Byla C-461/10

Bonnier Audio AB ir kt.

prieš

Perfect Communication Sweden AB

(Högsta domstolen prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Autorių teisės ir gretutinės teisės — Duomenų tvarkymas internetu — Išimtinės teisės pažeidimas — Įgarsintos knygos, padarytos prieinamos internetu per FTP serverį, pasinaudojant interneto operatoriaus suteiktu IP adresu — Interneto operatoriui nustatytas įpareigojimas atskleisti IP adreso naudotojo asmenvardį (pavadinimą) ir adresą“

Sprendimo santrauka

  1. Teisės aktų derinimas – Duomenų, generuojamų arba tvarkomų teikiant viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas arba viešuosius ryšių tinklus, saugojimas – Direktyva 2006/24 – Taikymo sritis – Autorių teisės pažeidimas pasinaudojant internetu

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/58, Direktyvos 2004/48 8 ir 15 straipsniai ir Direktyva 2006/24)

  2. Teisės aktų derinimas – Telekomunikacijų sritis – Asmens duomenų tvarkymas ir privataus gyvenimo apsauga elektroninių ryšių srityje – Direktyva 2002/58 – Intelektinės nuosavybės teisių gynimas – Direktyva 2004/48 – Autorių teisės pažeidimas pasinaudojant internetu

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58 ir 2004/48)

  1.  Direktyvą 2006/24 dėl duomenų, generuojamų arba tvarkomų teikiant viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas arba viešuosius ryšių tinklus, saugojimo ir iš dalies keičiančią Direktyvą 2002/58 dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) reikia aiškinti taip, kad ja nedraudžiama taikyti remiantis Direktyvos 2004/48 dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo 8 straipsniu priimto nacionalinės teisės akto, pagal kurį, siekiant identifikuoti interneto abonentą ar naudotoją, leidžiama įpareigoti interneto prieigos paslaugų teikėją atskleisti autorių teisių savininkui ar jo atstovui abonento, kuriam suteiktas IP (interneto protokolo) adresas, kuriuo naudojantis buvo tariamai pažeistos minėtos teisės, tapatybę, nes toks teisės aktas nepatenka į Direktyvos 2006/24 taikymo sritį ratione materiae.

    Pirma, kartu aiškinant Direktyvos 2006/24 11 straipsnį ir 12 konstatuojamąją dalį matyti, kad ši direktyva yra specialusis aiškiai apibrėžtos taikymo srities teisės aktas ir juo nukrypstama nuo bendrosios Direktyvos 2002/58, ypač nuo jos 15 straipsnio 1 dalies, vietoj kurios ji taikoma.

    Antra, minėtu nacionalinės teisės aktu siekiama kito tikslo, nei numatytasis Direktyvoje 2006/24. Jame numatytas duomenų perdavimas vykstant civiliniam procesui, siekiant konstatuoti intelektinės nuosavybės teisių pažeidimą, o Direktyva 2006/24 susijusi tik su viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų ar viešųjų ryšių tinklų teikėjų generuojamų arba tvarkomų duomenų tvarkymu ir saugojimu siekiant ištirti bei atskleisti sunkius nusikaltimus ir persekioti už juos, taip pat su šių duomenų perdavimu kompetentingoms nacionalinės valdžios institucijoms. Šiuo atžvilgiu nesvarbus faktas, kad atitinkama valstybė narė dar neperkėlė Direktyvos 2006/24, nors terminas jai perkelti jau pasibaigė.

    (žr. 40, 43, 44, 46, 61 punktus ir rezoliucinę dalį)

  2.  Direktyvą 2002/58 dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) ir Direktyvą 2004/48 dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo reikia aiškinti taip, kad jos nedraudžia nacionalinės teisės akto, pagal kurį, siekiant identifikuoti interneto abonentą ar naudotoją, leidžiama įpareigoti interneto prieigos paslaugų teikėją atskleisti autorių teisių savininkui ar jo atstovui abonento, kuriam suteiktas IP (interneto protokolo) adresas, kuriuo naudojantis buvo tariamai pažeistos minėtos teisės, tapatybę, kiek šiuo teisės aktu nacionaliniam teismui, į kurį galintis pareikšti ieškinį asmuo kreipiasi su prašymu įpareigoti atskleisti asmens duomenis, suteikiama galimybė atsižvelgiant į kiekvieno atvejo aplinkybes ir tinkamai laikantis iš proporcingumo principo kylančių reikalavimų pasverti turimus priešingus interesus.

    Perkeldamos minėtas direktyvas valstybės narės privalo vadovautis tokiu jų aiškinimu, kuris leistų užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp skirtingų Sąjungos teisės sistemos saugomų pagrindinių teisių. Be to, įgyvendindamos šias direktyvas perkeliančias priemones valstybių narių valdžios institucijos ir teismai privalo ne tik aiškinti savo nacionalinę teisę taip, kad ji atitiktų šias direktyvas, bet ir nesivadovauti tokiu jų aiškinimu, kuris pažeistų minėtas pagrindines teises arba kitus bendruosius Sąjungos teisės principus, kaip antai proporcingumo principas.

    (žr. 56, 61 punktus ir rezoliucinę dalį)


Byla C-461/10

Bonnier Audio AB ir kt.

prieš

Perfect Communication Sweden AB

(Högsta domstolen prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Autorių teisės ir gretutinės teisės — Duomenų tvarkymas internetu — Išimtinės teisės pažeidimas — Įgarsintos knygos, padarytos prieinamos internetu per FTP serverį, pasinaudojant interneto operatoriaus suteiktu IP adresu — Interneto operatoriui nustatytas įpareigojimas atskleisti IP adreso naudotojo asmenvardį (pavadinimą) ir adresą“

Sprendimo santrauka

  1. Teisės aktų derinimas — Duomenų, generuojamų arba tvarkomų teikiant viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas arba viešuosius ryšių tinklus, saugojimas — Direktyva 2006/24 — Taikymo sritis — Autorių teisės pažeidimas pasinaudojant internetu

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/58, Direktyvos 2004/48 8 ir 15 straipsniai ir Direktyva 2006/24)

  2. Teisės aktų derinimas — Telekomunikacijų sritis — Asmens duomenų tvarkymas ir privataus gyvenimo apsauga elektroninių ryšių srityje — Direktyva 2002/58 — Intelektinės nuosavybės teisių gynimas — Direktyva 2004/48 — Autorių teisės pažeidimas pasinaudojant internetu

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58 ir 2004/48)

  1.  Direktyvą 2006/24 dėl duomenų, generuojamų arba tvarkomų teikiant viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas arba viešuosius ryšių tinklus, saugojimo ir iš dalies keičiančią Direktyvą 2002/58 dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) reikia aiškinti taip, kad ja nedraudžiama taikyti remiantis Direktyvos 2004/48 dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo 8 straipsniu priimto nacionalinės teisės akto, pagal kurį, siekiant identifikuoti interneto abonentą ar naudotoją, leidžiama įpareigoti interneto prieigos paslaugų teikėją atskleisti autorių teisių savininkui ar jo atstovui abonento, kuriam suteiktas IP (interneto protokolo) adresas, kuriuo naudojantis buvo tariamai pažeistos minėtos teisės, tapatybę, nes toks teisės aktas nepatenka į Direktyvos 2006/24 taikymo sritį ratione materiae.

    Pirma, kartu aiškinant Direktyvos 2006/24 11 straipsnį ir 12 konstatuojamąją dalį matyti, kad ši direktyva yra specialusis aiškiai apibrėžtos taikymo srities teisės aktas ir juo nukrypstama nuo bendrosios Direktyvos 2002/58, ypač nuo jos 15 straipsnio 1 dalies, vietoj kurios ji taikoma.

    Antra, minėtu nacionalinės teisės aktu siekiama kito tikslo, nei numatytasis Direktyvoje 2006/24. Jame numatytas duomenų perdavimas vykstant civiliniam procesui, siekiant konstatuoti intelektinės nuosavybės teisių pažeidimą, o Direktyva 2006/24 susijusi tik su viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų ar viešųjų ryšių tinklų teikėjų generuojamų arba tvarkomų duomenų tvarkymu ir saugojimu siekiant ištirti bei atskleisti sunkius nusikaltimus ir persekioti už juos, taip pat su šių duomenų perdavimu kompetentingoms nacionalinės valdžios institucijoms. Šiuo atžvilgiu nesvarbus faktas, kad atitinkama valstybė narė dar neperkėlė Direktyvos 2006/24, nors terminas jai perkelti jau pasibaigė.

    (žr. 40, 43, 44, 46, 61 punktus ir rezoliucinę dalį)

  2.  Direktyvą 2002/58 dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) ir Direktyvą 2004/48 dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo reikia aiškinti taip, kad jos nedraudžia nacionalinės teisės akto, pagal kurį, siekiant identifikuoti interneto abonentą ar naudotoją, leidžiama įpareigoti interneto prieigos paslaugų teikėją atskleisti autorių teisių savininkui ar jo atstovui abonento, kuriam suteiktas IP (interneto protokolo) adresas, kuriuo naudojantis buvo tariamai pažeistos minėtos teisės, tapatybę, kiek šiuo teisės aktu nacionaliniam teismui, į kurį galintis pareikšti ieškinį asmuo kreipiasi su prašymu įpareigoti atskleisti asmens duomenis, suteikiama galimybė atsižvelgiant į kiekvieno atvejo aplinkybes ir tinkamai laikantis iš proporcingumo principo kylančių reikalavimų pasverti turimus priešingus interesus.

    Perkeldamos minėtas direktyvas valstybės narės privalo vadovautis tokiu jų aiškinimu, kuris leistų užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp skirtingų Sąjungos teisės sistemos saugomų pagrindinių teisių. Be to, įgyvendindamos šias direktyvas perkeliančias priemones valstybių narių valdžios institucijos ir teismai privalo ne tik aiškinti savo nacionalinę teisę taip, kad ji atitiktų šias direktyvas, bet ir nesivadovauti tokiu jų aiškinimu, kuris pažeistų minėtas pagrindines teises arba kitus bendruosius Sąjungos teisės principus, kaip antai proporcingumo principas.

    (žr. 56, 61 punktus ir rezoliucinę dalį)