—

Ingenieurbüro Michael Weiss und Partner GbR, atstovaujamos advokato N. Tretter,

—

Industrie- und Handelskammer Berlin, atstovaujamų advokato H. Raeschke-Kessler,

—

Nicholas Grimshaw & Partners Ltd, atstovaujamos advokatų P.-A. Brand ir U. Karpenstein,

—

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos T. Boček,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir A.-L. During,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato W. Ferrante,

—

Slovakijos vyriausybės, atstovaujamos J. Čorba,

—

Europos Bendrijų Komisijos, iš pradžių atstovautos W. Bogensberger, vėliau – A.-M. Rouchaud-Joët ir S. Grünheid,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1348/2000 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (OL L 160, p. 37, toliau – reglamentas) 8 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant bylą tarp Industrie- und Handelskammer Berlin (Berlyno pramonės ir prekybos rūmai) (toliau – IHK Berlin) ir architektų biuro Nicholas Grimshaw & Partners Ltd (toliau – Grimshaw biuras), pagal Anglijos teisę įsteigtos bendrovės, dėl reikalavimo atlyginti žalą dėl su trūkumais atliktų pastato planavimo darbų, o ši bendrovė patraukė į bylą Achene (Vokietija) įsikūrusią bendrovę Ingenieurbüro Michael Weiss und Partner GbR (toliau – Weiss biuras).

3

Reglamento Nr. 1348/2000 aštuntoje ir dešimtoje konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

4

Šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Teisminiai dokumentai tiesiogiai ir kuo greičiau perduodami tarp agentūrų, paskirtų pagal šio reglamento 2 straipsnį.“

5

Aptariamo reglamento 5 straipsnyje „Dokumentų vertimas“ nustatyta:

„1.   Perduodančioji agentūra, kuriai paraiškos davėjas pateikia dokumentą perduoti, informuoja pareiškėją apie tai, kad adresatas gali atsisakyti tokį dokumentą priimti, jeigu jis parengtas kita kalba nei viena iš 8 straipsnyje nurodytų kalbų.

2.   Paraiškos davėjas padengia visas vertimo išlaidas prieš dokumento perdavimą, nepažeidžiant bet kokio galimo vėliau teismo ar kompetentingos institucijos priimto sprendimo dėl minėtų išlaidų atlyginimo.“

6

Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnyje „Atsisakymas priimti dokumentą“ numatyta:

„1.   Gaunančioji agentūra informuoja adresatą apie tai, kad jis gali atsisakyti priimti perduodamą dokumentą, jeigu šis parengtas kita kalba nei bet kuri iš toliau nurodytų kalbų:

2.   Jeigu gaunančiajai agentūrai pranešama apie adresato atsisakymą priimti dokumentą, kaip nurodoma šio straipsnio 1 dalyje, ji nedelsdama informuoja perduodančiąją agentūrą pateikdama 10 straipsnyje nurodytą pažymėjimą ir grąžina prašymą bei dokumentus, kurių vertimo reikalaujama.“ (Pataisytas vertimas)

7

To paties reglamento 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Jeigu pagal šio reglamento nuostatas kita valstybė narė turėjo gauti perdavimui bylos iškėlimo ar kitą lygiavertį dokumentą, ir atsakovas neatvyksta, teismas sprendimo nepriima, kol nustato, kad:

ir kad bet kuriuo iš šių atvejų įteikimas ar pristatymas buvo atliktas laiku, jog atsakovas turėtų pakankamai laiko pasirengti gynybai.“ (Pataisytas vertimas)

8

Kitose Reglamento Nr. 1348/2000 19 straipsnio nuostatose reglamentuojami specialūs, su atsakovo neatvykimu į teismą susiję atvejai.

9

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL 2001, L 12, p. 1) 26 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Jeigu atsakovui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra vienoje valstybėje narėje, byla iškeliama kitos valstybės narės teisme ir jis neatvyksta į teismą, teismas savo iniciatyva viešai paskelbia, kad neturi jurisdikcijos, nebent jo jurisdikcija numatyta šio reglamento nuostatose.

2.   Teismas sustabdo bylos procesą, kol įrodoma, jog atsakovas turėjo galimybę laiku gauti bylos iškėlimo arba lygiavertį dokumentą, kad galėtų susitarti dėl savo gynybos arba kad buvo imtasi visų šiam tikslui būtinų priemonių.

3.   <…> Reglamento (EB) Nr. 1348/2000 <…> 19 straipsnis taikomas vietoj 2 dalies nuostatų, jeigu pagal šį reglamentą bylos iškėlimo dokumentą ar lygiavertį dokumentą viena valstybė narė turi perduoti kitai valstybei narei.

4.   Kai Reglamento (EB) Nr. 1348/2000 nuostatos netaikomos, galioja 1965 m. <…> Hagos konvencijos dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ir komercinėse bylose įteikimo užsienyje 15 straipsnis, jeigu bylos iškėlimo dokumentas arba lygiavertis dokumentas turi būti perduotas, kaip nurodoma šioje konvencijoje.“

10

Be to, Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punkte numatyta, kad vienoje valstybėje narėje priimtas sprendimas nepripažįstamas kitoje valstybėje narėje, „jei jis buvo priimtas atsakovui nedalyvaujant procese ir jei atsakovas neturėjo galimybės laiku ir tinkamu būdu gauti bylos iškėlimo arba lygiaverčio dokumento, kad galėtų susitarti dėl gynybos, išskyrus, jei atsakovas nepradėjo proceso siekdamas apskųsti tokį sprendimą, kai tai jam buvo įmanoma padaryti“.

11

Tokios nuostatos taip pat numatytos 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijoje dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais, padarytais 1978 m. spalio 9 d. Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo (OL L 304, p. 1 ir tekstas su pakeitimais – p. 77), 1982 m. spalio 25 d. Konvencija dėl Graikijos Respublikos prisijungimo (OL L 388, p. 1), 1989 m. gegužės 26 d. Konvencija dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos prisijungimo (OL L 285, p. 1) ir 1996 m. lapkričio 29 d. Konvencija dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės prisijungimo (OL C 15, 1997, p. 1) (toliau – Briuselio konvencija).

12

Šios konvencijos 20 straipsnis susijęs su procedūra už akių.

13

Aptariamos konvencijos 27 straipsnio 2 punkte numatyta:

„Teismo sprendimas nepripažįstamas:

<…>

<…>“

14

1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvencijos dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ir komercinėse bylose įteikimo užsienyje (toliau – 1965 m. Hagos konvencija) 5 straipsnyje numatyta:

„Valstybės, į kurią kreipiamasi, Centrinė įstaiga dokumentą įteikia pati arba pasirūpina, kad jį įteiktų atitinkama institucija:

<…>

Jei dokumentas turi būti įteiktas pagal šio straipsnio pirmąją pastraipą, Centrinė įstaiga gali reikalauti, kad jis būtų parengtas valstybės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba arba viena iš valstybinių kalbų, arba būtų pateiktas atitinkamas jo vertimas. <…>“

15

Šios konvencijos 15 straipsnyje nustatyta:

„Jei šaukimas į teismą arba lygiavertis dokumentas turėjo būti perduotas į užsienį įteikti pagal šios konvencijos nuostatas, o atsakovas neatvyko į teismo posėdį, teismo sprendimas nepriimamas, kol nustatoma, kad:

ir kad abiem šiais atvejais dokumentai buvo įteikti pakankamai iš anksto, jog atsakovas galėtų gintis.“

16

1965 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio pirmosios pastraipos b punkte pažymėta, kad konvencija nedraudžia valstybėms, be kita ko, susitarti dėl nukrypimo nuo 5 straipsnio trečiosios pastraipos, kiek tai susiję su kalbų vartojimu.

17

Bylos iškėlimo dokumento sąvoka apibrėžiama Civilinio proceso kodekso (Zivilprozessordnung) 253 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta:

„1.   Ieškinys pareiškiamas įteikiant rašytinį dokumentą (ieškinio pareiškimą).

2.   Ieškinio pareiškime turi būti nurodyta:

3.   Ieškinio pareiškime taip pat turi būti nurodyta ginčo dalyko vertė, jei nuo to priklauso teismo jurisdikcija bei ginčo dalykas nėra tam tikra pinigų suma, ir paaiškinimas, ar yra priežasčių, prieštaraujančių tam, kad bylą išspręstų vienas teisėjas.

4.   Ieškiniui pareikšti taip pat taikomos bendrosios nuostatos dėl paruošiamųjų raštų.“

18

Civilinio proceso kodekso 131 straipsnyje „Priedai“ nustatyta:

„1.   Prie paruošiamojo rašto turi būti pridėti visų šalies turimų dokumentų, į kuriuos daroma nuoroda rašte, originalai ar kopijos.

2.   Jeigu svarbios tik kai kurios dokumento dalys, pakanka pridėti išrašą, kuriame nurodomi dokumento pradžia, su byla susijusi vieta, pabaiga, data ir padedamas parašas.

3.   Jeigu dokumentai priešingai šaliai jau žinomi arba yra labai dideli, pakanka nurodyti tikslų pavadinimą ir suteikti galimybę su jais susipažinti.“

19

Remdamasi architekto paslaugų sutartimi, IHK Berlin reikalauja iš Grimshaw biuro žalos atlyginimo dėl su trūkumais atliktų planavimo darbų. Pagal nagrinėjamą sutartį šis biuras buvo įsipareigojęs atlikti statybos projekto Berlyne planavimo darbus.

20

Architekto paslaugų sutarties 3.2.6 punkte šalys buvo susitarusios:

„Paslaugos teikiamos vokiečių kalba. Korespondencija tarp IHK Berlin ir Grimshaw biuro bei valstybės įstaigų ir institucijų tvarkoma vokiečių kalba“.

21

Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos išplaukia, kad sutarčiai buvo taikoma Vokietijos teisė (sutarties 10.4 punktas) bei kad, kilus ginčui, jis buvo teismingas Berlyno teismams (sutarties 10.2 punktas) ir tai buvo patvirtinta Teisingumo Teismo posėdyje.

22

Grimshaw biuras patraukė į bylą Weiss biurą.

23

IHK Berlin ieškinyje, esančiame Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje, išvardijami įvairūs įrodymai ieškinio pagrindams pagrįsti. Šie įrodomieji dokumentai pridėti prie ieškinio ir visa medžiaga sudaro apie 150 puslapių.

24

Kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jų turinys taip pat iš dalies atpasakotas ieškinyje. Tarp minėtų priedų yra šalių sudaryta architekto paslaugų sutartis, papildomas susitarimas bei jo projektas, išrašas iš paslaugų sąrašo, nemažai dokumentų ar dokumentų išrašų, pavyzdžiui, techninės ataskaitos ar atsiskaitymų patvirtinimai, bei keli laiškai, taip pat ir iš Grimshaw biuro, susiję su korespondencija su įmonėmis, kurioms buvo pavesta nustatyti ir ištaisyti pagrindinėje byloje nagrinėjamus trūkumus.

25

Grimshaw biurui iš pradžių atsisakius priimti ieškinį nesant vertimo į anglų kalbą, į šią kalbą išverstas ieškinys ir vokiečių kalba surašyti priedai be vertimo jam buvo įteikti Londone 2003 m. gegužės 23 dieną.

26

2003 m. birželio 13 d. laišku Grimshaw biuras užginčijo įteikimą kaip turintį trūkumų, nes priedai nebuvo išversti į anglų kalbą. Dėl šios priežasties jis atsisakė priimti ieškinį pagal Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalį ir manė, kad jis nebuvo tinkamai įteiktas. Grimshaw biuras remiasi senaties termino suėjimu.

27

Landgericht Berlin (Berlyno apygardos teismas) konstatavo, kad 2003 m. gegužės 23 d. ieškinys buvo įteiktas tinkamai. Grimshaw biuro apeliacinį skundą Kammergericht Berlin (Aukštesnysis apygardos teismas) atmetė. Weiss biuras pateikė Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis federalinis teismas) kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos sprendimo.

28

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, remiantis Vokietijos civilinio proceso kodeksu, ieškinys, kuriame yra nuorodos į priedus, sudaro su šiais priedais nedalomą visumą, ir kad atsakovas turi gauti visą jo gynybai reikalingą informaciją, kurią nurodo ieškovas. Taigi to, ar ieškinys tinkamai įteiktas, negalima vertinti atskirai nuo priedų įteikimo, nes esminė informacija esą išplaukia iš paties ieškinio ir teisė būti išklausytam užtikrinama tuo, kad proceso metu atsakovas turi pakankamai galimybių gintis, kiek tai susiję su priedų turiniu.

29

Nukrypti nuo šio principo galima tuomet, kai atsakovo poreikiui gauti informacijos nebuvo padaryta esminės neigiamos įtakos, pavyzdžiui, dėl to, kad prie ieškinio nepridėtas priedas išsiųstas beveik tuo pačiu metu, kai buvo pareikštas ieškinys, arba dėl to, kad atsakovui dokumentai jau buvo žinomi prieš pareiškiant ieškinį.

30

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad nagrinėjamoje byloje Grimshaw biurui nebuvo žinomi visi raštai, visų pirma susijusieji su trūkumų nustatymu ir pašalinimu bei su atitinkamomis išlaidomis. Tokie raštai negali būti laikomi nereikšmingomis detalėmis, nes nuo jų vertinimo gali priklausyti sprendimas pateikti atsiliepimą į ieškinį.

31

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iškelia klausimą, ar Grimshaw biuras teisingai atsisakė priimti ieškinį. Jis patikslina, kad nė vienas iš atstovavimo įgaliojimus turinčių šio biuro darbuotojų (organų) nesupranta vokiečių kalbos.

32

Bundesgerichtshof nuomone, Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalis gali būti aiškinama taip, jog nėra galimybės atsisakyti priimti dokumentą dėl to, kad nebuvo išversti priedai.

33

Šioje nuostatoje nieko nesakoma apie atsisakymą priimti dokumento priedus. Be to, įteikimo prašymams Europos Sąjungos valstybėse narėse pagal šio reglamento 4 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį naudotinoje ir reglamento priede pateiktoje tipinėje formoje būtina pateikti tik duomenis apie perduodamo dokumento pobūdį ir jo kalbą (6.1 ir 6.3 punktai), bet ne apie jo priedus, kurių atveju pakanka tipinėje formoje nurodyti jų kiekį (6.4 punktas).

34

Tuo atveju, jei atsisakyti priimti dokumentą būtų galima vien dėl to, kad neišversti priedai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad, jo manymu, vien to, jog sutartyje tarp ieškovo ir atsakovo buvo susitarta, jog korespondencija tvarkoma vokiečių kalba, nepakanka paneigti atsakovo teisę atsisakyti priimti dokumentą pagal Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalies b punktą.

35

Ši nuostata nereiškia, kad atsakovė supranta kalbą reglamento prasme. Vis dėlto, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, mokslininkai laikosi skirtingų nuomonių ir tam tikri autoriai mano, kad sąlyga dėl tam tikros kalbos naudojimo sutartiniuose santykiuose gali pagrįsti šios kalbos žinių prezumpciją aptariamo reglamento prasme.

36

Galiausiai tuo atveju, jei sutarties sąlyga negali pagrįsti atitinkamos kalbos žinių prezumpcijos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar atsisakyti priimti ieškinį, kurio priedai nebuvo išversti, galima visais atvejais, ar vis dėlto yra išimčių, pavyzdžiui, jei atsakovas jau turi priedų vertimą arba jei priedo turinys pažodžiui pakartotas išverstame ieškinyje.

37

Taip galėtų būti ir tuomet, kai kaip priedai perduodami dokumentai surašyti tokia kalba, kuri galiojančiu šalių susitarimu buvo pasirinkta sudarant sutartį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iškelia prielaidą dėl silpnų, apsaugos reikalingų šalių, pavyzdžiui, pasienio vartotojų, kurie sutartimi sutiko, kad korespondencija būtų tvarkoma verslininko kalba.

38

Vis dėlto šis teismas pažymi, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju Grimshaw biuras sudarė sutartį vykdydamas savo ūkinę veiklą. Jis neįžvelgia ypatingo šio biuro apsaugos poreikio ir todėl nemato būtinybės pripažinti jo teisę atsisakyti priimti dokumentą.

39

Šiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

40

Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad perduodamo dokumento adresatas neturi teisės atsisakyti jį priimti, jei valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba arba adresatui suprantama perduodančios valstybės narės kalba nesurašyti tik šio dokumento priedai.

41

Pirmiausia svarbu pabrėžti, kad Reglamentas Nr. 1348/2000 taikomas perduodamiems dokumentams, kurie gali būti labai skirtingi, atsižvelgiant į tai, ar kalbama apie teisminius, ar apie neteisminius dokumentus, ir – pirmuoju atveju – ar kalbama apie bylos iškėlimo dokumentą, teismo sprendimą, vykdomąjį raštą arba bet kokį kitą dokumentą. Teisingumo Teismui pateiktas klausimas susijęs su bylos iškėlimo dokumentu.

42

Kadangi perduodamo dokumento priedų reikšmė ir svarba gali skirtis, atsižvelgiant į šio dokumento pobūdį, šio sprendimo argumentus ir atsakymus reikia apriboti tik bylos iškėlimo dokumentais.

43

Šiuo atžvilgiu iš Teisingumo Teismui pateiktų pastabų išplaukia, kad dokumentų, kurie turi būti pridėti prie bylos iškėlimo dokumento, skaičius ir pobūdis smarkiai skiriasi, atsižvelgiant į teisines sistemas. Kai kuriuose sistemose tokiame dokumente turi būti nurodytas tik dalykas ir išdėstyti teisiniai bei faktiniai prašymo pagrindai, o įrodomieji dokumentai perduodami atskirai, tačiau kitose, pavyzdžiui, Vokietijos, teisės sistemose, priedai turi būti perduodami kartu su ieškiniu ir sudaro jo dalį.

44

Konstatuotina, kad Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalyje nekalbama apie perduodamo dokumento priedus. Tačiau nuoroda „dokumentai, kurių vertimo reikalaujama“ šio straipsnio 2 dalyje leidžia manyti, kad dokumentą gali sudaryti keli raštai.

45

Nesant naudingų nuorodų Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio tekste, šią nuostatą reikia aiškinti atsižvelgiant į jos tikslus ir kontekstą bei plačiau atsižvelgiant į paties Reglamento Nr. 1348/2000 tikslus ir kontekstą (šiuo klausimu žr. 2000 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Linster, C-287/98, Rink. p. I-6917, 43 punktą).

46

Kaip matyti iš Reglamento Nr. 1348/2000 antros konstatuojamosios dalies, juo siekiama pagerinti ir paspartinti dokumentų įteikimą. Šie tikslai primenami šeštoje-aštuntoje konstatuojamosiose dalyse. Pavyzdžiui, pastarojoje pažymima, „kad būtų užtikrintas veiksmingas šio reglamento įgyvendinimas, įteikiamus dokumentus priimti atsisakoma tik išimtiniais atvejais“. Be to, šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisminiai dokumentai perduodami kuo greičiau.

47

Tačiau šių tikslų negalima siekti kuriuo nors būdu susilpninus teisę į gynybą (žr. pagal analogiją, kiek tai susiję su Reglamentu Nr. 44/2001, 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimo ASML, C-283/05, Rink. p. I-12041, 24 punktą). Ši teisė, išplaukianti iš teisės į sąžiningą procesą, užtikrinamos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio, yra pagrindinė teisė, esanti sudedamąja bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalimi (be kita ko, žr. minėto sprendimo ASML 26 punktą).

48

Taigi, be kita ko, aiškinant Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnį ir visų pirma perduodamo dokumento sąvoką, jeigu tai yra bylos iškėlimo dokumentas, siekiant nustatyti, ar tokiame dokumente turi būti priedai, kuriuos sudaro įrodomieji dokumentai, svarbu stengtis suderinti veiksmingo ir greito procesinių dokumentų perdavimo tikslus, reikalingus geram teisingumo vykdymui, su teisės į gynybą apsaugos tikslu.

49

Tačiau reikia konstatuoti, kad vien šie Reglamento Nr. 1348/2000 tikslai neleidžia išaiškinti bylos iškėlimo dokumento sąvokos Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais, siekiant nustatyti, ar toks dokumentas gali arba turi būti su priedais. Jie taip pat neleidžia nustatyti, ar bylos iškėlimo dokumento vertimas yra esminis atsakovo teisės į gynybą elementas, o tai galėtų paaiškinti šio reglamento 8 straipsnyje numatytos vertimo pareigos apimtį.

50

Vis dėlto Reglamento Nr. 1348/2000 aiškinimas neturi būti atsietas nuo vystymosi teismų bendradarbiavimo civilinėse bylose srityje konteksto, į kurį atsižvelgiant buvo priimtas šis reglamentas, ir konkrečiai nuo Reglamento Nr. 44/2001, kurio 26 straipsnio 3 ir 4 dalyse daroma tiesioginė nuoroda į Reglamentą Nr. 1348/2000.

51

Įvairios nuostatos įpareigoja teismą, prieš priimant sprendimą už akių ar pripažįstant teismo sprendimą, patikrinti, ar bylos iškėlimo dokumentas buvo įteiktas tokiomis sąlygomis, kad buvo paisoma teisės į gynybą (dėl neatvykimo į teismą visų pirma žr. Reglamento Nr. 1348/2000 19 straipsnio 1 dalį; Reglamento Nr. 44/2001 26 straipsnio 2 dalį ir Briuselio konvencijos 20 straipsnio antrąją pastraipą; dėl sprendimo pripažinimo visų pirma žr. Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktą ir Briuselio konvencijos 27 straipsnio 2 punktą).

52

Prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 1348/2000 tarptautiniai įteikimai valstybėse narėse buvo atliekami pagal 1965 m. Hagos konvenciją, į kurią daroma nuoroda Reglamento Nr. 44/2001 26 straipsnio 4 dalyje ir Briuselio konvencijos 20 straipsnio trečiojoje pastraipoje, arba pagal valstybių narių sudarytus dvišalius susitarimus. Tačiau Hagos konvencijoje ir daugelyje šių susitarimų nenumatyta bendra pareiga išversti visus perduodamus dokumentus, todėl nacionaliniai teismai laikėsi nuomonės, kad teisės į gynybą pakankamai paisoma, jeigu perduodamo dokumento adresatas turi pakankamai laiko išversti tokį dokumentą ir pasirengti gynybai.

53

Be to, pačiame Reglamente Nr. 1348/2000 nepatikslinama, ar teisė atsisakyti priimti dokumentą nesant jo vertimo egzistuoja ir tuomet, kai jis pristatomas paštu, laikantis šio reglamento 14 straipsnio. Siekiant išaiškinti pastarąją nuostatą, reikia išnagrinėti ES sutarties K.3 straipsnio pagrindu 1997 m. gegužės 26 d. Europos Sąjungos tarybos aktu patvirtintos Konvencijos dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ar komercinėse bylose įteikimo Europos Sąjungos valstybėse narėse (OL L 261, p. 1, toliau – 1997 m. konvencija) aiškinamąjį raštą (aiškinamasis raštas – p. 26), kurio tekstu buvo remiamasi priimant Reglamentą Nr. 1348/2000 (šiuo klausimu žr. 2005 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Leffler, C-443/03, Rink. p. I-9611, 47 punktą).

54

1997 m. konvencijos 14 straipsnio 2 dalies, susijusios su pristatymu paštu, komentare nurodyta:

„Šiame straipsnyje įtvirtintas pristatymo paštu principas.

Tačiau valstybės narės, siekdamos suteikti garantijas jų teritorijoje esantiems adresatams, gali patikslinti sąlygas, kurioms esant šiems asmenims dokumentai gali būti pristatyti paštu. Pavyzdžiui, gali būti reikalaujama išsiuntimo registruotu paštu arba konvencijos taisyklių dėl dokumentų vertimo taikymo.“

55

Kai kurios valstybės narės – pagrįstai ar nepagrįstai – aiškino Reglamento Nr. 1348/2000 14 straipsnio 1 dalį taip, kad dokumento vertimas, pristatant jį paštu, nereikalingas bei vadovaudamosi reglamento 14 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybe manė esant būtina patikslinti, kad jos prieštarauja teisminių dokumentų be vertimo įteikimui (šiuo klausimu žr. valstybių narių pranešimus pagal Reglamento Nr. 1348/2000 23 straipsnį (OL C 151, 2001, p. 4) bei pirmąjį valstybių narių pranešimų atnaujinimą (OL C 202, 2001, p. 10)).

56

Išnagrinėjus atitinkamas 1965 m. Hagos konvencijos, 1997 m. Briuselio konvencijos, reglamentų Nr. 1348/2000 ir Nr. 44/2001 bei valstybių narių pranešimų pagal Reglamento Nr. 1348/2000 14 straipsnio 2 dalį nuostatas matyti, jog šių nuostatų reglamentuojamose srityse nei Bendrijos teisės aktų leidėjas, nei valstybės narės nemano, kad ieškovo užtikrinamas bylos iškėlimo dokumento vertimas yra būtinas atsakovo teisės į gynybą įgyvendinimo elementas, nes pastarajam turi būti suteiktas tik pakankamas terminas pavesti išversti dokumentą ir pasirengti gynybai.

57

Toks Bendrijos teisės aktų leidėjo ir valstybių narių pasirinkimas neprieštarauja EŽTK įtvirtintai pagrindinių teisių apsaugai. Šios konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktas, pagal kurį kiekvienas kaltinamas asmuo mažiausiai turi teisę būti skubiai ir išsamiai jam suprantama kalba informuotas apie pateikiamo kaltinimo pobūdį ir pagrindą, galioja tik baudžiamosios teisės srityje. Nė viena EŽTK nuostata nereikalauja išversti civilinės ar komercinės bylos iškėlimo dokumento.

58

Todėl Bendrijos teisės aktų leidėjui Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsniu nusprendus leisti dokumento adresatui atsisakyti jį priimti, jeigu nėra išverstas į valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valstybinę kalbą arba į jam suprantamą perduodančios valstybės narės kalbą, tai iš esmės buvo padaryta siekiant vienodai nustatyti, kas įteikimo stadijoje turi užtikrinti tokio dokumento vertimą ir prisiimti išlaidas.

59

Kadangi tarptautinės ir Bendrijos teisės analizė, kiek tai susiję su teisės į gynybą apsaugos principo apimtimi ir visų pirma su būtinybe išversti bylos iškėlimo dokumentą, leido patikslinti Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio tikslą, atsižvelgiant būtent į jį reikia nustatyti, ką apima perduodamo dokumento sąvoka šio straipsnio prasme, kai dokumentas yra bylos iškėlimo dokumentas ir prie tokio dokumento gali arba turi būti pridėti dokumentai, turintys įrodomąją galią.

60

Reglamentas Nr. 1348/2000 turi būti aiškinamas autonomiškai, siekiant užtikrinti vienodą jo taikymą (minėto sprendimo Leffler 45 ir 46 punktai). Tas pats pasakytina apie Reglamentą Nr. 44/2001 ir visų pirmą apie sąvoką „bylos iškėlimo dokumentas“ šio reglamento 26 straipsnio ir 34 straipsnio 2 punkto prasme bei apie atitinkamas Briuselio konvencijos nuostatas.

61

Pareikšdamas nuomonę dėl Briuselio konvencijos 27 straipsnio 2 punkto, susijusio su sprendimų pripažinimu, išaiškinimo, Teisingumo Teismas bylos iškėlimo ar lygiaverčio dokumento sąvoką šios nuostatos prasme apibrėžė kaip apibūdinančią dokumentą ar dokumentus, kurių tinkamas ir savalaikis įteikimas atsakovui sudaro jam galimybę pasinaudoti savo teisėmis prieš priimant vykdytiną teismo sprendimą perduodančioje valstybėje narėje (šiuo klausimu žr. 1995 m. liepos 13 d. Sprendimo Hengst Import, C-474/93, Rink. p. I-2113, 19 punktą).

62

Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Hengst Import, bylos iškėlimo dokumentą bendrai sudarė nurodymas sumokėti („decreto ingiuntivo“), kurį Italijos teismas išdavė pagal Italijos civilinio proceso kodekso 641 straipsnį, ir pareiškėjo ieškinys. Būtent įteikus šiuos du dokumentus pradedamas skaičiuoti terminas, per kurį atsakovas gali pateikti prieštaravimus. Kita vertus, pareiškėjas gali reikalauti priimti vykdytiną sprendimą tik pasibaigus šiam terminui (minėto sprendimo Hengst Import 20 punktas).

63

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „decreto ingiuntivo“ yra paprasčiausia forma, kurią galima suprasti tik kartu su ieškiniu. Ir atvirkščiai, vien ieškinio įteikimas neleidžia atsakovui nustatyti, ar jam reikia gintis, nes, nepateikus „decreto ingiuntivo“, jis nežino, ar teismas patenkino, ar atmetė ieškinį. Be to, būtinybę įteikti ir „decreto ingiuntivo“, ir ieškinį patvirtino Italijos civilinio proceso kodekso 643 straipsnis, iš kurio išplaukė, kad toks įteikimas pagrindžia bylos nagrinėjimą teisme (minėto sprendimo Hengst Import 21 punktas).

64

Iš šios autonomiškos bylos iškėlimo dokumento sąvokos, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas, išplaukia, kad tokiame dokumente turi būti kitas ar kiti dokumentai, jei jie glaudžiai susiję pagal savo esmę, kurie leidžia atsakovui suprasti ieškinio dalyką ir pagrindimą bei tai, kad yra pradėta teisminė procedūra, per kurią jis gali pasinaudoti savo teisėmis arba gindamasis teisme, arba, kaip tai atsitiko byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Hengst Import, apskųsdamas sprendimą, priimtą remiantis vien ieškovo reikalavimu.

65

Be to, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 43 punkte, tam tikrų valstybių nacionalinės teisės nuostatose nenumatoma, kad prie to, kas jose apibrėžiama kaip bylos iškėlimo dokumentas, turi būti pridėti byloje esantys įrodomieji dokumentai, bet leidžiama juos pateikti atskirai. Taigi tokie dokumentai nelaikomi iš esmės susijusiais su bylos iškėlimo dokumentu taip, jog jie būtini, kad atsakovas galėtų suprasti prieš jį pateiktą prašymą ir kad pradėta teisminė procedūra; jie atlieka tik įrodomąją funkciją, kuri skiriasi nuo paties įteikimo dalyko.

66

Šiuo atžvilgiu naudinga pažymėti, kad sprendimų pripažinimo sąlygos, numatytos Reglamente Nr. 44/2001, buvo sušvelnintos, palyginti su Briuselio konvencijoje numatytomis sąlygomis.

67

Šio reglamento 34 straipsnio 2 punkte, pabrėžiant veiksmingą teisės į gynybą laikymąsi, atsisakoma bylos iškėlimo dokumento tinkamumo reikalavimo, numatyto Briuselio konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje, ir manoma, kad šios teisės buvo paisoma, jei atsakovas žinojo apie pradėtą teisminę procedūrą ir galėjo apskųsti jo atžvilgiu priimtą nenaudingą sprendimą (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo ASML 20 ir 21 punktus).

68

Šis Reglamento Nr. 44/2001 pakeitimas, palyginti su Briuselio konvencija, patvirtina tokį perduodamo dokumento sąvokos išaiškinimą: jeigu tai yra bylos iškėlimo dokumentas, tokiame dokumente turi būti esminiai elementai, kad atsakovas visų pirma suprastų, jog vyksta teisminė procedūra, tačiau ne visi įrodomieji dokumentai, leidžiantys patvirtinti įvairias faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis remiantis pateiktas prašymas.

69

Iš šių argumentų išplaukia, kad perduodamo dokumento sąvoka, numatyta Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnyje, jeigu tai yra bylos iškėlimo dokumentas, turi būti aiškinama taip, kad įrodomieji dokumentai, atliekantys tik patvirtinamąją funkciją ir pagal savo esmę nesusiję su ieškiniu, nebūdami būtini ieškovo reikalavimo dalykui ir pagrindui suprasti, nėra šio dokumento sudedamoji dalis.

70

Dokumento sąvokos, išplaukiančios iš EŽTK ir visų pirma iš jos 6 straipsnio 3 dalies a punkto, apie kurią buvo kalbėta šio sprendimo 57 punkte, nagrinėjimas leidžia padaryti panašią išvadą baudžiamosios teisės srityje. Europos žmogaus teisių teismo nuomone, kaltinimo aktas turi leisti kaltinamajam gauti informacijos ne tik apie kaltinimo priežastį, t. y. apie jam inkriminuojamas materialiąsias aplinkybes, kuriomis grindžiamas kaltinimas, bet ir informacijos apie šių aplinkybių teisinį kvalifikavimą, kuri turi būti išdėstyta detaliai (žr. 1999 m. kovo 25 d. EŽTT sprendimo Pélissier ir Sassi prieš Prancūziją, Recueil des arrêts et décisions 1999-II, 51 punktą bei 2006 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Mattei prieš Prancūziją, Nr. 34043/02, 34 punktą). Ir atvirkščiai, teisė į gynybą nepažeidžiama vien tuo, kad kaltinimo akte nėra kaltinamajam inkriminuojamas faktines aplinkybes įrodančių dokumentų.

71

Pareikšdamas nuomonę dėl EŽTK 6 straipsnio 3 dalies a punkto, kuriuo kaltinamajam suteikiama teisė gauti vertėją, EŽTT taip pat nusprendė, kad ši teisė neapima galimybės reikalauti rašytinio kiekvieno dokumentinio įrodymo ar oficialaus bylos dokumento vertimo (1989 m. gruodžio 19 d. EŽTT sprendimo Kamasinski prieš Austriją, série A, Nr. 168, 74 punktas).

72

Be to, kaip išplaukia iš šio sprendimo 57 punkte išdėstytų argumentų, teisės į gynybą civilinėse ir komercinėse bylose apsauga nekelia tokių pačių griežtų reikalavimų kaip baudžiamosios teisės srityje.

73

Atsižvelgiant į visus šiuos argumentus, sąvoka „dokumentas perdavimui“, numatyta Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalyje, jeigu tai yra bylos iškėlimo dokumentas, turi būti aiškinama taip, kad ji apibrėžia laiku atsakovui įteiktą dokumentą ar dokumentus, kurie suteikia jam galimybę pasinaudoti savo teisėmis per teisminę procedūrą perduodančioje valstybėje. Toks dokumentas turi leisti užtikrintai suprasti bent reikalavimo dalyką ir pagrindą bei kvietimą atvykti į teismą arba, atsižvelgiant į vykstančią procedūrą, apskundimo galimybę teisme. Dokumentai, kurie atlieka tik įrodomąją funkciją ir nėra būtini reikalavimo dalykui ir pagrindui suprasti, nėra bylos iškėlimo dokumento sudedamoji dalis Reglamento Nr. 1348/2000 prasme.

74

Toks aiškinimas atitinka Reglamento Nr. 1348/2000 tikslus pagerinti ir paspartinti dokumentų perdavimą. Įrodomųjų dokumentų vertimas gali pareikalauti daug laiko, nors bet kuriuo atveju šis vertimas nėra reikalingas procedūrai, kuri vyksta perduodančios valstybės teisme šios valstybės kalba.

75

Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar bylos iškėlimo dokumento turinys suteikia atsakovui galimybę pasinaudoti savo teisėmis perduodančioje valstybėje bei visų pirma leidžia nustatyti jam pateikto reikalavimo dalyką bei pagrindą ir suprasti, kad vyksta teisminė procedūra.

76

Jeigu nacionalinis teismas mano, kad šiuo atžvilgiu turinys nepakankamas dėl to, jog tam tikri esminiai su prašymu susiję elementai išdėstyti prieduose, jis privalo pasistengti išspręsti šią problemą pagal nacionalinę proceso teisę, siekdamas užtikrinti visišką Reglamento Nr. 1348/2000 veiksmingumą, atsižvelgiant į jo tikslus (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Leffler 69 punktą), bet tuo pačiu metu kuo geriau apgindamas vienos ir kitos ginčo šalies interesus.

77

Pavyzdžiui, nesant būtinojo priedo vertimo, bylos iškelimo dokumentą pateikusiam asmeniui galėtų būti suteikta galimybė ištaisyti trūkumą kuo greičiau išsiuntus vertimą Reglamente Nr. 1348/2000 numatytomis sąlygomis. Dėl vertimo išsiuntimo poveikio įteikimo datai Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad, siekiant apsaugoti šalių interesus, jį reikia nustatyti taikant analogiją su dvigubos datos sistema, įtvirtinta Reglamento Nr. 1348/2000 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse. (minėto sprendimo Leffler 65–67 punktai).

78

Atsižvelgiant į visus šiuos argumentus, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad perduodamo bylos iškėlimo dokumento adresatas negali atsisakyti priimti šį dokumentą, jeigu jis suteikia adresatui galimybę pasinaudoti savo teisėmis perduodančios valstybės narės teisminėje procedūroje, kai prie tokio dokumento pridėti įrodomieji dokumentai, surašyti ne valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kalba arba adresatui suprantama perduodančios valstybės narės kalba, tačiau kurie atlieka vien patvirtinamąją funkciją ir nėra būtini reikalavimo dalykui ir pagrindui suprasti. Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar bylos iškėlimo dokumento turinio pakanka leisti atsakovui pasinaudoti savo teisėmis arba ar nesant būtino priedo vertimo siuntėjas turi ištaisyti šį trūkumą.

79

Savo antruoju klausimu, kuris pateiktas tam atvejui, jeigu būtų atsakyta, kad adresatas gali atsisakyti priimti dokumentą, jeigu neišversti jo priedai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad perduodamo dokumento adresatas „supranta“ perduodančios valstybės narės kalbą reglamento prasme, jeigu, vykdydamas savo ūkinę veiklą, sutartyje su ieškovu susitarė, jog korespondencija bus tvarkoma perduodančios valstybės narės kalba. Atsižvelgiant į pirmojo klausimo atsakyme suformuluotą išlygą, reikia atsakyti į antrąjį klausimą.

80

Siekdamas nustatyti, ar perduodamo dokumento adresatas supranta perduodančios valstybės kalbą, kuria surašytas dokumentas, teismas turi įvertinti visus požymius, kuriuos šiuo klausimu jam nurodė ieškovas.

81

Pastabas pateikusių šalių nuomonės išsiskyrė dėl klausimo, ar adresatas laikytinas suprantančiu perduodančios valstybės kalbą dėl to, kad pasirašydamas pritarė sąlygai dėl kalbos vartojimo, kaip ją aprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

82

Grimshaw biuro nuomone, tik jis gali pasakyti, ar supranta perduodamą dokumentą. IHK Berlin atstovauja priešingai nuomonei, t. y. kad pritarimas tokiai sąlygai prilygsta pritarimui vartoti šią kalbą įteikiant teisminius dokumentus ir galioja lygiai taip pat, kaip ir šalių susitarimas dėl teismų jurisdikcijos.

83

Kitos pastabas pateikusios šalys mano, kad remiantis tokia sąlyga negalima daryti išvados dėl dokumento kalbos supratimo Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, nebent tik dėl to, kad ji yra šios kalbos mokėjimo požymis. Weiss biuras ir Čekijos bei Slovakijos vyriausybės, be kita ko, pabrėžia, kad kalbos mokėjimo laipsnis, reikalingas korespondencijai vesti, nėra toks pats kaip ir būtinasis gintis teisme.

84

Grimshaw biuro pasiūlytam aiškinimui negalima pritarti, nes jis reikštų, jog perdavimo veiksmingumas priklausys nuo dokumento adresato geros valios.

85

Taip pat negalima palaikyti IHK Berlin pasiūlyto aiškinimo. Siekiant Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalies b punkto praktinio veiksmingumo, kompetentingas teismas turi patikrinti, ar iš tikrųjų įvykdomos šios nuostatos sąlygos. Šiuo atžvilgiu pritarimas sąlygai, numatančiai tam tikros kalbos vartojimą korespondencijoje bei vykdant sutartį, negali pagrįsti sutartos kalbos mokėjimo prezumpcijos.

86

Atvirkščiai, reikia manyti, kad pritarimas tokiai sąlygai yra perduodamo dokumento kalbos mokėjimo požymis. Šis požymis bus juo svaresnis, jei sąlygoje kalbama apie korespondenciją ne tik tarp šalių bet ir su viešosios valdžios įstaigomis ir institucijomis. Jį gali sustiprinti kitos aplinkybės, pavyzdžiui, tai, kad perduodamo dokumento adresatas iš tikrųjų siuntė korespondencija perduodamo dokumento kalba, arba tai, kad pradinėje sutartyje yra sąlyga, pagal kurią ginčo atvejais kompetencija suteikiama perduodančios valstybės teismams arba sutarčiai taikoma šios valstybės narės teisė.

87

Kaip pažymėjo Weiss biuras ir Čekijos bei Slovakijos vyriausybės, kalbos mokėjimo laipsnis, reikalingas korespondencijai vesti, nėra toks pats kaip ir būtinasis gintis teisme. Tačiau tai yra viena iš faktinių aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti vertindamas, ar perduodamo dokumento adresatas supranta dokumentą taip, kad galėtų pasinaudoti savo teisėmis. Vadovaudamasis ekvivalentiškumo principu, teismas turėtų orientuotis į tai, kaip perduodančioje valstybėje narėje gyvenantis teisės subjektas gali suprasti šios valstybės kalba surašytą teisminį dokumentą.

88

Į antrąjį klausimą reikia atsakyti, jog Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad aplinkybė, jog perduodamo dokumento adresatas, vykdydamas savo ūkinę veiklą, sutartyje su ieškovu susitarė, jog korespondencija bus tvarkoma perduodančios valstybės narės kalba, nepagrindžia kalbos mokėjimo prezumpcijos, bet yra požymis, į kurį teismas gali atsižvelgti vertindamas, ar adresatas supranta perduodančios valstybės narės kalbą.

89

Savo trečiuoju klausimu, kuris pateiktas tam atvejui, jei būtų neigiamai atsakyta į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrąjį klausimą, šis teismas klausia, ar Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad perduodamo dokumento adresatas bet kuriuo atveju negali remdamasis šia nuostata atsisakyti priimti tokių dokumento priedų, kurie nesurašyti valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba arba adresatui suprantama perduodančios valstybės narės kalba, jei, vykdydamas savo ūkinę veiklą, jis sudaro sutartį ir susitaria, kad korespondencija bus tvarkoma perduodančios valstybės narės kalba, o perduoti priedai yra tiek susiję su šia korespondencija, tiek surašyti sutarta kalba.

90

Iš Teisingumo Teismo pateikto atsakymo į pirmąjį klausimą išplaukia, kad tam tikro perduodamo bylos iškėlimo dokumento priedo vertimo gali būti reikalaujama, jeigu tokio dokumento, kuris buvo išverstas, turinio nepakanka reikalavimo dalykui bei pagrindui nustatyti ir leisti atsakovui pasinaudoti savo teisėmis dėl to, kad tam tikri esminiai su reikalavimu susiję elementai išdėstyti šiuose prieduose.

91

Tačiau toks vertimas nebūtinas, jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad bylos iškėlimo dokumento adresatas žino šių priedų turinį. Taip yra tuomet, kai jis yra šių dokumentų autorius arba galima manyti, kad jis supranta turinį, pavyzdžiui, dėl to, kad, vykdydamas savo ūkinę veiklą, sudarė sutartį, kurioje sutarė, jog korespondencija bus tvarkoma perduodančios valstybės narės kalba, ir kai priedai yra tiek susiję su šia korespondencija, tiek surašyti sutarta kalba.

92

Todėl į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad perduodamo bylos iškėlimo dokumento adresatas bet kuriuo atveju negali remdamasis šia nuostata atsisakyti priimti tokių dokumento priedų, kurie nesurašyti valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba arba adresatui suprantama perduodančios valstybės narės kalba, jei, vykdydamas savo ūkinę veiklą, jis sudarė sutartį ir susitarė, kad korespondencija bus tvarkoma perduodančios valstybės narės kalba, o perduoti priedai yra tiek susiję su šia korespondencija, tiek surašyti sutarta kalba.

93

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: