1

Apeliaciniais skundais Europos Komisija, Europos Sąjungos Taryba ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė prašo panaikinti 2010 m. rugsėjo 30 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Kadi prieš Komisiją (T-85/09, Rink. p. II-5177, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo panaikintas 2008 m. lapkričio 28 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1190/2008, 101-ąjį kartą iš dalies keičiantis Tarybos reglamentą (EB) Nr. 881/2002, nustatantį tam tikras specialias ribojančias priemones, taikomas tam tikriems asmenims ir subjektams, susijusiems su Usama bin Ladenu, Al-Qaida tinklu ir Talibanu (OL L 322, p. 25, toliau – ginčijamas reglamentas), kiek jis susijęs su Y. A. Kadi.

2

Pagal Jungtinių Tautų Chartijos, 1945 m. birželio 26 d. pasirašytos San Franciske (Jungtinės Amerikos Valstijos), 1 straipsnio 1 ir 3 dalis Jungtinių Tautų tikslai yra ir „palaikyti tarptautinę taiką bei saugumą“, ir „įgyvendinti tarptautinį bendradarbiavimą sprendžiant ekonominio, socialinio, kultūrinio ir humanitarinio pobūdžio tarptautines problemas, ugdant ir skatinant pagarbą visoms žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos bei religijos“.

3

Pagal Jungtinių Tautų Chartijos 24 straipsnio 1 dalį Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai (toliau – Saugumo Taryba) patikėta pagrindinė atsakomybė už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą. Minėto 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vykdydama šias pareigas, Saugumo Taryba remiasi Jungtinių Tautų tikslais ir principais.

4

Pagal Jungtinių Tautų Chartijos 25 straipsnį Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) narės, remdamosi šia Chartija, sutinka paklusti Saugumo Tarybos nutarimams ir juos vykdyti.

5

Jungtinių Tautų Chartijos VII skyriuje „Veiksmai, kai kyla grėsmė taikai, ji pažeidžiama ar įvykdomi agresijos aktai“ apibrėžiami veiksmai, kurių reikia imtis tokiais atvejais. Šios Chartijos 39 straipsnyje, kuriuo šis skyrius pradedamas, nustatyta, kad Saugumo Taryba nustato tokios grėsmės, tokio pažeidimo ar tokio akto pavojų ir teikia rekomendacijas arba sprendžia, kokių reikia imtis priemonių pagal Chartijos 41 ir 42 straipsnius siekiant palaikyti arba atkurti tarptautinę taiką bei saugumą. Pagal šios Chartijos 41 straipsnį Saugumo Taryba gali nuspręsti, kokių priemonių, nesusijusių su ginkluotosios jėgos naudojimu, turi būti imamasi jos sprendimams vykdyti, taip pat gali paraginti Jungtinių Tautų nares taikyti šias priemones.

6

Remiantis Jungtinių Tautų Chartijos 48 straipsnio 2 dalimi, Saugumo Tarybos sprendimus dėl tarptautinės taikos bei saugumo palaikymo Jungtinių Tautų narės įgyvendina tiesiogiai, taip pat savo veiksmais per atitinkamas tarptautines institucijas, kurių narės jos yra.

7

Šios Chartijos 103 straipsnyje įtvirtinta, kad, jeigu Jungtinių Tautų narių įsipareigojimai pagal šią Chartiją prieštarauja jų įsipareigojimams pagal kokį nors kitą tarptautinį susitarimą, jų įsipareigojimai pagal šią Chartiją turi pirmenybę.

8

Nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigos, ypač po 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių Jungtinėse Valstijose, Saugumo Taryba priėmė kelias rezoliucijas, pagrįstas Jungtinių Tautų Chartijos VII skyriumi, kuriomis siekiama kovoti su teroristinių aktų keliama grėsme tarptautinei taikai ir saugumui. Iš pradžių jos buvo priimtos vien dėl Afganistano Talibano, bet vėliau jų taikymas išplėstas ir Usamai bin Ladenui, Al-Qaida bei kitiems su jais susijusiais asmenims ir subjektams. Jose, be kita ko, numatyta įšaldyti komiteto, kurį Saugumo Taryba įsteigė pagal savo 1999 m. spalio 15 d. rezoliuciją 1267 (1999) (toliau – sankcijų komitetas), į suvestinį sąrašą (toliau – Sankcijų komiteto suvestinis sąrašas) įtrauktų organizacijų, subjektų ir asmenų turtą.

9

Organizacijų, subjektų ir asmenų, kurie buvo įtraukti į šį sąrašą, pateiktiems prašymams iš jo išbraukti nagrinėti 2006 m. gruodžio 19 d. Saugumo Tarybos rezoliucijoje 1730 (2006) numatyta sukurti koordinavimo centrą prie Saugumo Tarybos, atsakingą už prašymų išbraukti iš sąrašo priėmimą. Šis koordinavimo centras pradėjo veikti 2007 m. kovo mėnesį.

10

2006 m. gruodžio 22 d. Saugumo Tarybos rezoliucijos 1735 (2006) 5 dalyje numatyta, kad kai valstybės siūlo Sankcijų komitetui įtraukti į suvestinį sąrašą organizacijų, subjektų ir asmenų vardus, jos turi „pateikti motyvų pareiškimą, kuris pagrindžiamajame dokumente kuo išsamiau paaiškina prašymo įtraukti vardą į sąrašą motyvus, įskaitant: i) visus įrodymus, leidžiančius tiksliai nustatyti, kad asmuo ar subjektas tenkina nustatytus kriterijus; ii) įrodymų pobūdį; ir iii) visus įrodymus ar pagrindžiančius dokumentus“. Pagal šios rezoliucijos 6 dalį reikalaujama, kad valstybės, „pateikdamos prašymą įtraukti vardą į sąrašą, turi nurodyti pagrindžiančio dokumento dalis, kurios gali būti atskleistos asmeniui ar subjektui, kurių vardus prašoma įtraukti į [Sankcijų komiteto suvestinį sąrašą], ir tas, kurios gali būti atskleistos prašymą atskleisti pateikusioms valstybėms“.

11

2008 m. birželio 30 d. Saugumo Tarybos rezoliucijos 1822 (2008) 12 dalyje numatyta, jog, valstybės, be kita ko, turi „dėl kiekvieno prašymo įtraukti vardą į sąrašą nurodyti atitinkamas pagrindžiančio dokumento dalis, kurios gali būti atskleistos visų pirma tam, kad [Sankcijų komitetas] galėtų paruošti 13 dalyje aprašytą santrauką arba kad įspėtų arba praneštų asmeniui ar subjektui, kurių vardai įtraukiami į [minėto komiteto suvestinį sąrašą], ir tas, kurios gali būti atskleistos prašymą atskleisti pateikusioms suinteresuotoms <...> valstybėms. Šios rezoliucijos 13 dalyje numatyta, viena vertus, kad kai Sankcijų komitetas į savo sąrašą įtraukia vardą, savo interneto svetainėje jis paskelbia „įtraukimo į sąrašą motyvų santrauką“ ir, kita vertus, kad šis komitetas pasistengia savo interneto svetainėje paskelbti vardų „įtraukimo į sąrašą motyvų santrauką“ dar iki pačios rezoliucijos priėmimo.

12

Kalbant apie prašymus išbraukti iš suvestinio sąrašo, pažymėtina, kad 2009 m. gruodžio 17 d. Saugumo Tarybos rezoliucija 1904 (2009) buvo įsteigtas „ombudsmeno biuras“, kuris pagal šios rezoliucijos 20 dalį įpareigotas padėti Sankcijų komitetui nagrinėti šiuos prašymus. Pagal tą pačią rezoliucijos dalį į ombudsmeno pareigas paskirtas asmuo turi būti nepriekaištingos reputacijos, nešališkas ir sąžiningas ir turėti aukštą kvalifikaciją ir patirties susijusiose srityse (būtent teisės, žmogaus teisių, kovos su terorizmu, sankcijų). Minėtos rezoliucijos II priede aprašytos ombudsmeno užduotys, kurios skirstomos į informacijos rinkimo iš susijusių valstybių etapą ir derinimo etapą, per kurį gali būti pradėta diskusija su prašymą išbraukti jį iš Sankcijų komiteto suvestinio sąrašo pateikusia organizacija, subjektu ar asmeniu. Po šių dviejų etapų ombudsmenas turi parengti „išsamią ataskaitą“ ir ją pateikti Sankcijų komitetui, kuris dalyvaujant ombudsmenui nagrinėja prašymą išbraukti iš sąrašo ir nusprendžia, ar patenkinti tokį prašymą.

13

Kadangi valstybės narės įvairiose bendrose pozicijose bendrosios užsienio ir saugumo politikos srityje manė, kad minėtoms Saugumo Tarybos rezoliucijoms kovoje su tarptautiniu terorizmu srityje įgyvendinti būtini Sąjungos veiksmai, Taryba vieną po kito priėmė kelis reglamentus, kuriuose, be kita ko, numatyta įšaldyti Sankcijų komiteto nustatytų organizacijų, subjektų ir asmenų turtą.

14

Be anksčiau aprašytos sistemos, apimančios vien organizacijas, subjektus ir asmenis, kuriuos Sankcijų komitetas nurodo kaip susijusius su Usama bin Ladenu, Al-Qaida tinklu ir Talibanu, egzistuoja platesnė sistema, numatyta kaip atsakas į 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinius išpuolius priimtoje 2001 m. rugsėjo 28 d. Saugumo Tarybos rezoliucijoje 1373 (2001). Ši rezoliucija, kurioje taip pat numatyta turto įšaldymo priemonė, nuo minėtų rezoliucijų skiriasi tuo, kad organizacijų, subjektų ir asmenų, kuriems ji taikytina, nustatymas paliktas valstybių nuožiūrai.

15

Sąjungos lygiu minėta rezoliucija buvo įgyvendinta priėmus 2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos bendrąją poziciją 2001/93/BUSP dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu (OL L 344, p. 93; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 18 sk., 1 t., p. 217) ir 2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu (OL L 344, p. 70 ir klaidų ištaisymas OL L 52, 2010 m., p. 58; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 18 sk., 1 t., p. 207). Šiuose aktuose pateikiamas su teroristine veikla susijusių organizacijų, subjektų ir asmenų sąrašas, kuris yra reguliariai peržiūrimas.

16

2001 m. spalio 17 d. Y. A. Kadi, kaip su Usama bin Ladenu ir Al-Qaida tinklu susijusio asmens, pavardė buvo įtraukta į Sankcijų komiteto suvestinį sąrašą.

17

Vėliau į 2001 m. kovo 6 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 467/2001, uždraudžiančio tam tikrų prekių ir paslaugų eksportą į Afganistaną, sustiprinančio skrydžių uždraudimą ir pratęsiančio Afganistano Talibano lėšų ir kitų finansinių išteklių įšaldymą ir panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 337/2000 (OL L 67, p. 1), I priede esantį sąrašą ši pavardė buvo įtraukta 2001 m. spalio 19 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2062/2001, trečią kartą keičiančiu Reglamentą Nr. 467/2001 (OL L 277, p. 25). Toliau ji buvo įtraukta į 2002 m. gegužės 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 881/2002, nustatančio tam tikras specialias ribojančias priemones, taikomas tam tikriems asmenims ir organizacijoms, susijusiems su Usama bin Ladenu, Al-Qaida tinklu ir Talibanu, ir panaikinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 467/2001 (OL L 139, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 18 sk., 1 t., p. 294), I priede esantį sąrašą.

18

2001 m. gruodžio 18 d. Y. A. Kadi kreipėsi į Bendrąjį Teismą iš pradžių su ieškiniu dėl Reglamento Nr. 467/2001 ir Reglamento Nr. 2062/2001, vėliau dėl Reglamento Nr. 881/2002 panaikinimo, kiek šie aktai buvo su juo susiję. Ieškinio dėl panaikinimo pagrindai buvo susiję atitinkamai su ieškovo teisės būti išklausytam, teisės į nuosavybę apsaugą, proporcingumo principo ir teisės į veiksmingą teisminę kontrolę pažeidimu.

19

2005 m. rugsėjo 21 d. Sprendimu Kadi prieš Tarybą ir Komisiją (T-315/01, Rink. P. II-3649) Bendrasis Teismas šį ieškinį atmetė. Iš esmės Bendrasis Teismas nusprendė, kad iš Jungtinių Tautų tarptautinės teisinės sistemos ir Sąjungos teisinės sistemos santykius reglamentuojančių principų aišku, jog Reglamento Nr. 881/2002, kai juo siekiama įgyvendinti Saugumo Tarybos rezoliuciją, kuri šiuo klausimu nesuteikia jokios pasirinkimo laisvės, vidinis teisėtumas teismo gali būti tikrinamas tik dėl jo suderinamumo su jus cogens normomis, suprantamomis kaip tarptautinė viešoji tvarka, kuri privaloma visiems tarptautinės teisės subjektams, įskaitant JTO įstaigas, ir nuo kurios neįmanoma nukrypti, taigi, išskyrus šią išimtį, jam taikomas imunitetas nuo jurisdikcijos.

20

Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas, atsižvelgęs į visuotinės pagrindinių žmogaus teisių apsaugos standartus, priklausančius jus cogens normoms, atmetė galimybę, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos Y. A. Kadi nurodytos teisės. Konkrečiai aptaręs teisę į veiksmingą teisminę kontrolę, jis pabrėžė, kad neturėjo kompetencijos netiesiogiai tikrinti, ar Saugumo Tarybos rezoliucijos atitinka Sąjungos teisinėje sistemoje ginamas pagrindines teises arba ar ši tarptautinė institucija nepadarė šias priimtas priemones pagrindžiančių faktų ir įrodymų vertinimo klaidos, arba netiesiogiai tikrinti šių priemonių tinkamumo ar proporcingumo. Jis pridūrė, kad tokia Y. A. Kadi teisminės gynybos spraga pati savaime neprieštarauja jus cogens normoms.

21

2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimu Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją (C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink. p. I-6351, toliau – Sprendimas Kadi) Teisingumo Teismas panaikino minėtą Sprendimą Kadi prieš Tarybą ir Komisiją ir Reglamentą Nr. 881/2002, kiek jis susijęs su Y. A. Kadi.

22

Iš esmės Teisingumo Teismas nusprendė, kad įsipareigojimai pagal tarptautinę sutartį negali pažeisti konstitucinių EB sutarties principų, įskaitant principą, pagal kurį visuose Sąjungos aktuose reikia gerbti pagrindines teises, nes ši pagarba yra jų teisėtumo, kurį pagal Sutarties nustatytą išsamią teisių gynimo priemonių sistemą turi kontroliuoti Teisingumo Teismas, sąlyga. Jis nusprendė, kad, nepaisant to, jog įgyvendinant Saugumo Tarybos rezoliucijas nereikia pažeisti prisiimtų įsipareigojimų Jungtinių Tautų Organizacijai (JTO), Jungtinių Tautų tarptautinę teisinę sistemą reglamentuojantys principai nereikalauja, kad Sąjungos aktas, kaip antai Reglamentas Nr. 881/2002, turėtų imunitetą nuo jurisdikcijos. Teisingumo Teismas pridūrė, kad toks imunitetas neturi pagrindimo Sutartyje.

23

Šiomis sąlygomis Sprendimo Kadi 326 ir 327 punktuose jis nusprendė, kad Sąjungos teismai turi užtikrinti iš principo visišką visų Sąjungos aktų teisėtumo kontrolę atsižvelgdami į pagrindines teises, įskaitant atvejus, kai šiais aktais siekiama įgyvendinti Saugumo Tarybos rezoliucijas, todėl Bendrojo Teismo išvadoje padaryta teisės klaida.

24

Nagrinėdamas Y. A. Kadi Bendrajam Teismui pateiktą ieškinį, Sprendimo Kadi 336–341 punktuose jis nusprendė, kad teisminės kontrolės veiksmingumas reiškia, kad atitinkama Sąjungos institucija privalo pranešti suinteresuotajam asmeniui skundžiamo sprendimo įtraukti į sąrašą motyvus ir šiam asmeniui suteikti galimybę šiuo klausimu būti išklausytam. Jis pažymėjo, kad, kalbant apie pradinį sprendimą įtraukti į sąrašą, priežastys, susijusios su ginčijamo reglamento tikslu ir jame numatytų priemonių veiksmingumu, pateisina, kad motyvai pranešami ir asmens išklausomi ne iki šio sprendimo priėmimo, bet sprendimo priėmimo momentu arba kuo greičiau jį priėmus.

25

Sprendimo Kadi 345–349 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė: kadangi Taryba Y. A. Kadi nepateikė informacijos, kuria grindžiamos jam pritaikytos ribojamosios priemonės, ir nesuteikė galimybės susipažinti su šia informacija per protingą terminą pritaikius tas priemones, suinteresuotasis asmuo realiai negalėjo išsakyti savo nuomonės šiuo klausimu, tad buvo pažeistos teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę kontrolę. Be to, minėto sprendimo 350 punkte jis pripažino, kad šis pažeidimas nebuvo ištaisytas Sąjungos teisme, nes Taryba jam nepateikė jokios tokio pobūdžio informacijos. To paties sprendimo 369–371 punktuose jis dėl identiškų motyvų konstatavo Y. A. Kadi pagrindinės teisės į nuosavybės apsaugą pažeidimą.

26

Panaikinto reglamento, kiek jis susijęs su Y. A. Kadi, poveikis liko galioti daugiausia tris mėnesius, kad Taryba galėtų ištaisyti pripažintus pažeidimus.

27

2008 m. spalio 21 d. Sankcijų komiteto pirmininkas perdavė Y. A. Kadi įrašymo į šio komiteto suvestinį sąrašą motyvų santrauką nuolatiniam Prancūzijos atstovui prie JTO ir leido ją pateikti Y. A. Kadi.

28

Ši motyvų santrauka suformuluota šitaip:

„Asmuo Yasin Abdullah Ezzedine Qadi <...> tenkina [Sankcijų komiteto] nustatytas įtraukimo į sąrašą sąlygas, nes jis atliko šias veikas: a) finansavo, organizavo, padėjo, rengė ir vykdė veiksmus arba veiklą, susijusią su Al-Qaida tinklu, Usama bin Ladenu arba Talibanu arba su bet kuria grupe, filialu ar kita forma arba disidentine grupe jų vardu, jų sąskaita arba jiems paremti; b) jiems tiekė, pardavė arba perdavė ginkluotę ir susijusią įrangą; c) verbavo jiems žmones; d) bet kuriuo kitu būdu rėmė jų atliekamus veiksmus ar veiklą (žr. Saugumo Tarybos rezoliucijos 1822 (2008) 2 dalį).

Y. A. Qadi pripažino, kad buvo Muwafaq fondo steigėjas ir vadovavo jo veiklai. Muwafaq fondo veiklai vadovavo Afganistano biuras (Makhtab al-Khidamat) (QE.M.12.01), Abdullah Azzam ir Usamos bin Ladeno (Usama Muhammed Awad Bin Laden) (QI.B.8.01) įkurta organizacija, Al-Qaidos pradininkė (QE.A.4.01). 2001 m. birželio pradžioje Makhtab al-Khidamat iširus ir ją perėmus Al-Qaidai, kelios jai priskirtinos nevyriausybinės organizacijos, pirmiausia Muwafaq fondas, taip pat prisijungė prie Al-Qaidos.

1992 m. Y. A. Qadi vadovavimą Muwafaq fondo Europos biurams patikėjo Shafiq Ben Mohamed Ben Mohamed Al-Ayadi (QI.A.25.01.). XX a. dešimtojo dešimtmečio viduryje Al-Ayadi taip pat vadovavo Muwafaq fondo biurui Bosnijoje ir Hercegovinoje. Y. A. Qadi užverbavo Al-Ayadi pagal žymaus Al-Qaidos finansininko Wa’el Hamza Abd al-Fatah Julaidan (QI.J.79.02.), kuris devintajame dešimtmetyje kovėsi Afganistane kartu su Usama bin Ladenu, rekomendaciją. Kai Y. A. Qadi jį skyrė Muwafaq fondo Europos padalinio vadovu, Al-Ayadi veikė pagal susitarimą su Usama bin Ladenu. Al-Ayadi buvo vienas iš pagrindinų Tuniso islamiško fronto vadovų, XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje jis atvyko į Afganistaną kariniams mokymams, paskui kartu su kitais asmenimis vyko į Sudaną susitikti su U. Bin Ladenu; su juo jie sudarė oficialią sutartį dėl tunisiečių priėmimo ir mokymo. Jie susitiko su U. bin Ladenu antrą kartą ir gavo sutikimą, kad U. bin Ladeno sąjungininkai Bosnijoje ir Hercegovinoje priimtų iš Italijos atvykusius Tuniso kovotojus.

1995 m. Al-Gama’at al Islamiyya vadovas Talad Fuad Kassem paskelbė, kad Muwafaq fondas suteikė logistikos ir finansinę paramą kovotojų kariniam daliniui Bosnijoje ir Hercegovinoje. XX a. dešimtojo dešimtmečio viduryje Muwafaq fondas prisidėjo prie finansinės paramos šių kovotojų teroristinei veiklai bei ginklų iš Albanijos į Bosniją ir Hercogoviną kontrabandai. Šios veiklos finansavimo dalį užtikrino U. bin Ladenas.

Y. A. Qadi taip pat buvo vienas iš pagrindinių Sarajeve įsteigto, tačiau šiuo metu nebeveikiančio Depozitna Banka, kuriame Al-Ayadi taip pat atliko funkcijas ir atstovavo Y. A. Qadi interesams, akcininkų. Tikriausiai šiame banke vyko susitikimai, per kuriuos buvo rengiamasi išpuoliui prieš amerikiečių įstaigą Saudo Arabijoje.

Y. A. Qadi taip pat buvo kelių bendrovių, pervedusių ekstremistams lėšų arba skyrusių ekstremistus į postus, kuriuose šie galėjo kontroliuoti šių bendrovių lėšas, savininkas Albanijoje. Penkios Y. A. Qadi priklausančios bendrovės gavo lėšų, kurias joms pervedė bin Ladenas.“

29

Ši motyvų santrauka taip pat buvo paskelbta Sankcijų komiteto interneto svetainėje.

30

2008 m. spalio 22 d. nuolatinis Prancūzijos atstovas prie Sąjungos perdavė šią santrauką Komisijai, o ši tą pačią dieną Y. A. Kadi nusiuntė laišką; juo informavo, kad dėl šioje santraukoje nurodomų motyvų ji numato palikti jį įrašytą į Reglamento Nr. 881/2002 I priede įtvirtintą sąrašą. Komisija suteikė Y. A. Kadi galimybę iki 2008 m. lapkričio 10 d. pateikti savo pastabas dėl šių motyvų ir nurodyti jai visą informaciją, kurią jis laikytų reikšminga, kol ši priims savo galutinį sprendimą.

31

2008 m. lapkričio 10 d. Y. A. Kadi pateikė savo pastabas Komisijai. Remdamasis dokumentais, patvirtinančiais, kad Šveicarijos, Turkijos ir Albanijos institucijos nutraukė jo atžvilgiu pradėtą baudžiamąjį tyrimą dėl tariamos jo paramos teroristinėms organizacijoms arba finansinių nusikaltimų, jis nurodė, kad kaskart, kai tik jam buvo suteikta galimybė išdėstyti savo poziciją dėl kaltinimų, jis galėjo įrodyti, kad jie nepagrįsti; jis prašė pateikti įrodymų, patvirtinančių motyvų, pagrindžiausių jo įrašymą į Sankcijų komiteto suvestinį sąrašą, santraukoje nurodytus teiginius ir argumentus, ir susijusius Komisijos bylos dokumentus, taip pat dar kartą suteikti galimybę pateikti savo pastabas dėl šių įrodymų, kai juos gaus. Pasitelkęs įrodymus jis taip pat ginčijo kiekvieno iš jo nenaudai nurodytų motyvų pagrįstumą ir teigė, kad kai kurie santraukoje suformuluoti teiginiai neaiškūs ar bendri.

32

2008 m. lapkričio 28 d. Komisija priėmė ginčijamą reglamentą.

33

Pagal minėto reglamento 3–6, 8 ir 9 konstatuojamąsias dalis:

<...>

34

Pagal ginčijamo reglamento 1 straipsnį ir jo priedą Reglamento Nr. 881/2002 I priedas iš dalies keičiamas taip, kad antraštinė dalis „Fiziniai asmenys“ papildoma šiuo įrašu:

„Yasin Abdullah Ezzedine Qadi [taip pat žinomas kaip: a) Kadi, Shaykh Yassin Abdullah; b) Kahdi, Yasin; c) Yasin Al-Qadi). Gimimo data: 1955 2 23. Gimimo vieta: Kairas, Egiptas. Pilietybė: Saudo Arabijos. Paso Nr.: a) B 751550; b) E 976177 (išduotas 2004 3 6, galioja iki 2009 1 11). Kita informacija: Džida, Saudo Arabija.“

35

Pagal ginčijamo reglamento 2 straipsnį jis įsigaliojo 2008 m. gruodžio 3 d. ir taikomas nuo 2002 m. gegužės 30 d.

36

2008 m. gruodžio 8 d. laišku Komisija atsakė į 2008 m. lapkričio 10 d. Y. A. Kadi pastabas.

37

2009 m. vasario 26 d. Y. A. Kadi Bendrojo Teismo kanceliarijoje pateikė ieškinį dėl ginčijamo reglamento panaikinimo, kiek jis su juo susijęs. Savo reikalavimams pagrįsti jis nurodė penkis pagrindus. Antrasis pagrindas susijęs su teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu, o penktasis pagrindas – su neproporcingu nuosavybės teisės apribojimu.

38

Skundžiamo sprendimo 126 punkte Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į Sprendimo Kadi 326 ir 327 punktus, iš pradžių patvirtino, kad nagrinėjamu atveju jis turi užtikrinti „iš principo visišką“ ginčijamo reglamento teisėtumo, atsižvelgiant į Sąjungos garantuojamas pagrindines teises, kontrolę. Skundžiamo sprendimo 127–129 punktuose Bendrasis Teismas papildomai pažymėjo: kol Sankcijų komiteto nustatytos peržiūros procedūros akivaizdžiai neužtikrins veiksmingos teisminės gynybos, Sąjungos teismo atliekama Sąjungos patvirtintų lėšų įšaldymo priemonių kontrolė gali būti veiksminga, tik jei netiesiogiai bus tikrinami paties Sankcijų komiteto vertinimai ir juos pagrindžiantys įrodymai.

39

Komisijos ir Tarybos argumentai, susiję su tuo, kad Teisingumo Teismas Sprendime Kadi neišreiškė nuomonės dėl šios teisminės kontrolės apimties ir intensyvumo, skundžiamo sprendimo 131 punkte buvo pripažinti akivaizdžiai klaidingais.

40

Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 132–135 punktuose Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad iš Sprendimo Kadi 326, 327, 336 ir 342–344 punktų matyti, jog Teisingumo Teismas siekė atlikti iš principo visišką ne tik ginčijamo akto pagrįstumo, bet ir įrodymų bei informacijos, kuriais remiantis šiame akte pateikiami vertinimai, teisminę kontrolę.

41

Skundžiamo sprendimo 138–146 punktuose Bendrasis Teismas pabrėžė, kad iš esmės pakartodamas jo argumentus, nurodytus šio sprendimo 14 ir 15 punktuose atsižvelgiant į aptartą sistemą ir išdėstytus 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendime Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš Tarybą (T-228/02, Rink. p. II-4665), Teisingumo Teismas patvirtino ir pritarė lygiui ir intensyvumui kontrolės, atliktos minėtame sprendime, pagal kurį Sąjungos teismas turi atlikti atitinkamos institucijos nagrinėjamoms ribojamosioms priemonėms pagrįsti nurodytų faktų ir aplinkybių vertinimo kontrolę ir patikrinti informacijos tikslumą, patikimumą, nuoseklumą ir įrodymus, kuriais pagrįstas šis vertinimas, nesant galimybės jam pareikšti prieštaravimo dėl šios informacijos slaptumo ar konfidencialumo.

42

Skundžiamo sprendimo 148–151 punktuose pabrėžęs, kad ribojamosiomis priemonėmis, kurios jam taikomos jau apie dešimt metų, smarkiai ir ilgai pažeidžiamos jo teisės, minėto sprendimo 151 punkte Y. A. Kadi patvirtino principą, „kad teismas turi atlikti visišką ir griežtą lėšų įšaldymo priemonių, kaip antai nagrinėjamų šioje byloje, kontrolę“.

43

Toliau vertindamas antrąjį ir penktąjį pagrindus dėl panaikinimo, skundžiamo sprendimo 171–180 punktuose Bendrasis Teismas pripažino, kad buvo pažeistos Y. A. Kadi teisės į gynybą. Bendrasis Teismas iš esmės pažymėjo, kad:

44

Skundžiamo sprendimo 181–184 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad buvo pažeistas veiksmingos teisminės gynybos principas, nes, neturėjęs galimybės tinkamai susipažinti su jo kaltę pagrindžiančia informacija ir įrodymais, Y. A. Kadi taip pat negalėjo tinkamomis sąlygomis Sąjungos teisme ginti savo teisių, susijusių su šiais įrodymais, o šis pažeidimas nebuvo ištaisytas ir nagrinėjant bylą Bendrajame Teisme, nes toje byloje atitinkamos institucijos nepateikė ir nenurodė jokių Y. A. Kadi kaltę patvirtinančių įrodymų.

45

Skundžiamo sprendimo 192–194 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė: kadangi ginčijamas reglamentas buvo priimtas nesuteikiant Y. A. Kadi galimybės pateikti savo argumentus kompetentingoms institucijoms, nors jo teisės į nuosavybę apribojimas laikytinas žymiu, atsižvelgiant į jo turto įšaldymo priemonių bendrą apimtį ir trukmę, tokių priemonių taikymas yra nepateisinamas šios teisės apribojimas, o Y. A. Kadi kaltinimai, susiję su proporcingumo principo pažeidimu, tiek, kiek minėtu reglamentu jo pagrindinė teisė į nuosavybės apsaugą buvo pažeista, yra pagrįsti.

46

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą reglamentą, kiek jis susijęs su Y. A. Kadi.

47

2011 m. vasario 9 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C-584/10 P, C-593/10 P ir C-595/10 P buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

48

2011 m. gegužės 23 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Čekijos Respublikai, Danijos Karalystei, Airijai, Ispanijos Karalystei ir Austrijos Respublikai buvo leista įstoti į bylą C-593/10 P palaikyti Tarybos reikalavimus, o, Bulgarijos Respublikai, Italijos Respublikai, Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei, Vengrijai, Nyderlandų Karalystei, Slovakijos Respublikai ir Suomijos Respublikai buvo leista įstoti į bylas C-584/10 P, C-593/10 P ir C-595/10 P palaikyti Komisijos, Tarybos ir Jungtinės Karalystės reikalavimus.

49

Byloje C-584/10 P Komisija Teisingumo Teismo prašo:

50

Byloje C-593/10 P Taryba Teisingumo Teismo prašo:

51

Byloje C-595/10 P Jungtinė Karalystė Teisingumo Teismo prašo:

52

Y. A. Kadi Teisingumo Teismo visose trijose bylose prašo:

53

Prancūzijos Respublika, į bylą pirmojoje instancijoje įstojusi šalis, trijose bylose Teisingumo Teismo prašo:

54

Bulgarijos Respublika, Čekijos Respublika, Danijos Karalystė, Airija, Ispanijos Karalystė, Italijos Respublika, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, Vengrija, Nyderlandų Karalystė, Austrijos Respublika, Slovakijos Respublika ir Suomijos Respublika prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir atmesti Y. A. Kadi ieškinį dėl panaikinimo.

55

2013 m. balandžio 9 d. laišku Y. A. Kadi pateikė prašymą Teisingumo Teismui atnaujinti žodinę proceso dalį ir nurodė, jog teiginiai generalinio advokato išvados 117 punkte, susiję su klausimu dėl teisės į gynybą paisymo, prieštarauja Bendrojo Teismo išvadoms skundžiamo sprendimo 171 ir 172 punktuose, o šalys dėl jų neišreiškė nuomonės nagrinėjant šiuos apeliacinius skundus.

56

Šiuo klausimu reikia priminti, pirma, kad Teisingumo Teismas gali savo nuožiūra, generalinio advokato siūlymu arba šalių prašymu priimti nutartį dėl žodinės proceso dalies atnaujinimo pagal Procedūros reglamento 83 straipsnį, jei mano, kad nepakanka informacijos arba byla turi būti nagrinėjama remiantis argumentu, dėl kurio šalys nepareiškė savo nuomonių (žr. 2013 m. balandžio 11 d. Sprendimo Novartis Pharma, C-535/11, 30 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

57

Be to, remiantis SESV 252 straipsnio antra pastraipa, generalinio advokato pareiga – viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikti motyvuotą išvadą dėl bylų, kuriose pagal Teisingumo Teismo statutą jis turi dalyvauti. Teisingumo Teismo nesaisto nei generalinio advokato išvada, nei ją grindžiantys motyvai (žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo E.ON Energie prieš Komisiją, C-89/11 P, 62 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

58

Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas, susipažinęs su generalinio advokato nuomone, mano, kad turi visą informaciją, reikalingą siekiant priimti sprendimą, ir bylų nereikia nagrinėti remiantis argumentais, dėl kurių šalys neišsakė nuomonės. Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti prašymą atnaujinti žodinę proceso dalį.

59

Komisija, Taryba ir Jungtinė Karalystė nurodo skirtingus jų atitinkamus apeliacinius skundus pagrindžiančius pagrindus. Šie pagrindai iš esmės yra trys. Pirmasis Tarybos nurodytas pagrindas susijęs su teisės klaida dėl to, kad nepripažįstamas ginčijamo reglamento imunitetas nuo jurisdikcijos. Antrasis pagrindas, kurį nurodė Komisija, Taryba ir Jungtinė Karalystė, susijęs su teisės klaidomis dėl skundžiamame sprendime apibrėžto teisminės kontrolės intensyvumo lygio. Trečiasis pagrindas, pateiktas tų pačių apeliančių, grindžiamas Bendrojo Teismo padarytomis klaidomis vertinant Y. A. Kadi nurodytus pagrindus, susijusius su jo teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu ir proporcingumo principo pažeidimu.

60

Pirmajame pagrinde Taryba, palaikoma Airijos, Ispanijos Karalystės ir Italijos Respublikos, kaltina Bendrąjį Teismą, kad atsižvelgęs į Sprendimą Kadi ir atsisakęs pripažinti ginčijamo reglamento imunitetą nuo jurisdikcijos jis visų pirma skundžiamo sprendimo 126 punkte padarė teisės klaidą. Taryba, palaikoma Airijos, oficialiai prašo Teisingumo Teismo peržiūrėti Sprendime Kadi šiuo klausimu nurodytus principus.

61

Remdamasi skundžiamo sprendimo 114–120 punktais, Taryba, palaikoma Airijos ir Italijos Respublikos, tvirtina, kad neigiant ginčijamo reglamento imunitetą nuo jurisdikcijos pažeidžiama tarptautinė teisė. Iš tiesų šiuo neigimu būtų ignoruojama pagrindinė Saugumo Tarybos atsakomybė nustatyti būtinas priemones siekiant išsaugoti tarptautinę taiką ir saugumą bei įsipareigojimų pagal Jungtinių Tautų Chartiją viršenybė įsipareigojimų pagal bet kokį kitą tarptautinį susitarimą atžvilgiu. Juo būtų pažeidžiamos sąžiningumo ir savitarpio pagalbos pareigos, būtinos įgyvendinant Saugumo Tarybos priemones. Panašus požiūris reikštų, kad Sąjungos institucijomis pakeičiamos šioje srityje kompetentingos tarptautinės organizacijos. Dėl jo būtų tikrinamas Saugumo Tarybos rezoliucijų teisėtumas Sąjungos teisės atžvilgiu. Kiltų grėsmė šių rezoliucijų vienodam, besąlygiškam ir neatidėliojamam taikymui. Valstybėms, kurios yra kartu ir JTO, ir Sąjungos narės, taptų sudėtinga įvykdyti tarptautinius įsipareigojimus.

62

Ginčijamo reglamento imuniteto nuo jurisdikcijos neigimas taip pat prieštarautų Sąjungos teisei. Būtų ignoruojama pagal šią teisę privaloma pareiga Sąjungos institucijoms paisyti tarptautinės teisės ir JTO organų sprendimų, kai šios institucijos tarptautiniu mastu įgyvendina įgaliojimus, kuriuos joms perleido valstybės narės. Juo būtų pažeidžiama būtinybė užtikrinti, pirma, taikos ir tarptautinio saugumo išsaugojimo ir, antra, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos pusiausvyrą.

63

Y. A. Kadi tvirtina, kad Sąjungos teisės akto, kaip antai ginčijamo reglamento, imuniteto nuo jurisdikcijos nebuvimo paneigimas prieštarautų res judicata principui, nes jis susijęs su teisės klausimu, kuris išspręstas tarp tų pačių šalių Sprendime Kadi nagrinėjant tuos pačius argumentus kaip ir nurodytieji šiuo atveju.

64

Remdamasis įvairiomis šio sprendimo ištraukomis jis bet kuriuo atveju nesutinka, kad ginčijamo reglamento imuniteto nuo jurisdikcijos neigimas prieštarauja tarptautinei ir Sąjungos teisei.

65

Skundžiamo sprendimo 126 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į Sprendimo Kadi 326 ir 327 punktus, ginčijamam reglamentui negali būti taikomas koks nors imunitetas nuo jurisdikcijos dėl to, kad juo siekiama įgyvendinti Saugumo Tarybos pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių priimtas rezoliucijas.

66

Neįvyko joks pokytis, kuris galėtų pateisinti Teisingumo Teismo Sprendime Kadi padarytos išvados paneigimą, susijęs su įvairiais elementais, pagrindžiančiais šią išvadą minėto sprendimo 291–327 punktuose ir iš esmės susijusiais su konstitucine garantija, kuri teise grindžiamoje Sąjungoje teikiama (žr. 2010 m. birželio 29 d. Sprendimo E ir F, C-550/09, Rink. p. I-6213, 44 punktą ir 2012 m. birželio 26 d. Sprendimo Lenkija prieš Komisiją, C-335/09 P, 48 punktą) vykdant bet kokio Sąjungos akto, įskaitant jei, kaip nagrinėjamu atveju, šiuo aktu įgyvendinamas tarptautinės teisės aktas, atitikties Sąjungos teisėje įtvirtintoms pagrindinėms teisėms teisminę teisėtumo kontrolę.

67

Sąjungos aktų, įgyvendinančių tarptautiniu lygiu priimtas ribojamąsias priemones, imuniteto nuo jurisdikcijos nebuvimas, be to, patvirtintas 2009 m. gruodžio 3 d. Sprendimu Hassan ir Ayadi prieš Tarybą ir Komisiją (C-399/06 P ir C-403/06 P, Rink. p. I-11393, 69–75 punktai) ir visai neseniai 2011 m. lapkričio 16 d. Sprendimu Bank Melli Iran prieš Tarybą (C-548/09 P, Rink. p. I-11381), kurio 105 punkte remiantis Sprendimu Kadi nurodyta, kad tinkamas Sąjungos institucijų atsižvelgimas į tai, ką nustato Jungtinių Tautų institucijos, negali reikšti, kad nereikia kontroliuoti tokių Sąjungos aktų teisėtumo pagrindinių teisių, kurios yra sudėtinė bendrųjų Sąjungos teisės principų dalis, atžvilgiu, ir tai negali paneigti Saugumo Tarybos rezoliucijos viršenybės tarptautiniu lygmeniu.

68

Tuo remiantis darytina išvada, kad skundžiamame sprendime, konkrečiai kalbant, 126 punkte, nepadaryta jokia teisės klaida, susijusi su tuo, kad Bendrasis Teismas pagal Sprendimą Kadi atsisakė ginčijamam reglamentui taikyti imunitetą nuo jurisdikcijos.

69

Todėl pirmąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

70

Antrąjį ir trečiąjį pagrindus reikia nagrinėti kartu, nes jais iš esmės siekiama nurodyti teisės klaidas, padarytas Bendrojo Teismo skundžiamame sprendime aiškinant teisę į gynybą ir teisę į veiksmingą teisminę gynybą.

71

Antrajame ir trečiajame pagrinduose Komisija, Taryba ir Jungtinė Karalystė, palaikomos Bulgarijos Respublikos, Čekijos Respublikos, Danijos Karalystės, Airijos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Italijos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Vengrijos, Nyderlandų Karalystės, Austrijos Respublikos, Slovakijos Respublikos ir Suomijos Respublikos, tvirtina, pirma, kad skundžiamame sprendime padaryta teisės klaida, nes, priešingai, nei nurodyta šio sprendimo 132–147 punktuose, Sprendime Kadi nėra jokios nuorodos, kuri patvirtina Bendrojo Teismo požiūrį dėl Sąjungos akto, kaip antai ginčijamo reglamento, teisminės kontrolės intensyvumo laipsnio.

72

Pirma, reikalavimas, suformuluotas Sprendimo Kadi 326 punkte dėl „iš principo visiškos“ ginčijamo reglamento teisėtumo kontrolės, turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į tarptautinį šio akto priėmimo kontekstą, kaip nurodyta, be kita ko, šio sprendimo 292–297 punktuose.

73

Antra, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 138 punkte klaidingai nusprendė, kad Teisingumo Teismas Sprendime Kadi patvirtino kontrolės lygio apibrėžtį, Bendrojo Teismo nustatytą savo praktikoje, susijusioje su šio sprendimo 14 ir 15 punktuose nurodyta sistema. Iš tiesų Sprendime Kadi nėra jokios nuorodos į šią Bendrojo teismo praktiką. Be to, šiuo teiginiu būtų ignoruojami esminiai skirtumai, egzistuojantys tarp šios sistemos ir šiuo atveju nagrinėjamos sistemos, kiek tai susiję su Sąjungos institucijų diskrecija ir jų teise susipažinti su duomenimis ir įrodymais, susijusiais su nustatytomis ribojamosiomis priemonėmis.

74

Antra, Komisija, Taryba ir Jungtinė Karalystė, palaikomos visų apeliacinėje instancijoje įstojusių į bylą valstybių narių, remdamosi argumentais dėl tarptautinės teisės ir Sąjungos teisės, iš esmės panašiais į nurodytuosius šio sprendimo 61 ir 62 punktuose, tvirtina, kad teisminės kontrolės intensyvumo lygio apibrėžtis, nurodyta skundžiamo sprendimo 123–147 punktuose, yra teisiškai klaidinga. Jos papildomai pažymi, kad pernelyg intervencinis požiūris, kurio Bendrasis Teismas laikosi skundžiamame sprendime, yra nesuderinamas su nusistovėjusia teismų praktika, kurioje įtvirtinta ribota teisminė kontrolė, apribota akivaizdžia vertinimo klaida, kai aktais išreiškiami pasirinkimai atlikus sudėtingus vertinimus ir turint didelę diskreciją, atsižvelgiant į bendrai apibrėžtus tikslus.

75

Trečia, Komisija, Taryba ir Jungtinė Karalystė teigia, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 148–151 punktuose klaidingai pasiūlė šiuo atveju nagrinėjamas ribojamąsias priemones nuo šiol prilyginti baudžiamajai sankcijai. Palaikomos Čekijos Respublikos, Airijos, Prancūzijos Respublikos, Italijos Respublikos, Vengrijos ir Austrijos Respublikos, jos tvirtina, kad šiomis prevencinio pobūdžio priemonėmis siekiama numatyti ir užkirsti kelią esamoms ar būsimoms grėsmėms taikai ir tarptautiniam saugumui ir jos skiriasi nuo baudžiamosios sankcijos, taikomos už įvykdytas baudžiamąsias veikas, kurios objektyviai patvirtintos. Be to, šių priemonių paskirtis yra laikina ir joms taikomos išimtys.

76

Ketvirta, Komisija, Taryba ir Jungtinė Karalystė tvirtina, kad Bendrojo Teismo aiškinimas skundžiamo sprendimo 171–188 ir 192–194 punktuose, susijęs su reikalavimais dėl Y. A. Kadi pagrindinių teisių paisymo, taikomais įtraukiant jo pavardę į Reglamento Nr. 881/2002 I priede esantį sąrašą priėmus Sprendimą Kadi, yra teisiškai klaidingas.

77

Palaikomos Bulgarijos Respublikos, Čekijos Respublikos, Airijos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Italijos Respublikos, Vengrijos, Nyderlandų Karalystės, Austrijos Respublikos, Slovakijos Respublikos ir Suomijos Respublikos jos tvirtina, kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog šių pagrindinių teisių paisymu reikalaujama perduoti Y. A. Kadi kaltę patvirtinančius duomenis ir įrodymus.

78

Šiuo Bendrojo Teismo aiškinimu ignoruojama galimybė, nurodyta Sprendimo Kadi 342–344 punktuose, apriboti suinteresuotojo asmens teisę, kad jam būtų perduoti prieš jį turimi įrodymai, siekiant išvengti, kad dėl slaptos informacijos atskleidimo tretieji asmenys apie tai sužinotų ir taip išvengtų kovos su tarptautiniu terorizmu priemonių. Be to, šio sprendimo 345–352 punktuose pateikti kaltinimai susiję su nepranešimu Y. A. Kadi apie jo pavardės įtraukimo į Reglamento Nr. 881/2002 I priede esantį sąrašą motyvus, o ne su Sankcijų komiteto turimų duomenų ir įrodymų neatskleidimu.

79

Be to, Bendrojo Teismo požiūriu, neatsižvelgiama į daugybę materialių kliūčių perduoti tokius duomenis Sąjungos institucijoms, visų pirma dėl to, kad šie duomenys yra perduodami Sankcijų komitetui JTO narės pranešimu, kurie paprastai yra konfidencialūs dėl jų slaptumo.

80

Nagrinėjamu atveju Sankcijų komiteto pateikta motyvų santrauka, kuri perduota Y. A. Kadi, jam leido suprasti priežastis, dėl kurių jo pavardė įtraukta į Reglamento Nr. 881/2002 I priede esantį sąrašą. Priešingai, nei matyti iš skundžiamo sprendimo 157 ir 177 punktų, visiškai neapsiribojant bendrais, nepagrįstais, neaiškiais ir netiksliais tvirtinimais jo atžvilgiu, šioje santraukoje išsamiai nurodyti duomenys, dėl kurių Sankcijų komitetas nusprendė, kad suinteresuotasis asmuo turi asmeninių ir tiesioginių ryšių su Al-Qaida tinklu ir Usama bin Ladenu.

81

Penkta, Komisija tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 67 punkte konstatuodamas faktines aplinkybes Bendrasis Teismas klaidingai neatsižvelgė į lygiagretų ieškinį, Y. A. Kadi pareikštą Jungtinių Valstijų teisme, kad atmestų jo prieštaravimus dėl tariamo veiksmingos teisminės gynybos nebuvimo ir tariamo negalimumo susipažinti su reikšmingais duomenimis ir įrodymais.

82

Šešta, Komisija, Taryba ir Jungtinė Karalystė tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 127 ir 128 punktuose Bendrojo Teismo įtvirtinta Jungtinių Tautų lygiu nustatytų peržiūros procedūrų pokyčių analizė yra ydinga.

83

Palaikomos visų apeliacinėje instancijoje įstojusių į bylą valstybių narių, jos tvirtina, kad Rezoliucija 1822 (2008) nustatyta periodinės peržiūros procedūra ex officio prisidėjo prie pagrindinių teisių apsaugos pagerinimo, o tai patvirtina kelių dešimčių asmenų ir subjektų pavardžių ir pavadinimų išbraukimas iš Sankcijų komiteto suvestinio sąrašo. Kalbant apie Rezoliucija 1904 (2009) įsteigtą ombudsmeno biurą, tai yra reikšmingas poslinkis šioje srityje, leidžiantis atitinkamam asmeniui pateikti savo atvejį išnagrinėti nepriklausomai ir nešališkai institucijai, prireikus įpareigotai pateikti Sankcijų komitetui priežastis, pagrindžiančias prašymą išbraukti iš sąrašo.

84

2011 m. birželio 17 d. Saugumo Tarybos rezoliucija 1989 (2011) patvirtintas prašymų išbraukti iš Sankcijų komiteto suvestinio sąrašo nagrinėjimo nuolatinio gerinimo siekis. Visų pirma toks išbraukimas nebesiejamas su Sankcijų komiteto narių vieningu sutikimu. Jis įsigalioja po 60 dienų, kai šis komitetas išnagrinėja rekomendaciją šiuo klausimu ir išsamią ataskaitą, pateiktas ombudsmeno, nebent šis komitetas nutaria priešingai ar prašoma bylą perduoti Saugumo Tarybai. Sustiprintos Sankcijų komiteto motyvavimo ir skaidrumo pareigos ombudsmeno rekomendacijos atmetimo atveju. Šia rezoliucija taip pat siekta pagerinti ombudsmeno galimybę susipažinti su konfidencialia informacija, kurią turi Jungtinių Tautų narės, ir valstybių, pateikusių prašymą įtraukti į sąrašą, tapatybės atskleidimą.

85

Y. A. Kadi atsako, pirma, jog Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime teisingai nusprendė, kad Teisingumo Teismas Sprendime Kadi aiškiai išreiškė poziciją dėl nagrinėjamu atveju taikytinos teisminės kontrolės apimties ir intensyvumo. Teisingumo Teismas Sprendime Kadi aiškiai nurodė visišką teisėtumo kontrolę, apimančią prieš ieškovą nurodytus duomenis ir įrodymus, išskyrus vienintelę išimtį dėl konfidencialumo reikalavimų, susijusių su visuomenės saugumu. Aplinkybė, kad, skirtingai nei šio sprendimo 14 ir 15 punktuose nurodytoje sistemoje, šiuo atveju nagrinėjamoje sistemoje prieš procedūrą Sąjungos lygiu nėra procedūros, užtikrinančios teisės į gynybą paisymą taikant veiksmingą teisminę kontrolę, yra argumentas dėl veiksmingos teisminės gynybos sustiprinimo Sąjungos lygiu, kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamo sprendimo 186 ir 187 punktuose.

86

Antra, Y. A. Kadi nesutinka, kad reikalavimas, nurodytas skundžiamame sprendime, susijęs su šiuo atveju taikytinos teisminės kontrolės intensyvumo laipsniu, yra klaidingas.

87

Pirmiausia, Bendrojo Teismo požiūriu, nepažeidžiama tarptautinė teisė. Iš tiesų ginčijamo reglamento teisėtumo teisminė kontrolė nėra lygiavertė rezoliucijos, kuri įgyvendinama šiuo reglamentu, teisėtumo kontrolei. Ja nekeliama grėsmė nei pagrindinei Saugumo Tarybos atsakomybei šioje srityje, nei Jungtinių Tautų Chartijos viršenybei bet kokio kito tarptautinio susitarimo atžvilgiu. Ja juo labiau nesiekiama kompetentingų tarptautinių institucijų politinį vertinimą pakeisti Sąjungos teismo vertinimu. Ja tik siekiama užtikrinti Saugumo Tarybos rezoliucijų įgyvendinimo Sąjungoje būtiną suderinamumą su pagrindiniais Sąjungos teisės principais. Konkrečiau kalbant, ji padėtų subalansuoti tarptautinius taikos ir saugumo reikalavimus ir pagrindinių teisių apsaugą.

88

Antra, Bendrojo Teismo požiūris atitinka Sąjungos teisę, kuria reikalaujama paisyti pagrindinių teisių ir užtikrinti nepriklausomą ir nešališką teisminę kontrolę, įskaitant tarptautine teise pagrįstų Sąjungos priemonių atžvilgiu.

89

Trečia, pažymėjęs papildomą Bendrojo Teismo argumentų dėl nagrinėjamų ribojamųjų priemonių pobūdžio pobūdį, Y. A. Kadi vis dėlto tvirtina, kad konkrečiu jo atveju šios priemonės prarado prevencinį pobūdį ir tapo represinės tiek dėl jų bendros reikšmės, tiek dėl to, kad jos taikomos labai ilgai, o tai pateisina visišką ir griežtą ginčijamo reglamento kontrolę.

90

Ketvirta, Y. A. Kadi nesutinka, kad Bendrojo Teismo nurodytuose reikalavimuose dėl jo pagrindinių teisių paisymo yra padaryta teisės klaidų.

91

Šiuo klausimu jis tvirtina, kad veiksminga teisminė kontrolė neįmanoma, kai visiškai neatskleidžiami duomenys ir įrodymai, kuriuos turi JTO institucijos. Kaip pripažįsta šios institucijos, Sankcijų komiteto pateikta motyvų santrauka nėra skirta būti naudojama kaip įrodymas. Joje tik nurodoma naudinga informacija dėl suinteresuotojo asmens veiklos praeityje ir įrodymų, žinomų šio komiteto nariams.

92

Oficialios keitimosi informacija tarp Saugumo Tarybos ir Sąjungos institucijų procedūros nebuvimas nėra kliūtis keistis informacija, būtina siekiant įgyvendinti jų bendrą tikslą apsaugoti pagrindines žmogaus teises taikant ribojamąsias priemones. Nagrinėjamu atveju, nepaisant aiškaus Y. A. Kadi prašymo, Komisija net nesistengė, kad Sankcijų komitetas jai pateiktų išsamų faktinių aplinkybių ar įrodymų, pateisinančių suinteresuotojo asmens pavardės įtraukimą į nagrinėjamus sąrašus, paaiškinimą.

93

Kalbant apie Sankcijų komiteto pateiktą motyvų santrauką, joje yra tam tikrų bendrų ir nepagrįstų tvirtinimų, kurių Y. A. Kadi negalėjo veiksmingai paneigti.

94

Penkta, Y. A. Kadi tvirtina, kad teismo procesas Jungtinėse Valstijose nesvarbus šiai bylai, nes juo siekiama panaikinti jo pavardės įtraukimą į Jungtinių Valstijų finansų ministerijos Office of Foreign Assets Control (Užsienio turto kontrolės tarnyba) sąrašą dėl motyvų, kurie visiškai skirtingi nuo šioje byloje aptariamų pagrindų. Šis procesas nesusijęs nei su ginčijamu reglamentu, nei su Saugumo Tarybos rezoliucijomis, kurias siekiama įgyvendinti šiuo reglamentu.

95

Šešta, Y. A. Kadi tvirtina, kad priimant ginčijamą reglamentą vienintelė peržiūros procedūra Jungtinių Tautų lygiu buvo koordinavimo centro procedūra. Kalbant apie ombudsmeno biuro instituciją, į kurią, nors ir po šio priėmimo, atsižvelgė Bendrasis Teismas, ja nesuteikiamos teisminės gynybos garantijos. Visų pirma asmuo, prašantis išbraukti jo pavardę iš Sankcijų komiteto suvestinio sąrašo, neturi išsamaus jo įtraukimo į šį sąrašą motyvų paaiškinimo ir jo kaltę patvirtinančių įrodymų ir neturi teisės būti išklausytas Sankcijų komitete, kuris yra vienintelė sprendimų priėmimo institucija šioje srityje. Be to, ombudsmenas neturi jokių privalomų įgaliojimų JTO narių ir Sankcijų komiteto, kuris naudojasi diskrecija, atžvilgiu. Išlikusius šios procedūros trūkumus pabrėžė, be kita ko, ombudsmeno biuras pirmojoje 2011 m. sausio mėn. ataskaitoje, kurioje jis visų pirma atkreipė dėmesį į negalėjimą susipažinti su įslaptinta ar konfidencialia informacija ir prašančio asmens nežinojimą, dėl kurios valstybės ar valstybių jis įtrauktas į šį sąrašą.

96

Šie trūkumai nepanaikinti Rezoliucija 1989 (2011). Iš tiesų ombudsmeno biuro rekomendacijos vis dar nėra privalomos. Išbraukimo iš Sankcijų komiteto suvestinio sąrašo kriterijų nustatymas ir sprendimų dėl išbraukimo priėmimo galia palikti Sankcijų komiteto diskrecijai. Ombudsmeno biuro pateiktos rekomendacijos atveju bet kuris Sankcijų komiteto narys gali kreiptis į Saugumo Tarybą, kurios penki nuolatiniai nariai turi teisę pasinaudoti veto teise savo nuožiūra. Be to, ombudsmeno biuras priklauso nuo valstybių bendradarbiavimo valios informacijos rinkimo srityje.

97

Kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamo sprendimo 125, 126 ir 171 punktuose, Teisingumo Teismas Sprendimo Kadi 326 punkte nusprendė, kad Sąjungos teismai pagal Sutartimi jiems suteiktą kompetenciją privalo užtikrinti iš principo visišką visų Sąjungos teisės aktų teisėtumo kontrolę pagrindinių teisių, kurios yra sudėtinė Sąjungos teisinės sistemos dalis, atžvilgiu, įskaitant tokius aktus, kuriais siekiama įgyvendinti pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių priimtas Saugumo Tarybos rezoliucijas (taip pat šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Hassan ir Ayadi prieš Tarybą ir Komisiją 71 punktą ir minėto Sprendimo Bank Melli Iran prieš Tarybą 105 punktą). Šis reikalavimas aiškiai įtvirtintas SESV 275 straipsnio antroje pastraipoje.

98

Prie šių pagrindinių teisių, be kita ko, pirmiausia priskirtinas teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą paisymas.

99

Pirmoji iš šių teisių, įtvirtinta Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 straipsnio 2 dalyje (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Prancūzija prieš People’s Mojahedin Organization of Iran, C-27/09 P, Rink. p. I-13427, 66 punktą), apima teisę būti išklausytam ir teisę susipažinti su bylos medžiaga laikantis teisėtų konfidencialumo interesų.

100

Antrąja iš šių pagrindinių teisių, kuri įtvirtinta Chartijos 47 straipsnyje, reikalaujama, kad suinteresuotasis asmuo galėtų sužinoti dėl jo priimto sprendimo motyvus arba perskaitęs patį sprendimą, arba jo prašymu pranešus jam šiuos motyvus, neribojant kompetentingo teismo teisės reikalauti iš atitinkamos institucijos juos pranešti, kad šis asmuo galėtų kuo geresnėmis sąlygomis ginti savo teises ir susipažinęs su visa informacija nuspręsti, ar tikslinga kreiptis į kompetentingą teismą, taip pat tam, kad šis teismas galėtų visiškai vykdyti atitinkamo sprendimo teisėtumo kontrolę (žr. 2013 m. birželio 4 d. Sprendimo ZZ, C-300/11, 53 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

101

Tačiau Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje pripažįstami joje įtvirtintų teisių įgyvendinimo apribojimai, jeigu atitinkamu apribojimu paisoma nagrinėjamos pagrindinės teisės esminio turinio ir, laikantis proporcingumo principo, jis yra būtinas ir veiksmingai atitinka Sąjungos pripažintus bendrojo intereso tikslus (žr. minėto Sprendimo ZZ 51 punktą).

102

Be to, teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno nagrinėjamo atvejo aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 25 d. Sprendimo Solvay prieš Komisiją, C-110/10 P, Rink. p. I-10439, 63 punktą), visų pirma į nagrinėjamo akto pobūdį, jo priėmimo aplinkybes ir atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas (šiuo klausimu dėl pareigos motyvuoti paisymo žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Al-Aqsa prieš Tarybą ir Nyderlandai prieš Al-Aqsa, C-539/10 P ir C-550/10 P, 139 ir 140 punktus bei Sprendimo Taryba prieš Bamba, C-417/11 P, 53 punktą).

103

Nagrinėjamu atveju reikia patikrinti, ar, atsižvelgiant į reikalavimus pagal, be kita ko, ESS 3 straipsnio 1 ir 5 dalis ir ESS 21 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies a ir c punktus, susijusius su tarptautinės taikos ir saugumo išsaugojimu laikantis tarptautinės teisės, visų pirma Jungtinių Tautų chartijos, principų, negalėjimas Y. A. Kadi ir Sąjungos teismui susipažinti su informacija ir įrodymais prieš suinteresuotąjį asmenį, Bendrojo Teismo nurodytas, be kita ko, skundžiamo sprendimo 173, 181 ir 182 punktuose, yra teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimas.

104

Šiuo klausimu, kaip Teisingumo Teismas jau konkrečiai nurodė Sprendimo Kadi 294 punkte, reikia pažymėti, kad pagal Jungtinių Tautų chartijos 24 straipsnį Saugumo Tarybai JTO narių suteikta pagrindinė atsakomybė palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą. Šiuo tikslu šis tarptautinis organas turi nustatyti, kas laikytina grėsme šioms vertybėms ir pagal šios Chartijos VII skyrių priimdamas rezoliucijas imtis būtinų priemonių joms palaikyti ar atkurti, atsižvelgiant į Jungtinių Tautų tikslus ir principus, be kita ko, į žmogaus teisių paisymą.

105

Šiomis aplinkybėmis, kaip matyti iš šio sprendimo 10 ir 11 punktuose nurodytų rezoliucijų, kuriomis reglamentuojama ribojamųjų priemonių, kaip antai nagrinėjamų šioje byloje, sistema, Sankcijų komitetas JTO narės pasiūlymu, pagrįstu „motyvų santrauka“, kur turi būti „motyvų pareiškimas, kuris kuo išsamiau paaiškina prašymo įtraukti vardą į sąrašą motyvus“, „duomenų pobūdis“ ir „visi įrodymai ar pagrindžiantys dokumentai, kurie gali būti pateikti“, pagal Saugumo Tarybos apibrėžtus kriterijus turi nurodyti organizacijas, subjektus ir asmenis, kurių lėšos ir kiti ekonominiai ištekliai turi būti įšaldyti. Šis nurodymas, įformintas organizacijos, subjekto ar atitinkamo asmens įtraukimu į Sankcijų komiteto suvestinį sąrašą, atnaujinamą atsižvelgiant į JTO valstybių narių prašymus, pagrįstas „motyvų santrauka“, kurią parengia Sankcijų komitetas, atsižvelgęs į duomenis, kuriuos valstybė, pateikusi pasiūlymą įtraukti į sąrašą, leido atskleisti, be kita ko, suinteresuotajam asmeniui, ir kuri yra prieinama jo interneto puslapyje.

106

Sąjungai įgyvendinant Saugumo Tarybos rezoliucijas, priimtas pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių, remiantis bendrąja pozicija ar bendrais veiksmais, patvirtintais valstybių narių pagal ES sutarties nuostatas dėl bendros užsienio ir saugumo politikos, kompetentinga Sąjungos institucija turi tinkamai atsižvelgti į šių rezoliucijų tekstą ir tikslus bei reikšmingus įsipareigojimus pagal šią Chartiją, susijusius su tokiu įgyvendinimu (žr. Sprendimo Kadi 295 ir 296 punktus).

107

Todėl kai pagal atitinkamas Saugumo Tarybos rezoliucijas Sankcijų komitetas nusprendė įtraukti organizacijos, subjekto ar asmens pavadinimą ar pavardę į savo suvestinį sąrašą, kompetentinga Sąjungos institucija, siekdama įgyvendinti šį sprendimą valstybių narių vardu, turi priimti sprendimą įtraukti jo pavadinimą ar pavardę arba palikti šį įtraukimą Reglamento Nr. 881/2002 I priede esančiame sąraše remdamasi šio komiteto pateikta motyvų santrauka. Tačiau šiose rezoliucijose nenumatyta, kad Sankcijų komitetas savo iniciatyva pateikia, be kita ko, kompetentingai Sąjungos institucijai, jai siekiant priimti sprendimą įtraukti į sąrašą ar palikti sąraše, kitus duomenis nei ši motyvų santrauka.

108

Taigi, tiek dėl pradinio sprendimo įtraukti organizacijos, subjekto ar asmens pavadinimą ar pavardę į Reglamento Nr. 881/2002 I priede esantį sąrašą, tiek, kaip šiuo atveju, dėl sprendimo šiame sąraše palikti pavadinimą ar pavardę, iš pradžių įtrauktą prieš 2008 m. rugsėjo 3 d., Sprendimo Kadi priėmimo dieną, Reglamento Nr. 881/2002 7a straipsnio 1 ir 2 dalyse ir 7c straipsnio 1 ir 2 dalyse, nustatytose 2009 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1286/2009, kuriuo iš dalies pakeistas Reglamentas Nr. 881/2002 (OL L 346, p. 42), siekiant pakeisti įtraukimo į minėtą sąrašą procedūrą priėmus šį sprendimą, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1286/2009 4 konstatuojamojoje dalyje, nurodomas tik Sankcijų komiteto pateiktas motyvų pareiškimas tokių sprendimų priėmimo tikslais.

109

Konkrečiu Y. A. Kadi atveju iš bylos medžiagos matyti, kad iš pradžių jo pavardė 2001 m. spalio 17 d. įtraukta į Sankcijų komiteto suvestinį sąrašą Jungtinių Valstijų prašymu, pagrįstu 2001 m. spalio 12 d. sprendimu, kuriame Užsienio turto kontrolės tarnyba nurodė Y. A. Kadi kaip „specialiai paskirtą pasaulinį teroristą“ (Specially Designated Global Terrorist).

110

Kaip matyti iš ginčijamo reglamento 3 konstatuojamosios dalies, priėmus Sprendimą Kadi Komisija šiuo reglamentu nusprendė palikti Y. A. Kadi pavardę Reglamento Nr. 881/2002 I priede esančiame sąraše remdamasi Sankcijų komiteto perduota motyvų santrauka. Kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamo sprendimo 95 punkte, ir kaip ji patvirtino per posėdį Teisingumo Teisme, šiuo tikslu ji neturėjo kitų duomenų nei ši motyvų santrauka.

111

Vykstant procedūrai, susijusiai su sprendimo įtraukti ar palikti įtrauktą asmens pavardę į Reglamento Nr. 881/2002 I priede esantį sąrašą priėmimu, teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą paisymu reikalaujama, kad kompetentinga Sąjungos institucija praneštų atitinkamam asmeniui šios institucijos turimus duomenis apie minėtą asmenį, kuriais grindžiamas jos sprendimas, t. y. bent Sankcijų komiteto pateiktą motyvų santrauką (šiuo klausimu žr. Sprendimo Kadi 336 ir 337 punktus), kad šis asmuo galėtų kuo geresnėmis sąlygomis ginti savo teises ir visiškai susipažinęs su informacija nuspręsti, ar reikia kreiptis į Sąjungos teismą.

112

Pranešdama šiuos duomenis kompetentinga Sąjungos institucija turi leisti šiam asmeniui veiksmingai pareikšti nuomonę dėl jo atžvilgiu nurodytų motyvų (šiuo klausimu žr. 1996 m. spalio 24 d. Sprendimo Komisija prieš Lisrestal ir kt., C-32/95 P, Rink. p. I-5373, 21 punktą; 2000 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Mediocurso prieš Komisiją, C-462/98 P, Rink. p. I-7183, 36 punktą ir 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo M., C-277/11, 87 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

113

Kalbant apie sprendimą, kuriuo, kaip šiuo atveju, atitinkamo asmens pavardė paliekama Reglamento Nr. 881/2002 I priede esančiame sąraše, šios dvigubos procedūrinės pareigos turi būti paisoma, priešingai nei pradinio įtraukimo atveju (šiuo klausimu žr. Sprendimo Kadi 336–341 ir 345–349 punktus bei minėto Sprendimo Prancūzija prieš People’s Mojahedin Organization of Iran 61 punktą), prieš priimant šį sprendimą (žr. minėto Sprendimo Prancūzija prieš People’s Mojahedin Organization of Iran 62 punktą). Neginčijama, kad šiuo atveju Komisija, kuri priėmė ginčijamą reglamentą, įvykdė šią pareigą.

114

Jeigu atitinkamas asmuo pateikia pastabas dėl motyvų santraukos, kompetentinga Sąjungos institucija privalo atidžiai ir nešališkai išnagrinėti nurodytų motyvų pagrįstumą, atsižvelgdama į šias pastabas ir galimus kartu su jomis pateiktus kaltę paneigiančius įrodymus (pagal analogiją žr. 1991 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Technische Universität München, C-269/90, Rink. p. I-5469, 14 punktą; 2007 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Ispanija prieš Lenzing, C-525/04 P, Rink. p. I-9947, 58 punktą ir minėto Sprendimo M. 88 punktą).

115

Šiuo klausimu ši institucija privalo įvertinti, atsižvelgdama, be kita ko, į šių galimų pastabų turinį, būtinybę prašyti Sankcijų komiteto ir per jį JTO narės, kuri pasiūlė įtraukti atitinkamą asmenį į šio komiteto suvestinį sąrašą, bendradarbiauti, kad jai būtų pateikti konfidencialūs arba ne duomenys ar įrodymai, kurie leistų įvykdyti šią atidaus ir nešališko išnagrinėjimo pareigą kovos su tarptautiniu terorizmu srityje pagal SESV 220 straipsnio 1 dalį naudingai bendradarbiaujant Sąjungai su Jungtinių Tautų organais.

116

Galiausiai, nenustatant pareigos išsamiai atsakyti į atitinkamo asmens pateiktas pastabas (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Al-Aqsa prieš Tarybą ir Nyderlandai prieš Al-Aqsa 141 punktą), SESV 296 straipsnyje numatyta pareiga motyvuoti reiškia, kad bet kuriomis aplinkybėmis, įskaitant kai Sąjungos akto motyvai atitinka tarptautinės institucijos motyvų santrauką, šiais motyvais nurodomos individualios, specifinės ir konkrečios priežastys, dėl kurių kompetentingos institucijos mano, kad atitinkamam asmeniui taikytinos ribojamosios priemonės (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Al-Aqsa prieš Tarybą ir Nyderlandai prieš Al-Aqsa 140 ir 142 punktus bei minėto Sprendimo Taryba prieš Bamba 49–53 punktus).

117

Kalbant apie teisminį procesą, kai atitinkamas asmuo ginčija sprendimo įtraukti ar palikti jo pavardę Reglamento Nr. 881/2002 I priede esančiame sąraše teisėtumą, Sąjungos teismo kontrolė turi apimti formos ir kompetencijos taisyklių paisymą, įskaitant tinkamą teisinio pagrindo pobūdį (šiuo klausimu žr. Sprendimo Kadi 121–236 punktus; taip pat pagal analogiją žr. 2012 m. kovo 13 d. Sprendimo Tay Za prieš Tarybą, C-376/10 P, 46–72 punktus).

118

Be to, Sąjungos teismas turi patikrinti, ar kompetentinga Sąjungos institucija paisė procedūrinių garantijų, nurodytų šio sprendimo 111–114 punktuose, SESV 296 straipsnyje numatytos pareigos motyvuoti, primintos šio sprendimo 116 punkte, ir, be kita ko, ar nurodyti motyvai yra pakankamai tikslūs ir konkretūs.

119

Chartijos 47 straipsnyje garantuojamu teisminės kontrolės veiksmingumu taip pat reikalaujama, kad atlikdamas motyvų, kuriais pagrįstas sprendimas įtraukti ar palikti atitinkamo asmens pavardę Reglamento Nr. 881/2002 I priede esančiame sąraše, teisėtumo kontrolę (Sprendimo Kadi 336 punktas) Sąjungos teismas įsitikintų, jog šis sprendimas, kuris individualiai susijęs su šiuo asmeniu (šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 23 d. Sprendimo Gbagbo ir kt. prieš Tarybą, C-478/11 P–C-482/11 P, 56 punktą), pagrįstas pakankamai svariais faktais (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Al-Aqsa prieš Tarybą ir Nyderlandai prieš Al-Aqsa 68 punktą). Tai reiškia motyvų santraukoje, kuria pagrįstas šis sprendimas, nurodytų faktų patikrinimą (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo E ir F 57 punktą), todėl teisminė kontrolė nėra apribota nurodytų motyvų abstrakčios tikimybės vertinimu, o susijusi su klausimu, ar šie motyvai arba bent vienas jų, vertinamas kaip pakankamas pats savaime šiam sprendimui paremti, yra pagrįsti.

120

Šiuo tikslu Sąjungos teismas turi atlikti šią analizę ir prireikus prašyti kompetentingos Sąjungos institucijos pateikti konfidencialius ar ne duomenis ar įrodymų, reikšmingų atliekant tokią analizę (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo ZZ 59 punktą).

121

Iš tiesų būtent kompetentinga Sąjungos institucija kilus ginčui turi patvirtinti motyvų, nurodytų atitinkamo asmens atžvilgiu, pagrįstumą, o ne šis asmuo turi pateikti šių motyvų pagrįstumą paneigiančių įrodymų.

122

Šiuo tikslu nereikalaujama, kad minėta institucija pateiktų Sąjungos teismui visus duomenis ir įrodymus, susijusius su Sankcijų komiteto pateiktoje santraukoje tvirtinamais motyvais. Tačiau pateikti duomenys ir įrodymai turi pagrįsti atitinkamo asmens atžvilgiu nurodytus motyvus.

123

Jeigu kompetentinga Sąjungos institucija negali įvykdyti Sąjungos teismo prašymo, jis turi remtis vien duomenimis, kurie jam buvo perduoti, t. y. nagrinėjamu atveju Sankcijų komiteto pateiktoje motyvų santraukoje esančia informacija, atitinkamo asmens galimais pateikti kaltę paneigiančiais duomenimis ir įrodymais ir kompetentingos Sąjungos institucijos atsakymu į šias pastabas. Jeigu šie duomenys neleidžia konstatuoti motyvo pagrįstumo, Sąjungos teismas atmeta šį motyvą kaip nagrinėjamo sprendimo įtraukti ar palikti įtraukimą į sąrašą pagrindą.

124

Jeigu, priešingai, kompetentinga Sąjungos institucija pateikia reikšmingos informacijos ar įrodymų, Sąjungos teismas, remdamasis šia informacija ar įrodymais, turi patikrinti nurodytų faktinių aplinkybių materialinį tikslumą ir įvertinti jų įrodomąją galią atsižvelgdamas į konkretaus atvejo aplinkybes ir visų pirma į atitinkamo asmens galimas pateiktas pastabas.

125

Žinoma, privalomieji pagrindai, susiję su Sąjungos ar jos valstybių narių saugumu arba jų tarptautiniais santykiais, gali prieštarauti, kad tam tikra informacija ar įrodymai būtų perduoti atitinkamam asmeniui. Tačiau tokiu atveju Sąjungos teismas, prieš kurį negali būti remiamasi šios informacijos ar įrodymų slaptumu ar konfidencialumu, vykdydamas teisminę kontrolę turi įgyvendinti priemones, kurios leistų suderinti, pirma, teisėtus saugumo pagrindus, susijusius su informacijos, į kurią atsižvelgta priimant atitinkamą aktą, pobūdžiu ir šaltiniais ir, antra, būtinybę pakankamai užtikrinti teisės subjektui procesines teises, kaip antai teisę būti išklausytam ir rungimosi principą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Kadi 342 ir 344 punktus; taip pat pagal analogiją žr. minėto Sprendimo ZZ 54, 57 ir 59 punktus).

126

Šiuo tikslu Sąjungos teismas, nagrinėdamas visas kompetentingos Sąjungos institucijos pateiktas teisines ir faktines aplinkybes, turi patikrinti šios institucijos nurodytų priežasčių siekiant prieštarauti tokiam perdavimui pagrįstumą (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo ZZ 61 ir 62 punktus).

127

Jeigu Sąjungos teismas padaro išvadą, kad šios priežastys neprieštarauja tam, jog bent iš dalies būtų perduoti atitinkami duomenys ar įrodymai, jis kompetentingai Sąjungos institucijai suteikia galimybę atitinkamam asmeniui pranešti šiuos duomenis ir įrodymus. Jeigu ši institucija nesutinka perduoti visų ar dalies šių duomenų ar įrodymų, Sąjungos teismas nagrinėja skundžiamo akto teisėtumą remdamasis tik tais duomenimis, kurie buvo perduoti (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo ZZ 63 punktą).

128

Tačiau jeigu kompetentingos Sąjungos institucijos nurodytos priežastys iš tikrųjų prieštarauja tam, kad atitinkamam asmeniui būtų perduoti Sąjungos teismui pateikti duomenys ar įrodymai, reikia tinkamai suderinti reikalavimus, susijusius su teise į veiksmingą teisminę gynybą, visų pirma rungimosi principo paisymą, ir reikalavimus dėl Sąjungos ar jos valstybių narių saugumo arba jų tarptautinių santykių (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo ZZ 64 punktą).

129

Siekiant tokio suderinimo galima pasinaudoti tokiomis galimybėmis, kaip antai nagrinėjamų duomenų ar įrodymų turinio santraukos perdavimu. Neatsižvelgiant į tai, ar tokiomis galimybėmis pasinaudota, Sąjungos teismas turi patikrinti, ar konfidencialių duomenų arba įrodymų neatskleidimas atitinkamam asmeniui ir su tuo susijęs negalėjimas šiam asmeniui dėl jų pateikti pastabas gali turėti įtakos konfidencialių įrodymų įrodomajai galiai, ir kiek (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo ZZ 67 punktą).

130

Atsižvelgiant į nagrinėjamų ribojamųjų priemonių prevencinį pobūdį, jeigu atlikdamas skundžiamo sprendimo teisėtumo kontrolę, kaip apibrėžta šio sprendimo 117–129 punktuose, Sąjungos teismas mano, kad bent vienas iš Sankcijų komiteto pateiktoje santraukoje nurodytų motyvų yra pakankamai tikslus ir konkretus, kad jis yra pagrįstas ir kad pats savaime yra pakankamas pagrindas šiam sprendimui paremti, aplinkybė, kad kiti iš šių motyvų tokie nėra, negali pateisinti šio sprendimo panaikinimo. Priešingu atveju Sąjungos teismas panaikina skundžiamą sprendimą.

131

Tokia teisminė kontrolė yra būtina siekiant užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp tarptautinės taikos ir saugumo išsaugojimo ir atitinkamo asmens pagrindinių laisvių bei teisių apsaugos (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo E ir F 57 punktą), kurios yra bendros JTO ir Sąjungos vertybės.

132

Iš tiesų, nepaisant jų prevencinio pobūdžio, nagrinėjamos ribojamosios priemonės šioms teisėms ir laisvėms turi didelės neigiamos įtakos, susijusios, pirma, su atitinkamo asmens reikšmingu profesinio ir šeiminio gyvenimo sutrikdymu dėl apribojimų pasinaudoti nuosavybės teise dėl šių priemonių visuotinio taikymo ir, kaip nagrinėjamu atveju, labai ilgos jų taikymo faktinės trukmės, ir, antra, su visuomenės nepagarba ir nepasitikėjimu, kuriuos jos sukelia šio asmens atžvilgiu (šiuo klausimu žr. Sprendimo Kadi 358, 369 ir 375 punktus; minėto Sprendimo Prancūzija prieš People’s Mojahedin Organization of Iran 64 punktą; minėto Sprendimo Al-Aqsa prieš Tarybą ir Nyderlandai prieš Al-Aqsa 120 punktą ir 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimo Abdulrahim prieš Tarybą ir Komisiją, C-239/12 P, 70 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

133

Tokia kontrolė yra dar labiau būtina dėl to, kad, nepaisant atliktų pagerinimų, be kita ko, priėmus ginčijamą reglamentą, JTO lygiu nustatytos išbraukimo ir peržiūros ex officio procedūros nesuteikia asmeniui, kurio pavardė įtraukta į Sankcijų komiteto suvestinį sąrašą ir vėliau į Reglamento Nr. 881/2002 I priede esantį sąrašą, veiksmingos teisminės gynybos garantijų, kaip Europos Žmogaus Teisių Teismas, patvirtinęs Šveicarijos federalinio teismo vertinimą, neseniai pažymėjo 2012 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Nada prieš Šveicariją 211 punkte (dar nepaskelbtas Recueil des arrêts et décisions).

134

Iš tiesų veiksmingos teisminės gynybos esmė turi būti suteikti galimybę atitinkamam asmeniui, kad teismas sprendimu dėl panaikinimo, pagal kurį ginčijamas aktas atgaline tvarka pašalinamas iš teisinės sistemos ir laikomas niekada neegzistavusiu, konstatuotų, kad jo pavardės įtraukimas ar palikimas nagrinėjamame sąraše yra neteisėtas, o to pripažinimas gali reabilituoti šį asmenį ar tam tikra forma kompensuoti jo patirtą neturtinę žalą (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Abdulrahim prieš Tarybą ir Komisiją 67–84 punktus).

135

Atsižvelgiant į išdėstytus analizės elementus, teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą paisymu reikalaujama, pirma, kad kompetentinga Sąjungos institucija atitinkamam subjektui perduotų Sankcijų komiteto pateiktą motyvų santrauką, kuria pagrįstas sprendimas įtraukti arba palikti šio asmens pavardę Reglamento Nr. 881/2002 I priede esančiame sąraše, kad ji jam suteiktų galimybę veiksmingai pareikšti pastabas šiuo klausimu ir kad rūpestingai ir nešališkai išnagrinėtų nurodytų motyvų pagrįstumą, atsižvelgdama į pateiktas pastabas ir šio asmens galimai pateiktus kaltę paneigiančius įrodymus.

136

Šių teisių paisymas reiškia, antra, kad kilus teisminiam ginčui Sąjungos teismas patikrina, be kita ko, ar Sankcijų komiteto pateiktoje santraukoje nurodyti motyvai yra pakankamai tikslūs ir konkretūs, ir prireikus patvirtina faktų, atitinkančių konkretų motyvą, tikrumą atsižvelgiant į pateiktus duomenis.

137

Tačiau tai, kad kompetentinga Sąjungos institucija atitinkamam asmeniui, o vėliau – Sąjungos teismui, nepateikė duomenų ar įrodymų, susijusių su motyvų santrauka, kuria pagrįstas nagrinėjamas sprendimas, kai juos turi tik Sankcijų komitetas arba atitinkama JTO narė, savaime negali pagrįsti išvados dėl šių teisių pažeidimo. Vis dėlto tokiu atveju Sąjungos teismas, kuris turi patikrinti Sankcijų komiteto pateiktoje santraukoje nurodytų motyvų faktinį pagrįstumą, atsižvelgdamas į atitinkamo asmens galimai pateiktas pastabas ir kaltę paneigiančius įrodymus bei kompetentingos Sąjungos institucijos atsakymą į šias pastabas, neturi papildomos informacijos ar įrodymų. Todėl jeigu jis negali konstatuoti šių motyvų pagrįstumo, jie negali būti laikomi skundžiamo sprendimo dėl įtraukimo pagrindu.

138

Tad skundžiamo sprendimo 173, 181–184, 188 ir 192–194 punktuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes pagrindė savo išvadą dėl teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą, taigi ir proporcingumo principo, pažeidimo tuo, kad Komisija neperdavė Y. A. Kadi ir jam pačiam duomenų ir įrodymų, susijusių su motyvais palikti suinteresuotojo asmens pavardę Reglamento Nr. 881/2002 I priede esančiame sąraše, nors, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 81 ir 95 punktų, tiek atmetęs Y. A. Kadi prašymą dėl proceso organizavimo priemonių siekiant, kad šie duomenys būtų perduoti, tiek per posėdį jis pažymėjo, kad Komisija neturėjo šios informacijos ir įrodymų.

139

Priešingai, nei nurodyta skundžiamo sprendimo 181, 183 ir 184 punktuose, remiantis Sprendimo Kadi ištraukomis, kurios nurodytos šiuose punktuose, negalima daryti išvados, kad galimybės susipažinti su duomenimis ir įrodymais, kurių kompetentinga Sąjungos institucija neturi, nesuteikimas suinteresuotajam asmeniui ir Sąjungos teismui savaime yra teisės į gynybą ar teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimas.

140

Be to, ir priminus, kad Bendrojo Teismo vertinimui, ar motyvai yra pakankami, taikoma Teisingumo Teismo kontrolė pateikus apeliacinį skundą (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Taryba prieš Bamba 41 punktą ir nurodytą teismų praktiką), reikėtų pažymėti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai pagrindė, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 174, 177, 188 ir 192–194 punktų, išvadą dėl tokio pažeidimo, jo manymu, neaiškiu ir netiksliu tvirtinimų, esančių Sankcijų komiteto pateiktoje motyvų santraukoje, pobūdžiu, nors nagrinėjant kiekvieną iš šių motyvų atskirai negalima daryti tokios bendros išvados.

141

Iš tiesų, žinoma, kaip teisingai nusprendė Bendrasis Teismas, skundžiamo sprendimo 177 punkte pritaręs Y. A. Kadi argumentui, nurodytam šio sprendimo 157 punkto ketvirtoje įtraukoje, paskutinysis iš motyvų Sankcijų komiteto pateiktoje santraukoje, susijęs su tuo, kad Y. A. Kadi buvo kelių bendrovių, pervedusių ekstremistams lėšų arba skyrusių ekstremistus į postus, kuriuose šie galėjo kontroliuoti šių bendrovių lėšas, savininkas Albanijoje, ir iš kurių penkios gavo lėšų iš Usama bin Ladeno, yra nepakankamai tikslus ir konkretus, nes jame nenurodyta jokia informacija dėl atitinkamų bendrovių tapatumo, nurodytų veiksmų laiko ir „ekstremistų“, tariamai gavusių naudos iš šių veiksmų, tapatybės.

142

Tačiau taip nėra, kalbant apie kitus Sankcijų komiteto pateiktoje santraukoje nurodytus motyvus.

143

Iš tiesų pirmasis motyvas, susijęs su tuo, kad Y. A. Kadi prisipažino, jog įsteigė ir vadovavo Muwafaq fondui, kurio veiklą koordinavo Afganistano biuras (Makhtab al-Khidamat), be kita ko, Usamos bin Ladeno įkurta organizacija ir Al-Qaidos pradininkė, ir kuris 2001 m. birželio pradžioje šiam biurui iširus prisijungė prie šio tinklo, yra pakankamai tikslus ir konkretus, nes jame nurodyta atitinkamo subjekto tapatybė ir su juo susijęs Y. A. Kadi vaidmuo bei duomenys dėl tariamo šio subjekto, Usama bin Ladeno ir Al-Qaida tinklo ryšio.

144

Antrasis motyvas susijęs su tuo, kad siekdamas užtikrinti vadovavimą Muwafaq fondo Europos biurams Y. A. Kadi 1992 m. užverbavo Al Ayadi pagal Al-Qaidos finansininko Wa’el Hamza Abd al-Fatah Julaidan, kuris XX a. devintajame dešimtmetyje kovėsi Afganistane kartu su Usama bin Ladenu, rekomendaciją. Užverbavimo momentu Al Ayadi buvo vienas iš pagrindinų Tuniso islamiško fronto vadovų ir veikė pagal susitarimą su Usama bin Ladenu. XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje jis atvyko į Afganistaną kariniams mokymams, paskui kartu su kitais asmenimis vyko į Sudaną sudaryti sutartį su Usama bin Ladenu dėl tunisiečių priėmimo ir mokymo, o vėliau – susitarti, kad Usama bin Ladeno sąjungininkai Bosnijoje ir Hercegovinoje priimtų iš Italijos atvykusius Tuniso kovotojus.

145

Šis antrasis motyvas yra pakankamai tikslus ir konkretus, nes jame yra būtinų patikslinimų dėl nagrinėjamo užverbavimo laiko ir aplinkybių bei asmeninių duomenų dėl tariamos šio užverbavimo sąsajos su Usama bin Ladenu.

146

Trečiasis motyvas, kuris pagrįstas 1995 m. Al-Gama’at al Islamiyya vadovo Talad Fuad Kassem paskelbimu, kad Muwafaq fondas suteikė logistikos ir finansinę paramą kovotojų kariniam daliniui Bosnijoje ir Hercegovinoje, susijęs su tuo, kad XX a. dešimtojo dešimtmečio viduryje šis fondas kartu su Usama bin Ladenu prisidėjo prie finansinės paramos šių kovotojų teroristinei veiklai ir prie ginklų iš Albanijos į Bosniją ir Hercogoviną kontrabandos.

147

Šis trečiasis motyvas yra pakankamai tikslus ir konkretus, nes nurodytas nagrinėjamą paskelbimą atlikęs asmuo, nurodytų veiksmų rūšys, tariamo jų įvykdymo laikas ir tariamas ryšys su Usama bin Ladeno veikla.

148

Ketvirtasis motyvas susijęs su tuo, kad Y. A. Kadi buvo vienas iš pagrindinių Bosnijos banko Depozitna Banka, kuris dabar nebeveikia, akcininkų, kur Al-Ayadi atliko funkcijas ir atstovavo Y. A. Kadi interesams ir kur tikriausiai vyko susitikimai, per kuriuos buvo rengiamasi išpuoliui prieš amerikiečių įstaigą Saudo Arabijoje.

149

Priešingai, nei nurodyta skundžiamo sprendimo 175 punkte, šis ketvirtasis motyvas yra pakankamai tikslus ir konkretus, nes jame nurodyta finansinė įstaiga, per kurią Y. A. Kadi tariamai prisidėjo prie teroristinės veiklos, ir tariamo atitinkamo teroristinio plano pobūdis. Sąlyginis nuorodos dėl šioje įstaigoje organizuotų susitikimų, per kuriuos buvo rengiamasi šiam tariamam planui, pateikimo pobūdis nepažeidžia pareigos motyvuoti reikalavimų, nes iš tiesų įtraukimo į Sąjungos sąrašą motyvai gali būti pagrįsti įtarimais dėl dalyvavimo teroristinėje veikloje, nepažeidžiant šių įtarimų pagrįstumo patikrinimo.

150

Nors, kaip matyti iš šio sprendimo 138–140 ir 142–149 punktų, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų, reikia patikrinti, ar, nepaisant šių klaidų, sprendimo rezoliucinė dalis atrodo pagrįsta dėl kitų nei Bendrojo Teismo nurodytieji teisinių motyvų, o tokiu atveju apeliacinis skundas turi būti atmestas (šiuo klausimu žr. 2012 m. balandžio 19 d. Sprendimo Artegodan prieš Komisiją, C-221/10 P, 94 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

151

Kalbant apie pirmąjį motyvą, nurodytą Sankcijų komiteto pateiktoje santraukoje ir paminėtą šio sprendimo 143 punkte, reikia pažymėti, kad 2008 m. lapkričio 10 d. pateiktose pastabose pagrindžiant ieškinį Bendrajame Teisme Y. A. Kadi, nors ir patvirtinęs, kad buvo Muwafaq fondo steigėjas, neigė bet kokią šio fondo paramą terorizmui ar bet kokį ryšį tarp jo ir Afganistano biuro. Prie pastabų pridėjęs Muwafaq fondo steigiamąjį dokumentą jis tvirtino, kad juo buvo siekiama tik labdaros ir humanitarinių tikslų, iš esmės susijusių su parama asmenims, kenčiantiems badą pasaulyje, visų pirma Sudane. Nors pripažino, kad dalyvavo priimant Muwafaq fondo tarptautinės strategijos sprendimus, jis paneigė bet kokį dalyvavimą administruojant kasdienę fondo veiklą visame pasaulyje, be kita ko, samdant vietinius darbuotojus. Jis taip pat ginčijo, kad Muwafaq fondas 2001 m. birželio mėn. prisijungė prie Al-Qaida tinklo, ir teigė, jog pateikė patvirtinamuosius dokumentus, kad fondas nutraukė bet kokią veiklą vėliausiai 1998 m.

152

2008 m. gruodžio 8 d. atsakyme į Y. A. Kadi pastabas, kurios taip pat pateiktos Bendrajame Teisme, Komisija tvirtino, kad visos ar dalies atitinkamo subjekto veiklos nutraukimas negali paneigti, kad šis subjektas, turintis savarankišką teisinį subjektiškumą, prisijungė prie Al-Qaida tinklo.

153

Tačiau reikia konstatuoti, kad nepateikti jokie duomenys ar įrodymai, siekiant pagrįsti teiginius, kad Muwafaq fondas susijęs su tarptautiniu terorizmu dėl ryšių su Afganistano biuru ir Al-Qaida tinklu. Šiomis aplinkybėmis nuorodos dėl Y. A. Kadi vaidmens ir funkcijų šiame fonde negali pagrįsti ribojamųjų priemonių Sąjungos lygiu nustatymo jo atžvilgiu.

154

Kalbėdamas apie antrąjį motyvą, nurodytą Sankcijų komiteto pateiktoje santraukoje ir paminėtą šio sprendimo 144 punkte, 2008 m. lapkričio 10 d. pastabose Y. A. Kadi, nors pripažinęs, kad siekdamas užtikrinti vadovavimą Muwafaq fondo biurams Europoje 1992 m. pasamdė Al-Ayadi pagal Julaidan rekomendaciją, vis dėlto teigė, kad vienintelis šio fondo tikslas Europoje buvo pagalba Bosnijos ir Kroatijos pabėgėliams vykstant Balkanų karui XX a. 10 dešimtmetyje. Jis nurodė, kad Julaidan, kuris tuo metu bendradarbiavo su juo vykdant Kroatijos pabėgėlių profesinių mokymų pagalbos projektą, rekomendavo Al-Ayadi dėl profesinės patirties administruojant humanitarinį darbą ir dėl sąžiningumo. Jis taip pat tvirtino, kad 1992 m. jis neturėjo jokios priežasties įtarti, kad Al-Ayadi ir Julaidan teikia paramą teroristinei veiklai, pažymėjęs, kad XX a. 9 dešimtmetyje Usama bin Ladenas buvo laikomas Vakarų pajėgų sąjungininku jų santykiuose su Sovietų Sąjunga ir tik nuo 1996 m. jis apibūdintas kaip grėsmė tarptautiniam saugumui, o nuo 2001 m. spalio mėn. ir 2002 m. rugsėjo mėn. Al-Ayadi ir Julaidan atitinkamai įtraukti į Sankcijų komiteto suvestinį sąrašą. Galiausiai jis patvirtino nežinojęs apie Tuniso islamiško fronto egzistavimą ir tariamus ryšius tarp Al-Ayadi ir šios organizacijos.

155

2008 m. gruodžio 8 d. atsakyme į Y. A. Kadi pastabas Komisija teigė, kad tai, jog Y. A. Kadi pasamdė Al-Ayadi pagal Julaidan rekomendaciją, kartu su Al-Ayadi ir Julaidan ryšiais su Usama bin Ladenu leido daryti išvadą, kad šie skirtingi asmenys veikė išvien arba priklausė tam pačiam tinklui. Ji papildomai pažymėjo, kad šiomis aplinkybėmis nesvarbu, jog Y. A. Kadi tariamai nežinojo apie nurodytus Al-Ayadi ir Tuniso islamiškojo fronto ryšius.

156

Šiuo klausimu, nepaneigiant, kad Sankcijų komiteto pateiktoje motyvų santraukoje nurodyti duomenys, susiję su tuo, kad 1992 m. Y. A. Kadi pasamdė Al-Ayadi pagal Julaidan rekomendaciją ir su tariamu Al-Ayadi ir Julaidan dalyvavimu teroristinėje veikloje kartu su Usama bin Ladenu, galėjo būti laikomi pakankamais siekiant pateisinti 2002 m. pradinį Y. A. Kadi pavardės įtraukimą į Reglamento Nr. 881/2002 I priede esantį asmenų sąrašą, reikia pažymėti, kad šie duomenys, nepagrįsti kitaip, negali pateisinti jo pavardės palikimo šio reglamento, iš dalies pakeisto ginčijamu reglamentu, sąraše po 2008 m. Iš tiesų, atsižvelgiant į laikotarpį tarp dviejų aktų, vien šių duomenų, susijusių su 1992 m., nebepakanka 2008 m. pateisinti Sąjungos lygiu Y. A. Kadi pavardės palikimo asmenų ir subjektų, kuriems taikomos nagrinėjamos ribojamosios priemonės, sąraše.

157

Kalbėdamas apie trečiąjį motyvą, nurodytą Sankcijų komiteto pateiktoje santraukoje ir paminėtą šio sprendimo 146 punkte, 2008 m. lapkričio 10 d. pastabose Y. A. Kadi teigė nežinojęs apie Talad Fuad Kassem egzistavimą. Jis neigė kada nors teikęs bent mažiausią finansinę, logistikos ar kitokią paramą šiam asmeniui, jo vadovaujamam subjektui ar Bosnijos ir Hercegovinos kovotojams. Jis taip pat tvirtino, kad, jo žiniomis, nei Muwafaq fondas, nei joks jo darbuotojas niekada neteikė tokio pobūdžio paramos.

158

2008 m. gruodžio 8 d. atsakyme į Y. A. Kadi pastabas Komisija teigė, kad Talad Fuad Kassem paskelbimas padėjo patvirtinti, jog Y. A. Kadi naudojosi savo padėtimi su įprasta veikla nesusijusiems tikslams. Ji papildomai pažymėjo, jog šiomis aplinkybėmis nebuvo svarbu, ar Y. A. Kadi pažįsta, ar nepažįsta Talad Fuad Kassem.

159

Tačiau nepateikta jokių duomenų ar įrodymų, kad būtų galima patikrinti Sankcijų komiteto pateiktoje motyvų santraukoje Talad Fuad Kassem priskiriamo paskelbimo tikrumą ir įvertinti, atsižvelgiant visų pirma į Y. A. Kadi teiginį, kad jis nežinojo apie Talad Fuad Kassem egzistavimą, šio paskelbimo įrodomąją galią dėl kaltinimų, jog Muwafaq fondas teikė paramą teroristinei veiklai Bosnijoje ir Hercegovinoje kartu su Usama bin Ladenu. Šiomis aplinkybėmis nuoroda dėl Talad Fuad Kassem paskelbimo nėra pagrindas, galintis pateisinti Sąjungos lygiu ribojamųjų priemonių nustatymą Y. A. Kadi.

160

Kalbėdamas apie ketvirtąjį motyvą, nurodytą Sankcijų komiteto pateiktoje santraukoje ir paminėtą šio sprendimo 148 punkte, 2008 m. lapkričio 10 d. pastabose Y. A. Kadi neigė kada nors teikęs finansinę paramą tarptautiniam terorizmui per Depozitna Banka ar per kokią nors kitą finansų įstaigą. Jis paaiškino įsigijęs šio banko akcijų vien komerciniais tikslais, atsižvelgdamas į Bosnijos socialinio ir ekonominio atkūrimo perspektyvas 1995 m. sudarius Deitono taikos susitarimus, ir dėl vietos teisės reikalavimo atstovauti savo interesams šiame banke pavedė Al-Ayadi, kuris yra Bosnijos pilietis. Remdamasis tarptautinių audito bendrovių ataskaitomis, susijusiomis su laikotarpiu nuo 1999 iki 2002 m., ir Šveicarijos teismo paskirto finansų analitiko ataskaita, apimančia laikotarpį nuo 1997 iki 2001 m., jis tvirtino, kad nė vienoje iš šių ataskaitų neteigiama, jog Depozitna Banka būtų kaip nors susijęs su terorizmo finansavimu ar parama jam. Jis ginčijo, kad šio banko veikla nutraukta, paaiškinęs ir pateikęs patvirtinamuosius dokumentus, kad jis buvo sujungtas su kitu banku 2002 m. Be to, jis pateikė dokumentus, susijusius su 1999 m. kovo mėn. užmegztais kontaktais tarp Jungtinių Valstijų institucijų, Depozitna Banka direktoriaus ir Bosnijos politinių institucijų dėl įvairių teisinių klausimų, susijusių su bankų sektoriumi Bosnijoje ir Hercegovinoje. Galiausiai jis tvirtino, kad jeigu Saudo Arabijos institucijos būtų turėjusios priežasčių įtarti, kad Depozitna Banka rengiamasi išpuoliui prieš Jungtinių Valstijų interesus jos teritorijoje, jos būtų jį apklaususios kaip šios įstaigos savininką iš Saudo Arabijos. Tačiau šios institucijos to niekada nepadarė.

161

2008 m. gruodžio 8 d. atsakyme į Y. A. Kadi pastabas Komisija teigė, kad informacija, pagal kurią Depozitna Banka buvo naudojamas rengiantis išpuoliui Saudo Arabijoje, padėjo patvirtinti, kad Y. A. Kadi naudojosi savo padėtimi su įprasta veikla nesusijusiems tikslams.

162

Tačiau kadangi nepateikta jokių duomenų ar įrodymų, siekiant pagrįsti tvirtinimą, kad Depozitna Banka patalpose galėjo vykti susitikimai siekiant parengti teroristinius aktus kartu su Al-Qaida tinklu ar Usama bin Ladenu, nuorodos dėl Y. A. Kadi ryšio su šiuo banku neleidžia pagrįsti ribojamųjų priemonių Sąjungos lygiu nustatymo jo atžvilgiu.

163

Remiantis šio sprendimo 141 ir 151–162 punktuose pateikta analize, matyti, kad jokiu kaltinimu, suformuluotu Y. A. Kadi atžvilgiu Sankcijų komiteto pateiktoje santraukoje, negalima pateisinti ribojamųjų priemonių jam nustatymo Sąjungos lygiu, o taip yra arba dėl nepakankamo motyvavimo, arba dėl informacijos ar įrodymų, kurie pagrįstų atitinkamą motyvą, atsižvelgiant į suinteresuotojo asmens pagrįstus paneigimus, nepateikimo.

164

Šiomis aplinkybėmis dėl teisės klaidų, nurodytų šio sprendimo 138–140 ir 142–149 punktuose, kurios padarytos skundžiamame sprendime, šis sprendimas netampa negaliojantis, nes jo rezoliucinė dalis, kuria panaikintas ginčijamas reglamentas, kiek jis susijęs su Y. A. Kadi, pagrįsta teisiniais motyvais, nurodytais ankstesniame punkte.

165

Todėl apeliacinius skundus reikia atmesti.

166

Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikytiną apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Jeigu pirmojoje instancijoje įstojusi į bylą šalis, kuri pati nepateikė apeliacinio skundo, dalyvauja procese Teisingumo Teisme, šis teismas pagal minėto 184 straipsnio 4 dalį gali nuspręsti, kad ji padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Šio reglamento 140 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstojusios į bylą valstybės narės pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

167

Kadangi Komisija, Taryba ir Jungtinė Karalystė pralaimėjo bylą, jos turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Y. A. Kadi reikalavimus.

168

Į bylą įstojusios Bulgarijos Respublika, Čekijos Respublika, Danijos Karalystė, Airija, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Italijos Respublika, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, Vengrija, Nyderlandų Karalystė, Austrijos Respublika, Slovakijos Respublika ir Suomijos Respublika pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: