GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT IŠVADA,
pateikta 2008 m. liepos 8 d.(1)
Byla C‑110/05
Europos Bendrijų Komisija
prieš
Italijos Respubliką
„Žodinės proceso dalies atnaujinimas – Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – EB 28 straipsnis – Laisvas prekių judėjimas – Naudojimo sąlygos – Nacionalinės teisės aktas, kuriuo draudžiama mopedais, motociklais, triračiais ir keturračiais motociklais traukti priekabą – Kiekybiniai apribojimai – Lygiaverčio poveikio priemonės – Pateisinimas – Kelių eismo saugumas – Proporcingumas“
1. Ar nacionalinės teisės aktas, nustatantis prekės „naudojimo sąlygas“, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į EB 28 straipsnį, ar vertinamas atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimu Keck ir Mithouard(2) nustatytus kriterijus taip pat kaip teisės aktas, nustatantis „pardavimo sąlygas“?
2. Iš esmės į tokį klausimą turi atsakyti Teisingumo Teismas nagrinėdamas šį ieškinį.
3. Remdamasi EB 226 straipsniu Europos Bendrijų Komisija pradėjo šią bylą dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš Italijos Respubliką. Komisijos nuomone, Italijos Respublika iš tikrųjų nevykdė įsipareigojimų pagal EB 28 straipsnį, įtraukdama į Kelių eismo taisykles teisės normą, draudžiančią mopedais, motociklais, triračiais ir keturračiais motociklais traukti priekabas(3).
4. Šioje byloje išvada pateikiama antrą kartą.
5. Iš pradžių Teisingumo Teismas nusprendė perduoti šią bylą penkių teisėjų kolegijai(4) ir priimti sprendimą nerengdamas posėdžio, nes nė viena šalis nebuvo pateikusi prašymo išklausyti jų žodines pastabas. 2006 m. spalio 5 d. generalinis advokatas P. Léger pateikė išvadą, po kurios buvo baigta žodinė proceso dalis. Jis padarė išvadą, kad, priėmusi ir palikusi galioti tokį teisės aktą, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 28 straipsnį.
6. Kadangi šis pasiūlymas iškėlė naujų EB 28 straipsnio taikymo srities klausimų, kurių vykstant procesui šalys neaptarė, 2007 m. kovo 7 d. Nutartimi Teisingumo Teismas nutarė atnaujinti žodinę proceso dalį ir perduoti bylą didžiajai kolegijai. Be to, jis pasiūlė ne tik šalims, bet ir kitoms nei Italijos Respublika valstybėms narėms atsakyti į šį klausimą:
„Kiek ir kokiomis aplinkybėmis nacionalinės nuostatos, reglamentuojančios ne prekės požymius, bet jos naudojimą, ir vienodai taikomos nacionalinėms ir importuojamoms prekėms, turi būti pripažįstamos kiekybiniams importo apribojimams lygiaverčio poveikio priemonėmis EB 28 straipsnio prasme?“
7. Be Komisijos ir Italijos Respublikos, savo pastabas pateikė Čekijos Respublika, Danijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Graikijos Respublika, Prancūzijos Respublika, Kipro Respublika, Nyderlandų Karalystė ir Švedijos Karalystė.
8. Šią išvadą sudaro dvi dalys.
9. Pirma, nurodysime kaip, mūsų nuomone, turi būti atsakyta į Teisingumo Teismo pateiktą klausimą.
10. Tam reikia atlikti bendrą su laisvu prekių judėjimu susijusių normų prasmės ir taikymo srities analizę. O tam būtina, sugrįžtant prie šiuo klausimu jau išreikštų požiūrių, išanalizuoti EB 28 straipsnio taikymo sritį ir kriterijus, leidžiančius konkrečią nacionalinę nuostatą laikyti kiekybiniam importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemone. Teisingumo Teismo pateiktas klausimas taip pat suteikia galimybę patikslinti minėto sprendimo Keck ir Mithouard taikymo sritį. Kaip žinoma, šį sprendimą buvo sunku aiškinti ir šią problemą pavykdavo išspręsti tik nagrinėjant kiekvieną konkretų atvejį.
11. Šioje išvadoje paaiškinsiu priežastis, dėl kurių manau, kad prekės naudojimo sąlygas reglamentuojančių nacionalinių priemonių nereikia nagrinėti atsižvelgiant į Teisingumo Teismo minėtoje byloje Keck ir Mithouard nustatytus kriterijus. Pažymėtina, kad šios nuostatos patenka į EB 28 straipsnio taikymo sritį ir jos gali būti laikomos EB sutartimi draudžiamomis kiekybiniams importo apribojimams lygiaverčio poveikio priemonėmis, jei jos trukdo patekti į atitinkamos prekės rinką.
12. Antra, atsižvelgdamas į šią analizę, išnagrinėsiu, ar Italijos Respublikai Komisijos pareikštas ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo yra pagrįstas.
13. Išnagrinėjus aptariamos priemonės poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai bus padaryta išvada, kad Italijos teisės aktas yra EB 28 straipsniu draudžiama kiekybiniam importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė, nes ji trukdo į Italijos rinką patekti kitose valstybėse narėse teisėtai pagamintoms ir parduodamoms priekaboms.
I – Teisinis pagrindas
A – Bendrijos teisė
1. EB sutartis
14. Pagal EB 28 straipsnį tarp valstybių narių uždraudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės.
15. Tačiau, remiantis EB 30 straipsniu, EB 28 straipsnis nedraudžia taikyti importo draudimų arba apribojimų, kurie yra pateisinami, būtent viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo, žmonių sveikatos bei gyvybės apsaugos sumetimais, su sąlyga, kad tokie draudimai arba apribojimai nėra savavališka diskriminacijos priemonė ar užslėptas valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimas.
2. Antrinė teisė
16. Direktyvoje 92/61/EEB(5) Bendrijos teisės aktų leidėjas nustatė dviračių ar triračių motorinių transporto priemonių Bendrijos tipo patvirtinimo procedūrą.
17. Pagal Direktyvos 92/61 1 straipsnio 2 ir 3 dalis šios transporto priemonės, kurioms taikoma ši direktyva, yra: mopedai(6), motociklai, triračiai bei keturračiai motociklai.
18. Kaip aiškiai matyti iš šios direktyvos konstatuojamųjų dalių, ši procedūra leidžia, pirma, užtikrinti geresnį vidaus rinkos veikimą, panaikinant technines prekybos kliūtis motorinių transporto priemonių sektoriuje, ir antra, padeda gerinti kelių eismo saugumą ir apsaugoti aplinką bei vartotojus(7).
19. Siekiant taikyti šią procedūrą, Direktyvoje 92/61 numatyta, kad reikia visiškai suderinti techninius reikalavimus, kuriuos turi atitikti šios transporto priemonės. Joje taip pat numatyta, kad techniniai reikalavimai, taikomi įvairioms šių transporto priemonių sudėtinėms dalims ir techninėms charakteristikoms, bus suderinti atskirosiose direktyvose(8).
20. Reikalavimai dėl šių motorinių transporto priemonių masės ir matmenų bei jų prikabinimo įrenginių ir priedų yra suderinti atitinkamai Direktyvose 93/93/EEB(9) ir 97/24/EEB(10).
21. Abiejų direktyvų preambulėse skelbiama, kad jose numatytų reikalavimų poveikis nėra įpareigoti valstybes nares, kurios savo teritorijoje dviratėmis arba triratėmis motorinėms transporto priemonėmis neleidžia traukti priekabos, iš dalies pakeisti savo teisės aktus(11).
B – Nacionalinė teisė
22. 1992 m. balandžio 30 d. Įstatyminio dekreto Nr. 285(12) (decreto legislativo n. 285) 53 straipsnyje mopedai apibrėžiami kaip bet kokios dviratės, triratės arba keturratės motorinės transporto priemonės; pastarosios sudaro „keturračių motociklų“ grupę.
23. Pagal Kelių eismo taisyklių 54 straipsnį automobiliai – tai motorinės transporto priemonės su bent keturiais ratais, išskyrus mopedus.
24. Pagal minėtų taisyklių 56 straipsnį priekabą galima traukti tik automobiliais, troleibusais ir traktoriais.
II – Ikiteisminė procedūra
25. Po susirašinėjimo su Italijos Respublika Komisija, manydama, kad, priėmusi nagrinėjamą teisės aktą, ši valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 28 straipsnį, 2003 m. balandžio 3 d. oficialiu pranešimu paragino ją pateikti savo pastabas.
26. Atsakydama 2003 m. birželio 13 d. rašte Italijos Respublika nurodė, kad įsipareigoja pakeisti nacionalinės teisės aktą tiek, kiek reikia, kad būtų pašalinta Komisijos nurodyta importo kliūtis. Ši valstybė narė, be kita ko, patikslino, kad šie pakeitimai susiję ne tik su transporto priemonių tipo patvirtinimu, bet ir su priekabų registravimu, eismu ir priekabų keliuose kontrole (patikrinimai).
27. Negavusi pranešimo apie priimtus pakeitimus Komisija 2003 m. gruodžio 19 d. nusiuntė Italijos Respublikai pagrįstą nuomonę, ragindama šią valstybę narę per du mėnesius nuo jos gavimo dienos imtis priemonių, reikalingų įsipareigojimams pagal EB 28 straipsnį įvykdyti. Kadangi į šią pagrįstą nuomonę nebuvo atsakyta, Komisija pagal EB 226 straipsnį pareiškė ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2005 m. kovo 4 dieną.
III – Ieškinys
28. Komisija Teisingumo Teismo prašo:
– konstatuoti, kad, uždraudusi mopedais traukti priekabas, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 28 straipsnį,
– priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
29. Italijos Respublika Teisingumo Teismo prašo atmesti ieškinį.
IV – Dėl Teisingumo Teismo pateikto klausimo
30. Taigi, kaip nurodžiau, atnaujinęs žodinę proceso dalį, Teisingumo Teismas pasiūlė šalims ir valstybėms narėms atsakyti į šį klausimą:
„Kiek ir kokiomis aplinkybėmis nacionalinės nuostatos, reglamentuojančios ne prekės požymius, bet jos naudojimą, ir vienodai taikomos nacionalinėms ir importuojamoms prekėms, turi būti pripažįstamos kiekybiniams importo apribojimams lygiaverčio poveikio priemonėmis EB 28 straipsnio prasme?“
A – Šalių ir valstybių narių siūlomi atsakymai
31. Komisija, Italijos Respublika, Čekijos Respublika, Danijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Graikijos Respublika, Prancūzijos Respublika, Kipro Respublika, Nyderlandų Karalystė ir Švedijos Karalystė pateikė rašytines ir žodines pastabas.
32. Komisija mano, kad prekės naudojimo sąlygos nustato sąlygas, kuriomis prekė gali būti naudojama. Tokios yra priemonės, ribojančios prekės naudojimą erdvės arba laiko atžvilgiu(13). Ši sąvoka taip pat apima atvejus, kai teisės aktai draudžia naudoti prekę.
33. Komisijos nuomone, siekiant nustatyti, ar nacionalinės teisės aktas dėl prekės naudojimo yra tarp valstybių narių draudžiama lygiaverčio poveikio priemonė EB 28 straipsnio prasme, konkrečiai nagrinėjant kiekvieną atvejį reikia atsižvelgti į šios priemonės tiesioginį arba netiesioginį, tikrą arba potencialų poveikį. Komisija neabejoja, kad visiškai arba beveik visiškai uždraudžiantis prekės naudojimą teisės aktas yra kiekybiniam apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė EB 28 straipsnio prasme(14).
34. Nyderlandų Karalystė reikalauja aiškiai apibrėžti EB 28 straipsnio taikymo sritį. Ji mano, kad šios nuostatos tikslas, būtent geras vidaus rinkos veikimas, nereiškia, kad atitinkama nacionalinei nuostatai, pavyzdžiui, dėl kelių eismo saugumo, taikomas EB 28 straipsnyje nustatytas draudimas(15). Ji taip pat nurodo, kad patekimas į rinką be kliūčių yra ypač svarbus.
35. Nyderlandų Karalystė pritaria generalinės advokatės J. Kokott išvadoje, pateiktoje Teisingumo Teismo nagrinėjamoje byloje Mickelsson ir Roos (C‑142/05), išreikštai nuomonei, kad į EB 28 straipsnio taikymo sritį nepatenka teisės normos, kuriomis nesiekiama ekonominių interesų apsaugos. Tačiau ji pažymi, kad yra tam tikrų tokio požiūrio trūkumų. Pirma, sunku aiškiai apibrėžti „naudojimo sąlygų“ sąvoką. Jei naudojimą reglamentuojanti nuostata reikalauja pritaikyti prekę, tai laikytina su prekių požymiais susijusiu reikalavimu.
36. Nyderlandų Karalystė taip pat mano, kad naujos EB 28 straipsnio taikymo išimčių kategorijos nustatymas sukeltų painiavos nacionaliniam teismui. Atsižvelgiant į tai, kokiai kategorijai priklauso konkreti nuostata, reikėtų taikyti vieną arba kitą kriterijų.
37. Nyderlandų Karalystė taip pat kritikuoja Teisingumo Teismo sprendimą Keck ir Mithouard, nes jame nepateikiamas tinkamas kriterijus, ir šiuo klausimu remiasi generalinio advokato M. Poiares Maduro išvada, pateikta byloje Alfa Vita Vassilopoulos ir Carrefour‑Marinopoulos(16). Be to, ji pažymi, kad taip pat kaip prekybos sąlygos, tam tikros naudojimo sąlygos gali turėti rimtų pasekmių prekybai Bendrijos viduje, ir abejoja praktine naujos išimties nustatymo nauda. Taigi Nyderlandų Karalystė siūlo pritaikyti „minimalistinį“ generalinio advokato F. G. Jacobs požiūrį, kurio jis laikosi išvadoje, pateiktoje byloje Leclerc‑Siplec(17), nors jis taip pat buvo nurodęs sunkumus, su kuriais susidurtų nacionaliniai teismai, taikydami šį požiūrį.
38. Priešingai nei Čekijos Respublika, Danijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Prancūzijos Respublika, Kipro Respublika, Švedijos Karalystė mano, kad minėtame sprendime Keck ir Mithouard pateikti kriterijai taikytini ir prekės naudojimą reglamentuojančioms priemonėms. Jos iš esmės teigia, kad vienodai taikomos nacionalinės nuostatos, ribojančios, bet nedraudžiančios prekės naudojimo, iš principo, nepatenka į sąvoką „apribojimas“ EB 28 straipsnio prasme. Tačiau, jų nuomone, šio principo gali būti nesilaikoma, įrodžius, kad nagrinėjamos priemonės visiškai draudžia naudoti prekę arba leidžia ją naudoti tik labai retais atvejais, apribodamos šios prekės patekimą į rinką.
39. Graikijos Respublika mano, kad vien tik prekės naudojimą reglamentuojantis teisės aktas negali sukliudyti valstybių narių tarpusavio prekybos. Vis dėlto ji pažymi, kad jeigu prekės naudojimas yra sudedamoji prekės judėjimo dalis, tai priemonės kvalifikavimas turi būti nagrinėjamas kiekvienu konkrečiu atveju, o dėl to atsirandančios kliūtys gali patekti į EB 28 straipsnio taikymo sritį.
40. Galiausiai, Italijos Respublika iš esmės mano, kad atsakymas į Teisingumo Teismo pateiktą klausimą taip pat priklauso nuo to, ar ši prekė gali būti naudojama kitais tikslais. Be to, ji atkakliai išreiškia susirūpinimą dėl kelių eismo saugumo ir Italijos reljefo ypatumų.
B – Vertinimas
41. Šioje byloje Teisingumo Teismas turi nustatyti, ar Italijos teisės aktas, draudžiantis jos teritorijoje naudoti konkrečią prekę, yra kiekybiniam importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė EB 28 straipsnio prasme, arba ar šis teisės aktas remiantis Teisingumo Teismo minėtame sprendime Keck ir Mithouard nustatytais kriterijais nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį dėl to, kad nustato prekės „naudojimo sąlygas“.
42. Šis klausimas ypač įdomus ir dėl to, kad kitoje byloje, būtent šiuo metu Teisingumo Teismo nagrinėjamoje minėtoje byloje Mickelsson ir Roos, pateiktas panašus klausimas.
43. Iš tikrųjų šioje byloje Teisingumo Teismo klausiama, ar EB 28 ir EB 30 straipsniai draudžia Švedijos teisės aktą, leidžiantį jūrų motorinių transporto priemones naudoti tik tam tikruose vandenyse. Šis teisės aktas skiriasi nuo mūsų byloje nagrinėjamos priemonės, nes apriboja prekės naudojimą, o ne visiškai draudžia jos naudojimą, kaip tai numatyta Italijos teisės akte.
44. Šioje byloje pateiktoje išvadoje generalinė advokatė J. Kokott siūlo pagal analogiją su „prekybos sąlygomis“ neįtraukti prekės „naudojimo sąlygų“ į EB 28 straipsnio taikymo sritį, jei yra įvykdytos Teisingumo Teismo minėtoje byloje Keck ir Mithouard nurodytos sąlygos(18).
45. Iš tikrųjų generalinė advokatė J. Kokott pažymi, kad nacionalinės teisės nuostatos dėl prekių naudojimo sąlygų ir jų prekybos sąlygų yra panašios savo pobūdžiu ir poveikio prekybai intensyvumu. Paprastai šiomis nuostatomis nesiekiama reglamentuoti valstybių narių tarpusavio prekybos. Jų pasekmės iš esmės pasireiškia tik importavus prekę ir jos turi tik netiesioginės įtakos jos pardavimui. Generalinės advokatės J. Kokott nuomone, būtų logiška taikyti minėtoje byloje Keck ir Mithouard priimtą sprendimą prekių naudojimą reglamentuojančioms priemonėms ir atitinkamai neįtraukti šių priemonių į EB 28 straipsnio taikymo sritį(19).
46. Vis dėlto generalinė advokatė J. Kokott paragino Teisingumo Teismą patikslinti ir papildyti minėtame sprendime Keck ir Mithouard nurodytas sąlygas ir pasiūlė priskirti nacionalines nuostatas, kurios draudžia naudoti prekę arba leidžia ją naudoti tik labai retais atvejais, EB 28 straipsnio taikymo sričiai tuo atveju, „jei jos kliudo (arba beveik kliudo) prekei patekti į rinką“(20).
47. Priminus tai, man atrodo svarbu nurodyti pagrindines Teisingumo Teismo praktikos dėl laisvo prekių judėjimo kryptis.
1. Teisingumo Teismo praktika dėl laisvo prekių judėjimo
48. Laisvas prekių judėjimas tarp valstybių narių yra vienas iš pagrindinių Bendrijos principų(21).
49. Be to, EB 3 straipsnio, esančio pirmoje Sutarties dalyje ,,Principai“, 1 dalies c punktas numato, kad siekiant šios Sutarties 2 straipsnyje nurodytų tikslų Bendrijos veiklos sritys apima vidaus rinką, kuriai būdingas kliūčių, ypač laisvam prekių judėjimui, tarp valstybių narių panaikinimas.
50. Taip pat EB 14 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ,,vidaus rinką sudaro vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje pagal šios Sutarties nuostatas užtikrinamas laisvas prekių judėjimas“.
51. Šį pagrindinį principą, be kita ko, įgyvendina EB 28 straipsnis.
52. Primenu, jog šioje nuostatoje numatyta, kad valstybių narių tarpusavio prekyboje uždraudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės.
53. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, priimtą po 1974 m. liepos 11 d. Sprendimo Dassonville(22), turi būti laikoma, kad šia nuostata siekiama pašalinti „bet kokius valstybių narių komercinės teisės aktus, galinčius tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai apriboti Bendrijos vidaus prekybą“(23).
54. Be to, Teisingumo Teismas 1979 m. vasario 20 d. Sprendime Rewe‑Zentral, vadinamajame „Cassis de Dijon“(24), aiškiai pripažino, kad nesant suderintų nacionalinės teisės aktų, vienodai nacionalinėms ir iš kitų valstybių narių importuotoms prekėms taikomos priemonės taip pat gali būti laikomos laisvo prekių judėjimo kliūtimis(25).
55. Teisingumo Teismo nuomone, šiuos apribojimus vis dėlto galima pateisinti vienu iš EB 30 straipsnyje išvardytų pagrindų arba vienu iš Teisingumo Teismo praktikoje(26) nurodytų privalomų reikalavimų su sąlyga, kad vienu ar kitu atveju šios priemonės užtikrina siekiamo tikslo įgyvendinimą ir kad jos neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti(27).
56. Minėtame Teisingumo Teismo sprendime Dassonville pateikta lygiaverčio poveikio priemonės samprata yra laba plati(28). Iš tikrųjų, pagal minėtą Teisingumo Teismo praktiką, nepaisant to, kad priemone nesiekiama reglamentuoti valstybių narių tarpusavio prekybos, Bendrijos teismui svarbus būtent jos tikrasis arba potencialus poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai. Taigi iš tikrųjų šis aiškinimas leido EB 28 straipsnio atžvilgiu įvertinti visas valstybių narių ekonominio protekcionizmo formas, nes Teisingumo Teismas gali nagrinėti visus nacionalinės teisės aktus, net nesusijusius su importu, galinčius riboti prekybą.
57. Stengdamasis apibrėžti tai, ką jis laiko piktnaudžiavimu EB 28 straipsniu, ir siekdamas išvengti per didelės įtakos valstybių narių teisės aktų leidybos įgaliojimams, apribodamas šios nuostatos taikymo sritį Teisingumo Teismas patvirtino naują požiūrį.
58. Pirma, Teisingumo Teismas stengėsi netaikyti EB 28 straipsnio tam tikriems teisės aktams, kuriais siekiama bendrojo intereso tikslo ir kurie visai nėra susiję su komercine veikla.
59. Be to, 1981 m. liepos 14 d. Sprendime Oebel(29) Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinės teisės aktas dėl naktinio darbo duonos ir konditerijos gaminių parduotuvėse yra teisėtas pasirinkimas ekonominės ir socialinės politikos atžvilgiu, kuris atitinka Sutartyje siekiamus bendrojo intereso tikslus. Jo nuomone, toks teisės aktas, „kuris atsižvelgiant į objektyvius kriterijus taikomas visoms nacionalinėje teritorijoje įsteigtoms atitinkamo sektoriaus įmonėms, netaikant nevienodo požiūrio dėl ūkio subjektų pilietybės ir nedarant skirtumo tarp prekybos suinteresuotos valstybės viduje ir eksporto valstybėje“, neapriboja valstybių narių tarpusavio prekybos ir todėl akivaizdžiai nėra EB 28 straipsniu draudžiama lygiaverčio poveikio priemonė(30).
60. 1982 m. kovo 31 d. Sprendime Blesgen(31) Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad teisės aktas, apribojantis alkoholinių gėrimų vartojimą, prekybą ir pasiūlą viešosiose vietose, neprieštarauja EB 28 straipsniui, nes šis, niekaip nesusijęs su prekių importu, teisės aktas netrukdo valstybių narių tarpusavio prekybai. Šia priemone nedaroma skirtumo tarp prekių pagal pobūdį arba kilmę ir ji neturi įtakos kitiems prekybos šiais spiritiniais gėrimais būdams. Teisingumo Teismas nusprendė, kad jos ribojamasis poveikis neviršijo prekybą reglamentuojančio teisės akto poveikio(32).
61. Antra, Teisingumo Teismas nusprendė iš naujo peržiūrėti savo praktiką. Minėtame sprendime Keck ir Mithouard jo požiūris pasikeitė. Iš tikrųjų šiame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, jog būtina patikslinti savo praktiką šiuo klausimu, „nes (jo nuomone) ūkio subjektai vis dažniau remiasi (EB 28) straipsniu ginčydami bet kokius teisės aktus, kurie riboja jų prekybos laisvę, net jeigu šie aktai netaikomi gaminiams iš kitų valstybių narių“(33).
62. Šioje byloje buvo nagrinėjamas Prancūzijos teisės aktas, draudžiantis perparduoti nuostolingai. Pripažinęs, kad tokie teisės aktai gali apriboti importuotų prekių pardavimo apimtį, nes jie atima iš ūkio subjektų galimybę naudotis vienu iš pardavimo skatinimo būdų, Teisingumo Teismas klausė, „ar tokios galimybės pakanka, kad aptariamus teisės aktus būtų galima laikyti kiekybiniam importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemone“(34) EB 28 straipsnio prasme.
63. Siekdamas atsakyti į šį klausimą, Teisingumo Teismas atskyrė dvi teisės aktų kategorijas, būtent teisės aktus, nustatančius sąlygas, kurias turi atitikti prekės, ir teisės aktus, apribojančius arba draudžiančius tam tikras pardavimo sąlygas. Kiekvienos kategorijos atžvilgiu Teisingumo Teismas numatė skirtingą kontrolės tvarką.
64. Pirmą kategoriją sudaro teisės aktai, be kita ko, susiję su prekės pavadinimu, forma, dydžiu, svoriu bei sudėtimi, pristatymu, ženklinimu ir pakuote, kurie skiriasi nuo nustatytų reikalavimų kilmės valstybėje narėje(35).
65. Šioje byloje Teisingumo Teismas patvirtino klasikinę savo praktiką, nustatytą minėtame sprendime Cassis de Dijon, pagal kurią šie teisės aktai, net jeigu jie vienodai taikomi visoms prekėms, patenka į EB 28 straipsnio taikymo sritį(36).
66. Iš tikrųjų prekybos kliūtys išplaukia iš pareigos pritaikyti iš kitų valstybių narių įvežamas prekes prie sąlygų, nustatytų pardavimo valstybėje narėje. Dėl to, kad tokiame teisės akte reikalaujama nustatyti naujas sąlygas arba, pavyzdžiui, pakeisti prekės sudėtį, importuotojas patiria papildomų išlaidų ir susiduria su papildomais sunkumais.
67. Antrą kategoriją sudaro teisės aktai, kurie apriboja arba draudžia „tam tikras prekybos sąlygas“. Teisingumo Teismas neapibrėžė šios sąvokos. Vis dėlto, atsižvelgiant į jo praktiką, galima padaryti jų neišsamų sąrašą. Be minėtame sprendime Keck ir Mithouard numatyto draudimo perparduoti nuostolingai, Teisingumo Teismas mano, kad „prekybos sąlygos“ – teisės aktai, ribojantys tik tam tikrus pardavimo skatinimo būdus, pavyzdžiui, draudžiantys reklamą per televiziją tam tikrame sektoriuje arba skirtą tam tikrai auditorijai(37), arba teisės aktai, leidžiantys prekiauti konkrečiomis prekėmis tik tam tikroms įmonėms(38) arba, pavyzdžiui, teisės aktai, reglamentuojantys parduotuvių darbo laiką(39).
68. Nuo šiol šie teisės aktai nebepatenka į EB 28 straipsnio taikymo sritį, nes nenustato tiesioginio arba paslėpto diskriminavimo nacionalinės pramonės naudai.
69. Galima konstatuoti, kad šių priemonių tikslas – komercinės veiklos vykdymas. Jos yra bendrojo pobūdžio ir vienodai veikia prekybą prekėmis, įvežtomis iš kitų valstybių narių, ir nacionalinėmis prekėmis. Šie teisės aktai tiesiogiai nenustato nagrinėjamos prekės patekimo į rinką sąlygų, tačiau jie gali netiesiogiai daryti poveikį importui, nes gali iš esmės sumažinti pardavimą.
70. Taigi, nukrypdamas nuo savo ankstesnės praktikos, Teisingumo Teismas nusprendė, kad šie teisės aktai nėra lygiaverčio poveikio priemonės EB 28 straipsnio prasme, nes jie taikomi „visiems atitinkamiems ūkio subjektams, savo veiklą vykdantiems nacionalinėje teritorijoje“, ir „daro vienodą teisinį ir faktinį poveikį nacionalinių prekių ir prekių iš kitų valstybių narių prekybai“(40).
71. Be to, Teisingumo Teismas patikslino, kad jei šios sąlygos yra įvykdytos, „tokių teisės aktų taikymas gaminiams iš kitos valstybės narės, atitinkantiems šios valstybės priimtas taisykles, nesudaro kliūčių jiems patekti į rinką ar to patekimo neapsunkina labiau nei nacionaliniams gaminiams“(41).
72. Kodėl Teisingumo Teismas daro skirtumą tarp dviejų teisės aktų kategorijų?
73. Iš principo turi būti leidžiama eksportuoti prekes, kad ir koks būtų jų pavadinimas, forma, ženklinimas ir pakuotė, į visas valstybes nares, jeigu jos visais šiais aspektais atitinka savo kilmės valstybės narės nustatytus reikalavimus. Importo valstybės teisės aktų taikymas yra teisėtas tik tuo atveju, jei jį galima pateisinti viršesniu bendrojo intereso pagrindu. Kalbama apie tai, kad nereikia nustatyti daugiau negu būtina prekių pateikimo į importo valstybės narės rinką kliūčių ir taip išvengti nacionalinės pramonės apsaugos.
74. Atvirkščiai, kai šios prekės patenka į importo valstybės narės rinką, joms reikia taikyti šioje valstybėje galiojančias „prekybos taisykles“. Šiuo atžvilgiu jos turi būti vertinamos taip pat kaip ir nacionalinės prekės.
75. Tokį atskyrimą, kaip mums atrodo, nulėmė siekis užtikrinti subalansuotą teisės sistemą. Iš tikrųjų išnagrinėjus Teisingumo Teismo praktiką matyti, kad yra paslėptas prieštaravimas tarp Bendrijos teismo noro suteikti EB 28 straipsniui „apsaugos“ nuo įvairių valstybių narių ekonominio protekcionizmo formų „barjero“ vaidmenį ir Teisingumo Teismo susirūpinimo, kad nebūtų kišamasi į kai kurias šių valstybių vidaus politikos sritis.
76. Šiuo atžvilgiu nagrinėjama byla yra labai svarbi sprendžiant šį probleminį klausimą.
77. Aiškiau netapo ir atsižvelgus į minėtą sprendimą Keck ir Mithouard. Daugelis apgailestavo dėl jame esančių prieštaravimų, motyvacijos ir aiškumo stokos(42). Taikant šiame sprendime pateiktus kriterijus, buvo susidurta su daugybe aiškinimo sunkumų, į kuriuos Teisingumo Teismas turėjo atsižvelgti ir kuriuos turėjo spręsti kiekvienu konkrečiu atveju.
78. Paminėsime du šios Teisingumo Teismo praktikos kritikos aspektus.
79. Pirma, kaip ir kiti iki manęs, manau, kad nereikia atskirti skirtingų priemonių kategorijų(43).
80. Iš tikrųjų, nors teisėta stengtis apibrėžti įvairių priemonių kategorijų poveikio rinkai prielaidas, apribojimo buvimą taip pat gali lemti kiti veiksniai, kaip antai nagrinėjamo teisės akto taikymo būdas ir jo konkretus poveikis prekybai.
81. Taigi Teisingumo Teismo padarytas atskyrimas gali būti dirbtinis, ir dėl to šias įvairias priemonių kategorijas skirianti riba gali tapti neaiški(44). Tam tikrais atvejais Teisingumo Teismas „prekybos sąlygomis“ laiko prekių požymius reglamentuojančius teisės aktus(45). Kitais atvejais jis aiškina su prekės pardavimo sąlygomis susijusias priemones kaip su prekės požymiais susijusias taisykles. Taip, be kita ko, yra reklamą reglamentuojančių priemonių atveju, kai jos nustato reikalavimus prekės pakuotei(46). Galiausiai, kartais Teisingumo Teismas nedaro tokio skirtumo ir analizuoja tik teisės akto poveikį(47). Šie pavyzdžiai įrodo, su kokiais sunkumais gali susidurti Teisingumo Teismas vertindamas kai kurias priemones. Taigi, mūsų nuomone, sunku vertinti atsižvelgiant į šias kategorijas, nes praktikoje nacionalinis ir Bendrijos teismai gali susidurti su labai įvairiais teisės aktais, kuriuos jie turi vertinti atsižvelgdami į kiekvieno nagrinėjamo atvejo aplinkybes.
82. Antra, pateikdama naujus kriterijus ir nustatydama skirtingą kontrolės tvarką atsižvelgiant į nagrinėjamos priemonės rūšį, ši Teisingumo Teismo praktika lemia tai, kad laisvo prekių judėjimo apribojimai vertinami kitaip nei kitoms judėjimo laisvėms taikoma tvarka(48).
83. Iš tikrųjų, kaip bus matyti, šių įvairių laisvių apribojimai vertinami remiantis vieninteliu, būtent patekimo į rinką kliūčių sudarymo, kriterijumi. Todėl kitokio požiūrio taikymas laisvo prekių judėjimo srityje, mūsų nuomone, nesuderinamas su Europos bendrosios rinkos kūrimo ir Sąjungos pilietybės formavimo reikalavimais.
84. Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, man atrodo, kad minėtame Teisingumo Teismo sprendime Keck ir Mithouard pateikti kriterijai nepaaiškina EB 28 straipsnio taikymo srities ir nepalengvina jo įgyvendinimo.
85. Vis dėlto pritariu generalinio advokato M. Poiares Maduro nuomonei, kad šiuo metu reikia dar kartą peržiūrėti šią Teisingumo Teismo praktiką(49).
86. Taip pat nemanau, kad ją reikia taikyti teisės aktams, kurie kaip nagrinėjamoje pagrindinėje byloje reglamentuoja prekių „naudojimo sąlygas“.
2. Priežastys, dėl kurių nesutinku su minėto sprendimo Keck ir Mithouard taikymu priemonėms, reglamentuojančioms prekių naudojimo sąlygas
87. Taikant minėtą sprendimą Keck ir Mithouard teisės aktams, kurie reglamentuoja prekių naudojimo sąlygas, mano nuomone, būtų susidurta su tam tikromis problemomis, nors atrodo, kad visiškai pakaktų „klasikinio“ Teisingumo Teismo „analizės metodo“.
88. Pirmiausia, dėl tokio sprendimo reikėtų įvesti naują EB 28 straipsnio taikymo išimčių kategoriją. Tačiau su tuo nesutinku dėl kelių priežasčių.
89. Pirma, nesu tikras, kad priežasčių, dėl kurių Teisingumo Teismas neįtraukė į EB 28 straipsnio taikymo sritį prekių naudojimo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų, taip pat pasitaiko jų naudojimo sąlygas reglamentuojančių priemonių atveju. Iš tikrųjų, jei neklystu, Teisingumo Teisme nėra pareikšta labai daug ieškinių dėl šios rūšies priemonių.
90. Antra, kaip jau pažymėjau, mano nuomone, įvairių teisės aktų kategorijų atskyrimas yra nepagrįstas. Toks veiksmas yra dirbtinis ir gali suklaidinti nacionalinį teismą.
91. Galiausiai, manau, kad nacionalinių priemonių, reglamentuojančių ne tik prekių pardavimo, bet taip pat jų naudojimo sąlygas, neįtraukimas į EB 28 straipsnio taikymo sritį neatitinka Sutartimi siekiamo tikslo, būtent sukurti bendrąją ir integruotą rinką. Mano nuomone, toks sprendimas pažeistų EB 28 straipsnio veiksmingumą, nes valstybėms narėms vėl suteikiama galimybė priimti teisės aktus tose srityse, kurias teisės aktų leidėjas, atvirkščiai, norėjo priskirti Bendrijos kompetencijai. Tačiau Europos integracija ir Europos bendrosios rinkos kūrimas neturi vykti šia linkme. Iš tikrųjų prekės turi be kliūčių judėti bendrojoje rinkoje, o valstybės narės turi pateisinti vienaip ar kitaip kliūtis valstybių narių tarpusavio prekybai sudarančias nacionalines priemones.
92. Antra, manau, kad netikslinga apriboti Teisingumo Teismo atliekamos priemonių, kurios iš tikrųjų gali labai kliudyti valstybių narių tarpusavio prekybai, kontrolės.
93. Iš tikrųjų, mano nuomone, visiškai pakanka Teisingumo Teismo kontrolės, atliktos remiantis minėtose bylose Dassonville ir Cassis de Dijon apibrėžta „klasikiniu analizės metodu“, ir nematau jokių priežasčių, dėl kurių reikėtų jos atsisakyti.
94. Šis analizės metodas leidžia Teisingumo Teismui ne tik kontroliuoti, kaip valstybės narės laikosi Sutarties nuostatų, bet ir pastarosioms palieka jų teisėtų interesų apsaugai reikalingą veiksmų laisvę.
95. Iš tikrųjų primintina, jog siekdami išvengti prekybos liberalizavimo įtakos kitų bendrųjų interesų siekimui, Bendrijos teisės aktų leidėjas ir Teisingumo Teismas numatė laisvo prekių judėjimo principo išimtis(50).
96. Todėl EB 30 straipsnyje nustatytas pagrindų, kuriais valstybės narės gali remtis, nustatydamos laisvo prekių judėjimo apribojimus, sąrašas. Šis sąrašas yra išsamus ir jį reikia aiškinti griežtai(51).
97. Kartu Teisingumo Teismas savo praktikoje apibrėžė „privalomuosius bendrojo intereso reikalavimus“, kuriems priskirtinas siekis apsaugoti aplinką arba vartotojus(52). Tačiau, nesant teisės aktų suderinimo Bendrijos lygiu, patvirtinta nacionalinė priemonė, kuria siekiama apsaugoti aplinką, gali būti laikoma „privalomu reikalavimu“, galinčiu pagal minėtą sprendimą Cassis de Dijon apriboti EB 28 straipsnio taikymą.
98. Tai, kad teisės aktų leidėjas ir Bendrijos teismas pripažįsta atvejus, kai galima teisėtai apriboti laisvą prekių judėjimą, vis dėlto nesuteikia valstybėms narėms carte blanche (visiškos veiksmų laisvės). Iš tikrųjų net jei valstybių narių patvirtintas priemones galima pateisinti bendrojo intereso motyvais, jos vis dėlto turi būti būtinos ir proporcingos(53).
99. Be to, šis analizės metodas leidžia Teisingumo Teismui užtikrinti visų valstybių narių patvirtintų priemonių teisminę kontrolę.
100. Ši kontrolė yra būtina. Iš tikrųjų reikia įsitikinti, ar valstybės narės atsižvelgia į tai, kaip jų patvirtintos taisyklės gali paveikti laisvą prekių judėjimą ir galimybę rinkos dalyviams naudotis judėjimo laisvėmis. Taip pat reikia užtikrinti, kad nacionaliniai teismai nebūtų verčiami neįtraukti į šioje nuostatoje įtvirtintą draudimo taikymo sritį pernelyg daug nuostatų. Todėl apribojimo sąvoką reikia aiškinti plačiai.
101. Vis dėlto kartu teismo kontrolė turi likti ribota, nes Teisingumo Teismas neturi nuolat ginčyti apsaugos priemonių, kurias gali patvirtinti valstybės narės. Būtent vykdydamas proporcingumo kontrolę Teisingumo Teismas gali suderinti interesus, susijusius su vidaus rinkos kūrimu, su valstybių narių teisėtų interesų apsauga(54).
102. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, nematau priežasčių atsisakyti šio analizės metodo ir suteikti pirmenybę sprendimui, kuris, galiausiai, iš dalies panaikintų vienos iš pagrindinių Sutarties nuostatų turinį.
103. Trečia, manau, kad minėto sprendimo Keck ir Mithouard negalima taikyti ir prekės naudojimą draudžiančiam teisės aktui ar jos naudojimo sąlygas nustatančiam teisės aktui.
104. Iš tikrųjų šioje byloje nagrinėjamas teisės aktas, kuriuo draudžiama visiškai naudoti prekę ir taip ji daroma nereikalinga, iš esmės laikytinas laisvo prekių judėjimo kliūtimi. Net vienodai taikomas nacionalinėms ir importuotoms prekėms, šis teisės aktas sudaro kliūčių pastarosioms patekti į rinką. O tai yra akivaizdus apribojimas ir reikalauja kartu EB 28 ir 30 straipsniais grindžiamo nagrinėjimo.
105. Taip, mano nuomone, yra priemonių, nustatančių naudojimo sąlygas, atveju. Net jei priemonėmis iš esmės nesiekiama reglamentuoti valstybių narių tarpusavio prekybos, jos vis dėlto gali daryti poveikį prekybai Bendrijoje, nes daro įtaką atitinkamos prekės patekimui į rinką. Taigi, mano nuomone, šią priemonių rūšį geriau nagrinėti atsižvelgiant į Sutarties normas, o ne jos neįtraukti į jos taikymo sritį.
106. Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad prekės naudojimą reglamentuojančios nacionalinės nuostatos neturi būti vertinamos remiantis minėtame sprendime Keck ir Mithouard Teisingumo Teismo pateiktais kriterijais, o turi būti nagrinėjamos EB 28 straipsnio atžvilgiu.
107. Bendrijos teismas, mano nuomone, nagrinėjimą turi atlikti remdamasis visiems judėjimo laisvių apribojimams bendru kriterijumi, kuris nustatytas atsižvelgiant į EB 28 straipsnyje siekiamą tikslą, o būtent – patekimo į rinką kriterijumi(55).
3. Patekimo į rinką kriterijumi grindžiama teisminė kontrolė
108. Primenu, kad pagal EB 28 straipsnį Sutartis draudžia „lygiaverčio poveikio priemones“ tarp valstybių narių(56). Atliekant nacionalinės teisės akto teisminę kontrolę, Sutarties tekstą ir prasmę labiau atitiktų konkretus šio teisės akto poveikio rinkai įvertinimas.
109. Taigi mano siūlomas kriterijus – tai bendrasis kriterijus, grindžiamas labiau priemonės poveikiu patekimui į rinką negu nagrinėjamo teisės akto tikslu. Šis kriterijus taikytinas visoms teisės aktų rūšims, nesvarbu, ar kalbama apie reikalavimus, susijusius su prekės požymiais, pardavimo sąlygomis arba naudojimo sąlygomis.
110. Minėtas kriterijus susijęs su klausimu, kiek nacionalinės teisės aktas trukdo valstybių narių prekybai(57).
111. Pagal šį kriterijų nacionalinės teisės aktas laikytinas Sutartimi draudžiama kiekybiniam apribojimui lygiaverčio poveikio priemone, jeigu ji draudžia, kliudo arba dėl jos prekėms iš kitų valstybių narių tampa sudėtingiau patekti į rinką.
112. Taikydamos tokį kriterijų, valstybės narės privalo tik pateisinti valstybių narių tarpusavio prekybą trukdančias priemones. Tai leistų tinkamai suderinti bendrosios rinkos gero veikimo reikalavimus su reikalavimais, susijusiais su būtinybe laikytis suverenios valstybių narių kompetencijos.
113. Dėl šio kriterijaus taikymo pritariu Komisijos nuomonei, kad Bendrijos teismas turi nagrinėti kiekvieną konkretų atvejį. Atlikdamas šią kontrolę, Teisingumo Teismas in concreto nagrinėja valstybių narių tarpusavio prekybos kliūties, kurią sukuria patekimą į rinką apribojantį priemonė, apimtį.
114. Teisingumo Teismo praktikos nagrinėjimas suteikia tam tikros informacijos apie tokio kriterijaus taikymą.
115. Pirma, atvirai diskriminuojančios priemonės akivaizdžiai kliudo valstybių narių tarpusavio prekybai. Tokias priemones draudžia EB 28 straipsnis.
116. Antra, reikia išnagrinėti kitų priemonių kategorijų konkretų poveikį prekybai, tačiau atlikdamas analizę Teisingumo Teismas neturi atlikti sudėtingo ekonominio vertinimo. Iš tikrųjų, Teisingumo Teismo nuomone, pagal EB 28 straipsnį nedaroma skirtumo tarp teisės aktų, kurie pagal savo poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai intensyvumą gali būti laikomi kiekybiniam apribojimui lygiaverčio poveikio priemonėmis(58).
117. Tačiau Teisingumo Teismas turi turėti pakankamai duomenų, kad galėtų nustatyti, jog šios priemonės kliudo arba riboja valstybių narių tarpusavio prekybą. Iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad tik hipotetinio(59) arba visiškai neaiškaus ir netiesioginio(60), arba tik nedidelio(61) poveikio nepakanka tam, kad priemonės būtų priskirtos EB 28 straipsniu draudžiamoms kiekybiniam apribojimui lygiaverčio poveikio priemonėms. Taigi ši kliūtis nebūtinai turi būti egzistuojanti ir rimta, tačiau ji turi būti bent jau tikėtina. Taip yra, pavyzdžiui, vienodai taikomų priemonių, nustatančių su prekės požymiais susijusias sąlygas, atveju.
118. Taikant vienodą ir paprastą patekimo į rinką kriterijų galima suvienodinti įvairių judėjimo laisvių apribojimų kontrolės tvarką. Iš tikrųjų, kaip pažymėjau, minėtame sprendime Keck ir Mithouard nustatyti kriterijai lėmė tai, kad laisvo prekių judėjimo apribojimai, palyginti su kitomis laisvėmis, vertinami kitaip. Tačiau Europos bendrosios rinkos kūrimo ir Europos pilietybės formavimo reikalavimų atžvilgiu reikalaujama taikyti bendrą požiūrį į šias įvairias laisves.
119. Akivaizdu, kad prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimo laisvės ne visiškai sutampa. Tačiau šių įvairių laisvių apribojimai vertinami vienodai, nes šis vertinimas grindžiamas tuo, kad egzistuoja patekimo į rinką kliūtys.
120. Laisvo asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimo srityse Teisingumo Teismas nagrinėja, ar ginčijama priemonė draudžia, kliudo naudotis nagrinėjama laisve arba dėl jos šis naudojimasis tampa mažiau patrauklus, ir laiko prieštaraujančiu Sutarčiai teisės aktą, kuris, pavyzdžiui, daro poveikį darbuotojo patekimui į darbo rinką arba trukdo kapitalui patekti į finansų rinką.
121. Neseniai Teisingumo Teismas tai priminė sprendime Prancūzų bendruomenės vyriausybė ir Valonijos vyriausybė, kuriame nurodė, kad „EB 39 ir EB 43 straipsniai draudžia bet kokią nacionalinę priemonę, kuri, nors ir taikoma nediskriminuojant dėl pilietybės, gali kliudyti Bendrijos piliečiams pasinaudoti Sutartimi garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis arba dėl kurios naudojimasis jomis gali tapti mažiau patrauklus“(62).
122. Šioms priemonėms priskiriamos ir tos, kurios, nors ir taikomos vienodai, daro poveikį vertimosi atitinkama veikla būdui ir neleidžia ūkio subjektui veiksmingai konkuruoti dėl patekimo į rinką(63).
123. Minėtame sprendime CaixaBank France Teisingumo Teismas nusprendė, kad Prancūzijos teisės aktas, draudžiantis mokėti palūkanas už sąskaitose laikomus indėlius iki pareikalavimo, yra apribojimas EB 43 straipsnio prasme, nes jis sudaro „rimtą kliūtį“ kitoms nei Prancūzija valstybių narių bendrovėms, siekiančioms „vykdyti savo veiklą“, ribodamas jų patekimą į Prancūzijos rinką(64).
124. Kalbant apie laisvą paslaugų teikimą, reikia nurodyti, jog Teisingumo Teismas sprendime Fidium Finanz(65) dėl Vokietijos teisės akto, nustatančio reikalavimą gauti išankstinį leidimą valstybėje narėje, kurioje yra teikiamos paslaugos, nusprendė, kad ginčijamos taisyklės kliudo ūkio subjektams, būtent trečiosiose valstybėse įsteigtoms bendrovėms, kurie neatitinka Vokietijos įstatymu nustatytų reikalavimų, patekti į Vokietijos finansų rinką(66).
125. Toje pačioje byloje, nors laisvo kapitalo judėjimo aspektas buvo pripažintas antraeilis pagal svarbą, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad dėl šio teisės akto Vokietijoje įsteigtiems klientams buvo sudėtingiau pasinaudoti už Europos ekonominės erdvės ribų įsteigtų bendrovių siūlomomis finansinėmis paslaugomis, o tai lėmė su šių paslaugų teikimu susijusių tarptautinių finansinių srautų sumažėjimą(67).
126. Galiausiai dėl laisvo darbuotojų judėjimo Teisingumo Teismas sprendime Graf(68) nusprendė, kad net vienodai taikoma nuostata, kuri trukdo arba atgraso valstybės narės pilietį palikti kilmės valstybę tam, kad pasinaudotų teise laisvai judėti, sudaro kliūčių šiai laisvei. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas priminė, jog „tam, kad (nagrinėjamos priemonės) galėtų būti tokiomis kliūtimis, reikia, kad jos nustatytų darbuotojų patekimo į darbo rinką sąlygas“(69). Būtent taip jis jau buvo nusprendęs sprendime Bosman (70) dėl teisės akto, reglamentuojančio profesionalaus futbolininko perėjimą iš vieno klubo į kitą(71).
127. Šie teisės aktai yra Sutartimi draudžiami apribojimai, nes, sudarydami kliūtis patekti į rinką naujiems ūkio subjektams, jie objektyviai sudaro judėjimo laisvių kliūtis. Dėl tokių priemonių atitinkama rinka nesivysto, o tai reiškia, kad savo pobūdžiu jos prieštarauja judėjimo laisvėms ir konkurencijai, kuriomis būtent grindžiama bendra rinka(72).
128. Laisvo prekių judėjimo srityje prekės patekimo į rinką kriterijus yra Teisingumo teismo taikomo požiūrio pagrindas.
129. Minėtame sprendime Dassonville Teisingumo Teismas apibrėžė lygiaverčio poveikio priemonės sąvoką kaip „bet kokius valstybių narių komercinės teisės aktus, galinčius <...> apriboti Bendrijos vidaus prekybą“(73). Po to minėtame sprendime Keck ir Mithouard Teisingumo Teismas nusprendė, kad tam tikras prekybos sąlygas draudžiančios arba ribojančio nacionalinės nuostatos nepatenka į EB 28 straipsnio taikymo sritį, jei jos „nesudaro kliūčių (patekti į rinką prekėms iš kitos valstybės narės) arba to patekimo neapsunkina labiau nei nacionalinėms prekėms(74). Taigi, atskirdamas įvairias priemonių kategorijas, Teisingumo Teismas siekė nustatyti sąlygas, kuriomis kiekviena kategorija gali paveikti patekimą į rinką(75).
130. Iš tikrųjų yra daugybė Teisingumo Teismo sprendimų, kuriuose remiamasi šiuo kriterijumi, pavyzdžių. Pavyzdžiui, sprendime Gourmet International Products(76) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad teisės aktas, kuriuo draudžiamas bet koks vartotojams skirtos alkoholinių gėrimų reklamos platinimas, sudaro kliūčių valstybių narių tarpusavio prekybai, patenka į EB 28 straipsnio taikymo sritį, nes apsunkina prekių iš kitų valstybių narių patekimą į rinką labiau nei nacionalinėms prekėms(77). Minėtame sprendime De Agostini ir TV‑Shop dėl visiško vaikams skirtos televizijos reklamos draudimo Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad nacionalinės teisės aktas, kuris draudžia reklamuotojui naudoti vienintelę leidžiančią jam patekti į nagrinėjamą rinką skatinimo formą, gali būti laikomas kiekybiniam apribojimui lygiaverčio poveikio priemone(78).
131. Kaip pažymėjo generalinis advokatas A. Tizzano išvadoje, pateiktoje minėtoje byloje CaixaBank France, Teisingumo Teismo praktikoje, susijusioje su laisvu prekių judėjimu, ir Teisingumo Teismo praktikoje, taikomoje kitų laisvių atžvilgiu, taikomas tas pats kriterijus(79).
132. Naudojant tą patį kriterijų visoms laisvėms, lengviau išsprendžiami atvejai, kai priemonės, kurias Teisingumo Teismas nagrinėja, atsižvelgdamas į laisvą prekių judėjimą, gali būti taip pat laikomos kitų judėjimo laisvių apribojimais.
133. Nors Teisingumo Teismas dažnai nagrinėja šio tipo priemones atsižvelgdamas tik į vieną iš pagrindinių laisvių(80), vis dėlto yra buvę, kad jis nusprendė, jog, pavyzdžiui, laisvo prekių judėjimo ir laisvo paslaugų teikimo aspektai yra glaudžiai susiję, ir todėl kartu nagrinėjo aptariamą apribojimą atsižvelgdamas į EB 28 ir 49 straipsnius.
134. Sprendime Canal Satélite Digital(81) Teisingumo Teismas nusprendė, kad teisės aktas, nustatantis reikalavimą iš anksto gauti leidimą tam tikrai įrangai parduoti ir aptarnauti, prieštarauja laisvo prekių judėjimo ir laisvo paslaugų teikimo principams, nes dėl procedūros trukmės ir patiriamų išlaidų jis gali atgrasyti suinteresuotus ūkio subjektus tęsti savo projektą(82).
135. Be to, taip pat susiduriame su atvejais, kai kitų judėjimo laisvių sričiai Teisingumo Teismas pagal analogiją taiko minėtame sprendime Keck ir Mithouard pateiktus kriterijus. Sprendime Alpine Investments(83) dėl paslaugų teikimo laisvės Bendrijos teismas aiškiai pažymėjo tą aplinkybę, kad, skirtingai nei minėtoje byloje Keck ir Mithouard, šioje byloje nagrinėjamas draudimas „tiesiogiai (lemia) patekimą į kitų valstybių narių paslaugų rinkas ir gali kliudyti paslaugų prekybai Bendrijoje“(84).
136. Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad nacionalinės teisės aktas gali būti Sutartimi draudžiama kiekybiniam apribojimui lygiaverčio poveikio priemone, jeigu jis sudaro kliūčių prekei patekti į rinką, neatsižvelgiant į tai, koks yra nagrinėjamos priemonės tikslas.
137. Taigi, atsakydamas į Teisingumo Teismo šioje byloje pateiktą klausimą, manau, kad nacionalinės nuostatos, reglamentuojančios prekės naudojimo sąlygas, kurios vienodai taikomos nacionalinėms ir iš kitų valstybių narių importuotoms prekėms, laikytinos kiekybiniam importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemonėmis EB 28 straipsnio prasme, jei kliudo atitinkamai prekei patekti į rinką.
138. Atsižvelgdamas būtent į šiuos argumentus, išnagrinėsiu aptariamos priemonės suderinamumą su pagal EB 28 straipsnį garantuojamu laisvo prekių judėjimo principu.
V – Dėl įsipareigojimų neįvykdymo
139. Primintina, jog Komisija savo ieškinyje prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad, uždraudus Italijos teisės aktu mopedais, motociklais, triračiais ir keturračiais motociklais traukti priekabą, buvo sudaryta Sutartimi draudžiama kliūtis laisvam prekių judėjimui.
A – Pagrindiniai šalių argumentai(85)
140. Pirmiausia Komisija primena, kad nesant suderintų Bendrijos teisės aktų dėl mopedais traukiamų priekabų sudedamųjų dalių tipo patvirtinimo, registracijos ir eismo, taikytini EB 28 ir 30 straipsniai.
141. Komisija pabrėžia, kad nagrinėjamos priemonės poveikis yra toks, kad trukdoma naudoti teisėtai kitose valstybėse narėse pagamintas ir parduodamas priekabas, taip, jos nuomone, sudarant kliūtis jų importui į Italiją bei prekybai šioje valstybėje. Taigi, jos manymu, tokią priemonę galima pripažinti suderinama su Sutartimi, tik jeigu ji pateisinama vienu iš EB 30 straipsnyje išvardytų pagrindų arba vienu iš Teisingumo Teismo praktikoje nustatytų privalomų reikalavimų.
142. Šiuo atžvilgiu Komisija pabrėžia, jog tai, kad Italijos Respublika savo teritorijoje leidžia judėti kitose valstybėse narėse įregistruotiems mopedams, traukiantiems priekabą, įrodo, kad nagrinėjamas draudimas traukti priekabą neatitinka jokių kelių eismo saugumo reikalavimų.
143. Galiausiai Komisija pabrėžia, jog Italijos Respublikos nurodytos Direktyvų 93/93 ir 97/24 konstatuojamosios dalys, kuriomis ji grindžia savo teisės aktą, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką yra neprivalomos ir jų tikslas ar poveikis nėra toks, kad nacionalinės teisės aktas, koks nagrinėjamas šioje byloje, būtų suderintas su Bendrijos teise.
144. Atsikirsdama į šiuos argumentus Italijos Respublika nurodo, kad jai inkriminuojamas pažeidimas yra susijęs su draudimu Italijoje įregistruotais mopedais traukti priekabas, o ne su atsisakymu įregistruoti kitose valstybėse pagamintus mopedus ir priekabas, skirtus prekybai Italijos teritorijoje.
145. Be to, Italijos Respublika teigia, kad remiantis paskutinėse Direktyvos 93/93 ir Direktyvos 97/24 konstatuojamosiose dalyse įtvirtinta išimtimi ginčijama priemonė yra leistina. Jos teigimu, tokia išimtis paaiškinama tuo, kad skiriasi nacionalinių teritorijų reljefai. Tokią išimtį būtų galima panaikinti tik tuo atveju, jeigu būtų suderintos techninės normos dėl dviratėmis ar triratėmis motorinėmis transporto priemonėmis traukiamų priekabų sudėtinių dalių tipo patvirtinimo, registracijos ir eismo keliuose(86). Tačiau, kaip pabrėžia Italijos Respublika, taikytinoje Bendrijos teisėje toks suderinimas nenumatytas. Todėl abipusis priekabų pripažinimas priskirtinas valstybių narių diskrecijai.
146. Galiausiai Italijos Respublika pabrėžia, kad kelių eismo saugumo požiūriu svarbios techninės transporto priemonių charakteristikos. Šiuo klausimu Italijos valdžios institucijos mano, jog nesant transporto priemonių, traukiančių priekabas, sudedamųjų dalių tipo normų, nebuvo įvykdytos kelių eismo saugumui užtikrinti reikalingos sąlygos.
B – Vertinimas
147. Pirmiausia reikia pažymėti, kad Bendrijos teisė nenustato transporto priemonių su priekaba vairavimo ir eismo normų.
148. Nesant teisės aktų suderinimo Bendrijos lygyje, valstybės narės gali pačios nustatyti kelių eismo saugumo apsaugos lygį, kurį jos laiko tinkamu savo teritorijoje, ir imtis priemonių visuomenės saugumui apsaugoti. Todėl jos gali numatyti priekabų naudojimo apribojimus.
149. Vis dėlto ši kompetencija negali būti įgyvendinama jos neapribojant.
150. Iš tikrųjų, nesant bendrųjų ar suderintų normų, valstybės narės privalo laikytis pagrindinių Sutartyje įtvirtintų laisvių, kurioms, primename, priskirtina ir prekių judėjimo laisvė(87). Kaip buvo pažymėta, pagal EB 28 straipsnį ši laisvė garantuoja kiekybinių importo apribojimų ir visų lygiaverčio poveikio priemonių tarp valstybių narių draudimą.
151. Dėl minėtame sprendime Dassonville Teisingumo Teismo pateikto lygiavertės poveikio priemonės sąvokos apibrėžimo visiems nacionalinės teisės aktams, kuriais sudaroma kliūčių importuojamai prekei patekti į rinką, taikomas EB 28 straipsnis.
152. Atsižvelgiant į ką tik pateiktą analizę reikia atsakyti, ar Italijos teisės aktas gali kliudyti valstybių narių tarpusavio prekybai ir ypač sudaryti kliūčių kitose valstybėse narėse teisėtai gaminamoms ir parduodamoms priekaboms patekti į Italijos rinką.
153. Šioje byloje nagrinėjama priemonė – tai apsaugos priemonė, kurią Italijos vyriausybė priėmė siekdama apsaugoti vairuotojus ir eismo dalyvius. Ji įtvirtinta Kelių eismo taisyklėse. Pagal šią priemonę visoje Italijos teritorijoje draudžiama traukti priekabas mopedais, motociklais, triračiais arba keturračiais motociklais. Atrodo, nėra numatyta jokios šio principinio draudimo išimties. Kitaip nei minėtoje byloje Mickelsson ir Roos nagrinėjamas teisės aktas, ši priemonė neapriboja prekės naudojimo, o visiškai uždraudžia ją naudoti.
154. Be to, nagrinėjama priemonė nedaro skirtumo, ar priekabos gaminamos ir parduodamos Italijoje, ar importuojamos iš kitų valstybių narių(88). Italijos Respublika triplike iš esmės pabrėžė, kad draudimas taikomas visoms priekaboms, neatsižvelgiant į jų pagaminimo ir pardavimo vietą(89).
155. Kaip nurodė rašytinėse pastabose Komisija(90), nagrinėjamame teisės akte numatytos priekabos sudaro atskirą rinką. Iš tikrųjų ypatingi jų techniniai duomenys leidžia jas traukti motociklais.
156. Visiškai pripažindamas kelių eismo saugumo apsaugos svarbą ir atsižvelgdamas į Bendrijoje ir valstybėse narėse didėjantį susirūpinimą dėl eismo saugumo, manau, kad šių veiksmų atžvilgiu Italijos teisės aktas nustato rimtus apribojimus kitose valstybėse narėse įsteigtiems priekabų gamintojams ir platintojams.
157. Iš tikrųjų dėl nagrinėjamo draudimo praktiškai neįmanoma patekti į Italijos rinką.
158. Iš tiesų šio draudimo taikymo sritis yra tokia, kad priekabas įmanoma naudoti tik labai retais atvejais. Jos praranda bet kokią naudą, nes negali būti naudojamos įprastai, t. y. kaip ir turi būti naudojamos, o būtent – siekiant padidinti motociklu gabenamo bagažo tūrį. Taigi šis draudimas atgraso platintojus jas importuoti. Tokia veikla iš tikrųjų netenka prasmės, jeigu pardavėjas žino, kad jam nepavyks įrangos parduoti arba išnuomoti(91). Taigi šis draudimas iš esmės sumažina importą.
159. Todėl manau, kad nagrinėjamas teisės aktas, kuriuo visiškai draudžiama visoje nacionalinėje teritorijoje naudoti prekę, iš esmės, tiesiogiai ir iš karto sudaro kliūčių valstybių narių tarpusavio prekybai. Taigi, mano nuomone, toks teisės aktas yra kiekybiniam apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė EB 28 straipsnio prasme.
160. Vis dėlto ši priemonė nebūtinai prieštarauja Bendrijos teisei. Kaip matyti, valstybės narės gali riboti judėjimo laisves, jeigu šie apribojimai yra pateisinami teisėtu pagrindu ir yra tinkami bei proporcingi.
161. Dėl minėtos priemonės pateisinimo, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad nacionalinės teisės aktas, kuris sudaro kliūčių prekių judėjimui, gali būti pateisinamas vienu iš EB 30 straipsnyje išvardytų pagrindų arba vienu iš Teisingumo Teismo nustatytų privalomų reikalavimų, jei nacionalinės teisės aktas yra vienodai taikomas(92).
162. Šioje byloje Italijos Respublika mano, kad nagrinėjamas draudimas buvo nustatytas siekiant užtikrinti kelių eismo saugumą.
163. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką toks tikslas laikytinas privalomu bendrojo intereso pagrindu, galinčiu pateisinti laisvo prekių judėjimo apribojimą(93).
164. Vis dėlto toks draudimas turi būti proporcingas. Iš tikrųjų nesant suderintų taisyklių, reglamentuojančių priekabas traukiančių motociklų eismą, valstybės narės gali pačios nustatyti siekiamą užtikrinti vairuotojų apsaugos lygį ir kaip tą pasiekti, tačiau jos tą gali daryti tik laikydamosi Sutartyje apibrėžtų ribų, o ypač proporcingumo principo.
165. Tam, kad nacionalinės teisės aktas atitiktų proporcingumo principą, reikia patikrinti, pirma, ar jis gali apsaugoti siekiamą interesą, ir antra, ar jame įtvirtintos priemonės neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti(94).
166. Akivaizdu, kad šis teisės aktas gali būti veiksminga kelių eismo dalyvių apsaugos priemonė. Iš tikrųjų, kaip tai pirmoje išvadoje šioje byloje pažymėjo generalinis advokatas P. Léger, prie motociklo prikabintos priekabos gali sukelti pavojų eismui, jeigu tokia transporto priemonė juda lėtai ir užima nemažą važiuojamąją kelio dalį.
167. Tačiau negaliu sutikti, kad skundžiama priemonė galėtų būti suderinama su proporcingumo reikalavimu.
168. Iš tikrųjų, Italijos teisės aktu ne tik draudžiama naudoti motociklų priekabas konkrečiose vietovėse arba ypatinguose keliuose, bet jis taikomas visoje Italijos teritorijoje neatsižvelgiant į kelių infrastruktūrą ir eismo sąlygas.
169. Italijos valdžios institucijos nepateikė jokių argumentų, galinčių įrodyti, kad šie reikalavimai yra proporcingi siekiamo tikslo atžvilgiu. Be to, nagrinėjamas draudimas taikomas tik Italijoje įregistruotiems motociklams(95). Taigi, kitose valstybėse narėse įregistruotiems motociklams Italijos keliais leidžiama važiuoti su priekaba.
170. Be to, manau, kad Italijos teisės aktuose numatytą vairuotojų apsaugą galima užtikrinti mažiau prekybos laisvę ribojančiomis priemonėmis. Pavyzdžiui, siekiant nustatyti sektorinius draudimus arba apribojimus reikėtų nustatyti pavojingus kelius šalies viduje, kaip antai kalnų perėjimus, greitkelius arba dažnai naudojamus valstybinius kelius. Tai sumažintų su priekabų naudojimu susijusį pavojų ir, be abejo, mažiau ribotų prekybą.
171. Bet kuriuo atveju manau, kad prieš patvirtindamos tokia radikalią priemonę, koks yra bendras ir absoliutus draudimas, Italijos valdžios institucijos privalėjo išsamiai išnagrinėti galimybę imtis mažiau judėjimo laisvę ribojančių priemonių ir atsisakyti jų tik tuo atveju, jei būtų aiškiai nustatytas jų netinkamumas siekiamo tikslo atžvilgiu. Tačiau iš bylos medžiagos nematyti, kad nacionalinės valdžios institucijos būtų atlikusios tokį nagrinėjimą.
172. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad priėmusi ir palikusi galioti teisės aktą, kuriuo draudžiama jos teritorijoje mopedais, motociklais, triračiais arba keturračiais motociklais traukti priekabas, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 28 straipsnį.
173. Mano nuomone, Italijos Respublikos argumentu, kad paskutinėse Direktyvų 93/93 ir 97/24 konstatuojamosiose dalyse valstybėms narėms leidžiama toliau taikyti tokį teisės aktą, negalima pateisinti nagrinėjama priemone nustatyto apribojimo.
174. Iš tikrųjų, kaip tai pažymi savo išvadoje šioje byloje generalinis advokatas P. Léger, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Bendrijos teisės akto preambulė neturi privalomosios teisinės galios ir ja neturėtų būti remiamasi nei nukrypstant nuo atitinkamo akto nuostatų, nei aiškinant nuostatas jų formuluotei akivaizdžiai priešinga prasme.(96)
175. Perskaičius Direktyvą 93/93 matyti, kad jos tekste nekartojama nė viena iš Italijos Respublikos nurodytų konstatuojamųjų dalių. Šiuo klausimu, kaip primena savo išvados šioje byloje 65 punkte generalinis advokatas P. Léger, nors paprastai direktyvos preambulė suteikia Teisingumo Teismui informaciją apie teisės aktų leidėjo ketinimus ir jos nuostatų reikšmę, tačiau jeigu konstatuojamojoje dalyje esanti sąvoka nėra patikslinama direktyvos tekste, tuomet viršenybę turi direktyvos tekstas(97).
176. Bet kuriuo atveju primenu, jog iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad antrinės teisės nuostata, šiuo atveju direktyva, „negali būti aiškinama kaip leidžianti valstybėms narėms nustatyti taisykles, prieštaraujančias Sutarties nuostatoms dėl prekių judėjimo“(98).
177. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui konstatuoti, kad priėmusi ir palikusi galioti teisės aktą, kuriuo draudžiama jos teritorijoje mopedais, motociklais, triračiais arba keturračiais motociklais traukti priekabas, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 28 straipsnį.
VI – Dėl bylinėjimosi išlaidų
178. Remiantis Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalimi, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė padengti išlaidas ir Italijos Respublika pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.
VII – Išvada
179. Atsižvelgdamas į visus pirmiau išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui:
– konstatuoti, kad priėmusi ir palikusi galioti teisės aktą, kuriuo draudžiama jos teritorijoje mopedais, motociklais, triračiais arba keturračiais motociklais traukti priekabas, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 28 straipsnį,
– priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
1 – Originalo kalba: prancūzų.
2 – 1993 m. lapkričio 24 d. Sprendimas (C‑267/91 ir C‑268/91, Rink. p. I‑6097).
3 – Siekdami apibrėžti visas šias transporto priemones, šioje išvadoje taip pat vartosime terminą „motociklas(ai)“.
4 – Šioje byloje – trečiajai kolegijai.
5 – 1992 m. birželio 30 d. Tarybos direktyva dėl dviračių arba triračių motorinių transporto priemonių tipo patvirtinimo (OL L 225, p. 72).
6 – Remiantis Direktyvos 92/61 1 straipsnio 2 dalies pirma įtrauka „mopedai“ – tai „dviratės arba triratės transporto priemonės su varikliu, kurio darbinis cilindro tūris ne didesnis kaip 50 cm³, jeigu tas variklis yra vidaus degimo ir jeigu tų transporto priemonių didžiausias projektinis greitis neviršija 45 km/h“.
7 – Žr. trečią, dvyliktą ir paskutinę konstatuojamąsias dalis.
8 – Žr. aštuntą konstatuojamąją dalį.
9 – 1993 m. spalio 23 d. Tarybos direktyvą dėl dviračių arba triračių motorinių transporto priemonių masės ir matmenų (OL L 311, p. 76, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 2 t., p. 194).
10 – 1997 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl tam tikrų dviračių ir triračių motorinių transporto priemonių sudėtinių dalių ir charakteristikų (OL L 226, p. 1, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 3 t., p. 34).
11 – Žr. paskutines Direktyvų 93/93 ir 97/24 konstatuojamąsias dalis.
12 – 1992 m. gegužės 18 d. GURI Nr. 114, toliau – Kelių eismo taisyklės.
13 – Atvejai, kai reikia gauti administracinį leidimą (pavyzdžiui, nešioti ginklą) arba kai atitinkamų prekių įsigijimui arba naudojimui nustatytas amžiaus reikalavimas, arba atvejai, kai draudžiama naudoti prekę tam tikrose vietose arba tam tikromis valandomis (pavyzdžiui, draudimas naudotis mobiliaisiais telefonais ligoninėse).
14 – 2000 m. liepos 11 d. Sprendimas Toolex (C‑473/98, Rink. p. I‑5681, 34–37 punktai). Šiame sprendime Teisingumo Teismas nustatė, kad nacionalinės teisės aktas, kuriuo iš principo draudžiama naudoti konkrečią prekę, yra kiekybiniam apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė taip pat ir tais atvejais, kai šiame teisės akte numatyta šio draudimo individualių išimčių taikymo tvarka.
15 – Nyderlandų Karalystė kaip pavyzdį nurodo nacionalinės teisės aktus dėl greičio apribojimo keliuose arba fejerverkų naudojimo.
16 – 2006 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas (C‑158/04 ir C‑159/04, Rink. p. I‑8135).
17 – 1995 m. vasario 9 d. Sprendimas (C‑412/93, Rink. p. I‑179).
18 – Šios išvados 44 punkte generalinė advokatė J. Kokott apibrėžia „naudojimo sąlygas“ kaip „nacionalinės teisės normas, reglamentuojančias prekės naudojimo būdą ir vietą“.
19 – 52–55 punktai.
20 – 87 punktas.
21 – Žr., be kita ko, 1996 m. balandžio 30 d. Sprendimą CIA Security International (C‑194/94, Rink. p. I‑2201, 40 punktas), kuriame Teisingumo Teismas nurodė, kad laisvas prekių judėjimas yra „vienas iš Bendrijos pagrindų“, bei minėtą sprendimą Alfa Vita Vassilopoulos ir Carrefour‑Marinopoulos (14 punktas).
22 – 8/74, Rink. p. 837.
23 – Ten pat (5 punktas). Taip pat žr. 1987 m. kovo 12 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją, vadinamąjį „Alaus grynumo įstatymą“ (178/84, Rink. p. 1227, 27 punktas), 1997 m. gruodžio 9 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūziją (C‑265/95, Rink. p. I‑6959, 29 punktas), 2005 m. lapkričio 24 d. Sprendimą Schwarz (C‑366/04, Rink. p. I‑10139, 28 punktas) ir 2008 m. balandžio 10 d. Sprendimą Komisija prieš Portugaliją (C‑265/06, Rink. p. I‑0000, 31 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).
24 – 120/78, Rink. p. 649.
25 – Šioje byloje nagrinėjamas teisės aktas, kuriuo nustatoma minimali tūrinė alkoholio koncentracija tam tikruose gėrimuose. Teisingumo Teismas nusprendė, kad Vokietijos teisės aktas, pagal kurį „vaisių likeriais“ laikomi tik stipresni nei 25 laipsnių alkoholiniai gėrimai, ir todėl draudžiantis Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje prekiauti stipresniais nei 15–25 laipsnių prancūziškais likeriais, yra kiekybiniam importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė EB 28 straipsnio prasme.
26 – Dėl Teisingumo Teismo praktikos kritikos šiuo klausimu žr. V. Hatzopoulos „Exigences essentielles, impératives ou impérieuses: une théorie, des théories ou pas de théorie du tout?“, Revue trimestrielle de droit européen, Nr. 2, 1998 m. balandis – birželis, p. 191.
27 – Žr., be kita ko, 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimą ATRAL (C‑14/02, Rink. p. I‑4431, 64 punktas).
28 – Žr. E. White „In search of the limits to article 30 of the EEC Treaty“, Common Market Law Review, 1989 m., Nr. 2, p. 235, ir N. Reich „The „November Revolution“ of the European Court of Justice: Keck, Meng and Audi Revisited“, Common Market Law Review, 1994 m., p. 449.
29 – 155/80, Rink. p. 1993.
30 – 12 ir 16 punktai.
31 – 75/81, Rink. p. 1211.
32 – 8 ir 9 punktai.
33 – 14 punktas. Tuo pačiu klausimu žr. argumentus, pateiktus generalinio advokato N. Fennelly išvados byloje Graf 31 ir 32 punktuose (2000 m. sausio 27 d. Sprendimas C‑190/98, Rink. p. I‑493).
34 – Minėtas sprendimas Keck ir Mithouard (13 punktas).
35 – Ten pat (15 punktas). Taip pat žr. 1982 m. lapkričio 10 d. Sprendimą RauLebensmittelwerke (261/81, Rink. p. 3961) dėl pareigos naudoti tam tikros formos pakuotę, 1986 m. gruodžio 4 d. Sprendimą Komisiją prieš Vokietiją (179/85, Rink. p. 3879) dėl tam tikros formos butelių naudojimo apribojimo, 1994 m. vasario 2 d. Sprendimą Verband Sozialer Wettbewerb, vadinamąjį „Clinique“ (C‑315/92, Rink. p. I‑317) dėl kosmetikos prekės pavadinimo, 1994 m. birželio 1 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C‑317/92, Rink. p. I‑2039) dėl galiojimo datos žymėjimo, 1997 m. kovo 13 d. Sprendimą Morellato (C‑358/95, Rink. p. I‑1431) dėl duonos sudėties, 2003 d. rugsėjo 18 d. Sprendimą Morellato (C‑416/00, Rink. p. I‑9343) dėl būtinybės keisti importuojamų prekių etiketes bei minėtą sprendimą Alfa Vita Vassilopoulos ir Carrefour‑Marinopoulos dėl nacionalinės teisės akto, kuris „bake-off“ prekių prekybai nustatė tokius pat reikalavimus, kokie taikomi tradiciškai kepamai duonai ir konditerijos gaminiams.
36 – Minėtas sprendimas Keck ir Mithouard (15 punktas).
37 – Žr. be kita ko, 1993 m. gruodžio 15 d. Sprendimą Hünermund ir kt. (C‑292/92, Rink. p. I‑6787, 19–21 punktai) dėl draudimo vaistinėms reklamuoti vaistus kino teatruose, per radiją arba televiziją, minėtą sprendimą Leclerc‑Siplec (21 ir 22 punktus) dėl nacionalinės priemonės, draudžiančios reklamuotis per televiziją platinimo įmonėms ir 1997 m. liepos 9 d. Sprendimą De Agostini ir TV‑Shop (C‑34/95–C‑36/95, Rink. p. I‑3843, 39 punktas) dėl visiško vaikams skirtos televizijos reklamos draudimo.
38 – Žr., be kita ko, 1995 m. birželio 29 d. Sprendimą Komisija prieš Graikiją (C‑391/92, Rink. p. I‑1621, 13–15 punktai) dėl teisės akto, kuriuo suteikiama teisė prekiauti kūdikiams skirtu perdirbtu pienu tik vaistinėms ir 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Banchero (C‑387/93, Rink. p. I‑4663, 34–36 punktai) dėl teisės akto, kuriuo suteikiama teisė verstis mažmenine tabako produktų prekyba tik įgaliotiems platintojams.
39 – Žr., be kita ko, 1994 m. birželio 2 d. Sprendimą Tankstation ’t Heukske ir Boermans (C‑401/92 ir C‑402/92, Rink. p. I‑2199, 12–14 punktai) dėl degalinių darbo laiką reglamentuojančios priemonės ir sprendimą Punto Casa ir PPV (C‑69/93 ir C‑258/93, Rink. p. I‑2355, 12–14 punktai) dėl Italijos teisės akto, kuriuo reglamentuojamas mažmeninės prekybos parduotuvių uždarymas sekmadieniais.
40 – Minėtas sprendimas Keck ir Mithouard (16 punktas).
41 – Ten pat (17 punktas).
42 – Žr., be kita ko, F. Picod „La nouvelle approche de la Cour de justice en matière d’entraves aux échanges“, Revue trimestrielle de droit européen, Nr. 2, 1998 m. balandis – birželis, p. 169, A. Mattera „De l’arrêt „Dassonville“ à l’arrêt „Keck“: l’obscure clarté d’une jurisprudence riche en principes novateurs et en contradictions“, Revue du Marché Unique Européen, Nr. 1, 1994 m., p. 117, S. Weatherill „After Keck: some thoughts on how to clarify the clarification“, Common Market Law Review, 1996 m., p. 885, R. Kovar „Dassonville, Keck et les autres: de la mesure avant toute chose“, Revue trimestrielle de droit européen, Nr. 2, 2006 m. balandis – birželis, p. 213 ir M. Poiares Maduro „Keck: The End? The Beginning of the End? Or Just the End of the Beginning?“, Irish Journal of European Law, 1994 m., p. 36.
43 – Žr. generalinio advokato F. G. Jacobs išvados minėtoje byloje Leclerc‑Siplec 38 punktą.
44 – Kaip pavyzdį žr. F. Picod, jau minėtas, ypač p. 172–177, bei generalinio advokato M. Poiares Maduro išvados minėtoje byloje Alfa Vita Vassilopoulos ir Carrefour‑Marinopoulos 27–29 ir 31 punktus.
45 – 2003 m. rugsėjo 18 d. minėtame sprendime Morellato Teisingumo Teismas nusprendė, kad nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis „numatytas <…> pakuotės reikalavimas, kuris susijęs tik su duonos, kuri pagaminama galutinai iškepus iš dalies iškeptą duoną, prekyba, iš esmės gali nepatekti į (EB 28) straipsnio taikymo sritį, su sąlyga, kad jis nediskriminuoja importuotų prekių“ (36 punktas). Atrodo, Teisingumo Teismas rėmėsi tuo faktu, kad pakuotės, t. y. prekės pritaikymo reikalavimas, taikomas tik paskutiniame prekės pardavimo etape, todėl nesusijęs su pačiu importuotos prekės patekimu į nacionalinę rinką.
46 – 1995 m. liepos 6 d. Sprendimas Mars (C‑470/93, Rink. p. I‑1923). Šioje byloje nagrinėjamas Vokietijos teisės aktas, kuriuo draudžiama importuoti ir prekiauti kitoje valstybėje narėje teisėtai parduodama preke, kurios kiekis dėl reklaminės akcijos buvo padidintas, ir ant kurios pakuotės buvo žyma „+ 10 %“. Teisingumo Teismas nusprendė, kad šis teisės aktas sudaro kliūčių valstybių narių tarpusavio prekybai, nes įpareigoja importuotoją koreguoti savo prekių pristatymą atsižvelgiant į pardavimo vietą ir dėl šios priežasties patirti papildomų pakuotės ir reklamos išlaidų“ (13 punktas).
47 – Žr., be kita ko, 1994 d. spalio 5 d. Sprendimą Centre d’insémination de la Crespelle (C‑323/93, Rink. p. I‑5077, 29 punktas) dėl Prancūzijos teisės akto, kuriuo įpareigojama sėklas iš kitos valstybės narės importuojančius ūkio subjektus pateikti jas išimtinę koncesiją turinčiam centrui, ir 1997 m. spalio 23 d. Sprendimą Franzén (C‑189/95, Rink. p. I‑5909, 71 punktas) dėl Švedijos leidimų importuoti alkoholinius gėrimus ir jai prekiauti sistemos.
48 – Turimas omenyje laisvas asmenų (EB 39–48 straipsniai), paslaugų (EB 49–55 straipsniai) ir kapitalo (EB 56–60 straipsniai) judėjimas.
49 – Išvados minėtoje byloje Alfa Vita Vassilopoulos ir Carrefour‑Marinopoulos 25 punktas.
50 – 1985 m. vasario 7 d. Sprendime ADBHU (240/83, Rink. p. 531) Teisingumo Teismas jau pripažino, kad „prekybos laisvės principas neturi būti absoliutus, o turi būti taikomas Bendrijos siekiamais bendrojo intereso tikslais pateisinamose ribose, jei jis neprieštarauja šių teisių esmei“ (12 punktas).
51 – Žr., be kita ko, 1981 m. birželio 17 d. Sprendimą Komisija prieš Airiją (113/80, Rink. p. 1625, 7 punktas).
52 – Žr. minėtą sprendimą Cassis de Dijon, 1983 m. lapkričio 29 d. Sprendimą Roussel (181/82, Rink. p. 3849) ir 1992 m. liepos 9 d. Sprendimą Komisija prieš Belgiją, vadinamąsias „Valonijos atliekas“ (C‑2/90, Rink. p. I‑4431).
53 – Taigi Bendrijos teismas tikrina, ar šių priemonių nustatyti būdai gali užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą ir ar jie neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti. Pvz., žr. 2004 gruodžio 14 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C‑463/01, Rink. p. I‑11705, 78 punktas) ir sprendimą Radlberger Getränkegesellschaft ir S. Spitz (C‑309/02, Rink. p. I‑11763, 79 punktas).
54 – Kaip pažymėjo Teisingumo Teismas 1992 m. gruodžio 16 d. Sprendime B & Q (C‑169/91, Rink. p. I‑6635) dėl nacionalinės teisės akto, kuriuo ribojamas parduotuvių darbo laikas sekmadieniais, proporcingumo kontrolė turi „suderinti nacionalinį interesą įgyvendinti siekiamą tikslą ir Bendrijos interesą, susijusį su laisvu prekių judėjimu“ (15 punktas).
55 – Taip pat žr. F. Picod, jau minėtas, ypač p. 184–189, D. O’Keeffe ir A. F. Bavasso „Four freedoms, one market and national competence: in search of a dividing line“, Liber Amicorum Slynn, Kluwer Law International, Haga, 2000 m., p. 541, ypač p. 550, C. Barnard „Fitting the remaining pieces into the goods and persons jigsaw“, European Law Review, Nr. 1, 2001 m., 26 dalis, p. 35, J. Snell „Goods and services in EC Law: a study of the relationship between the freedoms“, Oxford University Press, Londonas, 2002 m., P. Oliver ir S. Enchelmaie „Free movement of goods: recent developments in the case law“, Common Market Law Review, 2007 m., p. 649, ypač p. 666–671, S. Weatherill,,jau minėtas, A. Tryfonidou „Was Keck a Half‑baked Solution After All?“, Legal Issues of Economic Integration,Kluwer Law International, Haga, 2007 m., p. 167, ypač p. 178, ir L. Prete „Of Motorcycle Trailers and Personal Watercrafts: the Battle over „Keck““, Legal Issues of Economic Integration,Kluwer Law International, Haga, 2008 m., p. 133. Taip pat žr. generalinio advokato F. G. Jacobs išvadą minėtoje byloje Leclerc‑Siplec, generalinio advokato A. Tizzano išvadą byloje CaixaBank France (2004 m. spalio 5 d. Sprendimas C‑442/02, Rink. p. I‑8961) ir generalinio advokato M. Poiares Maduro išvadą minėtoje byloje Alfa Vita Vassilopoulos ir Carrefour‑Marinopoulos.
56 – Išskirta autoriaus.
57 – Kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, bendros rinkos sąvoka apima visų valstybių narių tarpusavio prekybos „kliūčių“ panaikinimą (šiuo klausimu žr. 1982 m. gegužės 5 d. Sprendimo Schul, 15/81, Rink. p. 1409, 33 punktą).
58 – Žr., be kita ko, 1993 m. gegužės 18 d. Sprendimą Yves Rocher (C‑126/91, Rink. p. 2361, 21 punktas).
59 – Žr., be kita ko, minėtą sprendimą B & Q (15 punktas).
60 – Žr., be kita ko, 1990 m. kovo 7 d. Sprendimą Krantz (C‑69/88, Rink. p. I‑583, 11 punktas), 1994 m. liepos 14 d. Sprendimą Peralta (C‑379/92, Rink. p. I‑3453, 24 punktas), 1995 m. lapkričio 30 d. Sprendimą Esso Española (C‑134/94, Rink. p. I‑4223, 24 punktas) ir 1998 gruodžio 3 d. Sprendimą Bluhme (C‑67/97, Rink. p. I‑8033, 22 punktas).
61 – 2005 m. gegužės 26 d. Sprendimas Burmanjer ir kt. (C‑20/03, Rink. p. I‑4133, 31 punktas).
62 – 2008 m. balandžio 1 d. Sprendimas (C‑212/06, Rink. p. I‑0000, 45 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).
63 – Minėtas sprendimas CaixaBank France (12 ir 14 punktai).
64 – Ten pat (12 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).
65 – 2006 m. spalio 3 d. Sprendimas (C‑452/04, Rink. p. I‑9521).
66 – 46 ir 49 punktai.
67 – 48 punktas.
68 – 2000 m. sausio 27 d. Sprendimas (C‑190/98, Rink. p. I‑493).
69 – 23 punktas.
70 – 1995 m. gruodžio 15 d. (C‑415/93, Rink. p. I‑4921).
71 – 92–104 punktai, ypač 103 punktas.
72 – Šiuo klausimu žr. mano išvados šiuo metu Teisingumo Teismo nagrinėjamoje byloje Corporación dermoestética (C‑500/06) 73 punktą.
73 – 5 punktas (išskirta autoriaus).
74 – 17 punktas.
75 – Žr., be kita ko, generalinio advokato N. Fennelly išvadą minėtoje byloje Graf (19 punktas) ir generalinio advokato A. Tizzano išvadą minėtoje byloje CaixaBank France (72 punktas).
76 – 2001 m. kovo 8 d. Sprendimas (C‑405/98, Rink. p. I‑1795).
77 – 18–25 punktai.
78 – 43 punktas. Taip pat žr. 2003 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Deutscher Apothekerverband (C‑322/01, Rink. p. I‑14887), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad nuotolinės vaistų prekybos reklamos draudimas yra lygiaverčio poveikio priemonė, motyvuodamas tuo, kad prekių iš kitų valstybių narių patekimą į rinką ji apsunkina labiau nei nacionalinių prekių (74 punktas).
79 – 73 punktas. Generalinis advokatas A. Tizzano turėjo omenyje, be kita ko, Teisingumo Teismo požiūrį, taikomą laisvo asmenų judėjimo srityje.
80 – Teisingumo Teismas tai daro tais atvejais, kai paaiškėja, kad viena iš pagrindinių laisvių yra antrinė kitos atžvilgiu ir gali būti su ja sujungta. Žr., be kita ko, 1994 m. kovo 24 d. Sprendimą Schindler (C‑275/92, Rink. p. I‑1039, 22 punktas) dėl loterijų verslo ir 2004 m. spalio 14 d. Sprendimą Omega (C‑36/02, Rink. p. I‑9609, 25–27 punktai) dėl žaidimo modelio eksploatavimo ir panaudojimo.
81 – 2002 m. sausio 22 d. Sprendimas (C‑390/99, Rink. p. I‑607).
82 – 41 punktas.
83 – 1995 m. gegužės 10 d. Sprendimas (C‑384/93, Rink. p. I‑1141) dėl Nyderlandų teisės akto, kuriuo draudžiama prekiauti telefonu.
84 – 38 punktas (Išskirta autoriaus). Taip pat žr. 2000 m. sausio 13 d. Sprendimą TK‑Heimdienst (C‑254/98, Rink. p. I‑151) dėl Austrijos teisės akto, kuriuo reglamentuojama išnešiojamoji prekyba kepyklų, mėsos parduotuvių ir maisto prekių parduotuvių produktais, suderinamumo su EB 28 straipsniu, kuriame Teisingumo Teismas aiškiai rėmėsi patekimo į rinką kriterijumi ir minėtu sprendimu Alpine Investments (29 punktas).
85 – Čia remiuosi generalinio advokato P. Léger išvados šioje byloje 20–27 punktais.
86 – Italijos Respublika šiuo klausimu pažymi, kad toks teisės aktas dėl kitais transporto priemonių tipais traukiamų priekabų jau egzistuoja.
87 – Šiuo klausimu žr. minėtą sprendimą Komisija prieš Prancūziją (24 punktas ir kt.).
88 – Iš bylos medžiagos matyti, kad šio tipo priekabos Italijoje negaminamos.
89 – 2 punktas.
90 – Remiuosi dokumentu, kurį Komisija pateikė atnaujinus procesą (p. 3).
91 – Šiuo klausimu darau nuorodą į generalinės advokatės J. Kokott išvadą, pateiktą minėtoje byloje Mickelsson ir Roos. Iš esmės išvados 45 punkte generalinė advokatė J. Kokott pabrėžė, kad prekės naudojimą reglamentuojančios priemonės (pavyzdžiui, draudimas važiuoti visureigiais ne automobilių keliais miške arba greičio apribojimai greitkelyje) gali sulaikyti kai kuriuos asmenis nuo visureigio ar ypač greito automobilio pirkimo, nes jie jų negalėtų naudoti taip, kaip pageidautų, ir todėl naudojimo apribojimas sudarytų potencialią kliūtį Bendrijos vidaus prekybai.
92 – Žr. minėtą sprendimą Cassis de Dijon.
93 – Dėl kelių eismo saugumo žr. minėtą sprendimą Komisija prieš Portugaliją (38 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Žr., be kita ko, 2004 m. balandžio 6 d. Komisijos rekomendaciją dėl kelių eismo saugumo nuostatų vykdymo užtikrinimo (OL L 111, p. 75), 2003 m. birželio 2 d. Komisijos komunikatą dėl Europos kelių eismo saugumo veiksmų programos – perpus sumažinti avarijų keliuose aukų skaičių Europos Sąjungoje iki 2010 m.: bendra atsakomybė (KOM(2003) 311 (galutinis)) ir 2000 m. birželio 26 d. Tarybos rezoliuciją dėl kelių eismo saugumo sustiprinimo (OL C 218, p. 1).
94 – Žr., be kita ko, 2004 m. gruodžio 14 d. minėtą sprendimą Komisija prieš Vokietiją (78 punktas), minėtą sprendimą Radlberger Getränkegesellschaft ir S. Spitz (79 punktas) bei 2007 m. rugsėjo 20 d. Sprendimą Komisija prieš Nyderlandus (C‑297/05, Rink. p. I‑7467, 76 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).
95 – Italijos Respublikos atsiliepimo į ieškinį 2 punktas.
96 – Žr., be kita ko, 1998 m. lapkričio 19 d. Sprendimą Nilsson ir kt. (C‑162/97, Rink. p. I‑7477, 54 punktas) ir 2005 lapkričio 24 d. Sprendimą Deutsches Milch‑Kontor (C‑136/04, Rink. p. I‑10095, 32 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).
97 – Generalinis advokatas P. Léger daro nuorodą į savo išvados byloje Meta Fackler (2005 m. gegužės 12 d., C‑444/03, Rink. p. I‑3913) 70 punktą.
98 – 1992 m. birželio 9 d. Sprendimas Delhaize ir Le Lion (C‑47/90, Rink. p. I‑3669, 26 punktas). Taip pat žr. minėtą sprendimą Clinique, kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad „direktyva turi būti <…>, kaip visos antrinės teisės nuostatos, aiškinama atsižvelgiant į Sutarties normas dėl laisvo prekių judėjimo“ (12 punktas).