Byla C‑77/04

Groupement d’intérêt économique (GIE) Réunion européenne ir kt.

prieš

Zurich España

ir

Société pyrénéenne de transit d’automobiles (Soptrans)

(Cour de cassation (Prancūzija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Briuselio konvencija – Prašymas išaiškinti 6 straipsnio 2 punktą ir II antraštinės dalies 3 skirsnio nuostatas – Jurisdikcija draudimo bylose – Bylos tarp draudikų dėl garantijos arba trečiosios šalies įtraukimo – Dvigubas draudimas“

Generalinio advokato F. G. Jacobs išvada, pateikta 2005 m. vasario 24 d. I‑0000

2005 m. gegužės 26 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas I‑0000

Sprendimo santrauka

1.     Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų vykdymo — Jurisdikcija draudimo byloms — Tikslas — Silpnesnės šalies apsauga — Taikymo sritis — Bylos tarp draudikų dėl garantijos arba trečiosios šalies įtraukimo — Išimtis

(1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos II antraštinė dalis, 3 skirsnis)

2.     Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų vykdymo — Specialioji jurisdikcija — Ieškinys dėl garantijos — Taikymas byloms tarp draudikų dėl garantijos arba trečiosios šalies įtraukimo, pagrįstoms dvigubu draudimu — Sąlyga — Ryšys su pagrindine byla

(1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencija, 6 straipsnio 2 punktas)

1.     Byloms tarp draudikų, pagrįstoms dvigubu draudimu, netaikomos 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo su pakeitimais, padarytais 1978 m. spalio 9 d. Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo, 1982 m. spalio 25 d. Konvencija dėl Graikijos Respublikos prisijungimo, 1989 m. gegužės 26 d. Konvencija dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos prisijungimo ir 1996 m. lapkričio 29 d. Konvencija dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės prisijungimo, II antraštinės dalies 3 skirsnio nuostatos

Iš tikrųjų, numatant apdraustajam daugiau galimybių kreiptis į tinkamą teismą nei draudikui ir visiškai uždraudžiant draudiko naudai sudaryti susitarimus dėl jurisdikcijos, šio skirsnio nuostatomis siekiama apsaugoti apdraustąjį, kuris dažnai susiduria su iš anksto parengta sutartimi, kurios sąlygos nebegali būti pakeistos, ir kuris yra ekonomiškai silpnesnėje padėtyje. Santykių tarp draudimo sektoriaus profesionalų atveju speciali apsauga yra nepagrįsta, nes nė vienas iš jų negali būti laikomas esančiu blogesnėje padėtyje nei kitas.

(žr. 17, 20, 24 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.     1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32), su pakeitimais, padarytais 1978 m. spalio 9 d. Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo (OL L 304, p. 1, ir – tekstas su pakeitimais – p. 77), 1982 m. spalio 25 d. Konvencija dėl Graikijos Respublikos prisijungimo (OL L 388, p. 1), 1989 m. gegužės 26 d. Konvencija dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos prisijungimo (OL L 285, p. 1) ir 1996 m. lapkričio 29 d. Konvencija dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės prisijungimo (OL C 15, 1997, p. 1, toliau – Konvencija), 6 straipsnio 2 dalis taikoma byloms, susijusioms su dvigubu draudimu, tarp draudikų dėl garantijos arba trečiosios šalies įtraukimo, jei tarp pagrindinio ieškinio ir ieškinio dėl garantijos arba trečiosios šalies įtraukimo esantis ryšys rodo, kad pasirenkant teismą nebuvo piktnaudžiauta.

Pagrindinę bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas turi nustatyti, ar yra toks ryšys, t. y. jis pats turi įsitikinti, jog ieškiniu dėl garantijos arba trečiosios šalies įtraukimo nesiekiama pašalinti atsakovo iš šio teismo jurisdikcijos.

(žr. 32, 36 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)




TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija)

SPRENDIMAS

2005 m. gegužės 26 d.(*)

„Briuselio konvencija – Prašymas išaiškinti 6 straipsnio 2 punktą ir II antraštinės dalies 3 skirsnio nuostatas – Jurisdikcija draudimo bylose – Bylos tarp draudikų dėl garantijos arba trečiosios šalies įtraukimo – Dvigubas draudimas“

Byloje C‑77/04

dėl Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija) 2004 m. sausio 20 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2004 m. vasario 17 d., pagal 1971 m. birželio 3 d. Protokolą dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo aiškinimo Teisingumo Teisme pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Groupement d’intérêt économique (GIE) Réunion européenne ir kt.

prieš

Zurich España

Société pyrénéenne de transit d’automobiles (Soptrans),

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas m. P. Jann, teisėjai  N. Colneric,  J. N. Cunha Rodrigues (pranešėjas), m. Ilešič ir E. Levits,

generalinis advokatas F. G. Jacobs,

posėdžio sekretorė  K. H. Sztranc, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir po 2004 m. gruodžio 8 d. įvykusio posėdžio,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–       Groupement d’intérêt économique (GIE) Réunion européenneir kt., atstovaujamų advokato m. Levis,

–       Zurich España, atstovaujamos advokatų P. Alfredo ir G. Thouvenin,

–       Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir A. Bodard-Hermant,

–       Italijos vyriausybės, atstovaujamos  I. m. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato P. Gentili,

–       Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos  A.‑M. Rouchaud-Joët,

susipažinęs su 2005 m. vasario 24 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1       Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais, padarytais 1978 m. spalio 9 d. Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo (OL L 304, p. 1, ir – tekstas su pakeitimais – p. 77), 1982  m. spalio 25 d. Konvencija dėl Graikijos Respublikos prisijungimo (OL L 388, p. 1), 1989 m. gegužės 26 d. Konvencija dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos prisijungimo (OL L 285, p. 1) ir 1996 m. lapkričio 29 d. Konvencija dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės prisijungimo (OL C 15, 1997, p. 1, toliau – Konvencija), 6 straipsnio 2 punkto ir II antraštinės dalies 3 skirsnio nuostatų išaiškinimo.

2       Šis prašymas buvo pateiktas byloje tarp Société pyrénéenne de transit d’automobiles (toliau – Soptrans) draudikų ir Zurich Seguros, dabar Zurich España (toliau – Zurich) dėl garantijos, siekiant tarp šių draudimo įmonių paskirstyti žalą, kurią Soptrans turi atlyginti General Motors Espagne įmonei (toliau – GME).

 Teisinis pagrindas

3       Konvencijos 2 straipsnio pirmojoje pastraipoje teigiama:

„Atsižvelgiant į šios Konvencijos nuostatas, Susitariančiojoje Valstybėje nuolatinę gyvenamąją vietą turintiems asmenims, kad ir kokia būtų jų pilietybė, byla keliama tos valstybės teismuose.“

4       Konvencijos II antraštinės dalies 2 skirsnio „Jurisdikcija“ 6 straipsnio 2 punkte numatyta:

„Susitariančiojoje Valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui taip pat gali būti keliama byla:

<...>

2.      kaip trečiajai šaliai ieškinyje dėl garantijos ar laidavimo, ar bet kurioje kitoje trečiosios šalies byloje ? teisme, kuris yra priėmęs bylą savo žinion, išskyrus atvejį, kai ši byla buvo iškelta norint pašalinti jį iš jurisdikcijos to teismo, kuriam priklausytų nagrinėti jo bylą;

<…>.“

5       7–12a straipsniai yra Konvencijos II antraštinės dalies 3 skirsnyje „Jurisdikcija draudimo byloms“.

6       Konvencijos 7 straipsnyje teigiama:

„ Jurisdikcija draudimo byloms nustatoma pagal šį skirsnį, nepažeidžiant 4 straipsnio ir 5 straipsnio 5 punkto nuostatų.“

7       Pagal Konvencijos 11 straipsnį:

„Nepažeidžiant 10 straipsnio trečiosios pastraipos nuostatų, draudikas gali kelti bylą tik Susitariančiosios Valstybės, kurioje nuolat gyvena atsakovas, nesvarbu, ar jis yra draudimo liudijimo (poliso) turėtojas, draudėjas ar naudos gavėjas, teismuose. <...>“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

8       Pagrindinė byla kilo dėl 1990 m. rugpjūčio 13 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo automobilių stovėjimo aikštelėje, kurioje Prancūzijoje įsteigta įmonė Soptrans laiko naujus automobilius.

9       Soptrans yra apsidraudusi dėl žalos transporto priemonėms GIE Réunion européenne, l’Union des assurances de Paris teisių perėmėjoje Axa, Neuchâteloise teisių perėmėjoje Winterthur, Le Continent et Assurances mutuelles de France (toliau – draudikai), kurių buveinės arba filialai įsteigti Prancūzijoje.

10     Kai kurios transporto priemonės, kurioms padaryta žala, priklausė GME ir buvo apdraustos Ispanijoje įsteigtoje bendrovėje Zurich. Tribunal de Saragosse (Saragosos teismas, Ispanija) iškelta byla pasibaigė susitarimu, ir Soptrans įsipareigojo sumokėti GME 120 000 000 ESP už žalą, padarytą jai priklausančioms transporto priemonėms.

11     Tuo pačiu metu Soptrans pareiškė ieškinį draudikams Tribunal de grande instance de Perpignan (Perpinjano apygardos teismas, Prancūzija), reikalaudama, kad jie atlygintų žalą, atsižvelgiant į bylos Ispanijos teisme baigtį.

12     Savo ruožtu draudikai pagal Prancūzijos draudimo kodekso L. 121-4  straipsnį, kuris numato, kad dvigubo draudimo atveju apdraustajam atlyginamos žalos suma turi būti proporcingai padalyta tarp draudikų, į bylą Tribunal de grande instance de Perpignan paprašė įtraukti Zurich. Ši ginčijo Prancūzijos teismų jurisdikciją, teigdama, kad jurisdikciją turi teismai Barselonoje (Ispanija), kur ji yra įsteigta.

13     1999 m. vasario 2 d. Sprendimu Tribunal de grande instance de Perpignan nusprendė, kad pagal Konvencijos 6 straipsnio 2 punktą Prancūzijos teismai turi jurisdikciją. Zurich apskundė šį sprendimą Cour d’appel de Montpellier (Montpelje Apeliacinis teismas), kuris nusprendė, kad šiuo atveju taikytinas tik Konvencijos II antraštinės dalies 3 skirsnis, ir pripažino, kad Prancūzijos teismai neturi jurisdikcijos bylose draudikams pareiškus ieškinį dėl garantijos.

14     Tada draudikai užginčijo šį sprendimą Cour de cassation (Kasacinis teismas), remdamiesi tuo, kad bylos dėl garantijos, susijusios su dvigubu draudimu, nepatenka į Konvencijos 11 straipsnio taikymo sritį ir kad ryšys tarp pagrindinės ir trečiosios šalies bylų nėra viena iš Konvencijos 6 straipsnio 2 punkto taikymo sąlygų.

15     Manydamas, kad tokiomis aplinkybėmis ginčui išspręsti reikalingas Konvencijos išaiškinimas, Cour de cassation nusprendė sustabdyti bylą ir paprašė Teisingumo Teismo priimti prejudicinį sprendimą šiais dviem klausimais:

„.)      Ar draudimo byloms, susijusioms ne su perdraudimu, o su dvigubu ar bendruoju draudimu, tarp draudikų dėl garantijos ar trečiosios šalies įtraukimo taikomos 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos <...> II antraštinės dalies 3 skirsnio nuostatos?

2.      Ar nustatant jurisdikciją bylose tarp draudikų dėl garantijos ar trečiosios šalies įtraukimo taikomas 6 straipsnio 2 punktas; jei taip, ar toks taikymas priklauso nuo ryšio tarp skirtingų ieškinių, kaip apibrėžta Konvencijos 22 straipsnyje, ar bent jau nuo to, kad tarp tokių ieškinių esantis ryšys yra pakankamas ir rodantis, jog pasirenkant teismą nebuvo piktnaudžiauta?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo

16     Konvencijos II antraštinės dalies 3 skirsnis nagrinėja jurisdikciją draudimo bylose.

17     Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką iš 3 skirsnio nuostatų, atsižvelgiant į parengiamuosius dokumentus, matyti, kad suteikiant apdraustajam platesnę jurisdikciją nei draudikui ir panaikinant bet kokią galimybę suteikti jurisdikciją draudiko naudai, jomis siekiama apsaugoti apdraustąjį, dažnai susiduriantį su iš anksto parengta sutartimi, kurios sąlygos nebegali būti pakeistos ir kuris yra ekonomiškai silpnesnėje padėtyje (1983 m. liepos 14 d. Sprendimo Gerling ir kt., 201/82, Rink. p. 2503, 17 punktas ir 2000 m. liepos 13 d. Sprendimo GroupJosi, C-412/98, Rink. p. I-5925, 64 punktas).

18     Tačiau sutarties šalies, kuri laikytina ekonomiškai silpnesne ir mažiau patyrusia teisiniuose reikaluose, apsaugos funkcija reiškia, kad tam Konvencijoje nustatytos specialios jurisdikcijos taisyklės neturėtų būti taikomos asmenims, kurių atžvilgiu ši apsauga nėra pagrįsta (minėto sprendimo Group Josi 65 punktas).

19     Šiuo atveju, kaip paaiškėja iš Teisingumo Teismui pateiktų dokumentų, draudikai siekė įtraukti Zurich į bylą Tribunal de grande instance de Perpignan pagal Prancūzijos draudimo kodekso L. 121-4 straipsnį, kuris leidžia draudikui, esančiam atsakovu apdraustojo iškeltoje byloje, remiantis tuo, jog draudimas yra dvigubas, įtraukti į bylą kaip trečiąsias šalis kitus draudikus, kad jie padengtų dalį apdraustojo patirtos žalos.

20     Tokiomis aplinkybėmis santykių tarp draudimo sektoriaus profesionalų atveju speciali apsauga yra nepagrįsta, nes nė vienas iš jų negali būti laikomas esančiu blogesnėje padėtyje nei kitas.

21     Kaip teisingai pastebėjo generalinis advokatas savo išvados 17 punkte, toks aiškinimas pirmiausia remiasi Konvencijos 8, 10 ir 12 straipsniais, kuriuose numatoma, kad bylą gali kelti draudimo liudijimo turėtojas, apdraustasis arba nukentėjusioji šalis, ir Konvencijos 11 straipsniu, kuriame nurodoma, kad byla gali būti keliama draudėjui, apdraustajam ar naudos gavėjui.

22     Konvencijos autoriai vadovavosi prielaida, kad II antraštinės dalies 3 skirsnio nuostatos taikytinos tik esant nevienodai šalių padėčiai ir todėl nustatė jurisdikcijos režimą, palankesnį ekonomiškai silpnesnei ir mažiau patyrusiai teisiniuose reikaluose šaliai. Be to, pagal Konvencijos 12 straipsnio 5 punktą į šį apsaugos režimą nepatenka draudimo sutartys, kuriose apdraustasis turi didelę ekonominę galią.

23     Todėl remiantis nagrinėjamų nuostatų tekstu, prasme ir tikslu manytina, kad jos netaikomos santykiams tarp draudikų bylose dėl garantijos.

24     Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad byloms, susijusioms su dvigubu draudimu, tarp draudikų dėl garantijos arba trečiosios šalies įtraukimo netaikomos Konvencijos II antraštinės dalies 3 skirsnio nuostatos.

 Dėl antrojo klausimo

25     Pagal Konvencijos 6 straipsnio 2 punktą ieškinio dėl garantijos ar laidavimo ar bet kurios kitos trečiosios šalies bylos atveju atsakovui gali būti keliama byla teisme, kuris yra priėmęs bylą savo žinion, išskyrus atvejį, kai ši byla buvo iškelta norint pašalinti jį iš jurisdikcijos to teismo, kuriam priklausytų nagrinėti jo bylą.

26     Pagrindinėje byloje draudikai reikalavo įtraukti į bylą Zurich teisme, nagrinėjusiame Soptrans bylą dėl reikalavimo, kad draudikams būtų perkeltos visos GME jai pareikšto ieškinio pasekmės.

27     Todėl Soptrans ir kitų draudikų Tribunal de grande instance de Perpignan pareikšti ieškiniai turi būti laikomi pagrindiniu ieškiniu ir ieškiniu dėl garantijos arba trečiosios šalies įtraukimo Konvencijos 6 straipsnio 2 punkto prasme.

28     Tokia išvada remiasi P. Jenard pranešimu dėl Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL C 59, 1979, p. 1, 27), kuriame ieškinys dėl garantijos arba trečiosios šalies įtraukimo apibrėžiamas kaip ieškinys, „kurį trečiajam asmeniui pareiškia ieškovas byloje, siekdamas užsitikrinti apsaugą tos bylos pasekmių atžvilgiu“.

29     Tačiau šiuo atveju Konvencijos 6 straipsnio 2 punkto taikymas priklauso nuo sąlygos, kad ieškinys dėl garantijos arba trečiosios šalies įtraukimo nebuvo paduotas norint pašalinti jį iš jurisdikcijos to teismo, kuriam priklausytų nagrinėti tą bylą.

30     Kaip pabrėžė Komisija ir Generalinis advokatas savo išvadų 32 ir 33 punktuose, ryšio tarp tokių dviejų bylų buvimas yra neatskiriamas nuo pačios bylos dėl garantijos arba trečiosios šalies įtraukimo sąvokos.

31     Iš tikrųjų tarp ieškinio, pareikšto draudikui, kuriame prašoma atlyginti draudiminio įvykio padarytą žalą ir bylos, kurioje draudikas prašo finansinio indėlio iš kito draudiko, kuris, tvirtinama, apdraudė tą pačią riziką, yra neatskiriamas ryšys.

32     Pagrindinę bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, turi nustatyti, ar yra toks ryšys, t. y. jis pats turi įsitikinti, jog ieškiniu dėl garantijos ar trečiosios šalies įtraukimo nesiekiama pašalinti atsakovo iš jurisdikcijos to teismo, kuriam priklausytų nagrinėti jo bylą.

33     Iš to matyti, kad Konvencijos 6 straipsnio 2 punkte nereikalaujama, jog egzistuotų kitas ryšys, išskyrus tą, kurio pakanka nustatyti, kad pasirenkant teismą nebuvo piktnaudžiauta.

34     Reikia pridurti, kad bylos dėl laidavimo ar garantijos atveju Konvencijos 6 straipsnio 2 punktas tik nurodo, kuris teismas turi jurisdikciją, tačiau nekalba apie vadinamąsias priimtinumo sąlygas; dėl procedūros taisyklių pažymėtina, jog turi būti vadovaujamasi nacionalinių teismų taikomomis nacionalinėmis taisyklėmis (1990 m. gegužės 15 d. Sprendimo Hagen, C-365/88, Rink. p. I-1845, 18 ir 19 punktai).

35     Tačiau nacionalinių procedūros taisyklių taikymas neturi pakenkti Konvencijos veiksmingumui. Nacionalinis teismas negali taikyti nacionalinių taisyklių dėl priimtinumo, jei jos suvaržytų Konvencijoje įtvirtintų taisyklių dėl jurisdikcijos taikymą (minėto sprendimo Hagen 20 punktas).

36     Atsižvelgiant į išdėstytus svarstymus, į antrąjį klausimą reikėtų atsakyti, kad Konvencijos 6 straipsnio 2 punktas taikomas byloms, susijusioms su dvigubu draudimu, tarp draudikų dėl garantijos arba trečiosios šalies įtraukimo, jei tarp pagrindinio ieškinio ir ieškinio dėl garantijos arba trečiosios šalies įtraukimo esantis ryšys rodo, kad pasirenkant teismą nebuvo piktnaudžiauta.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

37     Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Teisingumo Teismui savo pastabas pateikusių asmenų, išskyrus pagrindinės bylos šalis, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1.      Draudimo byloms, susijusioms su dvigubu draudimu, tarp draudikų dėl garantijos arba trečiosios šalies įtraukimo netaikomos 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo su pakeitimais, padarytais 1978 m. spalio 9 d. Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo, 1982 m. spalio 25 d. Konvencija dėl Graikijos Respublikos prisijungimo, 1989 m. gegužės 26 d. Konvencija dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos prisijungimo ir 1996 m. lapkričio 29 d. Konvencija dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės prisijungimo II antraštinės dalies 3 skirsnio nuostatos.

2.      Šios konvencijos 6 straipsnio 2 punktas taikomas byloms, susijusioms su dvigubu draudimu, tarp draudikų dėl garantijos arba trečiosios šalies įtraukimo, jei tarp pagrindinio ieškinio ir ieškinio dėl garantijos arba trečiosios šalies įtraukimo esantis ryšys rodo, kad pasirenkant teismą nebuvo piktnaudžiauta.

Parašai.


* Proceso kalba: prancūzų.