GENERALINĖS ADVOKATĖS
VERICA TRSTENJAK IŠVADA,
pateikta 2010 m. gegužės 18 d.(1)
Byla C‑585/08
Peter Pammer
prieš
Reederei Karl Schlüter GmbH & Co KG
ir
byla C‑144/09
Hotel Alpenhof GesmbH
prieš
Oliver Heller
(Oberster Gerichtshof (Austrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Reglamentas Nr. 44/2001 – 15 straipsnio 1 dalies c punktas ir 3 dalis – Jurisdikcija bylose dėl vartotojų sudarytų sutarčių – Veiklos susiejimas su valstybe nare, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta – Interneto svetainės prieinamumas – Sutartis, kurioje už bendrą kainą numatyta kelionė ir apgyvendinimas – Kelionė krovininiu laivu“
Turinys
I – Įvadas
II – Teisinis pagrindas
A – Reglamentas Nr. 44/2001
B – Reglamentas „Roma I“
C – Direktyva 90/314
III – Faktinės aplinkybės, procesas pagrindinėje byloje ir prejudiciniai klausimai
A – Byla „Pammer“
B – Byla Hotel Alpenhof
IV – Procesas Teisingumo Teisme
V – Šalių argumentai
A – Sutartis, kurioje už įskaitytą kainą numatyta kelionė ir apgyvendinimas (pirmasis prejudicinis klausimas byloje „Pammer“)
B – Veiklos susiejimas su valstybe nare, kur yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta (antrasis prejudicinis klausimas byloje „Pammer“ ir vienintelis prejudicinis klausimas byloje „Hotel Alpenhof“)
C – Bendrovės tarpininkės vaidmuo (byla Pammer)
VI – Generalinės advokatės vertinimas
A – Įvadas
B – Sutartis, kurioje už bendrą kainą numatyta kelionė ir apgyvendinimas (pirmasis prejudicinis klausimas byloje „Pammer“)
C – Su valstybe nare, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, susieta veikla (antrasis prejudicinis klausimas byloje „Pammer“ ir vienintelis prejudicinis klausimas byloje „Hotel Alpenhof“)
1. Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sąlygos
a) Sutarties sudarymas
b) Vartojimo sutarties, susijusios su prekybininko komercine ar profesine veikla, sudarymas
c) Veiklos vykdymas vartotojo valstybėje narėje arba su šia valstybe susieta veikla
2. Susietos veiklos sąvokos aiškinimas Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto prasme
a) Pažodinis, teleologinis, istorinis ir sisteminis susietos veiklos Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto prasme aiškinimas
b) Kriterijai, leidžiantys nustatyti, ar prekybininkas sieja savo veiklą Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto prasme
c) Klausimas dėl galimybės aiškiai atsisakyti sieti savo veiklą su tam tikromis valstybėmis narėmis
3. Išvada
VII – Išvada
I – Įvadas
1. Ši byla yra susijusi su 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo(2) (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001) aiškinimu. Pagrindinis joje keliamas klausimas yra susijęs su Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimu, o tiksliau – kaip reikia aiškinti sąvoką, pagal kurią komercinę ar profesinę veiklą vykdantis asmuo „susieja“ (ausrichtet, directs) šią veiklą su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare ar su keliomis valstybėmis narėmis, įskaitant tą valstybę narę. Bylose Hotel Alpenhof ir Pammer nacionalinis teismas iš tiesų klausia, ar ekonominės arba profesinės veiklos susiejimui su valstybe nare, kur yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto prasme pakanka, kad vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje yra pasiekiama interneto svetainė. Be to, byloje Pammer pateikiamas klausimas, ar (turistinė) kelionė krovininiu laivu gali būti laikoma susijusia su sutartimi, kurioje už bendrą kainą numatyta kelionė ir apgyvendinimas Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 3 dalies prasme.
2. Akivaizdu, kad šiose bylose Teisingumo Teismas ne pirmą kartą aiškins Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktą(3), tačiau jis pirmą kartą aiškins komercinės ar profesinės veiklos „susiejimo“ su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare sąvoką. Šios sąvokos aiškinimo problematika jau tam tikrą laiką pažymima doktrinoje(4) ir tam tikrų valstybių narių teismuose, kurie jau turėjo galimybę ją aiškinti(5). Šios sąvokos aiškinimas ypač svarbus tuo atveju, kai veikla susiejama su vartotojo valstybe nare internetu, nes ši veikla apibūdinama specifiniais požymiais, į kuriuos reikia atsižvelgti aiškinant Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktą. Specifinis interneto požymis yra tai, kad vartotojai paprastai gali patekti į prekybininko interneto svetainę iš bet kurios pasaulio vietos, todėl labai siauras veiklos susiejimo sąvokos aiškinimas lemtų, jog vien interneto svetainės sukūrimas reikštų, kad prekybininkas savo veiklą susieja su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe. Todėl aiškinant veiklos susiejimo sąvoką reikia suderinti vartotojo, kuris pagal Reglamentą Nr. 44/2001 turi teisę remtis specialiomis jurisdikcijos nuostatomis, apsaugą ir pasekmes prekybininkui, kuriam šios specialios jurisdikcijos nuostatos gali būti taikomos tik jeigu jis sąmoningai nusprendžia susieti savo veiklą su vartotojo valstybe nare.
3. Taip pat įvade norėčiau pažymėti, kad nauji teisiniai klausimai kyla vystantis naujiems bendravimo ir sutarčių sudarymo būdams. Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktas gerai atspindi šį vystymąsi, nes jis buvo pakeistas atsižvelgiant į Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (toliau – Briuselio konvencija)(6) 13 straipsnio 1 dalies 3 punktą, siekiant užtikrinti vartotojams didžiausią apsaugą dėl naujų bendravimo priemonių ir elektroninės prekybos vystymosi. Pagal Reglamentą Nr. 44/2001 vartotojas gali imtis veiksmų ir kelti bylas savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje net ir tuo atveju, kai sutartys sudaromos internetu, todėl ši nuostata buvo pritaikyta prie naujų technologijų raidos, tačiau taip pat kelia naujus šios nuostatos aiškinimo klausimus. Šiose bylose Teisingumo Teismas turi atsakyti į vieną iš tokių Reglamento Nr. 44/2001 aiškinimo klausimų.
II – Teisinis pagrindas
A – Reglamentas Nr. 44/2001
4. Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus (Jurisdikcija) 1 skirsnio (Bendrosios nuostatos) 2 straipsnyje nustatyta:
„1. Pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose.
<…>“
5. Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus (Jurisdikcija) 2 skirsnio (Speciali jurisdikcija) 5 straipsnyje numatyta:
„Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl:
1. (a) sutarties gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose;
<…>“
6. Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus (Jurisdikcija) 4 skirsnio (Jurisdikcija, susijusi su vartotojų sutartimis) 15 ir 16 straipsniuose nustatyta:
„15 straipsnis
1. Bylose dėl sutarties, kurią asmuo, vartotojas, sudaro tokiam tikslui, kuris gali būti laikomas nesusijusiu su jo darbu arba profesija, jurisdikcija nustatoma vadovaujantis šiuo skirsniu, nepažeidžiant 4 straipsnio ir 5 straipsnio 5 punkto, jeigu:
a) sutartis sudaryta dėl prekių pardavimo išsimokėtinai grąžinamo dalinių įmokų kredito sąlygomis; arba
b) sutartis sudaryta dėl paskolos, kuri turi būti grąžinta dalimis, arba dėl bet kurios kitos formos kredito, suteikto prekių pardavimui finansuoti; arba
c) visais kitais atvejais, sutartis buvo sudaryta su šalimi, vykdančia komercinę arba profesinę veiklą valstybėje narėje, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, arba kitu būdu tokią veiklą susiejančia su minėta valstybe nare ar keliomis valstybėmis, įskaitant pastarąją, ir jeigu minima sutartis yra priskiriama tokios veiklos sričiai.
<…>
3. Šis skirsnis netaikomas vežimo sutarčiai, kitai nei sutartis, kurioje už įskaitytą [bendrą] kainą numatyta kelionė ir nakvynė [apgyvendinimas].
16 straipsnis
1. Vartotojas kitai sutarties šaliai bylą gali iškelti valstybės narės, kurioje yra nuolatinė tos sutarties šalies gyvenamoji ar verslo vieta, teismuose arba vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose.
2. Bylą vartotojui kita sutarties šalis gali iškelti tik valstybės narės, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismuose.
<…>“
B – Reglamentas „Roma I“
7. 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I)(7) (toliau – Reglamentas Roma I) dvidešimt ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„Vartojimo sutarčių atveju kolizijos taisyklė turėtų padėti sumažinti ginčų, dažnai dėl nedidelių sumų, išsprendimo išlaidas ir atsižvelgti į nuotolinės prekybos metodų raidą. Siekiant suderinamumo su Reglamentu (EB) Nr. 44/2001, turi būti daroma nuoroda į „susietos veiklos“ sąvoką, kaip vartotoją apsaugančios priemonės taikymo sąlygą, kuri turi būti vienodai aiškinama Reglamente (EB) Nr. 44/2001 ir šiame reglamente, turint omenyje tai, kad bendroje Tarybos ir Komisijos deklaracijoje dėl Reglamento (EB) Nr. 44/2001 15 straipsnio tvirtinama, jog norint, kad būtų taikoma 15 straipsnio 1 dalies c pastraipa, įmonė turi susieti savo veiklą su valstybe nare, kurioje yra vartotojo gyvenamoji vieta, arba su keliomis valstybėmis, įskaitant tą valstybę narę, o sutartis turi būti priskiriama tokios veiklos sričiai. Šioje deklaracijoje taip pat primenama, kad vien to, kad tam tikra interneto svetainė būtų prieinama, neužtenka, kad būtų taikomas 15 straipsnis; reikia, kad šioje interneto svetainėje būtų raginama sudaryti nuotolines sutartis ir kad sutartis iš tikrųjų būtų sudaryta nuotoliniu būdu bet kokiomis priemonėmis. Šiuo atžvilgiu interneto svetainėje vartojama kalba ar valiuta nelaikomos reikšmingomis aplinkybėmis.“
C – Direktyva 90/314
8. Pagal 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų(8) (toliau – Direktyva 90/314) 2 straipsnį:
„Šioje direktyvoje:
1. „paketas“ – iš anksto už bendrą kainą parengtas ir parduodamas arba siūlomas įsigyti turizmo paslaugų rinkinys, kurį sudaro ne mažiau kaip dvi iš toliau minimų turizmo paslaugų kai paslaugų suteikimo trukmė yra daugiau nei 24 valandos arba yra įtraukta nakvynė [įtrauktas apgyvendinimas]:
a) transportas;
b) apgyvendinimas;
c) kitos turizmo paslaugos, nepriklausančios transportui ar apgyvendinimui, ir sudarančios gana didelę paketo dalį.
<...>“
III – Faktinės aplinkybės, procesas pagrindinėje byloje ir prejudiciniai klausimai
A – Byla „Pammer“
9. Procesas pagrindinėje byloje vyksta tarp Austrijoje nuolat gyvenančio P. Pammer (ieškovo) ir bendrovės Reederei Karl Schlüter GmbH & Co KG (atsakovės), kurios buveinė yra Vokietijoje, ir yra susijęs su sumos, P. Pammer sumokėtos už kelionę laivu, kurios jis atsisakė, likusios dalies atlyginimu.
10. P. Pammer bendrovėje Reederei Karl Schlüter GmbH & Co KG dviem asmenims užsakė dvi vietas kelionei laivu iš Triesto į Rytų Aziją; išvykimo laikas buvo numatytas 2007 m. sausio pabaigoje, o visa kaina – 8 510,00 eurų. Šią kelionę užsakė per bendrovę Internationale Frachtschiffreisen Pfeiffer GmbH, kurios buveinė yra Vokietijoje ir kuri siūlo tokias keliones ir interneto svetainėje Austrijos rinkoje.
11. Bendrovės tarpininkės interneto svetainėje pateiktas laivo ir kelionės aprašymas neatitiko faktinių aplinkybių. Vietoje užsakytos dvivietės kajutės klientui buvo pasiūlyta vienvietė kajutė, kurioje neveikė vėdinimo sistema. Priešingai nei buvo nurodyta interneto svetainėje, laive, be kita ko, nebuvo lauko baseino, sporto salės, veikiančio televizoriaus ir šezlongų denyje. Be to, išlipimų į krantą skaičius buvo labai sumažintas. Todėl P. Pammer atsisakė kelionės krovininiame laive. Kadangi bendrovė Reederei Karl Schlüter GmbH & Co KG jam atlygino tik dalį už kelionę sumokėtos sumos, jis Austrijos teisme pareiškė ieškinį dėl likusios 5 294,00 eurų sumos. Atsakovė procese pareiškė prieštaravimą dėl teismo, į kurį buvo kreiptasi, tarptautinės ir teritorinės jurisdikcijos.
12. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad jis turi tarptautinę ir teritorinę jurisdikciją. Jis nusprendė, kad šiame procese nagrinėjamos sutarties dalykas yra vartojimo sutartis ar sutartis už įskaitytą kainą, o bendrovė tarpininkė Internationale Frachtschiffreisen Pfeiffer GmbH internetu savo veiklą atsakovės naudai reklamavo ir Austrijoje. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs bendrovės Reederei Karl Schlüter GmbH & Co KG apeliacinį skundą, nusprendė, kad jis neturi jurisdikcijos, ir atmetė ieškinį. P. Pammer Oberster Gerichtshof (toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) pareiškė prašymą dėl pakartotinio apeliacinės instancijos teismo sprendimo patikrinimo.
13. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo sprendime nurodo abejones dėl kriterijų, pagal kuriuos sutartis apibrėžiama kaip sutarties „paketas“, ir pažymi, kad šioje byloje nėra aišku, kaip faktinės aplinkybės įrodo kelionę kruizu, kuri, daugumos nuomone, laikoma sutarties „paketu“. Kadangi ši byla susijusi su sutartimi už įskaitytą kainą, o jurisdikcija turi būti nustatoma remiantis Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktu, reikia paaiškinti, kokiomis sąlygomis turi būti konstatuojama, kad komercinę ar profesinę veiklą vykdantis asmuo susieja savo veiklą su valstybe nare, kur vartotojas nuolat gyvena. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo klausimu pažymi, kad šioje byloje ankstesni teismai netiksliai konstatavo, kokia sutartis buvo sudaryta. Jie net nepateikė išvadų dėl atsakovės ir bendrovės tarpininkės bendradarbiavimo pobūdžio ir intensyvumo.
14. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas 2008 m. lapkričio 6 d. sprendimu sustabdė bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikė šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar „kelionė krovininiu laivu“ yra kelionė už įskaitytą kainą 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Briuselio I reglamentas) 15 straipsnio 3 dalies prasme?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai: ar veiklos „susiejimui“ (su valstybe nare, kur yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta) Briuselio I reglamento 15 straipsnio 1 dalies c punkto prasme pakanka to, kad galima naršyti kelionių bendrovės tarpininkės interneto svetainėje?“
B – Byla Hotel Alpenhof
15. Procesas pagrindinėje byloje vyksta tarp bendrovės Hotel Alpenhof GesmbH (ieškovės), kurios buveinė yra Austrijoje, ir Vokietijoje nuolat gyvenančio O. Heller (atsakovo) bei yra susijęs su 5 248,30 eurų sumos sumokėjimu už pasinaudojimą viešbučio paslaugomis.
16. Atsakovas rinko informaciją dėl viešbučio pasiūlymo, pateikto interneto svetainėje, kuri taip pat prieinama Vokietijoje. Atsakovo prašymas dėl kambarių užsakymo daugeliui asmenų laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 29 d. iki 2008 m. sausio 5 d., ieškovės oferta ir atsakovo ofertos akceptas buvo perduoti elektroniniu paštu ir šalys neginčija, kad ieškovės elektroninio pašto adresas buvo paskelbtas interneto svetainėje. Nurodytu laikotarpiu atsakovas naudojosi viešbučio paslaugomis, bet išvyko nesusimokėjęs, tad jis yra sumokėjęs tik 900 eurų avanso. Todėl ieškovė pareiškė ieškinį dėl likusios sumos sumokėjimo.
17. Pagrindinės bylos procese atsakovas nurodė prieštaravimą dėl teismo, į kurį kreiptasi, tarptautinės ir teritorinės jurisdikcijos nebuvimo, nes atsižvelgiant į tai, kad jis yra vartotojas, byla prieš jį galėjo būti iškelta tik Vokietijoje. Pirmosios ir antrosios instancijos teismai nusprendė, kad teismas turi tarptautinę jurisdikciją, ir atmetė apeliacinį skundą. Todėl ieškovė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pareiškė prašymą dėl pakartotinio sprendimo patikrinimo.
18. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas 2009 m. kovo 26 d. sprendimu nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar veiklos „susiejimui“ su valstybe Reglamento dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Reglamentas Nr. 44/2001, paprastai vadinamas Briuselio I) 15 straipsnio 1 dalies c punkto prasme pakanka to, kad galima naršyti vartotojo kontrahento interneto svetainėje?“
IV – Procesas Teisingumo Teisme
19. Sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2008 m. gruodžio 24 d. byloje Pammer ir 2009 m. balandžio 24 d. byloje Hotel Alpenhof. Abiejose bylose rašytiniame procese pastabas pateikė Austrijos, Čekijos ir Liuksemburgo vyriausybės bei Komisija. Byloje Pammer suinteresuotasis asmuo ir Lenkijos bei Italijos vyriausybės taip pat pateikė savo pastabas, o byloje Hotel Alpenhof savo pastabas pateikė ši bendrovė ir Nyderlandų bei Jungtinės Karalystės vyriausybės. 2010 m. kovo 16 d. teismo posėdyje P. Pammer, Hotel Alpenhof, O. Heller, Austrijos, Čekijos, Nyderlandų ir Britanijos vyriausybės bei Komisija pateikė žodines pastabas ir atsakė į Teisingumo Teismo klausimus.
V – Šalių argumentai
A – Sutartis, kurioje už įskaitytą kainą numatyta kelionė ir apgyvendinimas (pirmasis prejudicinis klausimas byloje „Pammer“)
20. P. Pammer, Austrijos, Čekijos, Italijos, Liuksemburgo ir Lenkijos vyriausybės bei Komisija mano, kad sutartis, kuri apima ne tik daugelio dienų kelionę, bet taip pat apgyvendinimą ir kitas paslaugas, yra „sutartis, kurioje už įskaitytą [bendrą] kainą numatyta kelionė ir nakvynė [apgyvendinimas]“ Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 3 dalies prasme.
21. P. Pammer, Austrijos, Čekijos ir Italijos vyriausybių bei Komisijos manymu, sąvoka „sutartis, kurioje už įskaitytą [bendrą] kainą numatyta kelionė ir nakvynė [apgyvendinimas]“, apima „paketą“ Direktyvos 90/314 2 straipsnio 1 dalies prasme. Savo nuomonę jie grindžia Reglamentu Roma I, kurio 6 straipsnio 4 dalies b punkte pateikta panaši nuostata ir kuriame daroma aiški nuoroda į Direktyvą 90/314. Be to, Pasiūlymo dėl Reglamento Nr. 44/2001 motyvuose(9) Komisija taip pat pažymėjo, kad aiškinant 15 straipsnio 3 dalį taikoma „paketo“ sąvoka Direktyvos 90/314 prasme.
22. Liuksemburgo ir Lenkijos vyriausybės mano priešingai, teigdamos, kad nėra jokio pagrindo sieti šios sąvokos su Direktyvoje 90/314 pateikiama sąvoka, nes Reglamente Nr. 44/2001 teisės aktų leidėjas taip pat galėjo padaryti tiesioginę nuorodą į direktyvą ar pakartoti jos formuluotes.
B – Veiklos susiejimas su valstybe nare, kur yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta (antrasis prejudicinis klausimas byloje „Pammer“ ir vienintelis prejudicinis klausimas byloje „Hotel Alpenhof“)
23. P. Pammer, O. Heller, Austrijos, Čekijos, Italijos ir Lenkijos vyriausybės bei Komisija pažymi, kad Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktu siekiama apsaugoti vartotojus, ir siūlo plačiai aiškinti veiklos susiejimą su valstybe nare.
24. O. Heller mano, kad susiejimo sąvoka turi būti aiškinama plačiai. Jo nuomone, tai matyti ir iš Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto, pagal kurį prekybininkas gali susieti savo veiklą su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare „kitu būdu“. Prekybininkas gali vykdyti savo veiklą interneto svetainėje, nesvarbu, ar ji yra interaktyvi, ar pasyvi, jeigu joje pristato savo prekes bei paslaugas ir taip jas siūlo vartotojui. O. Heller taip pat pažymi, kad platus susietos veiklos sąvokos aiškinimas neturėtų neigiamų pasekmių vidaus rinkai, bet priešingai – skatintų vartotojus vykdyti vienos valstybės narės ribas peržengiančias operacijas internete, nes jie žinotų, kad gali imtis veiksmų ar jiems bylos gali būti iškeltos jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismuose.
25. Austrijos vyriausybė mano, kad nėra būtina, jog internete pateikiama informacija skatintų sudaryti sutartį. Priežastinio ryšio įrodymas gali pasirodyti sudėtingas ir prieštaraujantis vartotojų apsaugai. Sutarties sudarymo būdas (nuotoliniu būdu ar asmeniškai) neturėtų daryti jokios įtakos. Prekybininkas turi tikėtis, kad ieškinys gali būti pareikštas visose valstybės narėse, nebent jis aiškiai patvirtina, jog nesudaro sutarčių su konkrečiose valstybėse narėse nuolat gyvenančiais vartotojais. Austrijos vyriausybė taip pat mato, kad, priešingai nei nurodyta bendroje Komisijos ir Tarybos deklaracijoje(10), konkretus sutarties sudarymas negali būti laikomas sąlyga, nustatančia jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktą, nes tai nematyti iš šio straipsnio nuostatų, be to, tai prieštarautų reglamento tikslams.
26. Čekijos vyriausybės manymu, nustatant jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktą nepakanka vien to, kad prieinama interneto svetainė. Taip pat reikia, kad būtų įvykdyta sąlyga, jog sutartis yra susijusi su komercine veikla.
27. Italijos vyriausybės nuomone, apibrėžiant prekybininko veiklos susiejimą su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare nepakanka vien to, kad prieinama jo interneto svetainė. Siekiant įvykdyti šią sąlygą reikia, kad vartotojas gautų pasiūlymą sudaryti sutartį ir sutartis būtų iš tikrųjų sudaryta. Italijos vyriausybės teigimu, vertinant reikia atsižvelgti į sąžiningumo principą.
28. Lenkijos vyriausybės manymu, vertindamas sąlygą, ar prekybininkas susieja savo veiklą su vartotojo valstybe nare, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į prekybininko interneto svetainės turinį ir nuspręsti, ar ši svetainė yra adresuota vartotojui ir ar ji leidžia sudaryti sutartį internetu. Lenkijos vyriausybės nuomone, vien interneto svetainės buvimo nepakanka, kad būtų laikoma, jog veikla susieta su vartotojo valstybe nare. Kaip matyti iš Teisingumo Teismo sprendimo byloje Gabriel(11) dėl Briuselio konvencijos 13 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo, aiškinant Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnį būtina patikrinti, ar sutarties sudarymas vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje buvo siūlomas per spaudoje, radijuje, televizijoje, kine, kataloge publikuotą reklamą arba vartotojui pateiktus individualius pasiūlymus.
29. Komisijos nuomone, norint konstatuoti su valstybe nare, kur nuolat gyvena vartotojas, susietą veiklą nepakanka vien to, kad vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje prieinama interneto svetainė. Be to, Komisija patvirtina, jog vien elektroninio pašto adreso nuorodos nepakanka, kad būtų nustatyta susieta veikla Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto prasme. Jei šį straipsnį aiškintume taip, jog elektroninio pašto adreso nuorodos pakanka, kad būtų nustatyta susieta veikla, šio straipsnio pagrindu jurisdikcija galėtų būti apibrėžiama visų interneto svetainių atžvilgiu, nes elektroninio pašto adreso nuoroda yra privaloma pagal Elektroninės komercijos direktyvos(12) 5 straipsnio 1 dalies c punktą. Komisija taip pat nurodo, kad Vertikaliųjų apribojimų gairės(13), kuriose skiriamas „aktyvus“ ir „pasyvus“ pardavimas, nėra reikšmingos aiškinant susietos veiklos sąvoką Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto prasme.
30. Komisija taip pat pažymi, kad nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas individualaus atvejo aplinkybes, turi nuspręsti, ar prekybininkas savo veiklą susieja su valstybe nare, kur nuolat gyvena vartotojas. Konkrečiu atveju yra reikšmingos tokios aplinkybės: i) komercinės veiklos pobūdis ir pristatymo interneto svetainėje forma(14); ii) telefono numerio su tarptautiniu kodu nurodymas; iii) nuoroda į maršruto planavimo programą; ir iv) „paieškos (užsakymo)“ galimybė, kuri leidžia patikrinti laisvus kambarius tam tikru laikotarpiu.
31. Bendrovės Hotel Alpenhof, Liuksemburgo, Nyderlandų ir Britanijos vyriausybių nuomone, susietos veiklos sąvoka negali būti aiškinama plačiai.
32. Hotel Alpenhof mano, kad jos veikla nėra susieta su kita valstybe nare Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto prasme. Ji pažymi, kad jos interneto svetainė nėra interaktyvi ir taip nesuteikia galimybės tiesiogiai atlikti užsakymo. Ji nurodo, kad reikia atsižvelgti į interneto ypatumus, nes neįmanoma užtikrinti, jog informacija būtų pateikiama tik Austrijos teritorijoje.
33. Liuksemburgo vyriausybė pažymi, kad platus Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimas yra pavojingas. Platus aiškinimas gali lemti tokią situaciją, kai galimybė, jog byla gali būti iškelta visose valstybėse narėse, atgrasytų įmonę nuo jos prekių ir paslaugų siūlymo vidaus rinkoje ir dėl to būtų sunkiau įgyvendinti pagrindines laisves. Jei tokiomis aplinkybėmis įmonė turėtų aiškiai nurodyti, kad jos prekės ir paslaugos nėra skirtos tam tikrose valstybėse narėse nuolat gyvenantiems vartotojams, tai reikštų pasiūlymų atskyrimą atsižvelgiant į teritoriją ir bendros rinkos susiaurinimą. Reikalavimas aiškiai nurodyti, kurių valstybių narių vartotojams taikomas prekių ir paslaugų pasiūlymas, galėtų prieštarauti Direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje(15) 20 straipsniui, kuriuo draudžiama diskriminacija, susijusi su paslaugų gavėjų pilietybe arba gyvenamąja vieta. Liuksemburgo vyriausybės teigimu, Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktą reikėtų taikyti tik specifiniais atvejais, kai įmonė aktyviai, individualiai ir aiškiai kreipiasi į atitinkamą vartotoją ar vartotojų grupę. Buvimas internete, pasiūlymo prieinamumas ir galimybė internetu sudaryti komercines vienos valstybės ribas peržengiančias operacijas vidaus rinkos viduje nėra toks specifinis atvejis.
34. Nyderlandų vyriausybė pažymi, jog aiškinant Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktą reikia išlaikyti santykį tarp vartotojo, siekiančio, kad jurisdikciją turėtų jo nuolatinės gyvenamosios vietos teismas, ir prekybininko, siekiančio, jog toks teismas neturėtų jurisdikcijos, jei prekybininkas nėra sąmoningai nusprendęs susieti savo veiklą taip pat su šia valstybe nare ar joje vykdyti veiklą, interesų. Nyderlandų vyriausybės teigimu, apibrėžiant su vartotojo gyvenamąja vieta susietą veiklą reikšmingi tokie kriterijai: i) ne pasyvios, kurioje skelbiamas prekybininko elektroninio pašto adresas, bet interaktyvios interneto svetainės naudojimas; ii) elektroninio pašto žinutės, kurioje nurodoma prekybininko interneto svetainė, nusiuntimas vartotojui; iii) vartotojų iš tam tikrų valstybių narių apmokestinimas papildomais mokesčiais, pavyzdžiui, siuntimo išlaidos; iv) konkrečioje valstybėje narėje naudojamo kokybės ženklo įgijimas; v) maršruto nuo konkrečios valstybės narės iki vietos, kurioje prekybininkas vykdo savo veiklą, aprašymas; ir vi) telefono numerio nurodymas siekiant padėti vartotojams iš užsienio. Nyderlandų vyriausybės nuomone, nacionalinis teismas kiekvienu individualiu atveju turi nuspręsti, ar prekybininkas susieja savo veiklą su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare.
35. Priešingai, Nyderlandų vyriausybė mano, kad kalbos, valiutos ar daugelio interneto svetainių su įvairiais aukščiausio lygio domeno vardais („top level domains“), pavyzdžiui, „.nl“ ar „.co.uk“, naudojimas nėra reikšmingi kriterijai.
36. Didžiosios Britanijos vyriausybė nurodo kriterijus, į kuriuos, jos nuomone, reikėtų atsižvelgti vertinant ar veikla susieta su vartotojo gyvenamosios vietos valstybe nare: i) interneto svetainės naudojimas su reklama, skirta kitų valstybių narių piliečiams, ar aiškiai minint kitų valstybių narių piliečius, pateikiant, pavyzdžiui, prekių pirkėjų ar paslaugų naudotojų komentarus; ii) mokėjimas paieškos sistemoms, kad įmonės interneto svetainė būtų reklamuojama nuorodose tam tikrose valstybėse narėse; ir iii) tai, kad interneto svetainės adresuojamos vartotojams kitose valstybėse narėse, naudojant portalus visai Europai; vartotojai paprastai turi nurodyti, kur jie gyvena, tuomet jie nukreipiami į atitinkamą interneto svetainę.
C – Bendrovės tarpininkės vaidmuo (byla Pammer)
37. Kadangi P. Pammer savo kelionę užsakė per bendrovę tarpininkę, tam tikros šalys taip pat pateikė nuomonę dėl bendrovės tarpininkės vaidmens. Čekijos, Liuksemburgo, Austrijos ir Lenkijos vyriausybės mano, kad nėra svarbu tai, ar interneto svetainę prižiūri bendrovė tarpininkė, ar pats prekybininkas. Komisija laikosi nuomonės, kad sutarties sudarymas per bendrovę tarpininkę nėra kliūtis taikyti Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktą, jei bendrovė tarpininkė veikė prekybininko vardu, o prekybininkas patvirtino sutarties su vartotoju sudarymą.
VI – Generalinės advokatės vertinimas
A – Įvadas
38. Ši byla susijusi su dviem teisinėmis problemomis. Pirma, byloje Pammer keliamas sutarties, kurioje už bendrą kainą numatyta kelionė ir apgyvendinimas, sąvokos aiškinimas Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 3 dalies prasme. Vartotojas sudarė sutartį dėl kelionės krovininiu laivu į Rytų Aziją, kuri apėmė ne tik kelionę, bet taip pat apgyvendinimą, todėl kyla klausimas, ar ši sutartis gali būti laikoma sutartimi, kurioje už bendrą kainą numatyta kelionė ir apgyvendinimas.
39. Antra, abiejose bylose Pammer ir Hotel Alpenhof keliamas klausimas dėl su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare susietos veiklos sąvokos aiškinimo Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto prasme. Šiose bylose Teisingumo Teismas iš pradžių aiškins šį straipsnį atsižvelgdamas į teisėkūros procesą ir vėliau – į ekonominį sektorių bei doktriną, kuri lėmė intensyvias diskusijas, ypač dėl susiejimo sąvokos apimties.
40. Šioje išvadoje visų pirma nagrinėsiu klausimą dėl Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 3 dalies aiškinimo, kuris keliamas tik byloje Pammer, o tada klausimą dėl su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare susietos veiklos sąvokos aiškinimo Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto prasme.
B – Sutartis, kurioje už bendrą kainą numatyta kelionė ir apgyvendinimas (pirmasis prejudicinis klausimas byloje „Pammer“)
41. Pirmuoju klausimu byloje Pammer prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tokia sutartis, susijusi su kelionės krovininiu laivu organizavimu, kuri nagrinėjama šioje byloje, yra sutartis, kurioje už bendrą kainą numatyta kelionė ir apgyvendinimas Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 3 dalies prasme. Atsakymo į šį klausimą pasekmės yra svarbios vartotojui, nes pagal Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 3 dalį šio reglamento nuostatos, susijusios su vartotojų sutarčių jurisdikcija, yra taikomos tik sutartims, kuriose už bendrą kainą numatyta kelionė ir apgyvendinimas, bet ne vežimo sutartims. Mano nuomone, vadovaujantis šio straipsnio pažodiniu ir teleologiniu aiškinimu, į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai.
42. Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 3 dalies pažodinis aiškinimas leidžia padaryti išvadą, kad tokia sutartis, susijusi su kelionės krovininiame laive organizavimu, kuri yra nagrinėjama šioje byloje, yra sutartis, kurioje už bendrą kainą numatyta kelionė ir apgyvendinimas Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 3 dalies prasme. Iš tiesų iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ieškovas užsakė kelionę laivu iš Triesto į Rytų Aziją, kuri apima ne tik vežimą, bet taip pat apgyvendinimą ir už kurią jis sumokėjo vieną kainą.
43. Mano nuomone, tokia pati išvada gali būti padaroma vadovaujantis šio straipsnio teleologiniu aiškinimu. Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 3 dalimi siekiama, kad sutarčių, kurių pagrindinis objektas yra vežimas, jurisdikcija nebūtų nustatoma pagal nuostatas, susijusias su vartojimo sutartimis. Šioje byloje vartotojas nesudarė sutarties (tik) siekdamas krovininiu laivu nukakti į Rytų Aziją ir grįžti, bet priešingai – kaip stebėtojas ar turistas, norėdamas patirti gyvenimą krovininiame laive (kiekvienos dienos gyvenimą, laivo pakrovimą ir iškrovimą) ir pamatyti miestus, kuriuose krovininis laivas prisišvartuoja. Be to, tokios kelionės organizatorius yra atsakingas ne tik už transporto, bet ir apgyvendinimo kokybę.
44. Todėl manau, kad į pirmąjį klausimą byloje Pammer reikia atsakyti taip, kad tokia sutartis, susijusi su kelionės krovininiu laivu, organizavimu, kuri nagrinėjama šioje byloje, yra sutartis, kurioje už bendrą kainą numatyta kelionė ir apgyvendinimas Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 3 dalies prasme.
45. Nors į šį klausimą jau atsakiau vadovaudamasi pažodiniu ir teleologiniu aiškinimu, manau, kad taip pat reikia išnagrinėti tam tikrų bylos šalių nurodytą argumentą, kuriuo teigiama, jog „sutartis, kurioje už įskaitytą [bendrą] kainą numatyta kelionė ir nakvynė [apgyvendinimas]“ pagal Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 3 dalį, turi būti aiškinama taip pat kaip Direktyvos 90/314(16) 2 straipsnio 1 dalies sąvoka „paketas“. Vadovaujantis Direktyvos 90/314 2 straipsnio 1 dalimi, „paketas“ reiškia iš anksto už bendrą kainą parengtą ir parduodamą arba siūlomą įsigyti turizmo paslaugų rinkinį, kurį sudaro ne mažiau kaip dvi iš toliau minimų turizmo paslaugų, kai paslaugų suteikimo trukmė yra daugiau nei 24 valandos arba yra įtrauktas apgyvendinimas: a) transportas; b) apgyvendinimas; c) kitos turizmo paslaugos, nepriklausančios transportui ar apgyvendinimui ir sudarančios gana didelę paketo dalį. Vertinant aiškinimo būdo klausimą reikia atsižvelgti į parengiamuosius Reglamento Nr. 44/2001 dokumentus ir platesnį Sąjungos teisės nuostatų, kuriose ši sąvoka vartojama, aiškinimą.
46. Aiškinant sąvoką „sutartis, kurioje už įskaitytą [bendrą] kainą numatyta kelionė ir nakvynė [apgyvendinimas]“, visų pirma reikia atsižvelgti į Pasiūlymo dėl Reglamento Nr. 44/2001 motyvus, kur Komisija aiškiai apibūdino sutartis, kuriose už bendrą kainą numatyta kelionė ir apgyvendinimas, sutartis, susijusias su paketu, ir šiuo klausimu darė nuorodą į Direktyvą 90/314(17). Todėl Pasiūlymo dėl Reglamento Nr. 44/2001 motyvai parodo, kad sąvoka „sutartis, kurioje už įskaitytą [bendrą] kainą numatyta kelionė ir nakvynė [apgyvendinimas]“ turi būti aiškinama taip pat kaip Direktyvos 90/314 2 straipsnio 1 dalies sąvoka „paketas“.
47. Esant platesniam Sąjungos teisės nuostatų kontekstui reikia atsižvelgti į analogiją su Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – Romos konvencija)(18) ir šią konvenciją iš dalies pakeitusiu Reglamentu Roma I. Iš tiesų Romos konvencijos 5 straipsnio 5 dalyje numatyta ta pati išimtis kaip Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 3 dalyje. Romos konvencijos 5 straipsnio, reguliuojančio vartotojų sutartims taikytiną teisę, 5 dalyje nustatyta, kad šis specialus reglamentavimas taikomas sutartims, kuriose už bendrą kainą numatyta kelionė ir apgyvendinimas, nors pagal šio straipsnio 4 dalies a punktą vežimo sutartims nėra taikomas šis specialus reglamentavimas. Tokios pačios prasmės terminų vartojimas Romos konvencijoje ir vėliau jų pakartojimas Reglamente Nr. 44/2001 neabejotinai parodo teisės aktų leidėjo ketinimą abiejose teisės nuostatose vienodai aiškinti sąvoką „sutartis, kurioje už įskaitytą [bendrą] kainą numatyta kelionė ir nakvynė [apgyvendinimas]“(19).
48. Šis vienodo aiškinimo reikalavimas taip pat galioja priėmus Reglamentą Roma I. Jo 6 straipsnio 4 dalies b punkte nustatyta, kad specialios nuostatos dėl vartojimo sutarčių netaikomos vežimo sutartims, išskyrus sutartis dėl kelionių paketų Direktyvos 90/314 prasme. Taigi Reglamentas Roma I yra tolesnis žingsnis, palyginti su anksčiau priimtu Reglamentu Nr. 44/2001, kuriame Direktyva 90/314 nėra minima. Tačiau šiuo klausimu reikia atsižvelgti į du aiškinimo principus. Pirma, reikia atsižvelgti į Romos konvencijos ir Reglamento Roma I aiškinimo tęstinumą. Nors Reglamente Roma I daroma aiški nuoroda į Direktyvą 90/314, šias dvi nuostatas reikia aiškinti taip pat, nes priimant Romos konvenciją Direktyva 90/314 dar nebuvo priimta. Antra, reikia atsižvelgti į reikalavimą vienodai aiškinti Reglamentą Nr. 44/2001 ir Reglamentą Roma I. Vežimo sutarčių, kurios yra vartojimo sutartys, sąvoka turi būti aiškinama vienodai abiejose nuostatose. Iš tiesų Reglamento Roma I septintoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad materialinė taikymo sritis ir Reglamento teisės nuostatos turėtų atitikti Reglamentą Nr. 44/2001.
49. Todėl manau, kad Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 3 dalies sąvoka „sutartis, kurioje už įskaitytą [bendrą] kainą numatyta kelionė ir nakvynė [apgyvendinimas]“ turi būti aiškinama taip pat kaip Direktyvos 90/314 2 straipsnio 1 dalies sąvoka „paketas“(20).
50. Nesvarbu, koks šių dviejų sąvokų aiškinimo būdas, ir, kaip tai jau buvo nurodyta šios išvados 44 punkte, į pirmąjį prejudicinį klausimą byloje Pammer reikia atsakyti taip, kad tokia sutartis, susijusi su kelionės krovininiame laive organizavimu, kuri nagrinėjama šioje byloje, yra sutartis, kurioje už bendrą kainą numatyta kelionė ir apgyvendinimas Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 3 dalies prasme.
C – Su valstybe nare, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, susieta veikla (antrasis prejudicinis klausimas byloje „Pammer“ ir vienintelis prejudicinis klausimas byloje „Hotel Alpenhof“)
51. Antruoju prejudiciniu klausimu byloje Pammer ir vieninteliu klausimu byloje Hotel Alpenhof prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia ar to, jog asmens, kuris vykdo komercinę ar profesinę veiklą ir su kuriuo vartotojas sudaro sutartį, interneto svetainė prieinama internete valstybėje narėje, kur nuolat gyvena vartotojas, pakanka, kad būtų nustatyta susieta veikla Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto prasme. Taip pat nagrinėtina, kaip plačiai turi būti aiškinama sąvoka, nurodyta Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkte, pagal kurią prekybininkas susieja savo veiklą su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare arba su keliomis valstybėmis narėmis, įskaitant šią valstybę. Elektroninėje komercijoje svarbu apibrėžti, kokiais kriterijais vadovaujantis reikia nustatyti ribą tarp interneto svetainių, per kurias prekybininkas susieja savo veiklą su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare, ir tokio tikslo nesiekiančių interneto svetainių.
52. Prieš pradėdama vertinti prejudicinius klausimus nagrinėsiu sąlygas, kurios turi būti įvykdytos nustatant jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktą.
1. Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sąlygos
53. Keturios sąlygos turi būti įvykdytos, kad būtų taikomas Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktas.
a) Sutarties sudarymas
54. Pirmoji sąlyga yra ta, kad sutartis turi būti sudaroma tarp vartotojo ir prekybininko. Pirma, tai matyti jau iš Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies, taikomos „sutarčiai, kurią <...> vartotojas sudaro“(21). Antra, tai taip pat matyti iš Sprendimo Ilsinger(22), kuriame Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnis taikomas tik jei atitinkamas ieškinys susijęs su vartotojo ir prekybininko sudaryta sutartimi(23). Pagal šį straipsnį sutarties sudarymo sąlyga yra ta, kad šalys, remdamosi oferta ir šios ofertos akceptu, pasiekia savanorišką susitarimą sudaryti sutartį(24). Kaip Teisingumo Teismas jau pažymėjo byloje Ilsinger, taip pat nėra būtina, kad tai būtų sutartis(25).
55. Kartu su sutarties sudarymo sąlyga reikia nagrinėti klausimą ar siekiant nustatyti jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktą turi būti sudaryta nuotolinė sutartis. Nors bendroje Tarybos ir Komisijos deklaracijoje(26) ir Reglamento Roma I dvidešimt ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje, kurioje pakartota ši bendra deklaracija(27), nuotolinės sutarties sudarymas minimas vertinant šio straipsnio taikymą, Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkte ši sąlyga nėra nurodyta. Manau, kad tokia sąlyga bent jau tokiuose ginčuose, kuris nagrinėjamas šioje byloje, gali būti problemiška(28). Pavyzdžiui, vartotojas nuotoliniu būdu gali tik užsakyti viešbučio ar turizmo paslaugas, o sutartis sudaroma vėliau toje vietoje, kur teikiamos paslaugos. Mano nuomone, šiuo atveju jurisdikcija taip pat turi būti nustatoma vadovaujantis Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktu.
56. Todėl abiejuose šioje byloje nagrinėjamuose ginčuose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nuspręsti, ar įvykdyta sutarties sudarymo sąlyga Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto prasme(29).
b) Vartojimo sutarties, susijusios su prekybininko komercine ar profesine veikla, sudarymas
57. Antroji Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sąlyga yra ta, kad sutartis sudaroma tarp vartotojo ir komercinę ar profesinę veiklą vykdančio asmens (prekybininko(30)). Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat turi nuspręsti, ar esminės Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto sąlygos yra įvykdytos(31).
58. Trečioji Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sąlyga yra ta, kad sutartis turi būti susijusi su prekybininko komercine ar profesine veikla. Dėl šios sąlygos nacionalinis teismas taip pat turi atlikti atitinkamą vertinimą(32).
c) Veiklos vykdymas vartotojo valstybėje narėje arba su šia valstybe susieta veikla
59. Ketvirtoji Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sąlyga yra ta, kad prekybininkas turi vykdyti komercinę ar profesinę veiklą valstybėje narėje, kur vartotojas nuolat gyvena, arba jis kitu būdu turi susieti savo veiklą su šia valstybe nare arba keliomis valstybėmis, įskaitant ir tą valstybę. Šios sąlygos įvykdymas yra prejudicinių klausimų nagrinėjamose bylose pagrindas ir jam reikalingas išsamus vertinimas, kurį pateiksiu vėliau.
2. Susietos veiklos sąvokos aiškinimas Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto prasme
60. Nagrinėjamų bylų vertinimo pagrindas yra klausimas, ar prekybininkas susieja savo veiklą su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare arba keliomis valstybėmis narėmis, įskaitant tą valstybę. Aiškinant susietos veiklos sąvoką pagal Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktą, reikia atsižvelgti į daugelį veiksnių. Visų pirma, vadovaujantis skirtingais aiškinimo būdais, reikia nustatyti, kaip plačiai reikia aiškinti šią nuostatą; tada reikia nustatyti, kokie kriterijai yra reikšmingi vertinant, ar prekybininkas susieja savo veiklą su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare naudodamasis interneto svetaine.
61. Vertinant susietos veiklos sąvokos pagal Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktą aiškinimo apimtį, iš pradžių reikia atsakyti į du klausimus. Pirma, reikia atsakyti į klausimą ar vien to, jog prieinama interneto svetainė, pakanka, kad būtų nustatyta susieta veikla Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto prasme. Antra, reikia nagrinėti, ar aiškinant šią sąvoką reikia atskirti vadinamąsias interaktyvias ir pasyvias interneto svetaines. Interaktyvios interneto svetainės suteikia galimybę tiesiogiai sudaryti sutartį internetu, o pasyviose svetainėse to padaryti negalima(33).
a) Pažodinis, teleologinis, istorinis ir sisteminis susietos veiklos Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto prasme aiškinimas
62. Reglamente Nr. 44/2001 nepateikiamas susietos veiklos sąvokos apibrėžimas. Vadovaujantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, Bendrijos teisės neapibrėžtų sąvokų prasmė ir apimtis turi būti nustatoma vadovaujantis jų įprasta reikšme dabartinėje kalboje, atsižvelgiant į kontekstą, kuriam esant jos vartojamos, ir teisės akto, kuriam jos priklauso, tikslus(34). Pagal šią teismo praktiką ir atsižvelgiant į šiose bylose dalyvaujančių šalių parodymus, mano nuomone, reikia remtis keturiomis aiškinimo kryptimis: pirma – pažodiniu aiškinimu ir įprasta veiklos susiejimo sąvokos reikšme, antra – teleologiniu aiškinimu, trečia – istoriniu aiškinimu ir ketvirta – šios sąvokos sisteminiu aiškinimu.
63. Vadovaujantis pažodiniu aiškinimu, galima konstatuoti, kad su valstybe nare ar keliomis valstybėmis narėmis susietos veiklos sąvoka įprastai reiškia, jog prekybininkas vykdo aktyvią veiklą, kad šioje valstybėje ar šiose valstybėse narėse nuolat gyvenantys vartotojai sudarytų su juo sutartis(35). Todėl reikalaujama aktyvių prekybininko veiksmų, kurių tikslas ir rezultatas yra klientų iš kitų valstybių narių įgijimas(36). Aiškinimas, pagal kurį nustatant su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare susietą veiklą pakanka to, kad interneto svetainė prieinama šioje valstybėje, atimtų bet kokią susietos veiklos sąvokos reikšmę. Todėl vadovaujantis susietos veiklos sąvokos įprasta reikšme galima konstatuoti, kad vien to, jog prieinama interneto svetainė, nepakanka, kad būtų nustatyta, jog prekybininkas savo veiklą susieja su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare. Pažodinis aiškinimas taip pat nepateikia jokių aplinkybių, pagrindžiančių nuomonę, kad aiškinant šią sąvoką reikia atskirti interaktyvias ir pasyvias interneto svetaines, nes šiame straipsnyje nėra minimos skirtingų rūšių interneto svetainės.
64. Vadovaujantis teleologiniu susietos veiklos sąvokos aiškinimu, kaip teisingai pažymėjo Nyderlandų vyriausybė, reikia išlaikyti santykį tarp vartotojo, siekiančio, kad jurisdikciją turėtų jo nuolatinės gyvenamosios vietos teismas, ir prekybininko, siekiančio, jog toks teismas neturėtų jurisdikcijos, jei prekybininkas nėra sąmoningai nusprendęs susieti savo veiklą su šia valstybe ar joje vykdyti veiklą, interesų. Todėl šiuo straipsniu siekiama užtikrinti vartotojui specialią jurisdikcijos nuostatą tam atvejui, kai vartojimo sutartis turi pakankamą ryšį su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare. Aiškinant šį straipsnį taip pat reikia užtikrinti, kad prekybininkas išvengtų situacijos, kai nesiedamas savo veiklos su vartotojo valstybe nare ir todėl nenustatydamas reikiamo ryšio su šia valstybe jis privalėtų imtis veiksmų ir jam galėtų būti iškelta byla vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Jei teisės aktų leidėjas būtų norėjęs įtvirtinti, kad jurisdikcija nustatoma vadovaujantis specialiomis vartojimo sutartims taikomomis nuostatomis vien dėl to, kad prieinama interneto svetainė, jis šioms nuostatoms taikyti nurodytų ne susietos veiklos sąlygą, bet vien interneto svetainės buvimo sąlygą(37). Todėl vadovaujantis teleologiniu aiškinimu galima padaryti išvadą, kad vien to, jog prieinama interneto svetainė, nepakanka, kad būtų nustatyta susieta veikla Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto prasme.
65. Be to, manau, kad teleologiniam aiškinimui prieštarauja interaktyvių ir pasyvių svetainių atskyrimas aiškinant Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktą todėl, kad: pirma, susieta veikla neturėtų priklausyti nuo techninės priemonės, kuria remiantis sudaryta sutartis(38) ir, antra, interaktyvių ir pasyvių interneto svetainių atskyrimas praktiškai yra sudėtingas(39).
66. Iš istorinio aiškinimo matyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktas pakeitė Briuselio konvencijos 13 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, taikytą sutartims, kurių objektas – paslaugų teikimas ar prekių tiekimas, jei prieš sudarant sutartį pasiūlymas ar speciali reklama buvo pateikiama vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje ir jei vartotojas šioje valstybėje atliko sutarčiai sudaryti reikalingus veiksmus. Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktas buvo iš dalies pakeistas, palyginti su Briuselio konvencijos 13 straipsnio 1 dalies 3 punktu, siekiant užtikrinti vartotojams didžiausią apsaugą dėl naujų komunikacijos priemonių ir elektroninės komercijos vystymosi(40). Šis reglamento straipsnis yra suformuluotas plačiau, palyginti su minėtu konvencijos straipsniu, nes jis susijęs ne tik su paslaugų teikimo ar prekių tiekimo sutartimis, bet su visomis sutartimis ir jame taip pat panaikinta sąlyga, jog vartotojas turi atlikti visus sutarčiai sudaryti reikalingus veiksmus savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Kartais gali būti sudėtinga nustatyti vietą, kur atliekami veiksmai, ypač internetu sudarytų sutarčių atveju. Todėl nustatant ryšį tarp sutarties ir vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės yra svarbu, kad prekybininkas savo veiklą vykdytų valstybėje, kur yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, ar kad jis susietų savo veiklą su šia valstybe. Todėl susietos veiklos sąvoka Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto prasme apima ne tik klasikines komercinės veiklos reklamos formas vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, kurios jau buvo įtrauktos Briuselio konvencijos 13 straipsnio 1 dalies 3 punkte(41), bet taip pat interneto svetaine su vartotojo valstybe nare susietą veiklą(42).
67. Nors Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktas buvo pakeistas taip, kad apimtų elektroninės komercijos būdu sudarytas sutartis, iš istorinio aiškinimo negalima padaryti neabejotinos išvados dėl internetu susietos veiklos sąvokos prasmės ir apimties. Priimant Reglamentą Nr. 44/2001, 15 straipsnio 1 dalies c punktas jau buvo ginčijamas ir institucijos negalėjo suprasti, kaip plačiai reikia formuluoti susietos veiklos sąvoką. Be to, pirmiausia ekonominis sektorius neigiamai reagavo į jo priėmimą dėl abejonių, kad per platus susietos veiklos sąvokos aiškinimas gali atgrasyti mažas ir vidutines įmones nuo interneto naudojimo jų veiklos reklamos ar skatinimo tikslais(43).
68. Pirmajame pasiūlyme dėl reglamento(44) 15 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatos buvo identiškos tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatoms. Šio pasiūlymo motyvuose Komisija tvirtina, kad veiklos vykdymo konkrečioje valstybėje narėje ar susiejimo su ja sąvoka yra vartojama tam, kad šis straipsnis būtų taikomas vartojimo sutartims, sudarytoms interaktyvioje interneto svetainėje vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje(45). Be to, šiuose motyvuose buvo nurodyta, jog vien to, kad pasyvioje interneto svetainėje vartotojas sužinojo apie galimybę pasinaudoti paslaugomis ar įsigyti prekių, nepakanka nustatyti jurisdikciją pagal šį straipsnį(46). Iš reglamento motyvų taip pat galima padaryti išvadą, kad interneto svetainių, kurios patenka į susietos veiklos sąvoką ir kurios į šią sąvoką nepatenka, atribojimas priklauso nuo interaktyvaus interneto svetainės pobūdžio ir todėl nuo to, ar interneto svetainė suteikia galimybę tiesiogiai sudaryti sutartį.
69. Teisėkūros procese Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas išreiškė nuomonę, kad būtų išlaikyta Briuselio konvencijos 13 straipsnio 1 dalies 3 punkto formuluotė, bet Europos Parlamentas pasiūlė susietos veiklos sąvokos apibrėžimą, pagal kurį ši sąvoka reikštų, kad prekybininkas turi savo veiklą sąmoningai ir per aiškią priemonę susieti su kita valstybe nare(47), o vertindamas, ar prekybininkas taip susieja savo veiklą, nacionalinis teismas turi nuspręsti dėl visų bylos aplinkybių, ypač visų prekybininko bandymų užkirsti kelią sutartims su konkrečiose valstybėse narėse nuolat gyvenančiais vartotojais sudaryti(48). Pakeistame pasiūlyme Komisija šio apibrėžimo nepriėmė(49).
70. Dėl tam tikrų nesutarimų ir netikslumų, susijusių su Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimu, po Reglamento Nr. 44/2001 priėmimo Taryba ir Komisija priėmė bendrą deklaraciją, kurioje nurodyta, kad vien to, jog interneto svetainė prieinama, nepakanka, kad būtų taikomas Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnis; reikia, jog šioje interneto svetainėje būtų raginama sudaryti nuotolines sutartis ir nuotolinė sutartis iš tikrųjų būtų sudaryta; šiuo atveju interneto svetainėje vartojama kalba ar valiuta nelaikomos reikšmingomis aplinkybėmis(50).
71. Todėl vadovaujantis Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto istoriniu aiškinimu galima konstatuoti, kad vien to, jog vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje prieinama interneto svetainė, nepakanka, jog būtų nustatyta su šia valstybe susieta veikla. Istorinis aiškinimas yra netikslus, kalbant apie interaktyvių ir pasyvių interneto svetainių atskyrimą.
72. Vadovaujantis sisteminiu aiškinimu, galima laikytis nuomonės, kad Reglamentas Nr. 44/2001 turi būti aiškinamas taip pat kaip Reglamentas Roma I(51). Iš tiesų Reglamento Roma I septintoje konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad „materialinė taikymo sritis ir (Reglamento) nuostatos“ turi atitikti Reglamentą Nr. 44/2001. Todėl Teisingumo Teismas, aiškindamas susietos veiklos sąvoką pagal Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktą, turi būti atsargus, kad ši nuostata nebūtų aiškinama kaip prieštaraujanti Reglamento Roma I prasmei ir tikslui.
73. Reglamento Roma I dvidešimt ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad siekiant suderinamumo su Reglamentu Nr. 44/2001 turi būti daroma nuoroda į „susietos veiklos“ sąvoką kaip „vartotoją apsaugančios priemonės taikymo sąlygą“ ir reikėtų, kad ši sąvoka būtų vienodai aiškinama Reglamente Nr. 44/2001 ir Reglamente Roma I. Šiuo klausimu šioje konstatuojamojoje dalyje daroma aiški nuoroda į bendrą Tarybos ir Komisijos deklaraciją dėl Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio, kurioje tvirtinama, jog „norint, kad būtų taikomas 15 straipsnio 1 dalies c punktas, nepakanka, kad įmonė susietų savo veiklą su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare <...>, taip pat reikia, kad sutartis būtų priskiriama tokios veiklos sričiai“, ir „vien to, kad tam tikra interneto svetainė (yra) prieinama, (nepakanka), kad būtų taikomas 15 straipsnis; (taip pat) reikia, kad šioje interneto svetainėje būtų raginama sudaryti nuotolines sutartis ir kad sutartis iš tikrųjų būtų sudaryta nuotoliniu būdu“; „interneto svetainėje vartojama kalba ar valiuta nelaikomos reikšmingomis aplinkybėmis“. Todėl iš šios konstatuojamosios dalies aiškiai matyti, jog vien to, kad interneto svetainė prieinama, nepakanka, jog būtų taikomas Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnis. Be to, šioje konstatuojamojoje dalyje nėra daromas skirtumas tarp interaktyvių ir pasyvių interneto svetainių, todėl galima daryti išvadą, kad prekybininkas savo veiklą gali susieti su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare per abiejų rūšių interneto svetaines(52).
74. Mano nuomone, iš pažodinio, teleologinio, istorinio ir sisteminio susietos veiklos sąvokos pagal Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktą aiškinimo galima padaryti dvi išvadas. Pirma, galima neabejotinai konstatuoti, kad vien to, jog interneto svetainė prieinama vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, nepakanka, kad būtų nustatyta su šia valstybe susieta veikla šio straipsnio prasme(53). Antra, galima konstatuoti, išskyrus vadovaujantis istoriniu aiškinimu, kad vertinant susietą veiklą šio straipsnio prasme nėra reikšminga aplinkybė, ar interneto svetainė yra interaktyvi, ar pasyvi(54).
75. Toliau apibrėšiu vertinimo kriterijus, kurie leidžia nustatyti, kada prekybininkas savo veiklą per interneto svetainę sieja su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare.
b) Kriterijai, leidžiantys nustatyti, ar prekybininkas sieja savo veiklą Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto prasme
76. Susietos veiklos sąvoka nėra tokia plati, kad ją reikštų vien tai, jog prieinama interneto svetainė; susieta veikla tuo pačiu metu gali būti vykdoma interaktyvioje ir pasyvioje interneto svetainėse. Nacionalinis teismas kiekvienu individualiu atveju privalo nustatyti ribą tarp interneto svetainės, per kurią prekybininkas sieja savo veiklą su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare, ir interneto svetainės, per kurią jis nesieja savo veiklos(55), tačiau Teisingumo Teismas jam turi pateikti aiškius kriterijus, kuriais vadovaudamasis nacionalinis teismas galėtų nuspręsti, ar prekybininkas sieja savo veiklą su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare.
77. Mano nuomone, daug kriterijų yra reikšmingi vertinant, ar prekybininkas sieja savo veiklą su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare.
78. Visų pirma reikia atsižvelgti į interneto svetainės turinį, buvusį sutarties sudarymo momentu. Reikia vertinti, ar iš interneto svetainės matyti, kad prekybininkas sąmoningai stengėsi sudaryti nuotolines sutartis su kitose valstybėse narėse nuolat gyvenančiais vartotojais: ar prekybininkas juos kviečia ir skatina sudaryti nuotolinę sutartį. Šiuo klausimu reikšminga tokia interneto svetainėje paskelbta informacija: tarptautinio kodo prieš telefono numerį ar fakso numerį nurodymas ar specialaus telefono numerio siekiant padėti ir suteikti informaciją vartotojams iš užsienio nurodymas(56); maršruto, kaip nuvykti į vietą, kur prekybininkas vykdo savo veiklą, iš kitų valstybių narių nurodymas (pavyzdžiui, atvykimas keliu, tarptautinės traukinių linijos, artimiausių oro uostų nurodymas); galimybė patikrinti, ar atsargose turima atitinkama prekė, ar paslauga gali būti suteikta(57); galimybė, kad kitos valstybės narės vartotojas užsiprenumeruotų prekybininko siūlomų paslaugų ar prekių naujienas. Kiek tai susiję su interaktyviomis interneto svetainėmis, taip pat, pavyzdžiui, reikšminga galimybė vartotojams sudarant sutartį ir nurodant savo adresą iš daugelio valstybių narių pasirinkti nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę narę.
79. Priešingai, kaip teisingai patvirtina Komisija, vien elektroninio pašto adreso nuorodos interneto svetainėje nepakanka, kad būtų nustatyta susieta veikla Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto prasme. Iš tiesų elektroninio pašto adreso nuoroda bet kuriuo atveju privalo būti užtikrinta pagal Elektroninės komercijos direktyvos 5 straipsnio 1 dalies c punktą. Tokiu pačiu būdu vien kitų duomenų, leidžiančių greitai susisiekti ir greitai bei veiksmingai bendrauti, nurodymas nereiškia su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare susietos veiklos, kai iš tiesų kalbama apie privalomus nurodyti duomenis(58). Jei vien šių duomenų nurodymo pakaktų tam, kad būtų nustatyta susieta veikla, visos interneto svetainės iš tikrųjų patektų į šią kategoriją, o tai prieštarautų Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto tikslui.
80. Be to, reikia atsižvelgti į praeityje įvykdytas komercines operacijas su kitų valstybių narių vartotojais. Reikia stebėti, ar prekybininkas praeityje buvo sudaręs sutartis su vartotojais iš kitų valstybių narių(59). Kalbant apie šį kriterijų, kyla natūralus klausimas, kokią procentinę dalį klientų (vartotojų) prekybininkas turi turėti tam tikroje valstybėje narėje, kad būtų galima laikyti, jog jis sieja savo veiklą su šia valstybe. Manau, kad tai priklauso nuo bylos aplinkybių. Jei prekybininkas paprastai sudaro nuotolines sutartis su atitinkamos valstybės narės vartotojais, neabejotina, kad jis savo veiklą sieja su šia valstybe nare. Atsakymas į šį klausimą būtų sudėtingesnis, jei prekybininkas būtų sudaręs sutartį tik su vienu vartotoju iš atitinkamos valstybės narės, nes vien to nepakaktų, kad būtų nustatyta su šia valstybe nare susieta veikla(60). Jei Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktą aiškintume taip, kad vien sutarties sudarymas reiškia susietą veiklą(61), taip būtų praplėsta susietos veiklos sąvoka, kuri suponuoja prekybininko aktyvius veiksmus sudarant sutartis su kitų valstybių narių vartotojais. Tačiau jei kiti kriterijai patvirtina su atitinkama valstybe nare susietą veiklą, galima argumentuoti: kadangi prekybininkas žinojo, jog sudaro sutartį su kitos valstybės narės vartotoju, jis parodė, kad ketino susieti savo veiklą su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare.
81. Kalbant apie kalbą, kuria pristatoma interneto svetainė, bendroje Tarybos ir Komisijos deklaracijoje dėl Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio(62) nurodyta ir Reglamento Roma I dvidešimt ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje pakartota, kad interneto svetainėje vartojama kalba nėra reikšminga aplinkybė. Tačiau galima argumentuoti, kad vis dėlto kalba tam tikrais apibrėžtais atvejais gali būti aplinkybė, parodanti su atitinkama valstybe nare ar keliomis valstybėmis narėmis susietą veiklą. Mano nuomone, kalba gali būti reikšminga aplinkybė vadovaujantis dviem požiūriais.
82. Pirma, jei interneto svetainė pristatoma tik kalba, kuri nėra labai išplitusi ir yra tik atitinkamos valstybės narės oficialioji kalba, ši faktinė aplinkybė gali reikšti, kad prekybininkas savo veiklą sieja tik su šia valstybe nare(63). Žinoma, šis kriterijus gali būti problematiškas, nes kyla klausimas ar tokia interneto svetainė siejama tik su valstybės narės, kurios oficialioji kalba yra ši kalba, vartotojais, ar taip pat kitais asmenimis, kurie gyvena kitose valstybėse narėse ir kalba šia kalba(64). Tačiau į šį argumentą galima atsakyti pažodiniu Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimu: vadovaujantis šiuo straipsniu, prekybininkas sieja savo veiklą su konkrečia valstybe nare, o ne su atitinkama kalba kalbančių vartotojų apibrėžta grupe. Atvirkščiai, kalbant apie interneto svetaines, kurios pristatomos plačiai vartojama kalba(65) ar daugelio valstybių narių oficialiąja kalba(66), negali būti automatiškai daroma išvada, kad prekybininko veikla taip pat siejama su kitomis nei jo buveinės valstybė valstybėmis narėmis. Šiuo atveju taip pat reikia įvertinti visas turimas aplinkybes.
83. Antra, mano nuomone, svarbu išsiaiškinti ar atitinkama kalba pristatomoje interneto svetainėje galima pakeisti kalbą. Ši faktinė aplinkybė yra reikšminga, nes gali parodyti, kad prekybininkas savo veiklą taip pat sieja su kitomis valstybėmis narėmis. Galimybe pakeisti kalbą prekybininkas sąmoningai parodo, jog siekia, kad vartotojai ir iš kitų valstybių narių sudarytų sutartis su juo(67).
84. Taip pat reikia nagrinėti, ar atitinkamos šalies „aukščiausio lygio domenas“ (top‑level domain)(68) gali būti reikšmingas kriterijus. Priešingai nei teigia Nyderlandų vyriausybė, manau, kad šis kriterijus gali būti reikšmingas vertinant, ar prekybininkas savo veiklą sieja su konkrečia valstybe nare, tačiau šiuo atveju reikia atsižvelgti į dvi aplinkybes. Pirma, valstybės narės interneto domeno nurodymas yra aiški aplinkybė, parodanti, kad prekybininkas savo veiklą sieja su šio domeno valstybe nare. Jei prekybininkas, pavyzdžiui, bendrovė Internationale Frachtschiffreisen Pfeiffer byloje Pammer, sukūrė interneto svetainę domene „.de“, tai iš tikrųjų reiškia, kad jo veikla siejama su Vokietijos rinka. Antra, valstybės narės interneto domeno naudojimas neatima galimybės sieti savo veiklos su kita valstybe nare. Jei prekybininkas, pavyzdžiui, sukuria interneto svetainę domene „.de“ ir kiti kriterijai aiškiai parodo, kad jis savo veiklą taip pat sieja su kitomis valstybėmis narėmis, reikia laikyti, kad jo veikla nėra ribojama tik Vokietija.
85. Valstybės narės interneto domeno nurodymo kriterijus praktiškai yra reikšmingiausias tuo atveju, kai atitinkamoje valstybėje narėje buveinę turintis prekybininkas naudoja kitos valstybės narės, kur nėra jo buveinės, domeną(69). Jei pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje buveinę turintis prekybininkas sukuria interneto svetainę domene „.es“, akivaizdu, kad jis sieja savo veiklą (taip pat) su Ispanijos rinka. Šiuo klausimu reikia atsižvelgti į tai, kad kai kurie prekybininkai savo veiklai skatinti sukuria kelias nacionalines interneto svetaines; vartotojas dažnai per svetainės portalą yra nukreipiamas į jo gyvenamosios vietos valstybės domeno interneto svetainę. Šiuo atveju prekybininkas per atitinkamos valstybės narės domeno interneto svetainę savo veiklą paprastai sieja tik su nagrinėjamo domeno valstybės narės rinka; tačiau kiekvienu individualiu atveju reikia spręsti, ar jis savo veiklą sieja ir su kitomis valstybėmis narėmis.
86. Taip pat valstybės atžvilgiu neutralaus domeno vardo(70) naudojimas gali parodyti, kad prekybininkas savo veiklą sieja ne tik su savo buveinės valstybe nare, bet ir su kitomis valstybėmis narėmis, tačiau to nepakanka padaryti išvadą, kad prekybininkas savo veiklą sieja su visomis kitomis valstybėmis narėmis. Šiuo atveju taip pat reikia atsižvelgti į interneto svetainės turinį ir, vadovaujantis visais kriterijais, nuspręsti, su kuriomis valstybėmis narėmis prekybininkas sieja savo veiklą.
87. Taip pat reikia patikrinti, ar, kaip tai patvirtina Komisija, vertinant susietos veiklos realumą reikia atsižvelgti į prekybininko vykdomos veiklos rūšį. Pavyzdžiui, Komisija patvirtina, kad komercinės veiklos, kuri paprastai vykdoma vietinėje aplinkoje, atveju nėra su kitomis valstybėmis narėmis susietos veiklos. Negalėčiau pritarti šiam argumentui. Nesvarbu, kokia veiklos rūšis, prekybininkas gali nuspręsti, pavyzdžiui, parduoti prekes(71) ar teikti paslaugas(72) taip pat ir kitų valstybių narių vartotojams. Todėl, mano nuomone, veiklos rūšis nėra reikšminga.
88. Be to, reikia pažymėti, ar prekybininkas per įvairias interneto siūlomas technines galimybes siekė užtikrinti, kad konkrečių valstybių narių vartotojai būtų informuoti apie jo pasiūlymą ir taip sudarytų su juo sutartis. Kalbama, pavyzdžiui, apie komercines nuorodas interneto svetainėse, kurios pasirodo darant paiešką paieškos sistemoje atitinkamoje valstybėje narėje, ar languose, kurie pasirodo prisijungiant prie interneto puslapio atitinkamoje valstybėje narėje (pop‑up langas). Taip pat reikia pažymėti, ar prekybininkas išsiuntė elektroninius laiškus tam tikrų valstybių narių vartotojams su nuoroda į savo interneto svetainę, ar jis juos kvietė sudaryti nuotolines sutartis, nors vartotojai to neprašė(73). Jei tokie elektroniniai laiškai buvo išsiųsti, mano nuomone, nėra svarbu, ar prekybininkas žinojo, kurioje valstybėje narėje nuolat gyvena vartotojas; jei prekybininkas išsiuntė neprašytą elektroninį laišką, mano nuomone, jis turi prisiimti riziką, kad jam byla gali būti iškelta bet kurioje valstybinėje narėje ir jis joje turės imtis veiksmų.
89. Taip pat svarbu sužinoti, ar interneto svetainę turintis prekybininkas kitomis reklamos priemonėmis sieja savo veiklą su nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės vartotojais: ar jis, pavyzdžiui, savo interneto svetainę registravo svetainių registre, ar savo veiklą reklamavo spaudoje, radijuje, televizijoje arba kitomis priemonėmis. Žinoma, šiuo atveju kalbama ne apie interneto svetainę, bet apie kitomis priemonėmis susietą veiklą, nors, kaip jau buvo nurodyta(74), Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktas taikomas ir šiuo atveju.
90. Galiausiai noriu pažymėti, kad minėti kriterijai nesudaro baigtinio sąrašo, todėl vertinant, ar prekybininkas savo veiklą sieja su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare, visada reikia atsižvelgti į visus kriterijus, o ne tik kai kuriuos iš jų.
c) Klausimas dėl galimybės aiškiai atsisakyti sieti savo veiklą su tam tikromis valstybėmis narėmis
91. Galiausiai reikia trumpai panagrinėti klausimą, ar prekybininkas gali savo interneto svetainėje aiškiai nurodyti, kad jis savo veiklos nesieja su tam tikromis valstybėmis narėmis ir ją sieja tik su kai kuriomis valstybėmis narėmis (disclaimer)(75). Nagrinėjamose bylose šis klausimas nėra akivaizdus, nes tokios nuorodos nėra pateiktos prekybininkų interneto svetainėse. Todėl ketinu tik trumpai apibūdinti galimas šio pakankamai sudėtingo klausimo sprendimo kryptis.
92. Pirma, jei netiesiogiai pritartume tam, kad prekybininkui tam tikru būdu tvarkant savo interneto svetainės turinį galima atsisakyti (ar patvirtinti) sieti veiklą su tam tikromis valstybėmis, neturiu argumentų, kodėl prekybininkas negali taip pat aiškiai atsisakyti (ar patvirtinti) sieti veiklą su kai kuriomis valstybėmis narėmis. Šiuo klausimu svarbu, ar prekybininkas iš tikrųjų veikia pagal nurodymus interneto svetainėje. Jei prekybininkas interneto svetainėje nurodo, jog savo veiklos nesieja su konkrečiomis valstybėmis narėmis, bet paskui vis tiek sudaro sutartis su šiose valstybėse narėse nuolat gyvenančiais vartotojais, jis negali remtis aiškiu nurodymu, kad savo veiklos nesieja su šiomis valstybėmis narėmis.
93. Antra, požiūris, kad prekybininkai turi turėti galimybę aiškiai atsisakyti sieti savo veiklą su tam tikromis valstybėmis narėmis, visų pirma siekiant išvengti ieškinių šiose valstybėse narėse, nes ieškinių šiose valstybėse narėse galimybė juos atgraso nuo elektroninės prekybos vykdymo, mano nuomone, yra per siauras.
94. Pirma, reikia atsižvelgti į tai, kad pagal Sąjungos teisę iki šiol priimta daug priemonių, palengvinančių vienos valstybės ribas peržengiančių ginčų sprendimą ir vienos valstybės ribas peržengiančius privalomus vykdymus, pavyzdžiui, Reglamentas (EB) Nr. 861/2007, nustatantis Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą(76), 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1896/2006, nustatantis Europos mokėjimo įsakymo procedūrą(77), ir 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 805/2004, sukuriantis neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą(78); taip pat Reglamente Nr. 44/2001 įtvirtintos nuostatos, susijusios su teisminių sprendimų pripažinimu ir vykdymu(79). Šiais reglamentais siekiama supaprastinti ir pagreitinti vienos valstybės ribas peržengiančių ginčų sprendimą ir sumažinti jų išlaidas(80) ar užtikrinti laisvą mokėjimo įsakymų, sprendimų, teisminių sandorių ir notarinių aktų judėjimą(81). Todėl manau, kad abejonės, jog mažos ir vidutinės įmonės vien dėl to, kad egzistuoja galimybė, jog joms bus iškeltos bylos kitų valstybių narių teisme, nuspręstų nevykdyti elektroninės komercijos ir todėl reikia joms leisti aiškiai atsisakyti susietos veiklos, yra perteklinės(82).
95. Antra, reikia atsižvelgti į tai, kad priežastys, dėl kurių prekybininkas nori atsisakyti sieti savo veiklą su vienomis valstybėmis narėmis, gali būti labai įvairios ir šios priežastys gali pateisinti galimybę atsisakyti sieti veiklą su kitomis valstybėmis narėmis. Prekybininkas galbūt nenori sieti savo veiklos su kitomis valstybėmis narėmis, nes savo buveinės valstybėje narėje jis turi reguliarius bei ištikimus klientus ir nesiekia plėsti savo veiklos. Jis galbūt siekia paslaugas teikti tik savo valstybėje narėje, nes vežimo į kitas valstybes nares išlaidos yra per didelės ir tai jam būtų paprasčiausia nerentabilu ekonomiškai. Prekybininkas gali, pavyzdžiui, turėti aiškią komercinę strategiją įgyti konkurencingumą atitinkamame regione, pavyzdžiui, Beniliukso šalyse, ir todėl ketina prekiauti tik su šių valstybių klientais. Ar sprendimas dėl susietos veiklos ribojimo nėra tik profesinis prekybininko sprendimas, kuris jam turi būti pripažintas, žinoma, su sąlyga, kad jis atitinka konkurencijos apsaugos nuostatas? Ar galima iš tikrųjų reikalauti prekybininko, kad jis potencialiai prekiautų ir su kitų valstybių narių vartotojais, jam atimant galimybę aiškiai savo interneto svetainėje nurodyti su kuriomis valstybėmis narėmis sieja savo veiklą?
96. Trečia, Liuksemburgo vyriausybės argumentas, kad aiškus nurodymas interneto svetainėje atsisakyti sieti veiklą su tam tikromis valstybėmis narėmis, gali prieštarauti Paslaugų direktyvos 20 straipsniui, kuriuo draudžiama diskriminacija, susijusi su paslaugų gavėjų pilietybe ar gyvenamąja vieta, turi būti nagrinėjamas atidžiai.
97. Pirma, kartu su klausimu, kiek gali būti reikšminga Paslaugų direktyva(83), reikia nagrinėti tai, kad ši direktyva ir jos 20 straipsnis yra skirti valstybėms narėms. Todėl galima tik patikrinti, ar šis straipsnis prieštarauja nacionalinėms teisės nuostatoms, kurios leidžia aiškią nuorodą interneto svetainėje ir pagal kurias atsisakoma sieti veiklą su tam tikromis valstybėmis narėmis.
98. Antra, reikia atsižvelgti į tai, kad Paslaugų direktyvos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta galimybė numatyti skirtingas paslaugos gavimo sąlygas vadovaujantis paslaugų gavėjo pilietybe ar gyvenamąja vieta, kai tuos skirtumus pateisina objektyvūs kriterijai. Taigi Paslaugų direktyvos 20 straipsniu leidžiamas objektyviai pateisinamas skirtingas požiūris dėl paslaugų gavėjo pilietybės ar gyvenamosios vietos, o tai turėtų būti nuspręsta kiekvienu individualiu atveju(84).
99. Todėl manau, kad prekybininkai iš esmės turi turėti galimybę interneto svetainėje aiškiai nurodyti, su kuriomis valstybėmis narėmis jie sieja ar nesieja savo veiklos(85), ir kad kiekvienu konkrečiu atveju bei atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes reikia nagrinėti galimą tokio atsisakymo (ne)prieštaravimą Sąjungos teisės nuostatoms.
3. Išvada
100. Atsižvelgdama į šios išvados 51–99 punktų argumentus manau, jog į antrąjį prejudicinį klausimą byloje Pammer ir vienintelį prejudicinį klausimą byloje Hotel Alpenhof reikia atsakyti taip, kad to, jog komercinę ar profesinę veiklą vykdančio asmens interneto svetainė prieinama vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, nepakanka, kad būtų nustatyta „susieta“ veikla Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto prasme. Vadovaudamasis visomis bylos aplinkybėmis, nacionalinis teismas turi nuspręsti, ar komercinę arba profesinę veiklą vykdantis asmuo sieja savo veiklą su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare. Reikšmingi vertinimo faktoriai ypač yra interneto svetainės turinys, ankstesnė komercinę ar profesinę veiklą vykdančio asmens veikla, interneto svetainei naudojamo domeno rūšis ir siūlomų reklamos internete ir kitose žiniasklaidos priemonėse galimybių analizė, pagal kuriuos reikia nuspręsti, ar komercinę arba profesinę veiklą vykdantis asmuo savo veiklą sieja su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare.
VII – Išvada
101. Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Oberster Gerichtshof pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
1. Tokia sutartis, susijusi su kelionės krovininio laivo denyje organizavimu, kuri nagrinėjama šioje byloje, yra sutartis, kurioje už bendrą kainą numatyta kelionė ir apgyvendinimas 2000 m. gruodžio 22 d. Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 15 straipsnio 3 dalies prasme.
2. To, jog komercinę ar profesinę veiklą vykdančio asmens interneto svetainė prieinama vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, nepakanka, kad būtų nustatyta „susieta“ veikla Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto prasme. Vadovaudamasis visomis bylos aplinkybėmis, nacionalinis teismas turi nuspręsti ar komercinę arba profesinę veiklą vykdantis asmuo sieja savo veiklą su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare. Reikšmingi vertinimo faktoriai ypač yra interneto svetainės turinys, ankstesnė komercinę ar profesinę veiklą vykdančio asmens veikla, interneto svetainei naudojamo domeno rūšis ir siūlomų reklamos internete ir kitose žiniasklaidos priemonėse galimybių analizė.
1 – Originalo kalba: slovėnų.
2 – OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42.
3 – Dėl Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto pirmojo aiškinimo žr. 2009 m. gegužės 14 d. Sprendimą Ilsinger (C‑180/06, Rink. p. I‑0000).
4 – Žr., pavyzdžiui, Joakim S. T. Øren „International jurisdiction over consumer contracts in e‑Europe“, International and comparative law quarterly, Nr. 3/2003, p. 665 ir paskesnius; E. Montero „À propos d’un contrat de voyage formé par hybridation (web + télécopie)“, Revue internationale du droit des affaires, Nr. 91/2009, p. 332 ir paskesnius; P. Mankowski „Neues zum «Ausrichten» unternehmerischer Tätigkeit unter Art. 15 Abs. 1 lit. c EuGVVO“, Praxis des internationalen Privat‑ und Verfahrensrechts, Nr. 3/2009, p. 238 ir paskesnius; H. Gaudemet-Tallon „Compétence et exécution des jugements en Europe. Règlement n°44/2001, Conventions de Bruxelles et de Lugano“, 3‑iasis leidimas, Librairie générale de droit et de jurisprudence, Paryžius, 2002, p. 229 ir paskesnius; A. Galič „Mednarodna pristojnost za reševanje potrošniških sporov v pravu EU“ leidinyje M. Seliškar Toš (leid.) „Mednarodna konferenca Slovensko pravo in gospodarstvo ob vstopu Slovenije v Evropsko unijo“, Liublijana, Pravna fakulteta, 2004, p. 125; L. E. Gillies „Jurisdiction for Consumer Contracts“, Computer Law & Security Report, Nr. 6/2001, p. 395.
5 – Žr., pavyzdžiui, Belgijoje – Liežo pirmosios instancijos teismo 2009 m. spalio 1 d. Sprendimą (R.D.C., 2009, p. 610); Austrijoje – LG Feldkirch 2003 m. spalio 20 d. Sprendimą (3R259/03s); Vokietijoje – Bundesgerichtshof 2008 m. rugsėjo 17 d. Nutartį (III ZR 71/08) ir Prancūzijoje – Montpeljė Apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 16 d. Sprendimą (Nr. 09/04838).
6 – 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencija dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972 12 31, p. 32), iš dalies pakeista 1978 m. spalio 9 d. Sutartimi dėl Danijos Karalystės, Airijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės stojimo (OL L 304, p. 1 ir pakeistas tekstas p. 77), Sutartimi dėl Graikijos Respublikos stojimo (OL L 388 1982 12 13, p. 1), Sutartimi dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos stojimo (OL L 285, 1989 10 3, p. 1) ir Sutartimi dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo (OL C 15, 1997 1 15, p. 1).
7 – OL L 177, p. 6.
8 – OL L 158, p. 59; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 10 t., p. 132.
9 – Pasiūlymas dėl Reglamento (EB) dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (COM (1999) 348 galutinis).
10 – Bendra Tarybos ir Komisijos deklaracija dėl Reglamento Nr. 44/2001 15 ir 73 straipsnių, pavyzdžiui, vokiečių kalba, paskelbta puslapyje http://ec.europa.eu/civiljustice/homepage/homepage_ec_de_declaration.pdf.
11 – 2002 m. liepos 11 d. Sprendimo Gabriel (C‑96/00, Rink. p. I‑6367) 44 punktas.
12 – 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos Direktyva) (OL L 178, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 25 t., p. 399).
13 – OL L 291, 2000 10 13, p. 1.
14 – Šiuo klausimu Komisija patvirtina, kad profesijos atstovo, kurio paslaugos yra vietinio pobūdžio, interneto svetainė nereiškia su kitomis valstybėmis narėmis susietos veiklos, o turistines paslaugas tarptautinėje rinkoje siūlantis viešbutis siekia pritraukti kitų valstybių narių vartotojus ir jiems pritaiko savo prisistatymą internete.
15 – 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL L 376, p. 36).
16 – Žr. šios išvados 21 punktą. Papildysiu, kad klausimas dėl šių dviejų sąvokų vienodo aiškinimo labiausiai reikšmingas, kai sutartis apima tik transportą ir kitas paslaugas, bet ne nakvynę. Pagal Direktyvos 90/314 2 straipsnio 1 dalį „paketas“ yra tuomet, kai sutartį sudaro ne mažiau kaip dvi iš toliau minimų paslaugų: transportas, nakvynė ir kitos nepriklausančios paslaugos. Tai reiškia, kad paketas yra tuomet, kai šios paslaugos teikiamos tokiomis kombinacijomis: transportas ir nakvynė; transportas ir kitos paslaugos; nakvynė ir kitos paslaugos; visos šios paslaugos. Jei Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 3 dalies sąvoką „sutartys, kuriose už įskaitytą kainą numatyta kelionė ir nakvynė“ aiškintume taip pat kaip Direktyvos 90/314 2 straipsnio 1 dalies nuostatą „paketas“, tai turėtų tokias pasekmes: pirmoji prielaida (transportas ir nakvynė) jau yra įtraukta į Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl praktiškai nekyla klausimas dėl šios kombinacijos vienodo aiškinimo su Direktyvos 90/314 2 straipsnio 1 dalimi; antroje prielaidoje (nakvynė ir kitos paslaugos) visai nekyla klausimas dėl klasifikavimo pagal Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 3 dalį, nes nėra transporto paslaugos, kuri yra būtina taikant Reglamento 15 straipsnio 3 dalies išimtį; trečiojoje prielaidoje (transportas ir kitos sąlygos) trūksta vienos iš dviejų Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 3 dalyje numatytų paslaugų, tai yra, nakvynės. Atsižvelgiant į tai, Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 3 dalyje ir Direktyvos 90/314 2 straipsnio 1 dalyje minimų dviejų sąvokų vienodo aiškinimo klausimas yra labiausiai reikšmingas trečiajai prielaidai, nes tai iš tiesų reikštų neatitikimą Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 3 dalies nuostatoms.
17 – Žr. 9 išnašoje, p. 17, minėto Pasiūlymo dėl Tarybos reglamento (EB) dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo motyvus.
18 – 1980 m. birželio 19 d. Romoje pateikta pasirašyti Konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (OL C 169, 2005 7 8, p. 10).
19 – Žinoma, Reglamentas Nr. 44/2001 buvo priimtas praėjus dešimčiai metų po Direktyvos 90/314 priėmimo ir Reglamento 15 straipsnio 3 dalyje galėjo būti padaryta nuoroda į Direktyvą 90/314, tačiau, priešingai, buvo nuspręsta pakartoti Romos konvencijoje vartojamą terminologiją ir taip tarp jų sukurti tiesioginį ryšį bei nustatyti vienodo aiškinimo reikalavimą.
20 – Tokiai išvadai doktrinoje taip pat žr., pavyzdžiui, P. A. Nielsen leidinyje U. Magnus, P. Mankowski (leid.) „Brussels I Regulation“, Sellier, Miunchenas, 2007, p. 318, 39 punktas; T. Rauscher (leid.) „Europäisches Zivilprozeβrecht. Kommentar“, 2‑asis leidimas, Sellier. European Law Publishers, Miunchenas, 2006, p. 291, 20 punktas; J. Kropholler „Europäisches Zivilprozeßrecht. Kommentar zu EuGVO und Lugano‑Übereinkommen“, 8‑asis leidimas, Verlag Recht und Wirtschaft, Heidelbergas, 2005, p. 233, 30 punktas.
21 – Pažymėta mano.
22 – 3 išnašoje minėtas Sprendimas Ilsinger.
23 – 3 išnašoje minėto Sprendimo Ilsinger 52 ir 53 punktai.
24 – Dėl vartojimo sutarties sudarymo sąlygų Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto prasme žr. 2006 m. rugsėjo 11 d. byloje Ilsinger (C‑180/06, Rink. p. I‑0000) pateiktos mano išvados 46 ir paskesnius punktus.
25 – 3 išnašoje minėto Sprendimo Ilsinger 51 punktas. Taip pat žr. 24 išnašoje minėtos mano išvados šioje byloje 40 punktą.
26 – 10 išnašoje minėtoje bendroje Tarybos ir Komisijos deklaracijoje dėl Reglamento Nr. 44/2001 15 ir 73 straipsnių aiškiai nurodyta, kad sutartis turi būti sudaroma nuotoliniu būdu.
27 – Šią nuomonę taip pat palaikė Komisija rašytinių pastabų byloje Hotel Alpenhof 31 punkte.
28 – Galima numatyti, kad toks sudėtingas atvejis, pavyzdžiui, galėtų būti, kai klinika, kuri teikia sveikatos paslaugas ir interneto svetainėje neabejotinai kviečia kitų valstybių narių vartotojus pasirinkti jos paslaugas, reikalauja, kad prieš bet kokią intervenciją vartotojai atvyktų apžiūrai. Todėl vartotojai nuotoliniu būdu (pavyzdžiui, telefonu) gali tik užsakyti apsilankymą apžiūrai atlikti, kai paslaugų teikimo (medicininės intervencijos) sutartis būtų su juo sudaryta paslaugų teikimo vietoje. Taip pat galima numatyti tokį atvejį, kai vartotojas nenori atlikti pirkimo internetu, nes bijo, kad bus neteisėtai pasinaudota jo kredito kortele, o prekybininkas nesutinka su apmokėjimu po prekės išsiuntimo ar mokėjimo pavedimu. Šiuo atveju vartotojas visą informaciją galėtų gauti internetu, bet sutartis būtų sudaryta kitoje valstybėje narėje, kur pardavėjas vykdo savo veiklą.
29 – Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje Hotel Alpenhof matyti, kad oferta dėl užsakymo buvo pateikta bei akceptuota elektroniniu paštu ir atsakovas iš tikrųjų pasinaudojo viešbučio paslaugomis (žr. šios išvados 16 punktą). Tačiau sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje Pammer nėra aiškiai nurodyta, kaip buvo sudaryta sutartis, bet numatyta, kad P. Pammer užsakė kelionę krovininio laivo denyje dviem asmenims iš Triesto į Rytų Aziją bendrovėje Reederei Karl Schlüter GmbH & Co KG per bendrovę tarpininkę Internationale Frachtschiffreisen Pfeiffer GmbH (žr. šios išvados 10 punktą). Tačiau P. Pammer atstovas teismo posėdyje nurodė, kad jo klientas iš pradžių gavo informaciją iš bendrovės tarpininkės elektroniniu paštu, ir paprastu paštu išsiuntė pasirašytą sutartį bendrovei tarpininkei.
30 – Žinoma, Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnyje nevartojama sąvoka „prekybininkas“, bet kalbama apie komercinę ar profesinę veiklą vykdantį asmenį. Šioje išvadoje dėl paprastumo vartosiu terminą „prekybininkas“.
31 – Įrodyta, kad šioje byloje ši sąlyga įvykdyta. Byloje Pammer vartotojas per bendrovę tarpininkę sudarė sutartį su bendrove, kuri vykdo vežimą krovininiu laivu ir todėl gali būti laikoma komercinę veiklą vykdančiu asmeniu. Ši bendrovė per bendrovę tarpininkę suteikia galimybę vartotojui įgyti kelionės krovininio laivo denyje patirtį ir taip, be turizmo užsiimti papildoma veikla. Tai, kad sutartis sudaryta per bendrovę tarpininkę, neturi jokios reikšmės šiam klausimui. Byloje Hotel Alpenhof sutartis buvo sudaryta su viešbučiu, kuris teikia viešbučio paslaugas ir todėl gali būti laikomas komercinę veiklą vykdančiu asmeniu.
32 – Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos galima padaryti išvadą, kad ši sąlyga taip pat įvykdyta. Byloje Pammer akivaizdu, kad tai, jog leidžiama vartotojams gyventi krovininio laivo denyje, nėra pagrindinė bendrovės Reederei Karl Schlüter GmbH & Co KG komercinė veikla, nes tai tik papildoma veikla, nepaisant to, kad viena iš įmonės vykdomų veiklų yra komercinė. Galima laikyti, kad byloje Hotel Alpenhof viešbučio paslaugos yra šio viešbučio vykdoma komercinė veikla.
33 – Dėl sąvokų „interaktyvi“ ir „pasyvi“ apibrėžimo žr., pavyzdžiui, Joakim S. T. Øren (minėta 4 išnašoje), p. 684. Taip pat žr. J. Kropholler (minėta 20 išnašoje), p. 230, 23 punktas; L. E. Gillies (minėta 4 išnašoje), p. 397; H. Gaudemet‑Tallon „Le juge compétent“ leidinyje D. Fasquelle, P. Meunier „Le droit communautaire de la consommation: Bilan et perspectives“, La documentation française, Paryžius, 2002, p. 228.
34 – Šia prasme žr. 1995 m. spalio 19 d. Sprendimo Hönig (C‑128/94, Rink. p. I‑3389) 9 punktą; 2000 m. sausio 27 d. Sprendimo DIR International Film ir kiti prieš Komisiją (C‑164/98 P, Rink. p. I‑447) 26 punktą ir 2005 m. kovo 10 d. Sprendimo easyCar (C‑336/03, Rink. p. I‑1947) 21 punktą.
35 – Žr. Joakim S. T. Øren (minėta 4 išnašoje), p. 686, kuris tvirtina, kad susieta veikla pagal Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktą reiškia, jog pardavėjas savo komercinę veiklą sąmoningai organizuoja taip, kad pasiektų klientus iš konkrečių valstybių. Šis autorius (p. 687) taip pat tvirtina, kad ši sąvoka reiškia, jog pardavėjas veikia taip, kad turėtų santykius su klientais iš konkrečių valstybių narių.
36 – Norėčiau papildyti, kad šiuo klausimu svarbu prekybininko veiklą vertinti objektyviai, o ne vadovaujantis subjektyviais tikslais, kurie nėra pateisinami konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis. Žr. Joakim S. T. Øren (minėta 4 išnašoje), p. 687.
37 – Papildysiu, kad pirmojo pasiūlymo dėl Reglamento Nr. 44/2001 (minėta 5 išnašoje) tryliktoje konstatuojamojoje dalyje buvo nurodyta, kad elektroninė prekių ir paslaugų komercija priemonėmis, kurios prieinamos kitoje valstybėje narėje, reiškia su šia valstybe nare susietą veiklą. Jei vartotojas nuolat gyvena šioje valstybėje, jis turi turėti galimybę naudotis reglamentu grindžiama apsauga, kai vartojimo sutartis sudaryta elektroninėmis priemonėmis. Ši konstatuojamoji dalis galėtų būti suprantama taip, jog vien to, kad interneto svetainė prieinama vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, pakanka nustatant jurisdikciją pagal specialias nuostatas dėl vartojimo sutarčių. Tačiau ši konstatuojamoji dalis buvo pašalinta iš teisėkūros procedūros, o tai a fortiori pagrindžia argumentą, kad vien to, jog prieinama interneto svetainė, nepakanka nustatant susietą veiklą Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto prasme.
38 – Doktrinoje žr. E. Montero (minėta 4 išnašoje), p. 335, kuris pažymi, kad tai, jog sutartis nebuvo sudaryta tokia pačia priemone, kurią naudojo vartotojas siekdamas sužinoti apie pasiūlymą, neatima apsaugos, kuria vartotojas naudojasi pagal Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktą. Taip pat P. Mankowski „Neues zum „Ausrichten“…“ (minėta 4 išnašoje), p. 242; H. Gaudemet‑Tallon „Le juge compétent“ (minėta 33 išnašoje), p. 228.
Papildysiu, kad jei sutartis sudaryta nuotoliniu būdu, galima daryti išvadą, kad ji gali būti sudaryta bet kokia sutartį sudaryti leidžiančia technine priemone. Vadovaujantis 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis (OL L 144, 1997 06 04, p. 19; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 3 t., p. 319) 2 straipsnio 4 dalimi, nuotolinio ryšio priemonė – tai „priemonės, kurias naudojant sudaromos sutartys, nesant šalims vienu metu toje pačioje vietoje“. Telefonas, elektroninis paštas ir faksas yra komunikavimo priemonės pagal šios direktyvos I priedą.
39 – Doktrinoje, pavyzdžiui, P. Mankowski „Neues zum „Ausrichten“…“ (minėta 4 išnašoje), p. 239. Taip pat žr. T. Rauscher (minėta 20 išnašoje), p. 288, 15 punktas.
40 – Žr. 9 išnašoje minėtą Pasiūlymą dėl Reglamento (EB) dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo. Taip pat žr. 3 išnašoje minėto Sprendimo Ilsinger 50 punktą.
41 – Kartu su sąlyga susieti veiklą su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktas, palyginti su Briuselio konvencijos 13 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apima įprastas komercinės veiklos reklamos vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje formas, kaip antai reklama spaudoje, radijuje ar televizijoje šioje valstybėje narėje. Dėl įvairių reklamos formų žr. Briuselio konvencijos 13 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimą 2002 m. liepos 11 d. Sprendimo Gabriel (C‑96/00, Rink. p. I‑6367) 44 punkte. Doktrinoje taip pat žr. P. A. Nielsen (minėta 20 išnašoje), p. 316, 33 punktą.
42 – Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkte aiškiai nurodyta „kitu būdu“ susieta veikla. Doktrinoje taip pat P. Mankowski „Neues zum „Ausrichten“…“ (minėta 4 išnašoje), p. 239.
43 – Žr. Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonės dėl „Pasiūlymo dėl Tarybos reglamento (EB) dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo“ (COM(1999) 348 galutinis – 99/0154(CNS)) 4.2.1 ir 2.2.2 punktus. Šiame dokumente Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas taip pat pažymėjo, kad Pasiūlyme dėl Reglamento („kitu būdu sieja savo veiklą su šia valstybe nare“) pateikta formuluotė nėra pakankamai aiški, kad pakeltų šalių pasitikėjimą, ir nusprendė išsaugoti Briuselio konvencijos 13 straipsnio formuluotę.
44 – Minėta 9 išnašoje.
45 – Žr. 9 išnašoje minėtą Pasiūlymą dėl Tarybos reglamento (EB) dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, p. 17.
46 – Žr. 9 išnašoje minėtą Pasiūlymą dėl Tarybos reglamento (EB) dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, p. 17 ir 18.
47 – Dėl didele apimtimi sąmoningo susietos veiklos kriterijaus kritikos doktrinoje žr., pavyzdžiui, Y. Farah „Allocation of jurisdiction and the internet in EU law“, European Law Review, Nr. 2/2008, p. 267.
48 – Pasiūlymo dėl Tarybos reglamento (EB) dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (COM(1999) 348 galutinis C5‑0169/1999 – 1999/0154(CNS)) (OL C 146 2001 5 17, p. 94) 15 straipsnio 37 pakeitimas. Iš pradžių buvo pasiūlyta daug platesnė formuluotė, pagal kurią susietos veiklos kriterijus buvo pakeistas kriterijumi, pagal kurį nuotolinė sutartis sudaroma su kitoje valstybėje narėje nuolat gyvenančiu vartotoju; žr. ataskaitą dėl Pasiūlymo dėl Tarybos reglamento (EB) dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (KOM(1999) 348 galutinis C5‑0169/1999 – 1999/0154(CNS)) 15 straipsnio 23 pakeitimą. Šis pakeitimas nebuvo priimtas Parlamente, žr. balsavimo rezultatus dėl 23 pakeitimo (OL C 146, 2001 5 17, p. 41).
49 – Motyvuose Komisija nurodė, kad jau vien vartojimo sutartis aiškiai parodo, jog prekybininkas susieja savo veiklą su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare (žr. pakeistą Pasiūlymą dėl Tarybos reglamento (EB) dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (COM(2000) 689 galutinis), p. 6). Šie Komisijos motyvai parodo, kad vien (pasyvios) interneto svetainės pakanka nustatyti jurisdikciją pagal specialias nuostatas dėl vartojimo sutarčių. Dėl kritikos doktrinoje žr. Joakim S. T. Øren (minėta 4 išnašoje), p. 682 ir 683.
50 – Žr. 10 išnašoje minėtą bendrą Tarybos ir Komisijos deklaraciją dėl Reglamento Nr. 44/2001 15 ir 73 straipsnių.
51 – Dėl sisteminio aiškinimo taip pat norėčiau papildyti, kad, kaip teisingai pažymi Komisija, aiškinant susietą veiklos sąvoką Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto prasme nėra reikšmingos Vertikaliųjų apribojimų gairės (OL C 291, 2000 10 13, p. 1, ir Vertikaliųjų apribojimų gairių pakeitimų projektas (SEC(2009) 946)), pagal kuriuos reklama ir pardavimas internetu yra laikomi „pasyviu“ pardavimu (žr. šiuo metu galiojančių Gairių 50 ir 51 punktus bei Gairių pakeitimų projekto 51 ir 52 punktus kartu su 1999 m. gruodžio 22 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2790/1999 dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų grupėms (OL L 336, 1999 12 29, p. 21; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 364) 4 straipsnio b punktu bei Reglamento pakeitimų projekto 4 straipsnio b punktu (C(2009) 5365/2). Atitinkamo pardavimo apibrėžimas kaip „pasyvaus“ iš tiesų užkirstų kelią teikėjui apriboti šios rūšies pardavimą išimtine teritorija ar išimtine pirkėjų grupe ir taip pažeistų EB 81 straipsnį. Tačiau Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto objektas yra visiškai kitoks: suteikti vartotojui, kaip silpniausiai sutarties šaliai, palankesnes jurisdikcijos nustatymo nuostatas.
52 – Papildysiu, kad Pasiūlymo dėl Reglamento Roma I motyvuose patvirtinta, jog interneto svetainės, per kurias prekybininkas savo veiklą sieja su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe nare, „nebūtinai yra interaktyvios svetainės“, o interneto svetainės, kurioje pirkėjai kviečiami atsiųsti užsakymus faksu, tikslas yra būtent sudaryti nuotolines sutartis. Tai yra argumentas, pagrindžiantis teiginį, kad susieta veikla turėtų būti taikoma ne tik interaktyvioms interneto svetainėms, nes ši sąvoka turi būti platesnė.
53 – Doktrinoje, pavyzdžiui, H. Gaudemet‑Tallon „Compétence et exécution“ (minėta 4 išnašoje), p. 230, 286 punktas; R. Geimer, R. A. Schütze „Europäisches Zivilverfahrensrecht: Kommentar zur EuGVVO, EuEheVO, EuZustellungsVO, EuInsVO, EuVTVO, zum Lugano-Übereinkommen und zum nationalen Kompetenz- und Anerkennungsrecht“, 3-iasis leidimas, Beck, Miunchenas, 2010, p. 335, 38 punktas; G. Droz, H. Gaudemet-Tallon „La transformation de la Convention de Bruxelles du 27 septembre 1968 en Règlement du Conseil concernant la compétence judiciaire, la reconnaissance et l’exécution des décisions en matière civile et commerciale“, Revue critique de droit international privé, Nr. 4/2001, p. 638, 45 punktas; A. Sinay-Cytermann „La protection de la partie faible en droit international privé“, Mélanges en l’honneur de Paul Lagarde – Le droit international privé: esprit et méthodes, Dalloz, Paryžius, 2005, p. 743.
54 – Doktrinoje, pavyzdžiui, J. Kropholler (minėta 20 išnašoje), p. 231, 24 punktas, kuris pažymi, kad pasyvi interneto svetainė, apimanti ne tik reklamą, bet taip pat kvietimą sudaryti sutartį paštu, elektroniniu paštu, faksu, turi būti teisiškai vertinama kaip ir interaktyvi interneto svetainė. Taip pat žr. P. Mankowski „Neues zum „Ausrichten“…“ (minėta 4 išnašoje), p. 239 ir paskesni; E. Montero (minėta 4 išnašoje), p. 334; R. Geimer, R. A. Schütze (minėta 53 išnašoje), p. 335, 38 punktas; H. Gaudemet‑Tallon „Le juge compétent“ (minėta 33 išnašoje), p. 228.
55 – Prejudiciniame procese, kuris grindžiamas aiškiu nacionalinio teismo ir Teisingumo Teismo funkcijų atskyrimu, visas faktines aplinkybes vertinti turi nacionalinis teismas. Šiuo klausimu žr., pavyzdžiui, 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo byloje Laval un Partneri (C‑341/05, Rink. p. I‑11767) 45 punktą; 2009 m. spalio 22 d. Sprendimo jungtinėse bylose Zurita García ir kt. (C‑261/08 ir C‑348/08, Rink. p. I‑0000) 34 punktą bei 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo byloje Gómez‑Limón Sánchez‑Camacho (C‑537/07, Rink. p. I‑0000) 24 punktą.
56 – Pavyzdžiui, jei prekybininkas vietiniams vartotojams užtikrina mokamo telefono numerį, o vartotojams iš užsienio paprastai – telefono numerį su tarptautiniu kodu.
57 – Dėl viešbučio paslaugų kalbama, pavyzdžiui, apie „paieškos/užsakymo“ galimybę, leidžiančią patikrinti laisvus kambarius atitinkamu laikotarpiu.
58 – Vadovaujantis 2008 m. spalio 16 d. Sprendimo byloje Bundesverband der Verbraucherzentralen und Verbraucherverbände (C‑298/07, Rink. p. I‑7841) 40 punktu ir rezoliucine dalimi, Elektroninės komercijos direktyvos 5 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad paslaugų teikėjas privalo iki sudarydamas sutartį kartu su savo elektroninio pašto adresu pateikti kitą informaciją, leidžiančią greitai susisiekti ir tiesiogiai bei efektyviai bendrauti.
59 – Pavyzdžiui, gali būti, kad prekybininkas interneto svetainėje nurodo, jog iki šiol jis turėjęs klientų iš daugelio valstybių narių, arba interneto svetainėje paskelbia klientų iš įvairių valstybių narių liudijimus.
60 – Doktrinoje taip pat R. Geimer, R. A. Schütze (minėta 53 išnašoje), p. 335, 38 punktas.
61 – Y. Farah (minėta 47 išnašoje), p. 267, pavyzdžiui, palaiko tokio aiškinimo doktriną.
62 – Žr. 10 išnašoje minėtą bendrą Tarybos ir Komisijos deklaraciją dėl Reglamento Nr. 44/2001 15 ir 73 straipsnių.
63 – Taip pat P. A. Nielsen (minėta 20 išnašoje), p. 317, 35 punktas, kuris patvirtina, kad švedų kalba pateikiama interneto svetainė yra siejama su Švedija, o ne su Ispanija. Taip pat žr. K. Vasiljeva „1968 Brussels Convention and EU Council Regulation n°44/2001: jurisdiction in consumer contracts concluded online“, European Law Journal, Nr. 1/2004, p. 133.
64 – Doktrinoje Joakim S. T. Øren (minėta 4 išnašoje), p. 690, taip pat pažymi šį aspektą.
65 – Pavyzdžiui, anglų kalba.
66 – Pavyzdžiui, vokiečių kalba Vokietijoje ir Austrijoje.
67 – Jeigu, pavyzdžiui, Estijos prekybininkas, kurio interneto svetainė pateikiama estų kalba, leistų pakeisti kalbą į suomių, tai reikštų, kad jis savo veiklą taip pat sieja su Suomija. Kartu su kalbos kriterijumi paprastai kyla klausimas, ar prekybininkas, kuris leidžia pakeisti kalbą į anglų, atsižvelgdamas į išplėstą anglų kalbos, kaip užsienio kalbos, vartojimą, sieja savo veiklą su visomis kitomis valstybėmis narėmis. Mano nuomone, galimybė pakeisti interneto svetainės kalbą į anglų, žinoma, yra svarbi aplinkybė, parodanti, kad prekybininkas savo veiklą taip pat sieja su visomis kitomis valstybėmis narėmis, tačiau vien šios aplinkybės nepakanka. Bet kuriuo atveju vertinant, ar prekybininkas savo veiklą sieja su kitomis valstybėmis narėmis, reikia atsižvelgti į kitus kriterijus.
68 – Kalbama apie vadinamuosius country‑code top‑level domain domenus, kaip antai „.at“, „.fr“, „.de“ ar „.co.uk“.
69 – Doktrinoje taip pat Joakim S. T. Øren (minėta 4 išnašoje), p. 690, 105 išnaša.
70 – Pavyzdžiui, „.com“, „.net“, „.org“ ar „.eu“.
71 – Pavyzdžiui, net konditeris, kuris tradiciškai savo paslaugas teikia atitinkamoje ribotoje geografinėje teritorijoje, gali tam tikrus produktus parduoti internetu ir juos išsiųsti į užsienį.
72 – Pavyzdžiui, kirpyklos paslaugos yra iš esmės vietinio pobūdžio, tačiau bet kuriuo atveju apibrėžtose srityse yra įmanoma, kad paslaugų teikėjas turi nuolatinių klientų iš užsienio.
73 – Taip pat Joakim S. T. Øren (minėta 4 išnašoje), p. 687.
74 – Žr. šios išvados 66 punktą ir 41 išnašą.
75 – Kartu su aiškiu atsisakymu sieti veiklą su tam tikromis valstybėmis narėmis taip pat egzistuoja galimybė, kad prekybininkas techniškai neužkerta kelio vartotojams tam tikrose valstybėse narėse patekti į jo interneto svetainę. Doktrinoje žr. P. A. Nielsen (minėta 20 išnašoje), p. 317, 35 punktą; H. Gaudemet‑Tallon „Le juge compétent“ (minėta 33 išnašoje), p. 227.
76 – 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 861/2007, nustatantis Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą. Žinoma, vadovaujantis šio reglamento 2 straipsnio 1 dalimi, šio reglamento taikymo sritis apima tik ieškinius, kurių suma, neskaičiuojant palūkanų, neviršija 2 000 eurų, ir todėl negalėjo būti taikomas nagrinėjamose bylose; tačiau, mano nuomone, šis reglamentas gali būti taikomas daugeliui likusių ginčų, susijusių su vartojimo sutartimis. Ginčuose, kurių suma, neskaičiuojant palūkanų, neviršija 2 000 eurų, procedūra yra iš esmės supaprastinta, nes ji paprastai rašytinė (vadovaujantis reglamento 5 straipsnio 1 dalimi, teismas, į kurį kreiptasi, surengia žodinį pagrindinės bylos nagrinėjimą, tik jei mano, kad tai yra reikalinga arba jei to prašo kuri nors šalis); neprivaloma, kad šalims atstovautų advokatas ar kitas teisės specialistas (10 straipsnis).
77 – 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1896/2006, nustatantis Europos mokėjimo įsakymo procedūrą (OL L 399, p. 1).
78 – 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 805/2004, sukuriantis neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą (OL L 143, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 7 t., p. 38).
79 – Reglamento Nr. 44/2001 32–56 straipsniai.
80 – Šiuo klausimu žr. Reglamento Nr. 861/2007 1 straipsnį ir Reglamento Nr. 1896/2006 1 straipsnio 1 dalies a punktą.
81 – Dėl laisvo mokėjimo įsakymų judėjimo žr. Reglamento Nr. 1896/2006 1 straipsnio 1 dalies b punktą. Dėl laisvo sprendimų, teisminių sandorių ir notarinių aktų judėjimo žr. Reglamento Nr. 805/2004 1 straipsnį. Dėl Reglamento Nr. 44/2001 tikslų žr. reglamento antrą konstatuojamąją dalį, kurioje nurodyta, kad „skirtumai tarp jurisdikciją ir teismo sprendimų pripažinimą reglamentuojančių nacionalinių taisyklių trukdo patikimai veikti vidaus rinkai“ ir todėl reikia „nuostatų dėl jurisdikcijos kolizinių normų civilinėse ir komercinėse bylose suvienodinimo ir formalumų supaprastinimo, siekiant užtikrinti greitą ir paprastą teismo priimtų sprendimų valstybėse narėse, kurios privalo laikytis šio reglamento, pripažinimą ir vykdymą“.
82 – Be to, P. A. Nielsen (minėta 20 išnašoje), p. 316, 30 punktas, iš esmės pažymi, kad vartotojai bus labiau linkę pirkti internetu, jei turės suprantamą apsaugos procesą, jei žinos, pavyzdžiui, kad jie turi galimybę pareikšti ieškinį savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje.
83 – Vadovaujantis Paslaugų direktyvos 3 straipsnio 2 dalimi, ši direktyva „nėra susijusi su tarptautinės privatinės teisės taisyklėmis, visų pirma taisyklėmis, reglamentuojančiomis sutartinėms ir nesutartinėms prievolėms taikytiną teisę, įskaitant taisykles, kurios garantuoja, kad vartotojai naudosis apsauga, kurią jiems suteikia vartotojų apsaugos taisyklės, nustatytos jų valstybėje narėje galiojančiuose vartotojų teisės aktuose“. Žinoma, iš šio straipsnio galima daryti išvadą, kad jis susijęs tik su taisyklėmis, reglamentuojančiomis sutartinėms ir deliktinėms prievolėms taikytiną teisę, bet dokumente „Paslaugų direktyvos įgyvendinimo vadovas“ (http://ec.europa.eu/internal_market/services/services-dir/proposal_en.htm#handbook, p. 17) Komisija, remdamasi šiuo straipsniu, patvirtina, kad direktyvoje nėra sprendžiamas teismų jurisdikcijos klausimas, nes jis reglamentuojamas Reglamente Nr. 44/2001.
84 – Papildysiu, kad Paslaugų direktyvos devyniasdešimt penktoje konstatuojamojoje dalyje kaip objektyvios priežastys yra nurodomos, be kita ko, papildomos išlaidos, faktiškai patirtos dėl paslaugos teikimo atstumo arba techninių ypatumų, skirtingos rinkos sąlygos, pavyzdžiui, sezoniškumo nulemtas paklausos didėjimas arba mažėjimas, skirtinga atostogų trukmė valstybėse narėse, skirtinga konkurentų kainodara ir papildoma rizika, susijusi su taisyklėmis, kurios skiriasi nuo įsisteigimo valstybės narės taisyklių.
85 – Doktrinoje tokios nuomonės laikosi pavyzdžiui R. Geimer, R. A. Schütze (minėta 53 išnašoje), p. 335, 38 punktas; H.‑W. Micklitz, P. Rott „Vergemeinschaftung des EuGVÜ in der Verordnung (EG) Nr. 44/2001“, Europäische Zeitschrift für Wirtschaftsrecht, Nr. 11/2001, p. 331; J.‑P. Beraudo „Actualité: le règlement (CE) du Conseil du 22 décembre 2000 concernant la compétence judiciaire, la reconnaissance et l’exécution des décisions en matière civile ou commerciale“, JurisClasseur procédure civile, 2002, 52 dalis, 32 punktas; J. J. Fawcett, J. M. Harris, M. Bridge „International Sale of Goods in the Conflict of Laws“, Oxford University Press, Oksfordas, 2005, p. 501, 10.16 punktas.