Byla C‑222/04
Ministero dell'Economia e delle Finanze
prieš
Cassa di Risparmio di Firenze SpA ir kt.
(Corte suprema di cassazione prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Valstybės pagalba – EB 87 ir 88 straipsniai – Bankai – Banko akcijas valdantys fondai – Įmonės sąvoka – Tiesioginio mokesčio lengvata banko akcijas valdančio fondo gaunamiems dividendams – Kvalifikavimas kaip valstybės pagalbos – Suderinamumas su bendrąja rinka – Komisijos sprendimas 2003/146/EB – Galiojimo vertinimas – Nepriimtinumas – EB 12, 43 ir 56 straipsniai – Nediskriminavimo principas – Įsisteigimo laisvė – Laisvas kapitalo judėjimas“
Sprendimo santrauka
1. Prejudiciniai klausimai – Galiojimo vertinimas – Klausimas dėl sprendimo, kuris nebuvo ginčytas pagal EB 230 straipsnį, galiojimo
(EB 230 ir 234 straipsniai)
2. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos – Akivaizdžiai nesvarbus klausimas
(EB 234 straipsnis)
3. Konkurencija – Bendrijos taisyklės – Adresatai – Įmonės – Sąvoka
(EB 87 straipsnio 1 dalis)
4. Konkurencija – Bendrijos taisyklės – Adresatai – Įmonės – Sąvoka
(EB 87 straipsnio 1 dalis)
5. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka
(EB 87 straipsnio 1 dalis)
6. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Atrankinis priemonės pobūdis
(EB 87 straipsnio 1 dalis)
7. Valstybių teikiama pagalba – Įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai – Konkurencijos pažeidimas – Vertinimo kriterijai
(EB 87 straipsnio 1 dalis)
8. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka
(EB 87 straipsnio 1 dalis)
1. Kadangi prejudicinį klausimą dėl Komisijos sprendimo galiojimo prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas uždavė savo iniciatyva, o ne teisės subjekto, kuris anksčiau turėjo teisę paduoti ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo, bet ja nepasinaudojo per EB 230 straipsnyje numatytą terminą, prašymu, dėl pastarosios aplinkybės šio prejudicinio klausimo negalima pripažinti nepriimtino.
(žr. 72–74 punktus)
2. Teisingumo Teismas gali nuspręsti neatsakyti į užduotą prejudicinį klausimą, susijusį su Bendrijos teisės akto galiojimo įvertinimu, jei yra akivaizdu, kad toks įvertinimas, kurio prašo nacionalinis teismas, neturi jokio ryšio su nagrinėjamos pagrindinės bylos faktais ir dalyku.
(žr. 75 punktą)
3. Konkurencijos teisėje „įmonės“ sąvoka apima bet kokį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, nepaisant jo teisinio statuso ir finansavimo būdų.
Ūkine veikla laikoma bet kokia veikla, kurios metu konkrečioje rinkoje siūlomos prekės ar paslaugos. Nors dažniausiai ūkine veikla užsiimama tiesiogiai rinkoje, tuo pat metu negalima paneigti galimybės, kad šiuo atveju tiesiogiai rinkoje veikiantis ūkio subjektas ir netiesiogiai – jį kontroliuojanti organizacija kartu sudaro ekonominį vienetą.
Šiuo klausimu pažymėtina, kad paprasto akcijų ar net ir jų kontrolinio paketo turėjimo, iš jo išplaukiančio naudojimosi akcininko arba dalyvio teisėmis ir, jei taikoma, dividendų kaip nuosavybės vaisių gavimo nepakanka tam, kad jas turintį subjektą galima būtų laikyti užsiimančiu ūkine veikla. Tačiau, kai bendrovės kontrolinį akcijų paketą turintis subjektas veiksmingai kontroliuoja šią bendrovę tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaudamas jos valdyme, jis turi būti laikomas dalyvaujančiu kontroliuojamos įmonės ūkinėje veikloje ir todėl turi būti laikomas įmone EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.
Kitu atveju paprasčiausio įmonės padalijimo į dvi skirtingas įmones, iš kurių viena tiesiogiai vykdytų ūkinę veiklą, o kita kontroliuotų pastarąją, aktyviai ją valdydama, pakaktų tam, kad Bendrijos teisės normos dėl valstybės pagalbos netektų prasmės. Tokia situacija sukurtų sąlygas antrajai įmonei naudoti visas valstybės ar iš jos išteklių teikiamas subsidijas ir kitas lengvatas arba jų dalį pirmosios įmonės naudai, nes tai būtų naudinga ir iš jų sudarytam ekonominiam vienetui.
Todėl toks juridinis asmuo kaip banko akcijas valdantis fondas, kuriam priklauso banko veikla besiverčiančios įmonės kapitalas ir kurio veiklą reglamentuojančios taisyklės numato platesnį veiklos tikslą nei paprasčiausias investavimas, suteikia galimybę ne tik kontroliuoti, bet ir skatinti bei remti finansiškai, ir taip parodo, kad tarp banko akcijas valdančių fondų ir banko veikla besiverčiančių bendrovių yra esminių ir funkcinių ryšių, gali būti pripažintas „įmone“ EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, todėl jam gali būti taikomos Bendrijos teisės normos dėl valstybės pagalbos.
(žr. 107–118, 125 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)
4. Juridinio asmens, pavyzdžiui, banko akcijas valdančio fondo, negalima pripažinti „įmone“ EB 87 straipsnio 1 dalies prasme dėl veiklos, kuri apsiriboja pinigų pervedimu pelno nesiekiančioms organizacijoms. Iš tiesų tokia veikla yra vien tik socialinė ir ji nevykdoma rinkoje, konkuruojant su kitais ūkio subjektais. Šią veiklą banko akcijas valdantis fondas vykdo kaip savanoriška įstaiga ar labdaros organizacija, o ne kaip įmonė.
Tačiau, kai banko akcijas valdantis fondas pats veikia siekdamas viešojo intereso bei socialinių tikslų ir nacionalinio įstatymų leidėjo jam suteiktus įgaliojimus naudoja savo tikslams pasiekti būtiniems ar tinkamiems finansiniams, komerciniams, nekilnojamojo ir kilnojamojo turto sandoriams vykdyti, gali būti, kad jis rinkoje tiekia prekes ar teikia paslaugas konkuruodamas su kitais ūkio subjektais, pavyzdžiui, mokslinių tyrimų, švietimo, meno ar sveikatos apsaugos srityse.
Šiuo atveju toks banko akcijas valdantis fondas tiek, kiek jis užsiima ekonomine veikla, turi būti laikomas įmone, nepaisant to, kad jis tiekia prekes ar teikia paslaugas nesiekdamas pelno, nes atlikdamas šiuos veiksmus jis konkuruoja su pelno siekiančiais ūkio subjektais ir dėl to jam turi būti taikomos Bendrijos teisės normos dėl valstybės pagalbos.
(žr. 119–125 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)
5. Valstybės pagalbos sąvoka yra platesnė nei subsidijos, nes ji apima ne tik pozityviąsias išmokas, kaip antai subsidija, bet ir priemones, kurios įvairiais būdais sumažina įmonei paprastai tenkančias mokestines bei kitas finansines prievoles ir kurios, nors ir nebūdamos subsidijos tiesiogine šio žodžio prasme, yra panašaus pobūdžio ir turi tokį pat poveikį.
Iš to darytina išvada, kad priemonė, kuria viešosios valdžios institucijos tam tikras įmones atleidžia nuo mokesčių, nors toks atleidimas ir nebūtų susijęs su valstybės išteklių perdavimu, tačiau dėl jo naudos gavėjai atsiduria palankesnėje padėtyje nei kiti apmokestinamieji asmenys, yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Valstybės pagalba taip pat gali būti mokesčių tam tikroms įmonėms sumažinimas arba įprastai mokėtino mokesčio sumokėjimo termino atidėjimas.
(žr. 131–132 punktus)
6. Mokestinė lengvata, kuri suteikiama tam tikroms įmonėms atsižvelgiant į jų teisinę formą (viešosios teisės reglamentuojamiems juridiniams asmenims arba fondams) ir į sektorius, kuriuose jos vykdo savo veiklą, netaikoma visiems ūkio subjektams ir negali būti pripažinta bendra mokestinės ar ūkio politikos priemone, nes ji yra atrankinio pobūdžio.
(žr. 135–136, 138 punktus)
7. EB 87 straipsnio 1 dalyje draudžiama pagalba, kuri daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti. Vertinant, ar nacionalinę priemonę galima laikyti draudžiama valstybės pagalba, neprivaloma konstatuoti, kad ši pagalba turėjo realios įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai ar kad ji realiai iškraipė konkurenciją, o reikia tik išsiaiškinti, ar tokia pagalba gali daryti poveikį šiai prekybai ir iškraipyti konkurenciją. Ypač kai valstybės suteikta pagalba sustiprina įmonės padėtį, palyginti su kitomis Bendrijos vidaus prekyboje konkuruojančiomis įmonėmis, reikia manyti, kad pagalba turėjo įtakos šiai prekybai. Šiuo požiūriu aplinkybė, kad ekonominis sektorius buvo liberalizuotas Bendrijos lygiu, reiškia realų ar potencialų pagalbos poveikį konkurencijai ir valstybių narių tarpusavio prekybai.
Be to, nebūtina, kad įmonė pagalbos gavėja pati dalyvautų Bendrijos vidaus prekyboje. Iš tikrųjų, kai valstybė narė įmonei suteikia pagalbą, šios įmonės veiklos mastai valstybės viduje gali būti išlaikyti arba išaugti, ir dėl to kitose valstybėse narėse įsikūrusių įmonių galimybės įeiti į šios valstybės narės rinką gali sumažėti. Be to, pagalba įmonei, kuri iki šiol nedalyvavo Bendrijos vidaus prekyboje, gali sudaryti sąlygas jai patekti į kitos valstybės narės rinką.
(žr. 139–143 punktus)
8. Dividendų, išmokamų banko akcijas valdantiems fondams, kurių tikslas yra vien tik labdara, švietimas, mokslas, studijos ir moksliniai tyrimai, atleidimas nuo prie šaltinio išskaitomo mokesčio gali būti pripažintas valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Tokia nacionalinė priemonė yra finansuojama valstybės lėšomis. Be to, ji yra atrankinio pobūdžio. Galiausiai tokia mokestinė lengvata taikoma finansinių paslaugų sektoriuje, kuris buvo labai liberalizuotas Bendrijos lygiu ir tai dar labiau sustiprino konkurenciją, jau egzistavusią dėl Sutartyje numatyto laisvo kapitalo judėjimo, todėl ji, viena vertus, finansavimo arba turimų lėšų prasme gali sustiprinti bankų sektoriuje veikiančio ūkio subjekto, kurį sudaro banko akcijas valdantis fondas ir banko veikla besiverčianti akcinė bendrovė, padėtį ir, kita vertus, sustiprinti banko akcijas valdančio fondo padėtį vykdant socialinę, mokslinę ar kultūrinę veiklą.
(žr. 133, 138, 145–146 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)
TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2006 m. sausio 10 d.(*)
„Valstybės pagalba – EB 87 ir 88 straipsniai – Bankai – Banko akcijas valdantys fondai – Įmonės sąvoka – Tiesioginio mokesčio lengvata banko akcijas valdančio fondo gaunamiems dividendams – Kvalifikavimas kaip valstybės pagalbos – Suderinamumas su bendrąja rinka – Komisijos sprendimas 2003/146/EB – Galiojimo nustatymas – Nepriimtinumas – EB 12, 43 ir 56 straipsniai – Nediskriminavimo principas – Įsisteigimo laisvė – Laisvas kapitalo judėjimas“
Byloje C‑222/04
dėl Corte suprema di cassazione (Italija) 2004 m. kovo 23 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2004 m. gegužės 28 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Ministero dell’Economia e delle Finanze
prieš
Cassa di Risparmio di Firenze SpA,
Fondazione Cassa di Risparmio di San Miniato,
Cassa di Risparmio di San Miniato SpA,
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai C. Gulmann (pranešėjas), R. Schintgen, R. Silva de Lapuerta ir G. Arestis,
generalinis advokatas F. G. Jacobs,
posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2005 m. liepos 7 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Cassa di Risparmio di Firenze SpA, atstovaujamos advokatų P. Russo ir G. Morbidelli,
– Fondazione Cassa di Risparmio di San Miniato ir Cassa di Risparmio di San Miniato SpA, atstovaujamų advokatų A. Rossi ir G. Roberti,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato P. Gentili,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos R. Lyal ir V. Di Bucci,
susipažinęs su 2005 m. spalio 27 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra pateiktas dėl EB 12, 43 ir paskesnių, EB 56 ir paskesnių bei EB 87 ir 88 straipsnių išaiškinimo ir dėl 2002 m. rugpjūčio 22 d. Komisijos sprendimo 2003/146/EB dėl mokestinių priemonių, kurių Italijos Respublika ėmėsi bankų akcijas valdančių fondų atžvilgiu (OL L 55, 2003, p. 56).
2 Šis prašymas buvo pateiktas sprendžiant ginčą tarp Cassa di Risparmio di Firenze SpA (toliau – Cassa di Risparmio di Firenze), Fondazione Cassa di Risparmio di San Miniato ir Cassa di Risparmio di San Miniato SpA (toliau – Cassa di Risparmio di San Miniato), įsteigtų Italijoje, ir Ministero dell’Economia e delle Finanze (Italijos Ūkio ir finansų ministerijos) dėl FondazioneCassa di Risparmio di San Miniato prašymo atleisti ją nuo prie šaltinio išskaitomo avanso už mokesčius nuo dividendų už 1998 finansinius metus.
I – Nacionalinė teisė
3 Pagal 1962 m. gruodžio 29 d. Įstatymo Nr. 1745, nustatančio prie šaltinio išskaitomą avansą arba mokestį nuo bendrovių paskirstomų dividendų bei iš dalies keičiančio reikalavimą dėl vardinių akcijų privalomumo (GURI Nr. 5, 1963 m. sausio 7 d., p. 61), iš dalies pakeisto 1967 m. vasario 21 d. Įstatyminiu dekretu Nr. 22 dėl naujų su prie šaltinio išskaitomu avansu arba mokesčiu nuo bendrovių paskirstomų dividendų susijusių nuostatų (GURI Nr. 47, 1967 m. vasario 22 d., p. 1012), kuris 1967 m. balandžio 21 d. Įstatymu Nr. 209 buvo iš dalies pakeistas ir pertvarkytas į įstatymą (GURI Nr. 101, 1967 m. balandžio 22 d., p. 2099) (toliau – Įstatymas Nr. 1745/62), 1 straipsnį Italijoje akcinių bendrovių mokamiems dividendams taikomas prie šaltinio išskaitomas avansas už būsimus mokesčius.
4 Įstatymo Nr. 1745/62 10 straipsnyje numatoma, kad dividendai, išmokami bendrovių mokesčio nemokančioms žmonių arba turto organizacijoms, tiek, kiek joms netaikomas šis mokestis, taip pat subjektams, apmokestinamiems pagal jų balansą ir atleistiems nuo bendrovių mokesčio, apmokestinami ne šio įstatymo 1 straipsnyje numatytu prie šaltinio išskaitomu avansu už mokesčius, bet prie šaltinio išskaitomu 30 % mokesčiu.
5 Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsnyje nuo šio įstatymo 10 straipsnyje numatyto prie šaltinio išskaitomo avanso už mokesčius atleidžiami dividendai išmokami viešosios teisės reglamentuojamiems juridiniams asmenims ir nuo bendrovių mokesčio atleistiems fondams, kurių tikslas yra vien tik labdara, švietimas, mokslas, studijos ir moksliniai tyrimai.
6 1973 m. rugsėjo 29 d. Respublikos prezidento dekreto Nr. 601 dėl mokestinių lengvatų (GURI paprastasis priedas Nr. 268, 1973 m. spalio 16 d., p. 3, toliau – Dekretas Nr. 601/73) 6 straipsnyje numatoma, kad juridinių asmenų pelno mokestis sumažinamas per pusę socialinės pagalbos organizacijoms ir įstaigoms, savišalpos bendrovėms, ligoninėms, pagalbos ir labdaros įstaigoms, mokslo įstaigoms bei studijų ir eksperimentų nepelno įstaigoms, mokslo organizacijoms, akademijoms, istorinę, literatūrinę, mokslinę, eksperimentų ir tyrimų veiklą remiantiems fondams ir organizacijoms, taip pat organizacijoms, kurios siekia tik kultūrinių tikslų, bei organizacijoms, kurių veiklos tikslai įstatymu yra prilyginami labdaros ir mokslo įstaigų tikslams.
7 Italijos valstybinių bankų sistemos privatizacija buvo pradėta 1990 m. liepos 30 d. Įstatymu Nr. 218, įtvirtinančiu nuostatas dėl valstybinių kredito įstaigų reorganizavimo ir sustiprinimo turtinėmis subsidijomis (GURI Nr. 182, 1990 m. rugpjūčio 6 d., p. 8, toliau – Įstatymas Nr. 218/90), ir 1990 m. rugpjūčio 6 d. Įstatyminiu dekretu Nr. 356, numatančiu bankų grupės reorganizavimą ir reguliavimą (GURI paprastasis priedas Nr. 282, 1990 m. gruodžio 3 d., p. 5, toliau – Dekretas Nr. 356/90).
8 Dekreto Nr. 356/90 1 straipsnyje pirmiausia numatoma galimybė valstybiniams bankams, įskaitant ir taupomąsias kasas, vykdomą banko veiklą perduoti jų sąskaita įsteigtoms akcinėms bendrovėms. Perleidžiančioji organizacija, praktikoje vadinama „banko akcijas valdančiu fondu“ (toliau – banko akcijas valdantis fondas), tapo vienintele banko veiklą, kurią anksčiau vykdė valstybinis bankas, vykdančios bendrovės (toliau – banko veiklą vykdanti bendrovė) akcijų savininke.
9 To paties dekreto 11 straipsnyje numatoma, kad banko akcijas valdančių fondų veiklą reguliuoja šis dekretas ir jų įstatai, jie turi visišką teisinį veiksnumą pagal viešąją ir privatinę teisę ir jiems taikomos teisės nuostatos dėl jų administracijos ir kontrolės organų paskyrimo.
10 12 straipsnyje patikslinama, kad banko akcijas valdantys fondai, turintys lėšų teikti dotacijas su jais nesusijusiems asmenims, turėtų siekti bendrą interesą atitinkančių ir socialiai naudingų tikslų, pirmiausia mokslinių tyrimų, švietimo, meno ir sveikatos sektoriuose, bet galima išsaugoti pirminius pagalbos tikslus – pagalbą socialiai nepalankioje padėtyje esančioms grupėms.
11 Tame pačiame straipsnyje, be kita ko, nurodoma, kad:
– banko akcijas valdantys fondai gali vykdyti jų tikslams pasiekti būtinus ar tinkamus finansinius, komercinius, nekilnojamojo ir kilnojamojo turto sandorius,
– jie valdo savo turimas akcijas banke tol, kol jos jiems priklauso,
– jie patys tiesiogiai negali vykdyti bankų veiklos arba turėti kontrolę suteikiančių akcijų kitose bankų ar finansų bendrovėse,
– tačiau jie gali įsigyti ir perleisti smulkius kitų bankų ar finansų bendrovių akcijų kiekius,
– pereinamuoju laikotarpiu veiklos tęstinumas tarp banko akcijas valdančio fondo ir banko užtikrinamas numatant, kad banko akcijas valdančio fondo valdymo komiteto arba jį atitinkančio organo atstovai būtų paskiriami į banko valdybą, o fondo kontrolę vykdančio organo nariai – į banko stebėtojų tarybą,
– banko akcijas valdantys fondai nustatytą dalį pajamų iš bankų akcijų turi skirti į rezervą, skirtą pasirašyti didinant bendrovės įstatinį kapitalą naujai išleidžiamas banko akcijas,
– šiame rezerve esančias lėšas galima investuoti į bendrovių, kurių dalį valdo banko akcijas valdantys fondai, akcijas arba valstybės išleistus ar garantuojamus instrumentus,
– banko akcijas valdantys fondai, neviršydami nustatytų sumų, gali skolintis iš bankų arba gauti jų garantijas.
12 Dekreto Nr. 356/90 13 straipsnyje nustatyta, kad:
– viešas bankų akcijų pardavimas turi būti vykdomas paskelbiant viešą pasiūlymą įsigyti akcijų,
– kotiruojamos akcijos gali būti nevaržomai parduodamos akcijų rinkoje, tačiau neviršijant bendros vieno procento banko kapitalo dydžio ribos,
– kitiems sandoriams reikia Finansų ministro leidimo,
– jei dėl perleidimo ar dėl kokio kito sandorio banko akcijas valdantis fondas prarastų, nors ir labai trumpam laikui, daugumos balso teisę eiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančių akcijų kontrolę, tai toks sandoris turi būti patvirtintas Finansų ministro dekretu,
– kontrolę suteikiantį akcijų paketą perleidęs banko akcijas valdantis fondas, gavęs Finansų ministro dekretu suteiktą sutikimą, gali įsigyti kito banko kontrolinį akcijų paketą.
13 Dekreto Nr. 356/90 14 straipsnyje nurodoma, kad banko akcijas valdančių fondų priežiūrą vykdo Finansų ministerija, jai pateikiami biudžetų projektai ir metiniai balansai.
14 Tame pačiame straipsnyje numatoma:
– banko akcijas valdantys fondai taip pat privalo Finansų ministerijai ir Italijos bankui pateikti prašomą informaciją, taip pat ir periodinę,
– Finansų ministerija gali nuspręsti surengti patikrinimus.
15 1994 m. gegužės 31 d. Įstatyminio dekreto Nr. 332, nustatančio priemones, skirtas pagreitinti valstybės ir viešųjų subjektų turimų akcijų akcinėse bendrovėse perleidimą (GURI Nr. 126, 1994 m. birželio 1 d., p. 38), 1994 m. liepos 30 d. Įstatymu Nr. 474 (GURI Nr. 177, 1994 m. liepos 30 d., p. 5) pakeisto ir pertvarkyto į įstatymą, 1 straipsnio 7a dalis panaikino tas šio sprendimo 12 punkte minėtas Dekreto Nr. 356/90 13 straipsnio nuostatas, kuriose buvo keliamas reikalavimas, kad banko akcijas valdantis fondas gautų Finansų ministro leidimą visiems sandoriams, dėl kurių banko akcijas valdantis fondas praranda banko kontrolę arba įgyja kito banko kontrolinį akcijų paketą.
16 Įstatymu Nr. 218/90 ir Dekretu Nr. 356/90 nustatyta tvarka buvo pakeista 1998 m. gruodžio 23 d. Įstatymu Nr. 461 dėl kompetencijos suteikimo vyriausybei reorganizuoti 1990 m. lapkričio 20 d. Įstatyminio dekreto Nr. 356 11 straipsnio 1 dalyje nurodytų įstaigų veiklą reglamentuojančius civilinės ir mokesčių teisės aktus bei banko restruktūrizavimo operacijoms taikomą apmokestinimo tvarką (GURI Nr. 4, 1999 m. sausio 7 d., p. 4, toliau – Įstatymas Nr. 461/98) ir 1999 m. gegužės 17 d. Įstatyminiu dekretu Nr. 153 dėl 1990 m. lapkričio 20 d. Įstatyminio dekreto Nr. 356 11 straipsnio 1 dalyje nurodytų įstaigų veiklą reglamentuojančių civilinės ir mokesčių teisės aktų bei banko restruktūrizavimo operacijoms taikomos apmokestinimo tvarkos pagal 1998 m. gruodžio 23 d. Įstatymo Nr. 461 1 straipsnį (GURI Nr. 125, 1999 m. gegužės 31 d., p. 4, toliau – Dekretas Nr. 153/99).
17 Dekreto Nr. 153/99 30 straipsnis, be kita ko, panaikino Dekreto Nr. 356/90 11, 12, 13 ir 14 straipsnius.
18 Dekreto Nr. 153/99 1 straipsnyje pakartojama praktikoje nusistovėjusi taisyklė, kad „fondu“ laikytina organizacija, kuri Dekreto Nr. 356/90 prasme turi savo įnašą banko veiklą vykdančioje įmonėje.
19 Dekreto Nr. 153/99 2 straipsnio 1 dalyje numatoma, kad:
– banko akcijas valdantys fondai yra privatūs pelno nesiekiantys juridiniai asmenys, autonomiškai veikiantys pagal įstatus ir visiškai savarankiškai valdomi,
– jie pagal atitinkamas savo įstatų nuostatas siekia tik socialiai naudingų ir ekonominę plėtrą skatinančių tikslų.
20 3 straipsnyje nurodoma:
– banko akcijas valdantys fondai savo tikslų siekia pagal jiems taikomas taisykles, atsižvelgiant į 2 straipsnyje nurodytą jų teisinį pobūdį,
– jie veikia laikydamiesi pelningo valdymo principo,
– jie gali kontroliuoti tik atitinkamuose sektoriuose veikla užsiimančias įmones, kurios tiesiogiai atlieka jų įstatuose numatytą veiklą,
– jie negali vykdyti banko funkcijų,
– jie negali jokiais būdais finansuoti, pervesti pinigų ar teikti tiesioginių arba netiesioginių subsidijų pelno siekiančioms organizacijoms ar įmonėms, nepaisant jų pobūdžio, išskyrus paslaugas teikiančias įmones ir socialinius kooperatyvus.
21 Pagal Dekreto Nr. 153/99 1 straipsnio pradinę redakciją „atitinkamus sektorius“ reikėjo išsirinkti iš šių: moksliniai tyrimai, mokymas, menas, kultūros turto ir veiklos išsaugojimas ir restauravimas bei gamtos, išteklių apsauga, sveikata ir pagalba socialiai nepalankioje padėtyje esančioms grupėms.
22 Po 2001 m. gruodžio 28 d. Įstatymu Nr. 448 dėl valstybės metinio ir daugiamečio biudžeto priėmimo nuostatų nustatymo (2002 m. finansų įstatymas) (GURI Nr. 301 paprastasis priedas, 2001 m. gruodžio 29 d., p. 1, toliau – Įstatymas Nr. 448/01) priimtų šios nuostatos pakeitimų, nustatančių atitinkamus sektorius, reikėjo pasirinkti iš šių sektorių: šeima ir šeiminės vertybės; švietimas ir jaunimo lavinimas; švietimas, mokymas ir ugdymas, įskaitant ir spaudinių pirkimą mokykloms, savanoriška veikla, filantropija ir labdara; religija ir dvasinis ugdymas; pagalba senyvo amžiaus žmonėms; pilietinės teisės; nusikaltimų prevencija ir visuomenės saugumas; maisto sauga ir į kokybę orientuotas žemės ūkis, vietos bendruomenių plėtra ir mažas pajamas turintiems žmonėms skirto būsto statymas vietos bendruomenėse; vartotojų apsauga; civilinė sauga; visuomenės sveikata, prevencinė ir gydomoji medicina; sporto veikla; toksikomanijos, psichikos patologijų ir sutrikimų prevencija bei gydymas; moksliniai ir technologiniai tyrimai; aplinkos apsauga ir jos kokybės gerinimas; menas, kultūros renginiai ir objektai.
23 Dekreto Nr. 153/99 4 straipsnio 3 dalies pradinėje redakcijoje buvo numatyta, kad fondo administracijos organo nariai negali eiti banko veikla besiverčiančios bendrovės valdybos nario pareigų.
24 Ta pati nuostata, po pakeitimo 2003 m. gruodžio 24 d. Įstatymu Nr. 350 dėl valstybės metinio ir daugiamečio biudžeto priėmimo nuostatų nustatymo (2004 m. finansų įstatymas) (GURI Nr. 299 paprastasis priedas, 2003 m. gruodžio 27 d., p. 1), numato:
– administracines, vadovavimo ar kontrolės pareigas banko akcijas valdančiame fonde užimantys asmenys negali eiti administracinių, vadovavimo ar kontrolės pareigų banko veikla besiverčiančiose bendrovėse, jas kontroliuojančiose ar turinčiose jose akcijų bendrovėse,
– strateginio planavimo funkcijas banko akcijas valdančiame fonde atliekantys asmenys negali dirbti banko veikla besiverčiančios bendrovės administracijoje, valdymo bei kontrolės organuose.
25 Dekreto Nr. 153/99 5 straipsnio 1 dalies pradinėje redakcijoje buvo numatyta, kad banko akcijas valdančio fondo turtas turi būti naudojamas tik jo įstatuose numatytiems tikslams siekti ir kad valdydami savo turtą tokie fondai turi valdyti riziką laikydamasi ją ribojančių reikalavimų, kad išsaugotų jiems patikėtą turtą ir gautų pakankamą pelną. Įstatymo Nr. 448/01 11 straipsnis šią nuostatą patikslino nurodydamas, kad valdymas turi atitikti banko akcijas valdančių fondų kaip pelno nesiekiančių organizacijų, besivadovaujančių skaidrumo ir moralės principais, pobūdį.
26 Dekreto Nr. 153/99 6 straipsnio 1 dalyje numatoma, kad banko akcijas valdantys fondai gali turėti kontrolinius akcijų paketus tik tose organizacijose ir bendrovėse, kurių vienintelis tikslas yra paslaugas teikiančių įmonių valdymas.
27 Dėl dalyvavimo banko veikla besiverčiančių bendrovių akciniame kapitale 25 straipsnio 1 ir 2 dalių pradinėje redakcijoje buvo numatyta, kad:
– šių bendrovių kontrolinius akcijų paketus galima turėti ketverius metus nuo dekreto įsigaliojimo dienos, o vėliau jie turi būti perleisti,
– jų neperleidus per šį terminą akcijų paketą galima turėti papildomą laikotarpį, kuris neturi viršyti dvejų metų,
– banko veikla neužsiimančių bendrovių kontroliniai akcijų paketai, išskyrus banko akcijas valdančių fondų turimus paslaugas teikiančių įmonių paketus, turi būti perleisti per Priežiūros tarnybos nustatytą laikotarpį, atsižvelgiant į pareigą išsaugoti turto vertę ir visais atvejais ne ilgiau nei per nustatytąjį ketverių metų terminą.
28 Šios nuostatos, iš dalies pakeistos Įstatymo Nr. 448/01 11 straipsniu ir 2003 m. birželio 24 d. Įstatyminio dekreto Nr. 143 (GURI Nr. 144, 2003 m. birželio 24 d.), pakeisto ir pertvarkyto į įstatymą 2003 m. rugpjūčio 1 d. Įstatymu Nr. 212 (GURI paprastasis priedas Nr. 185, 2003 m. rugpjūčio 11 d., toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 143/03), 4 straipsniu, nustato:
– maksimalus ketverių metų kontrolinių akcijų paketų turėjimo terminas buvo pakeistas galutine data, iki kurios jie turėtų būti perleisti – 2005 m. gruodžio 31 diena,
– galimybę banko veikla besiverčiančių bendrovių akcijas perduoti konkurso būdu išrinktai valdymo bendrovei, kuri būtų įpareigota šias akcijas valdyti savo pačios vardu, vadovaudamasi profesionalumo ir nepriklausomumo kriterijais, o banko akcijas valdantiems fondams paliekama galimybė duoti nurodymus dėl neeilinių akcininkų susirinkimų, ir šių akcijų perleidimas turėtų įvykti per trejus metus, skaičiuojamus nuo 2005 m. gruodžio 31 dienos,
– Ekonomikos ir finansų ministras bei Italijos bankas vykdo bankų ir kredito sritį reglamentuojančiais aktais jiems suteiktus įgaliojimus,
– banko veikla neužsiimančių bendrovių kontroliniai akcijų paketai, išskyrus banko akcijas valdančių fondų turimus paslaugas teikiančių įmonių paketus, turėtų būti perleisti per Priežiūros tarnybos nustatytą laikotarpį, atsižvelgiant į pareigą išsaugoti turto vertę ir visais atvejais vėliausiai iki 2005 m. gruodžio 31 dienos.
29 Dekreto Nr. 153/99 25 straipsnio 3 dalies pradinėje, Įstatymu Nr. 448/01 nepakeistoje redakcijoje numatoma, kad jei banko akcijas valdantys fondai pasibaigus nustatytiems terminams tebeturi kontrolinių akcijų paketų, Priežiūros tarnyba imasi veiksmų perleisti jų dalį, kad neliktų kontroliuojančių akcijų paketų.
30 Dėl mokesčių Dekreto Nr. 153/99 12 straipsnio 1 dalyje numatoma, kad banko akcijas valdantys fondai, kurių įstatai buvo pakeisti pagal šio dekreto nuostatas, yra laikomi nekomerciniais subjektais, net jei jie siekia savo įstatuose nustatytų tikslų per paslaugas teikiančias įmones.
31 Prašymo dėl prejudicinio sprendimo priėmimo metu 12 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta:
– Dekreto Nr. 601/73 6 straipsnyje numatyta tvarka taikoma banko akcijas valdantiems fondams, kurie savo įstatus pakeitė pagal Dekreto Nr. 153/99 reikalavimus ir veikė atitinkamuose sektoriuose,
– ta pati tvarka iki nuostatų, skirtų pritaikyti įstatus prie Dekreto Nr. 153/99 reikalavimų, priėmimo buvo taikoma komercinio subjekto statuso neturintiems banko akcijas valdantiems fondams, kurie siekė iš esmės viešųjų ir socialinių tikslų Dekreto Nr. 356/90 su vėlesniais pakeitimais 12 straipsnyje nurodytose srityse.
32 Įstatyminiu dekretu Nr. 143/03 iš dalies pakeisto Dekreto Nr. 153/99 12 straipsnio 3 dalyje numatoma, kad banko akcijas valdantys fondai praranda savo nekomercinio subjekto statusą ir nustoja naudotis mokestinėmis lengvatomis, jei po 2005 m. gruodžio 31 d. jie vis dar turi banko veikla besiverčiančių bendrovių kontrolinių akcijų paketų.
II – Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
33 FondazioneCassa di Risparmio di San Miniato, vadovaudamasi Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsniu, paprašė Italijos mokesčių institucijų ją atleisti nuo prie šaltinio išskaitomo avanso už mokesčius nuo dividendų, kuriuos ji gavo už 1998 finansinius metus už Cassa di Risparmio di San Miniato ir bendrovės Casse Toscane SpA, kurios teises perėmė Cassa di Risparmio di Firenze, turimas akcijas.
34 Šis jos prašymas buvo atmestas nurodant, kad banko akcijas valdančio fondo veikla valdant jo turimas banko veikla besiverčiančių bendrovių akcijas turėtų būti laikoma komercine veikla, neatitinkančia Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsnyje numatytų atleidimo nuo mokesčio sąlygų.
35 FondazioneCassa di Risparmio di San Miniato, Cassa di Risparmio di Firenze ir Cassa di Risparmio di San Miniato šį sprendimą ginčijo Commissione tributaria provinciale di Firenze.
36 Jų ieškinys buvo atmestas.
37 Trys ieškovės Commissione tributaria provinciale di Firenze sprendimą užginčijo Commissione tributaria regionale di Firenze, kuri patenkino jų ieškinį.
38 Prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas Commissione tributaria regionale di Firenze nusprendė, kad Fondazione Cassa di Risparmio di San Miniato dėl jos nustatytose srityse siekiamų viešojo intereso ar socialinių tikslų turi teisę į pusės juridinių asmenų pelno mokesčio dydžio lengvatą pagal Dekreto Nr. 601/73 6 straipsnį ir kad kartu šia mokestine nuolaida ji turėtų būti atleista nuo prie šaltinio išskaitomo avanso už mokesčius pagal Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsnį, neatsižvelgiant į tą aplinkybę, kad banko akcijas valdantis fondas gali imtis ir nepagrindinės įmonės ūkinės veiklos.
39 Prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo teigimu, Commissione tributaria regionale di Firenze, spręsdama šį klausimą, vadovavosi nauja, Įstatyme Nr. 461/98 ir Dekrete Nr. 153/99 nustatyta tvarka, aiškiai numatančia, kad banko akcijas valdantiems fondams taikomos čia nagrinėjamos mokestinės lengvatos.
40 Jos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta, kad ekonominė įmonės veikla buvo svarbesnė už socialinius tikslus.
41 Ekonomikos ir finansų ministerija dėl šio sprendimo padavė kasacinį ieškinį.
42 Jame pirmiausia nurodoma, kad buvo pažeistas Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsnis ir Dekreto Nr. 601/73 6 straipsnis bei Italijos civilinio kodekso 14 preliminari nuostata, pagal kurią iš bendrųjų taisyklių išimtį nustatantys įstatymai taikomi tik tomis aplinkybėmis, kurioms jie yra priimti.
43 Sprendime dėl prejudicinio sprendimo Corte suprema di cassazione pastebi, kad sprendžiant pagrindinę bylą pagal nacionalinę teisę reikia atsižvelgti į tai, ar banko akcijas valdantiems fondams taikoma mokestinė tvarka nepažeidžia Bendrijos teisės, ypač EB 12, 43 ir paskesnių, EB 56 ir paskesnių bei EB 87 ir 88 straipsnių. Jis pabrėžia, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinės valdžios institucijos privalo, esant reikalui ir savo iniciatyva, taikyti Bendrijos teisės taisykles, ir, jei būtina, netaikyti joms prieštaraujančių nacionalinės teisės taisyklių.
44 Dėl EB 87 ir 88 straipsnių ji nurodo, kad jei pagrindinėje byloje aptariamos mokestinės priemonės turėtų būti vertinamos kaip valstybės pagalba tam tikroms įmonėms ar produkcijai, jų nebūtų galima taikyti be išankstinio Komisijos sprendimo dėl jų neprieštaravimo Bendrajai rinkai. Iki jai priimant tokį sprendimą nacionaliniai teismai pagal tiesiogiai veikiančią EB 88 straipsnio 3 dalį turėtų atsisakyti juos taikyti.
45 Šiuo klausimu nacionalinis teismas konstatuoja, kad Sprendime 2003/146 buvo ištirta Dekreto Nr. 153/99 12 straipsnio 2 dalyje numatytų priemonių atitiktis EB 87 ir 88 straipsniams.
46 Šiuo sprendimu nuspręsta, kad nagrinėjamos priemonės, taikomos tiesiogiai to dekreto 1 straipsnyje, iš dalies pakeistame Įstatymu Nr. 448/01, nurodytos veiklos nevykdančių banko akcijas valdančių fondų atžvilgiu, nėra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme dėl to, kad ji nėra skirta „įmonėms“ šios nuostatos prasme.
47 Prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas patikslina, kad yra skirtingų vertinimų dėl to, ar banko akcijas valdantys fondai yra komerciniai subjektai.
48 Italijos mokesčių institucijos nuosekliai teigė, kad banko akcijas valdantys fondai yra komercinio pobūdžio ir dėl to jiems taikomas įprastinis mokestinis režimas.
49 Italijos vyriausybė procedūros, pasibaigusios Sprendimo 2003/146 priėmimu, metu teigė, kad banko akcijas valdančių fondų negalima laikyti „įmonėmis“ konkurencijos teisės taisyklių prasme.
50 Net ir pats prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas buvo priėmęs vienas kitam prieštaraujančių sprendimų. Kai kuriuose sprendimuose buvo pripažįstama, kad banko akcijas valdantys fondai nėra komerciniai subjektai dėl to, kad banko veikla užsiimančių įmonių, ir taip pat banko veikla neužsiimančių įmonių akcijų valdymas tebuvo priemonė, kurią būtina taikyti siekiant gauti lėšų, būtinų vykdyti šios organizacijos socialinius ir kultūrinius tikslus. Kituose sprendimuose, priešingai, buvo teigiama, kad socialinės ir kultūrinės veiklos nepakanka tam, kad galima būtų pateisinti mokestinių nuolaidų režimą, nes šios organizacijos bankų ir kitose rinkose galėjo veikti konkuruodamos su kitomis įmonėmis.
51 Prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas pažymi, kad Dekreto Nr. 153/99 12 straipsnio 2 dalyje Dekreto Nr. 601/73 6 straipsnyje numatytos tvarkos taikymas aiškiai išplečiamas komercinio pobūdžio neturintiems banko akcijas valdantiems fondams, suderinusiems savo įstatus su Dekreto Nr. 153/99 reikalavimais ir siekiantiems iš esmės viešojo intereso bei socialinių tikslų.
52 Ji priduria, kad pagal tam tikrą nacionalinę teismų praktiką Dekreto Nr. 153/99 12 straipsnio 12 dalis yra aiškinamojo pobūdžio, todėl aptariamas mokestinis režimas taikomas ir prieš Dekreto Nr. 153/99 įsigaliojimą buvusiems finansiniams metams.
53 Ji mano, kad reikia išnagrinėti Sprendimo 2003/146 teisėtumą. Jei pasirodytų, kad banko akcijas valdantys fondai iš esmės yra įmonės, pastarasis sprendimas būtų negaliojantis.
54 Anot prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo, tai, kad dėl teisinės pareigos specialia teisės norma tam tikslui sukurtiems subjektams tuo pat metu perduodama nuosavybės teisė į nemažą dalį banko veikla besiverčiančių įmonių ir tokia situacija išsaugojama ilgą laiką, ir taip pat tai, kad pajamos, gautos iš tokių akcijų pardavimo ir naudojamos įsigyti bei kontroliuoti dideles akcijų dalis kitose įmonėse, skiriamos daugeliui tikslų, tarp kurių yra ir ekonominis sistemos vystymasis, sudaro sąlygas ūkinei veiklai, susijusiai su produkto tyrimais, net jei tokio produkto ir negalima platinti, o jis pats pirmiausia skirtinas nepelno tikslams.
55 Prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas nurodo, kad 1995–1996 finansinių metų pabaigoje banko akcijas valdantiems fondams priklausančio turto vertė siekė 50 000 milijardų ITL o 2002 m. gruodžio 31 d. jų aktyvai siekė 37 milijardus eurų, neskaitant pridėtinės vertės iš turimų akcijų, kurios įprastai pateikiamos jų senąja verte.
56 Prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas pabrėžia, kad tai, jog banko akcijas valdantys fondai vykdo pelno nesiekiančią veiklą, negali paslėpti sistemą apibūdinančių faktų, t. y., kad banko akcijas valdančių fondų struktūrinė ir funkcinė paskirtis yra prisiimti daugelio banko veikla besiverčiančių įmonių nuosavybę ir valdymą imantis tam reikalingų priemonių, įskaitant ir jas valdančių asmenų paskyrimą bei atšaukimą.
57 Nėra pagrindo manyti, kad šiai funkcijai konkurencijos teisės normos netaikomos. Ši funkcija yra esminė viešosios bankų sistemos, kuri, vadovaujantis Bendrijos teisės principais, yra ekonominė veikla, detalė. Tai neabejotinai yra faktorius, kuris gali iškraipyti rinką ir prekybą tarp valstybių narių, juolab kad banko akcijas valdantys fondai taip pat gali įsigyti kitų bendrovių, įskaitant ir bankus, akcijų.
58 Todėl banko akcijas valdantys fondai teisiškai ir ekonomiškai yra susiję su viešąja bankų sistema taip, kad jų negalima laikyti nesusijusiais su svarstoma rinka.
59 Prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas, be kita ko, klausia, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama apmokestinimo tvarka nepažeidžia EB 12 straipsnyje įtvirtinto nediskriminavimo principo ir tuo pat metu įsisteigimo bei laisvo kapitalo judėjimo laisvių, atitinkamai įtvirtintų EB 43 ir 56 straipsniuose.
60 Tokiomis aplinkybėmis Corte suprema di cassazione nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar manytina, kad grupei teisės subjektų (vadinamų banko akcijas valdančiais fondais), įsteigtų pagal Įstatymą (Nr. 218/90) ir (Dekretą Nr. 356/90), atsižvelgiant ir į vėliau padarytus pakeitimus, tam, kad jiems būtų suteikti bankų veikla besiverčiančių bendrovių, užimančių nemažą rinkos dalį, kontroliuojantys akcijų paketai ir patikėtas jų valdymas, ir gaunančių kontroliuojančių bendrovių pelno dalį, yra taikomos Bendrijos konkurencijos teisės normos ir tuomet, kai jie siekia socialinių tikslų? Kalbant apie (Dekreto Nr. 153/99) nuostatas, ar tokioms organizacijoms numatyta galimybė iš šių akcijų pardavimo gautas pajamas panaudoti įsigyjant didelius kitų įmonių, ypač bankų, įskaitant ir neužsiimančius bankų veikla, akcijų paketus, siekiant įvairių tikslų, tarp jų ekonominio sistemos vystymosi, taip pat yra įmonės veiklos vykdymas, kuriam taikoma Bendrijos konkurencijos teisė?
2. Ar iš to išplaukia, kad tokioms organizacijoms, kokias reglamentuoja (Įstatymas Nr. 218/90) ir (Dekretas Nr. 356/90), įskaitant ir vėliau įsigaliojusius pakeitimus bei priimtuosius įgyvendinant (Įstatymu Nr. 461/98) ir (Dekretu Nr. 153/99) patvirtintą reformą, dėl joms palankios mokestinės tvarkos taikomos valstybės pagalbą reglamentuojančios Bendrijos teisės nuostatos (EB 87 ir 88 straipsniai)?
3. Jei į ankstesnį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar tokia tiesioginio gaunamų dividendų mokesčio lengvata, kokia nagrinėjama šioje byloje, yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio prasme?
4. Jei į tą patį (antrąjį) klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar (Sprendimas 2003/146), kuriuo pripažįstama, kad su bankais susijusiems fondams netaikomos valstybės pagalbą reglamentuojančios teisės normos, yra galiojantis, įvertinant jo teisėtumą ir netinkamą ir (arba) nepakankamą motyvavimą?
5. Neatsižvelgiant į tai, ar taikomos valstybės pagalbą reglamentuojančios teisės normos, ar tai, kad mokestinės lengvatos taikomos vien tik tos valstybės fondų kontroliuojamų bankų, pačių fondų pelno arba įmonių, kurios buvo įsigytos už lėšas, gautas pardavus tokias akcijas, pelno paskirstymui, nediskriminuoja visų kitų rinkoje dalyvaujančių įmonių, neturinčių tokios akcininkų struktūros, ir tuo pat metu nepažeidžia įsisteigimo laisvės bei laisvo kapitalo judėjimo principų, įtvirtintų EB 12, 43 ir paskesniuose, EB 56 ir paskesniuose straipsniuose?“
III – Dėl prejudicinių klausimų
A – Dėl klausimų priimtinumo
1. Dėl pirmojo, antrojo ir trečiojo klausimų priimtinumo
a) Teisingumo Teismui pateiktos pastabos
61 Atsakovai pagrindinėje byloje teigia, kad pirmieji trys klausimai yra nepriimtini dėl šių motyvų:
– priešingai, nei teigia prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas, Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsnyje numatytas atleidimas nuo mokesčių tėra atleidimas nuo prie šaltinio išskaitomo avanso už mokesčius, bet ne nuo paties mokesčio,
– užduoti klausimai yra aktualūs tik tos valstybės mastu; jais siekiama paprasčiausiai nustatyti, ar atsižvelgiant į Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsnyje numatytas taisykles banko akcijas valdantys fondai turi teisę pasinaudoti šioje nuostatoje numatyta lengvata.
62 Italijos vyriausybė ir Komisija neginčija pirmų trijų klausimų priimtinumo.
b) Teisingumo Teismo vertinimas
63 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Teisingumo Teismas neturi kompetencijos pagal EB 234 straipsnį priimti prejudicinių sprendimų dėl vidaus teisės taisyklių aiškinimo (1964 m. kovo 19 d. Sprendimas Unger, 75/63, Rink. p. 347, 365 ir 1996 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Allain, C‑341/94, Rink. p. I‑4631, 11 punktas). Teisingumo Teismo kompetencija apsiriboja tik Bendrijos teisės nuostatų nagrinėjimu (1995 m. gruodžio 21 d. Nutarties Max Mara, C‑307/95, Rink. p. I‑5083, 5 punktas). Spręsti dėl nacionalinės teisės normų prasmės ir jų taikymo yra nacionalinio teismo kompetencija (1995 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Cámara de Comercio, Industria y Navegación de Ceuta, C‑45/94, Rink. p. I‑4385, 26 punktas).
64 Pagrindinėje byloje prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas turi nuspręsti, ar Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsnyje numatytas atleidimas nuo mokesčių yra atleidimas tik nuo prie šaltinio išskaitomo avanso už mokesčius, ar nuo paties mokesčio.
65 Jis taip pat turi įvertinti, ar banko akcijas valdantis fondas atsakovas turi teisę į tokį atleidimą nagrinėjamais mokestiniais metais, pagal kartu vertinamas Įstatymo Nr. 1745/92 10a straipsnio ir Dekreto Nr. 601/73 6 straipsnio nuostatas, ir taip pat, esant reikalui, taikant Dekreto Nr. 153/99 12 straipsnio 2 dalį atgaline data.
66 Teigiamai atsakius į šiuos klausimus prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas turėtų nuspręsti, ar atitinkama mokestinė lengvata yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Jei būtų nustatyta, kad taip yra iš tiesų, tuomet pagal EB 88 straipsnio 3 dalį tokia mokesčio lengvata negalėtų būti taikoma prieš tai neinformavus Komisijos.
67 Šis klausimas, kurį nacionaliniam teismui gali tekti spręsti, yra susijęs su Bendrijos teise.
68 Šiomis aplinkybėmis pirmieji trys klausimai tiek, kiek jie susiję su Bendrijos teise, yra priimtini.
2. Dėl ketvirtojo klausimo priimtinumo
a) Teisingumo Teismui pateiktos pastabos
69 Atsakovai pagrindinėje byloje teigia, kad ketvirtasis prejudicinis klausimas, susijęs su Sprendimo 2003/146 galiojimu, yra nepriimtinas, nes šis sprendimas Italijos Respublikai tapo galutinis, nes pastaroji, turėdama galimybę pareikšti ieškinį dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį, tokia galimybe nepasinaudojo (1994 m. kovo 9 d. Sprendimas TWD Textilwerke Deggendorf, C‑188/92, Rink. p. I‑833).
70 Italijos vyriausybė mano, kad ketvirtasis klausimas nėra svarbus, nes Sprendimas 2003/146 buvo priimtas atsižvelgiant į Dekretu Nr. 153/99 pakeistą banko akcijas valdantiems fondams taikomą tvarką.
71 Komisija taip pat mano, kad šis klausimas yra nepriimtinas, nes pagrindinėje byloje nagrinėjama 1998 m. buvusi situacija, o Sprendimas 2003/146 buvo priimtas dėl banko akcijas valdantiems fondams Dekretu Nr. 153/99 suteiktų lengvatų, kurios, be to, buvo kitokio pobūdžio nei numatytosios Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsnyje.
b) Teisingumo Teismo vertinimas
72 Klausimas dėl Sprendimo 2003/146 galiojimo buvo užduotas ne teisės subjekto, kuris anksčiau turėjo teisę paduoti ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo, bet ja nepasinaudojo per EB 230 straipsnyje numatytą terminą, prašymu.
73 Jį savo iniciatyva uždavė prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas.
74 Todėl darytina išvada, kad šio klausimo negalima pripažinti nepriimtino pagal iš minėto sprendimo TWD Textilwerke Deggendorf išplaukiančią teismo praktiką.
75 Tačiau primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Teisingumo Teismas gali nuspręsti neatsakyti į užduotą prejudicinį klausimą, susijusį su Bendrijos teisės akto galiojimo įvertinimu, jei yra akivaizdu, kad toks įvertinimas, kurio prašo nacionalinis teismas, neturi jokio ryšio su nagrinėjamos pagrindinės bylos faktais ir dalyku (2002 m. kovo 21 d. Sprendimo Cura Anlagen, C‑451/99, Rink. p. I‑3193, 16 punktas).
76 Sprendime 2003/146 buvo nagrinėjamas Dekreto Nr. 153/99 dėl pusės Dekreto Nr. 601/73 6 straipsnyje nustatyto mokesčio dydžio lengvatos suteikimo neprieštaravimas EB 87 ir paskesniems straipsniams.
77 Toks sumažinimas yra kitokia mokestinė lengvata nei Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsnyje numatytas atleidimas nuo prie šaltinio išskaitomo avanso.
78 Komisija Sprendimo 2003/146 61 punkte ir 1 straipsnyje daro išvadą, kad valstybės pagalba nelaikoma priemonė, numatyta Dekreto Nr. 153/99 12 straipsnio 2 dalyje banko akcijas valdantiems fondams, kurie tiesiogiai nevykdo veiklos, nurodytos šio dekreto 1 straipsnyje, su pakeitimais, padarytais Įstatymu Nr. 448/01 (žr. šio sprendimo 22 punktą).
79 Prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas turės nuspręsti, ar pagrindinėje byloje, kurioje nagrinėjami faktai įvyko 1998 finansiniais metais, Dekreto Nr. 153/99 12 straipsnio 2 dalis pagal nacionalinę teisę turi įtakos taikant Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsnį (žr. šio sprendimo 65 punktą).
80 Jei atsakymas į šį klausimą būtų teigiamas, šis teismas turės įvertinti, ar byloje nagrinėjama mokesčių lengvata yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.
81 Jei atsakymas būtų neigiamas, jis vis tiek turėtų atlikti tokį įvertinimą, jei manytų, kad Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsnis, taikomas vien tik su Dekreto Nr. 601/73 6 straipsniu, suteikia naudos atsakovui pagrindinėje byloje.
82 Tačiau visais atvejais Sprendimas 2003/146 neturės įtakos šio teismo atliekamai analizei.
83 Iš tiesų Komisijos išvada, kad Dekreto Nr. 153/99 12 straipsnio 2 dalyje numatyta priemonė nėra laikoma valstybės pagalba, yra grindžiama konstatavimu, kad banko akcijas valdantys fondai nėra įmonės EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.
84 Komisija tai konstatavo atlikusi Įstatyme Nr. 461/98, Dekrete Nr. 153/99 ir Įstatyme Nr. 448/01 nustatytą naują banko akcijas valdantiems fondams taikomą tvarką, kuri įsigaliojo po 1998 finansinių metų.
85 Iš šio sprendimo 7–32 punktuose pateiktos nacionalinės teisės apžvalgos išplaukia, kad ši tvarka labai skiriasi nuo ankstesniosios ir, išskyrus Dekreto Nr. 153/99 12 straipsnio 2 dalį, niekur neteigiama, kad ji būtų taikoma atgaline data.
86 Teisiniu požiūriu Komisijos atliktas įvertinimas dėl to, ar banko akcijas valdančius fondus galima laikyti įmonėmis, buvo atliktas vertinant kitą tvarką, o ne galiojusiąją pagrindinėje byloje nagrinėjamais finansiniais metais.
87 Šiuo klausimu Komisija Sprendimo 2003/146 43 punkte kaip svarbias aplinkybes nurodo tai, kad:
– Dekrete Nr. 153/99 buvo nustatyti „konkretūs saugikliai“, susiję su banko akcijas valdančių fondų turima komercinių įmonių kontrole, aptarti to paties sprendimo 36–39 punktuose,
– Įstatymu Nr. 448/01 buvo aiškiau atskirti banko akcijas valdantys fondai ir finansų įstaigos ir tai išsklaidė sprendime pradėti procedūrą pareikštas abejones šiuo klausimu.
88 Kalbant apie faktus pažymėtina, kad Komisija, spręsdama klausimą, ar banko akcijas valdantys fondai patys tiesiogiai vykdė taikomose nuostatose numatytą veiklą, vadovavosi 2001 m. sausio 16 d. laiške Italijos vyriausybės pateiktu situacijos, susiklosčiusios po 1998 mokestinių metų, aprašymu.
89 Savo sprendimo 51 punkte ji pastebi, kad Italijos valdžios institucijos šiame laiške nurodo, jog „kol kas“ nė vienas iš banko akcijas valdančių fondų nepasinaudojo įstatymo numatyta galimybe tiesiogiai vykdyti veiklą viename iš šių sektorių, ir to paties sprendimo 54 punkte pažymi, kad dėl šios informacijos „ji pakeitė savo pradinę, sprendime pradėti procedūrą išdėstytą poziciją dėl fondų laikymo įmonėmis“.
90 Šiomis aplinkybėmis Komisijos banko akcijas valdančių fondų įvertinimas, atliktas atsižvelgiant į naują jiems taikomą tvarką, neturi įtakos jų kvalifikavimui, atsižvelgiant į jiems anksčiau galiojusią tvarką, o esant reikalui – ir į skirtingą faktinę padėtį.
91 Todėl akivaizdu, kad prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo klausimas, susijęs su Sprendimo 2003/146 galiojimu, nėra susijęs su pagrindinės bylos objektu ir, norint ją išspręsti, nėra būtina atsakyti į šį klausimą.
92 Todėl šis klausimas laikytinas nepriimtinu.
3. Dėl penktojo klausimo priimtinumo
a) Teisingumo Teismui pateiktos pastabos
93 Ieškovai pagrindinėje byloje teigia, kad penktasis klausimas dėl diskriminavimo ar įsisteigimo bei laisvo kapitalo judėjimo laisvių apribojimo yra nepriimtinas dėl neapibrėžtumo. Prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas nenurodo konkrečių teisės aktų, kurie trukdytų naudotis EB sutartyje garantuojamomis teisėmis. Be to, aiškiai nenurodoma, ar diskriminacija yra naudinga banko akcijas valdantiems fondams, ar banko veikla besiverčiančioms bendrovėms.
94 Italijos vyriausybė ir Komisija neginčija penktojo klausimo priimtinumo.
b) Teisingumo Teismo vertinimas
95 Priešingai, nei teigia atsakovai pagrindinėje byloje, prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas savo penktajame klausime aiškiai nurodo, kad:
– pagrindinėje byloje nagrinėjama mokestinė lengvata gali būti diskriminavimo ir įsisteigimo laisvės ar laisvo kapitalo judėjimo apribojimo priežastis,
– diskriminavimas ir apribojimai yra naudingi įmonėms, kuriose banko akcijas valdantys fondai turi akcijų, nepaisant to, ar šios įmonės verčiasi bankų, ar kita veikla.
96 Todėl penktasis klausimas yra priimtinas.
B – Dėl susijusių Bendrijos teisės nuostatų taikymo
97 Pirmuoju ir antruoju klausimais, kurie svarstytini kartu, ir, atsižvelgdamas į šio sprendimo 84–90 punktuose išdėstytus argumentus dėl Įstatymu Nr. 461/98, Dekretu Nr. 153/99 ir Įstatymu Nr. 448/01 nustatytos naujos banko akcijas valdančius fondus reglamentuojančios tvarkos svarbos, prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas iš esmės klausia, ar toks juridinis asmuo, koks aptariamas pagrindinėje byloje, atsižvelgiant į nagrinėjamu laikotarpiu taikytą tvarką, gali būti laikomas įmone EB 87 straipsnio 1 dalies prasme ir ar dėl tokio jo statuso tuo metu jam buvo taikomos Bendrijos teisės normos dėl valstybės pagalbos.
98 Trečiuoju klausimu, siekdamas nustatyti, ar valstybė ėmėsi priemonių nesvarstydama, ar joms turėtų būti taikoma EB 88 straipsnio 3 dalyje numatyta išankstinės kontrolės procedūra, nacionalinis teismas iš esmės klausia, ar toks atleidimas nuo prie šaltinio išskaitomo avanso už mokesčius nuo dividendų, koks yra svarstomas pagrindinėje byloje, gali būti laikomas valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.
99 Dėl penktojo klausimo primintina, kad EB 12 straipsnis, kuriame numatomas bendrasis principas, draudžiantis bet kokią diskriminaciją dėl priklausymo vienai ar kitai valstybei, savarankiškai taikomas tik tose Bendrijos teisės reglamentuojamose srityse, kurioms nėra numatytos atskiros diskriminavimą draudžiančios nuostatos (žr. pirmiausia 2001 m. kovo 8 d. Sprendimo Metallgesellschaft ir kt., C‑397/98 ir C‑410/98, Rink. p. I‑1727, 38 punktą). Nediskriminavimo principas įsisteigimo teisės ir laisvo kapitalo judėjimo srityse yra įtvirtintas atitinkamai EB 43 ir 56 straipsniuose. Todėl manytina, kad penktajame klausime daroma nuoroda būtent į šias dvi normas.
100 Šiuo klausimu prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tokia mokestinė lengvata kaip pagrindinėje byloje riboja įsisteigimo laisvę arba laisvą kapitalo judėjimą, numatytus EB 43 ir 56 straipsniuose, ir taip sudaro palankesnes sąlygas įmonėms, kurios verčiasi bankininkystės arba kitokia veikla ir kuriose banko akcijas valdantys fondai turi akcijų, palyginti su kitomis aptariamoje rinkoje veikiančiomis įmonėmis, kurių akcijų šie fondai neturi.
1. Dėl pirmojo ir antrojo klausimų, susijusių su „įmonės“ sąvoka EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.
a) Teisingumo Teismui pateiktos pastabos
101 Atsakovai pagrindinėje byloje teigia, kad banko akcijas valdantys fondai nėra „įmonės“ Bendrijos konkurencijos teisės prasme. Todėl jiems netaikoma valstybės pagalbą reglamentuojanti tvarka. Jie tik gauna dividendus, mokamus už jų turimas akcijas, lygiai taip pat, kaip bet kuris nekilnojamojo turto savininkas gauna nuomos mokestį pagal nuomos sutartį.
102 Italijos vyriausybė mano, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu laikotarpiu veikę fondai konkurencijos teisės prasme turėtų būti laikomi įmonėmis. Kontrolinių akcijų paketų bankų veikla besiverčiančiose bendrovėse turėjimas yra pakankamas banko akcijas valdančių fondų komercinio pobūdžio įrodymas, o šiems fondams taikoma tvarka atskleidžia jų esminius ir funkcinius ryšius su Italijos bankų sistema. Todėl banko akcijas valdantiems fondams turėtų būti taikomos Sutarties teisės normos dėl valstybės pagalbos.
103 Komisija teigia, kad banko akcijas valdančių fondų vykdoma turto turėjimo ir valdymo veikla nėra paslaugų rinkoje teikimas. Pagal teismo praktiką paprastas investuotojas, gaunantis dividendus ar palūkanas iš savo investuoto kapitalo, neteikia į rinką nei prekių, nei paslaugų. Taigi banko akcijas valdantys fondai nevykdė ūkinės veiklos. Todėl, jei jie nesikiša į kontroliuojamo banko veiklą, jų negalima laikyti įmonėmis.
104 Veikla, kurios metu fondai finansavo ne pelno siekiančias socialinėje sferoje veikiančias organizacijas, kurių veikla užsiima ir fondai, nėra vertintina kaip įmonės vykdoma veikla.
105 Dėl banko akcijas valdančių fondų viešiesiems ar socialiniams tikslams, kurių jie turi teisę siekti pagal Dekreto Nr. 356/90 12 straipsnį, būtinų ar tinkamų finansinių, komercinių, nekilnojamojo ir kilnojamojo turto sandorių pažymėtina, kad jie gali turėti įmonės vykdomos veiklos požymių, tiek, kiek jie sudarė tiesioginę pasiūlą prekių ar paslaugų rinkose.
106 Galiausiai organizacijos kaip banko akcijas valdantys fondai nėra įmonės EB 87 straipsnio prasme, jei jie, vykdydami veiklą, skirtą pasiekti viešojo intereso ir socialinių tikslų, tiesiogiai nesiūlė prekių ar paslaugų rinkoje.
b) Teisingumo Teismo atsakymas
107 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką konkurencijos teisėje įmonės sąvoka apima bet kokį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, nepaisant jo teisinio statuso ir finansavimo būdų (žr. pirmiausia 1991 m. balandžio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Höfner ir Elser, C‑41/90, Rink. p. I‑1979, 21 punktą ir 2004 m. kovo 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo AOK Bundesverband ir kt., C‑264/01, C‑306/01, C‑354/01 ir C‑355/01, Rink. p. I‑2493, 46 punktą).
108 Ūkine veikla laikoma bet kokia veikla, kurios metu konkrečioje rinkoje siūlomos prekės ar paslaugos (žr. pirmiausia 1998 m. birželio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑35/96, Rink. p. I‑3851, 36 punktą ir 2000 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Pavlov ir kt., C‑180/98–C‑184/98, Rink. p. I‑6451, 75 punktą).
109 Dažniausiai ūkine veikla užsiimama tiesiogiai rinkoje.
110 Tačiau tuo pat metu negalima paneigti galimybės, kad šiuo atveju tiesiogiai rinkoje veikiantis ūkio subjektas ir netiesiogiai – jį kontroliuojanti organizacija kartu sudaro ekonominį vienetą.
111 Šiuo klausimu pažymėtina, kad paprasto akcijų ar net ir jų kontrolinio paketo turėjimo, iš jo išplaukiančio naudojimosi akcininko arba dalyvio teisėmis ir, jei taikoma, dividendų kaip nuosavybės vaisių gavimo nepakanka tam, kad jas turintį subjektą galima būtų laikyti užsiimančiu ūkine veikla.
112 Tačiau, kai bendrovės kontrolinį akcijų paketą turintis subjektas efektyviai kontroliuoja šią bendrovę tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaudamas jos valdyme, jis turi būti laikomas dalyvaujančiu kontroliuojamos įmonės ūkinėje veikloje.
113 Todėl jis turi būti laikomas įmone EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.
114 Kitu atveju, paprasčiausio įmonės padalinimo į dvi skirtingas įmones, iš kurių viena tiesiogiai vykdytų ūkinę veiklą, o kita kontroliuotų pastarąją aktyviai ją valdydama, pakaktų, kad Bendrijos teisės normos dėl valstybės pagalbos netektų prasmės. Tokia situacija sukurtų sąlygas antrajai įmonei naudoti visas valstybės ar iš jos išteklių teikiamas dotacijas ir lengvatas arba jų dalį pirmosios įmonės naudai, nes tai būtų naudinga ir iš jų sudarytam ekonominiam vienetui.
115 Konstatuotina, kad per nagrinėjamą laikotarpį, atsižvelgiant į jo metu galiojusią tvarką, nustatytą Įstatymu Nr. 218/90 ir Dekretu Nr. 356/90, toks ūkio subjektas kaip banko akcijas valdantis fondas, kuris yra šalis pagrindinėje byloje, galėjo dalyvauti banko veikla besiverčiančios bendrovės valdyme.
116 Pagal šią tvarką:
– banko akcijas valdantis fondas, kuriam priklauso banko veikla besiverčiančios įmonės kapitalas, nors ir negali tiesiogiai vykdyti banko veiklos, turi užtikrinti savo paties ir kontroliuojamo banko „veiklos tęstinumą“,
– šiuo tikslu turi būti priimtos nuostatos, pagal kurias banko akcijas valdančio fondo valdymo komiteto arba jį atitinkančio organo atstovai būtų paskiriami į banko valdybą, o fondo kontrolę vykdančio organo nariai – į banko stebėtojų tarybą,
– banko akcijas valdantys fondai nustatytą dalį pajamų iš banko akcijų turi skirti į rezervą, skirtą pasirašyti šios bendrovės įstatinio kapitalo padidinimą,
– fondas gali investuoti rezervą, pirmiausia į kontroliuojamo banko vertybinius popierius.
117 Šios teisės normos parodo, kad banko akcijas valdančių fondų paskirtis yra platesnė nei paprasčiausia investicija. Jos suteikia galimybę ne tik kontroliuoti, bet ir skatinti bei remti finansiškai. Jos parodo, kad tarp banko akcijas valdančių fondų ir banko veikla besiverčiančių įmonių yra esminių ir funkcinių ryšių, pirmiausiai tokių, kokie paminėti Finansų ministro dekreto Nr. 356/90 14 straipsnyje.
118 Nacionalinis teismas, spręsdamas, ar atsakovas pagrindinėje byloje – banko akcijas valdantis fondas – gali būti laikomas „įmone“, turi įvertinti, ar jis ne vien tik turėjo banko veikla besiverčiančios bendrovės kontrolinį akcijų paketą, bet ir tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaudamas jos valdyme ją efektyviai kontroliavo.
119 Kalbant apie nacionalinio įstatymų leidėjo banko akcijas valdantiems fondams suteiktą funkciją viešųjų interesų ir socialinėje srityse, reikia skirti paprastą pinigų pervedimą ne pelno siekiančioms organizacijoms ir tiesiogiai šiose srityse vykdomą veiklą.
120 Rodos, kad banko akcijas valdančio fondo negalima pripažinti „įmone“ dėl veiklos, kuri apsiriboja pinigų pervedimu pelno nesiekiančioms organizacijoms.
121 Iš tiesų, kaip teisingai nurodo Komisija, tokia veikla yra vien tik socialinė ir ji nevykdoma rinkoje, konkuruojant su kitais ūkio subjektais. Šią veiklą banko akcijas valdantis fondas vykdo kaip savanoriška įstaiga ar labdaros organizacija, o ne kaip įmonė.
122 Tačiau, kai banko akcijas valdantis fondas pats veikia siekdamas viešojo intereso bei socialinių tikslų ir nacionalinio įstatymo leidėjo jam suteiktus įgaliojimus naudoja savo tikslams pasiekti būtiniems ar tinkamiems finansiniams, komerciniams, nekilnojamojo ir kilnojamojo turto sandoriams vykdyti, gali būti, kad jis rinkoje teikia prekes ar paslaugas konkuruodamas su kitais ūkio subjektais, pavyzdžiui, mokslinių tyrimų, švietimo, meno ar sveikatos apsaugos srityse.
123 Šiuo atveju, kurį turi įvertinti nacionalinis teismas, banko akcijas valdantis fondas tiek, kiek jis užsiima ekonomine veikla, turi būti laikomas įmone, nepaisant to, kad prekes ar paslaugas jis tiekia nesiekdamas pelno, nes atlikdamas šiuos veiksmus jis konkuruoja su pelno siekiančiais ūkio subjektais.
124 Kai patvirtinama, kad toks banko akcijas valdantis fondas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, dėl jo vykdomos banko veikla užsiimančios bendrovės kontrolės ir dalyvavimo jos valdyme arba dėl jo veiklos, be kita ko, socialinėje, mokslinėje ar kultūrinėje srityse, yra laikomas įmone, iš to daroma išvada, kad jam yra taikomos Bendrijos teisės normos dėl valstybės pagalbos.
125 Todėl į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti taip, kad toks juridinis asmuo kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamas banko akcijas valdantis fondas po nacionalinio teismo atlikto tyrimo dėl svarstomu laikotarpiu galiojusios tvarkos gali būti pripažintas „įmone“ EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, kuriai tuo laikotarpiu buvo taikomos Bendrijos teisės normos dėl valstybės pagalbos.
2. Dėl trečiojo klausimo, susijusio su sąvoka „valstybės pagalba“ EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.
a) Teisingumo Teismui pateiktos pastabos
126 Atsakovai pagrindinėje byloje mano, kad Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsnyje numatyta priemonė nėra valstybės pagalba EB 87staipsnio 1 dalies prasme. Ji nėra atrankinė. Ji gali būti taikoma visiems nekomerciniams subjektams, atitinkantiems Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsnyje numatytas sąlygas. Tai yra bendra priemonė. Ji nenukrypsta nuo bendros mokesčių sistemos. Nekomercinių subjektų specifiniai požymiai, siekiant vidinio skirtingų sistemų suderinamumo, pateisina sektorinį tokiam organizacijų tipui skirtą reguliavimą.
127 Italijos vyriausybės teigimu, jei prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas nuspręstų, kad banko akcijas valdantis fondas, kuris yra atsakovas pagrindinėje byloje, turi teisę į Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsnyje numatytą atleidimą nuo prie šaltinio išskaitomo avanso už mokesčius kartu su Dekreto Nr. 601/73 6 straipsnyje numatyta pusės juridinių asmenų pelno mokesčio dydžio lengvata, tai nagrinėjama mokestinė priemonė turėtų būti laikoma valstybės pagalba. Įmonė atsidurtų palankesnėje padėtyje nei kitos toje rinkoje veikiančios įmonės. Mokėtino mokesčio sumažinimas per pusę reikštų ir tai, kad banko akcijas valdantys fondai turėtų mokestinį kreditą valstybės atžvilgiu, nes bendrovės akcininkas turi teisę atskaityti jo kontroliuojamos bendrovės skirstant pelną akcininkams sumokėtą mokestį, kuris bus didesnis už mokėtiną mokestį po sumažinimo.
128 Komisija mano, kad toks atleidimas, koks yra numatytas Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsnyje, turi būti laikomas valstybės pagalba. Gaunamą naudą finansuoja valstybė. Ji yra atrankinė, nes teikiama atsižvelgiant į įmonės teisinę formą ir jos veiklą tam tikruose sektoriuose bei skirta sudaryti palankesnes sąlygas organizacijoms, kurios laikomos socialiai nusipelniusiomis, ir jos nepateisina sistemos, kurioje ji taikoma, pobūdis ir struktūra. Poveikį prekybai tarp valstybių narių ir konkurencijos iškraipymą nacionalinis teismas turi įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju.
b) Teisingumo Teismo atsakymas
129 Atsakant į trečiąjį klausimą prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusiam teismui reikia nurodyti aplinkybes, nuo kurių priklauso, ar nacionalinė priemonė pagal EB 87 straipsnio 1 dalį laikoma valstybės pagalba, t. y.: i) valstybės lėšomis arba jos išteklių sąskaita vykdomą šios priemonės finansavimą; ii) šios priemonės atrankinį pobūdį; ir iii) poveikį prekybai tarp valstybių narių ir dėl jos atsirandantį konkurencijos iškraipymą.
i) Dėl sąlygos, kad priemonė būtų finansuojama valstybės lėšomis arba jos ištekliais
130 EB 87 straipsnio 1 dalyje kalbama apie „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteiktą pagalbą“.
131 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką valstybės pagalbos sąvoka yra platesnė nei dotacijos, nes ji apima ne tik pozityviąsias išmokas, kaip antai subsidija, bet ir priemones, kurios įvairiais būdais sumažina įmonei paprastai tenkančias mokestines bei kitas finansines prievoles ir kurios, nors ir nebūdamos dotacijos tiesiogine šio žodžio prasme, yra panašaus pobūdžio ir turi tokį pat poveikį (žr. pirmiausia 2001 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Adria-Wien Pipeline ir Wietersdorfer & Peggauer Zementwerke, C‑143/99, Rink. p. I‑8365, 38 punktą ir 2004 m. liepos 15 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑501/00, Rink. p. I‑6717, 32 punktą bei juose minimą teismo praktiką).
132 Iš to darytina išvada, kad nors priemonė, kuria viešosios valdžios institucijos tam tikras įmones atleidžia nuo mokesčių, ir nėra valstybės išteklių perdavimas, dėl jos šios įmonės atsiduria palankesnėje padėtyje nei kiti apmokestinamieji asmenys, todėl ji yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Valstybės pagalba taip pat gali būti mokesčių tam tikroms įmonėms sumažinimas arba įprastai mokėtino mokesčio sumokėjimo termino atidėjimas (minėto sprendimo Italija prieš Komisiją 78 punktas).
133 Todėl konstatuotina, kad nepaisant to, kaip prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas dar atsakys į tebesvarstomą klausimą, ar Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsnyje numatytas atleidimas yra atleidimas nuo prie šaltinio išskaitomo avanso už mokesčius, ar paties mokesčio, bet kuri iš šių, esant reikalui, galimų taikyti nacionalinių priemonių yra finansuojama valstybės lėšomis.
ii) Dėl sąlygos, kad priemonė būtų atrankinio pobūdžio
134 EB 87 straipsnio 1 dalis draudžia pagalbą, „kuri palaiko tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą“, t. y. atrankinio pobūdžio pagalbą.
135 Pagrindinėje byloje svarstoma priemonė netaikoma visiems ūkio subjektams. Todėl ji negali būti pripažinta bendra mokestinės ar ūkio politikos priemone (minėto sprendimo Italija prieš Komisiją 99 punktas ir 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Unicredito Italiano, C‑148/04, Rink. p. I‑0000, 49 punktas).
136 Kaip teisingai pažymi Komisija, nagrinėjamos mokestinės lengvatos suteikimas priklauso nuo įmonės teisinės formos – viešosios teisės reglamentuojamas juridinis asmuo arba fondas, ir sektorių, kuriuose ši įmonė vykdo savo veiklą.
137 Ši lengvata nukrypsta nuo bendros apmokestinimo tvarkos, nors to nepateisina nei mokesčių sistemos, kurioje ji yra taikoma, pobūdis, nei struktūra. Toks nukrypimas grindžiamas ne priemonės paskirtimi ar apmokestinimo tvarka, bet kyla iš nacionalinio įstatymo leidėjo noro taikyti lengvatas organizacijoms, kurias jis laiko socialiai nusipelniusiomis.
138 Todėl tokia lengvata yra atrankinio pobūdžio.
iii) Dėl sąlygų, susijusių su įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai ir konkurencijos iškraipymu
139 EB 87 straipsnio 1 dalyje draudžiama pagalba, kuri daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti.
140 Vertinant, ar nacionalinę priemonę galima laikyti valstybės pagalba, neprivaloma konstatuoti, kad ši pagalba turėjo realios įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai ar kad ji realiai iškraipė konkurenciją, o reikia tik išsiaiškinti, ar tokia pagalba gali daryti poveikį tarpusavio prekybai ir iškraipyti konkurenciją (2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑372/97, Rink. p. I‑3679, 44 punktas, minėtų sprendimų Italija prieš Komisiją 111 punktas ir Unicredito Italiano 54 punktas bei nurodyta teismo praktika).
141 Ypač kai valstybės suteikta pagalba sustiprina įmonės padėtį, palyginti su kitomis Bendrijos vidaus prekyboje konkuruojančiomis įmonėmis, reikia manyti, kad pagalba turėjo įtakos šiai prekybai (pirmiausia žr. minėtų 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimų Italija prieš Komisiją 115 punktą ir Unicredito Italiano 56 punktą bei minėtą teismo praktiką).
142 Šiuo požiūriu aplinkybė, kad ekonominis sektorius buvo liberalizuotas Bendrijos lygiu, reiškia realų ar potencialų pagalbos poveikį konkurencijai ir valstybių narių tarpusavio prekybai (žr. 2003 m. vasario 13 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑409/00, Rink. p. I‑1487, 75 punktą ir minėtų 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimų Italija prieš Komisiją 116 punktą bei Unicredito Italiano 57 punktą).
143 Be to, nebūtina, kad įmonė pagalbos gavėja pati dalyvautų Bendrijos vidaus prekyboje. Iš tikrųjų, kai valstybė narė įmonei suteikia pagalbą, šios įmonės veiklos mastai valstybės viduje gali būti išlaikyti arba išaugti, ir dėl to kitose valstybėse narėse įsikūrusių įmonių galimybės įeiti į šios valstybės narės rinką gali sumažėti. Be to, pagalba įmonei, kuri iki šiol nedalyvavo Bendrijos vidaus prekyboje, gali sudaryti sąlygas jai patekti į kitos valstybės narės rinką (minėtų 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimų Italija prieš Komisiją 117 punktas ir Unicredito Italiano 58 punktas).
144 Pagrindinėje byloje nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, turės įvertinti, ar dvi nagrinėjamos sąlygos yra įvykdytos.
145 Nedarant įtakos šiam vertinimui, konstatuotina:
– finansinių paslaugų sektorius buvo labai liberalizuotas Bendrijos lygiu ir tai dar labiau sustiprino konkurenciją, jau egzistavusią dėl Sutartyje numatyto laisvo kapitalo judėjimo (minėtų 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimų Italija prieš Komisiją 119 punktas ir Unicredito Italiano 60 punktas),
– tokia mokestinė lengvata, kokia yra nagrinėjama pagrindinėje byloje, finansavimo arba turimų lėšų prasme gali sustiprinti bankų sektoriuje veikiantį ūkio subjektą, kurį sudaro banko akcijas valdantis fondas ir banko veikla besiverčianti akcinė bendrovė,
– ji taip pat gali sustiprinti banko akcijas valdančio fondo padėtį vykdant socialinę, mokslinę, kultūrinę ir kitokią veiklą.
146 Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, į trečiąjį klausimą atsakytina, kad nacionaliniam teismui atlikus jam priklausantį atlikti tyrimą atleidimas nuo prie šaltinio išskaitomo avanso už mokestį nuo dividendų gali būti pripažintas valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.
3. Dėl penktojo klausimo, susijusio su sąvokomis „įsisteigimo teisės apribojimas“ ir „laisvo kapitalo judėjimo apribojimas“ EB 43 ir 56 straipsnių prasme
a) Teisingumo Teismui pateiktos pastabos
147 Atsakovai pagrindinėje byloje ginčija, kad yra penktajame klausime minimas įsisteigimo laisvės arba laisvo kapitalo judėjimo apribojimas, naudingas banko veikla besiverčiančioms akcinėms bendrovėms. Jie teigia, kad Įstatymo Nr. 1745/62 10a straipsnyje numatyta lengvata nėra naudinga šioms bendrovėms, kurios paprasčiausiai yra įpareigotos išskaityti mokestį, kurį privalo mokėti pajamas gaunančios įmonės. Šios bendrovės negauna jokios naudos iš atleidimo nuo prie šaltinio išskaitomo avanso nuo paskirstyto pelno.
148 Italijos vyriausybė teigia, kad dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos mokesčio lengvatos bendrovė, kurioje banko akcijas valdantis fondas turi akcijų, iš jo gali gauti didesnių investicijų, o tai savo ruožtu gali pažeisti įsisteigimo laisvę ar laisvą kapitalo judėjimą ir sukelti aptariamos rinkos iškraipymą.
149 Komisija mano, kad mokestinė lengvata yra naudinga ne banko veikla besiverčiančiai bendrovei, bet banko akcijas valdančiam fondui.
b) Teisingumo Teismo atsakymas
150 Atsižvelgiant į pirmųjų trijų klausimų atsakymus, pateiktus atsižvelgiant į teisines ir faktines pagrindinės bylos aplinkybes, konstatuotina, kad penktojo klausimo nereikia svarstyti, neatsižvelgiant į tai, ką prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas nuspręs dėl suteiktos mokestinės lengvatos kvalifikavimo Bendrijos teisės taisyklių dėl valstybės pagalbos požiūriu.
151 Jei prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas pripažins mokestinę lengvatą valstybės pagalba, ši lengvata turės būti panaikinta ir neliks skirtingo požiūrio, kurį galima būtų vertinti pagal EB 43 ir 56 straipsnius.
152 Priešingu atveju, jei jis nuspręs, kad ši priemonė nėra valstybės pagalba, nekils ir klausimo dėl įsisteigimo laisvės arba laisvo kapitalo judėjimo apribojimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
153 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
1. Toks juridinis asmuo kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje po nacionalinio teismo atlikto tyrimo dėl svarstomu laikotarpiu galiojusios tvarkos gali būti pripažintas „įmone“ EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, kuriai tuo laikotarpiu buvo taikomos Bendrijos teisės normos dėl valstybės pagalbos.
2. Nacionaliniam teismui atlikus jam priklausantį atlikti tyrimą, atleidimas nuo prie šaltinio išskaitomo avanso už mokestį nuo dividendų, toks kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, gali būti pripažintas valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.
Parašai.
* Proceso kalba: italų.