1.

Ši byla susijusi su 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1348/2000 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse 8 straipsnio 1 dalies aiškinimu ( 2 ) ir su konkrečiu klausimu, ar adresatas gali atsisakyti priimti įteiktiną užsienio šalies dokumentą, kai nors įteiktinas ieškinys užsienio civiliniame procese yra išverstas į valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valstybinę kalbą, šio ieškinio priedai į šią valstybinę kalbą neišversti, o adresatas tvirtina nesuprantantis perduodančios valstybės narės kalbos, nors, vykdydamas savo ūkinę veiklą, sudarė sutartį, kurioje susitarė dėl perduodančios valstybės narės kalbos vartojimo korespondencijai tarp šalių ir su viešosios valdžios įstaigomis bei institucijomis.

2.

Šis Bundesgerichtshof (Vokietijos Aukščiausiasis Federalinis Teismas) prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo pateiktas nagrinėjant Industrie- und Handelskammer Berlin (Berlyno pramonės ir prekybos rūmai) (toliau – IHK Berlin) ieškinį architektų biurui Nicholas Grimshaw & Partners Ltd (toliau – Grimshaw biuras), pagal Anglijos teisę įsteigtai bendrovei, dėl žalos atlyginimo dėl su trūkumais atliktų pastato planavimo darbų. IHK Berlin pareiškė Grimshaw biurui ieškinį dėl garantijos. Atskirame procese šalys ginčijasi, ar ieškinys Grimshaw biurui buvo įteiktas tinkamai. Į bylą buvo įtraukta Achene įsikūrusi bendrovė Ingenieurbüro Weiss und Partner GbR (toliau – Weiss biuras).

3.

Reglamento Nr. 1348/2000 aštuntoje ir dešimtoje konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

4.

Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Atsisakymas priimti dokumentą

1.   Gaunančioji agentūra informuoja adresatą apie tai, kad jis gali atsisakyti priimti perduodamą dokumentą, jeigu jis parengtas kita kalba, nei bet kuri iš toliau nurodytų kalbų:

5.

Remdamiesi 1994 m. vasario 16 d. architekto paslaugų sutartimi, IHK Berlin iš Londone įsikūrusio Grimshaw biuro, pagal Anglijos teisę įsteigtos bendrovės, reikalauja žalos atlyginimo dėl su trūkumais atliktų planavimo darbų. Pagal minėtą sutartį šis biuras buvo įsipareigojęs atlikti statybos projekto Berlyne planavimo darbus. Architekto paslaugų sutarties 3.2.6 punkte šalys buvo susitarusios:

„Paslaugos teikiamos vokiečių kalba. Korespondencija tarp IHK Berlin ir Grimshaw biuro bei valstybės įstaigų ir institucijų tvarkoma vokiečių kalba.“

Šios architekto paslaugų sutarties 10.2  punkte susitarta:

„Ginčai nagrinėjami Berlyno teismuose“.

Šios architekto paslaugų sutarties 10.4 punkte susitarta:

„Šiai sutarčiai taikoma Vokietijos teisė”.

6.

IHK Berlin pateikė Vokietijos teismams ieškinio ir visų priedų, kuriais rėmėsi savo ieškinyje, kopijas, kad jos būtų įteiktos Grimshaw biurui. Tarp minėtų priedų yra šalių sudaryta architekto paslaugų sutartis, papildomi susitarimai prie šios sutarties bei jų projektai, išrašas iš paslaugų sąrašo ir keliolika, tarp jų ir Grimshaw biuro, raštų, susijusių su korespondencija su įmonėmis, kurioms buvo pavesta nustatyti ir pašalinti nurodytus trūkumus. Tačiau, Bundesgerichtshof duomenimis, Grimshaw biurui iki ieškinio pareiškimo nebuvo žinomi visi priedai, visų pirma raštai dėl trūkumų nustatymo ir pašalinimo bei dėl atitinkamų išlaidų. Be to, priedų, kuriais remiasi IHK Berlin, turinys iš dalies atpasakotas ieškinyje.

7.

2002 m. gegužės 29 d. ieškinys, kuriuo IHK Berlin reikalavo iš Grimshaw biuro atlyginti žalą pagal architekto paslaugų sutartį, vokiečių kalba šiam biurui buvo įteiktas dar 2002 m. gruodžio 20 dieną. Grimshaw biurui iš pradžių atsisakius priimti ieškinį, nesant vertimo į anglų kalbą, į šią kalbą išverstas ieškinys ir vokiečių kalba surašyti priedai be vertimo jam buvo įteikti Londone 2003 m. gegužės 23 dieną.

8.

2003 m. birželio 13 d. laišku Grimshaw biuras užginčijo dokumentų įteikimą kaip turintį trūkumų, nes priedai nebuvo išversti į anglų kalbą, ir dėl šios priežasties pagal Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalį atsisakė priimti ieškinį, kurio įteikimą laiko netinkamu. Be to, Grimshaw biuras rėmėsi senaties termino suėjimu ir patraukė į bylą Weiss biurą, kuris Vokietijos teismų procese dalyvauja kaip įstojęs į bylą asmuo.

9.

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Landgericht Berlin (Berlyno apygardos teismas) tarpiniu sprendimu konstatavo, jog 2003 m. gegužės 23 d. ieškinys buvo įteiktas tinkamai. Grimshaw biuro apeliacinį skundą Kammergericht Berlin (Aukštesnysis apygardos teismas) savo sprendimu atmetė. Dėl šio Kammergericht Berlin sprendimo į bylą įstojęs asmuo – Weiss biuras – pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Bundesgerichtshof.

10.

Bundesgerichtshof pažymi, kad, remiantis Vokietijos civilinio proceso kodeksu, ieškinys, kuriame yra nuorodos į priedus, sudaro su šiais priedais nedalomą visumą, ir kad atsakovas turi gauti visą savo gynybai reikalingą informaciją, kurią nurodo ieškovas. Taigi, jo nuomone, ar ieškinys tinkamai įteiktas, negalima vertinti atskirai nuo priedų įteikimo, nes esminė informacija tariamai išplaukia iš paties ieškinio ir teisė būti išklausytam užtikrinama tuo, kad atsakovas dar turės pakankamai galimybių gintis nagrinėjant bylą.

11.

Nukrypti nuo šio principo galima tuomet, kai atsakovo poreikiui gauti informaciją nebuvo padaryta esminės neigiamos įtakos, pavyzdžiui, dėl to, kad prie ieškinio nepridėtas priedas išsiųstas beveik tuo pačiu metu, kai buvo pareikštas ieškinys, arba dėl to, kad atsakovui visi dokumentai jau buvo žinomi prieš pareiškiant ieškinį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad šioje byloje Grimshaw biurui nebuvo žinomi visi raštai, visų pirma tie iš jų, kurie susiję su trūkumų nustatymu ir pašalinimu bei su atitinkamomis išlaidomis. Tokie raštai negali būti laikomi nereikšmingomis detalėmis, nes nuo jų vertinimo gali priklausyti sprendimas pateikti atsiliepimą į ieškinį.

12.

Bundesgerichtshof taip pat pažymi, kad nė vienas iš atstovavimo įgaliojimus turinčių Grimshaw biuro darbuotojų nesupranta vokiečių kalbos, ir laikosi nuomonės, kad Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalis gali būti aiškinama taip, jog nėra galimybės atsisakyti priimti dokumentą dėl to, kad nebuvo išversti priedai. Taip yra todėl, kad Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalyje nieko neminima apie atsisakymą priimti dokumento priedus. Be to, įteikimo prašymams Europos Sąjungos valstybėse narėse pagal Reglamento Nr. 1348/2000 4 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį naudotinoje ir reglamento priede pateiktoje tipinėje formoje būtina pateikti tik duomenis apie perduodamo dokumento pobūdį ir jo kalbą (6.1 ir 6.3 tipinės formos punktai), bet ne apie jo priedus, kurių atveju pakanka nurodyti jų kiekį (6.4 tipinės formos punktas). Tačiau, Bundesgerichtshof manymu, reikšminga tik tai, ar nagrinėjamas dokumentas yra įteiktinas dokumentas Reglamento Nr. 1348/2000 prasme, o tipinės formos struktūra negali turėti įtakos šiam klausimui.

13.

Tuo atveju, jei atsisakyti priimti dokumentą būtų galima vien dėl to, kad neišversti priedai, Bundesgerichtshof teigia manąs, jog vien to, kad sutartyje ieškovas ir atsakovas susitarė, jog korespondencija tvarkoma vokiečių kalba, nepakanka, kad būtų paneigta atsakovo teisė atsisakyti priimti dokumentą pagal Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalies b punktą. Ši sąlyga nereiškia, kad atsakovas supranta kalbą Reglamento Nr. 1348/2000 prasme.

14.

Galiausiai tuo atveju, jei sutarties sąlyga negali būti pagrįsta kalbos mokėjimo prezumpcija, Bundesgerichtshof kelia klausimą, ar atsisakyti priimti ieškinį, kurio priedai nebuvo išversti, galima visais atvejais, ar vis dėl to yra išimčių, pavyzdžiui, jei atsakovas jau turi priedų vertimą arba jei priedo turinys pažodžiui pakartotas išverstame ieškinyje. Taip galėtų būti ir tuomet, kai kaip priedai perduodami dokumentai surašyti tokia kalba, kuri galiojančiu šalių susitarimu buvo pasirinkta, sudarant sutartį. Bundesgerichtshof atkreipia dėmesį į silpnas, galbūt apsaugos reikalingas šalis, pavyzdžiui, vartotojus tarptautinių sutarčių atveju, kurie sutartimi sutiko, kad korespondencija būtų tvarkoma verslininko kalba. Vis dėlto nagrinėjamu atveju Grimshaw biuras sutartį sudarė vykdydamas savo ūkinę veiklą. Teismo nuomone, nematyti jokio ypatingo šio biuro apsaugos poreikio ir būtinybės pripažinti jo teisę atsisakyti priimti dokumentą.

15.

Kadangi Bundesgerichtshof kyla abejonių dėl Reglamento Nr. 1348/2000 aiškinimo, jis sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

16.

Procese dalyvavo Grimshaw biuras, Weiss biuras, IHK Berlin, Prancūzijos, Italijos, Slovakijos bei Čekijos vyriausybės, taip pat Komisija.

17.

Per 2007 m. spalio 24 d. posėdį Weiss biuras, Grimshaw biuras, Prancūzijos vyriausybė ir Komisija pateikė žodines pastabas ir atsakė į Teisingumo Teismo klausimus.

18.

Weiss biuro manymu, Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad adresatas turi teisę atsisakyti priimti dokumentą pagal Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalį ir tada, kai įteiktino dokumento priedai nesurašyti valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba arba adresatui suprantama perduodančios valstybės narės kalba.

19.

Grimshaw biuras mano, kad adresatas turi teisę atsisakyti priimti dokumentą, kai valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba arba adresatui suprantama perduodančios valstybės narės kalba nesurašyti vien įteiktino dokumento priedai. Jo teigimu, iš pačios Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio formuluotės matyti, kad dokumentais laikomi ne tik advokatų ieškiniai, bet ir visi įteikimui perduodami raštai bei priedai. Reglamento Nr. 1348/2000 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies prasmė ir tikslas galutinai patvirtina, kad ieškinio priedai taip pat yra „dokumentai“. Grimshaw biuras remiasi Teisingumo Teismo procedūros reglamentu (29 straipsnio 3 dalis) ir Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamentu (35 straipsnio 3 dalis), iš kurių matyti, kad ieškinys ir jo priedai laikomi nedaloma visuma. Ir ieškinys, ir priedai turėtų būti surašyti ta pačia kalba, t. y. atitinkamais atvejais ta kalba, kurią supranta atsakovas. Vis dėlto, sprendžiant vertimo būtinybės klausimą, vadovavimasis tuo, kas reikalinga atsakovo gynybai, negali būti pakankamą teisinį saugumą užtikrinantis kriterijus. Veikiau turi būti išversti visi priedai, nes jų žinojimas turi sudaryti galimybę nuspręsti ne tik dėl gynybos, bet ir dėl jos būdo. Kai kurios gynybos priemonės gali paaiškėti tik iš ieškinio priedų ir nebūtinai yra ieškovo nurodyti aspektai. Galiausiai Grimshaw biuras laikosi nuomonės, kad tai, jog ne visi ieškinio priedai išversti, pažeidžia vienodo požiūrio principą, nes vykstant nacionaliniam procesui Vokietijoje visi priedai prieinami vokiečių kalba.

20.

IHK Berlin teigia, kad Grimshaw biuras su ieškiniu gavo ir atitinkamus priedus. IHK Berlin pabrėžia, kad adresato teisė atsisakyti priimti dokumentus pagal Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalį, remiantis normos tekstu ir sistema, susijusi tik su parengtais teisminiais dokumentais. Šia prasme priedai nėra dokumentai. Jie veikiau laikytini kitais perduotinais dokumentais. Siekiant informuoti atsakovą apie ieškinio dalyką ir pagrindą, nebūtina versti didelės apimties priedų, kuriuose kurių tik viena nuostata gali būti reikšminga. Įrodymus dėl nurodytų aplinkybių reikia pateikti vykstant procesui ir šioje stadijoje bet kuriuo metu galima išversti konkrečius ieškinio pareiškimo metu neišverstus dokumentus. Reikalavimas ieškovui išversti visus priedus gali kainuoti labai brangiai ir prieštarauti reglamentu siekiamam proceso pagreitinimo tikslui.

21.

Prancūzijos vyriausybė pabrėžia, kad visų perduodamų dokumentų vertimas į adresatui suprantamą kalbą yra būtina jo interesų apsaugos ir gynybos teisių užtikrinimo sąlyga. Ji taip pat mano, kad galioja vienoda visų įteikiamų dokumentų perdavimo tvarka ir visų pirma vienodos vertimo pareigos, neatsižvelgiant į tai, ar kalbama apie pačius įteiktinus dokumentus, ar apie jų priedus. Priedai yra sudėtinė dokumento dalis. Be to, Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad gaunančioji agentūra dokumentus, kurių vertimo reikalaujama, grąžina perduodančiai agentūrai, jei adresatas nepriima įteiktino dokumento. Taigi iš straipsnio formuluotės išplaukia, kad gali būti reikalaujama visų perduotų dokumentų, o ne tik įteiktino dokumento vertimo.

22.

Italijos vyriausybė, nurodydama daiktavardžio „dokumentai“ vartojimą daugiskaita, laikosi nuomonės, kad Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog adresatas gali atsisakyti priimti įteiktiną dokumentą, jei jo priedai surašyti kita nei valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba arba adresatui suprantama perduodančios valstybės narės kalba. Todėl reikia pripažinti adresato, kuriam įteikiamas dokumentas, teisę jį grąžinti, net jei Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti vertimo reikalavimai nebuvo įvykdyti tik vieno ar kelių priedų atžvilgiu.

23.

Slovakijos vyriausybė, atsižvelgdama į Reglamente Nr. 1348/2000, pirmiausia jo konstatuojamosiose dalyse, įtvirtintą reglamentavimą, teigia, kad, siekiant vienodo reglamento aiškinimo ir taikymo, sąvoka „perduodamas dokumentas“ turėtų reikšti ne tik pagrindinį dokumentą, bet ir kartu su juo adresatui įteiktus priedus. Kad adresatas galėtų išsamiai susipažinti su jam šioje byloje įteiktu dokumentu ir veiksmingai pasinaudoti savo teisėmis perduodančios valstybės narės teisme, jam būtina tiksliai žinoti visų įteiktinų dokumentų turinį. Dėl šios priežasties Slovakijos vyriausybė laikosi nuomonės, kad Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog adresatas turi teisę atsisakyti priimti įteiktiną dokumentą pagal 8 straipsnio 1 dalį ir tada, kai valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba arba adresatui suprantama perduodančios valstybės narės kalba nesurašyti tik įteikiamo dokumento priedai.

24.

Čekijos vyriausybės manymu, ieškinio priedai ir ieškinys turi būti suvokiami kaip visuma ir jiems turi būti taikoma ta pati taisyklė dėl kalbos. Ši nuomonė pirmiausia paremta tuo, kad vykstant procesui ieškinio priedų reikšmė atsakovui ir teismui suteikia galimybę aiškinti teisę į tinkamą procesą taip, kad ji apima atsakovo informavimą apie priedų turinį. Priedai turėtų būti išversti ir tuo atveju, jei ieškovas didelę jų dalį cituoja ar kitaip pateikia pareikštame ieškinyje. Turi būti pasiekta subalansuota šalių padėtis, kuri byloje reiškia šalių procesinę lygybę. Jei ieškovas prie ieškinio prideda priedą, galima manyti, kad jo turinys jam yra žinomas, todėl ši galimybė turi būti suteikta ir atsakovui. Reikšmingų priedo dalių pateikimas pačiame ieškinyje neturi įtakos atsakovo teisei. Anot šios vyriausybės, Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad adresatas turi teisę atsisakyti priimti dokumentą, net jei kita nei valstybine arba adresatui suprantama kalba surašyti vien dokumento priedai.

25.

Komisija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad paprastai ieškinio priedai skirti papildomai informacijai apie ieškinį suteikti bei ieškinyje pateikiamų duomenų teisingumui pagrįsti. Todėl iš principo priedai yra sudėtinė ieškinio dalis. Be to, perduodamam dokumentui įvardyti Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalyje vartojama bendrinė sąvoka, o tai parodo, kad ji suvokiama plačiai. Ši sąvoka gali reikšti ir ieškinį, ir jo priedus. Reglamento Nr. 1348/2000 priede pateikta tipinė forma neatsako į klausimą, kas yra perduodamas dokumentas.

26.

Reglamento Nr. 1348/2000 dešimtoje konstatuojamojoje dalyje pagrindžiamas Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas kalbos režimas. Priedų vertimo būtinybė vertinama atsižvelgiant į poveikį ieškinio adresato interesams. Pavyzdžiui, nebūtina versti priedų, jei jų turinys perteikiamas pačiame ieškinyje. Tačiau priedų supratimas kalbiniu požiūriu svarbus adresato interesų apsaugai, jei ieškinyje daroma nuoroda į priedus neperteikiant jų turinio. Jei prieduose buvo būtinų duomenų, kurių nebuvo ieškinyje, atsakovas gali atsisakyti jį priimti, jei jie nėra išversti.

27.

Weiss biuras pažymi, kad Reglamento Nr. 1348/2000 neatitiktų požiūris, jog teisė atsisakyti priimti dokumentą priklauso nuo to, ar adresatas su kita šalimi yra sudaręs sutartį, kurioje susitarė dėl korespondencijos perduodančios šalies kalba. Tokia nuostata nereiškia, kad adresatas iš tikrųjų supranta perduodančios valstybės narės kalbą. Korespondencijai tvarkyti jis gali naudotis vertimų biuro paslaugomis. Susitarimas dėl sutarties kalbos negali būti prilygintas sutikimui bylinėtis atitinkama teismo kalba. Bylinėjantis jau vien dėl specifinės techninės teisinės kalbos adresatui keliami gerokai aukštesni užsienio kalbos mokėjimo reikalavimai nei palaikant sutartinius santykius savo profesinės veiklos srityje.

28.

Grimshaw biuro manymu, Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama taip, kad adresatas perduodančios valstybės narės kalbą „supranta“ vien jau todėl, kad, vykdydamas savo ūkinę veiklą, sutartyje su ieškovu susitarė, jog korespondencija bus tvarkoma perduodančios valstybės narės kalba. Faktas, kad perduodamo dokumento adresatas, vykdydamas savo ūkinę veiklą, sutartyje su ieškovu susitarė, jog korespondencijai bus vartojama perduodančios valstybės narės kalba, tėra netiesioginis jo užsienio kalbos mokėjimo įrodymas. Jei ieškinys būtų įteikiamas remiantis netiesioginiais įrodymais, būtų pažeista teisė būti išklausytam. Tai, kad adresatas sutartyje susitarė, jog korespondencija bus tvarkoma perduodančios valstybės narės kalba, dar nereiškia, kad jis iš tikrųjų supranta šią kalbą. Dogmatiškai taip pat negalima pagrįsti, kodėl privačių subjektų sudaryta sutartis, kuri šalių valia turi galioti tik šiems dviem privatiems asmenims įprastai vykdant sutartį, turėtų riboti subjektyvią viešosios teisės reglamentuojamą adresato teisę būti išklausytam, kurią adresatas turi viešosios valdžios funkcijas atliekančių teismų atžvilgiu.

29.

IHK Berlin nuomone, šalių susitarimas teisiniams santykiams, dėl kurių kilo ginčas, vartoti konkrečią kalbą turi viršenybę Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalies b punkto atžvilgiu. Toks susitarimas pagrindžia faktinę prielaidą, kad adresatas supranta su konkrečiu teisiniu santykiu susijusį ir sutarta kalba surašytą dokumentą. Jei šalys nustatė, kokia kalba turi būti taikoma jų teisiniam santykiui, ši aplinkybė skirta tinkamam sutarties vykdymui ir taip pat yra reikšminga, kai kilus konfliktui pareiškiamas ieškinys. Tokiu susitarimu šalys abipusiškai atsisako galimybės remtis Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalies b punktu sutarties kalba surašyto dokumento gavimo atveju.

30.

Prancūzijos vyriausybės nuomone, tai, ar perduodančios valstybės narės kalba gali būti laikoma suprantama adresatui Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, turi nuspręsti nacionaliniai teismai, remdamiesi konkrečios bylos aplinkybėmis. Į aplinkybę, kad perduodančios valstybės narės kalba sutarties šalių buvo pasirinkta korespondencijai, gali būti atsižvelgta kaip į vieną iš aspektų.

31.

Vis dėlto vien šios aplinkybės nepakanka, kad perduodančios valstybės narės kalba būtų laikoma suprantama adresatui Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalies b punkto prasme ir kad nacionaliniam teismui būtų leista nenagrinėti konkretaus atvejo. Jei perduodančios valstybės narės kalba būtų laikoma suprantama adresatui vien dėl to, kad sutarties nuostata numato korespondencijos tvarkymą šia kalba, būtų sukurta reglamento ribas gerokai peržengianti teisinė prielaida.

32.

Italijos vyriausybės nuomone, Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad adresatas turi teisę atsisakyti priimti perduodamą dokumentą arba jo priedus, kurie surašyti kita nei valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba arba adresatui suprantama perduodančios valstybės narės kalba; šiuo atžvilgiu šalių sutartimi korespondencijai pasirinkta kalba neturi reikšmės, net ir tada, kai dokumento priedai adresatui buvo perduoti sutartyje susitarta kalba. Teisė atsisakyti priimti kita nei adresatui suprantama kalba surašytą dokumentą negali išnykti vien dėl aplinkybės, kad šalys susitarė tą kalbą vartoti korespondencijai. Abejotina, kad susitarimai dėl kalbos pasirinkimo sutartimi gali įpareigoti sutarties partnerius ją vartoti ir toje stadijoje, kai vykdant sutartinius santykius kyla sunkumų, o ypač tada, kai šalių konfliktas persikelia į teismą.

33.

Slovakijos vyriausybės nuomone, Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalies b punktas negali būti aiškinamas taip, kad adresatas „supranta“ perduodančios valstybės narės kalbą vien jau dėl to, jog egzistuoja jo ir ieškovo susitarimas, vykdant savo ūkinę veiklą, korespondenciją tvarkyti perduodančios valstybės narės kalba. Slovakijos vyriausybės manymu, privatus adresato ir ieškovo susitarimas dėl perduodančios valstybės narės kalbos vartojimo korespondencijai, vykdant savo ūkinę veiklą, nėra svarbus siekiant užtikrinti tinkamą įteikimą reglamento prasme.

34.

Čekijos vyriausybės nuomone, susitarimas dėl konkrečios kalbos vartojimo, vykdant ūkinę veiklą, nebūtinai reiškia kalbos mokėjimą Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais. Į šalių susitarimą dėl konkrečios kalbos vartojimo gali būti atsižvelgta teismui sprendžiant, ar atsisakymas priimti dokumentą gali būti laikomas piktnaudžiavimu teise, tačiau minėtas susitarimas savaime neduoda vienareikšmio atsakymo. Pats sutikimas dviejų įmonių korespondencijai vartoti konkrečią kalbą dar nereiškia, kad abi šalys kalbą supranta tiek, jog vykstant teismo procesui, kai ieškinys ir jo priedai surašyti konkrečia kalba, gali veiksmingai ginti savo teises. Todėl Čekijos vyriausybė siūlo į antrąjį klausimą atsakyti neigiamai.

35.

Komisija pažymi, kad niekas Reglamente Nr. 1348/2000 apskritai ir konkrečiai 8 straipsnio 1 dalyje nerodo, jog klausimas, ar adresatas „supranta“ perduodančios valstybės narės kalbą, gali būti sprendžiamas remiantis vien prielaida, o ne faktinio gebėjimo pagrindu. Žodis „suprantama“ yra nuoroda į faktinę, objektyvią būseną, o ne vien į prielaidą, net jei ji gali būti paremta keletu netiesioginių įrodymų, pavyzdžiui, sutartiniu susitarimu dėl korespondencijai vartojamos kalbos. Todėl aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju adresatas, vykdydamas savo ūkinę veiklą, sutartyje su ieškovu susitarė korespondenciją tvarkyti perduodančios valstybės narės kalba, tegali būti požymis vertinant šios kalbos supratimą. Šis susitarimas savaime dar nėra pakankamas įrodymas, kad adresatas iš tikrųjų supranta perduodančios valstybės narės kalbą.

36.

Weiss biuras pabrėžia, kad, jei teisė atsisakyti priimti neišverstus priedus priklausytų nuo to, ar jie surašyti sutartyje susitarta kalba ir ar yra ryšys su sutarties dalyku, atsakovas turėtų per trumpą laiką apsispręsti dėl teisės atsisakyti priimti dokumentą, jei remdamasis vertimu negali nuspręsti, ar šios sąlygos, ypač ryšys su sutartiniu santykiu, įvykdytos. Vien todėl, kad atsakovas įsipareigojo vykdyti sutartį konkrečia kalba, negali būti preziumuojama, jog jis sutinka apriboti savo teisę būti išklausytam tiek, kad jis atsisako informacijos apie teisinio ginčo dalyką (paprastai) jam suprantama kalba.

37.

Grimshaw biuras teigia, kad, jei Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalis būtų aiškinama taip, jog adresatas bet kokiu atveju negali atsisakyti priimti ieškinio, remdamasis Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalimi, tada, kai jis, vykdydamas savo ūkinę veiklą, sudaro sutartį ir susitaria, kad korespondencija bus tvarkoma perduodančios valstybės narės kalba, o perduodami priedai yra ir susiję su šia korespondencija, ir surašyti susitarta kalba, tuomet taikant Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalį būtų subjektyviai vertinama, ar esama nesąžiningo atsakovo elgesio. Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama taip, kad adresatas, remdamasis Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalimi, bet kuriuo atveju negali atsisakyti priimti tokių dokumento priedų, kurie neparengti valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kalba arba adresatui suprantama perduodančios valstybės narės kalba, kai jis, vykdydamas savo ūkinę veiklą, sudaro sutartį ir joje susitaria, kad korespondencija tvarkoma perduodančios valstybės narės kalba, o perduodami priedai yra tiek susiję su šia korespondencija, tiek surašyti susitarta kalba.

38.

IHK Berlin manymu, adresatas negali atsisakyti priimti dokumento priedų, remdamasis Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalimi, jei vykdydamas savo ūkinę veiklą sutartimi su siuntėju susitarė, kad korespondencija bus tvarkoma perduodančios valstybės narės kalba, o perduodami priedai yra susiję su šia korespondencija ir surašyti susitarta kalba. Tokiu atveju naudojimasis teise atsisakyti priimti dokumentą yra piktnaudžiavimas teise.

39.

Prancūzijos vyriausybė, remdamasi Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalies formuluote, laikosi nuomonės, kad adresatas turi teisę atsisakyti priimti dokumentą ir jo priedus, surašytus šalių susitarta korespondencijai skirta kalba, kai ši nėra valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valstybinė kalba arba adresatui suprantama perduodančios valstybės narės kalba. Todėl nei tiesiogiai, nei netiesiogiai negali būti daroma teisės atsisakyti priimti dokumentą, surašytą kita kalba nei numatyta Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalyje, išimtis. Kitoks aiškinimas pažeistų visišką reglamento veiksmingumą.

40.

Italijos vyriausybė teigia, kad atsisakymas priimti dokumentą gali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas tik tuo atveju, jei priedai visiškai atpasakoti į adresato kalbą išverstame teisminiame dokumente arba visi priedai, neatsižvelgiant į perdavimą, adresatui jau žinomi, nes visi jie yra pateikti su korespondencija, kuri šalių valia tvarkyta perduodančios valstybės kalba. Tačiau nagrinėjamu atveju šios abi sąlygos nebuvo patikrintos. Adresato atsisakymas priimti dokumentą turi būti laikomas teisėtu. Atsižvelgiant į tai, antroji trečiojo prejudicinio klausimo dalis, esant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atmestoms aplinkybėms, laikytina nepriimtina, nes neturi reikšmės sprendimui.

41.

Slovakijos vyriausybės manymu, Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad adresatas turi teisę atsisakyti priimti perduodamą dokumentą ar to dokumento priedus, nesurašytus valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba arba adresatui suprantama perduodančios valstybės narės kalba; šiuo atžvilgiu šalių sutartimi korespondencijai pasirinkta kalba neturi reikšmės net ir tada, kai dokumento priedai adresatui buvo perduoti sutartyje susitarta kalba.

42.

Dėl trečiojo prejudicinio klausimo Čekijos vyriausybė daro nuorodą į dėl antrojo prejudicinio klausimo išdėstytus argumentus ir tvirtina, kad atsakymas į trečiąjį klausimą pateiktas atsakyme į antrąjį.

43.

Komisija remiasi Reglamento Nr. 1348/2000 dešimtos konstatuojamosios dalies tekstu ir taip pat laikosi nuomonės, kad dokumento adresato interesai pakankamai apsaugomi, jei jam yra arba gali būti žinomas neišverstų priedų turinys. Pagrindinėje byloje sutarties nuostata dėl kalbos vartojimo taikoma korespondencijai ne tik tarp šalių, bet ir su viešosios valdžios įstaigomis bei institucijomis. Tai apima korespondenciją nesutarimų dėl sutartinių įsipareigojimų atveju ir korespondenciją, susijusią su teismo procesu. Vis dėlto Komisija patikslina, kad galėtų būti tikslinga kitaip aiškinti silpnesnės ir stipresnės šalių sutarties, t. y. vartotojų sutarties, nuostatą.

44.

Reglamentu Nr. 1348/2000 visų pirma siekiama pagerinti ir paspartinti teisminių ir neteisminių dokumentų, kurie turi būti įteikti kitoje valstybėje narėje, civilinėse arba komercinėse bylose perdavimą tarp valstybių narių. Šis geresnis ir spartesnis dokumentų perdavimas netiesiogiai skirtas tam, kad„vidaus rinka tinkamai veiktų“ ( 3 ). Šis teiginys galioja visoms civilinėms bei komercinėms byloms, pavyzdžiui, ginčams dėl komercinių ar vartojimo sutarčių, taip pat dėl deliktų. Reikia pabrėžti, kad civilinių bei komercinių bylų sąvoka Reglamento Nr. 1348/2000 prasme neatitinka šios sąvokos nacionalinėje teisėje ( 4 ).

45.

Šioje byloje keliami trys prejudiciniai klausimai. Pirmasis prejudicinis klausimas apskritai reikšmingas dokumentų įteikimams visose civilinėse ir komercinėse bylose. Antrąjį ir trečiąjį savo ruožtu reikėtų apriboti specialia įteikimų, susijusių su verslininkų sudarytomis sutartimis, sritimi.

46.

Siekiant rasti ieškovo suinteresuotumo greitai ir pigiai įteikti dokumentą bei atsakovo suinteresuotumo turėti galimybę susipažinti su jam pareikšto ieškinio turiniu kompromisą, remiantis teisės doktrina, Reglamente Nr. 1348/2000 atsisakoma ilgai trunkančių ir brangių vertimų, jei adresatas supranta perduodančios valstybės narės kalbą ( 5 ).

47.

Nederėtų pamiršti, kad dokumentų įteikimas turi atitikti šiuos prieštaringus imperatyvus: teisę į teisingumo vykdymą, atsakovo apsaugą ir proceso ekonomiją. Todėl minėtų tikslų įgyvendinimas atrodo problemiškas dėl to, kad dokumentų perdavimo paspartinimas gali apriboti atsakovo apsaugą, pavyzdžiui, tuomet, kai nebeužtikrinama, kad atsakovas galės veiksmingai pasirengti gynybai, nesvarbu, ar tai būtų dėl kalbos, laiko ar kitų priežasčių. Tačiau atsakovo apsauga savo ruožtu negali nulemti, kad iš ieškovo atimama teisė į pagal įstatymą įsteigtą teismą, pavyzdžiui, dėl to, kad atsakovas gali sutrukdyti įteikimo procedūrą ( 6 ). Reikia aiškiai pabrėžti, kad atsakovo apsauga ar jo teisė būti išklausytam turi pirmenybę proceso ekonomijos atžvilgiu. Supaprastinto tarptautinio įteikimo būdo pasirinkimas Reglamente Nr. 1348/2000 niekaip neturi pakeisti atsakovui, t. y. šioje byloje adresatui, užtikrinamų teisinių garantijų ( 7 ).

48.

Šioje byloje taip pat kalbama apie tai, ar adresatas valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, moka perduodančios valstybės narės kalbą. Komisija savo studijoje atkreipė dėmesį į kalbos mokėjimo ištyrimo problemą ir konstatavo, kad argumentas dėl perduodančios valstybės narės kalbos nemokėjimo yra esminė atsisakymo priimti dokumentus problema ( 8 ).

49.

Pagal Reglamentą Nr. 1348/2000 neišverstų dokumentų įteikimas nėra negaliojantis ( 9 ). Vertimo trūkumas gali būti ištaisytas ( 10 ). Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, „kad dokumento adresatui atsisakius priimti dokumentą dėl to, kad šis dokumentas parengtas ne valstybės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba arba adresatui suprantama perduodančios valstybės narės kalba, siuntėjas turi galimybę ištaisyti šią situaciją išsiųsdamas prašomą vertimą“ ( 11 ).

50.

Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnis, Teisingumo Teismo manymu, turi būti aiškinamas taip, „kad adresatui atsisakius priimti dokumentą dėl to, kad šis dokumentas parengtas ne valstybės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba arba adresatui suprantama perduodančios valstybės narės kalba, šis trūkumas gali būti ištaisytas išsiunčiant dokumento vertimą reglamente numatytu būdu ir per kuo trumpesnį terminą. Siekdamas išspręsti su vertimo nebuvimo ištaisymo būdu susijusias ir šiame reglamente, kaip jis aiškinamas Teisingumo Teismo, nenumatytas problemas, nacionalinis teismas turi taikyti savo nacionalinę procesinę teisę, prižiūrėdamas, kad būtų užtikrintas visiškas reglamento veiksmingumo užtikrinimas atsižvelgiant į jo tikslą“ ( 12 ).

51.

Bundesgerichtshof pareiškė, kad pagal Vokietijos teisę pats ieškinys ir priedai, į kuriuos jame daroma nuoroda, sudaro nedalomą visumą ir todėl priedai yra ieškinio dalis ( 13 ). Kad būtų užtikrinta atsakovo teisė būti išklausytam, įteikiant ieškinį jis turi gauti tą informaciją, kuri jam būtina apsisprendžiant, ar ir kaip gintis, kai pateikiamas ieškinys ( 14 ).

52.

Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar teisė atsisakyti priimti „dokumentą“ pagal Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalį taikoma tik ieškiniui ar ir jo priedams.

53.

Pirmasis klausimas suformuluotas apibendrintai ir susijęs su visais ginčais civilinėse bei komercinėse bylose. Kaip minėta 44 punkte, civilinių ir komercinių bylų sąvoka pagal Reglamentą Nr. 1348/2000 neatitinka šios sąvokos nacionalinėje teisėje ( 15 ).

54.

Visų šalių, išskyrus IHK Berlin, manymu, Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ieškinio įteikimo vykstant civiliniam procesui atveju sąvoka „dokumentas“ apima ir ieškinio priedus.

55.

Bendrinė sąvoka (genus) „dokumentas“ šiame reglamente neapibrėžiama. Atsižvelgiant į nutartį pateikti prejudicinius klausimus, komentarus doktrinoje ( 16 ), Komisijos ir Slovakijos vyriausybės argumentus, iš kurių matyti, kad valstybių narių proceso teisė nėra vienoda, sąvoka „dokumentas“ pagal Reglamentą Nr. 1348/2000 Bendrijos teisėje turi būti apibrėžta vienodai ir savarankiškai. Bendrijos teisės sistemoje pirminės ir antrinės teisės sąvokos iš esmės nėra apibrėžiamos atsižvelgiant į vieną ar kelias nacionalinės teisės sistemas, jei tai nėra aiškiai numatyta atitinkamoje nuostatoje ( 17 ). Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnyje nėra jokių nuorodų į nacionalinę valstybių narių proceso teisę. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką paprastai Bendrijos teisės nuostatos, kurioje dėl prasmės ir apimties nustatymo aiškiai nėra nuorodos į valstybių narių teisę, sąvokos visoje Bendrijoje aiškintinos savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant į reglamentavimo kontekstą ir atitinama nuostata siekiamą tikslą ( 18 ).

56.

Pažodiniai ir sisteminiai argumentai pagrindžia platų nagrinėjamos sąvokos „dokumentas“ aiškinimą nacionaliniame civiliniame procese ir tai, kad adresatas turi teisę atsisakyti priimti dokumentą pagal Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalį ir tada, kai valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba arba adresatui suprantama perduodančios valstybės narės kalba nesurašyti tik įteiktino dokumento priedai.

57.

Jau aplinkybė, kad paprastai reglamente bendrai ir todėl be nuorodų į galimą apribojimą vartojama bendrinė sąvoka „dokumentas“, turėtų reikšti – ir čia norėčiau pritarti Weiss biuro, Grimshaw biuro, Čekijos, Prancūzijos, Italijos bei Slovakijos vyriausybių nuomonei, – kad civiliniame procese ši sąvoka aiškintina plačiai, o tai bent jau iš principo byloja, kad civiliniame procese į reglamento taikymo sritį patenka ne tik dokumentai, bet ir visi ieškinio priedai ( 19 ). Daugiau apie sąvoką „dokumentas“ reglamente nekalbama.

58.

Vykstant civiliniam procesui įteikimo paskirtis – užtikrinti adresato žinojimą apie dokumento turinį, siekiant garantuoti teisę būti išklausytam. Tam reikia, kad jis galėtų suprasti tą dokumentą ( 20 ). Kadangi, nepaisant anglų kalbos dominavimo tarptautiniuose prekybos ir teisės santykiuose, moderni lingua franca vis dėlto neegzistuoja, įteikiant formalų ieškinį ir priedus turi būti pridėtas vertimas, kuriuo dokumento įteikimo adresatui suteikiama būtina informacija apie įteiktino dokumento turinį ( 21 ). Šia prasme ieškinio priedai yra jo priklausiniai ir atitinka bendrą teisės principą accessio cedit principali ( 22 ).

59.

Tam negali prieštarauti ir nuoroda į Reglamento Nr. 1348/2000 priedo tipinę formą. Šio reglamento priede esančios tipinės formos 6 punkto „Perduodamas dokumentas“ 6.4 punkte minimas „Priedų skaičius“. Kaip teisingai pabrėžia Komisija, tai gali būti laikoma nuoroda į platų sąvokos „dokumentas“ supratimą, nes čia priedai glaudžiai susiję su praktiniu požiūriu į „perduodamą dokumentą“. Weiss biuras teisingai pažymi, kad praktikoje vykstant civiliniam procesui ieškinyje priedai nėra visiškai pakartojami ir jame išdėstomas tik jų esminis turinys bei daromos nuorodos. Dėl šios priežasties teisės būti išklausytam principas reikalauja ir priedų vertimo, nes kitaip visi civilinio proceso šalies argumentai būtų nesuprantami.

60.

Pirmosios instancijos teismas yra išreiškęs nuomonę, kad vykstant tiesioginio ieškinio nagrinėjimo procesui „kitų šalių, įskaitant į bylą įstojusių asmenų, dokumentų priedai iš esmės turi būti išversti į proceso kalbą. Šios nuostatos pirmiausia skirtos šalies, siekiančios ginčyti Bendrijos teismo priimtą administracinę priemonę, teisinei padėčiai apsaugoti, neatsižvelgiant į tai, kokią kalbą, ypač vykstant ikiteisminei procedūrai, vartojo minėta institucija“ ( 23 ).

61.

Dokumentų, kuriuos civiliniame procese sudaro ieškinys ir priedai, vertimas užtikrina atsakovo apsaugą. Vis dėlto priedai gali būti ypač didelės apimties, todėl galėtų būti neteisinga reikalauti didelės apimties ieškinio priedų vertimo. Tuo atveju, kai prie ieškinio pridedami didelės apimties priedai, Teisingumo Teismo procedūros reglamento 29 straipsnio 3 dalies 3 pastraipoje numatyta: „Didelės apimties dokumentų atžvilgiu gali būti apsiribota jų ištraukų vertimu. Vis dėlto Teisingumo Teismas gali bet kada savo iniciatyva arba šalies prašymu pareikalauti išsamaus arba pilno vertimo.“

62.

Toks sprendimas galėtų būti pagrįstas ir dokumentų įteikimo užsienio valstybėje civilinėse bei komercinėse bylose atveju. Kai didelės apimties priedai parengti ne valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kalba arba adresatui suprantama perduodančios valstybės narės kalba, galėtų būti apsiribota ištraukų, kuriomis remiamasi ieškinyje, vertimu. Panaši išeitis numatoma ir Konvencijos, įgyvendinančios 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimą tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybių dėl laipsniško bendrų sienų kontrolės panaikinimo, 52 straipsnio 2 dalyje ( 24 ). Man atrodo, kad tokia išeitis dėl atsakovo teisės būti išklausytam ir apskritai dėl atsakovo apsaugos nebūtų tinkama dokumentų įteikimų civilinėse bei komercinėse bylose atvejais. Galima lengvai įsivaizduoti atvejį, kai kasdienis vartotojas sudaro sutartį užsienyje, sąžiningai susitardamas dėl teismo vietos ( 25 ), ir jam primetama verslininko kalba. Negalima tikėtis, kad paprastas vartotojas moka svetimos valstybės narės kalbą.

63.

Vis dėlto adresato teisė į dokumentų vertimą jokiu būdu negali būti aiškinama taip, kad prieštarautų Reglamento Nr. 1348/2000 tikslui, kurį visų pirma sudaro teisminių ir neteisminių dokumentų perdavimo civilinėse arba komercinėse bylose tarp valstybių narių pagerinimas ir paspartinimas ( 26 ).

64.

Kaip jau minėta, dokumento, kuris in concreto Vokietijos civiliniame procese apima ir ieškinį, ir jo priedus, vertimo trūkumas gali būti ištaisytas papildomai įteikiant išverstus priedus arba, esant didelės apimties priedams, papildomai įteikiant išverstas ištraukas, kuriomis remiamasi pagrindžiant ieškinį ( 27 ).

65.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, siūlau į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip: Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad dokumento ir priedų įteikimo atveju adresatas turi teisę atsisakyti priimti dokumentą pagal 8 straipsnio 1 dalį ir tada, kai valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kalba arba adresatui suprantama perduodančios valstybės narės kalba nesurašyti tik įteikiamo dokumento priedai.

66.

Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar gali būti preziumuojama, kad adresatas „supranta“ perduodančios valstybės kalbą Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, jei dėl šios kalbos vartojimo korespondencijai tarp šalių ir su viešosios valdžios įstaigomis bei institucijomis buvo susitarta sutartimi, sudaryta vykdant ūkinę veiklą.

67.

Pagal Vokietijos teisės doktriną Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalies b punkto formuluotė, pagal kurią adresatas gali atsisakyti priimti įteikiamą dokumentą, jei šis neparengtas adresatui suprantama perduodančios valstybės narės kalba, nesuteikia tvirto pagrindo jai interpretuoti ( 28 ).

68.

Dokumentų įteikimai turi atitikti vienas kitam prieštaraujančius teisės į teisingumo vykdymą, atsakovo apsaugos ir proceso ekonomijos imperatyvus. Civiliniame procese jie garantuoja ieškovui teisingumo vykdymą. Taip yra todėl, kad ieškinio įteikimas kai kuriose teisės sistemose gali lemti ieškinio nagrinėjimo teisme pradžią ir užtikrinti termino laikymąsi. Perdavus ieškinį atsakovas savo ruožtu sužino apie proceso pradžią, taip užtikrinama jo teisė į gynybą ( 29 ). Atsižvelgiant į įteikimo taisykles šios pagrindinės procesinės teisės turi būti suderintos ( 30 ). Atitinkamai būtina, kad įteikimo taisyklės, viena vertus, nelemtų neproporcingų atsakovo apsaugos ribojimų ir tuo pačiu sudarytų sąlygas greitai proceso eigai. Kita vertus, atsakovo apsauga negali pasiekti tokio masto, kad ieškovas negalėtų vesti teismo proceso, taip galiausiai atimant jo galimybę kreiptis į teismą ( 31 ).

69.

Nagrinėjamoje byloje atstovaujama dviem priešingoms nuomonėms. IHK Berlin teigia, kad susitarimas dėl vokiečių, t. y. dėl perduodančios valstybės, kalbos pagrindžia ir faktinę prielaidą, kad adresatas tokį dokumentą supranta, jei jis susijęs su konkrečiu teisiniu santykiu ir surašytas susitarta kalba. Antra vertus, Prancūzijos vyriausybė mano, kad šios aplinkybės savaime nepakanka, kad perduodančios valstybės narės kalbą būtų galima laikyti suprantama adresatui Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalies b punkto prasme. Jei perduodančios valstybės narės kalba būtų laikoma suprantama adresatui vien dėl to, kad sutarties nuostata numato korespondencijos tvarkymą šia kalba, būtų sukurta reglamento ribas gerokai viršijanti įstatymais numatyta prezumpcija.

70.

Doktrinoje laikomasi nuomonės, kad kalbos mokėjimui nustatyti dokumento įteikimo užsienio valstybėje atveju Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalyje derinami objektyvūs ir subjektyvūs kriterijai ( 32 ). Pagal šią doktriną objektyvus kriterijus turėtų būti valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kalba, o subjektyvus kriterijus – adresato perduodančios valstybės narės kalbos mokėjimas ( 33 ).

71.

Bundesgerichthof savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą konstatavo, kad nė vienas iš atstovavimo įgaliojimus turinčiųGrimshaw biuro darbuotojų nesupranta vokiečių kalbos. Tačiau neginčijama, kad šio proceso dalyką sudaranti sutartis ir korespondencija parengti vokiečių kalba ir kad buvo susitarta dėl Berlyno teismų jurisdikcijos.

72.

Doktrinoje pabrėžiama, kad iš Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalies nėra vienareikšmiškai aišku, kieno kalbos mokėjimu remtis, kai dokumentas įteikiamas juridiniam asmeniui ( 34 ). Šiuo metu vienintelis tinkamas sprendimas, kuriuo būtų galima atsakyti į šį klausimą, atrodo, yra nuoroda į juridinio asmens buveinę kaip į reikšmingą sąsają nustatant juridinio asmens kalbos mokėjimą ( 35 ). Kadangi Grimshaw biuro buveinė yra Londone, tai būtų anglų kalba. Vis dėlto 1994 m. vasario 16 d. Architekto paslaugų sutartyje buvo konkrečiai susitarta korespondencijai vartoti vokiečių kalbą.

73.

Toliau reikia išnagrinėti, ar konkrečios kalbos nustatymas sutartyje reiškia, kad galima manyti, jog šalys moka šią kalbą ir teisė atsisakyti priimti dokumentą gali būti atmesta ( 36 ).

74.

Sudėtinga nustatyti, ar adresatas pagal savo individualų kalbos mokėjimą gali suprasti dokumentą, surašytą kita nei valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kalba. Ar asmuo supranta užsienio kalbą, galiausiai priklauso nuo jo paties nuožiūros ( 37 ). Elementaraus kalbos mokėjimo teisminių dokumentų supratimui veikiausiai nepakaks. Todėl kalbos mokėjimas turi būti toks geras, kad būtų iš esmės suprantami ir teisiniai dokumentai ( 38 ). Tai, pavyzdžiui, būtų logiška, kai adresatas, kaip yra šiuo atveju, sutartyje susitarė dėl korespondencijos su šios valstybės viešosios valdžios įstaigomis bei institucijomis perduodančios valstybės kalba. Viešosios valdžios institucijos sąvoka leidžia manyti, kad šalys susitarė dėl korespondencijos kalbos su visomis valstybės institucijomis, kurioms priklauso ir teismai, o ne tik vykdomosios valdžios organai ( 39 ).

75.

Dėl šios priežasties, jeigu įmanoma, turėtų būti naudojami tik bendri objektyvūs kriterijai, kuriems priklauso ir verslo reikalų bei korespondencijos tvarkymas atitinkama perduodančios valstybės narės kalba. Visiems proceso dalyviams, išskyrus adresatą, individualaus kalbos mokėjimo patikrinimas sudaro labai didelių sunkumų ( 40 ). Kilus ginčui, ar adresatas supranta perduodančios valstybės narės kalbą, tai gali būti išsiaiškinta tik surinkus įrodymus nacionaliniame teisme. Taip gali būti įrodyta, kad dokumento adresatas supranta perduodančios valstybės narės kalbą, kuria surašytas dokumentas ( 41 ).

76.

Sutarties kalbos nustatymas skirtas tam, kad būtų išvengta supratimo problemų tarp šalių, nekalbančių ta pačia kalba, arba kad jų būtų sumažinta ( 42 ). Jei šalys vykdydamos tarptautinius teisinius santykius susitaria dėl sutarties kalbos, tai yra netiesioginis įrodymas, kad abi sutarties šalys šią kalbą moka. Jeigu vykdant tarptautinius teisinius santykius sutartimi nustatoma perduodančios valstybės narės teismų jurisdikcija arba taikytina teise pasirenkama perduodančios valstybės teisė ( 43 ), toks sutartinis sutikimas vykdyti procesą perduodančios valstybės kalba gali būti vertinamas kaip dar vienas netiesioginis kalbos mokėjimo įrodymas. Konkrečiai šioje byloje architekto paslaugų sutarties 10.2  punkte buvo susitarta dėl Berlyno teismų jurisdikcijos.

77.

Nors gali susiklostyti tokia situacija, kai viena iš šalių iš tikrųjų nesupranta sutarties kalbos. Tačiau ši sutarties šalis, besiremianti kalbos mokėjimo trūkumu bandant įteikti dokumentą, galiojančiu susitarimu dėl sutarties kalbos leido suprasti, kad ją moka pakankamai ( 44 ). Pagal sąžiningo teisinių santykių dalyvio supratimo matą ji objektyviai sukėlė įspūdį, kad supranta perduodančios valstybės narės kalbą.

78.

Susitarimas dėl sutarties kalbos, dėl taikytinos teisės ir visų pirma dėl teismų jurisdikcijos kitai šaliai leidžia tikėtis, kad kita šalis pakankamai gerai moka perduodančios valstybės narės kalbą ( 45 ). Tai visų pirma galioja tada, kai sutartimi korespondencijai tarp šalių ir su viešosios valdžios įstaigomis bei institucijomis pasirenkama perduodančios valstybės narės kalba ( 46 ).

79.

Tokiu susitarimu viena šalių parodo, kad jos kalbos mokėjimo pakanka korespondencijai su institucijomis bei kitomis viešosiomis institucijomis tvarkyti. Šiuo atveju reikia manyti, kad būtų pagrįsta daryti nuginčijamą teisinę prezumpciją (praesumptio juris tantum), jog adresatas turi pakankamai moka kalbą Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, kad suprastų specifinę biurokratinę kalbą, kuri yra ir teismo kalba proceso teisėje. Tokiu atveju būtų galima neleisti pasinaudoti teise atsisakyti priimti dokumentą pagal Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalį ( 47 ). Kadangi tai tėra nuginčijama prezumpcija, adresatas turi galimybę ją paneigti pagal valstybės narės, kurioje vyksta civilinis procesas, įrodinėjimo taisykles.

80.

Čia dar norėčiau atkreipti dėmesį į vieną Pirmosios instancijos teismo nutartį. Byloje Hensotherm prieš VRDT, T-366/04 ( 48 ), Pirmosios instancijos teismas į Švedijos įmonės, kuri kaip proceso kalbą administraciniam procesui su VRDT pasirinko anglų kalbą ir šia kalba pati rengė dokumentus, prieštaravimą, kad ji, kaip tarptautiniame versle dalyvaujanti Švedijos įmonė, nemoka anglų kalbos, atsakė, jog šiam prieštaravimui negali būti pritarta.

81.

Todėl Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad egzistuoja nuginčijama prezumpcija, jog dokumento adresatas supranta perduodančios valstybės narės kalbą šio reglamento prasme, jei, vykdydamas savo ūkinę veiklą, sutartyje susitarė, kad korespondencija tarp sutarties šalių ir su viešosios valdžios įstaigomis bei institucijomis bus tvarkoma šios perduodančios valstybės narės kalba. Kadangi tai tėra nuginčijama prezumpcija, adresatas turi galimybę ją paneigti pagal valstybės narės, kurioje vyksta civilinis procesas, įrodinėjimo taisykles.

82.

Apskritai tokia išvada negali galioti vartotojų sutartims, nes pagal objektyvius kriterijus negalima lyginti profesine ir teisine prasme nekompetentingo vartotojo korespondencijos ir verslininko veiksmų bei korespondencijos. Dėl šios priežasties atsakymas į antrąjį klausimą taikytinas tik specialiam atvejui, kai verslininkas, vykdydamas savo ūkinę veiklą, sutartimi susitaria, kad korespondencija tarp sutarties šalių ir su perduodančios valstybės narės viešosios valdžios įstaigomis bei institucijomis bus tvarkoma šios perduodančios valstybės narės kalba.

83.

Trečiuoju klausimu Bundesgerichtshof iš esmės klausia, ar dėl to, kad nėra priedų vertimo, adresatas iš principo negali remtis Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalimi, jei jis, vykdydamas savo ūkinę veiklą, sudaro sutartį ir susitaria dėl korespondencijos perduodančios valstybės kalba.

84.

Iš Reglamento Nr. 1348/2000 aštuntos konstatuojamosios dalies išplaukia, kad „tam, kad būtų užtikrintas veiksmingas šio reglamento įgyvendinimas, įteikiamus dokumentus priimti atsisakoma tik išimtiniais atvejais“. Bendrijos teisėje išimtys turi būti aiškinamos siaurai (singularia non sunt extendenda) ( 49 ).

85.

Grimshaw biuras savo pastabose dėl antrojo klausimo remiasi dogmatiniu negalėjimu pagrįsti, kodėl privačių asmenų susitarimas, šalių valia turintis galioti tik vykdant sutartį, turėtų riboti viešosios teisės numatomą subjektyvią teisę būti išklausytam.

86.

Abejonių dėl tokio plataus Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalies aiškinimo visų pirma kelia architekto paslaugų 10.2 ir 10.4 punktai, kuriuose susitarta, kad: „ginčai priklauso Berlyno teismo jurisdikcijai“ ir kad architekto paslaugų sutarčiai taikytina Vokietijos teisė. Ši sutarties nuostata kartu su kalbos nuostata, kuria buvo susitarta dėl korespondencijos su perduodančios valstybės narės viešosios valdžios įstaigomis bei institucijomis tvarkymo perduodančios valstybės narės kalba ( 50 ), reiškia konkretų ir veiksmingą pagrindinės teisės atsisakymą ( 51 ). Konkrečiai šioje byloje tai reiškia, kad sutikimas dėl perduodančios valstybės narės teismų jurisdikcijos kartu reiškia ir galiojančios teismo kalbos konkrečiame civiliniame procese pripažinimą. Panaši taisyklė galioja ir arbitražinių susitarimų, kai tarptautinės sutarties šalys savo nuožiūra iš anksto nustato arbitražinio proceso kalbą, atveju.

87.

Kaip teisingai pažymi Komisija ( 52 ), Grimshaw biuro ir IHK Berlin sudarytas susitarimas dėl vokiečių kalbos vartojimo yra šiai sutarčiai vykdyti reikšminga sudėtinė jos dalis. Ši sutarties dalis susijusi ne tik su svarbia korespondencija vykdant šią sutartį, bet apima ir korespondenciją nesutarimų dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo atveju bei korespondenciją, susijusią su dėl to vykstančiu teisminiu procesu.

88.

Tokiu atveju būtinybė išversti dokumentą iš perduodančios valstybės narės kalbos į valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kalbą nebegali būti grindžiama adresato interesų apsauga. Tas, kuris verslo subjektų sudaryta sutartimi su savo partneriu savanoriškai susitarė dėl konkrečios korespondencijos kalbos, vėliau negali remtis tuo, kad laikantis šio kalbos režimo nebuvo apsaugoti jo teisėti interesai. Toks argumentavimas jau patektų į kategoriją venire contra factum proprium ( 53 ). Tokiu atveju priedų, surašytų perduodančios valstybės narės kalba, vertimo reikalavimas nutolsta nuo Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės atsisakyti priimti dokumentą apsaugos tikslo; pritariant tokiai sutarties nuostatai dėl kalbos, paneigiamas suinteresuotumas gauti vertimą į valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kalbą ir dėl to teisė atsisakyti priimti dokumentą pagal Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalį netenka savo pateisinimo pagrindo.

89.

Kitu atveju dokumentas į valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kalbą turėtų būti išverstas ir tada ( 54 ), kai, pirma, šalys, vykdydamos savo ūkinę veiklą, sudarė sutartį, kurioje nustatė korespondencijos su viešosios valdžios įstaigomis bei institucijomis tvarkymą perduodančios valstybės narės kalba, antra, pasirinko teismų jurisdikciją ir, trečia, pasirinko taikyti perduodančios valstybės narės teisę. Toks rezultatas prieštarautų Reglamento Nr. 1348/2000 tikslui ( 55 ).

90.

Galiausiai norėčiau pažymėti, kad toks sprendimas nebūtų tinkamas tarptautinių vartotojų sutarčių atveju. Tokiu atveju stipresnė šalis, pavyzdžiui, įmonė, galėtų silpnesnei šaliai, pavyzdžiui, vartotojui, primesti savo kalbą, kurios vartotojas nesupranta. Vartotojo, nesuprantančio įmonės jam primestos kalbos, atsisakymas priimti neišverstus dokumentus būtų pateisinamas ( 56 ).

91.

Todėl į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, jog Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad adresatas, remdamasis Reglamento Nr. 1348/2000 8 straipsnio 1 dalimi, negali atsisakyti priimti ieškinio priedų, kurie surašyti ne valstybės narės, į kurią kreipiamasi kalba, o šalių sutartimi korespondencijai su viešosios valdžios įstaigomis bei institucijomis pasirinkta kalba, jei, vykdydamas savo ūkinę veiklą, jis sudaro sutartį ir joje susitaria, kad korespondencija su perduodančios valstybės narės viešosios valdžios įstaigomis bei institucijomis tvarkoma perduodančios valstybės narės kalba ir perduodami priedai yra tiek susiję su šia korespondencija, tiek surašyti sutarta kalba.

92.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Bundesgerichtshof prašymą priimti prejudicinį sprendimą atsakyti taip: