Byla C‑229/04

Crailsheimer Volksbank eG

prieš

Klaus Conrads ir kt.

(Hanseatisches Oberlandesgericht in Bremen prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Vartotojų apsauga – Sutartys, sudarytos ne prekybai skirtose patalpose – Išnešiojamosios prekybos būdu sudaryta paskolos sutartis, susijusi su nekilnojamojo turto įsigijimu – Teisė nutraukti sutartį“

Generalinio advokato P. Léger išvada, pateikta 2005 m. birželio 2 d.  I‑0000

2005 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas  I‑0000

Sprendimo santrauka

1.     Teisės aktų derinimas – Vartotojų apsauga ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių atveju – Direktyva 85/577 – Taikymo sąlygos – Išnešiojamosios prekybos būdu sudaryta sutartis – Trečiosios šalies dalyvavimas pardavėjo vardu ir sąskaita – Pardavėjo žinojimas apie sutarties sudarymą tokiomis aplinkybėmis – Papildoma sąlyga – Neleistinumas

(Tarybos direktyvos 85/577 1 ir 2 straipsniai)

2.     Teisės aktų derinimas – Vartotojų apsauga ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių atveju – Direktyva 85/577 – Paskolos, skirtos įsigyti nekilnojamąjį turtą, sutartis – Nutraukimas – Pasekmės – Pareiga nedelsiant grąžinti paskolą ir sumokėti palūkanas – Leistinumas

(Tarybos direktyvos 85/577 4 straipsnis ir 5 straipsnio 2 dalis)

1.     Direktyvos 85/577 dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose, 1 ir 2 straipsniai turi būti aiškinami taip: kai trečiasis asmuo pardavėjo vardu ir sąskaita dalyvauja derybose dėl sutarties arba sudarant sutartį, direktyvos taikymas negali priklausyti nuo sąlygos, ar pardavėjas žinojo arba turėjo žinoti apie sutarties sudarymą ne prekybai skirtose patalpose, kaip numatyta minėtos direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje. Direktyvos tekste nėra tokios papildomos sąlygos pagrindo ir tokios papildomos sąlygos pripažinimas prieštarautų jos tikslui apsaugoti vartotoją nuo sutarčių sudarymui ne prekybai skirtose patalpose būdingo netikėtumo.

(žr. 42, 43 ir 45 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.     Direktyva 85/577 dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose, ypač jos 5 straipsnio 2 dalis, neprieštarauja tam, kad paskolos sutarties, susijusios su nekilnojamojo turto įsigijimu, atveju:

–      vartotojas, pasinaudojęs teise nutraukti sutartį pagal šią direktyvą, turi grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą, net jeigu, remiantis kapitalo investavimui parengtu planu, paskola skirta tik nekilnojamajam turtui įsigyti ir sumokama tiesiogiai šio turto pardavėjui,

–      būtų reikalaujama paskolos sumą grąžinti nedelsiant,

–      nacionalinės teisės aktas nekilnojamojo turto įkeitimu užtikrintos kredito sutarties nutraukimo atveju numatytų vartotojui pareigą ne tik nedelsiant grąžinti paskolos davėjui pagal šią sutartį gautas sumas, bet ir sumokėti rinkoje mokamas palūkanas. Tačiau tuo atveju, jei bankui įvykdžius pareigą pranešti vartotojui apie jo teisę nutraukti sutartį pastarasis būtų galėjęs išvengti investavimui būdingos rizikos, direktyvos 4 straipsnis įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad jų teisės aktai apsaugotų vartotojus, negalinčius išvengti minėtos rizikos, priimant priemones, neleidžiančias pastariesiems patirti dėl minėtos rizikos kilusių pasekmių.

(žr. 49 punktą, rezoliucinės dalies 2 punktą)




TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija)

SPRENDIMAS

2005 m. spalio 25 d.(*)

„Vartotojų apsauga – Sutartys, sudarytos ne prekybai skirtose patalpose – Išnešiojamosios prekybos būdu sudaryta paskolos sutartis, susijusi su nekilnojamojo turto įsigijimu – Teisė nutraukti sutartį“

Byloje C‑229/04

dėl Hanseatisches Oberlandesgericht in Bremen (Vokietija) 2004 m. gegužės 27 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2004 m. birželio 2 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Crailsheimer Volksbank eG

prieš

Klaus Conrads,

Frank Schulzke ir Petra Schulzke-Lösche,

Joachim Nitschke,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai J. Makarczyk, C. Gulmann (pranešėjas), R. Silva de Lapuerta ir P. Kūris,

generalinis advokatas P. Léger,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2005 m. kovo 17 d. posėdžiui,

atsižvelgęs į pastabas, pateiktas:

–       Crailsheimer Volksbank eG, atstovaujamos advokatų M. Siegmann ir N. Polt,

–       M. Conrads, sutuoktinių Schulzke ir Schulzke‑Lösche bei M. Nitschke, atstovaujamų advokatų E. Ahr ir K.‑O. Knops,

–       Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos A. Dittrich ir C.‑D. Quassowski,

–       Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos R. Loosli‑Surrans,

–       Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos A. Are, H. Kreppel ir S. Gruenheid,

susipažinęs su 2005 m. birželio 2 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1       Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose (OL L 372, p. 31, toliau – direktyva) ir būtent jos 1 straipsnio, 2 straipsnio ir 5 straipsnio 2 dalies išaiškinimu.

2       Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant tris bylas Crailsheimer Volksbank eG (toliau − Bankas) prieš atitinkamai K. Conrads, sutuoktinius F. Schulzke ir P. Schulzke‑Losche bei J. Nitschke (toliau kartu vadinami – paskolos gavėjais) dėl kredito sutarčių, kurias paskolos gavėjai sudarė su Banku nekilnojamojo turto įsigijimui finansuoti, nutraukimo pagal sutartims, sudarytoms išnešiojamosios prekybos būdu, taikomą nacionalinę teisę.

 Teisinis pagrindas

 Bendrijos teisės aktai

3       Direktyva norima suteikti valstybių narių vartotojams minimalią apsaugą išnešiojamosios prekybos srityje, siekiant apsaugoti juos nuo rizikos, kylančios dėl sutarčių sudarymui ne prekybai skirtose vietose būdingų aplinkybių. Direktyvos ketvirta ir penkta konstatuojamosios dalys nurodo:

„<...> ne prekybai skirtose patalpose sudarytų sutarčių ypatumas yra tas, kad paprastai būtent pardavėjas pradeda sutarties derybas, kurioms vartotojas nėra pasirengęs arba yra netikėtai užkluptas; <...> vartotojas dažnai negali palyginti pasiūlymo kokybės ir kainos su kitais pasiūlymais; <...>

<…> vartotojui turėtų būti suteiktos mažiausiai septynios dienos, per kurias jis turėtų teisę nutraukti sutartį, kad galėtų įvertinti iš sutarties kylančius įsipareigojimus“.

4       Direktyvos 1 straipsnio 1 dalis nustato:

„Ši direktyva taikoma sutartims, pagal kurias pardavėjas tiekia prekes ar paslaugų teikėjas teikia paslaugas vartotojui ir kurios sudaromos:

<…>

–      pardavėjo vizito:

i)      į to ar kito vartotojo gyvenamąją patalpą metu;

<…>

jei apsilankoma ne pagal aiškiai pareikštą vartotojo prašymą“.

5       Direktyvos 2 straipsnis nurodo:

„Šioje direktyvoje:

<...>

pardavėjas − tai fizinis ar juridinis asmuo, kuris konkrečiame sandoryje vykdo savo komercinę ar profesinę veiklą, ir kiekvienas, kuris veikia pardavėjo vardu ir sąskaita“.

6       Direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punktas nustato:

„Ši direktyva netaikoma:

a)      sutartims dėl nekilnojamojo turto statybos, pardavimo ir nuomos arba sutartims dėl kitų su nekilnojamuoju turtu susijusių teisių.

<…>“

7       Direktyvos 4 straipsnis suformuluotas taip:

„Sandorių, kuriems taikomas 1 straipsnis, atveju iš pardavėjų reikalaujama raštu pranešti vartotojams apie jų teisę nutraukti sutartį per 5 straipsnyje nustatytą terminą, kartu su asmens, kurio atžvilgiu ta teise gali būti pasinaudota, pavarde (pavadinimu) ir adresu.

Tokiame pranešime turi būti nurodyta data ir dalykai, leidžiantys identifikuoti sutartį. Vartotojui jis įteikiamas:

a)       1 straipsnio 1 dalies atveju – sutarties sudarymo metu;

<…>

Valstybės narės užtikrina, kad jų nacionalinės teisės aktuose būtų nustatytos atitinkamos vartotojų apsaugos priemonės tais atvejais, kai šiame straipsnyje nurodyta informacija nepateikiama“.

8       Pagal direktyvos 5 straipsnį:

„Vartotojas turi teisę atsisakyti savo veiksmų rezultatų išsiųsdamas pranešimą per ne trumpesnį kaip septynių dienų laikotarpį nuo 4 straipsnyje nurodyto pranešimo gavimo nacionalinės teisės aktuose nustatyta tvarka. <...>

Pranešimo pateikimas atleidžia vartotoją nuo bet kokių įsipareigojimų pagal nutrauktąją sutartį“.

9       Direktyvos 7 straipsnis nurodo:

„Jei vartotojas pasinaudoja savo teise atsisakyti sutarties, tokio atsisakymo teisiniams padariniams taikomi nacionalinės teisės aktai, ypač dėl mokėjimų už tiektas prekes ir teiktas paslaugas atlyginimo ir gautų prekių grąžinimo“.

10     Direktyvos 8 straipsnis išdėstytas taip:

„Ši direktyva netrukdo valstybėms narėms priimti arba toliau taikyti nuostatų, labiau saugančių vartotojus jos taikymo srityje“.

 Teisingumo Teismo praktika

11     2001 m. gruodžio 13 d. sprendimu Heininger (C-481/99, Rink. p. I-9945), Teisingumo Teismas direktyvą išaiškino trim atžvilgiais.

12     Pirmiausia jis nusprendė, kad direktyva taikoma nekilnojamojo turto įkeitimu užtikrinto kredito sutartims, tai yra kredito sutartims, skirtoms nekilnojamojo turto įsigijimui finansuoti. Minėto sprendimo 32 punkte jis nusprendė, kad net jeigu tokia sutartis yra dėl teisės, susijusios su nekilnojamuoju turtu, kadangi suteikta paskola turi būti užtikrinama nekilnojamuoju turtu, šio sutarties elemento nepakanka tam, kad būtų galima manyti, jog minėta sutartis yra dėl teisės, susijusios su nekilnojamuoju turtu direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punkto prasme.

13     Be to, jis priminė, kad vartotojas, nekilnojamojo turto įkeitimu užtikrinto kredito sutartį sudaręs išnešiojamosios prekybos būdu, turi direktyvos 5 straipsnyje įtvirtintą teisę nutraukti sutartį. To paties sprendimo 35 punkte jis nurodė, kad nekilnojamojo turto įkeitimu užtikrinto kredito sutarties galimo nutraukimo pagal tos pačios direktyvos taisykles pasekmes nekilnojamojo turto pirkimo sutarčiai ir užtikrinimo nekilnojamuoju turtu įvykdymui reglamentuoja nacionalinė teisė.

14     Galiausiai Teisingumo Teismas priminė, kad sutarties nutraukimui numatytas septynių dienų terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai vartotojas gavo iš pardavėjo informaciją apie jo teisę nutraukti sutartį. Minėto sprendimo Heininger 48 punkte jis nusprendė, kad direktyva prieštarauja tam, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas direktyvos 5 straipsnyje įtvirtintai teisei nutraukti sutartį taikytų vienerių metų terminą, jeigu vartotojas negavo minėtos direktyvos 4 straipsnyje numatytos informacijos.

 Nacionalinės teisės aktai

15     Vokietijoje direktyva į nacionalinę teisę buvo perkelta 1986 m. sausio 16 d. įstatymu dėl sutarčių, sudarytų išnešiojamosios prekybos būdu, ir panašių sandorių nutraukimo (Gesetz über den Widerruf von Haustürgeschäften und ähnlichen Geschäften) (BGBl. 1986 I, p. 122, toliau – HWiG).

16     HWiG 1 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi pagrindinių faktinių aplinkybių metu, nustato:

„Jeigu klientas skatinamas išreikšti valią sudaryti sutartį dėl mokamos paslaugos:

1.      žodinėmis derybomis jo darbo vietoje arba gyvenamojoje patalpoje,

<…>

toks valios išreiškimas galioja tik tada, jeigu klientas per vieną savaitę raštu jos neatšaukė“.

17     HWiG 3 straipsnis nurodo:

„1)      Sutarties nutraukimo atveju kiekviena šalis turi atlyginti kitai šaliai už suteiktas paslaugas. Nutraukti sutartį netrukdo tai, kad gautas objektas yra sugadintas, prarastas ar yra kitokių kliūčių jį grąžinti. Jeigu klientas atsakingas už sugadinimą, praradimą arba kitokias kliūtis, jis turi atlyginti kitai sutarties šaliai vertės sumažėjimą arba objekto vertę.

2)      Jeigu klientas nebuvo informuotas pagal 2 straipsnį ir kitu būdu nesužinojo apie savo teisę nutraukti sutartį, už sugadinimą, praradimą arba kitokias kliūtis jis atsakingas tik tuo atveju, jeigu nesiėmė visų reikalingų atsargumo priemonių, kurių jis paprastai imasi savo paties daiktų atžvilgiu.

3)      Už naudojimo perleidimą, turto naudojimą bei kitas paslaugas, suteiktas iki sutarties nutraukimo, turi būti atlyginta; į vertės praradimą dėl tinkamo turto ar kitos paslaugos naudojimo neatsižvelgiama.

4)      Klientas gali reikalauti, kad kita šalis kompensuotų dėl turto patirtas būtinas išlaidas“.

18     Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch) 123 straipsnis, susijęs su ginčijimu dėl apgaulės arba grasinimų, nurodo:

„1.      Kiekvienas, kuris apgaule arba neteisėtais grasinimais buvo verčiamas išreikšti valią, gali ją ginčyti.

2.      Jei apgaulę panaudojo trečiasis asmuo, valios išreiškimas kitam asmeniui gali būti ginčijamas tik tada, jeigu šis asmuo žinojo arba turėjo žinoti apie apgaulę. <…>“

 Pagrindinės bylos

19     1990 m. pradžioje teritorijos užstatymo bendrovė Štutgarto regione pastatė apartamentų kompleksą, kurie turėjo būti nuomojami būtent verslininkams. Šį apartamentų kompleksą turėjo kaip viešbutį administruoti administruojanti bendrovė, veikianti kaip nuomotojas.

20     Apartamentai, kaip fiskaline prasme naudinga investicija, bendrasavininkių teisėmis buvo parduoti fiziniams asmenims, tarp jų ir paskolos gavėjams. Teritorijos užstatymo bendrovė šiam tikslui pasinaudojo jos kontroliuojamos pardavimų bendrovės paslaugomis, kuri parengė „tvarkaraštį“, numatantį įvairius būtinus pirkimo ir jo finansavimo įvykdymo etapus. Minėta pardavimų bendrovė į šią veiklą įtraukė nepriklausomus tarpininkus, tarp jų ir agentą M. W. (toliau – agentas), tarpininkavusį įsigijant turtą, kuris yra pagrindinių bylų dalykas. Apartamentų pirkimas daugeliu atvejų buvo finansuojamas taip: dalį išlaidų, su pirmo lygio garantija, padengė vienas bankas (DSL-Bank), o likusią dalį, su antro lygio garantija, – Bankas, jau suteikęs teritorijos užstatymo bendrovei finansavimą pastato statybai.

21     Trijose pagrindinėse bylose agentas veikė susitikdamas, kartais keletą kartų, su paskolos gavėjais jų gyvenamojoje patalpoje, kad pateiktų jiems „skaičiavimo pavyzdžius“ ir surinktų prašymui dėl finansavimo parengti reikalingus asmeninius duomenis bei informaciją apie jų mokumą. Agentas grįždavo po kelių savaičių ir pateikdavo pasirašyti per tą laiką Banko parengtą paskolos sutartį. Tuo pat metu atitinkamos nekilnojamojo turto pirkimo sutartys arba tokios sutarties sudarymui suteiktas įgaliojimas buvo patvirtinami notariškai.

22     1993 m. vasario mėnesį pastatas buvo baigtas statyti. Po penkių mėnesių administravimo bendrovė nutraukė nuomos mokesčio mokėjimą ir 1994 m. pradžioje tapo nemokia. Teritorijos užstatymo bendrovė nustatytą nuomos mokestį mokėjo iki 1993 m. pabaigos ir 1995 m. bankrutavo. Planuotas viešbučio užimtumas niekada nebuvo pasiektas.

23     Pajamos iš investicijų buvo nepakankamos. Susitarime dėl pasidalijimo numatyti apribojimai trukdė apartamentus eksploatuoti atskirai, kadangi nėra jokios privataus naudojimo arba individualios nuomos galimybės.

24     Paskolos gavėjai taip pat nutraukė mokėjimus Bankui.

25     Paskolos gavėjams nutraukus paskolos sutartį, Bankas kiekvienam iš jų pareiškė ieškinį dėl skolos bei delspinigių mokėjimo.

26     2001 m. gruodžio 4 d. sprendimu Landgericht Bremen patvirtino Banko ieškinį, pareikštą K. Conrads.

27     Šiam paskolos gavėjui dėl minėto sprendimo pateikus apeliacinį skundą, Hanseatisches OberlandesgerichtinBremen ištyrė įrodymus, siekdamas nustatyti, ar paskolos sutartis buvo sudaryta išnešiojamosios prekybos būdu. Paaiškėjo, kad agentas savo paties iniciatyva kreipėsi į minėtą paskolos gavėją ir išnešiojamosios prekybos būdu susitarė dėl pastarojo dalyvavimo teritorijos užstatymo bendrovės finansiniame plane. 2003 m. sausio 16 d. sprendimu Hanseatisches Oberlandesgericht in Bremen panaikino Landgericht Bremen sprendimą ir pradinį ieškinį atmetė.

28     Hanseatisches Oberlandesgericht in Bremen šį atmetimą pateisino, pirma, pažymėdamas, kad Bankas yra atsakingas už pateiktą neteisingą informaciją dėl lėšų panaudojimo kontrolės ir kitų aplinkybių, antra, teritorijos užstatymo bendrovės atžvilgiu pateiktais prieštaravimais ginčydamas teisę į paskolos grąžinimą bei, trečia, nuspręsdamas, kad paskolos sutarties nutraukimas pagal HWiG yra galiojantis.

29     Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad sutartis buvo sudaryta išnešiojamosios prekybos būdu. Dėl šios situacijos priskyrimo jis nurodė ir taikė Bundesgerichtshof vienuoliktosios kolegijos šioje srityje paskelbtus principus. Tuo remdamasis Hanseatisches Oberlandesgericht in Bremen mano, kad Bankas dėl nerūpestingumo nežinojo apie sutarties sudarymą išnešiojamosios prekybos būdu ir ją jam priskyrė nurodydamas, kad dėl tvarkaraštyje numatytų labai trumpų terminų turėjo būti reikalaujama išsamesnės informacijos apie derybų dėl sutarčių aplinkybes. Remdamasis tuo, kad pirkimas ir finansavimas yra ekonominiu požiūriu susiję, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atsisakė patenkinti Banko prašymą dėl grąžinimo HWiG 3 straipsnio prasme.

30     Bankui pateikus apeliacinį skundą dėl peržiūrėjimo Bundesfinanzhof, 2004 m. sausio 27 d. sprendimu Bundesfinanzhof panaikino Hanseatisches Oberlandesgericht in Bremen sprendimą ir grąžino bylą tam pačiam teismui priimti sprendimą iš naujo.

31     2001 m. lapkričio 27 d. sprendimu Landgericht Bremen patenkino Banko ieškinį, pareikštą F. Schulzke ir P. Schulzke‑Lösche.

32     Šiems paskolos gavėjams pateikus apeliacinį skundą, Hanseatisches Oberlandesgericht in Bremen apklausė liudininką. Paaiškėjo, kad paskolos sutartis taip pat buvo sudaryta agentui apsilankius paskolos gavėjų gyvenamose patalpose. Bylos nagrinėjimas šioje instancijoje buvo sustabdytas pateikus apeliacinį skundą dėl peržiūrėjimo su F. Conrads susijusioje byloje.

33     Landgericht Bremen atmetė Banko ieškinį, pareikštą J. Nitschke dėl paskolos grąžinimo. Bankas dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Hanseatisches Oberlandesgericht in Bremen.

 Prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikti klausimai

34     Pirmiausia Hanseatisches Oberlandesgericht in Bremen aiškina, kad, priėmus minėtą sprendimą Heininger, Vokietijoje tarp Bundesgerichtshof vienuoliktosios kolegijos ir nemažai pirmosios bei antrosios instancijų teismų atsirado nesutarimų dėl šio sprendimo teisinių pasekmių.

35     Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, pačios HWiG 1 straipsnyje nustatytos teisės nutraukti sutartį sąlygos yra ginčytinos. Šiuo atžvilgiu jis nurodo, kad pagal nusistovėjusią Bundesgerichtshof praktiką teisė nutraukti sutartį priklauso ne tik nuo to, ar ji sudaryta išnešiojamosios prekybos būdu, bet ir nuo jos priskyrimo. Ši teismo praktika išplaukia iš prie HWiG prijungtos oficialios motyvų santraukos, kurioje patariama šio įstatymo 1 straipsnį aiškinti remiantis Vokietijos civilinio kodekso 123 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais teisės principais, tai yra, kad trečiojo asmens apgaulingus veiksmus galima priskirti vienai iš susitariančių šalių tik tuo atveju, jeigu pastaroji žinojo arba turėjo žinoti apie trečiojo asmens veiksmus. Taigi, Bundesgerichtshof nuomone, su kiekvienu asmeniu, kuris, kai sutartis sudaroma išnešiojamosios prekybos būdu, buvo netikėtai užkluptas ir skatinamas sutikti sudaryti sutartį, turi būti elgiamasi taip, kaip ir su apgaulės auka. Tačiau Hanseatisches Oberlandesgericht in Bremen mano, kad direktyva neįtvirtina jokio pagrindo, leidžiančio tokiu būdu apriboti teisę nutraukti sutartį, kadangi pagal ją ši teisė priklauso tik nuo to, ar sutartis sudaryta išnešiojamosios prekybos būdu. Todėl pirmasis klausimas, susijęs su sąlygomis, kurioms esant atsakomybė už sutarties sudarymą išnešiojamosios prekybos būdu priskiriama paskolos davėjui.

36     Hanseatisches Oberlandesgericht in Bremen taip pat abejoja, ar sutarties, sudarytos išnešiojamosios prekybos būdu, nutraukimo atveju būtinai atsiranda pareiga grąžinti. Taigi jo antrasis, trečiasis ir ketvirtasis klausimai yra susiję su sutarties nutraukimo teisinėmis pasekmėmis.

37     Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Bundesgerichtshof remiasi principu, jog esant tokioms situacijoms kaip pagrindinėje byloje, paskolos gavėjas turi grąžinti Bankui kredito sumą, net jeigu ši suma buvo pervesta tiesiogiai trečiajam asmeniui, šiuo atveju teritorijos užstatymo bendrovei. Minėtas teismas priduria, kad BundesgerichtshofHWiG 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą aiškina ta prasme, kad paskolos atsisakius, paskolos gavėjas turi grąžinti paskolos sumą ne numatytais terminais, tačiau nedelsdamas ir visą sumą.

38     Hanseatisches Oberlandesgericht in Bremen nurodo Landgericht Bochum prašymą priimti prejudicinį sprendimą, pateiktą byloje Schulte (C-350/03), kurioje sprendimas priimamas šiomis dienomis, kuriame Teisingumo Teismui taip pat pateikiamas klausimas dėl nekilnojamojo turto įkeitimu užtikrinto kredito sutarties, sudarytos išnešiojamosios prekybos būdu, nutraukimo teisinių pasekmių.

39     Dėl jo antrojo klausimo, kuris, kaip ir Landgericht Bochum trečiasis klausimas minėtoje byloje, susijęs su pareiga grąžinti, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tvirtina, kad siekiant išsaugoti direktyvos, o būtent jos 5 straipsnio 2 dalies, veiksmingumą, paskolos gavėjas neturi būti įpareigojamas grąžinti paskolos sumos, jeigu jis buvo ne tik skatinamas sudaryti paskolos sutartį išnešiojamosios prekybos būdu, bet kartu ir raginamas neatšaukiamai sutikti su tuo, kad paskolos suma būtų pervesta trečiajam asmeniui, nesuteikiant galimybės ja disponuoti. Iš netikėtai užklupto vartotojo duoto tokio nurodymo negali išplaukti jokia pareiga grąžinti. Dėl trečiojo ir ketvirtojo klausimų Hanseatisches Oberlandesgericht in Bremen nurodo, kad jie atitinka Landgericht Bochum ketvirtąjį klausimą minėtoje byloje Schulte.

40     Tokiomis aplinkybėmis Hanseatisches Oberlandesgericht Bremen nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pateikdamas šiuos klausimus:

„1)       Ar tai, kad vartotojų teisės, ypač jų teisė nutraukti sutartį, priklauso ne tik nuo to, jog ji buvo sudaryta išnešiojamosios prekybos būdu direktyvos 1 straipsnio 1 dalies prasme <...>, bet ir nuo papildomų priskyrimo sąlygų, pavyzdžiui, trečiojo asmens dalyvavimas sutarties sudarymo metu pardavėjo iniciatyva arba pardavėjo nerūpestingumas dėl trečiojo asmens veiksmų sudarant sutartį išnešiojamosios prekybos būdu, neprieštarauja direktyvos <...> 1 straipsnio 1 daliai?

2)       Ar tai, kad nekilnojamojo turto paskolos gavėjas, sudaręs paskolos sutartį išnešiojamosios prekybos būdu ir jos pagrindu įmokėjęs paskolos sumą į sąskaitą, kuria jis praktiškai nebedisponavo, sutarties nutraukimo atveju privalo grąžinti paskolos davėjui minėtą sumą, neprieštarauja direktyvos <...> 5 straipsnio 2 daliai?

3)       Ar tai, kad nekilnojamojo turto paskolos gavėjas, jeigu jis sutarties nutraukimo atveju privalo grąžinti įmokėtą sumą, turi ją grąžinti ne sutartyje numatytais terminais, tačiau nedelsdamas ir visą sumą, neprieštarauja direktyvos <...> 5 straipsnio 2 daliai?

4)       Ar tai, kad nekilnojamojo turto paskolos gavėjas, jeigu jis sutarties nutraukimo atveju privalo grąžinti įmokėtą sumą, taip pat turi mokėti rinkoje mokamas palūkanas, neprieštarauja direktyvos <...> 5 straipsnio 2 daliai?“

 Dėl pateiktų klausimų

 Dėl pirmojo klausimo

41     Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar direktyvos 1 ir 2 straipsniai turi būti aiškinami tokia prasme: jeigu trečioji šalis derybose arba sudarant sutartį veikia pardavėjo vardu ir sąskaita, direktyvos taikymas gali priklausyti ne tik nuo sąlygos, kad sutartis buvo sudaryta išnešiojamosios prekybos būdu, kaip numato direktyvos 1 straipsnis, bet ir nuo to, kad pardavėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog sutartis buvo sudaryta tokiomis sąlygomis.

42     Šiuo atžvilgiu pakanka nurodyti, kad direktyvos tekstas neįtvirtina tokios papildomos sąlygos egzistavimo pagrindimo. Iš tikrųjų direktyvos 1 straipsnis nurodo, kad ji taikoma sutartims, kurias pardavėjas ir vartotojas sudarė išnešiojamosios prekybos būdu, ir, remiantis tos pačios direktyvos 2 straipsniu, sąvoka „pardavėjas“ pastarosios prasme apima visus asmenis, kurie veikia pardavėjo vardu ir sąskaita.

43     Be to, tokios papildomos sąlygos pripažinimas prieštarautų direktyvos tikslui apsaugoti vartotoją nuo sutarčių sudarymui išnešiojamosios prekybos būdu būdingo netikėtumo.

44     Šį aiškinimą patvirtina 1999 m. balandžio 22 d. Sprendimo Travel Vac (C-423/97, Rink. p. I-2195) 43 punktas, pagal kurį tam, kad vartotojas galėtų pasinaudoti teise nutraukti sutartį, pakanka, kad jis atsidurtų vienoje iš minėtos direktyvos 1 straipsnyje apibūdintų situacijų, ir, be to, nereikia reikalauti įrodyti, kad pardavėjas darė įtaką vartotojui arba juo manipuliavo.

45     Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad direktyvos 1 ir 2 straipsniai turi būti aiškinami taip: kai trečias asmuo pardavėjo vardu ir sąskaita dalyvauja derybose dėl sutarties arba sudarant sutartį, direktyvos taikymas negali priklausyti nuo sąlygos, kad pardavėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad sutartis buvo sudaryta išnešiojamosios prekybos būdu, kaip numatyta minėtos direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje.

 Dėl antrojo, trečiojo ir ketvirtojo klausimų

46     Šiais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar direktyva, o būtent jos 5 straipsnio 2 dalis, prieštarauja tam, kad nekilnojamojo turto paskolos gavėjas, išnešiojamosios prekybos būdu sudaręs paskolos sutartį, kurios pagrindu įmokėjo paskolos sumą į sąskaitą, kuria jis praktiškai nebedisponavo, sutarties nutraukimo atveju privalo grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą ir, priešingu atveju, ar ji prieštarauja tam, kad paskolos gavėjas turi ją grąžinti ne sutartyje numatytais terminais, tačiau nedelsdamas ir visą sumą, sumokėdamas ir rinkoje mokamas palūkanas.

47     Pritariant Bankui, paskolos gavėjams, Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybėms bei Komisijai reikia nurodyti, kad, kaip konstatavo ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, antrasis, trečiasis ir ketvirtasis klausimai iš esmės atitinka trečiąjį ir ketvirtąjį klausimą minėtoje byloje Schulte, kurioje sprendimas priimamas šiomis dienomis.

48     Taigi atsakydamas į šiuos klausimus Teisingumo Teismas minėtame sprendime nusprendė, kad direktyva, o būtent jos 5 straipsnio 2 dalis, neprieštarauja tam, kad:

–       vartotojas, pasinaudojęs savo teise nutraukti sutartį pagal šią direktyvą, turi grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą, net jeigu, remiantis kapitalo investavimui parengtu planu, paskola skirta išimtinai nekilnojamojo turto įsigijimui ir sumokama tiesiogiai šio turto pardavėjui;

–       būtų reikalaujama paskolos sumą grąžinti nedelsiant;

–       nacionalinis teisės aktas nekilnojamojo turto įkeitimu užtikrinto kredito sutarties nutraukimo atveju numatytų vartotojui pareigą ne tik nedelsiant grąžinti paskolos davėjui pagal šią sutartį gautas sumas, bet ir sumokėti rinkoje mokamas palūkanas.

Tačiau tuo atveju, jei Bankui įvykdžius pareigą pranešti vartotojui apie jo teisę nutraukti sutartį pastarasis būtų galėjęs išvengti investavimui, kuris nagrinėjamas pagrindinėje byloje, būdingos rizikos, direktyvos 4 straipsnis įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad jų teisės aktai apsaugotų vartotojus, negalinčius išvengti minėtos rizikos, priimant priemones, neleidžiančias pastariesiems patirti dėl minėtos rizikos kilusių pasekmių.

49     Todėl į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kaip ir minėtame Schulte sprendime, kad direktyva, o būtent jos 5 straipsnio 2 dalis, neprieštarauja tam, kad:

–       vartotojas, pasinaudojęs savo teise nutraukti sutartį pagal šią direktyvą, turi grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą, net jeigu, remiantis kapitalo investavimui parengtu planu, paskola skirta išimtinai nekilnojamojo turto įsigijimui ir sumokama tiesiogiai šio turto pardavėjui;

–       būtų reikalaujama paskolos sumą grąžinti nedelsiant;

–       nacionalinės teisės aktas nekilnojamojo turto įkeitimu užtikrinto kredito sutarties nutraukimo atveju numatytų vartotojui pareigą ne tik nedelsiant grąžinti paskolos davėjui pagal šią sutartį gautas sumas, bet ir sumokėti rinkoje mokamas palūkanas;

Tačiau tuo atveju, jei Bankui įvykdžius pareigą pranešti vartotojui apie jo teisę nutraukti sutartį pastarasis galėtų išvengti investavimui, kuris nagrinėjamas pagrindinėse bylose, būdingos rizikos, direktyvos 4 straipsnis įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad jų teisės aktai apsaugotų vartotojus, negalinčius išvengti minėtos rizikos, priimant priemones, neleidžiančias pastariesiems patirti dėl minėtos rizikos kilusių pasekmių.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

50     Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti pastarasis teismas. Kitų nei bylos šalių, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1.      1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose, 1 ir 2 straipsniai turi būti aiškinami taip: kai trečiasis asmuo pardavėjo vardu ir sąskaita dalyvauja derybose dėl sutarties arba sudarant sutartį, direktyvos taikymas negali priklausyti nuo sąlygos, kad pardavėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad sutartis buvo sudaryta išnešiojamosios prekybos būdu, kaip numatyta minėtos direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje.

2.      Direktyva 85/577, o būtent jos 5 straipsnio 2 dalis, neprieštarauja tam, kad:

–       vartotojas, pasinaudojęs savo teise nutraukti sutartį pagal šią direktyvą, turi grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą, net jeigu, remiantis kapitalo investavimui parengtu planu, paskola skirta išimtinai nekilnojamojo turto įsigijimui ir sumokama tiesiogiai šio turto pardavėjui,

–       būtų reikalaujama paskolos sumą grąžinti nedelsiant;

–       nacionalinės teisės aktas nekilnojamojo turto įkeitimu užtikrinto kredito sutarties nutraukimo atveju numatytų vartotojui pareigą ne tik nedelsiant grąžinti paskolos davėjui pagal šią sutartį gautas sumas, bet ir sumokėti rinkoje mokamas palūkanas;

Tačiau tuo atveju, jei Bankui įvykdžius pareigą pranešti vartotojui apie jo teisę nutraukti sutartį pastarasis būtų galėjęs išvengti investavimui, kuris nagrinėjamas pagrindinėse bylose, būdingos rizikos, Direktyvos 85/577 4 straipsnis įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad jų teisės aktai apsaugotų vartotojus, negalinčius išvengti minėtos rizikos, priimant priemones, neleidžiančias pastariesiems patirti dėl minėtos rizikos kilusių pasekmių.

Parašai.


* Proceso kalba: vokiečių.