—

Finanzamt Klagenfurt, atstovaujamos J. Wogrin, padedamo advokato G. Lackner,

—

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos O. Patsopoulou, S. Trekli ir V. Karra,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos D. Triantafyllou,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 23, toliau – Šeštoji PVM direktyva) 4 straipsnio 1 ir 2 dalių išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas byloje tarp SPÖ Landesorganisation Kärnten, kuri yra Austrijos socialdemokratų partijos regioninė organizacija Karintijos federalinėje žemėje (toliau – Landesorganisation), ir Finanzamt Klagenfurt dėl šios organizacijos reklamos šios partijos regioninių ir vietinių organizacijų naudai Korintijos federalinėje žemėje nuo 1988 m. iki 2004 m. vertinimo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) atžvilgiu.

3

Šeštosios PVM direktyvos 4 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   „Apmokestinamasis asmuo“ – tai bet kuris asmuo, savarankiškai vykdantis bet kurioje vietoje bet kurią ekonominę veiklą, nurodytą 2 dalyje, nesvarbu, koks tos veiklos tikslas ar rezultatas.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta ekonominė veikla apima visokią gamintojų, prekiautojų ir kitų paslaugas teikiančių asmenų veiklą, įskaitant kasybą bei žemės ūkio gamybos veiklą bei įvairių profesijų atstovų veiklą. Materialaus ir nematerialaus turto naudojimas, siekiant gauti nuolatinių pajamų, taip pat laikomas ekonomine veikla.

<…>

5.   Valstybinės, regioninės ir vietinės valdžios institucijos ir kiti viešosios teisės subjektai neturi būti laikomi apmokestinamaisiais asmenimis veiklos, kurią jos vykdo, ar sandorių, kuriuos jos sudaro kaip valdžios institucijos, atžvilgiu, net jei jos renka rinkliavas, mokestį už paslaugas, įmokas ar kitokius su tokia veikla ar sandoriais susijusius mokesčius.

Tačiau kai jos vykdo tokią veiklą ar sandorius, jos turi būti laikomos apmokestinamuoju asmeniu tokios veiklos ar sandorių atžvilgiu, jei jų traktavimas kaip neapmokestinamojo asmens labai iškraipytų konkurenciją.

<…>“

4

Konstitucijos rangą turinčio Partijų įstatymo (Parteiengesetz) 1 straipsnyje numatyta:

„1.   Politinių partijų egzistavimas ir įvairovė yra pagrindinė Austrijos Respublikos demokratinės santvarkos sudėtinė dalis (Austrijos Federalinės konstitucijos 1 straipsnis).

2.   Vienas iš politinių partijų uždavinių yra dalyvavimas formuojant politinę valią.

<…>“

5

Pagal 1975 m. Mokesčių įstatymo pakeitimo įstatymo (Abgabenänderungsgesetz 1975) 6 straipsnį Federalinio mokesčių kodekso (Bundesabganbenordnung) 3 straipsnio 3 dalyje aprašytų mokesčių nuostatų taikymo srityje politinės partijos laikomos viešosios teisės reglamentuojamomis organizacijomis, jei jos pagal Partijų įstatymo 1 straipsnį yra teisiškai savarankiškos.

6

1994 m. Apyvartos mokesčio įstatymo (Umsatzsteuergesetz) 2 straipsnyje apibrėžiamos įmonininko ir įmonės sąvokos. Šio straipsnio 3 dalis susijusi su viešosios teisės subjektais.

7

Pagal šią 3 dalį viešosios teisės subjektai, išskyrus šiuo atveju nereikšmingas išimtis, komercine arba profesine veikla užsiima tik per savo komercines įmones 1988 m. Pelno mokesčio įstatymo (Körperschaftsteuergesetz 1988) 2 straipsnio prasme.

8

Šio įstatymo 2 straipsnyje viešosios teisės subjekto komercinė įmonė apibrėžta taip:

„1.   Viešosios teisės subjekto komercinė įmonė yra bet kuri įmonė, kuri yra:

Nereikalaujama, kad būtų siekiama pelno. Subjekto veikla visuomet laikoma komercine.

<…>

4.   Komercinė įmonė neribotai apmokestinama ir tuomet, kai ji pati yra viešosios teisės subjektas.

5.   Veikla nelaikoma privačia ekonomine veikla 1 dalies prasme, jei ja didžia dalimi įgyvendinamos valstybinės valdžios funkcijos (viešoji įmonė). Viešosios valdžios funkcijos vykdomos visų pirma tuomet, kai jos teikiamas paslaugas paslaugų gavėjas privalo priimti pagal įstatymą arba valstybinės valdžios institucijos nurodymą.“

9

Ieškinį pagrindinėje byloje pareiškė Landesorganisation. Ši organizacija, turinti juridinio asmens statusą, vykdė tam tikrą veiklą jai pavaldžių regioninių ir vietos organizacijų atžvilgiu viešųjų ryšių, reklamos ir informacijos srityse, kuri kvalifikuojama kaip „išorinė reklama“. Be kita ko, ji nupirko reklaminę medžiagą prieš rinkimus, kurią išrašiusi sąskaitas faktūras paskirstė įvairioms regioninėms ir vietos organizacijoms pagal poreikius, ir kiekvienais metais organizavo SPÖ pokylį.

10

Šalys pagrindiniame procese nesutaria dėl klausimo, ar Landesorganisation turi būti laikoma apmokestinamuoju asmeniu Šeštosios PVM direktyvos prasme išorinės reklamos, skirtos pavaldžioms organizacijoms, veiklos atžvilgiu ir ar ji turi teisę atskaityti sumokėtą pirkimo PVM šiame kontekste.

11

Pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išvadas Landesorganisation pajamos nuo 1998 m. iki 2004 m. buvo gaunamos iš esmės pateikiant sąskaitas faktūras už paslaugas regioninėms ir vietos organizacijoms bei iš bilietų į SPÖ pokylį pardavimo. Tačiau tik maža Landesorganisation išlaidų dalis buvo nurodoma pavaldžioms organizacijoms pateiktose saskaitose faktūrose. Pastarosios prisidėdavo prie Landesorganisation išlaidų tiek, kiek galėjo – nes nėra nustatytų taisyklių, kurių reikia laikytis – tai įpareigojo Landesorganisation pačią padengti didžiąją išlaidų, susijusių su aptariama reklamos veikla, dalį. Atsiradę nuostoliai galėjo būti padengti iš valstybės subsidijų, narių įnašų, jų įmokų ir aukų pinigų.

12

Tik nuo 2004 m. paslaugos, kurios negalėjo būti priskirtos konkrečiam gavėjui, buvo nurodomos sąskaitose faktūrose regioninėms organizacijoms kaip „viešųjų ryšių“ mokestis. Mokesčio dydis priklausė, pirma, nuo kiekvieno regiono partijos narių skaičiaus ir, antra, nuo iš šio regiono išrinktų parlamentarų skaičiaus.

13

Tokiomis aplinkybėmis Unabhängiger Finanzsenat nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

14

Šiais prejudiciniais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Šeštosios PVM direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad išorinės reklamos veikla, kurią vykdo valstybės narės politinės partijos organizacija, turi būti laikoma ekonomine veikla.

15

Pagal Šeštosios PVM direktyvos 4 straipsnio 1 dalį apmokestinamuoju asmeniu laikomas bet kuris asmuo, savarankiškai vykdantis bet kurioje vietoje bet kurią ekonominę veiklą, nurodytą šio straipsnio 2 dalyje, nesvarbu, koks tos veiklos tikslas ar rezultatas. Šio straipsnio 2 dalyje sąvoka „ekonominė veikla“ apima visokią gamintojų, prekiautojų ir kitų paslaugas teikiančių asmenų veiklą, įskaitant materialaus ir nematerialaus turto naudojimą, siekiant gauti nuolatinių pajamų.

16

Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad nors Šeštosios PVM direktyvos 4 straipsnis nustato labai plačią PVM taikymo sritį, ši nuostata apima tik ekonominio pobūdžio veiklą (žr. 2007 m. birželio 26 d. Sprendimo T-Mobile Austria ir kt., C-284/04, Rink. p. I-5189, 34 punktą; taip pat 2007 m. birželio 26 d. Sprendimo Hutchison 3G ir kt., C-369/04, Rink. p. I-5247, 28 punktą).

17

Taip pat iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad apmokestinamojo asmens ir ekonominės veiklos sąvokų apibrėžimų analizė parodo ekonominės veiklos sąvokos taikymo srities apimtį ir jos objektyvų pobūdį ta prasme, kad veikla vertinama per se, neatsižvelgiant į jos tikslus ar rezultatus (žr., be kita ko, 2006 m. vasario 21 d. Sprendimo University of Huddersfield, C-223/03, Rink. p. I-1751, 47 punktą; minėto sprendimo T-Mobile Austria ir kt. 35 punktą; taip pat minėto sprendimo Hutchison 3G ir kt. 29 punktą).

18

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo matyti, kad pagrindinėje byloje Landesorganisation vykdė viešųjų ryšių, informavimo, renginių organizavimo, reklaminės medžiagos pristatymo kitoms SPÖ organizacijoms ir kasmetinių pokylių rengimo veiklą.

19

Šiuo klausimu reikia pastebėti, kad, pirma, paslaugų teikimo apmokestinamąją vertę sudaro visas atlygis už suteiktą paslaugą, todėl paslauga yra apmokestinama, tik jei egzistuoja tiesioginis ryšys tarp suteiktos paslaugos ir gauto atlygio. Iš to matyti, kad paslauga suteikta „už atlygį“ Šeštosios PVM direktyvos 2 straipsnio 1 punkto prasme ir yra apmokestinama, tik jei tarp teikėjo ir gavėjo yra teisinis ryšys, kai įvykdoma abipusė prievolė, o teikėjo gautas atlygis yra reali gavėjui suteiktos paslaugos vertė (1994 m. kovo 3 d. Sprendimo Tolsma, C-16/93, Rink. p. I-743, 13 ir 14 punktai bei nurodyta teismo praktika).

20

Antra, svarbu pabrėžti, kad, kalbant apie Šeštosios PVM direktyvos 4 straipsnio 2 dalį, „naudojimo“ sąvoka pagal bendros PVM sistemos neutralumo principo reikalavimus yra susijusi su visais sandoriais, kad ir kokia būtų jų teisinė forma, kuriais siekiama iš aptariamo turto gauti nuolatinių pajamų (šiuo klausimu žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo EDM, C-77/01, Rink. p. I-4295, 48 punktą ir 2004 m. spalio 21 d. Sprendimo BBL, C-8/03, Rink. p. I-10157, 36 punktą).

21

Šiuo klausimu svarbu priminti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama veikla, aprašyta šio sprendimo 18 punkte, sudaryta iš reklamos sandorių. Tačiau šiuo atveju ši veikla neleidžia gauti nuolatinių pajamų.

22

Iš tiesų reikia konstatuoti, kad SPÖ, siekdama užtikrinti veiklos tęstinumą, yra finansuojama iš valstybės subsidijų pagal Austrijos nacionalinį politinių partijų finansavimo įstatymą, iš įvairių aukų ir šios partijos narių įnašų.

23

Todėl vienintelės nuolatinės pajamos gaunamos iš valstybės finansavimo ir šios partijos narių įnašų ir jos būtent skirtos nuostoliams, gautiems vykdant pagrindinėje byloje aptariamą veiklą, padengti.

24

Taigi šitaip SPÖ vykdo komunikacijos veiklą, siekdama savo politinių tikslų ir skleisdama savo, kaip politinės organizacijos, idėjas. Konkrečiau kalbant, SPÖ veikla būtent per tarpininkę Landesorganisation padeda formuoti politinę valią, siekiant dalyvauti įgyvendinant politinę valdžią. Tačiau vykdydama šią veiklą SPÖ nedalyvauja jokioje rinkoje.

25

Todėl pagrindinėje byloje aptariama veikla neturėtų būti laikoma ekonomine veikla Šeštosios PVM direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalių prasme.

26

Atsižvelgiant į tai, kas minėta, reikia atsakyti, kad Šeštosios PVM direktyvos 4 straipsnio 2 dalies antrasis sakinys turi būti aiškinamas taip, kad išorinės reklamos veikla, kurią vykdo valstybės narės politinės partijos organizacija, neturi būti laikoma ekonomine veikla.

27

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas 4 straipsnio 2 dalies pirmasis sakinys turi būti aiškinamas taip, kad išorinės reklamos veikla, kurią vykdo valstybės narės politinės partijos organizacija, neturi būti laikoma ekonomine veikla.