Byla C‑206/10

Europos Komisija

prieš

Vokietijos Federacinę Respubliką

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 – 4 straipsnio 1 dalies a punktas – Reglamentas (EEB) Nr. 1612/68 – 7 straipsnio 2 dalis – Vokietijos Länder (žemių) išmokos akliesiems, kurtiesiems ir neįgaliesiems – Gyvenamosios vietos sąlyga“

Sprendimo santrauka

1. Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Sąjungos teisės aktai – Materialinė taikymo sritis – Ligos išmokos – Sąvoka

(Tarybos reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies a punktas)

2. Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Vienodas požiūris – Socialinės lengvatos

(Tarybos reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalis)

1. Išmoka laikoma socialinės apsaugos išmoka tada, kai ji suteikiama gavėjams, remiantis teisės aktais apibrėžta situacija, neatsižvelgiant į individualų ir diskrecinį asmeninių poreikių vertinimą, ir kai ji yra susijusi su viena iš Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalyje aiškiai išvardytų rizikos sričių. Išmokų, kurios objektyviai skiriamos remiantis teisės aktais apibrėžta situacija ir kuriomis siekiama pagerinti slaugomų asmenų sveikatos būklę ir gyvenimą, esminis tikslas yra papildyti sveikatos draudimo išmokas, ir jos turi būti laikomos „ligos išmokomis“, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 4 straipsnio 1 dalies a punktą. Taip yra Vokietijos Federacinės Respublikos žemių pagal jų teisės aktus mokamų išmokų akliesiems, kurtiesiems ir neįgaliesiems atveju, nes jomis, kaip nustatyto dydžio išmokomis, siekiama kompensuoti papildomas kasdienio gyvenimo išlaidas, patiriamas dėl neįgalumo.

(žr. 27–29 punktus)

2. Vienodo požiūrio principas, įtvirtintas Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnyje, draudžia ne tik atvirą diskriminaciją dėl pilietybės, bet ir kitas paslėptas diskriminacijos formas, kuriomis, pritaikius kitus skirtumų kriterijus, pasiekiamas toks pats rezultatas. Jeigu nacionalinės teisės nuostata nėra objektyviai pateisinama ir neatitinka siekiamo tikslo, ji turi būti laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, jei dėl savo pobūdžio gali labiau paveikti ne vietinius, o kitų valstybių narių darbuotojus, ir dėl to pastarieji gali patekti į ypač nepalankią situaciją. Taip yra, kai nustatoma gyvenamosios vietos sąlyga norint gauti išmokas akliesiems, kurtiesiems ir neįgaliesiems, kurią nacionaliniai darbuotojai gali įvykdyti lengviau nei kitų valstybių narių darbuotojai.

(žr. 34–38 punktus)

TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. gegužės 5 d.(*)

Byloje C‑206/10

dėl 2010 m. balandžio 29 d. pagal SESV 258 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo

Europos Komisija, atstovaujama V. Kreuschitz, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

prieš

Vokietijos Federacinę Respubliką, atstovaujamą T. Henze ir C. Blaschke, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovę,

palaikomą

Nyderlandų Karalystės, atstovaujamos M. Noort,

įstojusios į bylą šalies,

TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas J.‑J. Kasel, teisėjai A. Borg Barthet (pranešėjas) ir M. Berger,

generalinė advokatė V. Trstenjak,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1 Savo ieškiniu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo konstatuoti, kad nustatydama, jog asmenys, kurių atžvilgiu Vokietijos Federacinė Respublika yra kompetentinga valstybė narė, norėdami gauti išmokas akliesiems, kurtiesiems ir neįgaliesiems pagal Vokietijos žemių teisės aktus (toliau – ginčijami teisės aktai), turi nuolat ar paprastai gyventi atitinkamoje žemėje, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1968 m. spalio 15 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 15) 7 straipsnio 2 dalį ir 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL L 149, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 35), iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 3), taip pat iš dalies pakeistu 2005 m. balandžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 647/2005 (OL L 117, p. 1, toliau – Reglamentas Nr.°1408/71), 4 straipsnio 1 dalies a punktą, susijusį su šio reglamento III antraštinės dalies 1 skyriumi.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisės aktai

2 Pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnį:

„1. Darbuotojui, jei jis yra valstybės narės pilietis, turi būti sudarytos tos pačios įdarbinimo ir darbo sąlygos, kaip ir piliečiui tos valstybės narės, kurioje jis dirba, nepaisant jo pilietybės, ypač nustatant atlyginimą ir atleidžiant iš darbo, o bedarbystės atveju – grąžinant arba vėl priimant į darbą.

2. Jis naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokestinėmis lengvatomis kaip ir vietiniai darbuotojai.

<...>“

3 Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnyje „Reguliavimo sritys“ nustatyta:

„1. Šis reglamentas taikomas visiems teisės aktams, kurie apima šias socialinės apsaugos sritis:

a) ligos ir motinystės išmokas;

<...>

2 a <...>

„Specialios neįmokinės išmokos“ reiškia išmokas, kurios:

a) skirtos suteikti arba:

i) papildomą, pakeičiančią ar pagalbinę apsaugą nuo rizikų, kurias apima socialinės apsaugos sritys, nurodytos 1 dalyje, ir kurios garantuoja atitinkamiems asmenims minimalų pragyvenimo lygį užtikrinančias pajamas atsižvelgiant į ekonominę ir socialinę situaciją atitinkamoje valstybėje narėje; arba

ii) tik specifinę neįgaliųjų apsaugą, glaudžiai susijusią su šių asmenų socialine aplinka atitinkamoje valstybėje narėje <...>

<...>

2 b. Šis reglamentas netaikomas valstybės narės teisės aktų nuostatoms dėl specialių neįmokinių išmokų, nurodytoms II priedo III skirsnyje, kurios galioja tik jos teritorijos daliai.

<...>“

4 Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 II priedo III skirsnyje „Specialios neįmokinės išmokos, kaip apibrėžta 4 straipsnio 2b dalyje, kurioms šis reglamentas netaikomas“ dėl Vokietijos nurodyta:

„Išmokos, pagal Länder (žemių) teisės aktus skirtos invalidams, ir ypač akliesiems.“

Nacionalinės teisės aktai

5 Pagal ginčijamus teisės aktus akliesiems, kurtiesiems ir neįgaliesiems mokamos išmokos, skirtos kompensuoti su jų negalia susijusias papildomas išlaidas. Šios išmokos mokamos tik asmenims, kurie nuolat ar paprastai gyvena atitinkamoje žemėje.

6 Šiuose teisės aktuose numatyta, kad, kaip ir žemių suteiktos išmokos, tuo pačiu tikslu mokamos išmokos pagal federacinę socialinio draudimo sistemą yra išskaičiuojamos iš pirmųjų. Išmokų įskaičiavimo lygis priklauso nuo atitinamos žemės teisės aktų.

7 Priėmimo į centrą ar instituciją atveju teisė į išmokas tam tikrose žemėse išlieka su sąlyga, kad centras yra federalinėje teritorijoje, o priimant į centrą suinteresuotasis asmuo nuolat gyveno atitinkamoje žemėje.

Ikiteisminė procedūra

8 2002 m. kovo 14 d. laišku Komisija atkreipė Vokietijos Federalinės Respublikos dėmesį į būtinybę leisti Vokietijoje dirbantiems, tačiau kitoje valstybėje narėje gyvenantiems darbuotojams ir jų šeimos nariams eksportuoti pagal ginčijamus teisės aktus suteiktas išmokas. Komisijos nuomone, gyvenamosios vietos sąlygos nustatymas prieštarauja EB 39 straipsniui ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 daliai.

9 2002 m. balandžio 22 d. laišku Vokietijos Federacinė Respublika atsakė, kad šios išmokos yra socialinė lengvata, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnį, tačiau jos negali būti eksportuojamos, nes skiriamos atsižvelgiant ne į darbuotojo statusą, o tik į gyvenamąją vietą.

10 2004 m. liepos 9 d. oficialiu pranešimu Komisija išreiškė Vokietijos Federacinei Respublikai abejones dėl ginčijamų teisės aktų atitikties Reglamentui Nr. 1612/68 ir Reglamentui Nr. 1408/71. Konkrečiai dėl Reglamento Nr. 1408/71 Komisija nurodė, kad atitinkamos išmokos yra ne specialios neįmokinės išmokos, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 4 straipsnio 2b dalį, bet ligos išmokos, kaip tai suprantama pagal to paties reglamento 4 straipsnio 1 dalies a punktą, todėl minėtų išmokų eksportas negali būti draudžiamas pasienio darbuotojams.

11 2004 m. rugsėjo 14 d. laišku Vokietijos Federacinė Respublika atsakė, kad nesutinka su Komisijos nuomone. Dėl Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 ji nurodė, kad nagrinėjamos išmokos pateisinamos padidėjusiomis išlaidomis dėl jas gaunančiojo asmens aklumo ar neįgalumo, neatsižvelgiant į tai, ar gavėjas yra išlaikomas, ar ne.

12 2005 m. kovo 21 d. Komisija išsiuntė Vokietijos Federacinei Respublikai pagrįstą nuomonę tik dėl Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 7 straipsnio pažeidimo, pasilikdama sau teisę atnaujinti procedūrą dėl ginčijamų teisės aktų suderinamumo su Reglamentu (EEB) Nr. 1408/71 po to, kai bus priimtas Teisingumo Teismo sprendimas byloje Hosse (2006 m. vasario 21 d. sprendimas, C‑286/03, Rink. p. I‑1771).

13 2005 m. gegužės 25 d. laišku Vokietijos Federacinė Respublika patvirtino savo poziciją.

14 Procedūra buvo sustabdyta laukiant Teisingumo Teismo sprendimų minėtoje byloje Hosse ir byloje Komisija prieš Parlamentą ir Tarybą (2007 m. spalio 18 d. Sprendimas, C‑299/05, Rink. p. I‑8695). Šiuose sprendimuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad nagrinėjamos išmokos yra ligos išmokos.

15 2008 m. birželio 3 d. Europos Sąjungos Tarybos „Užimtumo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų“ Nuolatinių atstovų komitetas susitarė dėl 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72), kuris panaikino Reglamentą Nr. 1408/71 nuo savo įsigaliojimo datos, t. y. nuo 2010 m. gegužės 1 d.), X ir XI priedų teksto. Pagal šį susitarimą Vokietijos išmokų, numatytų ginčijamuose teisės aktuose, nėra minėtuose prieduose.

16 2008 m. gruodžio 1 d. Komisija pateikė Vokietijos Federacinei Respublikai papildomą pagrįstą nuomonę, kuri grindžiama ginčijamų teisės aktų nesuderinamumu su Reglamentu Nr. 1408/71, nes teismas minėtuose sprendimuose Hosse ir Komisija prieš Parlamentą ir Tarybą paneigė specialų šių išmokų pobūdį.

17 Atsakydama į šią nuomonę 2009 m. balandžio 1 d. Vokietijos Federacinė Respublika nurodė, kad 2010 m. įsigalios Reglamentas Nr. 883/2004. Kadangi šis reglamentas taip pat taikytinas nagrinėjamoms išmokoms, ji paprašė sustabdyti procedūrą.

18 2010 m. balandžio 29 d. Komisija pateikė šį ieškinį.

19 2010 m. rugsėjo 27 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Nyderlandų Karalystei buvo leista įstoti į bylą palaikyti Vokietijos Federacinės Respublikos reikalavimus.

20 2010 m. spalio 19 d. laišku Nyderlandų Karalystė atsisakė pateikti įstojimo į bylą paaiškinimą.

Dėl ieškinio

Dėl Reglamento Nr. 1408/71 pažeidimo

Šalių argumentai

21 Komisija mano, kad nors nagrinėjamos išmokos nurodytos Reglamento Nr. 1408/71 II priedo III skirsnyje, jos yra ne specialios neįmokinės išmokos, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 4 straipsnio 2b dalį, o ligos išmokos, kaip tai suprantama pagal to paties reglamento 4 straipsnio 1 dalies a punktą, todėl jos gali būti eksportuojamos.

22 Komisija mano, kad nagrinėjamų išmokų specialus pobūdis nėra įrodytas, nes pagal Teisingumo Teismo praktiką speciali išmoka turi pakeisti ar papildyti socialinės apsaugos išmoką, kartu visiškai nuo jos skirdamasi, ir būti socialiniu bei ekonominiu pagrindu pagrįstos socialinės pagalbos pobūdžio bei nustatyta objektyvius kriterijus nustatančiais teisės aktais (minėto Sprendimo Komisija prieš Parlamentą ir Tarybą 55 punktas). Nagrinėjamos išmokos skiriamos, remiantis teisės aktais apibrėžta situacija, neatsižvelgiant į individualų asmeninių poreikių vertinimą, siekiant pagerinti neįgalaus asmens sveikatos būklę bei gyvenimą, taigi esminis jų tikslas yra papildyti sveikatos draudimo išmokas.

23 Be to, Komisija nurodo, kad priimant Reglamentą (EB) Nr. 883/2004 Vokietijos delegacija atsisakė nagrinėjamas žemių išmokas akliesiems, kurtiesiems ir neįgaliesiems įtraukti į minėto reglamento X ir XI priedus. Todėl ji mano, kad Vokietijos Federacinės Respublikos tvirtinimas, jog šios išmokos turi būti laikomos „specialiomis neįmokinėmis išmokomis“ pagal Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 4 straipsnio 2b dalį, yra prieštaringas.

24 Vokietijos Federacinė Respublika, pabrėždama, kad pati Komisija iki minėtų sprendimų Hosse ir Komisija prieš Parlamentą ir Tarybą paskelbimo abejojo dėl šių išmokų kvalifikavimo, nurodo, kad žemės ėmėsi priemonių suderinti ginčijamus teisės aktus su Sąjungos teise. Reikalingi teisiniai pakeitimai bus padaryti 2010 m. ar vėliausiai 2011 metais.

Teisingumo Teismo vertinimas

25 Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymas nustatomas atsižvelgiant į valstybės narės padėtį pagrįstoje nuomonėje nurodyto termino pabaigoje, o į vėliau atliktus pakeitimus Teisingumo Teismas neatsižvelgia (visų pirma žr. 2007 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑9/07, 8 punktą ir 2010 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑48/10, 30 punktą).

26 Vokietijos Federacinė Respublika neginčija, kad papildomoje pagrįstoje nuomonėje nurodyto termino pabaigoje ginčijami teisės aktai neatitiko Reglamento Nr. 1408/71.

27 Teisingumo Teismas pakartotinai yra nusprendęs, kad išmoka laikoma socialinės apsaugos išmoka tada, kai ji suteikiama gavėjams, remiantis teisės aktais apibrėžta situacija, neatsižvelgiant į individualų ir diskrecinį asmeninių poreikių vertinimą, ir kai ji yra susijusi su viena iš Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalyje aiškiai išvardytų rizikos sričių (visų pirma žr. minėto Sprendimo Hosse 37 punktą ir minėto Sprendimo Komisija prieš Parlamentą ir Tarybą 56 punktą).

28 Taigi šių išmokų, kurios taip pat objektyviai skiriamos remiantis teisės aktais apibrėžta situacija ir kuriomis siekiama pagerinti slaugomų asmenų sveikatos būklę ir gyvenimą, esminis tikslas yra papildyti sveikatos draudimo išmokas, ir jos turi būti laikomos „ligos išmokomis“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies a punktą (minėto Sprendimo Hosse 38 punktas ir minėto Sprendimo Komisija prieš Parlamentą ir Tarybą 61 punktas).

29 Taip yra šioje byloje nagrinėjamų žemių mokamų išmokų akliesiems, kurtiesiems ir neįgaliesiems atveju, nes jomis, kaip nustatyto dydžio išmokomis, siekiama kompensuoti papildomas kasdienio gyvenimo išlaidas, patiriamas dėl neįgalumo.

30 Kadangi šios išmokos yra ligos išmokos, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies a punktą, jos pagal šio reglamento 1 skyriaus III skirsnį turi būti mokamos, nesvarbu, kurioje valstybėje narėje gyvena jas gaunantis asmuo.

31 Tokiomis aplinkybėmis Komisijos kaltinimą, susijusį su Reglamento Nr. 1408/71 pažeidimu, reikia pripažinti pagrįstu.

Dėl Reglamento Nr. 1612/68 pažeidimo

Šalių argumentai

32 Komisija tvirtina, kad nagrinėjamų išmokų mokėjimas, atsižvelgiant tik į gyvenamąją vietą atitinkamoje žemėje, yra nepagrįstas. Komisija mano, kad bet kokia valstybės narės savo piliečiams teikiama lengvata dėl objektyvaus darbuotojo statuso ar paprasčiausia dėl jų gyvenimo nacionalinėje teritorijoje patenka į Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio taikymo sritį, todėl pasienio darbuotojai tai pat turi naudotis šiomis lengvatomis kaip ir darbo vietos valstybėje narėje gyvenantys darbuotojai.

33 Vokietijos Federacinė Respublika tik nurodo, kad Reglamento Nr. 1612/68 ir Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritys skiriasi, be to, šie reglamentai taikomi savarankiškai.

Teisingumo Teismo vertinimas

34 Akivaizdu, kad žemių mokamos išmokos akliesiems, kurtiesiems ir neįgaliesiems yra socialinė lengvata, kaip tai suprantama pagal Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį.

35 Vokietijos Federacinė Respublika šiuo atžvilgiu neginčija, jog minėtoms išmokoms mokėti nustatyta sąlyga, kad jas gaunantis asmuo nuolat ar paprastai turi gyventi atitinkamoje žemėje.

36 Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką vienodo požiūrio principas, įtvirtintas Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 7 straipsnyje, draudžia ne tik atvirą diskriminaciją dėl pilietybės, bet ir bet kokias kitas paslėptas diskriminacijos formas, kuriomis, pritaikius kitus skirtumų kriterijus, pasiekiamas toks pats rezultatas (visų pirma žr. 1997 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Meints, C‑57/96, Rink. p. I‑6689, 44 punktą ir 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑269/07, Rink. p. I‑7811, 53 punktą).

37 Jeigu nacionalinės teisės nuostata nėra objektyviai pateisinama ir neatitinka siekiamo tikslo, ji turi būti laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, jei savo pobūdžiu gali labiau paveikti ne vietinius, o kitų valstybių narių piliečius, ir dėl to pastarieji gali patekti į ypač nepalankią situaciją (visų pirma žr. minėtų sprendimų Meints 45 punktą ir Komisija prieš Vokietiją 54 punktą).

38 Taip yra gyvenamosios vietos sąlygos norint gauti išmokas akliesiems, kurtiesiems ir neįgaliesiems nustatymo atveju, nes šią sąlygą vokiečiai darbuotojai gali lengviau įvykdyti nei kitų valstybių narių darbuotojai.

39 Dėl Vokietijos Federacinės Respublikos argumento, susijusio su skirtingomis Reglamento Nr. 1612/68 ir Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritimis, pakanka pažymėti, kad nors šių dviejų reglamentų taikymo sritys ratione personae nesutampa, vis dėlto, nors Reglamentas Nr. 1612/68 yra bendro veikimo, kalbant apie laisvą asmenų judėjimą, jo 7 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma socialinėms lengvatoms, kurioms tuo pat metu taikomas specialus Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 (1993 m. kovo 10 d. Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą, C‑111/91, Rink. p. I‑817, 20 ir 21 punktai ir 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimo Martínez Sala, C‑85/96, Rink. p. I‑2691, 27 punktas).

40 Tokiomis aplinkybėmis Komisijos kaltinimą, susijusį su Reglamento Nr. 1612/68 pažeidimu, reikia pripažinti pagrįstu.

41 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nustatydama, jog asmenys, kurių atžvilgiu Vokietijos Federacinė Respublika yra kompetentinga valstybė narė, norėdami gauti išmokas akliesiems, kurtiesiems ir neįgaliesiems pagal Vokietijos žemių teisės aktus, turi nuolat ar paprastai gyventi atitinkamoje žemėje, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies a punktą, susijusį su šio reglamento III antraštinės dalies 1 skyriumi, ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42 Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Vokietijos Federacinė Respublika pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti. Pagal to paties straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą įstojusį į šią bylą Nyderlandų Karalystė pati padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

1. Nustatydama, jog asmenys, kurių atžvilgiu Vokietijos Federacinė Respublika yra kompetentinga valstybė narė, norėdami gauti išmokas akliesiems, kurtiesiems ir neįgaliesiems pagal Vokietijos žemių teisės aktus, turi nuolat ar paprastai gyventi atitinkamoje žemėje, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97, taip pat iš dalies pakeistu 2005 m. balandžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 647/2005, 4 straipsnio 1 dalies a punktą, susijusį su šio reglamento III antraštinės dalies 1 skyriumi, ir pagal 1968 m. spalio 15 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje 7 straipsnio 2 dalį.

2. Vokietijos Federacinė Respublika padengia bylinėjimosi išlaidas.

3. Nyderlandų Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

* Proceso kalba: vokiečių.