Sujungtos bylos C-396/05, C-419/05 ir C-450/05

Doris Habelt ir kt.

prieš

Deutsche Rentenversicherung Bund

(Sozialgericht Berlin ir Landessozialgericht Berlin-Brandeburg prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Socialinė apsauga — Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 — III ir VI priedai — Laisvas asmenų judėjimas — EB 18, 39 ir 42 straipsniai — Senatvės išmokos — Įmokų mokėjimo už Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijos ribų laikotarpiai — Neeksportuojamumas“

Generalinės advokatės V. Trstenjak išvada, pateikta 2007 m. birželio 28 d.   I - 11900

2007 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas   I - 11948

Sprendimo santrauka

1. Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Bendrijos teisės aktai – Materialinė taikymo sritis – Senatvės išmokos ar išmokos išlaikytiniams

   (Tarybos reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 pastraipos c ir d dalys bei 4 straipsnis)

2. Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Senatvės išmokos – Vokietijos teisės aktų specialiosios taisyklės

   (EB 18, 39 ir 42 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 pastraipa bei VI priedo C skirsnio 1 punktas)

3. Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Bendrijos teisės aktai – Materialinė taikymo sritis – Senatvės išmokos ar išmokos išlaikytiniams

   (Tarybos reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 pastraipos c ir d dalys)

4. Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Bendrijos teisės aktai – Tarp valstybių narių sudarytų socialinės apsaugos konvencijų pakeitimas – Ribos

   (EB 39 ir 42 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1408/71 III priedo A skirsnis ir B skirsnio 35 punkto e dalis)

5. Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Senatvės išmokos – Vokietijos teisės aktų specialiosios taisyklės

   (EB 42 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 pastraipa bei VI priedo C skirsnio 1 punktas)

1.  Išmoka gali būti laikoma socialinės apsaugos išmoka tada, kai ji suteikiama gavėjams neatsižvelgiant į individualų ir diskrecinį asmeninių poreikių vertinimą, remiantis teisės aktais apibrėžta situacija ir kai ji yra susijusi su viena iš Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalyje aiškiai išvardytų sričių.

   Vokietijos senatvės pensijų, iš pradžių grindžiamų suinteresuotųjų asmenų įmokų mokėjimo laikotarpiais už Vokietijos Federacinės Respublikos ribų esančios teritorijos dalyse, kuriose atitinkamu laikotarpiu buvo taikomi Vokietijos Reicho socialinės apsaugos įstatymai, minėti mokėjimo laikotarpiai tokiais laikomi ne dėl karo, o todėl, kad įmokos buvo mokėtos pagal Vokietijos senatvės draudimo įstatymus. Kaip ir pensijos, grindžiamos laikotarpiais, susijusiais su dabartinės Vokietijos Federacinės Respublikos teritorija, minėtos išmokos yra finansuojamos šiuo metu dirbančių apdraustųjų asmenų įmokomis. Be to, tokių išmokų mokėjimas už Vokietijos Federacinės Respublikos ribų gyvenantiems asmenims nėra diskrecinis bent jau tiek, kiek senatvės pensijos draudimo teisinė sistema nurodo, kad pensijos, grindžiamos įmokų mokėjimo laikotarpiais teritorijos dalyse, kuriose buvo taikomi Vokietijos Reicho socialinės apsaugos įstatymai, paprastai mokamos užsienyje, kai iki 1950 m. gegužės 19 d. gimę asmenys, turintys teisę gauti pensiją, iki 1990 m. gegužės 19 d. nuolat įsikūrė užsienyje. Todėl tokios išmokos, atsižvelgiant į jų savybes, turi būti laikomos senatvės išmokomis arba išmokomis išlaikytiniams Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies c ir d punktų prasme.

   (žr. 63, 66, 67 ir 69 punktus)

2.  Reglamento Nr. 1408/71 VI priedo C skirsnio „Vokietija“ 1 punkto nuostatos prieštarauja asmenų judėjimo laisvei ir būtent EB 42 straipsniui tiek, kiek jos senatvės išmokų mokėjimo tikslais į įmokų, nuo 1937 m. iki 1945 m. mokėtų už Vokietijos Federacinės Respublikos ribų esančios teritorijos dalyse, kuriose buvo taikomi Vokietijos Reicho socialinės apsaugos įstatymai, laikotarpius leidžia atsižvelgti tik su sąlyga, kad gavėjas gyvena šioje valstybėje narėje.

   Iš tikro, Reglamento Nr. 1408/71 nuostatos, kuriomis siekiama užtikrinti, kad kompetentinga valstybė mokėtų socialinio draudimo išmokas net tada, kai apdraustasis, kuris dirbo tik savo kilmės valstybėje narėje, gyvena arba persikelia į kitą valstybę narę, neabejotinai padeda Europos Bendrijoje užtikrinti tiek laisvą darbuotojų judėjimą pagal EB 39 straipsnį, tiek Sąjungos piliečių judėjimą pagal EB 18 straipsnį. Taigi Vokietijos valdžios institucijų atsisakymas, skaičiuojant senatvės išmokas, atsižvelgti į įmokas, kurias suinteresuotieji asmenys sumokėjo per atitinkamus laikotarpius, jų naudojimąsi judėjimo laisve Sąjungoje padaro akivaizdžiai sunkesnį ar net trukdo ja naudotis ir todėl yra šios laisvės apribojimas.

   Reglamento Nr. 1408/71 II a priede minimų specialių neįmokinių išmokų atveju įgyvendindamas EB 42 straipsnį, Bendrijos teisės aktų leidėjas turėjo teisę priimti nuostatas, nustatančias socialinio draudimo išmokų eksportuojamumo principo išimtį. Būtent suteikiant su socialine aplinka glaudžiai susietas išmokas, teisėtai galima nustatyti sąlygą gyventi kompetentingos institucijos valstybėje. Taip aiškiai nėra tų socialinės apsaugos išmokų, kurioms taikoma šio reglamento 4 straipsnio 1 dalis, atveju, nes jos neatrodo susijusios su valstybei narei, kuri jas nustatė, būdinga socialine aplinka ir todėl tokios, kad jų taikymui būtų galima nustatyti gyvenamosios vietos sąlygą. Jei šiomis aplinkybėmis, siekiant nustatyti gyvenamosios vietos sąlygą, kompetentingai valstybei narei būtų leista remtis integravimo į šios valstybės narės socialinį gyvenimą motyvais, tiesiogiai būtų pažeistas pagrindinis Sąjungos tikslas skatinti asmenų judėjimą joje ir jų integraciją į kitų valstybių narių visuomenę.

   Be to, nors socialinės apsaugos sistemos finansinės darnos rimto pažeidimo pavojus gali pateisinti panašius apribojimus, Vokietijos vyriausybė neįrodė, kodėl gyvenamosios vietos perkėlimas iš Vokietijos gali apsunkinti Vokietijos socialinės apsaugos sistemos finansinius įsipareigojimus.

   (žr. 78, 79, 81–83, 85 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

3.  Išmoka gali būti laikoma socialinės apsaugos išmoka tada, kai ji suteikiama gavėjams neatsižvelgiant į individualų ir diskrecinį asmeninių poreikių vertinimą, remiantis teisės aktais apibrėžta situacija, ir kai ji yra susijusi su viena iš Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalyje aiškiai išvardytų sričių.

   Išmokų, grindžiamų įmokų mokėjimo pagal Vokietijos įstatymą dėl teisių į pensiją, įgytų mokant įmokas užsienyje, laikotarpiais, atveju šio įstatymo tikslas yra asmenis, kurie mokėjo įmokas šio įstatymo prasme, integruoti į Vokietijos pensijos draudimo teisinę sistemą, nes šie apdraustieji vertinami taip, lyg jie tuos laikotarpius būtų įgiję Vokietijoje. Be to, nors gali būti atvejų, kai pagal šį įstatymą mokamos išmokos gali būti laikomos skirtomis palengvinti sunkią padėtį, kilusią dėl su nacionalsocialistiniu režimu ir Antruoju pasauliniu karu susijusių įvykių, taip nėra pagrindinės bylos atveju. Be to, šių išmokų mokėjimas gavėjams, negyvenantiems Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje, nėra diskrecinis bent jau dėl to, kad senatvės pensijos teisinė sistema numato, jog pensijos už įmokų mokėjimo pagal Vokietijos įstatymą dėl teisės į pensiją, įgytos mokant įmokas užsienyje, laikotarpius paprastai mokamos užsienyje, jei gavėjai gimė iki 1950 m. gegužės 19 d. ir iki 1990 m. gegužės 19 d. nuolat įsikūrė užsienyje. Todėl tokios išmokos, atsižvelgiant į jų savybes, turi būti laikomos senatvės išmokomis ir išmokomis išlaikytiniams Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies c ir d punktų prasme.

   (žr. 107, 110–112 ir 114 punktus)

4.  1966 m. gruodžio 22 d. sudarytos Socialinės apsaugos konvencijoje numatytos teisės gauti senatvės išmokas praradimas pagal Reglamento Nr. 1408/71 III priedo A ir B skirsnių 35 punkto e papunktį ir 1995 m. spalio 4 d. Vokietijos Federacinės Respublikos ir Austrijos Respublikos sudarytą Socialinės apsaugos konvenciją, nors suinteresuotasis asmuo Austrijoje įsikūrė iki šioje valstybėje narėje įsigaliojant Reglamentui Nr. 1408/71, pažeidžia EB 39 ir 42 straipsnius. Todėl šios Reglamento Nr. 1408/71 ir 1995 m. Vokietijos-Austrijos konvencijos nuostatos prieštarauja EB 39 ir 42 straipsniams tiek, kiek jos, kai gavėjas gyvena Austrijoje, senatvės išmokų mokėjimo tikslais į įmokų, pagal Įstatymą dėl teisės į pensiją, įgytos mokant įmokas užsienyje, mokėtų Rumunijoje nuo 1953 m. iki 1970 m., laikotarpius leidžia atsižvelgti tik su sąlyga, kad gavėjas gyvena Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje.

   Iš tikro, Bendrijos teisės nuostatos gali būti taikomos profesinei veiklai už Bendrijos teritorijos ribų, jei darbo santykiai yra pakankamai glaudžiai susiję su Bendrijos teritorija. Šį principą reikia suvokti kaip apimantį ir tuos atvejus, kai darbo santykiai yra pakankamai susiję su valstybės narės teise ir dėl šios priežasties su atitinkamomis Bendrijos teisės normomis.

   (žr. 122, 124, 125 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

5.  Reglamento Nr. 1408/71 VI priedo C skirsnio „Vokietija“ 1 punkto nuostatos prieštarauja asmenų judėjimo laisvei ir būtent EB 42 straipsniui tiek, kiek jos senatvės išmokų mokėjimo tikslais į įmokų, pagal Įstatymą dėl teisės į pensiją, įgytos mokant įmokas užsienyje, mokėtų Rumunijoje nuo 1953 m. iki 1970 m., laikotarpius leidžia atsižvelgti tik su sąlyga, kad gavėjas gyvena Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje.

   (žr. 129 punktą ir rezoliucinės dalies 3 punktą)