—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato G. Albenzio,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos E. Righini ir J. Hottiaux,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1994 m. sausio 12 d. Komisijos sprendimo Nr. 67/94/EAPB, nustatančio laikiną antidempingo muitą už hematito ketaus iš Brazilijos, Lenkijos, Rusijos ir Ukrainos importą į Bendriją (neoficialus vertimas, OL L 12, p. 5), 1 straipsnio, skaitomo kartu su 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, p. 1, toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), 29–31 straipsniais, aiškinimu.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant bylą tarp Carboni e derivati Srl (toliau – Carboni) ir Ministero dell’Economia e delle Finanze (Ūkio ir finansų ministerija, toliau – ministerija) bei Riunione Adriatica di Sicurtà SpA (toliau – RAS) dėl Rusijos kilmės hematito ketaus siuntos, importuotos į Europos Bendriją, muitinės vertės nustatymo taikant Sprendimu Nr. 67/94 nustatytą kintamą antidempingo muitą.

3

1988 m. liepos 29 d. Komisijos sprendimo Nr. 2424/88/EAEB, susijusio su apsauga nuo importo dempingo kaina arba subsidijuojamo importo iš Europos anglies ir plieno bendrijai nepriklausančių šalių (neoficialus vertimas, OL L 209, p. 18, toliau – pagrindų sprendimas), 1, 2 ir 13 straipsniuose nustatoma:

„1 straipsnis

Taikymo sritis

Šiame sprendime įtvirtinamos nuostatos, taikomos apsaugai nuo importo dempingo kaina arba subsidijuojamo importo iš Europos anglies ir plieno bendrijai nepriklausančių šalių.

2 straipsnis

Dempingas

A. PRINCIPAS

1.   Kiekvienai prekei dempingo kaina gali būti taikomas antidempingo muitas, kai ją išleidus į laisvą apyvartą Bendrijoje sukeliama žala.

2.   Laikoma, kad prekė parduodama dempingo kaina, kai jos eksporto į Bendriją kaina yra mažesnė už normaliąją panašios prekės vertę.

<…>

13 straipsnis

Bendrosios muitų nuostatos

<…>

2.   Tokiose priemonėse turi būti nurodytas nustatyto muito dydis ir rūšis, prekė, kuriai jis taikomas, kilmės arba eksporto šalis ir, jeigu įmanoma, tiekėjo pavadinimas bei motyvai, kuriais šios priemonės grindžiamos.

3.   Šių laikinai numatytų arba galutinai nustatytų muitų dydis negali viršyti dempingo maržos arba subsidijų sumos; jis turi būti mažesnis, jeigu šio mažesnio muito pakanka žalai pašalinti.

<…>“ (Neoficialus vertimas)

4

1994 m. sausio 12 d. Europos Bendrijų Komisija, remdamasi pagrindų sprendimo 11 straipsniu, kuriame, be kita ko, numatyta galimybė nustatyti laikinus antidempingo muitus, priėmė Sprendimą Nr. 67/94. Sprendimo Nr. 67/94 nuo šešiasdešimt ketvirtos iki šešiasdešimt septintos konstatuojamųjų dalių numatyta:

5

Sprendimo Nr. 67/94 1 straipsnyje nustatyta:

„1.   Nustatomas laikinas antidempingo muitas už KN 72011019 kodui priskirto hematito ketaus iš Brazilijos, Lenkijos, Rusijos ir Ukrainos importą.

2.   Muito dydis yra lygus skirtumui tarp 149 ekiu už toną kainos (CIF kaina neįskaitant muito) ir deklaruotos muitinės vertės kiekvieną kartą, kai ši vertė mažesnė už minimalią importo kainą.

3.   Taikomos galiojančios muitų teisės nuostatos.

<…>“ (Neoficialus vertimas)

6

Sprendimu Nr. 67/94 nustatytas laikinas antidempingo muitas buvo patvirtintas 1994 m. liepos 15 d. Komisijos sprendimu Nr. 1751/94/EAPB, nustatančiu galutinį antidempingo muitą už į Bendriją importuojamą hematito ketų iš Brazilijos, Lenkijos, Rusijos ir Ukrainos (neoficialus vertimas) (OL L 182, p. 37). Šio sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje nustatoma:

„(minėto) muito dydis yra lygus skirtumui tarp 149 ekiu už toną ir priimtinos muitinės vertės (franko Bendrijos siena) kiekvieną kartą, kai ši vertė mažesnė už nurodytą kainą.“

7

Bendrijos muitinės kodekso 28–31 straipsniuose numatyta:

„28 straipsnis

Vadovaujantis šio skyriaus nuostatomis nustatyta muitinė vertė naudojama taikant Europos Bendrijų muitų tarifą ir netarifines priemones, nustatytas konkrečiomis su prekyba prekėmis susijusių sričių dalykus reglamentuojančiomis Bendrijos nuostatomis. (Pataisytas vertimas)

29 straipsnis

1.   Importuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją, prireikus patikslinta vadovaujantis 32 ir 33 straipsniais, jeigu:

<…>

<…>

30 straipsnis

1.   Jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis 29 straipsniu, ji turi būti nustatoma paeiliui taikant 2 dalies a, b, c ir d punktus <…>

2.   Muitine verte, nustatyta vadovaujantis šiuo straipsniu, laikoma:

31 straipsnis

1.   Jeigu importuojamų prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis 29 arba 30 straipsniais, ji nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Bendrijoje, ir naudojant priimtinas priemones, atitinkančias principus ir bendrąsias nuostatas, kurie išdėstyti:

2.   Nustatant prekių muitinę vertę pagal 1 dalį, negalima remtis:

<…>

8

1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamente (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančiame Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (OL L 253, p. 1, toliau – įgyvendinimo reglamentas), yra 23 priedas „Aiškinamosios pastabos dėl muitinės vertės“. Šio priedo su Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalimi susijusioje 2 pastaboje nustatyta:

„Vertinimo metodais, taikytinais pagal (šio kodekso) 31 straipsnio 1 dalį, turėtų būti (jo) 29 straipsnyje ir 30 straipsnio 2 dalyje nustatyti metodai, tačiau pagrįstas lankstumas taikant šiuos metodus turėtų atitikti 31 straipsnio 1 dalies tikslus ir bendrąsias nuostatas.“

9

Šiuo įgyvendinimo reglamentu Komisija įtvirtino Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų visumą. Konkrečiai kalbant, minėto reglamento 147 straipsnio 1 dalyje pagal redakciją, galiojusią 1994 m. birželio mėn., t. y. tuo metu, kai buvo importuota Rusijos kilmės hematito ketaus siunta, dėl kurios pradėta pagrindinė byla, buvo numatyta:

„Taikant (Bendrijų muitinės) Kodekso 29 straipsnį, faktas, kad prekės, kurios yra pardavimo objektas, deklaruotos išleidimui į laisvą apyvartą, laikomas požymiu, kad jos buvo parduotos eksportui į Bendrijos muitų teritoriją. Į šį požymį atsižvelgiama ir vėliau perparduodant iki muitinio įvertinimo; šiuo atveju kiekviena pardavimo kaina, vadovaujantis 178–181 straipsniais, gali būti laikoma muitinio įvertinimo pagrindu.“

10

Įgyvendinimo reglamento 178–181 straipsniai susiję su muitinės vertės elementų deklaracijų ir dokumentų pateikimu. 1994 m. gruodžio 19 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 3254/94, iš dalies keičiantis Reglamentą (EEB) Nr. 2454/93 (OL L 346, p. 1), į įgyvendinimo reglamentą įtraukė 181a straipsnį, kuriame nustatyta:

„1.   Muitinė neprivalo importuotų prekių muitinės vertės nustatyti remdamasi sandorio vertės metodu, jei vadovaujantis 2 dalyje nustatyta procedūra ji, atsižvelgusi į pagrįstas abejones, nėra įsitikinusi, kad deklaruojamoji vertė, remiantis (Bendrijos muitinės) Kodekso 29 straipsniu, atspindi sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą.

2.   Jei muitinė turi abejonių, apibrėžtų 1 dalyje, ji gali paprašyti papildomos informacijos pagal 178 straipsnio 4 dalį. Jei muitinė ir toliau abejoja, prieš priimdama galutinį sprendimą, ji privalo pranešti konkrečiam asmeniui raštu, jei taip pageidaujama, apie priežastis, dėl kurių kilo abejonių, ir suteikti jam galimybes pateikti atsakymą. Galutinis sprendimas ir jį lėmusios priežastys perduodamos konkrečiam asmeniui raštu.“

11

1994 m. gegužės mėn. Carboni iš Commercio Materie Prime CMP SpA (toliau – CMP), turinčios buveinę Genujoje (Italija), įsigijo Rusijos kilmės hematito ketaus siuntą, kurią pati CMP buvo įsigijusi iš OME-DTECH Electronics LTD (toliau – OME-DTECH), turinčios savo buveinę Limasolyje (Kipras). 1994 m. birželio mėn. Carboni muitinės tarpininkas SPA-MAT Srl pateikė Molfetos (Italija) muitinėje Carboni vardu šios siuntos importo deklaraciją; šios siuntos vertė buvo deklaruota remiantis 151 ekiu už toną. 1994 m. birželio 14 d. sumokėjus muitus, šiame uoste buvo atlikti siuntos muitinės formalumai.

12

1994 m. liepos 16 d. patikrinimo protokolu muitinė per įgaliotinę SPA–MAT Srl pranešė Carboni, kad sumokėtas importo mokestis, vadovaujantis Sprendimu Nr. 67/94, turėjo būti padidintas antidempingo muitu, lygiu skirtumui tarp 149 ekiu už toną kainos ir muitinės vertės, nes muitinė nesutinka, kad deklaruota vertė yra teisinga.

13

Carboni pateikė garantiją, kad reikalaujamą antitempingo muito sumą sumokės garantas, t. y. RAS, tačiau Tribunale di Bari (Bario teismas) ji pareiškė ieškinį ministerijai ir RAS, ginčydama reikalavimo sumokėti antidempingo muitą pagrįstumą ir todėl būtinybę pateikti garantiją.

14

Carboni, be kita ko, teigė, kad CMP išduotoje sąskaitoje faktūroje nurodyta 151 ekiu už toną kaina buvo didesnė už minimalią importo kainą (149 ekiu už toną), vadinasi, nereikėjo taikyti antidempingo muito.

15

Savo ruožtu ministerija teigė, kad prie importo deklaracijos buvo pridėtas negaliojantis kilmės sertifikatas, o CMP sąskaitoje faktūroje pro forma nurodyta neteisinga kaina. Šiuo atžvilgiu ji pažymėjo, kad OME-DTECH išduotoje pirmesnio pardavimo sąskaitoje faktūroje nurodyta 130,983 ekiu už toną pardavimo CMP kaina, taigi mažesnė nei Sprendimu Nr. 67/94 nustatyta minimali importo kaina.

16

2000 m. rugsėjo 30 d. Sprendimu Tribunale di Bari atmetė Carboni ieškinį, be kita ko, motyvuodamas tuo, kad Europos rinkos apsauga apmokestinant antidempingo muitu turi būti įgyvendinta įvežant į Europos Bendriją, t. y. tuo momentu, kai Bendrijos subjektas pirmą kartą įsigyja prekę.

17

Dėl šio sprendimo Carboni pateikė apeliacinį skundą Corte d’appello di Bari (Bario apeliacinis teismas), kuris atmetė jį kaip nepagrįstą. Šio teismo teigimu, išleidimas „į laisvą apyvartą“ Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio prasme reiškia prekės išleidimą į Bendrijos rinką, o tai reikalauja atsižvelgti į prekybos etapą, kai prekes pirmą kartą įsigyja Bendrijos subjektas. Iš tikrųjų priešingu atveju būtų galima lengvai apeiti antidempingo teisės aktus.

18

Dėl šio sprendimo Carboni pateikė kasacinį skundą Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas). Šiame kasaciniame skunde Carboni, be kita ko, tvirtino, kad išleidimas į laisvą apyvartą gali būti patikrintas tik tuo momentu, kai prekė įvežama į Bendrijos muitų teritoriją, o ne tada, kai ją Bendrijai nepriklausančioje valstybėje paprasčiausia įsigyja Bendrijos subjektas. Iš tikrųjų antidempingo muito paskirtis yra ne sankcionuoti valstybę, kurioje pagaminta prekė, kad būtų užkertamas kelias ją eksportuoti nustatyta kaina, bet išvengti, kad prekė sumažinta kaina patektų į Europos rinką ir darytų neigiamą įtaką konkurencijai.

19

Kita vertus, Carboni rėmėsi Sprendimo Nr. 1751/94 1 straipsnio 2 dalimi ir Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos įžangine dalimi, kurioje numatyta, kad „importuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta“. Carboni padarė išvadą, kad nesant abejonių dėl CMP išduotos sąskaitos faktūros teisingumo, CMP sumokėta kaina nesvarbi, nes dviejų pardavimų kainos skirtumas yra pateisinamas įvairiais veiksniais, t. y. atlygiu už tarpininkavimą, transporto sąnaudomis ir rizikos prisiėmimu.

20

Ministerijos teigimu, antidempingo nuostatų ratio legis leidžia daryti išvadą, kad žala Bendrijos rinkai padaroma ne tik konkrečiai prekes sumažintomis kainomis išleidus į Bendrijos muitų teritoriją, bet taip pat tuo atveju, kai Bendrijos subjektas įsigyja šių prekių mažesne kaina, nei turi mokėti kiti Bendrijos subjektai.

21

Corte suprema di cassazione kyla klausimas, ar muitinės įstaigos kaip antidempingo muito taikymo pagrindą gali pasirinkti vertę, atitinkančią nustatytą atitinkamos prekės pirmesnio pardavimo nei tas, kurio pagrindu pateikta muitinės deklaracija, kainą; kitaip tariant, ar lemiamas momentas yra pardavimas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją, nepaisant prekės pateikimo muitinei.

22

Iš tikrųjų Corte suprema di cassazione mano, kad reikia išsiaiškinti, ar siekiant nustatyti muitinę vertę subjekto teisė pasirinkti kainą už atitinkamas prekes, sumokėtą vykdant pirmesnį sandorį nei tas, kurio pagrindu buvo pateikta muitinės deklaracija, atitinka tokią pačią muitinės įstaigos teisę.

23

Nustatęs, kad pagrindinėje byloje iškilusio teisės klausimo Teisingumo Teismas dar nebuvo sprendęs, Corte suprema di cassazione nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal Bendrijos muitų teisės principus taikydama antidempingo muitą, nustatytą <…> Sprendimu Nr. 67/94 <…>, muitinės įstaiga gali remtis tų pačių prekių pirmesnio pardavimo nei tas, kuriuo remiantis buvo pateikta muitinės deklaracija, kaina, kai pirkėjas yra Bendrijos subjektas, arba bet kuriuo atveju prekės parduotos importui į Bendriją?“

24

Užduotu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar taikant Sprendimu Nr. 67/94 nustatytą antidempingo muitą Bendrijos muitų teisės aktų normos leidžia muitinės įstaigoms nustatyti muitinę vertę remiantis tų pačių prekių pirmesnio pardavimo nei tas, kuriuo remiantis buvo pateikta muitinės deklaracija, kaina.

25

Siekiant atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia nustatyti, ar taikydamos minėtu sprendimu nustatytą antidempingo muitą muitinės įstaigos apskritai gali remtis tų pačių prekių pirmesnio pardavimo kaina, net jeigu deklaruota kaina atitinka importuotojo faktiškai sumokėtą arba mokėtiną kainą. Atsakius neigiamai, toliau reikia patikrinti, ar muitinės įstaigos gali tai daryti bent jau tam tikrais atvejais, kai jos nesutinka su muitinės deklaracijoje nurodyta tikslia kaina.

26

Siekiant atsakyti į klausimą, ar taikydamos Sprendimu Nr. 67/94 nustatytą antidempingo muitą muitinės įstaigos gali remtis nustatyta atitinkamų prekių pirmesnio pardavimo kaina, net jeigu deklaruota kaina atitinka importuotojo faktiškai sumokėtą arba mokėtiną kainą, reikia išaiškinti sąvoką „deklaruota muitinė vertė“ Sprendimo Nr. 67/94 1 straipsnio 2 dalies prasme.

27

Pirmiausia reikia pažymėti, kad terminai „muitinė vertė“ atitinka importuojamų prekių muitinę vertę, kaip ji apibrėžiama muitų teisės aktuose (pagal analogiją žr. 1997 m. gegužės 29 d. Sprendimo ICT, C-93/96, Rink. p. I-2881, 14 punktą). Atsižvelgiant į laikotarpį, kada susiklostė pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, reikia remtis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią muitinė vertė apibrėžiama kaip „sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją“, prireikus patikslinta vadovaujantis atitinkamomis Bendrijos muitinės kodekso nuostatomis.

28

Minėtoje 29 straipsnio 1 dalyje patikslinama, kad muitinė vertė susijusi tik su prekėmis, „parduodamomis eksportui į Bendrijos muitų teritoriją“. Iš to matyti, kad parduodant iš trečiosios valstybės kilusias prekes reikia įrodyti, jog jos bus išvežamos į Bendrijos muitų teritoriją (pagal analogiją, kalbant apie 1980 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1224/80 dėl prekių muitinės vertės (OL L 134, p. 1) 3 straipsnio 1 dalį, kuri iš esmės yra tapati nuostata Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 daliai, žr. 1990 m. birželio 6 d. Sprendimo Unifert, C-11/89, Rink. p. I-2275, 11 punktą).

29

Pagal įgyvendinimo reglamento 147 straipsnio 1 dalies pirmąjį sakinį faktas, kad prekės, kurios yra pardavimo objektas, deklaruotos išleidimui į laisvą apyvartą, turi būti laikomas pakankamu požymiu, jog minėta sąlyga yra įvykdyta. Minėto 147 straipsnio 1 dalies antrajame sakinyje pagal faktinėms pagrindinės bylos aplinkybėms taikytiną redakciją patikslinama, kad į šį požymį atsižvelgiama ir vėliau perparduodant iki muitinio įvertinimo.

30

Taigi vėlesnio perpardavimo atveju siekiant nustatyti „sandorio vertę“ Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies prasme galima atsižvelgti į po eksporto, tačiau prieš išleidimą į laisvą apyvartą Bendrijoje buvusio pardavimo kainą (pagal analogiją žr. minėto sprendimo Unifert 13 punktą).

31

Iš to aišku, kad kai vėliau prekės perparduodamos importui į Bendrijos muitų teritoriją, importuotojas iš kiekvienam šiam pardavimui sutartų kainų gali pasirinkti tą, kurios pagrindu jis nustatys aptariamų prekių muitinę vertę su sąlyga, kad jis gali muitinės įstaigoms pateikti visus reikalingus su pasirinkta kaina susijusius duomenis bei dokumentus (pagal analogiją žr. minėto sprendimo Unifert 16 ir 21 punktus).

32

Toliau, atsižvelgiant į šios sąvokos „muitinė vertė“ reikšmės, apimančios nuorodą į muitų teisės aktus ir taip suteikiančios importuotojui pirmesniame punkte aprašytą pasirinkimo galimybę, paaiškinimus, norint atsakyti į Corte suprema di cassazione užduotą klausimą, ar muitinės įstaiga taip pat turi pasirinkimo galimybę, leidžiančią jai į pirmesnio pardavimo kainą atsižvelgti kaip į antidempingo muito taikymo pagrindą, reikia nustatyti šioje sąvokoje minimo papildomo žodžio „deklaruota“ reikšmę.

33

Sprendimo Nr. 67/94 1 straipsnio 2 dalyje papildomas žodis „deklaruota“ pabrėžia tai, kad antidempingo taikymo pagrindas yra ne pati muitinė vertė, bet importuotojo deklaruota muitinė vertė. Taigi iš minėtos nuostatos matyti, kad, taikant antidempingo muitą, negalima atsižvelgti į pirmesnio pardavimo nei tas, kurio kaina importuotojas rėmėsi pildydamas muitinės deklaraciją, kainas. Taigi matyti, kad net pati Sprendimo Nr. 67/94 1 straipsnio 2 dalies formuluotė draudžia galimybę muitinės įstaigoms nustatant antidempingo muitą kaip muitinės vertės pagrindą pasirinkti pirmojo pardavimo kainą.

34

Tačiau Italijos vyriausybės teigia, kad pagrindinėje byloje muitinės įstaigos muitą galėjo nustatyti remdamosi OME-DTECH vykdytu hematito ketaus pardavimu CMP, nes pastaroji įmonė yra Bendrijos subjektas. Savo ruožtu Komisija, sutikdama, kad Sprendimo Nr. 67/94 tekstas nepalieka jokios galimybės apskaičiuoti kintamą muitą kitaip, nei remiantis muitinės deklaracijoje nurodyto paskutinio sandorio kaina, pažymi, jog antidempingo priemonės, grindžiamos minimalios importo kainos nustatymu, tikslą galima lengvai apeiti ir jog naudojant nustatytą paskutinio pardavimo kainą egzistuoja „tam tikra įtampa“ tarp muitų teisės tikslų ir kintamų minimalia importo kaina pagrįstų antidempingo muitų tikslų.

35

Šiuo atveju reikia priminti, kad Sprendimo Nr. 67/94 1 straipsnio 2 dalies tekste aiškiai ir nedviprasmiškai numatyta, jog referencinis kriterijus antidempingo muitui nustatyti yra deklaruota muitinė vertė. Taigi pirmiausia reikia nustatyti, ar Italijos vyriausybės ir Komisijos pateikti argumentai yra pagrįsti, ir prireikus – ar jie gali paneigti Sprendimo Nr. 67/94 1 straipsnio 2 dalies tekste reikalaujamą rezultatą.

36

Kalbant pirmiausia apie Italijos vyriausybės argumentą, susijusį su Sprendimo Nr. 1751/94, nustatančio galutinį antidempingo muitą, 1 straipsnio 2 dalies tekstu, reikia manyti, kad šioje nuostatoje vartojamu terminu „priimtina muitinė vertė“ paprasčiausia siekiama aiškiai nurodyti, kad pati deklaruojančio asmens nurodyta kaina nėra privalomas kriterijus nustatant antidempingo muitą.

37

Iš tikrųjų Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad muitinė vertė, t. y. sandorio vertė, prireikus patikslinama vadovaujantis 32 ir 33 straipsniais. Be to, kaip matyti, pavyzdžiui, iš minėto kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkto ir 2 dalies, muitinė gali įvertinti deklaruojančio asmens nurodytą kainą ir prireikus ją atmesti. Vadinasi, Sprendimo Nr. 1751/94 1 straipsnio 2 dalies tekste nėra nieko, kas paneigtų Sprendimo Nr. 67/94 1 straipsnio 2 dalies tekstu reikalaujamą rezultatą.

38

Antra, Italijos vyriausybė teigia, kad reikia atsižvelgti į antidempingo taisyklių tikslus ir įvertinti vėlesnio perpardavimo etapų visumą, netaikant pernelyg formalistinio požiūrio. Vykdant vėlesnį perpardavimą, kuris lemia prekės išleidimą į laisvą apyvartą, skirtingas pardavimas importui į Bendrijos muitų teritoriją turi būti laikomas išankstiniais šio importo etapais, vadinasi, momentas, į kurį reikia atsižvelgti norint taikant antidempingą nustatyti muitinę vertę, būtinai atitinka Bendrijos subjekto pirmojo prekės įsigijimo momentą, t. y. momentą, kai ši prekė pateko į „Bendrijos apyvartą“.

39

Kaip teisingai pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 56–58 punktuose, iš pagrindų sprendimo 1 straipsnio ir 2 straipsnio 1 dalies matyti, kad antidempingo taisyklėmis siekiama užtikrinti apsaugą nuo importo dempingo kaina arba subsidijuoto importo, o antidempingo teisė gali būti taikoma kiekvienai prekei dempingo kaina, jeigu ją išleidus į laisvą apyvartą Bendrijoje sukeliama žala.

40

Vadinasi, atsižvelgiant į šias nuostatas, antidempingo priemonių taikymu daroma prielaida, kad į Bendrijos rinką įvežamos Bendrijos pramonei žalą sukeliančios prekės. Antidempingo teisės aktai nesusiję su pačiu prekių pardavimu, kaip antai pagrindinėje byloje OME-DTECH įvykdytu pirmuoju hematito ketaus pardavimu CMP, kol prekės nėra nei faktiškai eksportuojamos į Bendrijos muitų teritoriją, nei išleidžiamos į laisvą apyvartą Bendrijoje. Iš tikrųjų antidempingo muitais siekiama neutralizuoti dempingo maržą, kurią lemia skirtumas tarp eksporto į Bendriją kainos ir normalios prekės vertės, ir taip panaikinti žalingas aptariamų prekių importo į Bendriją pasekmes. Kaip matyti iš Sprendimo Nr. 67/94 šešiasdešimt ketvirtos ir šešiasdešimt septintos konstatuojamųjų dalių, hematito ketaus atveju minimali 149 ekiu už toną kaina atitinka kainų lygį, nuo kurio šis importas nebekelia didelės žalos Bendrijos pramonei.

41

Taigi antidempingo taisyklių tikslas iš principo nereikalauja taikyti antidempingo muito, nustatyto remiantis nustatyta atitinkamų prekių pirmesnio pardavimo kaina, jeigu deklaruojančio asmens faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina yra lygi antidempingo priemone numatytai minimaliai kainai arba didesnė už ją.

42

Tačiau Italijos vyriausybė konkrečiau kalbėdama teigia, kad iš Sprendimo Nr. 67/94 tikslo matyti, jog vėlesnio perpardavimo importui į Bendrijos teritoriją, kuris lemia laisvą išleidimą į rinką, atveju Bendrijos subjekto pirmasis prekės įsigijimas turi lemiamą reikšmę taikant antidempingo teisę. Iš tikrųjų žala Bendrijos rinkai kyla ne tik dėl to, kad į Bendrijos muitų teritoriją įvežamos mažų kainų prekės, bet ir dėl to, kad Bendrijos ūkio subjektas, minėtų prekių įsigydamas mažesne kaina, nei moka kiti Bendrijos ūkio subjektai, yra palankesnėje padėtyje, palyginti su pastaraisiais subjektais.

43

Šiais argumentais daroma prielaida, kad Sprendimu Nr. 67/94 siekiamą tikslą galima apeiti vėliau perparduodant, net jeigu, kaip šioje pagrindinėje byloje, paskutinio pardavimo, t. y. tuo etapu, kai prekė buvo išleista į laisvą apyvartą, kaina buvo didesnė nei minimali importo kaina.

44

Šiuo atžvilgiu reikia pastebėti, kad tai, jog Bendrijos ūkio subjektas, minėtų prekių įsigydamas mažesne kaina, nei moka kiti Bendrijos ūkio subjektai, gali būti palankesnėje padėtyje, palyginti su pastaraisiais subjektais, nekenkia Sprendimo Nr. 67/94 tikslui. Iš tikrųjų šis tikslas yra ne gauti galimą naudą iš importuotojų, bet, kaip matyti iš minėto sprendimo šešiasdešimt ketvirtos konstatuojamosios dalies, kad Bendrijos pramonė, t. y. gamintojai, nepatirtų didelės žalos.

45

Galiausiai, trečia, Italijos vyriausybė, palaikoma Komisijos, tvirtina, kad Sprendimu Nr. 67/94 nustatyto kintamo antidempingo muito gali būti lengvai išvengta visų pirma kitoms prekėms taikant atvirkštinį kainų kompensavimą arba deklaruojant dirbtinai padidintas kainas.

46

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal pagrindų sprendimo 13 straipsnio 2 dalį priemonėse, nustatančiose antidempingo muitą, visų pirma turi būti nurodyti, nustatyto muito dydis ir rūšis, taip pat tam tikra kita informacija. Iš šios nuostatos matyti, kad neviršydamos savo diskrecijos ribų institucijos gali pasirinkti įvairias muito rūšis (žr. 1990 m. liepos 11 d. Sprendimo Neotype Techmashexport prieš Komisiją ir Tarybą, C-305/86 ir C-160/87, Rink. p. I-2945, 58 punktą). Taigi iš Sprendime Nr. 67/94 numatytų valstybių kilusio hematito ketaus atveju Komisija galėjo nustatyti specialų muitą, galbūt susietą su kintamu muitu, kurį būtų galima sunkiau apeiti (kalbant apie 1992 m. spalio 23 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 3068/92 dėl importuojamo kalio chlorido, kurio kilmės šalys yra Baltarusija, Rusija ir Ukraina, apmokestinimo galutiniu antidempingo muitu (OL L 308, p. 41), iš dalies pakeistą 1994 m. kovo 21 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 643/94 (OL L 80, p. 1), žr. 2000 m. rugsėjo 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą International Potash Company prieš Tarybą, T-87/98, Rink. p. II-3179, 43–48 punktus). Taigi, kaip nurodyta Sprendimo Nr. 67/94 šešiasdešimt šeštoje konstatuojamojoje dalyje, naudodamasi savo diskrecija Komisija nusprendė, kad šiame sprendime numatytu atveju siekiant minėto sprendimo tikslų „tinkamiau yra nustatyti minimalią kainą, nei įvesti bet kokią kitą priemonę“.

47

Kadangi kintamą muitą nesunku apeiti, o tokios praktikos galima išvengti nustatant specialųjį muitą arba kintamą muitą derinant su specialiuoju muitu, tai, kad nieko nepaisydama Komisija Sprendimu Nr. 67/94 nusprendė nustatyti kintamą muitą, negali savaime pateisinti to, kad importuotojų nenaudai apskritai nebegalima nustatyti antidempingo muito remiantis deklaruota muitine verte, kaip numatyta šiame sprendime.

48

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Italijos vyriausybės ir Komisijos pateikti argumentai neleidžia paneigti Sprendimo Nr. 67/94 1 straipsnio 2 dalies tekste aiškiai ir nedviprasmiškai reikalaujamo rezultato (pagal analogiją žr. 2005 m. gruodžio 8 d. Sprendimo ECB prieš Vokietiją, C-220/03, Rink. p. I-10595, 31 punktą).

49

Šiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad, vadovaujantis Sprendimo Nr. 67/94 1 straipsnio 2 dalimi, taikydamos šiuo sprendimu nustatytą antidempingo muitą muitinės įstaigos negali muitinės vertės nustatyti remdamosi atitinkamų prekių pirmesnio pardavimo nei tas, kuriuo remiantis buvo pateikta muitinės deklaracija, kaina, kai deklaruota kaina atitinka importuotojo faktiškai sumokėtą arba mokėtiną kainą.

50

Siekiant nustatyti, ar taikydamos antidempingo muitą pagal Sprendimą Nr. 67/94 muitinės įstaigos gali remtis nustatyta atitinkamų prekių pirmesnio pardavimo nei tas, kuriuo remiantis buvo pateikta muitinės deklaracija, kaina, kai jos nesutinka, kad šioje deklaracijoje nurodyta kaina teisinga, reikia išnagrinėti atitinkamas įgyvendinimo reglamento nuostatas ir Bendrijos muitinės kodekso 29–31 straipsnius, atsižvelgiant į kintamo antidempingo muito ypatumus.

51

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal Sprendimo Nr. 67/94 1 straipsnio 3 dalį taikomos galiojančios muitų teisės nuostatos.

52

Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad įgyvendinimo reglamento 181a straipsnis, įtrauktas Reglamentu Nr. 3254/94, numato, jog kai muitinės įstaigoms kyla pagrįstų abejonių, kad deklaruojamoji vertė atspindi sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą, muitinės vertės jos neprivalo nustatyti remdamosi sandorio vertės metodu ir gali atmesti deklaruotą kainą, jeigu šių abejonių išlieka po to, kai jos galbūt paprašė papildomos informacijos arba papildomų dokumentų ir atitinkam asmeniui suteikė priimtiną galimybę išdėstyti savo nuomonę apie priežastis, dėl kurių minėtos abejonės yra pagrįstos.

53

Nors ši įgyvendinimo reglamento nuostata dar negaliojo tuo metu, kai buvo deklaruojamos pradinėje byloje nagrinėjamos prekės, pagal Komisijai pateiktą informaciją ji kodifikuoja tarptautiniu ir Bendrijos lygmeniu paplitusią muitinės praktiką, kuri buvo taikoma pagrindinės bylos aplinkybių metu. Be to, Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 2 dalies a punkte numatyti tie patys procedūriniai reikalavimai, kai muitinės įstaigos turi pagrindo manyti, kad įtakos kainai turėjo pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio ryšys. Taigi reikia daryti išvadą, kad šie procedūriniai reikalavimai yra būdingi vertinimo sistemai.

54

Remdamasi įgyvendinimo reglamento 181a straipsniu bei minėta muitinės praktika, Komisija mano, kad Italijos muitinės įstaigos turėjo teisę atsižvelgti į nustatytą pirmesnio pardavimo nei tas, kuriuo remiantis buvo pateikta muitinės deklaracija, kainą.

55

Reikia pažymėti, kad įgyvendinimo reglamento 181a straipsnis tik nurodo, jog muitinė „neprivalo <…> muitinės vertės nustatyti remdamasi sandorio vertės metodu“, tačiau nepatikslina, kokia kita verte tokiu atveju reikia vadovautis vietoj sandorio vertės.

56

Pagal Bendrijos muitinės kodekso 30 ir 31 straipsnius, kurie pagal Sprendimo Nr. 67/94 1 straipsnio 3 dalį taikomi šiuo sprendimu nustatytam antidempingo muitui, jeigu importuojamų prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis 29 arba 30 straipsniais, ji turi būti nustatoma taikant, pirma, minėtą 30 straipsnį ir, antra, minėtą 31 straipsnį.

57

Taigi kyla klausimas, ar muitinės įstaigos gali, vadovaudamosi Bendrijos muitinės kodekso 30 ir 31 straipsniais, remtis pirmesnio pardavimo kaina, kai atlikus šio sprendimo 52 punkte numatytą tyrimą neįmanoma nustatyti realios sandorio vertės, t. y. faktiškai sumokėtos arba mokėtinos sandorio, dėl kurio užpildoma muitinės deklaracija, kainos.

58

Kalbant, pirma, apie Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnį, reikia priminti, kad juo iš esmės siekiama muitinę vertę nustatyti pagal įprastai taikomą atitinkamos prekės kainą. Taigi dempingo atvejams būdinga tai, kad prekė į Bendrijos rinką išleidžiama mažesne kaina nei praktikuojama šioje rinkoje. Be to, kintamo antidempingo muito ypatumas yra tas, kad šis muitas apskaičiuojamas pagal minimalios importo kainos ir konkrečiai sutartos atitinkamos prekės kainos skirtumą. Vadinasi, pagal minėtą 30 straipsnį remiantis paprastai sumokėta arba mokėtina kaina nustatyta muitine verte negalima remtis taikant kintamą antidempingo muitą.

59

Kita vertus, Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad joje numatytomis sąlygomis muitinė vertė nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Bendrijoje, ir naudojant priimtinas priemones, atitinkančias principus ir bendrąsias nuostatas, kurie išdėstyti tarptautiniuose susitarimuose, bei joje išvardytas normas.

60

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, jog iš teismo praktikos matyti, kad Bendrijos teisės aktais, susijusiais su muitiniu įvertinimu, siekiama įtvirtinti teisingą, vienodą ir neutralią sistemą, kuri neleistų naudoti sutartinių arba fiktyvių muitinės verčių (minėto sprendimo Unifert 35 punktas; 2000 m. spalio 19 d. Sprendimo Sommer, C-15/99, Rink. p. I-8989, 25 punktas ir 2006 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Compaq Computer International Corporation, C-306/04, Rink. p. I-10991, 30 punktas), ir kad šis tikslas atitinka komercinės praktikos reikalavimus (1991 m. liepos 25 d. Sprendimo Hepp, C-299/90, Rink. p. I-4301, 13 punktas). Pagal įgyvendinimo reglamento 23 priedo aiškinamųjų pastabų dėl muitinės vertės 2 pastabą, susijusią su Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalimi, vertinimo metodai, taikytini pagal minėto 31 straipsnio 1 dalį, turėtų būti šio kodekso 29 straipsnyje ir 30 straipsnio 1 dalyje nustatyti metodai, tačiau „pagrįstas lankstumas“ taikant šiuos metodus turėtų atitikti minėto kodekso 31 straipsnio 2 dalies tikslus ir nuostatas.

61

Atsižvelgiant į būtinybę taikant kintamą antidempingą nustatyti muitinę vertę ir į minėtų aiškinamųjų pastabų 2 pastaboje minimą „pagrįstą lankstumą“, reikia pripažinti, kad nustatyta pirmesnio pardavimo nei tas, kuriuo remiantis buvo pateikta muitinės deklaracija, kaina gali būti laikoma duomeniu, kurį galima gauti Bendrijoje ir į kurį Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalis leidžia atsižvelgti kaip į pagrindą muitinei vertei nustatyti. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į šio sprendimo 58 punkte minimą kintamo antidempingo muito ypatumą, minėta vertė nustatoma remiantis šia kaina, o tai yra nustatymo metodas, kuris yra „priimtinas“ minėto 31 straipsnio 1 dalies prasme ir kartu atitinka principus ir bendrąsias nuostatas, išdėstytus tarptautiniuose susitarimuose, bei nuostatas, kurios nurodomos to paties 31 straipsnio 1 dalyje.

62

Tačiau, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 2 dalies b punktu, nustatant prekių muitinę vertę pagal 1 dalį negalima remtis sistema, pagal kurią muitinė pasirenka didesnę iš dviejų alternatyvių verčių. Ši nuostata, pritaikyta prie kintamo antidempingo muito konteksto, neleidžia naudoti sistemos, pagal kurią pasirenkama mažiausia vertė. Beje, minėto kodekso 31 straipsnio 2 dalies g punktas neleidžia nustatant muitinę vertę remtis sutartinėmis arba fiktyviomis vertėmis.

63

Todėl reikia patikslinti, kad kintamam antidempingo muitui nustatyti tinkama muitinė vertė atitinka sutartą pirmesnio pardavimo, artimiausio tam, už kurį buvo pateikta muitinės deklaracija, kainą, kurios teisingumu muitinės įstaigos neturi jokios objektyvios priežasties abejoti.

64

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad, vadovaujantis Sprendimo Nr. 67/94 1 straipsnio 2 dalimi, taikydamos šiuo sprendimu nustatytą antidempingo muitą muitinės įstaigos negali muitinės vertės nustatyti remdamosi atitinkamų prekių pirmesnio pardavimo nei tas, kuriuo remiantis buvo pateikta muitinės deklaracija, kaina, kai deklaruota kaina atitinka importuotojo faktiškai sumokėtą arba mokėtiną kainą. Kai muitinės įstaigoms kyla pagrįstų abejonių dėl deklaruotos vertės teisingumo ir jeigu jų abejonės pasitvirtina iš atitinkamo asmens paprašius papildomos informacijos ir jam suteikus galimybę išdėstyti nuomonę apie priežastis, dėl kurių minėtos abejonės pagrįstos, bei neleidus įrodyti realiai sumokėtos arba mokėtinos kainos, pagal Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnį taikydamos Sprendimu Nr. 67/94 nustatytą antidempingo muitą muitinę vertę jos gali apskaičiuoti remdamosi sutarta pirmesnio pardavimo, artimiausio tam, už kurį buvo pateikta muitinės deklaracija, atitinkamų prekių kaina, kurios teisingumu nėra jokios objektyvios priežasties abejoti.

65

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

Vadovaujantis 1994 m. sausio 12 d. Komisijos sprendimo Nr. 67/94/EAPB, nustatančio laikiną antidempingo muitą už hematito ketaus iš Brazilijos, Lenkijos, Rusijos ir Ukrainos importą į Bendriją, 1 straipsnio 2 dalimi, taikydamos šiuo sprendimu nustatytą antidempingo muitą muitinės įstaigos negali muitinės vertės nustatyti remdamosi atitinkamų prekių pirmesnio pardavimo nei tas, kuriuo remiantis buvo pateikta muitinės deklaracija, kaina, kai deklaruota kaina atitinka importuotojo faktiškai sumokėtą arba mokėtiną kainą.

Kai muitinės įstaigoms kyla pagrįstų abejonių dėl deklaruotos vertės teisingumo ir jeigu jų abejonės pasitvirtina iš atitinkamo asmens paprašius papildomos informacijos ir jam suteikus galimybę išdėstyti savo nuomonę apie priežastis, dėl kurių minėtos abejonės pagrįstos, bei neleidus įrodyti realiai sumokėtos arba mokėtinos kainos, pagal 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 31 straipsnį taikydamos Sprendimu Nr. 67/94 nustatytą antidempingo muitą muitinę vertę jos gali apskaičiuoti remdamosi sutarta pirmesnio pardavimo, artimiausio tam, už kurį buvo pateikta muitinės deklaracija, atitinkamų prekių kaina, kurios teisingumu nėra jokios objektyvios priežasties abejoti.