1.

Nagrinėjamą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui pateikė Bundesgerichtshof (Vokietijos Aukščiausiasis federalinis teismas; toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas). Pateikti prejudiciniai klausimai susiję su 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo ( 2 ) (toliau – Reglamentas Nr. 44/2001) 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio aiškinimu.

2.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Teisingumo Teismo atsakymai reikalingi tam, kad galėtų nuspręsti, ar Vokietijos teismai turi jurisdikciją nagrinėti Plauene (Vokietija) įsteigtos įmonės Car Trim GmbH (toliau – ieškovė pagrindinėje byloje) pateiktą ieškinį Villastone (Italijoje) įsteigtai įmonei KeySafety Systems SRL (toliau – atsakovė pagrindinėje byloje) dėl žalos atlyginimo.

3.

Atsakovė pagrindinėje byloje nuo 2001 m. liepos mėn. iki 2003 m. gruodžio mėn. iš įmonės, kurios teises yra perėmusi ieškovė, pirko oro pagalvių sistemų komponentus, kuriems pagaminti reikalingos dalys ir žaliavos iš esmės buvo tiekiamos žemesnės gamybos grandies tiekėjų. Dėl šių komponentų, kuriuos ieškovė pagal susitarimą, pateikus užsakymą, turėjo tiekti atsakovei pagrindinėje byloje franko sąlygomis į atsakovės gamyklą Kolefere (Italija), gamybos ir tiekimo šalys sudarė iš viso penkias tiekimo pagrindų sutartis, po vieną skirtingam automobilio tipui.

4.

Atsakovė nutraukė įvairias sutartis nuo 2003 metų pabaigos ir todėl ieškovė, tai vertindama kaip sutarčių pažeidimus, pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo Landgericht Chemnitz, kurio jurisdikcijoje buvo tuometinė gamybos vieta. Šis teismas atmetė ieškinį kaip nepriimtiną dėl Vokietijos teismo tarptautinės jurisdikcijos nebuvimo. Oberlandesgericht Dresden atmetė ieškovės apeliacinį skundą. Gavusi apeliacinio teismo leidimą, ieškovė pateikė skundą dėl šio sprendimo peržiūrėjimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

5.

Reglamento Nr. 44/2001 2 konstatuojamoje dalyje numatyta:

„Tam tikri skirtumai tarp jurisdikciją ir teismo sprendimų pripažinimą reglamentuojančių nacionalinių taisyklių trukdo patikimai veikti vidaus rinkai. Nuostatos dėl jurisdikcijos kolizinių normų civilinėse ir komercinėse bylose suvienodinimo ir formalumų supaprastinimo, siekiant užtikrinti greitą ir paprastą teismo priimtų sprendimų valstybėse narėse, kurios privalo laikytis šio reglamento, pripažinimą ir vykdymą, yra labai svarbios.“

6.

Pagal Reglamento Nr. 44/2001 11 konstatuojamąją dalį:

„Jurisdikcijos taisyklės turi būti ypač nuspėjamos ir pagrįstos principu, pagal kurį jurisdikcija paprastai priklauso nuo atsakovo gyvenamosios vietos, ir šiuo pagrindu jurisdikcija turi būti visada prieinama, išskyrus keletą aiškiai nustatytų situacijų, kuriuose bylinėjimosi objektas arba šalių autonomija pateisinama kaip kitokia susijusi aplinkybė. <…>“

7.

Reglamento Nr. 44/2001 12 konstatuojamoje dalyje numatyta:

„Jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą.“

8.

Jurisdikcijos taisyklės pateiktos Reglamento Nr. 44/2001 II skyriuje.

9.

Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 1 skirsnio „Bendrosios nuostatos“ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose.“

10.

Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 2 skirsnio „Speciali jurisdikcija“ 5 straipsnyje nustatyta:

„Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl:

<…>“

11.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šiuos du prejudicinius klausimus:

12.

Rašytines pastabas pateikė atsakovė pagrindinėje byloje, Čekijos, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Europos Bendrijų Komisija.

13.

Savo pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar sutartys dėl prekių, kurios turi būti padarytos ar pagamintos bei patiektos pagal tam tikrus pirkėjo nustatytus reikalavimus, tiekimo, turi būti kvalifikuojamos kaip „prekių pardavimas“, ar kaip „paslaugų teikimas“ Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio prasme. Jis taip pat klausia, kurie kriterijai yra svarbūs atskiriant „prekių pardavimą“ ir „paslaugų teikimą“ taikant Reglamentą Nr. 44/2001.

14.

Dėl sutarčių dėl prekių, kurios turi būti padarytos ar pagamintos, tiekimo visos rašytines pastabas pateikusios šalys vieningai sutinka, kad tokios sutartys turi būti kvalifikuojamos kaip prekių pardavimo sutartys, net jei pirkėjas nustatė tam tikrus reikalavimus dėl šių prekių įsigijimo, apdirbimo ir tiekimo, įskaitant gamybos kokybės, tiekimo patikimumo ir gero užsakymo vykdymo administraciniu atžvilgiu užtikrinimą. Komisija papildomai nurodo, kad padėtis skiriasi, jei minėtas prekes užsakantis asmuo privalo pats patiekti pagrindinę dalį gamybai būtinų medžiagų.

15.

Vokietijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės taip pat pateikė savo nuomones dėl kriterijų, kurie yra svarbūs atskiriant „prekių pardavimą“ ir „paslaugų teikimą“. Vokietijos vyriausybės nuomone, būtina naudoti ekonominius kriterijus tam, kad nustatyti, kurios prievolės apibūdina sutartį. Jungtinės Karalystės vyriausybės nuomone, lemiamas kriterijus yra tas, kad pardavėjo įsipareigojimas yra pristatymas ir nuosavybės teisės į prekes perleidimas.

16.

Manau, kad pirmasis prejudicinis klausimas gali būti suprantamas keletu būdų. Jis gali būti suprantamas kaip siūlantis Teisingumo Teismui apibrėžti kriterijus, kurie yra svarbūs atskiriant „prekių pardavimą“ ir „paslaugų teikimą“, bendrai arba apibrėžti juos tik pagrindinės bylos objekto atžvilgiu ar kaip priemonę bendro „prekių pardavimo“ ir „paslaugų teikimo“ atskyrimo taikymo pasekmėms konkrečiu atveju nustatyti.

17.

Būtina nurodyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio tekstas savaime neleidžia atsakyti į pateiktą klausimą, kadangi jis neapibrėžia „prekių pardavimo“ ir „paslaugų teikimo“ sąvokų. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nurodė, kad būtina remtis Reglamento Nr. 44/2001 rengimo istorija, juo siekiamais tikslais ir struktūra ( 3 ). Nemanau, kad būtų naudinga nagrinėti šio reglamento rengimo istoriją, siekiamus tikslus ir struktūrą. Tam pakanka nurodyti naujausią Teisingumo Teismo praktiką ( 4 ).

18.

Bendrijos teisėje bei Teisingumo Teismo sprendimuose įtvirtintų teiginių nepakanka, kad būtų galima nustatyti bendro „prekių pardavimo“ ir „paslaugų teikimo“ atskyrimo kriterijus. Kaip išplaukia iš 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Falco Privatstiftung ir Rabitsch ( 5 ) 33 punkto, „paslaugos“ sąvoka, vartojama Reglamente Nr. 44/2001, turi savarankišką turinį, kuris nepriklauso nuo šios sąvokos aiškinimo EB 50 straipsnio prasme ar kituose nei Reglamentas Nr. 44/2001 Bendrijos antrinės teisės aktuose. Mano nuomone, tą patį galima teigti apie „prekės“ sąvoką. Taigi, Teisingumo Teismo praktika, aiškinanti „paslaugos“ ir „prekės“ sąvokas pagrindinių vidaus rinkos laisvių požiūriu, netaikoma esant Reglamento Nr. 44/2001 kontekstui.

19.

Kol kas Teisingumo Teismas pateikė tik dalinę negatyvią „paslaugų teikimo sutarties“ sąvokos apibrėžtį Reglamento N° 44/2001 prasme, nuspręsdamas, kad minėta sąvoka netaikoma sutarčiai, kuria intelektinės nuosavybės teisės turėtojas suteikia kontrahentui teisę ja naudotis už atlyginimą ( 6 ). Tačiau iš to negalima daryti jokios bendrai taikytinos išvados.

20.

Manau, kad bendra prašomo atskyrimo analizė nereikalinga. Atsižvelgiant į ekonominio gyvenimo sudėtingumą, toks bendras atskyrimas objektyviai nėra įmanomas. Kadangi procesinėje teisėje vartojamos materialinio turinio sąvokos, kaip antai šiuo atveju „prekė“ ir „paslauga“, akivaizdu, kad tokias sąvokas aiškinti ir jas atskirti viena nuo kitos būtina remiantis materialinėmis Bendrijos teisės normomis kiekvienu atskiru atveju, ypač atsižvelgiant į tokių sąvokų vartojimo objektą.

21.

Ši prielaida yra mano atsakymo į pirmąjį prejudicinį klausimą pradžios taškas. Reikėtų pabrėžti, kad galime duoti atsakymą tik pagrindinės bylos aplinkybių požiūriu.

22.

Dėl to būtina nurodyti, kad ieškovė sudarė su atsakove penkias oro pagalvių sistemų komponentų tiekimo pagrindų sutartis. Atsakovė pagrindinėje byloje, kuri buvo pirkėja, nustatė tam tikrus reikalavimus, susijusius su šių komponentų kokybe. Tačiau tai nedaro jokios įtakos faktui, kad galutinis nagrinėjamų sutarčių objektas yra prekių, turinčių sutartas savybes, tiekimas.

23.

Net jei remdamasis Oberlandesgericht Dresden, kuris yra apeliacinis teismas pagrindinėje byloje, sutikčiau, kad tarp ieškovo sutartinių prievolių yra prievolės, atitinkančios paslaugų teikimo sąvoką, t. y. iš žemesnės gamybos grandies subtiekėjų nupirktų komponentų supjaustymas ir apdirbimas, siekiant juos pritaikyti atsakovės pagrindinėje byloje poreikiams, šios prievolės būtų tik papildomos. Teisingumo Teismas jau pripažino principą, kuriuo atsakovė taip pat remiasi savo rašytinėse pastabose ir kuris nurodo, kad papildoma prievolė eina paskui pagrindinę prievolę ( 7 ).

24.

Iš to išplaukia, kad pagrindinė prievolė nagrinėjamose sutartyse buvo oro pagalvių sistemų komponentų tiekimas, todėl sutartiniams santykiams tarp ieškovės ir atsakovės pagrindinėje byloje, šių santykių turiniui ir pasekmėms turi būti taikoma Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirma įtrauka.

25.

Galiausiai, jei tarp ieškovės ir atsakovės sudarytos sutartys būtų vertinamos pagrindinių vidaus rinkos laisvių požiūriu, akivaizdu, kad jos priklausytų laisvo prekių, o ne paslaugų judėjimo kategorijai.

26.

Taigi, į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunktis turi būti aiškinamas taip, kad sutartis dėl prekių, kurios turi būti padarytos ar pagamintos, tiekimo reikia kvalifikuoti kaip prekių pardavimą, net jei pirkėjas nustatė tam tikrus reikalavimus dėl šių prekių įsigijimo, apdirbimo ir tiekimo, įskaitant ir gamybos kokybės užtikrinimą.

27.

Savo antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo iš esmės išaiškinti pardavimo išsiunčiant atžvilgiu Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmos įtraukos sąvoką „vieta <…> valstybėje narėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį“, tam kad būtų nustatyta prievolės įvykdymo vieta, kuri yra susiejimo su jurisdikciją sutarčių srityje turinčiu teismu kriterijus.

28.

Iš esmės atsakovė pagrindinėje byloje bei Čekijos ir Vokietijos vyriausybės vieningai sutinka, kad pardavimo išsiunčiant atveju vieta, į kurią pagal sutartį prekės buvo ar turėtų būti pristatytos, nustatoma remiantis fizinio prekių perdavimo pirkėjui vieta.

29.

Į antrąjį prejudicinį klausimą pateiktuose atsakymuose Jungtinės Karalystės vyriausybė ir Komisija detaliau apibūdina pardavimo sutarties rūšį.

30.

Neatsižvelgiant į tai, Komisijos atsakymas iš esmės atitinka atsakovės pagrindinėje byloje bei Čekijos ir Vokietijos vyriausybių pasiūlytus atsakymus. Komisijos nuomone, pardavimo, kai būtinas prekių gabenimas ir kai pardavėjas turi perduoti minėtas prekes pirmam vežėjui, kad šis jas perduotų pirkėjui, atveju („pardavimas išsiunčiant“) pristatymo vieta turi būti nustatoma atsižvelgiant į tai, kur pirkėjas faktiškai perima ar turėjo perimti pristatytas prekes pagal sutartį (parduotų prekių paskirties vieta).

31.

Jungtinės Karalystės vyriausybės nuomone, pristatymo vietai nustatyti būtina remtis sutarties sąlygomis. Kuomet pagrindinė pardavėjo prievolė yra prekių išsiuntimas ir prireikus nuosavybės perleidimo dokumentų pateikimas pirkėjui, minėta pristatymo vieta yra, jei kitaip nenumatyta sutartyje, vieta, kurioje prekės buvo perduotos vežėjui, kad šis jas atiduotų pirkėjui arba perduotų jas pagal šio nurodymus.

32.

Pirmiausia būtina atkreipti dėmesį į tai, kad sąvoka „pardavimas išsiunčiant“ kyla iš nacionalinės teisės ir kad jos turinys gali būti skirtingas skirtingų valstybių narių teisinėse sistemose. Todėl manau, kad būtų netinkama, jei Teisingumo Teismas aiškintų nuostatą „vieta valstybėje narėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį“ būtent pardavimo išsiunčiant atžvilgiu. Teisingumo Teismas gali aiškinti minėtą nuostatą tik bendrai pardavimo sutarties atžvilgiu.

33.

Nuostata „vieta valstybėje narėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į toliau nurodytus faktus.

34.

Pirma, remiantis Teisingumo Teismo praktika, Reglamento Nr. 44/2001 tikslas – siekti teisinio saugumo, kuris sustiprina Europos bendrijoje įsisteigusių asmenų teisinę apsaugą, sudarant sąlygas ir ieškovui lengvai nustatyti teismą, kuriame jis galėtų iškelti bylą, ir atsakovui protingai numatyti teismą, kuriame jam gali būti iškelta byla ( 8 ). Iš to išplaukia, kad šiuo atveju prašomas išaiškinimas turi užtikrinti būtiną pusiausvyrą tarp pardavėjo ir pirkėjo interesų.

35.

Antra, specialios jurisdikcijos sutartinių prievolių srityje taisyklė, numatyta Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkte, kuri papildo pagrindinę taisyklę, pagal kurią jurisdikcija priklauso gyvenamosios vietos ar buveinės teismui, atitinka artimumo reikalavimą ir yra pagrįsta sutarties ir jurisdikciją turinčio teismo glaudaus ryšio buvimu ( 9 ).

36.

Trečia, dėl prievolių pagal prekių pardavimo sutartis vykdymo vietos, siekiant sustiprinti teisminės jurisdikcijos taisyklių suvienodinimo ir nuspėjamumo tikslus, Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmoje įtraukoje šis susiejimo kriterijus apibrėžtas atskirai ( 10 ).

37.

Iš to, kas pasakyta, aišku, kad prašomas išaiškinimas turi būti daromas atsižvelgiant į artimumo ir nuspėjamumo tikslus bei laikantis teisinio saugumo reikalavimo.

38.

Manau, kad aiškinimas, jog „vieta <…> valstybėje narėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį“, turi būti suprantama kaip vieta, kurioje prekės fiziškai perduodamos ar turėtų būti perduodamos pirkėjui, labiausiai atitinka šiuos reikalavimus. Ši pristatymo vietos samprata geriausiai atitinka specialios jurisdikcijos taisyklės, numatytos Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunktyje, esmę.

39.

Toks aiškinimas atitinka ne tik artimumo kriterijų, bet ir nuspėjamumo reikalavimą, nes jis ir ieškovui, ir atsakovui leidžia lengvai nustatyti teismus, kuriuose gali būti keliama byla.

40.

Siūlomas aiškinimas prekių fizinio perdavimo pirkėjui vietą iškelia kaip kriterijų, pagal kurį nustatoma prekių pristatymo vieta, neatsižvelgiant į skirtingų valstybių narių nacionalinę teisę. Šį kriterijų lengva nustatyti bei įrodyti ir jis leidžia lengvai nustatyti jurisdikciją turintį teismą.

41.

Taigi, į antrąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad nuostata „vieta <…> valstybėje narėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį“, įtvirtinta Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmoje įtraukoje, turi būti aiškinama kaip reiškianti vietą, kur prekės fiziškai perduodamos ar turėtų būti perduodamos pirkėjui.

42.

Atsižvelgdamas į tai, kas pasakyta, siūlau Teisingumo Teismui į Bundesgerichtshof pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip: