1

Microsoft Corp., Redmonde, Vašingtono valstijoje (Jungtinės Amerikos Valstijos) įsteigta bendrovė, kuria, plėtoja ir prekiauja įvairia programine įranga, skirta įvairių rūšių kompiuteriniams įrenginiams. Ši programinė įranga – tai, be kita ko, asmeninių kompiuterių klientų (toliau – AK klientai) ir darbo grupės serverių operacinės sistemos bei duomenų srautams pritaikytos medijos leistuvės. Microsoft taip pat teikia šių įvairių produktų techninės priežiūros paslaugas.

2

1998 m. rugsėjo 15 d.Sun Microsystems, Inc. (toliau – Sun), Palo Alto, Kalifornijos valstijoje (JAV) įsteigtos bendrovės, tiekiančios serverius ir serverių operacines sistemas, viceprezidentas R. Green nusiuntė Microsoft viceprezidentui P. Maritz tokį laišką:

„Šiuo laišku mes prašome, kad Microsoft pateiktų (Sun) visą informaciją, reikalingą tam, kad (Sun) būtų sudaryta galimybė palaikyti bazinius COM objektus Solaris.

Mes taip pat prašome, kad Microsoft pateiktų (Sun) visą informaciją, reikalingą tam, kad (Sun) galėtų teikti visišką Active Directory technologijų veikimo bazinį palaikymą Solaris.

Mūsų nuomone, sektorius suinteresuotas, kad sukurtos veikti Solaris taikomosios programos galėtų skaidriai per COM ir (arba) per Active Directory susisiekti su Windows operacinėmis sistemomis ir (arba) su Windows pagrindu veikiančia programine įranga.

Mūsų nuomone, Microsoft turi įdiegti nuorodą ir informaciją, būtiną užtikrinti, kad, nenaudojant apgrąžos technologijos, COM objektai ir Active Directory technologijos visiškai suderintai veiktų Solaris. Mes manome, kad šią informaciją būtina pateikti dėl visų COM objektų bei siekiant užtikrinti visišką šiuo metu rinkoje esančių Active Directory technologijų veikimą. Mes taip pat manome, kad informaciją dėl ateityje rinkoje pasirodysiančių COM objektų ir Active Directory technologijų būtina teikti nuolat ir be jokių nepagrįstų vėlavimų.“

3

Toliau į šį laišką bus daroma nuoroda kaip į „1998 m. rugsėjo 15 d. laišką“.

4

1998 m. spalio 6 d. laišku P. Maritz atsakė į 1998 m. rugsėjo 15 d. laišką. Šiame laiške jis parašė:

„Ačiū už Jūsų susidomėjimą dirbti su Windows. Mes turime bendrų klientų, naudojančių mūsų produktus, ir, mano nuomone, nuostabu tai, kad esate suinteresuoti Jūsų sistemos atvirumu, siekdami jos suderinamumo su Windows. Microsoft visada manė, jog reikia padėti programinės įrangos gamintojams, įskaitant (jos) konkurentus, kurti geriausius produktus ir užtikrinti jų geriausią suderinamumą su (savo) platforma.

Jūs tikriausiai neatkreipėte dėmesio, kad informacija, kurios prašote dėl suderinamumo su COM ir Active Directory technologijomis būdo, jau paskelbta ir prieinama Jums ir bet kuriam kitam programinės įrangos gamintojui pasaulyje per „Microsoft Developer Network (MSDN) Universal“ produktą. MSDN pateikia visą informaciją apie Windows platformos paslaugas bei sąsajas ir yra puikus informacijos šaltinis gamintojams, kurie suinteresuoti kurti programas darbui su Windows arba derinti su ja. Šiuo metu (Sun) turi 32 galiojančias „MSDN Universal“ abonento licencijas. Be to, manau, kad Jūsų bendrovė, kaip ir anksčiau, deleguos nemažai darbuotojų dalyvauti mūsų konferencijoje „Professional Developers“, kuri 1998 m. gruodžio 11–15 dienomis vyks Denveryje. Jus turėsite papildomą progą gauti techninės informacijos, kurios prašote, kad galėtumėte užtikrinti sąveiką su mūsų sistemų technologijomis. Kai kurie iš 23 (Sun) darbuotojų, kurie dalyvavo konferencijoje praėjusiais metais, galėtų pakomentuoti Jums informacijos, nagrinėtos konferencijose „Professional Developers“, kokybę ir tikslumą.

Jums bus malonu sužinoti, kad jau egzistuoja nuoroda į COM, įdiegta Solaris. Šis COM įdiegimas Solaris – tai visiškai palaikomas binarinis produktas, veikiantis per Microsoft. COM šaltinio kodo licenciją galima įgyti iš kitų šaltinių, pvz., iš Software AG <…>

Dėl Active Directory reikia nurodyti, jog mes neketiname „perkelti“ (jos) <…> į Solaris. Tačiau, siekiant patenkinti mūsų bendrų klientų norus, yra daugybė suderinamumo su Active Directory metodų, veikiančių įvairiais principais. Pavyzdžiui, norėdami iš Solaris prieiti prie Windows NT Server Active Directory Jūs galite naudoti standartinį LDAP protokolą.

Jeigu sudalyvavus („Professional Developers“ konferencijoje) ir išnagrinėjus MSDN esančią viešą informaciją Jums reikėtų papildomos pagalbos, mūsų „Developer Relations“ grupėje yra „Account Managers“, kurie stengiasi padėti gamintojams, pageidaujantiems papildomos pagalbos dėl Microsoft platformų. Aš paprašiau Marshall Goldberg, Lead Program Manager, prireikus suteikti Jums reikalingą pagalbą <…>.

5

Toliau į šį P. Maritz laišką bus daroma nuoroda kaip į „1998 m. spalio 6 d. laišką“.

6

1998 m. gruodžio 10 d.Sun pateikė Komisijai skundą, remdamasi 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties (81) ir (82) straipsnius (OL 13, 1962, p. 204), 3 straipsniu.

7

Šiame skunde Sun užginčijo Microsoft atsisakymą pateikti informacijos ir atskleisti technologiją, kurių reikia jos darbo grupės serverių operacinių sistemų ir AK klientų operacinės sistemos Windows suderinamumui.

8

2000 m. rugpjūčio 2 d. Komisija nusiuntė Microsoft pirmą pranešimą apie kaltinimus (toliau – pirmas pranešimas apie kaltinimus). Jis iš esmės buvo susijęs su AK klientų operacinių sistemų Windows ir kitų tiekėjų serverių operacinių sistemų suderinamumo (kliento-serverio suderinamumas) klausimais.

9

Microsoft atsakė į šį pirmą pranešimą apie kaltinimus 2000 m. lapkričio 17 dieną.

10

Dar iki atsakymo gavimo Komisija 2000 m. vasario mėnesį savo iniciatyva pradėjo tyrimą, be kita ko, dėl AK klientų operacinės sistemos Windows 2000 ir Microsoft darbo grupių serverių operacinių sistemų kartos ir dėl to, kad Microsoft įdiegė į savo AK klientų operacinę sistemą Windows medijos leistuvę Windows Media Player. Windows 2000 serijos AK klientų operacinė sistema buvo skirta profesionaliam naudojimui ir vadinosi Windows 2000 Professional. Be to, egzistavo trys šios serijos serverių operacinės sistemos versijos: Windows 2000 Server, Windows 2000 Advanced Server ir Windows 2000 Datacenter Server.

11

Po šio tyrimo 2001 m. rugpjūčio 29 d.Microsoft buvo nusiųstas antras pranešimas apie kaltinimus (toliau – antras pranešimas apie kaltinimus). Jame Komisija pakartojo savo ankstesnius kaltinimus dėl kliento-serverio suderinamumo. Komisija taip pat pateikė tam tikrų klausimų, susijusių su darbo grupių serverių suderinamumu (serverio-serverio suderinamumas). Be to, iškėlė tam tikrus klausimus dėl medijos leistuvės Windows Media Player įdiegimu AK klientų operacinėje sistemoje Windows.

12

Microsoft atsakė į antrą pranešimą apie kaltinimus 2001 m. lapkričio 16 dieną.

13

2001 m. gruodžio mėnesį ji nusiuntė Komisijai ataskaitą, kurioje buvo pateikti Mercer Management Consulting (toliau – Mercer) atliktos apklausos rezultatai ir analizė.

14

2003 m. balandžio-birželio mėnesiais Komisija pradėjo didelį rinkos tyrimą ir, remdamasi Reglamento Nr. 17 11 straipsniu, nusiuntė kelioms bendrovėms ir asociacijoms prašymus pateikti informacijos (toliau – 2003 m. rinkos tyrimas).

15

2003 m. rugpjūčio 6 d. Komisija nusiuntė Microsoft trečią pranešimą apie kaltinimus, kuris, Komisijos nuomone, papildė du pirmus pranešimus ir turėjo suteikti informacijos apie jos numatytas taikyti korekcines priemones (toliau – trečias pranešimas apie kaltinimus).

16

2003 m. spalio 17 d. laišku Microsoft atsakė į trečią pranešimą apie kaltinimus.

17

Tų pačių metų spalio 31 d. ji nusiuntė Komisijai ataskaitą, kurioje buvo pateikti dviejų papildomai Mercer atliktų apklausų rezultatai ir analizė.

18

2003 m. lapkričio 12, 13 ir 14 dienomis Komisija surengė posėdį.

19

2003 m. gruodžio 1 d.Microsoft pateikė papildomų pastabų dėl trečio pranešimo apie kaltinimus.

20

2004 m. gegužės 24 d Komisija priėmė Sprendimą 2007/53/EB dėl (EB) 82 straipsnio ir EEE susitarimo 54 straipsnio taikymo prieš Microsoft Corp. (Byla COMP/C-3/37.792 – Microsoft) (OL L 32, 2007, p. 23, toliau – ginčijamas sprendimas).

21

Remiantis ginčijamu sprendimu, dviem atvejais piktnaudžiaudama dominuojančia padėtimi Microsoft pažeidė EB 82 straipsnio ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 54 straipsnio nuostatas.

22

Komisija visų pirma nustatė tris atskiras pasaulinio masto prekės rinkas ir nusprendė, kad Microsoft užima dominuojančią padėtį dviejose jų. Antra, Komisija nustatė du Microsoft piktnaudžiavimo atvejus šiose rinkose. Dėl to ji skyrė įmonei baudą ir tam tikras korekcines priemones.

23

Ginčijamame sprendime nustatytos trys atskiros prekių rinkos, t. y. atitinkamai AK klientų operacinių sistemų rinka (324–342 konstatuojamosios dalys), darbo grupės serverių operacinių sistemų rinka (343–401 konstatuojamosios dalys) ir duomenų srautams pritaikytų medijos leistuvių rinka (402–425 konstatuojamosios dalys).

24

Pirmoji sprendime nustatyta prekių rinka yra AK klientų operacinių sistemų rinka (324–342 konstatuojamosios dalys). Šiame sprendime operacinė sistema apibrėžta kaip „sistemos programinė įranga“, kuri kontroliuoja pagrindines kompiuterio funkcijas ir leidžia naudotojui naudotis šiuo kompiuteriu bei įjungti jame taikomąsias programas (37 konstatuojamoji dalis). AK klientai apibrėžti kaip daugiafunkciniai kompiuteriai, skirti vienu metu jais naudotis vienam asmeniui, ir kuriuos galima sujungti į tinklą (45 konstatuojamoji dalis).

25

Kalbant apie antrą rinką, ginčijamame sprendime nurodyta, kad „darbo grupės serverių operacinės sistemos“ yra operacinės sistemos, sukurtos ir platinamos siekiant bendrai suteikti „pagrindines infrastruktūros“ paslaugas sąlygiškai ribotam AK klientų skaičiui, sujungtų į mažą arba vidutinio dydžio tinklą (53 ir 345 konstatuojamosios dalys).

26

Sprendime sukonkretinamos trys atskiros paslaugų rūšys: pirma, bendras serveriuose saugomų rinkmenų naudojimas, antra, bendras spausdintuvų naudojimas ir, trečia, naudotojų arba naudotojų grupių valdymas, t. y. suinteresuotųjų asmenų prieigos prie tinklo paslaugų būdų „administravimas“ (53 ir 345 konstatuojamosios dalys). Pastarosiomis paslaugomis, be kita ko, siekiama garantuoti saugią prieigą prie tinklo išteklių bei saugų jų naudojimą, pirma, autentifikuojant naudotojus, antra, patikrinant, ar jiems leista atlikti tam tikrą veiksmą (54 konstatuojamoji dalis). Ginčijamame sprendime nurodoma, kad siekiant užtikrinti veiksmingą su naudotojų ir naudotojų grupių valdymu susijusios informacijos saugojimą ir paiešką, darbo grupės serverių operacinės sistemos paprastai grindžiamos „katalogo tarnybos“ technologijomis (55 konstatuojamoji dalis). Į Microsoft operacinę sistemą Windows 2000 Server įdiegta katalogo tarnyba pavadinta Active Directory (149 konstatuojamoji dalis).

27

Remiantis ginčijamu sprendimu, trys nurodytos paslaugų grupės glaudžiai tarpusavyje susijusios darbo grupės serverių operacinėse sistemose. Plačiąja prasme jos gali būti laikomos „viena paslauga“, tačiau dviem skirtingais požiūriais, t. y. pirma, naudotojo (rinkmenų bei spausdintuvų paslaugos) ir, antra, tinklo administratoriaus (naudotojų bei naudotojų grupių valdymo paslaugos) (56 konstatuojamoji dalis). Ginčijamame sprendime įvairios šios paslaugos laikomos „darbo grupės paslaugomis“.

28

Trečia rinka, nustatyta ginčijamame sprendime, yra duomenų srautams pritaikytų medijos leistuvių rinka. Medijos leistuvė apibrėžiama kaip programinės įrangos produktas, galintis skaitmeniniu formatu nuskaityti garsą ir vaizdą, tai yra iškoduoti tam tikrus duomenis ir paversti juos nurodymais aparatinei įrangai (pvz., garsiakalbiams ar ekranui) (60 konstatuojamoji dalis). Duomenų srautams pritaikytos medijos leistuvės gali nuskaityti garso ir vaizdo turinį, „nepertraukiamai skleidžiamą“ internetu (63 konstatuojamoji dalis).

29

Kalbėdama apie atitinkama geografinę rinką, Komisija ginčijamame sprendime, kaip nurodyta šio sprendimo 22 punkte, konstatuoja, kad visos trys nustatytos prekės rinkos yra pasaulinio masto (427 konstatuojamoji dalis).

30

Ginčijamame sprendime Komisija konstatuoja, kad AK klientų operacinių sistemų rinkoje Microsoft bent nuo 1996 m., o darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje – bent nuo 2002 m., užima dominuojančią padėtį (429–541 konstatuojamosios dalys).

31

Dėl AK klientų operacinių sistemų rinkos Komisija padarė šią išvadą iš esmės remdamasi tokia informacija:

32

Ginčijamo sprendimo 472 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodo, kad ši dominuojanti padėtis „ypatinga“, nes Windows yra ne tik AK klientų operacinių sistemų rinkoje dominuojantis produktas, bet „faktiškai yra“ šių operacinių sistemų „standartas“.

33

Dėl darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkos Komisija iš esmės nurodo, kad:

34

Linux yra „laisva“ operacinė sistema, kurį platinama turint „GNU GPL“(General Public Licence) licenciją. Iš esmės ji yra tik bazinė programinė įranga, vadinamasis „branduolys“, teikianti ribotą skaičių operacinės sistemos paslaugų. Tačiau ji gali būti sujungta su kita programine įranga, kad sudarytų „Linux operacinę sistemą“ (87 konstatuojamoji dalis). Linux, be kita ko, naudojama kaip darbo grupės serverių operacinių sistemų pagrindas (101 konstatuojamoji dalis). Be to, ji naudojama darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje kartu su programa Samba, taip pat platinama turint „GNU GPL“ licenciją (506–598 konstatuojamosios dalys).

35

Terminu „UNIX“ apibrėžiamas tam tikras bendrų charakteristikų turinčių operacinių sistemų skaičius (42 konstatuojamoji dalis). „UNIX“ pagrindu Sun sukūrė darbo grupės serverių operacinę sistemą, kurią pavadino Solaris (97 konstatuojamoji dalis).

36

Pirmą Microsoft inkriminuojamo piktnaudžiavimo atvejį sudaro jos atsisakymas suteikti konkurentams „su suderinamumu susijusią informaciją“ bei leisti ja naudotis gaminant bei platinant su jos gaminiais konkuruojančius produktus darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje nuo 1998 m. spalio mėnesio iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos (ginčijamo sprendimo 2 straipsnio a punktas). Šie veiksmai aprašyti ginčijamo sprendimo 546–791 konstatuojamosiose dalyse.

37

Pagal ginčijamą sprendimą „su suderinamumu susijusi informacija“ yra „detalios ir teisingos visų darbo grupės serverių operacinėse sistemose Windows (įdiegtų) protokolų, kuriuos Windows darbo grupės serveriai naudoja tam, kad teiktų Windows darbo grupės tinklams rinkmenų bei spausdintuvų bendrojo naudojimo ir naudotojų bei (naudotojų) grupių valdymo paslaugas, įskaitant Windows domeno kontrolieriaus paslaugas, katalogo tarnybą Active Directory ir tarnybą Group Policy, specifikacijos“ (ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalis).

38

„Windows darbo grupės tinklai“ apibrėžiami kaip AK klientų (kuriuose įdiegta AK klientų operacinė sistema Windows) ir serverių (kuriuose įdiegta darbo grupės serverių operacinė sistema Windows) grupė (grupės), sujungta (-os) tarpusavyje per kompiuterinį tinklą (ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 7 dalis).

39

„Protokolai“ apibrėžiami kaip „įvairių darbo grupės serverių operacinių sistemų Windows ir AK klientų operacinių sistemų Windows, įdiegtų įvairiuose kompiuteriuose darbo grupės tinkle Windows, tarpusavio sujungimo ir sąveikos taisyklių visuma“ (ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalis).

40

Ginčijamame sprendime Komisija pažymi, kad nagrinėjamas atsisakymas susijęs ne su Microsoft„šaltinio kodo“ dalimis, o tik su nagrinėjamų protokolų specifikacijomis, t. y. su detaliu nagrinėjamos programinės įrangos aprašymu, skirtingai nuo „įdiegimo“ (šiame sprendime taip pat vadinamo „pritaikymu“ arba „realizacija“), kurį sudaro kodo surinkimas kompiuteryje (24 ir 569 konstatuojamosios dalys). Be kita ko, ji nurodo, kad „nesiekia įpareigoti Microsoft leisti trečiosioms šalims kopijuoti Windows“ (ginčijamo sprendimo 572 konstatuojamoji dalis).

41

Taip pat Komisija mano, kad Microsoft neigiamas atsakymas Sun atitiko bendrą jos elgesio modelį (573–577 konstatuojamosios dalys). Ji taip pat teigia, kad Microsoft inkriminuojami veiksmai reiškia ankstesnės plačios atskleidimo politikos nutraukimą (578–584 konstatuojamosios dalys), kelia konkurencijos darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje panaikinimo riziką (585–692 konstatuojamosios dalys) ir daro neigiamą poveikį technikos raidai bei vartotojų interesams (693–708 konstatuojamosios dalys).

42

Galiausiai Komisija atmeta Microsoft argumentus, kad jos atsisakymas objektyviai pateisinamas (709–778 konstatuojamosios dalys).

43

Antras Microsoft inkriminuojamo piktnaudžiavimo atvejis yra tas, kad nuo 1999 m. gegužės mėnesio iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos ši įmonė susiejo AK klientų operacinės sistemos Windows tiekimą su reikalavimu kartu įsigyti ir programą Windows Media Player (ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b punktas). Šie veiksmai aprašyti ginčijamo sprendimo 792–989 konstatuojamosiose dalyse.

44

Ginčijamame sprendime Komisija konstatuoja, kad toks elgesys atitinka sąlygas, keliamas nustatyti piktnaudžiavimą susietu pardavimu EB 82 straipsnio prasme (794–954 konstatuojamosios dalys). Šiuo klausimu, pirma, ji pakartoja, kad Microsoft užima dominuojančią padėtį AK klientų operacinių sistemų rinkoje (799 konstatuojamoji dalis). Antra, ji mano, kad duomenų srautams pritaikytos medijos leistuvės ir AK klientų operacinės sistemos yra atskiri produktai (800–825 konstatuojamosios dalys). Trečia, ji tvirtina, kad Microsoft nesuteikia vartotojams galimybės įsigyti Windows be Windows Media Player (826–834 konstatuojamosios dalys). Ketvirta, ji teigia, kad aptariamas susietas pardavimas riboja konkurenciją medijos leistuvių rinkoje (835–954 konstatuojamosios dalys).

45

Galiausiai Komisija atmetė Microsoft argumentus, kad nagrinėjamas susietas pardavimas didina efektyvumą, galintį kompensuoti ginčijamame sprendime nustatytą antikonkurencinį poveikį (955–970 konstatuojamosios dalys), ir ši įmonė visiškai nesuinteresuota „antikonkurenciniu“ pardavimu (971–977 konstatuojamosios dalys).

46

Už abu ginčijamame sprendime nustatytus piktnaudžiavimo atvejus nubausta skiriant 497196304 eurų baudą (ginčijamo sprendimo 3 straipsnis).

47

Be to, pagal ginčijamo sprendimo 4 straipsnio pirmąją pastraipą Microsoft įpareigojama nutraukti 2 straipsnyje nustatytus piktnaudžiavimo veiksmus, laikydamasi to paties sprendimo 5 ir 6 straipsniuose nustatytų sąlygų. Microsoft taip pat turi susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, turinčių identišką ar panašų tikslą arba poveikį kaip piktnaudžiavimo praktika (ginčijamo sprendimo 4 straipsnio antroji pastraipa).

48

Kaip korekcinė priemonė už ginčijamo sprendimo 2 straipsnio a punkte nustatytą atsisakymą, šio sprendimo 5 straipsnyje numatytas Microsoft įpareigojimas:

<…>“

49

Kaip korekcinė priemonė už ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b punkte nustatytą piktnaudžiavimą vykdant susietą pardavimą, šio sprendimo 6 straipsnyje numatytas Microsoft įpareigojimas per 90 dienų nuo pranešimo (apie ginčijamą sprendimą) dienos pateikti visiškai veikiančią AK klientų operacinės sistemos Windows versiją be Windows Media Player, Microsoft išsaugant teisę ir toliau tiekti savo AK klientų operacinę sistemą Windows su Windows Media Player.

50

Galiausiai ginčijamo sprendimo 7 straipsnyje nurodoma:

„Per 30 dienų nuo pranešimo apie (ginčijamą sprendimą) dienos Microsoft <…> turi pateikti Komisijai pasiūlymą dėl mechanizmo, kuris padėtų šiai stebėti, ar Microsoft laikosi (ginčijamo sprendimo). Šis mechanizmas turi apimti už priežiūrą atsakingo asmens, kuris turi būti nepriklausomas nuo Microsoft, paskyrimą.

Tuo atveju, jei Komisija manytų, kad Microsoft pasiūlytas mechanizmas netinkamas, ji galėtų nustatyti tokį mechanizmą sprendimu“.

51

Lygiagrečiai Komisijos tyrimui prieš Microsoft buvo pradėtas tyrimas dėl Jungtinių valstijų antimonopolinių įstatymų pažeidimo.

52

1998 m. Jungtinės Amerikos Valstijos, 20 valstijų ir Kolumbijos federalinė apygarda Šermano akto (Sherman Act) pagrindu pradėjo teismo procesą prieš Microsoft. Jų ieškiniai buvo susiję su Microsoft veiksmais prieš Netscape interneto žvalgyklę Netscape Navigator ir Sun„Java“ technologijas. Atitinkamos federalinės valstijos taip pat pareiškė ieškinius Microsoft dėl jų antimonopolinių įstatymų pažeidimo.

53

Po to, kai United States Court of Appeals for the District of Columbia Circuit (toliau – Apeliacinis teismas) 2001 m. birželio 28 d. priėmė sprendimą, išnagrinėjęs Microsoft apeliacinį skundą dėl United States District Court for the District of Columbia (toliau – Apygardos teismas) 2000 m. balandžio 3 d. Sprendimo, 2001 m. lapkričio mėnesį Microsoft sudarė susitarimą su JAV teisingumo ministerija ir 9 valstijų Attorneys General (toliau – JAV susitarimas), pagal kurį Microsoft prisiėmė dviejų rūšių įsipareigojimus.

54

Visų pirma Microsoft sutiko parengti serverių operacinių sistemų Windows naudojamų komunikacijos protokolų specifikacijas, siekdama „suderinamumo“, t. y. užtikrinti jų veikimą su AK klientų operacinėmis sistemomis Windows ir suteikti tam tikromis sąlygomis trečiosioms šalims licencijas dėl šių specifikacijų.

55

Antra, JAV susitarime numatyta, kad Microsoft turi leisti įrangos gamintojams ir galutiniams vartotojams aktyvuoti arba panaikinti prieigą prie savo tarpinės įrangos (middleware). Programa Windows Media Player yra vienas iš JAV susitarime apibrėžtos šios kategorijos produktų. Šios nuostatos skirtos garantuoti, kad tarpinės programinės įrangos tiekėjai galėtų kurti bei platinti produktus, kurie tinkamai veikia su Windows.

56

Šios nuostatos patvirtintos 2002 m. lapkričio 1 d. Apygardos teismo sprendimu.

57

Masačiusetso valstijai padavus skundą, Apeliacinis teismas patvirtino 2002 m. birželio 30 d. Apygardos teismo sprendimą.

58

Vykdant JAV susitarimą, 2002 m. rugpjūčio mėnesį buvo sukurta Microsoft komunikacijos protokolų programa (Microsoft Communications Protocol Program, toliau – MCPP).

59

Microsoft pareiškė šį ieškinį 2004 m. birželio 7 d. pareiškimu, kurį gavo Pirmosios instancijos teismo kanceliarija.

60

Atskiru pareiškimu, kuris Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje įregistruotas 2004 m. birželio 25 d., Microsoft, remdamasi EB 242 straipsniu, paprašė sustabdyti ginčijamo sprendimo 4 straipsnio, 5 straipsnio a–c punktų ir 6 straipsnio a punkto vykdymą.

61

2004 m. gruodžio 22 d. Nutartimi Microsoft prieš Komisiją (T-201/04 R, Rink. p. II-4463) Pirmosios instancijos teismo pirmininkas atmetė šį prašymą ir atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

62

2005 m. kovo 9 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas leido šioms asociacijoms ir bendrovėms įstoti į bylą palaikyti Microsoft reikalavimus:

63

Ta pačia nutartimi Pirmosios instancijos teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas leido šioms asociacijoms ir bendrovėms įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus:

64

2004 m. gruodžio 13 d, kovo 9 d., birželio 27 d. ir rugpjūčio 9 d. laiškais Microsoft paprašė nepateikti tam tikros ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį, dublike, jos pastabose dėl įstojimo į bylą paaiškinimų ir triplike esančios konfidencialios informacijos į bylą įstojusioms šalims. Ji parengė šių įvairių procesinių dokumentų nekonfidencialias versijas. Įstojusioms į bylą šalims buvo pateiktos tik šios nekonfidencialios procesinių dokumentų versijos. Įstojusios į bylą šalys dėl to nepareiškė prieštaravimų.

65

Šio sprendimo 62 ir 63 punktuose nurodytos į bylą įstojusios šalys per nustatytą terminą pateikė savo įstojimo į bylą paaiškinimus. 2005 m. birželio 13 d. pagrindinės bylos šalys pateikė savo pastabas dėl šių įstojimo į bylą paaiškinimų.

66

2005 m. balandžio 28 d. Nutartimi Microsoft prieš Komisiją (T-201/04, Rink. p. II-1491) Pirmosios instancijos teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas leido European Committee for Interoperable Systems (ECIS) įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus. Kadangi šios asociacijos prašymas įstoti į bylą buvo pateiktas pasibaigus Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 6 dalyje nustatytam terminui, jai buvo leista tik pateikti savo pastabas per žodinę proceso dalį, remiantis įteiktu teismo posėdžio pranešimu.

67

2005 m. gegužės 11 d. plenariniame posėdyje priimtu sprendimu byla buvo paskirta Pirmosios instancijos teismo ketvirtajai išplėstinei kolegijai.

68

2005 m. liepos 7 d. plenariniame posėdyje priimtu sprendimu byla paskirta Pirmosios instancijos teismo didžiajai kolegijai ir buvo paskirtas naujas teisėjas pranešėjas.

69

2006 m. sausio 16 d. Pirmosios instancijos teismo didžiosios kolegijos pirmininko nutartimi RealNetworks išbraukta iš bylos kaip šalis, įstojusi palaikyti Komisijos reikalavimus.

70

2006 m. vasario 1 d. Pirmosios instancijos teismas pakvietė šalis dalyvauti neformaliame susirinkime su didžiosios kolegijos pirmininku ir teisėju pranešėju, siekiant nustatyti posėdžio organizavimo sąlygas. Šis susitikimas įvyko 2006 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teisme.

71

Atsižvelgdamas į teisėjo pranešėjo pranešimą, Pirmosios instancijos teismas (didžioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones paprašė pagrindines šalis pateikti tam tikrus dokumentus bei atsakyti į keletą klausimų. Pagrindinės šalys patenkino šiuos prašymus per nustatytą terminą.

72

Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus per 2006 m. balandžio 24, 25, 26, 27 ir 28 d. posėdžius.

73

Per posėdį Pirmosios instancijos teismas paprašė Microsoft perduoti jam per 2003 m. rinkos tyrimą Komisijos pateiktų prašymų pateikti informacijos dėl medijos leistuvių kopijas ir atsakymus į juos, taip pat ataskaitą apie Mercer atliktų apklausų rezultatus ir analizę (toliau – Mercer ataskaitos). Microsoft pateikė šiuos dokumentus per nustatytą terminą.

74

2006 m. gegužės 3 d. laišku Pirmosios instancijos teismas paprašė Microsoft pateikti kitų Komisijos per 2003 m. rinkos tyrimą adresuotų prašymų pateikti informacijos ir atsakymų jai kopijas. Microsoft patenkino šį prašymą per nustatytą teminą.

75

2006 m. birželio 22 d. Pirmosios instancijos teismo didžiosios kolegijos pirmininko sprendimu žodinė proceso dalis buvo baigta.

76

Microsoft Pirmosios instancijos teismo prašo:

77

Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

78

CompTIA, ACT, TeamSystem ir Mamut Pirmosios instancijos teismo prašo:

79

DMDsecure ir kt. Pirmosios instancijos teismo prašo:

80

Exor Pirmosios instancijos teismo prašo:

81

SIIA, FSFE, Audiobanner.com ir ECIS Pirmosios instancijos teismo prašo:

82

Visų pirma reikia išnagrinėti ieškinio pagrindus, susijusius su reikalavimais panaikinti ginčijamą sprendimą, paskui – ieškinio pagrindus, susijusius su reikalavimais panaikinti skirtą baudą arba sumažinti jos dydį.

83

Ieškinio pagrindai, kuriuos Microsoft nurodo pagrįsdama savo prašymą panaikinti ginčijamą sprendimą, grupuojami atsižvelgiant į tris probleminius klausimus, susijusius, pirma, su atsisakymu pateikti su suderinamumu susijusią informaciją ir leisti ja naudotis, antra, su AK klientų operacinės sistemos Windows ir Windows Media Player susietu pardavimu, ir trečia, su pareiga paskirti nepriklausomą asmenį, kuriam būtų pavesta prižiūrėti, kaip Microsoft laikosi ginčijamo sprendimo.

84

Savo rašytiniuose dokumentuose Komisija kelia keletą klausimų dėl Bendrijos teismo kontrolės apimties ir dėl kelių prie ieškinio ir dubliko pridėtų dokumentų turinio priimtinumo.

85

Komisija nurodo, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas tam tikrais samprotavimais, kurie paremti sudėtingais techniniais ir ekonominiais vertinimais. Ji tvirtina, kad pagal teismų praktiką Bendrijos teismai atlieka tik ribotą tokių vertinimų kontrolę (1991 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Technische Universität München, C-269/90, Rink. p. I-5469, 13 punktas ir 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C-204/00 P, C-205/00 P, C-211/00 P, C-213/00 P, C-217/00 P ir C-219/00 P, Rink. p. I-123, 279 punktas; 2005 m. balandžio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Holcim (Deutschland) prieš Komisiją, T-28/03, Rink. p. II-1357, 95, 97 ir 98 punktai).

86

Kaip pavyzdį nurodydama 2000 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Volkswagen prieš Komisiją (T-62/98, Rink. p. II-2707, 43 punktas), Microsoft atsako, kad Bendrijos teismas neatsiriboja nuo „nuodugnaus Komisijos sprendimų tinkamumo nagrinėjimo, net ir sudėtingose bylose“.

87

Pirmosios instancijos teismas primena, jog iš nusistovėjusios teismų praktikos išplaukia, kad nors Bendrijos teismas paprastai neribotai kontroliuoja, ar įvykdytos konkurencijos taisyklių taikymo sąlygos, vis dėlto jo vykdoma Komisijos atliktų sudėtingų ekonominių vertinimų kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikomasi procedūrinių taisyklių ir pareigos motyvuoti bei ar buvo nustatytos teisingos faktinės aplinkybės ir nepadaryta akivaizdžių vertinimo klaidų ar piktnaudžiauta įgaliojimais (2000 m. kovo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kish Glass prieš Komisiją, T-65/96, Rink. p. II-1885, 64 punktas, apeliacine tvarka patvirtinto 2001 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo nutartimi Kish Glass prieš Komisiją, C-241/00 P, Rink. p. I-7759; šiuo klausimu dėl EB 81 straipsnio taip pat žr. 1985 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Remia ir kt. prieš Komisiją, 42/84, Rink. p. 2545, 34 punktą ir 1987 m. lapkričio 17 d. Sprendimo BAT ir Reynolds prieš Komisiją, 142/84 ir 156/84, Rink. p. 4487, 62 punktą).

88

Be to, jeigu Komisijos sprendimas yra sudėtingų techninių vertinimų rezultatas, jiems iš principo taikoma ribota teisminė kontrolė, reiškianti, kad Bendrijos teismas negali pakeisti Komisijos atlikto faktinių aplinkybių vertinimo savuoju (šiuo klausimu dėl sprendimo, priimto atlikus sudėtingus vertinimus medicinos farmacijos srityje, žr. 2001 m. balandžio 11 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties Komisija prieš Trenker, C-459/00 P(R), Rink. p. I-2823, 82 ir 83 punktus; šiuo klausimu taip pat žr. 1999 m. sausio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Upjohn, C-120/97, Rink. p. I-223, 34 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; 2002 m. liepos 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo A. Menarini prieš Komisiją, T-179/00, Rink. p. II-2879, 44 ir 45 punktus ir 2002 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo, Pfizer Animal Health prieš Tarybą, T-13/99, Rink. p. II-3305, 323 punktą).

89

Tačiau nors Bendrijos teismas pripažįsta, kad Komisija turi ekonominių ir techninių klausimų vertinimo laisvę, tai nereiškia, kad jis privalo susilaikyti nuo Komisijos atliktos tokio pobūdžio duomenų interpretacijos kontrolės. Iš tikrųjų Bendrijos teismas turi patikrinti ne tik pateikiamų įrodymų dalykinį teisingumą, jų patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai atspindi visus esminius duomenis, į kuriuos reikėjo atsižvelgti vertinant kompleksinę situaciją, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (šiuo klausimu dėl koncentracijų kontrolės žr. 2005 m. vasario 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Tetra Laval, C-12/03 P, Rink. p. I-987, 39 punktą).

90

Atsižvelgiant į šiuos principus reikia išnagrinėti įvairius pagrindus, kuriuos Microsoft nurodė pagrįsdama savo prašymą panaikinti ginčijamą sprendimą.

91

Komisija, šiuo klausimu palaikoma SIIA, teigia, kad keliuose prie ieškinio ir dubliko pridėtuose dokumentuose Microsoft nurodo argumentus, kurių nėra pačiuose procesiniuose dokumentuose. Ji taip pat kelis kartus nurodo, kad Microsoft daro bendrą nuorodą į prie jos pareiškimų pridėtas ataskaitas. Be to, Komisija kritikuoja tai, kad kai kurios pastarosios pateiktos ekspertų nuomonės grindžiamos informacija, kurios nei Komisija, nei Pirmosios instancijos teismas negalėjo gauti. Ji mano, kad šis neturi atsižvelgti į pirmiau nurodytus argumentus, ataskaitas ir ekspertų nuomones.

92

Microsoft tvirtina, kad „atitinkamose ieškinio dalyse“ yra išdėstytos esminės faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas jos ieškinys. Ji primena, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką konkretūs ieškinio teiginiai gali būti pagrįsti ir papildyti darant nuorodas į konkrečias pridėtų dokumentų dalis (1993 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Kelman prieš Komisiją, T-56/92, Rink. p. II-1267, 21 punktas). Be to, ji pažymi, kad sąmoningai nusprendė apriboti priedų skaičių, siekdama neapsunkinti bylos medžiagos, ir kad neprivalo pateikti kiekvieno dokumento, į kurį daroma nuoroda šių priedų išnašose; be to, Komisija turi visų per administracinę procedūrą pateiktų dokumentų kopijas, ir negali būti ginčijama jos teisė teikti informaciją savo ekspertams.

93

Per neformalų 2006 m. kovo 10 d. susirinkimą (žr. 70 punktą) teisėjas pranešėjas atkreipė Microsoft dėmesį į tai, kad atrodo, jog kai kuriuose jos dokumentų prieduose nurodyti argumentai, kurių akivaizdžiai nėra pačiuose pareiškimuose, ir pateikė apie tai klausimą. Atsakydama Microsoft nurodė, kaip pažymėta šio susirinkimo protokole, kad: „Microsoft nesiremia argumentais, kurių akivaizdžiai nėra ieškinyje arba dublike“.

94

Pirmosios instancijos teismas primena, kad pagal Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį ir Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą ieškinyje turi būti nurodomas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką tam, kad ieškinys būtų priimtinas, reikia, kad svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis pagrįstas, būtų bent jau trumpai, bet nuosekliai ir suprantamai nurodytos pačiame ieškinio tekste. Nors ieškinio turinys specifiniais klausimais gali būti pagrįstas ir papildytas pateikiant nuorodas į prie jo pridėtų dokumentų ištraukas, bendroji nuoroda į kitus dokumentus, netgi ieškinio priedus, negali kompensuoti pagrindinių teisinių argumentų nebuvimo, kurie pagal pirmiau nurodytas nuostatas turi būti nurodyti pačiame ieškinyje (1992 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Daniją, C-52/90, Rink. p. I-2187, 17 punktas; Pirmosios instancijos teismo nutarties Kelman prieš Komisiją, minėtos 92 punkte, 21 punktas ir 1999 m. gegužės 21 d. Nutarties Asia Motor France ir kt. prieš Komisiją, T-154/98, Rink. p. II-1703, 49 punktas). Be to, Pirmosios instancijos teismas neprivalo prieduose ieškoti ir nustatyti pagrindų ir argumentų, kuriuos jis galėtų laikyti pagrindžiančiais ieškinį, nes priedai atlieka tik įrodomąją ir pagalbinę funkciją (1997 m. lapkričio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cipeke prieš Komisiją, T-84/96, Rink. p. II-2081, 34 punktas ir 2002 m. kovo 21 d. Sprendimo Joynson prieš Komisiją, T-231/99, Rink. p. II-2085, 154 punktas).

95

Toks Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio ir Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimas taikytinas dubliko, kuris pagal to paties reglamento 47 straipsnio 1 dalį turi papildyti ieškinį, priimtinumo sąlygoms (šiuo klausimu žr. 1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, T-305/94–T-307/94, T-313/94–T-316/94, T-318/94, T-325/94, T-328/94, T-329/94 ir T-335/94, Rink. p. II-931, 40 punktą, kuris šiuo klausimu apeliacine tvarka nebuvo panaikintas 2002 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimu Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C-238/99 P, C-244/99 P, C-245/99 P, C-247/99 P, C-250/99 P–C-252/99 P ir C-254/99 P, Rink. p. I-8375).

96

Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad keliuose prie ieškinio ir dubliko pridėtuose dokumentuose Microsoft ne tik nurodo teisinius arba ekonominius argumentus, kuriais ji ne tik pagrindžia arba papildo šiuose procesiniuose dokumentuose aiškiai nurodytas faktines arba teisines aplinkybes, bet ir pateikia naujų argumentų.

97

Be to, Microsoft kelis kartus papildė ieškinio ir dubliko turinį specifiniais klausimais, darydama nuorodą į prie jų pridėtus dokumentus. Tačiau kai kurios iš tokių nuorodų tik bendrai susijusios su atitinkamais pridėtais dokumentais ir todėl neleidžia Pirmosios instancijos teismui konkrečiai nustatyti argumentų, kuriuos jis galėtų laikyti papildančiais ieškinyje arba dublike nurodytus pagrindus.

98

Reikia pažymėti, kad Komisija, nors ir manydama, jog nereikia atsižvelgti į šiuose įvairiuose prieduose esančius teiginius, vis dėlto komentuoja kai kuriuos iš jų prie savo pareiškimų pridėtose pastabose.

99

Remdamasis šio sprendimo 94 ir 95 punktuose paminėta teismų praktika ir per 2006 m. kovo 10 d. neformalų susirinkimą (žr. 93 punktą) Microsoft padarytu pareiškimu, Pirmosios instancijos teismas atsižvelgs į šio sprendimo 96–98 punktuose nurodytus priedus tik tiek, kiek jie pagrindžia arba papildo pagrindus arba argumentus, aiškiai nurodytus Microsoft arba Komisijos pateiktuose pareiškimuose, ir tik tais atvejais, kai Pirmosios instancijos teismas galės tiksliai nustatyti, kurios konkrečiai iš juose nurodytų aplinkybių pagrindžia arba papildo šiuos pagrindus arba argumentus.

100

Kalbant apie Komisijos kritiką dėl to fakto, kad Microsoft nepateikė informacijos, kuria grindžiamos prie jos pateiktų pareiškimų pridėtos ekspertų nuomonės, pakanka pažymėti, kad Pirmosios instancijos teismas prireikus turi įvertinti, ar šiose nuomonėse esantys teiginiai turi įrodomąją galią. Jei neturėdamas prieigos prie tam tikros informacijos Pirmosios instancijos teismas nuspręstų, kad šie teiginiai neturi pakankamai įrodomosios galios, jis į juos neatsižvelgtų.

101

Dėl pirmojo probleminio klausimo Microsoft nurodo vienintelį ieškinio pagrindą, išplaukiantį iš EB 82 straipsnio pažeidimo. Šį pagrindą sudaro trys dalys. Pirmoje dalyje Microsoft nurodo, kad šiuo atveju Bendrijos teismo nustatyti kriterijai, leidžiantys priversti dominuojančią padėtį užimančią įmonę suteikti licenciją, nėra tenkinami. Antroje dalyje ji iš esmės tvirtina, kad Sun neprašė jos leidimo naudotis„technologija“, kurią Komisija įpareigoja atskleisti, ir kad 1998 m. spalio 6 d. laiškas bet kuriuo atveju neturi būti aiškinamas kaip jos tikras atsisakymas. Galiausiai trečioje dalyje ji teigia, kad Komisija netinkamai atsižvelgė į 1994 m. balandžio 15 d. Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) steigimo sutarties 1 C priedas) (toliau – TRIPS susitarimas), Bendrijoms nustatytus įpareigojimus.

102

Pirmiausia reikia apibendrintai išdėstyti pagrindinių šalių pozicijas dėl atsisakymo pateikti su suderinamumu susijusią informaciją ir leisti ja naudotis problematikos.

103

Remiantis ginčijamu sprendimu, Microsoft piktnaudžiavo AK klientų operacinių sistemų rinkoje turima dominuojančia padėtimi, atsisakydama, pirma, pateikti Sun ir kitoms konkuruojančioms bendrovėms darbo grupės serverių operacinėse sistemose Windows protokolų specifikacijas, kurie įdiegiami ir naudojami serveriuose, kur įdiegtos šios sistemos tam, kad Windows darbo grupės tinklui būtų teikiamos bendro rinkmenų ir spausdintuvų naudojimo bei naudotojų ir naudotojų grupių valdymo paslaugos, ir, antra, leisti šioms įmonėms naudoti minėtas specifikacijas siekiant kurti darbo grupės serverių operacines sistemas ir prekiauti jomis.

104

Komisijos nuomone, informacija, kurią atsisakė suteikti Microsoft, yra su suderinamumu susijusi informacija 1991 m. gegužės 14 d. Tarybos Direktyvos 91/250/EB dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos (OL L 122, 1991, p. 42) prasme. Ji, be kita ko, teigia, kad šioje direktyvoje suderinamumas tarp dviejų programinių įrangų apibrėžiamas kaip jų galėjimas keistis informacija ir abipusiškai ja naudotis siekiant, kad kiekviena iš šių programinių įrangų veiktų visais numatytais būdais (be kita ko, žr. pirmojo pranešimo apie kaltinimus 256 punktą, antrojo pranešimo apie kaltinimus 79 punktą ir trečiojo pranešimo apie kaltinimus 143 punktą). Ji mano, kad Microsoft pasiūlyta suderinamumo sąvoka yra netiksli (ginčijamo sprendimo 749–763 konstatuojamosios dalys).

105

Remdamasi faktiniais ir techniniais duomenimis, Komisija konstatuoja, kad „geras Windows darbo grupės tinklo veikimas grindžiamas „klientas-serveris“ ir „serveris-serveris“ tarpusavio sujungimo ir sąveikos architektūra, užtikrinančia skaidrią prieigą prie pagrindinių darbo grupės serverių paslaugų (Windows 2000/Windows 2003 atveju ši Windows domeno architektūra gali būti apibrėžta kaip „Active Directory domeno architektūra“)“ ir kad „bendras galėjimas būti šios architektūros dalimi yra suderinamumo tarp Windows pagrindu veikiančių AK klientų ir Windows pagrindu veikiančių darbo grupės serverių elementas“ (ginčijamo sprendimo 182 konstatuojamoji dalis). Ji apibrėžia šį suderinamumą terminu „suderinamumas su Windows domeno architektūra“ (ginčijamo sprendimo 182 konstatuojamoji dalis) ir teigia, jog toks suderinamumas „būtinas, kad darbo grupės serverių operacinių sistemų pardavėjai galėtų išlikti rinkoje“ (ginčijamo sprendimo 779 konstatuojamoji dalis).

106

Be to, Komisija mano, jog tam, kad Microsoft konkurentai galėtų kurti darbo grupės serverių operacines sistemas, galinčias pasiekti tokį suderinamumo lygį, kai serveriai, kuriuose jos įdiegtos, jungiami į Windows darbo grupę, būtina, kad jie turėtų prieigą prie informacijos apie suderinamumą su Windows domeno architektūra (ginčijamo sprendimo 183 ir 184 konstatuojamosios dalys). Ji, be kita ko, mano, kad nė vienas iš penkių Microsoft nurodytų metodų, leidžiančių užtikrinti suderinamumą tarp įvairių platintojų tiekiamų operacinių sistemų, negali pakankamai pakeisti informacijos atskleidimą (ginčijamas sprendimo 666–687 konstatuojamosios dalys).

107

Galiausiai Komisija nurodo, kad, remiantis teismų praktika, nors įmonės iš esmės gali laisvai pasirinkti komercinius partnerius, dominuojančią padėtį užimančios įmonės atsisakymas tiekti tam tikromis aplinkybėmis gali būti laikomas piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi EB 82 straipsnio prasme. Ji teigia, kad šioje byloje yra kelios „ypatingos aplinkybės“, leidžiančios daryti išvadą apie piktnaudžiavimą, konstatuotiną dėl aptariamo Microsoft atsisakymo, net darant griežčiausią – ir todėl Microsoft palankiausią – prielaidą, kad šis atsisakymas laikytinas atsisakymu suteikti trečiajai šaliai licenciją, susijusią su intelektinės nuosavybės teisėmis (ginčijamo sprendimo 190 ir 546–559 konstatuojamosios dalys). Ji mano turinti teisę atsižvelgti į kitas „ypatingas aplinkybes“ nei nustatytos Teisingumo Teismo 1995 m. balandžio 6 d. Sprendime RTE ir ITP prieš Komisiją (C-241/91 P ir C-242/91 P, Rink. p. I-743, toliau – sprendimas Magill) ir pakartotos 2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendime IMS Health (C-418/01, Rink. p. I-5039). Bet kuriuo atveju šioje byloje yra tokių ypatingų aplinkybių.

108

Nuo administracinės procedūros pradžios Microsoft gina poziciją, pagal kurią Komisijos šioje byloje naudojama suderinamumo sąvoka nėra suderinama su Direktyvoje 91/250 nustatyta „visiško suderinamumo“ sąvoka ir neatitinka būdo, kurį naudodamos įmonės praktikoje tvarko savo kompiuterinius tinklus (be kita ko, žr. 2001 m. lapkričio 16 d. atsakymo į antrąjį pranešimą apie kaltinimus 151–157 punktus ir 2003 m. spalio 17 d. atsakymo į trečiąjį pranešimą apie kaltinimus 29 ir 30 puslapius). Ji, be kita ko, tvirtina, kad „serverių operacinių sistemų gamintojas pasiekia visišką suderinamumą, jei per AK klientų operacinę sistemą Windows galima naudotis visomis jo programos funkcijomis“ (2000 m. lapkričio 17 d. atsakymo į pirmąjį pranešimą apie kaltinimus 143 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2003 m. spalio 17 d. atsakymo į trečiąjį pranešimą apie kaltinimus 29 ir 63 puslapius). Kalbėdama Komisijos žodžiais, Microsoft pasitelkia „vienpusiškumo“ sąvoką, nors pirmoji remiasi „abipusiais santykiais (ginčijamo sprendimo 758 konstatuojamoji dalis).

109

Microsoft nuomone, minėto visiško suderinamumo galima pasiekti atskleidus informaciją apie sąsajas, ir tai ji jau daro per savo vadinamąjį MSDN produktą arba konferencijose, kurias rengia „Professional Developers“, arba kokiais nors kitais rinkoje prieinamais metodais (be kita ko, žr. 2000 m. lapkričio 17 d. atsakymo į pirmąjį pranešimą apie kaltinimus 12, 57–63, 73–83 ir 147 punktus; 2001 m. lapkričio 16 d. atsakymo į antrąjį pranešimą apie kaltinimus 6, 72, 94–96, 148 ir 149 punktus ir 2003 m. spalio 17 d. atsakymo į trečiąjį pranešimą apie kaltinimus 31 puslapį).

110

Microsoft teigia, jog Komisijos pagal pateiktą suderinamumo sąvoką savo ruožtu reikalaujama, kad jos konkurentų operacinės sistemos visais atžvilgiais veiktų kaip serverių operacinė sistema Windows. Microsoft nuomone, to galima pasiekti tik leidus minėtiems konkurentams „klonuoti“ jos produktus arba kai kurias jų charakteristikas ir suteikus informacijos apie jos produktų vidaus veikimo mechanizmus (be kita ko, žr. 2000 m. lapkričio 17 d. atsakymo į pirmąjį pranešimą apie kaltinimus 7, 20, 27, 144–150 ir 154–169 punktus; 2001 m. lapkričio 16 d. atsakymo į antrąjį pranešimą apie kaltinimus 158–161 punktus ir 2003 m. spalio 17 d. atsakymo į trečiąjį pranešimą apie kaltinimus 10 ir 20 puslapius).

111

Microsoft mano, kad jeigu ji būtų priversta atskleisti tokią informaciją, būtų padaryta žala jos teisei laisvai naudotis intelektinės nuosavybės teisėmis bei siekiui kurti naujoves (be kita ko, žr. 2001 m. lapkričio 16 d. atsakymo į antrąjį pranešimą apie kaltinimus 162, 163 ir 176 punktus ir 2003 m. spalio 17 d. atsakymo į trečiąjį pranešimą apie kaltinimus 3, 10 ir 11 puslapius).

112

Galiausiai Microsoft teigia, kad šią bylą reikia vertinti atsižvelgiant į 107 punkte minėtus sprendimus Magill ir IMS Health, nes atsisakymas, kuriuo ji kaltinama, turi būti laikomas atsisakymu suteikti trečiosioms šalims licenciją, susijusią su intelektinės nuosavybės teisėmis, ir todėl ginčijamas sprendimas laikytinas įpareigojimu suteikti licenciją. Ji tvirtina, kad, jos nuomone, šiuo atveju neįvykdomas nė vienas iš šiuose Teisingumo Teismo sprendimuose išsamiai išvardytų leistinų kriterijų. Iš to ji daro išvadą, kad nagrinėjamas atsisakymas neturi būti laikomas piktnaudžiavimu, ir todėl Komisija negali jos įpareigoti atskleisti su suderinamumu susijusią informaciją. Papildomai Microsoft nurodo 1998 m. lapkričio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimą Bronner (C-7/97, Rink. p. I-7791) ir teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra ir šiame sprendime numatytų kriterijų.

113

Antra, reikia patikslinti būdą, kaip Microsoft išdėsto pirmoje pagrindo dalyje teikiamus argumentus, ir tai, kaip Pirmosios instancijos teismo juos nagrinės.

114

Prieš pateikdama savo argumentus (žr. pirmos pagrindo dalies d punktą) Microsoft pateikia tam tikrų samprotavimų apie suderinamumą, kuriuos galima apibendrinti, kaip išdėstyta toliau. Pirma, Microsoft nurodo, jog yra penki metodai, leidžiantys užtikrinti suderinamumą tarp AK klientų ir serverių operacinių sistemų Windows bei tarp konkurentų serverių operacinių sistemų. Antra, ji kritikuoja Komisijos šiuo atveju reikalaujamą suderinamumo lygį, iš esmės teigdama, kad iš tikrųjų pastaroji siekia leisti konkurentams „klonuoti“ jos produktus arba tam tikras jų charakteristikas, ir ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje numatytos korekcinės priemonės apimtį.

115

Be šių samprotavimų, Microsoft pateikė kelis argumentus, įrodinėdama, kad komunikacijos protokolai, kuriuos pagal ginčijamą sprendimą ji turi atskleisti savo konkurentams, yra naujovės technologinių požiūriu ir kad šiuos protokolus arba jų specifikacijas saugo intelektinės nuosavybės teisės.

116

Iš esmės Microsoft argumentus, nurodytus pirmoje šio pagrindo dalyje, galima išdėstyti taip:

117

Pirmosios instancijos teismas visų pirma išnagrinės Microsoft teiginius dėl įvairių suderinamumo lygių ir dėl ginčijamo sprendimo 5 punkte numatytos korekcinės priemonės apimties. Jos nurodyti argumentai dėl penkių metodų, kuriais galima užtikrinti suderinamumą tarp jos ir konkurentų operacinių sistemų, bus analizuojami nagrinėjant tariamą su suderinamumu susijusios informacijos reikalingumą. Vėliau Pirmosios instancijos teismas išsakys nuomonę dėl Microsoft argumentų, susijusių, jos teigimu, su jos komunikacijos protokolams ir specifikacijoms taikytinomis intelektinės nuosavybės teisėmis. Galiausiai jis įvertins argumentus, kuriuos Microsoft formuluoja pirmoje pagrindo dalyje, ir nustatys, į kokias aplinkybes reikia atsižvelgti nagrinėjant jai inkriminuojamą elgesį, ir ar šių aplinkybių yra šiuo atveju.

118

Microsoft iš esmės mano, kad suderinamumo sąvoka, kuria remiasi Komisija, darydama išvadą, kad atsisakant pateikti su suderinamumu susijusią informaciją yra piktnaudžiaujama dominuojančia padėtimi, ir taikydama ginčijamo sprendimo 5 punkte numatytą korekcinę priemonę, yra netiksli.

119

Microsoft pabrėžia, kad „suderinamumas pasireiškia ištisinėje aplinkoje“ ir kad „jis nėra absoliutus standartas“.

120

Ji pažymi, kad „minimalus suderinamumo lygis galbūt būtinas veiksmingai konkurencijai užtikrinti“. Tačiau mano, kad tokį lygį nesunku pasiekti, pažymėdama, kad yra įvairių būdų užtikrinti suderinamumą „gerai kartu veikiančių skirtingų platintojų tiekiamų operacinių sistemų (turėjimo)“ prasme.

121

Microsoft mano, kad ginčijamame sprendime Komisija vadovaujasi suderinamumo sąvoka, kuri visiškai skiriasi nuo numatytosios Direktyvoje 91/250 ir kurią faktiškai vartoja įmonės, tvarkydamos savo kompiuterinius tinklus. Komisija iš tikrųjų siekia, kad Microsoft konkurentų operacinė sistema galėtų „visais atžvilgiais veikti“ kaip serverių operacinė sistema Windows (t. y. užtikrinti visišką pakeičiamumą“ arba „plug replaceability“). Tačiau to galima pasiekti tik leidus Microsoft konkurentams „klonuoti“ jos produktus arba jų charakteristikas. Microsoft taip pat nurodo, kad dvi serverių operacinės sistemos gali veikti kartu, t. y. keistis informacija arba teikti viena kitai paslaugas, nebūtinai būdamos „visiškai vienodos“. Taigi reikia skirti sąvoką „suderinamumas“ nuo sąvokų „klonavimas“ ar „kopijavimas“.

122

Pagrįsdama savo teiginius, Microsoft daro nuorodą į dviejų informatikos ekspertų ataskaitą, kurią ji buvo pridėjusi prie savo 2001 m. lapkričio 16 d. atsakymo į antrąjį pranešimą apie kaltinimus, kur jie paaiškina sąvokas „glaudi sąveika“ ir „silpna sąveika“ bei priežastis, dėl kurių įmonių pastangos pasiekti „glaudžią“ skirtingų gamintojų programinės įrangos „sąveiką“ buvo nesėkmingos (ieškinio A.9.2 priedas). Šios priežastys yra ir techninio, ir komercinio pobūdžio.

123

Microsoft taip pat pažymi, kad per administracinę procedūrą ji pateikė 50 privatinės ir viešosios teisės reglamentuojamų įmonių, veikiančių visose pramonės srityse ir įsteigtų įvairiuose tuometinėse valstybėse narėse, pareiškimus. Juose šios įmonės tvirtina, kad dėl rinkoje jau esančių metodų naudojimo užtikrinamas aukštas suderinamumo lygis tarp AK klientų ir serverių operacinių sistemų Windows bei konkurentų serverių operacinių sistemų. Ji taip pat nurodo, jog iš Mercer ataskaitų išplaukia, kad įmonės renkasi serverių operacines sistemas ne pagal jų suderinamumą su AK klientų ir serverių operacinėmis sistemomis Windows.

124

Dublike, pateikdama argumentus, kuriais siekiama įrodyti, kad jos komunikacijos protokolai yra saugomi intelektinės nuosavybės teisių, bei savo atsakyme į vieną iš Pirmosios instancijos teismo pateiktų rašytinių klausimų Microsoft išdėsto kelis teiginius dėl ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje numatytos korekcinės priemonės apimties. Šiais teiginiais ji taip pat kelia klausimą dėl Komisijos šiuo atveju reikalaujamo suderinamumo lygio.

125

Savo dublike Microsoft tvirtina, kad konstatuotina neatitiktis tarp minėtos korekcinės priemonės apimties ir „suderinamumo standarto“, kuriuo ginčijamame sprendime remiasi Komisija, vertindama „alternatyvių suderinamumo metodų“ tinkamumą. Atsakydama į vieną iš Pirmosios instancijos teismo pateiktų rašytinių klausimų, ji teigia, kad Komisija skirtingai aiškina ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje nustatytos pareigos atskleisti informaciją apimtį.

126

Dėl pastarojo klausimo Microsoft pažymi, kad ginčijamo sprendimo 669 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodo, jog „vieši pramoniniai standartai neleidžia konkurentams pasiekti tokį patį suderinamumo lygį su Windows architektūra, kaip tai daro darbo grupės serverių operacinė sistema Windows“. Ji taip pat pažymi, jog ginčijamo sprendimo 679 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatuoja, kad „darbo grupės serverių operacinė sistema Novell„be klientų modulio“ negali naudoti visų Windows veikiančių AK klientų ir Windows veikiančių darbo grupės serverių operacinių sistemų galimybių lygiai taip pat, kaip tai gali daryti darbo grupės serverių operacinė sistema (Windows)“. Iš to Microsoft daro išvadą, kad iš pradžių Komisija manė, jog suderinamumas yra konkurentų galėjimas užtikrinti savo produktų veikimą, kuris būtų identiškas serverių operacinės sistemos Windows veikimui. Be to, Komisija norėjo, kad pastarosios sistemos ir konkurentų serverių operacinės sistemos būtų „beveik identiškos“.

127

Microsoft teigia, kad norint užtikrinti Komisijos nurodytą suderinamumo lygį (kurį Microsoft vadina „plug replacement“, „plug-replaceability“, „drop-in“, „funkciniu ekvivalentu“ ir „funkciniu klonu“) ji turėtų atskleisti gerokai daugiau informacijos negu numatyta ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje, t. y. informaciją apie serverių operacinių sistemų vidaus veikimo mechanizmus (įskaitant „algoritmus ir sprendimų priėmimo taisykles“).

128

Microsoft tvirtina, kad vėliau Komisija siaurai aiškina minėtą 5 straipsnį, manydama, kad jis įpareigoja suteikti konkurentams tik komunikacijos protokolų on the wire licenciją. Pagrįsdama šį teiginį, Microsoft nurodo, kad per laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros posėdį šalys, kurioms buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus, nurodė, kad jos nėra suinteresuotos gauti prieigą prie informacijos apie serverių operacinių sistemų Windows vidaus veikimo mechanizmus. Ji taip pat remiasi tuo, kad atsiliepime į ieškinį bei triplike Komisija patvirtino, jog ji nesiekė suteikti (Microsoft) konkurentams galimybės „klonuoti bendro“ rinkmenų ir spausdintuvų naudojimo bei naudotojų ir naudotojų grupių valdymo paslaugų, kurias teikia serverių operacinė sistema Windows. Microsoft pastebi, kad tūkstančiai Komisijai vykdant ginčijamą sprendimą perduotų specifikacijų puslapių vis dėlto leis jos konkurentams nukopijuoti tam tikras produktų, kuriuos ji sukūrė savo tyrimų ir kūrybos pastangomis, „charakteristikas“. Pavyzdžiui, turėdamos prieigą prie DRS (Directory Replication Service) protokolo, tretieji asmenys galėtų įgyvendinti apgrąžos inžineriją kitų serverių operacinės sistemos Windows, naudojančios Active Directory, sudedamųjų dalių atžvilgiu.

129

Trečia, 2005 m. spalio mėnesį, t. y. praėjus keliems mėnesiams po rašytinės proceso dalies šioje byloje užbaigimo, Komisija vėl pradėjo aiškinti ginčijamo sprendimo 5 straipsnį taip, kad informacija, kurią privalo atskleisti Microsoft, turi leisti jos konkurentams kurti serverių operacinių sistemų Windows funkcinius ekvivalentus arba, kitaip sakant, sistemas, galinčias jas „visiškai pakeisti“. Microsoft dar kartą nurodė, kad toks 5 straipsnio aiškinimas įpareigoja ją suteikti savo konkurentams prieigą prie informacijos apie serverių operacinės sistemos Windows vidaus veikimo mechanizmus.

130

Per posėdį Microsoft daug dėmesio skyrė „automatinio kopijavimo“ mechanizmui ir pateikė šiame kontekste tuos pačius argumentus kaip ir išdėstyti anksčiau.

131

Microsoft, be kita ko, paaiškino, kad anksčiau katalogo paslaugas teikė vienas labai didelis ir labai brangus serveris. Tačiau šiuo metu šias paslaugas paprastai teikia daugybė mažų, pigesnių serverių, esančių skirtingose vietose ir, kaip ji pademonstravo per posėdį įvairiuose skaidrėse, sujungtų į vieną visumą per blue bubble. Microsoft pažymėjo, kad programinė įranga, įdiegta šio blue bubble dalimi esančiuose serveriuose ir naudojama teikiant katalogo paslaugas, turi būti pagrįsta ta pačia vidaus logika, kad šie serveriai galėtų veikti kartu, tarsi tai būtų vienas serveris. Kiekvienas iš šių serverių turėtų preziumuoti, kad, atsakydami į konkrečią pateiktą užklausą, kiti reaguos lygiai taip pat, kaip ir jis. Microsoft taip pat pažymėjo, kad konkrečioje blue bubble operacinėje sistemoje veikiančių serverių sąveika yra labai ypatinga.

132

Microsoft taip pat paaiškino, kad automatinio kopijavimo mechanizmas leidžia, jog bet koks serveryje, veikiančiame kaip domeno kontrolierius ir veikiančiame blue bubble sistemoje, esančių duomenų pakeitimas (pvz., naudotojo slaptažodžio pakeitimas) būtų automatiškai „kopijuojamas“ visuose kituose serveriuose, kontroliuojančiuose domeną ir priklausančiuose tam pačiam blue bubble.

133

Microsoft nurodė, kad pirma bendrovė, kuriai pavyko sukurti tokį mechanizmą, buvo Novell, padariusi tai 1993 metais. Tačiau jos serverių operacinėje sistemoje NetWare veikiantis mechanizmas leisdavo blue bubble sistemoje sinchroniškai veikti ne daugiau kaip 150 domeno kontrolieriams, o Windows 2000 Server sistemoje esančios Active Directory naudojamas mechanizmas gali tuo pačiu metu aptarnauti kelis tūkstančius domeno kontrolierių.

134

Be to, kalbėdama apie automatinio kopijavimo mechanizmą, Microsoft nuolat kartojo, kad ginčijamo sprendimo tikslas – leisti jos konkurentams kurti serverių operacines sistemas, kurios būtų jos serverių operacinių sistemų Windows funkcinis ekvivalentas. Šiuo sprendimu konkrečiai siekiama, kad katalogo paslaugas teikiantys serveriai, kuriuose įdiegta konkurencinga Microsoft serverių operacinė sistema, galėtų pakeisti blue bubble sistemoje esančius serverius, kuriuose įdiegta serverių operacinė sistema Windows, naudojanti katalogą Active Directory. Tačiau, norint pasiekti tokį rezultatą, reikia, kad Microsoft konkurentų serverių operacinės sistemos veiktų visiškai taip pat – t. y. vadovautųsi ta pačia vidaus logika – kaip ir serverių operacinės sistemos Windows, naudojančios Active Directory. Tai būtų įmanoma tik tuo atveju, jeigu konkurentai turėtų informacijos apie jos serverių operacinių sistemų vidaus veikimo mechanizmus, įskaitant kai kuriuos algoritmus, t. y. daug daugiau informacijos nei informacija apie suderinamumą ginčijamo sprendimo prasme.

135

Microsoft taip pat nurodė, kad automatinis kopijavimas neįmanomas tuomet, kai serveriuose įdiegtos skirtingų tiekėjų operacinės sistemos. Pavyzdžiui, serveris, kuriame įdiegta Sun operacinė sistema, negali būti patalpintas į blue bubble sistemą, jungiančią serverius, veikiančius operacinėje sistemoje Novell arba naudojančioje Active Directory. Tačiau ji pažymėjo, jog dėl to, kad Active Directory remiasi standartiniais protokolais, pvz., LDAP (Lightweight Directory Access Protocol), ji gali veikti tame pačiame kompiuteriniame tinkle su konkurentų serverių operacinių sistemų teikiamomis katalogo paslaugomis. Šiuo atveju nesvarbu, ar suderinami du skirtingi serveriai arba vienas serveris su į blue bubble sujungtais keliais serveriais.

136

Komisija nepritaria Microsoft teiginiams.

137

Pirmiausia ji primena ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse pateiktas „su suderinamumu susijusios informacijos“ ir „protokolų“ sąvokas. Ji paaiškina, kad šis sprendimas įpareigoja Microsoft pateikti techninio pobūdžio dokumentus, t. y. detaliai šiuos „protokolus“ apibrėžiančias „specifikacijas“. Specifikacijos nurodo „kaip formatuoti pranešimus, kada juos kurti, kaip juos aiškinti, ką reikia daryti, kai pranešimai yra neteisingi ir t. t.“. Komisija teigia, jog būtina atskirti šiuos techninius dokumentus nuo Microsoft produktų šaltinio kodo. Ji paaiškina, kad konkurentas, norintis sukurti serverio operacinę sistemą, į kurią „įeitų“Microsoft protokolai, turėtų suteikti savo produktui šaltinio kodą, įgyvendinantį šių protokolų specifikacijas. Tačiau du programuotojai, įgyvendinantys tas pačias protokolo specifikacijas, nerašytų to paties šaltinio kodo, ir jų programos veiktų skirtingai (ginčijamo sprendimo 24, 25, 698 ir 719–722 konstatuojamosios dalys). Šiuo požiūriu protokolai galėtų būti palyginti su kalba, kurios sintaksė ir žodynas būtų specifikacijos, o paprastas faktas, kad du asmenys išmoksta tos pačios kalbos sintaksę ir žodyną, neužtikrina, kad jie ją vartos tuo pačiu būdu. Komisija taip pat nurodo, jog „tas faktas, kad du produktai teikia savo paslaugas naudodami suderintus protokolus, nieko nesako apie šių paslaugų teikimo būdą“.

138

Komisija teigia, kad Microsoft laikosi siauro suderinamumo sąvokos aiškinimo, kuris nesuderinamas su Direktyva 91/250. Ji daro nuorodą į ginčijamo sprendimo 749–763 konstatuojamąsias dalis ir pastebi, kad Microsoft nepateikė nė vieno naujo argumento, palyginti su pateiktais per administracinę procedūrą. Per posėdį Komisija nurodė, kad ji rėmėsi šia direktyva ne tik siekdama įrodyti suderinamumo svarbą programinės įrangos sektoriuje, bet ir siekdama įvertinti suderinamumo sąvoką.

139

Be to, Komisija pripažino, kad yra skirtingi suderinamumo tarp Windows veikiančių AK ir darbo grupės serverių operacinių sistemų lygiai ir kad jau galima užtikrinti „tam tikrą suderinamumą“ su Windows domeno architektūra. Ji tvirtina, kad nenustatė a priori konkretaus suderinamumo lygio, kuris būtinas veiksmingai konkurencijai rinkoje išsaugoti, tačiau, atlikusi tyrimą, nustatė, kad suderinamumo lygio, kurį gali pasiekti konkurentai, pasinaudodami prieinamais metodais, nepakanka tam, kad leistų jiems išlikti konkurencingais rinkoje. Darydama nuorodą į ginčijamo sprendimo dalį, kurioje konstatuoja, kad „suderinamumas yra pagrindinis veiksnys kuriant Microsoft darbo grupės serverių operacines sistemas“ (637–665 konstatuojamosios dalys), Komisija pažymi, jog paaiškėjo, kad minėti metodai „neužtikrina klientų reikalaujamo ir ekonomine prasme tinkamo suderinamumo lygio“.

140

Savo triplike Komisija nurodo, kad ginčijamame sprendime ji nėra nusprendusi, jog būtina leisti Microsoft konkurentams atkurti pastarosios įgyvendintus „suderinamumo užtikrinimo sprendimus“. Svarbu, kad savo pastangomis kurti naujoves jie galėtų pasiekti panašų suderinamumo lygį.

141

Galiausiai Komisija pabrėžia, kad, priešingai negu teigia Microsoft, ginčijamame sprendime nesiekiama, kad jos konkurentų serverių operacinės sistemos visais atžvilgiais galėtų veikti kaip serverių operacinė sistema Windows, ir atitinkamai, kad konkurentai galėtų „klonuoti“ jos produktų charakteristikas. Ginčijamu sprendimu iš tikrųjų siekiama sudaryti konkurentams galimybę kurti produktus, kurie „veiktų kitaip, bet <…> galėtų suprasti atitinkamų Microsoft produktų siunčiamus pranešimus“. Ji priduria, kad informacija apie suderinamumą, kurią pagal ginčijamą sprendimą Microsoft privalo atskleisti savo konkurentams, neleis pastariesiems sukurti visiškai Microsoft produktams tapačių produktų.

142

Šiuo klausimu Komisija per posėdį nurodė, jog reikėtų skirti sąvoką „funkcinis ekvivalentas“ nuo sąvokos „funkcinis klonas“. Funkcinis ekvivalentas nėra sistema, veikianti visiškai taip pat kaip darbo grupės serverių operacinė sistema Windows, kurią ji pakeičia, o tik sistema, galinti tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir operacinė sistema Windows, pateikti atitinkamą atsakymą į konkrečią užklausą ir užtikrinti, kad AK klientas ar Windows pagrindu veikiantis serveris reaguotų į šiuos pranešimus lygiai taip pat, kaip jis reaguotų gavęs šiuos pranešimus iš operacinės sistemos Windows.

143

Komisija tvirtina, kad „glaudi sąveika“ ir „silpna sąveika“ nėra aiškiai apibrėžti techniniai terminai, ypač operacinių sistemų programinės įrangos sektoriuje. Bet kuriuo atveju ji ginčija, kad ieškinio A.9.2 priede esančioje ataskaitoje aptariama„silpnos sąveikos sąsajos informacija“ yra naujoviška.

144

Dėl Microsoft per administracinę procedūrą pateiktų klientų pareiškimų Komisija primena, kad jie jau buvo aptarti ginčijamo sprendimo 357, 358, 440–444, 511, 513, 595, 602, 628 ir 707 konstatuojamosiose dalyse. Ji pastebi, kad šie 2000 ir 2001 metų pareiškimai iš esmės susiję su įmonėmis, kurios plačiai įdiegė Windows kaip savo darbo grupės tinklo „standartą“. Dėl Mercer ataskaitų Komisija nurodo, jog ji jau pažymėjo ginčijamo sprendimo 645 konstatuojamojoje dalyje, kad jose analizuojami duomenys įrodo visiškai priešingus faktus, nei teigia Microsoft.

145

Be to, Komisija atmeta Microsoft argumentą dėl tariamos ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje numatytos korekcinės priemonės ir tame pačiame sprendime nurodytos suderinamumo normos, naudojamos įvertinti „alternatyvių suderinamumo metodų“ teisingumą, neatitikties.

146

Komisija teigia, kad šio argumento esmę sunku suprasti. Šiuo klausimu ji pažymi, kad ginčijamo sprendimo 669 ir 679 konstatuojamųjų dalių tekste, kurį cituoja Microsoft, ji visiškai neatmeta tam tikrų galimybių pakeisti informacijos apie suderinamumą atskleidimą, nes šios galimybės neleidžia „klonuoti“ jos produktų arba tam tikrų jų charakteristikų. Ji tik konstatuoja, kad šios galimybės „užtikrina mažesnį suderinamumo su dominuojančiais Microsoft produktais lygį (mažiau galimybių pasinaudoti šių produktų funkcijomis) negu pačios Microsoft pasiūlymas“. Taigi šiuo atveju visų pirma svarbi galimybė „dirbti su“Windows aplinka.

147

Komisija taip pat nurodo, jog iš ginčijamo sprendimo 568–572, 740 ir 749–763 konstatuojamųjų dalių aiškiai išplaukia, kad jame numatyta atskleisti tik sąsajos specifikacijas. Be to, ji mano, kad Microsoft pakankamai nepagrindė savo teiginio, jog turėdami prieigą prie tam tikrų jos komunikacijos protokolų specifikacijų tretieji asmenys gali įgyvendinti apgrąžos inžineriją kitų serverių operacinės sistemos Windows, naudojančios Active Directory, sudedamųjų dalių atžvilgiu.

148

Per posėdį Komisija ginčijo Microsoft teiginių dėl automatinio kopijavimo mechanizmo pagrįstumą. Ji patvirtino, jog ginčijamu sprendimu, be kita ko, siekiama, kad serveriai, kuriuose veikia Microsoft konkurentų darbo grupės serverių operacinė sistema, galėtų įsiterpti į blue bubble sistemą, kurią sudaro serveriai su įdiegta darbo grupės serverių operacine sistema Windows, ir todėl ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje numatyta pareiga atskleisti informaciją apima ir informaciją apie serverių komunikaciją šioje blue bubble sistemoje. Tačiau ji atmetė Microsoft teiginius, kad šį tikslą galima pasiekti tik suteikus prieigą prie informacijos apie jos produktų vidaus veikimo mechanizmus.

149

SIIA primygtinai gina didelę suderinamumo reikšmę programinės įrangos sektoriuje. Jos nuomone, negalima ginčyti to fakto, kad kompiuterio programų suderinamumą su beveik monopoliniais produktais, pvz., su AK klientų operacine sistema Windows, vartotojai laiko labai svarbiu. Ji pažymi, kad, esant normaliai konkurencijai, programinės įrangos gamintojai suinteresuoti teikti pirmenybę savo ir konkurentų produktų suderinamumui ir atskleisti su suderinamumu susijusią informaciją. Taip jie konkuruotų „normalių“ veiksnių atžvilgiu, pvz., produktų kaina ir saugumu, užklausų apdorojimo greičiu arba tam tikrų funkcijų naujoviškumu. Tačiau Microsoft naudojasi kitose rinkose turima beveik monopoline padėtimi, kad, naudodamasi „sverto efektu“, įgytų šią poziciją susijusiose rinkose. Konkrečiai kalbant, ji riboja savo konkurentų galimybę užtikrinti suderinamumą su savo beveik monopoliniais produktais, nesilaikydama sektoriaus standartinių protokolų, darydama juose „nereikšmingų (ir nereikalingų) pakeitimų“ ir atsisakydama pateikti konkurentams informacijos apie minėtus „išplėstus protokolus“.

150

Be to, SIIA ginčija Microsoft teiginius, kad ginčijamu sprendimu siekiama leisti jos konkurentams kurti serverių operacines sistemas, visais atžvilgiais veikiančias kaip serverių operacinė sistema Windows. SIIA nuomone, ginčijamo sprendimo tikslas – leisti Microsoft konkurentų darbo grupės serverių operacinėms sistemoms užtikrinti suderinamumą su AK klientų ir darbo grupės serverių operacinėmis sistemomis Windows lygiai taip pat, kaip tai daro darbo grupės serverių operacinės sistemos Windows.

151

Pateikdamas šio sprendimo 118–135 punktuose išdėstytus argumentus, Microsoft kelia du pagrindinius klausimus: pirma, dėl Komisijos šioje byloje reikalaujamo suderinamumo lygio ir, antra, dėl ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje numatytos korekcinės priemonės apimties.

152

Reikia pastebėti, kad šie du klausimai glaudžiai tarpusavyje susiję, nes, kaip tai išplaukia iš ginčijamo sprendimo 998 konstatuojamosios dalies, šia korekcine priemone siekiama įpareigoti Microsoft atskleisti tai, ką, Komisijos kaltinimu, ji neteisėtai atsisakė atskleisti Sun ir kitiems konkurentams. Todėl šios korekcinės priemonės apimtis turi būti nustatoma atsižvelgiant į piktnaudžiavimą, kuriuo kaltinama Microsoft, o šis piktnaudžiavimas pirmiausia priklauso nuo ginčijamu sprendimu Komisijos siekiamo suderinamumo lygio.

153

Norint priimti sprendimą šiais klausimais, pirmiausia reikia priminti ginčijamame sprendime išdėstytą faktinę ir techninę informaciją. Būtent išnagrinėjusi Windows darbo grupės tinklų organizavimo būdą bei ryšius, kuriais juose jungiamos įvairios operacinės sistemos, Komisija įvertino šiuo atveju reikalingą suderinamumo lygį ir priėmė sprendimą dėl su suderinamumu susijusios informacijos būtinumo. Taip pat reikia patikslinti ginčijamame sprendime numatytos informacijos pobūdį.

154

Ginčijamo sprendimo 21–59, 67–106 ir 144–184 konstatuojamosiose dalyse Komisija pateikia faktinę ir techninę informaciją apie atitinkamus produktus ir technologijas.

155

Pirmiausia reikia pažymėti, kad Microsoft iš esmės neginčija šios informacijos. Ji daugiausia grindžiama Microsoft pareiškimais per administracinę procedūrą, visų pirma atsakant į tris pranešimus apie kaltinimus, bei jos interneto svetainėje paskelbtais dokumentais ir ataskaitomis. Be to, šių argumentų pagrįstumą patvirtina techninės prezentacijos, kurias per posėdį padarė šalių, įskaitant Microsoft, ekspertai.

156

Pirma, pažymėjusi, kad skirtinguose kontekstuose specialistai gali įvairiai vartoti terminą „suderinamumas“ ir jis gali būti suprantamas skirtingai, Komisija cituoja Direktyvos 91/250 10, 11 ir 12 konstatuojamąsias dalis (ginčijamo sprendimo 32 konstatuojamoji dalis).

157

Šiose konstatuojamosiose dalyse numatyta:

„kadangi kompiuterio programos funkcija – palaikyti ryšį ir dirbti kartu su kitais kompiuterinės sistemos komponentais ir naudotojais, ir dėl to reikia loginio ir atitinkamais atvejais fizinio tarpusavio sujungimo ir sąveikos, kad visi programinės ir kompiuterinės įrangos elementai dirbtų su kita programine ir kompiuterine įranga ir naudotojais visais būdais, kuriais jie turi veikti;

kadangi tos programos dalys, kurios užtikrina tokį programinės ir kompiuterinės įrangos elementų sujungimą ir sąveiką, paprastai vadinamos „sąsajomis“;

kadangi toks funkcinis tarpusavio sujungimas ir sąveika paprastai vadinami „suderinamumu“; kadangi tokį suderinamumą galima apibrėžti kaip galėjimą keistis informacija ir abipusiškai ja naudotis <…>;“

158

Toliau Komisija pastebi, kad Microsoft kaltina ją šioje byloje pasirėmus tokia suderinamumo sąvoka, kuri viršija tai, kas numatyta Direktyvoje 91/250. Ji nurodo, kad vis dėlto Microsoft ir ji pati sutinka, jog „suderinamumas“ – tai laipsnio klausimas ir įvairi sistemos programinė įranga (bent iš dalies) „suderinama“ tarpusavyje, jeigu gali keistis informacija ir abipusiškai ja naudotis (ginčijamo sprendimo 33 konstatuojamoji dalis).

159

Antra, Komisija nurodo, kad šiuo metu įmonėse ir organizacijose kompiuteriai vis dažniau veikia sujungti į tinklą su kitais kompiuteriais. AK klientų naudotojai, atsižvelgiant į atliekamas specifines užduotis, tuo pačiu metu naudoja savo AK klientų ir galingesnių „kelių naudotojų“ kompiuterių, t. y. serverių, prie kurių jie turi netiesioginę prieigą per AK klientus, galimybes (ginčijamo sprendimo 47 konstatuojamoji dalis). Ji taip pat paaiškina, kad, siekiant užtikrinti lengvą ir veiksmingą prieigą prie įvairių tinklo išteklių, svarbu, viena vertus, kad taikomosios programos būtų įdiegtos įvairiuose kompiuteriuose, kurių kiekviename būtų skirtingos tarpusavyje derančios sudedamosios dalys, ir, kita vertus, kad į minėtą tinklą sujungti kompiuteriai būtų sujungti į nuoseklią „paskirstytą kompiuterinę sistemą“ (ginčijamo sprendimo 48 konstatuojamoji dalis). Galiausiai Komisija pažymi, kad „idealiausiu atveju tokia paskirstyta sistema turėtų padaryti minėtą programinės ir kompiuterinės įrangos sistemą „skaidrią“ (t. y. nematoma) naudotojo ir išplatintų taikomųjų programų atžvilgiu taip, kad jie galėtų lengvai rasti kelią per šią sistemą ir gauti prieigą prie informacinių išteklių“ (ginčijamo sprendimo 48 konstatuojamoji dalis).

160

Trečia, Komisija pabrėžia, kad šioje byloje nagrinėjamos darbo grupės paslaugos, t. y. bazinės infrastruktūros paslaugos, kuriomis naudojasi savo kasdieniniame darbe biurų darbuotojai (ginčijamo sprendimo 53 konstatuojamoji dalis). Ji skiria tris tokių paslaugų grupes: bendrą šių serverių atmintyje esančių rinkmenų naudojimą, bendrą spausdintuvų naudojimą ir naudotojų bei naudotojų grupių valdymą. Ji nurodo, kad trečia paslaugų grupė, be kita ko, turi užtikrinti saugią prieigą prie tinklo išteklių ir saugų jų naudojimą, pirmiausia autentifikuodama naudotojus, paskui tikrindama, ar jie turi teisę atlikti konkretų veiksmą (ginčijamo sprendimo 54 konstatuojamoji dalis).

161

Be to, Komisija konstatuoja, kad šios paslaugos glaudžiai tarpusavyje susijusios ir kad faktiškai plačiąja prasme jas galima laikyti „viena paslauga“, tačiau nagrinėjama dviem skirtingais požiūriais, t. y. pirma, iš naudotojo pozicijos (rinkmenų ir spausdintuvų paslaugos) ir, antra, iš tinklo administratoriaus pozicijos (naudotojų ir naudotojų grupių valdymas) (ginčijamo sprendimo 56 ir 176 konstatuojamosios dalys). Reikia pažymėti, kad savo argumentuose dėl konkurencijos panaikinimo Microsoft, nors ir teigia, jog, įtraukusi į nagrinėjamo produkto rinkos apibrėžimą tik tris nurodytas paslaugų grupes, Komisija jį „dirbtinai susiaurina“ (žr. šio sprendimo 443–449 punktus), tačiau neginčija tokio ryšio tarp šių paslaugų buvimo.

162

Atsižvelgdama į šiuos argumentus, Komisija apibrėžia „darbo grupės serverių operacines sistemas“ kaip operacines sistemas, kuriamas ir pateikiamas į rinką integruotai teikti rinkmenų ir spausdintuvų bendro naudojimo paslaugas bei naudotojų ir naudotojų grupių valdymo paslaugas sąlygiškai ribotam sujungtų į mažą arba vidutinį tinklą AK klientų skaičiui (ginčijamo sprendimo 53 ir 345 konstatuojamosios dalys). Ji, be kita ko, nurodo, kad siekiant užtikrinti veiksmingą su naudotojų ir naudotojų grupių valdymu susijusios informacijos saugojimą ir paiešką, šios operacinės sistemos paprastai remiasi katalogo tarnybų technologijomis (ginčijamo sprendimo 55 konstatuojamoji dalis).

163

Ketvirta, Komisija nagrinėja būdą, kuriuo užtikrinamas suderinamumas Windows darbo grupės tinkluose (ginčijamo sprendimo 144–184 konstatuojamosios dalys), t. y. „į kompiuterinį tinklą sujungtose AK klientų (kuriuose įdiegta AK klientų operacinė sistema Windows) ir serverių (kuriuose įdiegta darbo grupės serverių operacinė sistema Windows) grupėse“ (ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 7 dalis).

164

Šiuo klausimu Komisija sutelkia dėmesį į Microsoft Windows 2000 operacinių sistemų kartą, pažymėdama, kad esminės šių sistemų charakteristikos yra analogiškos jas pakeitusių sistemų (t. y. AK klientų operacinės sistemos Windows XP Home Edition ir Windows XP Professional ir serverių operacinės sistemos Windows 2003 Server) charakteristikoms (ginčijamo sprendimo 182 išnaša).

165

Pirma, Komisija suformulavo kelis teiginius dėl naudotojų ir naudotojų grupių valdymo paslaugų (ginčijamo sprendimo 145–157 konstatuojamosios dalys). Ji pažymi, kad Windows darbo grupės tinkle „Windows domenai“ yra labai svarbūs teikiant šias paslaugas, ir vadina šiuos domenus „administraciniais vienetais“, per kuriuos darbo grupės serverių operacinės sistemos Windows valdo AK klientus ir darbo grupės serverius (ginčijamo sprendimo 145 ir 146 konstatuojamosios dalys). Komisija paaiškina, kad kiekvienas Windows domeno „išteklius“ (kompiuteris, spausdintuvas, naudotojas, taikomoji programa ir t. t.) turi „domeno sąskaitą“, identifikuojančią jį iš viso domeno, ir kad tame pačiame Windows domene įmanomas „vienas kiekvieno naudotojo prisijungimas“ ta prasme, kad kai pastarasis prisijungia prie domeno ištekliaus (dažniausiai prie AK kliento), jį „atpažįsta“ kiti to paties domeno ištekliai, ir nebereikia iš naujo įvesti vardo ir slaptažodžio (ginčijamo sprendimo 146 konstatuojamoji dalis).

166

Komisija pabrėžia svarbų vaidmenį, kurį Windows domenuose vaidina „domeno kontrolieriais“ vadinami serveriai, palyginti su kitais serveriais, vadinamaisiais„serveriais nariais“ (ginčijamo sprendimo 147 konstatuojamoji dalis). Domeno kontrolieriai turi saugoti domeno sąskaitas bei su jomis susijusią informaciją. Kitaip sakant, šie serveriai atlieka Windows domeno „ryšininkų“ funkcijas (ginčijamo sprendimo 147 konstatuojamoji dalis).

167

Komisijos nuomone, ypač svarbūs Active Directory vaidmuo ir pasikeitimai, kurie įvyko Windows 2000 Server operacinėje sistemoje, įvedus joje šią „išsamaus katalogo tarnybą“, kiek tai susiję su domeno kontrolierių tarpusavio ryšio Windows 2000 domenuose būdu, palyginti su ankstesnėmis serverių operacinėmis sistemomis Windows, t. y. su Windows NT kartos operacinėmis sistemomis (ginčijamo sprendimo 149 konstatuojamoji dalis).

168

Šiuo klausimu ji paaiškina, kad operacinėje sistemoje Windows NT 4.0 buvo pagrindiniai domeno kontrolieriai ir pagalbiniai domeno kontrolieriai. Šioje sistemoje sąskaitos pakeitimus buvo galima atlikti tik per pagrindinį domeno kontrolierių, paskui jie buvo periodiškai ir automatiškai perduodami visiems pagalbiniams kontrolieriams. Tačiau Windows 2000 domene visi domeno kontrolieriai veikia kaip „lygūs“ (peers), t. y. bet kuriame iš jų galima padaryti pakeitimus domeno sąskaitoje, paskui šie pakeitimai automatiškai atsiranda kituose domeno kontrolieriuose (ginčijamo sprendimo 150 konstatuojamoji dalis). Šios operacijos atliekamos pasitelkus tam tikrus sinchronizavimo protokolus, kurie skiriasi nuo operacinėje sistemoje Windows NT 4.0 naudotų protokolų.

169

Komisija taip pat teigia, jog Windows 2000 domenų nauja charakteristika yra ta, kad jie gali būti tarpusavyje hierarchiškai susieti su Windows 2000 domenų „medžiais“ automatiškai nustatomais pasitikėjimo ryšiais, o keli „medžiai“ šiais ryšiais gali susijungti į „mišką“ (ginčijamo sprendimo 151 konstatuojamoji dalis). Ji priduria, kad Windows 2000 domeno kontrolieriai gali atlikti „bendrojo katalogo serverių“ funkciją, o tai reiškia, kad jie saugo ne tik informaciją apie išteklius, susijusius su jų kontroliuojamais domenais, bet ir santrauką apie visus prieinamus „miško“ išteklius, t. y. „bendrąjį katalogą“. Ji patikslina, kad bendrajame kataloge saugomi duomenys atnaujinami per įvairius protokolus.

170

Be to, Komisija nurodo, kad dėl perėjimo nuo Windows NT technologijos prie Windows 2000 technologijos taip pat įvyko pasikeitimų Windows darbo grupės tinklo saugumo architektūroje. (ginčijamo sprendimo 152–154 konstatuojamosios dalys). Ji, be kita ko, konstatuoja, kad Windows 2000 domenuose autentifikavimas pagrįstas Kerberos protokolu, o nebe protokolu NTLM (NT LAN Manager), ir tai suteikia sujungimo greičio, abipusio autentifikavimo ir pasitikėjimo ryšių valdymo pranašumų. Ji pažymi, kad Kerberos protokolo numatytas „raktų paskirstymo centras“(Key Distribution Centre) yra integruotas į kitas Windows 2000 saugumo tarnybas, vykdomas domeno kontrolieriuje, ir naudoja domeną Active Directory kaip saugumo sąskaitų duomenų bazę“ (ginčijamo sprendimo 153 konstatuojamoji dalis). Komisija nurodo, kad Windows 2000 Professional ir Windows 2000 Server operacinėse sistemose įgyvendinta ne Massachusetts Institute of Technology (MIT) sukurta standartinė Kerberos protokolo versija, o Microsoft„išplėsta“ versija (ginčijamo sprendimo 153 ir 154 konstatuojamosios dalys).

171

Galiausiai tarp kitų iš perėjimo nuo Windows NT technologijos prie Windows 2000 technologijos ir Active Directory išplaukiančių pasikeitimų Komisija nurodo tą faktą, kad siekiant supaprastinti Windows domene Windows pagrindu veikiančių AK klientų valdymą, kai kurios funkcijos yra įdiegtos operacinėje sistemoje Windows 2000 Professional ir operacinėje sistemoje Windows 2000 Server (ginčijamo sprendimo 155–157 konstatuojamosios dalys). Ji pabrėžia, kad šios funkcijos, ypač vadinamosios „Group Policy ir „Intellimirror“, yra „labai patobulintos“ arba tik prieinamos Windows 2000 domene, kurį valdo Active Directory naudojantis Windows 2000 domeno kontrolierius (ginčijamo sprendimo 156 konstatuojamoji dalis). Ji pažymi, kad Microsoft paaiškino, jog „(„Group Policy“ buvo) Windows 2000 funkcija <…>, kuri administratoriams (leido) centralizuotai, o ne atskirai valdyti visus naudotojus, kompiuterius, taikomąsias programas ir kitus tinklo išteklius“. Grupes galima apibrėžti siaurai konkrečiam kompiuteriui arba visam Windows domenui. Dėl „Intellimirror“ Komisija pažymi, kad ši tik Windows 2000 domene prieinama funkcija leidžia naudotojams turėti savo „darbo aplinką“ (duomenų, programų ir kt.) su savo asmeniniais parametrais, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra prisijungę prie tinklo ir kur jame yra (ginčijamo sprendimo 157 konstatuojamoji dalis).

172

Antra, Komisija pateikia nemažai samprotavimų dėl bendro rinkmenų ir spausdintuvų naudojimo paslaugų (ginčijamo sprendimo (158–164 konstatuojamosios dalys).

173

Visų pirma ji pažymi, kad šiuolaikinės darbo grupės serverių operacinės sistemos teikia pagalbą „paskirstytųjų rinkmenų sistemoms“ ir kad 1990-ųjų pabaigoje Microsoft išleido į rinką tokią sistemą, vadinamąją „Dfs“ (Distributed File System), kaip pagalbinį produktą, kurį galima įdiegti AK klientams ir Windows NT 4.0 pagrindu veikiančiuose serveriuose. Ji pažymi, kad Windows 2000 – tai pirmoji Microsoft produktų karta, kuri teikia „bazinį“ palaikymą Dfs sistemai ir per AK klientus, ir per darbo grupės serverius (ginčijamo sprendimo 161–163 konstatuojamosios dalys).

174

Komisija taip pat pažymi, kad Dfs sistema Windows 2000 terpėje gali būti įdiegta „atskirai“ arba „kaip domenas“, bet pastarasis būdas, kuris yra pranašesnis dėl „protingos“Dfs informacijos apie AK klientus, prieinamas tik Windows domenuose ir papildomas Active Directory naudojančiais domeno kontrolieriais (ginčijamo sprendimo 164 konstatuojamoji dalis).

175

Trečia, Komisija paaiškina, kad Microsoft sukūrė savo technologijas „paskirstytųjų objektų sistemoms“, apimančioms COM (Component Object Model) ir DCOM (Distributed Component Object Model) technologijas (ginčijamo sprendimo 166 konstatuojamoji dalis). Ji taip pat nurodo, kad dvi pastarosios technologijos glaudžiai susijusios ir kad AK klientų operacinėse sistemose Windows bei darbo grupės serverių operacinėse sistemose Windows įgyvendinta COM jungia šias operacines sistemas į vientisą paskirstytųjų programų platformą (ginčijamo sprendimo 166 konstatuojamoji dalis). Komisija pažymi, kad atsakydama į trečiąjį pranešimą apie kaltinimus Microsoft pareiškė, jog „COM (buvo) labai svarbi operacinių sistemų Windows architektūrai ir (kad) todėl daugybė Windows esančių sąsajų (buvo) grindžiamos COM“ (ginčijamo sprendimo 167 konstatuojamoji dalis). Ji pabrėžia, kad COM/DCOM numatyta daugumai sąveikų tarp AK klientų ir Active Directory, esančios serveriuose, kuriuose įdiegta darbo grupės serverių operacinė sistema Windows. DCOM protokolas naudojamas komunikacijoje „klientas-serveris“, leidžiančioje Windows pagrindu veikiantiems serveriams teikti autentifikavimo arba bendro rinkmenų naudojimo paslaugas Windows pagrindu veikiantiems AK klientams (ginčijamo sprendimo 167 konstatuojamoji dalis).

176

Ketvirta, Komisija paaiškina, kad Microsoft įvairiais būdais skatina klientus ir programinės įrangos gamintojus „natūraliai pereiti“ nuo jos operacinių sistemų Windows NT prie operacinių sistemų Windows 2000 (ginčijamo sprendimo 168–175 konstatuojamosios dalys).

177

Komisija teigia, kad Windows domene įmanoma „patobulinti“ kompiuterius, kuriuose įdiegtos senesnės Windows versijos, „pervedant“ juos prie Windows 2000 nenaudojant Active Directory. Tačiau klientai gali pasinaudoti visais patobulinimo pranašumais tik tuo atveju, jei „baziniu būdu“ įdiegs Active Directory naudojantį domeną Windows 2000, o tai reiškia, kad visi atitinkamo domeno kontrolieriai „pereina“ prie Windows 2000 ir Active Directory. Taip pat būtina, kad minėto domeno darbo grupės serveriai, kurie neatlieka domeno kontrolieriaus funkcijų, būtų suderinami su Windows 2000 (o tai reiškia, kad jie turi įgyvendinti Microsoft išplėstą Kerberos protokolo versiją). Komisija paaiškina, kad jeigu Windows 2000 domenas yra įdiegtas „mišriu būdu“ (t. y. pagrindinis domeno kontrolierius „perėjo“ prie Windows 2000, tačiau kai kurie pagalbiniai domeno kontrolieriai toliau veikia Windows NT), naudotojas negali pasinaudoti visomis šio domeno teikiamomis funkcijomis. Jis turi, pavyzdžiui, atsisakyti papildomo lankstumo, kurį Active Directory suteikia naudotojų gupių valdymui. Komisija taip pat nurodo, kad jeigu naudotojas pradeda pagrindiniame domeno kontrolieriuje naudoti „bazinį būdą“, kaip domeno kontrolierius galės būti naudojamas tik su Microsoft Windows NT 4.0 kartos produktais suderinamas serveris (įskaitant darbo grupės serverius, kuriuose įdiegtos ne Microsoft (operacinės) sistemos).

178

Dėl programinės įrangos gamintojų Komisija konstatuoja, kad Microsoft juos labai skatina naudoti naujas operacinės sistemos Windows 2000 funkcijas, ypač Active Directory, per jame įdiegtas sertifikavimo programas (ginčijamo sprendimo 171–175 konstatuojamosios dalys).

179

Penkta, Komisija daro kelias išvadas (ginčijamos sprendimo 176–184 konstatuojamosios dalys).

180

Visų pirma ji pakartoja, kad bendro rinkmenų ir spausdintuvų naudojimo bei naudotojų ir naudotojų grupių valdymo paslaugos Windows technologijose teikiamos Windows pagrindu veikiantiems AK klientams kaip „tarpusavyje susijusių paslaugų visuma“. Kaip pavyzdį ji nurodo, kad Windows 2000 domene „SMB serveris (Server Message Block), klientas ir serveris, kuris yra (Dfs), (DCOM) LDAP autentifikavimo pagrindas, <…> autentifikavimui automatiškai naudoja (Microsoft) Kerberos“ (ginčijamo sprendimo 176 konstatuojamoji dalis). Ji taip pat nurodo, kad, be autentifikavimo, leidimo procesas priklauso nuo galėjimo kurti, keisti ir aiškinti „kliento prieigos sąrašus“ (CAL), o tam reikalinga sąveika su domeno kontrolieriais (ginčijamo sprendimo 176 konstatuojamoji dalis).

181

Toliau Komisija konstatuoja, kad siekdami „skaidriai“ teikti savo paslaugas AK klientų naudotojams, Windows pagrindu veikiantys darbo grupės serveriai naudoja specifines programinio kodo dalis, integruotas į AK klientų operacinę sistemą Windows (ginčijamo sprendimo 177 konstatuojamoji dalis). Šiuo klausimu ji, be kita ko, pažymi, jog Microsoft nurodė, kad „Dfs (yra) vietinis komponentas, kuris veiktų net tuo atveju, jei Windows 2000 Professional naudojantis AK klientas veiktų savarankiškai“, ir kad „į Windows 2000 Professional (buvo įdiegtas) kliento kodas, kurį (buvo) galima naudoti prisijungiant prie Active Directory“ (ginčijamo sprendimo 177 konstatuojamoji dalis). Pakartodama veikalo „Understanding Active Directory Services“ („Active Directory paslaugos“), kurį išleido Microsoft Press, autoriaus žodžius, ji taip pat pažymi, kad „Active Directory yra visiškai – dažnai net nepastebimai – integruota į Windows (pagrindu veikiančius) AK“ (ginčijamo sprendimo 177 konstatuojamoji dalis).

182

Komisija pabrėžia, kad vis dėlto svarbu nelaikyti tarpusavio sujungimo ir sąveikos, panaudojant Windows 2000 Professional operacinės sistemos šaltinio kodą, tik ryšiu tarp konkretaus Windows pagrindu veikiančio darbo grupės serverio ir konkretaus Windows pagrindu veikiančio AK kliento. Ji tvirtina, kad iš tikrųjų teisingiau apibrėžti šį tarpusavio sujungimą ir šią sąveiką kaip kompiuterinės sistemos, apimančios kelis į tinklą sujungtus Windows pagrindu veikiančius AK klientus ir kelis Windows pagrindu veikiančius darbo grupės serverius, suderinamumą. Be to, ji konstatuoja, kad suderinamumą tokios kompiuterinės sistemos viduje sudaro du neatskiriami komponentai, t. y. „kliento-serverio“ suderinamumas ir „serverio-serverio“ suderinamumas (ginčijamo sprendimo 178 konstatuojamoji dalis).

183

Dėl pastarojo klausimo Komisija taip pat nurodo, kad daugeliu atvejų „serverio-serverio“ sujungimas ir sąveika atitinka „kliento-serverio“ sujungimą ir sąveiką „klientas-serveris“ (ginčijamo sprendimo 179 konstatuojamoji dalis). Kaip pavyzdį ji nurodo tą faktą, kad ta pati „taikomojo programavimo sąsaja“ (API), „ADSI“(Active Directory Service Interface) įdiegta AK klientų operacinėje sistemoje Windows 2000 Professional ir serverių operacinėje sistemoje Windows 2000 Server, siekiant užtikrinti prieigą prie Active Directory domeno kontrolierių. Kitas Komisijos nurodytas pavyzdys yra tas, kad Windows domene Microsoft išplėstas Kerberos protokolas naudojamas autentifikavimui tiek tarp Windows pagrindu veikiančio AK kliento ir Windows pagrindu veikiančio darbo grupės serverio, tiek tarp kelių Windows pagrindu veikiančių darbo grupės serverių.

184

Komisija taip pat pažymi, kad tam tikromis aplinkybėmis „serveriai gali kreiptis į kitus serverius AK kliento vardu“ (ginčijamo sprendimo 180 konstatuojamoji dalis). Kaip šio atvejo pavyzdį ji nurodo „Kerberos delegaciją“, kuri yra operacinės sistemos Windows 2000 Server funkcija, leidžianti serveriui, pasinaudojus AK kliento duomenimis, prašyti šio AK kliento vardu paslaugos iš kito serverio. Taigi pakankamai dažnai pasitaiko, kad serveriai pateikia užklausas kitiems serveriams, veikdami kaip AK klientai (taip pat žr. ginčijamo sprendimo 51 išnašą).

185

Komisija priduria, jog tam tikra komunikacija „klientas-serveris“ užsimezga darant prielaidą, jog komunikaciją „serveris-serveris“ jau užsimezgė. Šiuo klausimu ji, be kita ko, nurodo aplinkybę, kad Windows 2000 Professional pagrindu veikiantis AK klientas, besikreipdamas į domeno kontrolierių Windows 2000 domene, reikalauja „tam tikro išankstinio Windows 2000 Server pagrindu veikiančių domeno kontrolierių koordinavimo“ (ginčijamo sprendimo 181 konstatuojamoji dalis). Komisijos nuomone, „(į tai), pavyzdžiui, patenka tokie atvejai, kai domeno kontrolieriai saugo išsamią Active Directory saugomų duomenų, atnaujinamų per sinchronizavimo protokolus, kopiją ir kai dėl įvairių su bendruoju katalogu susijusių protokolų bendrojo katalogo serveriai gali saugoti informaciją, susijusią su „miško“ kompiuteriais, kurie nepatenka į jų domeną“ (ginčijamo sprendimo 181 konstatuojamoji dalis). Komisija nurodo, kad tokioje situacijoje komunikacija „serveris-serveris“ yra „logiškai susijusi“ su komunikacija „klientas-serveris“, nes ji užsimezga siekiant sudaryti pagrindą pastarajai.

186

Iš išdėstytų argumentų – kurių Microsoft iš esmės neginčija ir kurių teisingumas buvo išsamiai patvirtintas per posėdį padarytomis techninėmis prezentacijomis, – išplaukia, kad Windows darbo grupės tinklas, kaip teisingai pažymi Komisija ginčijamo sprendimo 182 konstatuojamojoje dalyje, pagrįstas „klientas-serveris“ ir „serveris-serveris“ tarpusavio sujungimo ir sąveikos architektūra ir kad ši architektūra – kurią Komisija vadina „Windows domeno architektūra“, – leidžia užtikrinti „skaidrią prieigą“ prie pagrindinių darbo grupės serverių teikiamų paslaugų.

187

Šie argumentai taip pat parodo, kad tie sujungimai ir sąveikos, kaip daug kartų buvo konstatuota ginčijamame sprendime (žr., be kita ko, 279 ir 689 konstatuojamąsias dalis), glaudžiai tarpusavyje susiję.

188

Kitaip tariant, geras Windows darbo grupės tinklo veikimas grindžiamas komunikacijos „klientas-serveris“ protokolais – kurie dėl savo prigimties įdiegti AK klientų operacinėse sistemose Windows ir darbo grupės operacinėse sistemose Windows, – ir komunikacijos „serveris-serveris“ protokolais. Taigi, kaip Komisija paaiškino per posėdį, daugelio užduočių atžvilgiu komunikacijos „serveris-serveris“ protokolai faktiškai yra komunikacijos „klientas-serveris“ protokolų „išplėtimas“. Tam tikrais atvejais serveris kito serverio atžvilgiu veikia kaip AK klientas (žr. 184 punktą). Be to, reikia pažymėti, kad nors teisinga, jog kai kurie komunikacijos protokolai įdiegti tik darbo grupės serverių operacinėse sistemose Windows, tai vis dėlto nepaneigia fakto, kad funkciniu požiūriu jie susiję su AK klientais. Šiuo klausimu, Microsoft neprieštaraujant, Komisija daro nurodą į su bendruoju katalogu susijusius protokolus bei sinchronizavimo ir duomenų kopijavimo tarp domeno kontrolierių protokolus.

189

Taigi darytina išvada, jog Komisija visiškai teisingai mano, kad „bendras galėjimas būti (Windows domeno architektūros) dalimi yra suderinamumo tarp Windows pagrindu veikiančių AK klientų ir Windows pagrindu veikiančių darbo grupės serverių elementas“ (ginčijamo sprendimo 182 konstatuojamoji dalis).

190

Galiausiai reikia turėti omenyje svarbų vaidmenį, kurį katalogo tarnybos vaidina darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje. Pati Microsoft savo dublike pažymi, kad šioje rinkoje „katalogo tarnyba yra esminė konkurencijai svarbi charakteristika, didžiąja dalimi užtikrinanti tam tikrų produktų sėkmę“. Pažymėjusi, kad „teikiant bendro rinkmenų ir spausdintuvų naudojimo paslaugas ir naudotojų bei naudotojų grupių valdymo paslaugas svarbu tiksliai žinoti, prie kokių tinklo išteklių (turi) teisę prieiti konkretus naudotojas“, ji pabrėžia, kad „Active Directory yra <…> serverių operacinės sistemos Windows širdyje“.

191

Active Directory registruoja bet kokią informaciją apie tinklo objektus ir leidžia juos centralizuotai valdyti. Ji visiškai sujungia naudotojų autentifikavimo ir prieigos kontrolės valdymo funkcijas, taip užtikrindama informacijos saugumą. Be to, reikia priminti, kad Active Directory naudoja automatinio kopijavimo mechanizmą.

192

Pirmą Microsoft inkriminuojamo piktnaudžiavimo atvejį sudaro jos atsisakymas suteikti konkurentams „su suderinamumu susijusios informacijos“ bei atsisakymas leisti ja naudotis vystant bei platinant su jos gaminiais konkuruojančius produktus darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje nuo 1998 m. spalio mėn. iki ginčijamo sprendimo paskelbimo dienos (ginčijamo sprendimo 2 straipsnio a punktas).

193

Kaip šio tariamo atsisakymo korekcinę priemonę Komisija (ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje) Microsoft nurodė:

„per 120 dienų nuo pranešimo (apie ginčijamą sprendimą) dienos Microsoft <…> bet kuriai bendrovei, norinčiai kurti ir platinti darbo grupės serverių operacines sistemas, suteikia su suderinamumu susijusios informacijos ir leidžia šioms bendrovėms ja naudotis protingomis bei nediskriminuojančiomis sąlygomis, kuriant bei platinant darbo grupės serverių operacines sistemas“.

194

Reikia priminti, kaip Komisija apibrėžė ir išaiškino pagrindines šios bylos sąvokas.

195

Taigi pagal ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalį „su suderinamumu susijusi informacija“ yra „detalios ir teisingos visų darbo grupės serverių operacinėse sistemose Windows (įdiegtų) protokolų, kuriuos Windows darbo grupės serveriai naudoja tam, kad teiktų Windows darbo grupės tinklams rinkmenų bei spausdintuvų bendrojo naudojimo ir naudotojų bei (naudotojų) grupių valdymo paslaugas, įskaitant Windows domeno kontrolieriaus paslaugas, katalogo tarnybą Active Directory ir tarnybą „Group Policy, specifikacijos“.

196

Komisija apibrėžia protokolus kaip įvairių programinės įrangos dalių tarpusavio sujungimo ir sąveikos viename tinkle taisykles (ginčijamo sprendimo 49 konstatuojamoji dalis). Konkrečiai kalbėdama apie šiuo atveju nagrinėjamus protokolus, Komisija juos apibrėžia kaip „įvairių darbo grupės serverių operacinių sistemų Windows ir AK klientų operacinių sistemų Windows, įdiegtų įvairiuose kompiuteriuose darbo grupės tinkle Windows, tarpusavio sujungimo ir sąveikos taisyklių visumą“ (ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalis).

197

Reikia pažymėti, kad Microsoft neginčija to, kaip Komisija aiškina „protokolų“ sąvoką. Atvirkščiai, ieškinyje ji pati nurodo, kad protokolai leidžia „į tinklą sujungtiems kompiuteriams keistis informacija, siekiant atlikti nustatytas užduotis“. Teisinga, kad prie jos pastabų dėl įstojimo į bylą paaiškinimų pridėtoje vieno iš ekspertų S. Madnick ataskaitoje ji skirsto komunikacijos protokolus į dvi kategorijas, t. y. į „paprastus“ ir „sudėtingus“, priskirdama DRS protokolą antrajai kategorijai (I.3 priedas, S. Madnick „Response to Mr. Ronald S. Alepin’s Annex on Interoperability and the FSFE’s Submission“). Tačiau darydama tokį skirstymą ji siekia ne užginčyti pirmiau nurodyto apibrėžimo pagrįstumą, o tik parodyti, kad sudėtingi protokolai reguliuoja įvairių panašių vieno tinklo elementų sąveiką, kurie, glaudžiai bendradarbiaudami, teikia bendrą paslaugą ir „atskleidžia“ daug išsamesnę ir vertingesnę informaciją negu paprasti protokolai.

198

Sąvoka „specifikacijos“ nėra apibrėžta ginčijamame sprendime. Tačiau neginčijama, kad specifikacijos yra detalių techninių dokumentų forma, o tai atitinka bendrai informatikos sektoriuje vartojamą sąvoką.

199

Ginčijamo sprendimo 24 konstatuojamojoje dalyje Komisija pabrėžia, kad yra svarbu skirti „specifikacijų“ ir „įdiegimo“ sąvokas, nes „specifikacija detaliai apibrėžia programinės įrangos galimybes, o įdiegimas, tai kodas, kuris veiks kompiuteryje“ (šia prasme žr. ginčijamo sprendimo 570 konstatuojamąją dalį). Kitaip tariant, specifikacijose aprašomos sąsajos, per kurias konkretus kompiuterinės sistemos elementas gali panaudoti kitą tos pačios sistemos elementą. Jose, be kita ko, labai abstrakčiai aprašomos esamos funkcijos bei taisyklės, leidžiančios išgauti ir panaudoti šias funkcijas.

200

Ginčijamo sprendimo 571 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškina, kad įmanoma pateikti sąsajų specifikacijas neatskleidžiant įdiegimo detalių. Ji taip pat nurodo, kad informatikos sektoriuje tai dažnai pasitaiko, ypač kai įtvirtinti vieši suderinamumo standartai (šiuo klausimu taip pat žr. ginčijamo sprendimo 34 konstatuojamąją dalį). Savo įstojimo į bylą paaiškinime SIIA nurodo panašius argumentus.

201

Keli faktai patvirtina šių teiginių pagrįstumą. Viena vertus, Komisijos nurodytą praktiką patvirtina keli ginčijamame sprendime paminėti pavyzdžiai – kurių Microsoft neginčija – t. y. „POSIX 1“ specifikacijos (42 ir 88 konstatuojamosios dalys), „Java“ specifikacijos (43 konstatuojamoji dalis), Kerberos protokolo 5 versijos specifikacijos (153 konstatuojamoji dalis), Sun sukurto NFS (Network File System) protokolo specifikacijos (159 konstatuojamoji dalis) ir Object Management Group nustatytos „CORBA“ specifikacijos (165 konstatuojamoji dalis). Kita vertus, reikia pažymėti, kad, kaip pažymi Komisija ginčijamo sprendimo 571 konstatuojamojoje dalyje, pagal MCPP, įgyvendinamoje vykdant JAV susitarimą, licencijų turėtojai neturi prieigos prie Microsoft šaltinio kodo dalių; jie gali prieiti tik prie atitinkamų protokolų specifikacijų.

202

Be to, Microsoft tik netiesiogiai ginčija minėtą sąvokų „specifikacijos“ ir „įdiegimas“ atskyrimą, ieškinio 74 išnašoje padariusi bendrą nuorodą į savo ekspertų S. Madnick ir A. L. Nichols nuomonę, kuri buvo perduota Komisijai per administracinę procedūrą ir pridėta prie ieškinio (ieškinio priedas A.12.2). Dėl 94 ir 97 punktuose nurodytų priežasčių Pirmosios instancijos teismas mano, kad į šią nuomonę neturi būti atsižvelgta. Be to, bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad šioje nuomonėje pateikti samprotavimai didžiąja dalimi grindžiami klaidinga prielaida, t. y. tuo, jog Komisijos šiuo atveju nurodytas suderinamumo lygis reiškia, kad Microsoft konkurentai turi galėti pakartoti arba „klonuoti“ pastarosios produktus ar tam tikras jų charakteristikas (žr. šio sprendimo 234–239 punktus).

203

Taip pat reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime Komisija aiškiai pabrėžia, jog Microsoft neteisėtas atsisakymas susijęs tik su kai kurių protokolų specifikacijomis, o ne su šaltinio kodo dalimis (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 568–572 konstatuojamąsias dalis).

204

Tuo pačiu klausimu Komisija kelis kartus pabrėžia, kad ji visiškai nesiekia įpareigoti Microsoft atskleisti šią informaciją savo konkurentams. Be to, ginčijamo sprendimo 999 konstatuojamojoje dalyje ji nurodo, kad „terminas „specifikacijos“ parodo, jog Microsoft nėra įpareigota atskleisti šių specifikacijų įdiegimo, t. y. suteikti prieigą prie jos šaltinio kodo“. Ginčijamo sprendimo 1004 konstatuojamojoje dalyje ji pažymi, kad jis „nenustato Microsoft pareigos suteikti prieigą prie Windows šaltinio kodo, nes šis šaltinio kodas nėra būtinas kuriant suderinamus produktus“. Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje ji taip pat nurodo, kad „nurodymas atskleisti taikytinas tik sąsajų specifikacijoms“.

205

Reikia pažymėti, kad nuomonėje „Innovation in Communication Protocols that Microsoft is ordered to license to its server operating system competitors“ (Komunikacijos protokolų, kuriais Microsoft privalo leisti naudotis savo konkurentams serverių operacinių sistemų rinkoje, naujovės), esančioje dubliko C.4, priede, W. Lees, vienas iš Microsoft ekspertų, pats atskiria „protokolus, naudojamus komunikacijose tarp serverių, ir sprendimų priėmimo algoritmus/taisykles, kurie veikia kiekviename serveryje“, ir pažymi, kad pagal ginčijamo sprendimo 5 straipsnį reikia atskleisti būtent protokolus. W. Lees atkreipia dėmesį į protokolą DRS, kuris naudojamas automatinio kopijavimo mechanizme, nurodydamas, kad tai vienas iš kelių komunikacijos protokolų, prie kurių pagal ginčijamą sprendimą Microsoft turi suteikti prieigą savo konkurentams.

206

Iš to išplaukia, kad ginčijamame sprendime numatyta informacija – tai detalus techninis tam tikrų tarpusavio sujungimo ir sąveikos Windows darbo grupės tinkle taikytinų taisyklių teikiant darbo grupės paslaugas aprašymas. Šis aprašymas neapima būdo, kuriuo Microsoft įgyvendina šias taisykles, jos produktų vidaus struktūros arba šaltinio kodo.

207

Nustatydama, ar nagrinėjama informacija būtina, Komisija taikė dvipakopį metodą. Pirmiausia ji nagrinėjo, koks yra suderinamumo su Windows domeno architektūra lygis, kurį turėtų pasiekti konkurentų tiekiamos darbo grupės serverių operacinės sistemos tam, kad jie galėtų išlikti rinkoje. Paskui ji įvertino, ar su suderinamumu susijusi informacija, kurią Microsoft atsisako atskleisti, būtina šiam suderinamumo lygiui pasiekti.

208

Toliau Pirmosios instancijos teismas nagrinės suderinamumo lygį, kurį Komisija numatė ginčijamame sprendime. Tačiau šiame etape jis nepareikš nuomonės dėl klausimo, ar pastaroji galėjo pagrįstai manyti, kad Microsoft konkurentai galėtų išlikti rinkoje, tik jeigu jų produktai pasiektų tokį suderinamumo lygį. Šis klausimas kartu su kitais Komisijos argumentais bus svarstomas nagrinėjant tariamai būtiną aptariamos informacijos pobūdį (žr. 369–436 punktus).

209

Visų pirma reikia trumpai priminti pagrindinių šalių argumentus.

210

Microsoft pritaria Komisijos nuomonei, kad „suderinamumas – tai lygio klausimas“ (ginčijamo sprendimo 33 konstatuojamoji dalis).

211

Tačiau ji mano, kad Komisijos šiuo atveju nurodomas suderinamumo lygis neatitinka Direktyvoje 91/250 numatytos „visiško suderinamumo“ koncepcijos. Ji tvirtina, kad ši koncepcija – kurią ji taip pat vadina „kelių pardavėjų produktų suderinamumu“ – reiškia tik tai, kad įvairių gamintojų operacinės sistemos galėtų „teisingai veikti“ kartu.

212

Be to, Microsoft nurodo, jog Komisija iš tikrųjų siekia, kad konkurentų serverių operacinės sistemos visais atžvilgiais veiktų kaip serverių operacinė sistema Windows. Microsoft šiuo klausimu remiasi sąvokomis „plug replacement“, „plug-replaceability“, „drop-in“, „funkcinis ekvivalentas“ ir „funkcinis klonas“. Ji teigia, kad tokį suderinamumo lygį galima užtikrinti tik leidžiant konkurentams „klonuoti“ ar kopijuoti jos produktus (arba jų charakteristikas) ir suteikiant minėtiems konkurentams informacijos apie šių produktų vidaus (veikimo) mechanizmus.

213

Galiausiai Microsoft teigia, kad kelių pardavėjų produktų suderinamumą galima pasiekti rinkoje jau prieinamais būdais.

214

Ji pastebi, kad Microsoft pirmiau nurodyta pozicija sutampa su per administracinę procedūrą išreikšta pozicija.

215

Be to, 2000 m. lapkričio 17 d. atsakyme į pirmąjį pranešimą apie kaltinimus Microsoft pažymėjo, kad Komisijos tariamai reikalaujamas suderinamumo lygis neatitinka Bendrijos teisės ir neegzistuoja rinkoje. Remdamasi, be kita ko, Direktyvos 91/250 10 konstatuojamąja dalimi (redakcija anglų ir prancūzų kalbomis), ji nurodo, kad „serverių operacinių sistemų gamintojas pasiekia visišką suderinamumą, jeigu galima naudotis visomis jo programos funkcijomis naudojant AK klientų operacinę sistemą Windows“ (atsakymo 143 punktas; taip pat žr. ginčijamo sprendimo 751 konstatuojamąją dalį). Microsoft teigia, kad Komisija klaidingai daug plačiau apibrėžė suderinamumą, manydama, jog norint užtikrinti suderinamumą tarp dviejų programų reikia, kad visos šių produktų funkcijos teisingai veiktų kartu. Tai iš tikrųjų nulemtų „plug-replaceability“ arba „klonavimą“ (atsakymo 144 punktas). Microsoft kritikuoja tai, kad Komisija taip palaiko Sun poziciją, pagal kurią turi būti įmanoma pakeisti įmonės kompiuteriniame tinkle, kurį sudaro Windows pagrindu veikiantys AK klientai, Windows 2000 pagrindu veikiantį serverį kitu serveriu, kuriame įdiegta operacinė sistema Solaris, nesumažinant naudotojams prieinamų funkcijų (atsakymo 145 ir 162 punktai). Microsoft nuomone, norint įgyvendinti visišką suderinamumą, pakanka, kad ji atskleistų AK klientų operacinės sistemos sąsajas, kurių reikia konkurentų serverių operacinių sistemų gamintojams tam, kad jie galėtų suteikti prieigą prie šių sistemų funkcijų AK klientams, naudojantiems Windows.

216

Be to, 2001 m. lapkričio 16 d. atsakyme į antrąjį pranešimą apie kaltinimus Microsoft, pateikdama iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir pirmajame atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, nurodo, kad Komisijos kaltinimai grindžiami „neteisingu suderinamumo apibrėžimu“ (atsakymo 149–163 punktai). Šiuo klausimu ji pakartoja, kad Direktyvoje 91/250 reikalaujama ne „plug-replaceability“, o visiško suderinamumo, ir kad informacijos, kurią ji jau atskleidė, pakanka šiam tikslui pasiekti.

217

2003 m. spalio 17 d. atsakyme į trečiąjį pranešimą apie kaltinimus Microsoft laikosi iš esmės tų pačių argumentų, kartodama, kad Komisija mano, jog jos konkurentai turi turėti prieigą prie visos informacijos, reikalingos „kopijuoti serverių operacines sistemas Windows“, bei kad ji sutapatina suderinamumą su „klonavimu“ (atsakymo 29–32 puslapiai). Ji taip pat nurodo, kad „suderinamumu siekiama užtikrinti prieigą prie pakankamos informacijos apie AK klientų ir serverių operacinių sistemų Windows sąsajas siekiant, kad konkurentų produktai veiktų su AK klientų ir serverių operacinėmis sistemomis Windows visais būdais, kuriais tik šie konkurentų produktai gali veikti“ (atsakymo 29 puslapis). Tuo pačiu klausimu Microsoft pažymi, jog ji „iš pat pradžių pripažino, kad galėjo iškilti problemų, susijusių su konkurencijos teise, jei jos konkurentai negalėtų kurti serverių operacinių sistemų, kurių funkcijos būtų visiškai prieinamos naudojant AK klientų operacinę sistemą Windows“ (atsakymo 63 puslapis). Ji teigia, kad, nepaisant to, Komisija nenurodė šios problemos nė viename iš savo trijų pranešimų apie kaltinimus.

218

Komisija savo ruožtu gina pozicija, pagal kurią ginčijamame sprendime pateikta suderinamumo sąvoka atitinka numatytąją Direktyvoje 91/250. Ji, be kita ko, atmeta Microsoft pateiktą vienašalį šios sąvokos aiškinimą.

219

Komisija pripažįsta, kad tam tikras suderinamumas su Windows domeno architektūra jau įmanomas, tačiau teigia, jog iš jos atlikto tyrimo išplaukia, kad suderinamumo lygis, kurį galima pasiekti šiuo metu prieinamais būdais, yra labai mažas, kad galėtų leisti Microsoft konkurentams išlikti veiksmingiems rinkoje (ginčijamo sprendimo 712 išnaša).

220

Ji tvirtina, kad Windows darbo grupės tinkluose suderinamumas „klientas-serveris“ ir suderinamumas „serveris-serveris“ yra glaudžiai susiję, ir mano, jog tam, kad tarp Windows pagrindu veikiančio AK kliento ir Microsoft konkurentų operacinės sistemos pagrindu veikiančio serverio būtų užtikrintas visiškas suderinamumas, ši operacinė sistema turi suteikti prieigą tiek prie komunikacijos „klientas-serveris“ protokolų, tiek prie komunikacijos „serveris-serveris“ protokolų (ginčijamo sprendimo 177–182 ir 689 konstatuojamosios dalys), įskaitant „tik“ komunikacijos „serveris-serveris“ protokolus, t. y. kurie nėra įdiegti AK klientui, bet „susiję (su juo) funkciniu požiūriu“ (ginčijamo sprendimo 277, 567 ir 690 konstatuojamosios dalys).

221

Komisija neigia, kad ginčijamame sprendime siekiama, kad Microsoft konkurentai kurtų produktus, visais atžvilgiais veikiančius kaip serverių operacinė sistema Windows. Iš esmės šiuo sprendimu siekiama leisti „kurti konkurencingus produktus, kurie veiktų kitaip, bet galėtų suprasti atitinkamų Microsoft produktų siunčiamą informaciją“. Taigi, Komisijos nuomone, Microsoft konkurentai nenaudos nagrinėjamos su suderinamumu susijusios informacijos tam, kad sukurtų visiškai tapačius produktus, o kurs patobulintus produktus, turinčius „pridėtinę vertę“.

222

Pirma, Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, jog iš pirmiau nurodytų samprotavimų išplaukia, kad Microsoft ir Komisija nesutaria dėl klausimo, ar ginčijamame sprendime nurodyta sąvoka atitinka nurodytąją Direktyvoje 91/250.

223

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 749–763 konstatuojamosiose dalyse Komisija išsamiai nurodo priežastis, dėl kurių, jos nuomone, Microsoft pateiktas vienašalis suderinamumo sąvokos aiškinimas yra neteisingas.

224

Pirmiausia, reikia pažymėti, kad rašytiniuose pareiškimuose Microsoft nepateikia nė vieno argumento, galinčio paneigti Komisijos vertinimą šiuo klausimu. Darydama nuorodas į savo atsakymų į antrąjį ir trečiąjį pranešimus apie kaltinimus punktus, ji tik tvirtina, kad „ginčijamame sprendime pateikta suderinamumo sąvoka skiriasi nuo numatytosios Direktyvoje 91/250“ (ieškinio 95 punktas).

225

Be to, reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime pateikta suderinamumo sąvoka, pagal kurią dviejų programinių įrangų suderinamumas – tai galėjimas keistis informacija ir abipusiškai ja naudotis, siekiant, kad kiekviena iš šių programinių įrangų veiktų taip, kaip numatyta, atitinka Direktyvoje 91/250 numatytą sąvoką.

226

Taigi, kaip paaiškina Komisija ginčijamo sprendimo 752–754, 759 ir 760 konstatuojamosiose dalyse, Direktyvos 91/250 10 konstatuojamoji dalis – ir anglų, ir prancūzų kalbomis – nepatvirtina vienašalio Microsoft aiškinimo. Atvirkščiai, kaip pagrįstai pabrėžia Komisija ginčijamo sprendimo 758 konstatuojamojoje dalyje, pastarojoje aiškiai pasakoma, kad pagal savo prigimtį suderinamumas numato abipusį ryšį, nes pažymima, kad „kompiuterio programos funkcija – palaikyti ryšį ir dirbti kartu su kitais kompiuterinės sistemos komponentais“. Tuo pačiu klausimu reikia pažymėti, kad Direktyvos 91/250 12 konstatuojamojoje dalyje suderinamumas apibrėžiamas kaip „galėjimas keistis informacija ir abipusiškai ja naudotis“.

227

Bet kuriuo atveju svarbu priminti, kad šioje byloje nagrinėjamas sprendimas susijęs su EB 82 straipsnio, t. y. su nuostatos, kuri yra viršesnė negu Direktyva 91/250, taikymu. Šioje byloje svarbus ne tiek atsakymas į klausimą, ar ginčijamame sprendime nurodyta suderinamumo sąvoka atitinka sąvoką, nurodytą šioje direktyvoje, kiek atsakymas į klausimą, ar Komisija teisingai nustatė suderinamumo, kurį reikia pasiekti atsižvelgiant į EB 82 straipsnio tikslus, lygį.

228

Antra, Pirmosios instancijos teismas primena, kad Komisija nustatė suderinamumo lygį atsižvelgdama į tai kas, jos nuomone, būtina siekiant leisti Microsoft konkurentams, darbo grupės serverių operacinių sistemų gamintojams, išlikti veiksmingais rinkoje (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 712 išnašą ir 779 konstatuojamąją dalį).

229

Šio požiūrio pagrįstumas neginčytinas. EB 82 straipsnis taikytinas vieno ar kelių ūkio subjektų veiksmams, kuriais piktnaudžiaujama turima ekonomine galia, leidžiančia atitinkamam ūkio subjektui sudaryti kliūtis veiksmingos konkurencijos atitinkamoje rinkoje išsaugojimui ir suteikiančia jam galimybę elgtis neatsižvelgiant į savo konkurentus, klientus ir galiausiai vartotojus (2000 m. kovo 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Compagnie maritime belge transports ir kt. prieš Komisiją, C-395/96 P ir C-396/96 P, Rink. p. I-1365, 34 punktas). Taip pat reikia priminti, kad nors įmonės negalima kaltinti dėl jos užimamos dominuojančios padėties, tokia įmonė, neatsižvelgiant į tokios padėties atsiradimo priežastis, turi ypatingą pareigą savo veiksmais nedaryti neigiamo poveikio veiksmingai ir neiškreiptai konkurencijai bendrojoje rinkoje (1983 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink. p. 3461, 57 punktas ir 1999 m. spalio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Irish Sugar prieš Komisiją, T-228/97, Rink. p. II-2969, 112 punktas). Taigi, jeigu pripažįstama, kad esamas suderinamumo lygis neleidžia Microsoft konkurentams, serverių operacinių sistemų gamintojams, išlikti veiksmingais operacinių sistemų rinkoje, tai reiškia, kad trukdoma išsaugoti veiksmingą konkurenciją rinkoje.

230

Iš ginčijamo sprendimo išplaukia, kad laikydamasi šio požiūrio ir remdamasi atitinkamų technologijų ir produktų bei būdo, kuriuo suderinamumas užtikrinamas Windows darbo grupės tinkluose, faktine ir technine analize Komisija mano, jog tam, kad konkurentų operacinės sistemos galėtų veiksmingai konkuruoti su darbo grupės serverių operacinėmis sistemomis Windows, jos turi galėti veikti su Windows domeno architektūra lygiai taip pat, kaip ir darbo grupės serverių operacinės sistemos (šiuo klausimu žr. ginčijamo sprendimo 182 ir 282 konstatuojamąsias dalis).

231

Taigi Komisijos reikalaujamą suderinamumą sudaro du neatskiriami komponentai, t. y. pirma, suderinamumas „klientas-serveris“, ir, antra, suderinamumas „serveris-serveris“ (ginčijamo sprendimo 177–182 ir 689 konstatuojamosios dalys).

232

Komisija taip pat mano, kad Windows darbo grupės tinklo serveryje įdiegta Microsoft konkurentų darbo grupės serverių operacinė sistema turi ne tik teikti Windows naudojantiems AK klientams visas jo siūlomas funkcijas, bet ir naudoti visas šių AK klientų funkcijas.

233

Atsižvelgdama į šiuos veiksnius, Komisija visų pirma mano, kad serveris, kuriame įdiegta Microsoft konkurento darbo grupės serverių operacinė sistema, turi galėti veikti kaip domeno kontrolierius, o ne tik kaip serveris narys Windows domene, naudojančiame Active Directory, ir atitinkamai dalyvauti automatinio kopijavimo mechanizme kartu su kitais domeno kontrolieriais.

234

Pirmosios instancijos teismas mano, kad, priešingai nei teigia Microsoft, iš Komisijos nurodomo suderinamumo lygio neišplaukia, jog ji siektų, kad konkurentų serverių operacinės sistemos visais atžvilgiais veiktų kaip serverių operacinė sistema Windows, ir atitinkamai, kad Microsoft konkurentai galėtų „klonuoti“ ar kopijuoti Microsoft produktus arba tam tikras jų charakteristikas.

235

Microsoft teiginiai šiame kontekste grindžiami klaidingu ginčijamo sprendimo suvokimu.

236

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal ginčijamo sprendimo 1003 konstatuojamąją dalį juo siekiama „užtikrinti, kad Microsoft konkurentai kurtų su Windows domeno architektūra, paprastai palaikomą dominuojančioje AK klientų operacinėje sistemoje Windows, suderinamus produktus ir galėtų veiksmingai konkuruoti su Microsoft darbo grupės serverių operacine sistema“.

237

Kaip posėdyje detaliai paaiškino Komisija, norint įgyvendinti šį tikslą reikia, kad konkurentų darbo grupės serverių operacinės sistemos galėtų priimti konkretų AK klientų arba darbo grupės serverių operacinės sistemos Windows pranešimą ir tinkamai atsakyti į šį pranešimą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir darbo grupės serverių operacinė sistema Windows bei pasiekti, kad AK klientų arba darbo grupės serverių operacinės sistemos Windows reaguotų į šį atsakymą taip, kaip reaguotų, jeigu jį būtų pateikusi darbo grupės serverių operacinė sistemą Windows.

238

Taigi tam, kad tokios operacijos galėtų būti įgyvendintos, nereikia, kad Microsoft konkurentų darbo grupės serverių operacinės sistemos vidiniu lygmeniu veiktų visiškai kaip darbo grupės serverių operacinės sistemos Windows.

239

Šie samprotavimai neprieštarauja ginčijamo sprendimo 669 ir 679 konstatuojamųjų dalių nuostatoms, kurias cituoja Microsoft (žr. šio sprendimo 126 punktą). Pirmoje nuostatoje Komisija tik konstatavo, kad suderinamumo su Windows domeno architektūra lygis, kurį Microsoft konkurentų darbo grupės serverių operacinės sistemos gali pasiekti naudodamos standartinius protokolus, yra mažesnis negu darbo grupės serverių operacinių sistemų Windows pasiekiamas suderinamumo lygis. Antroje nuostatoje Komisija tik pažymėjo, kad Microsoft konkurentų darbo grupės serverių operacinės sistemos turi mažesnę prieigą prie AK klientų ir darbo grupės serverių operacinių sistemų Windows funkcijų nei darbo grupės serverių operacinės sistemos Windows.

240

Lygiai taip pat reikia atmesti Microsoft teiginį, kad ginčijamu sprendimu siekiama leisti jos konkurentams kurti produktus, identiškus darbo grupės serverių operacinei sistemai Windows. Kaip bus detaliai paaiškinta 653–658 punktuose, nagrinėjant naujo produkto atsiradimo aplinkybes, Komisija siekia panaikinti kliūtis, kurių Microsoft konkurentams atsiranda dėl nepakankamo suderinamumo su Windows domeno architektūra lygiu, ir atitinkamai leisti minėtiems konkurentams tiekti darbo serverių operacines sistemas, kurios skiriasi nuo Microsoft operacinių sistemų svarbiomis charakteristikomis, pvz., saugumu, lankstumu, užduočių atlikimo greičiu arba kai kurių funkcijų naujoviškumu.

241

Be to, reikia pažymėti, kad, kaip savo rašytiniuose pareiškimuose aiškiai pripažino pati Microsoft (žr., pvz., dubliko 14 ir 48 punktus), turėdami prieigą prie ginčijamame sprendime nurodytos informacijos apie suderinamumą, jos konkurentai negalės „klonuoti“ arba kopijuoti darbo grupės serverių operacinių sistemų. Kaip nurodyta šio sprendimo 192–206 punktuose, ši informacija nėra susijusi su Microsoft šaltinio kodo dalimis. Ginčijamo sprendimo 5 straipsnis neįpareigoja pastarosios atskleisti savo konkurentams įdiegimo detalių.

242

Taip pat reikia nurodyti, kaip tai irgi bus išsamiau paaiškinta 658 punkte nagrinėjant su nauju produktu susijusias aplinkybes, Microsoft konkurentai visiškai nėra suinteresuoti kurti visai tokių pačių darbo grupės serverių operacinių sistemų kaip Microsoft operacinės sistemos.

243

Taip pat negalima pritarti Microsoft teiginiui, kad iš įmonių pareiškimų, kuriuos ji pateikė per administracinę procedūrą, išplaukia, jog dėl rinkoje jau esančių metodų naudojimo užtikrinamas aukštas suderinamumo lygis tarp AK klientų ir serverių operacinių sistemų Windows bei konkurentų serverių operacinių sistemų.

244

Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad šie pareiškimai jau buvo detaliai išnagrinėti ginčijamame sprendime (žr., be kita ko, 357, 358, 440–444, 511, 513, 595, 598, 602, 628, 702 ir 707 konstatuojamąsias dalis)ir kad Microsoft nepateikė jokio konkretaus argumento, galinčio įrodyti, kad Komisijos vertinimas klaidingas. Kaip ginčijamo sprendimo 707 konstatuojamojoje dalyje pažymi Komisija, šiuos pareiškimus padarė organizacijos, kurios savo darbo grupės tinkle plačiai pritaikė „Windows sprendimą“.

245

Microsoft teiginys, jog iš Mercer ataskaitų išplaukia, kad įmonės renkasi serverių operacines sistemas ne pagal jų suderinamumą su AK klientų ir serverių operacinėmis sistemomis Windows, taip pat neteisingas ir tai bus detaliai parodyta 401–412 punktuose.

246

Ginčijamo sprendimo 5 straipsnio a punktas apima detalias ir teisingas visų darbo grupės serverių operacinėse sistemose Windows įdiegtų protokolų, kuriuos šias sistemas turintys serveriai naudoja tam, kad teiktų Windows darbo grupės tinklams darbo grupės paslaugas, specifikacijas.

247

Kaip išplaukia iš šio sprendimo 154–191 punktuose nurodytų faktinių aplinkybių ir techninės informacijos, geras Windows darbo grupės tinklo veikimas pagrįstas „klientas-serveris“ ir „serveris-serveris“ tarpusavio sujungimo ir sąveikos architektūra.

248

Todėl ginčijamo sprendimo 999 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodo, kad jame numatyta pareiga atskleisti informaciją „taikoma ir tarpusavio sujungimui bei sąveikai tarp Windows pagrindu veikiančio darbo grupės serverio ir Windows pagrindu veikiančio AK kliento, ir netiesioginiams sujungimui bei sąveikai tarp jų per vieną ar kelis kitus Windows pagrindu veikiančius darbo grupės serverius“.

249

Specifikacijos, kurias Microsoft turi parengti ir atskleisti savo konkurentams, susijusios tiek su komunikacijos „serveris-serveris“ protokolais, įdiegtais AK klientų ir darbo grupės serverių operacinėse sistemose Windows, tiek su komunikacijos „klientas-serveris“ protokolais.

250

Tai pat reikia nurodyti, kad informacija, kurią pagal ginčijamo sprendimo 5 straipsnio a punktą Microsoft turi atskleisti savo konkurentams, turi, be kita ko, užtikrinti, kad kompiuteriai, kuriuose įdiegtos jos konkurentų darbo grupės serverių operacinės sistemos, Active Directory naudojančiame Windows domene atliktų serverio nario arba domeno kontrolieriaus vaidmenį ir todėl dalyvautų automatinio kopijavimo mechanizme. Taigi šioje nuostatoje numatyta korekcinė priemonė taikytina būtent serverių komunikacijai blue bubble viduje.

251

Pirmiau patikslinta ginčijamo sprendimo 5 straipsnio taikymo sritis išplaukia iš kelių ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių, t. y. iš jo 194–198, 206, 564 ir 690 konstatuojamųjų dalių.

252

Ginčijamo sprendimo 194–198 konstatuojamosiose dalyse Komisija tarp kitų su suderinamumu susijusios informacijos, kurią Microsoft atsisako atskleisti Sun ir savo konkurentams, pavyzdžių mini tam tikrą informaciją dėl Active Directory naudojamo kopijavimo mechanizmo.

253

Ginčijamo sprendimo 206 konstatuojamojoje dalyje Komisija aiškiai atmeta 2001 lapkričio 16 d. Microsoft atsakyme į antrąjį pranešimą apie kaltinimus išdėstytą argumentą, kad „Active Directory kopijavimo ir bendro katalogo charakteristikos nėra susijusios su suderinamumu“. Šiuo klausimu ji paaiškina, kad „pasinaudojęs tam tikrais sinchronizavimo protokolais domeno Active Directory (bazinis būdas) kontrolierius kopijuoja kataloge Active Directory saugomus duomenis kartu su kitų domeno kontrolierių Active Directory saugomais duomenimis“. Ji taip pat pažymi, kad dėl kitų protokolų, kurių specifikacijos sudaro su suderinamumu susijusią informaciją, „miško“ domeno kontrolieriai keičiasi bendro katalogo duomenimis.

254

Be to, ginčijamo sprendimo 564 konstatuojamoje dalyje, kalbant apie aplinkybę, kad gavusi Sun skundą ir tris Komisijos pranešimus apie kaltinimus Microsoft„toliau laikosi neigiamos pozicijos dėl atskleidimo“, daroma nuoroda į 194 ir paskesnes konstatuojamąsias dalis.

255

Taip pat reikia pažymėti, jog ginčijamo sprendimo 690 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškina, kad MCPP „neapima platesnio klausimo nei tas, kuris nagrinėjamas šiuo atveju“, nes visų pirma ji nėra susijusi su „tik“„serveris-serveris“ protokolais, kurie funkcine prasme susiję su AK klientais, įskaitant „kopijavimo tarp domeno kontrolierių protokolus ir su bendruoju katalogu susijusius protokolus“.

256

Reikia pridurti, kad Microsoft panašiai aiškina ginčijamo sprendimo 5 straipsnio a punkto taikymo sritį. Siekdama įrodyti komunikacijos protokolų, informaciją apie kuriuos ji turi pateikti savo konkurentams, naujoviškumą, savo ieškinyje Microsoft išsamiai remiasi Active Directory naudojamu automatinio kopijavimo mechanizmu (žr., be kita ko, ieškinio A.20 priede esančią M. Campbell-Kelly nuomonę „Commentary on Innovation in Active Directory“). Be to, savo dublike ji iš esmės remiasi DRS protokolu, kurį naudoja Active Directory kopijavimo funkcijai atlikti (žr., be kita ko, 205 punkte minėtą W. Lees nuomonę). Savo nuomonėje W. Lees paaiškina, kad Microsoft sukurtame DRS protokole yra kelios naujos charakteristikos, t. y. „jis gali tuo pačiu metu vykdyti atnaujinimus iš kelių serverių; jis yra įdiegtas į standartinį Domain Naming Service (DNS) (vardų suteikimo) protokolą ir į Kerberos (abipusio autentifikavimo) protokolą; jis perduoda informaciją apie tai, kaip konkreti įmonė organizavo savo katalogo tarnybą; jis perduota informaciją apie kai kurių serverių katalogo tarnybos administravime vaidinamą vaidmenį ir automatiškai praneša serveriams apie katalogo atnaujinimus. W. Lees taip pat nurodo, kad DRS protokolas yra tik vienas iš daugybės komunikacijos protokolų, kuriuos Microsoft turi atskleisti savo konkurentams pagal ginčijamą sprendimą. Jis taip pat mini šiuos protokolus: Microsoft Remote Procedure Call (MSRPC), Network Authentication (Kerberos extensions), Dfs et File Replication Service (FRS).

257

Galiausiai taip pat reikia pažymėti, kad į šiame sprendime patikslintą ginčijamo sprendimo 5 straipsnio taikymo sritį taip pat patenka tai, ko prašė Sun savo 1998 m. rugsėjo 15 d. laiške. Kaip bus išsamiau paaiškinta 737–749 punktuose, Sun prašyme buvo siekiama, kad jos darbo grupės serverių operacinė sistema Solaris galėtų veikti Windows 2000 darbo grupei skirtame Windows tinkle kaip visiškai suderinamas domeno kontrolierius arba kaip visiškai su Windows domeno architektūra suderinamas serveris narys (ypač kaip rinkmenų ar spausdinimo serveris).

258

Be to, reikia atmesti kaip nepagrįstą Microsoft teiginį, kad ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje numatytos korekcinės priemonės taikymo apimtis nesuderinama su „suderinamumo standartu“, kurį Komisija naudoja vertindama „alternatyvių suderinamumo metodų“ tinkamumą (žr. šio sprendimo 125–129 punktus).

259

Šis teiginys grindžiamas klaidinga nuomone, jog, Komisijos manymu, suderinamumas reiškia Microsoft konkurentų galėjimą užtikrinti, kad jų darbo grupės serverių operacinės sistemos veiktų lygiai taip pat, kaip ir operacinės sistemos Windows, ir ji siekia sudaryti jiems galimybę „klonuoti“ šias sistemas (žr. šio sprendimo 234–242 punktus).

260

Taip pat reikia nurodyti, kad, priešingai nei teigia Microsoft, Komisijos rašytiniuose pareiškimuose ginama pozicija dėl šiuo atveju reikalaujamo suderinamumo lygio ir dėl ginčijamo sprendimo 5 straipsnio a punkte numatytos korekcinės priemonės taikymo srities visiškai atitinka ginčijamame sprendime pateiktą poziciją. Be to, Microsoft negali remtis per posėdį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūroje į bylą įstojusių šalių pareiškimais, siekdama parodyti, kaip konkrečiai Komisija aiškina ginčijamą sprendimą. Taip pat reikia priminti, kad pagal teismų praktiką Bendrijos teisės akto teisėtumas vertinamas atsižvelgiant į jį priimant buvusias faktines ir teisines aplinkybes (1979 m. vasario 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, 15/76 ir 16/76, Rink. p. 321, 7 ir 8 punktai ir 1996 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Altmann ir kt. prieš Komisiją, T-177/94 ir T-377/94, Rink. p. II-2041, 119 punktas).

261

Galiausiai reikia taip pat atmesti kaip nepagrįstus per posėdį pateiktus Microsoft argumentus, paremtus automatinio kopijavimo mechanizmu ir blue bubble.

262

Šiais argumentais Microsoft siekia įrodyti, kad ginčijamo sprendimo tikslo neįmanoma visiškai pasiekti neatskleidus konkurentams tam tikros informacijos apie jos serverių operacinių sistemų vidaus veikimo mechanizmus ir ypač apie algoritmus, t. y. kur kas daugiau informacijos nei numatyta šiame sprendime. Microsoft pagrindžia savo argumentus prielaida, jog tam, kad su konkurentų darbo grupės serverių operacine sistema veikiantis domeno kontrolierius galėtų būti įdiegtas blue bubble, kurį sudaro domeno kontrolieriai su įdiegta darbo grupės serverių operacine sistema Windows, naudojančia Active Directory, reikia, kad šios skirtingos operacinės sistemos vadovautųsi ta pačia vidaus logika.

263

Tačiau, pirma, reikia konstatuoti, kad Microsoft nebando įrodyti, jog tam, kad jos darbo grupės serverių operacinės sistemos ir konkurentų operacinės sistemos galėtų veikti blue bubble kartu, jos turi būtinai vadovautis ta pačia vidus logika.

264

Antra, taip pat neįrodyta, kad net jei toks tapatumas būtų reikalingas, Microsoft turėtų pateikti savo konkurentams informacijos apie jos produktų vidaus mechanizmus ir ypač algoritmus. Šiuo klausimu reikia priminti, kad prie dubliko pridėtoje nuomonėje vienas iš Microsoft ekspertų, komentuodamas DRS protokolą, kuris naudojamas automatinio kopijavimo mechanizme, pats atskiria „protokolus, naudojamus komunikacijose tarp serverių“, ir „sprendimų priėmimo algoritmus/taisykles, kurie veikia kiekviename serveryje“, ir nurodo, kad pagal ginčijamo sprendimo 5 straipsnį reikia atskleisti būtent protokolus (žr. šio sprendimo 205 punktą).

265

Trečia, kalbant apie algoritmą „Intersite Topology“, kurį Microsoft nurodė per posėdį, visiškai įmanoma, kad konkurentai, kaip per posėdį taip pat paaiškino Komisija, turi galėti įgyvendinti tik algoritmą, kurio rezultatas būtų identiškas minėtam algoritmui. Kitaip sakant, Microsoft neturi suteikti informacijos apie šio algoritmo įgyvendinimą darbo grupės serverių operacinėse sistemose, o gali tik pateikti bendrą šio algoritmo aprašymą, palikdama konkurentams patiems sukurti jo įgyvendinimo taisykles.

266

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra jokios neatitikties tarp ginčijamo sprendimo 5 straipsnio a punkto taikymo srities ir Komisijos šiame sprendime nurodyto „suderinamumo standarto“.

267

Pirmiausia Microsoft pateikia kelis argumentus, siekdama įrodyti, kad jos komunikacijos protokolai yra naujovės technologinių požiūriu. Ji, be kita ko, paaiškina, kad dažniausia jie sukuriami serverių operacinėms sistemoms vykdant specifines užduotis ir kad jie glaudžiai susiję su šių užduočių įgyvendinimo būdu. Todėl suteikiant šių komunikacijos protokolų licencijas konkurentams neišvengiamai būtų perduota informacija apie serverių operacinių sistemų, su kuriomis naudojami šie protokolai, vidaus charakteristikas. Microsoft taip pat nurodo, kad kuriant ir tobulinant šiuos komunikacijos protokolus įdarbinta daug inžinierių ir panaudota daug finansinių išteklių.

268

Pažymėjusi, kad katalogo paslaugos yra pagrindinis konkurencijos darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje kriterijus, Microsoft konkrečiai pabrėžia Active Directory naujoviškumą. Šiuo klausimu ji daro nuorodą į vieno iš savo ekspertų M. Campbell-Kelly raštą, kuriame jis aprašo Active Directory naujoves, ir būtent „jos kopijavimo metodą įvairiuose kompiuterinio tinklo serveriuose“ (ieškinio A.20 priedas). Tai pat ji daro nuorodą į W. Lees nuomonę, esančią dubliko C.4 priede (žr. šio sprendimo 205 ir 256 punktus), kurioje jis aprašo vieno iš Active Directory naudojamų protokolų, t. y. DRS protokolo, kurį, jos nuomone, ji turi atskleisti savo konkurentams pagal ginčijamą sprendimą, naujoves. Galiausiai Microsoft daro nuorodą į dubliko C.8.1 priedą, kuriame vienas iš jos inžinierių R. Hirst aprašo kelias specifikacijas, susijusias su Active Directory naudojamu automatinio kopijavimo mechanizmu, t. y. specifikacijas, kurias, jos nuomone, ji turi parengti pagal ginčijamą sprendimą.

269

Toliau Microsoft pateikia kelis argumentus, kuriais siekiama įrodyti, kad jos komunikacijos protokolus apsaugo intelektinės nuosavybės teisės.

270

Pirmiausia ji nurodo, kad šių komunikacijos protokolų naujovės yra užpatentuotos. Ji pažymi, kad gavo dėl jų kelis patentus Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kad šiuo metu yra pateikusi dar apie dvidešimt prašymų dėl patentų išdavimo. Be to, remdamasi dviem R. Knauer, advokato, kuris specializuojasi patentų teisėje, nuomonėmis (ieškinio A.21 priedas ir dubliko C.6 priedas), ji tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 5 straipsnis apima privalomą reikalavimą suteikti patento licenciją.

271

Antra, Microsoft teigia, kad komunikacijos „serveris-serveris“ protokolus, kuriuos pagal ginčijamą sprendimą ji turi parengti ir atskleisti savo konkurentams, apsaugo autorių teisė.

272

Dublike Microsoft nagrinėja autorių teisės apsaugos klausimą iš dviejų skirtingų pozicijų. Viena vertus, ji daro nuorodą į sąvokas „priverstinis parengimas“ ir „priverstinis atskleidimas“, teigdama, kad jeigu ginčijamas sprendimas nebūtų jos įpareigojęs tai padaryti, ji nebūtų rengusi nagrinėjamų specifikacijų ir nebūtų suteikusi jų naudojimo licencijų savo konkurentams. Kita vertus, nurodydama į Direktyvos 91/250 4 straipsnį, ji kelia klausimą dėl „saugomų produktų pritaikymo ar pakeitimo“. Ji nurodo, be kita ko, kad konkurentas, naudojantis šias specifikacijas siekdamas, kad jo serverių operacinė sistema būtų suderinama su darbo grupės paslaugas teikiančių serverių operacinių sistemų Windows dalimis, nekuria „besiskiriančio produkto“.

273

Trečia, Microsoft nurodo, kad komunikacijos protokolai – labai vertinga komercinė paslaptis. Šiuo klausimu ji pažymi, kad ji atskleidžia savo komunikacijos „serveris-serveris“ protokolus tik pagal susitarimus dėl licencijų, kurie numato konfidencialumo įsipareigojimą ir kuriuose pripažįstamas jos, kaip šios technologijos savininkės, statusas. Ji pabrėžia, kad komercinės paslaptys yra pramoninės nuosavybės forma ir kad jas turi apsaugoti nacionalinė teisė. Galiausiai ji atmeta Komisijos požiūrį, kad įmonei padaroma mažesnė žala, kai ji atskleidžia savo komercinę paslaptį, negu tuo atveju, kai ji priversta taikytis su savo patento arba autoriaus teisių pažeidimu.

274

Iš šių samprotavimų Microsoft daro išvadą, kad dėl jai nustatytos pareigos suteikti savo konkurentams komunikacijos protokolų licencijas ji netenka galimybių gauti naudos iš didelių investicijų bei kūrybinių ir tyrimų pastangų, kurias įdėjo kurdama ir tobulindama komunikacijos protokolus. Be to, tai sumažintų jos pačios ir konkurentų norą investuoti į komunikacijos protokolus.

275

Komisija ginčija 267–274 punktuose išdėstytus argumentus.

276

Pirma, Komisija atmeta Microsoft teiginius, kad, viena vertus, nagrinėjami komunikacijos protokolai yra naujoviški, ir, kita vertus, kad licencijų jiems suteikimas reikštų, jog bus perduota informacija apie jos darbo grupės serverių operacinių sistemų vidaus charakteristikas. Ji mano, kad W. Lees (dubliko C.4 priedas) ir R. Hirst (dubliko C.8.1 priedas) parengti dokumentai neįrodo, jog atitinkamoje informacijoje yra „naujovių, turinčių savarankišką vertę“. Ji daro nuorodą į dvi savo konsultantės OTR raštus (dubliko D.2 ir D.3 priedai), kuriuose komentuojami W. Lees ir R. Hirst dokumentai ir paaiškinama, kodėl idėjos ir principai, kuriais grindžiami atitinkami komunikacijos protokolai, nėra nauji.

277

Komisija taip pat atmeta Microsoft teiginį, kad, viena vertus, pastarosios komunikacijos protokolus apsaugo intelektinės nuosavybės teisė, ir, kita vertus, kad pagal ginčijamą sprendimą privaloma suteikti licencijas.

278

Pirmiausia ji nurodo, jog Microsoft neįrodo, kad nagrinėjamuose komunikacijos protokoluose tariamai esančios naujovės yra patentabilios. Be to, daugybė veiksnių parodo, kad Microsoft atsisakymas nėra grindžiamas su jos patentų apsauga susijusias argumentais. Tiksliau pasakius, Microsoft užpatentavo jas tik administracinės procedūros pabaigoje arba prieš kelias savaitės iki ginčijamo sprendimo priėmimo Microsoft (patentas EP 0669020).

279

Antra, Komisija atmeta Microsoft teiginius dėl autorių teisių apsaugos. Ji, be kita ko, pažymi, jog neatmetama galimybė, kad ginčijamame sprendime numatytoms specifikacijoms gali būti taikoma autorių teisė. Tačiau patikslina, jog tai nereiškia, kad „taip dokumentuotos“ informacijos panaudojimas įgyvendinant ją operacinėje sistemoje pažeidžia autorių teisės. Specifikacijų įgyvendinimas nėra kopija, o lemia visiškai atskiro kūrinio atsiradimą. Be to, Komisija tvirtina, kad klausimas, ar specifikacijoms taikytina autorių teisė, pagal savo prigimtį yra grynai pagalbinis, primindama, jog pagrindinis klausimas šioje byloje yra Microsoft nustatyta pareiga atskleisti informaciją ir leisti ja naudotis, dėl ko būtinai reikia parengti dokumentą. Galiausiai Komisija pastebi, kad dublike Microsoft nurodo du naujus argumentus dėl autorių teisių klausimo (žr. šio sprendimo 272 punktą), ir mano, kad šie argumentai turi būti pripažinti nepriimtinais pagal Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį. Jos nuomone, jie bet kuriuo atveju nepagrįsti.

280

Trečia, Komisija pripažįsta, kad informacija, kurią Microsoft turi atskleisti pagal ginčijamą sprendimą, iki šiol buvo laikoma paslaptyje nuo jos konkurentų darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje. Tačiau ji mano, kad tai, jog, Microsoft nuomone, jos „komercinės paslaptys“ prilygsta „įstatymo įtvirtintoms“ intelektinės nuosavybės teisėms, nėra akivaizdu. Šiuo klausimu Komisija nurodo, kad teismų praktika dėl privalomo licencijų suteikimo tiesiogiai nėra taikytina komercinėms paslaptims ir kad jų apsauga pagal nacionalinės teisės aktus dažniausia yra labiau ribota negu autorių teisių arba patentų suteikiama apsauga. Ji teigia, kad jei ir gali egzistuoti „įstatymo įtvirtinta“ atsisakymo suteikti licenciją dėl intelektinės nuosavybės teisių teisėtumo prezumpcija, konkurencijos teisėje atsisakymo atskleisti paslaptį, kurios buvimas priklauso tik nuo vienašalio komercinio sprendimo, teisėtumas juo labiau priklauso nuo konkretaus atvejo faktinių aplinkybių, ypač nuo esamų interesų. Šioje byloje atitinkamos „paslapties“ svarba priklauso ne nuo to, kad ji sudaro naujovę, o nuo to, kad ji yra dominuojančios įmonės paslaptis.

281

SIIA, iš esmės nurodanti šiuo klausimu tuos pačius argumentus kaip ir Komisija, teigia, jog Microsoft neįrodė, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia jos intelektinės nuosavybės teises ir įpareigoja suteikti licencijas.

282

FSFE tvirtina, jog „technologija“, kurią Microsoft atsisako atskleisti savo konkurentams, nėra nei nauja, nei naujoviška. Ji paaiškina, kad šios įmonės politika – perimti jau egzistuojančius protokolus ir padaryti juose nežymių ir nereikalingų pakeitimų, siekiant sudaryti kliūtis suderinamumui. Kaip pavyzdį ji nurodo šiuos protokolus: CIFS/SMB (Common Internet File System/Server Message Block),DCE/RPC (Distributed Computing Environment/Remote Procedure Call), Kerberos 5 ir LDAP.

283

Nors šalys savo rašytiniuose pareiškimuose ir per posėdį ilgai diskutavo dėl Microsoft komunikacijos protokolams ar jų specifikacijoms taikytinų intelektinės nuosavybės teisių, Pirmosios instancijos teismas mano, kad nagrinėjami bylai išspręsti į šį klausimą atsakyti nebūtina.

284

Microsoft argumentai dėl tariamų intelektinės nuosavybės teisių savaime negali turėti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui. Nepareikšdama nuomonės dėl šių argumentų pagrįstumo, Komisija priėmė šį sprendimą preziumuodama, kad Microsoft nagrinėjamu atveju galėjo remtis šiomis teisėmis. Kitaip sakant, ji rėmėsi prielaida, jog įmanoma, kad šioje byloje nagrinėjami veiksmai, turint omenyje pirmą probleminį klausimą, yra ne paprastas atsisakymas tiekti konkrečiai veiklai vykdyti reikalingą produktą ar paslaugą, bet atsisakymas suteikti trečiajai šaliai su intelektinės nuosavybės teisėmis susijusią licenciją, taip pasirinkdama griežčiausią teismų praktikoje priimtą ir dėl to Microsoft palankiausią sprendimo variantą (žr. šio sprendimo 312–336 punktus). Taigi Komisija nei konstatavo, nei atmetė galimybę, kad veiksmai, kuriais kaltinama Microsoft, laikytini atsisakymu suteikti licenciją arba kad ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje numatyta korekcinė priemonė įpareigoja suteikti licencijas.

285

Be to, ginčijamo sprendimo 190 konstatuojamojoje dalyje Komisija pabrėžia, kad per administracinę procedūrą Microsoft atkreipė dėmesį į intelektinės nuosavybės teisių buvimą, bei į tai, kad nagrinėjama su suderinamumu susijusi informacija yra komercinė paslaptis. Ji pažymi, jog negalima atmesti galimybės, kad Microsoft gali remtis šiomis teisėmis siekdama sutrukdyti Sun savo produktuose įgyvendinti aptariamas specifikacijas. Tai pat ji pripažįsta, kad šiose specifikacijose gali būti naujovių ir kad jos gali būti komercinė paslaptis. Apskritai Komisija konstatuoja, jog neatmestina galimybė, kad Microsoft nustatyta pareiga atskleisti trečiosioms šalims su suderinamumu susijusią informaciją ir leisti ja naudotis pažeidžia laisvą jos intelektinės nuosavybės teisės įgyvendinimą. Tokią išvadą ji pakartoja ginčijamo sprendimo 546 konstatuojamojoje dalyje. Ginčijamo sprendimo 249 išnašoje ji paaiškina, kad „bet kuriuo atveju, kadangi atitinkamos specifikacijos neprieinamos, (Komisijai) nėra galimybių nustatyti, kiek teisingi yra Microsoft teiginiai dėl intelektinės nuosavybės teisių“.

286

Be to, ginčijamo sprendimo 1003 ir 1004 konstatuojamosiose dalyse Komisija, aprašydama Microsoft ištaisyti neteisėtą atsisakymą skirtos korekcinės priemonės taikymo sritį, pabrėžia, kad ši priemonė skirta tik sąsajos specifikacijoms, o ne šaltinio kodo dalims, ir kad ja siekiama leisti Microsoft konkurentams įdiegti atskleistas specifikacijas savo darbo grupės serverių operacinėse sistemose. Ji, be kita ko, sako, kad „specifikacijos daugiau nebus atkuriamos, pritaikomos, taisomos arba modifikuojamos, tačiau bus naudojamos trečiųjų asmenų, kuriančių savo sąsajas, atitinkančias šias specifikacijas“ (ginčijamo sprendimo 1004 konstatuojamoji dalis). Galiausiai ji teigia, kad „bet kuriuo atveju, jeigu dėl (ginčijamo) sprendimo Microsoft negalėtų visiškai įgyvendinti tam tikrų intelektinės nuosavybės teisių, tai būtų pateisinama būtinybe nutraukti nustatytą piktnaudžiavimą“ (ginčijamos sprendimo 1004 konstatuojamoji dalis).

287

Savo rašytiniuose pareiškimuose Komisija nurodo tuos pačius argumentus. Be to, triplike ji vadina „klaidingu“Microsoft dublike suformuluotą teiginį, kad „(ginčijamas) sprendimas įpareigoja (ją) suteikti licenciją naudotis visomis intelektinės nuosavybės teisėmis, kurios gali būti reikalingos įgyvendinant specifikacijas jos produktuose“. Šiuo klausimu ji pirmiausia pažymi, kad „ginčijamas sprendimas įpareigoja Microsoft suteikti teisę naudoti specifikacijas siekiant produktų suderinamumo“ ir kad „tiek, kiek ši (pareiga) gali riboti Microsoft galimybę užtikrinti visišką jos (intelektinės nuosavybės teisių) laikymąsi, ji pateisinama būtinybe užkirsti kelią pažeidimui“. Komisija pabrėžia, kad „(ginčijamame) sprendime nekalbama apie tai, ar Microsoft (intelektinės nuosavybės teisės) yra pažeistos“. Ji nurodo, jog vis dėlto negalima daryti išvados, kad atsisakymas, kuriuo kaltinama Microsoft, yra pateisinamas intelektinės nuosavybės teisių įgyvendinimu ir kad šioje byloje įpareigojama suteikti licencijas. Nei bylos medžiagoje, nei ieškinyje nėra informacijos, įrodančios, kad taip yra šiuo atveju, ir ypač kad „konkurentams reikia licencijos, kuri suteiktų jiems galimybę naudotis tam tikromis Microsoft (intelektinės nuosavybės teisėmis), siekiant užtikrinti suderinamumą su Windows domeno architektūra“.

288

Taip pat reikia pažymėti, kad atsakydama į vieną Pirmosios instancijos teismo rašytinį klausimą Komisija patvirtino, jog ginčijamame sprendime nebuvo konstatuota, kad su suderinamumu susijusi informacija nepatenka ar patenka į patento arba autorių teisių taikymo sritį. Ji nusprendė, jog jai nebūtina pareikšti nuomonę šiuo klausimu, nes bet kuriuo atveju „piktnaudžiavimo nustatymo ir (ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje) numatytos korekcinės priemonės taikymo sąlygos yra įvykdytos, neatsižvelgiant į tai, ar informacija apsaugoma pagal kokį nors patentą arba autorių teises“.

289

Iš pirmiau išdėstytų argumentų matyti, kad pirmos pagrindo dalies pagrįstumas turi būti vertinamas preziumuojant, jog nagrinėjami protokolai ar jų specifikacijos patenka į intelektinės nuosavybės teisių taikymo sritį arba yra komercinės paslaptys ir jog šios paslaptys prilygintinos intelektinės nuosavybės teisėms.

290

Iš to išplaukia, kad pagrindinis klausimas, kurį reikia išnagrinėti šioje dalyje, yra tai, ar nagrinėjamoje byloje, kaip teigia Komisija ir ginčija Microsoft, įvykdomos sąlygos, kuriomis dominuojančią padėtį užimanti įmonė gali būti įpareigota suteikti licenciją intelektinės nuosavybės teisėms.

291

Pirmiausia Microsoft, palaikoma CompTIA ir ACT, tvirtina, kad pirmą probleminį klausimą reikia vertinti atsižvelgiant į kriterijus, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė sprendime Magill (minėtas 107 punkte) ir priminė sprendime IMS Health (minėtas 107 punkte).

292

Pagrįsdama šį teiginį, Microsoft pakartoja, kad ginčijamo sprendimo 5 straipsnis nustato pareigą suteikti licencijas komunikacijos protokolams, kurie yra nauji technologinių požiūriu ir patenka į intelektinės nuosavybės teisių taikymo sritį.

293

Antra, Microsoft mano, kad 302 punkte Komisijos nurodytas argumentas reiškia, jog Komisija mano, kad minėti kriterijai netaikytini, kai nagrinėjamas „technologiškai susietas pardavimas“. Tačiau tokiam argumentui nebuvo pritarta Komisijos nurodytoje byloje, kurioje priimtas 1994 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Tetra Pak prieš Komisiją (T-83/91, Rink. p. II-755), patvirtintas apeliacine tvarka 1996 m. lapkričio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimu Tetra Pak prieš Komisiją (C-333/94 P, Rink. p. I-5951) (toliau – byla Tetra Pak II).

294

Trečia, Microsoft atmeta Komisijos argumentus, kad šios bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo bylos, kurioje priimtas 107 punkte minėtas sprendimas IMS Health, aplinkybių.

295

Šiuo klausimu Microsoft visų pirma pažymi, kad pastarojoje byloje buvo kalbama apie reikšmingą tinklo poveikį ir kad būtent dėl to IMS Health sukurta 1860 modulių struktūra buvo laikoma gamybos norma. Ji taip pat nurodo, kad Komisija ginčijamame sprendime nesirėmė argumentu, jog, atsisakydama „leisti užtikrinti suderinamumą“, Microsoft pažeidė Direktyvoje 91/250 numatytus bendrojo intereso tikslus. Bet kuriuo atveju neaiškiais bendruoju interesu pagrįstais argumentais negalima bandyti pateisinti įmonei nustatomo įpareigojimo suteikti licencijas. Galiausiai Microsoft nurodo, kad Direktyva 91/250 nenumato jokios pozityvios pareigos atskleisti informaciją.

296

Antra, Microsoft atmeta Komisijos teiginį, kad ji pasinaudojo savo galia AK klientų operacinių sistemų rinkoje, siekdama „užkariauti“ darbo grupės serverių operacinių sistemų rinką. Ji tvirtina, kad nei ginčijamame sprendime, nei atsiliepime į ieškinį aiškiai nenurodoma, kokia galia rinkoje ji pasinaudojo ir kaip ši galia tariamai buvo panaudota.

297

Trečia, Microsoft mano, kad Komisijos teiginys, jog ji nutraukė ankstesnę (informacijos) atskleidimo politiką, klaidingas teisiniu ir faktiniu požiūriais ir kad ji neatsižvelgė į 112 punkte minėtame sprendime Bronner nurodytus principus. Ji teigia, kad niekada nebuvo suteikusi Sun ar kitai konkuruojančių operacinių sistemų tiekėjai komunikacijos protokolų specifikacijų licencijos. Ji pažymi, jog 1994 m. suteikė AT&T licenciją naudotis tinklo technologija, kad ši galėtų sukurti produktą „Advanced Server for UNIX (AS/U)“, ir svarbūs UNIX tiekėjai AS/U pagrindu sukūrė nemažai produktų, įskaitant sistemą „PC NetLink“, sukurtą Sun. Ji taip pat nurodo, kad nors 2001 m. buvo susitarusi su AT&T netaikyti licencijavimo susitarimo naujoms technologijoms, AS/U technologija ir ja besiremiantis produktai lieka prieinami. Ji mano, jog dėl to, kad daugiau kaip prieš dešimt metų suteikė AT&T licenciją konkrečiai technologijai, ji negali būti įpareigota ateityje suteikti licenciją visoms su ja susijusioms naujoms technologijoms, įskaitant komunikacijos protokolus.

298

Ketvirta, Microsoft pažymi, kad ginčijamo sprendimo 577 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodo, jog „atsisakymas, kuriuo Sun kaltina Microsoft, yra veiksmų, kuriais siekiama neatskleisti darbo grupės serverių operacinių sistemų kūrėjams tam tikros su suderinamumu susijusios informacijos, dalis“. Ji mano, kad veiksmais, kuriais ji kaltinama, yra „be jokios diskriminacijos įgyvendinama politika, kurią taiko beveik visos technologijų bendrovės, siekdamos apsaugoti savo tyrimų ir kūrybos produktus“, ir kad tokie veiksmai nėra „ypatinga aplinkybė“ 107 punkte minėtų sprendimų Magill ir IMS Health prasme.

299

Be to, Microsoft, palaikoma CompTIA ir ACT, nurodo, jog darant prielaidą, kad šioje byloje netaikoma jokia intelektinės nuosavybės teisė, turėtų būti taikomi kriterijai, kuriuos Teisingumo Teismas patvirtino 112 punkte minėtame sprendime Bronner ir kurie atitinka pirmą, antrą ir ketvirtą kriterijus, išdėstytus 107 punkte minėto sprendimo IMS Health 116 punkte.

300

Galiausiai Microsoft, CompTIA ir ACT tvirtina, kad šiuo atveju neįvykdomas nė vienas iš 107 punkte menėtame sprendime IMS Health išdėstytų keturių kriterijų ir atitinkamai nė vienas iš 112 punkte minėtame sprendime Bronner suformuluotų trijų kriterijų.

301

Komisija, palaikoma SIIA ir FSFE, kaip pagrindinį argumentą nurodo tai, kad net jei būtų manoma, jog nagrinėjamas atsisakymas pateisinamas intelektinės nuosavybės teisių įgyvendinimu ir ginčijamas sprendimas įpareigoja suteikti licencijas, šios problemos nereikia automatiškai vertinti atsižvelgiant į sprendime IMS Health nustatytus kriterijus.

302

Šiuo klausimu Komisija visų pirma teigia, kad teismų praktikoje numatyta „ypatingų aplinkybių taisyklė“ negali „savaime ir be jokių patikslinimų“ būti taikoma atsisakymui atskleisti komercines paslaptis, dėl kurių atsiranda „technologinis ryšis“ tarp atskiro ir dominuojančio produktų.

303

Antra, Komisija tvirtina, kad 107 punkte minėtame sprendime IMS Health nepateikiamas išsamus ypatingų aplinkybių sąrašas. Ji nurodo, kad šiame sprendime, kaip ir 107 punkte minėtame sprendime Magill, atsižvelgdamas į specifines bylų, kuriose buvo priimti šie sprendimai, aplinkybes, Teisingumo Teismas nustatė sąlygas, kurioms esant galima priimti sprendimą, numatantį privalomą licencijų suteikimą. 107 punkte minėtame sprendime IMS Health Teisingumo Teismas nustatė tik „pakankamų“ įvykdyti kriterijų sąrašą. Siekdama nustatyti, ar atsisakančios pateikti (informaciją) dominuojančią padėtį užimančios įmonės veiksmai sudaro piktnaudžiavimą, Komisija turi išnagrinėti visus su šiuo atsisakymu susijusius veiksnius ir ypač jo ekonominį ir teisinį kontekstą.

304

Trečia, Komisija išvardija aplinkybes, kuriomis ši byla skiriasi nuo bylos, kur priimtas 107 punkte minėtas sprendimas IMS Health, aplinkybių ir kurios leidžia manyti, kad atsisakymas, kuriuo kaltinama Microsoft, yra piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi.

305

Pirma, Komisija pažymi, jog ginčijamas sprendimas ypatingas tuo, kad yra susijęs su atsisakymu pateikti su suderinamumu programinės įrangos sektoriuje susijusios informacijos. Šiuo sprendimu siekiama suteikti galimybę kurti su Microsoft produktais suderinamus produktus, o pirmiau nurodytose bylose nagrinėtos situacijos, kai „saugomas produktas“ turėjo būti įdiegtas į konkurentų produktus ne tik dėl siekio užtikrinti atskirų produktų suderinamumą. Be to, šios bylos nebuvo susijusios su specifinėmis problemomis, kylančiomis sektoriuose, kur patiriamas tinklo poveikis. Komisija taip pat nurodo, kad, skirtingai nei šioje byloje nagrinėjamame sektoriuje, minėtose bylose nagrinėjami sektoriai nėra „sektoriai, kur teisės aktų leidėjas aiškiai pripažino suderinamumo svarbą visuomenei“. Konkrečiai kalbant, darydama nuorodą į ginčijamo sprendimo 745–763 konstatuojamąsias dalis, ji primena teisės aktų leidėjo Direktyvoje 91/250 pripažintą suderinamumo svarbą bei jo poziciją, jog informacijos atskleidimas siekiant suderinamumo yra naudingas konkurencijai ir naujovių atsiradimui.

306

Antra, Komisija nurodo, kad ši problema susijusi su dominuojančią padėtį užimančiu tiekėju, kuris naudoja apibrėžtoje rinkoje, šiuo atveju AK klientų operacinių sistemų rinkoje, turimą rinkos galią, siekdamas pašalinti konkurenciją gretimoje rinkoje, t. y. darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje, „taip padidindamas patekimo į savo pirminę rinką kliūtis ir kartu gaudamas papildomų pajamų iš monopolio“. Ši situacija dar labiau padidina esamą žalą, kurią patiria vartotojai dėl naujų produktų kūrimo apribojimų.

307

Trečia, Komisija pabrėžia, kad ši problema susijusi su dominuojančią padėtį užimančiu tiekėju, kuris nutraukia ankstesnę atskleidimo politiką (ginčijamo sprendimo 578–584 konstatuojamosios dalys). Ji nurodo, kad iš pradžių Microsoft atskleisdavo, o ne nuslėpdavo su suderinamumu susijusią informaciją, ir tai, be kita ko, palengvino jos pačios darbo grupės serverių operacinių sistemų patekimą į rinką ir neatgrasė kurti naujovių. Tačiau kai tik Microsoft„produktai-serveriai“ įsitvirtino rinkoje, ji pakeitė savo elgesį ir atsisakė suteikti savo konkurentams prieigą prie minėtos informacijos (ginčijamo sprendimo 587, 588, 637 ir kt. punktai).

308

Komisija mano, kad Microsoft negali ginčyti, jog nutraukė ankstesnę atskleidimo politiką. Šiuo klausimu ji visų pirma pažymi, kad tarp Microsoft ir AT&T pasirašytame susitarime, leidusiame pastarajai sukurti AS/U, buvo numatyta ne tik atskleisti tokią su suderinamumu susijusią informaciją kaip, pvz., numatytą ginčijamame sprendime, bet ir papildomą informaciją. Be to, Komisija mano, jog tai, kad AS/U technologija yra prieinama, neturi reikšmės. Darydama nuorodas į ginčijamo sprendimo 580–583 konstatuojamąsias dalis, ji šiuo klausimu pažymi, kad „AS/U kontekste“ atskleista informacija paseno, nes Microsoft pakeitė atitinkamus protokolus vėlesnėse Windows versijose. Galiausiai Komisija mano, jog Microsoft teiginys, kad daugiau kaip prieš dešimt metų ji suteikė AT&T licenciją konkrečiai technologijai ir dėl to negali būti įpareigota ateityje suteikti licencijų visoms su ja susijusioms naujoms technologijoms, neturi reikšmės atsižvelgiant į ginčijamame sprendime pasirinktą požiūrį. Pats ankstesnės atskleidimo politikos nutraukimo klausimas sprendime vertinamas ne kaip piktnaudžiavimas, bet kaip Microsoft inkriminuojamo atsisakymo pateikti informaciją vertinimo kriterijus (ginčijamo sprendimo 578 ir paskesni punktai).

309

Ketvirta, Komisija pažymi neteigianti, jog paprastas atsisakymas suteikti intelektinės nuosavybės teisių licenciją yra bendro elgesio modelio dalis, kuris savaime sudaro „ypatingą aplinkybę“, pakankamą tam, kad šis atsisakymas būtų laikomas piktnaudžiavimu. Ji tik mano, jog tai, kad Sun nėra vienintelė konkurentė, kuriai Microsoft atsisakė suteikti prieigą prie su suderinamumu susijusios informacijos, yra svarbi aplinkybė vertinant pastarosios veiksmų atitiktį EB 82 straipsniui.

310

Komisija mano, kad Microsoft papildomas argumentas, pagal kurį ši byla turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į 112 punkte minėtame sprendime Bronner išdėstytus kriterijus, yra nepriimtinas. Ji pažymi, kad šiame sprendime buvo nagrinėjama prieiga prie didelių investicijų reikalaujančios infrastruktūros, ir mano, kad jei paaiškėtų, jog čia nagrinėjamos informacijos nesaugo intelektinės nuosavybės teisės ir ją sudaro tik visiškai vienašališkų pranešimų kombinacija, šis sprendimas tikrai negalėtų būti „tinkamas palyginimo pavyzdys“.

311

Be to, Komisija, palaikoma SIIA ir FSFE, tvirtina, kad net darant prielaidą, jog ginčijamo sprendimo teisėtumą, tiek, kiek jis susijęs su pirmu probleminiu klausimu, reikia vertinti atsižvelgiant į 107 punkte minėtame Teisingumo Teismo sprendime IMS Health patvirtintus kriterijus, reikia pažymėti, kad nagrinėjamu atveju jie įvykdyti.

312

Reikia priminti, kad Microsoft gina teiginį, jog atsisakymas pateikti su suderinamumu susijusios informacijos, kuriuo ji kaltinama, nėra piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi EB 82 straipsnio prasme, nes, pirma, šią informaciją apsaugo intelektinės nuosavybės teisės – arba ji yra komercinė paslaptis – o antra, šioje byloje nėra įvykdyti teismų praktikoje nustatyti kriterijai, leidžiantys įpareigoti dominuojančią padėtį užimančią įmonę suteikti licenciją trečiosioms šalims.

313

Taip pat reikia priminti, kad Komisija mano, jog nebūtina priimti sprendimo dėl klausimo, ar Microsoft veiksmai laikytini atsisakymu suteikti trečiosioms šalims licenciją naudotis intelektinės nuosavybės teisėmis ir ar komercinėms paslaptims taikytinas toks pats apsaugos lygis kaip šioms teisėms, nes bet kuriuo atveju šiuo atveju įvykdyti griežti kriterijai, kuriais remiantis toks atsisakymas gali būti pripažintas piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi EB 82 straipsnio prasme (žr. šio sprendimo 284–288 punktus).

314

Nors Microsoft ir Komisija sutinka, kad nagrinėjamas atsisakymas – jeigu jis laikytinas atsisakymu suteikti trečiosioms šalims licenciją naudotis intelektinės nuosavybės teisėmis, – gali būti vertinamas pagal EB 82 straipsnį, jos nesutinka dėl šiuo atveju taikytinų teismų praktikoje nustatytų kriterijų.

315

Microsoft visų pirma nurodo 107 punkte minėtuose sprendimuose Magill ir IMS Health nustatytus kriterijus ir, kaip papildomus, – 112 punkte minėto sprendimo Bronner kriterijus.

316

Komisija savo ruožtu mano, kad šiuo atveju būtų „problemiška“„automatiškai“ taikyti 107 punkte minėto sprendimo IMS Health kriterijus. Ji teigia, kad siekiant nustatyti, ar toks atsisakymas yra piktnaudžiavimas, reikia atsižvelgti į visas tokį atsisakymą supančias ypatingas aplinkybes, o šios aplinkybės nebūtinai turi būti tokios pačios, kokios nustatytos 107 punkte minėtuose sprendimuose Magill ir IMS Health. Todėl ginčijamo sprendimo 558 konstatuojamojoje dalyje sakoma, jog „Teisingumo Teismo praktika leidžia <…> manyti, kad Komisija turi nagrinėti visas konkretaus atsisakymo pateikti informaciją aplinkybes ir priimti savo sprendimą atsižvelgdama į šio išsamaus nagrinėjimo rezultatus“.

317

Per posėdį Komisija, gavusi atitinkamą Pirmosios instancijos teismo klausimą, patvirtino, jog ginčijamame sprendime ji konstatavo, kad Microsoft inkriminuojamam elgesiui būdingi trys požymiai, leidžiantys laikyti juos piktnaudžiavimu. Pirmą požymį sudaro faktas, kad informacija, kurią Microsoft atsisako atskleisti, susijusi su suderinamumu programinės įrangos sektoriuje, kitaip sakant, su klausimu, kuriam Bendrijos teisės aktų leidėjas suteikia ypatingą reikšmę. Antrą požymį sudaro tai, kad Microsoft naudoja ypatingą rinkos galią, kurią ji turi AK klientų operacinių sistemų rinkoje, tam, kad panaikintų konkurenciją gretimoje darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje. Trečią požymį sudaro aplinkybė, kad dėl nagrinėjamų veiksmų buvo nutraukta ankstesnė atskleidimo politika.

318

Komisija teigia, kad bet kuriuo atveju 107 punkte minėtuose Teisingumo Teismo sprendimuose Magill ir IMS Health suformuluoti kriterijai taip pat įvykdyti.

319

Vertinant šiuos argumentus, reikia pažymėti, kad, kaip ginčijamo sprendimo 547 konstatuojamojoje dalyje pagrįstai nurodė Komisija, nors iš esmės įmonės gali laisvai pasirinkti komercinius partnerius, dominuojančią padėtį užimančios įmonės atsisakymas tiekti tam tikromis aplinkybėmis ir, jeigu jis nėra objektyviai pateisinamas, gali būti laikomas piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi EB 82 straipsnio prasme.

320

Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad dominuojančią padėtį žaliavų rinkoje užimanti bendrovė, kuri, siekdama rezervuoti šias žaliavas tik savo produktų gamybai, atsisako tiekti jas klientui, taip pat esančiam šių produktų gamintoju, ir todėl kyla pavojus, jog bus panaikinta bet kokia šio kliento konkurencija, naudojasi turima dominuojančia padėtimi, piktnaudžiaudama EB 82 straipsnio prasme (1974 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimas Istituto Chemioterapico Italiano ir Commercial Solvent prieš Komisiją, 6/73 ir 7/73, Rink. p. 223; dėl atsisakymo teikti paslaugą žr. 1985 m. spalio 3 d. Teisingumo Teismo sprendimą CBEM, 311/84, Rink. p. 3261).

321

Byloje, kurioje priimtas 1988 m. spalio 5 d. Sprendimas Volvo (238/87, Rink. p. 6211), Teisingumo Teismui pagal EB 234 straipsnį buvo pateiktas prejudicinis klausimas, ar tuomet, kai automobilių gamintojas, įregistravęs kėbulo panelių dizainą, atsisako trečiosioms šalims suteikti licenciją saugomo dizaino panelių tiekimui, konstatuotinas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi EB 82 straipsnio prasme. Savo sprendime Teisingumo Teismas pabrėžė, kad saugomo dizaino savininko teisė drausti trečiosioms šalims tokio dizaino produktų gamybą ir pardavimą ar importą be jo sutikimo sudaro pačią jo išimtinės teisės esmę. Jis nusprendė (8 punktas), kad „saugomo dizaino savininkui nustatyta pareiga net už protingą atlyginimą suteikti trečiosioms šalims licenciją tiekti tokio dizaino produktus iš esmės atimtų iš šio savininko išimtinę teisę, ir atsisakymas suteikti tokią licenciją savaime negali reikšti piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi“. Tačiau Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad „automobilių kėbulų panelių dizaino savininko naudojimasis išimtine teise (galėtų) būti draudžiamas pagal (EB 82) straipsnį, jei dominuojanti įmonė imtųsi kaip nors piktnaudžiauti savo veiksmais, pavyzdžiui, vienašališkai atsisakytų tiekti atsargines dalis nepriklausomoms remonto dirbtuvėms, nustatytų nesąžiningas atsarginių dalių kainas ar nuspręstų toliau nebegaminti atsarginių dalių konkrečiam mašinos modeliui, kuris vis dar yra plačiai naudojamas, jeigu šie veiksmai (galėtų) daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai“ (9 punktas).

322

107 punkte minėtame sprendime Magill Teisingumo Teismo, nagrinėjusio apeliacinį skundą, taip pat buvo prašoma pareikšti nuomonę dėl dominuojančią padėtį užimančios įmonės atsisakymo suteikti trečiajai šaliai licenciją naudotis intelektinės nuosavybės teise. Byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, buvo nagrinėjamas Komisijos sprendimas, kur ji konstatavo, kad trys televizijos bendrovės piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, kurią užėmė savaitinių televizijos programų ir jų apžvalgų, kur šios programos buvo skelbiamos, rinkoje dėl to, kad rėmėsi autorinėmis teisėmis į televizijos programų apžvalgas, siekdami neleisti trečiosioms šalims skelbti detalių savaitinių įvairių kanalų televizijos programų gidų. Komisija įpareigojo šias televizijos bendroves keistis iš anksto parengtomis savaitinėmis laidų programomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis teikti jas trečiosioms šalims šių prašymu bei leisti joms perspausdinti šias programas. Be kita ko, ji nurodė, kad tuo atveju, jei šios bendrovės nuspręstų teikti ir leisti perspausdinti savo programas licencijos pagrindu, jų prašomas licencinis mokestis turėtų būti protingas.

323

107 punkte minėtame sprendime Magill (49 punktas) Teisingumo Teismas, darydamas nuorodą į 321 punkte minėtą sprendimą Volvo, nusprendė, kad „išimtinė atgaminimo teisė (sudaro) autoriaus prerogatyvos dalį, todėl atsisakymas suteikti licenciją, net jeigu tai daro dominuojanti įmonė, savaime nėra piktnaudžiavimas šia padėtimi“. Tačiau taip pat darydamas nuorodą į 321 punkte minėtą sprendimą Volvo, jis nustatė, kad „įgyvendindamas savo išimtinę teisę jos turėtojas tam tikromis aplinkybėmis (gali) ja piktnaudžiauti“ (50 punktas).

324

Teisingumo Teismas nusprendė, kad siekiant konstatuoti neteisėtą aptariamų televizijos bendrovių veiksmų pobūdį, reikšmingos šios aplinkybės. Pirma, atsisakymas, kuriuo kaltintos šios bendrovės, buvo susijęs su preke, t. y. televizijos kanalų savaitinėmis laidų programomis, kurios būtinos nagrinėjamai veiklai vykdyti, t. y. leisti išsamius savaitinius televizijos programų leidinius (53 punktas). Antra, šis atsisakymas trukdė atsirasti naujam produktui, t. y. išsamiam savaitiniam televizijos programų gidui, kurio minėtos televizijos bendrovės nesiūlydavo ir kuris turėjo potencialią vartotojų paklausą, o tai yra piktnaudžiavimas EB 82 straipsnio antrosios pastraipos b punkto prasme (54 punktas). Trečia, šis atsisakymas nebuvo pagrįstas (55 punktas). Galiausiai, ketvirta, savo elgesiu šios televizijos bendrovės užėmė antrinę rinką, t. y. savaitinių televizijos programų gidų rinką, užkirsdamos kelią bet kokiai konkurencijai šioje rinkoje (56 punktas).

325

Byloje, kurioje priimtas 112 punkte minėtas sprendimas Bronner, Teisingumo Teismas, nagrinėdamas prejudicinį klausimą pagal EB 234 straipsnį, turėjo atsakyti į klausimą, ar tai, kad spaudos grupė, užimanti labai didelę Austrijos dienraščių rinkos dalį ir naudojanti vienintelę Austrijos nacionalinę laikraščių pristatymo į namus sistemą, atsisakydama už tinkamą atlygį suteikti prieigą prie šios sistemos konkuruojančiam dienraščių leidėjui arba suteikdama šią prieigą tik tuo atveju, jeigu šis pirkdavo papildomų paslaugų paketą, sudaro piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, prieštaraujantį EB 82 straipsniui.

326

Šiame sprendime (38 punktas) Teisingumo Teismas visų pirma pažymėjo, kad 320 punkte minėtuose sprendimuose Istituto Chemioterapico Italiano ir Commercial Solvents prieš Komisiją ir CBEM jis buvo nusprendęs, jog konkrečioje rinkoje dominuojančią padėtį užimanti įmonė, atsisakydama tiekti įmonei, su kuria konkuruoja gretimoje rinkoje, žaliavas ir paslaugas, būtinas pastarosios veiklai vykdyti, piktnaudžiauja savo dominuojančia padėtimi, tik jei nagrinėjami veiksmai gali pašalinti bet kokią šios įmonės konkurenciją.

327

Toliau Teisingumo Teismas pažymėjo (39 punktas), kad 107 punkte minėto sprendimo Magill 49 ir 50 punktuose jis patvirtino, jog intelektinės nuosavybės teisės turėtojo atsisakymas suteikti licenciją, net jeigu tai daro dominuojanti įmonė, savaime negali reikšti piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, tačiau ypatingomis aplinkybėmis turėtojo veiksmai įgyvendinant savo išimtinę teisę gali sudaryti piktnaudžiavimą.

328

Galiausiai Teisingumo Teismas priminė ypatingas aplinkybes, kurias jis nustatė 107 punkte minėtame sprendime Magill, ir nusprendė (41 punktas), kad:

„Net jei tokia teismų praktika dėl naudojimosi intelektinės nuosavybės teise būtų taikytina naudojimuisi bet kokios nuosavybės teise, tam, kad (šis) sprendimas <…> būtų naudingas konstatuojant piktnaudžiavimą (EB 82) straipsnio prasme <…> tokioje, kaip, pvz., prejudiciniame klausime pateiktoje situacijoje, reikia, kad atsisakymas leisti naudotis pristatymo į namus paslauga ne tik galėtų pašalinti bet kokią paslaugos prašančio asmens sudaromą konkurenciją dienraščių rinkoje ir kad tokį atsisakymą nebūtų galima objektyviai pateisinti, bet ir kad pati paslauga būtų būtina konkurento veiklai taip, jog neegzistuotų joks tikras ar potencialus pristatymo į namus sistemos pakaitalas“.

329

107 punkte minėtame sprendime IMS Health Teisingumo Teismas dar kartą išsakė nuomonę dėl sąlygų, kuriomis dominuojančios įmonės atsisakymas suteikti trečiajai šaliai licenciją intelektinės nuosavybės teisės saugomo produkto naudojimui gali būti laikomas piktnaudžiavimu EB 82 straipsnio prasme.

330

Pirmiausia Teisingumo Teismas, remdamasis 321 punkte minėtu sprendimu Volvo ir 107 punkte minėtu sprendimu Magill, dar kartą patvirtino (34 punktas), kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką išimtinė atgaminimo teisė yra intelektinės nuosavybės teisės turėtojo prerogatyvos dalis, ir todėl atsisakymas suteikti licenciją, net jeigu tai daro dominuojančią padėtį užimanti įmonė, savaime nėra piktnaudžiavimas šia padėtimi. Jis taip pat pažymėjo (35 punktas), jog iš tos pačios teismų praktikos matyti, kad ypatingomis aplinkybėmis turėtojo veiksmai įgyvendinant savo išimtinę teisę gali sudaryti piktnaudžiavimą. Paskui, priminęs 107 punkte minėtame sprendime Magill nurodytas ypatingas aplinkybes, Teisingumo Teismas pareiškė (38 punktas), jog iš minėtos teismų praktikos išplaukia, kad norint konstatuoti, jog autorių teises turinčios įmonės atsisakymas suteikti prieigą prie produkto arba paslaugos, būtinų vykdyti tam tikrą veiklą, galėtų būti laikomas piktnaudžiavimu, pakanka, kad būtų įvykdytos trys kumuliacinės sąlygos, t. y. kad šis atsisakymas sudarytų kliūtis naujam produktui, turinčiam potencialią vartotojų paklausą, atsirasti, kad jis nebūtų pateisinamas ir kad galėtų pašalinti visą konkurenciją antrinėje rinkoje.

331

Iš pirmiau nurodytos teismų praktikos išplaukia, kad dominuojančią padėtį užimančios įmonės atsisakymas suteikti trečiajai šaliai licenciją intelektinės nuosavybės teisės saugomo produkto naudojimui savaime negali būti laikomas piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi EB 82 straipsnio prasme. Tik ypatingomis aplinkybėmis intelektinės nuosavybės teisės turėtojo veiksmai įgyvendinant savo išimtinę teisę gali sudaryti tokį piktnaudžiavimą.

332

Iš šios teismų praktikos taip pat išplaukia, kad ypatingomis visų pirma laikytinos tokios aplinkybės:

333

Jeigu nustatoma, kad tokios aplinkybės egzistuoja, dominuojančią padėtį užimančio intelektinės nuosavybės teisių turėtojo atsisakymas suteikti licenciją gali pažeisti EB 82 straipsnį, jeigu jis nėra objektyviai pateisinamas.

334

Reikia pastebėti, jog aplinkybė, kad atsisakymas sudaro kliūtis naujam produktui, turinčiam potencialią vartotojų paklausą, atsirasti, nurodyta tik teismų praktikoje dėl intelektinės nuosavybės teisės įgyvendinimo.

335

Galiausiai taip pat reikia pridurti, jog tam, kad atsisakymas suteikti prieigą prie produkto arba paslaugos, būtinų vykdyti tam tikrą veiklą, galėtų būti laikomas piktnaudžiavimu, reikia atskirti dvi rinkas, t. y. pirma, minėtos prekės ar minėtos paslaugos rinką, kurioje atsisakiusi įmonė užima dominuojančią padėtį, ir, antra, gretimą rinką, kurioje nagrinėjama prekė ar paslauga naudojamos gaminant kitą prekę arba teikiant kitą paslaugą. Reikia nurodyti, jog tas faktas, kad būtinos prekė ar paslauga neparduodamos atskirai, savaime netrukdo apibrėžti atskirą rinką (šiuo klausimu žr. 107 punkte minėto sprendimo IMS Health 43 punktą). Pavyzdžiui, 107 punkte minėto sprendimo IMS Health 44 punkte Teisingumo Teismas pareiškė, jog pakanka, kad būtų galima apibrėžti potencialią, net hipotetinę, rinką ir kad taip yra tuo atveju, kai prekės ar paslaugos yra būtinos vykdyti tam tikrą veiklą ir kai egzistuoja tikra paklausa iš norinčių verstis šia veikla įmonių. Paskesniame savo sprendimo punkte Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad lemiamas veiksnys buvo ta aplinkybė, jog galima skirti dvi atskiras gamybos stadijas, kurias sieja tai, jog pirminė prekė yra būtina tiekiant antrinę prekę.

336

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, Pirmosios instancijos teismas mano, kad pirmiausia reikia išnagrinėti, ar 107 punkte minėtuose sprendimuose Magill ir IMS Health nurodytos aplinkybės, paminėtos šio sprendimo 332 ir 333 punktuose, susiklostė ir šioje byloje. Tik jeigu bus nustatyta, kad nėra vienos ar kelių iš šių aplinkybių, Pirmosios instancijos teismas įvertins ypatingas Komisijos nurodytas aplinkybes (žr. šio sprendimo 317 punktą).

337

Microsoft teigia, kad ginčijamame sprendime numatyta su suderinamumu susijusi informacija nėra būtina tiekiant darbo grupės serverių operacines sistemas. Ji tvirtina, kad konkreti technologija negali būti laikoma būtina, jeigu jos nesuteikus dominuojančios įmonės konkurentams būtų „ekonomiškai naudinga“ kurti ir prekiauti savo produktais.

338

Microsoft mano, kad ginčijamame sprendime šiuo klausimu padaryta teisinė ir faktinė klaida.

339

Pirma, kalbėdama apie teisinę klaidą, Microsoft mano, jog ji padaryta todėl, kad Komisija naudojo netinkamą, išimtinį ir absoliutų kriterijų „vertindama, ar konkurencija yra įmanoma“. Darydama nuorodą į ginčijamo sprendimo 176–184 konstatuojamąsias dalis, ji nurodo, kad jame konstatuota, jog Microsoft konkurentų serverių operacinės sistemos turi galėti komunikuoti su AK klientų ir serverių operacinėmis sistemomis Windows visiškai taip pat, kaip tai daro serverių operacinės sistemos Windows. Tačiau teismų praktikoje nereikalaujama suteikti tokios „optimalios prieigos“ prie rinkos.

340

Dublike Microsoft kritikuoja tai, kad Komisija nustatė reikalingą suderinamumo lygį, atsižvelgdama į tai, ko reikia, kad jos konkurentai galėtų išlikti veiksmingi rinkoje. Ji tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 666–687 konstatuojamosiose dalyse Komisijos vartojama suderinamumo sąvoka yra nepagrįsta, nes ji reikalauja „beveik visiško tapatumo“ tarp serverių operacinių sistemų Windows ir konkurentų operacinių sistemų. Darydama nuorodą į 126 punkte minėtas ginčijamo sprendimo 669 ir 679 konstatuojamąsias dalis, ji nurodo, kad jeigu tokia sąvoka būtų patvirtinta, „bet kokia technologija būtų būtina“. Microsoft taip pat nurodo, kad vienintelis tokio suderinamumo „lygio“ būtinumą pateisinantis argumentas ginčijamame sprendime yra galimybė konkurentams toliau veikti rinkoje palankiomis sąlygomis, susijusi su aplinkybe, kad dėl prieigos prie nagrinėjamų specifikacijų jų naudotojai neturėtų „identifikuotis du kartus“ (ginčijamo sprendimo 183 konstatuojamoji dalis). Ji mano, kad toks pateisinimas yra netinkamas, nes, pirma, daugelis pardavėjų jau siūlo „vieno identifikavimo“ sprendimus, antra, pakartotinis identifikavimas akivaizdžiai yra alternatyvus sprendimas (net jeigu jis turi mažiau pranašumų) ir, trečia, ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje numatyta korekcinė priemonė yra daug platesnė negu būtina sprendžiant šią nedidelę problemą.

341

Be to, nurodžiusi 125–128 punktuose pateiktus argumentus ir pakartojusi, kad ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje numatyta korekcinė priemonė neleis jos konkurentams kurti „beveik tapačių“ su serverių operacinėmis sistemomis Windows produktų, Microsoft dublike tvirtina, jog Komisija neįrodė priežastinio ryšio tarp jos komunikacijos protokolų specifikacijų „neprieinamumo“ ir fakto, kad jos konkurentai tariamai negali išlikti veiksmingi rinkoje.

342

Savo pastabose dėl įstojimo į bylą paaiškinimų Microsoft nesutinka, kad rinkos dalyviai ir vartotojai reikalauja „visiško pakeičiamumo“, ir teigia, kad toks reikalavimas neatitinka 112 punkte minėtame sprendime Bronner ir 107 punkte minėtame sprendime IMS Health Teisingumo Teismo nurodyto „būtinumo kriterijaus“. Be kita ko, ji pažymi, kad jos konkurentams „nereikia Active Directory“, jei jų serverių operacinės sistemos turi savo katalogo tarnybas, kurios gali teikti darbo grupės paslaugas AK klientų ir serverių operacinėms sistemoms Windows.

343

Antra, Microsoft mano, kad ginčijamame sprendime padaryta faktinė klaida, nes Komisija neatsižvelgė į tai, kad rinkoje yra daugybė darbo grupės serverių operacinių sistemų. Ji teigia, kad Europos įmonėse įdiegti įvairūs kompiuteriniai tinklai, t. y. kur veikia įvairių platintojų tiekiamos operacinės sistemos.

344

Šiuo klausimu Microsoft primena, kad per administracinę procedūrą ji pateikė ataskaitas, kuriose informatikos ekspertai aprašo „būdus, kuriais galima užtikrinti suderinamumą kompiuteriniuose tinkluose“. Taip pat ji nurodo, jog atsakymai į Komisijos prašymus pateikti informacijos patvirtina, kad kompiuteriniuose tinkluose Europoje įvairių tipų operacinės sistemos dažnai yra suderintos. 47 % į šiuos prašymus atsakiusių bendrovių nurodė, kad jos naudojo Microsoft konkurentų serverių operacines sistemas, teikdamos rinkmenų ir bendro spausdintuvų naudojimo paslaugas AK klientų operacinėms sistemoms Windows. Panašių įrodymų yra naudotojų ir naudotojų grupių valdymo paslaugų atžvilgiu. Be to, Microsoft dar kartą nurodo, jog iš Mercer ataskaitų išplaukia, kad rinkdamosi serverių operacines sistemas įmonės nejaučia apribojimų dėl suderinamumo.

345

Microsoft taip pat tvirtina, kad suderinamumą tarp konkurentų serverių operacinių sistemų ir AK klientų ir serverių operacinių sistemų Windows galima užtikrinti penkiais įvairiais metodais. Kiekvienas šių metodų yra nagrinėjamų protokolų atskleidimo alternatyva ir leidžia įvairioms operacinėms sistemoms „tinkamai veikti kartu“. Microsoft nurodo, kad nors teisinga, jog pasitelkus šiuos metodus nebus pasiektas „visiškas suderinamumas“, kurį Komisija laiko esminiu veiksniu, jais vis dėlto galima lengvai pasiekti „minimalų suderinamumo lygį <…>, kuris būtinas užtikrinti veiksmingą konkurenciją“.

346

Microsoft nurodė šiuos penkis metodus: pirma, standartinių komunikacijos protokolų, pavyzdžiui, TCP/IP (Transmission Control Protocol/Internet Protocol) ir HTTP (Hyper Text Transfer Protocol), naudojimas; antra, programinio kodo įdiegimas AK klientų arba serverių operacinėje sistemoje Windows tam, kad ji galėtų palaikyti ryšį su Microsoft konkurentų serverių operacine sistema, naudojant šiai serverių operacinei sistemai būdingus komunikacijos protokolus; trečia, programinio kodo įdiegimas Microsoft konkurentų serverių operacinėje sistemoje tam, kad ji galėtų palaikyti ryšį su AK klientų arba serverių operacine sistema Windows, naudojant operacinių sistemų Windows komunikacijos protokolus; ketvirta, serverių operacinės sistemos kaip „tilto“ tarp dviejų skirtingų komunikacijos protokolų paketų naudojimas; ir, penkta, programinių kodų bloko įdiegimas visose tinklo AK klientų ir serverių operacinėse sistemose, siekiant komunikacijomis užtikrinti šių programinių kodų blokų suderinamumą. Kartu Microsoft kaltina Komisija ginčijamame sprendime neįrodžius, kad jos komunikacijos protokolų apgrąžos inžinerija „techniškai ar ekonomiškai yra neįmanoma“.

347

Microsoft taip pat nurodo, jog iš Komisijos per administracinę procedūrą pateiktų įrodymų matyti, kad minėti metodai praktiškai taikomi Linux produktams ir kitoms darbo grupės serverių operacinėms sistemoms. Ji pažymi, kad Linux produktų pardavėjai toliau užima naujas rinkos dalis darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje net neturėdami prieigos prie komunikacijos protokolų specifikacijų. Darydama nuorodą į D. S. Evans, A. L. Nichols ir A. J. Padilla ataskaitos D ir E skyrius (dubliko C.11 priedas), ji taip pat nurodo, kad šie produktai tobulėja serverių operacinių sistemų Windows nenaudai. Be to, ji nurodo, jog plačiai pripažinta, kad Linux yra rimtas Microsoft konkurentas ir kad dešimt didžiausių serverių, kainuojančių iki 25000 JAV dolerių (USD), tiekėjų siūlo Linux naudojančius darbo grupės serverius.

348

CompTIA ir ACT iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir Microsoft.

349

CompTIA, be kita ko, kritikuoja tai, kad Komisija mano, jog konkurentų darbo grupės serverių operacinės sistemos turi pasiekti tokį suderinamumo su AK klientų operacinėmis sistemomis Windows lygį, kuris būtų „toks pat geras kaip pasiektas pačios Microsoft“.

350

Darydama nuorodą į Microsoft rašytiniuose pareiškimuose šiuo klausimu pateiktus argumentus, ACT tvirtina, kad yra keli metodai, leidžiantys užtikrinti pakankamą suderinamumą tarp įvairių tiekėjų tiekiamų operacinių sistemų. Be to, ji nuogąstauja, kad tai, kaip Komisija aiškina būtinumo kriterijų, daro neigiamą poveikį naujovių kūrimui.

351

Komisija teigia, jog tai, kad Microsoft atskleistų konkurentams su suderinamumu susijusią informaciją, būtina norint, kad jie ir toliau konkuruotų darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje.

352

Pirma, dėl tariamos teisinės klaidos Komisija nurodo, kad Microsoft teiginiai grindžiami neteisingu jos pozicijos suvokimu ir ginčijamame sprendime nagrinėjamų klausimų painiojimu. Ji paaiškina, kad būtinumo kriterijus reikalauja išnagrinėti, viena vertus, konkurentų veiksmingam išlikimui rinkoje būtiną suderinamumo lygį ir, kita vertus, tai, ar informacija, kurią atsisakoma pateikti, yra vienintelis ekonomiškai tinkamas šaltinis pasiekiant šį suderinamumo lygį.

353

Pabrėžusi, kad informacija, kurią Microsoft atsisako atskleisti, „funkcine prasme yra susijusi su AK klientais“, Komisija nurodo, kad šios informacijos būtinasis pobūdis išplaukia, viena vertus, iš suderinamumo su AK klientais svarbos darbo grupės serverių operacinėms sistemoms (ginčijamo sprendimo 383–386 konstatuojamosios dalys), o kita vertus, iš Microsoft beveik turimo monopolio AK klientų operacinių sistemų rinkoje.

354

Komisija taip pat pastebi, kad ginčijamo sprendimo 666–686 konstatuojamosiose dalyse ji išanalizavo teismų praktikoje apibrėžtą būtinumo kriterijų ir būtent išnagrinėjo, ar, be nagrinėjamos informacijos atskleidimo, yra kitų sprendimų, leidžiančių įmonėms veiksmingai konkuruoti su Microsoft darbo grupės serveriais operacinių sistemų rinkoje.

355

Komisijos nuomone, Microsoft mano, kad vien aplinkybė, kad yra neveiksmingų suderinamumo sprendimų, leidžiančių jos konkurentams tik „minimaliai“ patekti į rinką arba išsaugoti turimas „minimalias“ pozicijas rinkoje, įrodo, kad būtinumo kriterijus nėra įvykdytas. Šiai nuomonei negali būti pritarta, o minėtas kriterijus turėtų būti įvertintas atsižvelgiant į tikslą apsaugoti veiksmingą vartotojams naudingą konkurenciją. Faktiškai kalbama apie klausimą, ar informacija, kurią atsisakoma atskleisti, yra būtina vykdant veiklą nagrinėjamoje rinkoje, būtent apie veiksmingą konkurentą, o ne smulkų rinkos dalyvį, kuris de facto pasitraukė iš rinkos, užimdamas „nišą“.

356

Triplike Komisija nurodo, jog ji laikosi požiūrio, kad dominuojanti įmonė neturi teisės kelti pavojaus veiksmingai konkurencijai antrinėje rinkoje, neteisėtai atsisakydama suteikti savo konkurentams prieigą prie jų veiklai būtino „ištekliaus“. Ji taip pat nurodo, kad jeigu nėra jokios galimybės pakeisti atsisakomą atskleisti „išteklių“, kuris galėtų leisti konkurentams daryti veiksmingą konkurencinį spaudimą dominuojančiai įmonei antrinėje rinkoje, akivaizdu, kad minėtas „išteklius“ būtinas veiksmingai konkurencijai išsaugoti.

357

Triplike Komisija taip pat pakartoja, kad yra daug galimų suderinamumo tarp Windows pagrindu veikiančių AK ir darbo grupės serverių operacinių sistemų lygių. Ji tvirtina nenustačiusi tam tikro veiksmingai konkurencijai rinkoje išsaugoti reikalingo suderinamumo lygio a priori, tačiau pagrindusi savo samprotavimus dėl akivaizdaus alternatyvių metodų, kuriuos jau išbandė Microsoft konkurentai ir kurie „neužtikrino klientų reikalaujamo ekonomiškai veiksmingo suderinamumo lygio“, nepakankamumo. Ji dar kartą ginčija tai, jog rėmėsi tokiu suderinamumo lygiu, kuris yra „beveik toks pats“, kaip teigia Microsoft, ir pažymi, jog, jos manymu, būtina, kad Microsoft konkurentams būtų leista ne atgaminti jos įgyvendintus suderinamumo sprendimus, o leisti „savo pastangomis kurti naujoves ir <…> pasiekti panašų suderinamumo lygį“. Galiausiai Komisija pažymi, kad būtent ginčijamo sprendimo 590–692 konstatuojamosiose dalyse ji išnagrinėjo „labai neigiamas“ riboto suderinamumo su AK klientų operacinėmis sistemomis Windows lygio „pasekmes“ konkurentams ir klientams. Ji nurodo, kad dėl Microsoft veiksmų iš darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkos laipsniškai išstumiami visi jos konkurentai, net jeigu iš pradžių kai kurie iš jų turėjo pakankamai didelį komercinį ar technologinį pranašumą šioje rinkoje, palyginti su Microsoft (ginčijamo sprendimo 587 ir 668 konstatuojamosios dalys.

358

Antra, Komisija atmeta teiginius dėl tariamos faktinės klaidos.

359

Pirma, ji nurodo, jog nėra įrodyta, kad per administracinę procedūrą Microsoft pateiktose ataskaitose informatikos ekspertų nurodyti sprendimai yra komercine prasme veiksmingos su suderinamumu susijusios informacijos atskleidimo alternatyvos.

360

Antra, argumentas, kuris, Microsoft nuomone, išplaukia iš atsakymų į Komisijos prašymus pateikti informacijos, yra netinkamas, nes jis reiškia, kad „pakanka suderinamumo su nereikšmingais rinkos dalyviais arba kad tam tikras suderinamumas jau yra“. Iš tikrųjų Microsoft neatsižvelgia į tai, kad jos konkurentai įėjo į darbo grupės serverių operacinių sistemų rinką jai dar nepradėjus platinti šių produktų. Kadangi nagrinėjama informacija yra būtina leisti šių konkurentų produktams ir toliau daryti veiksmingą konkurencinį spaudimą Microsoft produktams, minėti konkurentai laipsniškai šalinami. Tai, kad šis šalinimo procesas dar nesibaigė, neįrodo būtinumo kriterijaus neįvykdymo, nes svarbu žinoti, ar informacija būtina norint, kad konkurentas ir toliau veiksmingai konkuruotų rinkoje.

361

Trečia, dėl penkių alternatyvių metodų, leidžiančių užtikrinti suderinamumą tarp įvairių Microsoft nurodytų platintojų tiekiamų operacinių sistemų, Komisija pažymi, kad Microsoft neginčija ginčijamame sprendime šiuo klausimu padarytų išvadų, o tik teigia, kad šie metodai „įgyvendinami“ ir kad jie leidžia jos ir konkurentų produktams „tinkamai veikti kartu“.

362

Komisija primena, kad ginčijamame sprendime ji jau išnagrinėjo šiuos metodus, ypač klausimą, ar apgrąžos inžinerija gali būti su suderinamumu susijusios informacijos atskleidimo alternatyva (ginčijamo sprendimo 683–687 konstatuojamosios dalys), ir įrodė, kad jie nėra „veiksmingi“ su suderinamumu susijusios informacijos atskleidimo „pakaitalai“.

363

Ketvirta, Komisija atmeta Microsoft teiginį, kad ginčijamame sprendime atliktai analizei prieštarauja tai, kad į darbo grupės serverių operacinių sistemų rinką įėjo ir tariamai sustiprėjo Linux.

364

Visų pirma, ji nurodo, kad su Linux susiję skaičiai „parodo ne vieno ūkio subjekto įsitvirtinimą rinkoje, o tam tikro skaičiaus konkuruojančių pardavėjų, kurie remiasi Linux (Red Hat, Novel/SuSE, IBM, Sun ir kt.), pastangas“. Todėl atitinkama šių pardavėjų rinkos dalis „labai maža“.

365

Paskui Komisija kritikuoja išvadas, padarytas dubliko C.11 priede esančios D.S. Evans, A. L. Nichols ir A. J. Padilla ataskaitos D skyriuje, tvirtindama, kad:

366

Be to, Komisija kritikuoja teiginius tos pačios ataskaitos E skyriuje. Ji nurodo, kad:

367

SIIA iš esmės nurodo tokius pačius argumentus kaip Komisija. Ji pabrėžia, kad konkurencijai pagal privalumus programinės įrangos sektoriuje svarbu, kad darbo grupės serverių operacinių sistemų tiekėjai galėtų užtikrinti suderinamumą su beveik monopoliniais Microsoft produktais „tokiomis pačiomis sąlygomis“ kaip pati Microsoft. Ji teigia, kad veiksmingai konkurencijai rinkoje būtina, jog šie tiekėjai turėtų prieigą prie nagrinėjamos su suderinamumu susijusios informacijos.

368

FSFE atmeta Microsoft argumentus dėl penkių alternatyvių suderinamumo užtikrinimo metodų. Ji tvirtina, kad „techniškai, visi šie metodai yra realūs“, tačiau „juose neatsižvelgiama į esminį elementą – autentifikavimą“. Šiuo klausimu ji paaiškina, kad Microsoft užtikrino „glaudžią sąveiką“ tarp savo AK klientų operacinių sistemų Windows ir „autentifikavimo serverių“ taip, kad atskirti autentifikavimo užduoties nuo kitų Windows pagrindu veikiančių darbo grupės serverių vykdomų užduočių paprasčiausia neįmanoma.

369

Kaip minėta 207 punkte, Komisija pasirinko dvejų etapų procedūrą, siekdama nustatyti, ar nagrinėjama informacija yra būtina, t. y. pirma, ji išnagrinėjo, koks yra suderinamumo su Windows domeno architektūra lygis, kurį turėtų pasiekti konkurentų tiekiamos darbo grupės serverių operacinės sistemos, kad galėtų išlikti veiksmingi rinkoje, paskui įvertino, ar su suderinamumu susijusi informacija, kurią Microsoft atsisako atskleisti, yra būtina norint pasiekti šį suderinamumo lygį.

370

Microsoft tvirtina, kad taip argumentuojant padaryta teisinė ir faktinė klaida.

371

Microsoft argumentai dėl Komisijos tariamai padarytos teisinės klaidos susiję su pirmuoju Komisijos motyvavimo etapu.

372

Visų pirma Microsoft kritikuoja Komisijos šioje byloje pasirinktą suderinamumo lygį, iš esmės teigdama, kad ji reikalauja, jog jos konkurentų darbo grupės serverių operacinės sistemos galėtų komunikuoti su AK klientų ir serverių operacinėmis sistemomis Windows visiškai taip pat, kaip tai daro serverių operacinės sistemos Windows. Ji pakartoja, jog tokiam suderinamumo lygiui reikia, kad jos ir jos konkurentų operacinės sistemos būtų beveik tapačios.

373

Šie teiginiai atmestini.

374

Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas primena, jog 207–245 punktuose jis jau nurodė, kokį suderinamumo lygį Komisija numatė ginčijamame sprendime. Buvo pažymėta, kad, Komisijos nuomone, tam, kad konkurentų operacinės sistemos galėtų veiksmingai konkuruoti su darbo grupės serverių operacinėmis sistemomis Windows, jos turi galėti veikti su Windows domeno architektūra taip pat, kaip ir Windows sistemos (žr. šio sprendimo 230 punktą). Taip pat buvo nurodyta, kad Komisijos numatytą suderinamumą sudaro dvi neatskiriamos sudedamosios dalys, t. y. suderinamumas „klientas-serveris“ ir suderinamumas „serveris-serveris“, ir toks suderinamumas reiškia, kad serveris, kuriame įdiegta Microsoft konkurento darbo grupės serverių operacinė sistema, turi veikti kaip Active Directory naudojančio Windows domeno kontrolierius ir atitinkamai dalyvauti automatinio kopijavimo mechanizme kartu su kitais domeno kontrolieriais (žr. šio sprendimo 231 ir 233 punktus).

375

Pirmosios instancijos teismas taip pat jau konstatavo, kad, priešingai negu nurodo Microsoft, numatydama tokį suderinamumo lygį, Komisija visiškai nesiekia, kad konkurentų darbo grupės serverių operacinės sistemos visais atžvilgiais veiktų kaip darbo grupės serverių operacinė sistema Windows, ir atitinkamai, kad jos konkurentai galėtų kurti „beveik tapačias“ jos sistemoms darbo grupės serverių operacines sistemas (žr. šio sprendimo 234–242 punktus).

376

Microsoft taip pat kritikuoja tai, kad Komisija nustatė reikalingą suderinamumo lygį, atsižvelgdama į tai, kas, jos nuomone, būtina tam, kad konkurentų darbo grupės serverių operacinių sistemų gamintojai išliktų veiksmingi rinkoje.

377

Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad šio sprendimo 229 punkte Pirmosios instancijos teismas jau patvirtino Komisijos požiūrio pagrįstumą.

378

Galiausiai Microsoft nurodo, kad, norint išlikti veiksmingiems rinkoje, jos konkurentams nebūtina pasiekti tokio darbo grupės serverių operacinių sistemų suderinamumo, kurį numatė Komisija.

379

Svarbu pabrėžti, kad ginčijamame sprendime Komisijos šiuo klausimu atlikta analizė pagrįsta sudėtingais ekonominiais vertinimais, todėl Pirmosios instancijos teismas gali atlikti tik ribotą jų kontrolę (žr. šio sprendimo 87 punktą).

380

Tačiau, kaip išplaukia iš toliau išdėstytų samprotavimų, Microsoft neįrodė, kad ši analizė akivaizdžiai klaidinga.

381

Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia pažymėti, kad Microsoft neįrodė, jog Komisijos išvada, pagal kurią „suderinamumas su AK klientais yra labai svarbus konkurencijai darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje“ (ginčijamo sprendimo 586 konstatuojamoji dalis), akivaizdžiai klaidinga.

382

Atvirkščiai, keli veiksniai parodo tokios išvados pagrįstumą.

383

Pavyzdžiui, kaip išplaukia iš ginčijamo sprendimo 21–59 konstatuojamosiose dalyse pateiktų techninių paaiškinimų dėl nagrinėjamų produktų bei iš šalių ekspertų per posėdį pateiktų paaiškinimų, reikia turėti omenyje, kad kompiuterio programos pagal savo pobūdį neveikia atskirai, o skirtos palaikyti ryšį ir dirbti kartu su kitomis programinės ir kompiuterinės įrangos programomis, ypač viename tinkle (taip pat žr. 157 punkte cituotą Direktyvos 91/250 10 konstatuojamąją dalį).

384

Taip pat reikia pažymėti, kad organizacijų kompiuteriniame tinkle būtinybė dirbti kartu ypač svarbi, kai kalbama apie AK klientų operacines sistemas ir apie darbo grupės serverių operacines sistemas. Kaip ginčijamo sprendimo 383 konstatuojamojoje dalyje pabrėžia Komisija ir kaip buvo konstatuota šio sprendimo 161 punkte, bendro rinkmenų ir spausdintuvų naudojimo bei naudotojų ir naudotojų grupių valdymo paslaugos glaudžiai susijusios su AK klientų naudojimu ir teikiamos AK klientų naudotojams kaip susijusių uždavinių visuma. Kaip per posėdį paaiškino šalių ekspertai, kompiuterių tinkle ryšį tarp darbo grupės serverių ir AK klientų „skatina“ arba „išprovokuoja“ AK klientų naudotojų veiksmai arba užklausos, pvz., vardo arba slaptažodžio įvedimas, bylos sukūrimas arba prašymas atspausdinti dokumentą. Tuo pačiu klausimu ginčijamo sprendimo 532 konstatuojamojoje dalyje Komisija teisingai konstatavo, kad „AK klientai ir darbo grupės serveriai yra kompiuterių tinklo mazgai ir <…> todėl fiziškai tarpusavyje susiję“. Galiausiai reikia priminti, kad viena pagrindinių darbo grupės serverių operacinių sistemų funkcijų yra būtent AK klientų valdymas.

385

Taip pat reikia pridurti, kaip tai pažymėta ginčijamo sprendimo 383–386 konstatuojamosiose dalyse, kad kai kurie Mercer atliktų apklausų rezultatai patvirtina darbo grupės serverių operacinių sistemų suderinamumo su AK klientų operacinėmis sistemomis svarbą. Be antros ir trečios Mercer apklausų, kurios visų pirma susijusios su suderinamumu suWindows operacinėje sistemoje veikiančiais AK klientais, rezultatų, kurie bus nagrinėjami 401–412 punktuose, reikia pažymėti, jog iš pirmos Mercer apklausos matyti, kad tai, kaip lengvai produktas gali integruotis esamoje ar ateityje numatomoje kompiuterinėje aplinkoje, yra vienas iš pagrindinių veiksnių, į kurį atsižvelgia informatikos specialistai, priimdami sprendimus dėl kompiuterinių produktų įsigijimo. Taip pat reikia pastebėti, kad palyginus šios apklausos rezultatus su trečios Mercer apklausos rezultatais matyti, jog suderinamumas su AK klientų operacinėmis sistemomis darbo grupės serverių operacinių sistemų atveju yra svarbesnis negu kitų serverių produktų atvejais (ginčijamo sprendimo 386 konstatuojamoji dalis).

386

Antra, Pirmosios instancijos teismas mano, kad darbo grupės serverių operacinių sistemų suderinamumas su AK klientų operacinėmis sistemomis yra dar svarbesnis, kai AK klientų operacinės sistemos yra Windows sistemos.

387

Reikia pažymėti, kad AK klientų operacinių sistemų rinkoje Microsoft užimama dominuojanti padėtis, kaip tai pažymėjo Komisija ginčijamo sprendimo 429 ir 472 konstatuojamosiose dalyse, yra „ypatinga“ ta prasme, kad ji užima didesnę kaip 90 % šios rinkos dalį (ginčijamo sprendimo 430–435 konstatuojamosios dalys) ir kad Windows yra „faktinis standartas“ šioms operacinėms sistemoms.

388

Kadangi operacinė sistema Windows įdiegta beveik visiems organizacijų AK klientams, konkurentų operacinėmis sistemomis bus galima veiksmingai prekiauti, tik jeigu jos pasieks aukštą suderinamumo su ja lygį.

389

Trečia, Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad pagal ginčijamą sprendimą svarbu, jog Microsoft konkurentų darbo grupės serverių operacinės sistemos galėtų palaikyti ryšį ne tik su AK klientų operacinėmis sistemomis Windows, bet ir su visa Windows domeno architektūra.

390

Komisija būtent mano, jog tam, kad būtų galima veiksmingai prekiauti konkurentų darbo grupės serverių operacinėmis sistemomis, jos turi dalyvauti Windows domeno architektūroje – sudarančioje glaudžiai susijusių tarpusavio sujungimų ir sąveikų „klientas-serveris“ ir „serveris-serveris“„architektūrą“ (žr. šio sprendimo 179–189 punktus) – lygiomis su darbo grupės serverių operacinėmis sistemomis Windows sąlygomis. Tai reiškia, kad serveris, kuriame įdiegta Microsoft konkurento darbo grupės serverių operacinė sistema turi veikti kaip Active Directory naudojančio Windows domeno kontrolierius ir atitinkamai dalyvauti automatinio kopijavimo mechanizme kartu su kitais domeno kontrolieriais.

391

Reikia konstatuoti, kad Microsoft neįrodė, jog šis vertinimas akivaizdžiai klaidingas.

392

Pirma, šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad atsižvelgdama į Microsoft tarp savo AK klientų operacinių sistemų Windows ir tarp darbo grupės serverių operacinių sistemų Windows nustatytus labai glaudžius ir privilegijuotus technologinius ryšius ir į tai, kad Windows įdiegta beveik visiems organizacijų AK klientams, ginčijamo sprendimo 697 konstatuojamojoje dalyje Komisija pagrįstai konstatavo, kad Microsoft galėjo primesti Windows domeno architektūrą „kaip darbo grupės kompiuterių tinklų sektoriaus faktinį standartą“ (šiuo klausimu žr. ginčijamo sprendimo 779 konstatuojamąją dalį, kurioje Komisija pažymi, kad Microsoft daugelį metų užimama beveik monopolinė padėtis AK klientų operacinių sistemų rinkoje leidžia jai „laisvai ir neatsižvelgiant į savo konkurentus nustatyti visumą nuoseklių komunikacijos taisyklių, į kurias bus orientuotas faktinis darbo grupės tinklų suderinamumo standartas“).

393

Antra, kaip pažymėjo Komisija ginčijamo sprendimo 637 konstatuojamojoje dalyje, įvairūs duomenų šaltiniai, pvz., Microsoft komerciniai dokumentai, analitikų ataskaitos ir per 2003 m. rinkos tyrimą bei Mercer atliktas apklausas gauta informacija, įrodo, kad suderinamumas su Windows aplinka yra pagrindinis kriterijus, lemiantis darbo grupės serverių operacinių sistemų Windows populiarumą.

394

Ginčijamo sprendimo 638–641 konstatuojamosiose dalyse Komisija pateikia įvairių argumentų įrodančių, kad komerciniu požiūriu Microsoft sistemingai naudoja suderinamumą su Windows aplinka kaip pagrindinį savo darbo grupės serverių operacinių sistemų pardavimo argumentą. Microsoft šių teiginių neginčija.

395

Be to, ginčijamo sprendimo 642–646 konstatuojamosiose dalyse Komisija pateikia tam tikrus 2003 m. rinkos tyrimo rezultatus, siekdama įrodyti, jog suderinamumas su Windows aplinka turi didelę reikšmę apklaustoms organizacijoms sprendžiant klausimą dėl darbo grupės serverių operacinių sistemų pirkimo.

396

Reikia pažymėti, kad ieškinyje Microsoft tik nurodo, jog organizacijos nesirenka serverių operacinių sistemų vadovaudamosi jų suderinamumu su operacinėmis sistemomis Windows, darydama bendrą nuorodą į kai kuriuos prie šio ieškinio pridėtus dokumentus (ieškinio A.12.1 priedas (J. Matthews „The Commission’s Case on Microsoft’s Interoperability: An Examination of the Survey Evidence“) ir ieškinio A.22 priedas (D. S. Evans, A. L. Nichols ir A. J. Padilla „The Commission Has Failed to Address Major Flaws in the Design, Conduct, and Analyses of Its Article 11 Inquiries“)). Dėl šio sprendimo 94–99 punktuose nurodytų motyvų Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgia į šiuos priedus.

397

Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad minėti 2003 m. rinkos tyrimo rezultatai patvirtina Komisijos požiūrio pagrįstumą.

398

Per šį tyrimą Komisija paprašė tiriamų subjektų nurodyti, ar jie jau naudoja (arba ketina naudoti) Active Directory daugelyje jų kompiuterinio tinklo Windows domenų (15 klausimas). Ji taip pat paprašė teigiamai į šį klausimą atsakiusių subjektų, t. y. 61 iš 102 subjektų, iš pateiktų veiksnių sąrašo nurodyti tuos, kurie turėjo svarbią reikšmę jų apsisprendimui įdiegti Active Directory (16 klausimas). Taigi 52 iš 61 subjekto (arba apie 85,2 %) kaip tokį veiksnį nurodė tai, kad „Active Directory geriau suderinama su Windows darbo vietomis, įskaitant AK klientų naudojamas arba AK klientams įdiegtas taikomąsias programas (pvz., Outlook, Office), negu konkuruojančios katalogo tarnybos“, arba tai, kad „(jų) organizacijoje naudojamos taikomosios programos reikalauja Active Directory“ (16 klausimas). Tik 17 subjektų (arba apie 27,9 %) paminėjo vieną iš toliau nurodytų veiksnių kaip svarbų priimant sprendimą naudoti Active Directory: „Active Directory geriau suderinama su Web paslaugomis negu konkuruojančios katalogo tarnybos“; „Active Directory yra labiau išvystytas produktas, palyginti su konkuruojančiomis katalogo tarnybomis“, ir „Active Directory užtikrina geresnę atitiktį su katalogo paslaugomis susijusiomis normomis ir geresnį šių normų taikymą negu konkuruojančios katalogo tarnybos“.

399

Be to, reikia pažymėti, kad 2003 m. rinkos tyrime dalyvavusių subjektų taip pat buvo klausiama, ar jie daugiausia naudojo Windows pagrindu veikiančius serverius, teikdami bendro rinkmenų ir spausdintuvų naudojimo paslaugas (13 klausimas). Atsakius teigiamai, reikėjo nurodyti, ar tame pačiame klausime nurodyti su suderinamumu susiję veiksniai buvo labai reikšmingi priimant sprendimą naudoti šiuos serverius. Iš 77 į šį klausimą atsakiusių subjektų 58 (arba apie 75,3 %) paminėjo bent vieną iš aptariamų veiksnių.

400

Reikia pažymėti, kad 101 ieškinio išnašoje bei 68 dubliko išnašoje darydama tik bendras nuorodas į tam tikrus prieduose pateiktus argumentus (ieškinio A.22 priedas ir dubliko C.13 priedo A skyrius (D. S. Evans, A. L. Nichols ir A. J. Padilla „Response to the Commission’s Annex B.6 Regarding Its Article 11 Inquiries“)), Microsoft nurodė, kad daugelis Komisijos per 2003 m. rinkos tyrimą pateiktų klausimų buvo „neteisingi“ arba „vienpusiški“. Pirmosios instancijos teismas mano, kad šis argumentas nepriimtinas. Iš tikrųjų teišskyrus tai, kad tokia bendra nuoroda į priedus neleistina dėl 94–99 punktuose nurodytų priežasčių, reikia konstatuoti, kad Microsoft argumentas savaime prieštaringas, nes tose rašytinių pareiškimų dalyse, su kuriomis susijusios minėtos išnašos, ji, grįsdama savo požiūrį, aiškiai nurodo tam tikrus 2003 m. rinkos tyrimo rezultatus.

401

Be to, reikia konstatuoti, kad, priešingai negu tvirtina Microsoft, iš Mercer atliktų antros ir trečios apklausų rezultatų išplaukia tos pačios išvados kaip ir iš 2003 m. rinkos tyrimo, turint omenyje išvadas apie suderinamumo su operacinėmis sistemomis Windows svarbą vartotojams.

402

Per antrą apklausą Mercer, nurodydama tuos pačius su suderinamumu susijusius veiksnius kaip 2003 m. rinkos tyrimo anketos 13 klausime (žr. šio sprendimo 399 punktą), paprašė kai kurių informatikos specialistų, kurių organizacijose teikiant bendro rinkmenų ir spausdintuvų naudojimo paslaugas daugiausia naudojamos operacinės sistemos Windows, nurodyti, ar vienas arba keli iš šių veiksnių turėjo svarbią reikšmę jų sprendimui naudoti šias operacines sistemas, skiriant šiems veiksniams balus nuo 1 (mažai svarbus) iki 5 (labai svarbus). Taigi iš 134 atitinkamų informatikos specialistų 99 (arba apie 73,9 %) nurodė, kad bent vienas iš šių veiksnių buvo svarbus. Be to, svarbu konstatuoti, kad 91 informatikos specialistas (arba apie 67,9 %) skyrė mažiausiai 4 arba 5 balus bent vienam iš minėtų veiksnių.

403

Per tą pačią apklausą apklausiamų informatikos specialistų taip pat buvo prašoma įvertinti 21 įvairių veiksnių įtaką jų sprendimams įsigyti operacines sistemas teikti bendro rinkmenų ir spausdintuvų naudojimo paslaugas, skiriant šiems veiksniams balus nuo 0 (visiškai nesvarbus) iki 5 (labai svarbus). „Suderinamumo su (Windows) darbo vieta“ kriterijus gavo vidutiniškai 3,78 balus ir užėmė ketvirtą vietą po veiksnių „patikimumas/prieinamumas“ (vidutiniškai 4,01 balo), „kompetencija ir techninė pagalba (vidaus arba išorės)“ (vidutiniškai 3,93 balo) ir „saugumas“ (vidutiniškai 3,80 balo).

404

Dėl Mercer atliktos antros apklausos rezultatų reikia taip pat pažymėti, kad atitinkami informatikos specialistai, paprašyti įvertinti 18 veiksnių reikšmę jų sprendimams įsigyti katalogo tarnybas, „suderinamumo su (Windows) darbo vieta“ veiksniui skyrė vidutiniškai 3,94 balo (pirmoji vieta).

405

Dėl Mercer atliktos trečios apklausos reikia konstatuoti, jog informatikos specialistų buvo prašoma įvertinti 13 įvairių veiksnių reikšmę jų sprendimams įsigyti darbo grupės serverių operacines sistemas, skiriant šiems veiksniams balus nuo 0 (visiškai nesvarbus) iki 5 (labai svarbus). Atsakymuose į šį prašymą „suderinamumo su Windows darbo vieta“ veiksnys gavo vidutiniškai 4,25 balo. Nors tiesa, kad šis veiksnys užėmė tik antrąją vietą tarp veiksnių „serverių operacinės sistemos patikimumas/prieinamumas“ (vidutiniškai 4,47 balo) ir „serverių operacinės sistemos saugumas“ (vidutiniškai 4,04 balo), vis dėlto gauti rezultatai įrodo, kad darbo grupės serverių operacinių sistemų pirkėjų sprendimams labai didelę įtaką turėjo suderinamumas su Windows veikiančiais AK klientais.

406

Tiesa tai, kad per trečią Mercer atliktą apklausą informatikos specialistams taip pat buvo pasiūlyta įvertinti kiekvieno iš ankstesniame punkte minėtų 13 veiksnių santykinę reikšmę ir tai, kad remiantis šiuo vertinimu nustatytas skirtumas tarp veiksnio „serverių operacinės sistemos patikimumas/prieinamumas“ (esančio pirmoje vietoje su 34 % (balsų)) ir veiksnio „suderinamumas su Windows darbo vieta“ (esančio antroje vietoje su 9 % (balsų)) yra tikslesnis. Tačiau šiuos rezultatus reikia laikyti santykiniais, atsižvelgiant į tai, kad suderinamumas, kaip paaiškino Komisija ginčijamo sprendimo 643 ir 659 konstatuojamosiose dalyse, tai veiksnys, turintis poveikį kitiems veiksniams, į kuriuos pirkėjai atsižvelgia pasirinkdami darbo grupės serverių operacinę sistemą. Taigi pirkėjai gali manyti, kad Microsoft konkurentų darbo grupės serverių operacinė sistema turi saugumo ar greito užduočių vykdymo trūkumų, o iš tikrųjų šių trūkumų yra dėl nepakankamo suderinamumo su operacine sistema Windows (šiuo klausimu žr. du Komisijos nurodytus pavyzdžius ginčijamo sprendimo 786 išnašoje). Todėl šie pirkėjai dažnai nepakankamai įvertina šio suderinamumo svarbą.

407

Svarbu taip pat nurodyti, kad Mercer atliktos trečios apklausos rezultatai taip pat svarbūs todėl, kad įrodo, jog akivaizdus ir augantis Microsoft pranašumas konkurentų darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje (šiuo klausimu žr. su konkurencijos panaikinimu susijusios aplinkybės nagrinėjimą šio sprendimo 479–620 punktuose) daugiau nulemtas ne jos produktų, o suderinamumo pranašumų.

408

Be to, reikia pažymėti, kad suinteresuotiems informatikos specialistams buvo pasiūlyta ne tik įvertinti 13 įvairių veiksnių reikšmę jų sprendimams įsigyti darbo grupės serverių operacines sistemas (žr. šio sprendimo 406 punktą), bet ir kiekvieno veiksnio požiūriu įvertinti atitinkamus sistemų Linux, NetWare, UNIX ir Windows rodiklius.

409

Taigi Windows gavo blogiausią (3,63) vidutinį balą už veiksnį „serverių operacinės sistemos patikimumas/prieinamumas“, nors apklausti informatikos specialistai skyrė jai pirmąją vietą (34 % (balsų)). Sistemos UNIX gavo geriausią įvertinimą (vidutinis balas 4,55), po jų – sistemos Linux (vidutinis balas 4,10) ir NetWare (vidutinis balas 4,01).

410

Be to, Windows gavo mažiausią vidutinį balą už rodiklius, susijusius su veiksniu „serverių operacinės sistemos saugumas“ (vidutinis balas 3,14), daug mažesnį nei sistemos UNIX (vidutinis balas – 4,09), NetWare (vidutinis balas 3,82) ir Linux (vidutinis balas 3,73); reikia turėti omenyje, kad šis veiksnys labai svarbus organizacijoms priimant sprendimus dėl darbo grupės serverių operacinių sistemų įsigijimo (žr. šio sprendimo 405 punktą). Šie rezultatai dar svarbesni dėl to, kad pirkėjai, kaip nurodyta šio sprendimo 406 punkte, linkę laikyti saugumo problemomis tas, kurios iš tikrųjų kyla dėl nepakankamo suderinamumo su sistemomis Windows.

411

Atvirkščiai, būtina konstatuoti, kad, kalbant apie su veiksniu „suderinamumas su Windows darbo vieta“ susijusius rodiklius, Windows gavo didžiausią vidutinį balą (vidutinis balas 4,87) iš visų įvairioms atitinkamų serverių operacinėms sistemoms skirtų balų pagal kiekvieną iš Mercer nurodytų 13 veiksnių. Be to, būtent šio veiksnio atveju Microsoft atotrūkis nuo konkurentų operacinių sistemų yra didžiausias, nes NetWare vidutiniškai gavo 3,78, Linux – 3,43 ir UNIX –3,29 balus.

412

Tuo pačiu klausimu taip pat reikia pažymėti, kad, kaip labai teisingai nurodo Komisija ginčijamo sprendimo 662 konstatuojamojoje dalyje, pakoregavus sistemoms Linux, NetWare, UNIX ir Windows pagal kiekvieną iš atitinkamų 13 veiksnių skirtus vidutinius balus, remiantis jų „santykine reikšme“, ir sudėjus pakoreguotus balus, sistemos UNIX gautų didžiausią balą, paskui eitų Windows, o po jų su panašiais, nedaug mažesniais nei Windows balais – sistemos Linux ir NetWare.

413

Trečia, Pirmosios instancijos teismas pažymi, jog ginčijamo sprendimo 183 konstatuojamojoje dalyje Komisija tvirtina, kad „kai (su Windows neveikiantis) darbo grupės serveris įdiegiamas į Windows darbo grupės tinklą, suderinamumo su Windows domeno architektūra lygis, kurį gali pasiekti šis darbo grupės serveris, turės įtakos tam, kaip efektyviai jis galės teikti savo paslaugas tinklo naudotojams“.

414

Reikia konstatuoti, kad šio teiginio pagrįstumą patvirtina kelios ginčijamo sprendimo vietos. Jame iš tikrųjų aprašomos problemos, su kuriomis Microsoft konkurentų darbo grupės serverių operacinės sistemos susiduria dėl to, kad jos negali susiderinti su Windows domeno architektūra taip, kaip darbo grupės serverių operacinė sistema Windows.

415

Pirmas Komisijos nurodytas pavyzdys yra aplinkybė, kad jeigu darbo grupės serveris nepakankamai suderintas su Windows darbo grupės tinklo „saugumo architektūra“, naudotojas gali būti priverstas jungtis du kartus, jeigu nori iš karto prieiti prie „išteklių, kurių pagrindas yra Windows“, ir prie „išteklių, kuriuos siūlo (konkurentų operacines sistemas naudojantys) darbo grupės serveriai“ (ginčijamo sprendimo 183 konstatuojamoji dalis). Savo rašytiniuose pareiškimuose Microsoft neneigia šios problemos buvimo, o tik siekia sumažinti jos reikšmę (žr. šio sprendimo 340 punktą). Tačiau reikia konstatuoti, kad per posėdį vienas iš Microsoft ekspertų pats pažymėjo pavojų, kurį daugybė vartotojo vardų ir slaptažodžių kelia tinklo saugumui, ir nepatogumus veiksmingumo ir produktyvumo prasme, atsirandančius dėl to, kad naudotojai turi įvesti kelis vartotojo vardus ir slaptažodžius.

416

Kitas pavyzdys nurodomas ginčijamo sprendimo 196 konstatuojamojoje dalyje. Joje Komisija perteikė Microsoft2001 m. lapkričio 16 d. atsakyme į antrąjį pranešimą apie kaltinimus padarytą pareiškimą, kad „kai AK klientas (kuriam įdiegta) Windows 2000 Professional, yra sujungtas su serveriu, kuriame įdiegta Windows 2000 su Active Directory, yra daugiau galimybių administruoti (naudotojų grupes), negu kai jis veikia savarankiškai arba yra ne Windows 2000 domeno ar srities dalis“.

417

Ginčijamo sprendimo 240 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymi, kad daugiau kaip po metų nuo Windows 2000 išleidimo Microsoft vis dar nebuvo atskleidusi visos aktualios CIFS/SMB protokolo specifikacijų versijos savo konkurentams. 319 išnašoje ji pagrįstai nurodo, kad net jeigu Microsoft būtų ją atskleidusi, to nebūtų pakakę „gerai administruoti rinkmenų tarnybą“.

418

Taip pat reikia nurodyti labai teisingus Komisijos samprotavimus dėl ADSI sąsajos, kurią Microsoft sukūrė, siekdama leisti programinės įrangos kūrėjams prieiti prie LDAP protokolo, kuriuo pagrįsta Active Directory (ginčijamo sprendimo 243–250 konstatuojamosios dalys). Konkrečiai kalbant, reikia atsižvelgti į Novell sukurtame „ADSI tiekėjuje“ esančius apribojimus (ginčijamo sprendimo 250 konstatuojamoji dalis).

419

Ginčijamo sprendimo 251–266 konstatuojamosiose dalyse Komisija paaiškina, kad Microsoft„vienašališkai“ išplėtė standartinį Kerberos protokolą ir kad darbo grupės serverių operacinės sistemos, kuriose įdiegta „neišplėsta“ šio saugumo protokolo versija, susiduria su autorizacijos sunkumais Windows aplinkoje (taip pat žr. ginčijamo sprendimo 786 išnašą). Dėl šio Microsoft pakeisto Kerberos protokolo reikia pasakyti, kad jo naudojimas turi sujungimo greičio ir efektyvumo pranašumų (žr. ginčijamo sprendimo 152 konstatuojamąją dalį ir šio sprendimo 170 punktą).

420

Ginčijamo sprendimo 283–287 konstatuojamosiose dalyse Komisija teisingai paaiškina, kad Microsoft nurodomos „katalogų sinchronizavimo priemonės“ leidžia tik ribotą konkurentų sistemų tiekiamų katalogo paslaugų sinchronizavimą su Active Directory. Be kita ko, ji pabrėžia, kad šios priemonės „sinchronizuoja tik dalį kataloge esančios informacijos“ ir kad jos „nepašalina būtinybės valdyti naudotojus, administruoti leidimus, narystę grupėse ir saugumo politiką atskirai Windows (naudojančių) darbo grupės serverių atžvilgiu ir (konkurentų operacines sistemas naudojančių) darbo grupės serverių atžvilgiu“ (ginčijamo sprendimo 285 konstatuojamoji dalis).

421

Iš pirmiau išdėstytų argumentų išplaukia, jog Microsoft neįrodė, kad Komisija padarė akivaizdžią klaidą nusprendusi, jog Microsoft konkurentų darbo grupės serverių operacinės sistemos, siekiant veiksmingai jomis prekiauti rinkoje, turi būti suderintos su Windows domeno architektūra lygiomis su darbo grupės serverių operacinėmis sistemomis Windows sąlygomis.

422

Taip pat iš šių argumentų darytina išvada, kad dėl analogiško suderinamumo su Windows domeno architektūra nebuvimo stiprėja Microsoft konkurencinė padėtis darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje, visų pirma dėl to, kad vartotojai teikia pirmenybę jos darbo grupės serverių operacinei sistemai, o ne konkurentų sistemai, nekreipdami dėmesio į tai, kad konkurentų sistemos turi labai jiems svarbių charakteristikų.

423

Microsoft pateikia dvi argumentų grupes dėl tariamos Komisijos padarytos faktinės klaidos.

424

Pirma, Microsoft nurodo, jog Komisijos požiūrį paneigia, viena vertus, tai, kad rinkoje yra daug darbo grupės serverių operacinių sistemų, ir tai, kad Europos įmonių kompiuterių tinklai yra skirtingi, o kita vertus, faktas, kad neturėdami prieigos prie nagrinėjamos su suderinamumu susijusios informacijos Linux produktų kūrėjai neseniai įėjo į rinką ir vis įgyja naujų jos dalių.

425

Dėl pirmo ankstesniame punkte nurodyto argumento Pirmosios instancijos teismas mano, kad jo nepakanka Komisijos požiūrio pagrįstumui paneigti.

426

Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia priminti, kad, priešingai nei teigia Microsoft, samprotavimai apie suderinamumą turi lemiamos įtakos sprendimams įsigyjant darbo grupės serverių operacines sistemas (žr. šio sprendimo 381–412 punktus).

427

Taip pat svarbu priminti, kad iš trečios Mercer atliktos apklausos išplaukia, jog „suderinamumo su Windows darbo vieta“ atveju skirtumas tarp Microsoft ir jos konkurentų darbo grupės serverių operacinių sistemų yra didžiausias (žr. 411 punktą).

428

Tada reikia pažymėti, kad Microsoft konkurentai, kaip bus išsamiau parodyta 569–582 punktuose, išskyrus Linux produktų kūrėjus, daug metų buvo darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje, jai dar nepradėjus kurti ir platinti tokių sistemų. Nors teisinga, kad priimant ginčijamą sprendimą jos konkurentai dar vykdė veiklą rinkoje, vis dėlto jų užimama rinkos dalis gerokai sumažėjo, atitinkamai greitai didėjant Microsoft užimamai rinkos daliai, nepaisant to, kad kai kurie jų, būtent Novell, technologijų atžvilgiu buvo kur kas daugiau pažengę. Tai, kad konkurencija naikinama laipsniškai, o ne iš karto, visiškai neprieštarauja Komisijos požiūriui, pagal kurį aptariama informacija laikytina būtina.

429

Kaip pažymi Komisija, atsakydama į vieną iš Pirmosios instancijos teismo rašytinių klausimų, faktas, kad Microsoft konkurentai galėjo toliau prekiauti darbo grupės serverių operacinėmis sistemomis kelerius metus iki ginčijamo sprendimo priėmimo, iš dalies paaiškinamas aplinkybe, kad tuo metu organizacijose dar buvo sumontuota daug AK klientų, naudojančių ankstesnę negu Windows 2000 serijos operacinę sistemą Windows (žr. ginčijamo sprendimo 441–444 konstatuojamąsias dalis). Pavyzdžiui, iš ginčijamo sprendimo 446 konstatuojamojoje dalyje esančios lentelės matyti, kad 2001 metais AK klientų operacinių sistemų Windows 98, Windows Millennium Edition (Windows Me) ir Windows NT naudojimui buvo išduota nemažai naujų licencijų. Tačiau atsiradus Windows 2000 serijos operacinėms sistemoms Microsoft konkurentams kilo daug problemų dėl suderinamumo (žr. šio sprendimo 571–573 punktus). Tuo pačiu metu dar egzistavo nemažai instaliuotų darbo grupės serverių, naudojančių operacines sistemas Windows NT, su kuriomis kildavo mažiau suderinamumo problemų negu su jas pakeitusiomis sistemomis. Šiuo klausimu reikia turėti omenyje, kad organizacijos tik vieną kartą per daugelį metų keičia savo darbo grupės serverių tinklą ir daro tai laipsniškai (žr. ginčijamo sprendimo 590 konstatuojamąją dalį).

430

Antras šio sprendimo 424 punkte išdėstytas argumentas, t. y. dėl Linux produktų patekimo į darbo grupės serverių operacinių sistemų rinką ir jų užimamos dalies didėjimo, taip pat atmestinas.

431

Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad, kaip nurodo Komisija ginčijamo sprendimo 487 ir 488 konstatuojamosiose dalyse ir kaip bus detaliau išnagrinėta šio sprendimo 502 ir 553 punktuose, IDC duomenys, kuriais Microsoft remiasi aprašydama Linux produktų padėties pasikeitimą rinkoje, nėra visiškai tikslūs. Šie duomenys paimti iš duomenų bazės, šios organizacijos sudarytos apibrėžiant aštuonias pagrindines užduočių kategorijas (arba „darbo krūvius“), kurias organizacijose atlieka serveriai, ir išskiriant šiose pagrindinėse kategorijose kelias „subkategorijas“. Dvi labiausiai panašios į ginčijamame sprendime numatytas darbo grupės užduotis užduočių subkategorijos, t. y. bendro rinkmenų ir spausdintuvų naudojimo užduotis ir naudotojų ir naudotojų grupių valdymo užduotis, vadinamos atitinkamai „bendras rinkmenų/spausdintuvų naudojimas“ ir „tinklo valdymas“ (ginčijamo sprendimo 486 konstatuojamoji dalis). Tačiau abiem minėtoms subkategorijoms priskiriamos užduotys nevisai atitinka paslaugas, sudarančias darbo grupės serverių operacinių sistemų rinką. Be to, kai kurios iš šių užduočių reikalauja mažesnio suderinamumo lygio tarp AK klientų ir serverių nei Komisijos nurodytos darbo grupės užduotys ir todėl Microsoft konkurentų operacinės sistemos gali lengviau jas atlikti.

432

Taip pat reikia konstatuoti, kad Linux dalies darbo grupių serverių operacinių sistemų rinkoje didėjimas kelerius metus iki ginčijamo sprendimo priėmimo buvo labai nežymus. Kai šie Linux produktai buvo naudojami kartu su programine įranga Samba (sukurta pasitelkus apgrąžos inžinerijos technologijas), jie galėjo pasiekti tam tikrą suderinamumo su operacinėmis sistemomis Windows lygį. Tačiau šis suderinamumo lygis labai sumažėjo išleidus Windows 2000 produktų kartą. Pavyzdžiui, 2003 m. spalio mėn. – arba praėjus keliems mėnesiams po to, kai Microsoft pradėjo prekiauti serverių operacine sistema Windows 2003 Server, pakeitusia sistemą Windows 2000 Server, – Linux produktai galėjo pasiekti tokį suderinamumo lygį, kuris leisdavo jiems veikti tik kaip Active Directory naudojančio domeno serveriams nariams (žr. ginčijamo sprendimo 296 ir 297 konstatuojamąsias dalis).

433

Galiausiai dėl prognozuojamo Linux produktų dalies darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje didėjimo reikia pažymėti, kad, kaip tai bus išsamiau nurodyta 595–605 punktuose, pirma, jis yra ne toks reikšmingas kaip tvirtina Microsoft, o antra, ji didės ne Microsoft sistemos, o sistemos Novell ir UNIX produktų kūrėjų operacinių sistemų sąskaita.

434

Antra, Microsoft tvirtina, kad Komisija neatsižvelgė į tai, jog pakankamą suderinamumą tarp įvairių tiekėjų operacinių sistemų galima užtikrinti keliais metodais, o ne tik atskleidus nagrinėjamą informaciją.

435

Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, jog Microsoft pati pripažino savo rašytiniuose pareiškimuose bei atsakydama į per posėdį pateiktus klausimus, kad nė vienas iš jos pasiūlytų metodų ir sprendimų neleidžia pasiekti aukšto suderinamumo lygio, kurio pagrįstai šioje byloje reikalauja Komisija.

436

Iš visų pirmiau nurodytų samprotavimų išplaukia, jog Microsoft neįrodė, kad šioje byloje nėra aplinkybių, kuriomis remiantis su suderinamumu susijusi informacija yra būtina.

437

Microsoft taip pat nurodo, kad jai inkriminuojamas atsisakymas negali visiškai panaikinti konkurencijos antrinėje, t. y. darbo grupės serverių operacinių sistemų, rinkoje.

438

Grįsdama šį teiginį, pirma, Microsoft nurodo, kad Komisija šiuo atveju taiko teisiškai klaidingą kriterijų.

439

Šiuo klausimu Microsoft pažymi, kad ginčijamo sprendimo 589 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodo tik konkurencijos panaikinimo rinkoje „pavojų“. Bylose dėl privalomo licencijų naudotis intelektinės nuosavybės teisėmis suteikimo Teisingumo Teismas visada tikrino, ar nagrinėjamas atsisakymas „gali visiškai panaikinti konkurenciją“, ir reikalavo „beveik visiško tikrumo“ šiuo klausimu. Taigi Komisija turėjo taikyti griežtesnį kriterijų, t. y. „labai tikėtino“ veiksmingos konkurencijos panaikinimo. Microsoft teigia, kad, priešingai nei tvirtina Komisija, terminai „pavojus“, „galimybė“ ir „tikimybė“ turi skirtingą reikšmę

440

Microsoft taip pat nurodo, kad ginčijamame sprendime padaryta nuoroda į 320 punkte minėtus sprendimus Istituto Chemioterapico Italiano et Commercial Solvents prieš Komisiją ir CBEM nėra reikšminga. Bylose, kuriose priimti šie sprendimai, nebuvo nagrinėjamas atsisakymas suteikti licenciją naudotis intelektinės nuosavybės teisėmis. Be to, Microsoft nuomone, šiose bylose konkurencijos panaikinimo tikimybė, nesant kitų tiekimo šaltinių, buvo tiesioginė ir reali.

441

Antra, Microsoft nurodo, kad Komisijos požiūris, pagal kurį konkurencija serverių operacinių sistemų rinkoje galėjo išnykti dėl jos atsisakymo atskleisti savo konkurentams komunikacijos protokolus, neatitinka rinkoje susiklosčiusių aplinkybių. Šuo klausimu ji primena, viena vertus, kad dažnai Europos įmonės naudoja įvairią kompiuterinę aplinką, susidedančią iš AK klientų ir serverių operacinių sistemų Windows ir konkurentų operacinių sistemų, o kita vertus, kad iš Mercer ataskaitų matyti, jog profesionalių klientų sprendimą pirkti serverių operacines sistemas lemia daugelis kriterijų, pvz., patikimumas, moduliacija, taikomųjų programų suderinamumas, ir jie neatsižvelgia į suderinamumą su AK klientų operacinėmis sistemomis Windows.

442

Microsoft taip pat pastebi, kad šešeri metai po šio atsisakymo (teikti informaciją) darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje dar yra daug konkurentų, t. y. IBM, Novell, Red Hat ir Sun bei keli Linux produktų platintojai. Ji kartoja, kad Linux neseniai įėjo į rinką ir greitai auga, ir neginčijama, kad Linux produktai, vieni arba kartu su Samba produktais ar Novell serverių programine įranga Nterprise, tiesiogiai konkuruoja su serverių operacinėmis sistemomis Windows, vykdant daugybę užduočių, tarp jų – teikiant darbo grupės paslaugas AK klientų operacinėms sistemoms Windows. Be to, Microsoft pažymi, kad IDC, jos pačios duomenimis, pirmaujanti tarptautinė kompiuterinių technologijų ir telekomunikacijų rinkų tyrimų ir konsultavimo grupė, mano, kad konkurencijai pavojaus nėra. Iš IDC prognozių matyti, kad per 2003–2008 metų laikotarpį Microsoft dalis darbo grupės serverių operacinių sistemų, naudojamų iki 25000 JAV dolerių kainuojančiuose serveriuose, rinkoje liks beveik nepakitusi, o Linux užimama dalis padidės dvigubai.

443

Trečia, Microsoft kritikuoja tai, kaip Komisija „dirbtinai siaurai“ apibrėžė antrąją prekių rinką.

444

Microsoft nuomone, „konkurencija su serverių operacinėmis sistemomis Windows <…> būtų dar stipresnė“, jeigu šis apibrėžimas apimtų ne tik bendro rinkmenų ir spausdintuvų naudojimo paslaugų bei naudotojų ir naudotojų valdymo paslaugų teikimą, bet ir kitas užduotis, kurias gali atlikti serverių operacinės sistemos Windows.

445

Šiuo klausimu Microsoft pažymi, jog Komisija neginčija fakto, kad jos operacinės sistemos Windows Server 2003 bazinė versija leidžia atlikti daugybę kitų, nepriklausančių antrajai prekių rinkai, kaip ji apibrėžta ginčijamame sprendime, užduočių. Ji paaiškina, kad, Komisijos nuomone, ta pati serverių operacinė sistema Windows priklauso nagrinėjamai rinkai, jeigu teikia rinkmenų ir spausdintuvų paslaugas AK klientų operacinėms sistemoms Windows, ir nepriklauso jai, jeigu teikia „tarpininko“ arba „užkardos“ paslaugas toms pačioms operacinėms sistemoms.

446

Microsoft mano, jog Komisija negali remtis tuo, kad operacinė sistema Windows Server 2003 turi kelias versijas, kurių pardavimo kainos skirtingos, teigdama, kad šios sistemos bazinė versija priklauso kitai rinkai negu kitos tos pačios sistemos versijos. Šiuo klausimu ji pažymi, kad „brangesnės“ šios sistemos versijos teikia tas pačias darbo grupės paslaugas kaip ir jos bazinė versija.

447

Savo dublike Microsoft šiek tiek išsamiau nagrinėja kaltinimą dėl klaidingo antrosios prekių rinkos apibrėžimo. Visų pirma, ji nurodo, kad apskritai serverių operacinių sistemų rinkoje ji užima maždaug 30 % rinkos dalį. Toliau ji pažymi, kad „sektoriuje niekas nevartoja termino „darbo grupės serveris“ ta prasme, kuria jį vartoja Komisija, siekdama apibrėžti (šią prekių rinką)“, ir jeigu „sektoriaus apžvalgininkai“ kartais kalba apie „darbo grupės serverius“, jie prie jų apskritai priskiria įvairiausias užduotis atliekančius serverius, įskaitant „žiniatinklio serverius, duomenų bazes ir taikomąsias programas“. Galiausiai ji tvirtina, kad nė vienas iš pagrindinių serverių tiekėjų rinkoje neprekiauja darbo grupės serveriais, atliekančiais tik Komisijos nurodytas užduotis.

448

Be to, Microsoft atmeta Komisijos atsiliepime į ieškinį pagrindžiant rinkos apibrėžimą pateiktus paaiškinimus. Šiuo klausimu ji visų pirma pažymi, kad „tiekėjai neparduoda tos pačios operacinės sistemos versijos skirtingiems asmenims skirtingomis kainomis, atsižvelgdami į tai, kaip jie šią sistemą naudos“. Ji prieštarauja, kad operacinės sistemos, kurias Komisiją laiko darbo grupės serverių operacinėmis sistemomis, bus „optimizuotos“ tam, kad galėtų teikti darbo grupės paslaugas. Iš IDC duomenų, kuriais rėmėsi Komisija, apskaičiuodama rinkos dalis, matyti, kad, išskyrus Novell NetWare, „šios operacinės sistemos skiria kur kas daugiau laiko, atlikdamos nepriklausančias darbo grupėms užduotis, negu atlikdamos darbo grupės užduotis“. Galiausiai ji teigia, kad „daugeliu atvejų pakeitimas nieko nekainuotų (arba) jo sąnaudos būtų labai mažos“.

449

Be to, Microsoft daro bendrą nuorodą į dvi D. S. Evans, A. L. Nichols ir A. J. Padilla ataskaitas, esančias ieškinio A.23 priede ir dubliko C.12 priede.

450

Ketvirta, dublike Microsoft kritikuoja metodus, kuriuos Komisija taikė apskaičiuodama subjektų dalis antroje prekių rinkoje ir pagal kuriuos atsižvelgiama tik į laiką, kurio serverio operacinei sistemai reikia darbo grupės užduotims atlikti ir tik į mažiau kaip 25000 JAV dolerių kainuojančių serverių operacinių sistemų pardavimą. Dėl to susiklosto absurdiška situacija, kai „operacinės sistemos vienetas kartu laikomas priklausančiu ir nepriklausančiu rinkai, atsižvelgiant į konkrečiu momentu atliekamas užduotis“, ir taip negaunama „jokios svarbios informacijos dėl dominuojančios padėties“.

451

CompTIA visų pirma tvirtina, kad Komisija pritaikė klaidingą teisinį kriterijų, nagrinėdama, ar dėl atsisakymo, kuriuo kaltinama Microsoft, egzistuoja tik „veiksmingos konkurencijos panaikinimo pavojus“; ji turėjo tik patikrinti, ar dėl šio atsisakymo tikėtina, kad bus panaikinta visa konkurencija antrinėje rinkoje. CompTIA taip pat nurodo, kad bylos medžiagoje esantys įrodymai neparodo, kad šis atsisakymas galėjo turėti tokių pasekmių. Ji dar kartą nurodo „didėjančią (Linux) sėkmę“.

452

ACT pabrėžia labai glaudų ryšį tarp būtinumo ir konkurencijos panaikinimo kriterijų. Ji, be kita ko, tvirtina, kad ginčijamas sprendimas prieštaringas, jame pripažinus, jog iki 40 % darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkos priklauso konkurentams, galintiems tiekti pakaitalus neturint prieigos prie su suderinamumu susijusios informacijos, ir tuo pačiu metu pažymėjus, kad dėl būtinojo minėtos informacijos pobūdžio, neturint prie jos prieigos, konkurencija šioje rinkoje neįmanoma.

453

Be to, ACT ginčija Komisijos požiūrį, pagal kurį nereikia atsižvelgti į „nereikšmingų rinkos dalyvių“ konkurenciją. Ji taip pat kritikuoja, kad pastaroji remiasi tik konkurencijos panaikinimo „pavojumi“, ir pabrėžia, jog Linux padėtis neleidžia to tikėtis.

454

Komisija teigia, kad nagrinėjamas atsisakymas gali panaikinti bet kokią veiksmingą konkurenciją antrinėje darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje.

455

Grįsdama šį teiginį, Komisija pirmiausia nurodo, kad ginčijamo sprendimo 585–692 konstatuojamosiose dalyse išnagrinėti įrodymai aiškiai parodo, jog šis pavojus gali „labai greitai įgyti konkrečią formą“. Darydama nuorodą į savo sprendimo 700 konstatuojamąją dalį, ji nurodo, kad, nenutraukus Microsoft veiksmų, egzistuoja didelis pavojus, jog konkurentų produktai užims tik „nišas“ arba bus visiškai nepelningi.

456

Komisija mano, kad bylos, kuriose buvo priimti 320 punkte minėti sprendimai Istituto Chemioterapico Italiano ir Commercial Solvent prieš Komisiją ir CBEM, suteikia vertingų nuorodų, kaip įvertinti Microsoft veiksmus EB 82 straipsnio požiūriu, net jei šiose byloje nebuvo nagrinėjamas atsisakymas suteikti licenciją naudotis intelektinės nuosavybės teisėms. Šiame kontekste ji teigia, kad Teisingumo Teismo praktikoje dėl neteisėto atsisakymo teikti (informaciją) vartojami terminai „pavojus“, „galimybė“ ir „tikimybė“ turi vienodą reikšmę.

457

Komisija nurodo, kad keletas Microsoft argumentų grindžiami klaidinga prielaida, jog ji turi nustatyti, kad konkurencija jau panaikinta arba bent jau, kad ji netrukus išnyks. Ji primena ginčijamame sprendime įrodžiusi, jog „suderinamumo lygio, kurį galima pasiekti Microsoft atskleidus informaciją, nepakanka tam, kad konkurentai pelningai veiktų rinkoje“ (ginčijamo sprendimo 712 išnaša). Taigi Microsoft neįrodė, kad šioje išvadoje padaryta akivaizdi vertinimo klaida.

458

Antra, Komisija išsako nuomonę dėl argumentų, kurie, Microsoft nuomone, išplaukia iš rinkoje pastebėtų faktų.

459

Ji visų pirma pažymi, kad „bet kokios konkurencijos panaikinimo pavojus egzistavo dar 1998 metais ir išlieka dabar“, o vienintelis skirtumas, kad „dabar šis konkurencijos panaikinimas artimesnis nei 1998 metais“.

460

Ji ginčija Microsoft išvadas, padarytas remiantis Mercer ataskaitomis, pagal kurias klientai pasirenka darbo grupės serverių operacinę sistemą Windows dėl Microsoft turimo „nesąžiningo pranašumo“ suderinamumo srityje, nepaisant to, kad pagal daugelį klientams svarbių charakteristikų Windows„nusileidžia“ kitiems produktams.

461

Komisija mano, kad Microsoft argumentas dėl didėjančios Linux produktų rinkos dalies nepagrįstas, ir daro nuorodą į ginčijamo sprendimo 506 ir 632 konstatuojamąsias dalis, kuriose aiškiai įrodyta, kad „praeityje Linux augimas buvo minimalus“. Ji priduria, kad iš dviejų paskutinių Mercer atliktų apklausų matyti, jog darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje Linux užima tik labai nežymią rinkos dalį, t. y. iki 5 %.

462

Dėl IDC prognozių Komisija pakartoja, kad jos perdėtos ir grindžiamos netiksliais duomenimis (žr. šio sprendimo 365 ir 366 punktus). Ji taip pat teigia, jog iš tikrųjų iš IDC duomenų matyti, kad Microsoft greitai užėmė dominuojančią padėtį nagrinėjamoje rinkoje, toliau didina savo rinkos dalį ir susiduria su vis labiau nehomogeniška konkrečias „nišas“ užimančių rinkos subjektų grupe.

463

Trečia, Komisija atmeta Microsoft kritiką dėl antrosios prekės rinkos apibrėžimo.

464

Komisija primena, kad prieš pateikdama tokį apibrėžimą ji visų pirma nustatė „specialius klientų poreikius visiškai atitinkančių pagrindinių darbo grupės serverių paslaugų sąrašą“. Turimos omenyje pagrindinės paslaugos, į kurias pastarieji atsižvelgia pirkdami darbo grupės serverių operacinę sistemą. Ji paaiškina, kad pagrindė savo analizę įvairiais įrodymais, pvz., per 2003 m. rinkos tyrimą surinkta informacija (ginčijamo sprendimo 349–352 konstatuojamosios dalys), konkrečios operacinės sistemos naudojimo pagrindiniams uždaviniams atlikti ir jos naudojimo kitiems esminiams uždaviniams atlikti „statistine koreliacija“ (ginčijamo sprendimo 353 konstatuojamoji dalis) bei Microsoft pateiktu savo produktų apibrėžimu ir įkainiais (ginčijamo sprendimo 359–382 konstatuojamosios dalys).

465

Komisija teigia, jog darbo grupės serverių operacinės sistemos yra „pritaikytos“ tam, kad galėtų teikti darbo grupės paslaugas, ir tai, kaip jie teikia šias paslaugas, turi lemiamos įtakos sprendimui pirkti šias sistemas. Ji taip pat nurodo, jog dėl to, kad darbo grupės serveriai kartais naudojami užtikrinti taikomosios programos veikimą, nelemia jų „laikino“ eliminavimo iš rinkos arba jų „laikino“ įmonių serverių, kurie buvo „pritaikyti“ įmonės taikomųjų programų valdymui, priskyrimo jai.

466

Atsakydama į Microsoft argumentą, kad jos darbo grupės serverių operacinės sistemos Windows gali būti naudojamos teikiant tarpininko arba užkardos paslaugas, Komisija, darydama nuorodą į ginčijamo sprendimo 58 konstatuojamąją dalį, pažymi, kad šias užduotis atlieka specialūs „išoriniai serveriai“. Taigi šie serveriai negali konkuruoti su Microsoft darbo grupės serveriais operacinių sistemų rinkoje.

467

Triplike Komisija visų pirma nurodo, kad prekės rinkai apibrėžti pavartoti terminai nėra svarbūs nagrinėjant klausimą, ar ji ją teisingai apibrėžė. Be to, sąvoka „darbo grupės serverių operacinė sistema“ tikrai vartojama šiame sektoriuje apibrėžiant „produktų, kuriems taikomas (ginčijamas) sprendimas, rūšį“.

468

Komisija atmeta Microsoft kritiką dėl atsiliepime į ieškinį pateiktų paaiškinimų (žr. šio sprendimo 448 punktą).

469

Šiuo klausimu ji tvirtina, pirma, kad, priešingai nei teigia Microsoft, ši įmonė ir jos konkurentai „parduoda klientams tą pačią operacinę sistemą už skirtingą kainą, atsižvelgdami į tai, kaip ji bus naudojama“. Kainos skiriasi pagal prieigą prie atitinkamo serverio turinčių AK klientų skaičių. Ji taip pat nurodo, kad serverių operacinių sistemų pardavėjai už skirtingas kainas siūlo kelias skirtingas vienos „šeimos“ sistemų versijas. Apskritai, jos teigimu, „Microsoft suteikia klientams serverių operacinės sistemos Windows naudojimosi licenciją ir iš principo nėra priežasčių, neleidžiančių Microsoft daryti skirstymą, atsižvelgiant į jų naudojimą“.

470

Antra, Komisija nurodo, kad Microsoft teiginys, jog darbo grupės serverių operacinės sistemos „skiria kur kas daugiau laiko atlikti nepriklausančias darbo grupėms užduotis negu atlikti darbo grupės užduotis“, grindžiamas pritaikius netinkamą metodą apdorotais IDC duomenimis.

471

Trečia, atsakydama į Microsoft teiginį, kad „daugeliu atvejų pakeitimas nieko nekainuotų“, Komisija daro nuorodą į ginčijamo sprendimo 334–341 ir 388–400 konstatuojamąsias dalis, parodančias, jog nei AK klientų, nei darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje nėra pasiūlos pakeičiamumo.

472

Be to, triplike Komisija taip pat pabrėžia, jog Microsoft neginčija, kad suderinamumas su AK klientais – konkrečiai su Windows pagrindu veikiančiais AK klientais – labai svarbus serverių operacinei sistemai atliekant darbo grupės užduotis. Ji tvirtina, kad Microsoft atsisakymas atskleisti su suderinamumu susijusią informaciją labai trukdo pastarosios konkurentams patenkinti vartotojų lūkesčius, kiek tai susiję su šių užduočių atlikimu, ir todėl keičia serverių šioms užduotims atlikti parduodamų operacinių sistemų konkurencijos sąlygas, palyginti su serverių operacinėmis sistemomis, skirtomis vykdyti kitas užduotis. Komisijos nuomone, „ši išvada nesikeistų, net jei būtų daroma prielaida <…>, kad ir Microsoft, ir bet kurio jos konkurento atveju šiuo metu rinkoje esančios įvairios serverių operacinių sistemų versijos vienodai gali <…> kartu atlikti darbo grupės užduotis ir kai kurias kitas „paprasčiausias“ užduotis (nepagrindinių taikomųjų programų (pvz., elektroninio pašto ar pan. valdymas)“.

473

Komisija taip pat nurodo, jog „kalbant apie pasiūlą, akivaizdu, kad – jeigu šiame kontekste būtų remiamasi prielaida, dėl (viena vertus) klientų poreikio, kiek tai susiję su darbo grupės paslaugomis (kurio Microsoft neginčija), ir (kita vertus) pačiosMicrosoft hipoteze, kad įvairios bet kurio kūrėjo serverių operacinių sistemų versijos gali vienodai atlikti darbo grupės užduotis – pasiūlos pakeičiamumui (naujai) įžengiant į rinką toms pačioms operacinių sistemų „šeimoms“, parengus jų „aukštesnio lygio“ versijas, užkirs kelią tie patys rinkos iškreipimai, kurie verčia Microsoft konkurentus atsisakyti prekiauti serverių operacinėmis sistemomis darbo grupės užduotims atlikti“.

474

Galiausiai Komisija daro nuorodą į atsiliepimo į ieškinį B.11 priedą ir tripliko D.12 priedą, kuriuose ji komentuoja pastabas, esančias atitinkamai ieškinio A.23 priede ir dubliko C.12 priede.

475

Ketvirta, Komisija atmeta Microsoft kritiką dėl metodų, panaudotų apskaičiuojant rinkos dalis. Ji visų pirma pastebi, kad jos vertinimui neturi įtakos tai, jog dėl inkriminuojamo piktnaudžiavimo Microsoft jau įgijo dominuojančią padėtį nagrinėjamoje antrinėje rinkoje, nes svarbu tai, kad egzistuoja konkurencijos rinkoje panaikinimo pavojus. Ji pažymi, kad minėtas metodas leidžia „pateikti pakankamai patikimą jėgų pusiausvyros darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje iškraipymo vaizdą“. Be to, ji nurodo, kad neatsižvelgė į laiką, kuris reikalingas konkrečiam serveriui atlikti įvairias užduotis, o 2003 m. rinkos tyrime dalyvavusių ir į antros bei trečios Mercer apklausos klausimus atsakiusių įmonių požiūriu ištyrė, kokią darbo grupės užduočių dalį atliko skirtingų gamintojų serveriai. Nei iš šio rinkos tyrimo, nei iš šių apklausų neišplaukia, kad bent vienos iš darbo grupės užduočių atžvilgiu Microsoft užima mažesnę kaip 60 % rinkos dalį.

476

Komisija taip pat nurodo, kad „Microsoft minėtų „filtrų“ naudojimas leidžia pasiremti (IDC) duomenimis kaip apytikslia informacija apie įvairių kūrėjų parduodamas versijas, laikomas darbo grupės serverių operacinėmis sistemomis“. Ji nurodo:„kadangi Microsoft veiksmai, kuriais siekiama pašalinti konkurentus, lemia, jog serverių operacinių sistemų, perkamų iš esmės darbo grupės užduotims atlikti, pardavimas atskiriamas nuo sistemų, perkamų iš esmės kitoms užduotims atlikti, pardavimo, „darbo krūvio“ filtras leidžia įsivaizduoti santykinį Microsoft pajėgumą parduodant iš esmės pirmosioms užduotims atlikti skirtas sistemas“. Bet kuriuo atveju, net jei būtų taikomas tik „25000 JAV dolerių filtras“, nedarant skirstymo pagal darbo krūvį, Windows dalis sudarytų 65 % apimties ir 61 % apyvartos (ginčijamo sprendimo 491 konstatuojamoji dalis).

477

SIIA tvirtina, kad, atsižvelgiant į su suderinamumu susijusios informacijos būtinumą, nagrinėjamas atsisakymas iš esmės gali panaikinti konkurenciją darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje. Ji, be kita ko, pabrėžia, kad Microsoft turima šios rinkos dalis stipriai ir greitai padidėjo, kai ji išleido į rinką savo operacinę sistemą Windows 2000 Server. Ji taip pat mano, kad Microsoft argumentai dėl tariamo Linux produktų augimo rinkoje nėra pagrįsti.

478

FSFE tvirtina, kad Linux produktai nedaro konkurencinio spaudimo darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje.

479

Keturias Microsoft argumentų, nurodytų grindžiant teiginį, kad šiuo atveju konkurencija nėra naikinama, kategorijas Pirmosios instancijos teismas nagrinės tokia tvarka: pirmiausia – atitinkamos prekės rinkos apibrėžimą; antra – rinkos dalies apskaičiavimo metodus; trečia – taikytiną kriterijų; ketvirta – rinkos rodiklių ir konkurencinės situacijos vertinimą.

480

Microsoft argumentai dėl prekės rinkos apibrėžimo susiję su antrąja iš trijų ginčijamame sprendime Komisijos nustatytų prekės rinkų (žr. šio sprendimo 23 ir 25–27 punktus), t. y. su darbo grupės serverių operacinių sistemų rinka. Komisija aprašo šias sistemas kaip sukurtas ir pateiktas į rinką, siekiant bendrai teikti bendro rinkmenų ir spausdintuvų naudojimo paslaugas bei naudotojų ir naudotojų grupių valdymo paslaugas sąlygiškai ribotam į mažą arba vidutinį tinklą sujungtų AK klientų skaičiui (ginčijamo sprendimo 53 ir 345 konstatuojamosios dalys).

481

Iš esmės Microsoft mano, kad Komisija pernelyg siaurai apibrėžė antrąją rinką, priskirdama jai tik pirmesniame punkte minėtoms paslaugoms teikti naudojamas serverių operacines sistemas, t. y. vadinamąsias „darbo grupės“ paslaugas. Iš esmės, ginčydama Komisijos pateiktą apibrėžimą, Microsoft siekia įrodyti, kad rinka keitėsi ne taip, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 590–636 konstatuojamosiose dalyse, o joje įvykę pasikeitimai nelėmė visiško konkurencijos panaikinimo.

482

Visų pirma reikia pažymėti: kadangi prekės rinkos apibrėžimas pagrįstas sudėtingais Komisijos atliktais ekonominiais vertinimais, Bendrijos teismas gali atlikti tik ribotą jų kontrolę (šiuo klausimu žr. 2002 m. birželio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Airtours prieš Komisiją, T-342/99, Rink. p. II-2585, 26 punktą). Tačiau teismas neturi susilaikyti nuo Komisijos atliktos ekonominių rodiklių interpretacijos kontrolės. Šiuo atžvilgiu jis turi patikrinti, ar Komisija pagrindė savo vertinimą teisingais, patikimais ir nuosekliais įrodymais, atspindinčiais visus esminius duomenis, į kuriuos reikėjo atsižvelgti vertinant kompleksinę situaciją, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (šiuo klausimu žr. 89 punkte minėto sprendimo Komisija prieš Tetra Laval 39 punktą).

483

Be to, reikia konstatuoti, jog Microsoft iš esmės apsiriboja tuo, kad, viena vertus, tik pakartoja argumentus, kuriuos ji jau buvo pateikusi per administracinę procedūrą ir kuriuos Komisija aiškiai atmetė ginčijamame sprendime, nepaaiškindama, kodėl pastarosios vertinimas yra klaidingas, o kita vertus, daro bendrą nuorodą į dvi ataskaitas, esančias atitinkamai ieškinio A.23 priede ir dubliko C.12 priede. Dėl 94–99 punktuose nurodytų motyvų Pirmosios instancijos teismas atsižvelgs į šias ataskaitas tik tiek, kiek jos papildo arba patvirtina Microsoft rašytiniuose pareiškimuose išdėstytus argumentus ar pagrindus.

484

Pateikdama ginčijamą prekės rinkos apibrėžimą Komisija atsižvelgė į prekių paklausos ir pasiūlos pakeičiamumą. Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip matyti iš Komisijos pranešimo dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams (OL C 372, 1997, p. 5, 7 punktas), „atitinkama prekės rinka apima visas prekes ir (arba) paslaugas, kurias vartotojas laiko vienodomis ar pakeičiamomis pagal prekių savybes, kainas ir paskirtį“. Taip pat reikia priminti, kad į pasiūlos pakeičiamumą, kaip pažymėta minėto pranešimo 20 punkte, taip pat galima atsižvelgti, siekiant apibrėžti atitinkamą rinką esant tokiai padėčiai, kai pasiūlos pakeičiamumo poveikis efektyvumo ir greitumo atžvilgiu yra tolygus paklausos pakeičiamumo poveikiui. Tam reikia, kad atsiliepdami į ilgalaikius nedidelius santykinių kainų pakitimus tiekėjai per trumpą laiką ir nepatirdami didesnių papildomų sąnaudų ar rizikos galėtų pakeisti atitinkamų prekių gamybą ir jas parduoti.

485

Pirmiausia reikia pažymėti, kad antros rinkos apibrėžimas visiškai neparemtas atskiros serverių operacinių sistemų, atliekančių tik bendro rinkmenų ir spausdintuvų naudojimo bei naudotojų ir naudotojų grupių valdymo užduotis, kategorijos buvimo idėja. Atvirkščiai, ginčijamame sprendime Komisija daug kartų aiškiai pripažino, kad darbo grupės serverių operacinės sistemos taip pat gali būti naudojamos atliekant kitas užduotis, t. y. gali įgyvendinti taikomąsias programas, kurios atlieka „nepagrindines užduotis“ (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 59, 355, 356 ir 379 konstatuojamąsias dalis). Ginčijamo sprendimo 59 konstatuojamojoje dalyje ji taip pat nurodo, kad „nepagrindinių užduočių“ taikomosios programos – tai taikomosios programos, kurių neveikimas „turės pasekmių kai kuriems naudotojams, (tačiau) neturės įtakos visos organizacijos veiklai“. Šiuo klausimu ji nurodo vidaus elektroninio pašto paslaugas. Taigi, kaip bus detaliau parodyta toliau, Komisijos apibrėžimas iš tikrųjų grindžiamas konstatavimu, kad darbo grupės serverių operacinių sistemų galėjimas kartu teikti bendro rinkmenų ir spausdintuvų naudojimo bei naudotojų ir naudotojų grupių valdymo paslaugas, be kitų užduočių, kurias jos gali atlikti, sudaro esminę šių sistemų, kurios iš esmės kuriamos, teikiamos į rinką, perkamos ir naudojamos minėtoms paslaugoms atlikti, charakteristiką.

486

Visų pirma dėl paklausos pakeičiamumo ginčijamo sprendimo 387 konstatuojamojoje dalyje Komisija daro išvadą, kad „nėra produktų, kurie <…> gali daryti tokį konkurencinį spaudimą darbo grupės serverių operacinėms sistemoms, kad galėtų būti priskirti tai pačiai produkto rinkai“.

487

Prieidama prie šios išvados Komisija pirmiausia konstatavo, jog iš per 2003 m. rinkos tyrimą surinktos informacijos matyti, kad darbo grupės serveriams tenka savarankiška įvairių vartotojų reikalaujamų tarpusavyje susijusių užduočių grupė (ginčijamo sprendimo 348–358 konstatuojamosios dalys).

488

Pirmosios instancijos teismas mano, kad šiuos konstatavimus patvirtina bylos medžiaga ir kad Microsoft nepateikė jokių juos paneigiančių argumentų.

489

Šiuo klausimu pažymėtina, kad 2003 m. birželio 4 d. prašyme pateikti informacijos Komisija atitinkamų organizacijų paklausė, ar jos turi specialių serverių tipų bendro rinkmenų ir spausdintuvų naudojimo bei naudotojų ir naudotojų grupių valdymo paslaugoms teikti (pirma klausimo Nr. 1 dalis). Iš 85 į šį klausimą atsakiusių organizacijų 70 (arba apie 82,3 %) atsakė teigiamai.

490

Komisija taip pat klausė organizacijų, ar jos mano, kad minėtas paslaugas sudaro „visuma „neatskiriamų“ serverio užduočių“ (antra klausimo Nr. 1 dalis). Teigiamai atsakė 51 iš 83 į šį klausimą atsakiusių organizacijų (arba apie 61,4 %).

491

Šie rezultatai, be kita ko, paaiškinami tuo, kad šios paslaugos yra pagrindinės, kuriomis AK naudotojai naudojasi kasdieniame darbe. Pavyzdžiui, organizacija I 06, pagrįsdama savo teigiamą atsakymą į abi klausimo Nr. 1 dalis, priskiria darbo grupės paslaugų teikimą užtikrinančius serverius prie „infrastruktūros serverių“, o minėtas paslaugas prie „standartinių darbo vietos paslaugų“. Šiuo klausimu ji pažymi, kad „kiekvienas naudotojas turi būti identifikuotas (autentifikuotas); jis kuria (keičia) rinkmenas, jas spausdina, keičiasi jomis (bendrai jas naudoja)“. Šiuo klausimu kitos organizacijos įvardija šiuos serverius „infrastruktūros paslaugų teikėjais“ (žr. organizacijų I 13 ir I 30 atsakymus).

492

Šiuo atžvilgiu taip pat svarbu pažymėti, kad keletas teigiamai į abi klausimo Nr. 1 dalis atsakiusių organizacijų, kaip teigia Komisija ginčijamo sprendimo 352 konstatuojamojoje dalyje, pagrindžia savo atsakymą būtinybe „identifikuoti“ vartotojus, norinčius prieiti prie tinklo išteklių tik vieną kartą arba turėti vieną tinklo valdymo tašką (žr. organizacijų I 30, I 46-16, I 46-37 ir bendrovės Inditex atsakymus). Kitos organizacijos mini sąnaudų aspektus, t. y. kad tos pačios operacinės sistemos naudojimas teikiant darbo grupės paslaugas leidžia sumažinti administravimo sąnaudas (žr. organizacijos I 49-19 ir bendrovės Inditex atsakymus).

493

Teisinga, kad 2003 m. birželio 4 d. prašyme pateikti informacijos, aprašydama „darbo grupės užduotis“, Komisija joms priskyrė ir „vidaus elektroninio pašto, ir bendradarbiavimo paslaugas bei kitas ne „pagrindinių užduočių“ taikomąsias programas“, ir kad kai kurios atsakiusios organizacijos pritarė tokiam požiūriui. Taip pat teisinga, kad atsakydamos į to paties prašymo pateikti informacijos klausimą Nr. 2, 62 organizacijos iš 85 (arba apie 72,9 %) pažymėjo, kad jos vertina darbo grupės serverių operacinės sistemos lankstumą, kuris, be bendro rinkmenų ir spausdintuvų naudojimo bei naudotojų ir naudotojų grupių valdymo paslaugų, gali užtikrinti „pagrindinių užduočių“ taikomųjų programų veikimą“.

494

Tačiau tik iš šios informacijos negalima daryti išvados, kad Komisija per siaurai apibrėžė antrąją rinką.

495

Šią informaciją būtina patikslinti. Pavyzdžiui, reikia pasakyti, kad atsakydamos į 2003 m. birželio 4 d. prašymą pateikti informacijos kelios apklaustos organizacijos nurodė, jog vidaus elektroninio pašto arba bendradarbiavimo paslaugas jose teikia specialūs serveriai, ir atskyrė šias paslaugas nuo kitų Komisijos nurodytų darbo grupės paslaugų (žr., be kita ko, organizacijų I 09-1, I 11, I 22, I 37, I 53, I 46 -13, I 46-15, I 59 ir I 72 bei bendrovių Danish Crown, Spardat ir Stork Food & Dairy Systems atsakymus). Pavyzdžiui, nors organizacija I 37 manė, kad Komisijos apibrėžtos darbo grupės paslaugos apima visumą tarpusavyje susijusių serverio užduočių, ji nurodė, kad „rinkmenų (spausdinimo) ir darbo vietos valdymo (paslaugos) yra sujungtos“, o „vidaus elektroninio pašto (paslaugas) (teikia) kiti serveriai“. Tuo pačiu klausimu organizacija I 46-15 nurodė „turinti serverį, (teikiantį) tik bendro rinkmenų ir spausdintuvų naudojimo bei darbo vietų valdymo paslaugas“.

496

Kita vertus, kaip Komisija pažymėjo ginčijamo sprendimo 353 ir 354 konstatuojamosiose dalyse ir pakartojo atsakydama į vieną iš Pirmosios instancijos teismo pateiktų rašytinių klausimų, iš 2003 m. rinkos tyrimo taip pat matyti, kad organizacijoms naudojant atitinkamą operacinę sistemą bendro rinkmenų ar spausdintuvų naudojimo paslaugoms teikti jos paprastai renkasi tą pačią operacinę sistemą naudotojų ir naudotojų grupių valdymo paslaugoms teikti. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Microsoft neginčija ginčijamo sprendimo 436 ir 438 išnašose esančių konstatavimų dėl „koreliacijos koeficiento“, kurį Komisija apskaičiavo remdamasi atsakymais į 2003 m. balandžio 16 d. prašymo pateikti informacijos klausimą Nr. 5. Ten Komisija aiškina, kad „koreliacijos koeficientas“ tarp sistemos NetWare arba sistemos Windows darbo krūvio dalies, skirtos teikti vieną iš darbo grupės paslaugų, pvz., bendro rinkmenų naudojimo, spausdinimo bei naudotojų ir naudotojų grupių valdymo paslaugą, ir tos pačios sistemos darbo krūvio dalies, skirtos teikti kitas darbo grupės paslaugas, yra labai didelis. Atvirkščiai, „koreliacijos koeficientas“ yra daug mažesnis tarp sistemos NetWare arba sistemos Windows darbo krūvio dalies, skirtos teikti vieną iš darbo grupės paslaugų, ir tos pačios sistemos darbo krūvio dalies, skirtos teikti kito tipo paslaugas, pvz., vidaus elektroninio pašto paslaugas arba kitas ne „pagrindinių užduočių“ paslaugas. Komisija taip pat nurodo, kad tokie patys samprotavimai išplaukia iš antros ir trečios Mercer apklausų rezultatų. Kitaip sakant, iš šių Microsoft neginčijamų įrodymų išplaukia, kad tame pačiame serveryje dažniau kombinuojamos Komisijos nurodytos darbo grupės paslaugos negu viena iš šių paslaugų ir kito tipo paslauga.

497

Todėl, nepaisant to, kad naudotojams nėra nesvarbu greta darbo grupės paslaugų galėti naudoti darbo grupės serverių operacines sistemas dar ir kai kurioms ne „pagrindinėms užduotims“ atlikti, nedaroma jokia įtaka išvadai, kad egzistuoja atskira šias paslaugas teikiančių serverių operacinių sistemų paklausa. Kadangi nustatyta, kad būtent šios trys nagrinėjamos paslaugų kategorijos lemia paklausos pasirinkimą, yra nesvarbu, ar atitinkamai rinkai priklausančios serverių operacinės sistemos galėtų atlikti tam tikras papildomas užduotis.

498

Reikia pridurti, kad Microsoft per administracinę procedūrą pateikti klientų pareiškimai, kaip pažymėta ginčijamo sprendimo 357, 358 ir 628 konstatuojamosiose dalyse, patvirtina Komisijos analizės pagrįstumą.

499

Iš šių pareiškimų matyti, kad nors, kaip daug kartų pažymėjo Microsoft savo rašytiniuose paaiškinimuose, organizacijose dažnai įdiegti „sudėtiniai“ kompiuteriniai tinklai, t. y. tinklai, kuriuose naudojamos įvairių gamintojų serverių ir AK klientų operacinės sistemos, skirtingų rūšių užduotims vykdyti jos naudoja skirtingų tipų serverius. Iš šių pareiškimų visų pirma išplaukia, kad Komisijos apibrėžtas darbo grupės paslaugas paprastai teikia kiti serverių tipai, neįgyvendinantys „pagrindinių užduočių“. Be to, iš šių organizacijų pateikto kompiuterinės aplinkos apibrėžimo išplaukia, kad paprastai darbo grupės paslaugas teikia baziniai serveriai, kuriuose įdiegta sistema Windows arba NetWare, o „pagrindinių užduočių“ taikomosios programos veikia brangesniuose ir svarbesniuose serveriuose, kuriuose įdiegta operacinė sistema UNIX, arba centriniuose kompiuteriuose.

500

Pavyzdžiui, stambi chemijos ir farmacijos srityje veikianti grupė nurodo, kad „pagrindinių užduočių“ taikomosios programos, kurias ji naudoja mokėdama darbuotojų atlyginimus ir atlikdama vidines banko operacijas, veikia centriniuose kompiuteriuose. Ji taip pat teigia, kad kitas „pagrindinių užduočių“ taikomąsias programas, naudojamas kai kurių jos skyrių administraciniam ir techniniam valdymui, vykdo UNIX pagrindu veikiantys serveriai. Atvirkščiai, ne „pagrindines užduotis“, ypač bendro rinkmenų ir spausdintuvų naudojimo bei naudotojų ir naudotojų grupių valdymo užduotis, šioje grupėje atlieka kiti serveriai, kuriuose paprastai įdiegtos operacinės sistemos Windows. Panašiai viena stambi oro bendrovė paaiškina, kad taikomąsias programas, kurias ji, be kita ko, naudoja planuodama skrydžius ir teikdama rezervavimo paslaugas, įgyvendina UNIX pagrindu veikiantys serveriai, o ne „pagrindinių“ užduočių taikomąsias programas – Windows pagrindu veikiantys serveriai. Kitas svarbus pavyzdys – bankų grupė, nurodanti, kad naudoja UNIX pagrindu veikiančius serverius pagrindinių finansinių taikomųjų programų atveju, Solaris pagrindu veikiančius serverius – kitų finansinių taikomųjų programų ir viduje sukurtų programų atveju, o įgyvendindama „infrastruktūros funkcijas, pvz., domeno paslaugas (ypač identifikavimo ir leidimų išdavimo) bei rinkmenų ir spausdintuvų paslaugas, – Windows NT pagrindu veikiančius serverius“.

501

Reikia pažymėti, kad ne visi paprasčiausi serveriai, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 58 ir 346 konstatuojamosiose dalyse, naudojami darbo grupės paslaugoms teikti. Kai kurie iš šių serverių iš tikrųjų įdiegti „tinklo pakraštyje“ ir skirti specialiems uždaviniams, pvz., žiniatinklio serverio, podėlio ir užkardos, atlikti.

502

Galiausiai atmestinas Microsoft argumentas, jog iš IDC duomenų matyti, kad visos operacinės sistemos, kurias Komisija priskiria prie „darbo grupės serverių operacinių sistemų“, išskyrus Novell sistemą NetWare“, darbo grupės užduotims atlikti skiria mažiau laiko negu kitoms užduotims. Šis argumentas grindžiamas IDC duomenimis, kurie tariamai parodo, kad tik 24 % viso kainų spektro parduodamų serverių, kuriuose įdiegta operacinė sistema Windows, skirti „rinkmenų“, „spausdinimo“ ir „tinklo valdymo“ užduotimis (žr. 93 dubliko išnašą). Tačiau, kaip išplaukia iš ginčijamo sprendimo 487 ir 488 konstatuojamųjų dalių ir bus detaliau parodyta 553 punkte, metodai, kuriuos taiko IDC, apskaičiuodama rinkos dalis antroje prekės rinkoje, nėra visiškai tikslūs. Bet kuriuo atveju, net jeigu būtų laikoma, kad minėtos užduotys atitinka ginčijamame sprendime nurodytas darbo grupės paslaugas, remiantis IDC duomenimis apskaičiuota procentinė dalis parodytų tik visų Microsoft serverių versijų operacinių sistemų pardavimo dalį darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje. Priešingai nei teigia Microsoft, ši dalis apima ne tik darbo grupės serverių operacines sistemas.

503

Antra, visų pirma remdamasi pačios Microsoft pateiktu produktų aprašymu, Komisija konstatuoja, kad serverių operacinės sistemos buvo „pritaikytos“, atsižvelgiant į jų užduotis (ginčijamo sprendimo 359–368 konstatuojamosios dalys).

504

Pirmosios instancijos teismas mano, jog bylos medžiagos duomenys patvirtina tokio konstatavimo pagrįstumą.

505

Pavyzdžiui, iš Microsoft interneto svetainėje paskelbtos informacijos matyti, kad parduodamos trys skirtingos serverių operacinės sistemos Windows 2000 serijos versijos, t. y. Windows 2000 Server, Windows 2000 Advanced Server ir Windows 2000 Datacenter Server, ir kad kiekviena iš šių versijų skirta tenkinti specifinius užduotimis pagrįstus naudotojų poreikius.

506

Microsoft apibrėžia Windows 2000 Server kaip „bazinę“ serverių operacinių sistemų Windows 2000 versiją, kuri yra „darbo grupės serveriams skirtas sprendimas, padedantis vykdyti rinkmenų, spausdinimo ir ryšio palaikymo užduotis“ (ginčijamo sprendimo 361 konstatuojamoji dalis). Ji taip pat nurodo, kad Windows 2000 Server„palaiko nuo vieno iki keturių procesorių ir iki 4 gigabitų (GB)“ (ginčijamo sprendimo 364 konstatuojamoji dalis).

507

Microsoft apibūdina Windows 2000 Advanced Server kaip „idealią operacinę sistemą pagrindinėms profesionalioms taikomosioms programoms ir elektroninei prekybai, kurios atlieka daugiau užduočių ir svarbiausių procesų“ (ginčijamo sprendimo 362 konstatuojamoji dalis). Ji taip pat nurodo, kad Windows 2000 Advanced Server ne tik apima visas Windows 2000 Server siūlomas funkcijas, bet taip pat turi „papildomų lankstumo ir patikimumo charakteristikų, pvz., „clustering“, skirtų užtikrinti kritinių taikomųjų programų veikimą sudėtingiausiais atvejais“ (ginčijamo sprendimo 362 konstatuojamoji dalis). Microsoft taip pat pažymi, kad Windows 2000 Advanced Server„palaiko nuo vieno iki aštuonių procesorių ir iki 8 GB“ (ginčijamo sprendimo 364 konstatuojamoji dalis).

508

Galiausiai Windows 2000 Datacenter Server Microsoft apibrėžia kaip sistemą, siūlančią „didžiausią patikimumą ir pasiekiamumą“ ir kaip „idealią operacinę sistemą, sukurtą pagrindinių užduočių duomenų bazių ir įmonės išteklių planavimo taikomosioms programoms“ (ginčijamo sprendimo 363 konstatuojamoji dalis). Ji taip pat nurodo, kad Windows 2000 Datacenter Server„skirta įmonėms, kurioms reikia išorinių administratorių ir galingų bei labai patikimų taikomųjų programų“, ir kad ji „palaiko nuo 1 iki 32 procesorių ir iki 64 GB“ (ginčijamo sprendimo 363 ir 364 konstatuojamosios dalys).

509

Reikia pažymėti, kad Microsoft panašiai aprašo įvairias Windows 2000 seriją pakeitusios serverių operacinių sistemų serijos versijas, t. y. Windows Server 2003 Standard Edition, Windows Server 2003 Enterprise Edition, Windows Server 2003 Datacenter Edition ir Windows Server 2003 Web Edition.

510

Microsoft apibrėžia Windows Server 2003 Standard Edition kaip „daugiafunkcinę tinklo operacinę sistemą – idealų pasirinkimą einamiesiems įvairių dydžių organizacijų, ypač mažų įmonių ir darbo grupių, poreikiams tenkinti“, „(leidžiančią) protingai bendrai naudoti rinkmenas ir spausdintuvus ir (siūlančią) saugią interneto prieigą, centralizuotą darbo vietų valdymą bei žiniatinklio sprendimus, užtikrinančius ryšį su darbuotojais, partneriais ir klientais“ (ginčijamo sprendimo 365 konstatuojamoji dalis).

511

Microsoft teigimu, Windows Server 2003 Enterprise Editon – tai sistema, greta visų Windows Server 2003 Standard Editon funkcijų siūlanti „patikimumo charakteristikas, kurių reikia įmonių „pagrindinių užduočių“ taikomosioms programoms“ (ginčijamo sprendimo 366 konstatuojamoji dalis).

512

Dėl Windows Server 2003 Datacenter Edition Microsoft pažymi, kad ši operacinė sistema „sukurta pagrindinėms taikomosioms programoms, kurioms reikia didžiausio išplečiamumo, pasiekiamumo ir patikimumo“ (ginčijamo sprendimo 366 konstatuojamoji dalis).

513

Galiausiai Windows Server 2003 Web Edition Microsoft ji apibrėžia kaip „skirtą kurti ir diegti taikomąsias programas, tinklapius ir XML tinklo paslaugas“ ir „tikslingai sukurtą specialių žiniatinklio paslaugų poreikiams tenkinti“ (ginčijamo sprendimo 367 konstatuojamoji dalis). Microsoft pabrėžia, kad ši sistema „gali būti naudojama tik tinklapiams, žiniatinklio svetainėms kurti bei taikomosioms programoms ir tarnyboms“ (ginčijamo sprendimo 367 konstatuojamoji dalis).

514

Taigi iš to, kas pasakyta, matyti, kad pati Microsoft aprašo įvairias serverių operacinių sistemų versijas kaip skirtas tenkinti įvairius naudotojų užduotimis pagrįstus poreikius. Iš to taip pat išplaukia, kad šios versijos nėra skirtos veikti tame pačiame kompiuteryje.

515

Be to, reikia pažymėti, kad kitų serverių operacinių sistemų pardavėjų produktai taip pat „pritaikyti“ darbo grupės paslaugoms teikti. Tokie, pavyzdžiui, yra įmonės Red Hat produktai, kurios operacinės sistemos Red Hat Enterprise Linux ES ir Red Hat Enterprise Linux AS aiškiai skirtos įvairiems naudotojų poreikiams tenkinti. Kaip pažymi Komisija ginčijamo sprendimo 463 išnašoje, savo interneto svetainėje ši įmonė aprašo sistemą Red Hat Enterprise Linux ES kaip „puikiai tinkančią tinklo, rinkmenų, spausdintuvų, elektroninio pašto ir žiniatinklio serverio paslaugoms bei specialioms profesionalioms taikomosioms programoms arba taikomųjų programų paketams“. Pristatydama sistemą Red Hat Enterprise Linux AS, Red Hat savo ruožtu aprašo ją kaip skirtą „galingiausioms ir pagrindines funkcijas atliekančioms sistemoms“ ir kaip „tinkamiausią sprendimą dideliems padalinių ir informacinių centrų serveriams“. Tai atitinka argumentą, kad galingiausiuose serveriuose įdiegtos operacinės sistemos turi vykdyti „pagrindines“ užduotis ir todėl būti patikimesnės ir turėti funkcinį pranašumą, palyginti su darbo grupės serverių operacinėmis sistemomis (ginčijamo sprendimo 57 ir 346 konstatuojamosios dalys).

516

Trečia, Komisija remiasi „Microsoft kainų strategija“ ir ypač faktu, kad ji parduoda skirtingas serverių operacinių sistemų versijas už skirtingą kainą (ginčijamo sprendimo 369–382 konstatuojamosios dalys).

517

Šiuo klausimu visų pirma reikia konstatuoti, kad iš ginčijamo sprendimo 370–373 konstatuojamosiose dalyse nurodytos informacijos, kurios Microsoft neginčija, išplaukia, kad skirtingų jos serverių operacinių sistemų versijų kainos labai skiriasi, ir tai pasakytina ir apie Windows 2000 Server seriją, ir apie Windows Server 2003 seriją.

518

Remiantis 25 „kliento prieigos licencijomis“ (Client Access Licenses, (CAL)), sistemos Windows 2000 Advanced Server pardavimo kaina 2,22 karto didesnė negu sistemos Windows 2000 Server. Sistemos Windows 2000 Datacenter Server pardavimo kaina, remiantis 25 CAL, 5,55 karto didesnė negu sistemos Windows 2000 Server.

519

Be to, remiantis 25 CAL, sistemos Windows Server 2003 Enterprise Edition pardavimo kaina 2,22 karto didesnė negu sistemos Windows Server 2003 Standard Edition. Sistemos Windows Server 2003 Datacenter Edition pardavimo kaina – 5,55 karto didesnė negu sistemos Windows Server 2003 Standard Edition (remiantis 25 CAL). Sistemos Windows Server 2003 Web Edition, kuri atlieka tik tam tikras nustatytas užduotis (žr. šio sprendimo 513 punktą), pardavimo kaina yra daug mažesnė negu sistemos Windows Server 2003 Standard Edition.

520

Paskui pabrėžtina, jog, priešingai nei veikiausiai mano Microsoft (žr. šio sprendimo 446 punktą), išvadą, kad skirtingos serverių operacinių sistemų versijos priklauso atskiroms prekių rinkoms, Komisija daro ne vien iš to, jog Microsoft parduoda skirtingas versijas už skirtingas kainas. Kiek tai susiję su paklausos pakeičiamumu, Komisija atsižvelgia ne tik į šį veiksnį, bet ir į – ypač svarbų – faktą, kad kiekviena šių versijų skirta specifiniams naudotojų poreikiams patenkinti.

521

Be to, Microsoft negali remtis tuo, kad „brangesni“ jos Windows Server 2003 serijos produktai, pvz., Windows Server 2003 Enterprise Edition ir Windows Server 2003 Datacenter Edition, leidžia atlikti tas pačias darbo grupės užduotis kaip, pvz., sistema Windows Server 2003 Standard Edition. Net jei tai tiesa, nepaneigiamas faktas, kad dvi pirmos sistemos skirtos kitiems poreikiams nei trečioji tenkinti ir kad mažai tikėtina, jog norintis gauti tik darbo grupės paslaugas naudotojas pirks daug brangesnę, palyginti su sistema Windows Server 2003 Standard Editon, operacinę sistemą.

522

Kaip pagrįstai pažymi Komisija ginčijamo sprendimo 376 konstatuojamojoje dalyje, pati Microsoft laikosi tokios nuomonės, nes jos komerciniuose dokumentuose, kalbant apie Windows 2000 Server šeimą, nurodoma:

„Trys šeimos produktai – Windows 2000 Server, (Windows 2000) Advanced Server ir (Windows 2000) Datacenter Server – leidžia Jums pasirinkti tokį investavimo būdą, kad būtų užtikrintas Jūsų skirtingoms komercinėms operacijoms tinkamas sistemos lygis, nepermokant už operacijas, kurioms nereikia maksimalaus veikimo laiko“.

523

Microsoft taip pat negali remtis tuo, kad operacinė sistema Windows Server 2003 Standard Edition leidžia atlikti kitokias nei darbo grupės užduotis. Šiuo argumentu neatsižvelgiama į tai, kad Microsoft parduoda šią operacinę sistemą skirtingomis kainomis, atsižvelgdama į tai, ar ji bus naudojama darbo grupės, ar kitoms paslaugoms teikti. Kaip paaiškinta ginčijamo sprendimo 84 ir 380 konstatuojamosiose dalyse, Microsoft nustatytos operacinės sistemos Windows Server 2003 Standard Edition kainos apima mokestį už kiekvieną serverį, kuriame ji įdiegta, ir mokestį (CAL) už kiekvieną AK klientą, kuriam šis serveris teikia darbo grupės paslaugas. Atvirkščiai, naudotojas neprivalo įsigyti CAL, jeigu jis ketina naudoti šią operacinę sistemą „neautentifikuotoms“ užduotims, pvz., užkardos, tarpininko, podėlio, atlikti. Be to, iš šių konstatavimų matyti, jog Microsoft teiginys, kad „tiekėjai neparduoda skirtingiems asmenims tos pačios serverių operacinės sistemos versijos už skirtingą kainą, atsižvelgdami į tai, kaip ji bus naudojama“, yra neteisingas.

524

Galiausiai, ketvirta, Komisija pažymi, kad ne darbo grupės serverių operacinės sistemos tam tikroje organizacijoje neturi būti taip suderintos su AK klientais, kaip darbo grupės serverių operacinės sistemos (ginčijamo sprendimo 346 ir 383–386 konstatuojamosios dalys).

525

Šiuo klausimu pakanka pastebėti, jog šio sprendimo 385 punkte jau buvo konstatuota, kad šis Komisijos vertinimas teisingas. Bet kuriuo atveju Microsoft jo neginčija.

526

Iš pirmiau išdėstytų argumentų matyti, jog Microsoft neįrodė, kad Komisijos išvada, pagal kurią nėra produktų, paklausos pusėje galinčių daryti tokį konkurencinį spaudimą darbo grupės serverių operacinėms sistemoms, kad galėtų būti priskirti tai pačiai produkto rinkai“ (ginčijamo sprendimo 387 konstatuojamoji dalis), būtų akivaizdžiai klaidinga.

527

Pasiūlos pakeičiamumo klausimą Komisija išnagrinėjo ginčijamo sprendimo 388–400 konstatuojamosiose dalyse.

528

Komisija mano, kad „kiti operacinių sistemų pardavėjai, įskaitant serverių operacinių sistemų pardavėjus, negali nukreipti savo gamybos ir prekybos išteklių į darbo grupės serverių operacines sistemas, nepatirdami didelių papildomų išlaidų ir neprisiimdami didelės papildomos rizikos per tokį trumpą laikotarpį, kad šioje byloje reikėtų laikyti reikšmingais argumentus dėl pasiūlos pakeičiamumo“ (ginčijamo sprendimo 399 konstatuojamoji dalis). Konkrečiai tariant, ji atmeta 2001 m. lapkričio 16 d.Microsoft atsakyme į antrąjį pranešimą apie kaltinimus išdėstytus argumentus, kad „pasiūlos pakeičiamumas praktiškai gali atsirasti nedelsiant“, nes, siekiant sukurti į darbo grupės serverių operacinę sistemą panašų produktą, pakanka „atjungti“ galingų serverių operacinių sistemų „sudėtingesnes funkcijas“.

529

Reikia konstatuoti, kad savo rašytiniuose pareiškimuose Microsoft nepateikia jokių konkrečių argumentų, galinčių paneigti Komisijos analizę minėtose ginčijamo sprendimo konstatuojamosiose dalyse. Dublike ji tik bendrai nurodo, kad „daugeliu atvejų pakeitimas nieko nekainuotų“ arba „pakeitimo sąnaudos būtų labai mažos“, net nenurodydama, ar ginčija Komisijos argumentus dėl pasiūlos pakeičiamumo nebuvimo.

530

Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, jog Microsoft neįrodė, kad Komisija padarė akivaizdžią klaidą, padarydama išvadą, jog šioje byloje nėra pasiūlos pakeičiamumo.

531

Iš to, kas pasakyta pirmiau, darytina išvada, kad Komisija teisingai apibrėžė antrąją prekės rinką kaip darbo grupės serverių operacinių sistemų rinką.

532

Šios išvados negali paneigti Microsoft argumentas, kad „sektoriuje niekas nevartoja termino „darbo grupės serveris“ ta prasme, kuria jį vartoja Komisija, siekdama apibrėžti (atitinkamą prekės rinką)“. Pirma, kaip labai teisingai nurodė Komisija, terminai, kuriuos pastaroji vartoja rinkai apibrėžti, neturi reikšmės nustatant, ar ji teisingai ją apibrėžė. Antra, Microsoft argumentas bet kuriuo atveju nepagrįstas, nes iš bylos medžiagos matyti, kad sąvokos „darbo grupės serveris“ ir „darbo grupės serverių operacinė sistema“ vartojamos sektoriuje apibrėžiant ginčijamame sprendime numatytus produktus. Pavyzdžiui, 1998 m. gruodžio 10 d. skunde Sun aiškiai nurodė, kad šis skundas susijęs su Microsoft veiksmais „darbo grupės serverių operacinių sistemų sektoriuje“. Šiuo klausimu taip pat pažymėtina, kad komerciniuose dokumentuose Microsoft pati pristato savo operacinę sistemą Windows 2000 Server kaip „darbo grupės serveriams skirtą sprendimą, padedantį vykdyti rinkmenų, spausdinimo ir ryšio palaikymo užduotis“ (žr. šio sprendimo 506 punktą).

533

Microsoft kaltina Komisiją pritaikius netinkamus metodus apskaičiuojant įvairių ūkio subjektų dalis antroje prekės rinkoje. Ji, be kita ko, pažymi, kad šie metodai nesuteikia „jokios svarbios informacijos dėl dominuojančios padėties“.

534

Pirmosios instancijos teismas mano, jog dėl toliau išdėstytų motyvų Microsoft neįrodė, kad taikydama šiuos metodus Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.

535

Ginčijamo sprendimo 473–490 konstatuojamosiose dalyse Komisija išsamiai paaiškina šiuos metodus.

536

Pirmiausia Komisija nurodo, kad vertindama įvairių ūkio subjektų padėtį rinkoje ji naudojo dvi „referencines vertes“ (proxies), t. y., pirma, IDC įvertinimus, padarytus remiantis kompiuterinės įrangos kainų koridoriumi bei įvairių serverių atliekamų užduočių pasidalijimu, ir, antra, rinkos dalių įvertinimus, pagrįstus 2003 m. rinkos tyrimo rezultatais bei antra ir trečia Mercer atliktomis apklausomis (ginčijamo sprendimo 473 konstatuojamoji dalis).

537

Pirmiausia reikia pažymėti, kad konstatavimas pirmesniame punkte įrodo, jog Microsoft teiginys, kad apskaičiuodama rinkos dalis Komisija atsižvelgė tik į laiką, kurio serverio operacinei sistemai reikia darbo grupės užduotims atlikti, ir tik į iki 25000 JAV dolerių kainuojančių serverių operacinių sistemų pardavimą, yra akivaizdžiai neteisingas. Microsoft nepaminėjo, kad Komisija atsižvelgė ne tik į IDC, bet ir į kitų šaltinių duomenis. Kaip bus nurodyta 556 punkte, remiantis šiais duomenimis nustatytos rinkos dalys iš esmės atitinka rinkos dalis, nustatytąsias remiantis IDC duomenimis.

538

Toliau Komisija nurodo, kad rinkos dalis reikia vertinti atsižvelgiant į parduotų prekių vienetų skaičių ir į bendrą parduotos kompiuterinės ir programinės įrangos apyvartą (ginčijamo sprendimo 474–477 konstatuojamosios dalys).

539

Galiausiai dėl IDC duomenų Komisija mano, kad juos reikia pakoreguoti pritaikant du „filtrus“ (ginčijamo sprendimo 478–489 konstatuojamosios dalys). Pirma, ji atsižvelgia tik į iki 25000 JAV dolerių arba 25000 EUR kainuojančius serverius, turint omenyje, kad tuo metu, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 6 išnašos, vienas euras iš esmės buvo lygus vienam JAV doleriui. Antra, ji atsižvelgia tik į tam tikras IDC nustatytų užduočių kategorijas.

540

Microsoft kaltinimas susijęs su šių dviejų filtrų pritaikymu.

541

Savo dublike Microsoft tik bendrai ginčija pirmojo filtro reikšmingumą. Dubliko C.12 priede ji šiek tiek paaiškina savo argumentus, pirma, teigdama, kad 2003 m. rinkos tyrimas – kurio rezultatus Komisija naudojo grįsdama šio filtro taikymą – susijęs su „ypatingos klientų grupės veiksmais“, o antra, kritikuodama tai, kad Komisija atsižvelgia į serverių, o ne į operacinių sistemų pardavimo kainas. Šiuo klausimu ji pažymi, kad ta pati darbo grupės serverių operacinė sistema gali veikti labai skirtingų kainų serveriuose ir, be kita ko, daugiau kaip 25000 JAV dolerių kainuojančiuose serveriuose.

542

Šiems argumentams negali būti pritarta.

543

Visų pirma, per 2003 m. rinkos tyrimą Komisijos apklausti subjektai nėra „ypatinga klientų grupė“. Kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 8 konstatuojamojoje dalyje, tai yra Komisijos atsitiktinai pasirinktos įvairaus dydžio bendrovės, veikiančios įvairiose valstybėse narėse ir įvairiuose ūkio sektoriuose.

544

Taip pat reikia pažymėti, kad 25000 JAV dolerių arba 25000 EUR riba, kaip nurodė Komisija atsakydama į vieną iš Pirmosios instancijos teismo pateiktų rašytinių klausimų, apima „visas sistemos išlaidas (t. y. programinės ir kompiuterinės įrangos)“. Pirmosios instancijos teismas mano, kad vertindama ūkio subjektų dalis darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje Komisija turėjo atsižvelgti į bendrą kompiuterinės ir programinės įrangos pardavimo kainą. Kaip konstatuota ginčijamo sprendimo 69 ir 474 konstatuojamosiose dalyse, kai kurie tiekėjai, tarp jų Sun ir daugelis UNIX produktų tiekėjų, kuria ir serverių operacinėmis sistemomis prekiauja kartu su kompiuterine įranga. Be to, reikia konstatuoti, kad per administracinę procedūrą pati Microsoft pritarė Komisijos metodams (žr. ginčijamo sprendimo 476 konstatuojamąją dalį).

545

Galiausiai reikia konstatuoti, kad Komisija teisingai pritaikė 25000 JAV dolerių arba 25000 EUR kainos ribą, kuri atitinka didžiausią serverių, priklausančių pirmai iš trijų serverių kategorijų, pagal kurias IDC skirsto rinką atlikdama savo analizę, pardavimo kainą (ginčijamo sprendimo 480 konstatuojamoji dalis). Iš 2003 m. rinkos tyrimo rezultatų išplaukia, kad darbo grupės serverių operacinės sistemos paprastai veikia sąlygiškai pigesniuose serveriuose, priešingai nei „pagrindinių užduočių“ taikomosios programos, kurios diegiamos galingiausiuose serveriuose.

546

Be to, per šį rinkos tyrimą Komisija, be kita ko, paprašė apklaustų organizacijų nurodyti, kokią kainą jos būtų pasirengusios mokėti už darbo grupės serverį (2003 m. birželio 4 d. prašymo pateikti informacijos klausimas Nr. 3). Iš 85 į šį klausimą atsakiusių organizacijų 83 (arba apie 97,6 %) pažymėjo, jog nemokėtų daugiau kaip 25000 EUR.

547

Be to, savo 2003 m. balandžio 16 d. prašyme pateikti informacijos Komisija pateikė organizacijoms kelis klausimus dėl jų ankstesnių ir planuotų įsigyti serverių, skirtų teikti rinkmenų ir spausdinimo paslaugas (klausimai Nr. 8 ir 9). Iš atsakymų į šiuos klausimus išplaukia, kad iš 8236 organizacijų tam tikslui įsigytų serverių 8001 (arba apie 97,1 %) kainavo iki 25000 EUR ir kad iš 2695 planuotų tokių serverių pirkimų 2683 (arba apie 99,6 %) buvo iki 25000 EUR (ginčijamo sprendimo 479 konstatuojamoji dalis).

548

Dėl antro filtro Microsoft dublike tik pastebi, kad taikant šį filtrą susiklosto absurdiška situacija, kai „operacinės sistemos vienetas kartu laikomas priklausančiu ir nepriklausančiu rinkai, atsižvelgiant į konkrečiu momentu atliekamas užduotis“. Dubliko C.12 priede ji taip pat nurodo, kad „didelė pardavimo dalis, kuri buvo (dirbtinai) pašalinta iš rinkos (taikant šį filtrą), beveik neabejotinai atitinka (serverių operacinių sistemų) pardavimą, priklausantį Komisijos numatomai rinkai (t. y. darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkai)“.

549

Šiems argumentams taip pat negali būti pritarta.

550

Reikia konstatuoti ne tik tai, kad Komisija galėjo pagrįstai taikyti antrąjį filtrą, bet ir tai, kad Microsoft labai pervertina jo taikymo pasekmes.

551

Šiame kontekste reikia priminti priežastį, dėl kurios Komisija manė, jog būtina taikyti šį filtrą. Kaip išplaukia iš ginčijamo sprendimo 482 konstatuojamosios dalies, ši priežastis yra ta, kad ne visos iki 25000 JAV dolerių arba 25000 EUR kainuojančiuose serveriuose įdiegtos operacinės sistemos teikia darbo grupės paslaugas. Kai kurios iš šių sistemų skirtos vykdyti specialias užduotis ir yra už darbo grupės tinklo arba jo pakraštyje, pvz., žiniatinklio tarnybos, užkardos. Taip yra, pvz., sistemos Windows Server 2003 Web Edition atveju, kuri paprastai įdiegta iki 25000 JAV dolerių arba 25000 EUR kainuojančiuose serveriuose ir kurios licencijos sąlygos draudžia ją naudoti teikiant darbo grupės paslaugas.

552

Todėl Komisija pagrįstai manė, kad reikėjo atsargiai elgtis su IDC duomenimis apie iki 25000 JAV dolerių arba 25000 EUR kainuojančius serverius ir taip pat atsižvelgti į šių serverių atliekamas įvairių rūšių užduotis (ginčijamo sprendimo 483 konstatuojamoji dalis). Šiam tikslui ji panaudojo IDC duomenis, esančius vadinamojoje IDC Server Workloads 2003 Model duomenų bazėje. Šie duomenys gauti iš vartotojų, kurių IDC paprašė nurodyti, kokias užduotis (t. y. „darbo pavedimus“) atlieka jų organizacijoje naudojami serveriai. Kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 431 punkte, IDC nustatė aštuonias pagrindines užduočių kategorijas, išskirdama šiose pagrindinėse kategorijose kelias pakategorijas. Komisija išskyrė pakategorijas „rinkmenų/spausdintuvų bendras naudojimas“ ir „tinklo valdymas“, kurios labiausiai susijusios su ginčijamame sprendime numatytomis „bendro rinkmenų ir spausdintuvų naudojimo“ ir „naudotojų ir naudotojų grupių valdymo“ paslaugomis (ginčijamo sprendimo 486 konstatuojamoji dalis).

553

Teisinga, kad minėtoms pakategorijoms priklausančios užduotys nevisiškai atitinka darbo grupės serverių operacinių sistemų rinką sudarančias paslaugas. Tačiau Komisijai tai buvo gerai žinoma, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 487 ir 488 konstatuojamosiose dalyse esančių pavyzdžių, be kita ko, parodančių, kad tam tikros galinguose serveriuose atliekamos užduotys gali būti priskirtos prie vienos ar kitos minėtos pakategorijos, nors aišku, kad jos nėra darbo grupės užduotys.

554

Tačiau būtent šių dviejų Microsoft kritikuojamų filtrų taikymas kartu leidžia sumažinti IDC ir Komisijos apibrėžtų užduočių atitikties problemą.

555

Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad rinkos dalys, nustatytos taikant tik pirmą filtrą, nedaug skiriasi nuo rinkos dalių, nustatytų taikant abu filtrus kartu. Kalbant apie Microsoft rinkos dalį 2002 metais, apskaičiuotą atsižvelgiant į visą iki 25000 JAV dolerių kainuojančių serverių pardavimą, pasakytina, kad ji sudaro 64,9 % pagal parduotus vienetus ir 61 % pagal apyvartą (ginčijamo sprendimo 491 konstatuojamoji dalis). Tų pačių serverių atžvilgiu remiantis tik pakategorijomis „bendras rinkmenų/spausdintuvų naudojimas“ ir „tinklo valdymas“Microsoft turimos rinkos dalys yra tokios: 66,4 % pagal parduotus vienetus (65,7 % pagal apyvartą) pirmoje pakategorijoje ir 66,7 % pagal parduotus vienetus (65,2 % pagal apyvartą) antroje pakategorijoje (ginčijamo sprendimo 493 konstatuojamoji dalis).

556

Bendrai paėmus, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 473 konstatuojamojoje dalyje, procentinė dalis, gauta naudojant IDC duomenis ir taikant kartu du filtrus, iš esmės atitinka procentinę dalį, gautą remiantis 2003 m. rinkos tyrimo rezultatais bei antra ir trečia Mercer apklausomis (žr., pvz., ginčijamo sprendimo 495, 497 ir 498 konstatuojamąsias dalis). Šiame kontekste pabrėžtina, kad visais atvejais Komisijos vertinimas buvo labai atsargus. Pavyzdžiui, Microsoft atveju ji atsižvelgė į mažiausią rinkos dalį, t. y. „bent 60 %“ (ginčijamo sprendimo 499 konstatuojamoji dalis).

557

Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, jog Microsoft neįrodė, kad apskaičiuodama rinkos dalis ir taikydama šiuos metodus Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, ir atitinkamai, kad ginčijamo sprendimo 491–513 konstatuojamosiose dalyse pateikti rinkos dalių vertinimai laikytini akivaizdžiai klaidingais.

558

Taip pat reikia pasakyti, kad konstatuodama, jog Microsoft užima dominuojančią padėtį darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje, Komisija remiasi ne tik šios įmonės turimomis rinkos dalimis. Ji taip pat atsižvelgia į tai, kad yra patekimo į rinką kliūčių (ginčijamo sprendimo 515–525 konstatuojamosios dalys), t. y. dėl tinklo poveikio ir suderinamumo trikdžių bei dėl glaudžių komercinių ir technologinių ryšių tarp minėtos ir AK klientų operacinių sistemų rinkos (ginčijamo sprendimo 526–540 konstatuojamosios dalys).

559

Galiausiai dėl neteisėto atsisakymo reikia priminti, kad ginčijamame sprendime Komisija kaltina Microsoft, jog siekdama daryti poveikį darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkai, taikydama „sverto efektą“ (leveraging), ji pasinaudojo AK klientų operacinių sistemų rinkoje turima beveik monopoline padėtimi (ginčijamo sprendimo 533, 538, 539, 764–778, 1063, 1065–1069 konstatuojamosios dalys). Kitaip tariant, piktnaudžiavimas, kuriuo kaltinama Microsoft, grindžiamas pirmoje prekės rinkoje užimama dominuojančia padėtimi (ginčijamo sprendimo 567 ir 787 konstatuojamosios dalys). Taigi to, kad Komisija nepagrįstai manė, jog Microsoft užima dominuojančią padėtį antroje prekės rinkoje (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 491–541, 781 ir 788 konstatuojamąsias dalis), nepakanka išvadai, jog ji neteisingai pripažino Microsoft piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, padaryti.

560

Ginčijamame sprendime Komisija išnagrinėjo, ar nagrinėjamas atsisakymas „kelia pavojų“ panaikinti konkurenciją darbo grupės operacinių sistemų rinkoje (ginčijamo sprendimo 585, 589, 610, 622, 626, 631, 636, 653, 691, 692, 712, 725, 781, 992 ir 1070 konstatuojamosios dalys). Microsoft mano, kad šis kriterijus nepakankamai griežtas, nes atitinkama teismų praktika dėl intelektinės nuosavybės teisių reikalauja iš Komisijos įrodyti, kad atsisakymas suteikti licenciją trečiajai šaliai „gali panaikinti bet kokią konkurenciją“, arba, kitaip tariant, kad „labai tikėtina“, jog šis atsisakymas sukels tokių pasekmių.

561

Pirmosios instancijos teismas mano, kad Microsoft kaltinimas yra tik terminologinio pobūdžio ir visiškai nereikšmingas. Bendrijos teismas vienodai vartoja terminus „konkurencijos panaikinimo pavojus“ ir „gali panaikinti bet kokią konkurenciją“, siekdamas išreikšti tą pačią mintį, t. y. tai, kad EB 82 straipsnis taikomas ne tik nuo to momento, kai konkurencijos rinkoje nebėra arba beveik nebėra. Jeigu Komisija būtų įpareigota laukti, kol iš rinkos bus pašalinti konkurentai arba kol toks pašalinimas būtų neišvengiamas, kad galėtų imtis veiksmų remdamasi šia nuostata, tai akivaizdžiai prieštarautų šios nuostatos tikslui – apsaugoti neiškreiptą konkurenciją bendrojoje rinkoje ir, visų pirma, apsaugoti nagrinėjamoje rinkoje dar esančią konkurenciją.

562

Šiuo atveju Komisija juo labiau galėjo taikyti EB 82 straipsnį, kol konkurencija darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje nebuvo visiškai panaikinta, nes šiai rinkai būdingas stiprus tinklo poveikis ir būtų sunku atkurti panaikintą konkurenciją (žr. ginčijamo sprendimo 515–522 ir 533 konstatuojamąsias dalis).

563

Reikia taip pat pažymėti, kad nebūtina įrodyti visos konkurencijos rinkoje panaikinimą. Nustatant EB 82 straipsnio pažeidimą iš tikrųjų svarbu tai, kad nagrinėjamas atsisakymas kelia pavojų arba gali panaikinti bet kokią veiksmingą konkurenciją rinkoje. Šiuo atžvilgiu reikia patikslinti, jog fakto, kad dominuojančios įmonės konkurentai veikia tam tikrose nedidelėse rinkos „nišose“, nepakanka norint padaryti išvadą apie tokios konkurencijos egzistavimą.

564

Galiausiai reikia priminti, kad būtent Komisija turi įrodyti, jog nagrinėjamas atsisakymas pateikti (informacijos) gali panaikinti bet kokią veiksmingą konkurenciją. Kaip nurodyta 482 punkte, ji turi pagrįsti savo vertinimą teisingais, patikimais ir nuosekliais įrodymais, kurie atspindėtų visus esminius duomenis, į kuriuos reikėtų atsižvelgti vertinant kompleksinę situaciją, ir ar jie galėtų pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas.

565

Pirmosios instancijos teismas pastebi, jog ginčijamame sprendime Komisija kartu nagrinėja ir aplinkybę, kad su suderinamumu susijusi informacija yra būtina ir kad nagrinėjamas atsisakymas gali panaikinti konkurenciją (ginčijamo sprendimo 585–692 konstatuojamosios dalys). Jos analizę sudaro keturios dalys. Pirma, Komisija nagrinėja darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkos raidą (ginčijamo sprendimo 590–636 konstatuojamosios dalys). Antra, ji konstatuoja, kad suderinamumas, tai darbo grupės serverių operacinių sistemų Windows įdiegimą lemiantis faktorius (ginčijamo sprendimo 637–665 konstatuojamosios dalys). Trečia, ji nurodo, jog tam, kad Microsoft turi atskleisti su suderinamumu susijusią informaciją, nėra alternatyvų (ginčijamo sprendimo 666–687 konstatuojamosios dalys). Ketvirta, ji pateikia keletą pastabų dėl MCPP (ginčijamo sprendimo 688–691 konstatuojamosios dalys).

566

Argumentai, kuriuos pateikia Microsoft grįsdama šį kaltinimą, iš principo susiję su anksčiau minėtos Komisijos analizės dalimi. Microsoft iš esmės nurodo, jog rinkos rodikliai paneigia Komisijos požiūrį, kad dėl nagrinėjamo atsisakymo gali būti panaikinta konkurencija darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje.

567

Pirmoje dalyje Komisija visų pirma išnagrinėjo Microsoft ir jos konkurentų rinkos dalių antroje prekės rinkoje raidą. Iš esmės ji konstatavo, kad Microsoft rinkos dalis greitai ir stipriai išaugo ir toliau nuolat didėja, ypač Novell sąskaita. Toliau Komisija pažymi, kad UNIX produktų pardavėjų rinkos dalis labai maža. Galiausiai ji mano, kad Linux produktai užima tik labai mažą rinkos dalį, kuri visai nepadidėjo per kelerius metus iki ginčijamo sprendimo priėmimo, ir kad tam tikros prognozės apie jos augimą ateityje negali paneigti Komisijos išvados apie veiksmingos konkurencijos rinkoje panaikinimą.

568

Pirmosios instancijos teismas mano, kad šiuos samprotavimus patvirtina bylos medžiaga ir kad jų negali paneigti Microsoft argumentai.

569

Pirma, iš bylos medžiagos matyti, kad iš pradžių Microsoft tiekė tik AK klientų operacines sistemas ir kad į serverių operacinių sistemų rinką ji įėjo gana vėlai (žr., be kita ko, 2000 m. lapkričio 17 d. atsakymo į pirmąjį pranešimą apie kaltinimus 47 punktą). Ji pradėjo kurti serverių operacines sistemas dešimtojo dešimtmečio pradžioje, 1992 m. liepos mėn. platindama savo pirmąją sistemą „Windows NT 3.5 Server“, ir pasiekė realią komercinę sėkmę tik pasiūliusi produktą „Windows NT 4.0“, kuris buvo pateiktas į rinką 1996 metais (žr., be kita ko, 2000 m. lapkričio 17 d. atsakymo į pirmąjį pranešimą apie kaltinimus 50 punktą ir dubliko 50 ir 56 punktus).

570

Iš IDC duomenų, išdėstytų ginčijamo sprendimo 591 dalyje, matyti, kad pagal parduotus vienetus Microsoft rinkos dalis iki 25000 JAV dolerių kainuojančių serverių operacinių sistemų rinkoje padidėjo nuo 25,4 % (24,5 % pagal apyvartą) 1996 metais iki 64,9 % (61 % pagal apyvartą) 2002 metais, o tai sudarė 40 % padidėjimą vos per 6 metus.

571

Iš IDC duomenų, pateiktų ginčijamo sprendimo 592 konstatuojamojoje dalyje, taip pat matyti, kad Microsoft rinkos dalis nuolat augo išleidus operacinių sistemų Windows 2000 kartą. Tačiau, kaip ginčijamame sprendime daug kartų teisingai konstatavo Komisija (žr., pvz., 578–584, 588 ir 613 konstatuojamąsias dalis), Microsoft konkurentams suderinamumo problema labai aštriai iškilo būtent su šios produktų serijos operacinėmis sistemomis.

572

Pavyzdžiui, programinė įranga NDS NT, kurią sukūrė Novell panaudojusi apgrąžos inžinerijos technologijas, palengvino Microsoft konkurentų darbo grupės serverių operacinių sistemų ir Windows domeno architektūros, šiuo atveju – Windows NT, suderinamumą. Šis produktas galėjo būti įdiegtas Windows NT domeno kontrolieriuje ir leido klientams naudoti Novell NDS (Novell Directory Service, vėliau pavadintą eDirectory), administruojant įvairius Windows NT domenų aspektus. Tačiau dėl to, kad Microsoft nesuteikia Novell tam tikros informacijos, NDS NT negali veikti su operacine sistema Windows 2000 Server (žr. ginčijamo sprendimo 301 konstatuojamąją dalį).

573

Kitas pavyzdys – tai produktas AS/U, kurį AT&T sugebėjo sukurti dešimtajame dešimtmetyje, panaudojusi Windows šaltinio kodo elementus, kuriuos Microsoft jai atskleidė pagal išduotą licenciją. Dėl šio produkto serveris, kuriame buvo įdiegta sistema UNIX, galėjo veikti kaip pagrindinis domeno kontrolierius Windows NT domene (žr. ginčijamo sprendimo 211 konstatuojamąją dalį). Taip pat remdamasi AT&T jai pagal licenciją perduotu AS/U šaltinio kodu Sun sugebėjo sukurti į AS/U panašų produktą, kurį pavadino PC NetLink. Įdiegus šį produktą su operacine sistema Solaris veikiančiame serveryje, jis leisdavo šiam serveriui, pirma, „skaidriai teikti Windows 3.X/95/98/NT klientams rinkmenų, spausdinimo, katalogo ir Windows NT saugumo paslaugas“, ir tai daryti „baziniu būdu“, t. y. nereikalaujant iš naudotojų įdiegti į savo AK papildomą programinę įrangą, o antra, veikti kaip pagrindiniam arba šalutiniam Windows NT domeno kontrolieriui (žr. ginčijamo sprendimo 213 konstatuojamąją dalį). 2001 m. Microsoft ir AT&T nusprendė netaikyti savo susitarimo dėl licencijos kai kurioms naujoms serverių operacinių sistemų technologijoms. Taigi Microsoft neperdavė AT&T būtinųjų sistemas Windows NT 4.0 pakeitusių operacinių sistemų šaltinio kodo elementų. Todėl PC NetLink toliau galėjo veikti tik su AK klientais, kuriems buvo įdiegta sistema Windows NT – t. y. ji neveikė su sistemomis Windows 2000 – ir laipsniškai pasidarė nebeįdomi.

574

Tuo pačiu klausimu reikia nurodyti įvairius pasikeitimus, įvykusius perėjus nuo technologijos Windows NT prie technologijos Windows 2000 ir Active Directory (žr. šio sprendimo 167–171 punktus).

575

Antra, iš bylos medžiagos išplaukia, kad lygiagrečiai su pirmiau aprašyta Microsoft rinkos dalies raida Novell toliau prarasdavo pozicijas darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje ir vos per kelerius metus tapo antraeile jos dalyve. Tuo metu, kai Microsoft įėjo į serverių operacinių sistemų rinką, pirmaujantis produktas teikiant darbo grupės paslaugas buvo Novell sistema NetWare (žr. dubliko 56 punktą), kuri buvo rinkoje nuo devintojo dešimtmečio vidurio.

576

Iš ginčijamo sprendimo 593 konstatuojamojoje dalyje minėtų IDC duomenų išplaukia, kad atsižvelgiant į pakategoriją „bendras rinkmenų/spausdintuvų naudojimas“ ir į iki 25000 JAV dolerių kainuojančius serverius NetWare rinkos dalis pagal parduotus vienetus sumažėjo nuo 33,3 % 2000 metais iki 23,6 % 2002 metais, o pagal apyvartą – nuo 31,5 % 2000 metais iki 22,4 % 2002 metais.

577

Novell nuosmukį patvirtino rinkos analitikai ir pati Microsoft (žr. ginčijamo sprendimo 596 konstatuojamąją dalį).

578

Be to, ataskaitoje apie trečios apklausos rezultatus Mercer aiškiai pažymi, kad organizacijos pradėjo mažiau naudoti NetWare. Mercer, be kita ko, pažymi, kad „per apklausą apie serverių operacinių sistemų naudojimą atliekant darbo grupės serverio funkcijas per pastarųjų penkerių metų laikotarpį paaiškėjo, jog pradėjusių mažiau naudoti NetWare organizacijų skaičius beveik septynis kartus viršija pradėjusiųjų ją naudoti daugiau“ (žr. ataskaitos 25 puslapį ir 16 lentelę).

579

Kaip teisingai pažymi Komisija ginčijamo sprendimo 594 ir 595 konstatuojamosiose dalyse, kai kurie 2003 m. rinkos tyrimo rezultatai bei kai kurie per administracinę procedūrą Microsoft pateikti klientų pareiškimai aiškiai įrodo tendenciją keisti NetWare įdiegiant Windows 2000 Server. Ir, atvirkščiai, yra tik keli „perėjimo“ nuo Windows prie NetWare pavyzdžiai (žr. ginčijamo sprendimo 594 ir 632 konstatuojamąsias dalis).

580

Trečia, bylos medžiaga parodo, kad kiti Microsoft konkurentai išsaugojo tik nereikšmingą poziciją darbo grupės serverių operacinių sistemų rinkoje.