—

F. Palacios de la Villa, atstovaujamo advokato P. Bernal de Pablo Blanco,

—

Cortefiel Servicios SA, atstovaujamos advokato D. López González,

—

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos M. Muñoz Pérez,

—

Airijos, atstovaujamos D. J. O’Hagan, padedamo BL N. Travers ir F. O’Dubhghaill bei solisitorių M. McLaughlin ir N. McCutcheon,

—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H. G. Sevenster ir M. de Mol bei P. P. J. van Ginneken,

—

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos R. Caudwell, padedamos baristerio A. Dashwood,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos J. Enegren ir R. Vidal Puig,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl EB 13 straipsnio bei 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, p. 16), 2 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio aiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ginčą tarp F. Palacios de la Villa ir jo darbdavės Cortefiel Servicios SA (toliau – Cortefiel) dėl jo darbo sutarties automatiško nutraukimo, nes jis sulaukė nacionalinės teisės aktais nustatyto 65 metų amžiaus, t. y. darbuotojo privalomo išėjimo į pensiją amžiaus.

3

Direktyva 2000/78 buvo priimta remiantis EB 13 straipsniu. Jos 4, 6, 8, 9, 11–14, 25 ir 36 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

4

Pagal Direktyvos 2000/78 1 straipsnį „šios direktyvos tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą“.

5

Direktyvos 2000/78 2 straipsnio, pavadinto „Diskriminacijos sąvoka“, 1 dalyje ir 2 dalies a punkte įtvirtinta:

„1.   Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje:

6

Šios direktyvos 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje numatyta:

„Neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas:

<…>

<…>“ (Pataisytas vertimas)

7

Pagal 6 straipsnį „Skirtingo požiūrio dėl amžiaus pateisinimas“:

„1.   Nepaisydamos 2 straipsnio 2 dalies, valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtos užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.

Toks skirtingas požiūris, be kitų dalykų, gali apimti:

2.   Nepaisydamos 2 straipsnio 2 dalies, valstybės narės gali numatyti, kad amžiaus, kurio sulaukus suteikiama arba įgyjama teisė gauti senatvės ar invalidumo pensiją, nustatymas pagal profesinės socialinės apsaugos sistemas, įskaitant pagal šias sistemas nustatomą skirtingą darbuotojų amžių arba sudaromas darbuotojų grupes arba nustatomas darbuotojų kategorijas, ir pagal tokias sistemas aktuariniams apskaičiavimams taikomi su amžiumi susiję kriterijai nelaikomi diskriminacija dėl amžiaus, jei dėl to nepradedama diskriminuoti dėl lyties.“ (Pataisytas vertimas)

8

Direktyvos 2000/78 8 straipsnis „Būtiniausi reikalavimai“ išdėstytas taip:

„1.   Valstybės narės gali įdiegti arba toliau taikyti nuostatas, kurios būtų palankesnės vienodo požiūrio principo įgyvendinimui nei šioje direktyvoje nustatytos.

2.   Šios direktyvos įgyvendinimas jokiomis aplinkybėmis nėra pagrindas šioje direktyvoje aptariamose srityse sumažinti valstybių narių apsaugos nuo diskriminacijos lygį.“

9

Šios direktyvos 16 straipsnyje „Laikymasis“ nustatyta:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad:

10

Pagal Direktyvos 2000/78 18 straipsnio pirmąją pastraipą valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad šios direktyvos būtų pradėta laikytis ne vėliau kaip nuo 2003 m. gruodžio 2 d., arba bendru socialinių partnerių prašymu gali jiems pavesti įgyvendinti kolektyvinių sutarčių taikymo sričiai priklausančias šios direktyvos nuostatas. Tačiau tokiais atvejais valstybės narės užtikrina, kad ne vėliau kaip 2003 m. gruodžio 2 d. socialiniai partneriai bendru susitarimu įdiegtų būtinas priemones, o suinteresuotosios valstybės narės privalo imtis visų būtinų priemonių, leidžiančių joms visuomet garantuoti, kad bus pasiekti šioje direktyvoje nustatyti rezultatai. Apie tai jos nedelsdamos praneša Europos Bendrijų Komisijai.

11

Nuo 1980 iki 2001 m. Ispanijos teisės aktų leidėjas, siekdamas sumažinti nedarbą, buvo įtvirtinęs privalomo darbuotojų, sulaukusių tam tikro amžiaus, išėjimo į pensiją sistemą.

12

Taigi pagal 1980 m. kovo 10 d. Įstatymo Nr. 8/1980 dėl darbuotojų statuso (Ley 8/1980 del Estatuto de los Trabajadores) penktąją papildomą nuostatą:

„Galėjimui dirbti ir darbo sutarčių pasibaigimui taikytiną didžiausią amžiaus ribą nustato vyriausybė, atsižvelgdama į socialinės apsaugos sistemos išteklius ir padėtį darbo rinkoje. Bet kuriuo atveju nustatyta amžiaus riba yra 69 metai, nepanaikinant galimybės išdirbti teisę į senatvės pensiją suteikiančius laikotarpius.

Vykstant kolektyvinėms deryboms pensinis amžius gali būti nustatytas laisvu susitarimu, tačiau nepažeidžiant su tuo susijusių socialinės apsaugos nuostatų.“

13

1995 m. kovo 24 d. Karaliaus įstatyminio dekreto Nr. 1/1995 (BOE, Nr. 75, 1995 m. kovo 29 d., p. 9654), patvirtinančio konsoliduotą Įstatymo Nr. 8/1980 tekstą, dešimtoji papildoma nuostata (toliau – dešimtoji papildoma nuostata) iš esmės atkartojo minėto įstatymo penktąją papildomą nuostatą, leidžiančią kaip užimtumo politikos priemonę naudoti privalomo išėjimo į pensiją sistemą.

14

2001 m. liepos 9 d. Įstatymu Nr. 12/2001 patvirtintas 2001 m. kovo 2 d. Dekretas-įstatymas Nr. 5/2001 dėl skubių darbo rinkos reformos priemonių didinant užimtumą ir gerinant jo kokybę nuo 2001 m. liepos 11 d. panaikino dešimtąją papildomą nuostatą.

15

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo atžvilgiu nurodo, kad pagerėjus ekonominei situacijai Ispanijos įstatymų leidėjas nustojo privalomo išėjimo į pensiją sistemą laikyti užimtumo politikai naudinga priemone ir nuo šiol ją laiko socialinės apsaugos sistemos našta, ir dėl to jis nusprendė pakeisti priverstinio išėjimo į pensiją skatinimo politiką į priemones, skatinančias įgyvendinti lanksčią išėjimo į pensiją sistemą.

16

Įstatymo Nr. 8/1980 su pakeitimais, padarytais 2003 m. gruodžio 30 d. Įstatymu Nr. 62/2003, nustatančiu fiskalines, administracines ir socialines priemones (BOE, Nr. 313, 2003 m. gruodžio 31 d., p. 46874, toliau – Darbuotojų statutas), skirto perkelti Direktyvą 2000/78 į Ispanijos teisės sistemą, 4 ir 17 straipsniai reglamentuoja diskriminacijos draudimą, ypač dėl amžiaus.

17

Pagal Darbuotojų statuto 4 straipsnio 2 dalį:

„Profesinėje srityje darbuotojai turi teisę:

<…>

<…>“

18

Darbuotojų statuto 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Teisės aktų nuostatos, kolektyvinių sutarčių sąlygos, individualios sutartys ir vienašaliai darbdavio sprendimai, tiesiogiai ar netiesiogiai įtvirtinantys diskriminaciją dėl amžiaus <…> laikomi negaliojančiais ir niekiniais.“

19

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, panaikinus Darbuotojų statuto dešimtąją papildomą nuostatą, kilo daug ginčų dėl kolektyvinių sutarčių sąlygų, leidžiančių taikyti privalomo darbuotojų išėjimo į pensiją sistemą, galiojimo.

20

Tada 2005 m. liepos 1 d. Ispanijos teisės aktų leidėjas priėmė Įstatymą Nr. 14/2005 dėl kolektyvinių sutarčių sąlygų, susijusių su įprasto pensinio amžiaus pradžia (Ley 14/2005 sobre las cláusulas de los convenios colectivos referidas al cumplimiento de la edad ordinaria de jubilación), kuris įsigaliojo 2005 m. liepos 3 dieną.

21

Pastarasis įstatymas vėl įtvirtino privalomo išėjimo į pensiją sistemą, kartu šiuo atžvilgiu numatydamas skirtingas sąlygas pagal tai, ar kalbama apie šio įstatymo galutinę tvarką, ar pereinamojo laikotarpio tvarką.

22

Taigi tiek, kiek tai susiję su kolektyvinėmis sutartimis, sudarytomis įsigaliojus minėtam įstatymui, pastarojo vienintelis straipsnis atnaujina dešimtosios papildomos nuostatos galiojimą ją išdėstydamas taip:

„Kolektyvinėse sutartyse gali būti numatytos sąlygos, leidžiančios darbo sutarties pasibaigimą darbuotojui sulaukus socialinės apsaugos teisės aktuose nustatyto įprasto pensinio amžiaus, jei įvykdytos šios sąlygos:

23

Atvirkščiai, kalbant apie kolektyvines sutartis, sudarytas prieš įsigaliojant Įstatymui Nr. 14/2005, jo vienintelė pereinamojo laikotarpio nuostata (toliau – vienintelė pereinamojo laikotarpio nuostata) numato tik antrąją iš dviejų ankstesniame punkte nurodytos nuostatos sąlygų, visiškai neminėdama siekiamo su užimtumo politika susijusio teisėto tikslo.

24

Vienintelė pereinamojo laikotarpio nuostata yra išdėstyta taip:

„Prieš įsigaliojant šiam įstatymui sudarytų kolektyvinių sutarčių sąlygos, numatančios darbo sutarties pasibaigimą dėl to, kad darbuotojai sulaukė socialinės apsaugos teisės aktuose nustatyto įprasto pensinio amžiaus, laikomos galiojančiomis, jei atitinkamas darbuotojas yra išdirbęs minimalų teisę į išmoką suteikiantį laikotarpį ir tenkina kitas socialinės apsaugos teisės aktuose nustatytas sąlygas teisei į įmokomis grindžiamą senatvės pensiją įgyti.

Pirmesnė pastraipa netaikoma teisinei situacijai, kuri tapo galutinė prieš įsigaliojant įstatymui.“

25

Pagrindinės bylos šalių santykius reglamentuoja Madrido autonominės bendruomenės tekstilės prekybos sektoriaus kolektyvinė sutartis (toliau – kolektyvinė sutartis).

26

Kolektyvinė sutartis buvo sudaryta 2005 m. kovo 10 d. ir paskelbta tų pačių metų gegužės 26 dieną. Pagal šios sutarties 3 straipsnį ji taikoma iki 2005 m. gruodžio 31 dienos. Kadangi minėta sutartis sudaryta įsigaliojus Įstatymui Nr. 14/2005, vienintelė pereinamojo laikotarpio nuostata jai yra taikoma.

27

Be to, kolektyvinės sutarties 19 straipsnio trečiojoje pastraipoje nustatyta:

„Siekiant skatinti užimtumą, susitariama, kad pensinis amžius yra 65 metai, išskyrus atvejus, kai atitinkamas darbuotojas neišdirbo teisę į senatvės pensiją suteikiančio laikotarpio. Tokiu atveju jis gali dirbti tol, kol išdirbs šį laikotarpį.“

28

Iš Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo bylos medžiagos matyti, kad 1940 m. vasario 3 d. gimęs F. Palacios de la Villa dirbo Cortefiel vadybininku nuo 1981 m. rugpjūčio 17 dienos.

29

2005 m. liepos 18 d. laišku Cortefiel jam pranešė apie automatišką darbo santykių nutraukimą, nes suinteresuotasis asmuo sulaukė kolektyvinės sutarties 19 straipsnio trečiojoje pastraipoje numatyto privalomo išėjimo į pensiją amžiaus, ir nurodė, kad 2005 m. liepos 2 d. buvo paskelbtas įstatymas, kuris savo vienintelėje pereinamojo laikotarpio nuostatoje leidžia tokią priemonę.

30

Žinoma, kad jo darbo sutarties su Cortefiel nutraukimo dieną F. Palacios de la Villa buvo išdirbęs senatvės pensijai, kuri mokama pagal socialinio draudimo sistemą ir kuri atitinka 100 % 2347,78 euro dydžio nustatytos draudimo įmokos bazės, būtiną gauti laikotarpį, nepažeidžiant nacionalinės teisės aktais numatytų maksimalių ribų.

31

2005 m. rugpjūčio 9 d. F. Palacios de la Villa, manydamas, kad minėtas pranešimas prilygsta atleidimui iš darbo, pareiškė dėl jo ieškinį Juzgado de lo Social no 33 de Madrid. Šiuo ieškiniu jis prašo, kad priemonė, kurios buvo imtasi jo atžvilgiu, būtų paskelbta negaliojančia ir niekine, nes ja pažeidžiamos jo pagrindinės teisės, visų pirma teisė į nediskriminavimą dėl amžiaus, atsižvelgiant į tai, jog ši priemonė buvo pagrįsta vienintele aplinkybe, t. y. kad jam suėjo 65 metai.

32

Tačiau Cortefiel teigia, kad F. Palacios de la Villa darbo sutarties nutraukimas atitinka kolektyvinės sutarties 19 straipsnio trečiąją pastraipą bei vienintelę pereinamojo laikotarpio nuostatą ir kad, be kita ko, tai neprieštarauja Bendrijos teisės reikalavimams.

33

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia turintis rimtų abejonių dėl vienintelės pereinamojo laikotarpio nuostatos pirmosios pastraipos atitikties Bendrijos teisei tiek, kiek joje leidžiama išsaugoti Įstatymo Nr. 14/2005 įsigaliojimo dieną galiojančias kolektyvinių sutarčių sąlygas, numatančias privalomą darbuotojų išėjimą į pensiją, jei pastarieji sulaukė numatyto pensinio amžiaus ir jei jie tenkina kitas nacionalinės socialinės apsaugos teisės aktais nustatytas sąlygas teisei į įmokomis grindžiamą senatvės pensiją įgyti. Iš tiesų ši nuostata nereikalauja, kad darbo santykiai, pasibaigiantys dėl pensinio amžiaus pradžios, būtų pagrįsti atitinkamos valstybės narės įgyvendinama užimtumo politika, nors įsigaliojus minėtam įstatymui sudarytose sutartyse gali būti nustatytos sąlygos dėl privalomo išėjimo į pensiją, tik jei, be to, kad atitinkami darbuotojai įgyja teisę į senatvės pensiją, šia priemone siekiama kolektyvinėje sutartyje numatytų su nacionaline užimtumo politika susijusių tikslų, kaip antai didinti stabilumą užimtumo srityje, pakeisti terminuotas darbo sutartis neterminuotomis, palaikant užimtumą, įdarbinti naujus darbuotojus arba gerinti užimtumo kokybę.

34

Todėl taikant tą patį įstatymą tokiomis pačiomis ekonominėmis aplinkybėmis, 65 metų amžiaus sulaukę darbuotojai būtų vertinami skirtingai tik dėl vienos aplinkybės – ar jiems taikoma kolektyvinė sutartis įsigaliojo prieš paskelbiant, ar jau paskelbus Įstatymą Nr. 14/2005, t. y. 2005 m. liepos 2 d., nes jei ši sutartis galiojo iki šios datos, reiškia, jog nėra atsižvelgiama į užimtumo politikos reikalavimus, nors jie nustatyti Direktyva 2000/78, kurią į nacionalinę teisės sistemą reikėjo perkelti iki 2003 m. gruodžio 2 dienos.

35

Žinoma, Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalis leidžia daryti nediskriminavimo dėl amžiaus principo išimtį, jei ją pateisina tam tikri teisėti tikslai ir jei jų siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis, o, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, dešimtojoje papildomoje nuostatoje numatyta tvarka neabejotinai susijusi su direktyvos 6 straipsnio 1 dalimi, nes joje reikalaujama, kad egzistuotų konkretus ryšys tarp darbuotojų pensijos pradžios ir teisėtų užimtumo politikos tikslų.

36

Atvirkščiai, vienintelės pereinamojo laikotarpio nuostatos pirmoji pastraipa nereikalauja, kad egzistuotų toks ryšys, ir todėl neatrodo, jog ji atitinka Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalyje išvardytas sąlygas. Be to, nuo 2001 m. situacija darbo rinkoje aiškiai gerėjo ir dėl socialinių partnerių įtakos priimtu Ispanijos teisės aktų leidėjo sprendimu įtvirtinti pereinamojo laikotarpio nuostatą buvo siekiama tik vieno tikslo – pakeisti Tribunal Supremo (Aukščiausiojo teismo) praktiką. Tribunal Constitucional (Konstitucinis teismas) niekada nebūtų sutikęs, kad pačios kolektyvinės derybos būtų laikomos objektyviu ir pagrįstu privalomo darbuotojo, kuris sulaukė nustatyto amžiaus, išėjimo į pensiją pateisinimu.

37

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad EB 13 straipsnis ir Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 1 dalis yra tikslios ir nesąlyginės normos, kurios, remiantis Bendrijos teisės viršenybės principu, įpareigoja nacionalinį teismą netaikyti jai prieštaraujančios nacionalinės teisės, kaip tai yra vienintelės pereinamojo laikotarpio nuostatos atveju.

38

Be to, 1998 m. sausio 15 d. Sprendime Schöning-Kougebetopoulou (C-15/96, Rink. p. I-47) Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs kolektyvinės sutarties sąlygą prieštaraujančią Bendrijos teisei, nes ji buvo diskriminacinė, nurodydamas, kad tokiu atveju nacionalinis teismas, neprašydamas ir nelaukdamas, kol ši sąlyga bus panaikinta kolektyvinėmis derybomis arba kitu būdu, privalo dėl diskriminacijos nepalankiau vertinamos grupės nariams taikyti tą pačią tvarką, kuri taikoma kitiems darbuotojams.

39

Iš to išplaukia, kad jei Bendrijos teisę reikia aiškinti kaip draudžiančią nagrinėjamu atveju taikyti vienintelės pereinamojo laikotarpio nuostatos 19 straipsnio trečiąją pastraipą, kolektyvinė sutartis praranda teisinį pagrindą ir negali būti taikoma pagrindinėje byloje.

40

Tokiomis aplinkybėmis Juzgado de lo Social no 33 de Madrid nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

41

Siekiant naudingai atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia nustatyti, ar Direktyva 2000/78 taikoma tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, o tada prireikus įvertinti, ar ir kiek ši direktyva draudžia tokius teisės aktus, kokius nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

42

Kaip matyti iš Direktyvos 2000/78 pavadinimo ir preambulės bei iš jos turinio ir tikslo, ja siekiama nustatyti bendruosius pagrindus užtikrinant vienodą požiūrį kiekvieno asmens atžvilgiu „užimtumo ir profesinėje srityje“, kiekvienam suteikiant veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos vienu iš jos 1 straipsnyje nurodytų pagrindų, tarp kurių yra ir diskriminacija dėl amžiaus.

43

Konkrečiai tariant, iš Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies c punkto išplaukia, kad neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, ji taikoma „<…> įdarbinimo ir darbo sąlygoms, įskaitant atleidimo iš darbo ir atlyginimo sąlygas“.

44

Žinoma, pagal jos keturioliktą konstatuojamąją dalį Direktyva 2000/78 nepažeidžia nacionalinių nuostatų, kuriomis nustatomas pensinis amžius. Vis dėlto ši konstatuojamoji dalis tik patikslina, kad minėta direktyva nedaro poveikio valstybių narių įgaliojimams nustatyti pensinį amžių ir visiškai nedraudžia taikyti šios direktyvos nacionalinėms priemonėms, reglamentuojančioms darbo sutarties pasibaigimo sąlygas sulaukus taip nustatyto pensinio amžiaus.

45

Tačiau pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai, pagal kuriuos darbo santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo, kuriam suėjo 65 metai, teisėtai automatiškai nutraukiami, paveikia šalis siejančių darbo santykių trukmę bei apskritai atitinkamo darbuotojo galimybę verstis profesine veikla, sudarydami kliūčių ateityje pastarajam dalyvauti aktyviame gyvenime.

46

Todėl tokie teisės aktai turi būti laikomi nustatančiais taisykles, susijusias su „įdarbinimo ir darbo sąlygomis, įskaitant atleidimo iš darbo ir atlyginimo sąlygas“ Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies c punkto prasme.

47

Tokiomis aplinkybėmis minėta direktyva taikoma tokiai situacijai, kaip ta, dėl kurios kilo ginčas, kurį turi išspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

48

Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar bet koks diskriminacijos draudimas dėl amžiaus užimtumo ir profesinėje srityje turi būti aiškinamas kaip draudžiantis tokius nacionalinės teisės aktus, kokie ginčijami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos laikomos galiojančiomis kolektyvinių sutarčių sąlygos dėl privalomo išėjimo į pensiją, nustatančios vienintelę sąlygą, jog darbuotojas tam, kad įgytų teisę gauti senatvės pensiją, būtų sulaukęs nacionalinės teisės aktais numatyto 65 metų amžiaus ir atitiktų kitus teisei į įmokomis grindžiamą senatvės pensiją įgyti nustatytus kriterijus socialinės apsaugos srityje.

49

Šiuo atžvilgiu iš karto reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2000/78 1 straipsnį jos tikslas – kovoti su tam tikrų formų diskriminacija, be kita ko, diskriminacija dėl amžiaus, siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą užimtumo ir profesinėje srityje.

50

Pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 1 dalį šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš jos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos. Jos 2 straipsnio 2 dalies a punkte patikslinama, kad šio straipsnio 1 dalyje tiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, kai dėl bet kurios iš tos pačios direktyvos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai nei panašioje situacijoje yra elgiamasi su kitu asmeniu.

51

Todėl tokie nacionalinės teisės aktai, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos automatiškai pasibaigia šiais teisės aktais nustatyto pensinio amžiaus sulaukusio darbuotojo darbo sutartis, turi būti laikomi tiesiogiai įtvirtinančiais mažiau palankų šio amžiaus sulaukusių darbuotojų vertinimą, palyginti su visais kitais dirbančiais asmenimis. Taigi tokie teisės aktai įtvirtina Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies a punkte nurodytą skirtingą požiūrį dėl amžiaus.

52

Konkrečiai kalbant apie skirtingą požiūrį dėl amžiaus, vis dėlto iš minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos matyti, kad toks skirtingas požiūris nėra draudžiama diskriminacija pagal tos pačios direktyvos 2 straipsnį, „jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtos užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis“. Tos pačios dalies antrojoje pastraipoje išvardijama keletas skirtingo požiūrio pavyzdžių, pasižyminčių tokiomis ypatybėmis, kokios nurodytos minėtoje pirmojoje pastraipoje, ir todėl suderinamomis su Bendrijos teisės reikalavimais.

53

Šioje byloje svarbu pažymėti, kad, kaip savo išvados 71 punkte nurodė generalinis advokatas, vienintelė pereinamojo laikotarpio nuostata, leidžianti į kolektyvines sutartis įtraukti sąlygas dėl privalomo darbuotojų išėjimo į pensiją, buvo priimta socialinių partnerių iniciatyva vykdant nacionalinę politiką skatinti užimtumą geriau paskirstant darbo vietas tarp skirtingų kartų.

54

Žinoma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžė, kad šioje nuostatoje formaliai nėra nurodytas tokio pobūdžio tikslas.

55

Vis dėlto ši vienintelė aplinkybė nėra lemianti.

56

Iš tiesų iš Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies neišplaukia, kad jei nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose tiksliai nenurodytas jais siekiamas tikslas, tai automatiškai reiškia, jog jie negali būti pateisinami pagal šią nuostatą.

57

Nesant tokio patikslinimo vis dėlto svarbu, jog kiti su atitinkamo akto bendru kontekstu susiję elementai leistų nustatyti juo siekiamą tikslą, kad būtų galima vykdyti teisminę kontrolę, norint išsiaiškinti, ar šis tikslas yra teisėtas ir ar jam įgyvendinti imtasi tinkamų ir būtinų priemonių.

58

Šioje byloje iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo duotų paaiškinimų matyti, kad, pirma, privalomas darbuotojų, sulaukusių tam tikro amžiaus, išėjimas į pensiją buvo nustatytas Ispanijos teisės aktuose 1980 metais, t. y. tokiomis ekonominėmis aplinkybėmis, kai esant aukštam nedarbo lygiui, siekiant įgyvendinti nacionalinę užimtumo politiką, norėta ieškantiems darbo asmenims suteikti galimybių darbo rinkoje.

59

Antra, toks tikslas buvo aiškiai nurodytas dešimtoje papildomoje nuostatoje.

60

Trečia, 2001 m. panaikinus šią papildomą nuostatą ir Ispanijos vyriausybei bei darbdavių organizacijoms ir profesinėms sąjungoms pasirašius Deklaraciją dėl 2004 m. socialinio dialogo konkurencijos, stabilaus užimtumo ir socialinės sanglaudos srityje, Ispanijos teisės aktų leidėjas Įstatymu Nr. 14/2005 vėl įvedė privalomo išėjimo į pensiją sistemą. Taigi jo paties tikslas – ieškantiems darbo asmenims suteikti galimybių darbo rinkoje. Vieninteliame šio įstatymo straipsnyje galimybei numatyti kolektyvinėse sutartyse sąlygas, kurios leistų nutraukti darbo sutartį sulaukus pensinio amžiaus, nustatytas reikalavimas, kad ši priemonė būtų „susijusi su kolektyvinėje sutartyje išdėstytais ir su užimtumo politika suderinamais tikslais“, kaip antai „terminuotų darbo sutarčių pakeitimas neterminuotomis, užimtumo palaikymas (arba) naujų darbuotojų įdarbinimas“.

61

Šiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į, panaikinus dešimtąją papildomą nuostatą, daugelį kilusių ginčų, susijusių su kolektyvinėse sutartyse, kurios buvo sudarytos galiojant Įstatymui Nr. 8/1980 (tiek jo pirminei redakcijai, tiek patvirtintajai Karaliaus įstatyminiu dekretu Nr. 1/1995), numatytomis sąlygomis dėl privalomo išėjimo į pensiją ir su iš to kylančiu teisiniu nesaugumu socialiniams partneriams, vienintele pereinamojo laikotarpio nuostata buvo patvirtinta galimybė nustatyti privalomo išėjimo į pensiją amžiaus ribą sudarant šias kolektyvines sutartis.

62

Taigi, atsižvelgiant į jos kontekstą, vienintelės pereinamojo laikotarpio nuostatos tikslas – reguliuoti nacionalinę darbo rinką, ypač siekiant panaikinti nedarbą.

63

Šį vertinimą dar patvirtina aplinkybė, kad šiuo atveju kolektyvinės sutarties 19 straipsnio trečiojoje pastraipoje aiškiai nurodytas šia nuostata įtvirtintos priemonės tikslas: „skatinti užimtumą“.

64

Todėl tokio bendrojo intereso tikslo teisėtumu negalima pagrįstai suabejoti, nes užimtumo politika bei padėtis darbo rinkoje yra tarp Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje aiškiai išvardytų tikslų ir pagal ES 2 straipsnio pirmosios pastraipos pirmą įtrauką bei EB 2 straipsnį aukšto užimtumo lygio skatinimas yra vienas iš Europos Sąjungos ir Bendrijos siekiamų tikslų.

65

Be to, Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad įdarbinimo skatinimas neginčijamai yra teisėtas valstybių narių socialinės ar užimtumo politikos tikslas (ypač žr. 2007 m. sausio 11 d. Sprendimo ITC, C-208/05, Rink. p. I-181, 39 punktą), ir šis vertinimas akivaizdžiai taikomas nacionalinės darbo rinkos politikos priemonėms, skirtoms pagerinti tam tikrų kategorijų darbuotojų galimybę įsitraukti į aktyvų gyvenimą.

66

Todėl toks tikslas, koks numatytas pagrindinėje byloje nagrinėjamuose teisės aktuose, turi iš esmės būti laikomas „pagal nacionalinę teisę“„objektyviai ir tinkamai“ pateisinančiu valstybių narių įtvirtintą skirtingą požiūrį dėl amžiaus, kaip tai numatyta Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje.

67

Remiantis minėtos nuostatos formuluote, dar reikia patikrinti, ar tokio tikslo siekiama „tinkamomis ir būtinomis“ priemonėmis.

68

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal dabar galiojančią Bendrijos teisę valstybės narės ir prireikus socialiniai parneriai nacionaliniu lygiu turi didelę diskreciją ne tik pasirinkti konkretų socialinės ir užimtumo politikos tikslą, bet ir nustatyti priemones, kurios būtų tinkamos jį pasiekti (šiuo klausimu žr. 2005 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Mangold, C-144/04, Rink. p. I-9981, 63 punktą).

69

Kaip matyti iš Direktyvos 2000/78 dvidešimt penktoje konstatuojamoje dalyje esančio teksto „specialias nuostatas, kurios galėtų būti skirtingos, atsižvelgiant į valstybėse narėse susiklosčiusią padėtį“, taip, be kita ko, yra kalbant apie nacionalinių valdžios institucijų pasirinkimą pratęsti darbuotojų aktyvaus gyvenimo trukmę arba, atvirkščiai, numatyti ankstesnį pastarųjų išėjimą į pensiją, atsižvelgiant į politinius, ekonominius, socialinius, demografinius ir (arba) biudžeto veiksnius bei į konkrečią situaciją atitinkamos valstybės narės darbo rinkoje.

70

Be to, nacionalinės, regiono ar sektoriaus kompetentingos institucijos turi turėti galimybę pakeisti priemones, kurių buvo imtasi siekiant įgyvendinti bendrąjį teisėtą interesą, pavyzdžiui, jas pritaikydamos prie pasikeitusios užimtumo situacijos atitinkamoje valstybėje narėje. Todėl šiuo atveju tai, kad Ispanijoje privalomo išėjimo į pensiją procedūra buvo vėl įvesta po daugelio metų, per kuriuos ji buvo panaikinta, nėra svarbu.

71

Taigi valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos turi rasti tinkamą pusiausvyrą tarp egzistuojančių skirtingų interesų. Vis dėlto reikia užtikrinti, kad šiomis aplinkybėmis numatytos nacionalinės priemonės neviršytų to, kas yra tinkama ir būtina atitinkamos valstybės narės siekiamam tikslui įgyvendinti.

72

Taigi neatrodo, jog valstybės narės valdžios institucijos neturėtų pagrindo manyti, kad tokia priemonė, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, yra tinkama ir būtina įgyvendinti nacionalinės užimtumo politikos srityje numatytą teisėtą tikslą, kuriuo siekiama skatinti visišką užimtumą, pagerinant galimybes patekti į darbo rinką.

73

Be to, minėta priemonė negali būti laikoma pernelyg pažeidžiančia teisėtus darbuotojų, kurie išleidžiami į pensiją dėl to, kad sulaukė nustatyto amžiaus, reikalavimus, nes aptariamuose teisės aktuose nesiremiama tik apibrėžtu amžiumi, bet taip atsižvelgiama į aplinkybę, jog suinteresuotieji asmenys, pasibaigus jų profesinei karjerai, kaip piniginę kompensaciją turi teisę gauti tokią senatvės pensiją, kuri numatyta nagrinėjamoje nacionalinėje sistemoje ir kurios dydis nelaikomas nepagrįstu.

74

Galiausiai atitinkami nacionalinės teisės aktai taip pat suteikia socialiniams partneriams galimybę, sudarant kolektyvines sutartis, kurių sąlygos gali būti labai lanksčios, taikyti privalomo išėjimo į pensiją sistemą, nes gali būti tinkamai atsižvelgta ne tik į bendrą situaciją atitinkamoje darbo rinkoje, bet ir į nagrinėjamoms darbo vietoms būdingas ypatybes.

75

Turint omenyje šias aplinkybes, negalima pagrįstai teigti, kad tokie teisės aktai, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, yra nesuderinami su Direktyvos 2000/78 reikalavimais.

76

Atsižvelgiant į Direktyvos 2000/78 aiškinimą, Teisingumo Teismui nereikia spręsti dėl pirmajame pateiktame klausime taip pat nurodyto EB 13 straipsnio, kuriuo remiantis buvo priimta ši direktyva.

77

Taigi atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, į pirmąjį pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvoje 2000/78 įtvirtintas bet kokios diskriminacijos dėl amžiaus draudimas turi būti aiškinamas kaip leidžiantis tokius nacionalinės teisės aktus, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos laikomos galiojančiomis kolektyvinių sutarčių sąlygos dėl privalomo išėjimo į pensiją, nustatančios vienintelę sąlygą, jog darbuotojas tam, kad įgytų teisę gauti senatvės pensiją, būtų sulaukęs nacionalinės teisės aktais numatyto 65 metų amžiaus ir atitiktų kitus socialinės apsaugos srityje nustatytus kriterijus teisei į įmokomis grindžiamą senatvės pensiją įgyti, jei

78

Atsižvelgiant į tai, kad į pirmąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą buvo atsakyta neigiamai, į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti nereikia.

79

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvoje 2000/78/EB, nustatančioje vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, įtvirtintas bet kokios diskriminacijos dėl amžiaus draudimas turi būti aiškinamas kaip leidžiantis tokius nacionalinės teisės aktus, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos laikomos galiojančiomis kolektyvinių sutarčių sąlygos dėl privalomo išėjimo į pensiją, nustatančios vienintelę sąlygą, jog darbuotojas tam, kad įgytų teisę gauti senatvės pensiją, būtų sulaukęs nacionalinės teisės aktais numatyto 65 metų amžiaus ir atitiktų kitus socialinės apsaugos srityje nustatytus kriterijus teisei į įmokomis grindžiamą senatvės pensiją įgyti, jei