TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2009 m. spalio 1 d. ( *1 )

„Laisvas kapitalo judėjimas — EB 56 straipsnis — Apribojimai — Pateisinimai — Aprūpinimo būstu politika — Bendro ekonominio intereso paslaugos“

Byloje C-567/07

dėl Raad van State (Nyderlandai) 2007 m. gruodžio 19 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2007 m. gruodžio 27 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Minister voor Wonen, Wijken en Integratie

prieš

Woningstichting Sint Servatius,

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas P. Jann, teisėjai A. Tizzano (pranešėjas), A. Borg Barthet, E. Levits ir J.-J. Kasel,

generalinis advokatas M. Poiares Maduro,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į žodinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. kovo 19 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

Woningstichting Sint Servatius, atstovaujamos advokatų M. de Boer, J. de Pree ir P. Slot,

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. Wissels ir Y. de Vries,

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma,

Airijos vyriausybės, atstovaujamos D. O’Hagan, padedamo baristerės M. Gray,

Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos J. Fazekas, R. Somssich ir K. Borvölgyi,

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos M. Dowgielewicz ir P. Kucharski bei K. Majcher,

Švedijos vyriausybės, atstovaujamos S. Johannesson,

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos E. Traversa, V. Di Bucci, H. van Vliet ir A. Nijenhuis,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl EB 56, 58 straipsnių, 86 straipsnio 2 dalies, 87 ir 88 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant bylą tarp Minister voor Wonen, Wijken en Integratie (Aprūpinimo būstu, administracinio suskirstymo ir integracijos ministras; toliau – ministras) ir Woningstichting Sint Servatius (toliau – Servatius) dėl ministro atsisakymo suteikti Servatius, licencijuotai įstaigai, kuri veikia aprūpinimo socialiniu būstu srityje Nyderlanduose, leidimą investuoti į nekilnojamojo turto projektą Lježe (Belgija).

Nacionalinė teisė

3

Nyderlandų konstitucijos 22 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „Pakankamo gyvenamųjų patalpų suteikimo skatinimas yra valstybės uždavinys“. Šio uždavinio pobūdis ir apimtis apibrėžiami Aprūpinimo būstu įstatyme (Woningwet) ir Reglamente dėl socialinio būsto nuomos sektoriaus administravimo (Besluit beheer sociale-huursector; toliau – BBSH).

4

Aprūpinimo būstu įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Neapriboto teisnumo susivienijimai ir fondai, siekiantys veikti tik aprūpinimo būstu srityje ir neketinantys paskirstyti dividendų kitais negu aprūpinimo būstu interesais, pagal Koninklijk Besluit (Karaliaus reglamentas) gali būti licencijuojami kaip vien aprūpinimo būstu srityje veikiančios įstaigos.“

5

70c straipsnyje numatyta:

„Licencijuotos įstaigos suteikia gyvenamąsias patalpas pirmiausia tiems asmenims, kurie dėl savo pajamų arba kitų aplinkybių turi sunkumų rasti sau tinkamas gyvenamąsias patalpas. <…>“

6

Šio įstatymo 70d straipsnyje nustatyta:

„1.   Licencijuotas įstaigas kontroliuoja atsakingas ministras pagal 71a straipsnio 1 dalies pirmą sakinį ir b punktą.

2.   Papildomi nurodymai dėl kontrolės nustatomi priimant viešojo administravimo reglamentą arba juo remiantis. <…>“

7

Aprūpinimo būstu įstatymo 120a straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Reglamente arba remiantis juo gali būti nustatoma, kad atsakingas ministras eksperimento tikslais gali laikinai nukrypti arba leisti nukrypti nuo reglamente arba juo remiantis priimtų taisyklių.“

8

Pagal BBSH 9 straipsnį licencijuotos įstaigos įstatų pakeitimus, įskaitant pakeitimą, susijusį su jos veiklos geografine zona, turi patvirtinti kompetentingas ministras.

9

BBSH 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „Licencijuota įstaiga vykdo veiklą tik aprūpinimo būstu srityje. <…>“.

10

Galiausiai BBSH 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Ministras gali nukrypti arba leisti nukrypti nuo šio reglamento eksperimentų, kurie, jo nuomone, naudingi aprūpinant būstu, tikslais.“

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

11

Servatius yra licencijuota įstaiga Aprūpinimo būstu įstatymo 70 straipsnio 1 dalies prasme. Pagal įstatus jos tikslas – vykdyti veiklą vien aprūpinimo būstu srityje; jos veiklos teritorija apribota tam tikromis Nyderlandų savivaldybėmis. Servatius yra vienintelė holdingo bendrovės Servatius Holding Maastricht B.V. akcininkė ir valdytoja.

12

Ketindama Lježo mieste, esančiame 30 km nuo Nyderlandų sienos, įgyvendinti gyvenamųjų patalpų statybos projektą, Servatius per Servatius Holding Maastricht B.V. pagal Belgijos teisę įsteigė dvi bendroves ir paprašė kompetentingo Nyderlandų ministro leidimo eksperimento tikslais pagal Aprūpinimo būstu įstatymo 120a straipsnį ir BBSH 49 straipsnį. Šis projektas skirtas kompleksui, sudarytam iš butų pardavimui ir nuomai, automobilių stovėjimo aikštelių ir verslo patalpų.

13

Siekdama finansuoti šį projektą Servatius vienam iš savo filialų Belgijoje paskolino pinigų už 1,5% palūkanas po to, kai ji pati, kaip Nyderlanduose licencijuota įstaiga, sudarė paskolos sutartį ypač palankiomis sąlygomis.

14

2002 m. gruodžio 5 d. Sprendimu ministras atsisakė suteikti Servatius leidimą dėl projekto dėl šio įgyvendinimo vietos Belgijoje. Ministro nuomone, Servatius neįrodė, kad šis projektas bus naudingas Nyderlandų būstų rinkai ir ypač ieškantiems būsto Mastrichto regione (Nyderlandai). Todėl Servatius statybos projektas negavo eksperimentinio projekto statuso pagal Aprūpinimo būstu įstatymo 120a straipsnį ir BBSH 49 straipsnį, kuris būtų suteikęs teisę vykdyti planuojamas statybas Belgijoje.

15

2003 m. gruodžio 29 d. Sprendimu ministras pripažino nepagrįstu Servatius pateiktą skundą dėl sprendimo atsisakyti suteikti leidimą dėl jos statybos projekto.

16

2006 m. gegužės 19 d. Sprendimu Rechtbank Maastricht (Mastrichto pirmosios pakopos teismas) pripažino pagrįstu Servatius ieškinį dėl minėto sprendimo dėl atsisakymo ir jį panaikinęs grąžino bylą nagrinėti ministrui, nurodydamas priimti naują sprendimą dėl Servatius skundo.

17

2006 m. birželio 29 d. ministras pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

18

Raad van State, turėdamas abejonių dėl EB 56, 58 straipsnių, 86 straipsnio 2 dalies, 87 ir 88 straipsnių išaiškinimo, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.

Ar tuomet, kai įmonė, kuriai pagal įstatymą suteikiama teisė užtikrinti aprūpinimą būstais Nyderlanduose, ir ją įgyvendindama ji gali naudotis valstybės lėšomis, ir kuri pagal įstatymą gali vykdyti veiklą tik užtikrindama šį interesą bei iš esmės vykdo veiklą tik Nyderlanduose (licencijuota įstaiga), negali vykdyti veiklos užsienyje be išankstinio ministerijos leidimo, konstatuotinas laisvo kapitalo judėjimo apribojimas EB 56 straipsnio prasme?

2.

a)

Ar valstybės narės aprūpinimo būstais sritis gali būti laikoma viešosios tvarkos interesu EB 58 straipsnio prasme?

b)

Ar valstybės narės aprūpinimo būstais sritis gali būti laikoma Teisingumo Teismo praktikoje pripažintu privalomu bendrojo intereso pagrindu?

c)

Visų pirma, ar suinteresuotumas užtikrinti valstybės narės aprūpinimo būstais sistemos veiksmingumą ir finansavimą gali būti laikomas viešosios tvarkos interesu EB 58 straipsnio prasme arba Teisingumo Teismo praktikoje pripažintu privalomu bendrojo intereso pagrindu?

3.

a)

Ar išankstinio leidimo reikalavimas, keliamas licencijuotai įstaigai pirmojo klausimo prasme, su sąlyga, kad tai sudaro 2 klausimo a, b ir c punktų prasme pateisinamą apribojimą, yra būtinas ir proporcingas?

b)

Ar valstybė narė, kuri remiasi šiuo pateisinimu, turi didelę diskreciją nustatydama atitinkamo bendrojo intereso apimtį ir šio intereso užtikrinimo būdą? Ar šiuo atveju taip pat svarbu, kad Bendrija aprūpinimo būstais srityje neturi arba beveik neturi kompetencijos?

4.

a)

Ar valstybė narė, pateisindama laisvo kapitalo judėjimo apribojimą, greta EB 58 straipsnyje nurodytų ir Teisingumo Teismo praktikoje pripažintų privalomų bendrojo intereso pagrindų arba kartu gali remtis ir EB 86 straipsnio 2 dalimi, kai atitinkamoms įmonėms suteikiamos specialios teisės ir šioms įmonėms patikima teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas?

b)

Ar bendrasis interesas EB 58 straipsnio prasme ir Teisingumo Teismo praktikoje pripažinti privalomi bendrojo intereso pagrindai savo turiniu atitinka bendrą ekonominę svarbą EB 86 straipsnio 2 dalies prasme?

c)

Ar atitinkamos valstybės narės rėmimasis EB 86 straipsnio 2 dalimi pateikiant argumentą, kad atitinkamos įmonės, kurioms suteikiamos specialios teisės, vykdo bendros ekonominės svarbos uždavinius, turi papildomos reikšmės, palyginti su rėmimusi bendruoju interesu EB 58 straipsnio prasme ir Teisingumo Teismo praktikoje pripažintais privalomais bendrojo intereso pagrindais?

5.

a)

Ar įmonės, kaip licencijuotos įstaigos, pirmojo klausimo prasme, kurios ne tik įpareigotos panaudoti visas savo lėšas aprūpinimo būstais tikslais bet ir vykdo ekonominę veiklą šioje srityje, visų arba dalies savo uždavinių atžvilgiu gali būti laikomos įmonėmis, kurioms patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas EB 86 straipsnio 2 dalies prasme?

b)

Ar teigiamam atsakymui į 5 klausimo a punktą reikia, kad atitinkamos įmonės turėtų atskirą buhalterinę apskaitą, kuria remiantis galima aiškiai nustatyti, kokios išlaidos ir kokios pajamos yra susijusios su jų socialine ir komercine veikla, ir kad ši pareiga būtų įtvirtinta nacionalinės teisės normoje? Ar tada turi būti garantuojama, kad valstybės narės suteiktos lėšos bus naudojamos tik socialinei veiklai ir jos tęstinumui?

6.

a)

Ar tuo atveju, jei licencijuota įstaiga pirmojo klausimo prasme visų arba dalies savo uždavinių atžvilgiu turi būti laikoma įmone, kuriai patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas EB 86 straipsnio 2 dalies prasme, patikėjimą teikti tokias paslaugas galima pateisinti tuo, kad licencijuotai įstaigai nustatomas laisvo kapitalo judėjimo apribojimas EB 56 straipsnio prasme?

b)

Ar valstybė narė, kuri remiasi šiuo pateisinimu, turi didelę diskreciją nustatydama atitinkamo bendrojo intereso apimtį ir šio intereso užtikrinimo būdą? Ar šiuo atveju taip pat svarbu, kad Bendrija aprūpinimo būstais srityje neturi arba beveik neturi kompetencijos?

7.

a)

Ar dėl aplinkybės, kad valstybė narė atitinkamoms įmonėms EB 86 straipsnio 2 dalies prasme suteikia lėšų, reikia apriboti jų veiklą teritoriniu atžvilgiu siekiant užkirsti kelią tam, kad šios lėšos būtų laikomos neleistina valstybės pagalba ir kad įmonės, naudodamos šias lėšas kitoje valstybėje narėje, ne rinkos sąlygomis konkuruotų su įmonėmis šioje valstybėje narėje?

b)

Ar valstybė narė, šiuo atveju – Nyderlandai, licencijuotoms įstaigoms pirmojo klausimo prasme, kurios ketina kitose valstybėse narėse vykdyti socialinio ir ekonominio pobūdžio veiklą aprūpinimo būstais srityje, gali nustatyti išankstinio leidimo reikalavimą, jeigu pirma nurodytoje valstybėje narėje dar nenustatyta įstatyminė pareiga atskirti šias veiklos rūšis? Ar tokiu atveju šis išankstinio leidimo reikalavimas, siekiant paisyti EB 87 ir 88 straipsnių, yra būtina ir proporcinga priemonė?“

Dėl 1–3 klausimų

19

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas trimis pirmaisiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, iš esmės klausia, ar tai, kad valstybė narė reikalauja, jog įstaiga, kaip antai Servatius, kuri yra licencijuota Aprūpinimo būstu įstatymo 70 straipsnio 1 dalies prasme kaip veiklą aprūpinimo būstu srityje vykdanti įstaiga, gautų išankstinį leidimą investuoti į statybas kitoje valstybėje narėje, yra laisvo kapitalo judėjimo apribojimas EB 56 straipsnio prasme. Jeigu į šį klausimą bus atsakyta teigiamai, šis teismas nori žinoti, ar, pirma, tokį apribojimą galima pateisinti motyvais, susijusiais su aprūpinimo būstu valstybėje narėje politikos interesu bei su tokios politikos finansavimu, remiantis nukrypti leidžiančia nuostata, kuri aiškiai leidžiama EB 58 straipsniu, arba privalomu bendrojo intereso pagrindu, pripažintu Teisingumo Teismo praktikoje, ir, antra, ar toks apribojimas yra būtina ir proporcinga siekiamo tikslo įgyvendinimo priemonė.

20

Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, pirmiausia reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką kapitalo judėjimas apima sandorius, pagal kuriuos ne rezidentai investuoja į nekilnojamąjį turtą valstybės narės teritorijoje, kaip tai matyti iš kapitalo judėjimo nomenklatūros, esančios 1988 m. birželio 24 d. Tarybos direktyvoje 88/361/EEB dėl Sutarties 67 straipsnio (šis straipsnis panaikintas Amsterdamo sutartimi) įgyvendinimo (OL L 178, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 10 sk., 1 t., p. 10), nes ši nomenklatūra išsaugo savo buvusią nominaliąją reikšmę siekiant apibrėžti kapitalo judėjimo sąvoką (žr., be kita ko, 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, Rink. p. I-1129, 23 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Kitaip tariant, teisės kitos valstybės narės teritorijoje įsigyti, eksploatuoti ir perleisti nekilnojamąjį turtą įgyvendinimas yra kapitalo judėjimas (žr., be kita ko, 2002 m. kovo 5 d. Sprendimo Reisch ir kt., C-515/99, C-519/99–C-524/99 ir C-526/99–C-540/99, Rink. p. I-2157, 29 punktą ir minėto sprendimo Festersen 22 punktą).

21

Taigi, kaip Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, tarp EB 56 straipsnio 1 dalimi draudžiamų priemonių, kaip laisvo kapitalo judėjimo apribojimų, yra tos, kurios atgraso atgraso vienos valstybės narės rezidentus investuoti nekilnojamąjį turtą kitose valstybėse narėse (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Festersen 24 punktą).

22

Taip yra nacionalinių priemonių, investuotojams į nekilnojamąjį turtą nustatančių išankstinę leidimo procedūrą, kuri net dėl savo objekto apriboja laisvą kapitalo judėjimą, atveju (šiuo klausimu žr. 1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Konle, C-302/97, Rink. p. I-3099, 39 punktą ir minėto sprendimo Reisch ir kt. 32 punktą).

23

Pagrindinėje byloje aišku, kad pagal nagrinėjamas nacionalines nuostatas Nyderlanduose licencijuotos įstaigos turi savo investavimo į nekilnojamąjį turtą užsienyje projektų atžvilgiu laikytis išankstinės administracinės procedūros, kurią vykdant jos turi įrodyti, kad atitinkamai investuojama bus tik turint aprūpinimo būstu Nyderlanduose interesą.

24

Šiomis sąlygomis reikia daryti išvadą, kad tokių įstaigų pareiga gauti išankstinį kompetentingo ministro leidimą, siekiant investuoti į nekilnojamąjį turtą kitose nei jų buveinės valstybėse narėse, yra laisvo kapitalo judėjimo apribojimas.

25

Tačiau reikia priminti, kad pagal gerai išplėtotą teismų praktiką nacionalines priemones, kurios apriboja laisvą kapitalo judėjimą, galima pateisinti nurodytais EB 58 straipsnyje arba privalomais bendrojo intereso pagrindais, su sąlyga, kad jos būtų tinkamos įgyvendinti siekiamą tikslą ir neviršytų to, kas būtina norint jį pasiekti (žr. 2007 m. spalio 23 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-112/05, Rink. p. I-8995, 72 ir 73 punktus bei juose nurodytą teismų praktiką).

26

Pagrindinėje byloje Nyderlandų vyriausybė tvirtina, kad nagrinėjama išankstinio leidimo sistema gali būti pateisinama reikalavimais, susijusiais su šios valstybės narės vykdoma aprūpinimo būstu politika ir jos finansavimu, motyvais, susijusiais su viešąją tvarka EB 58 straipsnio prasme, ir Teisingumo Teismo pripažintu privalomu bendrojo intereso pagrindu.

27

Tokia tvarka siekiama užtikrinti, kad licencijuotos įstaigos pagal savo įstatus investuotų į projektus, susijusius su aprūpinimo būstu Nyderlanduose interesu, ypač siekiant garantuoti pakankamą būstų pasiūlą asmenims, kurių pajamos yra mažos, arba kitoms socialiai pažeidžiamų gyventojų kategorijoms. Taip pat siekiama išvengti, kad finansinėmis lengvatomis, kuriomis šios įstaigos naudojasi realizuodamos įstatuose nustatytus tikslus, nebūtų piktnaudžiaujama kitose ekonominės veiklos srityse, sukeliant pavojų minėtos aprūpinimo būstu politikos veiksmingumui ir finansavimui.

28

Dėl EB 58 straipsnyje nustatytų leidžiančių nukrypti nuostatų pirmiausia pakanka konstatuoti, kad nors būtinybė, kad valstybė narė remtų aprūpinimą socialiniu būstu, gali būti pagrindinis visuomenės interesas, šiuo atveju negalima remtis viešąja tvarka, nes hipotetinis įstatuose licencijuotoms įstaigoms nustatytų pareigų nesilaikymas ir galimas piktnaudžiavimas lėšomis, kurias jos gauna ne už socialinę veiklą, nėra reali ir pakankamai didelė grėsmė tokiam pagrindiniam interesui (šiuo klausimu žr. 2000 m. kovo 14 d. Sprendimo Église de scientologie, C-54/99, Rink. p. I-1335, 17 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

29

Kalbant apie pateisinimus, pagrįstus privalomais bendrojo intereso pagrindais, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, jog nacionalinės teisės aktais galima apriboti laisvą kapitalo judėjimą kovojant su spaudimu žemės rinkoje arba teritorijos tvarkymo tikslu, siekiant išlaikyti nuolatinius gyventojus kaimo vietovėse (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimo Konle 40 punktą; Reisch ir kt. 34 punktą ir Festersen 27 ir 28 punktus).

30

Vadinasi, pagal analogiją reikia konstatuoti, kad reikalavimai, susiję su valstybės narės aprūpinimo socialiniu būstu politika ir jos finansavimu, taip pat gali būti privalomi bendrojo intereso pagrindai ir todėl pateisinti tokius apribojimus, kokie nustatyti pagrindinėje byloje nagrinėjamame teisės akte. Kaip teisingai pažymėjo Nyderlandų vyriausybė, tokie argumentai gali būti sustiprinti tik tam tikrais ypatumais, charakterizuojančiais pagrindinėje byloje nagrinėjamą situaciją nacionalinėje rinkoje, pavyzdžiui, struktūriniu būstų trūkumu ir labai dideliu gyventojų tankumu.

31

Be to, kaip teisingai tvirtino ši vyriausybė, Teisingumo Teismas jau turėjo progą konstatuoti, kad didelis socialinės apsaugos sistemos finansinės pusiausvyros pažeidimo pavojus taip pat gali būti privalomas bendrojo intereso pagrindas, galintis pateisinti laisvo judėjimo apribojimus (pagal analogiją dėl socialinės apsaugos sistemos žr. 2006 m. gegužės 16 d. Sprendimo Watts, C-372/04, Rink. p. I-4325, 103 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

32

Tai nustačius dar reikia patikrinti, ar licencijuotos įstaigos pareiga, susijusi su administracine išankstinio leidimo procedūra prieš pradedant vykdyti nekilnojamojo turto projektą kitoje nei jos buveinės valstybėje narėje, yra būtina ir proporcinga priemonė vykdant šio sprendimo 26 ir 27 punktuose nurodytus tikslus.

33

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad išankstinio leidimo sistema tam tikrais atvejais vis dėlto gali būti būtina ir proporcinga įgyvendinant siekiamus tikslus, jeigu jų negalima pasiekti mažiau apribojančiomis priemonėmis, pavyzdžiui, atitinkama deklaravimo sistema (šiuo klausimu žr. 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Sanz de Lera ir kt., C-163/94, C-165/94 ir C-250/94, Rink. p. I-4821, 23–28 punktus; minėto sprendimo Konle 44 punktą ir 2001 m. vasario 20 d. Sprendimo Analir ir kt., C-205/99, Rink. p. I-1271, 35 punktą).

34

Negalima neatsižvelgti į tai, kad taip gali būti aprūpinimo būstu politikos, kuria siekiama tikslų, nustatytų Aprūpinimo būstu įstatyme ir BBSH, atveju. Iš tiesų išankstinė kompetentingos administracijos kontrolė gali net labiau garantuoti, kad licencijuotų įstaigų lėšos būtų prioritetiškai skirtos patenkinti tam tikrų gyventojų aprūpinimo būstu Nyderlanduose poreikius, o taikant patikrinimo a posteriori sistemą rizikuojama įsikišti per vėlai, pavyzdžiui, kai jau patirtos didelės išlaidos ir sunku jas susigrąžinti.

35

Tačiau Teisingumo Teismas jau kelis kartus nusprendė, kad išankstinio administracijos leidimo tvarka negali pateisinti nacionalinių valdžios institucijų diskrecijos, dėl kurios Bendrijos nuostatos, susijusios su pagrindinėje byloje nagrinėjama pagrindine laisve, prarastų savo veiksmingumą. Be to, tam, kad išankstinio administracinio leidimo suteikimo tvarka būtų pateisinama, ji turi būti pagrįsta objektyviais, nediskriminuojančiais ir iš anksto žinomais kriterijais, užtikrinančiais, kad taip bus pakankamai apribota nacionalinės valdžios institucijų diskrecija (žr., be kita ko, 2009 m. kovo 10 d. Sprendimo Hartlauer, C-169/07, Rink. p. I-1721, 64 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

36

Remiantis Teisingumo Teismui pateikta bylos medžiaga, negalima neatsižvelgti į tai, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos Aprūpinimo būstu įstatymo ir BBSH nuostatos visiškai neatitinka tokių reikalavimų.

37

Šiuo atžvilgiu, pirma, iš Nyderlandų vyriausybės atsakymų į Teisingumo Teismo raštu pateiktus klausimus matyti, kad šios nacionalinės nuostatos kompetentingo ministro išduodamą išankstinį leidimą sieja su vienintelė sąlyga, t. y. kad, kaip reikalaujama BBSH 49 straipsnio 1 dalyje, planuojamas projektas turi būti įgyvendinamas dėl aprūpinimo socialiniu būstu Nyderlanduose intereso. Antra, dėl klausimo, ar tokia sąlyga yra patenkinta, pasirodo, atliekamas toks kiekvieno atvejo patikrinimas, nenustatytas teisės akte ir nesant bet kokio kito specialaus kriterijaus bei tikslo, leidžiančio susijusioms licencijuotoms įstaigoms iš anksto žinoti sąlygas, kuriomis bus patenkintas jų prašymas dėl leidimo, o teismams, nagrinėjantiems galimą ieškinį dėl atsisakymo suteikti leidimą, – vykdyti neribotą teisminę kontrolę.

38

Šiomis aplinkybėmis su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atliks tokių elementų patikrinimą, atsižvelgdamas į šio sprendimo 35 punkte nurodytus kriterijus, pagrindinėje byloje nagrinėjama išankstinio administracinio leidimo sistema negali būti laikoma pagrįsta sąlygomis, pakankamai tinkamomis apriboti nacionalinių valdžios institucijų naudojimąsi diskreciją vertinti ir todėl pateisinti nuo laisvo kapitalo judėjimo leidžiančią nukrypti nuostatą.

39

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į tris pirmuosius klausimus turi būti atsakoma, kad EB 56 straipsnį reikia aiškinti taip, jog jis draudžia nacionalinės teisės aktą, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuris aprūpinimo būstu srityje pagal Aprūpinimo būstu įstatymo 70 straipsnio 1 dalį licencijuotų įstaigų veiklą užsienyje sieja su išankstiniu administracinio leidimo gavimu, nes toks teisės aktas nepagrįstas objektyviais, nediskriminuojančiais ir iš anksto žinomais kriterijais, tinkamais apriboti nacionalinių valdžios institucijų diskreciją vertinti, ir tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Dėl 4–6 klausimų

40

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas 4–6 klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, iš esmės klausia, ar valstybė narė, pateisindama laisvą kapitalo judėjimą apribojančią priemonę, nustatytą įmonėms, kurioms patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas ir kurioms suteiktos specialios teisės, gali remtis EB 86 straipsnio 2 dalimi.

41

Atsižvelgdamas į šią problemą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, pirma, ar tokios įmonės, kaip antai Servatius, t. y. vykdančios ir komercinę veiklą aprūpinimo būstu srityje, visų ar dalies uždavinių atžvilgiu gali būti laikomos įmonėmis, kurioms patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas EB 86 straipsnio 2 dalies prasme, ir ar šiuo tikslu būtina, kad susijusi įmonė turėtų atskirą buhalterinę apskaitą, kuria remiantis galima aiškiai atskirti išlaidas ir pajamas, susijusias su socialine veikla, nuo susijusių su komercine veikla. Antra, teismas klausia dėl diskrecijos vertinti apimties, kuria naudojasi valstybės narės nustatydamos bendros ekonominės svarbos pagal minėtą nuostatą mastą.

42

Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia priminti, kad nors atsižvelgiant į kompetencijos pasidalijimą prejudicinėje procedūroje tik nacionalinis teismas privalo nustatyti klausimų, kuriuos jis ketina pateikti Teisingumo Teismui, dalyką, šis yra nusprendęs, kad išskirtinėmis aplinkybėmis, siekdamas patikrinti savo paties kompetenciją, jis turi įvertinti sąlygas, kuriomis į jį kreipėsi nacionalinis teismas.

43

Taip yra tokiu atveju, kai, be kita ko, Teisingumo Teismui pateikta problema yra tik hipotetinė arba kai nacionalinio teismo prašomas Bendrijos teisės normos išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos faktais arba dalyku (šiuo klausimu žr. 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Bosman, C-415/93, Rink. p. I-4921, 61 punktą; 2006 m. birželio 15 d. Sprendimo Acereda Herrera, C-466/04, Rink. p. I-5341, 48 punktą ir 2008 m. sausio 31 d. Sprendimo Centro Europa 7, C-380/05, Rink. p. I-349, 53 punktą). Todėl Teisingumo Teismas atsisakė kompetencijos, kai Bendrijos teisės nuostata, kuri jam pateikta išaiškinti, akivaizdžiai negalėjo būti taikoma (žr. 1996 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Reisdorf, C-85/95, Rink. p. I-6257, 16 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

44

Reikia priminti, kad pagal EB 86 straipsnio 2 dalį, skaitomą kartu su šio straipsnio 1 dalimi, galima pateisinti tai, kad valstybė narė suteikia Sutarties nuostatoms prieštaraujančias specialias ar išskirtines teises įmonei, kuriai patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, jeigu jai pavestos užduoties vykdymas gali būti užtikrinamas tik suteikiant tokias teises ir jeigu prekybos plėtojimui nedaromas toks poveikis, kuris prieštarautų Bendrijos interesams (2001 m. gegužės 17 d. Sprendimo TNT Traco, C-340/99, Rink. p. I-4109, 52 punktą ir 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Asociación Profesional de Empresas de Reparto y Manipulado de Correspondencia, C-220/06, Rink. p. I-12175, 78 punktą).

45

Tačiau šiuo atveju reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos išankstinio administracinio leidimo sistemos, numatytos nacionalinės teisės aktu, tikslas nėra toks.

46

Todėl šis ginčas susijęs ne su specialių arba išimtinių teisių suteikimu Servatius ir su jos veiklos kvalifikavimu kaip bendros ekonominės svarbos paslaugomis, bet su šiai įstaigai nustatyto apribojimo, kurį sudaro pareiga atlikti išankstinio administracinio leidimo procedūrą, teisėtumu.

47

Iš to išplaukia, kad nereikia atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo 4–6 klausimus dėl EB 86 straipsnio 2 dalies išaiškinimo, nes ši nuostata netaikoma tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje.

Dėl 7 klausimo

48

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar, pirma, kai valstybė narė įmonėms, kurioms patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, suteikia lėšų, reikia apriboti jų veiklą teritoriniu atžvilgiu, siekiant užkirsti kelią tam, kad šios lėšos būtų laikomos neleistina valstybės pagalba pažeidžiant EB 87 straipsnį ir kad šios įmonės, naudodamos šias lėšas kitoje valstybėje narėje, iškraipytų konkurencines sąlygas. Antra, šis teismas klausia, ar tai, kad valstybė narė, kurioje nenustatyta įstatyminė pareiga atskirti komercinio ir socialinio pobūdžio veiklos rūšis, reikalauja, jog licencijuotos įstaigos, kurios ketina vykdyti veiklą kitose valstybėse narėse, turi gauti išankstinį leidimą, yra būtina ir proporcinga priemonė siekiant laikytis EB 87 ir 88 straipsnių.

49

Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 42 ir 43 punktuose, nacionalinių teismų pateiktų prejudicinių klausimų svarbos prezumpcija gali būti netaikoma tik išimtiniais atvejais. Jeigu pateikti klausimai iš tiesų susiję su Bendrijos teisės aiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą.

50

Tačiau iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad dėl būtinybės pateikti nacionaliniam teismui naudingą išaiškinimą reikia, kad jis apibrėžtų faktinį ir teisinį pagrindą, kuris susijęs su jo pateikiamais klausimais, arba kad bent jau paaiškintų faktines aplinkybes, kuriomis grindžiami šie klausimai (1993 m. sausio 26 d. Sprendimo Telemarsicabruzzo ir kt., C-320/90–C-322/90, Rink. p. I-393, 6 punktas; 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo N, C-470/04, Rink. p. I-7409, 69 punktas ir 2008 m. balandžio 9 d. Nutarties RAI, C-305/07, Rink. p. I-55, 16 punktas).

51

Taip pat svarbu, kad nacionalinis teismas nurodytų tikslias priežastis, dėl kurių jis prašo aiškinti Bendrijos teisę ir mano esant būtina Teisingumo Teismui pateikti prejudicinius klausimus. Atsižvelgiant į šį kontekstą, būtina, kad nacionalinis teismas pateiktų minimalius paaiškinimus dėl prašomų išaiškinti Bendrijos teisės nuostatų pasirinkimo priežasčių ir ryšio, kuris, jo manymu, egzistuoja tarp šių nuostatų ir pagrindinėje byloje taikomų nacionalinės teisės aktų (2005 m. gruodžio 6 d. Sprendimo ABNA ir kt., C-453/03, C-11/04, C-12/04 ir C-194/04, Rink. p. I-10423, 46 punktas; 2007 m. kovo 6 d. Sprendimo Placanica ir kt., C-338/04, C-359/04 ir C-360/04, Rink. p. I-1891, 34 punktas ir minėto sprendimo Centro Europa 7 54 punktas).

52

Iš tiesų informacija, pateikta sprendimuose dėl prašymų priimti prejudiciniu sprendimus, turi ne tik sudaryti galimybę Teisingumo Teismui pateikti naudingus atsakymus, bet ir suteikti kitoms suinteresuotosioms šalims galimybę pateikti savo pastabas pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį. Teisingumo Teismas turi užtikrinti, kad ši galimybė būtų garantuojama, atsižvelgiant į tai, jog suinteresuotosioms šalims įteikiami tik sprendimai dėl prašymų priimti prejudicinius sprendimus (žr. 1982 m. balandžio 1 d. Sprendimo Holdijk ir kt., 141/81-143/81, Rink. p. 1299, 6 punktą ir 2000 m. birželio 28 d. Nutarties Laguillaumie, C-116/00, Rink. p. I-4979, 14 punktą).

53

Be to, reikia pridurti, kad pagrindinės bylos faktinių ir teisinių aplinkybių tikslumo reikalavimas yra ypač svarbus konkurencijos srityje, kuriai būdingos sudėtingos teisinės ir faktinės situacijos (šiuo klausimu žr. 2006 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Asnef-Équifax ir Administración del Estado, C-238/05, Rink. p. I-11125, 23 punktą ir minėtos nutarties RAI 18 punktą).

54

Taigi šioje byloje reikia konstatuoti, kad 7 klausimas pagrįstas prielaida, jog pagrindinėje byloje valstybės pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį gali būti suteikta Servatius, jeigu ji valstybės lėšas naudos įgyvendinti ateities projektą. Tačiau nei prašyme priimti prejudicinį sprendimą, nei pagrindinės bylos šalių pastabose nėra duomenų, leidžiančių nustatyti, kad tokia nauda buvo iš tiesų suteikta pagrindinėje byloje nagrinėjamam nekilnojamojo turto projektui, kuris, beje, nebuvo realizuotas, nes Servatius negavo išankstinio leidimo.

55

Be to, reikia pažymėti, kad pagrindinė byla susijusi ne su sąlygomis, kuriomis ši pagalba buvo ar galėjo būti suteikta Servatius, bet su visiškai kitu atskiru ir savarankišku klausimu, t. y. su tuo, kad ši įstaiga ginčija jos prašymo suteikti išankstinį leidimą nekilnojamojo turto projektui ne Nyderlandų teritorijoje atmetimo teisėtumą.

56

Todėl reikia konstatuoti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo 7 klausimas yra nepriimtinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

57

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

 

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

 

EB 56 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo draudžiamas nacionalinės teisės aktas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuris aprūpinimo būstu srityje pagal Aprūpinimo būstu įstatymo (Woningwet) 70 straipsnio 1 dalį licencijuotų įstaigų veiklą užsienyje sieja su išankstiniu administracinio leidimo gavimu, jei toks teisės aktas nepagrįstas objektyviais, nediskriminuojančiais ir iš anksto žinomais kriterijais, pakankamai leidžiančiais vykdyti nacionalinių valdžios institucijų diskreciją vertinti, ir tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

 

Parašai.


( *1 ) Proceso kalba: olandų.