1

Savo apeliaciniais skundais Papierfabrik August Koehler AG (toliau – Koehler) (C-322/07 P), Bolloré SA (toliau – Bolloré) (C-327/07 P) ir Distribuidora Vizcaína de Papeles SL (toliau – Divipa) (C-338/07 P) prašo panaikinti 2007 m. balandžio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Bolloré ir kt. prieš Komisiją (T-109/02, T-118/02, T-122/02, T-125/02, T-126/02, T-128/02, T-129/02, T-132/02 ir T-136/02, Rink. p. II-947, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo minėtas teismas atmetė Koehler, Bolloré ir Divipa ieškinius, kuriais buvo prašoma panaikinti 2001 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendimą 2004/337/EB, susijusį su EB sutarties 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūra (byla COMP/E-1/36.212 – Savaiminio kopijavimo popierius) (OL L 115, 2004, p. 1, toliau – ginčijamas sprendimas). Šiuo sprendimu Europos Bendrijų Komisija skyrė 33,07 mln. EUR baudą Koehler, 22,68 mln. EUR baudą Bolloré ir 1,75 mln. EUR baudą Divipa.

2

Šio ginčo faktinės aplinkybės, išdėstytos skundžiamo sprendimo 1–13 punktuose, gali būti apibendrintos taip, kaip nurodyta toliau.

3

1996 m. rudenį Sappi popieriaus gamintojų grupė, kurios patronuojančioji bendrovė yra Sappi Ltd (toliau – Sappi), pateikė Komisijai informaciją ir dokumentus, kurie suteikė pagrindo įtarti, kad savaiminio kopijavimo popieriaus sektoriuje, kur Sappi veikė kaip gamintoja, egzistuoja ar egzistavo slaptas kainų nustatymo kartelis.

4

Remdamasi Sappi pateikta informacija, Komisija pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties (81) ir (82) straipsnius (OL L 13, 1962, p. 204), 14 straipsnio 2 ir 3 dalis atliko patikrinimus kai kurių savaiminio kopijavimo popieriaus gamintojų patalpose. 1997 m. vasario 18 ir 19 d. Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 dalyje numatyti patikrinimai buvo atlikti Papeteries Mougeot SA (toliau – Mougeot) patalpose, o 1997 m. liepos–gruodžio mėnesiais – Sappi ir kitų įmonių, būtent: Koehler, Mougeot ir Arjo Wiggins Appelton plc (toliau – AWA), patalpose.

5

1999 m. Komisija taip pat išsiuntė AWA, Mougeot, Divipa, Koehler ir Copigraph SA (toliau – Copigraph), kuri yra Bolloré dukterinė bendrovė, prašymus pateikti informaciją pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį. Tuose prašymuose minėtų įmonių buvo prašoma pateikti informaciją apie jų skelbiamus kainų padidinimus ir duomenis apie pardavimo apimtį, klientus, apyvartą ir susitikimus su konkurentais.

6

Savo atsakymuose į prašymą pateikti informaciją AWA, Copigraph ir kita įmonė pripažino dalyvavusios daugiašaliuose savaiminio kopijavimo popieriaus gamintojų kartelio susitikimuose. Jos pateikė Komisijai įvairių dokumentų ir informacijos šiuo klausimu.

7

Mougeot savo ruožtu susisiekė su Komisija 1999 m. balandžio 14 d. ir nurodė esanti pasirengusi bendradarbiauti atliekant tyrimą pagal Komisijos pranešimą dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais (OL C 207, 1996, p. 4, toliau – Pranešimas dėl bendradarbiavimo). Mougeot pripažino, kad savaiminio kopijavimo popieriaus rinkoje egzistavo kainų nustatymo kartelis, ir pateikė Komisijai informacijos apie kartelio struktūrą bei įvairius susitikimus, kuriuose dalyvavo jos atstovai.

8

2000 m. liepos 26 d. Komisija pradėjo procedūrą bylose, kuriose buvo priimtas skundžiamas sprendimas, ir parengė pranešimą apie kaltinimus, skirtą 17 įmonių, tarp kurių buvo Copigraph, Bolloré, kaip Copigraph patronuojanti bendrovė, AWA, Divipa, Mougeot, Koehler ir Sappi.

9

Visos įmonės, kurioms buvo skirtas pranešimas apie kaltinimus, išskyrus tris bendroves, atsakydamos į Komisijos kaltinimus, pateikė pastabas raštu.

10

2001 m. kovo 8 ir 9 d. įvyko posėdis ir Komisija 2001 m. gruodžio 20 d. priėmė ginčijamą sprendimą.

11

Šio sprendimo 1 straipsnio pirmojoje pastraipoje Komisija pripažino, kad vienuolika įmonių, dalyvaudamos susitarimuose ir suderintuose veiksmuose savaiminio kopijavimo popieriaus sektoriuje, pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį ir 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo (OL L 1, 1994, p. 3) 53 straipsnio 1 dalį.

12

To paties sprendimo 1 straipsnio antrojoje pastraipoje Komisija pripažino, kad AWA, Bolloré, Koehler, Sappi ir kitos trys įmonės dalyvavo vykdant pažeidimą nuo 1992 m. sausio mėn. iki 1995 m. rugsėjo mėn., Divipa – nuo 1992 m. kovo mėn. iki 1995 m. sausio mėn., o Mougeot – nuo 1992 m. gegužės mėn. iki 1995 m. rugsėjo mėnesio.

13

Ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje 1 straipsnyje nurodytos įmonės įpareigojamos nutraukti tame straipsnyje minėtą pažeidimą, jei jos to dar nepadarė, ir nebedalyvauti jokiuose susitarimuose ar suderintuose veiksmuose vykdant veiklą, susijusią su savaiminio kopijavimo popieriumi, kurių tikslas ar poveikis galėtų būti toks pat ar panašus kaip ir pažeidimo tikslas ar poveikis.

14

Pagal ginčijamo sprendimo 3 straipsnio pirmąją pastraipą nagrinėjamoms įmonėms paskirtos tokios baudos:

15

2002 m. balandžio mėn. Bolloré, AWA, Koehler, Divipa ir penkios kitos įmonės dėl ginčijamo sprendimo pateikė atskirus ieškinius Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje.

16

Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas atmetė Bolloré, Koehler ir Divipa pateiktus ieškinius.

17

Koehler Teisingumo Teismo prašo:

18

Bolloré Teisingumo Teismo prašo:

19

Divipa Teisingumo Teismo prašo:

20

Komisija prašo atmesti apeliacinius skundus ir priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas.

21

2008 m. birželio 24 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C-322/07 P, C-327/07 P ir C-338/07 P buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

22

Dėl aiškumo tam tikri apeliančių nurodyti apeliacinio skundo pagrindai bus nagrinėjami atskirai, o tam tikri – grupėmis.

23

Pirmojoje instancijoje Bolloré nurodė, kad per administracinę procedūrą nesuteikusi jai galimybės pateikti pastabų dėl kaltinimo, kad ji asmeniškai ir savarankiškai dalyvavo kartelyje, Komisija pažeidė jos teisę į gynybą.

24

Skundžiamo sprendimo 66–68 punktuose priminęs teismų praktiką dėl teisės į gynybą laikymosi ir dėl pranešimo apie kaltinimus turinio Pirmosios instancijos teismas minėto sprendimo 79 punkte nusprendė, kad Bolloré, remdamasi pranešimu apie kaltinimus, negalėjo susipažinti nei su kaltinimu, pagrįstu jos tiesioginiu dalyvavimu pažeidime, nei su ginčijamame sprendime Komisijos nustatytomis tą kaltinimą pagrindžiančiomis faktinėmis aplinkybėmis, taigi Bolloré, kaip matyti iš jos atsakymo į pranešimą apie kaltinimus, negalėjo per administracinę procedūrą tinkamai apsiginti nuo tokio kaltinimo ir tokių faktinių aplinkybių.

25

Skundžiamo sprendimo 80 ir 81 punktuose Pirmosios instancijos teismas pridūrė:

26

Savo apeliaciniu skundu Bolloré ginčija skundžiamo sprendimo 79–81 punktus, išskirdama savo apeliacinio skundo pagrindą į dvi dalis.

27

Dėl pirmosios dalies pažymėtina, kad Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, jog pranešimas apie kaltinimus buvo neišsamus, ir atsisakydamas dėl to panaikinti ginčijamą sprendimą, tariamai pažeidė pagrindinį teisės į gynybą užtikrinimo principą. Bolloré konkrečiai remiasi keletu Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo sprendimų antikonkurencinės praktikos srityje (1993 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ahlström Osakeyhtiö ir kt. prieš Komisiją, 89/85, 104/85, 114/85, 116/85, 117/85 ir 125/85–29/85, Rink. p. I-1307; 2000 m. kovo 16 d. Sprendimas Compagnie maritime belge transports ir kt. prieš Komisiją, C-395/96 P ir C-396/96 P, Rink. p. I-1365; 2003 m. spalio 2 d. Sprendimas ARBED prieš Komisiją, C-176/99 P, Rink. p. I-10687 ir 1994 m. vasario 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas CB ir Europay prieš Komisiją, T-39/92 ir T-40/92, Rink. p. II-49) ir koncentracijų srityje (2002 m. spalio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Schneider Electric prieš Komisiją, T-310/01, Rink. p. II-4071).

28

Komisija atsikerta, kad ginčijamo sprendimo pagrindas, patvirtintas Pirmosios instancijos teismo, yra, kiek tai susiję su Bolloré, tik šios įmonės atsakomybė už jos dukterinės bendrovės elgesį. Bolloré galėtų prašyti ginčijamo sprendimo panaikinimo tik jei ji nebūtų galėjusi iš pranešimo apie kaltinimus suprasti, kad Komisija ketina jai priskirti jos dukterinės bendrovės elgesį.

29

Komisija priduria, kad Bolloré nurodyta teismų praktika yra arba nereikšminga (minėti Teisingumo Teismo sprendimas Ahlström Osakeyhtiö ir kt. prieš Komisiją ir Pirmosios instancijos teismo sprendimas CB ir Europay prieš Komisiją), arba patvirtinanti Pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime pateiktų vertinimų pagrįstumą (minėti Teisingumo Teismo sprendimai Compagnie maritime belge transports ir kt. prieš Komisiją ir ARBED prieš Komisiją).

30

Antroje jos pirmojo apeliacinio skundo dalyje Bolloré tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė pagrindinį teisės į gynybą apsaugos principą nuspręsdamas, kad konstatuoti trūkumai neturėjo reikšmės ginčijamo sprendimo konstatuojamajai daliai. Bolloré mano, kad Teismų praktika, kuria rėmėsi Pirmosios instancijos teismas, yra netinkama. Pirmiausia skundžiamo sprendimo 80 punkte nurodyta pirmoji dalis sprendimų yra susijusi su kitokia situacija nei šis ginčas, į kurį įtraukta ši įmonė. Šiuose sprendimuose konstatuotas pranešimo apie kaltinimus netikslumas buvo susijęs ne su konkrečiu atsakomybės nustatymu, o tik su inkriminuojamu elgesiu. Antra, taip pat 80 punkte nurodyta antroji dalis sprendimų yra dar labiau nesusijusi su ginču, nes šie sprendimai yra susiję su koncentracijų kontrole ir valstybės pagalba, taigi su sandorio suderinamumo vertinimu iš esmės vykdant ex ante kontrolę, o ši byla yra susijusi su procedūros teisingumo kontrole a posteriori.

31

Bolloré taip pat ginčija „tikslo požiūrį“ į teisę į gynybą, kuriuo, jos nuomone, remėsi Pirmosios instancijos teismas. Remiantis teise, požiūris, pagal kurį procedūrinių taisyklių nesilaikymo atveju sprendimas būtų pripažintas niekiniu tik jei šie pažeidimai iš tikrųjų padarė neigiamą poveikį susijusios šalies interesams, nėra taikytinas visiems procedūriniams pažeidimams ir konkrečiai šioje byloje toks požiūris negali būti taikomas. Iš tikrųjų, kadangi Bolloré nebuvo pranešta apie jai asmeniškai planuojamus pateikti kaltinimus, jos teisės realiai buvo pažeistos.

32

Komisija tvirtina, kad Bolloré nurodytas ex ante kontrolės ir a posteriori kontrolės išskyrimas yra klaidingas. Be to, teismų praktika koncentracijų kontrolės ir valstybės pagalbos srityje įrodo, kad dėl procedūrinių taisyklių pažeidimo sprendimas negali būti savaime panaikintas. Pirmosios instancijos teismas tik klasikiniu būdu taikė Bendrijos teismų praktiką šioje srityje.

33

Dėl klausimo, ar teisės į gynybą pažeidimas turėjo įtakos ginčijamo sprendimo rezoliucinei daliai, o šiuo atveju Bolloré paskirtos baudos dydžiui, Komisija tvirtina, kad šis argumentas yra nepriimtinas, nes tai yra Pirmosios instancijos teisme nurodyto argumento pakartojimas, ir bet kuriuo atveju nepagrįstas tiek, kiek šiai įmonei buvo priskirtas jos dukterinės bendrovės, t. y. Copigraph, elgesys, nes toks priskyrimas nėra ginčytinas.

34

Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad teisės į gynybą paisymas vykstant visoms procedūroms, per kurias gali būti skirtos sankcijos, pirmiausia baudos ar periodinės baudos, yra pagrindinis Bendrijos teisės principas, kurio turi būti laikomasi net ir per administracinę procedūrą (1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoffmann-Laroche prieš Komisiją, 85/76, Rink. p. 461, 9 punktas ir minėto sprendimo ARBED prieš Komisiją 19 punktas).

35

Šiuo klausimu Reglamente Nr. 17 numatytas pranešimo apie kaltinimus, kuriame turi būti aiškiai nurodyti visi pagrindiniai elementai, kuriais Komisija remiasi šiuo procedūros etapu, išsiuntimas šalims. Toks pranešimas apie kaltinimus yra esminė procesinė garantija taikant pagrindinį Bendrijos teisės principą, kuris reikalauja teisės į gynybą paisymo per visas procedūras (šiuo klausimu žr. 1983 m. birželio 7 d. Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 10 punktą).

36

Pagal šį principą reikalaujama, kad pranešime apie kaltinimus, kurį Komisija adresuoja įmonei, kai ketina skirti sankciją už konkurencijos taisyklių pažeidimą, turi būti nurodomi visi veiksniai, kuriais remdamasi ji kaltina įmonę, pavyzdžiui, inkriminuojamos faktinės aplinkybės, jų kvalifikacija ir įrodymai, kuriais remiasi Komisija, kad ši įmonė galėtų pateikti savo argumentus per jos atžvilgiu pradėtą administracinę procedūrą (šiuo klausimu žr. 1970 m. liepos 15 d. Sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją, 41/69, Rink. p. 661, 26 punktą; 1991 m. liepos 3 d. Sprendimo AKZO prieš Komisiją, C-62/86, Rink. p. I-3359, 29 punktą; minėtų sprendimo Ahlström Osakeyhtiö ir kt. prieš Komisiją 135 punktą ir sprendimo ARBED prieš Komisiją 20 punktą).

37

Šiuo atžvilgiu toks principas neleidžia laikyti teisėtu sprendimo, kuriuo Komisija skiria įmonei baudą konkurencijos srityje, prieš tai nenurodžiusi jos atžvilgiu nustatytų kaltinimų.

38

Pranešime apie kaltinimus, atsižvelgiant į jo svarbą, turi būti aiškiai nurodytas juridinis asmuo, kuriam gali būti skirtos baudos, ir aptariamas pranešimas turi būti adresuotas šiam asmeniui (žr. minėtų sprendimo Compagnie maritime belge transports ir kt. prieš Komisiją 143 ir 146 punktus bei ARBED prieš Komisiją 21 punktą).

39

Taip pat svarbu, kad pranešime apie kaltinimus būtų nurodytas įmonės, kuriai inkriminuojamos faktinės aplinkybės, statusas.

40

Tačiau šioje byloje, o tai nurodė ir Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 72 ir 77 punktuose, Komisija pranešime apie kaltinimus ketino Bolloré priskirti pažeidimą, nes ji turėjo atsakyti už Copigraph dalyvavimą kartelyje kaip patronuojanti bendrovė, kuriai Copigraph visiškai priklausė laikotarpiu, kai buvo daromas pažeidimas. Bolloré iš pranešimo apie kaltinimus negalėjo numatyti, kad Komisija ginčijamame sprendime ketino laikyti ją atsakinga už pažeidimą taip pat remdamasi jos tiesioginiu dalyvavimu kartelio veikloje.

41

Todėl Pirmosios instancijos teismas teisingai skundžiamo sprendimo 79 punkte nurodė, kad Bolloré, remdamasi pranešimu apie kaltinimus, negalėjo susipažinti nei su kaltinimu, pagrįstu jos tiesioginiu dalyvavimu vykdant pažeidimą, nei su sprendime nustatytomis tą kaltinimą pagrindžiančiomis faktinėmis aplinkybėmis, taigi įmonė negalėjo per administracinę procedūrą tinkamai apsiginti nuo tokio kaltinimo ir tokių faktinių aplinkybių.

42

Vis dėlto skundžiamo sprendimo 80 ir 81 punktuose Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ginčijamas sprendimas dėl konstatuoto trūkumo gali būti panaikintas tik tuo atveju, jei tokių aplinkybių negalima tinkamai pagrįsti remiantis kitais sprendime esančiais įrodymais, dėl kurių suinteresuotosioms įmonėms buvo suteikta galimybė pateikti pastabas. Jis pridūrė, kad jei nagrinėjant bylą iš esmės paaiškėtų (žr. 123–150 punktus), jog Komisija buvo teisi laikydama Bolloré atsakinga už jos dukterinės bendrovės Copigraph dalyvavimą kartelyje, to, kad Komisija padarė teisės klaidą, negali pakakti siekiant pateisinti sprendimo panaikinimą, nes ta klaida negalėjo turėti lemiamos reikšmės Komisijos priimtai rezoliucinei daliai.

43

Šie argumentai leido Pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės skundžiamo sprendimo 15 punkte nuspręsti, kad Bolloré yra atsakinga už jos dukterinės bendrovės neteisėtą elgesį, neatsižvelgiant į patronuojančiosios bendrovės tiesioginį dalyvavimą, ir tame pačiame sprendime patvirtinti ginčijamą sprendimą, kiek juo Komisija nustatė baudą Bolloré, nepaisant aplinkybės, kad šios bendrovės teisė į gynybą buvo iš esmės pažeista.

44

Tačiau aplinkybė, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ne tik Bolloré asmeniniu dalyvavimu darant pažeidimą, bet ir jos atsakomybe už tai, kad ji yra Copigraph patronuojanti bendrovė, nepanaikina galimybės, kad minėtas sprendimas yra pagrįstas elgesiu, dėl kurio Bolloré neturėjo galimybės pasiteisinti.

45

Todėl Pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas jokių sprendimo, kuriuo buvo pažeista Bolloré teisė į gynybą, teisinių pasekmių, padarė teisės klaidą. Taigi šios bendrovės nurodytą pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia pripažinti pagrįstu.

46

Kadangi minėtas apeliacinio skundo pagrindas yra pagrįstas, reikia panaikinti skundžiamą sprendimą, kiek jis susijęs su Bolloré, nesant būtinybės nagrinėti kitų jos nurodytų apeliacinio skundo pagrindų.

47

Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmąją pastraipą, jei Teisingumo Teismas panaikina Pirmosios instancijos teismo sprendimą, jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti. Būtent toks yra šios bylos atvejis.

48

Iš šio sprendimo 34–46 punktų matyti, kad apeliacinis skundas yra pagrįstas ir kad ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas tiek, kiek jis susijęs su Bolloré.

49

Divipa ginčija savo dalyvavimą 1992 m. kovo 5 d. ir 1994 m. spalio 19 d. susirinkimuose, susijusiuose su Ispanijos rinka, ir savo dalyvavimą kartelyje Europos rinkoje. Savo apeliacinio skundo pagrindą ji išskaido į tris dalis, kurias reikia nagrinėti atskirai vieną po kitos.

50

Divipa tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė Sappi darbuotojo 1992 m. kovo 9 d. rašto turinį, nes skundžiamame sprendime neatsižvelgė į šią rašto dalį, kurioje nurodyta, kad Sappi apie Divipa taikomas kainas sužinojo ne tiesiogiai, o per savo klientus, ir jos nepaminėjo. Divipa nurodo, jog nelogiška, kad tariamai kartelio susitikime aptariant kainų klausimą dalyvavusi įmonė per šį susitikimą pati tiesiogiai nepateikia savo kainų. Todėl Divipa dalyvavimas 1992 m. kovo 5 d. susitikime nėra įrodytas.

51

Komisija atsako, kad visi dokumentai turi būti nagrinėjami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Kadangi Komisija ir Pirmosios instancijos teismas turi atlikti visos turimos informacijos tyrimą, argumentas, kad vienas konkretus dokumentas neįrodo konkrečios aplinkybės, yra paneigtinas, jei yra kitų įrodymų, galinčių paneigti tokį įrodymą. Divipa neginčija nei AWA ir Sappi pareiškimų įrodomosios galios, nei Pirmosios instancijos pateikto jų išaiškinimo. Bet kuriuo atveju Komisija pabrėžia, kad minėtame rašte Sappi darbuotojas tik nurodo, kad Divipa nepadidino savo kainų, o tai jis sužinojo iš kliento, kuris jam atsiuntė kainų sąrašą. Normalu, kad įmonė, kuri nesilaiko kartelyje sutartų kainų, apie tai nepraneša kitiems dalyviams, tačiau tai nereiškia, kad ji nedalyvauja kartelyje. Be to, logiška, kad įmonės, kurios dalyvauja kartelyje, seka tokią įmonę ir tarpusavyje ją kritikuoja dėl bendro susitarimo nesilaikymo.

52

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas nėra kompetentingas nei patvirtinti faktinių aplinkybes, nei, iš principo, nagrinėti įrodymų, kuriuos Pirmosios instancijos teismas grindė šiomis faktinėmis aplinkybėmis. Iš tikrųjų, jeigu šie įrodymai gauti teisėtai ir buvo laikomasi bendrųjų teisės principų bei proceso taisyklių, taikomų įrodinėjimo pareigai ir įrodymo administravimo srityje, tik Pirmosios instancijos teismas sprendžia dėl jam pateiktų įrodymų galios. Todėl toks vertinimas, išskyrus šių įrodymų iškraipymo atvejį, savaime nėra teisės klausimas, kurį turi nagrinėti Teisingumo Teismas (žr. 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimo General Motors prieš Komisiją, C-551/03 P, Rink. p. I-3173, 52 punktą; 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimo Evonik Degussa prieš Komisiją, C-266/06 P, 73 punktą ir 2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Coop de France bétail et viande ir kt. prieš Komisiją, C-101/07 P ir C-110/07 P, Rink. p. I-10193, 59 punktą).

53

Pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų ir aplinkybių iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš bylos medžiagos, neatliekant naujo faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo (žr. minėtų sprendimo General Motors prieš Komisiją 54 punktą; sprendimo Evonik Degussa prieš Komisiją 74 punktą ir sprendimo Coop de France bétail et viande ir kt. prieš Komisiją 60 punktą).

54

Reikia pažymėti, kad Pirmosios instancijos teismas Divipa dalyvavimą 1992 m. kovo 5 d. susitikime nustatė skundžiamo sprendimo 162–164, 171, 192, 194 ir 197 punktuose konstatuodamas:

<…>

<…>

<…>

<…>

55

Skaitant minėtus punktus matyti, kad Pirmosios instancijos teismo išvados buvo padarytos remiantis įvairiomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais, t. y. AWA pareiškimais ir Sappi atstovo kovo 9 d. raštu, ir kad iš dokumentų analizės negalima daryti išvados, kad Pirmosios instancijos teismas pateikė iš esmės neteisingas išvadas.

56

Toks iškraipymas taip pat negali būti apibūdinamas aplinkybe, kad Pirmosios instancijos teismas nenurodė, jog informacija, susijusi su Divipa taikytomis kainomis, per minėtą susitikimą buvo pateikta ne šios įmonės, o jos klientų. Kaip savo išvados 165 punkte nurodo generalinis advokatas, šis nenurodymas neįrodo, kad Pirmosios instancijos teismas padarė vertinimo klaidą dėl Divipa dalyvavimo 1992 m. kovo 5 d. susitikime.

57

Taigi pirma pirmojo Divipa apeliacinio skundo pagrindo dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

58

Divipa tvirtina, kad Mougeot pareiškimai, kuriuos panaudojo Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas jos tariamą dalyvavimą 1994 m. spalio 19 d. susitikime, yra vėlesni už faktines aplinkybes ir buvo padaryti siekiant pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo. Tačiau pagal teismų praktiką kaltinamos įmonės prisipažinimas dėl dalyvavimo kartelyje, kurio buvimas ginčijamas daugelio kitų kaltinamų įmonių, negali būti laikomas pakankamu tų kitų įmonių padaryto pažeidimo įrodymu, jeigu jis nėra pagrįstas kitais įrodymais.

59

Pirmosios instancijos teismas kaltinimus Divipa dėl dalyvavimo minėtame susitikime grįsdamas iš esmės savo praktika, o tai yra akivaizdus teisingo proceso principo pažeidimas ir esminė faktinių aplinkybių vertinimo klaida, iškraipė įrodymus.

60

Komisija pažymi, kad AWA atsakydama į prašymą pateikti informaciją taip pat tarp kartelio dalyvių 1994 metais nurodė Divipa. Kadangi Divipa nemano, kad Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą vertindamas šį atsakymą, apeliacinio skundo dalis, susijusi su 1994 m. spalio 19 d. susitikimu, neturi prasmės. Bet kuriuo atveju negalima kaltinti Pirmosios instancijos teismo klaidingai išaiškinus Mougeot pareiškimus. Be to, Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad nagrinėjami pareiškimai buvo padaryti po šioje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių.

61

Šiuo klausimu negalima daryti išvados, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė įrodymus dėl Divipa dalyvavimo 1994 m. spalio 19 d. susitikime.

62

Iš tikrųjų, kaip ir tyrimo dėl 1992 m. kovo 5 d. susitikimo atveju, Pirmosios instancijos teismas konstatavo Divipa dalyvavimą atsižvelgęs į daugelį kitų įrodymų.

63

Kaip nurodyta skundžiamo sprendimo 163, 164 ir 192 punktuose, jis atsižvelgė į AWA pareiškimus, kurių, be kita ko, Divipa neginčijo. Be to, skundžiamo sprendimo 165 ir 166 punktuose jis konstatavo:

64

Pirmosios instancijos teismas nepriklausomai įvertino visas faktines aplinkybes, atsižvelgdamas į jo turimų atskirų įrodymų įrodomąją galią, ir šio vertinimo kontrolės Teisingumo Teismas nevykdo, jei negalima daryti išvados, kad jis yra pagrįstas akivaizdžiai klaidingu dokumentinių įrodymų supratimu.

65

Taigi antra pirmojo Divipa apeliacinio skundo pagrindo dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

66

Divipa tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė tam tikrus įrodymus ir į juos neatsižvelgė. Ji pabrėžia, kad ji nėra savaiminio kopijavimo popieriaus gamintoja, kad ji vykdo pardavimą tik nacionalinėje teritorijoje, kad ji yra vienintelė įmonė ne gamintoja, kuri yra kaltinama tariamu dalyvavimu tam tikruose susitikimuose dėl nacionalinės rinkos, ir kad ji Ispanijoje nepriklauso jokiam didžiųjų Europos minėto popieriaus gamintojų platinimo tinklui. Joks dokumentas neįrodo, kad per susitikimus, kuriuose ji tariamai dalyvavo, buvo kalbama apie platesnio sutarto plano egzistavimą.

67

Komisija pirmiausia nurodo, kad ji turėjo įrodyti ne tai, jog Divipa žinojo apie platesnio kartelio egzistavimą, o tik tai, jog ji „turėjo apie tai žinoti“. Antra, ši bendrovė nenurodė Pirmosios instancijos teismo argumentų, kuriais šis būtų iškraipęs faktines aplinkybes. Trečia, tai, jog Divipa veikė tik nacionalinėje rinkoje, nepaneigia prielaidos, kad ji „turėjo žinoti“, jog egzistuoja platesnis kartelis. Ketvirta, kadangi buvo įrodymų, patvirtinančių, kad minėta bendrovė galėjo būti informuota apie kartelį visos Europos mastu, Pirmosios instancijos teismas negalėjo į juos neatsižvelgti. Galiausiai Mougeot raštas pasibaigus 1994 m. spalio 19 d. susitikimui rodo, kad per minėtą susitikimą buvo kalbama apie „AEMCP (Europos savaiminio kopijavimo popieriaus gamintojų asociacija) nurodytas apimtis Ispanijoje“, o tai įrodo, kad susitikimo dalyviai žinojo apie kartelį Europos mastu.

68

Kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 52 punkte, Teisingumo Teismas nėra kompetentingas nei nustatyti faktinių aplinkybių, nei, iš principo, nagrinėti įrodymų, kuriais Pirmosios instancijos teismas rėmėsi grįsdamas šias faktines aplinkybes, išskyrus tuos atvejus, kai šie įrodymai yra iškraipomi.

69

Taigi Teisingumo Teismas nekompetentingas nagrinėti trečią pirmojo Divipa apeliacinio skundo pagrindo dalį, kiek ja siekiama įrodyti ne tai, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė faktines aplinkybes, o tai, kad šis teismas neteisingai neatsižvelgė į tam tikras faktines aplinkybes, kurios būtų leidusios konstatuoti, jog šį įmonė nedalyvavo kartelyje Europos rinkoje.

70

Taigi minėta apeliacinio skundo pagrindo dalis turi būti atmesta kaip nepriimtina.

71

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pirmasis Divipa nurodytas apeliacinio skundo pagrindas, susijęs su jos dalyvavimo pažeidime, turi būti atmestas.

72

Divipa nurodo 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 2 dalies ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą. Ji pažymi, kad nėra pirminių įrodymų, galinčių pagrįsti jos dalyvavimą 1992 m. kovo 5 d. ir 1994 m. spalio 19 d. susitikimuose ir jos dalyvavimą Europos masto kartelyje. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė dviejų esminių sąlygų šiuo klausimu. Pirmiausia priežastinis ryšys tarp prielaidų ir pažeidimo aplinkybių nebuvo pakankamai motyvuotas ir, antra, jei kyla abejonių, reikia jas išnagrinėti, o, nesant galimybės jas išsklaidyti, šios abejonės turi būti aiškinamos kaltinamo asmens naudai.

73

Komisija tvirtina, kad antrasis Divipa apeliacinio skundo pagrindas yra akivaizdžiai nepriimtinas, nes ši bendrovė nenurodo, kuriuos skundžiamo sprendimo punktus ji ginčija, ir nenurodo, apie kokias prielaidas, prezumpcijas ar faktines aplinkybes ji kalba.

74

Tvirtindama, kad Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Divipa pastabas, patvirtintas jos pačios rašytiniuose dokumentuose, dėl prielaidų, kuriomis rėmėsi Pirmosios instancijos teismas, vertės paaiškinimo, minėta bendrovė iš tikrųjų prašo Teisingumo Teismo atlikti naują Pirmosios instancijos teismo pateikto faktinių aplinkybių, prielaidų ir kitų jam pateiktų įrodymų vertinimo tyrimą.

75

Tačiau kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 52 punkte, Teisingumo Teismas nėra kompetentingas atlikti tokį tyrimą, nes faktinių aplinkybių vertinimas priklauso tik Pirmosios instancijos kompetencijai, išskyrus tuos atvejus, kai yra iškraipomos šios aplinkybes.

76

Taigi antrasis Divipa apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas.

77

Koehler tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas nepakankamai išnagrinėjo įrodymus bei juos iškraipė. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas išvadas dėl šios įmonės dalyvavimo darant pažeidimą trukmės. Koehler savo apeliacinio skundo pagrindą išskiria į dvi dalis, kuriose pateikiama po keletą argumentų.

78

Dėl pirmos minėto apeliacinio skundo dalies, susijusios su tariamais kartelio susitikimais AEMCP viduje dar iki 1993 m. rugsėjo ar spalio mėn., Komisija rėmėsi trimis įrodymų kategorijomis, t. y. Mougeot pareiškimais, Sappi darbuotojo parodymais ir įrodymais, patvirtinančiais šio kartelio nacionalinių ar regioninių susitikimų organizavimą.

79

Tačiau Koehler pirmiausia nurodo, kad 1999 m. balandžio 14 d.Mougeot laiške nėra jokio kartelio susitikimų iki 1993 m. spalio mėn. patvirtinimo. Be to, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 279 punkte nurodė, jog neįrodyta, kad slapti susitarimai dėl kainų buvo sudaromi nuo 1992 m. sausio mėn., t. y. dar iki 1993 m. spalio mėnesio. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl tariamų susitarimų dėl kainų sudarymo per oficialius AEMCP susirinkimus iki 1993 m. spalio mėn. yra nepakankami ir prieštarauja motyvams, o tai yra teisės klaida. Be to, Pirmosios instancijos teismas nesilaikė nekaltumo prezumpcijos bandydamas Mougeot pareiškimuose įžvelgti pažeidimo iki 1993 m. spalio mėn. patvirtinimą.

80

Koehler taip pat tvirtina, kad Sappi darbuotojo parodymuose nenurodomas laikotarpis, kada vyko kartelio susitikimai. Pirmosios instancijos teismas negalėjo nuspręsti, kad nepateikdamas „priešingos informacijos“ šis darbuotojas norėjo aiškiai patvirtinti, kad pažeidimas prasidėjo iki 1993 m. rugsėjo mėnesio. Todėl Pirmosios instancijos teismas iškraipė šio darbuotojo parodymų turinį. O tai prieštarauja teisei į teisingą procesą, numatytai EŽTK 6 straipsnyje ir 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių chartijos (OL C 364, p. 1) 47 straipsnyje.

81

Galiausiai Koehler mano, kad atgailaujančio liudininko pareiškimus galima pripažinti tik jei juos patvirtina kiti įrodymai. Tačiau šioje byloje nebuvo jokių įrodymų, kurie patvirtintų tokius pareiškimus.

82

Dėl antrojo Koehler apeliacinio skundo pagrindo antros dalies, susijusios su šios bendrovės dalyvavimu kartelio nacionaliniuose ir regioniniuose susitikimuose iki 1993 m. spalio mėn., pažymėtina, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė įrodymus, tariamai patvirtinančius tokį dalyvavimą.

83

Dėl 1992 m. vasario 17 d. susitikimo, susijusio su Ispanijos rinka, Koehler mano, kad Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė apie jos dalyvavimą šiame susitikime, nes Sappi darbuotojas savo 1992 m. vasario 17 d. rašte nurodė tik vieną „suinteresuotųjų šalių“ susitikimą, konkrečiai neišvardydamas šių šalių. Pirmosios instancijos teismas tiksliai nenurodė priežasčių, kodėl Koehler buvo pripažinta dalyvavusi susitarime.

84

Dėl 1992 m. kovo 5 d. susitikimo, susijusio su Ispanijos rinka, pažymėtina, kad Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas Koehler dalyvavimą šiame susitikime iš esmės rėmėsi AWA pastabomis, pateiktomis atsakant į šiai įmonei skirtą pranešimą apie kaltinimus. Tačiau šios pastabos nebuvo pateiktos Koehler, todėl Pirmosios instancijos teismas tokiu būdu pažeidė pastarosios įmonės teisę į gynybą.

85

Dėl susitikimų, susijusių su Prancūzijos rinka ir vykusių 1992 m. ir 1993 m. pavasariais, reikia pažymėti, kad nėra jokių įrodymų, jog Koehler darbuotojas būtų vykęs į Paryžių dalyvauti kartelio susitikime 1993 m. pavasarį. Pirmosios instancijos teismo argumentai šiuo kausimu yra tokie netikslūs, kad negalima pripažinti, jog buvo įvykdyta motyvavimo pareiga. Bet kuriuo atveju Pirmosios instancijos teismas niekur nekonstatavo, kad Koehler 1992 m. pavasarį dalyvavo susitikime dėl Prancūzijos rinkos.

86

Dėl 1992 m. liepos 16 d. susitikimo, susijusio su Ispanijos rinka, pažymėtina, kad Koehler dalyvavimas jame, priešingai nei nusprendė Pirmosios instancijos teismas, nebuvo patvirtintas, nes AWA aiškiai nenurodė tokio dalyvavimo.

87

Komisija mano, kad Koehler nurodo ne įrodymų iškraipymą, o stengiasi užginčyti Pirmosios instancijos teismo pateiktą faktinių aplinkybių vertinimą. Todėl šis apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas.

88

Dėl pirmos apeliacinio skundo pagrindo dalies, susijusios su kartelio susitikimais AEMCP viduje iki 1993 m. spalio mėn., pažymėtina, kad klausimas, ar Mougeot laiškas yra aiškus, ar dviprasmis, yra įrodymų aiškinimo ir vertinimo klausimas, o tai priklauso tik Pirmosios instancijos teismo kompetencijai. Pastarasis teismas nenurodė, jog Mougeot pripažino, kad pažeidimas buvo daromas iki 1993 m. spalio 1 dienos.

89

Be to, skundžiamame sprendime nėra jokių motyvų prieštaravimų ar nepakankamumo. Jo 279 punkte Pirmosios instancijos teismas „ne konstatavo“, kad slapti susitarimai dėl kainų buvo sudaryti nuo 1992 m. sausio mėn. per AEMCP susirinkimus, o tik paaiškino, kad vienų Sappi pareiškimų nepakanka, norint nustatyti tikslią datą, nuo kurios minėtus susirinkimus galima laikyti kartelio susitikimais. To paties sprendimo 308 punktas grindžiamas įvairiais įrodymais, kurių didesnės dalies Koehler neginčijo, o aplinkybė, kad Pirmosios instancijos teismas nenurodė, per kuriuos susirinkimus buvo sudaryti slapti susitarimai dėl kainų Europos lygiu, dar nereiškia, kad jo motyvai yra nepakankami. Be to, kadangi ši įmonė dalyvavo visuose AEMCP susitikimuose, vykusiuose aptariamu laikotarpiu, jos atveju nėra svarbu, per kurį konkretų susirinkimą išryškėjo sistemos slaptas pobūdis.

90

Komisija mano, kad Pirmosios instancijos teismas tinkamai laikėsi nekaltumo prezumpcijos, nes jis nagrinėjo, ar neteisėtas elgesys galėjo būti grindžiamas vienu įrodymu, ar vis dėlto šis įrodymas buvo tik požymis, kurį reikia papildyti ir patvirtinti kitais įrodymais.

91

Dėl Sappi darbuotojo pareiškimų pažymėtina, kad Komisija nesutinka, jog jie buvo iškraipyti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 270 punkte konstatavo, kad šis darbuotojas visiškai nenurodė laikotarpio, su kuriuo yra susiję jo prisiminimai, o šio teismo sprendimas, kad šie prisiminimai apima laikotarpius iki ir po 1993 m. spalio mėn., išplaukia iš jo kompetencijai priklausančio įrodymų vertinimo. Be to, Sappi pareiškimai buvo patvirtinti kitų minėto sprendimo 261–307 punktuose nurodytų įrodymų.

92

Dėl antros Koehler apeliacinio skundo antrojo pagrindo dalies, susijusios su kartelio nacionaliniais ir regioniniais susitikimais iki 1993 m. spalio mėn., Komisija mano, kad pirmiausia šios įmonės argumentai būtų beprasmiai, jei Teisingumo Teismas atmestų jos argumentus, susijusius su AEMCP susirinkimais. Argumentų šiuo klausimu pakanka, kad atitinkamos įmonės būtų pripažintos dalyvavusiomis vykdant pažeidimą nagrinėjamu laikotarpiu. Kadangi Koehler neginčija Pirmosios instancijos teismo argumentų dėl jos dalyvavimo kituose kartelio susitikimuose, t. y. 1993 m. sausio 14 d. susitikime dėl Britanijos ir Airijos rinkų bei 1993 m. rugsėjo 30 d. susitikime dėl Ispanijos rinkos, įmonės dalyvavimas šiame kartelyje nuo 1993 m. sausio mėn. yra įrodytas. Galiausiai Koehler argumentai yra nepriimtini ir bet kuriuo atveju nepagrįsti.

93

Dėl 1992 m. vasario 17 d. susitikimo Komisija daro nuorodą į skundžiamo sprendimo 321 punktą, kad būtų paneigtas bet koks įrodymų iškraipymas, ir tvirtina, kad šis punktas šiuo klausimu atitinka pareigą motyvuoti.

94

Dėl 1992 m. kovo 5 d. susitikimo Komisija ypač pabrėžia, kad Koehler neginčijo skundžiamo sprendimo 284 punkto, ir priduria, kad minėtame punkte esanti nuoroda į AWA pareiškimus yra tik papildoma. Pirmosios instancijos teismas į ją atsižvelgė tik kaip į antrinį įrodymą. Komisija šiuo klausimu remiasi to paties sprendimo 323 punktu.

95

Dėl 1992 m. ir 1993 m. pavasariais vykusių susitikimų Komisija konkrečiai nurodo, kad skundžiamo sprendimo 285–293 punktuose Pirmosios instancijos teismas nustatė susitikimų tarp konkurentų minėtais laikotarpiais rengimo faktą ir šių susitikimų antikonkurencinį pobūdį, ir tai nėra ginčijama šiame apeliaciniame skunde.

96

Dėl 1992 m. liepos 16 d. susitikimo Komisija pabrėžia, kad skundžiamo sprendimo 332 punkte Pirmosios instancijos teismas rėmėsi B. G. pareiškimais. Į AWA pareiškimus Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tik tam, kad tai patvirtintų. Šiuo klausimu Komisija nurodo minėto sprendimo 333–335 punktus.

97

Skundžiamo sprendimo 261–280 punktuose Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ieškovių pirmojoje instancijoje, tarp kurių buvo ir Koehler, nurodytus ieškinio pagrindus, susijusius su jų dalyvavimo AEMCP susirinkimuose iki 1993 m. rugsėjo arba spalio mėnesių.

98

Iš šių punktų matyti, kad Pirmosios instancijos teismas patvirtino Komisijos konstatavimus, kuriuos ši padarė remdamasi įvairiais parodymais ir pareiškimais, be kita ko, 1992 m. kovo 9 d.Sappi darbuotojo raštu ir AWA bei Mougeot pareiškimais, pridėtais prie bylos.

99

Taip Pirmosios instancijos teismas nepriklausomai įvertino įrodymų įrodomąją galią bei padarė išvadas, kurių kontroliuoti Teisingumo Teismui nepriklauso.

100

Todėl pirma antrojo Koehler apeliacinio skundo pagrindo dalis turi būti pripažinta iš dalies nepagrįsta ir iš dalies nepriimtina.

101

Dėl 1992 m. vasario 17 d. susitikimo visų pirma iš skundžiamo sprendimo 321 punkto negalima daryti išvados, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė jam Teisingumo Teismo statuto 26 straipsnyje ir 53 straipsnio pirmojoje pastraipoje nustatytą pareigą motyvuoti (žr. 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimo Bouygues ir Bouygues Telepom prieš Komisiją, C-431/07 P, Rink. p. I-2665, 42 punktą). Iš tikrųjų minėtame punkte jis nurodė, kad konstatuodama, jog Koehler dalyvavo minėtame susitikime, Komisija remėsi Sappi tos pačios dienos vidaus raštu, kuriame aprašytas „suinteresuotųjų asmenų“ susitikimas, ir kad ši nuoroda, skaitoma kartu su tame pačiame rašte esančiomis nuorodomis, susijusiomis su netikrumais, atsiradusiais dėl Koehler elgesio Ispanijos rinkoje, leido Komisijai nustatyti, kad ši įmonė buvo tarp tų „suinteresuotųjų asmenų“, dalyvavusių susitikime, kurio tikslas – išnagrinėti problemas, susijusias su tuo, kad pastaroji įmonė nesilaikė minėto susitarimo, kaip matyti iš 1992 m. kovo 9 d Sappi rašto. Taigi Pirmosios instancijos teismas pakankamai aiškiai išaiškina Komisijos argumentus, kuriais ji rėmėsi, kad iš turimų įrodymų nuspręstų, jog Koehler dalyvavo 1992 m. vasario 17 d. susitikime.

102

Antra, iš to paties 321 punkto taip pat negalima daryti išvados, kad Pirmosios instancijos teismas kaip nors iškraipė įrodymus. Kadangi nėra akivaizdaus iškraipymo, o faktinių aplinkybių ir įvairių Komisijos turėtų įrodymų dėl Koehler dalyvavimo 1992 m. vasario 17 d. susitikime vertinimas priklauso tik Pirmosios instancijos teismo kompetencijai, Teisingumo teismas nėra kompetentingas nagrinėti tokio vertinimo.

103

Todėl Koehler šiuo klausimu nurodytą argumentą reikia atmesti kaip iš dalies nepagrįstą ir iš dalies nepriimtiną.

104

Dėl 1992 m. kovo 5 d. susitikimo reikia pažymėti, jog net manant, kad Koehler argumentas dėl teisės į gynybą pažeidimo yra pagrįstas, nes, norėdamas pripažinti šios įmonės dalyvavimą susitikime, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 324 punkte rėmėsi AWA pastabomis, pateiktomis atsakant į Komisijos prašymą pateikti informaciją, nors Koehler nebuvo susipažinusi su šiomis pastabomis, šis vienintelis argumentas neleidžia ginčyti Koehler dalyvavimo pažeidime nuo 1992 m. sausio mėn. iki 1995 m. rugsėjo mėn., kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 1 straipsnio antrojoje pastraipoje. Šiuo klausimu reikia priminti, kad Koehler negalėjo ginčyti savo dalyvavimo 1992 m. vasario 17 d. susitikime, kaip matyti iš šio sprendimo 101 ir 102 punktų.

105

Todėl šiuo klausimu Koehler nurodytą argumentą reikia atmesti kaip nereikšmingą.

106

Dėl 1992 m. ir 1993 m. pavasariais vykusių susitikimų, susijusių su Prancūzijos rinka, ir dėl 1992 m. liepos 16 d. susitikimo Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo atitinkamai 285–293 ir 332–334 punktuose priminė įvairias faktines aplinkybes ir įrodymus, kuriuos Komisija panaudojo konstatuodama atitinkamų įmonių, tarp kurių buvo ir Koehler, dalyvavimą minėtuose susitikimuose. Tačiau iš šio priminimo negalima daryti išvados, kad Pirmosios instancijos teismas iškraipė faktines aplinkybes.

107

Taigi, šiuo klausimu Koehler nurodytas argumentas turi būti atmestas kaip nepagrįstas, todėl šios įmonės antrasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas visas.

108

Koehler ir Divipa savo apeliacinių skundų pagrindus, susijusius su baudų ir jų dydžio nustatymu, išskiria į keletą dalių, kurias reikia nagrinėti iš eilės.

109

Pirmiausia reikia pažymėti, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 473–478 punktuose nagrinėjo, ar Komisija klaidingai atsižvelgė į Koehler apyvartą, palyginti su tuo, kaip ji elgėsi kitų atitinkamų įmonių atžvilgiu, o to paties sprendimo 505–522 punktuose jis nagrinėjo, ar Koehler ir kitų atitinkamų įmonių išskirstymas į kategorijas, kurį atliko Komisija siekdama nustatyti baudų dydį, nepažeidė vienodo požiūrio principo.

110

Savo apeliaciniame skunde Koehler ginčija skundžiamo sprendimo 477, 478 ir 496 punktus. Ji tvirtina, kad jos atžvilgiu buvo taikomas kitoks požiūris, palyginti su kitomis didesnėmis grupei priklausančiomis įmonėmis. Ji konkrečiai pabrėžia aplinkybę, kad ji yra vidutinio dydžio šeimos verslo įmonė ir kad jos valdymą užtikrina savininkai. Ji nurodo, kad jos įstatinis kapitalas yra 43,2 mln. EUR, o jos apyvarta 2000 m. buvo apie 447000 EUR. Ji nurodo AWA, M-real Zanders GmbH ir Mitsubishi HiTec Paper Bielefeld GmbH atvejus siekdama įrodyti kitokį požiūrį jos atžvilgiu, atsižvelgiant į jos apyvartą.

111

Komisija atsako, kad ji turi plačią diskreciją pasirinkti baudos nustatymo metodą. Todėl Pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas jokios teisės klaidos taikant įmonių išskirstymo į penkias kategorijas pagal jų apyvartą, pagrįstą nagrinėjamo produkto pardavimu Europos ekonominėje erdvėje, metodą, nepažeidė vienodo požiūrio principo.

112

Šiuo atžvilgiu taip pat pažymėtina, jog iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad Komisija turi plačią diskreciją pasirinkti baudų apskaičiavimo metodą. Šis Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse (OL C 9, 1998, p. 3) numatytas apskaičiavimo metodas numato įvairias lankstumo suteikiančias nuostatas, leidžiančias Komisijai įgyvendinti savo diskreciją nepažeidžiant Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies nuostatų (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 29 d. Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją, C-308/04 P, Rink. p. I-5977, 46 ir 47 punktus ir 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Dalmine prieš Komisiją, C-407/04 P, Rink. p. I-829, 133 punktą).

113

Vis dėlto Teisingumo Teismas turi patikrinti, ar Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino Komisijos naudojimąsi minėta diskrecija (minėtų sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją 48 punktas ir sprendimo Dalmine prieš Komisiją 134 punktas).

114

Reikia pridurti, kad siekiant nustatyti baudą yra leidžiama atsižvelgti į įmonės bendrą apyvartą, kuri, nors ir apytiksliai ir nepakankamai, rodo įmonės dydį ir jos ekonominę galią, ir į prekių, kurios yra pažeidimo objektas, apyvartos dalį, rodančią pažeidimo mastą. Iš to darytina išvada, jog nė vienam iš šių dydžių negalima teikti per daug reikšmės kitų vertinimo kriterijų atžvilgiu, kad tinkamo baudos dydžio nustatymas nesiremtų paprastu apskaičiavimu nuo bendros apyvartos. Tai visų pirma galioja, jei atitinkamos prekės sudaro tik nedidelę dalį šios apyvartos (žr. minėto sprendimo Musique Diffusion française prieš Komisiją 121 punktą; 1983 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Nederlandsche Banden Industrie Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink. p. 3461, 111 punktą ir 2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C-189/02 P, C-202/02 P, C-205/02–C-208/02 P ir C-213/02 P, Rink. p. I-5425, 243 punktą).

115

Tačiau šioje byloje nepanašu, kad Pirmosios instancijos teismas būtų padaręs teisės klaidą atmesdamas Koehler argumentą dėl atsižvelgimo į jos bendrą apyvartą.

116

Iš tikrųjų, kaip Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo skundžiamo sprendimo 476 punkte, Komisija ginčijamame sprendime atitinkamas įmones išskirstė atsižvelgdama į jų svarbą nagrinėjamoje rinkoje ir šį išskyrimą grindė produkto pardavimo Europos ekonominėje erdvėje apyvarta. Šiuo metodu buvo siekiama išvengti baudų apskaičiavimo paprasčiausiai remiantis kiekvienos įmonės bendra apyvarta, o dėl to galėjo atsirasti skirtingas požiūris.

117

Taigi Komisija neperžengė savo diskrecijos ribų, o Pirmosios instancijos teismas nepažeidė vienodo požiūrio principo.

118

Dėl Koehler argumentų, pateiktų ginčijant skundžiamo sprendimo 477 ir 478 punktus, pakanka konstatuoti, kad jie nukreipti prieš minėto sprendimo perteklinius motyvus, todėl jie turi būti atmesti.

119

Iš tikrųjų pagal nusistovėjusią praktiką Teisingumo Teismas atmeta tokius kaltinimus, nes perteklinio motyvo ginčijimas negali lemti skundžiamo sprendimo panaikinimo (šiuo klausimu žr. 1996 m. kovo 25 d. Sprendimo SPO ir kt. prieš Komisiją, C-137/95 P, Rink. p. I-1611, 47 punktą; 1997 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Blackspur DIY ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, C-362/95 P, Rink. p. I-4775, 23 punktą ir 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel prieš Komisiją, C-403/04 P ir C-405/04 P, Rink. p. I-729, 106 punktą).

120

Minėta pirmojo Koehler apeliacinio skundo pagrindo dalis turi būti pripažinta nepagrįsta.

121

Koehler šiuo atveju tvirtina, kad atsižvelgiant į jos, kaip šeimos verslo biržoje nekotiruojamos įmonės, struktūrą, Komisijos taikytas jai paskirtos baudos skaičiavimas yra nesuderinamas su proporcingumo principu.

122

Komisija atsako, kad ji remdamasi savo nusistovėjusia praktika atsižvelgė į kiekvienos įmonės svarbą nagrinėjamoje rinkoje, vėliau padidino pirminį taip apskaičiuotos baudos dydį, atsižvelgdama į atskirų įmonių dydį ir išteklius, taigi ji nagrinėjo klausimą, ar pirminis nustatytos baudos dydis turi būti patikslintas siekiant atgrasomojo poveikio.

123

Divipa taip pat tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė proporcingumo principą, nes jis neatsižvelgė nei į ekonominę situaciją, nei į tai, kad ji nėra savaiminio kopijavimo popieriaus gamintoja, priešingai nei kitos atitinkamos įmonės. Reali apyvarta, į kurią reikėtų atsižvelgti apskaičiuojant baudas, yra lygi perdirbto savaiminio kopijavimo popieriaus pardavimo galutiniams klientams ir šio popieriaus pirkimo iš gamintojų skirtumui.

124

Komisija atsako, kad argumentas, susijęs su proporcingumo principu, yra nepriimtinas, nes Divipa Pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodžiusi nei savo ekonominės situacijos, nei to, į ką reikėjo atsižvelgti apskaičiuojant baudas. Argumentas, susijęs su įmonės veiklos sritimi, taip pat yra nepriimtinas, nes Divipa neginčija reikšmingų skundžiamo sprendimo punktų. Bet kuriuo atveju iš teismų praktikos matyti, kad Komisija apskaičiuodama baudos dydį neprivalo atsižvelgti į finansinę įmonės situaciją.

125

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, patikrina, ar, pirma, Pirmosios instancijos teismas teisiškai teisingai atsižvelgė į visus veiksnius, kurie yra esminiai nustatant konkrečios veiklos sunkumą pagal EB 81 straipsnį ir Reglamento Nr. 17 15 straipsnį, ir, antra, jis patikrina, ar Pirmosios instancijos teismas pakankamai atsakė į visus ieškovo nurodytus argumentus, dėl kurių reikia panaikinti ar sumažinti baudą (žr. visų pirma 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C-185/95 P, Rink. p. I-8417, 128 punktą; 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo British Sugar prieš Komisiją, C-359/01 P, Rink. p. I-4933, 47 punktą ir minėto sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 244 punktą).

126

Akivaizdu, kad nagrinėjamose bylose Pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į visus veiksnius, kurie yra esminiai nustatant Koehler ir Divipa veiklos sunkumą, ir kad jis tinkamai atsakė į šių įmonių argumentus.

127

Dėl Koehler pažymėtina, jog kadangi baudos skyrimas negali būti paprasto apskaičiavimo, pagrįsto bendra apyvarta, rezultatas, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 114 punkte, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 494 punkte galėjo konstatuoti, kad vien procentinių dalių, kurias atspindi Komisijos paskirtos baudos, palyginimo su bendra atitinkamų įmonių apyvarta nepakanka, kad būtų nustatytas neproporcingas minėtai įmonei paskirtos baudos pobūdis. Be to, kaip nurodo generalinis advokatas savo išvados 277 punkte, negalima teigti, kad Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė struktūrinius ir finansinius skirtumus tarp Koehler ir kitų įmonių, kurioms buvo paskirtos baudos.

128

Dėl Divipa reikėtų pažymėti, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai atsižvelgė į šios įmonės dalyvavimą kituose karteliuose ir šiuo atžvilgiu negali būti įrodytas joks proporcingumo principo pažeidimas. Reikia pridurti, kad šios įmonės argumentas dėl neatsižvelgimo į jos finansinį pajėgumą yra nepriimtinas, nes jis pirmą kartą buvo nurodytas Teisingumo Teisme (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo JCB Service prieš Komisiją, C-167/04 P, Rink. p. I-8935, 114 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

129

Taigi Koehler ir Divipa apeliacinių skundų pagrindų dalys, susijusios su proporcingumo principu, turi būti pripažintos nepagrįstomis, o Divipa atveju – dar ir iš dalies nepriimtinomis.

130

Be to, Divipa tvirtina, kad kvalifikuodamas pažeidimą Pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė proporcingumo principą, nes, pirma, ši įmonė nedalyvavo Europos masto kartelyje, o tai reiškia, kad pažeidimas negalėjo būti kvalifikuojamas kaip labai sunkus, ir, antra, dalyvavo ne visuose susitikimuose dėl Ispanijos rinkos, o jos dalyvavimas kartelyje truko mažiau nei vienus metus.

131

Šiuo klausimu Komisija nurodo, kad minėtas argumentas yra nepagrįstas, nes karteliai, įskaitant ir nacionalinio lygio kartelius, paprastai yra laikomi labai sunkiais pažeidimais, nors pradinė bauda yra mažesnė tokio pobūdžio nusikaltimų atveju. Be to, pažeidimo trukmė neturi jokios reikšmės pažeidimo sunkumui.

132

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Pirmosios instancijos teismas patvirtino Komisijos apskaičiuojant baudas vertintus veiksnius, ir nepanašu, kad jis būtų dėl to padaręs kokią nors teisės klaidą, nes Komisija įgyvendino savo diskreciją pagal šio sprendimo 112 punkte nurodytas gaires, kaip tai aprašyta minėtame 112 šio sprendimo punkte.

133

Taigi trečiojo Divipa apeliacinio skundo pagrindo dalis dėl pažeidimo kvalifikavimo turi būti pripažinta nepagrįsta.

134

Divipa tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 629 punkte Pirmosios instancijos teismas nesilaikė pareigos motyvuoti nurodydamas:

„<…> vien aplinkybės, kad (Divipa) galėjo nevisiškai laikytis sudarytų susitarimų, jei tai būtų įrodyta, nepakanka įpareigoti Komisiją pripažinti jos atžvilgiu lengvinančias aplinkybes. (Divipa), vykdydama daugiau ar mažiau nepriklausomą politiką rinkoje, paprasčiausia galėjo mėginti išnaudoti kartelį savo pačios naudai <…>“

135

Divipa nuomone, šie du 629 punkto sakiniai nėra pakankamas motyvavimas. Nepaisant to, kad ji pateikė įrodymų, kurie leistų jos atžvilgiu taikyti lengvinančias aplinkybes, Pirmosios instancijos teismas neįrodė jos gautos naudos, o tai leistų atsisakyti taikyti minėtas lengvinančias aplinkybes.

136

Komisija visų pirma nurodo, kad argumentas yra netinkamas, kadangi ginčijami skundžiamo sprendimo 629 punkto sakiniai tik pakartoja įrodymus, kuriais rėmėsi Pirmosios instancijos teismas. Be to, vien aplinkybės, kad Divipa tam tikrais atvejais veikė nevisiškai laikydamasi kartelio sudarytų susitarimų, nepakanka, kad Komisija būtų įpareigota pripažinti lengvinančias aplinkybes Divipa atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame punkte tik pakartojo daugelį kartų Bendrijos teismų praktikoje pateiktą motyvavimą.

137

Šiuo klausimu, kaip nurodo generalinis advokatas savo išvados 287 ir 288 punktuose, Divipa ginčijamuose skundžiamo sprendimo 629 punkto sakiniuose nurodomas tik papildomas motyvas, bet ši įmonė neginčija kitų motyvų, kuriais Pirmosios instancijos teismas rėmėsi atsisakydamas jos atžvilgiu taikyti lengvinančias aplinkybes.

138

Taigi trečiojo Divipa apeliacinio skundo pagrindo dalis, susijusi su pareiga motyvuoti, turi būti pripažinta nepagrįsta.

139

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Koehler ir Divipa apeliacinio skundo pagrindai, susiję su baudos ir jos dydžio nustatymu, turi būti atmesti.

140

Divipa tvirtina, kad teisė į pažeidimo bylos nagrinėjimą per pagrįstą terminą konkurencijos srityje taikoma tiek administracinei procedūrai, tiek teisminiam procesui. Ši teisė buvo pažeista, nes procesas Pirmosios instancijos teisme truko penkerius metus nuo ieškinio pareiškimo 2002 m. balandžio 18 d. iki sprendimo paskelbimo 2007 m. balandžio 26 dieną.

141

Komisija nurodo, kad pagrįstas terminas turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir ypač pagal bylos svarbą suinteresuotajam asmeniui, bylos sudėtingumą ir ieškovo bei kompetentingų valdžios institucijų elgesį.

142

Dėl proceso Pirmosios instancijos teisme ji pabrėžia, kad dešimt įmonių ginčijo Komisijos sprendimą, buvo vartojamos keturios proceso kalbos, daug faktinių aplinkybių buvo neigiamos ir reikėjo įvertinti pareiškimų ir dokumentų, susijusių su ieškovėmis pirmojoje instancijoje, įrodomąją galią, siekiant nustatyti jų realumą, pastarųjų įmonių nurodyti ieškinių pagrindai buvo panašūs, bet kartu ir skirtingi ir susiję su bylos esme, su procedūra ir baudos dydžiu. Todėl procesas nebuvo per ilgas. Bet kuriuo atveju Komisija mano, kad net patvirtinus tokį proceso trūkumą, visas skundžiamas sprendimas negalėtų būti panaikintas.

143

Reikia priminti, kad Bendrijos teisės bendras principas, pagal kurį visi asmenys turi teisę į teisingą procesą, grindžiamas EŽTK 6 straipsnio 1 dalimi, ir ypač teisė į procesą per protingą terminą yra taikytini nagrinėjant ieškinius dėl Komisijos sprendimų, kuriais už konkurencijos teisės pažeidimą skiriama bauda (minėto sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją 20 ir 21 punktai; 2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C-238/99, C-244/99 P, C-245/99 P, C-247/99 P, C-250/99 P–C-252/99 P ir C-254/99 P, Rink. p. I-8375, 179 punktas; 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją, C-194/99 P, Rink. p. I-10821, 154 punktas ir minėto sprendimo Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel prieš Komisiją 115 punktas).

144

Termino pagrįstumą reikia vertinti pagal kiekvienos bylos aplinkybes ir ypač pagal bylos svarbą suinteresuotajam asmeniui, bylos sudėtingumą ir ieškovo bei kompetentingų valdžios institucijų elgesį (minėtų sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją 29 punktas; sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją 155 punktas ir sprendimo Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel prieš Komisiją 116 punktas).

145

Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad šių kriterijų sąrašas nėra baigtinis ir kad termino pagrįstumo vertinimas nereikalauja sistemiškai išnagrinėti visų bylos aplinkybių atsižvelgiant į kiekvieną jų, kai proceso trukmė atrodo pagrįsta vieno jų atžvilgiu. Taigi bylos sudėtingumas gali būti laikomas pateisinančiu terminą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo per ilgas (minėtų sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 188 punktas; sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją 156 punktas ir sprendimo Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel prieš Komisiją 117 punktas).

146

Šioje byloje procesas Pirmosios instancijos teisme truko penkerius metus, skaičiuojant nuo devynių įmonių ieškinių pateikimo, t. y. 2002 m. balandžio 11–18 d., iki 2007 m. balandžio 26 d., t. y. iki skundžiamo sprendimo paskelbimo dienos.

147

Tokia proceso trukmė turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Kaip nurodo generalinis advokatas savo išvados 145–148 punktuose, tokia trukmė gali būti pateisinama atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir į tai, kad beveik visos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčijamas sprendimas, buvo ginčijamos pirmojoje instancijoje ir turėjo būti patikrintos. Be to, devynios įmonės pateikė ieškinius dėl ginčijamo sprendimo keturiomis skirtingomis kalbomis ir viena valstybė narė, t. y. Belgijos Karalystė, pateikė prašymą įstoti į bylą. Sujungus šiuos ieškinius skundžiamas sprendimas buvo priimtas devynioms įmonėms.

148

Dėl šių aplinkybių devyni ieškiniai buvo nagrinėjami vienu metu, o proceso trukmė gali būti lengvai paaiškinama Pirmosios instancijos teismo atliktu išsamiu bylos tyrimu ir kalbiniais reikalavimais, nustatytais šiame teisme taikomose procesinėse taisyklėse.

149

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad procesas Pirmosios instancijos teisme nepažeidė reikalavimų, susijusių su pagrįsta trukme.

150

Iš šio sprendimo 49–149 punktų matyti, kad nė vienas Koehler ir Divipa apeliacinių skundų pagrindas nebuvo pripažintas pagrįstu, todėl jie visi turi būti atmesti.

151

Pagal Procedūros reglamento 122 straipsnio pirmąją pastraipą, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikytiną apeliaciniam procesui pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė.

152

Komisija pralaimėjo bylą tiek, kiek ji susijusi su Bolloré apeliaciniu skundu, o pastaroji įmonė prašė priteisti iš šios institucijos bylinėjimosi išlaidas. Todėl Komisija turi padengti minėtos įmonės bylinėjimosi išlaidas tiek Pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinėje instancijoje.

153

Kadangi Koehler ir Divipa apeliacinių skundų pagrindai buvo atmesti, o Komisija prašė priteisti iš jų bylinėjimosi išlaidas, reikia priteisti iš šių įmonių bylinėjimosi išlaidas šioje instancijoje, susijusias su jų skundais.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: