TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS

2012 m. birželio 5 d. ( *1 )

„Bendra žemės ūkio politika — Bendra išmokos už plotą schema — Reglamentas (EB) Nr.°1973/2004 — 138 straipsnio 1 dalis — Pagalbos neskyrimas neteisingo plotų deklaravimo atveju — Šios sankcijos administracinis ar baudžiamasis pobūdis — Baudžiamųjų sankcijų kumuliavimo draudimo taisyklė — Ne bis in idem principas“

Byloje C-489/10

dėl Sąd Najwyższy (Lenkija) 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2010 m. spalio 12 d., pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą baudžiamoje byloje prieš

Łukasz Marcin Bonda

TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai A. Tizzano, J. N. Cunha Rodrigues, K. Lenaerts, J.-C. Bonichot ir A. Prechal, teisėjai A. Rosas, R. Silva de Lapuerta, K. Schiemann, A. Borg Barthet (pranešėjas), L. Bay Larsen, M. Berger ir E. Jarašiūnas,

generalinė advokatė J. Kokott,

posėdžio sekretorė K. Sztranc-Sławiczek, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. spalio 4 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

Ł. M. Bonda, atstovaujamo advokato J. Markowicz,

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos M. Szpunar, D. Krawczyk ir B. Majczyna,

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Bouquet ir A. Szmytkowska,

susipažinęs su 2011 m. gruodžio 15 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susiję su 2004 m. spalio 29 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1973/2004, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1782/2003 nuostatų dėl to reglamento IV ir IVa antraštinėse dalyse numatytų paramos schemų ir atidėtos žemės naudojimo žaliavoms auginti taikymo taisykles (OL L 345, p. 1), 138 straipsnio 1 dalies išaiškinimu.

2

Šis prašymas buvo pateiktas baudžiamąja tvarka persekiojant Ł. M. Bonda dėl sukčiavimo deklaruojant žemės plotus, už kuriuos gali būti mokama bendra išmoka už plotą.

Teisinis pagrindas

Tarptautinė teisė

3

1984 m. lapkričio 22 d. Strasbūre pasirašyto Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7 (toliau – Protokolas Nr. 7) 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Niekas negali būti antrą kartą persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.“

Sąjungos teisė

Reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 2988/95

4

1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (OL L 312, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 1 t., p. 340) ketvirtoje, penktoje, devintoje, dešimtoje ir dvyliktoje konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„kadangi veiksmingai kovojant su Bendrijų finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu būtina priimti tam tikras bendras taisykles visose Bendrijos politikos srityse;

kadangi neteisėtą veiką ir jai taikomas administracines priemones bei už ją skiriamas nuobaudas nustato atskirų sektorių taisyklės pagal šį reglamentą;

<...>

kadangi Bendrijos priemonės ir nuobaudos, nustatytos siekiant bendros žemės ūkio politikos tikslų, yra neatskiriama pagalbos sistemų dalis; kadangi taikant šias priemones ir nuobaudas siekiama savų tikslų, kurie neturi įtakos valstybių narių kompetentingoms institucijoms vertinant ekonominės veiklos vykdytojų veiklą baudžiamosios teisės požiūriu; kadangi būtina užtikrinti jų veiksmingumą nedelsiant įteisinant Bendrijos taisykles ir visapusiškai taikant visas Bendrijos priemones, jeigu šio tikslo negalima pasiekti taikant prevencines priemones;

kadangi norint išvengti, kad Bendrijos piniginės nuobaudos ir nacionalinės baudžiamosios sankcijos nebūtų [būtų] skiriamos tiems patiems asmenims dėl tų pačių priežasčių, būtina priimti atitinkamas nuostatas remiantis ne vien tik bendru teisingumo principu ir proporcingumo principu, bet ir ne bis in idem principu, kartu gerbiant acquis communautaire bei konkrečių šio reglamento įsigaliojimo metu galiojusių Bendrijos taisyklių nuostatas;

<...>

kadangi šis reglamentas taikomas nepažeidžiant valstybių narių baudžiamosios teisės.“

5

Šio reglamento 1 straipsnyje nustatyta:

„1.   Siekiant apsaugoti Europos Bendrijų finansinius interesus, šiuo reglamentu nustatomos bendrosios taisyklės, reglamentuojančios vienodus patikrinimus ir administracines priemones bei nuobaudas už Bendrijos teisės aktų pažeidimus.

2.   „Pažeidimas“ – tai bet kuris Bendrijos teisės aktų nuostatų pažeidimas, susijęs su ekonominės veiklos vykdytojo [veiksmu ar neveikimu], dėl kurio Bendrijų bendrajam biudžetui ar jų valdomiems biudžetams padaroma žala sumažinant ar iš viso prarandant pajamas, gaunamas iš tiesiogiai Bendrijų vardu surinktų nuosavų lėšų, arba darant nepagrįstas išlaidas.“

6

Pagal šio reglamento 2 straipsnį:

„1.   Administraciniai patikrinimai, priemonės ir nuobaudos pradedamos taikyti tais atvejais, kai tai yra būtina užtikrinant, kad būtų tinkamai taikomi Bendrijos teisės aktai. Jos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasinančios, kad galėtų tinkamai apsaugoti Bendrijų finansinius interesus.

2.   Administracinių nuobaudų skirti negalima, jeigu jos nėra numatytos Bendrijos teisės akte, priimtame iki tol, kol buvo padarytas pažeidimas. Jeigu Bendrijos taisyklių nuostatos, pagal kurias skiriamos administracinės nuobaudos, buvo vėliau pakeistos, atgaline data taikomos mažiau griežtos nuostatos.

3.   Kad minėtos taisyklės būtų taikomos teisingai, Bendrijos teisės aktuose nustatomas administracinių priemonių ir nuobaudų pobūdis ir taikymo sritis atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir sunkumą, suteiktą ar gautą naudą bei atsakomybės laipsnį.

4.   Bendrijos patikrinimai, priemonės ir nuobaudos reglamentuojamos valstybių narių įstatymais, laikantis atitinkamų Bendrijos teisės aktų.“

7

Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnyje numatyta:

„1.   Įvykdžius bet kokį pažeidimą, neteisingai įgyta nauda paprastai panaikinama:

įpareigojant sumokėti nustatytas sumas arba grąžinti neteisėtai įgytas sumas,

visiškai arba dalinai nusavinant užstatą, kuris buvo pateiktas kartu su paskirtos sumos prašymu arba tada, kai buvo gautas išankstinis mokėjimas.

2.   Taikant 1 dalyje nurodytas priemones apsiribojama įgytos naudos panaikinimu ir, jei taip yra numatyta, palūkanomis, kurias galima nustatyti pagal vienodą palūkanų normą.

3.   Jeigu nustatoma, kad veiksmais buvo siekiama gauti naudos, kuri neatitinka konkrečiu atveju taikomų Bendrijos teisės tikslų, dirbtinai sukuriant sąlygas, būtinas tokiai naudai gauti, toji nauda, atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį, panaikinama arba sutrukdoma ją gauti.

4.   Šiame straipsnyje numatytos priemonės nelaikomos nuobaudomis.“

8

Aptariamo reglamento 5 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Padarius tyčinius pažeidimus arba pažeidimus dėl aplaidumo gali būti skiriamos šios administracinės nuobaudos:

a)

administracinė bauda;

b)

reikalavimas sumokėti didesnę sumą negu neteisėtai gautos arba vengiamos mokėti sumos, tam tikrais atvejais pridėjus palūkanas; ši papildoma suma nustatoma remiantis konkrečiose taisyklėse nurodytu procentu, bet ji negali būti didesnė nei yra būtina, kad darytų atgrasinančios priemonės poveikį;

c)

visiškai ar dalinai panaikinant Bendrijos taisyklėmis suteiktą naudą, net jeigu ekonominės veiklos vykdytojas neteisėtai pasinaudojo tik dalimi šios naudos;

d)

nesuteikiant arba panaikinant naudą tam tikram laikotarpiui po pažeidimo;

e)

laikinai panaikinant patvirtintą ar pripažintą teisę dalyvauti Bendrijos pagalbos sistemoje;

f)

nusavinant užstatą ar depozitą, pateiktą, kad būtų laikomasi taisyklėse numatytų sąlygų arba atstatant [atkuriant] neteisėtai grąžinto užstato sumą;

g)

kitos grynai ekonominės, savo pobūdžiu ir taikymo sritimi lygiavertės nuobaudos, numatytos atskirų sektorių taisyklėse, kurias priėmė Taryba, atsižvelgdama į atitinkamiems sektoriams keliamus konkrečius reikalavimus ir neviršydama Komisijai Tarybos suteiktų įgaliojimų.

2.   Nepažeidžiant šio reglamento įsigaliojimo metu galiojusių sektorių taisyklių, už kitus pažeidimus galima skirti tik tokias nuobaudas, kurios nėra lygiavertės baudžiamosioms sankcijoms ir kurios yra numatytos šio straipsnio 1 dalyje, jeigu šios nuobaudos yra būtinos norint užtikrinti teisingą taisyklių taikymą.“

9

Reglamento Nr. 2988/95 6 straipsnyje nustatyta:

„1.   Nepažeidžiant Bendrijos administracinių priemonių ir nuobaudų, patvirtintų remiantis šio reglamento įsigaliojimo metu galiojusiomis sektorių taisyklėmis, kompetentingos institucijos sprendimu galima laikinai sustabdyti piniginių nuobaudų, tokių kaip administracinių baudų, taikymą, jeigu atitinkamam asmeniui dėl tos pačios veikos yra iškelta baudžiamoji byla. Sustabdžius administracinę bylą, sustoja 3 straipsnyje numatytos senaties eiga.

2.   Jeigu baudžiamoji byla nutraukiama, laikinai nutraukta administracinė byla atnaujinama.

3.   Užbaigus baudžiamąją bylą, laikinai nutraukta administracinė byla atnaujinama, jeigu tam netrukdo bendrieji teisės principai.

4.   Atnaujinus administracinę bylą, administracinė institucija užtikrina, kad skiriama nuobauda būtų bent lygiavertė Bendrijos taisyklėse numatytai nuobaudai; skiriant tokią nuobaudą, galima atsižvelgti į teisminės institucijos tam pačiam asmeniui skirtas bausmes už tas pačias veikas.

5.   Šio straipsnio 1–4 dalys netaikomos piniginėms nuobaudoms, kurios yra neatskiriama finansinės paramos sistemų dalis ir gali būti taikomos nepriklausomai nuo bet kokių baudžiamųjų sankcijų, jeigu tik, žinoma, jos nėra lygiavertės tokioms sankcijoms.“

Reglamentas (EB) Nr. 1782/2003

10

2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1782/2003, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančio tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiančio reglamentus (EEB) Nr. 2019/93, (EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001 (OL L 270, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 40 t., p. 269) (toliau – Reglamentas Nr. 1782/2003), dvidešimt pirmoje konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Bendros žemės ūkio politikos paramos schemose numatytas tiesioginis pajamų rėmimas siekiant užtikrinti tinkamą žemės ūkio bendruomenės pragyvenimo lygį. Šis tikslas yra glaudžiai susijęs su kaimo vietovių išlaikymu. Siekiant išvengti neteisingo Bendrijos fondų paskirstymo, paramos išmokos neturėtų būti mokamos ūkininkams, dirbtinai sukūrusiems sąlygas, reikalingas tokioms išmokoms gauti.“

11

Pagal Reglamento Nr. 1782/2003 24 straipsnį:

„1.   Nepažeidžiant šio reglamento 6 straipsnyje numatyto sumažinimo ir neskyrimo, nustačius, kad ūkininkas nesilaiko reikalavimų atitikimo sąlygų, susijusių su pagalbos skyrimu, numatytu šiame reglamente arba Reglamento (EB) Nr. 1259/1999 2a straipsnyje, išmokai ar paskirtos arba paskirtinos išmokos daliai, kurios atžvilgiu laikomasi reikalavimų atitikimo sąlygų, taikomas sumažinimas arba jos neskyrimas, nustatytini šio reglamento 144 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka.

2.   Sumažinimo procentas priklauso nuo rasto nustatytų reikalavimų nesilaikymo sunkumo, masto, pastovumo bei pasikartojamumo ir net gali būti vieneriems ar daugiau kalendoriniams metams visiškai neskiriamos išmokos pagal vieną ar kelias pagalbos schemas.“

Reglamentas Nr. 1973/2004

12

Reglamento Nr. 1973/2004 šešiasdešimt devintoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Reglamento <...> Nr. 1782/2003 143b straipsnis leidžia Čekijos Respublikai, Estijai, Kiprui, Latvijai, Lietuvai, Vengrijai, Maltai, Lenkijai, Slovėnijai ir Slovakijai (naujosioms valstybėms narėms) tiesiogines išmokas pakeisti bendrosiomis išmokomis „bendrosios išmokos už plotą“). Čekijos Respublika, Estija, Kipras, Latvija, Lietuva, Vengrija, Lenkija ir Slovakija pasirinko galimybę tokias išmokas taikyti. Todėl turi būti nustatytos išsamios tokių bendrųjų išmokų už plotą schemų taikymo taisyklės.“

13

Šio reglamento 138 straipsnyje numatyta:

„1.   Išskyrus nenugalimų aplinkybių atvejus ir išskirtines aplinkybes, apibrėžtas Reglamento (EB) Nr. 796/2004 72 straipsnyje, jeigu atlikus administracinį patikrinimą arba patikrinimą vietoje nustatoma, kad skirtumas tarp deklaruojamo ir nustatyto ploto, kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 796/2004 2 straipsnio 22 punkte, yra didesnis nei 3 %, bet ne didesnis nei 30 % nustatyto ploto, tiems metams pagal bendrą išmokų už plotą schemą skiriama išmoka sumažinama dviguba nustatyto skirtumo suma.

Jeigu nustatytas skirtumas sudaro daugiau nei 30 % nustatyto ploto, tais metais neskiriama jokia pagalba.

Jeigu nustatytas skirtumas sudaro daugiau nei 50 % nustatyto ploto, ūkininkui panaikinama teisė gauti pagalbą, kurios dydis atitinka skirtumą tarp deklaruojamo ir nustatyto ploto. Ši suma yra atimama iš pagalbos mokėjimų, kuriuos gauti turi teisę ūkininkas, pateikęs paraiškas per tris [trejus] kalendorinius metus nuo tų metų, kai toks skirtumas buvo nustatytas.

2.   Jeigu skirtumas tarp deklaruojamo ir nustatyto ploto atsiranda dėl tyčinių pažeidimų, tais kalendoriniais metais ūkininkui nesuteikiama pagalba, kurią gauti jis priešingu atveju turėtų teisę.

Be to, jeigu nustatytas skirtumas sudaro daugiau nei 20 % nustatyto ploto, ūkininkui vėl panaikinama teisė gauti pagalbą, kurios dydis atitinka skirtumą tarp deklaruojamo ir nustatyto ploto. Ši suma yra atimama iš pagalbos mokėjimų, kuriuos gauti turi teisę ūkininkas, pateikęs paraiškas per tris [trejus] kalendorinius metus nuo tų metų, kai toks skirtumas buvo nustatytas.

3.   Siekiant apibrėžti nustatytą plotą, kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 796/2004 2 straipsnio 22 punkte, taikomos Reglamento <...> Nr. 1782/2003 143b straipsnio 5 dalis ir 143b straipsnio 6 dalies pirma pastraipa bei šio reglamento 137 straipsnis.“

Lenkijos teisės aktai

14

1997 m. birželio 6 d. Įstatymo, kuriame išdėstytas baudžiamasis kodeksas (Ustawa z dnia 6 czerwca 1997 r. – Kodeks karny, Dz.U. 1997, Nr. 88, poz. 553), 297 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Tas, kas siekdamas savo arba kitų naudai gauti iš banko arba iš panašią ūkinę veiklą įstatymo pagrindu vykdančio organizacinio vieneto ar iš viešosiomis lėšomis disponuojančio organo arba institucijos kreditą, paskolą, užstatą, garantiją, akredityvą, dotaciją, subsidiją, banko užtikrinimą dėl iš užstato ar garantijos išplaukiančios prievolės arba panašią finansinę paslaugą konkrečiam ekonominiam tikslui, elektroninio mokėjimo instrumentą arba viešąjį užsakymą pateikia suklastotą, pakeistą, netikrus arba melagingus duomenis patvirtinantį dokumentą arba melagingą rašytinį pareiškimą, susijusį su aplinkybėmis, turinčiomis lemiamos reikšmės minėtai finansinei paramai, mokėjimo instrumentui ar užsakymui gauti, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trijų mėnesių iki penkerių metų.“

15

Pagal 1997 m. birželio 6 d. Įstatymo, kuriame išdėstytas baudžiamojo proceso kodeksas (Ustawa z dnia 6 czerwca 1997 r. – Kodeks postępowania karnego, Dz.U. 1997, Nr. 89, poz. 555), 17 straipsnio 1 dalies 7 ir 11 punktus:

„Procesas nepradedamas arba nutraukiamas, kai:

<...>

baudžiamasis procesas tuo pačiu pagrindu prieš tą patį asmenį jau buvo galutinai užbaigtas arba jau vyksta,

<...>

baudžiamasis persekiojimas negalimas dėl kitų aplinkybių.

<....>“

Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

16

2005 m. gegužės 16 d., Ł. M. Bonda pateikė Biuro Powiatowe Agencji Restrukturyzacji i Modernizacji Rolnictwa (Žemės ūkio restruktūrizavimo ir modernizavimo agentūros pavieto skyrius, toliau – pavieto skyrius) paraišką bendrajai išmokai už plotą už 2005 m. gauti.

17

Šioje paraiškoje jis deklaravo neteisingus duomenis apie žemės ūkio tikslams naudojamos žemės plotą ir jame auginamas kultūras, padidinęs žemės ūkio tikslams naudojamą plotą ir nurodęs deklaracijoje 212,78 ha vietoje 113,49 ha.

18

2006 m. birželio 25 d. pavieto skyriaus viršininkas, remdamasis Reglamento Nr. 1973/2004 138 straipsnio 1 dalimi, priėmė sprendimą, kuriuo, pirma, atsisakė skirti Ł. M. Bonda bendrąją išmoką už plotą už 2005 m. ir, antra, skyrė jam sankciją, kurią sudarė teisės į bendrąsias išmokas už plotą, atitinkančias skirtumą tarp tikrojo ir deklaruoto ploto, praradimas trejus metus po metų, kai buvo pateikta neteisinga paraiška.

19

2009 m. liepos 14 d. nuosprendžiu Sąd Rejonowy w Goleniowie (Rajoninis teismas Goleniuve) pagal 1997 m. birželio 6 d. Įstatymo, kuriame išdėstytas baudžiamasis kodeksas, 297 straipsnio 1 dalį nuteisė Ł. M. Bonda už sukčiavimą siekiant gauti subsidijų, nes, siekdamas jas gauti, jis buvo pateikęs neteisingus duomenis dėl aplinkybių, turinčių lemiamos reikšmės gaunant bendrąją išmoką už plotą. Šiuo nuosprendžiu Ł. M. Bonda buvo nuteistas aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme lygtinai, atidedant jos vykdymą 2 metams, ir pinigine bauda, kurią sudaro 80 baudos tarifų po 20 PLN per dieną.

20

Ł. M. Bonda apeliacine tvarka apskundė šį nuosprendį Sąd Okręgowy w Szczecinie (Šcecino apygardos teismas), kuris jį panaikino ir nusprendė, kad baudžiamasis procesas neleistinas, nes už tas pačias veikas Ł. M. Bonda jau buvo skirta administracinė sankcija. Todėl šis teismas, taikydamas Baudžiamojo proceso kodekso 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, 2010 m. kovo 19 d. nusprendė, kad nėra galimybės vykti baudžiamajam procesui, ir nutraukė baudžiamojo persekiojimo veiksmus.

21

Prokurator Generalny (Generalinis prokuroras) pateikė kasacinį skundą dėl šio sprendimo Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis teismas) ir pasirėmė rimtu minėtame 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatytos proceso normos pažeidimu.

22

Anot Sąd Najwyższy, nors nekelia abejonių tai, kad veikos, dėl kurių Ł. M. Bonda atžvilgiu buvo imtasi Reglamento Nr. 1973/2004 138 straipsnio 1 dalyje numatytų priemonių, visiškai atitinka veikas, dėl kurių jis buvo nuteistas baudžiamąja tvarka, vis dėlto šis teismas mano, kad dėl Ł. M. Bonda pradėtame baudžiamajame procese priimtas sprendimas dėl baudžiamojo proceso negalimumo yra klaidingas, kiek pagrįstas Baudžiamojo proceso kodekso 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu.

23

Sąd Najwyższy mano, kad teisingas teisinis pagrindas šiam procesui nutraukti galėjo būti tik Baudžiamojo proceso kodekso 17 straipsnio 1 dalies 7 punktas. Todėl, anot jo, siekiant išspręsti pagrindinę bylą, reikėtų nustatyti, ar pavieto skyriaus pradėta procedūra gali būti laikoma baudžiamojo pobūdžio, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslino, kad nors lingvistinis šios nuostatos aiškinimas reikalautų neigiamai atsakyti į šį klausimą, tačiau ji turi būti aiškinama atsižvelgiant į Protokolo Nr. 7 4 straipsnio 1 dalį.

24

Šiomis sąlygomis Sąd Najwyższy nusprendė, kad būtina įvertinti pagal Reglamento Nr. 1973/2004 138 straipsnio 1 dalį ūkininkui skirtos sankcijos teisinį pobūdį.

25

Manydamas, kad sprendimas jo nagrinėjamoje byloje priklauso nuo minėto 138 straipsnio išaiškinimo, Sąd Najwyższy nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Kokio teisinio pobūdžio yra [Reglamento Nr. 1973/2004] 138 straipsnyje numatyta sankcija, kurią sudaro netiesioginių išmokų ūkininkui neskyrimas kitais keleriais metais, einančiais po metų, kai ūkininkas neteisingai deklaravo [bendrosios išmokos už plotą] pagrindą sudarančius plotus?“

Dėl prejudicinio klausimo

26

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Reglamento Nr. 1973/2004 138 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šios nuostatos pirmoje ir antroje pastraipose numatytos priemonės, kurias sudaro paramos ūkininkui neskyrimas tais metais, kai jis pateikė neteisingą remtinų plotų deklaraciją, ir paramos, kurią jis galėtų gauti kitais trejais kalendoriniais metais, sumažinimas suma, atitinkančia skirtumą tarp deklaruotų ir nustatytų plotų, yra baudžiamojo pobūdžio sankcijos.

27

Pirmiausia konstatuotina, kad Sąd Najwyższy prašo Teisingumo Teismo išaiškinti Reglamento Nr. 1973/2004 138 straipsnio 1 dalį, nes ne bis in idem principas, kaip jis įtvirtintas Baudžiamojo proceso kodekso 17 straipsnio 1 dalies 7 punkte, gali būti taikomas pagrindinėje byloje, tik jei šio 138 straipsnio 1 dalyje numatytos priemonės gali būti kvalifikuotos kaip baudžiamojo pobūdžio sankcijos.

28

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog bendrosios žemės ūkio politikos teisės aktuose nustatytos sankcijos, kaip antai laikinas ūkio subjektų pašalinimas iš paramos skyrimo schemos, nėra baudžiamojo pobūdžio (žr. 1987 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Maizena ir kt., 137/85, Rink. p. 4587, 13 punktą; 1992 m. spalio 27 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C-240/90, Rink. p. I-5383, 25 punktą ir 2002 m. liepos 11 d. Sprendimo Käserei Champignon Hofmeister, C-210/00, Rink. p. I-6453, 43 punktą).

29

Teisingumo Teismas nusprendė, kad toks pašalinimas skirtas kovai su gausiais pažeidimais, kurie daromi paramos žemės ūkiui srityje ir kurie, labai apsunkindami Sąjungos biudžetą, gali neigiamai paveikti priemones, kurių institucijos imasi šioje srityje, siekdamos stabilizuoti rinkas, paremti ūkininkų gyvenimo lygį ir užtikrinti vartotojams priimtinas tiekiamos produkcijos kainas (žr. minėto Sprendimo Käserei Champignon Hofmeister 38 punktą).

30

Grįsdamas savo analizę, Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad pažeistos nuostatos skirtos vien ūkio subjektams, kurie laisva valia nusprendė pasinaudoti paramos schema žemės ūkio sektoriuje (žr. minėtų sprendimų Maizena ir kt. 13 punktą; Vokietija prieš Komisiją 26 punktą ir Käserei Champignon Hofmeister 41 punktą). Jis pridūrė, kad laikantis Sąjungos paramos schemos sąlygų, pagal kurias parama gali būti suteikta tik tuo atveju, jeigu jos gavėjas yra tikrai sąžiningas ir patikimas, sankcija, skiriama nesilaikant šių reikalavimų, yra specifinė administracinė priemonė, kuri yra sudėtinė paramos schemos dalis ir skirta užtikrinti tinkamą viešųjų Sąjungos lėšų administravimą (minėto Sprendimo Käserei Champignon Hofmeister 41 punktą).

31

Niekas nepateisina kitokio atsakymo, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 1973/2004 138 straipsnio 1 dalies antroje ir trečioje pastraipoje numatytomis priemonėmis.

32

Nėra ginčijama, kad Reglamento Nr. 1973/2004 138 straipsnio 1 dalies antroje ir trečioje pastraipoje numatytos priemonės gali būti taikomos tik tiems ūkio subjektams, kurie kreipėsi dėl dalyvavimo šiuo reglamentu sukurtoje paramos schemoje, jeigu paaiškėja, jog tokių subjektų savo paraiškai pagrįsti suteikta informacija yra klaidinga. Be to, šios priemonės taip pat sudaro specifinę administracinę priemonę, kuri yra sudėtinė specialios paramos schemos dalis ir skirta užtikrinti tinkamą viešųjų Sąjungos lėšų administravimą.

33

Šiuo požiūriu reikia pridurti, kad iš Reglamento Nr. 2988/95, kur įtvirtintas bendrasis teisinis pagrindas visose srityse, kurias apima Bendrijos politikos kryptys, 1 straipsnio pirmiausia išplaukia, kad bet kuris Sąjungos teisės aktų nuostatų pažeidimas, susijęs su ekonominės veiklos vykdytojo veiksmu ar neveikimu, dėl kurio Sąjungos bendrajam biudžetui ar jos valdomiems biudžetams padaroma žala, kvalifikuojamas kaip „pažeidimas“ ir dėl to taikomos „administracinės priemonės bei nuobaudos“.

34

Be to, pagal Reglamento Nr. 2988/95 5 straipsnio 1 dalies c ir d punktus visiškas ar dalinis Bendrijos taisyklėmis suteiktos naudos panaikinimas, net jeigu ekonominės veiklos vykdytojas neteisėtai pasinaudojo tik dalimi šios naudos, ir naudos nesuteikimas ar panaikinimas tam tikram laikotarpiui po pažeidimo yra administracinės sankcijos. Šie du atvejai numatyti Reglamento Nr. 1973/2004 138 straipsnio 1 dalyje.

35

Galiausiai, nors Reglamento Nr. 2988/95 6 straipsnio 1–4 dalyse įtvirtintos taisyklės dėl atsižvelgimo į baudžiamąją procedūrą per Sąjungos teise grindžiamą administracinę procedūrą, iš šio reglamento devintos konstatuojamosios dalies ir 6 straipsnio 5 dalies išplaukia, kad administracinės sankcijos, nustatytos siekiant bendros žemės ūkio politikos tikslų, yra neatskiriama paramos schemų dalis, kad jas taikant siekiama savų tikslų ir kad jos gali būti taikomos neatsižvelgiant į bet kokias baudžiamąsias sankcijas, jeigu ir kiek jos nėra lygiavertės tokioms sankcijoms.

36

Dėl Reglamento Nr. 1973/2004 138 straipsnio 1 dalies antroje ir trečioje pastraipose numatytų priemonių administracinio pobūdžio nekyla abejonių ir išnagrinėjus Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dėl „baudžiamojo proceso“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal Protokolo Nr. 7 4 straipsnio 1 dalį, t. y. pagal nuostatą, į kurią daro nuorodą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

37

Remiantis šia praktika, šiuo klausimu reikšmingi trys kriterijai. Pirmasis – tai teisinis pažeidimo kvalifikavimas vidaus teisėje, antrasis – pats pažeidimo pobūdis ir trečiasis – suinteresuotam asmeniui gresiančios sankcijos pobūdis ir griežtumo laipsnis (be kita ko, žr. 1976 m. birželio 8 d. EŽTT sprendimą Engel ir kiti prieš Nyderlandus, serija A Nr. 22, § 80–82 ir 2009 m. vasario 10 d. EŽTT sprendimą Zolotoukhine prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03, § 52 ir 53).

38

Kalbant apie pirmąjį kriterijų, svarbu pažymėti, kad Reglamento Nr. 1973/2004 138 straipsnio 1 dalyje numatytos priemonės nėra laikomos baudžiamojo pobūdžio Sąjungos teisėje, kuri nagrinėjamu atveju turi būti prilyginta „vidaus teisei“, kaip tai suprantama pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

39

Kiek tai susiję su antruoju kriterijumi, jis suponuoja patikrinimą, ar ūkio subjektui skirta sankcija, be kita ko, siekiama represinių tikslų.

40

Nagrinėjamu atveju iš šio sprendimo 28–32 punktuose atliktos analizės išplaukia, kad Reglamento Nr. 1973/2004 138 straipsnio 1 dalies antroje ir trečioje pastraipose numatytos priemonės skirtos taikyti tik tiems ekonominės veiklos vykdytojams, kurie naudojasi šiuo reglamentu sukurta paramos schema, ir kad šių priemonių paskirtis nėra represinė ir jomis iš esmės siekiama apsaugoti Sąjungos lėšų administravimą laikinai pašalinant paramos gavėją, kuris savo paraiškoje dėl paramos skyrimo pateikė neteisingus duomenis.

41

Kaip savo išvados 65 punkte pažymėjo generalinė advokatė, represinį šių priemonių pobūdį paneigia tai, kad paramos, kuri gali būti skirta ūkininkui už metus, einančius po metų, kai buvo konstatuotas pažeidimas, suma sumažinama tik tada, jei paramos gavėjas pateikia paraiškas per šiuos metus. Taigi, jei ūkininkas kitais metais paraiškos nepateikia, pagal Reglamento Nr. 1973/2004 138 straipsnio 1 dalį jam taikytina sankcija tampa neveiksminga. Tas pats pasakytina ir tuomet, jeigu ūkininkas nebeatitinka paramos skyrimo sąlygų. Galiausiai sankcija taip pat tampa iš dalies neveiksminga, jei paramos, į kurią ūkininkas gali pretenduoti kitais metais, suma yra mažesnė, nei taikant nesąžiningai gautos paramos sumažinimo priemonę iš jos atskaitytina suma.

42

Iš to išplaukia, kad antrasis šio sprendimo 37 punkte paminėtas kriterijus neleidžia pripažinti, jog Reglamento Nr. 1973/2004 138 straipsnio 1 dalyje numatytos priemonės yra baudžiamojo pobūdžio.

43

Dėl trečiojo kriterijaus, be to, kas pasakyta šio sprendimo 41 punkte, reikia pažymėti, jog Reglamento Nr. 1973/2004 138 straipsnio 1 dalies antroje ir trečioje pastraipose numatytos priemonės lemia tik tai, kad atitinkamas ūkininkas netenka perspektyvos gauti paramą.

44

Todėl aptariamos sankcijos negali būti prilygintos baudžiamosioms sankcijoms remiantis trečiuoju kriterijumi, paminėtu šio sprendimo 37 punkte.

45

Iš visų išdėstytų argumentų išplaukia, kad Reglamento Nr. 1973/2004 138 straipsnio 1 dalyje numatytų sankcijų požymiai neleidžia manyti, kad jos turi būti kvalifikuotos kaip baudžiamojo pobūdžio sankcijos.

46

Todėl į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1973/2004 138 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, jog šios nuostatos antroje ir trečioje pastraipose numatytos priemonės, kurias sudaro paramos ūkininkui neskyrimas tais metais, kai jis pateikė neteisingą remtinų plotų deklaraciją, ir paramos, kurią jis galėtų gauti kitais trejais kalendoriniais metais, sumažinimas suma, atitinkančia skirtumą tarp deklaruotų ir nustatytų plotų, nėra baudžiamojo pobūdžio sankcijos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

47

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

 

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

 

2004 m. spalio 29 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1973/2004, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1782/2003 nuostatų dėl to reglamento IV ir IVa antraštinėse dalyse numatytų paramos schemų ir atidėtos žemės naudojimo žaliavoms auginti taikymo taisykles, 138 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad šios nuostatos antroje ir trečioje pastraipose numatytos priemonės, kurias sudaro paramos ūkininkui neskyrimas tais metais, kai jis pateikė neteisingą remtinų plotų deklaraciją, ir paramos, kurią jis galėtų gauti kitais trejais kalendoriniais metais, sumažinimas suma, atitinkančia skirtumą tarp deklaruotų ir nustatytų plotų, nėra baudžiamojo pobūdžio sankcijos.

 

Parašai.


( *1 ) Proceso kalba: lenkų.