1. 

Belgijos Conseil d'Etat (Valstybės taryba) klausia, ar institucija, nagrinėjanti skundą dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo, privalo saugoti komercinių paslapčių konfidencialumą, nors pati gali atsižvelgti į šią informaciją.

2. 

Šis klausimas išryškina konfliktą tarp vienos šalies teisės reikalauti, kad jai būtų pateikti svarbūs įrodymai ir leista su jais susipažinti, ir kitos šalies teisės išlaikyti tam tikrų įrodymų konfidencialumą konkurento atžvilgiu.

3.

Direktyvos 89/665 ( 2 ) 1 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad valstybės narės imtųsi reikiamų priemonių užtikrinti, jog sutarčių sudarymo procedūrų, kurioms taikomos direktyvos dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo ( 3 ), atžvilgiu perkančiosios organizacijos priimti sprendimai galėtų būti veiksmingai ir kuo greičiau peržiūrėti pagal likusioje direktyvos dalyje nurodytas sąlygas, jei manoma, kad buvo pažeista Bendrijos viešųjų pirkimų teisė arba nacionalinės tą teisę įgyvendinančios taisyklės.

4.

Toliau direktyvoje nustatomos sąlygos, kurių privaloma laikytis tokiose peržiūros procedūrose, siekiant užtikrinti greitą ir efektyvų rezultatą laikantis Bendrijos teisės. Tačiau joje nėra nuostatų dėl dokumentuose, kurie pateikti kaip įrodymai arba kurių reikalaujama kaip įrodymų, esančios konfidencialios informacijos tvarkymo. Pagal 2 straipsnio 8 dalį peržiūros institucija privalo laikytis tokios tvarkos, „kai išklausomos abi pusės“.

5.

Viešojo prekių pirkimo sutarties sudarymo etapu konfidencialumo klausimus, sudarant pagrindinėje byloje nagrinėjamą sutartį, reglamentavo Direktyva 93/36 ( 4 ), visų pirma jos 15 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta: „Perkančiosios organizacijos turi visiškai garantuoti bet kokios tiekėjų pateiktos konfidencialaus pobūdžio informacijos slaptumą“. Be to, 7 straipsnio 1 dalyje ir 9 straipsnio 3 dalyje buvo numatytas reikalavimas paskelbti pranešimą apie sudarytą sutartį, tačiau numatant perkančiosios organizacijos galimybę neskelbti tam tikros informacijos, jei dėl tokios informacijos paskelbimo būtų „pažeidžiami atskirų įmonių (valstybinių arba privačių) teisėti komerciniai interesai arba galėtų būti pažeista sąžininga konkurencija tarp tiekėjų“.

6.

Direktyva 93/36 buvo panaikinta ir nuo 2006 m. sausio 31 d. ją pakeitė Direktyva 2004/18 ( 5 ), kurios 6 straipsnyje numatyta: „Nepažeisdama šios direktyvos nuostatų, visų pirma nuostatų dėl įpareigojimų, susijusių su sudarytų sutarčių skelbimu ir informacijos teikimu kandidatams ir konkurso dalyviams <…> ir, laikydamasi perkančiajai organizacijai taikomų nacionalinių įstatymų, perkančioji organizacija neturi atskleisti ūkio subjektų jai atsiųstos informacijos, kurią jie pažymėjo kaip konfidencialią; į tokią informaciją įeina visų pirma technikos ir prekybos paslaptys ir konfidencialūs pasiūlymų aspektai“.

7.

Belgijos konstitucijos ( 6 ) 32 straipsnis kaip bendrąjį principą įtvirtina visuomenės teisę susipažinti su administraciniais dokumentais. Viena iš šio principo išimčių numatyta 1994 m. balandžio 11 d. Įstatymo dėl administravimo veiklos viešumo ( 7 ) 6 straipsnio 1 dalyje, kur institucijai leidžiama atsisakyti suteikti galimybę susipažinti su administraciniu dokumentu, jei už skelbimo interesą svarbesnis, be kita ko, interesas apsaugoti konfidencialaus pobūdžio komercinę ar gamybinę informaciją.

8.

Reikalavimas, kad perkančioji organizacija laikytųsi jai pateiktuose dokumentuose esančių komercinių paslapčių konfidencialumo, įtvirtintas įvairiose Belgijos teisės aktų nuostatose, reglamentuojančiose viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūras, būtent pagrindinėje byloje nagrinėjamos sutarties sudarymo metu – 1996 m. sausio 8 d. Karaliaus dekreto dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo bei viešųjų darbų koncesijų 25 straipsnio 4 dalyje, 50 straipsnio 4 dalyje ir 80 straipsnio 4 dalyje.

9.

Nuo to laiko, siekiant į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą 2004/18, buvo priimtas 2006 m. birželio 15 d. Įstatymas dėl viešųjų pirkimų ir tam tikrų darbų, prekių ir paslaugų sutarčių. Pirmosiose 11 straipsnio pastraipose numatyta:

„Perkančioji organizacija ar bet kuris asmuo, kuris dėl savo funkcijų arba dėl jam pavestų užduočių sužino su sutartimi, sutarties sudarymu ar sutarties vykdymu susijusią konfidencialią informaciją, kurią suteikė kandidatai, pasiūlymų teikėjai, rangovai, prekių tiekėjai arba paslaugų teikėjai, neatskleidžia tokios informacijos. Tokia informacija visų pirma susijusi su techninėmis arba komercinėmis paslaptimis ir konfidencialiais pasiūlymų aspektais.

Vykstant peržiūros procedūrai peržiūros institucija ir perkančioji organizacija rūpinasi, kad būtų užtikrintas pirmesnėje pastraipoje nurodytos informacijos konfidencialumas.“

10.

Tačiau, kaip ir dauguma kitų to įstatymo nuostatų, 11 straipsnis dar neįsigaliojo ( 8 ).

11.

Sudarant viešojo pirkimo sutartis priimtus sprendimus galima apskųsti Conseil d’État. Teisminės peržiūros procesą tame teisme visų pirma reglamentuoja 1948 m. rugpjūčio 23 d. Regento dekretas ir 1973 m. sausio 12 d. Konsoliduotas įstatymas.

12.

Regento dekreto 6 straipsnyje reikalaujama, kad institucija atsakovė administracinę bylą kanceliarijai pateiktų per 60 dienų nuo pareiškimo įteikimo dienos. Jei ši institucija neturi šios administracinės bylos, numatyta galimybė reikalauti, kad administracinę bylą perduotų ją turinti institucija.

13.

Regento dekreto 87 straipsnyje numatyta, kad šalys ir jų advokatai kanceliarijoje gali susipažinti su administracine byla; ši teisė taip pat įtvirtinta Konsoliduoto įstatymo 19 straipsnyje.

14.

Konsoliduoto įstatymo 21 straipsnis leidžia pareiškėjui reikalauti, kad institucijai atsakovei būtų nurodyta pateikti administracinę bylą. Jame taip pat numatyta, kad jei per nustatytą terminą byla nepateikiama, pareiškėjo nurodyti faktai laikytini įrodytais, nebent jie būtų akivaizdžiai netikslūs. Conseil d’État teigia, kad ši nuostata taikoma ir tuo atveju, kai nepateikta tik dalis bylos.

15.

Iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal nusistovėjusią Conseil d’État praktiką negalima tinkamai remtis nei 1994 m. balandžio 11 d. Įstatymu, nei 1996 m. sausio 8 d. Karaliaus dekretu ( 9 ) tam, kad teismui, peržiūrinčiam administracinio sprendimo galiojimą, būtų sutrukdyta išnagrinėti dokumentus, būtinus įvertinti reikalavimo dėl panaikinimo pagrįstumą ( 10 ).

16.

Matyti ir tai, kad jokia procesą Conseil d’État reglamentuojanti nuostata aiškiai nenumato galimybės tam tikrą pateiktuose dokumentuose esančią informaciją nagrinėti konfidencialiai vienos proceso šalies atžvilgiu.

17.

Pagrindinė byla susijusi su Belgijos gynybos ministerijos paskelbtu kvietimu teikti pasiūlymus dėl tankų vikšrų grandžių tiekimo. Gauti du pasiūlymai: vieną pateikė Varec SA (toliau – Varec), kitą – Diehl Remerscheid GmbH & Co (toliau – Diehl). 2002 m. gegužės 28 d. sutartis sudaryta su Diehl. Sprendime sudaryti sutartį išvardyti techniniai, administraciniai ir teisiniai pagrindai, dėl kurių atmestas Varec pasiūlymas, ir padaryta išvada, kad Diehl atitiko visus atrankos kriterijus. Ta išvada pagrįsta, inter alia, tam tikrais prie Diehl pasiūlymo pridėtais brėžiniais ir dokumentais. Diehl prašymu šie dokumentai, įvertinus pasiūlymus, jai buvo grąžinti.

18.

Varec savo skunde, pateiktame Conseil d’État teigia, kad Diehl pasiūlymas neatitiko visų atrankos kriterijų. Kad būtų galima įvertinti šį teiginį, jos manymu, tiek skundą nagrinėjantis teismas, tiek tokį skundą pateikusi šalis, kaip su įrodymais, turėtų susipažinti, su pirmesniame punkte nurodytais brėžiniais ir kitais dokumentais.

19.

Tačiau perkančiosios organizacijos atsakovės pateiktoje administracinėje byloje nėra minėtų dokumentų, nes jie buvo grąžinti Diehl. Įstojusi į pagrindinę bylą, Diehl paprieštaravo dėl šių dokumentų pateikimo, nes juose yra konfidencialios informacijos bei komercinių paslapčių, ir ji nenori, kad Varec su jomis susipažintų. Auditeur ( 11 ) teigimu, jei perkančioji organizacija nepateikia visų dokumentų ir taip neįvykdo savo pareigos prisidėti prie tinkamo teisingumo vykdymo bei teisingo bylos nagrinėjimo, vienintelis galimas sprendimas tokiu atveju yra panaikinti ginčijamą sprendimą sudaryti sutartį.

20.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Conseil d’État Teisingumo Teismo klausia:

„Ar (Direktyvos 89/665/EEB) 1 straipsnio 1 dalis, skaitoma kartu su (Direktyvos 93/36/EEB) 15 straipsnio 2 dalimi ir (Direktyvos 2004/18/EB) 6 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad už šiame straipsnyje numatytas peržiūros procedūras atsakinga institucija privalo užtikrinti komercinių paslapčių, kurios yra suinteresuotųjų šalių, įskaitant ir perkančiąją organizaciją, jai perduotose bylose, konfidencialumą ir teisę į jų apsaugą, nors ji pati gali susipažinti su tokia informacija ir į ją atsižvelgti?“

21.

Rašytines pastabas pateikė Belgijos ir Austrijos vyriausybės bei Komisija. Varec nepateikė pastabų, nes, jos manymu, pateiktas klausimas nėra būtinas tam, kad Conseil d’État galėtų išspręsti ginčą.

22.

Posėdžio nebuvo reikalaujama ir jis neįvyko.

23.

Reikia pridurti, kad tuo pačiu sprendimu Conseil d’État taip pat kreipėsi į Belgijos Konstitucinį Teismą, kad šis priimtų prejudicinį sprendimą šiuo klausimu:

„Ar 1973 m. sausio 12 d. Konsoliduoto įstatymo dėl Valstybės tarybos 21 ir 23 straipsniai aiškinami taip, kad administracinėje byloje esantys konfidencialūs dokumentai turi būti pridėti prie administracinės bylos ir perduoti šalims, pažeidžia Konstitucijos 22 straipsnį, skaitomą kartu arba ne kartu su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniu ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 17 straipsniu, jei tai neleidžia užtikrinti komercinių paslapčių apsaugos?“ ( 12 )

24.

Konstitucinis Teismas sprendimą priėmė 2007 m. rugsėjo 19 dieną.

25.

Iš pradžių šią išvadą buvo numatyta pateikti 2007 m. rugsėjo 20 dieną. Tačiau sužinojusi Konstitucinio Teismo sprendimo priėmimo datą, nusprendžiau, kad norint kuo labiau padėti Teisingumo Teismui priimant sprendimą, vertėtų pirma susipažinti su Konstitucinio Teismo sprendimu, todėl šios išvados pateikimo data buvo nukelta vėlesniam laikui.

26.

Konstitucinis Teismas savo sprendime iš esmės nusprendė, kad nagrinėjamų nuostatų aiškinimas taip, jog institucija atsakovė negali remtis tam tikrų administracinėje byloje esančių dokumentų konfidencialumu, kad jie nebūtų atskleisti šalims, ir jog Conseil d’État negali įvertinti tokių dokumentų konfidencialaus pobūdžio, prieštarautų Konstitucijos 22 straipsniui, skaitomam kartu su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniu bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 17 straipsniu. Tačiau su šiomis viršesnėmis normomis būtų suderinama tas nuostatas aiškinti taip, kad institucija atsakovė gali remtis konfidencialumo apsauga nurodytais tikslais, o Conseil d’État – įvertinti tokių dokumentų konfidencialų pobūdį.

27.

Varec poziciją, kad atsakymas į pateiktą klausimą nėra būtinas Conseil d’État nagrinėjamam ginčui išspręsti (šiek tiek keista pozicija, jei Varec pirmiausia siekė, kad jai būtų pateikti įrodymai), galima būtų vertinti kaip netiesiogiai keliančią abejonių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo.

28.

Tačiau iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad „iš esmės tik nacionaliniai teismai, atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes, sprendžia dėl būtinumo pateikti prašymą dėl prejudicinio sprendimo ir jo svarbos“ ( 13 ).

29.

Manau, kad jokia bylos aplinkybė nesuteikia pagrindo abejoti Conseil d’État nuomone, jog prejudicinis sprendimas yra būtinas sprendimui pagrindinėje byloje priimti. Jei Varec teigia, kad Diehl pasiūlymas neatitiko visų atrankos kriterijų ir šio teiginio neatsisakė ginčijamų brėžinių ir dokumentų atžvilgiu ir jei Diehl ir toliau prieštarauja tam, kad Varec susipažintų su tais dokumentais, tai, atsižvelgiant į Conseil d’État procesą reglamentuojančias taisykles, atsakymas į pateiktą klausimą atrodo svarbus bet kokiam sprendimui dėl tolesnio proceso tame teisme priimti.

30.

Atsižvelgiant į nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią procesinės normos apskritai laikomos taikytinomis visiems jų įsigaliojimo metu nagrinėjamiems teisiniams ginčams, skirtingai nei materialinės normos, kurios paprastai aiškinamos kaip netaikytinos iki jų įsigaliojimo susidariusioms situacijoms ( 14 ), būtina nustatyti, ar normos, kurias prašoma išaiškinti, yra procesinės, ar materialinės.

31.

Šiuo atžvilgiu pritariu Komisijai. Teisė į konfidencialios informacijos apsaugą iš esmės yra materialinė norma, nors ji turi procesinių padarinių, ir kontekstas, kuriame ja remiasi Conseil d’État, iš esmės yra procesinis. Ši teisė pirmą kartą sukonkretinta pagrindinėje byloje, kai Diehl pateikė savo pasiūlymą per pirminę sutarties sudarymo procedūrą. Dabar nagrinėtinas klausimas dėl šios nuolatinio pobūdžio materialinės teisės tolesnės apsaugos.

32.

Taigi reikia išaiškinti tas Bendrijos teisės nuostatas, kurios galiojo 2002 m. vykstant sutarties sudarymo procedūrai, t. y. direktyvas 89/665 ir 93/36, neskaitant Direktyvos 2004/18 ( 15 ). Galima pridurti, kad bet kuriuo atveju pastarosios direktyvos 6 straipsnis, nors ir išsamiau išdėstytas nei Direktyvos 93/36 15 straipsnio 2 dalis, iš esmės numato tokią pačią materialinę nuostatą ir po jos įsigaliojimo padėtis nepasikeitė.

33.

Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų veiksmingą sutarčių sudarymo sprendimų peržiūrą. Sprendimai negali būti veiksmingai peržiūrėti, jei peržiūros institucija neturi visų reikiamų įrodymų, kad galėtų įvertinti, ar sprendimai buvo priimti laikantis visų taikomų taisyklių ir sąlygų. Būtina garantuoti skaidrumą, kuris yra svarbus viešojo pirkimo procedūrų aspektas, norint „užtikrinti, kad valstybės lėšos būtų naudojamos sąžiningai ir taupiai, atlikus rimtą įvertinimą ir vengiant bet kokio favoritizmo arba finansinio ar politinio atlygio (quid pro quo)“ ( 16 ).

34.

Todėl tuo atveju, kai pagal Direktyvą 89/665 veikiančiai peržiūros institucijai nurodoma, kad sudarant sutartį padaryta pažeidimų, ir informacija, į kurią atsižvelgė perkančioji organizacija, suteikia įrodymų apie padarytus pažeidimus, peržiūros institucija gali visiškai įvykdyti savo pareigą ir užtikrinti veiksmingą peržiūrą, tik jeigu ji turės šios informacijos.

35.

Kaip nusprendė Teisingumo Teismas, teismo sprendimo pagrindimas faktinėmis aplinkybėmis ar dokumentais, su kuriais šalys ar viena iš šalių negalėjo susipažinti ir todėl dėl jų negalėjo pareikšti pastabų, pažeidžia pagrindinį teisės principą ( 17 ).

36.

Europos žmogaus teisių teismas taip pat nusprendė, kad esminis teisės į teisingą civilinės arba baudžiamosios bylos nagrinėjimą aspektas yra abiejų šalių išklausymo ir procesinio lygiateisiškumo užtikrinimas, t. y. kiekviena šalis privalo turėti galimybę susipažinti su kitos šalies (taip pat nepriklausomo teismo pareigūno, administravimo institucijos ar ginčijamą sprendimą priėmusio teismo) pateiktais pastabomis arba įrodymais bei pareikšti dėl jų nuomonę ( 18 ).

37.

Todėl, siekiant užtikrinti šalių teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, iš principo visos pagrindinės bylos šalys privalėtų turėti galimybę susipažinti su informacija, į kurią priimdama sprendimą atsižvelgia peržiūros institucija, arba bent jau su tos informacijos esme tiek, kiek ji turi įtakos sprendimui ( 19 ).

38.

Tačiau galima būtų manyti, kad šalies teisė į teisingą bylos nagrinėjimą nepažeidžiama, jeigu jai nesuteikiama galimybė susipažinti su įrodymais, į kuriuos nebuvo atsižvelgta jos nenaudai ir į kuriuos negalėjo būti atsižvelgta jos naudai. Atskleisti tokius įrodymus tai šaliai gali būti pagrįstai atsisakyta, siekiant apsaugoti, pavyzdžiui, komercines paslaptis, remiantis motyvuotu ir deramai pagrįstu prašymu dėl konfidencialumo apsaugos.

39.

Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją ( 20 ) teisė į teisingą bylos nagrinėjimą yra besąlygiška teisė. Tačiau tai nereiškia, kad teisė susipažinti su svarbia informacija yra absoliuti teisė. Iš tiesų iš nusistovėjusios Europos žmogaus teisių teismo praktikos matyti, kad net baudžiamojoje byloje galima neatskleisti įrodymų, jei tai būtina siekiant apsaugoti kito asmens pagrindines teises ar svarbų viešąjį interesą.

40.

Tačiau tokios gynybos teises ribojančios priemonės leistinos tik tuo atveju, jeigu jos yra griežtai būtinos, o bet kokias ribojant priešingos šalies teises jai sudarytas kliūtis turi pakankamai kompensuoti teismo taikomos procedūros ( 21 ).

41.

Direktyva 93/36, reglamentuojanti sutarčių sudarymo procedūras, nustato aiškiai išreikštą reikalavimą perkančiajai organizacijai saugoti pasiūlymo teikėjų komercines paslaptis, visų pirma kitų pasiūlymų teikėjų atžvilgiu. Direktyva 89/665, reglamentuojanti peržiūros procedūras, aiškiai nenumato, kad toks reikalavimas taikytinas ir peržiūros institucijoms.

42.

Iš visų pateiktų pastabų ( 22 ) matyti, kad vis dėlto tokioms institucijoms taikomas numanomas reikalavimas saugoti komercines paslaptis, ir aš tam pritariu. Teisę į tokią apsaugą iš esmės pripažįsta Bendrijos teisė.

43.

Pagal Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnį teisė į gerą administravimą apima „kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo“. EB 287 straipsnyje įtvirtinta bendroji Bendrijos institucijų pareiga gerbti verslo slaptumą, kuri patvirtinta daugelyje teisės aktų nuostatų, ypač konkurencijos srityje. Tiesa, ši pareiga galioja tik Bendrijos institucijoms, tačiau sprendime SEP ( 23 ) Teisingumo Teismas nurodė, kad egzistuoja „įmonių teisės į jų verslo paslapčių apsaugą bendrasis principas“, kurį išreiškia šis Sutarties straipsnis ir antrinės teisės nuostatos.

44.

Be to, nors konfidencialumas saugomas sutarties sudarymo procedūros etapu, tokia apsauga gali netekti prasmės, jei vėlesniais peržiūros etapais ji nebūtų užtikrinama lygiavertiškai.

45.

Kaip Teisingumo Teismas teigė sprendime AKZO Chemie ( 24 ), neapsaugojus konfidencialiai suteiktos informacijos sutarties sudarymo etapu gali atsirasti nepageidaujamų pasekmių: asmuo, kurio pasiūlymas atmestas, gali užginčyti sutarties sudarymą (arba net pateikti akivaizdžiai atmestiną pasiūlymą, siekdamas įgyti teisę užginčyti sutarties sudarymą), turėdamas vienintelį tikslą – sužinoti konkurento komercines paslaptis.

46.

Tačiau teisė į konfidencialumo apsaugą, kaip ir teisė susipažinti su svarbiais įrodymais, nėra absoliuti. Pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje numatytos teisės, kurios apima ir privačios bei tam tikrais atvejais verslo korespondencijos konfidencialumą ( 25 ), pagal 8 straipsnio 2 dalį gali būti ribojamos, kai tai būtina ir numatyta įstatymo, siekiant, be kita ko, apsaugoti kitų asmenų teises.

47.

Akivaizdu, kad gali kilti konfliktas tarp teisės į komercinių paslapčių konfidencialų nagrinėjimą, skaidrumo vykdant viešuosius pirkimus poreikio, peržiūros organų pareigos užtikrinti veiksmingą peržiūrą ir visų šalių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą.

48.

Žinoma, šie interesai turėtų būti kuo labiau suderinti, nors ne visada įmanoma pasiekti visišką jų pusiausvyrą. Ypač tam tikrais atvejais būtina apriboti vienos šalies teisę (reikalauti komercinių paslapčių konfidencialaus nagrinėjimo arba susipažinti su visais byloje esančiais įrodymais), kad nebūtų sumenkinta kitos šalies teisės arba teismo pareigos užtikrinti veiksmingą peržiūrą pati esmė. Tačiau bet koks ribojimas neturi viršyti to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti, ir reikia rasti teisingą priešingų teisių pusiausvyrą ( 26 ).

49.

Jei teisės nėra absoliučios ( 27 ), jos turi būti vertinamos atsižvelgiant į jų atliekamą funkciją. Joms gali būti nustatyti apribojimai, jeigu jie iš tiesų atitinka bendrojo intereso tikslus ir nėra neproporcingas bei netoleruotinas kišimasis, pažeidžiantis užtikrinamų teisių esmę ( 28 ).

50.

Vykstant tokiai viešojo pirkimo sutarčių sudarymo peržiūros procedūrai, kokia aptariama šioje byloje, peržiūros institucija pirmiausia galėtų pati išnagrinėti su byla susijusius ginčijamus įrodymus, paskui į visoms pagrindinėms šalims prieinamą bylos medžiagą įtraukti tik tuos, kuriuos ji mano esant būtinus jos nagrinėjamai bylai išspręsti. Į įrodymus, kurie nebuvo įtraukti į bylos medžiagą, neturėtų būti atsižvelgta. Vis dėlto, siekiant apsaugoti komercines paslaptis, kai kurie įrodymai galėtų būti įtraukti į bylos medžiagą „užmaskavus“, išėmus ar kitaip pakeitus tam tikrus jų elementus, jei atitinkamas teismas mano, kad visiškai atskleidus nagrinėjamus įrodymus būtų pažeisti tokios informacijos konfidencialumo reikalaujančios šalies teisėti interesai.

51.

Pagrįstas ir pragmatiškas sprendimas galėtų būti peržiūros institucijos reikalavimas, kad įrodymus turinti šalis pateiktų pataisytą variantą, kurį būtų galima pateikti kitai šaliai ar kitoms šalims ir kurį patikrintų pati peržiūros institucija, siekdama užtikrinti, kad išimti tik tie elementai, kurie iš tiesų yra konfidencialūs ir nėra būtini ginčui išspręsti. Tokiu atveju, net jei peržiūros institucija susipažino su kitoms šalims neatskleistais įrodymais, ji turėtų stengtis jais nesinaudoti tokiu būdu, kuris pažeistų tų šalių teises į teisingą bylos nagrinėjimą ir procesinį lygiateisiškumą.

52.

Tokį požiūrį patvirtina ir Pirmosios instancijos teisme nagrinėtose bylose, vadinamosiose„plieno sijų“ bylose, priimti sprendimai ( 29 ). 1994 m. kovo ir balandžio mėn. 11 įmonių pateikė ieškinius dėl Komisijos pagal EAPB sutartį priimto sprendimo, susijusio su suderintaisiais plieno sijų gamintojų veiksmais, panaikinimo. Bylos nagrinėtos kartu ir sujungtos proceso dalies tikslais.

53.

Teisingumo Teismo (EAPB) statuto 23 straipsnyje buvo numatyta: „Jeigu byla iškeliama dėl vienos iš Bendrijos institucijų sprendimo, ta institucija persiunčia Teismui visus su byla susijusius dokumentus“.

54.

Tačiau Komisija nepateikė visų dokumentų, kol Pirmosios instancijos teismas to nepareikalavo. Lydraštyje Komisija nurodė, kad kai kuriuose dokumentuose gali būti komercinių paslapčių arba kad jie patenka į EAPB 47 straipsnyje ( 30 ) numatytos konfidencialumo pareigos taikymo sritį, todėl kai kurie dokumentai neturėtų būti visiškai prieinami visoms šalims. Tačiau kai kurios ieškovės pareikalavo susipažinti su visa byla.

55.

Tuo metu konfidencialumo klausimą reglamentavo tik Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 2 dalis, kurioje buvo leidžiama į bylą įstojusiai šaliai persiunčiant procesinius dokumentus nepateikti konfidencialių dokumentų. Tačiau pagal Nurodymų Pirmosios instancijos teismo kancleriui 5 straipsnio 3 dalį bylos šalių advokatai ar atstovai arba jų tinkamai įgalioti asmenys galėjo susipažinti su bylos medžiagos originalu, įskaitant Pirmosios instancijos teismui pateiktus administracinius dokumentus, ir prašyti dokumentų kopijų arba išrašų.

56.

Taigi Pirmosios instancijos teismas sprendė labai panašų klausimą, kurį dabar sprendžia Conseil d’État.

57.

Pirmojoje iš trijų nutarčių šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas atmetė argumentą, jog Teisingumo Teismo (EAPB) statuto 23 straipsnis kartu su audi alteram partem principu reiškia, kad visos šalys privalo turėti besąlygišką ir neribotą prieigą prie Komisijos persiųstų dokumentų. Jis pažymėjo, kad EAPB sutarties 47 straipsnis garantuoja profesinių, visų pirma komercinių, paslapčių konfidencialumą, siekiant apsaugoti teisėtus įmonių interesus, bei nusprendė, kad vienintelis būdas suderinti Statuto 23 straipsnio reikalavimus ir reikalavimą, kad teismo procesas vyktų pagal rungimosi principą, su atskirų įmonių komercinių paslapčių apsauga – išnagrinėti konkrečią atitinkamų įmonių situaciją. Tuo pagrindu jis iš bylos medžiagos išėmė vieną dokumentą, apribojo tik vieno ieškovo galimybę susipažinti su tam tikrų dokumentų visu turiniu (kitiems ieškovams buvo leista susipažinti su nekonfidencialia versija) ir atidėjo klausimo dėl dokumentų, kuriuos Komisija laiko vidiniais, nagrinėjimą, kol gaus išsamesnės informacijos ( 31 ).

58.

Antrojoje nutartyje, kurią Pirmosios instancijos teismas priėmė gavęs reikiamos informacijos ir išklausęs šalių argumentus, pabrėžiama, kad Statuto 23 straipsnio tikslas – „leisti Teisingumo Teismui atlikti ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolę atsižvelgiant į teisę į gynybą“, o ne„užtikrinti visų šalių besąlygišką ir neribotą galimybę susipažinti su administraciniais dokumentais“ arba „suteikti ieškovams galimybę nagrinėti atitinkamos institucijos dokumentus tiek, kiek jiems reikalinga“ ( 32 ). Jis taip pat nurodė dokumentų, perduotų pagal Statuto 23 straipsnį, ir bylos medžiagos, parengtos vadovaujantis Kancleriui skirtais nurodymais, skirtumą. Šalys turėjo galimybę susipažinti tik su bylos medžiagoje esančiais dokumentais, į kuriuos turėjo būti atsižvelgta sprendžiant bylą. Pirmosios instancijos teismui perduoti, bet į bylos medžiagą neįtraukti dokumentai yra „visiškai nesusiję su bylos nagrinėjimu“ ir į juos spręsdamas bylą Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgia ( 33 ). Tuo pagrindu Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šiuos dokumentus atsižvelgdamas į pastabas ir nusprendė, kad kai kurie dokumentai buvo svarbūs ir turi būti įtraukti į bylos medžiagą bei pateikti bylos šalims. Paskutinėje, trečiojoje, nutartyje Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo kitus du dokumentus ir nusprendė, kad vienas iš jų turi būti įtrauktas į bylos medžiagą ( 34 ).

59.

Taigi, esant galimam konfliktui tarp poreikio įvertinti visus svarbius įrodymus, poreikio suteikti visoms šalims galimybę susipažinti su šiais įrodymais ir poreikio apsaugoti tam tikrų įrodymų konfidencialumą, Pirmosios instancijos teismas nusprendė: a) pirmiausia pats ištirti įrodymus; b) į bylos medžiagą įtraukti tik svarbius įrodymus; c) visus šiuos įrodymus, „užmaskavus“ tam tikrus kai kurių dokumentų elementus tam tikrų šalių atžvilgiu, pateikti visoms šalims; ir d) atsižvelgti tik į tuos į bylos medžiagą įtrauktus dokumentus, su kuriais šalys galėjo susipažinti.

60.

Toks problemos sprendimas pasirinktas pragmatiškais sumetimais ir deramai atsižvelgiant į kiekvieną iš aptariamų interesų, o jo teisinis kontekstas panašus į Conseil d’État nagrinėjamos pagrindinės bylos teisinį kontekstą. Toks sprendimas vėliau buvo įtvirtintas Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamente ( 35 ).

61.

Nors nei toks pragmatinis sprendimas, nei juo labiau Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento nuostata negali būti nacionaliniam teismui teisiškai privalomas precedentas, manau, kad jie suteikia naudingą praktinį atsakymą, kokio požiūrio laikytis, vadovaujantis atitinkamam teismui taikomomis taisyklėmis tiek, kiek jos neprieštarauja viršesnėms teisės normoms.

62.

Kalbant apie peržiūros institucijų veiklą pagal Direktyvą 89/665, tokios viršesnės normos apima iš šios direktyvos ir iš Direktyvos 93/36 (dabar – Direktyvos 2004/18) išplaukiančias normas, kaip jos išaiškintos atsižvelgiant į teisės į komercinių paslapčių apsaugą ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą kontekstą. Turi būti taikomi šie principai: a) bylos šalis negali atsisakyti perduoti įrodymus peržiūros institucijai remdamasi komercine paslaptimi; b) peržiūros institucijai įrodymus perduodanti šalis gali reikalauti, kad visi ar dalis įrodymų būtų nagrinėjami konfidencialiai kitos šalies atžvilgiu; c) visos pagrindinės šalys turėtų turėti galimybę susipažinti su visais peržiūros sprendimui reikšmingais dokumentais tokiu būdu, kuris leistų joms pareikšti dėl jų pastabas; d) peržiūros institucija turėtų stengtis nesinaudoti jokiais įrodymais, kurie nebuvo atskleisti vienai ar daugiau pagrindinių šalių tokiu būdu, kuris galėtų pažeisti tų šalių teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir į procesinį šalių lygiateisiškumą.

63.

Vertinama gali būti tik kiekvienu atveju atskirai ir vertinant reikia stengtis užtikrinti kuo didesnę kiekvieno intereso – komercinės paslapties konfidencialumo ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą – apsaugą, nesumenkinant priešingo intereso esmės, ir pasiekti kuo teisingesnę jų pusiausvyrą.

64.

Dėl konkrečios Conseil d’État nagrinėjamos situacijos norėčiau pateikti tris baigiamąsias pastabas.

65.

Pirma, aišku, kad įsigaliojus 2006 m. birželio 15 d. Įstatymo ( 36 ) 11 straipsniui pareiga saugoti komercinių paslapčių konfidencialumą vykstant peržiūros procedūrai Belgijoje taps aiškiai išreikštu reikalavimu.

66.

Antra, reikia pažymėti, kad Belgijos vyriausybės pastabose nurodytoje byloje ( 37 )Conseil d’État jau buvo pasirinkęs tokį požiūrį, kuris suderinamas su mano pirmiau išdėstytuoju. Toji byla susijusi su įmonės siekiu užginčyti sprendimą įregistruoti konkurento vaistinį preparatą. Administracinė institucija Conseil d’État pateikė dvi savo bylos versijas: konfidencialių su vaistiniu preparatu susijusių dokumentų turinčią versiją ir kitą, nekonfidencialią versiją. Auditeur savo pranešime išnagrinėjo šį klausimą ir padarė išvadą, kad pareiškėjas neturėtų su jais susipažinti. Conseil d’État nusprendė, kad nebūtina priimti sprendimo šiuo klausimu, nes pareiškėjos skundą buvo galima galutinai atmesti, remiantis pagrindais, nesusijusiais su tų dokumentų nagrinėjimu.

67.

Be to, 2007 m. rugsėjo 19 d. Konstitucinio Teismo sprendime pasirinktas požiūris taip pat labai atitinka pirmiau išdėstytą požiūrį. Aptaręs bendruosius teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir rungimosi principus bei teisę į komercinių paslapčių apsaugą, Konstitucinis Teismas nusprendė, kad, siekdamas rasti pusiausvyrą tarp šių dviejų teisių, Conseil d’État privalėtų turėti galimybę įvertinti informacijos konfidencialumą.

68.

Galiausiai iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Varec jau turėjo galimybę susipažinti bent jau su kai kuriais ginčijamais bylos dokumentais, greičiausiai ne sutarties sudarymo ar jos peržiūros proceso kontekste. Jeigu tai tiesa, pagal aplinkybes tai gali būti veiksnys, į kurį reikėtų atsižvelgti sprendžiant, ar dokumentai nagrinėtini konfidencialiai ir kuria dalimi.

69.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, manau, kad Teisingumo Teismas į Conseil d’État pateiktą klausimą turėtų atsakyti taip: