1

Apeliaciniu skundu Europos Bendrijų Komisija prašo panaikinti 2005 m. gruodžio 15 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Infront WM prieš Komisiją (T-33/01, Rink. p. II-5897, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo panaikintas Komisijos sprendimas, esantis jos 2000 m. liepos 28 d. laiške Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei (toliau – ginčijamas aktas).

2

1989 m. spalio 3 d. Tarybos direktyva 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo (OL L 298, p. 23), iš dalies pakeista 1997 m. birželio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/36/EB (OL L 202, p. 60, toliau – Direktyva 89/552), siekiama užtikrinti televizijos programų priėmimo ir retransliavimo laisvę Europos Bendrijos viduje, pateikiant minimalias taisykles, kurių laikymąsi valstybės narės privalo užtikrinti jų jurisdikcijai priklausančių televizijos programų transliuotojų atžvilgiu.

3

Direktyvos 97/36 aštuonioliktoje ir devynioliktoje konstatuojamosiose dalyse sakoma:

4

Pagal Direktyvos 89/552 1 straipsnio b punktą „transliuotojas“ – tai fizinis ar juridinis asmuo, kuris prisiima redakcinę atsakomybę už televizijos programų tinklelio sandarą ir kuris transliuoja programas pats arba per kitą asmenį.

5

Direktyvos 89/552 3a straipsnyje, įtrauktame Direktyva 97/36, numatyta:

„1.   Kiekviena valstybė narė gali imtis Bendrijos teisės aktus atitinkančių priemonių, kad užtikrintų, jog jos jurisdikcijai priklausantys transliuotojai, pasinaudodami išimtine teise, įvykių, laikomų itin reikšmingais tos valstybės narės visuomenei, netransliuotų taip, kad didelė tos valstybės narės gyventojų dalis negalėtų jų matyti, tiesiogiai ar įrašytų, per visuotinai prieinamą televiziją. Šiuo tikslu tokia valstybė narė sudaro nacionalinių ar nenacionalinių įvykių, kuriuos ji laiko itin reikšmingais visuomenei, sąrašą. Sąrašas turi būti sudaromas aiškiai, nedviprasmiškai ir tinkamu laiku. Atlikdama šį darbą, valstybė narė taip pat nusprendžia, ar tuos renginius visus arba jų dalį bus galima matyti tiesiogiai transliuojamus, ar jei to reikėtų arba dėl objektyvių priežasčių taip būtų geriau visuomenės labui, bus rodomas viso renginio ar jo dalies įrašas.

2.   Valstybės narės nedelsdamos praneša Komisijai apie priemones, kurių jos ėmėsi ar ketina imtis pagal 1 dalį. Per tris mėnesius nuo pranešimo dienos Komisija patikrina, ar tos priemonės nepažeidžia Bendrijos teisės aktų, ir praneša apie jas kitoms valstybėms narėms. Ji taip pat paprašo komiteto, įsteigto pagal 23a straipsnio nuostatas, nuomonės. Ji nedelsdama paskelbia informaciją apie taikomas priemones Europos Bendrijų Oficialiajame leidinyje ir ne rečiau kaip kartą per metus paskelbia bendrą valstybėse narėse taikomų priemonių sąrašą.

3.   Valstybės narės, taikydamos tinkamas priemones ir vadovaudamosi savo teisės aktais, užtikrina, kad jų jurisdikcijai priklausantys transliuotojai nesinaudotų po šios direktyvos paskelbimo dienos nusipirktomis išimtinėmis teisėmis tokiu būdu, kad didelė kitos valstybės narės gyventojų dalis nebegalėtų matyti pagal ankstesnes dalis tos kitos valstybės narės nurodytų visų ar dalies tiesiogiai transliuojamų įvykių, arba, jei to reikėtų arba dėl objektyvių priežasčių taip būtų geriau visuomenės labui, visų ar dalies vėliau transliuojamų įrašų, per visuotinai prieinamą televiziją pagal tos kitos valstybės narės pagal 1 dalį priimtus reikalavimus.“ (Pataisytas vertimas)

6

1996 m. Transliavimo įstatymo (Broadcasting Act 1996), iš dalies pakeisto 2000 m. Televizijos programų transliavimo reglamentu (The Television Broadcasting Regulations 2000, toliau – Transliavimo įstatymas), IV skirsnio 98 ir 101 straipsniuose numatyta:

„98. Paslaugų kategorijos

101. Į sąrašą įtrauktų įvykių transliavimo per televiziją apribojimai

7

Apie šias nuostatas pranešta Komisijai pagal Direktyvos 89/552 3a straipsnio 2 dalį ir jos paskelbtos Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (OL C 328, 2000, p. 2).

8

Kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama duodant minėto 101 straipsnio 1 dalyje numatytą sutikimą, nurodyti Nepriklausomos televizijos komisijos kodekse dėl į sąrašą įtrauktų sporto ir kitų įvykių (Independent Television Commission Code on Sports and other Listed Events) su pakeitimais.

9

Šio ginčo aplinkybes, nurodytas skundžiamo sprendimo 7–22 punktuose, galima apibendrinti taip.

10

Infront WM AG (toliau – Infront), buvusi FWC Medien AG, tapusi KirchMedia WM AG, įsigyja, valdo ir prekiauja sporto renginių transliavimo per televiziją teisėmis. Paprastai ji perka šias teises iš atitinkamo sporto renginio organizatoriaus ir perparduoda televizijos programų transliuotojams.

11

1996 m. rugsėjo 10 d. patronuojanti bendrovė pasirašė sutartį su Tarptautine futbolo asociacijų federacija (FIFA) dėl 2002 m. ir 2006 m. FIFA Pasaulio čempionato finalinio etapo rungtynių išimtinių retransliavimo per televiziją teisių. Ji gavo išimtines teises retransliuoti šiuos įvykius per televiziją Europos žemyno valstybėse. Vėliau šios teisės buvo perleistos Infront.

12

Pagal Direktyvos 89/552 3a straipsnio 2 dalį Jungtinė Karalystė 1998 m. rugsėjo 25 d. ir 2000 m. gegužės 5 d. laiškais pranešė Komisijai apie taikant minėto straipsnio 1 dalį priimtas priemones.

13

2000 m. liepos 28 d. Komisijos Generalinio direktorato „Švietimas ir kultūra“ generalinis direktorius nusiuntė Jungtinei Karalystei ginčijamą aktą, nurodydamas:

„2000 m. gegužės 5 d. laišku, kurį Komisija gavo 2000 m. gegužės 11 d., (Jungtinės Karalystės) nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje pranešė Komisijai apie visas nacionalines priemones dėl nacionalinį interesą turinčių įvykių nušvietimo per televiziją Jungtinėje Karalystėje. <…>

Turiu garbės Jums pranešti, kad įvertinusi priimtų priemonių atitiktį Direktyvai (89/552) ir atsižvelgusi į turimus faktinius duomenis, susijusius su audiovizualine aplinka Jungtinėje Karalystėje, Komisija <…> nusprendė neginčyti priemonių, apie kurias pranešė Jūsų valdžios institucijos.

Remiantis tuo, kas numatyta Direktyvos (89/552) 3a straipsnio 2 dalyje, Komisija paskelbs perduotas priemones (Oficialiajame leidinyje).“

14

2000 m. lapkričio 18 d. Komisija paskelbė šias priemones Oficialiajame leidinyje. Jose įtraukti Transliavimo įstatymo IV skirsnio 98 ir 101 straipsniai bei Jungtinės Karalystės nurodytų itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašas (toliau – nurodyti įvykiai). Tarp šių įvykių yra FIFA Pasaulio čempionato finalinis etapas.

15

Per šių priemonių patikrinimo procedūrą Infront nusiuntė Komisijai du laiškus teigdama, kad nurodytų įvykių sąrašas negali būti patvirtintas, nes jis prieštarauja Direktyvos 89/552 3a straipsniui bei kitoms Bendrijos teisės nuostatoms.

16

Vėliau 2000 m. gruodžio 7 d. laiške Infront pareikalavo, kad Komisija patvirtintų užbaigusi Direktyvos 89/552 3a straipsnio 2 dalyje numatytą patikrinimo procedūrą dėl nurodytų įvykių sąrašo ir informuotų ją apie šios procedūros rezultatus, įskaitant galimas priemones, kurių šiuo atžvilgiu ėmėsi Komisija. Ši atsakė Infront, kad procedūra užbaigta ir nurodytų įvykių sąrašas laikomas suderinamu su minėta direktyva.

17

Po šių įvykių Infront pareiškė ieškinį Pirmosios instancijos teisme dėl ginčijamo akto panaikinimo.

18

Komisija pateikė prieštaravimą dėl priimtinumo. Ji tvirtino, kad pagal Direktyvos 89/552 3a straipsnio 2 dalį ji nepriėmė akto, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, ir kad ginčijamas aktas nėra nei tiesiogiai, nei konkrečiai susijęs su Infront.

19

Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas atmetė prieštaravimą dėl priimtinumo ir pripažino ieškinį priimtinu.

20

Pirmiausia Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijamas aktas užbaigia Direktyvos 89/552 3a straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą, per kurią Komisija privalo patikrinti pagal šio straipsnio 1 dalį priimtų nacionalinių priemonių suderinamumą su Bendrijos teise. Šių Komisijos patvirtintų priemonių paskelbimas Oficialiajame leidinyje leidžia kitoms valstybėms narėms su jomis susipažinti ir įgyvendinti įsipareigojimus pagal 3a straipsnio 3 dalį, vadovaujantis pastarojoje nuostatoje įtvirtintu tokių priemonių abipusio pripažinimo mechanizmu.

21

Todėl, Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ginčijamas aktas sukelia teisinių pasekmių valstybėms narėms, nes numato nagrinėjamų nacionalinių priemonių paskelbimą Oficialiajame leidinyje, po kurio pradeda veikti Direktyvos 89/552 3a straipsnio 3 dalyje nustatytas abipusio pripažinimo mechanizmas. Taigi šis aktas yra sprendimas EB 249 straipsnio prasme, nors minėtos direktyvos 3a straipsnyje aiškiai nenurodoma, jog Komisiją priima „sprendimą“.

22

Antra, Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo, ar šis aktas tiesiogiai susijęs su Infront. Jis nurodė teismų praktiką, pagal kurią tam, kad priimtas Bendrijos aktas būtų tiesiogiai susijęs su asmeniu EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme, jis turi tiesiogiai veikti suinteresuotojo asmens teisinę padėtį ir jo įgyvendinimas turi būti automatiškas bei kilti tik iš Bendrijos teisės, netaikant kitų tarpinių teisės nuostatų (žr. 1998 m. gegužės 5 d. Sprendimo Dreyfus prieš Komisiją, C-386/96 P, Rink. p. I-2309, 43 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

23

Pirmosios instancijos teismas pirmiausia nusprendė, kad tuo atveju, kai Infront perleidžia televizijos programų transliavimo teises Jungtinėje Karalystėje įsteigtam transliuotojui, kad šis jas retransliuotų per televiziją šioje valstybėje narėje, Jungtinės Karalystės valdžios institucijų priimtos priemonės teisiniu požiūriu yra autonomiškos ginčijamo akto atžvilgiu. Kadangi priemonės, apie kurias pranešta, yra taikomos Jungtinėje Karalystėje įsteigtiems televizijos programų transliuotojams remiantis šioje valstybėje narėje galiojančiu Transliavimo įstatymu, o ne ginčijamu aktu, pastarasis nėra tiesiogiai susijęs su Infront.

24

Atvirkščiai, Direktyvos 89/552 3a straipsnio 3 dalyje įtvirtintas abipusio pripažinimo mechanizmas gali pradėti veikti tik dėl ginčijamo akto, kuriuo priemonės, apie kurias pranešė Jungtinė Karalystė, pripažįstamos suderinamos su Bendrijos teise ir jas numatoma paskelbti Oficialiajame leidinyje. Iš to aišku, kad tokiu atveju šis aktas įteisina minėtas priemones, vien siekiant, kad jas pripažintų kitos valstybės narės.

25

Be to, Pirmosios instancijos teismas konstatavo: kadangi pagal Direktyvos 89/552 3a straipsnio 1 dalį priimtų nacionalinių priemonių abipusį pripažinimą lemia Komisijos patvirtinimas ir vėlesnis jų paskelbimas Oficialiajame leidinyje, po šio paskelbimo ginčijamas aktas nepalieka nacionalinėms valdžios institucijoms jokios diskrecijos dėl jų pareigų įgyvendinimo. Iš tikrųjų, nors pagal Direktyvos 89/552 3a straipsnio 3 dalyje nustatytą abipusio pripažinimo mechanizmą nacionalinės valdžios institucijų vykdomos kontrolės taisykles nustato kiekviena valstybė narė savo teisės aktuose, perkeliančiuose šią nuostatą į nacionalinę teisę, vis dėlto minėtos valdžios institucijos turi užtikrinti, jog jų jurisdikcijai priklausantys televizijos programų transliuotojai laikysis Komisijos patvirtintose bei Oficialiajame leidinyje paskelbtose nacionalinėse priemonėse nurodytų įvykių retransliavimo sąlygų.

26

Taigi Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčijamas aktas yra tiesiogiai susijęs su Infront tiek, kiek jis leidžia įgyvendinti priemonių, kurias Jungtinė Karalystė priėmė pagal Direktyvos 89/552 3a straipsnio 1 dalį, abipusio pripažinimo kitose valstybėse narėse mechanizmą.

27

Trečia, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad minėtas aktas yra taip pat konkrečiai susijęs su Infront dėl jai būdingos savybės, tai yra dėl to, kad ji turi išimtines teises retransliuoti vieną iš Jungtinės Karalystės nurodytų įvykių. Nors Komisijos patvirtintos ir Oficialiajame leidinyje paskelbtos nacionalinės priemonės nėra aiškiai skirtos Infront, kaip šių retransliavimo teisių tarpininkei, vis dėlto šios nuostatos kliudo jai laisvai disponuoti savo teisėmis, nustatydamos tam tikras sąlygas jas perleisti kitoje nei Jungtinė Karalystė valstybėje narėje įsteigtam televizijos programų transliuotojui, pageidaujančiam retransliuoti tokį įvykį šioje valstybėje.

28

Be to, net jei ginčijamas aktas niekaip nepaveikia su FIFA sudarytų sutarčių teisinio galiojimo, yra svarbu, kad Infront įsigijo nagrinėjamas išimtines teises prieš įsigaliojant Direktyvos 89/552 3a straipsniui ir a fortiori prieš priimant šį aktą.

29

Nagrinėdamas bylos esmę, Pirmosios instancijos teismas panaikino ginčijamą aktą dėl to, kad jis, kaip sprendimas EB 249 straipsnio prasme, buvo priimtas neturint įgaliojimų. Šis aktas nebuvo pateiktas Komisijos narių kolegijai, o jį pasirašęs generalinis direktorius iš jos nebuvo gavęs jokių specialių įgaliojimų.

30

Apeliaciniame skunde Komisija Teisingumo Teismo prašo:

31

Infront Teisingumo Teismo prašo:

32

Pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pareikšti ieškinį dėl sprendimo, kuris, nors ir būtų kitam asmeniui skirto sprendimo formos, yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs.

33

Savo apeliaciniame skunde Komisija remiasi dviem apeliacinio skundo pagrindais dėl pastarųjų dviejų sąlygų pažeidimo.

34

Prieš nagrinėjant šiuos apeliacinio skundo pagrindus, būtina patikslinti Direktyvos 89/552 3a straipsnio bei ginčijamo akto pasekmes ir taikymo sritį.

35

Pagal šios direktyvos 3a straipsnio 1 dalį kiekviena valstybė narė gali imtis Bendrijos teisės aktus atitinkančių priemonių, kad užtikrintų, jog jos jurisdikcijai priklausantys televizijos programų transliuotojai, pasinaudodami išimtine teise, neretransliuotų itin reikšmingais jos visuomenei laikomų įvykių taip, kad didelė gyventojų dalis negalėtų jų matyti, tiesiogiai ar įrašytų, per visuotinai prieinamą televiziją. Šiuo tikslu valstybė narė sudaro tokių įvykių sąrašą.

36

Minėtos direktyvos 3a straipsnio 2 dalis nustato Komisijos pareigą patikrinti, ar šios priemonės suderinamos su Bendrijos teise, ir jas paskelbti Oficialiajame leidinyje. Šio straipsnio 3 dalyje nustatytas abipusio pripažinimo mechanizmas, pagal kurį kitos valstybės narės privalo užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys televizijos programų transliuotojai neišvengtų kitos valstybės narės pagal to paties straipsnio 1 dalį priimtų, Komisijos patvirtintų ir Oficialiajame leidinyje paskelbtų priemonių taikymo.

37

Tai nurodyta ir Direktyvos 97/36 devynioliktoje konstatuojamojoje dalyje, iš kurios teksto matyti, kad Direktyvos 89/552 3a straipsniu siekiama neleisti apeiti nacionalines priemones, skirtas teisėtų bendrųjų interesų apsaugai.

38

Taikydama šias teisės nuostatas, ginčijamu aktu Komisija pranešė Jungtinei Karalystei apie pastarosios jai perduotų priemonių patvirtinimą ir numatomą paskelbimą Oficialiajame leidinyje. Kaip konstatavo Pirmosios instancijos teismas, šis aktas užbaigė patikrinimo procedūrą, kurią Komisija privalėjo atlikti pagal Direktyvos 89/552 3a straipsnio 2 dalį. Minėtų priemonių paskelbimas Oficialiajame leidinyje suteikė kitoms valstybėms narėms galimybę su jomis susipažinti ir įgyvendinti įsipareigojimus pagal tos pačios direktyvos 3a straipsnio 3 dalį.

39

Taigi dėl ginčijamo akto pradėjo veikti Direktyvos 89/552 3a straipsnio 3 dalyje numatytas abipusio pripažinimo mechanizmas ir atitinkamai kitoms valstybėms narėms kilo pareiga užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys televizijos programų transliuotojai neišvengtų Jungtinės Karalystės pagal šio straipsnio 1 dalį priimtų priemonių taikymo.

40

Atsižvelgiant į šias pastabas reikia išnagrinėti Komisijos nurodytus apeliacinio skundo pagrindus.

41

Komisija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai pritaikė šio sprendimo 22 punkte nurodytą teismo praktiką, kuri sukonkretina EB 230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje numatytą tiesioginio suinteresuotumo sąlygą.

42

Jos teigimu, ginčijamas aktas visų pirma nepaveikia Infront teisinės padėties. Jis nustato kitų nei Jungtinė Karalystė valstybių narių pareigą imtis priemonių, kad jų jurisdikcijai priklausantys televizijos programų transliuotojai neatimtų iš didelės šios valstybės narės gyventojų dalies galimybės stebėti tam tikrus nurodytus įvykius per „visuotinai prieinamą“ televiziją. Šiuo atžvilgiu teisinės pareigos kyla tik šiems transliuotojams.

43

Komisijos nuomone, darant prielaidą, kad kitoje nei Jungtinė Karalystė valstybėje narėje įsteigta mokamos televizijos bendrovė galbūt pageidauja pateikti pasiūlymą įsigyti nagrinėjamas išimtines retransliavimo per televiziją teises, jos atžvilgiu nustatyti teisiniai apribojimai gali paskatinti ją to atsisakyti. Dėl to Infront turi mažiau potencialių pirkėjų ir tikriausiai atsiduria mažiau palankioje verslo situacijoje, nei planavo, tačiau taip atsitinka ne dėl jos teisinės padėties pasikeitimo, bet vien dėl to, kad ji negali surasti pirkėjo taip, kaip tikėjosi. Taigi ji patiria netiesiogines ekonomines ginčijamo akto pasekmes, nors jos teisinė pozicija nesikeičia.

44

Toliau, Komisijos manymu, nėra jokio tikrumo netgi dėl šių ekonominių pasekmių, nes nėra tokio kitoje nei Jungtinė Karalystė valstybėje narėje įsteigto televizijos programų transliuotojo, kuris būtų pasirengęs sumokėti didelę sumą, Infront prašomą už teisę retransliuoti Jungtinėje Karalystėje nurodytus įvykius, kuriems rodyti per televiziją ji turi išimtines teises. Pirmosios instancijos teismas privalėjo pareikalauti, jog Infront įrodytų tokios faktinės situacijos realumą bei tikimybę, kad ginčijamas aktas sukels neigiamų ekonominių pasekmių. Tinkamai nenustatęs įrodinėjimo pareigos, Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė teisės klaidą.

45

Galiausiai, Komisijos teigimu, Pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad vykdydamos Direktyvos 89/552 3a straipsnio 3 dalyje numatytus įsipareigojimus valstybės narės neturi jokios diskrecijos. Žinoma, konkrečius itin reikšmingais visuomenei laikomus įvykius bei jų retransliavimo per televiziją būdą nustato apie juos pranešanti valstybė narė bei Komisija, priimdama sprendimą pagal šio straipsnio 2 dalį. Tačiau tai, kiek toks įvykis bus retransliuojamas praktiškai, nepažeidžiant minėtos valstybės narės interesų, labai priklauso nuo teisės nuostatų bei sprendimų priėmimo sistemos, kurias kiekviena valstybė narė priima pagal minėto 3a straipsnio 3 dalį. Ši nuostata pati nurodo, kad valstybės narės įgyvendina minėtą funkciją „taikydamos tinkamas priemones ir vadovaudamosi savo teisės aktais“. Todėl pasekmės įvairiose valstybėse narėse gali labai skirtis, atsižvelgiant į kiekvienu konkrečiu atveju pasirinktą įgyvendinimo būdą. Šiomis aplinkybėmis ginčijamo akto įgyvendinimas kitose nei Jungtinė Karalystė valstybėse narėse susijęs su didele diskrecija.

46

Infront teigia, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad ginčijamas aktas yra tiesiogiai su ja susijęs.

47

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką EB 230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje nustatyta sąlyga, kad sprendimas, dėl kurio pareiškiamas ieškinys, turi būti tiesiogiai susijęs su fiziniu ar juridiniu asmeniu, įvykdoma tik tuomet, kai ginčijama Bendrijos priemonė tiesiogiai veikia asmens teisinę padėtį ir nepalieka jokios diskrecijos adresatui, atsakingam už jos įgyvendinimą, esantį vien automatinio pobūdžio ir kylantį tik iš Bendrijos teisės normų, netaikant kitų tarpinių nuostatų (be kita ko, žr. minėto sprendimo Dreyfus 43 punktą; 2004 m. birželio 29 d. Sprendimo Front national prieš Parlamentą, C-486/01 P, Rink. p. I-6289, 34 punktą ir 2006 m. gegužės 2 d. Sprendimo Regione Siciliana prieš Komisiją, C-417/04 P, Rink. p. I-3881, 28 punktą).

48

Pirmiausia reikia įvertinti, ar ginčijamas aktas tiesiogiai veikia Infront teisinę padėtį.

49

Iš Transliavimo įstatymo 98 ir 101 straipsnių matyti, kad televizijos programų transliuotojas, norintis tiesiogiai ir išimtinėmis teisėmis retransliuoti nurodytą įvykį, privalo gauti NTK sutikimą, jei tokia paslauga skirta būti pasiekiama visoje Jungtinės Karalystės teritorijoje ar jos dalyje. Pagal Nepriklausomos televizijos komisijos kodeksą dėl į sąrašą įtrauktų sporto ir kitų įvykių su pakeitimais šio sutikimo kriterijai iš esmės numato, kad apie transliavimo teisių pardavimą turėjo būti viešai paskelbta, o televizijos programų transliuotojams reikėjo suteikti realią galimybę įsigyti šias teises teisingomis ir protingomis sąlygomis.

50

Kaip jau nurodyta šio sprendimo 35–39 punktuose, kitos nei Jungtinė Karalystė valstybės narės privalo užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys televizijos programų transliuotojai neišvengtų šios valstybės narės pagal Direktyvos 89/552 3a straipsnio 1 dalį priimtų priemonių taikymo ir negalėtų retransliuoti nurodytų įvykių nesilaikydami šiose priemonėse nustatytų reikalavimų. Iš to matyti, jog minėtos valstybės narės turi imtis priemonių tam, kad šie transliuotojai neretransliuotų tokių įvykių Jungtinės Karalystės gyventojams išimtinėmis teisėmis bei tiesiogiai, jei šių įvykių transliavimo teisės įsigytos per ankstesniame punkte nurodytų kriterijų neatitinkančią pirkimo procedūrą.

51

Taigi Jungtinės Karalystės priimtos ir ginčijamu aktu patvirtintos priemonės nustato tam tikrus apribojimus šiems transliuotojams, jeigu jie planuoja retransliuoti nurodytus įvykius, kurių išimtines teises įsigijo Infront.

52

Tiek, kiek šie apribojimai susiję su sąlygomis, kuriomis televizijos programų transliuotojai įsigyja iš Infront teises retransliuoti nurodytus įvykius, Jungtinės Karalystės priimtos priemonės ir ginčijamas aktas nustato šios įmonės turimoms teisėms naujus suvaržymus, kurių nebuvo tuo metu, kai ji įsigijo šias retransliavimo teises ir kurie apsunkina šių teisių įgyvendinimą. Todėl ginčijamas aktas tiesiogiai veikia Infront teisinę padėtį.

53

Tačiau Komisija tvirtina nesant įrodyta, kad šis poveikis Infront teisinei padėčiai yra realus, nes nėra tokių kitoje nei Jungtinė Karalystė valstybėje narėje įsteigtų televizijos programų transliuotojų, kurie, jei nebūtų ginčijamo sprendimo, būtų suinteresuoti įsigyti Infront turimas retransliavimo teises ir kurie dėl šio sprendimo priėmimo negalėtų jų įsigyti ar būtų paskatinti to atsisakyti. Be to, Komisija mano, kad šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas perkelė jai įrodinėjimo pareigą.

54

Reikia konstatuoti, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas papildė Direktyvą 89/552 3a straipsnio 3 dalimi būtent dėl to, kad gali būti atvejų, kai valstybės narės jurisdikcijai priklausantys televizijos programų transliuotojai įgyja išimtines teises retransliuoti per televiziją kitos valstybės narės nurodytą itin reikšmingą visuomenei įvykį ir jį retransliuoja tos kitos valstybės narės gyventojams taip, kad didelė jų dalis negali jo matyti.

55

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šį klausimą skundžiamo sprendimo 148 ir 149 punktuose. Pirma, jis nurodė kelis itin reikšmingais visuomenei laikomų įvykių retransliavimo iš užsienio atvejus, kai televizijos programų transliuotojai būtent taip pasielgė. Antra, jis konstatavo, kad Komisija nepagrindė savo teiginio, jog nagrinėjamu atveju tokios situacijos neįmanomos dėl Jungtinės Karalystės televizijos programų transliavimo rinkos ypatybių. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad FIFA Pasaulio čempionato finalinio etapo retransliavimo teises šioje valstybėje narėje nebūtinai įsigis šioje valstybėje narėje įsteigti televizijos programų transliuotojai.

56

Tai konstatuodamas Pirmosios instancijos teismas neperkelė įrodinėjimo pareigos. Jis atliko nepriklausomą faktinių aplinkybių vertinimą, siekdamas nustatyti nurodytų įvykių retransliavimo iš užsienio realumą. Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas gali atsižvelgti į tai, kad šalis nepateikė duomenų, pagrindžiančių jos pačios teiginius (žr. 2006 m. liepos 18 d. Sprendimo Rossi prieš VRDT, C-214/05 P, Rink. p. I-7057, 23 punktą).

57

Be to, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, apeliacinį skundą galima paduoti vien teisės klausimais, ir todėl tik Pirmosios instancijos teismas yra kompetentingas nustatyti bei įvertinti reikšmingas bylos faktines aplinkybes ir įrodymus. Faktų ir įrodymų vertinimas, nebent jie buvo iškreipti, nėra teisės klausimas, kurį galėtų peržiūrėti Teisingumo Teismas nagrinėdamas apeliacinį skundą (žr. 2002 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo DKV prieš VRDT, C-104/00 P, Rink. p. I-7561, 22 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

58

Teisingumo Teisme šalys nenurodė faktų iškraipymo. Šiomis aplinkybėmis jis neturi tikrinti, ar Pirmosios instancijos teismas teisėtai nustatė, jog nebuvo įrodyta, kad nagrinėjamas retransliavimo teises būtinai įsigis Jungtinėje Karalystėje įsteigti televizijos programų transliuotojai.

59

Antra, reikia įvertinti, ar ginčijamas aktas palieka diskreciją nacionalinėms valdžios institucijoms, atsakingoms už jo įgyvendinimą, ar, atvirkščiai, šis įgyvendinimas yra vien automatinio pobūdžio ir kyla tik iš Bendrijos teisės normų, netaikant kitų tarpinių nuostatų.

60

Tiesa, kad įgyvendindamos Direktyvos 89/552 3a straipsnio 3 dalį ir ginčijamą aktą nacionalinės valdžios institucijos turi tam tikrą veikimo laisvę. Vykdydamos iš šių nuostatų kylančius įsipareigojimus, jos gali nustatyti tinkamus kontrolės mechanizmus.

61

Vis dėlto jos privalo užtikrinti, kad minėti televizijos programų transliuotojai neišvengtų kitos valstybės narės pagal Direktyvos 89/552 3a straipsnio 1 dalį priimtų priemonių taikymo ir įgyvendintų savo išimtines teises taip, kad atitinkami gyventojai neprarastų galimybės matyti itin reikšmingais visuomenei laikomus įvykius pagal tos kitos valstybės priimtus reikalavimus.

62

Taigi, kaip Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo skundžiamo sprendimo 146 punkte, nacionalinės valdžios institucijos turi užtikrinti, jog jų jurisdikcijai priklausantys televizijos programų transliuotojai laikysis nagrinėjamų įvykių retransliavimo per televiziją sąlygų, kurias nustatė kita valstybė narė savo priemonėse, patvirtintose Komisijos ir paskelbtose Oficialiajame leidinyje. Būtent šios priemonės bei nagrinėjamu atveju ginčijamas aktas nustato siekiamą rezultatą. Todėl, kiek tai susiję su šiuo rezultatu, nacionalinės valdžios institucijos neturi jokios diskrecijos.

63

Televizijos programų transliuotojų ir Infront teisinė padėtis neigiamai paveikta kaip tik dėl reikalavimo pasiekti šį rezultatą.

64

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip nepagristą.

65

Komisijos teigimu, Pirmosios instancijos teismas klaidingai nusprendė, kad ginčijamas aktas yra konkrečiai susijęs su Infront EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos ir Teisingumo Teismo praktikos prasme.

66

Komisija nurodo, jog iš Pirmosios instancijos teismo pateiktų argumentų matyti, kad Jungtinės Karalystės pagal Direktyvos 89/552 3a straipsnio 1 dalį priimtos priemonės yra konkrečiai susijusios su visais retransliavimo teisių savininkais, kuriuos jos paveikia, nors tokių savininkų yra daug. Ginčijamas aktas susijęs su Infront, kaip ir su visais tokių teisių savininkais, tik dėl jos objektyvaus statuso, kaip sporto renginių retransliavimo teisių tarpininkės, įsigijusios teises retransliuoti vieną iš nurodytų įvykių.

67

Be to, televizijos programų retransliavimo teisių savininkai, šiuo atveju Infront, patiria vien ginčijamu aktu patvirtintų nacionalinių priemonių ekonomines pasekmes. Tačiau teisės norminio akto nuostata negali būti konkrečiai susijusi su įmone vien dėl to, kad ši nuostata paveikia jos ekonominę veiklą, ypač kai tokios pasekmės laikytinos įprasta komercine rizika.

68

Taigi, Komisijos teigimu, ginčijamas aktas nepaveikia Infront dėl tam tikrų jai būdingų savybių arba dėl faktinių aplinkybių, kurios ją išskirtų iš kitų asmenų.

69

Infront teigia, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė aplinkybes, kurios ją išskiria iš kitų asmenų, būtent tai, kad ji turi išimtines teises retransliuoti įvykį, įtrauktą į nurodytų įvykių sąrašą, kad šios teisės įgytos dar iki šio sąrašo sudarymo ir iki Komisijai jį patvirtinant bei kad šis patvirtinimas labai paveikia šių Infront teisių įgyvendinimą, nes ji negali suteikti jų išimtinės licencijos.

70

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką kiti subjektai nei sprendimo adresatai gali manyti, kad šis teisės aktas yra konkrečiai su jais susijęs tik tuomet, jei šis juos paveikia dėl jiems būdingų savybių arba faktinių aplinkybių, kurios juos išskiria iš kitų asmenų ir todėl individualizuoja taip pat kaip ir asmenis, kuriems šis aktas yra skirtas (be kita ko, žr. 1963 m. liepos 15 d. Sprendimą Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197, 223 ir 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum, C-78/03 P, Rink. p. I-10737, 33 punktą).

71

Iš Teisingumo Teismo praktikos taip pat matyti, kad jei sprendimas paveikia grupę asmenų, kurie buvo nustatyti arba kuriuos buvo galima nustatyti priimant šį aktą dėl grupės nariams būdingų kriterijų, šis aktas gali būti konkrečiai susijęs su šiais asmenimis tiek, kiek jie sudaro apibrėžtą ūkio subjektų grupę (žr. 1985 m. sausio 17 d. Sprendimo Piraiki-Patraiki ir kt. prieš Komisiją, 11/82, Rink. p. 207, 31 punktą ir 2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją, C-182/03 ir C-217/03, Rink. p. I-5479, 60 punktą).

72

Kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 99 ir 100 punktuose, taip gali būti, be kita ko, tuomet, kai sprendimas pakeičia iki jį priimant asmens įgytas teises (be kita ko, žr. 1965 m. liepos 1 d. Sprendimą Toepfer ir Getreide-Import Gesellschaft prieš Komisiją, 106/63 ir 107/63, Rink. p. 525, 533).

73

Infront turėjo išimtines teises retransliuoti per televiziją 2002 m. ir 2006 m. FIFA Pasaulio čempionato finalinį etapą, tai yra vieną iš įvykių, įtrauktų į nurodytų įvykių sąrašą, apie kurį pranešta Komisijai ir kurį patvirtino ginčijamas aktas.

74

Be to, yra nustatyta, kad Infront įgijo šias išimtines teises prieš priimant ginčijamą aktą ir kad tuo metu egzistavo tik šešios įmonės, investavusios dideles sumas į šį sąrašą įtrauktų įvykių retransliavimo per televiziją teisėms įsigyti.

75

Iš to reikia daryti išvadą, kad priimant ginčijamą aktą Infront tapatybę tikrai buvo galima nustatyti.

76

Galiausiai iš šio sprendimo 51 ir 52 punktų matyti, kad ginčijamas aktas paveikė grupės, kurią sudaro šešios minėtos įmonės ir kuriai priklauso Infront, nares dėl joms būdingos savybės, būtent kaip nurodytų įvykių retransliavimo per televiziją teisių savininkes.

77

Šiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas teisėtai nusprendė, kad ginčijamas aktas yra konkrečiai susijęs su Infront.

78

Todėl reikia atmesti antrąjį apeliacinio skundo pagrindą kaip nepagristą bei atmesti visą ieškinį.

79

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Infront reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Komisijos, o pastaroji pralaimėjo bylą, ji turi šias išlaidas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: