Byla C‑186/10
Tural Oguz
prieš
Secretary of State for the Home Department
(Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division)) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalis – Status quo išlyga – Įsisteigimo laisvė – Atsisakymas pratęsti leidimą gyventi Turkijos piliečiui, kuris pradėjo verslą ir taip pažeidė šiame leidime nustatytas sąlygas – Piktnaudžiavimas teise“
Sprendimo santrauka
Tarptautiniai susitarimai – EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalies „status quo“ taisyklė – Taikymo sritis – Turkijos pilietis, kuris pradėjo savarankišką veiklą ir taip pažeidė leidime gyventi valstybėje narėje nustatytas sąlygas
(EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalis)
EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad ja gali remtis Turkijos pilietis, kuris turi leidimą gyventi tam tikroje valstybėje narėje su sąlyga, kad nesiims jokio verslo ir jokios profesinės veiklos, tačiau pažeisdamas šią sąlygą pradeda dirbti kaip savarankiškai dirbantis asmuo, paskui kreipiasi į nacionalinės valdžios institucijas, prašydamas pratęsti leidimą gyventi, ir kaip pagrindą nurodo tai, kad jau pradėjo verslą.
Status quo išlyga, kaip antai įtvirtinta Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje, veikia ne kaip materialioji norma, dėl kurios atitinkama materialioji teisė, kurią ji pakeičia, tampa netaikytina, bet kaip „kvaziprocedūrinė taisyklė“, kuria ratione temporis nustatoma, pagal kurias valstybės narės nuostatas vertinti Turkijos piliečio, pageidaujančio valstybėje narėje pasinaudoti įsisteigimo laisve, padėtį.
Status quo išlygos taikymas turi būti suprantamas kaip vykstantis ankstesniame etape nei situacijos vertinimas iš esmės, įskaitant ir suinteresuotam asmeniui inkriminuojamo galimo piktnaudžiavimo teise vertinimą. Todėl aplinkybė, kad asmuo nesilaikė leidime gyventi nustatytų sąlygų, nėra svarbi taikant Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalį.
(žr. 28, 32, 34, 46 punktus ir rezoliucinę dalį)
TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. liepos 21 d.(*)
„EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalis – Status quo išlyga – Įsisteigimo laisvė – Atsisakymas pratęsti leidimą gyventi Turkijos piliečiui, kuris pradėjo verslą ir taip pažeidė šiame leidime nustatytas sąlygas – Piktnaudžiavimas teise“
Byloje C‑186/10
dėl Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) (Jungtinė Karalystė) 2010 m. kovo 31 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2010 m. balandžio 15 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Tural Oguz
prieš
Secretary of State for the Home Department,
dalyvaujant
Centre for Advice on Individual Rights in Europe,
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. N. Cunha Rodrigues (pranešėjas), teisėjai A. Arabadjiev, A. Rosas, A. Ó Caoimh ir P. Lindh,
generalinė advokatė J. Kokott,
posėdžio sekretorė L. Hewlett, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. vasario 9 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– T. Oguz, atstovaujamo baristerių J. Walsh ir P. Haywood,
– Centre for Advice on Individual Rights in Europe, atstovaujamo baristerių S. Cox ir C. Banner bei solisitoriaus L. Barratt,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos S. Ossowski, padedamo baristerio R. Palmer,
– Europos Komisijos, atstovaujamos E. Paasivirta ir M. Wilderspin,
susipažinęs su 2011 m. balandžio 14 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su Papildomo protokolo, 1970 m. lapkričio 23 d. Briuselyje pasirašyto ir Bendrijos vardu sudaryto, aprobuoto bei patvirtinto 1972 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2760/72 (OL L 293, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 11 t., p. 41; toliau – Papildomas protokolas), 41 straipsnio 1 dalies išaiškinimu.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Turkijos piliečio T. Oguz ir Secretary of State for the Home Department (vidaus reikalų ministras, toliau – Secretary of State) dėl sprendimo, kuriuo šis atsisakė pratęsti šio piliečio leidimą gyventi Jungtinėje Karalystėje kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisės aktai
EEB ir Turkijos asociacija
3 Pagal susitarimo, kuriuo įsteigta Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociacija ir kuris 1963 m. rugsėjo 12 d. pasirašytas Ankaroje tarp Turkijos Respublikos ir EEB valstybių narių bei Bendrijos ir kuris pastarosios vardu sudarytas, aprobuotas ir patvirtintas 1963 m. gruodžio 23 d. Tarybos sprendimu 64/732/EEB (OL 217, 1964, p. 3685; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 11 t., p. 10, toliau – EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas), 2 straipsnio 1 dalį šio susitarimo tikslas – skatinti nuolatinį ir subalansuotą susitariančių šalių prekybinių ir ekonominių santykių stiprinimą, taip pat ir darbo jėgos srityje, laipsniškai tarpusavyje įgyvendinant laisvą asmenų judėjimą bei panaikinant įsisteigimo laisvės apribojimus, paslaugų teikimo laisvės apribojimus, siekiant pagerinti Turkijos gyventojų gyvenimo lygį ir vėliau padėti Turkijos Respublikai įstoti į Bendriją.
4 Papildomo protokolo, kuris, vadovaujantis jo 62 straipsniu, yra neatskiriama EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo dalis, 1 straipsnyje nurodyta, kad jame nustatomos pereinamojo etapo, numatyto šio susitarimo 4 straipsnyje, įgyvendinimo sąlygos, tvarka ir grafikas.
5 Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta status quo išlyga:
„Susitariančiosios Šalys susilaiko nuo bet kokių naujų įsisteigimo laisvės ar laisvės teikti paslaugas apribojimų viena kitos atžvilgiu įvedimo.“
Nacionalinės teisės aktai
6 1971 m. Imigracijos įstatyme (Immigration Act 1971) nustatyta:
„<...>
3. Bendrosios taisyklės ir kontrolė
1. Jeigu šio įstatymo arba pagal jį priimtomis nuostatomis nenustatyta kitaip, asmuo, kuris nėra Britanijos pilietis:
a) negali atvykti į Jungtinę Karalystę be leidimo, suteikto pagal šio įstatymo arba juo vadovaujantis priimtas nuostatas;
b) gali gauti leidimą atvykti į Jungtinę Karalystę (arba, jeigu jau joje yra, jam leista pasilikti) ribotam arba neribotam laikotarpiui;
c) jeigu jam išduotas leidimas atvykti į Jungtinę Karalystę ar joje pasilikti ribotą laikotarpį, gali būti nustatytos visos arba kurios nors iš šių sąlygų, t. y.:
i) sąlyga, ribojanti jo darbą arba veiklą Jungtinėje Karalystėje;
<...>
2. Secretary of State kartkartėmis (ir nedelsdamas) pateikia Parlamentui priimtas taisykles ir bet kokius jų pasikeitimus, kuriomis nustatoma šio įstatymo įgyvendinimo tvarka, susijusi su asmenų, kuriems šiame įstatyme nustatyta pareiga turėti leidimą atvykti, atvykimu ir pasilikimu Jungtinėje Karalystėje, įskaitant bet kokias taisykles dėl to, kuriam laikotarpiui išduodami leidimai ir kokios sąlygos nustatomos įvairiomis aplinkybėms; <...>
3. Jeigu išduotas leidimas atvykti į Jungtinę Karalystę ar joje pasilikti ribotą laikotarpį:
a) asmeniui išduotas leidimas gali būti keičiamas sutrumpinant ar prailginant jo galiojimą arba padarant neterminuotą, taip pat nustatant papildomas sąlygas, jas keičiant arba atšaukiant; tačiau panaikinus apribojimus laiko atžvilgiu netenka galios ir visos sąlygos, su kuriomis buvo susietas leidimas;
<...>“
7 1972 m. Imigracijos taisyklėse dėl kontrolės po atvykimo (Statement of Immigration Rules for Control after Entry 1972) (toliau – 1972 m. Imigracijos taisyklės) buvo numatyta:
„A dalis. Leidimo atvykti ar gyventi pakeitimai
I skyrius. Bendrosios nuostatos
<...>
Bendrosios aplinkybės
<...>
4. Paskesniuose punktuose nurodytos pagrindinės žmonių kategorijos, kuriems gali būti išduotas leidimas atvykti ribotam laikotarpiui ir kurie gali prašyti pakeisti leidimą, bei principai, kurių laikomasi nagrinėjant jų paraiškas arba inicijuojant kokius nors jų leidimų pakeitimus. Sprendžiant šiuos klausimus, reikia atsižvelgti į visas susijusias aplinkybes; jeigu pareiškėjas atitinka visus formalius šių taisyklių reikalavimus, taikomus atvykimui arba pasilikimui dėl nurodytos padėties, tai dar nėra lemiama aplinkybė jo naudai. Pavyzdžiui, yra svarbu, ar asmuo laikėsi išduodant leidimą jam nustatytų terminų ir sąlygų; ar leidimas pasilikti nebūtų nepageidautinas, atsižvelgiant į jo charakterį, elgesį ar ryšius; ar jis nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui; arba ar neatsitiks taip, kad, leidus pasilikti prašomą laikotarpį, jo nebebus galima grąžinti į kitą šalį.
<...>
Verslininkai ir savarankiškai dirbantys asmenys
21. Asmenys, atvykę kaip turistai, gali prašyti Secretary of State išduoti leidimą įsikurti, siekiant tiek patiems imtis verslo, tiek tapti naujos ar jau veikiančios įmonės dalyviais. Tokia paraiška turi būti nagrinėjama iš esmės. Ar leidimas bus išduotas, priklausys nuo daugelio veiksnių, įskaitant įrodymus, kad pareiškėjas verslui skirs savo lėšų, atitinkančių jo akcijų dalį, kad jis pajėgus prisiimti dalį prievolių, galinčių atsirasti vykdant veiklą, ir kad jam tenkančio pelno dalies pakaks išlaikyti save ir visus išlaikomus asmenis. Pareiškėjo akcijų dalis turi rodyti, kad tai nėra paslėpti darbo santykiai, taip pat turi būti aišku, kad savo verslo veiklos jis nebus priverstas papildyti darbo santykiais, kuriems reikalingas leidimas. <...>“
8 Neginčijama, kad 1972 m. Imigracijos taisyklės, galiojusios tuo metu, kai Papildomas protokolas įsigaliojo Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės atžvilgiu, t. y. 1973 m. sausio 1 d., taikomos Turkijos piliečiams, kurie gali remtis Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalimi, siekdami pasinaudoti joje numatyta status quo išlyga. Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šios taisyklės asmenų, ketinančių šioje valstybėje narėje užsiimti savarankiška ekonomine veikla, pateiktų prašymų išduoti leidimą gyventi valstybės teritorijoje nagrinėjimo klausimu yra palankesnės negu 2008 m. Imigracijos taisyklės (Statement of Immigration Rules, toliau – 2008 m. imigracijos taisyklės), galiojusios tuo metu, kai klostėsi pagrindinės bylos faktinės aplinkybės.
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
9 2000 m. spalio 27 d. T. Oguz buvo išduotas leidimas atvykti į Jungtinę Karalystę kaip studentui. Tokio pobūdžio leidimas gyventi jam kelis kartus buvo pratęstas, paskutinio leidimo gyventi galiojimas baigėsi 2006 m. rugpjūčio 31 d. Šie leidimai buvo susieti su sąlyga, kad jis „nesiims jokio verslo ir jokios profesinės veiklos be Secretary of State for the Home Department sutikimo“.
10 2006 m. rugpjūčio 18 d. agentūra, atsakinga už paraiškų dėl leidimo dirbti Jungtinėje Karalystėje nagrinėjimą (Work Permits (UK)), pranešė bendrovei Trade Link Company Limited (toliau – Trade Link), kad patenkino jos prašymą išduoti T. Oguz leidimą dirbti. Todėl T. Oguz buvo išduotas leidimas pasilikti dar penkerius metus nuo 2006 m. rugpjūčio 29 d. kaip leidimo dirbti turėtojui. Naujasis jo leidimas susietas su ta pačia sąlyga kaip ir išduotasis jam atvykus į Jungtinę Karalystę.
11 2006 m. lapkričio 16 d. Trade Link pranešė T. Oguz, kad jo darbo sutartis nedelsiant nutraukiama dėl etatų mažinimo. 2007 m. lapkričio 14 d. kompetentinga institucija atmetė naują suinteresuoto asmens prašymą išduoti leidimą dirbti laikraščio prekybos vadybininku remdamasi tuo, kad minėtoms pareigoms keliami reikalavimai buvo suformuluoti pernelyg siaurai ir galėjo atgrasyti darbuotojus rezidentus nuo kandidatavimo į šias pareigas.
12 2008 m. kovo 20 d. T. Oguz, remdamasis 1972 m. imigracijos taisyklėmis, pateikė prašymą išduoti naują leidimą gyventi Jungtinėje Karalystėje kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui.
13 Iš šio prašymo, kuriame buvo nurodyta finansinių paslaugų ir prekybos konsultanto veikla, matyti, kad T. Oguz tuo metu jau vykdė savarankišką veiklą. Vėliau jis patvirtino, kad savo verslą įsteigė 2008 m. vasarį ir kad jį pradėjo vykdyti tų pačių metų kovą. Tačiau 2008 m. rugsėjo 2 d. jis pranešė kompetentingoms institucijoms, kad nutraukė savarankišką veiklą 2008 m. rugpjūčio 11 d. ir kad vėl šios veiklos imsis tik tada, kai bus priimtas sprendimas dėl jo prašymo.
14 2008 m. spalio 21 d. Secretary of State sprendimu T. Oguz prašymas atmestas, remiantis 2008 m. Imigracijos taisyklėmis. Be to, jo leidimo gyventi galiojimo laikas buvo sutrumpintas, nes jis nebetenkino šio leidimo sąlygų.
15 Sprendimas atmesti prašymą pagrįstas tuo, kad ieškovas pagrindinėje byloje vykdė savarankišką veiklą ir taip pažeidė ankstesniame leidime gyventi, išduotame jam kaip leidimo dirbti turėtojui, nustatytas sąlygas ir kad nepranešė Home Office apie tai, jog nutraukė savo darbą Trade Link. Šie pažeidimai prilygsta apgaulei arba piktnaudžiavimui, todėl jis negali pasinaudoti Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta status quo išlyga.
16 2008 m. lapkričio 4 d. ieškovas pagrindinėje byloje apskundė šį sprendimą Asylum and Immigration Tribunal (Prieglobsčio ir imigracijos teismas). 2009 m. sausio 19 d. sprendimu Immigration Judge (imigracijos bylas nagrinėjantis teisėjas) šį skundą atmetė. Jis nustatė, kad T. Oguz neveikė apgaulingai ir kad 2007 m. birželio 1 d. Secretary of State buvo pranešta apie jo darbo Trade Link nutraukimą. Tačiau imdamasis verslo ir jį vykdydamas T. Oguz pažeidė sąlygas, nustatytas jam, kaip leidimo dirbti turėtojui, išduotame leidime gyventi, todėl jis neturi teisės remtis status quo išlyga.
17 T. Oguz pateikė prašymą peržiūrėti sprendimą. 2009 m. birželio 26 d. sprendimu Senior Immigration Judge (vyresnysis imigracijos bylas nagrinėjantis teisėjas) konstatavo, kad Immigration Judge nepadarė teisės klaidos ir kad T. Oguz ieškinys atmestas pagrįstai.
18 2009 m. lapkričio 11 d. T. Oguz leista pateikti apeliacinį skundą ir kreiptis į Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) (Anglijos ir Velso apeliacinio teismo Civilinių bylų skyrius). Centre for Advice on Individual Rights in Europe, ne pelno siekiančiai organizacijai, kurios tikslas – teikti informaciją ir konsultuoti žmogaus teisių klausimais, buvo leista dalyvauti nagrinėjant bylą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.
19 Šis teismas siekia išsiaiškinti, ar 2001 m. rugsėjo 27 d. Sprendime Kondova (C‑235/99, Rink. p. I‑6427) Teisingumo Teismo pateikti argumentai gali būti taikomi tokioms faktinėms aplinkybėms, kaip antai nagrinėjamos šioje pagrindinėje byloje. Tokiomis aplinkybėmis Court of Appeal (England & Wales), (Civil Division) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:
„Ar Turkijos pilietis, kuris turi leidimą gyventi Jungtinėje Karalystėje, susietą su sąlyga, kad nesiims jokio verslo ir jokios profesinės veiklos, tačiau pažeisdamas šią sąlygą imasi savarankiškos veiklos, ir paskui kreipiasi į nacionalines valdžios institucijas, prašydamas pratęsti leidimą gyventi, ir kaip pagrindą nurodo tai, kad pradėjo verslą, turi teisę remtis <...> Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalimi?“
Dėl prejudicinio klausimo
20 Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja gali remtis Turkijos pilietis, kuris turi leidimą gyventi valstybėje narėje, susietą su sąlyga, kad nesiims jokio verslo ir jokios profesinės veiklos, tačiau pažeisdamas ją imasi savarankiškos veiklos, paskui kreipiasi į nacionalines valdžios institucijas, prašydamas pratęsti leidimą gyventi, ir kaip pagrindą nurodo tai, kad pradėjo verslą.
21 Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad jei T. Oguz negalėjo remtis Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje numatyta status quo išlyga, jo prašymas išduoti naują leidimą gyventi kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui turėjo būti atmestas pagal 2008 m. Imigracijos taisykles. Tačiau jei minėta status quo išlyga taikoma, kompetentingos institucijos ieškovo pagrindinėje byloje prašymą turėjo vertinti pagal 1972 m. Imigracijos taisykles.
22 Pagal Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalį draudžiama nuo šio Protokolo įsigaliojimo priimančiojoje valstybėje narėje nustatyti bet kokius naujus naudojimosi įsisteigimo laisve ar laisve teikti paslaugas apribojimus, įskaitant tuos, kurie susiję su dalykinėmis ir (arba) procedūrinėmis Turkijos piliečių pirmojo leidimo atvykti į šios valstybės narės teritoriją, kur jie ketina pasinaudoti minėtomis ekonominėmis laisvėmis, sąlygomis (žr. 2007 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Tum ir Dari, C‑16/05, Rink. p. I‑7415, 69 punktą ir 2010 m. balandžio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C‑92/07, Rink. p. I‑0000, 47 punktą).
23 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką ši nuostata valstybėse narėse veikia tiesiogiai, taigi teisėmis, kurios šia nuostata suteikiamos į jos taikymo sritį patenkantiems Turkijos piliečiams, gali būti remiamasi valstybių narių teismuose, siekiant, kad nebūtų taikomos jai prieštaraujančios nacionalinės teisės normos. Iš tiesų šioje nuostatoje aiškiais, tiksliais ir besąlygiškais žodžiais įtvirtinta nedviprasmiška status quo išlyga, kuri išreiškia susitariančiųjų šalių prisiimtą įsipareigojimą, teisiškai suformuluotą kaip paprasčiausias susilaikymas (žr. 2000 m. gegužės 11 d. Sprendimo Savas, C‑37/98, Rink. p. I‑2927, 46–54 punktus bei 2009 m. vasario 19 d. Sprendimo Soysal ir Savatli, C‑228/06, Rink. p. I‑1031, 45 punktą).
24 Secretary of State ginčija T. Oguz teisę remtis Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalimi nacionaliniuose teismuose, kad jam būtų taikomos 1972 m. Imigracijos taisyklės, motyvuodamas tuo, kad savarankiška ekonomine veikla pagrįsto prašymo išduoti leidimą gyventi pateikimas, prieš tai pažeidus leidimo gyventi sąlygą, pagal kurią atitinkamam asmeniui buvo draudžiama verstis tokia veikla, yra piktnaudžiavimas teise. Dėl šio piktnaudžiavimo asmuo negali remtis status quo išlyga.
25 Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad teisės subjektai negali sukčiaudami ar piktnaudžiaudami remtis Sąjungos teisės normomis ir kad nacionaliniai teismai gali kiekvienu atskiru atveju, remdamiesi objektyviais įrodymais, atsižvelgti į atitinkamų asmenų piktnaudžiavimą ar sukčiavimą, kad prireikus neleistų pasinaudoti šios teisės nuostatomis. Tačiau jie privalo vertinti tokį elgesį atsižvelgdami į tikslus, kurių siekiama atitinkamomis Sąjungos teisės nuostatomis (žr. 1999 m. kovo 9 d. Sprendimo Centros, C‑212/97, Rink. p. I‑1459, 25 punktą ir 2002 m. lapkričio 21 d. Sprendimo X ir Y, C‑436/00, Rink. p. I‑10829, 42 punktą).
26 Pabrėžtina, kad Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalimi Turkijos piliečiui negali būti suteikta materialioji teisė, šiuo atveju – teisė įsisteigti, nes ji reglamentuojama pagal nacionalinę teisę (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Soysal ir Savatli 47 punktą).
27 Šioje nuostatoje įtvirtinta status quo išlyga siekiama sukurti palankias sąlygas laipsniškai įgyvendinti įsisteigimo laisvę, uždraudžiant nacionalinėms institucijoms nustatyti naujas šių laisvių kliūtis, kad netaptų sunkiau jas įgyvendinti tarp valstybių narių ir Turkijos Respublikos (žr. minėto Sprendimo Tum ir Dari 61 punktą ir 2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Toprak ir Oguz, C‑300/09 ir C‑301/09, Rink. p. I‑0000, 53 punktą).
28 Status quo išlyga, kaip antai įtvirtinta Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje, veikia ne kaip materialioji norma, dėl kurios atitinkama materialioji teisė, kurią ji pakeičia, tampa netaikytina, bet kaip „kvaziprocedūrinė taisyklė“, kuria ratione temporis nustatoma, pagal kurias valstybės narės nuostatas vertinti Turkijos piliečio, pageidaujančio valstybėje narėje pasinaudoti įsisteigimo laisve, padėtį (minėto Sprendimo Tum ir Dari 55 punktas).
29 Status quo išlyga pagrindinėje byloje nustatoma, kokias Jungtinės Karalystės imigracijos taisyklių nuostatas turi taikyti nacionalinės institucijos, kai nagrinėja T. Oguz prašymą išduoti naują leidimą gyventi kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui, tačiau nenurodoma, kaip šį prašymą vertinti iš esmės.
30 Savo rašytinėse pastabose ieškovas pagrindinėje byloje nurodė, kad pagal atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas galimas jo piktnaudžiavimas dar gali būti įvertintas vėlesniame etape, t. y. taikant 1972 m. Imigracijos taisykles. Per posėdį Jungtinės Karalystės vyriausybė patvirtino, kad šių taisyklių 4 punkte numatyta galimybė skirti sankciją už piktnaudžiavimą teise.
31 Taigi status quo išlyga nekliudo valstybėms narėms pagal nacionalinę teisę skirti sankcijas už piktnaudžiavimą imigracijos srityje.
32 Status quo išlygos taikymas turi būti suprantamas kaip vykstantis ankstesniame etape nei situacijos vertinimas iš esmės, įskaitant ir suinteresuotam asmeniui inkriminuojamo galimo piktnaudžiavimo teise vertinimą.
33 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad, taikant status quo išlygą, aplinkybė, ar prašymo leisti įsikurti valstybėje narėje pateikimo dieną Turkijos pilietis šioje valstybėje gyveno teisėtai, nėra svarbi (žr. minėto Sprendimo Tum ir Dari 59 punktą).
34 Todėl, remiantis šia teismo praktika, aplinkybė, kad asmuo, kaip antai T. Oguz, nesilaikė leidime gyventi nustatytų sąlygų, nėra svarbi taikant Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalį.
35 Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pagrindinėje byloje taikytini Teisingumo Teismo argumentai, pateikti minėtame Sprendime Kondova.
36 Tame sprendime, kuris buvo susijęs su Europos sutartimi, steigiančia asociaciją tarp Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Bulgarijos Respublikos, Bendrijos vardu sudaryta ir aprobuota 1994 m. gruodžio 19 d. Tarybos ir Komisijos sprendimu 94/908 (OL L 358, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 532, toliau – EB ir Bulgarijos asociacijos sutartis), Teisingumo Teismas nusprendė, kad jeigu Bulgarijos piliečiams būtų buvę leista bet kada pateikti prašymą įsikurti priimančiojoje valstybėje narėje, nepaisant ankstesnio nacionalinės imigracijos teisės pažeidimo, tai būtų galėję paskatinti juos likti gyventi priimančiosios valstybės narės teritorijoje neteisėtai ir nacionalinei kontrolės sistemai paklusti tik tada, kai tenkintų jos teisės aktuose nustatytus materialiuosius reikalavimus (minėto Sprendimo Kondova 77 punktas).
37 Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė, kad toks aiškinimas kelia grėsmę, jog EB ir Bulgarijos asociacijos sutarties 59 straipsnio 1 dalis praras veiksmingumą, ir bus suteikta galimybė piktnaudžiauti pažeidžiant nacionalinės teisės normas, susijusias su užsieniečių atvykimu ir gyvenimu valstybės teritorijoje (minėto Sprendimo Kondova 79 punktas).
38 Remdamasis šiais argumentais, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Bulgarijos pilietis, ketinęs tam tikroje valstybėje narėje dirbti pagal darbo sutartį arba savarankiškai ir išvengęs nacionalinės valdžios atitinkamos kontrolės melagingai deklaruodamas, kad atvyko į šią valstybę narę dirbti sezoninio darbo, nepatenka į minėta asociacijos sutartimi teikiamos teisinės apsaugos sritį (minėto Sprendimo Kondova 80 punktas).
39 Remdamasi šia teismo praktika, Jungtinės Karalystės vyriausybė tvirtina, jog Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje numatyta status quo išlyga turi būti aiškinama taip, kad ja negalima remtis, siekiant piktnaudžiaujant išvengti nacionalinės išankstinės kontrolės sistemos. Atsižvelgiant į tai, ką Teisingumo Teismas nurodė minėtame Sprendime Kondova, jeigu Turkijos piliečiams būtų leista bet kada pateikti prašymą įsikurti priimančiojoje valstybėje narėje, jie galėtų pasinaudoti klientais ir verslo lėšomis, įgytomis neteisėto gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje laikotarpiu, ar lėšomis, gautomis šioje valstybėje, įskaitant gautąsias dirbant pagal darbo sutartį, ir nacionalinėms valdžios institucijoms prisistatyti kaip savarankiškai dirbantys asmenys, jau užsiimantys ar ketinantys užsiimti perspektyvia veikla, kurių teisės turėtų būti pripažįstamos pagal EEB ir Turkijos asociacijos susitarimą.
40 Šiam argumentui negalima pritarti.
41 Visų pirma reikia pabrėžti, kad minėtame Sprendime Kondova nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės labai skyrėsi nuo šios pagrindinės bylos faktinių aplinkybių.
42 Priešingai nei T. Oguz, kuris turėjo teisėtai gautą leidimą atvykti ir gyventi Jungtinėje Karalystėje ir kuris nebetenkino nacionalinės teisės aktuose nustatytų reikalavimų tik ėmęsis verslo, praėjus aštuoneriems metams nuo atvykimo į šią valstybę narę, E. I. Kondova pripažino, kad siekdama atvykti į Jungtinę Karalystę ji sąmoningai suklaidino pareigūną, nagrinėjantį prašymus leisti atvykti į šios valstybės teritoriją, kuris jai išdavė vizą Bulgarijoje, ir Imigracijos tarnybos darbuotoją, kuris ją apklausė atvykus į Jungtinę Karalystę.
43 Taigi nebuvo ginčijama, kad dėl tokio elgesio E. I. Kondova buvo pripažinta kalta, nes pažeidė su trečiųjų šalių piliečių pirmuoju atvykimu į atitinkamos valstybės narės teritoriją susijusias nuostatas, kurios priskiriamos šios valstybės kompetencijai.
44 Be kita ko, byloje Kondova nagrinėtos kitos teisės nuostatos. Priešingai nei papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalis, EB ir Bulgarijos asociacijos sutarties 45 straipsnio 1 dalis yra materialiosios teisės nuostata, kuria remiantis prašymas įsikurti turėjo būti nagrinėjamas iš esmės ir kurios pažeidimu buvo kaltinama E. I. Kondova. Pagal šią nuostatą kiekviena valstybė narė jos teritorijoje esantiems Bulgarijos piliečiams turi taikyti ne mažiau palankų režimą nei tas, kurį ji taiko savo pačios piliečiams. Atsižvelgiant į šiuos argumentus ir į tai, kad EB ir Bulgarijos asociacijos sutarties 45 straipsnio 1 dalyje nėra status quo išlygos, šią nuostatą reikia vertinti kaip kitokio pobūdžio nei Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalis.
45 Tokiomis aplinkybėmis, kaip nurodė generalinė advokatė savo išvados 58 ir 59 punktuose, nenuostabu, kad minėtame Sprendime Kondova Teisingumo Teismas pripažino galimybę neleisti pasinaudoti šia materialiąja teise dėl piktnaudžiavimo teise. Tame sprendime padarytos išvados negalima taikyti status quo išlygai, kaip antai numatytai Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje, nes ja nesuteikiama jokių materialiųjų teisių įsisteigimo atveju ir nenumatomas vienodas vertinimas, palyginti su atitinkamos valstybės narės piliečiais.
46 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, jog Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad ja gali remtis Turkijos pilietis, kuris turi leidimą gyventi tam tikroje valstybėje narėje, susietą su sąlyga, kad nesiims jokio verslo ir jokios profesinės veiklos, tačiau pažeisdamas šią sąlygą pradeda dirbti kaip savarankiškai dirbantis asmuo, paskui kreipiasi į nacionalinės valdžios institucijas, prašydamas pratęsti leidimą gyventi, ir kaip pagrindą nurodo tai, kad jau pradėjo verslą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
47 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
Papildomo protokolo, 1970 m. lapkričio 23 d. pasirašyto Briuselyje ir Bendrijos vardu sudaryto, aprobuoto bei patvirtinto 1972 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2760/72, 41 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad ja gali remtis Turkijos pilietis, kuris turi leidimą gyventi tam tikroje valstybėje narėje su sąlyga, kad nesiims jokio verslo ir jokios profesinės veiklos, tačiau pažeisdamas šią sąlygą pradeda dirbti kaip savarankiškai dirbantis asmuo, paskui kreipiasi į nacionalinės valdžios institucijas, prašydamas pratęsti leidimą gyventi, ir kaip pagrindą nurodo tai, kad jau pradėjo verslą.
Parašai.
* Proceso kalba: anglų.