinėdamas priimtinumo klausimą, neturi galutinai nuspręsti dėl ieškovės narių ir subsidiją gavusios įmonės konkurencinių santykių. Šiomis aplinkybėmis tik ieškovė, t. y. gavusias koncesijas statyti ir (arba) eksploatuoti Italijoje greitkelius ir kelio tunelius bendroves, ūkio subjektus ir grupes vienijanti asociacija, turi tinkamai nurodyti priežastis, dėl kurių įtariama pagalba gali pažeisti vieno arba kelių jos narių teisėtus interesus, iš esmės paveikdama jų padėtį nagrinėjamoje rinkoje (pagal analogiją žr. 43 punkte minėto Sprendimo Cofaz ir kt. prieš Komisiją 28 punktą ir 2004 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lenzing prieš Komisiją , T-36/99, Rink. p. II-3597, 80 punktą).

61. Be to, kalbant apie valstybės pagalbos sritį, kiti asmenys nei sprendimo, kuriuo vertinama pagalba, adresatai, ginčijantys tokio sprendimo pagrįstumą, laikomi konkrečiai su juo susijusiais tuo atveju, kai jų padėtį rinkoje iš esmės paveikia nagrinėjamame sprendime nurodyta pagalba (šiuo klausimu žr. 43 punkte minėto Sprendimo Cofaz ir kt. prieš Komisiją 22–25 punktus ir 40 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum 37 ir 70 punktus).

62. Šį klausimą kiekvienos ieškovės Bendrajame Teisme ginčijamos priemonės atveju, būtent koncesijos dėl Passante suteikimo be konkurso ir rinkliavų Tangenziale padidinimo, reikia nagrinėti atskirai.

– Dėl koncesijos dėl Passante suteikimo be konkurso

63. Kadangi šalys nepateikė jokios informacijos apie atitinkamą rinką, reikia nustatyti, kad atitinkama rinka – tai koncesijų dėl Italijos greitkelių rinka, kurios atžvilgiu 23 ieškovės nariai, eksploatuojantys mokamus greitkelius, pateikia prašymą valstybei, atstovaujamai ANAS, kuri suteikia koncesijas. Remiantis ieškovės pateikta statistine informacija 2009 m. lapkričio mėn. Italijos mokamų kelių tinklui priklausė maždaug 5 500 km.

64. Dėl didelio poveikio padėčiai rinkoje nustatymo Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, jog vien to, kad toks aktas, kaip antai skundžiamas sprendimas, gali kaip nors paveikti atitinkamoje rinkoje susiklosčiusius konkurencijos santykius ir kad suinteresuotoji įmonė kaip nors konkuravo su šio akto adresatu, jokiu būdu nepakanka, kad šią įmonę būtų galima laikyti konkrečiai susijusia su minėtu aktu (šiuo klausimu žr. 1969 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Eridania ir kt. prieš Komisiją , 10/68 ir 18/68, Rink. p. 459, 7 punktą; 2006 m. vasario 21 d. Teisingumo Teismo nutarties Deutsche Post ir DHL Express prieš Komisiją , C-367/04 P, neskelbiamos Rinkinyje, 40 punktą ir 2007 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Lenzing , C-525/04 P, Rink. p. I-9947, 32 punktą).

65. Todėl įmonė negali remtis vien tuo, kad yra pagalbą gavusios įmonės konkurentė, o turi įrodyti, kad ji yra tokioje faktinėje padėtyje, kuri ją individualizuoja taip pat, kaip ir šio sprendimo adresatą (2000 m. gegužės 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Comité d’entreprise de la Société française de production ir kt. prieš Komisiją , C-106/98 P, Rink. p. I-3659, 41 punktas; 64 punkte minėtos Nutarties Deutsche Post ir DHL Express prieš Komisiją 41 punktas ir 64 punkte minėto Sprendimo Ispanija prieš Lenzing 33 punktas).

66. Tačiau didelio žalingo poveikio konkurento padėčiai rinkoje įrodinėjimas negali būti ribojamas tik tam tikrų aplinkybių, rodančių, jog prastėja jo komercinės ar finansinės veiklos rodikliai, buvimo įrodymu, taip pat galima įrodinėti, jog prarasta galimybė uždirbti pajamų ar padaryta mažesnė pažanga, palyginti su ta, kuri galėtų būti pasiekta be tokios pagalbos (64 punkte minėto Sprendimo Ispanija prieš Lenzing 35 punktas).

67. Šioje byloje dėl didelio koncesijos dėl Passante suteikimo be konkurso poveikio ieškovės narių padėčiai rinkoje reikia konstatuoti, kad ieškinyje ieškovė išdėstė priežastis, dėl kurių mano, jog toks tiesioginis suteikimas yra principinio valstybės pagalbos draudimo pažeidimas. Pateikdama pastabas dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo ji nurodo savo 23 narių, iš kurių buvo atimta galimybė dalyvauti koncesijos administruoti Passante suteikimo konkurse, interesą.

68. Rinkoje, kuriai iš viso priklauso 5 500 km mokamų greitkelių, koncesijos dėl maždaug 32 km kelio atkarpos suteikimas be konkurso, nors ir gali daryti tam tikrą poveikį konkurencijai, nes kiti dalyviai neturi galimybės padidinti savo eksploatuojamų tinklų ilgį, vis dėlto savaime negali būti laikomas darančiu didelį poveikį šių kitų dalyvių konkurencinei padėčiai. Todėl ieškovė neįrodė, kad ginčijamu sprendimu jos nariams buvo padarytas kitoks poveikis nei bet kuriam kitam norinčiam gauti koncesiją dėl Passante ūkio subjektui.

69. Todėl darytina išvada, kad, kiek tai susiję su koncesijos dėl Passante suteikimu be konkurso, ginčijamas sprendimas nėra konkrečiai susijęs su ieškovės nariais. Dėl šios priežasties jie patys neturėjo teisės pareikšti ieškinio šiuo klausimu, o ieškovė taip pat neturėjo teisės pareikšti ieškinio atstovaudama jų interesams.

– Dėl rinkliavos Tangenziale padidinimo

70. Kadangi šalys nepateikė jokios informacijos, reikia nustatyti, kad atitinkama rinka – tai renkant tam tikrą rinkliavą tranzitinio eismo greitkeliais užtikrinimo dviem maršrutais, dėl kurių tarp Tangenziale ir Passante vyksta konkurenciją, rinka. Kalbama, pirma, apie kelią dviem kryptimis tarp iš Padujos vedančiame greitkelyje A4 esančio taško, kuriame išsiskiria Tangenziale ir Passante , ir Passante susikirtimo su greitkeliu A27 Beluno kryptimi. Toks kelias gali būti nuvažiuotas arba Passante iki jo susikirtimo su A27 Beluno kryptimi, arba iš pradžių greitkeliu A57, paskui pasukant į šiaurę į A27 Beluno kryptimi; antra, apie kelią dviem kryptimis tarp iš Padujos vedančiame greitkelyje A4 esančio taško, kuriame išsiskiria Tangenziale ir Passante , ir taško greitkelyje A4 į Triestą, kuriame Tangenziale vėl susijungia su greitkeliu A4. Šis kelias gali būti nuvažiuotas važiuojant visą atstumą Passante arba važiuojant visą atstumą greitkeliu A57.

71. Būtent dėl šių maršrutų, kuriuos galima nuvažiuoti važiuojant arba Tangenziale arba Passante , atitinkami koncesijų dėl šių atkarpų turėtojai konkuruoja tarpusavyje. Šiai rinkai būdinga visų pirma tai, kad vairuotojai gali rinktis tik iš dviejų konkuruojančių pasiūlymų. Taigi koncesijos dėl Passante turėtojas tiesiogiai konkuruoja su koncesijos dėl Tangenziale turėtojais.

72. Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 56 punkte, ieškinio pareiškimo dieną bendrovė SAVP nebeturėjo koncesijos dėl Tangenziale greitkelio, be to, nebebuvo ieškovės narė. Taigi, kalbant apie konkrečią ieškovės narių sąsają nagrinėjant šio ieškinio priimtinumą, reikia atsižvelgti tik į bendrovių Autovie Venete ir Autostrade per l’Italia padėtį. Autovie Venete yra maždaug dešimties kilometrų Tangenziale atkarpos, esančios tarp Mestrės (Italija) ir susikirtimo su Passante Triesto kryptimi, koncesininkė, o Autostrade per l’Italia yra maždaug šešių kilometrų greitkelio A27 atkarpos Beluno (Italija) kryptimi, jungiančios greitkelį A57 ir Passante , koncesininkė.

73. Kad įrodytų didelį eismo Tangenziale sumažėjimą pradėjus eksploatuoti Passante ieškovė pateikė duomenis apie eismo pokyčius 2009 m. sausio–liepos mėn., palyginti su tuo pačiu 2008 m. laikotarpiu. Iš šių duomenų matyti, kad per pirmuosius septynis 2009 m. mėnesius kelių tinklo dalyje, kurią tuo metu administravo SAVP ir kurios didžioji dalis (16 km iš SAVP administruojamų 23,3 km) yra Tangenziale (kitą dalį sudaro Tangenziale ir Venise-Tessera oro uostą jungianti atšaka), užfiksuotas apie 13 % sumažėjimas kilometrui tenkančių transporto priemonių, kalbant apie lengvąsias transporto priemones, ir apie 28 % sumažėjimas kalbant apie sunkiasvores krovinines transporto priemones. Nors šie duomenys, pirma, pateikia informaciją tik dėl Tangenziale dalies, o antra, apima eismo srautus, kurių Tangenziale nėra, remiantis jais galima daryti išvadą, kad pradėjus eksploatuoti Passante eismas Tangenziale gerokai sumažėjo. Šie skaičiai nebuvo užginčyti. Iš tikrųjų įstojusi į bylą šalis per posėdį tvirtino, kad turi „kitų skaičių“, tačiau jų nesukonkretino ir nepateikė atitinkamų įrodymų. Komisija taip pat neginčijo ieškovės pateiktų duomenų. Ji ginčijo tik priežastinį ryšį tarp rinkliavos Tangenziale padidinimo ir eismo šioje atkarpoje sumažėjimo, kurį, jos nuomone, lėmė vien tai, kad Passante buvo pradėtas eksploatuoti kaip konkuruojantis maršrutas.

74. Šiuo atžvilgiu reikia pripažinti, kad eismo srautas Tangenziale galėjo iš esmės sumažėti vien dėl Passante atidarymo fakto, ir, atrodo, neįmanoma nustatyti kiek šis sumažėjimas padidėjo dėl aplinkybės, kad dar buvo padidinta rinkliava Tangenziale . Tačiau galima pagrįstai daryti prielaidą, kad užregistruotas sumažėjimas yra didesnis, nei būtų buvęs, jei rinkliava nebūtų padidinta. Be to, šalys sutaria, jog bendras abiejų priemonių tikslas buvo būtent nukreipti į Passante tranzitinį eismą, kad sumažėtų eismas Tangenziale . Taigi greičiausia Italijos valdžios institucijos manė, kad dėl mažesnės rinkliavos už tranzitą Tangenziale , palyginti su tranzitu Passante , vien pastarojo, kaip alternatyvaus maršruto, eksploatavimo nepakaks tam, kad eismas būtų nukreiptas tiek, kiek norima, į šia naują atkarpą. Iš tikrųjų, jei būtų buvę kitaip, minėto rinkliavos padidinimo nereikėtų.

75. Remiantis tuo darytina išvada, kad reikia atmesti Komisijos per posėdį pateiktą argumentą, jog eismas lygiai taip pat būtų nukreiptas iš Tangenziale į Passante tuo atveju, jei šiuose maršrutuose nebūtų imama ta pati rinkliava, nes vairuotojai renkasi atsižvelgdami tik į eismo sąlygas.

76. Be to, kadangi, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 70 punkte, atitinkama rinka – tai renkant tam tikrą rinkliavą tranzitinio eismo greitkeliais užtikrinimo dviem maršrutais, dėl kurių tarp Tangenziale ir Passante vyksta konkurenciją, rinka, didelį poveikį Autovie Venete ir Autostrade per l’Italia padėčiai rinkoje reikia vertinti atsižvelgiant būtent į šią ribotą rinką, o ne į daug platesnę koncesijų dėl greitkelių visoje Italijoje rinką. Todėl reikia atmesti Komisijos per posėdį pateiktą argumentą, kad, palyginti su tuo, jog Autovie Venete ir Autostrade per l’Italia administruoja atitinkamai 230 km ir 3 000 km bendro ilgio kelių tinklus, rinkliavos padidinimas jos administruojamuose trumpuose Tangenziale ruožuose, nurodytuose šio sprendimo 72 punkte, neleidžia daryti išvados, kad jų padėčiai rinkoje buvo padarytas didelis poveikis.

77. Galiausiai reikia pabrėžti, kad krovininio transporto eismas, kurio sumažėjimas buvo didžiausias, yra pelningiausias greitkelių koncesininkų sektorius, todėl sumažėjimas šiame segmente gali padaryti didelį poveikį jų veiklos pajamoms.

78. Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, jog ieškovė teisiškai įrodė, kad dėl skunde nurodyto rinkliavos Tangenziale padidinimo dvi jos narės Autovie Venete ir Autostrade per l’Italia atsidūrė faktinėje padėtyje, kuri jas individualizuoja taip pat, kaip ir ginčijamo sprendimo adresatą, kaip tai suprantama pagal 65 punkte minėtą teismų praktiką, ir kad jų komercinės veiklos rezultatas pažengė mažiau, palyginti su pažanga, kuri galėtų būti pasiekta be tokios priemonės, kaip nurodyta šio sprendimo 66 punkto minėtoje teismų praktikoje. Reikia pridurti, kad, kaip Tangenziale koncesininkes, minėtas rinkliavos padidinimas neigiamai paveikė tik šias dvi bendroves ir SAVP, be to, jis suteikė pranašumą vienintelei jų konkurentei atitinkamoje rinkoje, t. y. CAV, kuri buvo Passante koncesininkė.

79. Iš to matyti, kad Autovie Venete ir Autostrade per l’Italia turėjo teisę pačios pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo tiek, kiek jame buvo atsisakyta pradėti formalią tyrimo procedūrą dėl rinkliavos padidinimo. Todėl ieškovės ieškinys, pareikštas atstovaujant jų interesams, taip pat priimtinas, kiek jis susijęs su rinkliavos padidinimu.

80. Dėl šios priežasties antrą nepriimtinumo pagrindą reikia patenkinti, kiek jis susijęs su tiesioginiu koncesijos administruoti Passante suteikimu, ir atmesti, kiek jis susijęs su rinkliavos Tangenziale padidinimu.

3. Išvada dėl priimtinumo

81. Todėl reikia patenkinti nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, kiek jis susijęs su tiesioginiu koncesijos dėl Passante suteikimu, ir atmesti likusią dalį. Taigi ieškinys priimtinas tiek, kiek juo ginčijama ginčijamame sprendime padaryta išvada, kad rinkliavos Tangenziale padidinimas nėra valstybės pagalba. Tačiau jis yra nepriimtinas tiek, kiek juo ginčijama išvada, kad tiesioginis koncesijos dėl Passante suteikimas nėra valstybės pagalba.

B – Dėl esmės

82. Ieškovė nurodo du ieškinio pagrindus, iš esmės susijusius su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu, pareigos motyvuoti pažeidimu, SESV 107 straipsnio pažeidimu ir faktinių aplinkybių iškraipymu.

1. Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu, motyvų stoka ir prieštaringumu, taip pat SESV 170 straipsnio pažeidimu, kiek tai susiję su tiesioginiu koncesijos sutarties dėl „Passante“ statybos ir administravimo sudarymu su CAV

83. Pirmasis ieškinio pagrindas, nurodytas tik dėl konstatavimo, kad tiesioginis koncesijos dėl Passante suteikimas nėra valstybės pagalba, negali būti pateiktas dėl konstatavimo, kad rinkliavos Tangenziale padidinimas nėra valstybės pagalba. Todėl atsižvelgiant į šio sprendimo 81 punktą jį reikia atmesti kaip nereikšmingą.

2. Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su esminių procedūrinių reikalavimu pažeidimu, motyvų stoka ir prieštaringumu, faktinių aplinkybių iškraipymu ir SESV 107 straipsnio pažeidimu, kiek tai susiję su rinkliavos padidinimu „Tangenziale“

a) Dėl kaltinimų, susijusių su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu, pareigos motyvuoti pažeidimu ir faktinių aplinkybių iškraipymu

84. Dėl šių ieškovės kaltinimų, pateiktų nurodant antrąjį ieškinio pagrindą, reikia konstatuoti, kaip Komisija teisingai pažymėjo dėl pareigos motyvuoti, kad jie paminėti tik antrojo pagrindo pavadinime ir nėra patvirtinti jokiu argumentu nei ieškinyje, nei dublike.

85. Todėl kaip nepriimtinus pagal Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą reikia atmesti nurodant antrąjį ieškinio pagrindą pateiktus kaltinimus, susijusius su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu, pareigos motyvuoti pažeidimu ir faktinių aplinkybių iškraipymu.

b) Dėl kaltinimo, susijusio su SESV 107 straipsnio pažeidimu

86. Ieškovė teigia, kad Passante statyba buvo finansuojama padidinus tarifus Tangenziale ir kad šis padidinimas, po kurio rinkliavos abiejose atkarpose tapo vienodos, iškraipė konkurenciją, nes eismas iš Tangenziale buvo nukreiptas į Passante .

87. Komisija mano, kad nei aplinkybė, jog greitkelio atkarpos koncesininkė renka rinkliavą, nei aplinkybė, jog ši rinkliava didinama, nereiškia valstybės išteklių pervedimo.

88. Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad ieškovė netvirtina, jog 2009 m. sausio 30 d. ANAS ir CAV sudarytos koncesijos sutarties dėl Passante sąlygos laikytinos valstybės pagalba, nes nebūtų pusiausvyros tarp, pirma, CAV įsipareigojimų pagal šią sutartį ir, antra, naudos, kurią ji dėl koncesijos galėtų gauti. Iš tikrųjų ieškovės pateiktas kaltinimas susijęs tik su rinkliavos Tangenziale padidinimo ir iš šio padidinimo gautų pajamų panaudojimo dengiant Passante statybos sąnaudas klausimu.

89. Be to, kaip konstatuota šio sprendimo 33 punkte, ginčijamas sprendimas yra pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 2 dalį priimtas sprendimas, nes Komisija, atlikusi pirminį patikrinimą, konstatavo, kad rinkliavos Tangenziale padidinimas nėra valstybės pagalba. Ieškovė iš esmės nurodo, kad Komisija, atvirkščiai, turėjo konstatuoti, jog minėta priemonė yra valstybės pagalba.

90. Pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

Dėl bylos faktinių aplinkybių

91. Pirmiausia reikia nustatyti, kaip buvo padidinta rinkliava ir panaudotos dėl šio padidinimo gautos įplaukos.

92. Pirmą kartą didinti rinkliavą Tangenziale buvo nuspręsta 2006 m. balandžio 6 d. Comitato interministeriale per la programmazione economica (Tarpžinybinis ekonominio planavimo komitetas, CIPE) delibera (administracinis sprendimas) Nr. 128 (GURI, Nr. 142, p . 16, 2006 m. birželio 21 d.). Pagal šį aktą leidžiama „papildomuose aktuose < ... > prie galiojančių susitarimų su Passante di Mestre kertančius greitkelius administruojančiomis bendrovėmis įtraukti nuostatas dėl vienodo dydžio rinkliavos < ... >, kad bėgant laikui būtų garantuotas išteklių srautas, reikalingas tiesiant Passante “. Iš bylos medžiagos matyti, kad „vienodo dydžio rinkliavos“ principas reiškia, jog tranzitu abiem kryptimis tarp Padujos ir Triesto bei Padujos ir Beluno važiuojantys vairuotojai turi galimybę rinktis tarp dviejų maršrutų, o rinkliavos dydis visiškai nesiskiria.

93. Rinkliavos padidinimo dydis buvo nustatytas 2007 m. sausio 26 d. CIPE delibera Nr. 3 (GURI, Nr. 96, p. 79, 2007 m. balandžio 26 d.). Pagal šį aktą didinimą turėjo lemti 10,14 km fiktyvus pridėtas atstumas nuo 2007 m. vasario 1 d. ir 20,28 km – nuo 2008 m. sausio 1 d. prie tikrojo atstumo, kurį abiem kryptimis Tangenziale tiek atkarpoje Paduja–Triestas, tiek atkarpoje Paduja–Belunas nuvažiuoja tranzitinis transportas.

94. Dėl vėlavimo pradėti Passante eksploatavimą 2008 m. kovo 27 d. CIPE delibera Nr. 24 (GURI Nr. 157, p. 55, 2008 m. liepos 7 d.) šios datos buvo nukeltos į 2008 m. gegužės 1 d. ir 2009 m. sausio 1 d.

95. Remiantis ankstesniuose punktuose cituotomis delibere nuostatomis rinkliavos padidinimo sąlygos buvo įrašytos į, pirma, ANAS ir, antra, Tangenziale ir Passante administruojančių bendrovių koncesijos sutartis.

96. Pagal 2009 m. sausio 30 d. ANAS ir CAV sudarytos koncesijos dėl Passante sutarties (toliau – Sutartis) 4 straipsnį koncesijos dėl Passante galiojimas baigiasi 2032 m. gruodžio 31 d. Pagal Sutarties 6.2 straipsnį CAV, be kita ko, įsipareigojo iki 2010 m. birželio 30 d. atlyginti ANAS visas šios statant Passante patirtas išlaidas. Iš bylos medžiagos, visų pirma iš Sutarties 3.2 straipsnio d punkto matyti, kad Passante statyba iš pradžių buvo finansuojama ANAS.

97. Iš Sutarties 6.4 straipsnio matyti, kad CAV kaip atlygį gauna:

– pirma, įplaukas, gautas padidinus Tangenziale renkamą rinkliavą,

– antra, pajamas iš rinkliavos Passante ,

– trečia, nuo 2009 m. lapkričio 30 d. pajamas iš ankstesnės SAVP koncesijos, kurią perima CAV, dėl Tangenziale dalies,

– ketvirta, pajamas iš perleistos koncesijos dėl paslaugų zonų.

98. Be to, galiausiai įplaukos, gautos padidinus Tangenziale renkamą rinkliavą, ir kitos ankstesniame punkte minėtos sudedamosios dalys leidžia Italijos valstybei susigrąžinti sumas, kurias ji išleido Passante statybai.

99. Kalbant apie rinkliavos padidinimo niuansus, Sutarties 6.4 straipsnyje iš esmės yra pakartotos šio sprendimo 93 ir 94 punktuose cituotos CIPE delibere nuostatos ir aiškiai numatytas 10,14 km pridėtas fiktyvus atstumas nuo 2008 m. gegužės 1 d. ir 20,28 km – nuo 2009 m. sausio 1 d. prie tikrojo atstumo, kurį abiem kryptimis Tangenziale tiek atkarpoje Paduja–Triestas tiek atkarpoje Paduja–Belunas, nuvažiuoja tranzitinis transportas. Remiantis CAV atsakant į Bendrojo Teismo rašytinius klausimus pateikta informacija, kurią šalys žodžiu patvirtino per posėdį, šis padidinimas laipsniškai mažės pagal prie Sutarties pridėtą ekonominį ir finansinį planą iki šios Sutarties galiojimo pabaigos. 2010 m. papildomas atstumas buvo 19,88 km, 2011 m. – 19,48 km, o nuo 2012 m. sausio 1 d. – 19,1 km.

100. Dėl už papildomą atstumą gautų sumų surinkimo ir pervedimo sąlygų šalys, atsakydamos į Bendrojo Teismo rašytinius klausimus, vienodai pažymėjo, kad šias sumas surinko aptariamus rinkliavų mokėjimo punktus administruojančios koncesininkės, t. y. Autovie Venete punkte Venezia-Est , Autostrade per l’Italia punkte Venezia-Nord , o CAV punkte Venezia-Padova , arba jų vardu surinko Autostrade per l’Italia priklausanti bendrovė, siekdama paskui pervesti jas CAV, kaip numatyta įvairių koncesininkių bendradarbiavimo sutarties sąlygose.

101. Šios sąlygos kinta atsižvelgiant į naudotojo pasirinktą mokėjimo būdą:

– kai mokama grynaisiais arba kredito kortele, aptariamas sumas inkasuoja rinkliavų mokėjimo punktą administruojanti koncesininkė, kuri jas perveda tiesiogiai CAV (CAV administruojamo rinkliavų mokėjimo punkto Venezia-Padova atveju atliekamas vidinis pervedimas CAV buhalterijoje),

– kai mokama pasinaudojant automatinio mokėjimo terminalu ( telepass ) arba iš anksto apmokėta kortele ( Viacard ), t. y. sistemomis, kurias administruoja Autostrade per l’Italia kontroliuojama bendrovė Telepass SpA , ši bendrovė inkasuoja aptariamas sumas, paskui perveda jas CAV.

Dėl su valstybės ištekliais susijusio kriterijaus

102. Dėl rinkliavos padidinimo Tangenziale pripažinimo valstybės pagalba šalys visų pirma nesutaria dėl klausimo, ar minėta priemonė apima valstybės išteklių pervedimą CAV, kaip Passante koncesininkei.

103. Pirma, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad tik tiesiogiai ar netiesiogiai iš valstybės išteklių suteiktas pranašumas laikomas pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Šioje nuostatoje esantis skirstymas į „valstybės suteiktą pagalbą“ ir „iš valstybinių išteklių“ suteiktą pagalbą nereiškia, kad bet koks valstybės suteiktas pranašumas, nepaisant to, ar jis finansuojamas iš valstybės išteklių, yra laikomas pagalba; tuo skirstymu tik siekiama į šią sąvoką įtraukti tiek tiesiogiai valstybės, tiek per tos valstybės paskirtą ar įsteigtą viešąją arba privačią įstaigą suteikiamą pranašumą (žr. 2001 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo PreussenElektra , C-379/98, Rink. p. I-2099, 58 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

104. Antra, dėl valstybės išteklių sąvokos reikia priminti, kad, kaip išplaukia iš Teisingumo Teismo praktikos, SESV 107 straipsnio 1 dalis apima visas pinigines priemones, kurias viešosios valdžios institucijos gali realiai panaudoti įmonėms remti, nesvarbu, ar tos priemonės yra nuolatinė valstybės turto dalis. Todėl, net jei sumos, susijusios su nagrinėjama priemone, ne nuolat yra viešosios valdžios institucijų žinioje, aplinkybė, kad jos yra nuolatos valstybės kontroliuojamos, taigi yra kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų dispozicijoje, yra pakankamas pagrindas laikyti jas valstybės ištekliais (šiuo klausimu žr. 2000 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Ladbroke Racing ir Komisiją , C-83/98 P, Rink. p. I-3271, 50 punktą ir 2002 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją , C-482/99, Rink. p. I-4397, 37 punktą).

105. Tačiau šiuo atveju, kaip paminėta šio sprendimo 100 ir 101 punktuose, įplaukas, gautas padidinus rinkliavą, atitinkančias sumas tiesiogiai CAV pervedė arba Autovie Venete ir Autostrade per l’Italia , arba Telepass , kaip privačios bendrovės. Taigi aptariamos sumos pervedamos tiesiogiai ir tik tarp privačių bendrovių, jokia viešosios valdžios institucija jomis nedisponuoja ir jų nekontroliuoja, net laikinai. Todėl tai nėra valstybės ištekliai, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 103 ir 104 punktuose minėtą teismų praktiką.

106. Kadangi kriterijus dėl valstybės išteklių panaudojimo nėra įvykdytas, nenagrinėjant kitų valstybės pagalbos sąvokos sudedamųjų dalių reikia konstatuoti, kad rinkliavos Tangenziale padidinimas ir padidinus rinkliavą gautų įplaukų panaudojimas dengiant Passante statybos sąnaudas, kaip numatyta Sutartyje, nėra valstybės pagalba.

107. Todėl kaltinimą, susijusį su SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu, antrąjį pagrindą ir visą ieškinį reikia atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

108. Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Be to, pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Bendrasis Teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.

109. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą dėl esmės, o Komisija iš dalies pralaimėjo bylą, kiek tai susiję su jos nurodytais nepriimtinumo pagrindais, kiekviena šalis pagrindinėje byloje padengia pusę kitos šalies bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė taip pat padengia CAV, kaip įstojusios į bylą šalies, bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)

nusprendžia:

1. Atmesti ieškinį.

2. Associazione italiana delle società concessionarie per la costruzione e l’esercizio di autostrade e trafori stradali ( Aiscat ) padengia pusę savo, pusę Europos Komisijos ir visas Concessioni autostradali Venete – CAV SpA bylinėjimosi išlaidas.

3. Komisija padengia pusę savo ir pusę Aiscat bylinėjimosi išlaidų.